Taisyklingai kalbėkime ir rašykime
Full text
BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 KAZYS ULVYDAS TAISYKLINGAI KALBĖKIME IR RAŠYKIME Radijo kalbos valandėlių rankraščiai 1 1963.XII.13 1. Drg. Morkiškis Pranas iš Vilniaus klausia, ar taisyklingas radijo pranešėjų pasakymas 19 valandą 30 minučių, vartojamas, skelbiant kitos dienos programą. Jei nurodomas laikas, kada kas įvyks, sakoma: 19 valandą 30 minučių, 8 valandą 21 minutė, 23 valandą 2 minutės, 0 valand 8 minutės, 1 valandą 34 minutės ir t. t. Minutės čia, kur galima, pasakomos vardininko linksniu. Kai nurodomas dabar esantis laikas, sakoma: Dabar yra septynios valandos viena minutė, 22 valandos 38 minutės, 16 valand 20 minučių ir t. t. Bet ir čia nereikėtų bijotis kelitinių skaitvardžių – puikiausiai būtų galima taip sakyti: Dabar yra pirmà valanda aštuonios minutės, keturiolikta valandà 20 minučių. Kalboje yra ir kitokių valandų ir minučių nusakymo konstrukcijų, būtent: Ateik pusę vienuoliktos, dabar yra pusė devynių, išvažiuosime dvi minutės po antros, arba – dvi minutės po dviejų, paskambink man be 20 trečią, dabar yra be 20 trys, arba – be 20 trečia, susirinkite 25 po keturių, arba – 25 po ketvirtos ir t. t. Vadinasi, kartais praleidžiame net žodžių valandà, mintė formas, o sakome tik skaitvardžių formas (venas arba su prielinksniais), ir visa tai klausytojams suprantama. 1 Skelbiame dviejų radijo valandėlių rankraščius, išsaugotus Kazio Ulvydo dukters Eglės Bugenienės. Kalba netaisyta, kirčio ženklai tokie, kaip rankraštyje, pavingiuoti žodžiai išspausdinti kursyvu.
Kazys Ulvydas. Taisyklingai kalbėkime ir rašykime | 2 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Be to, vietoj pasakymo penkiolika minučių kartais vartojamas daiktavardis ketvirtis (kaip vietoj pasakymo trisdešimt minučių pavartojamas daiktavardis pusė), pvz.: dabar yra ketvirtis trečios, be ketvirčio šešios, be ketvirčio dvylikta, pradėsime pietauti ketvirtį po pirmos ir t. t. Vis dėlto reikia pasakyti, kad iš tos daugybės kalboje esančių konstrukcijų valandai ir minutėms nusakyti patogiausios darosi tos, kurias suminėjome pirmiausia, būtent: ateisiu dešimtą valandą penkios minutės ir dabar yra dvidešimt trys valandos keturios minutės (arba: dvidešimt trečia valanda keturios minutės). Šiomis konstrukcijomis labai patogu nusakyti laiką, suskaidytą pavalandžiu ir paminučiu ar pasekundžiu. 2. Drg. Buzienė iš Ukmergės klausia, ar moterų vardai Vaivà, Daivà, Gaivà 2 yra seni, ar nauji, ar jie lietuviški ir iš ko kilę. Vaivs vardas žinomas iš Krėvės kūrinio „Perkūnas, Vaiva ir Straublys“. Du kiti veikiausiai naujai sudaryti. Daivà pretenduoja į giminystę su deivė, o Gaivà neatskirtina nuo tokių žodžių, kaip gaivs, gaivinti ir t. t. Dabar jau tuos vardus galima išgirsti gana dažnai, jie sudaryti neprastai ir nėra jokio pagrindo jų vengti. Bet iš viso turėtume būti atsargesni, duodami vaikams vardus. Visų pirm reikia žiūrėti, kad jie būtų gražūs, taisyklingai sudaryti. Bet koki prasimanytų, o ypač abejotinos darybos vardų reikėtų visiškai nevartoti. Lietuvių kalboje ir taip pakanka gražiausių vardų. 3. Drg. Valančienė iš Šiaulių rajono rašo: „Jūs aiškinote, kad mėnesio pavadinimas birželis kilęs iš žodžio berželis, o aš prieš kliasdešimt metų mokykloje girdėjau taip aiškinant mėnesių 2 Dabar šie vardai kirčiuojami pagal pirmąją kirčiuotę Diva, Giva, Viva (R. V.).
