Priešmokyklinio amžiaus vaikų rišliojo pasakojimo ypatybės

212 Kalbos Kultūra | 86 INGRIDA BALČIŪNIENĖ Vytauto Didžiojo universitetas AGNĖ KALNINYTĖ Vytauto Didžiojo universitetas PrIEŠMoKYKlINIo aMŽIaus VaIKŲ rIŠlIoJo PasaKoJIMo YPatYbĖs ESMINIAI ŽODŽIAI: raidos psicholingvistika, rišlusis pasakojimas, priešmokyklinis amžius. ĮVaDas Vaikų kalbos raida ir kokybė – visuomenei aktualus klausimas, į kurį stengiasi atsakyti lingvistai, pedagogai, psichologai. Vis dažniau kalbama apie tai, kad suaugusiųjų ir – ypač – vaikų kalba per pastarąjį dešimtmetį pastebimai skurdėja, lėčiau įsisavinama, sunkiau įgyjama kalbinių ir komunikacinių įgūdžių. Veiksnių, galinčių lemti kalbos raidą, gausa ir įvairialypiškumas skatina ieškoti naujų tyrimo būdų, derinti lingvistinius, socioling vistinius, psicholingvistinius mokslinio tyrimo metodus. lietuvių vaikų kalbos raida susidomėta dar prieš II pasaulinį karą – pradėta stebėti ir užrašinėti spontaninė vaikų kalba (Kalnius 1993), tačiau netrukus ši veikla nutrūko. Vėliau, kuriantis ir plėtojantis lietuvių logopedijos mokyklai, itin daug dėmesio skirta pedagoginiams vaikų kalbos raidos aspektams, kalbos sutrikimų diagnostikai ir korekcijai, kalbiniam vaiko pasirengimui mokyklai (Glebuvienė 1977; Federavičienė 1978; Giedrienė 1986; Garšvienė, Ivoškuvienė 1993; Ivoškuvienė ir kt. 1997; Mazolevskienė 2000, 2003; Grigaitė 2004 ir kt.). Pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių vaikų kalbai tirti dažnai buvo pasitelkiama natūraliojo ilgalaikio stebėjimo metodika (savickienė 1999, 2003; Wójcik 2000; balčiūnienė 2009; Kamandulytė 2010). Vis dažniau atliekami eksperimentiniai tyrimai (jiems priklauso dauguma kalbinių testų), išplėstas tiriamųjų vaikų amžiaus diapazonas (Dabašinskienė 2010; ruzaitė, Dabašinskienė 2010; KamandulytėMerfeldienė ir kt. 2010), tačiau pusiau eksperimentinis – dar vadinamas specia I. balčIūNIENĖ, a. KalNINYtĖ. Priešmokyklinio amžiaus vaikų rišliojo pasakojimo ypatybės 213 lios užduoties – metodas dar tik pradedamas taikyti (savickienė ir kt. 2009; balčiūnienė 2013) lietuvių kalbai. Vienas iš klasikinių pusiau eksperimentinių metodų yra rišliojo pasakojimo analizė. Šis metodas sukurtas JaV XX a. 7–8ajame deš. ir netrukus – dėl to, kad yra ypač lankstus ir lengvai pritaikomas įvairioms tiriamųjų grupėms bei tyrimo tikslams – tapo populiarus visame pasaulyje. Šiuo metu rišliojo pasakojimo metodika taikoma lyginamiesiems kalbų tyrimams (berman, slobin 1994), vertinant kalbinį vaiko pasirengimą mokyklai (Hudson, shapiro 1991), norint patikrinti ar patikslinti tam tikros psichinės ligos diagnozę (Garrad 2005), įvertinti kalbų interferenciją dvikalbystės (daugiakalbystės) atveju (Gülzov, Gagarina 2007; Gagarina ir kt. 2012). lietuvoje rišliojo pasakojimo metodika, kaip jau minėta, tik pradedama taikyti. Kuriamos ir išbandomos diagnostinės ir korekcinės kalbos raidos priemonės (balčiūnienė, Povilaitienė 2012; Gagarina ir kt. 2012), mėginama nustatyti natūralią rišliojo pasakojimo raidą (balčiūnienė 2013), pradėti dvikalbių lietuvių vaikų rišliojo pasakojimo tyrimai (balčiūnienė ir kt. 2011; balčiūnienė, Kalninytė 2013; Gagarina ir kt. 2013). Šiame straipsnyje apžvelgiamos priešmokyklinio amžiaus vaikų rišliojo pasakojimo ypatybės, nustatytos taikant rišliojo pasakojimo analizės (riPa) metodiką (balčiūnienė 2013). tiriamoji grupė pasirinkta atsižvelgiant į tai, kad priešmokyklinis amžius (t. y. paskutiniai metai prieš mokyklą) yra ypač svarbus kalbinės brandos ir kalbinio pasirengimo mokyklai požiūriu. tikimasi, kad tyrimo rezultatai bent šiek tiek praplės žinias apie priešmokyklinio amžiaus vaikų kalbą ir bus naudingi ne tik mokslininkams, bet ir praktikams, kurių veikla tiesiogiai susijusi su kalbos raidos diagnostika, korekcija ir kalbiniu vaiko ugdymu mokyklai. 2. tYrIMo MEDŽIaGa Ir MEtoDIKa 2.1. Tyrimo medžiagos kaupimas atliekant priešmokyklinio amžiaus lietuvių vaikų rišliojo pasakojimo tyrimą, buvo pasirinktas pasakojimo apie išgalvotą įvykį kūrimas pagal siužetinių paveikslėlių seką. tokį pasirinkimą lėmė užsienio šalių mokslinėje ir metodinėje literatūroje pateikiami argumentai, kad a) pasakojimo kūrimas geriau atskleidžia vaiko rišliojo pasakojimo kokybę negu atpasakojimas 214 Kalbos Kultūra | 86 (Hedberg, Westby 1993, cituojama iš Hughes ir kt. 1997), o b) paveikslėlių seka geriausiai padeda (lyginant su pavieniais paveikslėliais ir filmais) vaikui suvokti ir kurti pasakojimo siužetą ir struktūrą (Hughes ir kt. 1997). atsižvelgiant į tiriamųjų amžių, kalbinę ir kultūrinę patirtį, pasirinktos tokios paveikslėlių sekos, kuriose vaizduojami vaikams pažįstami veikėjai, o pasakojimų siužetas – artimas lietuvių kultūrai. atsižvelgta į tai, kad vaikų kuriamų rišliųjų pasakojimų ypatybės – tiesiogiai susijusios su kultūrine patirtimi ir aplinka (Gutierrez, Quinn 1993), todėl renkantis vaizdinę medžiagą svarbu įvertinti, ar ji atitinka vaiko aplinkos kultūrą. tiriamųjų imtis (24 tipiškos raidos vienakalbiai lietuviai vaikai, lankantys darželį ir ugdomi pagal Priešmokyklinio ugdymo programą, žr. www.smm.lt), buvo testuota du kartus – mokslo metų pradžioje ir pabaigoje. Pirmojo testavimo metu vaikai kūrė pasakojimą pagal siužetinių paveikslėlių seką Lapės istorija (žr. 1 pav.). 