Lietuvių literatūrinės kalbos priebalsinių fonemų sudėtis

Lai :E.4[T.U.V.I-U K A .L B O T Y R O S K.L A USIM ALI LASB.T.U.V OS TSR MOK.SLUYU AK A.D E MIJj A LIETUVIŲ LITERATŪRINĖS KALBOS PRIEBALSINIŲ FONEMŲ SUDĖTIS V. VAITKEVIČIŪTĖ 1. Fonemos supratimas Kalbėdami apie lietuvių literatūrinės kalbos priebalsines fonemas, turime nusakyti pačią fonemos sąvoką, nurodyti lietuvių kalbos fonemų skaičių ir kiekvieną jų atskirai charakterizuoti. Tarybinis kalbos mokslas apie fonemą remiasi L. Ščerbos ir jo mokinių laimėjimais šioje srityje. Šiam darbui fone- mos klausimai imti iš L. Zinderio „Bendrosios fonetikos““. Fonema dabartinėje kalbos mokslo literatūroje laikomas mažiausias, ski- riantis žodžių ar morfemų reikšmes, garsinis vienetas. Kiekvienoje kalboje yra labai nedaug fonemų, dažniausiai tik keliasdešimt, kurios sudaro tos kal- bos visus žodžius ir morfemas. Tai rodo, kad fonema nesusijusi su kokiu nors vienu konkrečiu žodžiu ar morfema, o tik pasitaiko daugelyje žodžių ir morfemų ir yra abstrahuota nuo jų. Jei fonema būtų susieta su kokiu nors vienu konkrečiu žodžiu ar morfema, tai atskirų žodžių nykimas kalboje bū- tinai atsispindėtų ir kalbos garsų skaičiuje. Bet kurios kalbos istorija rodo, kokiu nepaprastu pastovumu pasižymi kalbos garsų skaičius, gal būt, dar di- desniu negu gramatika. Reikia pasakyti, kad visų kalbų gramatinės sandaros pastovumas iš dalies ir priklauso nuo garsų pastovumo. Nors fonema yra abstrahuota nuo konkrečių žodžių ir morfemų, vis dėlto ji dalyvauja garsinėje išraiškoje tų žodžių ir morfemų, kurių dalį ji sudaro. Vadinasi, iš vienos pusės fonema yra abstrahuota nuo konkretaus žodžio ar morfemos, 0 iš kitos — ji egzistuoja tik žodyje bei morfemoje. Be žodžio ir morfemos nėra ir negali būti fonemos, o būna tik paprastas garsas, netekęs savo foneminio charakterio. Fonemos kartais skiria žodžių reikšmes, pavyzdžiui, žodžiuose [ž/"5g"0:]* žlugo ir [#1'°Vg°0:] žliugo, [s@n®0:] seno ir [s@n'®o:] senio, [šm"o:n"ū:) žmonų ir [šm'o:n'"ū:) žmonių ir t. t. 1 JI. P, 3Hngep, OGwan doneruka, nokr. AKHcc., 1, 2, BubGanoreka JITY, 1954, 2 Straipsnyje prisilaikoma L. Ščerbos transkripcijos, išdėstytos jo lentelėse „Pa- grindiniai priebalsių tipai ir kai kurie ženklai jiems žymėti““ ir ,,Pagrindiniai balsių tipai ir kai kurie ženklai jiems žymėti““, bei jo sudarytų papildomų ženklų. Kartais ji skiria žodžių formas, pavyzdžiui: [raed] rašau ir [ral ai] ra- šiau, [sakait) sakau ir [sak afi] sakiau ir kt. Anksčiau nurodėme, kad fonema egzistuoja tik žodžiuose bei morfemose ir, be to, įvairiose garsinėse išraiškose, priklausančiose nuo garso užimamos fonetinės pozicijos. Visi šie garsų skirtumai, kurie nekeičia tos fonemos esmės, vadinami jos atspalviais. Atspalvis— tai bet kurios fonemos egzistavimo forma. „Tuo būdu— kaip sakė L. Ščerba— matome, kad gyvojoje kalboje ištariamas daug didesnis kiekis įvairių garsų, negu paprastai manome, kurie kiekvienoje kalboje jungiami į, palyginti, nedidelį skaičių garsų tipų, sugebančių diferen- cijuoti žodžius ir jų formas, t. y. tarnauti Žmonių bendravimo tikslams. Šie garsų tipai ir turimi galvoje, kai kalbama apie atskirus kalbos garsus. Mes juos vadinsime fonemomis. Realiai tariamus įvairius garsus, sudarančius dalį, kurioje realizuojasi bendra (fonema), vadinsime fonemų atspalviais“. Atspalviai, būtinai būdingi fonemai, vadinami būtinaisiais atspalviais, Šiame darbe mes ir apsistosime tik ties tais atspalviais. Būtinieji atspalviai yra trijų rūšių. 1. Poziciniai fonemų atspalviai. Jie priklauso nuo kirčio ir priegaidės. Šie atspalviai būdingiausi balsiams. Kadangi darbe studijuojami priebalsiai, tai šiuos atspalvius minėsime, tiktai kalbėdami apie sonantus [/, m, n, r], kurie lietuvių kalboje, būdami antrąja .mišriojo dvigarsio dalimi, gali turėti priegaidę ir, priklausomai nuo jos, keisti savo ilgumą. Tačiau sonantų ilgumo pasikeiti- mas nekeičia jų pagrindinės kokybės. Pavyzdžiui, žodžiuose [A95 rms] kurmis, [k"vFk ti] kurkti, [pilnas] pilnas, [Privas) pilvas, [a’in71s] antis, [afi71s] antis. [I"m pe] klumpė, [Akl"vmMipa] klumpa [r] ir [F], [?] ir [i], [m] ir [m], [n] ir [#) sudaro vieną ir tą pačią fonema. 2. Kombinaciniai atspalviai. Kalboje nėra izoliuotų garsų: vienas garsas visada susietas su kitu. Vieno garso rekursija susilieja su kito ekskursija, ir todėl vienos fonemos atspalviai priklauso nuo sąryšio su kitomis fonemomis. Tokie atspalviai, priklausantieji nuo gretimų fonemų, vadinami kombinaciniais atspalviais, pavyzdžiui, [m] prieš [k] ir [g] lietuvių kalboje skiriasi nuo [n] prieš kitus sprogstamuosius ir t. t. 3. Arspalviai, priklausantieji nuo tarimo būdo. Tas pat žodis šnekamajame ir pilnajame stiliuje tariamas nevienodai. Tai atsispindi ir atskirų fonemų atspalviuose. Šiame darbe kimogramos fonemų charakteristikoms užrašytos pilnu tarimo būdu. Vadinasi, iš esmės bus kreipiamas dėmesys tik į pilnąjį tarimo būdą, kuriame išryškėja visos žodžio fonemos. Fonema gali turėti keletą atspalvių. Tas atspalvis, kuriame ryškiausiai atsispindi bendrosios akustinės ir fiziologinės tos ar kitos fonemos ypatybės, vadinasi pagrindiniu arba tipiškuoju. S¢erba tipiškais atspalviais vadina tuos, „kurie mažiausiai priklauso nuo juos supančių sąlygų““*, o tokiais atspalviais 3 JI. B. Ulepha, Oonernka (pauunyackoro si3bika, 19, Mocksa, 1953. ‘JI. B. UllepGa, Pycckue rsnacibie: B KaYGCTBEHHOM H KOJIHYECTHBEHHOM OTHOIWIGHHH, 12 C.-TletepSypr, 1912. 6 dažniausiai būna tie, kuriuos galima ištarti izoliuotai be gretimų garsų. Ta- čiau taip ištariami tik skiemens sudaromieji garsai, ir todėl nustatyti neskie- meninio garso pagrindinį atspalvį paprastai būna daug sunkiau. Šiame darbe, skirtame kaip tik tokiems garsams, aprašysime kiekvienos fonemos keletą lygiai reikšmingų atspalvių. Jeigu du garsai neskiria reikšmių, tai jie yra vienos fonemos atspalviai, o jeigu šie garsai skiria žodžius ir jų formas arba morfemas, tai jie sudaro atskiras fonemas, pavyzdžiui, šiuose lietuvių kalbos žodžiuose [saiis’0:] sauso ir (saiis'“0:) sausio [s] ir [s') yra atskiros fonemos, nes jos skiria žodžių reiks- mes, 0 žodžiuose [saffs“o:] sauso ir [saus’)] sausu yra viena ir ta pati fonema [s], kaip ir žodžiuose [sa#is'°0:] sausio ir [saus’®)] sausiu yra ta pati fone- ma [s']. Tačiau negalima tvirtinti, kad fonema yra vienintelis žodžių reikšmių skyrėjas. Lietuvių kalboje dažnai reikšmes skiria kirtis ir ypač priegaidė, pa- vyzdžiui, žodžiuose [Ric71s] kietis ir [RiZ71s] kietis, [s":4:715] sūris ir [s"ū:T1s] sūris. Be to, lietuvių kalboje yra daug metatonijos reiškinių, pavyzdžiui, žo- džiuose [k"drpe] kurpé ir [A“ušžp'"us] kurpius, [va:/g"o:] valgo ir [valg”o:) val- gio ir kt., kur morfemy [k°yr] ir [°F], [val] ir [val] reikšmės skiriasi tik kirčio vieta ir priegaide; [r] ir [F], [7] ir [7] čia sudaro vienos fonemos skir- tingus atspalvius. Tačiau tai nereiškia, kad garsai, kurie neskiria žodžių reikšmių, negali sudaryti savarankiškų fonemų. Pavyzdžiui, [k] ir [g], [¢] ir [dž'] tokiuose žo- džiuose kaip [k7e biis) klėbys, [gle bi:s] glėbys, [či:r" sio Ti] čyruoti, [dž'i:r "uo Tt1] džyruoti ir kt. yra savarankiškos fonemos, fakultatyviniu būdu besikaitaliojan- čios viena su kita. Taigi, aišku, kad, nustatydami bet kurios kalbos fonemų skaičių, negali- me apsiriboti vien .tik atitinkamų žodžių porų suradimu, nes tokios poros kalboje yra atsitiktinumas, ir labai retai vartojamos fonemos gali jų visai ne- turėti. Tokiais atvejais reikia ištirti, ar garsų skirtumas priklauso nuo tarimo mechanizmo, ar nuo garso užimamos padėties. Retai vartojamas garsas sudaro atskirą fonemą tada, kai jis būtinas elementas tų kelių žodžių, kuriuose jis yra. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos [¢] ir [dž], [dz] ir [dz'] yra savarankiškos fo- nemos, nors priešingos reikšmės žodžių pords ir neturi. Kalbant apie fonemas ir jų atspalvius, reikia nurodyti, kuo remiantis tam tikri atspalviai priskiriami prie kurios nors fonemos. Čia dėmesys kreipiamas į du momentus®: 1) kad šie atspalviai neskiria ir negali skirti reikšmių ir 2) kad visi vienos fonemos atspalviai priešpastatomi visoms kitoms fonemoms, iš kurių kiekviena egzistuoja savo atspalviuose. L. Ščerba šiuo klausimu sako: „.. kiekviena fonema apibrėžiama visų pirma tuo, kas skiria ją nuo kitų tos pat kalbos fonemų“. 8 Žr. JI. P. 3unaep, min, veik., 1, 94. 4 JI. B. lllep6a, Gorneruka įpanunyszsckoro sabika, 21. 2, Lietuvių literatūrinės kalbos priebalsinių fonemų skaičiaus nustatymas Lietuvių literatūrinės kalbos priebalsinių fonemų negalima nagrinėti izoliuotai nuo balsių ir dvibalsių, su kuriais glaudžiai susijęs priebalsių pala- talizacijos klausimas, vaidinantis labai svarbų vaidmenį lietuvių literatūrinės kalbos priebalsinių fonemų ir jų atspalvių nustatyme. Tačiau foneminiu atžvilgiu dar nebuvo tyrinėjamas nei lietuvių literatū- rinės kalbos garsų sąstatas, nei priebalsių palatalizacijos klausimas. Šiais klau- simais galima rasti keletą grynai fonetinių pastabų. Pavyzdžiui, J. Jablonskis „Lietuvių kalbos gramatikoje“ pasakė tik tiek: ,,Misy kalbos priebalsiai gali būti kieti arba minkšti: a) Prieš e, g, ė, i, į, y priebalsiai tariami yra minkštai: geras, keras, re- tas, gręžti, skęsti, tėkšti, sėti, visas, kitas, kibiras, grįžti, lįsti, grynas, šykštus, vyras, žymus. b) Priebalsiai prieš a, gq, o, u, ų, # tariami kartais kietai, kartais minkštai. Žodžių garsas, laimė, laikas, vaikas, kąsti, ropė, šonas, suktas, ty gridy rūkti, pūsti priebalsiai d, g. k, I, n, p, r, 5, š, t, v prieš a, q, 0, U, Y, t tariami yra kietai. Jei prieš a, q, 0, u, y, ū priebalsiai tariami minkštai, tad rašoma po jų dar į prieš patį balsį: kiautas, šiaudas, šią, šio, šių, siūti, siuvo, siųsti, peiliai, žodžiai. . <“ P. Jonikas „Pagramančio tarmėje““, paremtoje eksperimentais, tarp minkš- tųjų ir suminkštintųjų nurodo nedidelį skirtumą: ,,§ 51. Priebalsiai (nors, palyginti, nestipriai) minkštinami prieš priešakinės eilės balsius mažiau, prieš supriešakėjusius— kiek daugiau... Tačiau, pasitenkinęs šiąja visuotine pastaba, to dvejopo minkštumo neskiriu‘s, J. Gerulis dialektologiniame darbe „Lietuvių kalbos tarmių studijos“ nu- rodo nevienodą [s] prieš [e] ir [s] prieš [uv] minkštumo laipsnį tokiuose žo- džiuose kaip [sena lis) senelis ir [s'""vvVimas] siuvimas ir kt." Kaip sako J. Gerulis, daugelyje dialektų (kai kurie iš jų artimi lietuvių literatūrinei kal- bai) jie vienas nuo kito skiriasi: antrasis už pirmąjį minkštesnis. J. Endzelynas „Baltų kalbų garsuose ir formose“ laikosi J. Gerulio nuomonės??. Šiuo klausimu aiškiai savo nuomonę pasakė P. Skardžius B. Sereiskio knygos ,,Sistemingas vadovavimas studijuojančiam lietuvių kalbą“ recenzijoje: „Nevykusiai kalba autorius ir apie minkštinamąjį balsį i: i, stovėdamas tarp priebalsio ir balsių a, ą, o, u, y, #, neminkština priešstovinčio priebalsio, bet parodo, kad prieš tuos balsius stovi minkštas priebalsis. Taigi žodyje sąsiuvinis si yra lygus 8’ [minkštasis s]J. Kas kita yra to žodžio skiemenys =vi-, «mis: čia prieš i stovį priebalsiai v ir nm tikrai yra suminkštėję; čia mes negalime pasakyti, kad vi, mi yra lygus v', n' [t. y. minkštam v, mn]; juo "Rygiškių Jono, Lietuvių kalbos gramatika, 8, Kaunas — Vilnius, 1922, 8 P, Jonikas, Pagramančio tarmė, 22 — 23, Kaunas, 1939. ® Žr. J. Gerullis, Litauische Dialektstudien, 31, 40, 60, 70, Leipzig, 1930. 