Kazys Ulvydas. Taisyklingai kalbėkime ir rašykime | 3 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 vardus“ (toliau laiško autorė aiškina mėnesių vardus ir apie birželį taip sako: „artojai sėdavę javus ir biržydavę – sėdam pažymėdavę tą vietą, kur jau pasėta“). Reikėtų pasakyti, kad tiek birželis, tiek biržyti, tiek beržas ar berželis yra giminiški žodžiai. Biržijimui vartota beržo šakelės. Vadinasi, birželis ir biržyti neatskiriami nuo žodžio beržas. 4. Klausytojas iš Vlniaus rašo, kad literatūrinėje kalboje šalia medžio pavadinimo kaštnas be reikalo esąs vartojamas gretiminis žodis kaštnas. Žinoma, ne visai gerai, kad tas pats medis čia vadinamas dviem gretiminiais žodžiais, bet tuo tarpu kitaip ir negali būti, nes sunku pasakyti, katras tų gretiminių žodžių paliktinas. Vieni esame daugiau įpratę vartoti kaštnas, kiti – kaštnas. Todėl visai neatsitiktinai kai kuriuose žodynuose duodam abu tie žodžiai. Kartais jau pats kalbos jausmas diktuoja, katrą gretiminių žodžių reikia palikti literatūrinėje kalboje, o katro – atsisakyti. Kaštno – kaštno atveju čia sunkiau tą klausimą spręsti. Todėl palikime jį išspręsti pačiam laikui, pačiai praktinei vartosenai. 1978.IV.1 Gerbiamieji draugai klausytojai, Po dvi savaites trukusios pertraukos tęsiame toliau kalbos valandėles, kurios vyksta tą pačią dieną, t. y. šeštadienį, ir tą pačią valandą, t. y. 14-tą ir penkios minutės. Atsiprašome tuos draugus, į kurių laiškus negalėjome atsakyti žadėtu laiku, pasistengsime nors į dalį tų laiškų atsakyti šiandien. 1. Mūsų valandėlių klausytojas drg. Zigmas Mickevičius iš Kauno teiraujasi, ar vartotinas literatūrinėje kalboje žodis veliumas, kokia to žodžio kilmė, reikšmė bei vertė, taip pat, koks to
Kazys Ulvydas. Taisyklingai kalbėkime ir rašykime | 4 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 žodžio santykis su lietuvišku žodžiu nuometas, ar gali nuometas literatūrinėje kalboje pakeisti žodį veliumas. Pirmiausia pasakysime keletą pastabų dėl žodžio veliumas. Tas žodis kilęs iš lotynų kalbos žodžio velum, kuris reiškia „burę“. Prancūzų kalboje iš lotyniško žodžio velum yra kilęs žodis voile, kuris reiškia labai plonytį, tiesiog perregimą audeklą, moterų vartojamą užsidengti veidui ar kitiems reikalams. Lenkų kalba iš lotyniško žodžio velum turi kilusį žodį welon, kuris, be kita ko, reiškia ir jaunosios galvos apgaubą. Žodis véliumas lietuvių kalboje skamba labai lotyniškai. Tai, galima sakyti, lotyniškas žodis, kuriam pridėta lietuviška galūnė. Tik lietuvių kalboje veliumas reiškia ne burę, o tam tikrą šydą, jaunosios galvos apgaubą. Čia atsakomo laiško autorius, radęs tą žodį naujojoje grožinėje literatūroje (viename apsakymų rinkinyje), norėjo išsiaiškinti jo reikšmę ir negalėjo, nes nerado jo nei „Tarptautinių žodžių žodyne“, nei „Dabartinės kalbos žodyne“. Tas žodis lietuvių kalboje turi specialią jaunosios galvos apgaubo reikšmę ir jis kalbai reikalingas. Į minėtus žodynus jis nepateko atsitiktinai. Lietuviškas žodis nuometas negali atstoti tarptautinio žodžio veliumas, nes nuometas daugiausia reiškia ištekėjusios moters galvos apdangalą. Vadinasi, lietuvių kalboje gali puikiausiai egzistuoti ir tarptautinis žodis veliumas, ir suprantama, jis turėtų būti įrašytas bei paaiškintas tiek tarptautinių žodžių žodyne, tiek lietuvių literatūrinės kalbos žodyne. 2. Kėdainių raj. Okainių kolūkio kontoros darbuotojas klausia, kurios giminės yra žodis vinis – vyriškosios ar moteriškosios. Taigi kaip reikia sakyti: tos vinys ar tie vinys, šiferinės vinys ar šiferiniai vinys?