1 PaV. Lapės istorijos siužetinių paveikslėlių seka (Gülzov, Gagarina 2007) antrojo testavimo metu vaikai kūrė pasakojimą pagal siužetinių paveikslėlių seką Katės istorija (žr. 2 pav.). I. balčIūNIENĖ, a. KalNINYtĖ. Priešmokyklinio amžiaus vaikų rišliojo pasakojimo ypatybės 215 2 PaV. Katės istorijos siužetinių paveikslėlių seka (Hickmann 2003) Ir vieną, ir kitą paveikslėlių seką sudaro šešių nespalvotų paveikslėlių rinkinys. atliekant tyrimą, parodomi visi paveikslėliai (išdėliojami ant stalo priešais vaiką viena horizontalia eile iš kairės į dešinę) ir pasakoma, kad juose yra nupiešta pasaka. tuomet paprašoma atidžiai apžiūrėti paveikslėlius (laikas neribojamas). Vaikui apžiūrėjus paveikslėlius, sakoma: O dabar norėčiau, kad pasektum man šią pasaką. Pasaka prasideda čia… (parodoma į pirmąjį paveikslėlį). tiriamajam pasakojant, tyrėjas pasakojimo nepertraukia, nepadeda, nesufleruoja, tik skatina jį toliau kalbėti pritardamas žodžiais taip, mhm, aha, gerai ir pan. bei atitinkama mimika ir intonacija. Jeigu vaikas varžosi kalbėti, klausia patarimo, tyrėjas ne tiesiogiai atsako, bet klausia: O kaip tu manai? O kaip tau atrodo? Ką dar galėtum pasakyti? taip siekiama daryti kuo mažesnę įtaką pasakojimo siužetui ir struktūrai, tam tikrų leksemų ar gramatinių kategorijų bei sintaksinių konstrukcijų pasirinkimui. Kiekvienas vaikas testuojamas individualiai, jo pasakojimas įra- 216 Kalbos Kultūra | 86 šomas diktofonu. Visi įrašyti pasakojimai (48 vnt.) buvo transkribuoti ir užkoduoti automatinei kalbinei analizei CHIlDEs (angl. Child Language Data Exchange System, MacWhinney 2010) programa. Iš šių transkripcijų buvo sudarytas morfologiškai anotuotas rišliųjų pasakojimų tekstynas (bend ra apimtis – 17 861 žodžių) ir pasirengta rišliojo pasakojimo analizei. 2.2. Rišliojo pasakojimo analizė Iš rišliojo pasakojimo metodų įvairovės galima išskirti du populiariausius, daugiausia galimybių teikiančius metodus, leidžiančius greitai ir objektyviai įvertinti rišliojo pasakojimo kokybę; tai – rišliojo pasakojimo kalbos (ang lakalbėje mokslinėje literatūroje dar vadinamos mikrostruktūra) ir struktūros (atitinkamai – makrostruktūros) analizė. ri š l iojo p a sakoji m o kal b o s ana l izė apima tam tikrų kalbinių ypatybių, geriausiai atskleidžiančių pasakojimo kalbos kokybę, tyrimus. remiantis užsienio šalių mokslininkų patirtimi (loban 1976; Hughes ir kt. 1997; Justice ir kt. 2006; Mäkinen, Kunnari 2009; soodla 2011), šiam tyrimui buvo pasirinkti trys esminiai rišliojo pasakojimo kalbinių ypatybių rodikliai: a) bend rasis produktyvumas, b) leksinė įvairovė ir c) sintaksinis sudėtingumas. rišliojo pasakojimo bendrasis produktyvumas buvo nustatytas įvertinus du rodiklius – vidutinio pasakymo ilgio (toliau – VPI) indeksą bei leksikos ir gramatinių formų įvairovės (toliau – lGFĮ) indeksą. VPI yra vienas iš esminių gramatikos įsisavinimo rodiklių, ypač dažnai reikalingas ankstyvosios kalbos raidos tyrimuose. Šis kriterijus naudojamas ir rišliojo pasakojimo analizei, nes padeda objektyviai įvertinti kiekybines analizuojamo pasakojimo ypatybes. lGFĮ indeksas gali būti apibūdintas kaip visų pavartotų žodžių ir skirtingų jų gramatinių formų santykis. Šis rodiklis, kaip ir VPI, dažnai naudojamas ankstyvosios gramatikos raidos tyrimuose, tačiau rekomenduojamas ir rišliojo pasakojimo kalbos kiekybinei analizei. atliekant priešmokyklinio amžiaus vaikų rišliojo pasakojimo tyrimą, buvo skaičiuojamas a) bendrasis (visų žodžių), b) daiktavardžių, c) veiksmažodžių ir d) būdvardžių lGFĮ indeksas. rišliojo pasakojimo leksikos įvairovė buvo tiriama nagrinėjant pagrindinių pasakojimo veikėjų įvardijimą vardažodžių junginiais. tyrimo metu visi vaikų pasakojimuose pavartoti veikėjų įvardijimai buvo suskirstyti į semantiškai neutralius1 (pvz., šuo, paukštis), hiperonimus (pvz., gyvūnas) ir 1 apibūdinimas „semantiškai neutralus“ vartojamas kaip sąlygiškas, darbinis, kol kas neturint tinkamesnio. I. balčIūNIENĖ, a. KalNINYtĖ. Priešmokyklinio amžiaus vaikų rišliojo pasakojimo ypatybės 217 hiponimus (pvz., buldogas, šarka), ir tuomet buvo apskaičiuotas procentinis jų pasiskirstymas. rišliojo pasakojimo sintaksės sudėtingumas buvo įvertintas taikant komunikacinių vienetų analizės metodą (loban 1976). laikantis šio metodo reikalavimų, visi pasakojimai buvo suskaidyti į komunikacinius vienetus2, tuomet apskaičiuotas jų skaičius ir išnagrinėta sandara. rišliojo pasakojimo struktūros analizė apima teksto rišlumo ir struktūrinio subalansuotumo tyrimus. remiantis užsienio šalių mokslininkų patirtimi (baltaxe, angiola 1996; benson 1997; Hughes ir kt. 1997; bliss ir kt. 1998; batoréo, Costa 2000; Mäkinen, Kunnari 2009; soodla 2011), šiam tyrimui buvo pasirinkti keturi esminiai teksto rišlumo ir struktūros kokybės rodikliai: a) rišliojo pasakojimo struktūrinių dalių subalansuotumas, b) pag rindinės minties atskleidimas, c) pateikiamos informacijos kiekis, d) teksto išorinis rišlumas. tiriant pasakojimo struktūrinių dalių subalansuotumą, tikrinama, ar rišlusis pasakojimas turi visas privalomas struktūrines dalis, ar šios dalys tinkamai išdėstytos ir aiškiai išreikštos. Nustatant pagrindinės minties atskleidimą, tikrinama, ar rišliojo pasakojimo siužetas atitinka paveikslėliuose vaizduojamą siužetą. Vertinant pateikiamos informacijos kiekį, atsižvelgiama į tai, ar vaikas pateikia visą siužetinę informaciją ir papildomos informacijos. teksto išorinis rišlumas vertinamas pagal referencijos raišką ir komunikacinių vienetų ryšius rišliuosiuose pasakojimuose. 