Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija

ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ Lietuvių kalbos institutas ORCID id: orcid.org/0009-0003-4998-9657 MOKSLINIŲ TYRIMŲ KRYPTYS: leksinė semantika, etnolingvistika, kognityvinė lingvistika. DOI: doi.org/10.35321/bkalba.2023.96.08 LIETUVIŲ KALBOS VIŠTOS, GAIDŽIO, VIŠČIUKO PAVADINIMAI IR JŲ MOTYVACIJA ESMINIAI ŽODŽIAI: motyvacija, sinonimas, zoonimas, višta, gaidys, viščiukas. ANOTACIJA Vertinami semasiologiniu aspektu lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai sudaro gausų zoonimų teminės grupės pogrupį: iš įvairių aiškinamųjų, tarminių ir specialiųjų leksikografijos šaltinių užfiksuota apie 200 leksemų, neturinčių bendro hiperonimo. Vertinami onomasiologiniu aspektu motyvuotieji pavadinimai sudaro 98 proc. tiriamųjų leksemų. Straipsnyje kompleksiškai analizuojami lietuvių kalbos vištos, gaidžio ir viščiuko pavadinimai, vertinant juos kaip tokius leksikos vienetus, kurie gali perteikti įvardijamojo paukščio kategorizaciją, santykį su kitomis realijomis, kalbos vartotojo požiūrį. Sisteminė tiriamųjų leksemų analizė išryškina kelių kategorijų konceptualiuosius požymius: aksiologinius, kognityviuosius, asociatyviuosius, etnokultūrinius. ABSTRACT From a semasiological point of view, the Lithuanian names for hen, rooster, chicken form a rich subgroup of the thematic group of zoonyms: about 200 lexemes without a common hyperonym have been identified in various explanatory, dialectal and special lexicographical sources. From an onomasiological point of view, motivated names make up 98 per cent of the lexemes studied. The article comprehensively analyzes the names of hen, rooster and chicken in the Lithuanian language, approaching them as lexical units that can convey the categorisation of the bird being so named, its relationship to other realities from the perspective of the language user. The systematic analysis of the lexemes studied highlights several categories of conceptual features: axiological, cognitive, associative, ethnocultural. 156 BENDRINĖ KALBA | 96 ĮVADAS Višta, gaidys, viščiukas – neatsiejama lietuvių tautosakos, frazeologijos dalis (Jasiūnaitė 2010: 322–323). Šio naminio paukščio pavadinimai yra palikę įspaudus toponimuose (Balsys 2020: 21), augalų (Gritėnienė 2006), grybų (Lubienė 2015), žmogaus fizinių ir protinių savybių (Rosinienė 1990; Eigirdienė 2016), gamtos reiškinių (Dundulienė, Ščmeliovas 1979: 122; Jasiūnaitė, Konickaja 2003: 47–48) įvardijimuose. Gyvūnų pavadinimai dažniau analizuojami kaip konceptualiųjų metaforų ištakos sritis (Būdvytytė-Gudienė ir kt. 2014), bet atvirkštiniai tyrimai, t. y. tokie, kurie atskleistų, su kokiomis realijomis įvardijimo procese gretinami gyvūnai, nėra dažni (Smetona 2015; Šalaviejūtė 2022). Onomasiologinei zoonimų sistemai dėmesio skiriama nedaug. Lietuvių kalbos ir kitų kalbų leksikos tyrėjų kurios nors vienos teminės grupės aprėpties, sisteminių santykių, motyvacijos problemos tiriamos itin retai. Daugiau dėmesio skiriama paskirų zoonimų frazeologijai, konceptualiosioms metaforoms (Nilsen 1996; De la Cruz Cabanillas, Martínez 2006; Goatly 2006; Górecka-Smolińska, Kleparski 2011 ir kt.). Šio tyrimo objektas – lietuvių kalbos zoonimų teminės grupės vištos, gaidžio ir viščiuko pavadinimai. Į pavadinimus žvelgiama kaip į tokius leksikos vienetus, kurie gali perteikti įvardijamojo paukščio kategorizaciją, santykį su kitomis realijomis, kalbos vartotojo požiūrį. Tyrimo tikslas – išnagrinėti lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimų semantinius ryšius, nustatyti jais reprezentuojamus konceptualiuosius požymius. Tikslo siekiama keliant šiuos uždavinius: 1) iš įvairių lietuvių kalbos žodynų išrinkti zoonimus, pavadinančius vištą, gaidį, viščiuką; 2) nustatyti vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimų teminių pogrupių aprėptį; 3) sugrupuoti vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimus į sinonimų eiles; 4) sinchroniškai nustatyti motyvuotųjų ir nemotyvuotųjų leksemų santykį; 5) nustatyti leksemų semantinius santykius ir jais reprezentuojamus konceptualiuosius požymius. Analizei taikoma kompleksinio lingvistinio tyrimo metodologinė praktika, kai vienos teminės grupės narių semantiniai požymiai nustatomi tiriant leksemas semasiologiniu ir onomasiologiniu lygmenimis. Leksemos semasiologiniai ir onomasiologiniai semantiniai požymiai laikomi ir įvardijamajam konceptui būdingais požymiais. Žvelgiant iš kognityvinės semantikos perspektyvos, reikšmė yra aktualizuota koncepto dalis, taigi kiekviena nominacija atspindi tam tikrus koncepto (konceptui būdingus) požymius (Gudavičius 2009: 51). ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija 157 Analizė atliekama koncentriniu principu, tiriant kalbos sistemą iš apačios. Potencialios leksemos išrenkamos iš įvairių šaltinių. Išrinkti pavadinimai grupuojami į sinonimų eiles1, taip nustatoma smulkiausia leksikos sistemoje fiksuojama aptariamojo koncepto kategorizacija. Tiriami leksemų semantiniai (hiperoniminiai–hiponiminiai, ekvoniminiai, darybiniai, poliseminiai) santykiai. Sintagminių santykių analizė pasitelkiama kaip papildoma. Remiamasi teorine nuostata, kad paradigminių santykių tyrimas yra patikimas būdas nustatyti kai kuriuos tiriamojo koncepto požymius (plg.: Bartmiński 2010: 119–122; Rutkovska ir kt. 2017: 31; Bogdzevič 2019: 69). Pagrindinis tiriamųjų pavadinimų šaltinis – Lietuvių kalbos žodynas (LKŽe). Medžiaga papildyta Dabartinės lietuvių kalbos žodyno (DLKŽ8e), Bendrinės lietuvių kalbos žodyno (BLKŽ), 13 tarminių žodynų2, reprezentuojančių žemaičių, pietų aukštaičių, vakarų aukštaičių, rytų aukštaičių tarmes, duomenimis. Taip pat remtasi lietuvių kalbos leksiką sistemiškai perteikiančiais elektroniniais leidiniais: Sisteminiu lietuvių kalbos žodynu (SistŽe), Sinonimų žodynu (SŽe). Visų pirma kyla uždavinys nustatyti, kiek lietuvių kalbos sistemoje yra vieno paukščio (lot. Gallus gallus domesticus, liet. naminė višta) pavadinimų. Remiantis tirtų leksikografijos šaltinių duomenimis, galima teigti, kad tiriamajai grupei priklauso apie 200 leksemų3 (įskaitant formaliuosius variantus4). Ištyrus sisteminius santykius ir semantinius ryšius, nustatyta, kad bendro hiperonimo aptariamam paukščiui įvardyti lietuvių kalbos sistemoje (ne mokslo kalboje) nėra. Teminės grupės branduolį sudaro trys ekvonimai: patelė (višta), patinas (gaidys) ir jauniklis (viščiukas). Jų semantiniai ryšiai, nustatyti pagal definicijas, išryškina du konceptualiuosius diferenciinius požymius: lytį ir amžių. 