10 Žr, J. Endzelins, Baltu valodu skaijas un formas, 44 — 45, Rigi, 1948. labiau to negalime pasakyti apie į žodyje sniegas: čia ie yra dvibalsis, kilęs iš ei; taigi tas i yra neatskiriamai suaugęs su e, ir todėl netiesa, kad šitas i galėtų čia būti nesavarankis, vien minkštinamas garsas“ 11, Šios grynai fonetinės pastabos rodo, kad lietuvių kalbos priebalsiai yra skirstomi į tris tipus, vieną iš tų tipų galima pavadinti kietaisiais, antrą— minkštaisiais ir. tretig— suminkstintaisiais priebalsiais, kaip žodžiuose: [š"u6, = ud ši). Kyla klausimas, ar skirtumas tarp atskirų priebalsių tipų priklauso nuo pačių priebalsių prigimties (šiuo atveju kietuosius, minkštuosius ir suminkš- tintuosius priebalsius reikėtų laikyti savarankiškomis fonemomis, o balsius — tik vienos fonemos atspalviais), ar nuo po priebalsių sekančių balsių ir dvibalsių (šiuo atveju visus priebalsių skirtumus reikėtų laikyti vienos fonemos atspal- viais, 0 po jų stovinčius balsius ir dvibalsius — savarankiškomis fonemomis). Čia reikia nurodyti, kad kietieji priebalsiai pasitaiko prieš užpakalinės eilės balsius [a, a:, 2, 0:, v, u:], prieš dvibalsius [au, ai, uo, ui] ir absoliuti- néje žodžio galūnėje. Minkštieji priebalsiai — prieš [a, a:, 2, 0:, v, u:] ir prieš dvibalsius [au, uo]. Suminkštintieji — prieš priešakinės eilės balsius ir dvibal- sius [1, 1:, €, @, 6, 16, €1, ae1)?. Pirmiausia pažiūrėsime, ar kietieji ir minkštieji priebalsiai tokiuose žo- džiuose kaip [§°ud] ir [š'"u0], [sakail] ir [sak’°aii] ir kt. yra vienos fonemos atspalviai, ar savarankiškos fonemos. „Rusų kalbos tokiuose junginiuose, kaip pa, p'a, mes turime dvi skirtingas priebalsines fonemas, bet vieną ir tą pačią (dviejų skirtingų atspalvių) balsinę fonemą todėl, kad kietieji ir minkštieji priebalsiai pasitaiko ir nepriklausomo- je fonetinėje padėtyje, tuo tarpu kai įvairūs balsių atspalviai visada priklauso nuo priešstovinčio priebalsio, Rusų kalbos palatalizuotieji priebalsiai sudaro atskiras fonemas todėl, kad jie pasitaiko, lygiai kaip ir nepalatalizuotieji, ne- priklausomoje fonetinéje padėtyje— gale žodžio““!?, Lietuvių literatūrinėje kalboje, kaip buvo nurodyta, minkštieji priebalsiai gale žodžio nepasitaiko. Priežastį nurodo jų kilmės istorija: minkštieji prie- balsiai atsirado iš kietųjų ---j, po kurio buvo užpakalinės eilės balsis ar dvibal- sis. Todėl kietųjų ir minkštųjų lietuvių literatūrinės kalbos priebalsių žodžio gale priešpastatyti negalima. Tačiau visose kitose padėtyse—-prieš užpakalinės eilės balsius ir dvibalsius jie skiria žodžius ir morfemas, pavyzdžiui: [sais’e:] ir [saiūs'"o:), [k"omp"o:] ir [k"vmp'""o:]. Kyla klausimas, ar galima šiuos priebalsius laikyti savarankiškomis fo- nemomis. Balsis [o:] ir po kietojo, ir po minkštojo priebalsio išlaiko savo pagrin- dinę kokybę, nors po minkštojo priebalsio jis žymiai supriešakėja, sudaryda- mas kitą balsio [0:] atspalvį. Kietųjų ir minkštųjų priebalsių tarimo skirtumas priklauso nuo jų pačių, o ne nuo po jų stovinčių balsių ar dvibalsių. Sepa- 11 P, Skardžius, Kalba, 1 sąs., 46 (1930). 12 Negalima painioti rašybos ir tarimo: pavyzdžiui, žodžių Jakiai ir lakei paskuti- nis dvibalsis tariamas [s1], nors rašyboje jis pirmuoju atveju žymimas ai, antruoju ei. B JI. P. 3Hnugėp, Coserckoe BocrokKoBejenne, 3, 94, Mockera (1956). ratorius —aparatas, leidžiąs klausytis atskirai izoliuotų bet kurio žodžio garsų, taip pat patvirtina, kad junginių [m°e:] ir [m'"o:], [r“o:] ir [rei], [k°0:] ir [A'"0:], [gau] ir [g'au] skirtumas priklauso tik nuo priebalsių. Šios aplinkybės duoda pagrindo kietuosius ir minkštuosius priebalsius laikyti savarankiškomis fonemomis. Kadangi priešpastatymą kietųjų ir minkštųjų fonemų (žinoma, įskaitant ir pasiskolintuosius garsus) galima pravesti per visą priebalsių sistemą, išsky- rus [j], kuris negali turėti atitinkamos kietosios poros, tai šis priešpastatymas yra diferencinis foneminis požymis. Todėl žodžiuose [A“umMip"o:] ir [k"umMp""o:], [£*0:5"0:) ir [16:6 0:), [R°Wr0:] ir [R'"Šr"o:], [sag"ū:]) ir [sag'"ū:), ([Meib“ds) ir [merl®ys), Įmaūkti) ir [m'aitk?i), [pasa:lm°o:] ir [pasalin’o:], [er®y) ir [Ger®Y), [saiis®e:] ir [sadis’ oi], [ud] ir [¥°ud), [gra:$"0:s] ir [gra:&' ois), [zauna) ir [sirs'aii), [jav®a:) ir [av'"ū:) priebalsiai [p ir p’, b ir b', k ir k', g ir g', tir’, micm', nir nw, rir, sir s, Sir &, Fir &, z ir 2’, 0 ir V) yra savarankiškos fonemos, skiriančios ką tik nurodytus žodžius ir morfemas. Tačiau kai kurie priebalsiai vartojami labai retai. Prie pastarųjų priklauso le, c', & &, dz, d=’ ir dž, dž'). Jų savarankiškumas ne toks akivaizdus, kaip anksčiau nurodytųjų. Pavyzdžiui, sporadinė [c] ir [c'] priebalsių vartosena lietuvių literatūrinėje kalboje suteikia tik vieną fonetinę poziciją prieš užpa- kalinės eilės balsį žodžiuose [c"dkr"us] ir [c'"Šc'e] (šuo vaikų kalboje). kur [c] ir [c'] nepriklauso nuo užimamos padėties. — Kietasis [č] lietuvių literatūrinėje kalboje vartojamas labai nedaugelyje žodžių: [čaižš“ds, Šiūčas, B'dčas) ir kt. Tačiau yra keletas morfemų, kaip, pa- vyzdžiui, [Sinč“d) ir [anė'“*d), Įsn*dč"o:) ir [jaun"dė'""o:), kur [č] ir [ė'] stovi prieš balsius [v] ir [0:], kurie negali iššaukti to esminio skirtumo, t. y. viėnu atveju kietumo, o kitu — minkštumo, kuriais [¢] skiriasi nuo [č']. [dz] ir. [dz') tokiuose žodžiuose kaip [dz’ii:kas] ir [dz""šRin ti) stovi prieš užpakalinės eilės balsius [u:] ir [v], o pastarųjų tarimas nesukelia to skirtumo, kurį mes matome tarp [dz] ir [dz']. [dz] ir [dz'] reikia laikyti savarankiškomis fonemomis dar ir todėl, kad jos sudaro būtinuosius elementus tų kelių žodžių, kuriuose jos pasitaiko. Kietoji [dž] fonema pasitaiko tik tarptautiniuose žodžiuose, skoliniuose, pavyzdžiui: [dždul i 15] ir kt., kurį galima priešpastatyti lietuvių kalbos žodžiui [d¥ aitksmas), kad įrodytume fonemų [dž] ir [dž') savarankiškumą. Tai, kas aukščiau pasakyta, rodo, kad [c] ir [c'], [¢] ir [&], [dz] ir [dz], [dž] ir [dž']) irgi yra savarankiškos fonemos, nors vartojamos labai retai. Fonemos [f, x, r] lietuvių kalboje anksčiau nebuvo vartojamos, ir todėl ilgai buvo ginčijamasi dėl jų vartojimo, kadangi jos pasitaiko tik tarptauti- niuose žodžiuose ir skoliniuose. Dialektuose ir dabar dažnai [f] pakeičiama garsu [p], [x] — garsu [k], [Yy] — [g]. Net tie skoliniai, dažniausiai tikriniai vardai, kurie į literatūrinę kalbą ateidavo netiesioginiu keliu, o jau ilgai var- toti lietuvių liaudies šnekamojoje kalboje, kaip pavyzdžiui: [Pranc’u:zia) Prancūzija, [Pranc'iš"k"vs] Pranciškus, [pard:pya) parapija, [1s1*571ja] istorija, [Pra:nas) Pranas, [PTič kus] Pričkus, [arm")mka]) armonika, [Č'žkija) Čekija ir kt., pasiduodavo bendrai tendencijai kalboje, ir garsai [f, x, y] juose buvo keičiami anksčiau nurodytais garsais arba visiškai netariami. 10 Tai priimtina žodžiams, kuriuos jau seniai pasisavino lietuvių liaudis, tačiau negalima buvo jų keisti naujuose skoliniuose, kurie į lietuvių literatū- rinę kalbą atėjo ne iš lietuvių kalbos tarmių, o tiesiog iš svetimų kalbų. Lemiamą žodį šiuo klausimu pasakė J. Jablonskis, kuris dar 1893 m. pradėjo reikalauti, kad lietuvių literatūrinės kalbes raštų tarptautiniuose žo- džiuose būtų vartojami [f, x, y)**. 1920 m. savo straipsnyje „Keli rašybos dalykai“ jis sako, kad literatūrinėje kalboje negalima išsiversti be [f, x, Y] garsų, esant tokiam gausiam skaičiui skolinių ir tarptautinių žodžių: ,,...fonas, fonografas, fonetika, relefonistas; telefonuoti, gramofonas, grafika. grafuoti, telegrafistas, telegrafuoti; fauna, flora, fizika, fiziologija, faršas, farsas, forsuoti, reforma, chalva, chloroformas, profe- sija, profesorius, filologas, filosofija, sfera, diferencinis, profanas; figūra, farma- cija, firma, filtras, flirtas, flirtuoti, furoras, Charbinas (miesto vardas), Faustas, filosofas Fichté. . <1» Keisti juos savais garsais reikštų nemokamai pamėgdžioti savo senelius. Šiame straipsnyje jis pabrėžia, kad lietuviai tarptautiniuose žodžiuose jau ištaria [/5 x, vl Jablonskis is tuos, kurie šio tarimo neprisilaiko ir [f, x, Yy] tarptauti- niuose žodžiuose keičia savais [p, k, g] garsais: ,,...b) rašydami tuos žodžius be ch, f, h mes nė kiek nepalengvinam Lietuvos žmonėms suprasti tų žodžių reikšmę; c) mūsų žmonės, tardami savo žodžius, ima dabar ir patys tarti ch, f (cha-cha-cha! fe! falšius, falšyvas, festungė, firankos, fėleris, futeris...); d) patys žmonės, imdamiesi svetimus žodžius į savo kalbą, ypačiai naujoji ir šviesesnioji karta, taria juos dabar kiek kitaip (ir su f, ch. ..)** Prie šio klausimo J]. Jablonskis grįžta dar keletą kartų įvairiuose straips- niuose ir recenzijose, pvz., 1922 m. jis rašė: „,Nuostabu, kad taip nenuosek- liai šituos žodžius rašo ir keli žmonės, kurie kiek pirmiau gražiausiai ištardavo juos su ch, f, h. To nesuprasdamas, patariu rašytojams būti nuoseklesniems — rašyti, kaip ir pirmiau buvo rašoma: chalva (tam tikri gardumynai...), chloroformas, psichologija, faršas (su ch, f, h)... Šituos žo- džius mes imamės į savo raštus ir kalbą ne iš pirmojo tų žodžių šaltinio, bet iš kultūringųjų savo kaimynų, tad ir rašykime juos taip, kaip esame įpratę juos taryti iš tų kaimynų““". Jei anksčiau šie garsai ir buvo ginčytini, tai dabar lietuvių literatūrinėje kalboje visuose tarptautiniuose žodžiuose ir skoliniuose jie vartojami be abe- jonės. Todėl juos ir įjungiame į lietuvių literatūrinės kalbos fonemų skaičių, nes, esant tokiam dideliam kiekiui tarptautinių žodžių, į kurių sudėtį įeina [f, x, Y), be jų išsiversti negalima. Fonemų [f’, x“, Y'] savarankiškumą ir jų nepriklausymą nuo fonemų [f, x, Y), o taip pat [t', d'] nuo [z, d] iliustruoja keletas pavyzdžių —tarptau- tinių žodžių, kur jos užima vienodas fonetines pozicijas, bet tariamos nevie- It Jablonskio raštai, 3, 7—8, Kaunas, 1934. 15 Ten pat, 104 — 105. 16 Ten pat, 105. “Jablonskio raštai, 4, 278, Kaunas, 1935. 11 nodai, pavyzdžiui: [t"8] tu ir [2° is] tiulis, (2'ė] du ir [d'"vbari] Diubari, [x°vrma] churma ir [brax""dra] brachiura, [f°y7ya] furija ir [k9urf""Orstas] kurfiurstas, [y ugen"5ta1] hugenotai ir [y'"vg"3] Hiugo. Taigi iš viso lietuvių literatūrinėje kalboje yra 45 priebalsinės fonemos, sudarančios kietąsias ir minkštąsias poras: [p, p', b, b', t, t's d, d', k, k's gg os Cs 65 Č' de, de’, džsidėts m, ms ", ty 5,80 Fs Hs 21 Bil ils rs 0 OBA na) Apie trečiąją priebalsių kategoriją, t. y. suminkstintuosius priebalsius, pasitaikančius prieš priešakinės eilės balsius ir dvibalsius, galima štai ką pasakyti. Savo minkštumo laipsniu ir charakteriu lietuvių kalbos priebalsiai prieš priešakinės eilės balsius ir dvibalsius iš esmės skiriasi nuo rusų kalbos priebalsių. L. Ščerba savo straipsnyje „Rusų rašybos teorija“ rašė: ,,Kadangi nor- maliai rusų kalboje prieš balsius ;,,H, 23“ (t. y. „i, e“) stovi tik minkštieji prie- balsiai, tai gali pasirodyti, kad minkštieji priebalsiai prieš šiuos balsius fone- tiškai sąlygojami, juo labiau, kad tarp jų iš tiesų yra artikuliacinis ir akustinis artumas: ir vienus, ir kitus tariant, liežuvio vidurinė dalis pakyla prie kietojo gomurio. Tačiau tai be abejonės netikslu priebalsių minkštumo atžvilgiu prieš balsį ,,9% (t. y. „e“): reikalas tas, kad, tariant rusų minkštuosius priebalsius, liežuvis pakyla prie gomurio tiek pat, kiek ir tariant „K“, būtent daug dau- giau, negu tariant „3“ (t. y. „,e“), iš čia išplaukia, kad priebalsių minkštumas prieš šį balsį iš viso nėra gyvosios asimiliacijos rezultatas“1*, Lietuvių kalboje priebalsių minkštinimas prieš priešakinės eilės balsius ir dvibalsius, priešingai, yra asimiliacinio pobūdžio, nes priebalsio minkštėjimo laipsnis priklauso nuo liežuvio pakilimo laipsnio, kuriuo pasižymi po priebalsio stovintis priešakinės eilės balsis ar dvibalsis. Jeigu, tariant priešakinės eilės balsį arba dvibalsį, liežuvis pakyla aukščiau prie go- murio, tai ir prieš jį stovintis priebalsis bus minkštesnis ir atvirkščiai. Galima pastebėti -net keletą prieš priešakinės eilės balsius ir dvibalsius stovinčių priebalsių minkštėjimo laipsnių. Galimas daiktas, kad ir istoriniu atžvilgiu priebalsiai prieš priešakinės eilės balsius skiriasi nuo minkštųjų priebalsių prieš užpakalinės eilės balsius, P. Skardžius nurodo, kad „vardažodinė priesaga -ė gali būti įvairios kilmės. Visų pirma jos dariniai gali būti netekę j prieš -ė lygiai taip pat, kaip, pvz., vs. šm. mede iš *medje ir kt., tai lyg patvirtintų ir suomių iš baltų paskolin- toji purje = būrė, ds. km. (tarm.) žėmjų = lat. zemju, lot. faciés „veidas“ ir kt. Bet, antra vertus, kaip rodo lot. facés „žvakė, žibintas“ ir kt., senovėje ša- lia -jė- galėjo būti ir senas é- kamienas. Dabar to iš baltų kalbų negalime skirti““!?, : I$studijave visų priebalsių, stovinčių prieš balsius ir dvibalsius priesaki- nės ir užpakalinės eilės, palatogramas, pastebésime, kad priebalsiai prieš [1, e, @, e, 16, €1, @1] yra visada mažiau minkšti, negu atitinkami minkštieji prie- 18 JI. B. Illep6a, Ha36panubie pačorbi no pycckomy s13biKy, 170, Mocksa, 1957, 1 P, Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, 70, Vilnius, 1941. 