Dėl terminų „standartizacija“, „norminimas“ ir „kodifikacija“ santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje
Full text
RITA MILIŪNAITĖ
معهد اللغة الليتوانية
حول العلاقة بين مصطلحات التوحيد المعياري، والتقعيد والتدوين في علم اللغة المعياري المعاصر
الكلمات المفتاحية: اللغة المعيارية، تنظيم اللغة، توحيد اللغة معيارياً، التقعيد، التدوين، المصطلحية.
ملاحظات تمهيدية
تتباين في أعمال علم اللغة الليتواني المعاصر والأعمال اللغوية الأجنبية تصورات المفاهيم التي تدل عليها مصطلحات علم اللغة المعياري التوحيد المعياري، والتقعيد، والتدوين1، كما أن المصطلحات نفسها لم تستقر تماماً. ولذلك ليس من قبيل المصادفة أن الحاجة إلى مراجعة هذه المصطلحات وبعض المصطلحات الأخرى في هذا المجال وتعريفها بدقة أكبر (أو حتى إعادة تسمية مفهوم أو اثنين) تُطرح في أكثر من منشور علمي حديث لعلماء اللغة الليتوانيين2. غير أن إمكانات إجراء نقاش شامل حول المصطلحات تتضاءل لأن الاستناد يكون أحياناً إلى مصادر منفردة فحسب، وهي بطبيعتها تحدّ من نطاق المشكلات المرتبطة باستخدام تلك المصطلحات. ولذلك لا تتسم الاستنتاجات دائماً بالدقة والموضوعية العلميتين.
يمكن تناول إشكالية هذه المصطلحات من مداخل متعددة، تحدد أيضاً اتجاهات البحث:
1) مدخل تعاقبي، يتيح دراسة نشأة المصطلحات المذكورة وتطورها التاريخي وصلاتها بمراحل تشكّل اللغة الليتوانية المعيارية نفسها (وبمعنى أوسع، اللغات المعيارية في بلدان أخرى أيضاً) وسياق تطورها؛ ويتطلب ذلك دراسات متخصصة مستفيضة (انظر Deumert, Vandenbussche 2003: 455–469; Subačius 2004: 97–115; Miliūnaitė 2010: 231–256);
2) مدخل تزامني، يقتصر على الوضع الراهن لمصطلحات تقعيد اللغة، ويشمل جانبين:
1 تدل هذه المصطلحات الثلاثة في عنوان المقالة ومقدمتها والقسم الأول، على نحو إجمالي، على مجموعات المصطلحات ذات الجذور المعنية، إذ يُستعمل في الواقع مزيد من الصيغ الاشتقاقية لكل مصطلح، وأحياناً مرادفات تعبّر عن مفاهيم متقاربة لكنها غير متطابقة.
2 فعلى سبيل المثال، تناول Audrius Valotka مصطلحي سياسة اللغة وتخطيط اللغة (Valotka 2015: 84–101)؛ وتُناقَش اعتبارات أخرى حديثة لمصطلحات هذا المجال في الأقسام اللاحقة من المقالة.
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351–7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 2
أ) تحديد الحاجة إلى المصطلحات المعنية والعلاقات المتبادلة بين المفاهيم التي تعبّر عنها مصطلحات هذه المنظومة المصغّرة تحديدًا نظريًا، استنادًا إلى أهم مصادر علم اللغة الليتواني المعاصرة، وكذلك إلى سياق الأدبيات اللغوية المكتوبة بالإنجليزية، التي تؤثر اليوم إلى حد كبير عمومًا في اختيار المصطلحات الليتوانية؛
ب) دراسة خصائص المصطلحات المعنية المستخدمة فعليًا في نصوص مختلفة في علم اللغة الليتواني، وتحديد اتجاهات استعمالها.
يمكن لمجموع هذه المسارات والجوانب البحثية أن يساعد على تكوين صورة شاملة إلى حدٍّ معقول عن تطور المصطلحات المعنية ووظيفتها في علم اللغة الليتواني. ويسمح حجم المقال باختيار جانب واحد منها. ويبدو الخيار 2أ مثيرًا للاهتمام على نحو خاص، لأنه ليس سهل التنفيذ؛ ولذلك فهو موضوع البحث فيما يلي، مع عدم إغفال الصلات بالدراسات الأخرى ذات التوجهات المذكورة.
1. ما حجم «مشكلة أخرى في علم اللغة الليتواني»؟
جاء الدافع إلى دراسة مصطلحات علم اللغة المعياري standartizacija, norminimas وkodifikacija من مقال نشره عام 2016 ثلاثة مؤلفين في مجلة علمية إلكترونية تصدرها جامعة فيلنيوس، هي Lietuvių kalba، وهم إيرينا سميتونينيه وأنتاناس سميتوناس وأودريوس فالوتكا، بعنوان «بشأن مصطلح standartinės kalbos» (Smetonienė, Smetona, Valotka 2016)3. وكما يشير عنوان المقال، فهو مكرّس لمصطلح standartinė kalba؛ أما مضمونه فيبيّن محاولةً لتسويغ الحاجة إلى هذا المصطلح في علم اللغة الليتواني المعاصر، وإحلاله محل مصطلح bendrinės kalbos الراسخ، المستخدم منذ عام 1927، مع انقطاع دام عدة عقود خلال الفترة السوفيتية. ويُشار بإيجاز أيضًا إلى مصطلحات أخرى مهمة لعلم اللغة المعياري (Smetonienė, Smetona, Valotka 2016: 10):
وينبغي الالتفات أيضًا إلى مشكلة أخرى في علم اللغة الليتواني: فمعيارية اللغة وتقنينها مترادفان لدينا، في حين أن التوحيد المعياري لم يُعرَّف أصلًا.4
ولتسويغ هذا القول، يعرض المؤلفون في الصفحة العاشرة جدولًا (لكنهم لا يذكرون له عنوانًا؛ انظر الجدول الأول). وبعد هذا الجدول (وسنشير إليه لاحقًا باسم جدول KNS)، يستخلص مؤلفو المقال، من دون مناقشة محتواه، النتيجة الآتية (وهم يقصدون ليس فقط
3 للاطلاع على مراجعة هذا المقال التي كتبها ألدوناس بوپكيس، انظر العدد التسعين من مجلة Bendrinės kalbos (متاحة على الإنترنت: http://www.bendrinekalba.lt/Straipsniai/90/Pupkis_BK_90_straipsnis.pdf). 4 خطأ مطبعي تركه مؤلفو المقال.
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 3
هذه المصطلحات، بل المصطلحات التي نوقشت سابقًا في نصهم أيضًا، للدلالة على نوع من اللغة المشتركة) (Smetonienė, Smetona, Valotka 2016: 11):
إذن، كما نرى، فإن الفوضى الاصطلاحية واضحة (وهي، بالمناسبة، ليست نادرة في مصطلحات علم اللغة). وليس هدف هذه المقالة ترتيب هذه المنظومة الاصطلاحية الدقيقة بأكملها.
ومع ذلك، فإن قول المؤلفين بوجود «مشكلة أخرى في علم اللغة الليتواني» بعيد إلى حد كبير عن الحقيقة. لماذا؟
إن «مشكلة» المؤلفين أنفسهم الأساسية هي أنهم يستندون إلى مصدر ليتواني واحد فقط – موسوعة اللغة الليتوانية (ويُشار إليها فيما يلي بـ LKE)، كما يختارون من المصادر بلغات أخرى مصدرًا واحدًا لكل لغة، ولذلك لا تظهر لا أوجه التنوع ولا الجوانب الأخرى في استعمال هذه المصطلحات التي أغفلوها. ولم يطلعوا حتى على مصدر معجمي حديث نسبيًا – معجم مصطلحات التعليم اللغوي (ويُشار إليه فيما يلي بـ LTŽ) (2012)، المتاح أيضًا في بنك المصطلحات بجمهورية ليتوانيا (ويُشار إليه فيما يلي بـ TB) – حيث عُرّفت هذه المصطلحات بوضوح. فضلًا عن ذلك، يمكن بل ينبغي مقارنة المنظومات الاصطلاحية الدقيقة في لغات عدة، لكن أوجه الاختلاف، أيًّا كانت، لا تعني في حد ذاتها أن إحدى تلك المنظومات معيبة من ناحية ما.
ومن ناحية أخرى، ينبغي الإقرار بوجود قدر من الاضطراب في المنظومة الاصطلاحية لعلم اللغة المعياري الليتواني، وهذا مردّه إلى أسباب عدة:
1) لم يُتفق بوضوح على المفاهيم اللازمة ولا على مضمونها؛
2) المفهومان الأساسيان «المعيار» و«القاعدة» مترادفان جزئيًا، وهذا يؤدي إلى ترادف المفاهيم المشتقة، وإلى الالتباس معها في الوقت نفسه؛
3) يخلّ تأثير اللغات الأخرى بتوازن المنظومة الاصطلاحية لعلم اللغة المعياري الليتواني، إذ لا تُبنى هذه المنظومة في اللغات الأخرى دائمًا وفق المبادئ نفسها.
لكن المشكلة الأكبر، مهما بدا ذلك مفارِقًا، هي حالة تقنين المصطلحات في علم اللغة الليتواني اليوم. وإذا فصلنا تقنين مصطلحات علم اللغة الليتواني (والمنظومة الدقيقة المعنية) عن استعمالها الفعلي، أمكن القول إن هذه المصطلحات، مقارنة بمصطلحات المجالات العلمية الأخرى، تعاني ضعفًا كبيرًا في تنظيمها المعجمي. فمعظم المصادر المعجمية متأخرة عدة عقود، إن لم يكن أكثر، عن الاستعمال الفعلي. ويُنشأ أو يُستعار عدد كبير من المصطلحات الجديدة استجابةً للمستجدات في علم اللغة الأجنبي، لكن هذه المصطلحات لا تُنظّم مركزيًا ولا تُنشر. وقد كان معجم مصطلحات علم اللغة الليتواني (ويُشار إليه فيما يلي بـ KTŽ)، الصادر في أواخر القرن العشرين، عملًا ضروريًا وعمليًا في حينه (انظر KTŽ 1990, 288 p.)، لكنه لم يعد يُضاهى حتى
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 4
مع قاموس المصطلحات اللغوية التفسيري الذي أصدره اللاتفيون عام 2007 Aiškinamuoju kalbotyros terminų žodynu (يُشار إليه لاحقًا بـ VPSV) (2007، 623 ص.).
1الجدول. تعريفات التقعيد والتوحيد المعياري في مصادر بثلاث لغات (Smetonienė, Smetona, Valotka 2016: 10).