3. rEZultataI 3.1. Rišliojo pasakojimo kalbos ypatybės Bendrasis produktyvumas atlikus kiekybinę analizę, paaiškėjo, kad priešmokyklinio amžiaus vaikų Lapės istorijos sakinius sudaro ~7–8 žodžiai, Katės istorijos – ~9–10 žodžių, o bendra tipiško VPI indekso skalė siekia nuo 4,700 iki 15,000. tiriamųjų grupėje užfiksuota netipiškų VPI indekso atvejų – vienas itin žemas (2,909) 2 W. lobanas komunikacinį vienetą apibūdino kaip savarankišką sakinį (ar jo dalį) su visais modifikuojamaisiais elementais (1976: 9). tradicinėje lietuvių kalbos gramatikoje, komunikacinis vienetas atitiktų a) vientisinį sakinį; b) sudėtinį prijungiamąjį sakinį; c) sudėtinio sujungiamojo sakinio dėmenį. skaidant mišrųjį arba bejungtukį sakinį, komunikacinio vieneto riba nustatoma atsižvelgiant į sintaksinių ryšių tipą, t. y. sujungiamąjį arba prijungiamąjį ryšį. 218 Kalbos Kultūra | 86 ir vienas itin aukštas (31,000) VPI indekso rodikliai, t. y. vienas pasakojimas buvo sudarytas iš ~3ų žodžių sakinių, o kitas – iš ~31o žodžio sakinių. Itin žemas VPI indeksas rodo, kad rišliajame pasakojime vartojama nepakankamai (atsižvelgiant į amžiaus grupę) ilgų konstrukcijų ir apsiribojama keliažodžiais sakiniais, pvz.: (1) Lapė paėmė žuvį. Paukštė jai įkando. Paukštis atėmė iš lapės žuvį. Itin aukštas VPI indeksas leidžia teigti, kad nepakankama rišliojo pasakojimo segmentavimo kompetencija, pvz.: (2) Pamatė ją šuo, kad katė lipa jau į medį, patempė jai, įkando į uodegą ir tempė, o tuo laiku atskrido paukštis ir su kirminu, pas vaikus, o paskui katė pasileido nuo šakos ir pradėjo šuo jį gaudyti, o tuomet paukštis maitino paukščius. Garso įraše užfiksuotos pasakojimo ypatybės (intonacija, pauzės) atskleidžia tai, kad vaikas nebando skaidyti teksto į atskirus fragmentus, stengiasi vienu sakiniu pasakyti kuo daugiau informacijos. Iš kiekybinės analizės rezultatų matyti, kad priešmokyklinio amžiaus vaikų pasakojimams būdingas 0,596 (Lapės istorija) – 0,727 (Katės istorija) bendrojo lGFĮ indekso vidurkis. Pasakojimuose vartojama iš viso ~66 žodžiai3 (~38 skirtingos formos), taigi lGFĮ indeksas lygus ~0,661. Norint tiksliau įvertinti rišliojo pasakojimo leksikos ir gramatinių formų įvairovę, svarbu atsižvelgti į reikšminius pasakojimo žodžius, taigi šio tyrimo metu buvo nagrinėjama daiktavardžio, veiksmažodžio ir būdvardžio leksikos ir gramatinių formų įvairovė. atlikus kiekybinius skaičiavimus, paaiškėjo, kad priešmokyklinio amžiaus vaikų pasakojimuose vartojama ~16 daiktavardžių (~9 skirtingos formos), o lGFĮ indeksas lygus ~0,614 (Lapės istorijoje – 0,491; Katės istorijoje – 0,737). užfiksuoti keturi itin žemi (0,273; 0,286; 0,333 ir 0,353) daiktavardžio lGFĮ indekso rodikliai (tipiško daiktavardžių lGFĮ indekso vidurkis = 0,641), rodantys skurdžią daiktavardinę leksiką ir nedidelę gramatinių formų įvairovę, pvz.: (3) Puola ž u v į p a u k š t i s. Ją nori suvalgyt. Ir norėjo suvalgyt tą ž u v į. Ir tą ž u v į jis valgė, ir atėjo l a p ė. L a p ė buvo nepavalgius, alkana. Tada norėjo jį pagauti, 3 skaičiuojant žodžius, neskaičiuojami pasitaisymai (pvz., Čia ateina l a p ė . . . o i , vilkas), nutrūkę žodžiai (pvz., Buvo ten žu... žuvies griaučiai), pauzių užpildymai (pvz., Ir prašo, kad m m m duotų jam žuvį). Morfologinės samplaikos (pvz., kaip nors, bet koks) prilyginamos vienam žodžiui. I. balčIūNIENĖ, a. KalNINYtĖ. Priešmokyklinio amžiaus vaikų rišliojo pasakojimo ypatybės 219 nu, ir jis norėjo jį suėsti. Tada paleido jau ž u v į, ir tada būtų suėdus l a p ė. Tada lapė nubėgo pasiėmus, bet jau bandė pulti. Tada l a p ė bėgti norėjo. Nes puolė ją. Tada jis pasiėmė, tada l a p ė norėjo ryti, tą pagauti ir pagavo. Itin aukštas (1,000) daiktavardžio lGFĮ indeksas reiškia, kad pasakojime visiškai nėra pasikartojančių daiktavardžių formų, vadinasi, vaiko daiktavardinė leksika yra labiau išplėtota, pvz.: (4) Vieną kartą p a u k š t i s stebėjo v i s k ą, kad neateitų blogi ž v ė r y s. Paskui išskrido savo vaikeliams parnešti valgyt ir k a t ė norėjo pavogt v a i k e l i u s ir suvalgyt. Paskui jinai pradėjo laukti, kada l i z d a s nukris. Paskui pagalvojo, kad pati galėtų užsikarti ant š a k o s ir suvalgyti. Šitą pamatė š u o, iš karto priėjo su ištįsusiu l i e ž u v i u ir įkando jai į u o d e g ą. Paskui ėmė traukti, kai nutraukė ir vaikėsi k a t ę, iki kol jinai grįžo namo. Kita vertus, itin aukštas (1,000) daiktavardžio lGFĮ indeksas gali būti ir ypač skurdaus bei trumpo pasakojimo rodiklis, pvz.: (5) Ka t ė įlipo į m e d į. Atskrido b a l a n d i s. Ir jis nuo uo d e g o s ir išvijo ka t ę. Šiuo atveju pasakojimą sudaro tik trys sakiniai, o juose iš viso pavartoti tik penki skirtingos leksinės ir / ar gramatinės formos daiktavardžiai. Veiksmažodžio didesnis lGFĮ indeksas nei daiktavardžio. Priešmokyklinio amžiaus vaikų pasakojimuose vartojama ~16 veiksmažodžių (~13 skirtingų formų), o lGFĮ indeksas lygus ~0,892. užfiksuoti du itin žemi (0,600) veiksmažodžio lGFĮ indekso rodikliai (tipiško veiksmažodžių lGFĮ indekso vidurkis = 0,863). apskritai, veiksmažodis galėtų būti apibūdintas kaip didžiausiu lGFĮ indeksu pasižyminti kalbos dalis; net ir tais atvejais, kai fiksuojamas žemesnis nei tipiškas lGFĮ indeksas, negalima sakyti, kad pasakojime trūksta veiksmažodinės leksikos, pvz.: (6) Vieną kartą varna p a d ė j o kiaušinius, iš jų i š s i ri t o varniukai. Jinai i š sk r i d o ieškoti maisto, o katė tuo pačiu metu p a m a t ė lizdą susuktą. Na, ji ilgai ž i ū r ė - jo ir pa m a t ė kiaušinius. P ra d ė j o jinai l i p t i, šuo p am a t ė, n e n o rė j o, kad jinai s u ė s t ų tuos paukščiukus, g r i e b ė už uodegos, n u m e t ė katę ir po to motina g r įž o su slieku, p am a i t in o paukščiukus, o šuo n u s i vi j o katę. Šiame pasakojime tris kartus pakartotas veiksmažodis pamatė, ir tai gerokai sumažina veiksmažodžio lGFĮ indeksą. Pats aukščiausias veiksmažodžio lGFĮ indeksas (= 1,000) dažniausiai rodo, kad pasakojimui