Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje

BENDRINĖ KALBA | 88 (2015) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 RITA MILIŪNAITĖ Lietuvių kalbos institutas DĖL BENDRINĖS KALBOS NORMŲ SAMPRATOS MOKYKLOJE ESMINIAI ŽODŽIAI: bendrinė kalba, bendrinės kalbos normos, kalbos etalonas, kalbos mokymas. ĮVADINĖS PASTABOS Ne vienus metus viešumoje vykstančios – peržengusios mokyklų ir jas kuruojančių valdžios įstaigų sienas – diskusijos dėl mokinių raštingumo verčia ne tik ieškoti šio reiškinio priežasčių, bet ir plačiau pažvelgti į lietuvių kalbos mokymo padėtį mokykloje. Kokiõs lietuvių kalbos ir kaip mokoma, kokia bendrinės kalbos ir jos normų samprata mokiniams diegiama? Kaip apibūdinamos ir kaip koreguojamos nenorminės mokinių kalbos apraiškos? Tai klausimai, kurie negali būti vieną kartą galutinai atsakomi ir nejudinami dešimtmečiais, nes su besikeičiančia kalbine bendruomene kinta ir pati lietuvių kalba, ir bendrinės kalbos normų kodifikacija. Vėl iš naujo juos svarstyti skatina Lietuvių kalbos institute nuo 2015 m. Bendrinės kalbos tyrimų centre įkurtos Mokyklinės lituanistikos grupės pradėta gvildenti mokymo procese funkcionuojančios lietuvių kalbos problematika. Tyrimai atliekami dviem kryptimis. Viena kryptis – mokinių vartojama mokyklinė rašytinė kalba, jos būklė; kita – bend rinės lietuvių kalbos bei jos normų samprata ir jos diegimas mokymo procese. Antrosios krypties potemei svarbu dalykinis pagrindas, kuriuo mokytojai remiasi vertindami mokyklinę rašytinę ir sakytinę kalbą. Kodėl mokinių kalbos vertinimas yra svarbu? Mokant kalbos daugiausia dėmesio turi būti skiriama norminei kalbai ir jos sistemai perprasti (žr. Miliūnaitė 2008: 151–169), taip pat kalbos raiškos priemonėms gausinti ir išmokyti jas vartoti pagal reikiamą situaciją, kontekstą, stilių. Bet be mokinių kalbos vertinimo išsiversti taip pat neįmanoma, nes mokomasi ir iš mokytojų nurodomų klaidų, stengiantis jų vengti. Kitaip tariant, bendrinės kalbos mokomasi tiek perimant jos normas, tiek atmetant tai, kas yra ne norma. Vertinamasis aspektas tampa ypač svarbus taisant privalomus baigiamuosius rašytinius egzaminų darbus. Nuo to, kas taisoma, kokių klaidų randama rašiniuose, priklauso mokinio darbo įvertinimas, o jis turi įtakos renkantis tolesnį gyvenimo kelią baigus mokyklą. Pãskata imtis nagrinėti vertinamojoje mokymo proceso grandyje taikomą normų sampratą tapo Nacionalinio egzaminų centro (toliau – NEC) užsakymu 2014 m. rudenį Lietuvių kalbos institute atlikta tų pačių metų lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio ir mokyklinio brandos BENDRINĖ KALBA | 88 (2015) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 RITA MILIŪNAITĖ. Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje | 2 BENDRINĖ KALBA | 87 (2014) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 egzamino dokumentų, susijusių su kalba, ekspertizė1. Joje, be kitų dalykų, buvo iškelta hipotezė, kad menkstantis bendrasis raštingumas mokykloje ir negerėjantys egzamino rezultatai gali būti susiję ne tik su prastėjančiomis mokinių žiniomis, taip pat mokymo turinio, metodikos bei mokymo priemonių neatitiktimi dabarties poreikiams, bet iš dalies ir su vertinimo grandimi, – ypač su kalbos taisyklingumo bei stiliaus vertinimo sistemos ir vertintojų kvalifikacijos trūkumais. Kaip tik nagrinėjant su šiuo egzaminu susijusius dokumentus, metodinę medžiagą, kuria remiasi vertintojai, kilo svarbiausias klausimas: kókia bendrinės kalbos normų, taip pat stiliaus trūkumų samprata vadovaujamasi mokykloje tiek mokant mokinius lietuvių kalbos, tiek vertinant jų pačių kalbą? Panašių minčių dėl mokyklos rašto darbų vertinimo galima rasti ir žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, tais pačiais 2014 m. paskelbta Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų asociacijos pirmininko pavaduotojos mokytojos ekspertės Reginos Dilienės nuomonė2: Pasak R. Dilienės, pateikti aiškų atsakymą, ar lengva, ar sunku 36 balus surinkti lietuvių kalbos ir literatūros valstybiniame brandos egzamine, nėra paprasta. „Sunkumų kelia lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vertinimas. Paprastai mes sakome, kad jis toks subjektyvus ir netvarkingas, kad bendras įvertinimas 50 proc. priklauso nuo mokinio, 50 proc. nuo vertintojo. Reikia turėti galvoje vertintojų darbo sudėtingumą. Pagal Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino užduoties vertinimo kriterijus (VK 20133) vertinamas literatūrinio arba samprotaujamojo rašinio turinys, kalbos taisyklingumas (gramatika ir leksika, rašyba, skyryba), taip pat teksto raiška ir formalusis vientisumas (teksto raiška, stilius, logika ir formalioji teksto struktūra). Taigi vertintojai turi gerai išmanyti ir literatūrą, ir bendrinės lietuvių kalbos normas, ir stilistiką. Straipsnio tikslas – panagrinėti, kokiu dalykiniu pagrindu remiantis vertinamas lietuvių kalbos taisyklingumas valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino (toliau – VBE) rašto darbuose, ir nustatyti, kokia bendrinės kalbos normų samprata susiklosčiusi vienoje iš lietuvių kalbos mokymo dalių – vertinimo procese. Remiantis atliktos VBE darbų vertintojų apklausos duomenimis, šiam tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai: 1) išsiaiškinti, kokiais šaltiniais remiasi vertintojai, atpažindami normos pažeidimus; 2) išnagrinėti, kokių sunkumų kyla vertintojams, taisant rašinių kalbą ir stilių; 3) nustatyti, kaip vertintojai suvokia taisyklingos kalbos etaloną, kuriuo remiasi vertindami VBE darbus. Pabrėžtina, kad straipsniu niekaip nesiekiama sumenkinti mokytojų lituanistų darbo ar juolab griauti jų autoritetą. Mokinių kalbos vertinimo sistemos tyrimas ir jo rezultatai turi padėti išsiaiškinti esamą padėtį, kad prireikus būtų galima ieškoti ją tobulinančių sprendimų. 1 2014 m. lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio ir mokyklinio brandos egzamino ekspertizė. Dalis, skirta lietuvių kalbos aspektams. Prieiga internete: http://www.nec.lt/failai/4754_2014_LKL_BE_ekspertize_LKI_dalis_isvados_ nepr.pdf. Vilnius, 2014 (žiūrėta 2015 10 28). 2 R ū t a P u k e n ė . Naujų mokslo metų pokyčiai: gudrus planas ar dvigubi standartai. delfi.lt, 2015 08 24. Priei - ga internete: http://www.delfi.lt/news/daily/education/nauju-mokslo-metu-pokyciai-gudrus-planas-ar-dvigubistan dar tai.d?id=68791172 (žiūrėta 2015 08 24). 3 Straipsnyje remiamasi tomis švietimo sistemos dokumentų redakcijomis, kurios galiojo tada, kai buvo atliekasas toliau straipsnyje aprašomas tyrimas, nors vėliau kai kurie dokumentai buvo atnaujinami. BENDRINĖ KALBA | 88 (2015) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 RITA MILIŪNAITĖ. Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje | 3 1. BENDRINĖS KALBOS NORMOS IR TAISYKLINGOS KALBOS ETALONAS Remiantis normos (plačiąja prasme) kaip socialinio reiškinio samprata, į kalbos normas žiūrima kaip į kalbinėje bendruomenėje per laiką susiklosčiusį visuotinai pripažįstamą reguliariai pasikartojantį ir kartu kintantį kalbinį elgesį, įpročius ir taisykles (plg. Takahashi 2004: 172–179, Pupkis 2005: 88–93, Kauhanen 2006: 34). Kalbos norma kaip apibendrinamoji sąvoka susideda iš normos turinio, kurį įtvirtina normos reguliarumas, normos pobūdžio, kurį lemia tai, ar norma yra privaloma, ar laisvai pasirenkama, ir normos skleidėjų (Bartsch 1985: 23). Bendrinės kalbos normos – įvairiomis atmainomis kalbinėje bendruomenėje funkcionuojančių kalbos normų dalis. Jos reguliuojamos sąmoningai ir kodifikuojamos, turint tikslą palaikyti bendrą visai daugiasluoksnei bendruomenei kalbinį standartą. Kalbinį bendruomenės elgesį (kalbinę praktiką) kodifikacija gali reguliuoti dvejopai: 1) jeigu bendruomenė priima normą ir ją vartoja be išorinio spaudimo, kaip kalbinio elgesio ir jo korekcijų orientyrą, ta norma egzistuoja kaip realioji norma; 2) jeigu kalbinei bendruomenei norma primetama tik iš išorės, darant spaudimą, tai bendruomenei ji egzistuoja tik kaip nurodymai (preskripcija). Jeigu žvelgsime iš kalbinei bendruomenei