1 Straipsnyje nesprendžiami teoriniai sinonimijos klausimai. Skiriami leksiniai ir darybiniai sinonimai. Leksiniai sinonimai suprantami kaip tą pačią arba artimą reikšmę turintys nebendrašakniai sinonimai. Darybiniais sinonimais vadinami bendrašakniai sinonimai, turintys skirtingus darybos afiksus (straipsnyje jais laikomi ir deminutyvai). 2 Žr. šaltinių sąrašą. 3 Straipsnyje pristatoma tik apytikrė vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimų teminių pogrupių aprėptis. Į tyrimą neįtrauktos neaiškios reikšmės leksemos. Žodynuose teikiamos daugiareikšmės onomatomos išskaidytos į vienareikšmes leksemas, pvz.: koplūnas 1 ‘kastruotas gaidys’, koplūnas 2 ‘nededanti kiaušinių višta’, viščiukė 1 dem. ‘višta’, viščiukė 2 ‘maža ar paaugusi jauniklė višta’. 4 Formalusis leksemų variantiškumas nustatytas remiantis fonetine, akcentine ir morfologine leksemų sandaros analize. 158 BENDRINĖ KALBA | 96 Nustatyta, kad šie trys ekvonimai turi formaliųjų variantų, darybinių ir leksinių sinonimų. Gausiausią darybinių ir leksinių sinonimų eilę sudaro vištos (50 proc.), mažesnes – viščiuko (30 proc.) ir gaidžio (20 proc.) pavadinimai. Onomasiologinė analizė padeda sistemiškai (didesniu, abstraktesniu mastu) atkurti pasaulio vaizdą kalboje. Iš kompleksinės lingvistinės analizės išryškėję semantiniai požymiai laipsniškai grupuojami iki bazinių kognityviųjų kategorijų. Bazinių kategorijų (semantinių primityvų, semantinių molekulių) registras nustatomas, remiantis kitų mokslininkų įžvalgomis (Wierzbicka 2013; Goddard, Wierzbicka 2014; Goddard 2018) ir tiriamąją medžiagą. Straipsnyje metodiškai pasirinkta pavadinimus aptarti pagal semantinius ryšius. Aptariamojo paukščio pavadinimų onomasiologinė struktūra aprašoma suskirsčius juos į smulkesnius vištos, gaidžio ir viščiuko teminius pogrupius5. Stengiamasi išryškinti jų pagrindinius konceptualiuosius diferencinius ir (ar) bendruosius požymius. 1. VIŠTOS PAVADINIMAI 1.1. ŠŽe pateikiama 3 pavadinimų sinonimų eilė: vištà, pūtė, pūlė. SistŽe nurodoma 13-os sinonimų eilė: vištà, vištáitė, viščiõtė, pūtė, pūlė, vištapaláikė, perėkšlė, perėklė, kvàksė, kvàkšė, kvakšlė, kvarkšlė, kverkšlė. Remiantis tirtų leksikografijos šaltinių duomenimis, višta lietuvių kalbos sistemoje yra įvardijama labai įvairiai. Iš leksikografijos šaltinių užfiksuota arti šimto (95) leksemų vištai pavadinti. Leksema vištà – vištos pavadinimų teminės grupės dominantė, aiškinamųjų žodynų definicijose apibrėžiama kaip ‘namìnis paukštis, laikomas kiaušiniams ir mėsai (Gallina)’ LKŽe, DLKŽ8e, DnŽ 555, DrskŽ 465, DvŽ II 538, KzRŽ II 514, KpŽ IV 888, LzŽ 290, PPAŽ II 782, ŠVŽŽ II 459, ZnŽ III 692, ZtŽ 779 ir ‘fazaninių šeimos paukštis, laikomas kiaušiniams, mėsai ir plunksnoms (Gallus gallus domesticus)’ VdškŽ 901, pvz.: Vištas laiko, tų kiaušinių – tik valgýk LKŽe; Vištų turu dvidešimt, tai kiaušinukų turu LKŽe; Va ligonį turiu, tai vištą papjausiu LKŽe; Pasipjaudavai vištą, tai kai obuoliukas – taukų pilna LKŽe; Žąsies mėsytė ne toki skani kaip vištýtės, vištýtės skanesnė LKŽe; Meisos kaip iš vištos LKŽe. 5 Pagrįsti visų teminės grupės narių priklausymą smulkesniam pogrupiui yra keblu dėl leksinei semantinei sistemai būdingo ribų difuziškumo. ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija 159 Leksema vištà priklauso nemotyvuotosios nominacijos tipui6. Pagal patekimą į kalbos sistemą ji yra vidinės nominacijos būdo leksema, priklausanti rytų baltų chronologiniam sluoksniui. Kaip nurodoma etimologų darbuose, leksemos kilmė neaiški. Klasikinė interpretacija nurodo etimologinį motyvacijos požymį ‘ta, kuri yra naminė’. Tik lietuvių ir latvių (plg. lat. vista) kalboms būdingą naminio paukščio patelės pavadinimą mėginama sieti su senovės indų viç- ‘namas’, indoeuropiečių *u̯eik̑- : u̯ik̑- ‘namas, gyvenvietė’, taip rekonstruojant semantinę raidą: ‘namai’ → ‘namini̇s paukštis’ → ‘višta’ (Buck 1949: 176; LEW 1266; Sabaliauskas 1990: 153; SEJL 2057). Visi kiti užfiksuoti vištos pavadinimai priklauso motyvuotosios nominacijos tipui. Didžiąją dalį motyvuotųjų pavadinimų sudaro tarminė leksika. 1.2. Pirmoji grupė – dariniai sinonimai (25). Darybiniai vištos sinonimai žymėti aksiologiškai. Teigiama konotacija atsispindi deminutyvinių priesagų vediniuose7: viščiukė 1 DvŽ II 538, viščiūtė 1 LKŽe, DvŽ II 538, vištaitė 1 PPAŽ II 783, DvŽ II 539, LzŽ 290, vištėlė 1 LKŽe, DLKŽ8e, DvŽ II 539, ŠVŽŽ II 459, VdškŽ 901, vištūkė 2 PPAŽ II 783, vištytė / vištytė 2 DvŽ II 540, VdškŽ 901, vištyka 1 LKŽe. Pvz.: Ot gera viščiūtė! LKŽe; Graži viščiūtė LKŽe; Tai graži vištaitė: stora, mažiukė, galva raudona LKŽe. Keli priešaginiai vediniai ir vienas kompozitas pavadina jauną, paaugusią, bet dar ne visai suaugusią vištą ir išryškina konceptualųjį vištos amžiaus požymį: viščiokė LKŽe, VdškŽ 900, viščiūtė LKŽe, KltŽ 410, KpŽ IV 884, viščiukė 2 LKŽe, DvŽ II 538, viščiūtė 2 LKŽe, vištaitė 2 LKŽe, DLKŽe, DrskŽ 465, DvŽ II 539, KzrŽ II 514, ZnŽ III 692, vištikė LKŽe, KrtnŽ 489, vištyka 2 ZtŽ 780, pùsvištė LKŽe, DLKŽe, ŠVŽŽ II 118. Pvz.: Vištytė viškai mažà, è viščiotė jau pusvištė LKŽe; Viščiuotės visas laikysma, gal bus geresnės už senes LKŽe; Užsiauginau dvyliką viščiōčių ir vieną gaidį LKŽe; Užaugs ir bus dėšli vištaitė LKŽe; Mano jau gera pusvištė, greit pradės dėt LKŽe. Kiti vištos darybiniai sinonimai yra neigiamai konotuoti (žodynuose teikiant apibrėžtis žymima santrumpa menk.), jais pavadinama prasta, netikusi višta: vištyna LKŽe, vištapalaikė LKŽe, KpŽ IV 890 / vištapalaikė LKŽe, KrtŽ 489. Pvz.: Vištynos ryja [burokus] – neaptverta LKŽe; Šitos vištapalaikės tai visą darželį iškapstė LKŽe. 6 Dėl terminų nemotyvuotoji ir motyvuotoji nominacija plačiau žr. Lubienė 2015: 24–25. 