12 balsiai prieš užpakalinės eilės balsius. Išimtį sudaro tik afrikatos ir priebal- siai [f, x, vy], tarp kurių skiriasi tik kietieji ir minkštieji. Čia, matyt, vaid- menį vaidina ta aplinkybė, kad apikalinés afrikatos pačios pasižymi labai aukštu liežuvio pakilimu. Todėl, tariant kietąsias afrikatas, liežuvis liečia go- murį beveik tiek pat, kiek ir tariant [1, e, e) (žr. 1, 2 pav.). Pasiskolin- tieji priebalsiai [f, x, 7], matyt, nepasiduoda bendrajam lietuvių kalbos fone- tikos dėsniui, 3 pav. 1 —k° [k96:], 2—% [Ritas), 4 pav. 1—79 [Piktas], 2— ~ ~~ ”0 J 0 3—k [ki:la), 4 =k" [R'"ūtra] | p“ [pavp"*v] Be to, ir kiti priebalsiai prieš balsį [i:] dažniausiai mažai skiriasi arba ir visai nesiskiria nuo atitinkamų minkštųjų priebalsių. Jeigu ir yra skirtumas, tai jis greičiau kokybinis, o ne kiekybinis: priebalsių palatalizacija prieš [i:] kai kada yra labiau supriešakėjusi, negu prieš užpakalinės eilės balsius. Aiš- kaus skirtumo tarp suminkštinto ir minkštojo priebalsio nebuvimo priežastimi reikia laikyti ne suminkštintojo priebalsio prigimtį, kurio minkštumas priklau- so vien tik nuo užimamos pozicijos, o. balsį [i:], kuris lietuvių kalboje pasi- Žymi pačiu aukščiausiu liežuvio pakilimu. Matyt, todėl [i:] priebalsius traukia arčiau prie minkštųjų. Tačiau kai kurie minkštieji priebalsiai, pavyzdžiui, [k', g', n']) yra tiek minkšti, kad priartėja prie liežuvio vidurinių priebalsių, o prieš [i:] jie ne taip minkšti (žr. palatogramas 3—6 pav. ir kt.). Taigi ir 13 prieš [::], kaip ir prieš kitus priešakinės eilės balsius, suminkštintieji [4', g", n'| be abejonės yra kietųjų priebalsių atspalviai. Čia duodamos lyginamosios kietųjų, minkštųjų ir suminkštintųjų priebal- sių palatogramos. Palatogramose 3—4 pav. duodami minkštieji ir suminkštin- tieji sprogstamieji [k] ir [p], o palatogramose 5—6 pav. — pučiamieji. 5 pav. I =F [faka), 2—$ [ši], 6 pav. 1— š [ža:!'as], 2—% [ženi Pe), 3—7 [Fi:la], 4 — 87 [š8'90:] 3=% [2f:d1), 4 = ¥ [¥ dun®o:s) Ką tik duotosios palatogramos parodo, kad priebalsiai prieš [::] užima tarpinę vietą tarp suminkštintųjų priebalsių, pasitaikančių prieš likusius prieš- akinės eilės balsius ir dvibalsius, iš vienos pusės, ir tarp minkštųjų priebal- sių prieš užpakalinės eilės balsius ir dvibalsius, iš kitos pusės. Visų priebalsių prieš likusius priešakinės eilės balsius ir dvibalsius (išskyrus aukščiau nuro- dytąsias išimtis) minkštumas yra atsiradęs dėl asimiliacijos, o minkštųjų prie- balsių minkštumas būdingas jiems iš prigimties. Dėl šios priežasties priebal- sius prieš priešakinės eilės balsius ir dvibalsius reikia priskirti prie kietųjų fonemų ir laikyti juos pastarųjų atspalviais. Prieš priešakinės eilės balsius stovinčių priebalsių negalima priskirti prie minkštųjų fonemų ir laikyti jų minkštųjų fonemų suminkštintais atspalviais todėl, kad suminkštinti atspalviai šiuo atveju turėtų būti labiau palatalizuoti, negu minkštosios fonemos. O iš tiesų yra ne taip. Kodėl, tariant priebalsius prieš užpakalinės eilės balsius, liežuvis pakyla aukščiau, negu tariant juos prieš priešakinės eilės balsius, ir kokia jėga verčia liežuvį pakilti prieš užpakalinės eilės balsius aukščiau, negu prieš priešakinės eilės balsius, galėsime paaiškinti tik tada, jei pripažinsime, kad minkštieji priebalsiai prieš užpakalinės eilės balsius fonetiniu atžvilgiu yra nepriklausomi, t. y. savarankiškos fonemos. 3, Lietuvių literatūrinės kalbos priebalsinių fonemų kiasifikacija Kai kurios lietuvių literatūrinės kalbos priebalsinės fonemos turi bendrų bruožų, todėl jas galima klasifikuoti (žr. 1 lent.). Pavyzdžiui, priebalsiai, tariami su balsu, skiriami prie skardžiųjų, o tariami dusliai —prie dusliųjų grupės. Skardieji ir duslieji sudaro priešingas poras: [p—b, p'—b', £--d, 1 -—d', hk—g, k'—8'5 c—dz, ¢'—d2', é—d%, &'—d¥) ir t. t, 14 Kai kurie priebalsiai neturi atitinkamų dusliyjy porų. Prie tokių pri- klauso [m, m', n, n', vr, r“, I, I). [I 7, my m’, n, n’, r, r') išsiskiria iš visų kitų priebalsių dar ir tuo, kad, juos tariant, šlamesys girdėti ne taip aiškiai, kaip tariant kitus priebal- sius. Todėl jie vadinami sklandžiaisiais (sonantais). Tokiais jie išlieka net prieš dusliuosius priebalsius, tik [r] žodžio gale kartais suduslėja (žr. kimo- gramg 211 pav.). [7] ir [v, v') lietuvių kalboje prie sklandZiyjy neskirtini, nes [j] ir [v, 2] žodžio pradžioje, o, be to, [7] ir gale, o [v] žodžio viduryje po priebalsio sklandumu nepasižymi (žr. kimogramas 179, 188 pav.). Labai sklandūs jie tik intervokalinėje padėtyje. Be to, lietuvių kalbos sonantai [/!, I’, m, m', n, n', r, r'), priklausydami nuo kirčio ir priegaidės, įvairiose padėtyse yra nevieno- dai ilgi, o [7] ir [v, v'] šios ypatybės neturi. Taigi, [7] ir [v, vw“) yra prie- balsiai, linkę sklandėti, o ne sklandieji. Pagal tarimo būdą lietuvių kalbos priebalsiai dalijami į šias grupes: 1. sprogstamuosius, 2. pučiamuosius ir 3. virpamuosius. 1. Prie sprogstamųjų lietuvių kalbos priebalsių priskiriami [p, p', 5, b% t, ts d, d’, k, k", gs g, Cs c's dz, dz’, és és dž, dž', m, m", n, n'). Charakteringas visų sprogstamųjų priebalsių bruožas, jungiantis visus juos į vieną grupę, yra uždarumos sudarymas, prispaudžiant liežuvio galiuką prie alveolių arba viršutinių dantų, arba prispaudžiant viršutinę lūpą prie apatinės. Tie sprogstamieji priebalsiai, kurie labai šlama, vadinami šlamesio sprogstamaisiais, o kuriuose vyrauja tonas — nosiniais sonantais. Prie pirmųjų priklauso [p, 2’, 765 55 t, Usd, d's ks k's g, 8 & &, dE, dE ¢, 5 dz, dz"); o prie antrųjų — [m, m", m, n’]. Šlamesio sprogstamieji pagal jų artikuliacijos charakterį dalijami į gry- nuosius sprogstamuosius [p, p', b, b', t, t', d, d', k, k', g, g'| ir afrikatas [es c's. de, des d, Es dE. dE’) Tuo būdu, visi sprogstamieji priebalsiai dalijami į tris grupes: a) gry- nuosius sprogstamuosius, b) afrikatas ir c) nosinius sonantus. a) Grynieji sprogstamieji. Juos charakterizuodami, kreipsime dėmesį į šiuos tris momentus: skardumg ir duslumą, uždarumą ir sprogimą, aspiracija. Prie grynųjų sprogstamųjų skardziyjy priskiriami [b, ¥’, d, d', g, g'], © prie dusliųjų [p, p', ¢, £', k, R'). Visi grynieji sprogstamieji duslieji artikuliuojami stipriau ir energingiau, o visi skardieji — silpniau. Skardieji priebalsiai [5, 5', d, d', g, g') yra balsingi: balso stygos veikia dar prieš sprogimo pradžią. Skardžiųjų priebalsių [5, 5', d, d', g, g') pradžią žodžio pradžioje galima nustatyti kimogramoje iš gerklų linijos. Priešingai, žodžio viduryje po balsių ir po skardžiųjų priebalsių skardaus sprogstamojo priebalsio pradžią galima nustatyti tik iš burnos linijos. Grynieji sprogstamieji duslieji priebalsiai yra visiškai duslūs. Jų uzdaru- mos žodžio pradžioje iš burnos linijos nematyti, balso stygos nevirpa, todėl visų grynųjų sprogstamųjų dusliųjų pradžios žodžio pradžioje nustatyti nega- lima, o žodžio viduryje ir gale ji nustatoma su priešstovinčių garsų pagalba. 15 Ne visi sprogstamieji priebalsiai pasižymi vienodai staigiu sprogimu. Tie patys sprogstamieji priebalsiai įvairiose fonetinėse padėtyse skiriasi spro- gimo staigumu. Sprogimo charakterio skirtumus, priklausančius nuo atskirų fonemų fonetinės padėties, bus geriau nurodyti, aprašant jų atspalvius. Čia tik pasakysime, kad skardieji [5, d, g] apskritai pasižymi ne tokiu staigiu sprogimu, o duslieji [p, r, k] — staigesniu, nors atskirais atvejais šis skirtumas svyruoja. Lietuvių kalbos tik grynieji sprogstamieji kietieji duslieji ir tik žodžio gale būna aspiruoti. b) Afrikatos. Afrikatoms lietuvių kalboje, kaip žinoma, priklauso [c, ¢’, dz, dz’, &:&; dE, d¥) Iš sprogstamųjų grupės jos išsiskiria artikuliacijos savotiSkumu: visos afrikatos turi sprogstamųjų pradžią ir pučiamųjų galą. Tačiau perėjimas nuo sprogstamojo elemento prie pučiamojo staigumu nepasižymi, priešingai, jis įvyksta taip sklandžiai, kad net negalima nustatyti ribos tarp šių dviejų ele- mentų. Svarbią rolę perėjime vaidina ta aplinkybė, kad afrikatose paprastai abi sudedamosios dalys ,iStariamos vienu ir tuo pačiu aktyviuoju kalbos organu, t. y. jei, pavyzdžiui, uždaruma (afrikatos pradžia) yra liežuvio prieš- akinė, tai ir anga (afrikatos galas) taip pat tariama priešakine liežuvio dalimi““??, Charakterizuojant afrikatas, reikia atkreipti dėmesį į jų skardumą bei duslumą ir santykį tarp sprogstamojo ir pučiamojo elementų. Skardžiųjų afrikatų pradžią kimogramoje galima nustatyti tik iš gerklų linijos, nes uždarumos iš burnos linijos nematyti, o dusliųjų afrikatų pradžia žodžio pradžioje nežinoma— balso stygos neveikia. Skardžiosios lietuvių kalbos afrikatos nepasižymi dideliu balsingumu, o jų sprogstamasis ir pučiamasis elementai kiekybės atžvilgiu nevienodi: sprogs- tamasis visada ilgesnis, o pučiamasis trumpesnis. Tiesa, dusliųjų afrikatų pra- džios žodžio pradžioje su kimogramos pagalba nustatyti negalima, sprogsta- mojo elemento ilgumas žodžio pradžioje nežinomas, o pučiamasis elementas čia, kaip ir žodžio viduryje, gana trumpas. Žodžio viduryje dusliosios afrika- tos sprogstamojo elemento ilgumą nustatyti nesunku su prieš jį ir po jo ei- nančio garso pagalba. Dusliosios afrikatos pasižymi didesniu pučiamumu negu skardžiosios. ¢) Nosiniai sklandieji. Trečią grupę sprogstamųjų priebalsių sudaro nosiniai sklandieji [m, m’, nm, n'), kuriuos tariant minkštasis gomurys nusi- leidžia žemyn, oras praleidžiamas į nosį, ir gaunamas nosies rezonansas. Visi kiti priebalsiai, priešingai, tariami su pakeltu minkštuoju gomuriu ir be nosies rezonanso. [m, m] sudaro atitinkamas poras su nenosiniais [5] ir [d]. Charakterizuojant nosinius sklandžiuosius, reikia atkreipti dėmesį į šiuos pagrindinius momentus: balsingumą, sprogimą, artikuliacijos jėgą ir sklan- džiojo ilgumą. 20 M, H. Marycesnu, Baejenne B oOOmyto donernky, 35, Jlennurpas, 1941. 16 Nosiniai sklandieji, kaip jau pasakyta, visada skardūs ir neturi duslių- jų porų. Kimografo užrašuose garsų [m] ir [n] pradžia ir galas visur gerai matyti, išskyrus tuos atvejus, kai jie stovi prieš skardųjį sprogstamąjį, kur balso sty- gos virpa ištisai, o burnos linija, ir tariant [m, nm], ir skardaus sprogstamojo uždarumą, lygi nuliui, Lietuvių kalbos nosiniai sklandieji priklauso sprogstamiesiems priebal- siams, kurie pasižymi uždaruma ir nepaprastai silpnu sprogimu. Matyt, žymi oro dalis pereina į nosies ertmę, ir oro srovės likučiai nepajėgia stipriau sprogti. Lietuvių kalbos nosinių sklandžiųjų artikuliacija gana stipri: kimogramoje ant burnos linijos dažniausiai virpėjimų nėra, o tai rodo, kad lūpos stipriai suspaustos ir nepraleidžia garso bangos (žr. kimogramas 43, 67, 107 pav.). Sklandžiųjų ilgumą, priklausantį nuo priegaidės ir užimamos fonetinės pozicijos analizuosime, charakterizuodami nosines priebalsines fonemas ir jų atspalvius. | 2. Puciamieji lietuvių kalbos priebalsiai yra šie: [s, s', §, &, 2, 2/, %, #1, I, v, v's f, f's x, x’, ¥, 1's Jj]. Visų pučiamųjų charakteringas bruožas yra angos sudarymas tarp liežuvio ir kietojo gomurio arba tarp viršutinių dantų ir apa- tinės lūpos. Pučiamieji priebalsiai, kuriuose vyrauja šlamesys, vadinasi šlamesio pučia- maisiais, o kuriuose tonas —sklandžiaisiais pučiamaisiais. Prie pirmųjų skiriami Is, % 2, Ass sara Jo r. x, X, f» T's o prie antrųjų [J /'). a) Šlamesio pučiamieji. Charakterizuodami šlamesio pučiamuosius, dėmesį kreipiame į du momentus: skardumą ir duslumą, pučiamumą. Lietuvių kalbos šlamesio pučiamieji duslieji yra [s, s', š, &, f, f', x, x'), skardieji—[2, 2’, Ž, #, Js 0, V, 7; Yi). Kimogramose nesunku atskirti dusliuosius pučiamuosius nuo skardžiųjų arba gretimų dusliųjų garsų. Sunkiau yra su skardžiaisiais pučiamaisiais intervokalinėje padėtyje. Skardžiųjų pučiamųjų vibracijos kimogramoje ant burnos linijos kartais nusileidžia žemiau balsių vibracijų, kartais laikosi vie- name lygyje su jomis, tik skiriasi piešiniu, o kartais visiškai susilieja su balsiais. b) Sklandieji pučiamieji (I, I'). Iš pučiamųjų grupės jie išsiskiria kaip priebalsiai, kuriuose vyrauja tonas, o ne šlamesys. Jie visada skardūs. Ki- mogramoje juos labai sunku atskirti nuo gretimų balsių arba skardaus pučia- mojo priebalsio. 3. Prie lietuvių kalbos virpamųjų priskiriami tik |r] ir [#’]. Charakterin- gas sudarymo bruožas — liežuvio galiuko virpėjimas, sukeliamas iš plaučių išeinančios nestiprios oro srovės. Analizuojant fonemą [r], reikia atkreipti dė- mesį į tris momentus: skardumą, [r] ilgumą ir dūžių skaičių. Kadangi fonemos [r] ilgumas ir dūžių skaičius susiję su fonetine pozi- cija, kirčiu ir priegaide, tai pastarieji bus nagrinėjami prie atskirų fonemos [r] ir [r'] atspalvių. 2. Kalbotyros klausimai 17 Pagal kalbos organų veikimą lietuvių kalbos, kaip ir kitų kalbų, priebal- siai skirstomi į šias grupes: 1. lūpinius, 2. liežuvio priešakinius, 3. liežuvio vidurinius ir 4, liežuvio užpakalinius. 1. Lūpiniai: a) abilūpiniai [p, p', b, b', m, m’], kurie tariami, prispau- džiant viršutinę lūpą prie apatinės ir b) lūpų— dantiniai: [v, 2] bei [f, f'], kurie tariami, prispaudžiant apatinę lūpą prie viršutinių dantų. 