būdinga ypač išplėtota veiksmažodinė leksika, pvz.: 220 Kalbos Kultūra | 86 (7) G y v e n o paukštė, kuri t u r ė j o savo paukščiukų ir juos labai m y l ė j o. Vieną kartą ji n o r ė j o išskristi jiems p a r n e š t i v a l g y t i. Katė visa tai pa st e - b ė j o ir s u ga l v o j o įl i p t i į tą medį ir p a s i g r o b t i tuos paukščiukus. Už kampo t y k o j o šuo, kuris p a ž i n o j o paukštę kaip savo geriausią draugę ir p a - ga l v o j o, kad n e r e i k i a l e i s t i į l i p t i į tą lizdą. Jis ją p a g r i e b ė už uodegos, s u č i u p o ir i š t e m p ė iš to lizdo. Katė n u b ė g o, o šuo dar ją už s i v i j o, o paukštė laimingai g r į ž o pas savo paukščiukus su maistu. Šiam pasakojimui būdinga ne tik veiksmažodžio sinonimija (pagriebė – sučiupo) bei ir dvinarės, trinarės ar net keturnarės veiksmažodinės konstrukcijos (sugalvojo įlipti, nereikia leisti įlipti, norėjo išskristi parnešti valgyti). Visiškai kitokie rezultatai išryškėja išnagrinėjus būdvardžio lGFĮ rodik lius – ši kalbos dalis priešmokyklinio amžiaus vaikų rišliuosiuose pasakojimuose beveik nevartojama. Iš visų 48 pasakojimų būdvardžiai pavartoti tik šešiuose; visi jie – skirtingos leksemos, todėl ir jų lGFĮ indeksas = 1,000, pvz.: (8) D i d e l i s paukštis turėjo tris vaikučius. […] Paskui žiūri katė. Pamatė lizdą. Nori suvalgyt juos, m a ž i u k u s paukštyčius. […] O paskui mama l a i m i n g a, kad jos paukščiukai sveiki. atsižvelgiant į tai, kad būdvardis apskritai yra viena iš sunkiausiai įsisavinamų ir rečiausiai šnekoje vartojamų kalbos dalių, būtų galima hipotetiškai teigti, kad būdvardžių vartojimas priešmokyklinio amžiaus rišliajame pasakojime yra ypač sparčios kalbos raidos požymis. Leksikos įvairovė atliekant tyrimą, visi pasakojimų veikėjų įvardijimai vardažodiniais junginiais buvo suskirstyti į semantiškai neutralius, hiperonimus ir hiponimus. suskaičiavus kiekvienos grupės žodžius (pavartojimo atvejų skaičių), paaiškėjo, kad visuose pasakojimuose vyrauja semantiškai neutralūs veikėjų pavadinimai, o hiperonimų, semantiškai neutralių pavadinimų ir hiponimų skaičiaus santykis priklauso nuo paveikslėlių sekos. Lapės istorijoje semantiškai neutralūs pavadinimai (paukštis, paukštė) sudaro 77 proc., hiponimai (erelis, žuvėdra) – 22 proc., o hiperonimai (gyvūnas) – vos 1 proc. visų veikėjų pavadinimų. Katės istorijoje semantiškai neutralūs pavadinimai sudaro net 80 proc., hiponimai – 4 proc., o hiperonimai – 16 proc. visų veikėjų pavadinimų. Hiperonimų, semantiškai neutralių pavadinimų ir hiponimų santykis priklauso ir nuo to, kuris pasakojimo veikėjas įvardijamas. Įvardydami Lapės istorijos plėšrūną, vaikai renkasi tik semantiškai neutralius pavadinimus lapė, lapinas, vilkas, o paukščio įvardijimai yra įvairesni – nuo hiperonimų paukštis, paukš- I. balčIūNIENĖ, a. KalNINYtĖ. Priešmokyklinio amžiaus vaikų rišliojo pasakojimo ypatybės 227 Galima teigti, kad jaunesnio amžiaus vaikai ne visuomet pajėgūs suvokti ir atskleisti visas siužetines grandis (todėl pasakojimuose lieka tam tikrų spragų), tačiau vėliau šie įgūdžiai vis labiau tobulėja. reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį į tokius atvejus, kai pasakojime pateikiama ne visa siužetinė informacija, tačiau įterpiama papildomos informacijos ir savų interpretacijų, pvz.: (21) Varna ėjo paimti žuvies ir paėmė ją. Tuomet ji, tuomet... A n t st a l o s t o v ė j o žolės. Tenai medis buvo. Ir tenai gyveno tam medy voveraitė. Tenai ant stalo stovėjo puodukas su peiliu ir šakut e. Varna atskrido ant medžio, ir atėjo lapė, o ta lapė norėjo pasiimti žuvį, bet nepasiekė todėl, kad nemokėjo skristi ir medžio šakos buvo labai aukšta. Nes varnos snapas paėmė žuvį. To, ku r gy v e n o v o v e r a i t ė. Priešmokyklinio amžiaus grupėje tokie pasakojimai (jie sudaro 4 proc. visų pasakojimų) gali būti vaiko negebėjimo suvokti siužetą požymis: matyti, kad vaikas susitelkia į pirmąjį paveikslėlį, sukuria pasakojimo situacijos priešistorę, tačiau negeba atskleisti pasakojimo siužetinių linijų. Teksto išorinis rišlumas tiriant rišliojo pasakojimo teksto išorinį rišlumą, buvo nagrinėtos dvi ypatybės – referencijos raiška ir sakinių dėmenų tarpusavio ryšiai. Gilinantis į referencijos raišką, remiantis užsienio lingvistų patirtimi (Nicolopoulu ir kt. 2011), pirmiausia buvo išnagrinėti kiekvieno pasakojimo veikėjo pirmieji trys įvardijimai ir nustatytas šių įvardijimų tipas: a) įvardijimas daiktavardžiu; b) praleistas įvardijimas (toliau pavyzdžiuose žymima 0rEF); c) įvardijimas parodomojo įvardžio ir daiktavardžio junginiu; d) įvardijimas asmeniniu įvardžiu. tuomet visi rišlieji pasakojimai pagal referento įvardijimą buvo suskirstyti 3 grupes. Pirmajai grupei priklauso pasakojimai, kuriuose referentai visuomet įvardijami daiktavardžiais, pvz.: (22) Čia skrenda p a u k š t i s ž u v i e s. V i l k a s atėjo ž u v i e s, o ž u v į paėmė p a u k š t i s. V i l k a s atsistojo ir norėjo pagriebti p a u k š t į. Pa u k š t i s pametė ž u v į, o v i l k a s atsisuko. O žu v i e s liko tik kauliukai. Vi l k a s pabėgo su ž u v i m. Va r n a pagriebė ž u v į, o v i l k a s gaudė. antrajai grupei priklauso pasakojimai, kuriuose referentai įvardijami daiktavardžiais arba įvardijimas praleidžiamas, pvz.: (23) Buvo ž u v i s ant stalo. Ir paėmė [žuvį:0rEF] p a u k š t i s . Atėjo l a p ė . Ir pamatė, kad p a u k š t i s paėmė ž u v į. L a p ė norėjo šokti, bet nepasiekė. Ir 228 Kalbos Kultūra | 86 p a u k š t i s numetė, numetė l a p e i. Ir l a p ė pabėgo su žu v i m . Ir vijosi pa u k š - t i s. Ir tada paėmė p a