7 Deminutyvinė priesaga – onomasiologinio lygmens aksiologijos rodiklis, kuris rodo, kad leksema turi aksiologinį požymį ir skiriasi nuo sinonimų eilės dominantės. Dėl deminutyvinių priesagų vedinių darumo sinonimų eilė yra atvira. 160 BENDRINĖ KALBA | 96 1.3. Antroji grupė – leksiniai sinonimai (65). Didžioji jų dalis turi diferencinių semantinių ir konceptualiųjų požymių, kurie labiausiai išryškėja onomasiologiniu lygmeniu. Visi leksiniai vištos sinonimai – motyvuoti žodžiai, jų onomasiologinė struktūra fiksuoja tam tikrus semantinius požymius, todėl sinonimų eilėje jie grupuojami pagal tuos požymius. Didelę dalį leksinių vištos sinonimų sudaro tokie pavadinimai, kurių semantinė ir onomasiologinė struktūra fiksuoja šiam paukščiui būdingą akustinį požymį (25). Semantiniu lygmeniu konceptualusis garso skleidimo požymis paprastai būdingas perinčios, kiaušinį dedančios vištos pavadinimams. Jų leksinių motyvatorių inventorių sudaro nebal(s)ingo garso semą turintys garsažodiniai veiksmažodžiai: kàrkti, kiŕkti, kudakuóti, kvachtúoti, kvaǧždėti, kvaksėti, kvaŕkti, kverǩšti. Pvz.: Kudėkuoja kudėkuoja višta i nieko nesudeda LKŽₑ; Kudakuoja lyg višta, pirmą kiaušinį padėjus LKŽₑ; Kvaksi kaip višta perūkslė LKŽₑ; Vištà kvaksi peret LKŽₑ; Vištà kvarkščia, tai pasisodink žąsiokų LKŽₑ; Kaip ir višta – vis kirksi ir kirksi LKŽₑ; Kaip perekšlė višta – kvakši i kvakši be sveikatos LKŽₑ; Nūmet nėra kiaušų – visos kvaktūkos LKŽₑ; Kvachtuoja vištà. Jau ana kap kvachtuoja, nori mažų vaikelių ZtŽ 336. Onomasiologinė vištos pavadinimų struktūra fiksuoja etnozooniminei rūšiai būdingus skleidžiamus garsus: °karka LKŽₑ8, kudākė LKŽₑ, kudãkšlė, kudakūtė, kvaǧdė, kvàksė LKŽₑ; DLKŽ₈ₑ, kvaksūnas LKŽₑ, DrskŽ 179, kvãksė LKŽₑ, SŽₑ, KpŽ II 547, kvakšlė, kvaktūkė LKŽₑ, ZtŽ 336, DvŽ I 329, kvaktūtė DvŽ I 329, kvaktuchà9 ZtŽ 336 / kvaktukà LKŽₑ, DvŽ I 329, kvárkė, kvárkšė, kvarkšlė LKŽₑ, DLKŽ₈ₑ, SŽₑ, KpŽ II 549, kvarkštuólė, kverkšlė LKŽₑ, DvŽ I 330, kverkštùkė, kirklà / kirklà LKŽₑ. Pvz.: Nekenčiu šitos kudãkšlės: kad tik kas suskreb(a)us, tai ir kudokauna DvŽ I 329; Kvaktūkė kvaksi, ir vištėliai klauso jau jos LKŽₑ; Kvachtuchà kvachtúoja ZtŽ 336. Kiti akustinį požymį turintys leksiniai sinonimai yra motyvuoti vištos kvietimo garsažodžių. Leksinių motyvatorių inventorių sudaro invokatyvai10 pùl, pùle, pùt. Paprastai tai – maloniniai, teigiamą arba neutralią konotaciją turintys sinonimai: pùle LKŽₑ, SŽₑ, pùtė LKŽₑ, DLKŽ₈ₑ, SŽₑ, KzRŽ II 143, ZnŽ II 509, KpŽ III 401, VdškŽ 637 / putià LKŽₑ, pùtkė LKŽₑ, putýtė 8 Ženklu ° žymimos tos leksemos, kurios žodyne yra nekirčiuotos. 9 Siejama su tarmėse vartojamu slavizmu kvachtúoti, -úoja, -ãvo ‘kvakseti’ ZtŽ336. Kai moty temos leksinis motyvatorius yra skolinys, motyvema laikoma motyvuota (plg. Lubienė 2015: 169). 10 Invokacija – naminių paukščių ir gyvulių šaukimo ar varymo garsai (Zabarskaitė 2009: 92). ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija 161 LKŽe, KrtŽ 331, VdškŽ 637. Pvz.: Pul, pul, mano piliùte! LKŽe; Pùtės, pučiùtės, put, put, put! LKŽe. Vištos pavadinimų semantinėje ir onomasiologinėje struktūroje svarbi vieta tenka paukščio išvaizdai. Tokių pavadinimų semantinės ir onomasiologinės struktūros centre – vištos kūno morfologijos, o tiksliau – plunksnuotumo ir kūno sandaros konceptualieji požymiai. Penki leksiniai sinonimai pavadina vištą pagal apžėlusių žandų konceptualųjį požymį. Leksemų ir leksinių motyvatorių semantika išryškina vištos su žandenomis vaizdą: bakuõtė LKŽe (< × bãkai ‘žandenos’), papučiõkė LKŽe / papučõkė LKŽe (< papučõkai ‘vištos žandenos’), papùrka ‘višta su žandenomis’ LKŽe, papùžė ‘višta su žandenomis’ LKŽe, apúokas ‘višta su apžėlusiais žandais’ LKŽe (< apúokas2 ‘apačios plaukai, pavilnė, puokas’). Pvz.: Kokios gražios tos papučiõkės! LKŽe; Papùžės – su barzdoms – geriau deda, kai didskiauterės LKŽe. Dar penkių leksinių sinonimų onomasiologinės struktūros centre – konceptualusis kuodo požymis: kuõdė LKŽe, KzRŽ I 406, kuõdena LKŽe, kuõdinas LKŽe, kuodùtė LKŽe, kuoduõtė / kuoduõčė ŠVŽŽ I 352. Pvz.: Kuoduõtės y[ra] su kuodais tokes ŠVŽŽ I 352; Su kuodu jei bus višta kuoduõčė ŠVŽŽ I 352; Kuoduõčės vištos abi su kepurėm ŠVŽŽ I 352. Kelių leksinių sinonimų onomasiologinė struktūra fiksuoja purių, pašiurpusių, apžėlusių, nušiurusių plunksnų konceptualųjį požymį: drìškė LKŽe, spùrė LKŽe, šiùrpa LKŽe, pùrė LKŽe, °rażokė LKŽe, tùbòtė LKŽe. Atskirų pavadinimų turi višta su trumpa, nukirpta uodega: kirptùkė LKŽe, kuksà LKŽe, stùmplė LKŽe; višta su trumpomis kojomis: lùtė LKŽe, lutìkė LKŽe, latùkė LKŽe / °letukė LKŽe. Yra ir metaforinių vištos kūno morfologijos raiškos atvejų, pvz.: leksinis vištos sinonimas čėmpė LKŽe asociatyviai susijęs su apžėlusių vištos kojų ir iš siūlų megzto apavo vaizdu; asociatyvus paukščio skiauterės ir krūmo vaizdas fiksuojamas pavadinimuose krūminagalvė ‘višta su krūmine skiautere’ LKŽe, rožėtskiauterė LKŽe. Kitą grupelę sudaro tie pavadinimai, kurių leksiniai motyvatoriai įvardija vištą pagal plunksnų spalvos požymį: gegužėtė LKŽe, geltõnė LKŽe, kanãpė LKŽe, raibė LKŽe, raibùkė LKŽe. Metaforiškai raibumas zeziùlė ‘raiba, kanapėta višta’ LKŽe (< zeziùlė, zeziùlka ‘gegute’ ZtŽ 790). Kineziniai požymiai