2. Liešuvio priešakiniai [t, t', d, d', ¢, ¢’, dz, d2’, & ¢&, dž, dž, s, 5“, 5 8 m, 2, % #, LU ny, ny r, r'), kurie tariami, prispaudziant arba priar- tinant priesaking liežuvio dalį prie prieSakiniy viršutinių dantų, alveolių, arba prie dantų smegenų. Pavyzdžiui, tariant [¢, £', d, d',-n, n'y ¢, c', dz, dz", & č', dž, dž'), liežuvio galiukas prispaudžiamas prie smegenų, ir taip šioje vietoje sudaroma uždaruma. © Tariant pučiariuosius [s, s', § ¥, 2, 2’, ž, š'|, liežuvio galiukas priartėja prie alveolių, ir toje vietoje ties viduriu susidaro anga. Tariant [/, /'), liežu- vio galiukas stipriai prispaudžiamas prie smegenų, arba alveolių, o pro Sonuo- se susidariusias angas praeina oras. 3. Liešuvio viduriniai priebalsiai. Toks lietuvių kalbos priebalsis yra [j]. 4. Liešuvio užpakaliniai priebalsiai. Tai [k, k's g, g') ir pasiskolintieji [x, x', 7, Y'). [k, g] tariami, užpakalinę liežuvio dalį prispaudus prie kietojo gomurio krašto. . l. Sprogstamieji priebalsiai a) Grynieji sprogstamieji. Kietieji grynieji sprogstamieji -— labai dažni lie- tuvių kalbos garsai. Jie pasitaiko visose padėtyse: žodžio pradžioje, viduryje, o duslieji ir žodžio gale. Dar galima pasakyti, kad žodžio pradžioje lietuvių kalboje jie pasitaiko prieš visus priešakinės ir užpakalinės eilės balsius ir prieš visus diftongus, o prieš priebalsius mažiau vartojami. [p] ir [5] žodžio pradžioje pasitaiko tiktai prieš [/, r]; [t, d]— prieš [r, 2] ir [&, gl— prieš [ry I, n, 2]. Viduryje žodžio jie būna prieš visus priešakinės ir užpakalinės eilės bal- sius, o be to, sudaro kai kuriuos junginius su kitais priebalsiais: [p] viduryje žodžio dažnai stovi prieš [r, I, s, š, r, č], o [b]— prieš [r, I, £, d]. Fonema [r] lietuvių kalboje pasitaiko vidury žodžio po priebalsių [p, A, s, Šš, I, m, n, rl, o [d] po [b, g 2, £ I, n, +). Sprogstamasis [g] vidury žodžio pasitaiko prieš [d, 2, #, I], o [k]— prieš it, & 's;°%, rl, ohsio], Žodžio gale būna tik kietieji duslieji [p, r, R]. Minkštųjų sprogstamųjų fonemų vartojimą sąlygoja jų kilmė: visos jos vartojamos tiktai prieš užpakalinės eilės balsius [a, a:, o:, v, w] ir prieš [au, ui, uo). 1 [p'] ir [5') kaip išimtis žodžio pradžioje lietuvių kalboje pasitaiko tik prieš [j], po kurios seka užpakalinės eilės balsis, o žodžio viduryje — prieš visus aukščiau nurodytus balsius ir dvigarsius. [p'] ir [b'] tarptautinių žodžių pradžioje vartojami betarpiškai prieš už- pakalinés eilės balsį, dažniausiai prieš [uv], pavyzdžiui, žodžiuose [p'"u7ė] 10 piuré, [b’°Yras] biuras ir kt. 18 | A | 1 | | SOISOIZDUP[AĄS sorsowedIrp | | A | t | | sorsorzpueys sorsowernd pan = a Hs w ! ų | | % | 4 | | SQUIPIZIAD a >| S Sl | | - S a 3 = A | Th | x | ba To a SUIPIZUAIA SE B= | 1 o , - : 2 - 2 | | da A | | SQUIPIZIAP « *E| 2 i 22 E| = „X | x | „8 | S „3 3 SQUIPIZUIIA Tre 3 | | Ju | Ta „ur | w SOISOIZPUE[YS SPUISOU | | | | @ | | AP | zp | SQUIPIZIAD LA z 51 | 5 a © w Be © = | /ZP | zp | SQUIPIZUIIA | gl = p - x 0ą | | 2 | 2 | | swpgap | o| 3 | = O = į > 2 squipizualia |!“ o Lo 3 8 | „p p | ,ą ą sO0ISOIZDpIEYS 38 5 | 9 | 2 | 5 A | 4 | A 1 „d d solsorsnp ga ą ! " @® | S0IS035)jUTUI | SOISO323IĄ SOTSOISYUIW | SOISO1IY [SOISOIFYUILT | SOISOIANY |sorso1gjurui = SOISO33I4 tpną —— | sąautinpiA rr į ourtIe1 [eSeq = 0IJANZoT'T spunuep — Nhdnį spurdnqiqe saurpeyedzn — oranzarg | spuiyesarrd — O1AnzaI surdn gq tburrypaA.: huedio soqrey [ededq 219142) | sowaucy sauis[eqarad soqrey hramary 19 [k'] žodžio pradžioje pasitaiko prieš [o:, v, u:, au), o [g'] — prieš [au, oi, v] ir kt. Žodžio vidury [Rk'] ir [g'] pasitaiko prieš visus aukščiau nurodytus balsius ir dvibalsius. [k] ir [g] žodžio pradžioje ir viduryje, stovėdami prieš kitus priebalsius, net ir tuo atveju, jei po jų stovi priešakinės eilės balsis arba diftongas, nie- kada nesuminkštėja ir nebūna minkšti. Fonema [p]. Abilūpinė grynoji sprogstamoji duslioji fonema, tariama, suglaudžiant abi lūpas. Lūpomis sudaryta uždaruma staiga atidaroma, ir užda- pupa VV. Lt oras išeina“ vu triukšmu. Ją tariant, also stygos neįtemptos ir nevirpa, todėl — r fonema [p] yra dusli. G. 0- Fonemai [p] būdingi šie kombinaci- a niai atspalviai. Pv ip a 1. [p] prieš balsius [a, a:], prieš dvi- 7 pav. balsius [ai, au] ir kt. Šis fonemos [p] atspalvis pasižymi staigiu sprogimu, nuo 100 iki 105° (žr. kimogramą 7 pav.). Jis—nepalatalizuotas ir nelabializuotas (žr. lūpų nuotrauką 8 pav.). 2. [p] prieš balsius [o:, 2, v, u:] ir dvibalsius [u1, uo] pasižymi tokiu pačiu sprogimo kampu, kaip ir prieš [a, a] ir kt. (žr. 7 pav.). Be to, jis yra labializuotas (žr. lūpų nuotrauką 9 pav. ir plg. su 8 pav.). oT i Bond 11 pav. P (Pf: 1e] 10 pav. 3 [Piktas] 3. Suminkstintas [p] prieš priešakinės eilės balsius [1, ii, =, @, e) ir prieš dvibalsius [1£, e1, ei]. Prieš [1, e, ce) ir kt. [p] minkStinamas truputį, o prieš balsį [ii] jis pa- latalizuojamas labai daug (žr. palatogramas 10, 11 pav.). Tariant [p] prieš uz- 20 pakalinės eilės balsius ir diftongus, liežuvis gomurio visiškai neliečia. Spro- gimo kampas svyruoja nuo 105 iki 110° (žr. 12 pav.). 4. Kietasis aspiruotasis [p“] gale žodžio. Sprogimo kampas čia maždaug toks, kaip ir prieš užpakalinės eilės. balsius (100— 105“). Sprogimą lydi aiški aspiracija (žr. 13 pav.). pilkiui S.v. -—— 0 K v I — Fol 4 ko Lut 12 pav. faip A wi u +—— f EL p“ 13 pav. Fonema [p’]. Fonema [p'] tariama kaip ir [p], tik su papildomu liežuvio nugarėlės vidurinės dalies pakilimu prie kietojo gomurio, todėl [p'] minkšta. (Minkštumas gerai matyti palatogramose 14, 15 pav.) [p'] sprogimo kampas visose aukščiau nurodytose fonetinėse padėtyse svyruoja tarp 100 ir 105“ (žr. kimogramą 16 pav.). 15 pav. p' [p'jdu ii) paupi O“ SV. 16 pav. 21 Fonemos [p’] yra du kombinaciniai atspalviai: | 1. Nelabializuotas [p'] prieš [j] žodžio pradžioje. ir prieš [a, ai. a] žo- trauką, 17 pav.). 17 pav. p" [plaiip’al 18 pav. p“ [pdvp”) 2. Labializuotas [p'] prieš [0:, 2, V, u:, uo, m). Šį atspalvį tariant, abi lūpos suspaudžiamos (žr. lūpų nuotrauką 18 pav.). Sprogimo kampas ir minkštumo laipsnis tokie pat, kaip ir aukščiau nurodytojo atspalvio. Čia reikėtų pasakyti, kad F. Fortunatovas klydo, tvirtindamas, jog „prieš [j] pats lūpinis priebalsis nepilnai minkštas““*!, 14 ir 15 pav. rodo, kad [p'] prieš užpakalinės eilės balsius ir [p'] prieš [j] pasižymi vienodu minkš- tumo laipsniu. Fonema [b). Tai abilūpinė grynoji sprogstamoji skardžioji fonema. Tarimo būdas toks pat kaip ir [p] (žr. rentge- nogramą 19 pav.), tik, tariant [5], balso stygos suartėja ir įsitempia. Skiriami šie kombinaciniai fonemos [5] atspalviai. . [5] prieš balsius [as a), prieš dvibalsius [ai, au] ir prieš kai kuriuos kitus I balsius, Šis atspalvis pasižymi stačiu sprogimo kampu, svyruojančiu tarp 100— 110° (žr. 20 pav.), kietumu ir yra nelabializuotas (žr. lūpų nuotrauką 21 pav.)- balos Vv. 19 pav. b [bd:ltas) o aki b a: #° Oo: s 20 pav. NP. O. GoprynarTosB, OF ynapenun u joarore B Čalruliekux s3bIKAX, 4, Bapmasa, 1895. 22 21 pav. b [bd:ltas] 22 pav. b° [b"0:ba)] 23 pav. b [ba/]75 t 1] 2. [b] prieš balsius [2, o:, v, u:] ir diftongus [wi, uo]. Šis atspalvis pasi- žymi tokiu pat sprogimo staigumu, kaip ir ankstyvesnis, ir labializacija (žr. lūpų nuotrauką 22 pav. ir plg. ją su 21 pav.). 3. Palatalizuotas [6] prieš priešakinės eilės balsius [1, 1:, £, @, €) ir prieš diftongus [1z, 21, a1]. [b] prieš [1, £, @, e) nedaug pa- latalizuojasi (žr. 23, 24 pav.), o prieš [i] palatalizacija gana žy- mi (žr. palatogramg 25 pav. ir plg. ja su 23 pav. ir rentge- nogramg 26 pav. ir plg. ja su 19 pav.). 26 pav. matyti liezu- vio pakilimas prie kietojo gomurio, 0 19 pav. jo nėra. [b] sprogimo kampas daž- niausiai nestaigus (nuo 110 iki 115°, žr. -27 pav.). Fonema [b'). Ji tariama kaip ir fonema [6], tiktai liežuvio nu- garélés viduriné dalis papildomai pakeliama prie kietojo gomurio. Tariant [5] prieš užpakalinės eilės bal- sius ir diftongus, lie- 24 pav. b [be 5 11] 25 pav. 8 [bi:ral 27 pav. 23 žuvis gomurio visai neliečia, o, tariant [67], rio gerai matyti 28, 29 pav. [6'] sprogimo kampas toks pat, kaip ir [5] prieš užpakalinės eilės balsius (nuo 100 iki 110°, žr. 30 pav.). liežuvio prisilietimas prie gomu- 28 pav. b' [bjaur’is) 29 pav. 6" [baub'?8] gabius SV. 9 a b V Ss 30 pav. Skiriasi du kombinaciniai fonemos [b'] atspalviai: 1. Nelabializuotas [5'] prieš [j] žodžio pradžioje ir prieš [a, a:, ai, au] žodžio vidury (žr. lūpų nuotrauką 31 pav.). j a 2. Labializuotas fonemos [5'] atspalvis prieš [2, o:, v, w] ir (ws, wo] (žr. 32 pav. ir plg. su 31). Abu atspalviai vienodai minksti (plg. 28 ir 29 pav.). 24 Fonema [t). Tai grynoji sprogstamoji duslioji liežuvio priešakinė apikaliné fonema (žr. 33 pav.). Ji pasižymi didesniu energingumu ir įtampa negu rusų [£]. Ją tariant, liežuvio galiukas sudaro uždarumą su alveolėmis ir viršutiniais dantimis, o nugarėlė guli gulsčia, kaip ir tariant kitus apikalinius garsus. A 3 33 pav. t [tas] 34 pav. t [td] Oro srovės verzimasis staigiai atidaro uždarumą ir sukelia didelį šlamesį. Fonemai [¢] būdingi šie kombinaciniai atspalviai. er A Ho a = "2 + a r ¥ 35 pav. t [td] 36 pav. t (tas) 1. [¢] prieš [a, a:, ai, au) ir kitus priebalsius, po kurių stovi užpakalinės eilės balsis. Šis [t] yra kiečiausias iš visų atspalvių (34, 35 pav.) ir nelabiali- zuotas (žr. lūpų nuotrauką 36 pav.). Sprogimo kampas nuo 95 iki 110° (žr. 37 pav.). 2. Labializuotas [t] prieš balsius [2, oi, v, ui] ir diftongus [w1, uo] (žr. 40 pav. ir plg. su 36). Abu atspalviai vienodai minkšti . (žr. 34, 35 ir 38 pav.) ir turi vienodą spro- gimo kampą (žr. 39 pav.). | fas KA. 37 pav. 38 pav. t° [t96:] m 3. Palatalizuotas [t] prieš priešakinės eilės balsius [1, i:, €, «2, e), dvi- balsius [1s, 1, @1] ir prieš kitus priebalsius, po kurių eina priešakinės eilės balsis arba dvibalsis, [r] tokioje padėtyje truputį suminkštėja (plg. 41, 42 pav. su 34, 35 pav.). [t] sprogimo kampas prieš priešakinės eilės balsius svyruoja tarp 100 ir 120° (žr. 43, 44 pav.). 4. Aspiruotas [rc] žodžio gale. Jis pasižymi visomis ypatybėmis, charak- teringomis kietajam nepalatalizuotajam [t] ir, be to, yra aspiruotas (117 pav.). toks | VV. —a—— T - ad 9“ k Ss 44 pav. 26 Fonema [t'). Fonema [t'] tariama tokiu pat būdu, kaip [t], tik su papil- domu liežuvio nugarėlės vidurinės dalies pakilimu prie kietojo gomurio. Ji vartojama retai (tik tarptautiniuose žodžiuose), ir todėl mes galime išskirti tik vieną labializuotą [r'] atspalvį, kuris, i kaip rodo 45 pav., yra minkštesnis, negu [7] prieš priešakinės eilės balsius (žr. 45 pav. ir plg. jį su 42 pav.). [¢] sprogimo kampas maždaug toks, kaip [¢] prieš užpakalinės eilės balsius —tarp 95 ir 110° (žr. 46 pav.). Fonema [d). Slamesio sprogstamoji liežuvio prieSakiné apikaliné fonema (47 pav.) yra energin- gesnė negu rusų [d]. Nuo [r] skiriasi skardumu. Fonema [d] turi tris kombinacinius atspalvius. 1. [d] prieš [a, a:, ai, au) ir prieš priebalsius, po kurių stovi užpakali- nės eilės balsis, kaip žodžiuose [ddr] dar, [draik“o:] draiko ir kt. Šis atspalvis nelabializuotas ir kietas (žr. 48, 49 ir 50 pav.). Sprogimo kampas svyruoja tarp 100 ir 110“ (žr. 51 pav.). 45 pav. £** [t'9571s] tiulis Sv. | fre, =. ' -6- 47 pav. d [ddr] 48 pav. d [dai:r“o:) >. 0 oY 49 pav. d [dare] "50. pav. d [ddr] i 27 2. Labializuotas [d] prieš [2, ot, v, uw] ir dvibalsius [s, uo]. Sprogimo kampas ir palatalizacijos laipsnis tokie pat, kaip tik ką nurodyto atspalvio, tik prisideda žymi labializacija (52, 53, 54 pav., pastarąjį plg. su 50 pav.). dalgiu , sw. 5 hi ; K AIK Beran g- d a f g? v 51 pav. durpé VV. FTE vg Te 52 pav. 3. Palatalizuotas [d] prieš [1, it, 6, @, e; 1€; €1, 1] ir prieš kitus priebal- sius, po kurių stovi priešakinės eilės balsis arba dvibalsis. [d] tokioje padėtyje truputį palatalizuojama (žr. 55 pav. ir plg. ji su 53 pav.), prieš [i zacija stipresnė (žr. 56 pav.). Sprogimo kampas ne toks stai nurodytų [d] atspalvių: nuo 110 iki 115° (žr. 57 pav.). 28 :] palatali- gus, kaip anksčiau 56 pav. d (d ida) Fonema [d'). Tai minkštoji fonema, vartojama tik tarptautiniuose žo- džiuose. Tariama kaip [d], bet su papildomu liežuvio nugarėlės vidurio pa- kilimu prie kietojo gomurio. didelį y Sv. B A eV | 0— di! d Fa f u: 57 pav. Fonema [d'] turi tik vieną kombinacinj atspalvį prieš balsį [v]. Jis pasi- žymi stipria labializacija ir minkštumu. Kaip rodo 58 pav., [d'] yra minkštesnė negu [d] prieš priešakinės eilės balsius, netgi minkštesnė negu [d] prieš [73] Sprogimo kampas svyruoja tarp 110 ir 135°. Kv 58 pav. d“ [d"°vbaTi] 59 pav. k [kas] Fonema [k]. Slamesio grynoji sprogstamoji liežuvio užpakalinė duslioji fonema (žr. 59 pav.). Uždaruma sudaroma tarp užpakalinės liežuvio nugarė- lės dalies ir minkštojo gomurio užpakalinio krašto. Uždaruma staigiai atida- roma, ir oras su šlamesiu išeina pro susidariusią angą. Balso stygos nevirpa. [k] turi šiuos atspalvius. 