التقعيد
تقعيد اللغة
Codification
يُسمّى تحديد معايير اللغة واختيارها، استنادًا إلى مناهج علم اللغة، تقعيدًا أو توحيدًا معياريًا. (موسوعة اللغة الليتوانية)
الإقرار الصريح (المثبت في المعاجم والقواعد وما إلى ذلك) بمعيارية ظاهرة أو واقعة لغوية، ووضع القواعد والتوجيهات عمدًا بما يهدف إلى الحفاظ على المعايير الأدبية وتجديدها على أسس علمية. (معجم المصطلحات اللغوية الاجتماعية)
مصطلح مستخدم في التخطيط اللغوي (تخطيط المتن)، يشير إلى صياغة بيان منهجي للقواعد والأعراف التي تحكم استخدام تنويعة لغوية، وغالبًا ما تكون اللغة المعيارية لمجتمع ما. (D. Crystal، قاموس اللسانيات والصوتيات)
التوحيد المعياري
توحيد اللغة معياريًا
Normalization
يُسمّى تحديد معايير اللغة واختيارها، استنادًا إلى مناهج علم اللغة، تقعيدًا أو توحيدًا معياريًا. (موسوعة اللغة الليتوانية)
عملية تشكيل المعايير النطقية والنحوية والمعجمية التي تُعدّ نموذجية في لغة معينة. (معجم المصطلحات اللغوية الاجتماعية)
مصطلح يُستخدم في الصوتيات السمعية لنوع من النطق يحدث عندما يستمع الناس إلى الكلام، فيراعون اختلافات مثل التغيّر بين المتحدثين أو التغيّر في سرعة الكلام. (D. Crystal، قاموس اللسانيات والصوتيات)
التوحيد القياسي
توحيد اللغة قياسيًا
التقييس
لم يُتناول في موسوعة اللغة الليتوانية.
اختزال المتغيرات الحرة للوحدات اللغوية إلى صيغة واحدة، واختيار الصيغة النموذجية المفضلة (الموصى بها)، مع توثيقها على النحو المناسب في المعاجم والقواعد وما إلى ذلك، بوصف ذلك أساسًا لتوحيد اللغة. (معجم مصطلحات علم اللغة الاجتماعي)
يُعرف التطور الطبيعي للغة معيارية داخل جماعة لغوية (أو محاولة جماعة فرض إحدى اللهجات بوصفها معيارًا) باسم التقييس. (D. Crystal، معجم علم اللغة والصوتيات)
وإذ يدرك مؤلفو المقال المذكور أن مشكلة المصطلحات موضع البحث تستحق مزيدًا من الاهتمام، فإنهم يحثّون «العلماء المتخصصين في هذا المجال من علم اللغة على الشروع في تنظيم المنظومة الصغرى بأكملها». وينبغي أن يُخصَّص لمثل هذا التنظيم، بالقدر الذي تدعو إليه الحاجة،
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 5
جهدٌ مستقل، مثلًا، عند إعداد معجم جديد للمصطلحات اللغوية أو إصدار طبعة جديدة من LKE. لكن، كما ذُكر، فإن التناول الشامل للجوانب النظرية والتطبيقية لأصل المصطلحات موضع البحث وتطورها التاريخي ووظيفتها وعرضها في مصادر مختلفة يتطلب دراسة أوسع. لذلك فإن هدف هذه المقالة أضيق نطاقًا: تحديد المنظومة الصغرى للمفاهيم والمصطلحات التي تسميها، واللازمة لوصف عملية توحيد اللغة المعيارية، من الناحية النظرية.
وتحقيقًا لهذا الهدف، تُطرح المهام الآتية:
1) وصف المفاهيم الأساسية للمكوّنات (المراحل) التي تتألف منها عملية التوحيد المعياري؛
2) مناقشة مصطلحات التقييس، والتوحيد المعياري، والتقنين، فضلًا عن متغيراتها ومرادفاتها؛
3) الكشف عن العلاقات المتبادلة بين المصطلحات التي تسمّي تنظيم اللغة (أو تنظيمها ذاتيًا)، وتقديم مخطط أولي لمنظومة صغرى محتملة لها.
2. حول أيّ مفاهيم والمصطلحات التي تسمّيها نتحدث؟
تدلّ المصطلحات التوحيد المعياري، والتقنين المعياري والتدوين، إلى جانب متغيراتها ومرادفاتها، على جوانب مختلفة من تنظيم اللغة المعيارية (أو تنظيمها الذاتي)، ترتبط بمظهر اللغة المعيارية، بوصفها أحد تنويعات اللغة الوطنية (أي بتمييز اللغة المعيارية من التنويعات الأخرى)، كما ترتبط بداخلها (أي بتبلور معايير اللغة المعيارية وترتيبها). ولتتضح دلالة المصطلحات قيد البحث وسياقها، ينبغي أولًا تعريف المفهومين الأساسيين «اللغة المعيارية» و«تنظيم اللغة المعيارية (أو تنظيمها الذاتي)».
اللغة المعيارية تنويع لغوي يتطور تلقائيًا ويُنشأ في الوقت نفسه عن وعي. وهذا ما يميزها من تنويعات اللغة الأخرى، التي يوصف نشوؤها وعملها وتطور معاييرها عادةً بأنها تنظيم ذاتي للغة، من دون تدخل واعٍ وموجّه من الخارج. غير أنه عند الحديث عن اللغة المعيارية، يطغى (وهو أمر مفهوم تمامًا) جانب واحد: إذ يُشدَّد على التأثير النشط والمنظم، بدرجة أو بأخرى (وغالبًا على مستوى الدولة)، في تطورها، بينما تُهمَل خصائص تطورها التلقائي.
وفضلًا عن ذلك، فاللغة المعيارية موضوعٌ للتنظيم ونتيجةٌ له في آنٍ واحد. وفي النقاش الدائر حاليًا حول دلالة مصطلحي اللغة المعيارية واللغة القياسية والعلاقة بينهما، لا تُبذل محاولة لفهم التفاعل بين هذين الجانبين من طبيعة اللغة المعيارية ذاتها، وإن كانا متناقضين: كونها موضوعًا للتنظيم وكونها نتيجةً له. بل إن ثمة محاولة لفصل هذين الجانبين اصطناعيًا وتفكيك وحدة مصطلح اللغة المعيارية: فاللغة المعيارية، أي المدوّنة، تُقابَل بـ…
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 6
استعمالها الفعلي، كما لو كانا تنويعين منفصلين تمامًا، ينبغي تسميتهما بمصطلحين مختلفين. لذلك، وبالخروج قليلًا عن الهدف والمهام الرئيسة، من الملائم عرض التصور الأكثر قبولًا للغة المعيارية في سياق الإشكالية قيد البحث.
كان اللغوي Pranas Skardžius أول من استخدم علنًا مصطلح اللغة المعيارية وعلّل استعماله، وذلك عام 1927 في مجلة Švietimo darbas (Skardžius 1997 [1927]: 30–85). وبالمناسبة، ظل الاعتقاد والقول في ليتوانيا حتى آذار/مارس 2013 أن P. Skardžius هو مبتكر هذا المصطلح. لكن في ذلك الشهر، بُثّ في برنامج «Ryto garsai» على الإذاعة الوطنية الليتوانية برنامجٌ لإذاعة «Amerikos balsas»، تضمن تسجيلًا من مؤتمر الأكاديمية الكاثوليكية المنعقد في الولايات المتحدة عام 1964، حيث أجاب عن أسئلة اللغوي البارز من فترة ما بين الحربين، Antanas Salys، الذي لجأ إلى الغرب خلال سنوات الحرب. وقد أوضح أنه هو من اقترح على P. Skardžius مصطلح اللغة المعيارية ترجمةً للمصطلح الألماني Gemeinsprache، وأن الأخير شرع في استخدامه في كل مكان.
يصف Pranas Skardžius اللغة المعيارية بأنها لغة «يستطيع سكان البلاد كلها فهمها»، و«أصبحت مشتركةً للبلاد بأسرها، وللدولة كلها»، و«معترفًا بها ومستعملة، أو يُسعى إلى استعمالها، في ليتوانيا الإثنوغرافية بأسرها بوصفها وسيلةً عامة للتواصل»؛ وبذلك يشدد خصوصًا على سمة اشتراكها بين الجميع (Skardžius 1997 [1927]: 34–35).
إن عملية إنشاء اللغة المعيارية (أو نشوئها)، وانتقاء معاييرها وتعميمها، الممتدة زمنيًا من اختيار أساس اللغة المعيارية إلى اللحظة الحاضرة وإلى التوجهات المستقبلية، هي بالضبط ما يتطلب مصطلحات متخصصة تتيح وصف هذه العملية وفق خصائصها المختلفة.
تُذكر عادةً في تعريفات اللغة المعيارية أهم السمات التي تميز هذا التنويع اللغوي من تنويعات اللغة الوطنية الأخرى. وأهم ما يتصل بسياق المصطلحات قيد البحث سمةُ اللغة المعيارية التي تصف طبيعة التأثير الواعي فيها، أو طبيعة تنظيمها5. وبسبب التغير المستمر للغة، تظل عملية تنظيم اللغة المعيارية غير مكتملة؛ ولا تختلف البلدان إلا في مدى هذا التنظيم ووسائله. وبناءً على ذلك، يمكن اعتماد التعريف الآتي للغة الليتوانية المعيارية:
اللغة المعيارية هي تنويع لغوي مرموق تنشئه جماعة لغوية ترتبط تاريخيًا وثقافيًا، وغالبًا سياسيًا أيضًا، وتستعمله وتنظمه توجيهيًا؛ وهو مخصص لاحتياجات الحياة العامة، وله معايير يثبتها التدوين.
5 ولا يقتصر التنظيم الواعي على اللغة المعيارية، بل قد يشمل تنويعات أخرى أيضًا (كالعمل على تقنين الإملاء المعياري للهجة الساموغيتية)، غير أن ذلك ليس اتجاهًا سائدًا، بل هو أقرب إلى استثناء تمليه احتياجات جماعة لغوية بعينها.
BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 7
وبالمثل، ولكن بتوسّع أكبر، تُعرَّف اللغة المعيارية أيضًا في LTŽ (2012):
اللغة المعيارية (بالإنجليزية standard language، بالفرنسية langue standard (f)، بالروسية литературный язык، بالألمانية Standardsprache (f)) هي تنويعة لغوية مستعملة على نطاق واسع، موحَّدة المعايير بدرجة أكبر أو أقل، وتتمتع بأعلى قدر من المكانة وأرفع منزلة اجتماعية في المجتمع اللغوي، وتُستعمل لغةً للكتابة والحياة العامة والتعليم والثقافة والإعلام والأدب وشرائح المجتمع المتعلمة. Δ تُثرى باستمرار، وتُنشأ عن قصد، وتُضبط وتُقعَّد؛ ولهذا الغرض تُعدّ المعاجم والقواعد وغيرها من المنشورات المعيارية والتعليمية. Δ تتولى المؤسسات العلمية ومؤسسات الدولة العناية بتقعيدها، وفي ليتوانيا تتولاها لجنة اللغة الليتوانية الحكومية. Δ وتُدرَّس هذه التنويعة في المدارس، كما تُدرَّس للناطقين بلغات أخرى بوصفها لغةً أجنبية.