būdingi sinonimams klùkštė ‘kluksčiojanti višta’ LKŽe, gužùtė ‘gaudoma višta’ LKŽe, pagùžėlė ‘greit pagūžinanti višta’ LKŽe, 162 BENDRINĖ KALBA | 96 tūpškė ‘jauki višta’ LKŽₑ, psichokinezinis požymis – pasiūtvištė ‘landi višta’ LKŽₑ, pagėdvištė ‘netikusi, žalą daranti višta’ LKŽₑ. Didelę dalį vištos pavadinimų sudaro leksemos, kurių semantinė ir onomasiologinė struktūra fiksuoja šiam naminiam paukščiui būdingas funkcijas. Pavadinimai leidžia išskirti tris svarbiausias vištos funkcijas: kiaušinių dėjimą, perėjimą, jauniklių saugojimą, globojimą. Kiaušinių (ne)dėjimo ir perėjimo funkcijos konceptualusis požymis eksplicitiškai ir implicitiškai fiksuojamas keliuose leksiniuose sinonimuose: dedėklė LKŽₑ, DLKŽ₈ₑ, BLKŽ, ŠVŽŽ I 110, ZnŽ I 253, KltŽ 42 / dedėklė LKŽₑ, gaidvištė LKŽₑ, koplūnas 2, nedėklė LKŽₑ, perėklė / perėklė LKŽₑ, DLKŽₑ, SŽₑ, KrtŽ 292, ŠVŽŽ II 49, KzRŽ II 72, ZnŽ II 375, perėkšlė / perėkšlė LKŽₑ, DLKŽ₈ₑ, SŽₑ, KzRŽ II 72, VdškŽ 544, KrtŽ 292, ZnŽ II 375, KpŽ III 146, KltŽ 210, periūkšlė LKŽₑ / periūkšlė LKŽₑ, peruokšlė LKŽₑ. Pvz.: Tokią gera višta – dedėklė, gaila parduoti LKŽₑ; Atnešdavo tai kiaušinių porą dešimčių, tai persenusią vištą nedėklę LKŽₑ; Gal kartais turi perėklę vištą, norėčiau viščiukų išsiperinti LKŽₑ; Perėkšlė gerai aptūpusi kiaušinius LKŽₑ; Nėr vištų perūkšlių, nelenda perėt LKŽₑ; Nededa [višta] – musėt, bus gaidvištė LKŽₑ; Mūs ta kuoduotė koplūnas – nepadėjo nei vieno kiaušinio LKŽₑ. Nedidelę grupelę sudaro pavadinimai, įvardijantys minkštus ar mažus kiaušinius dedančią vištą: lėjikė LKŽₑ, lėjūkė LKŽₑ, minkštpautė LKŽₑ, pliūrė / pliūrė LKŽₑ, ŠVŽŽ II 81; kliurkė LKŽₑ, značkinė LKŽₑ (< značkas ‘labai mažas vištos kiaušinis, išdelis’). Pvz.: Višta lėjūkė nemacnų kiaušinių pridėjo LKŽₑ; Viena višta lieja kiaušinius – deda be plėvės LKŽₑ; Kas te kvaraba pasdarė, kad vištos lieja LKŽₑ. Jauniklių saugojimo, globojimo funkcijos požymis fiksuojamas onomasiologiniu ir sintagminiu lygmenimis: čakōlinė ‘višta, kuri vedžioja kakolius (viščiukus)’ LKŽₑ, vištōlinė ‘višta, kuri vedžioja viščiukus’ LKŽₑ (< vištōlis ‘viščiukas’), vaikveda LKŽₑ. Pvz.: Moma tai kap čakōlinė – až vaiką visa ką atduotų LKŽₑ; Jau mūsų vištōlinė sviedė vadžiot vištolius LKŽₑ; Ta vaikveda ir viščiukus vadžioja, ir deda LKŽₑ; Kita višta ir varnai vaiko nepad uoda LKŽₑ; Ir višta savo vaikus gina LKŽₑ. Kitokių pavadinimų mažai. Juose aktualizuotas lokatyvusis slapta kiaušinius dedančios ir perinčios vištos konceptualusis požymis: paslaptinė LKŽₑ, slapė LKŽₑ, slaptūnė LKŽₑ, slapūkė LKŽₑ, KpŽ III 751, slapikė LKŽₑ, DrskŽ 334. Pvz.: Jau ta slaptūnė kur nors krūmuos deda LKŽₑ. Taip pat aktualizuojamas temporatyvusis netipinio perėjimo laiko konceptualusis požymis: balandinikė ‘balandžio mėnesį išperėta višta’ LKŽₑ. ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija 163 1.4. Leksemų gausa, leksemų semantinė ir onomasiologinė struktūra, išryškėję įvardijamam paukščiui būdingi konceptualieji požymiai leidžia teigti, kad višta užima svarbią vietą lietuvių etnozoonimijoje. Tirti pavadinimai išryškina svarbiausias vištos funkcijas: kiaušinių dėjimą, perėjimą, jauniklių saugojimą, globojimą. Sinonimiškumas ir aksiologiškai žymėtų pavadinimų gausa rodo lietuvių kalbos sistemos vartotojų poreikį įvardyti neprototipinės išvaizdos, elgesio, blogai funkcijas atliekančią vištą. 2. GAIDŽIO PAVADINIMAI 2.1. ŠŽe pateikiama 4 pavadinimų sinonimų eilė: gaidỹs ‘vištų patinas’, kakarikõnas šnek. ‘gaidžio prievardis’, kakarykõrius šnek., sketrõnas šnek. ‘išsiskėtęs gaidys’. SistŠŽe nurodoma 8 sinonimų eilė: gaidỹs, kakarikõnas, kakarykõrius, kakariėkas, sketrõnas, skiauteris, kaplõnas, koplūnas. Iš leksikografijos šaltinių išrinkta 30 invariantinių leksemų gaidžiui pavadinti. Sinonimų eilės dominantė – bendratautė, norminė, aksiologiškai neutrali leksema gaidỹs LKŽe, DLKŽ8e, BLKŽe, ŠŽe, DnŽ 483, DrskŽ 90, DvŽ I 156, PPAŽ I 258, KzRŽ I 202, KltŽ 66, KpŽ I 576, LzŽ 74, PPAŽ I 258, ŠVŽŽ I 163, ZnŽ I 393, ZtŽ 191, VdškŽ 170. Onomasiologinės struktūros centre – akustinė gaidžio giedojimo funkcija, pvz.: Praded gaidžiai giedoti, neduoda man miegoti LKŽe; Jei gaidys dieną po dvylikai gieda, bus oro atmaina LKŽe; Gaidys gieda prieš lietų KpŽ I 576. 2.2. Sinonimų eilės dominantė gaidỹs turi darbybinių sinonimų (12). Tai aksiologiškai teigiamai, melioratyviai žymėti diminutyviniai vediniai su priesagomis -elis, -(i)ukas, -utis11: gaidẽlis DLKŽ8e, DvŽ I 156, KltŽ 66, LzŽ 74, PPAŽ I 258, ŠVŽŽ I 163, VdškŽ 170, gaidelùkas ZtŽ 191, gaidùkas 1 DLKŽ8e, DvŽ I 157, PPAŽ I 258, ŠVŽŽ I 163, ZtŽ 191, gaiduliùkas VdškŽ 171, gaidùtis PPAŽ I 258, gaidžiùkas 1 DLKŽ8e, DvŽ I 157, KltŽ 66, ZtŽ 191. Pvz.: Oi tu gaidùti, brolali, kokis tavo balselis gražus, kokis tu laimingas LKŽe; Raibulis, raibulis gaidys, labai saugojo vištas, labai geras gaidùkas PPAŽ I 258; Toks gražus gaidžiùkas tavo KltŽ 66. Kiti diminutyvinių priesagų vediniai pavadina paaugusį, pusė tino didumo gaidį: gaidùkas 2 BLKŽ, gaidžiõkas KltŽ 66, VdškŽ 171, gaidžiùkas 2 BLKŽ, ŠŽe, gaidžiùkštys KpŽ I 577, gaidėnas LKŽe. Kiti darbybiniai gaidžio sinonimai įvardija 11 Straipsnyje pateikiami tie diminutyvai, kurie paliudyti žodynuose. 