u k š t i s iš l a p ė s [žuvį:0rEF]. trečiajai grupei priklauso pasakojimai, kuriuose referentai įvardijami daiktavardžiais, asmeniniais įvardžiais ir / arba parodomųjų įvardžių ir daiktavardžių junginiais, o dalis įvardijimų – praleidžiama, pvz.: (24) Puola ž u v į p a u k š t i s, j ą nori suvalgyt. Ir norėjo suvalgyti t ą ž u v į. Ir t ą ž u v į j i s valgė, ir atėjo l a p ė. L a p ė buvo nepavalgius, alkana. Tada [la pė:0rEF] norėjo jį pagauti, nu ir norėjo ji s suėsti. Tada paleido jau ž u v į, ir tada būtų suėdus l a p ė . Tada l a p ė nubėgo pasiėmus, bet jau bandė pulti. Tada l a p ė bėgti norėjo. Nes puolė ją. Tada j i s pasiėmė, tada l a p ė norėjo ryti, t ą pagauti ir pagavo. Pirmosios grupės pasakojimai tiriamojoje priešmokyklinio amžiaus grupėje sudaro 8 proc. (kitose amžiaus grupėse jų neužfiksuota – balčiūnienė 2013), antrosios grupės pasakojimai – 33 proc., o trečiosios grupės – 58 proc. visų pasakojimų. Galima daryti išvadą, kad jaunesnio amžiaus vaikams būdinga įvardyti referentus daiktavardžiais, vėliau išmokstama praleisti įvardijimus tam tikrose pozicijose (tokiu būdu tekstas įgyja daugiau rišlumo) ir galiausiai pereinama prie mišraus referentų įvardijimo daiktavardžiais (įprastai – minint veikėją pirmą kartą), parodomųjų įvardžių ir daiktavardžių junginiais, asmeniniais įvardžiais ar praleidžiant įvardijimą. Vis dėlto reikia paminėti, kad tinkamas referentų įvardijimas priešmokykliniame amžiuje yra viena iš sunkiausių užduočių kuriant rišlųjį pasakojimą. Net ir tais atvejais, kai naudojamas mišrusis (trečiosios grupės) referentų įvardijimo būdas, matyti, kad vaikams ne visuomet pavyksta tinkamai pavartoti asmeninį įvardį ir / ar praleisti įvardijimą tinkamoje pozicijoje, pvz.: (25) Vieną kartą paukštis pagimdė tris vaikus ir išskrido parnešti maisto, ir atėjo katė, nes norėjo suvalgyti paukštelius. Pa m a t ė j ą š u o, k a d ka t ė li p a j a u į medį, ir patempė jai, įkando į uodegą [...]. rasta ir tokių pasakojimų, kai pirmiausia pavartojamas asmeninis įvardis, o vėliau suabejojama šiuo pasirinkimu ir pasitaisoma – referentas patikslinamas daiktavardžiu, pvz.: (26) [...] ir atėjo šuo. Ir j a i , k a t e i , už uodegos paėmė. (27) [...] Paskui žiūri katė. Pamatė lizdą. Nori suvalgyt j u o s, m a ž i u k u s p a u k š - tyčius […]. I. balčIūNIENĖ, a. KalNINYtĖ. Priešmokyklinio amžiaus vaikų rišliojo pasakojimo ypatybės 229 tokie atvejai nelaikomi klaida – priešingai, pasitaisymai, patikslinimai rodo, kad vaikas suvokia anaforinės įvardžių vartosenos taisykles ir stengiasi pritaikyti jas rišliajam pasakojimui nepažeisdamas teksto rišlumo. taigi atsižvelgiant į referentų įvardijimo raidą ir vaikams kylančius sunkumus galima laikyti šį kriterijų vienu iš svarbių rišliojo pasakojimo struktūros raidos rodiklių. antrasis teksto išorinio rišlumo kriterijus – sakinių ir (ar) jų dėmenų tarpusavio ryšiai. užsienio lingvistų (reilly ir kt. 2011) tyrimai rodo, kad rišliojo pasakojimo sakinių ir (ar) dėmenų sandarai ir ryšiams būdingi keturi raidos etapai. ankstyviausiu etapu pasakojimą sudaro tarpusavyje nejungiami dėmenys (sakiniai), kuriais apibūdinami paveikslėliuose pavaizduoti objektai, pvz.: (28) Čia yra šuo. Čia yra katė. Vėliau pereinama naują į etapą, kai pasakojimą sudaro tarpusavyje nejungiami dėmenys / sakiniai, kuriais apibūdinami veikėjų atliekami veiksmai, pvz.: (29) Lapė paėmė žuvį. Paukštė jai įkando. Paukštis atėmė iš lapės žuvį. Dar vėliau išmokstama jungti sakinius (dėmenis) linijiniu ryšiu, pvz.: (30) Atėjo lapė, ir varna tuo metu tupėjo ant medžio šakos, ir lapė biškį taip atsistojo ant pagalio ir bandė pajudint tą šaką. Pajudino biškį, ir ten ta žuvis nukrito. Tada lapė pagavo ir pradėjo bėgt, o varna pradėjo vytis ir gavo tą žuvį, ir tada vėl lapė bandė vytis, ir varna paskui jos nepasivijo. Galiausiai pasiekiamas etapas, kai rišliojo pasakojimo sakiniai (dėmenys) pradedami jungti priežasties (tikslo) ryšiu, pvz.: (31) Paskui katė tempė už lizdo, bet nenutempė, nes šuo jai tempė už uodegos […]. atliekant tyrimą, buvo remtasi šia klasifikacija ir apskaičiuotas kiekvieno iš šių ryšių tipų dažnumo indeksas. Paaiškėjo, kad priešmokykliniame amžiuje vyrauja linijinis sakinių ir (ar jų dėmenų) tarpusavio ryšys – jo dažnumo indeksas lygus ~0,656. Daug rečiau sakiniai ir (ar jų dėmenys) visai nejungiami (tik apibūdinami veikėjų veiksmai) – šio tipo dažnumo indeksas ~0,321. rečiausias sakinių ir (ar jų dėmenų) tarpusavio ryšys yra priežasties (pasekmės) – jo dažnumo indeksas ~0,023. beveik visuose rišliuosiuose pasakojimuose naudojamas ne kuris nors vienas, o keli sakinių (dėmenų) jungimo būdai, skiriasi tik šių būdų santykis. tačiau reikėtų 230 Kalbos Kultūra | 86 atkreipti ypatingą dėmesį į tokius atvejus, kai sakiniai (dėmenys) rišliajame pasakojime visiškai nejungiami, t. y. sakinių (dėmenų) tarpusavio ryšiai tėra pasiekę pirmąjį raidos etapą. toks rodiklis reiškia, kad pasakojime nesama nei linijinių, nei priežasties (tikslo) ryšių, – tai gali būti netipiškos naratyvo struktūros raidos požymis. IŠVaDos apibendrinant priešmokykliniam amžiui būdingas rišliojo pasakojimo ypatybes, reikėtų pabrėžti individualių rodiklių nuokrypio nuo nustatyto vidurkio gausą. tiek rišliojo pasakojimo kalbos, tiek struktūros lygmenyje šių nuokrypių užfiksuota dažniausiai, lyginant su kitomis amžiaus grupėmis (balčiūnienė 2013). tai gali būti susiję su individualiais kalbinės ir kognityvinės raidos skirtumais, vaiko patirtimi klausytis pasakų ir jas sekti, šeimos tradicijomis ir nuostatomis skaityti ar sekti vaikui pasakas ir įtraukti jas į kasdienę komunikaciją4. 