priklausančio individo pozicijų, kalbos normoms funkcionuoti svarbi kalbinė sąmonė (plg. Giltrow 2003: 363–392). Ji leidžia išlaikyti kalbos įpročių stabilumą susidūrus su naujais kalbos faktais, nors pati nėra nekintanti. Kalbos eta lonas – individo kalbinės sąmonės suformuota samprata apie siektinąsias kalbos normas. Mokymo procese gana ryškus preskriptyvusis normos pobūdis, nes diegiamos bendrinės kalbos normos ne visada atitinka mokinių kalbinius įpročius, kuriuos formuoja kitàs kalbos atmainas kultivuojanti kalbinė aplinka4. Pagrindiniai bendrinės kalbos normų skleidėjai mokykloje yra mokytojai lituanistai, todėl svarbi pačių mokytojų kalbinė patirtis, jų bendrinės kalbos mokėjimo lygis ir jų kalbinės sąmonės suformuotas kalbos etalonas, kuriuo matuodami jie vertina mokinių kalbą. Taigi straipsnyje nagrinėjama mokinių kalbai vertinti taikoma bendrinės kalbos normų samprata, atsižvelgiant į tris šios normos aspektus – normos turinį (kokius reiškinius apima mokykloje diegiamos bendrinės kalbos normos ir kokie jų šaltiniai?), normos pobūdį (kokie mokinių kalbos reiškiniai mokykloje patenka į preskripcijos lauką?) ir normos skleidėjus (kaip vertintojai suvokia bendrinės kalbos normas?). 2. TYRIMO DUOMENYS IR METODIKA 2015 m. balandį atlikta Lietuvių kalbos ir literatūros egzamino baigiamųjų darbų vertintojų, kurie buvo pakviesti dalyvauti 2015 m. vertinimuose, apklausa5. Taigi renkant, apdorojant 4 Atskiras, ne mažiau svarbus, bet šiame straipsnyje beveik nenagrinėjamas klausimas – kaip mokykloje sprendžiama bendrinės kalbos normų variantiškumo problema. 5 Straipsnio autorė dėkoja NEC, paraginusiam vertintojus dalyvauti apklausoje, o apklaustiesiems vertintojams – už atvirus ir informatyvius atsakymus. BENDRINĖ KALBA | 88 (2015) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 RITA MILIŪNAITĖ. Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje | 4 ir sisteminant duomenis buvo naudojamas anketinis, eksperimentinis, kiekybinės bei kokybinės analizės ir analitinis metodai. Apklausoje, kuri buvo anoniminė, dalyvavo (anketas į internetinę apklausų sistemą atsiuntė) 205 VBE darbų vertintojai iš 4006. Apie save vertintojai nurodė tokius duomenis: • pedagoginio darbo stažą (trys apylygės grupės: daugiau kaip 30 metų, 21–30 metų, 11–20 metų; 1–5 metų stažą turinčių mokytojų tik 0,5 proc.); • turimą kvalifikaciją (beveik 70 proc. sudaro mokytojai metodininkai, beveik po lygiai vyresniųjų mokytojų ir mokytojų ekspertų); • VBE vertinimo patirtį (trys apylygės grupės: 2–4 metai, 5–8 metai, 9 ir daugiau metų; pirmą kartą užsiregistravusių – 1 proc.); • mokyklos, kurioje dirba, tipą (81 proc. gimnazijų, apie 12 proc. vidurinių mokyklų, apie 3 proc. pagrindinių mokyklų, 2,5 proc. profesinių mokyklų, 0,5 proc. progimnazijų). Straipsnyje nagrinėjamai problematikai šie duomenys nėra itin reikšmingi, bet svarbu, kad tai gana vientisa tikslinė grupė, vienijama konkrečios profesinės veiklos ir NEC atrinkta kaip galinti geriausiai atlikti VBE darbų vertinimą. Apklausoje vertintojams buvo pateikta 14 klausimų: dalis jų buvo uždarieji (jų atsakymai sistemoje apklausa.lt pavaizduojami grafiškai), tačiau beveik prie visų uždarųjų klausimų buvo prašyta parašyti ir platesnių komentarų. Tų komentarų buvo įvairių, ne visada tiesiogiai susijusių su konkrečiu klausimu, bet didžioji tokių atsakymų dalis apie vertinimo procesą teikia papildomos informacijos, kurios nebūtų buvę galima išgauti uždaraisiais klausimais. Straipsnyje nagrinėjant atsakymus ir pateikiant apklausos rezultatus, dalį vertintojams kylančių sunkumų kaip tik pavyko nustatyti tokiu būdu, todėl juos aptariant, konkretūs apklausos klausimai neminimi. Kadangi apklausoje programiškai nebuvo nustatytas reikalavimas nepalikti nė vieno neatsakyto klausimo, statistinėse lentelėse matyti tik atsakiusiųjų į klausimus skaičius ir nuo jo, o ne nuo viso dalyvavusių apklausoje vertintojų skaičiaus sistemoje apklausa.lt suskaičiuoti procentai. 3. ŠALTINIAI, KURIAIS NAUDOJASI VBE DARBŲ VERTINTOJAI Vertintojų turimai bendrinės kalbos normų sampratai formuotis ir bendrinės kalbos normų etalonui susidaryti nemažai reikšmės turi tie normų šaltiniai, kuriais remdamiesi vertintojai įtvirtina savo pačių kalbinius įgūdžius ir tikrinasi tais įgūdžiais suabejoję. Turint tai galvoje, vertintojų buvo klausiama, kokiais norminamaisiais ir kalbos klaidų taisymo šaltiniais jie remiasi vertindami VBE darbų kalbos taisyklingumą. Buvo pateikti septyni galimi šaltiniai, taip pat prašyta nurodyti ir kitus šaltinius, jei tokių prireikia. Atsakymų statistika matyti 1-oje lentelėje. 6 NEC duomenimis, 2014 m. VBE darbų vertintojų buvo 800, o 2015 m. jų sumažinta perpus, atrenkant pačius kvalifikuočiausius, ir dvigubai pailgintas vertinimo laikas. BENDRINĖ KALBA | 88 (2015) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 RITA MILIŪNAITĖ. Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje | 5 1 LENTELĖ. Pagrindiniai norminamieji ir kalbos klaidų taisymo šaltiniai, kuriais remiasi VBE darbų vertintojai Lentelė automatiškai sukurta internetinėje apklausų rengimo sistemoje apklausa.lt. Duomenys, rodantys ryškiausius polinkius, pabraukti straipsnio autorės. Pats svarbiausias vertintojų šaltinis – Baigiamųjų darbų kalbos vertinimo aprašas, kuris tik nuo 2015 m. viešai paskelbtas NEC interneto svetainėje (Aprašas 2015). Visada juo naudojasi du trečdaliai vertintojų, o į jį neatsižvelgiančių visai nebuvo. Antras pagal svarbą – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: juo visada remiasi kiek daugiau kaip pusė vertintojų, o iš viso nesinaudojančių nėra. Tai suprantama, nes šis žodynas (paskutinį kartą septintuoju leidimu kiek atnaujintas 2013 m., labiausiai orientuojantis į mokyklų poreikius), nors ir darosi vis trūktinesnis (turi per laiką atsiradusių kodifikacijos spragų), tebėra vienintelis tokios apimties kodifikuotų bendrinės kalbos žodžių, jų reikšmių, rašybos, kirčiavimo normų šaltinis7. Taip pat pusė vertintojų visada, o visi kiti dažnai arba kartais naudojasi Privalomosiomis skyrybos taisyklėmis, kurios greta Pasirenkamųjų skyrybos taisyklių yra svarbus skyrybos taisyklių šaltinis. 90 proc. vertintojų naudojasi Kalbos patarimų knygelėmis, nors jos nėra specialiai pritaikytos mokyklos reikalams, ir mokytojai lituanistai sau aktualią informaciją turi gerokai atsirinkti. Šis veikalas (ypač jo pereinamieji vertinimo laipsniai „toleruotina“ (šalutinis normos variantas) ir „vengtina“) rodo dabartinės vartosenos polinkius ir nuosekliam ilgesnio laikotarpio kodifikacijos procesui reikalingą normų raidos kryptį, o mokykloje normos samprata, regis, turėtų būti statiškesnė, konkretesnė. Du trečdaliai vertintojų dažniau ar rečiau naudojasi savo pasirengtu ruošiniu, o tai rodytų, kad esamų šaltinių nepakanka arba jie nėra visada patikimi. Baigiamųjų darbų kalbos vertinimo aprašą (toliau – Aprašas), kaip pagrindinį vertintojų šaltinį, verta panagrinėti išsamiau, nes apklausoje vertintojai dėl jo pateikė įvairių nuomonių ir pastabų. Iš to, kaip vertintojai žiūri į dalykinį Aprašo turinį, galima spręsti, kokią mokykloje taikytiną dabartinės bendrinės kalbos normų sampratą jie patys turi susidarę. 3.1. Baigiamųjų darbų kalbos vertinimo aprašas Bendro dokumento, kuriuo būtų galima sutartinai remtis taisant VBE darbus, poreikį vertintojai gerai supranta, todėl patys bene nuo 2013 m. tokį aprašą parengė ir juo pradėjo nau7 Naujas norminamasis Bendrinės lietuvių kalbos žodynas dar redaguojamas, svarstomas Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje (toliau – VLKK) ir tik nuo 2014 m. atskiromis raidėmis pradėtas skelbti internete. Bendrinės lietuvių kalbos žodynas. Redaktorių kolegija: D. Liutkevičienė (vyr. redaktorė), G. Naktinienė, R. Petrokienė ir kt. Prieiga internete: http://bkz.lki.lt. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014–2015. BENDRINĖ KALBA | 88 (2015) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 RITA MILIŪNAITĖ. Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje | 6 dotis. 