164 BENDRINĖ KALBA | 96 prastą, netikusią gaidį ir yra konotuoti neigiamai: gaidpalaikis KrtŽ 97 / gaidžiapalaikis / gaidžiapalaikis LKŽ / gaidžiapalaikys KpŽ I 577. Pvz.: Vykit tą gaidžiapalaikį iš priemenės! LKŽₑ. 2.3. Kiti sinonimai sinonimų eilės dominantes atžvilgiu yra leksiniai (17). Tik trys leksiniai gaidžio pavadinimai yra nemotyvuoti, pavadinantys kastruotą gaidį, semantiniu ir sintagminiu lygmeniu liudijantys apie gaidžio reprodukcinę funkciją:°kaplonas (lenk. kapłon) LKŽₑ, koplūnas 1 (lenk. kapłun) LKŽₑ, kapaūnas (vok. Kapaun) LKŽₑ. Pvz.: Kiba tas mūsų gaidys koplūnas: ant 20 kiaušinių apleidau vištą – tik keturi užversti LKŽₑ. Keturių gaidžio pavadinimų onomasiologinė struktūra fiksuoja akustinį gaidžio giedojimo požymį: kakariėkas LKŽₑ, kakarikōnas LKŽₑ, ŠŽₑ, kakarykōrius LKŽₑ, ŠŽₑ, kudōkas LKŽₑ. Pvz.: Mūs kakariėkas gražiai gieda LKŽₑ; Pragydo kakarykorius dvaro kieme LKŽₑ. Be pavyzdžių iš gyvosios kalbos paliudyti du invariantiniai skėsčiojančio sparnais, peštuko gaidžio pavadinimai: skėtrōnas / sketrōnas LKŽₑ, skėtriniñkas LKŽₑ. Besipešančio gaidžio vaizdinį papildo sintagminio lygmens pavyzdžiai: Nesutinka, kapojas gaidžiokai KpŽ I 577; Kruvinai susimušdavo dėl panų, baisiausias karas eina, kaip gaidžiai kruvinom skiauterėm KpŽ I 577; Kam čia pijokų reikia, mušasi kaip gaidžiai ZnŽ I 393; Turėjau gaidžiokus, tai kapodavos, kapodavos KltŽ 66; Gaidys gina savo kiemą ZnŽ I 393. Šešių leksinių sinonimų grandinėlė rodo, kad lyties skirtumo rodiklis vištos ir gaidžio pavadinimų sistemoje yra ne tik šaknis (supletyvinė daryba), bet ir priesaga: pūtinas LKŽₑ, pučiūkas 2 LKŽₑ, putōkas VdškŽ 637, putōnas LKŽₑ, putūkas 2 LKŽₑ, vištinas LKŽₑ. Pvz.: Pūtinas su putėm ant kiemo LKŽₑ; Išėjo pučiūkas su pučiute medžian riešutaut LKŽₑ; Visos vištos yra, o putōkas kur? VdškŽ 637; Režia mergai sparnu kaip putūkas apie vištą LKŽₑ. Derivaciniai santykiai (patelė → patinas) liudija, kad aptariamojo paukščio pavadinimų sistemoje etnozooloniminės hierarchijos viršūnėje yra višta: Vištas šeškas išpjovė, tik gaidį ant juoko paliko KpŽ I 576. Gaidys, turintis vištos požymių (ir višta, turinti gaidžio požymių), lietuvių kalbos sistemoje turi atskirų invariantinių pavadinimų: višgaidis LKŽₑ, DnŽ 444, ŠVŽŽ II 459 / vištgaidis LKŽₑ, DLKŽ₈ₑ, KrtŽ 489, ŠVŽŽ II 459 / vištagaidis LKŽₑ. Pvz.: Buvau pasilikus gaidį, paskui pasirodė, kad višgaidis LKŽₑ; Reiks pjaut tą vištagaidį – giesta, giesta LKŽₑ; Palikau gaidį, bet negieda, tai kam man tą vištagaidį laikyti LKŽₑ; Šitas, ma[n] rodos, višțgaidis, kiaušinių nebededa LKŽₑ. Leksema ātplikis ‘višṭgaidis’ LKŽₑ gali ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija 165 būti siejama su veiksmažodžiu atplĭkti ‘nuplĭkti’, pvz.: Gaidys atplikis – negieda, vištų neveiza LKŽe. Nors leksiniu motyvatoriumi eksPlikuojamas plunksnų netekimas, daroma prielaida, kad minimas pavyzdys yra aktualus ir dėl kultūrinės motyvacijos. Leksinis motyvatorius atplĭkti turi implicitinę raišką: akys išpliks ‘bus sarmata’; dantis išplĭkti ‘turėti nemalonumą, gėdą’. Leksema atplikis ne tik perteikia konceptualiąją informaciją apie gaidį, bet ir implikuoja informaciją apie etnokultūrinę, socialinę normą: turintis priešingos lyties požymių yra vertinamas neigiamai, būti kitokiam – gėda (žr. Šalaviejūtė 2022: 107). 2.4. Atlikta onomasiologinė gaidžio pavadinimų analizė padėjo nustatyti svarbiausių konceptualiųjų požymių rinkinį. Kalbos lygmeniu nustatomų semantinių požymių rinkinys leidžia rekonstruoti svarbiausias gaidžio funkcijas, kurios atspindi akustinį, estetinį, reprodukcinį gaidžio konceptualųjį vaizdinį. 3. VIŠČIUKO PAVADINIMAI 3.1. SŽe pateikiama 9 sinonimų eilė: viščìukas ‘vištų jauniklis’, vištùkas, vištẽlis, vištýtis, cipùkas, cipùlis, putùkas, putùlis, tikùlis. SistŽe nurodoma 13-os sinonimų eilė: viščìukas, viščìokas, vištùkas, vištẽlis, vištýtis, cipùkas, cipùlis, cipuliùkas, putùkas, putùlis, tikùlis, gaidžiùkas, gaidùkas. Iš leksikografinių šaltinių išrinkti 55 invariantinės leksemos viščiukui pavadinti. Sinonimų eilės dominantė – leksema viščìukas LKŽe, DLKŽ8e, SŽe, DnŽ 555, DrskŽ 465, DvŽ II 538, KltŽ 410, KpŽ IV 884, KzRŽ II 513, PPAŽ II 782, ZnŽ III 691, ZtŽ 779, VdškŽ 900. Pvz.: Buvo dvidešimt viščiukų ir dešimt vištų LKŽe; Višta viščiukės peri LKŽe; Maži viščiukai, grudų dar negalia lesti LKŽe; Be viščiukų negerai, i su viščiukais bėda LKŽe; Par dui vištas tik septyni viščiukai teišrietėjo LKŽe. 3.2. Pirmoji grupė – darbybiniai sinonimai (21). Leksikografijos šaltiniuose gausu vištų jauniklio viščiùko aksiologiškai neutralių darbybinių sinonimų: vištãtitis LKŽe, DvŽ II 539, LzŽ 290, vištãlis LKŽe, vištẽlis / vištelis / vištẽlis / vištẽlys LKŽe, DLKŽ8e, SŽe, DrskŽ 466, DvŽ II 540, KpŽ IV 890, LzŽ 290, PPAŽ II 783, ZnŽ III 693, ZtŽ 779, vištýnas LKŽe, DrskŽ 466, vištýtis LKŽe, KrtŽ 489, ŠVŽŽ II 459, ZnŽ III 693, vištýtėlis ŠVŽŽ II 460, vištel(i)ùkas DvŽ II 540, ZtŽ 780, vištùkas LKŽe, SŽe, DrskŽ 466, DvŽ 166 BENDRINĖ KALBA | 96 II 540, KzRŽ II 515, ZnŽ III 693, ZtŽ 780, PPAŽ II 783, viščūtis LKŽe, vištõlis LKŽe, vištis LKŽe, viščius LKŽe. Pvz.: Až meną godniai padaugo vištáičiai LzŽ 290; Ans par dienas brūzda: vištaliùs aplesina, apveiza viską LKŽe; Vištelius išugdėm be vištos LzŽ 290; Vištynai daugiau lesa, paaugę LKŽe; Išperinau vištyčius varguo sau, pati tiek begaliu pavaiškčioti LKŽe; Cip cip cip vištūkų šaukiam ZtŽ 780; Zara jau atpigs vištõliai, bo jau daug jų yra LKŽe; Mano višta po sodelį viščiùs vadžioja LKŽe. Aptartosios darybinių sinonimų grupės centre – reprodukciniai ar giminystės konceptualieji požymiai susiję su viš ta (patelė → jauniklis). Kiti darybiniai sinonimai pavadina paaugusį viščiuką: viščįõkas LKŽe, KltŽ 410, KpŽ IV 883, VdškŽ 900, pùsvištis LKŽe, DLKŽ8e, ZnŽ II 507, moteriškos lyties vištų jauniklį: vištáitė 2 / vištaitė LKŽe, DLKŽ8e, DrskŽ 465, DvŽ II 539, KzRŽ II 514, ZnŽ III 692; vištýtė / vištỹtė 1 LKŽe, KpŽ IV 891, ZnŽ III 693, vištùkė 1 LKŽe. Neigiamai konotuoti prastą, sunykusi viščiuką pavadinantys vediniai: viščìukpal aikis LKŽe, viščìukelýnas LKŽe. Pvz.: Kas gi čia tiem viščìukpalaikiam pasidarė – baigia išgeibt LKŽe. 3.3. Antroji grupė – leksiniai sinonimai (33). Visi leksiniai viščiuko pavadinimai yra motyvuoti, pagal onomasiologinėje struktūroje fiksuojamus semantinius požymius jie sudaro dvi grupeles. Pirmosios leksinių sinonimų grupės centre – akustinis garso požymis. Dalis pavadinimų motyvuoti invokatyvais, reiškiančiais paukščio kvietimą: capùkas LzŽ 