Kazys Ulvydas. Taisyklingai kalbėkime ir rašykime | 5 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Literatūrinėje kalboje žodis vinis yra moteriškosios giminės. Jį linksniuojam vins, -ies, -iai, vinį, vinimi, vinyje; dgs.: vinys, vini, vinms… Vadinasi, reikia sakyti: ta vinis, tos vinys, šiferinė vinis, šiferinės vinys. Beje, ta pačia proga norėtume priminti visiems kalbos valandėlių klausytojams, kad daug kalbos praktikos klausimų, daug žodžių reikšmių, kirčiavimo ir žodžių vartojimo bei norminimo klausimų galima išsiaiškinti patiems tiesiog iš „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“, kuris išėjo iš spaudos 1972 m. ir kurį, laimei, dar galima gauti daugelyje knygynų. Jei vietoje negautumėte, tai reikėtų prašyti, kad vietinis knygynas padėtų išsirašydinti tą vertingą, kapitalinę knygą iš Vilniaus, kur ją dar tikrai galima gauti. Mes ją čia drąsiai rekomenduojame visiems gimtosios kalbos mylėtojams todėl, kad ji kiekvienam rašančiam labai daug gali padėti kalbos kultūros srityje. Praeis dar kiek laiko, ir toji dabar tik tris rublius su kapeikom kainuojanti knyga pasidarys didžiausia bibliografinė retenybė, nes tokios knygos išeina tik per keliolika ar keliasdešimt metų. Taigi, kol dar galima, pasirūpinkite, gerbiamieji draugai klausytojai, įsigyti „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“. 3. Toliau atsakysime į drg. Juozo Didžbanio laišką, atsiųstą iš Šakių rajono „Bolševiko“ kolūkio. Laiško autoriui nepatinka žodis laikotarpis, kuris dažnai girdimas, kai per radiją pranešamos orų prognozės. Žodis laikotarpis yra geras, ir jo nėra pagrindo vengti. Kai diktorius sako: Laikotarpio pabaigoje laukiama atšalimo, tai anksčiau jau būna pasakyta, koks laikotarpis turimas galvoje: mėnuo, dvi savaitės, savaitė, penkios ar trys dienos ir pan. Žinoma, jeigu nepasakoma, koks laiko tarpas turimas galvoje, tai žodis laikotarpis yra beprasmis. Kiek pastebėjau, orų biuro pranešimuose visada ir būna aišku, visada anksčiau pasakoma, koks laiko tarpas turimas galvoje. Tada ir žodis laikotarpis yra aiškus ir vartotinas.
Kazys Ulvydas. Taisyklingai kalbėkime ir rašykime | 6 BENDRINĖ KALBA 93 (2020) http://journals.lki.lt/bendrinekalba ISSN 2351-7204 Prisiminus per radiją ar televiziją skaitomus orų biuro pranešimus, priekaištų reikėtų padaryti orų biuro, o kartu ir radijo bei televizijos redaktoriams (tik, žinoma, ne diktoriams, nes jie tekstą gauna jau redaktorių paruoštą) dėl netikusio vietininko gūsiuose. Nors žodis gūsis ir nelietuviškos kilmės (plg. vokiečių guss), vis dėlto jis literatūrinėje kalboje pakenčiamas, jeigu gerai vartojamas. Gūsis reiškia tarpą, šuorą, siūbtelėjimą, pvz.: Vėjas pučia gūsiais. Rusų kalboje gūsį atitinka порыв. Žemaičiai sako: Vėjas pučia atsiūbais (vadinasi, tokiais siūbtelėjimais, gūsiais). Rusai sako: Ветер в порывах сильный. Rusiškos konstrukcijos в порывах jokiu būdu negalima versti aklai vietininko linksniu gūsiuose. Čia tiktų tik įnagininko linksnis gūsiais. Bet kadangi žodis gūsis yra nelietuviškos kilmės ir, be to, ne visų lietuvių žinomas, geriausiai tokiu atveju tiktų gryno lietuviško žodžio įnagininkas tarpais. Taigi ten, kur oro prognozėse klaidingai sakoma: Vėjas gūsiuose stiprus, lietuviškai reikėtų sakyti: Vėjas tarpais stiprus.