2014 m. vasarį, rengiantis tų metų VBE vertinimui, Aprašas jo rengėjų iniciatyva buvo aptartas VLKK8. Į Aprašą sudėti žodyno ir gramatikos klaidomis VBE darbuose laikomi atvejai. Jie suskirstyti į smulkesnes žodyno, morfologijos, sintaksės dalis ir skyrius9. Iš įvadinės Aprašo dalies ir jo pabaigoje pateikiamų šaltinių matyti, kad jį sudarant remtasi: 1) Didžiųjų kalbos klaidų sąrašu10, 2) Švietimo ir mokslo ministerijos aprobuotais vadovėliais (40-ies vadovėlių sąraše seniausias siekia 1997 m., naujausias – 2011 m.) – iš jų imti tie atvejai, kurių vertinimas neprieštarauja Kalbos patarimų leidinyje pateiktų kalbos reiškinių vertinimui. Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas sudėtas į minėtų Aprašo dalių skyrius, o žodžių reikšmių klaidų (semantizmų) sąrašas11 pridėtas Aprašo pabaigoje atskiru priedu. Taigi Aprašas apima tik dalį pagal kalbos taisyklingumo kriterijų vertinamų kalbos reiškinių. Vertindami rašybą ir skyrybą, vertintojai turi remtis VLKK patvirtintomis Privalomosios ir Pasirenkamosios skyrybos taisyklėmis ir norminio leidinio Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba „Rašybos“ dalimi (1992). VBE darbų kalbos raiška, kaip pažymėta Aprašo įvade, vertinama pagal metodinį leidinį Stiliaus kultūra12. Svarstydami Aprašą VLKK kalbos specialistai įvertino didelį jo rengėjų atliktą darbą ir pažymėjo, kad tokio pobūdžio dokumentas reikalingas ir sudaro prielaidas vienodai vertinti tuos pačius kalbos reiškinius VBE darbuose. Tačiau kartu buvo iškelta ir įvairių Aprašo trūkumų. Iš jų svarbiausias tas, kad duomenys Aprašui buvo surinkti iš gerokai senstelėjusių šaltinių, kurių dalis apskritai nepritaikyta mokyklos reikalams ir buvo parengta atsižvelgiant į kitų bend rinės kalbos vartojimo sričių – žiniasklaidos, administracinės kalbos, grožinės literatūros vertėjų bei redaktorių ir kt. poreikius. Todėl į Aprašą pateko nemažai dabartinei mokinių kartai jau visai nebeaktualių kalbos reiškinių, kurių tuo labiau nepasitaiko mokinių rašto darbuose. Ir, priešingai, Apraše nėra bendrinei kalbai netinkamų naujausių vartosenos reiškinių, kuriems užkirsti kelią kaip tik būtų vieta mokykloje. Diskutuojant apie panašaus pobūdžio aprašų sudarymo principus, pabrėžta tai, kad jie turėtų būti sudaromi remiantis nuolatiniais mokinių kalbos tyrimais. Paaiškėjo ir tai, kad tokių nuoseklių tyrimų Lietuvoje apskritai nėra. Taigi 2014 m. pradžioje VLKK beliko konstatuoti, kad tokių trūkumų per trumpą laiką nebūtų įmanoma pašalinti, juolab neatlikus jokių tyrimų, ir kad pateiktas Aprašas gali būti tik laikinas dokumentas, kol būtų parengtas naujas, atitinkantis šiandieninės mokyklos reikmes. Tad VLKK apsiribota Apraše pateiktų duomenų peržiūra ir siūlymais, kaip patikslinti 8 Straipsnio autorė taip pat dalyvavo šiame aptarime. Daugiau informacijos žr.: http://vlkk.lt/lit/105384 (žiūrėta 2015 10 29). 9 Aprašo dalių suskirstymas kelia abejonių dėl nevienodo pagrindo ir nenuoseklumo, tačiau jį aptariant VLKK nebuvo prasmės siūlyti rengėjams tas klaidas perklasifikuoti. Suprastas būtinumas spėti jį aptvarkyti iki 2014 m. vertintojų mokymų. Pažymėta, kad Aprašas skiriamas ne mokymo procesui (tai parašyta ir įvade: „Aprašas nėra skirtas naudoti kaip ugdymo priemonė“), o tik vertintojų poreikiams. 10 Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas patvirtintas VLKK nutarimu dar 1997 m. ir ilgą laiką buvo nekoreguotas. 2014 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. N-3 (152) du dalies „Žodyno klaidos“ skyriai – 1.1. „Neteiktinos svetimybės ir jų dariniai“ ir 1.2. „Nevartotinos naujosios svetimybės“ – iš šio sąrašo išbraukti. Į juos įtraukti skoliniai ir toliau laikomi kalbos klaidomis, tik netekusiomis didžiųjų klaidų statuso. Plačiau apie Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo sudarymą, pakeitimus ir taikymą žr.: Gimtoji kalba, 2014, nr. 2, p. 18–26. 11 Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo žodžių reikšmių dalis buvo parengta nepakankamai profesionaliai, nes čia pateko ir tokių kalbos normų pažeidimų, kurių esmė – ne iškraipyta žodžio reikšmė, o netinkama žodžio sandara (atsiradusi dėl vertimo padėmeniui) ir kt. 12 Minėtoje NEC užsakytoje ekspertizėje buvo pažymėta, kad 2014 m. pateikti dokumentai, skirti vertinti baigiamųjų darbų stiliui, laikytini ne metodine medžiaga ir juolab ne metodiniu leidiniu, o tik jų užuomazgomis. BENDRINĖ KALBA | 88 (2015) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 RITA MILIŪNAITĖ. Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje | 7 kai kurias formuluotes, apibūdinančias taisomus kalbos reiškinius. Taip pat nurodyta, kokių konkrečių kalbos reiškinių vertinimą ar taisymų pavyzdžius ir atitikmenis reikėtų tikslinti ar ko apskritai tame Apraše atsisakyti, atsižvelgiant į naujausius VLKK nutarimus ir rekomendacijas13. Apklausoje dalyvavę vertintojai jau turėjo 2015 m. Aprašo variantą, bet jis iš esmės nesiskyrė nuo 2014 m. svarstytojo VLKK. Papildytas tik įvadas, kuriame pažymėta, kad „iš „Kalbos patarimų“ į jį įtraukti tik tie atvejai, kurių vertinimas visiškai aiškus, kurie nekelia abejonių ir apie kuriuos kalbėta mokant“. Minėtus trūkumus (ir dar daugiau) nurodė ir nemaža dalis apklausoje dalyvavusių vertintojų. 3.1.1. Nuomonės dėl Aprašo paskirties ir reikalingumo. Apklausoje domėtasi, kaip vertintojai suvokia Aprašo paskirtį tiek vertinimo, tiek platesniame mokymo procese. Į klausimą „Ar vertinant brandos rašinius reikalingas vienas bendras kalbos taisymų aprašas (įtraukiant ir stiliaus trūkumus)?“ teigiamai atsakė 94,1 proc. apklaustųjų vertintojų, taigi jų nuomonė dėl Aprašo reikalingumo aiški. Vertintojai pažymėjo, kad toks dokumentas padėtų išspręsti daugelį jiems kylančių problemų: 1) būtų suvienodinti skirtingų šaltinių duomenys ir tai vertintojams sutaupytų laiko (daug normintojų ir vadovėlių autorių, o aiškios kalbos normų sistemos mokykloms nėra; informacijos ieškoma įvairiuose šaltiniuose, taip pat tariamasi tarpusavyje, tai atima laiko; kartais šaltiniai pa‑ teikia skirtingą informaciją; Toks aprašas palengvintų darbą, būtų patogiau, taupytume laiką14); 2) būtų suvienodintas vertinimas ir pagerėtų darbų taisymo kokybė (bendras kalbos taisymų aprašas padėtų suvienodinti vertinimo suvokimą; Reikia kiek įmanoma standartizuoti vertinimą); 3) būtų suvienodintas klaidų žymėjimas (Skiriasi žymėjimai – kažkas tą klaidą žymi kaip stiliaus trūkumą (st), kažkas – gr, pvz., vartojant jungtuką „kuomet“, žodį „pilnas“ („Gyvenimas pilnas pavyzdžių“15) ir pan.); 4) informacija būtų atnaujinta (kai kuriuose leidiniuose informacija pasenusi, pvz., žodžių „nuosmukis“, „ty(į)sta)“ rašyba, iš gramatikos – žodžiai „vardan“, „taipogi“ vienuose šaltiniuose leidžiami vartoti, o vlkk.lt – jau nebe ir pan.); 5) būtų pagrindas vienodai vertinti gimtakalbių ir kitakalbių darbus (Suvienodinus gimtosios kalbos ir tautinių mažumų egzaminą, tai būtina, nes klaidos buvo žymimos skirtingai); 6) sumažėtų painiavos dėl stiliaus trūkumų sampratos (stiliaus trūkumų aprašo reikia labiau‑ siai; Ypač svarbu visiems mokytojams suvienodinti stiliaus klaidos sampratą, nes būtent čia dau‑ giausia nesutapimų); 7) sumažėtų subjektyvusis vertintojų veiksnys, susijęs su paskirais tarpusavio susitarimais, vertintojų kaita ir su skirtingu mokytojų dalykiniu pasirengimu (kai kurie vertinimai paremti „susitarimais“; tai gerai, bet subjektyvu gali būti, to nežino kiti mokytojai, ypač ne vertintojai; Se‑ minarų praktiniuose užsiėmimuose pastebiu, kad labai skiriasi lituanistų dalykinė kompetencija, 13 Pavyzdžiui, VLKK nariai, dalyvavę Aprašo svarstyme, sutartinai siūlė išbraukti iš jo jungtuką kuomet šalutiniams laiko sakiniams jungti – kaip tarminį, t. y. ne tokį, už kurio pavartojimą mokiniams turėtų būti mažinamas pažymys; nuo 2014 m. šio atvejo Apraše ir neliko. 14 Čia ir toliau apklausos dalyvių atsakymų citatos pateikiamos pasviruoju šriftu; skirtingų vertintojų citatos atskirtos kabliataškiais. Viena kita atsakymuose pasitaikiusi kalbos klaida, pavyzdžiui, ne vienur ne savo reikšme pavartotas būdvardis vieningas, -a (vieningas vertinimas, vieninga klaidų vertinimo sistema, vieningas aprašas), ne savo reikšme vartojamas įvardis kažkas, nenorminis įnagininkas (buvau šokiruota ekspertų vertinimu), netaisyta. 