يختلف مفهوم اللغة المشتركة في هذين التعريفين عن المفهوم التقليدي في علم اللغة الليتواني، إذ يبرزان عنصرين جديدين. أولهما استمرارية تنظيم اللغة، إذ كان التركيز حتى الآن في الغالب على نتيجة التنظيم لا على سيرورته. فعلى سبيل المثال، تشير مؤلفات مختلفة في علم اللغة الليتواني إلى أن اللغة المشتركة «مصقولة عن قصد» (Pupkis 2005: 30)، وأنها «لغة موحَّدة المعايير بدرجة أكبر أو أقل، ومخصَّصة لاحتياجات الكتابة والحياة العامة والثقافة لدى الأمة كلها» (LKE 2008: 77)، أي إن ما أُبرز هو جانب واحد فحسب، وهو جانب اللغة المشتركة المقنّنة. أما مشاريع تعديل قانون اللغة الرسمية التي ينظر فيها برلمان جمهورية ليتوانيا، فتشير إلى صحة الاستعمال بوصفها السمة الأساسية:
اللغة الليتوانية المعيارية هي اللغة الليتوانية المكتوبة أو المنطوقة، السليمة، أي القائمة على معجم اللغة الليتوانية وقواعد النحو والإملاء وعلامات الترقيم وغيرها من مصادر معايير اللغة المعترف بها، والمخصَّصة لاحتياجات الحياة العامة. (LRVKĮPĮ 2008).
اللغة الليتوانية المعيارية هي اللغة الليتوانية المكتوبة أو المنطوقة، السليمة والقائمة على معايير معجم اللغة الليتوانية والنحو والإملاء وعلامات الترقيم، والمخصَّصة لاحتياجات الحياة العامة. (LRVKĮPĮ 2011).
Panašiai rašoma ir aukštųjų mokyklų vadovėlyje (LBK 2014: 24, paryškinta autorių):
اللغة المعيارية هي نوع لغوي موحّد (مقنّن)، له شكلان مكتوب ومحكي، ويُستخدم في مجالات عديدة ويشترك فيه جميع مستخدمي اللغة. وتختلف اللغة المعيارية عن الأنواع اللغوية الأخرى (اللهجات أو اللهجات الاجتماعية) أساسًا بكونها مقنّنة أو موحّدة، أي موحّدة.
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351–7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 8
يمكن وصف حال اللغة المشتركة المقنّنة بأنها موحَّدة المعايير وصحيحة، لكن لا يمكن وصف استعمالها الفعلي بذلك، إذ غالبًا ما يتباين بسبب تطورها الداخلي، وكذلك بسبب عمليات نزع المعيارية العامة الجارية حاليًا في اللغات الأوروبية، ولذلك لا يخلو من عناصر مألوفة في أنماط أخرى من اللغة الوطنية وفي لغات أخرى.
ثانيًا، للغة المشتركة، كما ذُكر، مستوى من التطور التلقائي، إذ لا تجري فيها جميع الأمور عن طريق التنظيم الواعي. لذلك من المهم الإشارة إلى أنها أيضًا «من صنع المجتمع اللغوي».
قد تختلف العلاقة بين هاتين العمليتين، التلقائية والواعية، اختلافًا كبيرًا باختلاف اللغات وفترات تطورها. وفي اللغة الليتوانية، يشغل التأثير الواعي في اللغة المعيارية، أو تنظيمها، أو بعبارة أخرى التخطيط اللغوي، حيزًا جوهريًا من تطور اللغة المعيارية وأدائها وتغيّرها، بينما تشغل العمليات التلقائية حيزًا أصغر بكثير. ويُدرج Pranas Kniūkšta في إدارة اللغة المعيارية التقنينَ والإشرافَ على اللغة وتنميتَها (Kniūkšta 1995: 28–39):
أهم مبادئ تدبير اللغة الموجَّه هو النسقية، أو الانتظام. فهو لا يساعد على توحيد معايير اللغة والإشراف عليها وتعلّمها فحسب، بل يتوافق في حالات كثيرة أيضًا مع أهداف تنمية اللغة.
وقد عُرّف التخطيط اللغوي بمزيد من التفصيل في LTŽ (2012):
التخطيط اللغوي هو إنشاء نظام قانوني لحماية اللغة، وإنشاء المؤسسات والهيئات المعنية بتقنين اللغة، وتقديم الاستشارات بشأن استعمالها، والإشراف عليها ومراقبتها، وتنظيم عمل تلك المؤسسات والهيئات، وإعداد برامج ومشروعات لدعم اللغة وإدارتها وتنفيذها، وتقنين اللغة، ونشر معاييرها، والإشراف عليها ومراقبتها.
وهكذا، تتشكل اللغة المشتركة وتعمل وتتغير تلقائيًا، شأنها شأن أنماط اللغة الأخرى، فضلًا عن أنها تُنشأ وتُدبَّر (تُنظَّم) عن قصد. وتجري هذه العمليات على مستويين: 1) المستوى الكلي، أي النظر إلى اللغة المشتركة بوصفها نمطًا من أنماط اللغة الوطنية؛ 2) المستوى الجزئي، أي النظر إلى اللغة المشتركة بوصفها مجموع معاييرها. وإذا فصلنا في تدبير اللغة مجمل التنظيم القانوني والإداري، فإننا نحتاج إلى أربعة مصطلحات منفصلة على الأقل لتسمية جوانب التنظيم (الذاتي) الأخرى المرتبطة مباشرة بنمط اللغة المشتركة ومعاييرها (انظر الجدول 2).
BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 9
الجدول 2. طبيعة تنظيم اللغة المشتركة ومستوياته، والحاجة إلى المصطلحات
إذا جزّأنا بعض العمليات التي تسمّيها هذه المصطلحات الأربعة إلى مراحل أصغر، فسنحتاج إلى مزيد من المصطلحات. وبما أنّه يمكن تمييز عدة مراحل للتنظيم الواعي لمعايير اللغة المشتركة (T2) (تحديد المعايير وإقرارها ونشرها في الاستعمال)، فكثيرًا ما يُخصَّص لكل منها اسم أيضًا. ومن الواضح إذن أنّ علم اللغة الليتواني يستخدم لهذا الغرض مصطلحات أكثر مما يرد في جدول KNS (قارن الجدول 1).
يوضح الشكل 1 المصطلحات الأكثر شيوعًا (أو المقترح استخدامها) في الأعمال الحالية في علم اللغة الليتواني للدلالة على التوحيد المعياري (التوجّه نحو المعيارية)، والتقييس؛ والتقنين، والتطبيع (التوجّه نحو الانتظام) والتدوين، والتقعيد. وهذه هي مجموعة المصطلحات التي ستتناولها الدراسة فيما يلي. وإضافة إلى ذلك، ترتبط جميع هذه المصطلحات بالمفاهيم المحورية «المعيار» و«القاعدة» و«المدونة»، ولذلك ينبغي توضيح معانيها ذات الصلة بمصطلحات هذه المجموعة.
الشكل 1. المصطلحات المستخدمة (أو المقترح استخدامها) في علم اللغة الليتواني للدلالة على تنظيم اللغة المشتركة
BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 10
تُناقَش هذه المصطلحات فيما يلي ضمن ثلاث مجموعات منفصلة، بحسب صلتها بالمفاهيم المحورية. ولكل مجموعة منها خصائص تعبيرية ودلالية واستعمالية، فضلًا عن صلات متميزة بمصطلحات اللغات الأخرى، ولا سيما الإنجليزية.
2.1. التوحيد المعياري (التوجّه نحو المعيارية) والتقييس
يُعَدّ التوحيد المعياري، أي توحيد تنوع وسائل التعبير اللغوي وإزالة المتغيرات وتبلور المعايير، ظاهرةً اجتماعية لغوية كونية، خلافًا لـالتدوين (انظر القسم 2.3) (انظر Deumert 2004: 6). وينبع ذلك من حاجة المجتمع اللغوي المتباين، التي نشأت تاريخيًا، إلى معيار لغوي، أو نموذج يحتذى به: أي شكل لغوي مشترك مفهوم للجميع، ومعاييره (Milroy, Milroy 1999 [1985]: 19).
في تقليد علم اللغة الناطق بالإنجليزية، يُستخدم مصطلح التوحيد المعياري (بالإنجليزية standardization) بعدة معانٍ.
المعنى الأول لـالتوحيد المعياري هو معنى على المستوى الكلي (T1)، أي إنه يرتبط باللغة المشتركة بوصفها تنوعًا من تنوعات اللغة الوطنية، ويدل على إنشاء هذا التنوع وتنظيمه، بقدر متفاوت من الوعي والتخطيط والمركزية (Deumert 2004: 6; Subačius 2004: 104–1056). وبمزيد من التحديد، تعرّف Ana Deumert التوحيد المعياري بأنه عملية تُنشأ وتُطوّر فيها اللغة المشتركة، بوصفها تنوعًا متجانسًا نسبيًا ومدوّنًا ومُقَرًّا به أيديولوجيًا، من خلال نشاط مخطّط بدرجات متفاوتة يمارسه أفراد أو جماعات، ثم تُنشر عبر قنوات الرقابة الرسمية، ولا سيما من خلال نظام التعليم (Deumert 2010: 244).
ويعني التوحيد المعياري أيضًا نشوء هذا التنوع تلقائيًا (T3). ويرتبط هذان الجانبان من المعنى مباشرةً بمعنى الاسم المحوري الأقرب إلى علم اللغة، وهو المعيار، والصفة المعياري، ـة في الإنجليزية. قارن:
standard (اسم) – شكل من اللغة يحظى بقبول واسع بوصفه الشكل المعتاد. (بالإنجليزية A form of language that is widely accepted as the usual form.) (OD)
standard (صفة) – يصف شكلًا من اللغة أو يتعلق بشكل منها يحظى بقبول واسع بوصفه الشكل الصحيح عادةً: متحدثو اللغة المشتركة (بالإنجليزية Denoting or relating to the form of a language widely accepted as the usual correct form: speakers of standard language) (OD)
6يعيد Giedrius Subačius رواية مفهوم التوحيد القياسي الذي طرحه Charles Ferguson عام 1968: «وفقًا له، فإن توحيد اللغة عملية يصبح فيها أحد متغيرات اللغة مقبولًا على نطاق واسع لدى المجتمع اللغوي بوصفه معيارًا فوق لهجيًّا – أي أفضل شكل للغة».
BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 11
standard (اسم) – ما أُقرّ بسلطةٍ أو عرفٍ أو اتفاقٍ عام بوصفه نموذجًا أو مثالًا) (بالإنجليزية something established by authority, custom, or general consent as a model or example) (MW)
standard (صفة) – متجانس إلى حدّ كبير، راسخ بفعل الاستعمال في لغة المتعلمين كتابةً وتحدّثًا، ومعترف به على نطاق واسع بوصفه مقبولًا: النطق المشترك (المعياري) (بالإنجليزية substantially uniform and well established by usage in the speech and writing of the educated and widely recognized as acceptable: standard pronunciation <...>) (MW)
وهكذا، من المعتاد في الاستعمال الناطق بالإنجليزية تسمية المتغير اللغوي المشترك والمتفق عليه قياسيًا.
المعنى الثاني لـالتقييس في اللغة الإنجليزية هو معنى على المستوى الجزئي (T2). وهو إزالةُ المتغيرات المختلفة لوحدة لغوية واحدة (مثل تهجئة الكلمات أو نطقها أو صيغتها، وما إلى ذلك)، أي إقرار أحد المتغيرات الموجودة في اللغة والاعتراف به واعتباره معياريًا (قارن Milroy, Milroy 1999 [1985]: 18–23).