44, capuláitis LzŽ 44, capùlis LKŽe, LzŽ 44, cikùlis LKŽe, cikùtas LKŽe, cikùtis LKŽe, cipùkas LKŽe, DLKŽ8e, SŽe, KrtŽ 62, LzŽ 46, ZnŽ I 208, cipùlis LKŽe, DLKŽ8e, SŽe, LzŽ 46, ZtŽ 112, cipùlis DLKŽ8e, cipulùkas DrskŽ 50 / cipulùkas DLKŽe, DnŽ 59, cyplùkas LKŽe, DvŽ I 86, cypùkas LKŽe, ZanŽ I 208, ciépukas LKŽe, cỹpulkas DrskŽ 50, čipulùkas LKŽe, puliùkas / pulùkas LKŽe, DrskŽ 287, DvŽ II 140, PPAŽ II 300, VdškŽ 629, pučiùkas 1 LKŽe, KpŽ III 350, putùkas 1 LKŽe, SŽe, DrskŽ 292, putùlis LKŽe SŽe, putýtis LKŽe, tikùlis SŽe, tikútis KretŽ 448, tikalis LKŽe. Pvz.: Cikulùkai ciek ciek cieksi LKŽe; Cika cika, cikulùkai, lestu! LKŽe. Antrą grupelę sudaro slapta išperėto viščiuko pavadinimai, kurių semantinė ir onomasiologinė struktūra fiksuoja konceptualųjį lokacijos požymį: pagubinis LKŽe, slapìkas LKŽe, DrskŽ 334, slapùkas LKŽe, DLKŽe, KzRŽ II 246, ZnŽ III 105 / slapùkas LKŽe. 3.4. Tirti pavadinimai išryškina viščiuko reprodukcinius / giminystės ryšius su patele, įvardytojo kaip gyvulininko (paukštininko) akustinę funkciją. ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija 167 Sinonimiškumas ir aksiologiškai žymėtų pavadinimų gausa rodo lietuvių kalbos sistemos vartotojų poreikį įvardyti menką, sunykusį, paaugusį, slapta išperėtą jauniklį. IŠVADOS 1. Vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai sudaro gausų lietuvių kalbos zoonimų teminės grupės pogrupį: leksikografijos šaltiniuose užfiksuota apie 200 leksemų. Lietuvių kalbos sistemoje bendro hiperonimo tirtoms leksemoms pavadinti nėra. 2. Dominuoja motyvuotoji leksika – ji sudaro apie 98 proc. Nemotyvuotajam nominacijos tipui priklauso tik trys leksemos: viena savakilmė leksema vištà ir trys skoliniai iš slavų ar germanų kalbų: koplūnas 1, °kaplonas, kapaūnas ‘kastruotas gaidys’. 3. Vištos, gaidžio, viščiuko teminio pogrupio sisteminė ypatybė – išplėtoti sinoniminiai santykiai. Jie lemia teminio pogrupio gausumą. Sinonimų eiles sudaro formalieji variantai, darybiniai ir leksiniai sinonimai. Pastarieji liudija pavadinimų kūrėjų gebėjimą pastebėti įvairius įvardijamojo paukščio požymius ir verbalizuoti juos skirtingomis lingvistinėmis priemonėmis. 5. Vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimų analizė išryškino kelių kategorijų konceptualiuosius požymius: aksiologinius (perteikiančius vertinamąjį požiūrį į įvardijamąjį paukštį), kognityviuosius (apibūdinančius įvardijamąjį paukštį kaip pažintinę realiją), asociatyviuosius (siejančius įvardijamąjį paukštį su kita realija), etnokultūrinius (reprezentuojančius ne įvardijamąjį paukštį, o kitus etnokultūros srities konceptus). 6. Semantinė motyvacijos požymių analizė suteikia galimybių nustatyti vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimais įvardijamo tikrovės fragmento, tiksliau – konceptualiojo jo atitikmens – vaizdą kalboje. Kalbos sistema fiksuoja įvairius diferencinius patelės, patino ir jauniklio požymius, iš kurių svarbiausi yra šie: lytis (patelė / patinas), amžius (jauniklis / suaugęs paukštis), funkcija: kiaušinių dėjimas ir perėjimas (vištos), reprodukcija (vištos ir gaidžio), išvaizda (plunksnuotumo, koloratyvumo požymiai būdingi tik vištos pavadinimams), garsas (fiksuojama akustinė įvardintojo kaip gyvulininko funkcija). Esama skirtumų tarp suaugusio paukščio (tik patelės) ir jauniklio kvietimo garsų, pastebima giedančio (patino) ir negiedančio (patelės) paukščio opozicija. 168 BENDRINĖ KALBA | 96 ŠALTINIAI BLKŽ – Bendrinės lietuvių kalbos žodynas (rengiamas), vyr. red. D. Liutkevičienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internete: https://ekalba.lt/bendrines-lietuviu-kalbos-zodynas. DnŽ – Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas, V. Vitkauskas, Vilnius: Mokslas, 1976. DrskŽ – Druskininkų tarmės žodynas, G. Naktinienė, A. Paulauskienė, V. Vitkauskas, Vilnius: Mokslas, 1988. DvŽ – Dieveniškių šnektos žodynas, t. I–II, sud.: L. Grumadienė, D. Mikulėnienė, K. Morkūnas, A. Vidugiris, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005, 2010. DLKŽ8e – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, vyr. red. S. Keinys. 8-as patais. ir papild. leidimas (elektroninis), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2021. Prieiga internete: https://ekalba.lt/dabartines-lietuviu-kalbos-zodynas. KltŽ – Kaltanėnų šnektos žodynas, A. Vilutytė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2008. KpŽ – Kupiškėnų žodynas, t. I–IV, K. Vosylytė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2007, 2010, 2011, 2013. KrtnŽ – Kretingos tarmės žodynas, J. Aleksandravičius, sud.: D. Mikulėnienė, D. Vaišnienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2011. KzRŽ – Kazlų Rūdos šnektos žodynas, t. I–II, A. Pupkis, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008, 2009. LEW – Litauisches etymologisches Wörterbuch, E. Fraenkel, 2 Bde., Heidelberg: Winter; Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht, 1962–1965. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas, t. 1–20, 1941–2002 (elektroninis variantas), vyr. red. G. Naktinienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (atnaujinta versija, 2018). Prieiga internete: https://ekalba.lt/lietuviu-kalbos-zodynas. LzŽ – Lazūnų tarmės žodynas, J. Petrauskas, A. Vidugiris, Vilnius: Mokslas, 1985. PPAŽ – Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynas, t. I–II, A. Leskauskaitė, V. Ragaišienė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2016, 2019. SEJL – Słownik etymologiczny języka litewskiego, W. Smoczyński, Wilno: Uniwersytet Wileński, Wydział Filologiczny, 2007. SistŽe – Sisteminis lietuvių kalbos žodynas, J. Paulauskas, Vilnius: Mokslas (elektroninis variantas), 2015. Prieiga internete: https://ekalba.lt/sisteminis-lietuviu-kalbos-zodynas. SŽe – Sinonimų žodynas, A. Lyberis. 