15 Sakinyje Gyvenimas pilnas pavyzdžių įžiūrėti kalbos ar stiliaus klaidą galima tik praradus kalbos jausmą. Būdvardis pilnas čia vartojamas normine reikšme „turintis ko daug“. BENDRINĖ KALBA | 88 (2015) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 RITA MILIŪNAITĖ. Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje | 8 todėl bendras kalbos taisymų aprašas padėtų suvienodinti vertinimo suvokimą; Vertintojų daug, jie skirtingose vietose (ne viena kompaktiška pastovi grupė), tad vienas bendras aprašas būtinas); 8) būtų bendras dalykinis vertinimo pagrindas – bendra normų samprata (Jeigu turėsime bendrą kalbos taisymų aprašą, galėsime tikėtis, kad bus laikomasi bendros normų bei klaidų sam‑ pratos vertinant mokinių brandos egzaminų darbus). Pastarasis, 8-as, punktas – pats svarbiausias. Neturint vieno susitarto pagrindo, vertintojams ir kyla nemažai problemų. Dabartinis Aprašas sudaro geras prielaidas tokio susitarimo siekti, bet dėl savo trūkumų ne visai atitinka vertintojų poreikius ir lūkesčius. Abejojančių bendro vertintojams skirto aprašo reikalingumu buvo vos vienas kitas (Moky‑ tojas dirbdamas naudojasi įvairiais šaltiniais. Jeigu kyla abejonių vertinant egzamino darbą, tie šaltiniai turi būti prieinami. Aprašas negali apimti visų kalbos klaidų, kita vertus, ar tikslinga pri‑ minti, kad „baranka“ nevartotinas žodis?). Į kitą panašų apklausos klausimą, ar vieno bendro aprašo reikia ne tik egzamino darbų vertintojams, bet ir visam kalbos ugdymo procesui mokykloje, teigiamai atsakė 90,7 proc. vertintojų. Jų manymu, toks dar plačiau naudojamas aprašas turėtų ir daugiau teigiamybių: 1) suvienodėtų vertintojų ir kitų mokytojų, nedalyvaujančių vertinimo procese, turima informacija, o tai būtina, kad visas mokymo procesas būtų nuoseklus (Neturint bendro kalbos taisymų aprašo, kiekviena lietuvių kalbos mokytoja vertina skirtingai; nevienodai mokytojai žymi klaidas, o jei dar netaiso VBE, tai apie vertinimo susitarimus nieko ir nesužino; mokytojams nekil‑ tų nesusipratimų, ne visi dirba VBE vertintojais; Visi lituanistai turi turėti vieną bendrą taisymų aprašą, nes yra daug vadovėlių, kuriuose tie patys dalykai gali būti skirtingai suprantami ir inter‑ pretuojami; Mokytojai įprastų taisyti pagal vieną bendrą kalbos taisymų aprašą, todėl mažiau ne‑ susipratimų kiltų baigiamųjų darbų vertinime); 2) atsirastų tvirtesnė skirtingų mokymo grandžių sąveika ir būtų galima labiau pasitikėti egzaminų vertinimo objektyvumu (Ne visose mokyklose patvirtinti vertinimo standartai, todėl ir vertinimas vis dar skiriasi; Ugdymo procese ir brandos rašinių kriterijai skiriasi. Todėl dažnai nutinka taip, kad vienų dalykų reikalaujame pamokų metu, o per egzaminą vertinami šiek tiek kiti dalykai; Vyresniųjų klasių vertinimai orientuoti į PUPP ir egzamino standartus, o 5–8 – kiek mokyklų, mokytojų, tiek ir aprašų... Vaikus reikia ruošti vienodai ir mokant dalyko, ir egzaminui, nes patirtis rodo, kad egzamino vertinimas skiriasi nuo dalyko reikalavimų; Norint, kad mokiniai nedarytų klaidų, rašydami BE rašinius, jie to turi mokytis ugdymo procese. Tai kam slėpti?); 3) Aprašu galėtų naudotis mokiniai, jų tėvai ir kitų dalykų mokytojai, o tai turėtų teigiamą poveikį ne tik mokinių kalbos mokėjimo kokybei, bet ir visai kalbinei aplinkai (Mokiniai ga‑ lėtų žinoti, kodėl mokytojas vertindamas žymi klaidas; sąmoningai mąstantys mokiniai, susipažinę su bendru kalbos taisymų aprašu, jį turėdami galės kaskart išsiaiškinti daromas klaidas, mokytis rašyti be klaidų; mokytojui tai būtų didelė parama, nereikėtų kaskart keliose vietose ieškoti ir įro‑ dyti mokiniams, kur jie klysta; Būtų labai naudinga tiek mokytojui, tiek mokiniui, tiek tėvams; Mokyklai labai reikalingas mokomųjų dalykų specifinę kalbą reglamentuojantis dokumentas, ypač dėl naujųjų terminų ir plintančių germanizmų. Be to, ne visi dalykų mokytojai perprato naująją skyrybą); 4) Aprašo informacija, jeigu ji būtų atnaujinama, atsvertų senstelėjusių vadovėlių trūkumus (Tokio aprašo reikėtų ir mokyklose. Juk kasmet atsiranda atvejų, kai klaidomis nebelaikome tai, kas buvo taisoma; Mokyklose vadovėliai nėra patys naujausi. Normos kinta). Keli vertintojai pažymėjo ir tai, kad tarp egzaminų ir ugdymo proceso esama skirtumų (mo‑ komajame procese turėtų būti vertinama griežčiau; mokytojai patys kuria kai kurių klasių koncentrų BENDRINĖ KALBA | 88 (2015) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 RITA MILIŪNAITĖ. Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje | 9 vertinimo normas, nes vienų bendrų visoms mokykloms tiesiog nėra, pvz., kaip mokymo procese taisomi ir vertinami darbai 5-8 klasėse?). Kiek Aprašą, jeigu jis būtų tobulinamas ir pildomas, galima pritaikyti visam mokymo procesui, turi būti atskirai diskutuojama. 3.1.2. Aprašo turinys. Turint galvoje senstelėjusį kai kurių į Aprašą įtrauktų, ypač leksikos reiškinių pobūdį, vertintojų buvo klausiama, kokias klaidas iš esamo Aprašo jie siūlytų išbraukti ir kuo Aprašą papildyti. Maždaug pusė vertintojų mano, kad aprašas yra gerai apgalvotas ir išgrynintas, išsamus, jame nurodyti kalbos reiškiniai tikrai pažeidžia kalbos normas; jame nėra klaidų, kurios būtų dis‑ kutuotinos, todėl nesą reikalo jame ką nors keisti ir braukti. Atsakydami į klausimą, kuo reikėtų Aprašą papildyti, vertintojai taip pat pasidalijo bemaž per pusę: vieni pateikė įvairių siūlymų, kiti klausė: Kam dar padauginti klaidų? ir teigė, kad aprašas pakankamai išsamus, apgalvotas, nereikia perkrauti; klaidos nuolat įvairuoja, tad visų nesurašysi; Mokinių kalboje daug slengo žodžių, įvairių angliškų kompiuterinių terminų. Bet juos mes visada taisome […]. Nemanau, kad jais reikėtų papildyti vertinimo aprašą. Ir taip aišku. Buvo ir grupelė nuomonių, kad Aprašo turiniu turi užsiimti kalbininkai – jie turėtų spręsti, kas laikytina klaidomis, o kas ne. Tie vertintojai, kurie manė, kad reikia keisti Aprašo turinį, pateikė įvairių pastabų (jos toliau sugrupuotos pagal kalbos lygmenis, dėl didelio duomenų kiekio atrinkti tik būdingesni atvejai). Kaip tik tos pastabos ir leidžia daugiausia spręsti, kokią dabartinės bendrinės kalbos normų sampratą mokytojai lituanistai norėtų diegti mokykloje ir kokius reiškinius mano esant už dabartinės bendrinės kalbos ribų ir aktualiosios mokinių vartosenos, o kur abejoja normų kodifikacijos pagrįstumu. Leksika. Siūloma atsisakyti nemažos dalies Aprašo svetimybių ir žargonybių (adijalas, apystova, baika, bajeris, baranka, bašliai, bonkė, broma, broniruoti, čikis, daboti, davai, džiaukas, folderis, mentas, parintis, pridubasinti, prikolas, popkornas, siemka, telikas, tūsintis ir kt.), nes vienos iš jų esančios daugiausia iš rusų kalbos atėjusios ir jau nebeaktualios akivaizdžios klaidos, kurių mokiniai nedarantys16, o kitų, ypač žargoninių, nors ir vartojama, nepasitaiko rašto darbuose. Tiesa, daroma išlyga, kad galbūt tokių klaidų gali daugiau būti tautinių mažumų mokinių kalboje. Iš ne savo reikšme vartojamų žodžių vertintojams atrodo nebeaktualūs abuojas, -a ir abuo‑ jumas. Tarp vertintojų atsakymų esama pavienių siūlymų nelaikyti klaidomis kai kurių semantizmų, kurių taisymo pagrindas esantis ne visai aiškus arba jie labai paplitę: 1) prieveiksmis ypatingai vietoj ypač; 2) būdvardžiai tolimas, -a ir tolimesnis, -ė (mokiniai juos painioja, nes jiems reiškia tą patį); 3) būdvardis pastarasis, -oji reikšme „jis, šis“, kai kalbama apie vieną objektą. Šio atvejo Apraše (2013–2015 m. variantuose) ir nėra, taisyta Kalbos praktikos patarimuose (1985); vienas vertintojas kaip tik siūlė šį atvejį į Aprašą įtraukti kaip pasitaikantį mokinių kalboje; 16 Sovietinio laikotarpio rusybių „mokymo“ padarinius yra gerai nusakiusi žinoma tinklaraštininkė Ginta Gaivenytė: Prisimenu, kad mokykloje dar mokėmės, jog negalima žiebtuvėlio vadint „zažigalka“ ar pėdkelnių „kolgotkėmis“. Nekenčiau tada kalbininkų, nes reikėdavo iškalti ilgiausius kalbos klaidų sąrašus. Kartais daugiau vargo būdavo išmokti klaidą, o ne jos atitaisymą. Bet taip aš, nemokėdama rusiškai, sužinojau, kad valas yra „žilka“. (G i n t a G a i v e n y t ė . „Rispektas“ kalbininkams, „soriukas“, Užkalni. lrytas.lt, 2015 10 20. Prieiga internete: http://www.lrytas.lt/komentarai/rispektas-kalbininkams-soriukas-uzkalni.htm (žiūrėta 2015 10 20). BENDRINĖ KALBA | 88 (2015) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 RITA MILIŪNAITĖ. Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje | 16 4.1. Kalbos klaidos ar stiliaus trūkumo nustatymas Iš vertintojų pateiktų pavyzdžių ir abejonių galima spręsti, kad daugiausia neaiškumų kelia norminė vertė tų kalbos reiškinių, kurių vertinimas skirtinguose šaltiniuose skiriasi arba iš viso nėra reglamentuotas, taip pat tų, kurių kodifikacija ilgainiui keitėsi. Taigi vertintojai kartais ieško atsakymo, ar koks kalbos reiškinys yra kalbos klaida, ar ne: Ar įterpinys ,,pagal straipsnio autorių“ yra klaida? Ar žodžius ,,kinietis“„ australietis“, „sudalyvauti“ laikyti klaidomis? ,,Pasistiepia“ ar „pasistiebia“ augalas į saulę? Ar sakiniuose „Žmogus gali kitą padaryti laimingą ir patsai toksai būti“, „Jie gyveno sunkiai, tačiau nepaisant to buvo laimingi“, „Skausmas ir kančia privedė prie didingų darbų sukūrimo“, „Didžiausi stebuklai slypi paprastume“ yra klaidų? Tas pat pasakytina ir apie stiliaus trūkumus: vertintojai sako, kad jiems kartais sunku nustatyti, ar žymėti stiliaus trūkumą, ar nežymėti nieko. 4.2. Kalbos klaidų rūšies nustatymas Vienas iš vertintojams kebliausių dalykų – nustatyti klaidos rūšį, nes VBE darbų paraštėse turi būti pažymima, kokios rūšies klaidų rasta. Kalbos taisyklingumo pažeidimai žymimi skirtingomis žymenomis – specialiais ženklais ir santrumpomis: • rašybos klaida: ǀ, • skyrybos klaida: V, • gramatikos klaida (morfologijos, linksnių ir prielinksnių vartojimo, sakinio dalių ir sakinių jungimo klaidos): gr, • žodyno klaida (svetimybės, vertalai, semantizmai ir žargonybės): ž, • stiliaus klaida: st. Nors žodyno ir gramatikos klaidos VBE darbuose turi būti žymimos skirtingai, bet skaičiuojamos kartu ir skiriama bendra taškų suma. Į apklausos klausimą Ar vertinant baigiamuosius darbus kyla sunkumų nustatant kalbos klaidų rūšis, atskiriant kalbos ir stiliaus dalykus? 62,4 proc. vertintojų atsakė teigiamai. Ne vienam mokytojui kyla klausimas, kodėl reikia tiek susismulkinti ir žūtbūt nustatyti klaidos rūšį, ypač kai ir skyrimo kriterijai, ir kai kurie konkretūs atvejai ne visada aiškūs: Painu, nes blogai pavartotas žodis kartais lemia stiliaus, kartais ž ar gr klaidą; Susipainiojame žymėda‑ mos klaidas, tame pačiame darbe vienas žymi st: ,,supanti aplinka“, ,,sulyginti veikėjus“, kitas ne. Dėl sunkumo nustatyti klaidos rūšį keli vertintojai siūlo žodyno ir gramatikos klaidų neskirti: Žodyno ir gramatikos klaidos galėtų būti žymimos vienodai (pavyzdžiui, „sulyginti veikėjus“, manyčiau, galėtų būti ir gramatikos klaida, o ne žodyno). Reikia pabrėžti, kad kalbos normų pažeidimų kategorizacija visam mokymo procesui turi nemažą reikšmę. Pirmiausia mokytojas, kad galėtų tinkamai nustatyti klaidos rūšį, turi gebėti atskirti nenorminius kalbos reiškinius, – vadinasi, nepriekaištingai mokėti norminę kalbą. Antra, tik suvokdamas normos pažeidimo atsiradimo priežastis ir pagrindą, jis gali tai paaiškinti mokiniams ir kartu orientuotis, koks mokinių kalbos mokėjimo lygis, o tada spręsti, kuriems BENDRINĖ KALBA | 88 (2015) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 RITA MILIŪNAITĖ. Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje | 17 dalykams mokyti reikia skirti daugiau dėmesio. Trečia, nurodžius normos pažeidimą mokinio rašto darbe, šitaip duodamas ženklas, kokį dalyką mokiniui reikėtų labiau pasimokyti, kur pasitaisyti. Pavyzdžiui, vieno projekto metu mokytojai lituanistai gavo užduotį suklasifikuoti savo taisytų rašinėlių klaidas. Buvo tokių, kurie padalyvio klaidas priskyrė prie žodyno klaidų. Galutiniam rašinių vertinimui toks supratimas įtakos neturi, bet rodo, kad nesuvokiama, jog padalyvio konstrukcijų vartojimas – sintaksės dalykas. Jeigu toks supratimas perduodamas mokiniams, šie nesupras, kad, klaidingai vartodami padalyvį, jie klysta ne rinkdamiesi paskirą žodį, o netinkamai konstruoja visą sakinį ir, nesuvokdami klaidos esmės, nesugebės taisytis. Štai keletas pavyzdžių, dėl kurių priskyrimo vienai ar kitai klaidų rūšiai vertintojai abejoja: „Pilnas“, „kuomet“, „vardan“, „taipogi“,„elementariausias“ – žymime visaip. Matė ir šiltą, ir šaltą – rašyba ar gramatika? Kabučių klaidos (pavyzdžiui, angliškos kabutės) – rašyba ar skyryba? Ne išeitis kai kuriems vertintojams atrodo ir tarpusavio susitarimai: Kyla sunkumų dėl „su‑ sitarimais“ pateikiamų variantų – kartais šalutinis sakinys be pagrindinio – gramatikos klaida, kitąmet jau stiliaus. Nagrinėjant ištaisytus 2014 m. VBE darbus21, buvo pastebėta, kad kai kuriais pasikartojančiais atvejais vertintojų nurodomų klaidų žymenys gerokai skiriasi. Apklausoje buvo duotas klausimas, kokią klaidą vertintojai žymėtų prie pateiktų trijų sakinių22 (kas galėtų būti pavartota netinkamai, jie turėjo nustatyti patys); atsakymai matyti 3-ioje lentelėje. 3 LENTELĖ. Vertintojų atsakymai į apklausos klausimą „Kokią klaidą žymėtumėte prie šių sakinių?“ Lentelė automatiškai sukurta internetinėje apklausų rengimo sistemoje apklausa.lt. 1-ame sakinyje, kuris yra beasmenis, pavartotas (galbūt dėl padalyvio baimės) pusdalyvis turėdami, todėl sakinys pasidaro nerišlus. 80 proc. vertintojų tai laiko gramatikos klaida, 16 proc. – stiliaus. Išplėstiniuose atsakymuose šis atvejis, be kita ko, pakomentuotas ir taip: linksnio klaida; „reikalingas pusdalyvis, ne pa‑ dalyvis“. Vienam vertintojui užkliuvo prieveiksmis nepaprastai – tai esanti stiliaus klaida. 21 Lietuvių kalbos institutas pagal sutartį su NEC tyrimo tikslams gavo pluoštą reprezentatyviai atrinktų netaisytų ir atsitiktinai parinktų taisytų 2014 m. VBE darbų. 22 Autentiški sakiniai klausimui paimti iš 2014 m. VBE darbų. BENDRINĖ KALBA | 88 (2015) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 RITA MILIŪNAITĖ. Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje | 18 2-ame sakinyje tikėtasi, kad abejonių gali kelti nebent būdvardis ekstremaliausias, – ilgą laiką buvo patariama jo nelaipsniuoti, nes nelyginamasis laipsnis savaime rodo aukščiausią ypatybės kiekį (plg. lot. extremus „kraštinis, ribinis“). Tačiau Kalbos patarimuose jau daugiau kaip dešimtmetį (KP G 2002: 30) ir šio, ir panašių būdvardžių (elementarus, -i, optimalus, -i ir kt.) laipsniavimas, remiantis natūraliais vartosenos polinkiais ir analogijų poveikiu, nelaikomas klaida, nes lietuvių kalboje jie nesuvokiami kaip esantys nekintamos ypatybės. Šis sakinys vertintojų buvo išnarstytas po žodį, ir rasta daugiau klaidų, nei būtų buvę galima tikėtis. Vienas vertintojas tarptautinį žodį keistų lietuviškais sunkiausioje, sudėtingiausioje. Kitam užkliuvo įvardis pačioje kaip nereikalingas; keliems – neva gramatiškai netaisyklinga vietininko situacijoje vartosena (taisytų esant situacijai), – dar kitas vertintojas dėl jos nebuvo toks kategoriškas (Dėl situacijų – rodos užpernai prieš vertinant darbus buvo nutarta nežymėti klai‑ da23). Dar vienas rado žodyno klaidą (Nepalūžti gali tik medis, šis žodis netinkamai vartojamas)24. Taigi 44 proc. vertintojų sakinyje rado gramatikos klaidą, dalis – žodyno arba stiliaus klaidų ir tik 26 proc. klaidų nerado. Vienas vertintojas užsimena, kad dėl minėtų būdvardžių laipsniavimo būta vertintojų susitarimo, bet, regis, ir jo nelabai kas paiso (Kažkada tai buvo griežta gramatikos klaida, prieš keletą metų kaip ir sutarta buvo nereaguoti). 3-iame pavyzdyje antrasis savarankiškas sakinys pradedamas prijungiamuoju jungtuku nes. Tai gali būti pateisinama motyvuotais atvejais (pavyzdžiui, reklamos tekstuose), bet ne neutraliame stiliuje. 