1. [k] prieš [a, a:, ai, au] ir prieš priebalsius, nesvarbu, koks balsis eis po jų— priešakinės ar užpakalinės eilės. [k] visose šiose padėtyse yra kietas 60 pav. k [ka:] 61 pav. k [ka:) 29 (60 pav.) ir nelabializuotas (žr. 61 pav.). Šio [k] sprogimo kampas svyruoja tarp 100 ir 115° (žr. 62 pav.). 2. Labializuotas [k] prieš [2, o:, V, ut, wt, uo]. Sis atspalvis pasižymi labializacija (žr. 63 pav. ir plg. jį su 61) ir nestaliu sprogimo kampu (125—140° ir daugiau). [k] sprogsta nestaigiai, nes [A] ir tik ką nurodytieji balsiai bei diftongai tariami toje pačioje vietoje, ir liežuvis beveik nekeičia padėties (žr. 72 pav.). | karčiai Sv. 6 i — k a F &’ al 62 pav. 3. Palatalizuotas [k], pasitaikantis betarpiškai prieš priešakinės eilės bal- sius [1, i:, €, @, e] ir prieš dvibalsius [1e, e1, @1). Šis [k] atspalvis šiek tiek suminkštintas (žr. 64 pav.) ir pasižymi statesniu sprogimo kampu, negu kie- 63 pav. 49 [k°3:] tieji, nelabializuotasis ir labializuotasis, [k] atspalviai. Sprogimo kampas siekia nuo 95 iki 110“ (žr. 65 pav.). [k] prieš [i:] suminkštintas gana daug, tačiau [k] nei prieš vieną prieš- akinés eilės balsį nesiekia tokio minkštumo kaip [k'] (66 pav. plg. sw 69 pav.). ; kirčiui sv. E _— k L ra lo ui 65 pav. 4. Aspiruotas [k“] žodžio gale. Jo sprogimas nestaigus, ir burnos kreivė lėtai leidžiasi žemyn, tai patvirtina kimograma (67 pav.). Kietumas toks pat, kaip ir anksčiau nurodytų atspalvių. Fonema [k'). Fonemos [k’] tarimas skiriasi nuo [k] tik liežuvio nugarėlės vidurinės dalies papildomu pakilimu prie kietojo gomurio ir viso liežuvio žymiu pasistūmėjimu į priekį. Tai gerai matyti 68 pav. (plg. jį su 59 pav.) ir 69 pav. Skiriasi du kombinaciniai fonemos [R4'] at- spalviai: 1. Nelabializuotas [A'] prieš [a, a: au) (70 pav.). 2. Labializuotas [k'] prieš balsius [2, o0:, v, u:) ir dvibalsius [w1, wo] (žr. 71 pav.). 66 pav. k [k i:la) mesk Sv. o Dy nd (7 x (2) 67 pav. 68 pav. k“ [k“"ū:ra] 69 pav. k“ [R“"ūtra] 70 pav. k“ [k’adile] 71 pav. k“ [R9d:R"90:] 31 Abiejų atspalvių sprogimo kampas svyruoja tarp 100 ir 120° (žr. 72 pav.)??. Fonema [g]. Tai grynoji sprogstamoji kietoji skardžioji liežuvio užpaka- linė fonema (žr. 73 pav.). Ji tariama taip pat, kaip duslioji fonema [R], skirtumas tik tas, kad, tariant [g], virpa balso stygos. [g] pasižymi nestaigiu sprogimo kampu. -2 >. a monn i vr 72 pav. vv. JU 73 pav. g [garai] - 74 pav. g [garai] 75 pav. g [garai] [g] vartojama įvairiose padėtyse. Skiriami šie kombinaciniai [g] atspalviai, 1. [g] prieš balsius [a, a;, ai, au) ir prieš kitus priebalsius. Šis [g] yra pats kiečiausias (žr. palatogramą 74 pav.) ir nelabializuotas (Zr. 75 pav.). Sprogimo kampas labai svyruoja, bet staigumu nepasižymi (76 pav.). ** Statesnis [k’] sprogimo kampas priklauso nuo [k“] padėties kirčiuotame skie- menyje, 32 2. Labializuotas [g] prieš balsius [2, 04,0, uz] it diftongus [w1, uo). Pasi- žymi stipria labializacija (77 pav.) ir nestaigiu sprogimu (žr. 78 pav.), nes šių balsių ir [g] tarimo vieta beveik sutampa. Liežuvis liečia gomurį tiek pat, kiek tariant [g] prieš [a, a;) ir kt. (žr. 79 pav.). gabius SV. >0- pa e rr 4) 79 pav. g? [g%: dbs) 3. Palatalizuotas [g], vartojamas lietuvių kalboje betarpiškai prieš prieSaki- nės eilės balsius ir dvibalsius. Nuo kitų atspalvių šis [g] skiriasi palatalizacija, ypač žymiai [g] suminkštėja prieš [iz], tačiau [g'] yra minkštesnis negu [g] prieš [is]. (Plg. 80 pav. su 81 pav. ir su 84 pav.) 3. Kalbotyros klausimai 33 Sprogimo kampas nestaigus — 110— 130° (žr. 82 pav.). Fonema [g'). Minkštoji fonema [g'] sudaro porą su kietąja [g]. Tariant [g'], liežuvio nugarėlės vidurinė dalis kyla prie kietojo gomurio, Šis papildomas 80 pav. 7 [Sirdž'?d] 81 pav. £ [ft: 7e] — Jege „= wx Pre \ Ares Cs dn e 5 o b <Q) | | ao 83 pav, g“ [valg'*o | * x 84 pav. g" [valg'*0:) 85 pav. g“ [valg’o:) pakilimas labai gerai išryškėja, lyginant [g] ir (73 ir 83 pav.). Tariant [g'], liežuvis žymiai todėl [g] lietuvių kalboje priartėja prie liežu 34 Ig] garsų rentgenogramas liečia gomurį (84 ir 85 pav.), vio vidurinių priebalsių, Fonema [g'] turi du atspalvius: 1. Nelabializuotas [g') vidury žodžio prieš [a, as, au] (žr. 86 pav.). 2. Labializuotas [g'] prieš [2, 02, uv, uz, wi, uo] (žr. 87 pav. ir plg. jį su 86 pav.). Abu atspalviai pasižymi vienodu minkštumo laipsniu ir nestaigiu spro- 'gimo kampu, svyruojančiu tarp 110 ir 140° (žr. 88 pav.). b) Afrikatos. Afrikatos, ypač kietosios, lietuvių kalboje vartojamos labai retai: [c] pradžioje žodžio — tiktai prieš [a, az, 92, 0:, v] ir prieš priebalsį [2], po kurio stovi [a]. [č] — prieš [ai] ir [v], po kurio eina [a], o [dž] — tiktai tarptautiniuose žodžiuose, dažniausiai prieš [au, 2). Vidury žodžio, išskyrus tarptautinius žodžius, [c] pasitaiko tik keliuose žodžiuose, kaip [Ricn®d:71) kicnoti ir kt. Iš kitų afrikatų žodžio vidury dar pasitaiko '[č] prieš [a, a:, 2, 01, v, Už, ai, uo, m). Gale žodžio pasitaiko tiktai [c] ir [č] afrikatos, pavyzdžiui: [škac] škac ir [2'"5č] čiuč. Dažniau vartojamos minkštosios afrikatos: [c'] žodžio pradžioje prieš [1, 17, uv, uz, 1g] ir vidury Zo- džio prieš [s, e, el. [dz’] vartosena lietuvių kalboje labai ribota: pra- džioje žodžio ji pasitaiko tik prieš [s, «e, 1]. [č'Jir [dž'] iš visų afrikatų vartojamos dažniau- siai ir pradžioje žodžio, ir vidury. [č'] pradžioje žo- džio pasitaiko prieš [1, ii, e, dg, €, a, až, Os u, Už, au, uo); [dž')— prieš [1, 17,8, @, 0:5 V, Už, au). Vidury žodžio [č']ir [dž'] vartojamos prieš [a, az, or, vu, Už, au, uo, m), o [č')]—ir prieš [e]. ! 87 pav. g”° [vale’o 3 Junginiuose su kitais priebalsiais vidury žodžio iš visų afrikatų pasitaiko tik [d'] ir [dž'], užimančios vietą gale junginio. Likusios minkštosios afrikatos viduryje žodžio su kitais priebalsiais nesijungia. dalgi ui o o Vv. ad d a > g? 88 pav. ui k Fonema [c). Tai liežuvio priešakinė sprogstamoji apikalinė afrikata su apvalia anga. Ją tariant, liežuvio galiukas remiasi į alveoles, o nugarėlė plokš- čia (žr. rentgenogramą 89 pav.). Liežuvio kraštai remiasi į gomurio kraštus (90 pav.). 35 Liežuvio galiukas, remdamasis į dantis, sudaro uždarumą, kuri pereina į angą, sudaromą tais pačiais organais toje pačioje vietoje. Nuo uždarumos prie angos pereinama labai sklandžiai. Fonema [c] lietuvių kalboje turi šiuos atspalvius. bi] LJ 89 pav. ¢ [cdkt“] 1. [c] prieš [a, a] ir [v, x], po kurių stovi užpakalinės eilės balsis. Sis atspalvis yra kiečiausias ir visai nelabializuotas (91 pav.). Pučiamasis elementas jame, kaip ir kituose atspalviuose, labai trumpas (žr. 92 pav.). 90 pav. c [ead:ras) 91 pav. c [cakr*] 2. Labializuotas [¢], prieš balsius [2, o0:, uv]: Jo pučiamasis elementas maždaug toks, kaip ir priešeinančio atspalvio. Taip pat jie abu vienodai kieti (plg. 93 ir 90 pav.). Šis atspalvis labializuotas (žr. 94 pav.). ATE {Ly JE o -0— cakt VV. > ¢ a k aj 92 pav. Fonema [c'). Minkštoji [¢’] tariama kaip kietoji [c], tik su papildomu lie- žuvio nugarėlės vidurinės dalies pakilimu prie kietojo gomurio. Šis papildo- masis pakilimas labai gerai matyt, lyginant 89 ir 95 pav. 36 Fonema [c'] turi du atspalvius: 1. nelabializuotą prieš priešakinės eilės balsius (1, #:, e, @, el; 2. labializuotą [c'] prieš užpakalinės eilės balsius [v, uw] (žr. 96 pav.). Abu atspalviai pasižymi vienodu minkštumo laipsniu (žr. 97, 98 pav.) ir vienodo ilgumo pučiamuoju elementu (žr. 99 pav.). 93 pav. e? [c9d:Zis) : 94 pav. c* [c"Ukr"vs] KA 95 pav. ¢’ [c'ibe) 97 pav. ¢’ [c'ikt“] 98 pav. c“ [c""u:—c""ū:) ro ET S al IEE Si L Taa 37 Fonema [č], Duslioji sprogstamoji liežuvio priešakinė apikalinė afrikata su apvalia anga ir antruoju užpakaliniu židiniu (zr. 100 pav.). [¢] uždaruma su- daroma tarp liežuvio galiuko ir alveolių. Uždaruma sklandžiai pereina į angą. Pučiamasis elementas susidaro toj pat vietoj, kur ir uždaruma, tai palengvina perėjimą nuo uždarumos prie angos, S— T S. Vv. HIS — — 100 pav. & [čdiži:T1] Skiriami du fonemos [¢] atspalviai: 1. kietasis atspalvis prieš [a, ai, al ir [0] (žr. 101 pav.). Jis nelabializuotas; 2. kietasis labializuotasis [¢] prieš balsius [2, oi, v, u:] ir diftongus [u1, uo]. Pagrindiniai šio atspalvio požymiai — kietumas ir labializacija (zr. 102 pav.). Abu atspalviai pasižymi trumpu pučiamuoju elementu (zr. 103 pav.). 101 pav. ¢ [čdižį:T1] 102 pav. &° [g'iūč?o:) čaižyli NN. SY. ai El i nie JA C ~~) ~ 103 pav. Fonema [¢’]. Tarimas panašus į [¢] tarimą. Skirtumas glūdi liežuvio nu- garėlės vidurinės dalies papildomame pakilime prie kietojo gomurio (104 pav.). Tariant [¢], liežuvis liečia gomurį daugiau negu tariant [č] (žr. 105, 106 pav.). Pučiamasis [¢] elementas maždaug toks, kaip ir [¢] (zr. 107 pav.). 38 Turime du kombinacinius fonemos [č') atspalvius: 1. nelabializuotą [¢) prieš [a, at, 1, Iš, g, @, esi) (žr. 108 pav.); 2. labializuotą [č"] prieš [2, oi; vw, u:, uo, wi) (žr. 109 pav.). t ] 104 pav. č' [č'd] 105 pav. & [d'izr"uo £1] 106 pav. č“* [č"ū:1:] čempė SV. 108 pav. ¢& [ė“d] 109 pav. &° [ė*9ū:815] 39 Fonema [dz]. Liežuvio priešakinė anikalinė skardžioji afrikata. Ją tariant, liežuvio galiukas prisiliečia prie alveolių. Uždaruma sklandžiai pereina į angą. Sprogstamasis ir pučiamasis elementai susidaro toje pačioje vietoje (žr. 110 pav.). *v. 110 pav. d2° [dz°ii:kas) Yra šie fonemos [dz] atspalviai: 1. Kietasis [dz] prieš priebalsį [v], po kurio eina [a]. Šis atspalvis pasi- žymi kietumu ir yra nelabializuotas. 2. Labializuotas [dz] prieš [u: uv], pasižymintis kietumu (žr. 111 pav.) ir labializacija. Pučiamieji elementai abiejų [dz] atspalvių labai trumpi, net trumpesni už atitinkamų dusliųjų. Jų pučiamumas taip pat, palyginus su atitinkamais dus- liaisiais, žymiai mažesnis. Fonema [dz"). Fonema [dz"] tariama kaip ir [dz], tik su papildomu liežuvio nugarėlės vidurinės dalies pakilimu prie kietojo gomurio (žr. 112, 113, 114 pav.), — —r— LAH 112 pav. dz’ [dz'i:r"do Tt1] m— t. 113 pav. dz“ [dz Popsė ti] 114 pav. dz’ [dz'i:r"uo ti) 40 Skiriami du fonemos [dz'] atspalviai: 1. nelabializuotas [dz’] prieš balsius [1, 72, e, e) (žr. 115 pav.); 2. labializuotas — prieš [y, uo] (žr. 116 pav.). Abu atspalviai pasižymi trumpu pučiamuoju ir ilgu sprogstamuoju ele- mentu (žr. 117 pav.). a ji J 115 pav. dz’ [dz"inkt®] 116 pav. dz“ [d2"upTéT1) | dzingt „— VV. Pi, J [f L~) dz’ L rR k te 117 pav. . Fonema [d#]. Tai liežuvio prieSakiné apikaliné skardZioji afrikata su ant- ruoju užpakaliniu židiniu. LieZuvio galiukas sudaro uždarumą su alveolémis. Uždaruma sklandžiai pereina prie angos. [dž] lietuvių kalboje pasitaiko tik tarptautiniuose žodžiuose ir dažniausiai turi du atspalvius: 1) linkusį labializuotis prieš [a, au] ir kt. (žr. 118 pav.), 2) labializuotą prieš [2, 0:, uy, ui] ir kt. 118 pav. dž [dždulis] 119 pav. dž [dždulis] Abu atspalviai pasižymi kietumu (žr. 119 pav.), silpnu pučiamumu ir trumpu pučiamuoju elementu (žr. 120 pav.). Fonema [dž'). Fonema [dž') tariama taip pat, kaip ir [dž], tik su papil- domu liežuvio nugarėlės vidurinės dalies pakilimu prie kietojo gomurio (žr. rentgenogramą 12] pav. ir palatogramas 122, 123, 124 pav.). 