يورد معجم VPSV اللاتفي معنيين لـالتقييس (standartizēšana, standartizācija): يُعرَّف أحدهما بأنه عملية إعداد المعايير (الوثائق)، ولا سيما ما يتصل بتنظيم المصطلحات، أما المعنى الثاني فيحيل إلى تقنين اللغة (VPSV 2007: 371–372). وعليه، لا يحظى بالاهتمام في المصطلحية اللغوية اللاتفية سوى المعنى T2.
في عمود الجدول الخاص باللغة الليتوانية، أُشير إلى الصيغة التقييس، وذُكر أن هذا المصطلح غير موصوف في LKE. وهذا صحيح، غير أن صيغة التقييس التقييس معرّفة في معجم مصطلحات اللسانيات (KTŽ 1990) ومصادر أخرى، أو تُذكر على الأقل مع إحالات إلى مصطلحات أخرى تُفهم بوصفها مترادفة (انظر الجدول 37).
7 في هذا الجدول والجداول الأخرى، قمتُ بإبراز المصطلحات بالخط العريض. – R. M.
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351–7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 12
الجدول 3. تعريفات مصطلحي التقييس والتقييس في المصادر الليتوانية
Šaltiniai
Apibrėžtys
KTŽ
standartizacija – стандартизация, standartization8, normalization. Įvairių to paties kalbos elemento (tarties, formų, žodžių ir kt.) variantų panaikinimas, t. y. vieno iš kalbos turimų variantų įteisinimas, pripažinimas, laikymas norminiu. Skirtingai nuo anglų kalbos, kurioje standartizacijos terminu paprastai žymima kalbos normalizacija, lietuvių ir rusų kalbotyroje paprastai kalbama tik apie terminų standartizaciją.
LKE
nėra.
LTŽ
standartizacijos nėra; yra tik kalbos standartizavimas, žr. kalbos norminimas.
DŽ7i
standartizacija – standartų nustatymas.
TŽŽ
standartizacija – kalbot. to paties kalbos elemento variantų panaikinimas.
Dėl lietuvių kalboje ne visada aiškiai daromo skirtumo tarp vedinių su baigmeniu -avimas (veiksmo pavadinimas) ir -acija (veiksmo rezultatas arba sukonkretėjęs reiškinio pavadinimas) kai kada pastaruosius linkstama vartoti stipriojoje pozicijoje, t. y. abiem atvejais linkstama prie standartizacijos9 – kaip kad yra anglų ar rusų kalbose (tai tinka ir 2.3 skyriuje aptariamiems terminams kodifikacija ir kodifikavimas).
Akivaizdu, kad lietuviškuosiuose leksikografijos šaltiniuose standartizacija (arba standartizavimas) apibrėžiama T2 reikšme, t. y. turint galvoje ne makrokontekstą, o sąmoningą bendrinės kalbos normų reguliavimą, ir ne bet kokį, o vienakryptį, mažinantį variantišką raišką. Todėl suprantama, kad T2 sąvokai pavadinti susidaro variantiška sinonimų pora standartizacija (standartizavimas) ir norminimas (apie šį žr. 2.2 skyrių). O kaip tada dėl sąmoningo bendrinės kalbos normų reguliavimo (T2) ir savaiminės jų raidos (T4) skirties? Giedrius Subačius savaiminiam normų kristalizavimuisi pavadinti (T4) lietuvių kalboje siūlo vartoti standartėjimą (normėjimą), o normų reguliuojamajai veiklai (T2) – standartizavimą (norminimą) (Subačius 2002: 229). Taigi T2 ir T4 atveju matyti terminų perteklius: turint aiškiai su norma siejamą terminą norminimas, su standartu siejami terminai nėra tikslingi.
8 Anglų kalboje vartojama forma standardization (plg. standard „standartas“).
9 Plg. įstaigos, kuri rūpinasi terminų standartizavimu, pavadinimą Lietuvos standartizacijos departamentas.
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 13
Kaip tik dėl to lietuvių kalboje norminamosios kalbotyros terminai standartizacija ar standartizavimas nėra populiarūs. Dabartinėje kalbinėje literatūroje šie terminai, jei ir pasitaiko ne terminologijos tekstuose, nėra įgavę konkretumo: dažniau vartojami apibendrinamąja vienodinimo, bendrinimo reikšme, plg.:
Žodynas yra žodynas, didelės gyvasties iš jo neišreikalausi, bet per didelė standartizacija ir jo gyvastį gali mažinti. <...> Šiais kalbos biurokratinimo ir standartizavimo laikais dažniau reikėtų prisiminti žmones, kėlusius gyvosios kalbos svarbą. (Kniūkšta 1995: 29)
Vienas iš svarbiausių skiriamųjų bendrinės kalbos požymių yra didelis struktūros subendrinimo, arba standartizavimo, laipsnis. (Pupkis 2005: 31)
Tokios vartosenos priežastis aiški: lietuvių kalboje standartas suprantamas kiek kitaip nei anglų kalboje, o tai iš dalies lemia ir termino standartizacija skirtumus abiejose kalbose. Tarptautinių žodžių žodyne (toliau – TŽŽ) (2013) nurodomos trys standarto reikšmės, ir nė viena iš jų nepažymėta kaip kalbotyros terminas:
standártas [angl. standard – norma, pavyzdys], norma, pavyzdys; sutartas, nustatytas matas, pagrindas: 1 standartizacijos dokumentas, nustatantis normas, taisykles ir reikalavimus produkcijai, metodams, sąvokoms, simboliams arba kt. objektams; 2 tipinis pavyzdys, atitinkantis tam tikras kokybės, chem. sudėties, fizik. savybių, mato, masės ir kt. sąlygas; 3 aukso △ ek. aukso padengtų pinigų sistema, kurioje pinigus galima pakeisti į auksą; valiutos kursas, išreikštas aukso kiekiu.
Standartizacija lietuvių, kaip ir latvių, kalboje dažniausiai ir siejama su griežtų standartų diegimu; tai yra standartų diegimo, virtimo (vertimo) standartų procesas. Viena iš kalbos dalykams artimiausių sričių – terminų standartų kūrimas, todėl šioje srityje, kaip nurodyta KTŽ (1990: 191), standartizacijos terminas dažniausiai ir vartojamas. Dar plg. Kazimiero Gaivenio teiginį, kad „[s]ąvoka „terminų standartizacija“ reiškia tik terminų standartų rengimą“, siekiant suderinti skirtingų kalbų sąvokas, jų mikrosistemas ir terminus (Gaivenis 2002: 81).
Panašiai ir būdvardis standartinis, -ė lietuvių kalboje apibūdina objektą, atitinkantį standartą, t. y. nepasižymintį nukrypimu nuo jo (TŽŽ 2013):
1 atitinkantis standartą, tipinis; 2* neturintis individualumo, šabloniškas, neoriginalus10.
10 Žvaigždutė * TŽŽ 2013 reiškia, kad reikšmė perkeltinė.
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 14
Stilistikoje standartiškumas siejamas su šablonu, kalbos štampais ir priešinamas kalbos gyvumui. Bendrinės kalbos normos, tiek realiosios, tiek kodifikuotos, toli gražu ne visais atvejais yra nevariantinės, nekalbant jau apie funkcinių stilių, komunikacinių sričių, kalbos registrų įvairovę, kuri lemia ir raiškos priemonių variantiškumą. Kaip tik dėl šių priežasčių ne visiems priimtinas siūlymas bendrinę kalbą lietuviškai imti vadinti standartine kalba, t. y. griežtai, be nuokrypių atitinkančia standartą – nevariantiska, nepaliekanti alternatyvios raiškos (plg. Locher, Strässler 2008: 1–2), be to, šabloniška, t. y. stilistiškai skurdžia.
Jeigu bendrąją standartizacijos sampratą, kuri sietina su variantiškumo nepripažįstančiu standartu, pritaikysime kalbotyros sričiai, galėsime sakyti, kad kalbos standartizacija yra procesas, kurio metu susidaro arba nustatomas ir palaikomas kalbos standartas. Vadinasi, standartizacija – pirmiausia bendrinės kalbos kūrimo(si) procesas, tiksliau – vienos kalbos atmainos iš(si)skyrimas iš kitų regioninių ar socialinių atmainų ir jos virtimas (pavertimas) standartu bei tolesnis kultivavimas. Tai logiška, nes, skirtingai, nei kalbant apie mikrolygmenį, kur nėra tikslo variantiškumą visiškai pašalinti, makrolygmeniu iš tiesų atsisakoma atmainų įvairavimo kalbinės bendruomenės viešajame bendravime.
Kaip tik šia T1 reikšme lietuvių kalboje atskiro nusistovėjusio termino ir nėra. Tiesa, tų nedaugelio autorių, kurie rašo bendrinės kalbos istorijos klausimais ir skaito dabartinę užsienio kalbotyros literatūrą, ypač naujesniuose tekstuose tokios vartosenos pasitaiko, plg. (paryškinta pačiame šaltinyje. – R. M.):
Kalbos standartizavimu vadinamas bendrinės kalbos formavimasis arba raida: tai tam tikras kalbos sąmoningo planavimo (kūrimo) ir savaiminės raidos procesas. (LBK 2014: 24)
Vadovėlyje moderniau pažvelgta į lietuvių bendrinės kalbos formavimąsi ir raidą. Bendrinės kalbos samprata čia aptarta per keturis kalbos standartizavimo (kalbos planavimo) aspektus, padėsiančius geriau suvokti lietuvių bendrinės kalbos vietą kitų Europos bendrinių kalbų kontekste, jos ištakas, šiandienes kodifikacijos tendencijas ar valstybinės kalbos politikos ir planavimo prioritetus. (LBK 2014: 9)
BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 15
Nors šiose citatose vartojamas tik variantas standardizavimas, lietuviškai turime galimybę savaiminį ir sąmoningą bendrinės atmainos kūrimo(si) procesą (T3 ir T1) pavadinti skirtingais terminais: 1) standartizacija (standartėjimas), 2) standardizavimas.
Šiems terminams makrolygmeniu vartoti pagrindo duoda ir keli tarptautiniai su standartu kaip kalbos atmaina susiję kalbotyros terminai, pasitaikantys ir lietuvių kalbotyros darbuose:
1) destandardizacija – priešingas standartizacijai procesas, t. y. bendrinės kalbos išsisklaidymas postmoderniajame pasaulyje (Nekvapil 2010 [2008]: 260).
2) standardologija – mokslas apie bendrinių kalbų kūrimąsi (standartizaciją) (žr. Deumert, Vandenbussche 2003: 455–469);
3) substandartas – bendrinę kalbą reguliariai lydintys reiškiniai, paprastai atsiradę dėl interferencijos su kitomis, nebendrinėmis atmainomis (dažniausiai reiškiasi sakytine forma) (plg. Milroy, Milroy 1999 [1985]: 2);
4) kvazistandartas – kitaip, negu mokslo priimta, suprantamas standartas (t. y. bendrinės kalbos atmaina) (Aliūkaitė 2009: 160–187);
Taigi pagal anglakalbę tradiciją lietuvių kalboje skolintą terminą standartizacija, lietuvių kalboje pasidarytus standardizavimą ir standartėjimą, taip pat naujus bendrašaknius terminus tikslingiausia makrolygmeniu (T1) sieti su bendrine kalba kaip nacionalinės kalbos atmaina.