72 proc. vertintojų tokią vartoseną laiko stiliaus trūkumu, o 21 proc. žymėtų kaip gramatikos klaidą, vienas kitas – skyrybos (neaiškios sakinio ribos). Ne vienas vertintojas gramatikos klaida palaikė niekuo dėtą naudininką viskam (plg.: viskam atėjo pabaiga) – vietoj jo esą rei kia kilmininko. Taigi trys gana paprasti atvejai – o interpretacijų vertintojai pateikė pačių įvairiausių. 4.3. Kalbos klaidų ir stiliaus trūkumų skyrimas Keli vertintojai abejoja, ar apskritai galima kištis į individualų mokinio stilių ir ieškoti ten trūkumų: Stiliaus klaidos vis dėlto yra individualus dalykas. Sakinys, kuriame yra padaryta stiliaus klaida, gali neatitikti surašytų stiliaus normų pažeidimų. Vis dėlto nepamirština, kad geras stilius – tai ir funkcinio stiliaus atitiktis, ir stilingumo reikalavimų (aiškumo, tikslumo ir kt.) paisymas. Nors įprasta teigti, kad kalbos taisyklingumas yra pirmoji ir būtinoji gero stiliaus sąlyga, ir mėginama ieškoti, kaip šias sritis atriboti, bet vartosenoje tai dažnai būna susipynę: kalbos klaidos daro stilių negyvą, neaiškų, nelogišką. Kartais į tą patį ne savo reikšme pavartotą žodį galime žiūrėti ir kaip į semantizmą, ir kaip į stiliaus ydą. Pavyzdžiui, junginyje perpus didesnis prieveiksmis perpus pavartotas nenormine reikšme „dukart daugiau“, nors reiškia „dukart mažiau“. Kartu tai galima laikyti logikos klaida (žr. Jurgaitytė, Župerka 2015: 4). Vertintojai apklausoje pateikia panašių pavyzdžių: Kai pažyminio šalutinis sakinys vartojamas ne prie pažymimojo žodžio, norisi žymėti stiliaus klaidą. Netinkamai gramatiškai sukonstruotas sakinys pirmiausia yra netaisyklingas, o dėl to kenčia jo aiškumas, logiškumas. 23 Kalbos patarimuose (KP S1 2003: 125) vietininkas situacijoje pateiktas norminės vartosenos dalyje veiksmo, veiklos ar būsenos reiškimosi sričiai reikšti. 24 Neatmestina tikimybė, kad šis vertintojas turi įdomų humoro jausmą. BENDRINĖ KALBA | 88 (2015) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 RITA MILIŪNAITĖ. Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje | 19 Mokytojams keliamas sunkus uždavinys – įvertinti, kur kalbos klaida, kur stiliaus trūkumas, ir tai žymėti skirtingomis žymomis. Be to, 2014 m. vertintojai turėjo nepakankamo lygio metodines stiliaus vertinimo rekomendacijas25. Apskritai dėl stiliaus vertinimo apklausoje mokytojai pateikė itin daug pastabų, abejojamų pavyzdžių ir klausimų. Straipsnyje iškeliami tik keli esminiai dalykai, susiję su kalbos ir stiliaus pažeidimų skirtimi. Dažniausiai vertintojų minimi tokie keblūs stiliaus trūkumų atpažinimo ir jų skyrimo nuo kalbos klaidų atvejai: 1) mikroteksto (sakinio ar kelių susijusių sakinių) nerišlumas: nesuderintos žodžių gramatinės formos sakinyje (pavyzdžiui: mergaitės ir berniukai, grįžusios iš mokyklos; močiutė perskai‑ to knygą ir sužinojo...), kurių dažniausiai atsiranda ne dėl gramatikos taisyklių neišmanymo, o dėl neatidžiai rašomo teksto – gramatikos klaida ar stilius? 2) sakinys nemotyvuotai pradedamas jungtukais nes, kuris – gramatika ar stilius? 3) sustabarėjusios prielinksninės konstrukcijos (pavyzdžiui, ant visados, su laiku) – gramatika ar stilius? 4) šalutinis pažyminio sakinys vartojamas ne prie pažymimojo žodžio – gramatika ar stilius26? 5) ypač dažnai sunku nuspręsti, kada netinkamai pavartotą žodį laikyti žodžio reikšmės klaida, kada stiliaus (tarkim, tikslumo, aiškumo) trūkumu (plg: „Šią mintį neretai galime sutikti literatūroje“. Sakinys aiškiai nelogiškas, literatūroje nieko nesutinkame, tad mokytojas ir gali pažy‑ mėti st, o yra žodyno klaida27; ne visai tipiškų šios rūšies klaidų vertintojai teigia randantys ir kitakalbių darbuose. Šios vertintojų abejonės rodo, kad stokojama aiškaus susitarimo, kam teikti pirmenybę: netinkamai pavartoto kalbos reiškinio atsiradimo priežasčiai ir jo struktūriniams požymiams (žodynui, gramatikai), ar dėl jo pavartojimo atsirandantiems padariniams (stiliui). Keli vertintojai norėtų apskritai stiliaus vertinimo kriterijus supaprastinti: Vertinimas turėtų būti bendresnio pobūdžio: beveik nėra klaidų (1–2), kalba žodinga, sakinių konstrukcijos įvairios, stilius aiškus, kalba tiksli, nedaugžodžiaujama...; pasitaiko nežymių klaidų; kalba netaisyklinga, daug stiliaus klaidų... ir pan. Nebūtina taip griežtai vertinti stilių. Esmė juk, kad mokinys supranta literatūrą, geba reikšti savo nuomonę, anali‑ zuoti. Stiliaus klaidų ateity dar gausės, nes mokiniai nebe taip skaito knygas. Taigi matyti, kad stiliaus trūkumų samprata yra gana miglota ir praktiškai sunkiai taikoma; jos ribos neryškios mėginant nustatyti, ar koks kalbos reiškinys apskritai laikytinas stiliaus trūkumu, taip pat ar koks reiškinys skirtinas prie stiliaus trūkumų, ar prie kalbos klaidų. Vertintojai yra linkę neaiškesnius atvejus priskirti prie stiliaus trūkumų. Formaliai ne vienukart tai būtų įmanoma, bet tada nukentėtų žodyno ir gramatinės struktūros suvokimas, o į kalbą būtų žiūrima paviršiniu žvilgsniu. Dabartinė padėtis sudaro nemažą pagrindą vertinimo subjektyvumui. 25 Žr. minėtą ekspertizę, prieiga internete: http://www.nec.lt/failai/4754_2014_LKL_BE_ekspertize_LKI_dalis_isvados_nepr.pdf (žiūrėta 2015 10 28). 26 Apraše tai sakinių jungimo klaida. 27 Apraše tai žodyno (žodžio reikšmės) klaida. BENDRINĖ KALBA | 88 (2015) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 RITA MILIŪNAITĖ. Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje | 20 4.4. Vertinamųjų nuostatų kaita Didžioji dalis apklaustųjų vertintojų neigiamai žiūri į kasmet bent kiek keičiamas vertinamąsias nuostatas (pavyzdžiui, Aprašo turinį, bendrus vertintojų susitarimus) ir laiko tai nemenku VBE darbų vertinimo sunkumu: Vertinimo standartizavimas dažniausiai vyksta jau pradėjus vertinti darbus. Tai, kas vieną dieną nelaikoma klaida, kitą dieną jau laikoma ir atvirkščiai. Be to, tie patys dalykai skirtingai vertinami ir skirtingais metais. Vargina susitarimai: vienais metais tas pačias klaidas prašo žymėti, kitais jau atšaukia. Kiekvienais metais keičiamas klaidų pobūdis, pavyzdžiui, kur buvo gr – st ir atvirkščiai. Trūksta susitarimų. Kartais vieną dieną taisome vienaip, o kitą jau liepiama klaidų nežymėti (tuomet ir vertinimai nesutampa). Vertinimo susitarimai turėtų būti numatyti iš anksto, kad vertinimo dieną nereikėtų vyr. vertintojams bėgioti iš kabineto į kabinetą ir informuoti apie vis naujus pakeitimus instrukcijoje. Nuolatinių susitarimų poreikis pats savaime nėra ydingas dalykas, – priešingai, tai padeda suvienodinti vertinimo procesą ir nusistatyti savo tvarką ten, kur ji nėra nustatyta kitais būdais ar kituose šaltiniuose. Tačiau pernelyg dažna vertinamųjų nuostatų kaita greičiausiai rodo vertinimo kriterijų netvarumą ir taisyklingos kalbos etalono nestabilumą. 4.5. Vertinimo subjektyvumo prielaidos Vertintojų atsakymai į įvairius apklausos klausimus parodė, kad patys vertintojai gerai suvokia, jog dabartinė vertinimo sistema palieka nemažai vietos reikštis subjektyvumui. Galima skirti tokias subjektyvių sprendimų prielaidas vertinimo procese: 1) kūrybinis vertinamo objekto – rašinio – pobūdis (Kūrybinį darbą sunkoka visiems įvertin‑ ti vienodai); 2) vertintojų naudojamų šaltinių įvairovė ir didelė vertinamųjų nuostatų kaita (Painiavos įneša įvairūs susitarimai, lengvinimai, <...> kiekvienais metais kintantis klaidų žymėjimas); 3) nevienoda kalbos normintojų nuomonė kai kuriais normų kodifikacijos klausimais (pa‑ čių kalbos normintojų nesutarimai ir skirtingos interpretacijos); 4) nevienodas dalykinis vertintojų pasirengimas (skirtinga patirtis, skirtingu metu įgytas filo‑ loginis išsilavinimas; Vertintojai nevienodai kruopščiai išstudijavę jiems skirtas metodines priemo‑ nes ir kitus būtinus šaltinius); 5) vertybinės mokytojų nuostatos (Subjektyvumo vis tiek esama, nes vieniems vertintojams visada svarbu vaikas, kitiems – vertinimo normos ir t. t.; Kartais matome klaidas ten, kur jų nelabai yra – norime kuo griežčiau įvertinti, vertiname vos ne kaip lituanistus, ypač tai susiję su stiliaus klaidomis arba turinio aspektu; Lemia ir paties mokytojo griežtumas, ir kokius mokinius mokė <...