41 Pučiamojo ir sprogstamojo elementų ilgumas toks pat, kaip ir [dž] (žr. 173 pav.). Yra du kombinaciniai fonemos [dš'] atspalviai: 1) linkęs labializuotis prieš balsius [1, f:, ¢, a, a] ir prieš dvibalsius [e1. au) (žr. 124, 125 pav.), 2) labializuotas [dš'] atspalvis prieš balsius [2, oi uv, w:] ir prieš diftongus (uo, ui] (žr. 126 pav.). džaulis VV. Am T T „a dž du r L s id, 121 pav. dž' [dž'aūksmas] 123 pav. dž“ [dž "o:vė] 124 pav. dž' [dž'iT m Ti] E —————m— 125 pav. dž" [dž'duf1] 126 pav. dž“ [dž""o:vd] 42 c) Nosiniai sklandieji. Lietuvių kalbos nosiniai sklandieji ir [r, I], turė- dami kirtį ir priegaidę, yra nevienodo ilgumo ir todėl užima ypatingą vietą garsų tarpe. Lietuvių kalbos [m] ir [m] labai dažnai vartojamos fonemos ir turi daug pozicinių atspalvių. Jos pasitaiko pradžioje žodžio prieš balsius [a, ati, 2, oi, us Už e, @ 85 1, ii], prieš dvibalsį [wm], o [n] ir prieš [uo]. [m] ir [n] pra- džioje žodžio prieš priebalsius niekad nevartojami. Jie po priebalsių [4, s, š], o [n] ir po [g] kartais pasitaiko pradžioje žodžio. Vidury žodžio [m] ir [m] būna prieš balsius [ay ai, 2, oi, yu, Už ¢, e, 6, 1, 2], prieš diftongus [ai, au, wi, uo, 21, @, ie). Be to, [n]— prieš priebalsius [%, g, £, d] ir kt., o [m]— prieš [p, 5, t, d). Absoliutinéje žodžio galiinéje [m] ir [x] vartojami labai dažnai. [m'] ir [n'], kaip ir kitos minkštosios fonemos, vartojamos rečiau. Jos iš prigimties pasitaiko tik betarpiškai prieš užpakalinės eilės balsius, ir po [m', n'] niekada nestovi priebalsis, todėl mišriųjų dvigarsiy jos niekada ne- sudaro. Įm') žodžio pradžioje pasitaiko tik keliuose garsažodžiuose, pvz.: Įm'auk"č'"o:t1) raiaukčioti, [Įm'afūkTti] miaukti ir kt. [n') žodžio pradžioje pasitaiko prieš balsius [2, o:, v, w:), prieš dvibalsį [au] ir gale priebalsinių junginių, pavyzdžiui, žodžiuose [žn'aūkti) žniaugti, (šn'aūk š 71] šniaukšti, [gn'duš Ti] gniaužti, [kn'aūkti] kniaukti. Žodžio vidury [m"] ir [m'] pasitaiko tik prieš [2, oi, uv, wi], prieš difton- gus [au, uo, wi). Be to, [n'] pasitaiko dar prieš [a, ai]. Minkštosios fonemos [m'] ir [m']) taip pat vartojamos gale priebalsinių junginių, pavyzdžiui: [p?iz0z1ksm’®0:] prieveiksmio, [n°uom’ ail] nuozmiau, [Gc7kSn'°0:] verksnio, [9eik9n'"o:] veiksnio, [da2n’aii] dažniau, [g"drkšn'""o:] gurkšnio ir kt. į Fonema Įm). Bilabialinė nosinė sprogstamoji skardžioji fonema. Ji tariama taip pat, kaip ir [5]. Tarimas skiriasi tik minkštojo gomurio darbu: tariant [5], minkštasis gomurys yra pakeltas ir uždaro oro srovei praėjimą į nosies ertmę, o, tariant [m], jis nuleistas: oras laisvai praeina į nosies ertmę ir suteikia sklandžiajai [m] nosies rezonansą. Fonemai [m] būdingi šie kombinaciniai atspalviai. 1. [m] žodžio pradžioje ir vidury prieš balsius [a, a:], dvibalsius [ai, au]. [m] absoliutinėje galūnėje ir [m] visuose mišriuosiuose dvigarsiuose, po kūrių cina kietasis priebalsis, o taip pat [m] prieš kietuosius priebalsius [p, 5, £, d], o kartais ir prieš suminkštintus. Šis [m] pasižymi kietumu ir yra nelabializuotas. Jį tariant, liežuvis go- murio neliečia, 2. Labializuotasis [m] atspalvis prieš balsius [2, o:, v, w] ir dvibalsį [wi] žodžio pradžioje ir gale, be to, prieš [wo] tik žodžio viduryje. Abu atspalviai pasižymi vienodu kietumu, bet antrasis nuo pirmojo ski- riasi labializacija. 3. Suminkštintas [m] atspalvis žodžio pradžioje .ir viduryje prieš prieš- akinės eilės balsius |[s, «e, 1, 71] ir diftongus [1s, £1, @1]. Šis atspalvis žymiai 43 palatalizuotas (žr. 127 pav.), o prieš balsį [i:) palatalizacija dar stipresnė, ir toks [m] nuo [m'] skiriasi labai nedaug (žr. 128 pav. ir plg. su 129 pav.). Be ką tik nurodytų kombinaciniy atspalvių, lietuvių kalbos fonema [m] turi keletą pozicinių atspalvių, susietų su kirčio vieta ir priegaide. 1. [m) nemišriuosiuose dvigarsiuose kirčiuo- tame skiemenyje žodžio pradžioje, viduryje ir gale. Tokio [m] ilgumas vidutiniškai 11,03 g. 2. [Įm] nemišriuosiuose dvigarsiuose žodžio pradžioje, viduryje ir gale nekirčiuotame skieme- nyje. Šis pozicinis [m] atspalvis, palyginus su pirmuoju, trumpesnis: vidutiniškai 9 g. 3. [m] mišriuosiuose dvigarsiuose [dim, @’'m, im, dm), kur tvirtapradé arba trumpinė priegaidė krinta ant pirmosios mišriojo dvigarsio dalies, Įm) čia trumpesnis negu su tvirtagale priegaide Šio atspalvio ilgumas vidutiniškai junginyje [dm] — 10 o, [@m) — 11 o, [im] — 14 65 [dm] — 12,65 g. 4. Ilgiausias [m] miSriuosiuose dvigarsiuose, kur ant [m] krinta tvirtagalé priegaidé. Tokio [m] ilgumas junginyje [am] vidutiniškai 16,92 g, [em] — 18,2 0, [vii] — 14,62 6, [19] — 19,65 g. 5. [m] nekirčiuotuose mišriuosiuose dvigar- siūose, kur kirtis krinta ant sekančio po [m) skiemens. Toks [m] vidutiniškai yra truputį ilges- nis už [m] mišriajame dvigarsyje su tvirtaprade priegaide ant pirmosios jo dalies. Šio atspalvio ilgumas junginyje [am] užima 12,8 4, [em] — 13,56 o, [1m]—14,03 c, [m] — 14,44 g. 6. [m] diftonginiuoše junginiuose, esančiuose trečiame arba tolimesniame skiemenyje nuo kir- čiuotojo. Toks [m] pasižymi redukcija ir yra labai trumpas. Junginyje [am] jis tik 7,78 g. Fonema [m'], Atitinkanti kietąją [m] minkštoji fonema. Ji tariama kaip [m], bet su papildomu liežuvio nugarėlės vidurio pakilimu prie kietojo gomurio (žr. 129 pav.). Skiriami šie kombinaciniai fonemos [m’] atspalviai: 1) nelabializuotas [m") prieš dvibalsį [au] žodžio pradžioje ir žodžio vidury, 2) labializuotas [m'] atspalvis prieš balsius [2, o:, uv, w:] ir prieš [uo, ui) žodžio vidury. Be to, yra du poziciniai fonemos [m’] atspalviai: 1) [m'] kirčiuotame skiemenyje. Jo ilgumas 14 5, 2) [m'] nekirčiuotame skiemenyje. Tokio [m'] ilgumas vidutiniškai 11,42 g. Fonema [n). Tai liežuvio priešakinė skardžioji nosinė apikalinė sklandžioji fonema, tariama kaip ir liežuvio priešakinis sprogstamasis [d], skirtumas tik 129 pav. m“ [m’aiik’a) 44 tas, kad, tariant [n], minkštasis gomurys, nuleidžiamas ir oro srovei sudaro- mas praėjimas į nosies ertmę, gaunamas nosies rezonansas (žr. 130 pav.). | ! Fonema [n] turi šiuos kombinacinius atspalvius, 1. [1] prieš balsį [a] ir prieš dvibalsius [ai, au] žodžio pradžioje ir vidu- ryje, [n] absoliutinéje galūnėje, [rn] prieš kietuosius [z, d] ir [n] miSriuosiuose dvigarsiuose, po kuriy eina kietasis priebalsis. Sis atspalvis pasižymi kietumu (zr. 131 pav.) ir yra visai nelabializuotas. Y.v. 3) 2. Labializuotas [x] prieš balsius [2, oi, vu, w:] ir prieš diftonga [wo] pra- dzioje ir viduryje žodžio ir prieš [wu] tiktai vidury žodžio. Šis atspalvis pasi- žymi tokiu pat kietumu kaip ir ankstyvesnis (žr. 132 pav.). 3. Palatalizuotas [x] pradžioje ir viduryje žodžio prieš [1, #, £, @, 15, el, ei) ir prieš suminkštintus [T, d) priebalsius. Šis atspalvis pasižymi nedi- deliu palatalizacijos laipsniu (žr. 133 pav.). 130 pav. n [na:mas] „131 pav. n [nam“*6:) ii di 132 pav. n° [n°] 133 pav. A [AH] 134 pav. n [afika) 4. Liežuvio užpakalinis kietasis [m] prieš kietąjį [4] ir [g]. Tarimo būdas ir jėga tokia pat, kaip [A] ir [g] (žr. 134, 135 pav.). 5. Liežuvio užpakalinis sprogstamasis [m] prieš minkštuosius ir suminkš- tintuosius [A] ir [g]. Kaip matyti iš 136 ir 137 pav., jis labiau supriešakėjęs, negu anksčiau nurodytasis atspalvis. Fonemai [n] būdingi šie poziciniai atspalviai. 1. [n] nemišriuosiuose dvigarsiuose pradžioje, viduryje ir gale žodžio kit- čiuotame skiemenyje. Tokio [x] ilgumas vidutiniškai 13 g. 45 2. [mn] nemišriuosiuose dvigarsiuose pradžioj, vidury ir gale žodžio ne- kirčiuotame skiemenyje. Tokio įx] ilgumas vidutiniškai 9,83 5. 3. [n] niSriuosiuose dvigarsiuose, kuriuose pirmasis komponentas tuti tvirtapradę arba trumpinę priegaidę. Toks [x] yra trumpesnis negu [m] su tvirtagale priegaide. Sis [n] junginyje [d:n] vidutiniškai siekia 8.19 g, (en)— 13,8 5, [in] — 12,98 g. 135 pav. n [anga) 136 pav. 7 [ai ki) 137 pav. X [pTizang’o:) 4. [n] mišriuosiuose dvigarsiuose su kylančia priegaide. Šis [m] atspalvis nuo kitų skiriasi tuo, kad jis yra pats ilgasis. Jo ilgumas junginyje [af] vidu- tiniSkai 14,03 4, [24] —14.78 6, [14] — 19,49 5 it [vii] — 16,11 5. 5. [a] nekirdiuotuose misriuosiuose dvigarsiuose. Jis yra ilgesnis negu pirmasis pozicinis atspalvis. Jo ilgumas junginyje [an] vidutiniškai siekia 10,55 o, [en]—12,47 5, [11)—12,28 6, [un] —13.5 5. 6. [n] nekirčiuotuose mišriuosiuose dvigarsiuose, esančiuose trečiame arba tolimesniame skiemenyje nuo galo. Jis pasižymi redukcija ir yra labai trum- pas. Jo ilgumas vidutiniškai 10,19 g. 138 pav. xn“ [n’duk’a’s1] 139 pav. n’ [n’duk’as1] Fonema [n’]. Tai minkštoji fonema su labai dideliu papildomu liežuvio nugarėlės vidurinės dalies pakilimu prie kietojo gomurio. [m'] dėl šios prie- žasties priartėja prie liežuvio vidurinių priebalsių (žr. 138 pav. ir palatogramą 139 pav.). Yra keletas kombinacinių fonemos [mn'] atspalvių: 1) nelabializuotas [n'] — žodžio vidury prieš balsius [a, a:], prieš dvibalsius [au] ir prieš [au] žodžio 46 pradžioje; 2) labializuotas [n') žodžio pradžioje prieš lūpinius balsius [2, 05, u, w:] ir diftongus ir vidury žodžio prieš [2, o:, y, u:, uo, ui). Fonema [n'] turi du pozicinius atspalvius. 1. [n'] kirčiuotame skiemenyje. Šis atspalvis ilgesnis negu [n’] nekirčiuo- tame skiemenyje. Pirmojo atspalvio ilgumas maždaug 11,5 g. 2. [n'] nekirčiuotame skiemenyje. Jis yra trumpesnis negu pirmasis — tik 8,65 g. 2. Pučiamieji priebalsiai. a) Šlamesio pučiamieji. Prie jų priklauso [s, s', §, &, 2, 24, &, #, v, V, Ji fo Fedo", v x) Dažniausiai iš jų vartojamas [s]. [s] ir [š] pasitaiko prieš visus priešakinės ir užpakalinės eilės balsius ir prieš visus diftongus, išskyrus [u1], prieš kurį [s] ir [š] pasitaiko tik tarptau- tiniuose žodžiuose ir dažniausiai tikriniuose varduose. Be to, [s] pradžioje žodžio pasitaiko prieš priebalsius [k, I, m, n, p, r, t, v]; [§] — prieš [4,4 m, n, v], o prieš [k, £, r] — tik nedaugelyje žodžių, kaip [fkac] škac, [štai] štai, Į[šra:tas] šratas. [š] prieš [p] pasitaiko tik skoliniuose, Vidury žodžio [s] ir [š] gali būti prieš visus priešakinės ir užpakalinės eilės balsius, prieš visus diftongus ir prieš priebalsius [t, k, I, m, n, r, 2]. Be to, [š] žodžio viduryje pasitaiko prieš [č'], o veiksmažodžio priešdėliuose dar ir prieš priebalsius [p, j] ir kt. [s] ir [š] lietuvių kalboje labai dažnai pasitaiko įvairiose gramatinėse for- mose gale žodžio. [š] pradžioje žodžio pasitaiko prieš priešakinės ir užpakalinės eilės bal- sius ir prieš dvibalsius [a1, wo, €1, 18], [2] — prieš [1, 1:1, s, 25 uv, Ut, a, a:) ir prieš dvibalsius [au, wi]. Pradžioje žodžio prieš priebalsius [/, m, v] vartojami ir [š], ir [2], be to, [2] dar — ir prieš [n]. "Vidury žodžio [#] ir [2] vartojami prieš visus priešakinės ir užpakalinės eilės balsius, prieš dvibalsius [au, a1, e1, 1, ti, uo] ir prieš priebalsius [d, m, I], [2] — prieš [ai, d, g, I]. Gale žodžio skardieji priebalsiai nevartojami. Fonema [2] lietuvių kalboje žodžio pradžioje pasitaiko prieš [a, at, 2, ot, £, @, €, i:, 1] ir prieš [y] tarptautiniuose žodžiuose, o taip pat prieš [ai, au, lg, gi, ai). Vidury žodžio [ov] vartojamas prieš. [a, ai, 2, oi, vu, Ut, g, @, 65 1, its al, uo, Ul, Is, gl, @, au]. Su kitais priebalsiais jungiami sudurtiniuose žodžiuose sudūrimo vietoje, pavyzdžiui, žodžiuose: [vištvanafgis] vištvanagis, pasitaiko ir gale junginių [dv-, ¢v-, 2v-] ir t. t. Gale žodžio [v] nevartojamas. [j] lietuvių kalboje pasitaiko visose padėtyse. [j] junginių su kitais prie- balsiais žodžio pradžioje nesudaro, išskyrus lūpinius [p, 5], po kurių jis vartojamas. Pradžioje ir vidury žodžio [j] vartojamas prieš balsius [a, ai, 2, 015 u, wu, 1, £:, e, e] ir prieš dvibalsius [au, uo, is, a1], be to, žodžio pradžioje, prieš [21], vidury žodžio, prieš [wi]. 47 Gale žodžio [j] pasitaiko kai kurių žodžių nepilnose formose, pavyzdžiui: [76:7] joj, [91570:j] visoj ir kt. Fonemos [f, x, y] lietuvių kalboje vartojamos tik skoliniuose. Gale žo- džio [f, x] lietuvių kalboje pasitaiko tik ištiktukuose [if] uf, [ax] ach. Skoli- niams ir pavardéms su galūnėmis [f, x] pridedamos atitinkamos lietuviškos galūnės, pvz.: [b°ubik°dpfas] bubikopfas, [MiZeriiixas) Meternichas ir kt. Minkstosios puc¢iamosios fonemos lietuvių kalboje vartojamos daug rečiau negu kietosios. Absoliutinėje galūnėje jos visai nevartojamos. [s') pradžioje žodžio pasitaiko prieš balsius [y, w:] ir prieš dvibalsį [au]. [§'] — prieš [a, ai, v, w:] ir prieš dvibalsius [ai, au, wo, u1). Vidury žodžio [s') ir [š') vartojamos prieš balsius [a, a:, oi, u, uw] ir prieš dvibalsius [au, wo, m). Pradžioje žodžio [#’] pasitaiko prieš užpakalinės eilės balsius [0:, vu, w] ir prieš dvibalsį [au]. Pradžioje žodžio [2'] visai nepasitaiko, išskyrus žodį [2"5—5£7""8] ziu-ziu. Vidury žodžio [ž'] vartojama prieš visus užpakalinės eilės balsius ir prieš dvibalsius [au, wo, ui]. Junginiuose su kitais priebalsiais fonema [ž'] visada stovi tik gale jungi- nio, dažniausiai po [r], pavyzdžiui, [5174'*0:] viržio. Vidury žodžio [2'] pasitaiko tik prieš [a, ai, uv, au] ir po [r]. Pradžioje žodžio [v'] vartojama tik prieš dvigarsį [au] ir tokiuose garsa- žodžiuose kaip [v'dukTelefi] viauktelėti, [v'dukč""o:T1] viaukčioti ir kt. Vidury žodžio ji pasitaiko prieš balsius [a, o:, y, w:) ir prieš dvibalsius (au, uo, wi). Fonema [s). Tai duslioji pučiamoji liežuvio priešakinė apikalinė kietoji fonema. Ją tariant, liežuvio galiukas remiasi į alveoles, o liežuvio nugarėlė guli beveik plokščia, jo kraštai remiasi į šoninius dantis ir į kie- tojo gomurio kraštus, todėl tarp priešakinės liežuvio dalies ir kie- tojo gomurio susidaro siaura apvali anga (140 pav.). Oro srovės pra- ėjimas pro šią angą sukelia pūtimą. Tariant [s], kaip ir tariant visus kitus pučiamuosius priebal- sius, minkštasis gomurys uždaro praėjimą į nosies ertmę, ir pu- 140 pav. s [sald] čiamasis [s] yra be nosies rezo- nanso. Fonemai [s] būdingi šie kombinaciniai atspalviai. 