2.2. التقنين والتطبيع (التطبيع اللغوي)
ثمة حاجة إلى مصطلح مستقل لتسمية عملية تدبير معايير اللغة المشتركة الملموسة (T2). ويُستخدم في اللغة الليتوانية، بأعمّ معنى، مصطلح التقنين لهذا الغرض. ومصطلحه الأساس هو المعيار؛ فعندما يرتبط باللغة المشتركة، فإنه يحمل، إلى جانب معنى الوقائع اللغوية المعترف بها لدى الجماعة اللغوية والمتحققة فعليًا — أي المعايير الفعلية — معنى «نموذج لغوي ينبغي لمستخدميه اتباعه» (KTŽ 1990: 134)، و«وسيلة تعبير أنسب للغة المشتركة، تُحدَّد استنادًا إلى الممارسة اللغوية وقوانين التطور» (TŽŽ 2013). ولتمييزها من المعايير الفعلية، تُسمّى معايير اللغة المشتركة المُعتمدة في مؤلفات التقنين غالبًا المعايير المُقنَّنة.
الهدف الأهم من تقنين اللغة المشتركة هو الحفاظ، مع مراعاة تقنين اللغة المشتركة والتغيرات في الاستعمال، على توازن عمل اللغة المشتركة (استقرار المعايير المرن)، كي يلبي هذا الشكل اللغوي، مع تجدده المستمر، على أفضل وجه
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351–7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 16
احتياجات الجماعة اللغوية التي تستخدمه. وترتبط مهام التقنين، من جهتها، بثلاث حالات لتطور اللغة المشتركة:
1) الماضي: السعي إلى ثبات المعايير، أي الحفاظ على استمرارية اللغة المشتركة وتقاليد معاييرها؛
2) الحاضر: السعي إلى فعالية اللغة المشتركة، أي مراجعة التقنين على فترات زمنية معينة، وتحديد معايير للغة المشتركة وقواعد للاستعمال تتيح الاستفادة المرنة من إمكانات التعبير؛
3) المستقبل: تهيئة الظروف المواتية لتطور اللغة المشتركة واستشراف السبل والاتجاهات التي يمكن أن تتجدد وفقها.
وكما يتضح أيضًا من جدول KNS، يُستخدم مصطلح التقنين أحيانًا بالتبادل مع مصطلح التقعيد. وإضافة إلى ذلك، تُقسَّم هذه العملية عادةً إلى مراحل، وكثيرًا ما يكون لكل منها اسمها الخاص.
وقد حدّد اللغوي التشيكي فرانتشيك دانيش مراحل عملية التقنين على النحو الآتي (مع أنه أطلق عليها، في الواقع، اسم التقعيد، موسّعًا بذلك معنى المصطلح الأخير، بينما عدّ التقنين جزءًا من أجزاء التقعيد) (Данеш 1988 [1979]: 281–283):
1) المرحلة الوصفية: تحديد معايير اللغة المشتركة ووصفها وصفًا موضوعيًا؛
2) المرحلة التنظيمية (التقنينية):
أ) المرحلة التقييمية (تُقيَّم وسائل التعبير اللغوي وطرائق استخدامها وفق معايير موضوعية معينة، مع مراعاة احتياجات المجتمع ودينامية تطور اللغة المشتركة)،
ب) مرحلة التقعيد المباشر؛
3) المرحلة التنفيذية (الاستراتيجية والتكتيكية): إدخال التقعيد في الاستعمال.
في اللسانيات الليتوانية التقنينية المعاصرة (بدرجة أقل في المعاجم، انظر الجدول الرابع، وبدرجة أكبر في الأدبيات العلمية الأحدث)، ثمة اتجاه واضح معاكس إلى استخدام مصطلح التقنين بمعنى أوسع مما حدّده ف. دانيش، وإلى تضييق معنى التقعيد ليقتصر على مصطلح يسمّي المرحلة 2ب.
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351–7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 17
الجدول 4. تعريفات مصطلح التقنين في المصادر الليتوانية
Šaltiniai
Apibrėžtys
KTŽ
Literatūrinės kalbos norminimas (žr. n o r m a l i z a c i j a) yra mokslinis vartotinųjų kalbos sistemos faktų nustatymas (p. 134, straipsnyje norma).
LKE
Kalbotyros metodais pagrįstas kalbos normų nustatymas bei parinkimas vadinamas kodifikavimu, arba norminimu (p. 253, straipsnis kalbos norma).
LTŽ
kalbos norminimas (tas pat kas standartizavimas) – (angl. standardisation, pranc. normalisation (f), standardisation (f), rus. нормализация, vok. Sprachkritik (f), Sprachlenkung (f), Sprachpflege (f), Sprachregelung (f)) bendrinės, visuotinės, pavyzdinės kalbos kaip oficialiosios bendravimo priemonės nustatymas; kalbos vartojimo normų ↑kodifikavimas, jų tikslinimas ir diegimas į ↑vartoseną. Δ dažniausiai susijęs su viešąja kalba ir su rašytine kalba, rašytiniu kodu, rašybos taisyklėmis ir pan.
DŽ₇ᵢ
norminimo nėra; norminti – nustatyti normas, tvarkyti pagal normas.
TŽŽ
norminimo nėra; norminti – nustatyti normas, tvarkyti pagal normas.
Pagal pačią plačiausią sampratą norminimas atstoja T1 terminą – taip jis apibrėžiamas LTŽ: „bendrinės, visuotinės, pavyzdinės kalbos kaip oficialiosios bendravimo priemonės nustatymas“, t. y. turimas galvoje kalbos atmainos pasirinkimas. Pagal siauresnę, būdingiausią sampratą, bendrinės kalbos normų nustatymas apima vartosenos tyrimą, normų atranką ir vertinimą. Be to, norminamajam procesui priskiriamas ir oficialus normų įteisinimas raštu bei normų sklaida. Antrąjį dėmenį – normų įteisinimą raštu, – o kartais ir pirmąjį, linkstama vadinti atskiru terminu kodifikacija (žr. 2.3 skyrių).
Kad norminimas ir kodifikacija ne visada tapatinami, rodo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) įstatymas. 3-io straipsnio, kuriame vardijami VLKK uždaviniai, 4-ame punkte vartojami šie abu terminai, tik pačiame įstatyme nepateikiamos jų apibrėžtys (VLKK Į 2016):
Kalbos komisija:
<...>
4) nustato lietuvių kalbos tvarkybos kryptis, sprendžia lietuvių kalbos norminimo ir kodifikavimo klausimus; <...>.
Beje, tame pačiame įstatyme bendrinės kalbos normas fiksuojantys veikalai apibūdinami bendresniu pažyminiu norminamasis, o ne siauresniu kodifikacijos (VLKK Į
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 18
2016), – galbūt todėl, kad, pavyzdžiui, vadovėliai gali būti laikomi normų šaltiniu, bet neturi kodifikacinės galios:
5) vertina ir tvirtina svarbiausius norminamuosius kalbos veikalus (žodynus, žinynus, vadovus, vadovėlius); <...>.
Kaip norminimo (ir ta pačia reikšme suprantamos kodifikacijos) variantas lietuvių kalbotyroje pavartojamas terminas normalizacija11. Plg. sakinį iš Jono Klimavičiaus straipsnio (Klimavičius 2002: 22):
Labiausiai mokslinės lingvistinės analizės reikalingi variantai ir klaidos, ypač objektyvios vartosenos ir pagal prigimtį subjektyvios normalizacijos (normų kodifikacijos) prieštaravimai ir susikirtimai.
Ankstesnėje kalbotyros literatūroje normalizacija vietoj norminimo pasitaikydavo dažniau, greičiausiai palaikoma ir rusų kalbos, o šiomis dienomis ji jau retoka, nes tada, kai norminimas ir normalizacija laikomi tą patį reiškiančiais terminais, pirmenybė teikiama aplietuvintajam, arba normalizacijos visai atsisakoma (žr. 5-ą lentelę).
5 LENTELĖ. Termino normalizacija apibrėžtys lietuviškuose šaltiniuose
Šaltiniai Apibrėžtys KTŽ normalizacija, нормализация, normalization. Kalbos norminimas, jos normų nustatymas, tvarkymas (p. 135). LKE normalizacijos nėra. LTŽ normalizacijos nėra. DŽ₇ᵢ normalizacija – normos, normų nustatymas; sutvarkymas pagal normas, taisykles, nuostatus. TŽŽ normalizacija 1. normalios padėties nusistojimas, įvedimas; sunorminimas, sutvarkymas pagal normas, taisykles, nuostatus; 2. privalomų normų nustatymas ir įgyvendinimas (ir dar dvi konkretesnės su pramonės gamyba susijusios reikšmės).
11 Tokia tradicija ėjo bent nuo prieškario Gimtosios kalbos, kur buvo kalbama apie bendrinės kalbos normalizacijos kriterijus, plg. Gimtoji kalba, 1938: 143.
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 19
Vis dėlto reikia pažymėti, kad būta mėginimų šiuodu terminus – norminimą ir normalizaciją – diferencijuoti (atsiremiant į tą normalizacijos reikšmės sandą, kuris TŽŽ (2013) nusakytas kaip „normalios padėties nusistojimas“. Pavyzdžiui, Jonas Palionis normalizacijos terminu vadina savaiminį normų kristalizavimosi procesą12, kurio metu kalbos normos išsirutulioja, išsigrynina pačioje kalbos praktikoje (T4) (Palionis 1989: 51; dar plg. Miliūnaitė 2003: 42–43). Praktiškai nevartojamas dar vienas – G. Subáčiaus siūlytas aplietuvintas šios reikšmės termino variantas normėjimas (Subáčius 2002: 229).
Ar terminas normalizacija apskritai reikalingas praktiškai, ar svarbi tik teorinė galimybė jį tokį turėti? Kadangi normų kristalizacija vyksta kiekvienoje pokyčių patiriančioje kalboje, taigi ir sąmoningai nereguliuojamose atmainose, tikslinga prireikus šį procesą įvardyti atskiru terminu. Bendrinės kalbos normų kristalizacija specialiai tyrinėjama mažai, šis procesas kartais sąlygiškai įtraukiamas į pirmąjį norminimo etapą, kuriame aprašomos vartosenoje funkcionuojančios normos ir konkuruojantys jų variantai, tačiau dėl tikslumo gali prireikti jį skirti nuo norminimo.