2-asis patais. leidimas (elektroninis), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015. Prieiga internete: https://ekalba.lt/sinonimu-zodynas. ŠVŽŽ – Šiaurės vakarų žemaičių žodynas, t. I–II, B. Vanagienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014, 2015. ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija 169 VdškŽ – Vidiškių šnektos žodynas, Ž. Markevičienė, A. Markevičius, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014. ZnŽ – Zanavykų šnektos žodynas, t. I–III, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, 2004, 2006. ZtŽ – Zietelos šnektos žodynas, A. Vidugiris, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998. LITERATŪRA Balsys Rimantas 2020: Gyvūnai baltų pasaulėjautoje: gaidžio (vištos) aukojimas XV–XVII a. rašytinių šaltinių duomenimis. – Gimtasis kraštas 19, 21–29. Bartmiński Jerzy 2010: Jak rekonstruować językowo-kulturowy obraz EUROPY? – Etnolingwistyka 22, 121–127. Bogdzevič Monika 2019: PYKČIO, BAIMĖS ir GĖDOS jausmai lietuvių kalboje iš kognityvinės ir kultūrinės perspektyvos: daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas. Buck Carl D. 1949: A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Languages: A Contribution to the History of Ideas, Chicago: University of Chicago Press. Būdvytýtė-Gudienė Aina, Gudavičius Aloyzas, Jurgaitis Nedas ir kt. 2014: Konceptualiosios metaforos viešajame diskurse: konceptualių metaforų žodynas, Šiauliai: Šiaulių universitetas. De la Cruz Cabanillas Isabel, Martínez Cristina T. 2006: Chicken or Hen?: Domestic Fowl Metaphors Denoting Human Beings. – Studia Anglica Posnaniensia 42, 337–354. Dundulienė Pranė, Ščmeliovas Vaclovas 1979: Lietuvių liaudies oro spėjimai. – Istorija 19(1), 116–130. Eigirdienė Dalia 2016: Lietuvių ir rusų kalbų zooniminė frazeologija, Kaunas: Technologija. Goatly Andrew 2006: Humans, Animals, and Metaphors. – Society and Animals 14(1), 15–37. Goddard Cliff 2018: A Semantic Menagerie: The Conceptual Semantics of Ethnozoological Categories. – Russian Journal of Linguistics 22(3), 539–559. Goddard Cliff, Wierzbicka Anna 2014: Words and Meanings: Lexical Semantics Across Domains, Language and Cultures, Oxford: Oxford University Press. Górecka-Smolińska Małgorzata, Kleparski Grzegorz 2011: Human Picturing of Birds-the Case Study of Zoosemic Developments in the Category Female Domesticated Birds. – SKASE Journal of Theoretical Linguistics 8(2), 31–54. 170 BENDRINĖ KALBA | 96 Gritėnienė Aurelija 2006: Augalų pavadinimų motyvacija šiaurės panevežiškių patarmėje, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Gudavičius Aloyzas 2009: Etnolingvistika, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Jasiūnaitė Birutė, Konickaja Jelena 2003: „Atlekė paukštis be sparnų“ (Atmosferos reiškiniai frazeologijoje: sniegas). – Kalbotyra 52(1), 45–60. Jasiūnaitė Birutė 2010: Šventieji ir nelabieji frazeologijoje ir liaudies kultūroje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Lubienė Jūratė 2015: Lietuvių kalbos mikonimai: nominacija ir motyvacija, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Nilsen Allen P. 1996: Of Ladybugs and Billy Goats: What Animal Species Names Tell About Human Perceptions of Gender. – Metaphor and Symbol 11(4), 257–271. Rosinienė Gražina 1990: Kodėl raudonas kaip vėžys? Vilnius: Mokslas. Rutkovska Kristina, Smetona Marius, Smetonienė Irena 2017: Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje, Vilnius: Akademinė leidyba. Sabaliauskas Algirdas 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. Smetona Marius 2015: Lietuvių kalbos eufemizmai: raiška ir motyvacija: daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas. Šalaviejūtė Žydrūnė 2022: Lietuvių kalbos zoonimų nominacija ir motyvacija: gyvulių, naminių paukščių ir vabzdžių pavadinimai: daktaro disertacija, Klaipėda: Klaipėdos universitetas. Wierzbicka Anna 2013: Polish zwierzęta ‘animals’ and jabłka ‘apples’: An Ethnosemantic Inquiry. – The Linguistic Worldview: Ethnolinguistics, Cognition, and Culture, London: Versita, 137–159. Zabarskaitė Jolanta 2009: Jaustukai kalboje ir šnekoje. – Kalbos kultūra 82, 91–109. Gauta 2023 11 17 Priimta 2023 12 11 ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ THE LITHUANIAN NAMES FOR HEN, ROOSTER, CHICKEN, AND THEIR MOTIVATION Summary The aim of the study is to investigate the semantic relations of the Lithuanian names for hen, rooster, chicken, to determine the conceptual features they represent. ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija 171 The analysis is based on the methodological practice of complex linguistic research, where the semantic features of the members of one thematic group are determined by examining them at the semasiological and the onomasiological levels. It is posited that the semasiological and onomasiological semantic features of a lexeme also reflect the semantic features of the concept being named. The paper methodically discusses the names based on their semantic relations. The onomasiological structure of bird names is described by dividing them into smaller thematic subgroups of hen, rooster and chicken names. An attempt is made to highlight their main conceptual differences and/or common features. The empirical material was collected from explanatory (LKŽe, DLKŽe, BLKŽe), dialectal, and specialized (SistŽe, SŽe) lexicographical sources. The names for hen, rooster, chicken form a large subgroup of the zoonymic group in the Lithuanian language, with about two hundred lexemes recorded in lexicographic sources. There is no common hyperonym in the Lithuanian language system for the lexemes studied. Motivated lexis prevails, comprising approximately 98 per cent of the total pool. Only three lexemes belong to the unmotivated type of nomination: one indigenous lexeme vištà ‘hen’ and three loan