> – jei mokytojas dirbo labai motyvuotose klasėse, tai jam silpnesni darbai atrodys per silpni VBE; Liberalus vertintojas, jei sakinys nerišlus, žymi st, ir viskas; griežtas, smulkmeniškas vertin‑ tojas už neaiškų sakinį žymi st ir dar atskirai išknebinėja gr ar pan.; Apmaudu, bet yra ir tokių, kurie nesidomi kalbos naujovėmis. Jie žymi klaidas, kaip įpratę); 6) nepakankamai gerai organizuojamas vertintojų darbas (Trūksta grįžtamosios informacijos ir paaiškinimų, pvz., atliekant vertintojams skirtas užduotis, buvo galima sužinoti, koks yra eksper‑ BENDRINĖ KALBA | 88 (2015) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 RITA MILIŪNAITĖ. Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje | 21 to vertinimas, palyginti jį su savuoju, tačiau nei paaiškinimų, nei taisyklingo, pavyzdžiui, skyrybos pavyzdžio nėra). Matyti, kad kai kurias prielaidas įmanoma (ir būtina) šalinti, tačiau jos susijusios su visos švietimo sistemos problemomis, todėl ne vienu atveju būtų sunku tikėtis iškart greito ir ryškaus efekto. 4.6. Vertinimo technikos netobulumas Bendram vertinimo rezultatui reikšmės turi ir tai, kaip sutariama žymėti ir skaičiuoti klaidas, kada jas subendrinti. Su kalbos normų samprata tai susiję netiesiogiai, todėl šiame straipsnyje vertinimo technika (fiziškai įgyvendinamas rašto darbų taisymo būdas) tik nurodoma kaip dar vienas vertintojams keblumų sudarantis dalykas, pavyzdžiui: Manau, kad reikia aptarti, kaip žymėti linksnių vartojimo klaidas, nes mokiniai nebelinksniuoja, nerašo nosinių raidžių, todėl kartais dvejoju, ar žymėti dvi rašybos klaidas, ar geriau vieną gramatikos. Pavyzdžiui: „Viena diena susitiko jie...“. O jeigu dar būtų: ,,Viena gražia diena...“, tai jau reikia žymėti tris rašybos klaidas, nes galūnių rašy‑ bos klaidos nedubliuojamos. VBE vertintojai pažymi tokius dažniausius su vertinimo technika susijusius sunkumus: • kartais trūksta vietos darbo paraštėje klaidos žymeniui nurodyti; • antrajam (prireikus ir trečiajam) vertintojui sunku atrinkti pirmojo paraštėje pažymėtas klaidas28; • nėra aiškūs kai kurie klaidų subendrinimo arba atskyrimo atvejai; • nurodymas sakinyje žymėti tik vieną stiliaus klaidą iškreipia vertinimą (ypač jei vienas mokinys rašo trumpais, o kitas itin ilgais, kartais užimančiais puslapį, sakiniais); • klaidoms skaičiuoti, kad būtų galima nurodyti jų skaičių, sugaištama daug laiko. Vertinimo instrukcijoje yra keli nurodymai, kaip skaičiuoti pasikartojančias klaidas, taip pat vadinamąsias akies (kitaip tariant, neapsižiūrėjimo) klaidas ir kt., tačiau jų per maža. Pastaraisiais metais ryškiai pasikeitusi mokinių rašto kultūra ir rašymo įpročiai vertintojams kelia naujų sunkumų. 5. KONKREČIŲ KALBOS REIŠKINIŲ IR JŲ SISTEMINIŲ GRUPIŲ VERTINIMO KEBLUMAI Apklausoje vertintojams buvo pateikti du klausimai dėl kelių konkrečių kalbos reiškinių vertinimo ir jo motyvacijos. Reiškiniai parinkti kaip būdingi numanomoms probleminėms jų grupėms, kad būtų galima išsiaiškinti, kaip vertintojai tokiais atvejais elgiasi ir kaip savo pasirinkimą pagrindžia. 4-oje lentelėje matyti, kad dėl visų penkiuose sakiniuose paryškintųjų žodžių vertintojai neturėjo vienodos nuomonės. 28 VBE darbuose klaidos žymimos tik paraštėse, o ne tekste, todėl kartais vienas vertintojas gali tik spėlioti, kur apytikrėje teksto vietoje pirmiau darbą taisęs vertintojas įžvelgė, tarkim, stiliaus klaidą. BENDRINĖ KALBA | 88 (2015) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 RITA MILIŪNAITĖ. Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje | 22 4 LENTELĖ. Vertintojų atsakymai į klausimus „Ar laikytumėte žodyno klaidomis žodžius „selfis“, „satelitas“, „išpildyti“, „pasimesti“ pateiktuose sakiniuose?“, „Ar laikytumėte klaida „priešiškas prieš ką“ pateiktame sakinyje?“ Vertinamieji žodžiai sakiniuose Taip, tai klaida Ne, tai ne klaida Nežinau 1. Visos mados praeina, praeis ir selfių mada. 165 22 18 2. Tais laikais žmonės negalėjo įsivaizduoti, kad po šimto metų padangę raižys satelitai. 99 88 17 3. Romano veikėja išpildė tėvų norą, bet netapo laiminga. 51 142 10 4. Jis atrodė pasimetęs ir nesiryžo pasakyti teisybės. 154 46 4 5. Rašytojas buvo priešiškas prieš tuometinę valdžią 29 .186 8 10 5.1. Naujieji skoliniai Selfis. Šis žodis buvo parinktas norint įvertinti, kokį sprendimą priima mokytojai, susidūrę su visai nauju pagrindiniuose kodifikacijos šaltiniuose dar nefiksuotu, bet pirminę kodifikaciją perėjusiu žodžiu30. Iš atsakymų matyti kai kurių vertintojų sutrikimas: Nerandu informacijos, ar ,,selfį“ būtina keisti į ,,asmenukę“. Didžioji vertintojų dalis jį laikė klaida – svetimybe, kurios nėra jokiame žodyne ir kuri turi lietuvišką atitikmenį (įsigalėjusį pakaitą): tai autoportretinė nuotrauka, daroma išmaniuoju tele‑ fonu ir dedama į socialinius tinklus. Lietuvos socialinių tinklų dalyviai jau yra sukūrę įvairių šio skolinio pakaitų. Vienas iš jų – „asmenukė“. Tie vertintojai, kurie šios svetimybės nelaikė klaida, savo nuomonę pagrindė tuo, kad jo nėra buvusiame Didžiųjų kalbos klaidų sąraše. Vienas vertintojas vadino šį žodį tarptautiniu žodžiu, kitas – žargonu, atėjusiu iš kitų kalbų, trečias žymėtų stiliaus klaidą, nes tai yra šnekamosios kalbos sakiniai. Buvo ir tokių nuomonių: Pirmą kartą su šiuo žodžiu susiduriu. Jo nėra ir vertinimo apraše. Reiktų konsultuotis. Pirmąkart tokį žodį matau, tikrinčiau, ar vartotinas, manau, kad turėtų būti lietuviškas atitikmuo. Nesusidūriau su tokia klaida, neteko taisyti ir girdėti. Kas tas „selfis“ – čia kažkas iš anglų kalbos? Tada reikia vertimo – turbūt „asmeninė nuotrauka“? Žinoma, jei teisingai suprantu, apie ką kalbama :) 29 Atskirai šio atvejo nė nebūtina plačiau komentuoti, jis vertintinas kaip neteiktinas (plg. KP 2003: S2 89 pagal analogiją su priešintis (priešinimasis) prieš ką ntk. = priešintis (priešinimasis) kam), nors vienas kitas vertintojas jį laikė stiliaus klaida, pažeidžiančia sakinio skambumą. 30 Tie mokytojai, kurie nėra atitrūkę nuo mokiniams rūpimų realijų, seka vartoseną ir pirminės kodifikacijos šaltinius (VLKK konsultacijas, norminamąją literatūrą, pavyzdžiui, Gimtosios kalbos žurnale skelbiamas rekomendacijas, naudojasi Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynu, prieiga internete http://www.naujazodziai.lki.lt ir kt.), šį žodį ir labiausiai paplitusį jo atitikmenį asmenukė neabejotinai turėjo būti girdėję. BENDRINĖ KALBA | 88 (2015) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 RITA MILIŪNAITĖ. Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje | 23 Svarstant naujų leksikos reiškinių vertinimą mokymo procese, reikėtų apsispręsti, ar tada, kai kodifikacija tik pirminė (arba jos iš viso dar nėr�), o vartosenoje jau funkcionuoja adekva-ba jos iš viso dar nėr�), o vartosenoje jau funkcionuoja adekva-jos iš viso dar nėr�), o vartosenoje jau funkcionuoja adekvatus svetimybės atitikmuo, svetimybė laikytina klaida. Atsargiau būtų dėl jos vartojimo mokinius bent kurį laiką tik įspėti, nurodyti galimus taisymo būdus, bet pažymio nemažinti. 5.2. Tarptautiniai žodžiai, turintys lietuviškų atitikmenų Satelitas. Šis žodis dėl kodifikacijos kaitos ir dėl jos atsiradusių prieštarų skirtinguose šaltiniuose vertinamas nevienodai, todėl nenuostabu, kad ir vertintojų nuomonės, klaida tai ar ne, pasidalijo kone per pusę – nelygu, kokiais šaltiniais remtasi. Satelitas Dabartinės lietuvių kalbos žodyne ir Tarptautinių žodžių žodyne (Alma littera, 2001, 2013) pateikiamas kaip astronomijos terminas, tiesa, naujausiuose leidimuose pirmenybė teikiama lietuviškam atitikmeniui palydovas. Griežčiau elgiasi Kalbos patarimai (KP L1 2005: 99, KP L1 2013: 55), šio žodžio nepripažindami kaip norminio (pirmame leidime jis taisytas kaip neteiktinas, antrame – kaip vengtinas). Iš kai kurių atsakymų matyti, kad greičiau turbūt jaunesniems vertintojams šis žodis apskritai mažai žinomas: Aš nežinau žodžio „satelitai“ reikšmės, neteko girdėti apie to‑ kias skraidančias konstrukcijas; Neaišku, kokiu žodžiu galima pakeisti ,,satelitai“, ir dar loginis klausimas, kaip jie gali raižyti padangę. Panašiais atvejais reikėtų nusistatyti, kuriam šaltiniui teikti pirmenybę. Vertinant senesnių ir naujesnių skolinių, įskaitant tarptautinius žodžius, vartojimą, reikėtų remtis KP L1 2013. Jei kodifikacijos šaltinių prieštaros ypač ryškios, mokinius galima įspėti dėl esamo atitikmens, bet skolinio nelaikyti vertinimą mažinančia klaida. 