1. Priešmokyklinio amžiaus vaikų rišliajam pasakojimui būdingos šios ypatybės: vidutinis pasakymo ilgis yra ~8–9 žodžiai, tačiau individualus šio įverčio indeksas svyruoja nuo 2,909 iki 31,000, vadinasi, esama pasakojimų, kurių pasakymus sudaro tik ~3 žodžiai (itin žemas rodiklis), ir priešingai – tokių, kurių pasakymus sudaro daugiau kaip ~30 žodžių (itin aukštas rodiklis). Vis dėlto, nepaisant šių netipiškų atvejų, galima teigti, kad daugumos vaikų rišliojo pasakojimo vidutinis pasakymo ilgis nedaug nutolęs nuo tipiško VPI vidurkio (8,295), taigi šį skaičių būtų galima laikyti atskaitos tašku vertinant priešmokyklinio amžiaus vaikų rišliojo pasakojimo vidutinį pasakymo ilgį. 2. Pasakojimus pagal šešių siužetinių paveikslėlių seką sudaro ~66 žodžiai (neskaičiuojant pasitaisymų ir nutrūkusių žodžių), iš jų – ~38 skirtingos formos. Vadinasi, leksikos ir gramatinių formų įvairovės (lGFĮ) indeksas lygus ~0,661, kitaip tariant, kiekvienas pasakojimo žodis karto4 Pasak tiriamųjų vaikų, namuose jiems tėvai, vyresni broliai ir seserys dažnai skaito vaikiškas knygas („apie ožiuką“, „meškiuką“, „princesę“, „Coliukę“, „raudonkepuraitę“, „bembį“, „batuotą katiną“, „Harį Poterį“), darželyje auklėtojos kartais skaito knygas prieš pietų miegą. Kai kurie vaikai teigė patys skaitantys knygas, tačiau tokius atsakymus reikėtų vertinti atsargiai (kai kurie tokį atsakymą pateikę vaikai teigė nepažįstantys raidžių, be to, kalbantis su kai kuriais vaikais paaiškėjo, kad knyga laikoma perskaityta tada, kai būna peržiūrėti visi knygos paveiksliukai). Dalis vaikų minėjo mėgstantys ne tik knygas, bet ir vaikams skirtus žurnalus „barbė“, „Donaldas“, „Flintas“ ir kt. I. balčIūNIENĖ, a. KalNINYtĖ. Priešmokyklinio amžiaus vaikų rišliojo pasakojimo ypatybės 231 jamas ~1,7 karto. Pasakojimams būdinga plati individualaus lGFĮ indekso skalė – nuo 0,422 iki 0,800, o netipiški (itin žemo indekso) atvejai itin nutolę nuo tipiško lGFĮ indekso. Papildomai apskaičiavus reikšminių kalbos dalių lGFĮ indeksą, galima teigti, kad priešmokyklinio amžiaus vaikų pasakojimuose vartojama ~16 daiktavardžių (~9 skirtingos formos, lGFĮ – ~0,614), ~16 veiksmažodžių (~13 skirtingų formų, lGFĮ indeksas – ~0,892). reikia paminėti, kad tiek itin aukštas, tiek itin žemas daiktavardžių lGFĮ indeksas šioje amžiaus grupėje gali būti žemos pasakojimo kokybės (skurdžios daiktavardinės leksikos arba neišplėtoto pasakojimo siužeto) požymis. Veiksmažodžio lGFĮ indeksas – priešingai – net ir tais atvejais, kai yra itin žemas, nereiškia didelio veiksmažodinės leksikos trūkumo. Išskirtiniu priešmokyk linio amžiaus vaikų rišliojo pasakojimo požymiu (lyginant su kitomis amžiaus grupėmis, balčiūnienė 2013) galima laikyti retą būdvardžio vartoseną. atsižvelgiant į tai, kad būdvardis apskritai yra viena iš sunkiausiai įsisavinamų ir rečiausiai šnekoje vartojamų kalbos dalių, galima daryti prielaidą, kad net ir vieno būdvardžio pavartojimas priešmokyklinio amžiaus rišliajame pasakojime gali būti yra spartesnės nei tipiška kalbos raidos požymis. 3. leksikai būdinga semantiškai neutralių daiktavardžių, kuriais įvardijami pasakojimo veikėjai (paukštis, paukštė, lapė, katė), gausa. semantiškai neutralūs veikėjų pavadinimai sudaro net 79 proc., hiponimai (šarka, varna) – 13 proc., hiperonimai (gyvūnas, žvėris) – 8 proc. visų veikėjų įvardijimų (pavartojimo atvejų). Šioje amžiaus grupėje užfiksuota ir tokių pavadinimų, kurie nėra visiškai tinkami pasakojimo siužetui (strazdas, žuvėdra), tačiau tai gali būti susiję ne su kalbine, o su kognityvine vaiko raida. 4. sintaksei būdingas komunikacinių vienetų skaičiaus ir gramatinių centrų skaičiaus santykio indeksas – ~1,084. Didelę dalį pasakojimų (23 iš 48) sudaro vienanariai komunikaciniai vienetai (savarankiški dėmenys su priklausomaisiais elementais), t. y. šių pasakojimų komunikacinis vienetas apima tik vieną gramatinį centrą. 5. Pasakojimo struktūrą apskritai galima laikyti besiformuojančia trinare – ji būdinga 36iems iš 48ies nagrinėtų pasakojimų. Dažniausiai pasakojimai turi pradžią ir dėstomąją dalį, tačiau pabaiga nėra išreikšta. Net 10 pasakojimų visiškai neatitinka rišliojo pasakojimo struktūros reikalavimų. tik 2ų šios amžiaus grupės pasakojimų struktūra galėtų būti apibūdinta kaip visiškai susiformavusi trinarė, t. y. pasakojimas turi aiškiai išreikštą pradžią, dėstomąją dalį ir pabaigą. 6. Išryškėja pasakojimų pagrindinės minties atskleidimo sunkumai. tik pusei pasakojimų būdinga visiškai atskleista pagrindinė pasakojimo mintis, 232 Kalbos Kultūra | 86 kitiems (35 proc.) – iš dalies atskleista arba (15 proc.) visiškai neatskleista, t. y. pusė tiriamųjų vaikų nesuprato visų pasakojimo siužetinių linijų ir (arba) nesugebėjo tinkamai jų išreikšti. Kurdami rišlųjį pasakojimą, didelė dalis vaikų (62 proc.) nurodė visą būtiną siužetinę informaciją, tačiau nepateikė jokių interpretacijų ar informacijos apie tai, ko nėra nupiešta, bet galima būtų numanyti ar spėti remiantis kontekstu. Keletas pasakojimų (14 proc.) ne tik atskleidė visą siužetinę informaciją, bet ir buvo papildyta naujomis detalėmis ar interpretacijomis, tačiau net 18 proc. pasakojimų trūko dalies siužetinės informacijos. tai leidžia daryti prielaidą, kad priešmokyklinio amžiaus vaikai dar ne visuomet pajėgūs suvokti ir atskleisti visas siužetines grandis, todėl pasakojimuose lieka tam tikrų spragų. Šioje amžiaus grupėje daugiau nei kitose (balčiūnienė 2013) rasta tokių atvejų, kai pasakojime pateikiama ne visa siužetinė informacija, tačiau įterpiama papildomos informacijos ir savų interpretacijų. 