words from Slavic or Germanic languages: koplūnas 1, °kaplonas, kapaūnas ‘castrated rooster’. The systematic characteristic of the thematic subgroup of hen, rooster, chicken names has well-developed synonymic relations, which play a crucial role in enriching the thematic subgroup. The strings of synonyms consist of formal variants, derivative, and lexical synonyms. It illustrates the ability of the authors of the names to observe the various features of the bird and to verbalise them with different linguistic instruments. The analysis of the names for hen, rooster and chicken has revealed several categories of conceptual features: axiological (reflecting an evaluative stance towards the named bird), cognitive (depicting the named bird as a cognitive reality), associative (establishing connections between the named bird and other realities), ethno-cultural (representing concepts beyond the named bird within the realm of ethnoculture). The semantic analysis of motivational features allows identifying the representation of a fragment of reality, or rather its conceptual equivalent, within the linguistic worldview. The language system captures the various differential features of the female, male and chick, the most important of which are: sex (female/male), age (young/adult), function: egg laying and hatching (hen), reproduction (hen and rooster), appearance (with the existence of feathers and 172 BENDRINĖ KALBA | 96 coloration patterns exclusive to hen names), and sound (hence the acoustic function of the author of the name as a poultry keeper). There is a difference between the sounds emitted by the adult bird (female only) and the calls of the chick, as well as the contrast between the crowing (male) and non-crowing (female) bird. KEYWORDS: motivation, synonym, zoonym, hen, rooster, chicken. ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected] ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ LIETUVIŲ KALBOS VIŠTOS, GAIDŽIO, VIŠČIUKO PAVADINIMAI IR JŲ MOTYVACIJA S a n t r a u k a Tyrimo objektas – lietuvių kalbos zoonimų teminės grupės vištos, gaidžio ir viščiuko pavadinimai. Į pavadinimus žvelgiama kaip į tokius leksikos vienetus, kurie gali perteikti įvardijamojo paukščio kategorizaciją, santykį su kitomis realijomis (realijų konceptais), kalbos vartotojo požiūrį. Tyrimo tikslas – išnagrinėti lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimų semantinius ryšius, nustatyti jais reprezentuojamus konceptualiuosius požymius. Analizei taikoma kompleksinio lingvistinio tyrimo metodologinė praktika, kai vienos teminės grupės narių semantiniai požymiai nustatomi tiriant juos semasiologiniu ir onomasiologiniu lygmenimis. Leksemos semasiologiniai ir onomasiologiniai semantiniai požymiai laikomi kartu ir įvardijamajam konceptui būdingi požymiais. Straipsnyje metodiškai pasirinkta pavadinimus aptarti pagal semantinius ryšius. Aptariamojo paukščio pavadinimų onomasiologinė struktūra aprašoma suskirsčius juos į smulkesnius vištos, gaidžio ir viščiuko pavadinimų teminius pogrupius. Stengiamasi išryškinti jų pagrindinius konceptualiuosius diferencialinius ir (arba) bendruosius požymius. Empirinės medžiaga rinkta iš aiškinamųjų (LKŽe, DLKŽ8e, BLKŽ), tarminių, specialiųjų (SistŽe, SŽe) leksikografijos šaltinių. ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ. Lietuvių kalbos vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai ir jų motyvacija 173 Vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimai sudaro gausų lietuvių kalbos zoonimų teminės grupės pogrupį: leksikografijos šaltiniuose užfiksuota apie 200 leksemų. Lietuvių kalbos sistemoje bendro hiperonimo tirtoms leksemoms pavadinti nėra. Dominuoja motyvuotoji leksika – ji sudaro apie 98 proc. Nemotyvuotajam nominacijos tipui priklauso tik trys leksemos: viena savakilmė leksema vištà ir trys skoliniai iš slavų ar germanų kalbų: koplūnas 1, °kaplonas, kapaūnas ‘kastruotas gaidys’. Vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimų teminių pogrupių sisteminė ypatybė – išplėtoti sinoniminiai santykiai. Jie lemia teminio pogrupio gausumą. Sinonimų eiles sudaro formalieji variantai, dariniai ir leksiniai sinonimai. Pastarieji liudija pavadinimų kūrėjų gebėjimą pastebėti įvairius įvardijamojo paukščio požymius ir verbalizuoti juos skirtingomis lingvistinėmis priemonėmis. Vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimų analizė išryškino kelių kategorijų konceptualiuosius požymius: aksiologinius (perteikiančius vertinamąjį požiūrį į įvardijamąjį paukštį), kognityviuosius (apibūdinančius įvardijamąjį paukštį kaip pažintinę realiją), asociatyviuosius (siejанčius įvardijamąjį paukštį su kita realija), etnokultūrinius (reprezentuojančius ne įvardijamąjį paukštį, o kitus etnokultūros srities konceptus). Semantinė motyvacijos požymių analizė suteikia galimybių nustatyti vištos, gaidžio, viščiuko pavadinimais įvardijamo tikrovės fragmento, tiksliau – konceptualiojo jo atitikmens – vaizdą kalbos pasaulėvaizdyje. Kalbos sistema fiksuoja įvairius diferenciinius patelės, patino ir jauniklio požymius, iš kurių svarbiausi yra: lytis (patelė / patinas), amžius (jauniklis / suaugęs paukštis), funkcija: kiaušinių dėjimas ir perėjimas (vištos), reprodukcija (vištos ir gaidžio), išvaizda (plunksnuotumo, koloratyvumo požymiai būdingi tik vištos pavadinimams), garsas (fiksuojama akustinė įvardintojo kaip gyvulininko funkcija). Esama skirtumų tarp suaugusio paukščio (tik patelės) ir jauniklio kvietimo garsų, pastebima giedančio (patino) ir negiedančio (patelės) paukščio opozicija. ESMINIAI ŽODŽIAI: motyvacija, sinonimas, zoonimas, višta, gaidys, viščiukas. ŽYDRŪNĖ ŠALAVIEJŪTĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vile išio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected] 174 BENDRINĖ KALBA | 96