Normų kristalizacija gerai matyti, kai į kalbą patenka koks nors naujas reiškinys ir netrukus ima konkuruoti su lietuviškos raiškos variantais. Vartosenoje dažnai pirmiausia stichiškai vyksta tinkamiausio varianto paieška, normintojams stebint padėtį ir dar nesikišant į šį procesą. Pavyzdžiui, kai lietuvių kalboje pradėta vartoti sunkiai adaptuojama anglybė think-tank, dažniausiai reiškianti „tarpdalykinius tyrimus atliekančią ekspertų grupę, kurią remia vyriausybiniai arba komerciniai klientai, ir patariančią jiems socialiniais, politiniais ar pan. klausimais“ (ND, žiūrėta 2017 11 14), vartosenoje susidarė tokia konkuruojančių raiškos būdų įvairovė (paryškinta mano, pavyzdžiai pateikti chronologiškai. – R. M.):
Kažin ar daug žmonių yra girdėję apie tokį Demokratinės politikos institutą (DPI), kuris buvo ir yra (ne)oficialus Tėvynės sąjungos „think tank“ (smegenų centras). O juo labiau apie jo prezidentą M. Adomėną, kuris nuo tų pačių 2006 metų buvo ir Seimo pirmininko pavaduotojo Andriaus Kubiliaus patarėjas. (lzinios.lt, 2009)
Pirmiausia universitetai atlieka savo profesinės srities lyderio vaidmenį – jie organizuoja konferencijas, kviečia verslininkus, daro kasmetinius renginius, rengia publikacijas, seka žinias,
12 Savaiminis normų kristalizavimosi procesas būdingas ne tik bendrinės kalbos atmainai; galima kalbėti ir apie kitų kalbos atmainų, ir apie ankstesnio, ikikodifikacinio laikotarpio, iki susikuriant bendrinei kalbai, normų kristalizaciją.
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 20
daro ekspertines išvadas. Kitaip sakant, veikia kaip think-tank komanda – kaip „smegenų centras“ šalia pasirinktos industrijos. (Universiteto žinios, 2012)
LLRI yra ne mokslinių tyrimų institutas, o idėjų kalvė (angl. Think tank). Jis teikia praktines idėjas, pasiūlymus, situacijos vertinimus bei komentarus, užsiima visuomenės švietimu. (lt.wikipedia.org, 2014)
Rusijos „thinktankas“ „Katehon“ yra Kremliaus palaikomas naujienų puslapis, kuris dažnai siūlo geopolitinę informaciją, tiesiog prisotintą karinio ortodoksinio nacionalizmo. (tv3.lt, 2016)
Trečioji pakopa – think tankai arba lietuviškai idėjų kalvės ir smegenų centrai Taip, draugai socialdemokratai su savo „darbo grupėmis“ pabandė paversti šį mechanizmą parodija. Bet atskirkime grupę sovietinių partinių bičiulių, kurių vienintelis tikslas greičiau įsisavinti ES lėšas, nuo smegenų centro, kurio vieno profesoriaus intelektas ir tarptautinė patirtis gali pranokti visos „darbo grupės“ kartu sudėjus. (delfi.lt, 2016)
Ar R. Karbauskis yra susipažinęs su minėta amerikiečių think-tank'o CSIS analitine studija „Kremliaus scenarijai“ ir joje išdėstytais konkrečiais techniniais siūlymais, kokių veiksmų turi imtis Vakarų valstybės, kad užkardytų kelią tam, kad verslas, susijęs su Rusija, nedarytų žalingo poveikio nacionalinių valstybių politikoms? (delfi.lt, 2016)
„Komiteto biuras pasitikslino, nei šią, nei praėjusią kadenciją nebuvo tokio sprendimo, kad komitetas neišleistų į komandiruotę, tuo labiau, kad iš Seimo jokių lėšų nėra prašoma ir tai rimtas renginys, Europos liaudies partijos think tanko Generalinė asamblėja, kur aš atstovauju Tėvynės sąjungai ir reguliariai lankausi“, – BNS sakė M. Adomėnas. (delfi.lt, 2017)
„Europa – ar dar tebeveikiam išvien? Ką gyventojai ir elitai iš tikro galvoja apie ES?“ – tokiu pavadinimu šį antradienį paskelbta idėjų kalvės studija, grindžiama plataus masto reprezentatyvia apklausa. (delfi.lt, 2017)
Šie pavyzdžiai rodo, kad kristalizuojasi du lietuviški metaforiški, dėl to pagaulūs atitikmenys idėjų kalvė ir smegenų centras, kurie ilgainiui turėtų išstumti svetimybę bent iš oficialiosios vartosenos. Tiesa, TB pateiktas lietuviškas daugiskaitos formas think tanks atitikmuo analitikų centrai¹³, bet vartosenoje jis beveik neturi atramos, arba analitikos centru verčiamas kitas angliškas terminas analytics center. Toks normos radimosi etapas, kol vartosenoje nusistovės perspektyvus variantas, ir gali būti vadinamas normalizacija. Jis
13 Šis terminas fiksuotas į TB įtrauktame šaltinyje: Politikos mokslų enciklopedinis žodynas. Redaktorių kolegija: Algimantas Jankauskas (ats. red.) ir kt. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007.
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 21
dažnai eina pirmiau už norminimo procesą, o kartais ir lygiagrečiai su juo (kai stebima ir tiriama įvairuojanti vartosena), kol įteisinama (kodifikuojama) tam tikro laikotarpio realioji norma.
Angl天kalbės kalbotyros tekstuose terminas norma dažnai vartojamas pramaišiui su standartu, o kartais skirtingose kalbotyros šakose jie traktuojami skirtingai (Locher, Strässler 2008: 1). Žodynuose norma bendresne reikšme – kaip modelis, etalonas ar pavyzdys – apibrėžiama ir kaip standarto sinonimas (OD; MW), o kalbotyroje – kaip siauresnė už standartą sąvoka. Terminas norminimas, arba normalizacija (angl. normalization), anglkalbėje kalbotyroje, kaip matyti ir KNS lentelėje, vartojamas ne norminamosios kalbotyros reikalui, o fonetikos srityje. Norminamajam procesui pavadinti jį atstoja aptartoji standardizacija (antrąja reikšme, T2) (plg. Bartsch 1985: 23; Subačius 2002: 229).
Latvių kalbotyroje vartojamas terminas kalbos norminimas (valodas normēšana) apibrėžtas kaip „normos nustatymas – procesas, susijęs su kalbos dėsningumų ištyrimu, fiksavimu, vertinimu, palaikymu ir sklaida“, o jo atitikmenys kitomis kalbomis nurodyti šie: angl. language standardization, vok. Sprachnormierung (f), Sprachpflege (f), rus. нормализация языка (VPSV 2007: 421), taigi atitinka lietuviškąją norminimo sampratą.
2.3. التقنين والقيام بعملية التقنين
وكما تبيّن من الفصل السابق، فإن تسمية مرحلة مهمة من مراحل التقنين (أو التوحيد القياسي المستعمل بهذا المعنى)، وهي المرحلة التي تُعتمد فيها معايير اللغة المشتركة كتابةً في مصادر معينة بعد انتقائها، تتطلب مصطلحًا مستقلًا (انظر (Milroy, Milroy 1999 [1985]: 22, 28; Nevalainen, Tieken-Boon van Ostade 2006: 283). والحقيقة أن انتقاء المعايير يرتبط في كثير من الأحيان بهذه المرحلة أيضًا، إذ تُميَّز عن مصطلح التقنين، الذي يدل على مستوى أكثر تجريدًا؛ غير أن حدود مراحل التقنين نسبية، كما ذُكر في القسم 2.2.
من الناحية النظرية، يُعدّ التقنين مهمًا على نحو خاص في تعريف أحد أهم مفاهيم علم اللغة المعياري، وهو المعيار اللغوي. فعندما تُعتمد معايير اللغة المشتركة كتابةً، تصبح مدوَّنة؛ ومن ثمّ ينشأ بمرور الوقت تفاوت أكبر أو أصغر بينها وبين المعايير الفعلية السائدة في الاستعمال.
تستخدم الكتابات اللسانية والمصادر المعجمية باللغة الإنجليزية لهذا الغرض كلمة التقنين (بالإنجليزية codification)، من دون التمييز بين العملية ونتيجتها. وعلى خلاف التوحيد القياسي، فإن التقنين لا يمكن أن يكون إلا واعيًا ومنظمًا
BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 22
؛ فبوصفه انتقاءً لمعايير اللغة المقررة و/أو تدوينًا لها، لا يُعد التقنين ظاهرة عالمية، وله طابع ثقافي واضح (انظر Deumert 2004: 6). وقد ذاع هذا المصطلح في ستينيات القرن العشرين على يد إينار هاوغن، في سياق حديثه عن التخطيط اللغوي (Haugen 1966: 922–935). وهو جزء من تخطيط بنية اللغة (للاطلاع على مزيد من التفاصيل، انظر Miliūnaitė 2010: 231–256): إذ يجري عادةً تقنين نظام الرموز الكتابية وقواعد الإملاء والنطق والتنغيم والمفردات والصرف والنحو.
وُصفت بالتقنين (التقعيد، والتقنين) في VPSV اللاتفية بأنها «اختيار المعايير اللغوية وتثبيتها في المصادر المعيارية، مثل كتب القواعد ومعاجم الإملاء» (VPSV 2007: 184)، ومن ثم فهي تُفهم بمعنى أضيق من التنميط المعرّف في المعجم نفسه.
لا يثير مصطلح التقنين، في الدراسات اللسانية الأجنبية والليتوانية على حد سواء، إلا قدرًا ضئيلًا من الالتباس.
التقنين يعني، أولًا، تسميةً جامعةً لأحد جوانب (أو مراحل) العمل المعياري: وهو الاعتماد الرسمي كتابةً، في مصادر مرموقة متاحة للجماعة اللغوية، للمعايير والقواعد اللغوية التي يحددها مسار التقنين؛ وتشمل هذه المصادر المعاجم وكتب النحو وأدلة الأسلوب والاستعمال اللغوي ومجاميع القواعد والقرارات والتوصيات الصادرة عن مؤسسات الإشراف اللغوي (قارن Garvin 1993: 42). وقد أُدرج التقنين، بوصفه أحد عناصر التخطيط اللغوي، في نموذج إينار هاوغن المعروف للتخطيط اللغوي، الذي نقّحه المؤلف نفسه مرارًا، ويشمل أهم مراحل إنشاء اللغة المشتركة (انظر Haugen 1983: 270–275).
ثانيًا، التقنين هو نتيجة اعتماد معايير اللغة المشتركة وقواعدها، أي، على حدّ القول، مجموع المعايير والقواعد المعتمدة (Girdenis, Pupkis 1978: 56). والمفهوم المحوري «المدوّنة» يعني تحديدًا «مجموعة قواعد في مجال علمي ما» (TŽŽ 2013). لذلك يُتحدّث عند الاقتضاء عن تغيير التقنين أو المعايير المقننة (للاطلاع على مزيد من التفاصيل، انظر Miliūnaitė 2007: 7–23).
وللتمييز بدقة أكبر بين العملية والنتيجة، أو بينهما وبين التسمية الجامعة لأحد جوانب العمل المعياري، يُستخدم أحيانًا في الليتوانية مصطلح إجراء التقنين للدلالة على عملية اعتماد معايير اللغة المشتركة كتابةً، إلا أن هذا الميل ليس واضحًا في الواقع. ويميّز معجم LTŽ (2012) أيضًا بين التقنين وإجراء التقنين. ولا يختلف مفهوم التقنين كثيرًا في المصادر الليتوانية المدروسة في مجال المعاجم والموسوعات (انظر الجدول 6).