7. būdinga didelė referencijos raiškos įvairovė. Vieniems pasakojimams (4 iš 48) būdingas tik pats paprasčiausias referencijos raiškos būdas – veikėjų įvardijimas daiktavardžių junginiais, kituose (16 iš 48) be daiktavardžių junginių vartojimo užfiksuotas gebėjimas praleisti veikėjo įvardijimą ten, kur jis nebūtinas, o daugiau kaip pusė (28 iš 48) rišliųjų pasakojimų rodo gebėjimą pasitelkti visus galimus referencijos raiškos būdus: daiktavardžio junginius, praleistą veikėjo įvardijimą, parodomuosius ir asmeninius įvardžius. Nagrinėjant sakinių ir (ar) jų dėmenų junglumą, matyti, kad priešmokyklinio amžiaus vaikams jau nebūdingas pats paprasčiausias rišliojo pasakojimo kūrimo būdas, kai tik apibūdinami pasakojimo paveikslėliuose esantys objektai. Maždaug trečdalis rišliojo pasakojimo sakinių ar jų dėmenų dar nėra jungiama, tačiau jais apibūdinami ne tik objektai, bet ir veiksmai, taigi yra numanomų siužeto ryšių. apytiksliai dviem trečdaliams pasakojimų sakinių ar jų dėmenų būdingas linijinis ryšys, t. y. jungimas jungtukais ir, o. sakinių ir jų dėmenų jungimas priežasties (tikslo) ryšiais yra ypač retas, tačiau dėl šio ryšio suvokimo ir raiškos sudėtingumo tai nelaikytina dideliu pasakojimo rišlumo trūkumu. Kita vertus, išreikštas priežasties (tikslo) ryšys priešmokyklinio amžiaus pasakojime galėtų būti spartesnės rišliojo pasakojimo raidos požymis. atliktas tyrimas, nors ir nedidelės apimties, atskleidė esminius priešmokyklinio amžiaus vaikų rišliojo pasakojimo polinkius, todėl tikimasi, kad šiame straipsnyje apžvelgti tyrimo rezultatai bus naudingi atliekant diagnostinius kalbos raidos sutrikimų tyrimus ir (ar) sudarant kalbos korekcijos individualiuosius planus. I. balčIūNIENĖ, a. KalNINYtĖ. Priešmokyklinio amžiaus vaikų rišliojo pasakojimo ypatybės 233 lItEratūra balčiūnienė I. 2009: Pokalbio struktūros analizė kalbos įsisavinimo požiūriu. Daktaro disertacija, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. balčiūnienė I. 2013: Rišliojo pasakojimo analizės metodas kalbos raidos tyrimui. Podoktorantūros tyrimo „rišliojo pasakojimo analizės metodas kalbos raidos tyrimui“ mokslinė ataskaita, Vilnius: lietuvos mokslo taryba. balčiūnienė I., Kalninytė a. 2013: Narrative production in lithuanian tD Mono and bilingual 56year olds. Pranešimas skaitytas tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Child Language Seminar-2013, 2013 m. birželio 24–25 d. Mančesteris: Mančesterio universitetas. balčiūnienė I., Krivickaitė E., Kalninytė a. 2011: lietuvių kilmės vaikų, gyvenančių ne lietuvoje, kalba: nuostatos, įtakos, tendencijos. Pranešimas skaitytas tarpdalykinėje mokslinėje konferencijoje Pasaulio lietuvybės idėja: šiuolaikinės migracijos patirtys, 2011 m. spalio 20 d. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. balčiūnienė I., Povilaitienė G. 2012: rišliosios kalbos ugdymas ikimokykliniame amžiuje: pasakojimo pagal paveikslėlių seką metodas. Pranešimas skaitytas Prof. artūro uozuolo 48ojoje tarptautinėje konferencijoje Kalbos gramatinė ir leksinė sistema, jos funkcionalumas ir normatyvumas, 2012 m. kovo 15–16 d. ryga: latvijos universitetas. baltaxe a. M., D’angiola N. 1996: referencing skills in children with autism and specific language impairment. – European Journal of Disorders of Communication 31, 245–258. batoréo H. J., Costa a. 2000: reference mechanisms in children’s oral and written narratives at the age of ten. – Psycholinguistics on the Treshold of the year, 265–270. benson M. s. 1997: Psychological causation and goalbased episodes: low income children’s emerging narrative skills. – Early Childhood Research Quarterly 12, 439–457. berman r. a., s l o b i n D. I. 1994: Relating Events in Narrative. A Crosslinguistic Developmental Study. Psychology Press, Hillsdale, NJ: Erlbaum. bliss l. s., MacCabe a., Miranda a. E. 1998: Narrative assessment profile: discourse analysis for schoolage children. – Journal of Communication Disorders 31, 347–363. Dabašinskienė I. 2010: the comprehension of derivational morphemes in early childhood: an experimental study for lithuanian. – Estonian Papers in Applied Linguistics 6, 43–51. Federavičienė E. 1978: Ikimokyklinio amžiaus vaikų rišliosios kalbos ugdymas, Vilnius. Gagarina N., Klop D., Kunnari s., tantele K., Välimaa t. , balčiūnienė I., bohnacker u., Walters J. 2012: MAIN: Multilingual Assessment Instrument for Narratives. ZASPil 56 – December 2012, berlin: Zas. 234 Kalbos Kultūra | 86 Gagarina N., Klop D., Kunnari s., tantele K., Välimaa t., balčiūnienė I., bohnacker u., Walters J. 2013: Production and perception of narrative texts across languages and cultures: MaIN. Pranešimas skaitytas tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Child Language Impairment in Multilingual Contexts, 2013 m. gegužės 27–29 d. Krokuva: Krokuvos Jogailaičių universitetas. Garrard P. 2005: the effects of very early alzheimer’s disease on the characteristics of writing by a renowned author. – Brain 128 (2), 250–260. Garšvienė a., Ivoškuvienė r. 1993: Logopedija, Kaunas: Šviesa. Giedrienė r. 1986: Pradinukų kalbėjimo sutrikimai, Kaunas: Šviesa. Glebuvienė V. 1977: Vaikų ankstyvosios garsinės kalbos raida: metodinė medžiaga, Vilnius: Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas. Grigaitė b. 2004: Lietuvos vaikų brandumas mokyklai: tyrimas ir problemos, Vilnius: VPu. Gülzow I., Gagarina N. 2007: Noun phrases, pronouns and anaphoric reference in young children narratives. – ZAS Papers in Linguistics 48, 203–223. GutierrezClellen V., Quinn r. 1993: assessing narratives of children from diverse Cultural/linguistic groups. – Language, Speech, and Hearing Services in Schools 24, 2–9. H i c k m a n n M. 2003: Children’s discourse: person, space and time across languages. Cambridge: Cambridge university Press. Hudson J. a., shapiro l. b. 1991: From knowing to telling: the development of children’s scripts, stories and personal narratives. – Developing narrative structure (eds. a. McCabe and C. Peterson), Hillsdale NJ: Erlbaum, 89–136. Hughes D., McGillivray l., schmidek M. 1997: Guide to Narrative Language. Procedures for Assessment, austin: ProED, Inc. Ivoškuvienė r., Mamonienė Z., Pečiulienė o., suveizdienė V. 1997. Ikimokyklinio amžiaus vaikų žymiai ir vidutiniškai neišsivysčiusios kalbos ugdymas, Šiauliai. Justice l. E., bowles r. P., Kaderavek J. N., ukrainetz t. a., Eisenberg s. l., Gillam r. b. 2006: the index of narrative microstructure: a clinical tool for analyzing schoolage children’s narrative performances. – American Journal of Speech-Language Pathology 15, 177–191. Kalnius a. 1939: Vaikas ir kalba. Perspausdinta: Gimtoji kalba, 1997 (1), 16–23. Kamandulytė l. 2010: Lietuvių kalbos būdvardžio įsisavinimas: leksinės ir morfosintaksinės ypatybės. Daktaro disertacija, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. I. balčIūNIENĖ, a. KalNINYtĖ. Priešmokyklinio amžiaus vaikų rišliojo pasakojimo ypatybės 235 KamandulytėMerfeldienė l., Fürst b., Dressler W. u., sauerland u. 2010: on the acquisition of adjective gradation in lithuanian and German. – Darbai ir dienos 54, 267–276. loban W. 1976: Language Development: Kindergarten through grade twelve, National Council of teachers of English. Mäkinen l., Kunnari s. 2009: Narrative as an assessment method in children with slI and as/HFa. Pranešimas skaitytas Cost veiklos Is0804 darbo grupės WG2 Narratives Meeting narių susitikime, 2009 m. lapkričio 16–18 d. amsterdamas: amsterdamo universitetas. Mazolevskienė a. 2000: Dvikalbystė lietuvos šeimose. – Pedagogika 42, 52–55. Mazolevskienė a. 2003: Dvikalbių vaikų lietuvių kalbos mokėjimo ypatumai. – Mano vaikai. Priešmokyklinis vaiko ugdymas (sud. o. Monkevičienė), Kaunas: Šviesa, 76–96. Nicolopoulou a., aksuKoc a., Küntay a., andersen Ch., Chang Ch., Ignacio M., slancová D. 2011: a crosslinguistic study of character reference in young children’s narratives. Pranešimas skaitytas XIIajame tarptautiniame kongrese 12th International Congress for the Study of Child Language, 2011 m. liepos 19–23 d. Monrealis: Monrealio Kvebeko universitetas. reilly J. s., ir kt. 2011: Emerging narratives: a crosslinguistic study. Pranešimas skaitytas XIIajame tarptautiniame kongrese 12th International Congress for the Study of Child Language, 2011 m. liepos 19–23 d. Monrealis: Monrealio Kvebeko universitetas. ruzaitė J., Dabašinskienė I. 2010: specific language impairment and diagnosis: adaptation of a diagnostic test for lithuanian. – Darbai ir dienos 54, 277–300. savickienė I. 1999: Lietuvio vaiko daiktavardžio morfologija. Daktaro disertacija, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. savickienė I. 2003: The Acquisition of Lithuanian Noun Morphology, Wien: Verlag der Österreichischen akademie der Wissenschaften. savickienė I., Kempe V., brooks P. 2009: acquisition of Gender agreement in lithuanian: Exploring the Effect of Diminutive usage in an Elicited Production task. – Journal of Child Language 36, 477–494. soodla P. 2011: Picture-Elicited Narratives of Estonian Children at the Kindergarten-School Transition as a Measure of Language Competence. PhD Dissertation, tartu: tartu university Press. Wójcik P. 2000: The Acquisition of Lithuanian Verb Morphology: a Case Study, Kraków: Quartis. Gauta 2013 10 06 Priimta 2013 12 20 236 Kalbos Kultūra | 86 tHE MaIN CHaraCtErIstICs oF NarratIVE IN PrEsCHoolErs Summary the article presents the study of monologue (coherent) language of preschoolage children establishing the main micro and macrostructural indications of lithuanian preschool age children’s narratives. the study was based on the method of story generation according to a picture sequence: the children participating in the study were asked to tell a story according to a sequence of six related pictures. 24 children of 56 years old attending preschool education groups participated in the study; the sample was balanced in respect of social properties; all children were monolingual; they were not diagnosed with any speechrelated or other developmental disorders. Every child was individually tested twice; hence, 48 narratives in total were collected. the narratives were recorded by a voice recorder, transcribed and morphologically annotated for an automatic analysis of narrative language and structure using CHIlDEs software. the analysis of the data collected identified the following individual and general properties: general productivity (including Mlu and ttr), lexical diversity (namely, NP references), syntactic complexity (namely, Cu structure), narrative structure, quantity of information and cohesion (namely, referential and linkage development) of the narrative. the results obtained enable us to compare individual results, to make general conclusions and to identify the general tendencies of narrative development. KEYWORDS: developmental psycholinguistics, narrative, preschool age. INGrIDa balčIūNIENĖ Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, lt44248 Kaunas [email protected] aGNĖ KalNINYtĖ Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, lt44248 Kaunas [email protected]