1. [s] pradžioje ir viduryje žodžio prieš balsius [a, a:) ir prieš dvibal- sius [a1, au], absoliutinéje galūnėje ir prieš visus kietuosius anksčiau nurody- tus priebalsius, o kartais ir prieš suminkštintus. Šis [s] yra kietas ir nelabia- lizuotas, žr. 141 pav. Jis pasižymi nesilpnu pučiamumu (žr. 20, 30, 37, 39, 67 pav. ir kt.). Sy 0 J 48 2. Labializuotas [s] žodžio pradžioje ir viduryje betarpiškai prieš [2, ot, vs ul; Labializuoto atspalvio minkštumas niekuo nesiskiria nuo nelabializuoto (žr. 142 pav. ir plg. su 141 pav.). Pučiamumas jo toks pat, kaip ir aukščiau nurodytojo atspalvio. 3, Palatalizuotas [s] prieš priešakinės eilės balsius [1, 2, ¢, ce, el, prieš dvibalsius [iz, s1, 1] ir prieš kai kuriuos ką tik nurodytus minkštuosius ir suminkštintus priebalsius. 143, 144 paveiksluose, palyginus juos su ankstyves- niais, matyti, kad [s] truputį suminkštintas. Ge — . 141 pav. s [sav"o:] G a pakili —— > / s Lt k a 146 pav. Prieš [i:] priebalsis [s] palatalizuojamas labai daug, beveik tiek, kiek ir (s') (žr. 145 pav.). Pučiamumas toks pat, kaip ir anksčiau nurodytųjų atspal- vių (žr. 146 pav.). Fonema [s'). Minkštoji fonema [s'] tariama kaip [s], tik su papildomu liežuvio nugarėlės vidurio pakilimu prie kietojo gomurio (žr. 147 pav.). Lie- žuvio pėdsakai ant gomurio gerai matyti 148 pav. [s'] labiau Slama negu [5]. 4. Kalbotyros klausimai k 49 Fonemai [s'] būdingi šie kombinaciniai atspalviai: 1) labializaotas [s"] prieš [y, wu] pradžioje žodžio ir prieš [w>, wi] vidury žodžio, 2) nelabializuo- tas [s'] pradžioje žodžio prieš dvibalsį [au] ir viduryje žodžio prieš [ai, au), Abu atspalviai pasižymi tokiu pat pučiamumu kaip ir kietoji [s] (žr. 149 pav.). kv 147 pav. s* [sais 711) 148 pav. s* [s71:7e) siali sw. D 0 — aL Ss = t L 149 pav. Fonema [š). Tai duslioji pučiamoji fonema su dviem židiniais. [§] nuo [s] skiriasi tuo, kad, tariant [§], susidaro ne viena, o dvi angos (fokusai). Tariant fonemą [§], liežuvio galiukas priartinamas prie alveolių, kur sudaroma pirmoji anga, o antroji — prie sy minkštojo gomurio priesakinio krašto, prie kurio pakyla užpa- kalinė liežuvio nugarėlės dalis (žr. 150 pav.). Oro srovė praeina pro šias angas ir garsui [š] suteikia savo- D tišką šlamesį. Minkstasis gomu- rys pakeliamas ir uždaro nosies ertmę. [§] puciamuinas stipresnis negu [s] (zr. 151 pav.). Fonema [§] pasižymi šiais kombinaciniais atspalviais: 1) linkusiu labiali- zuotis [š] prieš balsius [a, a:] ir diftongus [a1, au], prieš kietuosius priebal- sius ir [§] absoliutinéje galiinéje (zr. 152 pav.). Sis atspalvis pasižymi kietumu (zr. palatograma 153 pav.). Pučiamumas toks pat, kaip ir aukščiau nurody- tųjų atspalvių (žr. 151 pav.); 2) stipriai labializuotu [§] žodžio pradžioje ir 150 pav. š [šaka] 30 viduryje betarpiškai prieš balsius [2, oi, u, u:] (žr. 154 pav.). Tariant šį at- spalvį, liežuvis gomurį liečia tiek pat, kiek ir tariant aukščiau nurodytą at- spalvį. Pučiamumas niekuo nesiskiria nuo aukščiau nurodytojo; 3) palatalizuotu [§] prieš priešakinės eilės balsius bei dvibalsius ir prieš minkštuosius bei su- šauki a SV. Ge A P= a 0 Šš au k a 151 pav. RR 152 pav. š [faitkT1) 153 pav. š [faka] 154 pav. © [f° kis] minkstintus priebalsius, Sis atspalvis, kaip ir pirmasis, linkęs labializuotis, prieš balsius [1, e, @, e], dvibalsius [ic, 1, 21] ir prieš kitus priebalsius jis šiek tiek minkštinamas (žr. 155 pav.). Daug daugiau [š] minkštėja prieš [i] (žr. 156 pav. ir plg. jį su 155 pav.). Pučiamumas toks pat, kaip ir aukščiau nurodytųjų atspalvių. sv -— 155 pav. FT (F1] 156 pav. T (Fite) Fonema [§'). [§'] duslumo atžvilgiu sutampa su [§]. [š'] nuo [§] skiriasi žymiu liežuvio nugarėlės vidurinės dalies pakilimu prie kietojo gomurio, ir taip atsiranda antrasis vidurinis, o ne užpakalinis [š') židinys (fokusas). (Zr. rentgenogramą 157 pav., plg. ją su 150 pav.) [š'] minkštumas gerai ma- tyti ir 158 pav. palatogramoje. 51 52 Fonema [š'] Pasižymi šiais kombinaciniais atspalviais. 1) linkęs labiali. Zuotis [¢] pradžioje jr y; Y žodžio Prieš balsius las a] ir dvibalsį [au] 2) stipriai labializuotas [$'], Priklausantis nuo užimamos fone. tinės padėties Prieš balsius lo; ius u:] ir prieš dvibalsį ir vidury žodžio (žr. 160 pav.), us (wo, wi) pradžioje Yi 157 pay, ¢ [š*a:] 159 pay, g [š*a:] 160 pay, go [fa] Abiejy atspalviy pučiamumas stiprus įr niekuo nesiskirią nuo [3 (žr. 161 pav.), Fonema [2]. Tai ‘Slamesio Puciamoji liežuvio priešakinė apikalinė kietoji skardžiojį fonema, atitinkanti dusliąją [s] (žr. 162 pav.). Ji Pasižymi silpnų Puūčiamumų, Skiriami šie fonemos [2] atspalviai šių sav a: 161 pay, Prieš sklandžiuosius jo pučiamumas stipresnis negu paprastai (zr. 163 ir 164 pav.). 2. Labializuotas [2] pradžioje žodžio pasitaiko betarpiškai prieš balsius [0, uv, wu] ir dvibalsį [wt] ir prieš [2, oi, 4, u:] vidury žodžio. Šis atspalvis pasižymi tokiu pat kietumu, kaip ir anksčiau nurodytasis, ir labai silpnu pučiamumu (žr. 165 pav.). Vi 6 163 pav. z° [29Jjna] zmeko VV. ee A 9 G ~ ~~ z m oe k“? o: 164 pav. 2° v r 2 a 165 pav. 3. Palatalizuotas [2] pradžioje žodžio prieš [1, £], vidury žodžio prieš [1, ft, g, e] ir pradžioje bei vidury žodžio prieš kai kuriuos priebalsius, po kurių stovi priešakinės eilės balsis. Šis, palyginus su dviem aukščiau nurodytais atspalviais, pasižymi šiokia tokia palatalizacija (žr. 166 pav.). Prieš balsį [i:] jis žymiai suminkštėja (žr. 167 pav.). Pučiamumas labai silpnas (žr. 168 pav.). Fonema [2']. Tai minkštoji priebalsinė fonema, atitinkanti kietąją [sz]. Ji tariama su papildomu liežuvio nugarėlės vidurio pakilimu prie kietojo gomurio, todėl [s'] minkšta (169 pav.). 53 ~~~ 166 pav. z [217 Zi] 169 pav. 2” [2 1rz2"V] 170 pav. ž [žarna] Turime du fonemos [s'] atspalvius: 1) nelabializuotą [s'] vidury žodžio prieš balsius [a, o:] ir dvibalsį [au], 2) labializuotą [s2'] vidury žodžio Abiejų atspalvių pučiamumas labai silpnas, ir abu jie vienodai minkšti. Fonema [#]. Slamesio pučiamoji liežuvio priešakinė kietoji apikalinė skar- džioji fonema su antruoju užpakaliniu židiniu (žr. 170 pav.). [š] tariama kaip atitinkama duslioji [š] (žr. 51 psl.). Skiriami trys fonemos [£] atspalviai. 1. Kietasis [£], linkęs labializuotis, pradžioje žodžio prieš balsius [a, a:), dvibalsį [a1] ir prieš kietuosius priebalsius [/, m, v], žodžio viduryje prieš la, ai, au, a1] ir prieš kietuosius [d, m, /]. Pučiamumas stiprus tik prieš sklan- džiuosius (žr. 171 pav.). 54 2. Stipriai labializuotas [#] pradžioje žodžio prieš [2, oi, u, u:] ir vidury žodžio prieš [uo, w, 2, oi, v, ut). Šis atspalvis taip pat yra kietas (žr. 172 pav.). Pučiamumas silpnas (žr. 173 pav.). ~ dažnai VV. - fr i ažnai yy. 172 pav. #° [#°0:1¢) žodžių SV. Es Toe o . >a V ž 0: dž v 173 pav. 174 pav. š [šŠ me) 175 pav. # [ž f:d1] 3. Palatalizuotas [š] pradžioje ir viduryje žodžio prieš [1, ii, ce, €, Ig, 21, ee1), žodžio pradžioje prieš [n, /, v] ir vidury žodžio prieš [n, /, d] ir kt. Palato- grama 174 pav. rodo, kad [š] prieš [1, £, ce) ir kt. minkštėja nedaug ir žy- miai daugiau prieš [iz] (žr. 175 pav.). Pučiamumas stiprus tik prieš sklan- džiuosius. 55 Fonema [#']. Atitinkama minkštoji fonema. Nuo [ž] skiriasi tuo, kad, ją tariant, liežuvio nugarėlės vidurinė dalis pasikelia prie kietojo gomurio [ž'] labiau Slama negu [š]. Fonemai [š'] būdingi du kombinaciniai atspalviai: 1) [š'] pradžioje žo- džio prieš dvibalsį [au] ir vidury žodžio prieš [a, a:, au], 2) labializuotas [£’] prieš [2, oi, u, ui, uo, wi). V. 3 3 176 pav. #° [#°d:vaut1] 177 pav. #° [#°60:71) Tr NAT ~ p= et ž'o a: p ji = 178 pav. Abu atspalviai pasižymi minkštumu (177 pav.) ir silpnu pučiamumu (178 pav.). Fonema [v]. Tai šlamesio sprogstamasis lūpų dantinis kietasis skardusis priebalsis. Jį tariant, apatinė lūpa priartinama prie viršutinių dantų, sudaroma anga, pro kurią eidama oro srovė sukelia trintį ir šlamesį, charakteringą garsui [vo]. Skirtini šie fonemos [v] atspalviai. 1. Kietasis nelabializuotas [v] pradžioje ir viduryje žodžio prieš balsius [a, a:] ir dvibalsius [a1, au). Šis atspalvis iš prigimties visai nepalatalizuotas ir, jį tariant, liežuvis ant gomurio pėdsakų nepalieka. Šio [v] pučiamumas labai silpnas (179 pav.), tik po priebalsių jis stipresnis, valgau Sy, ; peorrpiimeps 56 2. Labializuotas [v] pradžioje žodžio prieš lūpinius balsius [o:, 4, 2] ir vidury žodžio prieš [0:, yu, u:, uo, wi]. Šis atspalvis pasižymi tokiu pat kie- tumu bei silpnu pučiamumu, kaip ir pirmasis, ir labializacija. Tarp dviejų lūpinių balsių jis tariamas abiem lūpom, kaip žodžiuose: [5"5v"o:] buvo, [dž'""u:v"o:] džiūvo ir kt. 3. Palatalizuotas [v] pradžioj ir vidury žodžio pasitaiko prieš balsius (1, ii, , 65 Is, el, @i1]. Šis atspalvis nedaug palatalizuotas (180 pav.), tik prieš [i:] palatalizacija labai stipri (žr. 181 pav.). [v]) pučiamumas labai silpnas (žr. 182 pav.). 181 pav. v [vf:ras] visur Sk.]. o v 4 50 v F 182 pav. Fonema [v']. Ji tariama kaip kietoji [v], bet su papildomu liežuvio nu- garėlės vidurio pakilimu prie kietojo gomurio (žr. 183 pav.). Yra du fonemos [v'] atspalviai: 1) nelabializuotas [v] vidury žodžio prieš balsius [a, a:] ir dvibalsį [au] ir pradžioje žo- ' džio prieš [au], 2) labializuotas [v'] žodžio vidury prieš [o:, vu, w:] ir [wo, w). Tarp dviejų lūpinių balsių šis atspalvis tariamas kaip bila- bialinis. [0] pučiamumas silpnas. Fonema [f]. Tai lūpų dantinė duslioji fo- nema, sudaranti porą su skardzigja [v]. Lietuvių kalboje [f] turi šiuos atspalvius. 1. Kietąjį nelabializuotą prieš balsius lio. 2 | (a, @:] ir dvibalsius [a1, au]. Tariant kietąjį [f]. 183 pav. v' [v'du] liežuvis gomurio visai neliečia. 2. Kietąjį labializuotąjį prieš balsius [o:, 2, 4, wu] ir diftongus [t1, wo]. Tarp dviejų lūpinių balsių jis yra abilūpinis. Abu atspalviai pasižymi pučiamumu (184 pav.). 57 Fonema |f'). Tai minkštoji, atitinkanti kietąją fonemą [f]. Ji tariama kaip pastaroji, tik su tuo skirtumu, kad, tariant [f’], vidurinė liežuvio nuga- rėlės dalis pakyla prie kietojo gomurio, tai labai gerai matyti 185, 186 pav. Ji pasitaiko tik tarptautiniuose žodžiuose, dažniausiai prieš [y, 1]. Turime du jos atspalvius: 1) labializuotą prieš [y] ir kt., 2) nelabializuotą prieš [1] ir kt. priešakinės eilės balsius. fabula V.V. 185 pav. f° [f "5maTe] 186 pav. f“ [firma] Abu atspalviai pasižymi vienodu minkštumo laipsniu ir gana stipriu pučiamumu. Fonema [j). Tai skardusis pučiamasis liežuvio vidurinis priebalsis. Lie- žuvio galiukas remiasi į apatinius dantis, o jo šonai — į šoninius dantis; vidurinė liežuvio nugarėlės dalis oe sa šv pakyla prie kietojo gomurio, ties viduriu palikdama siaurą angą (žr. 187 pav.). Praeidamas pro šią angą, oras silpnai šlama. Minkštasis gomurys pakeltas, balso stygos virpa. Turime du [j] atspalvius. 1. Prieš balsius [a, ai, & eo 1, 1] ir prieš [au, 12, ai) pra- dzioje ir vidury žodžio, be to, 187 pav. j [javai] |. gale žodžio po kiekvieno balsio arba dvibalsio. Jis nelabializuotas. 2. Labializuotas [j] pradžioje ir vidury žodžio prieš balsius [2, oi, vu, w:] bei prieš [wo] ir žodžio vidury prieš [wu]. Abu atspalviai tarp balsių pasižymi silpnu pučiamumu ir dideliu sonantiš- kumu, o pradžioj ir gale žodžio jie ne taip sonantiški (žr. 188 pav.). 58 Abiems atspalviams charakteringas vienodas minkštumo laipsnis (žr. 189, 190 pav.). Fonema [x]. Tai šlamesio pučiamoji liežuvio užpakalinė duslioji kietoji fonema, tariama, priartinant liežuvio nugarėlės užpakalinę dalį prie kietojo gomurio užpakalinio krašto. Balso stygos nevirpa. Minkštasis gomurys pakeltas ir uždaro praėjimą į nosies ertmę. od 189 pav. j [si] 190 pav. j° [776:] Fonemai [x] charakteringi šie kombinaciniai atspalviai. 1. Kietasis nelabializuotasis [x] tarptautiniuose žodžiuose pradžioje bei vidury žodžio prieš [a, a:, a1, au] ir po bet kurio balsio absoliutinéje galū- nėje. Tariant [x], liežuvis gomurio visai neliečia arba liečia visai nedaug. 