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 23
الجدول 6. تعريفات مصطلحي التقعيد والترميز في المصادر الليتوانية
Šaltiniai
Apibrėžtys
KTŽ
nei kodifikacijos, nei kodifikavimo nėra.
LKE
Kalbotyros metodais pagrįstas kalbos normų nustatymas bei parinkimas vadinamas kodifikavimu, arba norminimu (straipsnis kalbos norma).
LTŽ
kodifikacija – (angl. codification, pranc. codification (f), rus. кодификация, vok. Kodifizierung (f)) kalbos taisyklės, norminamuosiuose darbuose aprašytos normos ir jų vartojimo dėsningumai. kodifikavimas – (angl. codification, pranc. codification (f), rus. кодифицирование, vok. Kodifizierung (f)) kalbos norminimo veiklos dalis – pirminis normų nustatymas.
DŽ7i
kodifikacija lingv. pavyzdinių kalbos normų nustatymas ir sisteminimas, teikyba.
TŽŽ
kodifikacija kalbot. pavyzdinių kalbos normų nustatymas ir sisteminimas.
Kaip nurodė ir KNS lentelės autoriai, LKE kodifikavimas prilyginamas norminimui kaip sinonimas. Kituose šaltiniuose skiriamos kodifikacijos procedūros – normų nustatymas, sisteminimas, parinkimas, teikyba – taip pat rodo, kad kodifikacija čia suprantama labai plačiai ir iš esmės nesiskiria nuo norminimo. Plg. J. Palionio pateiktą kodifikacijos apibrėžtį (Palionis 1989: 51):
Mokslinis rašomosios kalbos normų aprašymas bei sisteminimas, taip pat tam tikrų kalbos ir rašybos lyčių tikimo normai nustatymas, vadinamas kodifikacija.
Tačiau naujesnėje kalbinėje literatūroje terminas kodifikacija santykiauja su terminu norminimas kaip dalis ir visuma (plg. Miliūnaitė 2003: 42; Miliūnaitė 2006a: 50–59; Miliūnaitė 2006b: 9–28; LTŽ 2012). Žinoma, tai nepanaikina susidariusių, kad ir dalinės, jų sinonimijos. Ypač sinonimiškumas ryškus sudėtinių terminų kalbos norminimo / kodifikacijos (–avimo) principai ir kriterijai vartosenoje14.
14 Plg., pavyzdžiui, mokslo straipsnių pavadinimus, kurie rodo XX a. pabaigoje šiuos terminus buvus dar ne visai nusistovėjusius: Bendrinės kalbos norminimo ir kodifikavimo principai (Girdenis, Pupkis 1978: 53–66); Evalda Jakaitienė. Dėl semantinės motyvacijos, kaip kodifikavimo kriterijaus. – Kalbotyra XXXVII (1), 1986, 102–105; Aleksas Girdenis, Aldonas Pupkis. Kalbos norminimo principai. – Gimtoji kalba, 1996, 8, 1–5.
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 24
3. المنظومة المصغّرة لمصطلحات تنظيم اللغة المعيارية (أو تنظيمها الذاتي)
استجابةً لحاجة علم اللغة المعياري إلى مصطلحات متمايزة لوصف التطور الذاتي للغة المعيارية بوصفها تنويعًا لغويًا ومعاييرها، وتنظيمهما الواعي، يمكن تقديم مجموعة من أربعة مصطلحات رئيسية (اثنان منها لهما أيضًا صيغ مُكيَّفة ليتوانيًا): التوحيد المعياري – التوحيد القياسي، والتقعيد – التطبيع (انظر الجدول 7).
الجدول 7. المصطلحات الرئيسية لتنظيم اللغة المعيارية (أو تنظيمها الذاتي)
يمكن القول إن اتفاقًا بدأ يستقر بالفعل في علم اللغة الليتواني على استخدام مصطلح أضيق نطاقًا إلى جانب التقعيد، للدلالة على إحدى مراحل التقعيد، وهو الترميز، وعلى تسمية ناتجه تقعيدًا.
يوضح المخطط في الشكل 2 الروابط بين المفاهيم التي تدل عليها المصطلحات التي نوقشت في المقالة. ويمكن اعتبار التوحيد المعياري والتوحيد القياسي أعمَّ المصطلحات الدالة على تنظيم اللغة المعيارية (أو تنظيمها الذاتي)، الذي يشمل أيضًا المفهومين الأضيق نطاقًا «التقعيد» و«الترميز». ولا يزال استعمال التوحيد المعياري والتوحيد القياسي نادرًا نسبيًا في علم اللغة الليتواني. وتتمثل نواة هذه المنظومة المصغّرة في مصطلحي التقعيد والترميز (التقعيد)، أما التطبيع فينتمي إلى الهامش، لأن محور عمليات تنظيم اللغة المعيارية (أو تنظيمها الذاتي) هو تهذيبها الفاعل والواعي، أي التقعيد.
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 25
الشكل 2. المنظومة المصغّرة لمصطلحات تنظيم اللغة المعيارية (أو تنظيمها الذاتي)
الاستنتاجات
لا بد من الإقرار بأن المصطلحات الليتوانية في علم اللغة، مقارنةً بمصطلحات العلوم الأخرى، لم تُنظَّم إلا تنظيمًا ضعيفًا، وأنها تتفاوت تفاوتًا كبيرًا بين المعاجم المختلفة التي نادرًا ما تُحدَّث؛ كما يفتقر المجال عمومًا إلى مجموعات مصطلحية أحدث ومنظَّمة تعكس أبحاث علم اللغة العالمي المعاصر.
ويجعل هذا الوضع من الصعب تناول مصطلحات علم اللغة المعياري تناولًا منهجيًا، إذ إن الاستعمال الفعلي لمصطلحات هذا المجال، وإن أظهر بوضوح بعض النزعات، لا يطابق الصورة المتباينة والقديمة التي ترصدها الأعمال المعجمية الشحيحة نسبيًا.
استنادًا إلى مصادر ليتوانية وإنجليزية، فضلًا عن مصدر في علم اللغة باللغة اللاتفية، حدّدت المقالة نظريًا أهم مفاهيم علم اللغة المعياري اللازمة لوصف عمليات إنشاء اللغة المعيارية (أو نشوئها) وتنظيمها (أو تنظيمها الذاتي). أولًا، ميزت بين تطورها الذاتي وتهذيبها الواعي، بحسب طبيعة تنظيم هذا التنويع اللغوي. وثانيًا، ميزت بين المستويين الجزئي والكلي لهذه العمليات: ففي الحالة الأولى يشمل النطاق تنويع اللغة المعيارية نفسه، وفي الثانية معايير محددة فيه.
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 26
بعد إعداد جردٍ بالمصطلحات المستخدمة للدلالة على هذه المفاهيم (التقييس (التقيّس)، وإجراء التقييس؛ والتقنين، والتطبيع (التطبّع)، والتدوين التقنيني، وإجراء التدوين التقنيني) ودراسة العلاقات المتبادلة بينها، تبيّن أن بعض المصطلحات يكرر بعضها بعضًا، وأن بعضها مترادفات لا تتطابق دلالاتها تمامًا، أو أنها ترتبط بعضها ببعض بوصفها أجزاءً وكلًّا للظواهر التي تدل عليها.
لم تتمايز بعدُ بوضوح صيغ المصطلحات المذكورة المنتهية باللاحقتين -acija و-avimas وفقًا للميول العامة في استعمال هذه الصيغ، التي تقتضي تخصيص اللاحقة الأولى للدلالة على ظاهرة متبلورة (-acija)، والثانية للدلالة على فعل أو اسم الفعل (-avimas). وكثيرًا ما تُستعمل الصيغ الغالبة في هذا التناوب، المنتهية باللاحقة -acija (وبعبارة أدق، الكلمات الدخيلة ذات هذه اللاحقة التي تُميَّز تمييزًا اصطلاحيًا)، التقييس والتدوين التقنيني، بمعناهما الأعم، سواء أكان ذلك للظاهرة أم للفعل.
عند النظر في سبل جعل هذه المنظومة المصغّرة لمصطلحات اللسانيات التقنينية أكثر إحكامًا، يمكن اقتراح المبادئ التوجيهية الآتية:
1. إجراء التقييس – اختيار واعٍ لصنف من اللغة المعيارية، وعملية شاملة لتنظيمه.
التقييس – نشوء اللغة المعيارية وتطورها الذاتي، بوصفها صنفًا لغويًا.
2. التقنين – تنظيم واعٍ لمعايير اللغة المعيارية: دراسة الاستعمال، وانتقاء المعايير وتقييمها، وإقرارها كتابةً ونشرها.
التطبيع – عملية تلقائية لتبلور معايير اللغة المعيارية.
3. إجراء التدوين التقنيني – إحدى مراحل العملية التقنينية: انتقاء معايير اللغة المعيارية وإقرارها كتابةً.
التدوين التقنيني – نتيجة هذه العملية: مجموع معايير اللغة المعيارية وقواعدها المعتمدة.
استنادًا إلى نطاق المفاهيم التي تدل عليها هذه المصطلحات وطريقة عرضها في أهم المعاجم الليتوانية، تتألف نواة هذه المنظومة المصغّرة من ثلاثة مصطلحات: أوسعها مصطلح التقييس، ويُعدّ التقنين جزءًا منه، أما التدوين التقنيني فهو نتيجة إحدى مراحل التقنين.
توجد في الأدبيات اللسانية الليتوانية ميول من هذا القبيل أيضًا، غير أن الأمر يقتضي دراستها بمزيد من التفصيل، ثم التداول فيها نهائيًا لتحديد منظومة المصطلحات في هذا المجال التي تلائم المرحلة الراهنة من تطور اللغة الليتوانية المعيارية.
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 27
ŠALTINIAI
DŽ7 2015: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vyr. red. Stasys Keinys. 7-as internetinis leid.Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015. Prieiga internete: http://lkiis.lki.lt.
KTŽ 1990: Gaivenis K., Keinys S. Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa.
LBK 2014: Agnė Bielinskienė, Asta Kazlauskienė, Erika Rimkutė, Aurelija Tamošiūnaitė. Lietuvių bendrinė kalba: normos ir vartosena. Vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams. Versus aureus: Vytauto Didžiojo universitetas. Prieiga internete: http://www.llks.lt/pdf2/kalba/Lietuviu%20bendrines%20kalbos%20normos%20ir%20vartosena.pdf (žiūrėta 2017 12 12).
LKE 2008: Lietuvių kalbos enciklopedija. Parengė Kazys Morkūnas, redagavo Vytautas Ambrazas. 2-as patikslintas ir papildytas leidimas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
LRVKĮPĮ 2008: Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo pakeitimo įstatymas. Projektas XP-1320(2). Prieiga internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/TAIS.324133 (žiūrėta 2017 09 15).
LRVKĮPĮ 2011: Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo pakeitimo įstatymas. Projektas XP-1320(3). Prieiga internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/TAIS.402981?jfwid=-wbkgqm837 (žiūrėta 2017 09 15).