5.3. Trūktinõs kodifikacijos žodžių reikšmės Išpildyti (norą). Ketvirtadalis vertintojų tokią vartoseną laikė klaida – dažnai todėl, kad nerado jo Dabartinės lietuvių kalbos žodyne arba todėl, kad tai esąs netinkamai sudarytas žodis, vertalas ir pan. Galbūt prisidėjo ir tai, kad Apraše išpildyti taisoma, tik kituose junginiuose: išpildyti kūrinį = atlikti kūrinį, (iš)pildyti planą = (į)vykdyti planą, taip pat didžiajame Lietuvių kalbos žodyne 4-oji jo reikšmė „atlikti, įvykdyti, padaryti“ pažymėta kaip neteiktina. Kiti, radę abiejuose minėtuose žodynuose norminę sangrąžinę formą išsipildyti „tapti tikrove, pasitvirtinti, įvykti“, ja remdamiesi nelaikė klaida ir išpildyti (norą). Taigi kodifikacija trūktina, nes reikšmė „paversti tikrove“ nėra aiškiai kodifikuota. Pasimesti. Apie ketvirtadalis vertintojų šio veiksmažodžio reikšmės „sumišti, sutrikti“ nelaikė klaida, nors šia reikšme jis įtrauktas į Aprašą. Kiti rėmėsi ir Aprašu, ir Dabartinės lietuvių kalbos žodynu, kuriame pasimesti turi tik reikšmę „netyčia išsiskirti, nebesusirasti“ (taip pat rečiau vartojamas kaip pamesti „numesti po apačia; metant padėti; pagaišinti“ sangrąžinė forma). Beje, senuosiuose Kalbos praktikos patarimuose (1985) šis atvejis nebuvo taisomas, todėl, galima sakyti, kurį laiką buvo iškritęs iš kodifikacijos proceso. Matyti, kad trūktina kodifikacija nemažai lemia svyruojantį panašių atvejų vertinimą. BENDRINĖ KALBA | 88 (2015) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 RITA MILIŪNAITĖ. Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje | 24 5.4. Nekodifikuoti reiškiniai Vertinimo kriterijų dokumento paaiškinimuose rašoma: „Gramatikos ir žodyno klaidomis laikomi normų, nurodytų 5–12 klasių lietuvių kalbos vadovėliuose, „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, pažeidimai“ (VK 2013: 4). Vadinasi, klaidinga būtų tai, kas išeina už bendrinės kalbos sistemos ribų, net jei mokiniai specialiai apie tuos pažeidimus nebuvo informuoti. Bet patys vertintojai kelia klausimą, ar galima mokinį bausti už tai, ko jis nesimokė? Kitas dalykas, kai vertintojai susiduria su niekur neaprašytais, t. y. nekodifikuotais kaip bendrinės kalbos norma ar klaida, kalbos reiškiniais. Lietuvių kalba, juolab mokinių, kurie gyvena įvairiakalbėje (tarmių, kitų kalbų) aplinkoje, pasižymi didele įvairove – nuo visuotinai paplitusių ar atskiriems jos regionams būdingų normos svyravimų iki individualios kiekvieno mokinio vartosenos. Kuo atvejai retesni, tuo mažiau jie turėtų būti iškeliami ir aiškinami visiems mokiniams. Tokie pavieniai atvejai, be abejo, mokytojų turi būti taisomi, bet svarstytina, ar už juos visus reikėtų mažinti pažymį. 5.5. Tarminį pagrindą turintys reiškiniai 5-oje lentelėje pateikta vertintojų nuomonė dėl kelių tarmybių, kurios paplitusios ir mokinių kalboje. 5 LENTELĖ. Vertintojų atsakymai į klausimą „Ar laikytumėte klaidomis žodžius „mėgiamas“, „keliems“, „kuom“ pateiktuose sakiniuose?“ Vertinamieji žodžiai sakiniuose Taip, tai klaida Ne, tai ne klaida Nežinau 1. Kaime jis buvo visų mėgiamas.106 88 9 2. Praėjus keliems metams, jie vėl susitiko. 169 26 9 3.Visi ją smerkė, o ji neturėjo kuom pasiteisinti. 124 60 18 Mėgiamas, -a. Ši neveikiamojo esamojo laiko dalyvio forma būdinga rytų aukštaičiams (plg. mėgia – mėgiamas, mėgsta – mėgstamas), nors dabar paplitusi ir plačiau. Kalbos patarimuo‑ se ji vertinama kaip vengtina tarmybė (KP G 2002: 71). Kiek daugiau kaip pusė vertintojų šią formą laiko tarmybe, taisytina kaip klaida, nes tai išeina už bendrinės kalbos normos ribų. Kita dalis vertintojų atsargesni: Egzamino darbe turbūt nežymėčiau, o ugdymo procese taisau; Žodis turėjo būti padarytas iš formos mėgsta – mėgstamas, bet labai dažnai kur rašoma „mėgia‑ mas“, todėl nežinia, ar verta žymėti klaidą, nebent st. Taip pat keli vertintojai pažymėjo, kad VBE darbuose ši tarmybė, kaip ir kitos, netaisytina: Laikoma gramatikos klaida, bet pernai (arba užpernai) vertintojai gavome tokius susitarimo lapu‑ kus su variantais, kurių klaidomis nelaikyti. Šis buvo nelaikytinas klaida. Pasitaikė ne vienas vertintojas, kuriam tarminė dalyvio forma nė neužkliuvo – ieškota klaidos šio žodžio semantikoje ir susipainiota: ,,Mėgti“ nevartojamas reikšme ,,mylėti“; Jei apie alų – mėgiamas, jei apie žmogų (tikiuosi, šiame sakinyje apie žmogų) – mylimas. BENDRINĖ KALBA | 88 (2015) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204 RITA MILIŪNAITĖ. Dėl bendrinės kalbos normų sampratos mokykloje | 25 Keli metai. Paprastoji įvardžio forma vertinama kaip vengtina (KP G 2002: 24), bet jau net nepažymėta kaip tarmybė, nes paplitusi visuotinėje vartosenoje. Didžioji dalis vertintojų nurodė, kad su daugiskaitiniu daiktavardžiu metai pagal dauginių skaitvardžių pavyzdį ir šis įvardis turi būti vartojamas su priesaga ‑er‑ (keleri). Mokiniams tai esą nesunku įsidėmėti. Kuom. Ši įvardžio įnagininko forma laikoma tarmine ir vengtina bendrinėje kalboje (KP G 2002: 63). Didelė dalis vertintojų, kad ir suvokdami ją kaip tarminę (Aiškus bendrinės kalbos svetimkūnis) ir žinodami nurodymą jos netaisyti VEB darbuose, nėra linkę jos toleruoti ir laikytų klaida: klaida dabar nelaikoma, bet aš siūlyčiau laikyti; Leidžiama vartoti, bet, man atrodo, reikėtų laikyti klaida; Labai prigijo kalboje kaip parazitinė gramatinė forma. Klaidos žymėjimas būtų įrankis mokant taisyklingos kalbos. Dalis šią formą laiko stiliaus trūkumu: Tarmybės žymimos kaip stiliaus klaidos; šnekamosios kalbos forma, sakyčiau, tai stiliaus klaida - ne tas registras. Kaip matyti iš apklausos, nuostatą mokinių kalboje tarmybes toleruoti mokytojai priėmė gana santūriai. Ar visoms tarmybėms vertinti tinka toks požiūris, reikėtų išsamesnių tyrimų, duomenų iš mokinių rašytinės kalbos. Šiaip ar taip, didelė tarmybių dalis išeina už bendrinės kalbos normų ribų, ir mokiniai dėl ryškesniųjų nemotyvuoto vartojimo turėtų būti įspėjami nemažinant vertinimo. Vargu ar panašių tarmybių vartojimas sietinas su stiliaus trūkumais; pirmiausia tai bendrinės kalbos ir tarmių sistemų (pavyzdžiui, skirtingų kaitybos paradigmų) sąveika. 5.6. Skyrybos taisyklių sistema Straipsnyje nagrinėjant apklausos vertintojų nuomonę dėl Aprašo, jau buvo iškelta keletas vertintojų paminėtų skyrybos vertinimo neaiškumų (žr. 3.1.2 poskyrį). Kituose atsakymuose skyrybos problemos buvo taip pat dažnai minimos. Verta pacituoti bent dalį vertintojų minčių: Sumaišties dėl skyrybos įnešė 2006 m. skyrybos ,,palengvinimas“. Komplikuotas yra pasirenkamųjų skyrybos taisyklių taikymas. Sujauktos skyrybos taisyklės, kurių iki šiol niekaip neįsimenu. Pasirenkamosios skyrybos taisyklės narpliojant mokinių sakinius kartais virsta tikra painiava. Būna sudėtingesnių skyrybos atvejų, o taisyklėse pateikiami paprasčiausi pavyzdžiai. Manau, per daug liberaliai žiūrima į, tarkim, tam tikras skyrybos klaidas (pvz., brūkšnio dėjimą tarp veiksnio ir tarinio). Mokiniai žemesnėse klasėse yra išmokę, o vėliau sužinoję, kad gali skirti ar neskirti, sutrinka, nebežino kur ką dėti... Manau, reikėtų kelių seminarų prieš vertinimą, kad vertintojai (pravartu visiems mokytojams) dar kartą aptartų šiuos dalykus. Šiuo atveju dingsta objektyvumas ir pasikliaujama principu „Man atrodo...“. Tokios mintys rodo, kad skyrybos normų pateikimą mokykloje reikia dar kartą svarstyti. Mokykloje turėtų būti suteikiami tvirti skyrybos normų pagrindai, o į pasirenkamąsias taisykles vertėtų žiūrėti kaip į savotišką skyrybos „stilistiką“, kuri mokyklos lygmeniu turėtų būti pateikiama labai saikingai, turint galvoje ir tai, kad viešojoje kalboje (rašytinėje žiniasklaidoje) skyrybos klaidų pastaraisiais metais labai pagausėjo.