LTŽ 2012: Lingvodidaktikos terminų žodynas. Meilutė Ramonienė, Jelena Brazauskienė, Nida Burneikaitė, Jurga Daugmaudytė, Eglė Kontutytė, Joana Pribušauskaitė. Vilniaus universitetas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Prieiga internete: http://www.lsk.flf.vu.lt/file/Lingvodidaktikos_terminu_zodynas___2012_2.pdf (žiūrėta 2017 09 12).
MW – Merriam-Webster dictionary. Prieiga internete: https://www.merriam-webster.com/dictionary (žiūrėta 2017 12 06–2017 12 17).
ND – Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas. Tęstinis internetinis žinynas nuo 2011 m. Sud. ir ats. red. Rita Miliūnaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internete: http://naujazodziai.lki.lt.
OD – English living Oxford dictionaries. Prieiga internete: https://en.oxforddictionaries.com (žiūrėta 2017 12 06–2017 12 17).
TB – Lietuvos Respublikos terminų bankas. Prieiga internete: http://terminai.vlkk.lt/pls/tb/
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 28
TŽŽ 2013: Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Alma littera.
VLKK Į 2016: Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymas. Galiojanti suvestinė redakcija (nuo 2016-12-29). Prieiga internete: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.5412/SwSlyNwRBc?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=52f26d53-88fd-4056-9258-86663b3074ee (žiūrėta 2017 12 14).
VPSV 2007: Valodniecības pamatterminu skaidrojošā vārdnīca, Rīgā: LU Latviešu valodas institūts.
LITERATŪRA
A l i ū k a i t ė D. 2009: Bendrinės kalbos vaizdinių tikslumas: kvazistandarto problema. – Respectus Philologicus 16 (21)A, 160–187.
B a r t s c h R. 1985: The influence of language standardization on linguistic norms. – Studia Linguistica 39 (1), 23–50.
D e u m e r t A. 2004: Language Standardization and Language Change: The Dynamics of Cape Dutch, Amsterdam / Philadelphia: John Benjamins Publishing Company.
D e u m e r t A. 2010: Imbodela zamakhumsha – reflections on standardization and destandardization. – Multilingua 29, 343–264.
D e u m e r t A., V a n d e n b u s s c h e W. 2003: Research Directions in the Study of Language Standardization. – Germanic Standardizations: Past to present. A. Deumert, W. Vandenbussche (eds.). Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 455–469.
G a i v e n i s K. 2002: Lietuvių terminologija: teorijos ir tvarkybos metmenys, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.
G a r v i n P. L. 1993: A conceptual framework for the study of language standardization. – International Journal of the Sociology of Language 100/101, 37–54.
G i r d e n i s A., P u p k i s A. 1978: Bendrinės kalbos norminimo ir kodifikavimo principai. – Baltų kalbos ir jų tyrinėjimo metodai. Vilnius, 53–66.
H a u g e n E. 1966: Dialect, Language, Nation. – American Anthropologist, New Series 68 (4), 922–935. Prieiga internete: https://alogro.files.wordpress.com/2010/05/haugen_1_d_n.pdf (žiūrėta 2017 12 05).
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 29
Haugen E. 1983: The implementation of corpus planning: theory and practice. – Progress in language planning. International perspectives. Eds. J. Cobarrubias, J. A. Fishman. Berlin: Walter de Gruyter, 269–289.
Klimavičius J. 2002: Lietuvių bendrinė kalba: ribos ir beribiškumas, sistema, norma ir kodifikacija. – Terminologija 9, 7–25.
Kniūkšta P. 1995: Kalbos tvarkybos tikslas – ugdyti kalbą. – Kalbos kultūra 68, 28–39.
Locher M. A., Strässler J. 2008: Introduction: Standards and norms. – Standards and Norms in the English Language. M. A. Locher, J. Strässler (eds.). Berlin: Mouton de Gruyter, 1–20.
Miliūnaitė R. 2003: Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos norminimo pagrindai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.
Miliūnaitė R. 2006a: Kodifikacijos ir vartosenos santykiai dabartinėje lietuvių kalboje. – Lituanistica 3(67), 50–59.
Miliūnaitė R. 2006b: Kodifikacijos ir vartosenos santykių modelis. – Kalbos kultūra 79, 9–28.
Miliūnaitė R. 2007: Kodifikuotų normų keitimas: už ir prieš. – Kalbos kultūra 80, 7–23.
Miliūnaitė R. 2010: Kalbos prestižas ir jo planavimas. – Kalbos kultūra 83, 231–256.
Milroy J., Milroy L. 1999 [1985]: Authority in language: Investigating Standard English. 3rd ed. New York: Routledge; 1st ed., 1985; 4th ed., 2012.
Nekvapil J. 2010 [2008]: Language cultivation in developed contexts. – The Handbook of Educational Linguistics. B. Spolsky, F. M. Hult (eds.). Wiley-Blackwell Publishing, 251–265.
Nevalainen T., Tieken-Boon van Ostade I. 2006: Standardization. – A History of the English Language. R. Hogg, D. Denison (eds.). Cambridge: Cambridge university Press, 271–311.
Palionis J. 1989: Lietuvių rašomosios literatūrinės kalbos istorijos įvadas, Vilnius: Vilniaus universitetas.
Pupkis A. 2005: Kalbos kultūros studijos, Vilnius: Gimasis žodis.
Pupkis A. 2017: Standartinė kalba? – Bendrinė kalba 90. Prieiga internete: http://www.bendrinekalba.lt/Straipsniai/90/Pupkis_BK_90_straipsnis.pdf
Skardžius P. 1997 [1927]: Bendrinė kalba ir jos vartojimas. – Rinktiniai raštai 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 30–85.
BENDRINĖ KALBA 90 (2017) www.bendrinekalba.lt ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 30
Smetonienė I., Smetona A., Valotka A. 2016: Dėl standartinės kalbos termino. – Lietuvių kalba 10. Prieiga internete: http://www.lietuviukalba.lt/index.php/lietuviu-kalba/article/view/217.
Subačius G. 2002: The Development of Standard English 1300–1800. Theories, Descriptions, Conflicts (ed. Laura Wright, 2000) [Recenzija]. – Archivum Lithuanicum 4, 227–234.
Subačius G. 2004: Standartinių (bendrinių) kalbų istorijos chronologija. – Metmenys 84, 97–115. Prieiga internete http://www.uic.edu/classes/lith/lith520/SUB_strp/SUB_2004_Chron%20METM.PDF
Valotka A. 2015: Kalbos planavimo ir kalbos politikos terminai. – Parlamento studijos 18, 84–101. Prieiga internete: http://www.parlamentostudijos.lt/Nr18/files/5.pdf (žiūrėta 2017 09 12).
Данеш Ф. 1988 [1979]: Позиции и оценочные критерии при кодификации. – Новое в зарубежной лингвистике 20. – Москва: Прогресс, 281–295.
Įteikta 2017 12 19
Priimta 2017 12 29
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 31
REGARDING THE RELATIONSHIP OF THE TERMS
STANDARDIZATION, NORMALIZATION, AND CODIFICATION
IN MODERN NORMATIVE LINGUISTICS
S u m m a r y
The article analyses the terms standartizacija (standardization), norminimas (normalization), and kodifikacija (codification) as well as their Lithuanian forms and synonyms (such as standartizavimas, normalizacija, kodifikavimas, and so on) through the prism of theoretical and practical needs of normative linguistics. The understanding of the concepts these terms denote varies in the works of modern Lithuanian and foreign linguistics; the terms and their relationships are not completely established as such either. As a result, the problem of managing the microsystem of these terms is being addressed in some publications of contemporary Lithuanian linguists. Yet any chance of a fully rounded discussion is reduced by the fact that sometimes reliance is made on isolated sources that, in their own right, restrict the field of problems relating to the usage of the terms. Ergo, the conclusions do not always carry a substantial degree of scientific accuracy and objectivity.
The terms in question denote various aspects of regulation of the standard languages pertaining both to the exterior of the standard language as a variety of the national language (that is, the separation of the standard language from the other varieties), and to the interior thereof (that is, the crystallisation and management of the standard language norms). The article adopts a synchronic approach towards the subject of structuring these terms. The goal is to provide a theoretical description of the microsystem of concepts required to define the process of standardization of the standard language and the terms that denote them.
To that end, the following objectives are set:
1) describe the main concepts of the elements (or stages) of the standardization process;
2) discussing the terms standartizacija, norminimas, and kodifikacija, as well as their variations and synonyms;
3) disclosing the mutual relationships of the terms that denote the (self–)regulation of language and providing an outline of their possible microsystem.
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351–7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 32
With reference to Lithuanian and English sources, as well as one Latvian source of linguistics (The Glossary of Linguistic Terms), the article makes an inventory of terms denoting the (self-)regulation of the standard language: standartizacija (standartējimas), standartizavimas; norminimas, normalizacija (normējimas), and kodifikacija, kodifikavimas.
The spontaneous development and conscious management of the standard language are distinguished on the basis of the nature of its (self-)regulation. Another distinction is made in terms of the micro- and macro-levels of these processes, which in one case include the strain of the standard language per se, in the other, its specific norms.
Analysis of the mutual relationships of the terms in questions has revealed that some of the terms are overlapping, are synonyms of not-quite-identical meaning, or interact as a part and whole of the phenomena they denote.
Notably, opposite to the English language where terminology affects that of other languages to a substantial extent, the Lithuanian language allows certain elements of word formation (in the case at hand, the suffixes -acija and -avimas) to signify the difference between a spontaneous act and an active action. This difference, however, is but a tendency rather than a strong regularity; therefore, when it comes to actual usage, formations of the suffix -acija are often used in both cases – just like in the English language. For the purposes of considering making the microsystem of the terms of normative linguistics clearer and more compact, we could suggest it be given the following guidelines in the terminology of Lithuanian linguistics:
1. Standartizacija (standardization): spontaneous establishment and self-development of the standard language as an individual variety.
Standartizavimas: conscious selection of the standard language variety and generalised process of its management.
2. Normalizacija (normalization): the spontaneous process of the crystallisation of standard language norms.
Norminimas: conscious management of standard language norms: investigation of usage, selection and assessment, written legalisation, and proliferation of norms.
3. Kodifikavimas (codification): one of the stages of the standardisation process: selection and written legalisation of standard language norms.
Kodifikacija: the outcome of this process: the whole of the legalised norms and rules of the standard language.
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351-7204
RITA MILIŪNAITĖ. Dėl terminų standartizacija, norminimas ir kodifikacija santykio dabartinėje norminamojoje kalbotyroje | 33
Such tendencies of usage do exist in Lithuanian linguistic literature and scientific texts, yet they call for a closer examination to be able to round up the discussion of the microsystem of the terms of this field that is acceptable to the current phase in the course of the development of the standard Lithuanian language.
KEYWORDS: standard language, normative linguistics, language standardization, language codification, terminology.
RITA MILIŪNAITĖ
Lietuvių kalbos institutas
Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius
[email protected]
BENDRINĖ KALBA 90 (2017)
www.bendrinekalba.lt
ISSN 2351-7204