2. Kietasis labializuotasis [x] pradžioje ir vidury žodžio prieš [2, oi; uv, w:] ir (uo, m). Šio atspalvio minkštumas toks pat, kaip ir anksčiau nurodyto (191 pav.). Fonema [x'). Tai minkštoji fonema, atitinkanti kietąją [x]. Tariama kaip pastaroji, bet su stipriu papildomu liežuvio nugarėlės vidurio pakilimu prie kietojo gomurio (192, 193 pav.). i a 191 pav. x° [x°Jras] 192 pav. x' [x'srs"omnėsas)] 193 pav. x“ [brax"vral 59 Fonema [x'] pasitaiko tik tarptautiniuose žodžiuose dažniausiai prieš [y] ir prieš priešakinės eilės balsius. Yra du fonemos [x'] atspalviai: 1) nelabializuotas prieš [1, ¢] ir kitus priešakinės eilės balsius; 2) labializuotas prieš balsį [,]. Abu atspalviai pasi- žymi stipriu pučiamumu (194 pav.). chaosas Sv. 8 TT Ra ~~ o X a >, 5 a S 194 pav. Fonema [y). Fonema [y] lietuvių kalboje pasižymi artikuliacija, panašia į [x] artikuliaciją, tik [x] tariamas be balso, o, tariant [y], priešingai, balso stygos virpa. Reikia skirti du fonemos [y] atspalvius: 1) kietą nelabializuotą [y] prieš balsius [a, a:] ir dvibalsius [a1, au], 2) kietą labializuotą prieš balsius [2, o:, vu, 4:] ir dvibalsį [t]. Abu atspalviai yra vienodai kieti (195 pav.). 195 pav. Yy" [rumafrizmas)] 196 pav. y“ [Y™ ug®d) 197 pav. y“ [r'idra] Fonema [y'). Ji tariama tokiu pat būdu kaip ir [y], bet skiriasi nuo pas- tarosios labai žymiu liežuvio nugarėlės vidurinės dalies pakilimu prie kietojo gomurio (žr. 196, 197 pav.). Ji pasitaiko prieš priešakinės eilės balsius ir prieš [y]. Turime du fone- mos [vy] atspalvius: 1) nelabializuotą prieš priešakinės eilės balsius, 2) labia- lizuotą prieš [uy]. Abu atspalviai labai minkšti. Pučiamumas gana stiprus (žr. 198 pav.). Hiugo VV. o ® re LS / Tq o 4 198 pav. 60 b) Pučiamieji sklandieji, Prie lietuvių kalbos pučiamųjų sklandžiųjų pri- klauso [f] ir [/’]. Kaip buvo pasakyta aukščiau, [7] ir [!'] kartais, turėdami kirtį ir priegaidę, pasižymi nevienodu ilgumu. [/] lietuvių kalboje būna pradžioje žodžio prieš [a, a:, 2, 0, u, Ut, 151158, @, €) ir prieš [ai, au, wi, uo, Is, et, @1], o taip pat po priebalsių [4, g, p, b, 5 8 wy E) ar kt, [7] vidury žodžio vartojamas prieš visus priešakinės ir užpakalinės eilės balsius, prieš visus dvibalsius ir prieš priebalsius [k, g, 7, d, n, v, š, ž) ir kt. Gale žodžio [/] pasitaiko tiktai ne- daugelyje žodžių, kaip pavyzdžiui: [£°6:1) tol ir [R76:7] kol, [pak"0:!] pakol ir Kt. [’] yra mažiau vartojamas — pra- dzioje ir viduryje žodžio prieš balsius [a, ai, 2, 0:, u, uw] ir prieš dvibalsius (au, uo, wi]. Pradžioje ir vidury žodžio sila pasitaiko tik po kai kurių priebalsių, pavyzdžiui, po [&, g, Š, £, p, b] ir kt. vv Minkstasis [!'] literatūrinėje kal- 199 pav. ? [/a:pas) boje žodžio gale nepasitaiko. Fonema [f]. Tai liežuvio prieSakinis apikalinis šoninis pučiamasis veliari- zuotas sonantas. Jis tariamas, prispaudziant liežuvio galiukgq prie priesakiniy viršutinių dantų ir prie alveolių. Užpakalinė liežuvio dalis truputį pakyla, liežuvio šonai neprispausti prie šoninių dantų, ir oro srovei paliekamas lais- vas praėjimas. Liežuvio šonais išpučiama oro srovė duoda labai silpną trinties. šlamesį. [f] ir [!'] vadinami šoniniais sonantais. Tariant [7], vidurinė liežuvio nugarėlės dalis kieto- jo gomurio neliečia (199 pav.). Turime šiuos kom- binacinius fonemos [/] atspalvius: 1. [7] kietasis dan- tinis veliarizuotas, nela- bializuotas pasitaiko lie- i tuvių kalboje pradžioje 200 pav. / [/4:5*0:) 201 pav. P [Ficpa) If Viduryje žodžio į prieš balsius [a, a:] ir prieš dvibalsius [ai, au), [/] žodžio gale ir [7] mišriuosiuose dvigarsiuose, po kurių stovi kietasis priebalsis. Šis atspalvis pasižymi kietumu — liežuvis kie- tojo gomurio beveik neliečia (žr. 200 pav.). 2. Labializuotas [/] prieš balsius [2, 0:, uy, u:] ir prieš [w, uo). Sis at- spalvis pasižymi tokiu pat kietumu, kaip ir aukščiau nurodytasis, ir veliarizuo- tumu (201 pav.). 61 3. Palatalizuotas [1] prieš priešakinės eilės balsius ir dvibalsius. Šitas [7] žymiai minkštinamas (202, 203 pav.). Fonemai [/] dar būdingi šie poziciniai atspalviai. 1. [/] mišriuosiuose dvigarsiuose kirčiuotame ir nekirčiuotame skiemenyje. Šio [/) ilgumas vidutiniškai 9,32 5. 2. [I] mišriuosiuose dvigarsiuose, ant kurių krinta tvirtapradė priegaidė. Tokio [/] vidutiniškas ilgumas 10,08 g. 3. [I] tokiuose mišriūosiuose dvigarsiuose, kuriuose ant antrojo kompo- nento krinta tvirtagalė prie- A | gaidė. Sis [/] atspalvis yra v.V. pats ilgasis. Jo ilgumas vi- dutiniškai 15,9 g. 4. [I] | nekirčiuotame mišriajame dvigarsyje. Juo jis toliau nuo kir¢iuoto, juo trumpesnis. Jis vidutiniš- kai 9,68 so. „ UE Fonema [1'). Tai minkš- 202 pav. / [ipa] 203 pav. I [Zi:di] toji fonema, atitinkanti kie- tąją [7]. Jos tarimas skiriasi nuo [f] liežuvio nugarėlės vidurinės dalies pakilimu prie kietojo gomurio (204 pav.), todėl [!/'] minkšta (205, 206 pav.). [!") labiau šlama negu [/]. Yra du kombinaciniai fonemos [/'] atspalviai: 1) nelabializuotas prieš balsius [a, a:] ir dvi- balsį [au], 2) Ilabia- ‘lizuotas prieš [2, o:, vu, u:, uo, wi). Abu atspal- viai pasižymi vienodu minkštumo laipsniū. Kadangi [!'] kir- čiuotame ir nekirčiuo- tame skiemenyje pasi- žymi maždaug vienodu ilgumu, tai pozicinių atspalvių galima ne- skirti, tik reikia nuro- dyti, kad tokio [/] ilgumas vidutiniškai - | 10,72 g. 3. Virpamieji sonantai. [r] su trumpaisiais balsiais [a, ¢, 1, u] prieš priebalsį arba absoliu- a : tinéje gallinéje sudaro 205 pav. I” [I"°d:v e751) 206 pav. ° [I"°fi:"115) 62 mišrųjį dvigarsį, kuriame keičiasi [r] ilgumas priklausomai nuo kirčio ir prie- gaidės. Tačiau [r] ilgumas keičiasi, keičiantis ne dūžių skaičiui, o netikrojo balsio ilgumui. [r] su tvirtagale priegaide yra ilgesnis, o kitais atvejais — trumpesnis. Kadangi netikrasis balsis negali būti labai ilgas, nes jo ilgumą sąlygoja prigimtis, tai skirtumas tarp atskirų pozicinių fonemos [r] atspalvių, kaip ma- tysime vėliau, nedidelis. Lietuvių kalbos [r] ir [r'] žodžio pradžioje ir viduryje vienodi, išskyrus [r] gale žodžio, kur jis turi du dūžius. Lietuvių kalbos fonema [r] vartojama gana dažnai. Pradžioje ir vidury žodžio ji gali būti prieš visus priešakinės ir užpakalinės eilės balsius ir prieš visus dvigarsius. Be to, žodžio pradžioje ji pasitaiko po priebalsių [A4, g, r, d, p, b, s] ir kt., o viduryje žodžio — pradžioje tokių junginių, kaip, pavyz- vy dziui, žodžiuose: [garpsti:7T1) garbstyti [beržas] beržas, [PiFkT1] pirkti, [P1k- &°yrna) pikciurna, [A“uFkT1a] kurkti, [017k$°¢ 0s) virkščios, [D175 71] virsti, [k°y7 mus] kurmis ir kt. Gale žodžio [rj vartojama tiktai mų prieveiksmiuose [91s"uF] visur, [Ru"uf] kitur, [dabaf] dabar, klausiamuosiuose žodeliuose: [A"“ufF] kur, [af] ar ir jung- tukuose, pavyzdžiui, [17] ir. Pradžioje žodžio [r] pasitaiko prieš balsius [o:, vu, u:] ir prieš dvibalsį [au], o taip pat po priebalsių [&, g, 7, d, s] ir kt. Viduryje žodžio prieš visus už- pakalinės eilės balsius ir prieš [ai, au, wi, wo). Gale žodžio [r'] niekada nepasitaiko. Fonema [r]. Virpamasis liežuvio priešakinis skardusis sonantas, Jį tariant, įtemptą ir į viršų užlenktą liežuvio galiuką virpina išeinanti iš plaučių oro srovė. Liežuvio nugarėlė guli plokščia (207 pav.). 207 pav. r [ra:tas) Dūžių skaičius ribotas: dažniausiai vienas, o gale žodžio — du. [r] lietuvių kalboje nedau- giadūžinis. Fonemai [r] būdingi šie kombinaciniai at- spalviai. 1. {r] prieš balsius [a, a:], dvibalsius [a1, au], [r] mišriuosiuose dvigarsiuose pradžioje ir Vi- dury žodžio, prieš aukščiau nurodytus priebalsius. *—- Pagrindiniai šio atspalvio požymiai — kie- 208 pav. r Iramtė) | tumas (208 pav.) ir vienas dūžis, be to, jis | nelabializuotas. Labializuotas fonemos [r] atspalvis prieš balsius [2, 0:, y, u:] ir prieš (wi, uo). Šis atspalvis pasižymi tokiu pat kietumu, kaip ir anksčiau nurodytas, ir vienu dūžiu. Nuo kitų atspalvių jis skiriasi labializacija. 63 3. Palatalizuotas [r], kurio palatalizacija priklauso nuo po jo stovinčio priešakinės eilės balsio ar dvibalsio [1, ii, e, @, 6, 1g, el, a). Šis nuo anks- čiau nurodytų atspalvių skiriasi tuo, kad yra suminkštintas ir nelabializuotas. [r) prieš [15£, ce, e) minkštinamas mažai (zr. 209 pav.), prieš [1:]— daugiau (210 pav.). 4. [r] gale žodžio ir mišriuosiuose dvi- garsiuose. Sis atspalvis pasižymi kietumu, yra nelabializuotas ir daž- niausiai turi daugiau negu vieną dūžį. Tokio [r] galas dažnai, bet 209 pav. T [Tita] 210 pav. 7 [Ti:tas) ne visada, suduslėja (zr. 211 pav.). Fonemai [r] būdingi šie poziciniai atspalviai. 1. [r] nemišriuosiuose dvigarsiuose kirčiuotame skiemenyje arba greta kirčiuoto. Šio [r] vidutiniškas ilgumas 8,89 5. 2. [r] nemišriuosiuose dvigarsiuose trečiame arba tolimesniame skieme- nyje nuo kirčiuoto. Tokio [r] vidutiniškas ilgumas 6 g. 3. [r] nemišriuosiuose dvi- garsiuose, kurių pirmoji dalis turi trumpinę arba tvirtapradę priegaidę. 5 aati Con gil Tokio [r] ilgumas junginyje [ir] — —-9— 7,68 0, [dr] — 7,65 o, [er] — 6 6,94 6, [11] —7.74 o. k v r 4. [r] mišriuosiuose dvigar- 211 pav. siuose su tvirtagale priegaide. Šis pozicinis fonemos [r] atspalvis pasižymi ilgesniu, negu kitais atvejais, netik- ruoju balsiu. Tokio [r] ilgumas vidutiniškai 10,7 + junginyje [ai]; [17]-— 10,36 4, [£7]— 8,00 6, [vf]—-8,98 a. 5. [r] nekirčiuotame mišriajame dvigarsyje. Jo ilgumas junginyje [ir]— 8,15 4. Fonema (|r'). Tai minkštoji fonema, sudaranti porą su kietąja [r]. Tariama kaip pirmoji, bet su papildomu liežuvio nugarėlės vidurinės dalies pakilimu prie kietojo gomurio. Taip atsiranda minkštumas, jis gerai matyti 212, 213 pav. 212 pav. r“? [r'98:ks"0:] 213 pav. r' [r'dut es] 64 Yra du kombinaciniai fonemos [r*] atspalviai: 1) nelabializuotas [r’] prieš balsius [a, a:) ir prieš dvibalsį [au], 2) labializuotas [r') prieš balsius fois vy, u:] ir prieš [w1, uo). Abu atspalviai pasižymi vienodu minkštumu (žr. 212, 213 pav.). Fonemai [r’] būdingi šie poziciniai atspalviai: 1) [#’] kirčiuotame skie- menyje arba stovinčiame greta kirčiuoto skiemens. Tokio [r] vidutiniškas ilgu- mas 9,53 5, 2) [r'] trečiame ir tolimesniame skiemenyje nuo kirčiuotojo. Tokio [r'] ilgumas maždaug 5,95 4. COCTAB COTIMJIACHbIX ®OHEM JIHTOBCKOTO JIMTEPATYPHOI'O SI3bIKA B. A. BAUTKSIBUYIOTE Pesaiome B crarbe KpaTKO H3JIOXeHbi OCHOBHbIe NOJIOXEeHHA OČINEK (DOHeTHKH, TECHO cBsi3aHHble C BONpocaMH (boneMbi. OnHpasicb Ha 3TH IKOJIOxEHHSA, YCTAHOBJIEHO, YTO B JIHTOBCKOM JIHTEPATYpHOM si3blke HMeercsi 45 corsacHbix (poem: 24 CMbIU- HbiX, 19 meneBbix HW 2 japoxamux. 6 menesbix orem [f, f, x, x, vy, y) © 2 cMbluHBIX [t', d'] B JHTOBCKOM JIHTEPATYPHOM $3blk€ 3AHMCTBOBAHbI H3 HHO- CTpaHHbIX fI3bIKOB H VIIOTpeOJISIOTCS1 TOJIbKO B HHOCTpaHHbIX CJIOBAX. B crarbe jgaeresi KJaCCHOHKALHS corviacHeiX (DOHeM TIO AEHCTBYIOLIEMY Op- raHy H no CInOCOŠY MpOH3HOLLIEHHS. Bee corjiachbie, 3a HeKjiOUeHHeM [7], Aessitcsi Ha jBe ČOJIbuNKHe TpynIbi — TBEPALIX H MATKHX (poHEM. Kak MokasbiBaloT 3KCNEPUMEHTHl, COIVIaCHble Mepej TIJacHbIMH MEepeAHero pajaa [1, s, @, e) H AuprOoHramMu [is s1, 1] SBJSIIOTCA BCErja MeHee MSITKHMH, © YeM HM COOTBEICTBYIOLIME MSATKHE COIJIaCHble [epej, 3aJHHM PSIOM IVIACHBIX, YTO TFOBOPHT O ACCHMHJATHBHOM Xapakrepe CMsiryeHHOCTH mepBbiX. Mckmmouenue COCTABJISIIOT TOJIbKO adppukartel H corjackbie [f, x, y], Cpe KOTOPBIX SIBHO pa3JiKuaroTCS TOJIbKO TBEPALIE HW MSITKHE. OnHako, Ho OCTa/ibHble COrJIaCHble [epej IacHelM [ii] OObIYHO Mano HIM COBCEM He OTJIHYAIOTCSi OT COOTBETCTBYIOLLEr0 MSTKOTO COraacHoro. I lpnunnoli OTCYTCTBHSI TAKOH SIBHOH pasHHibl MEXKAY CMSAIYEHHBIM H MSTKHM COIVIaCHBIM B JIAHHOM CJIyuae Halo CYHTaTb He MPUPOAY CMSIMYEHHOrO COIMVIACHOTO, MH TKOCTb KOTOPOrO 3aBHCHT JIHILL OT 3aHHMAeMOH MO3UUHM, a rJIaCHbIH [ii], KOTOpHIi B JIITOBCKOM 5SI3bIKE OTJIHYAeTCsl CAMbIM BBICOKHM mnoabemom. Buaumo, modromy [ii] TAHET COIlacHble Oamxke K MSTKHM. OHAKO, HEKOTOpble MSTKHe COIVIacHBle, Kak, Hanpumep, [k', g', n'] SIBAAIOTCS] MSITKHMH JIO TaKOH creneHd, UTO IpHOJIHK- JKAIOTCsl, K CpeJiHes3blyHbiM, a mnepea [i:] HX MSATKOCTb CPaBHHTENLHO MeHblIe. CnenoBatesibHO, H B TOJOXKeHHH rneped [i], Kak H mepej JAPYyruMH rJacCHbIMH nepeAHero psigd, cMSrueHHbIie. [R, S] Ho [A] HECOMHEHHO SIBASIOTCS OTTEHKAMH TBEP/ABbIX COIVIACHBIX (DoHeM, 5. Kalbotyros klausimai , 65 Corjnacibie nepej nepejįuihM ps/ĮOM INIaCHbIX HėJIb3i OTHECTH K MSTKHM (o- HeMAM H CYHTaTh HX CMSTUEHHbIMH OTTEHKAMH MSTKHX (DOHeM, TaK Kak B TaKOM cilyqae CMsrYeHHble OTTEHKH ĮĮOJIXKHbI ObIJIK Obl ObiTb OOsiee naJIaTaJIH3OBAlHĖIi, yeM MSTKHeE (doHeMbi. Ha camom ike jeJie 310 He Tak. OOBSICHHTH, NOYEMy CO- rjacHble nepejį 3aJĮHHM PsIOM IJIacHbIX HMeloT Oosiee BbICOKHH MOABEM, UeM nepejį nepejiHAM, H Kakasi CHa 3acTaBJ/isieT A3blK MOAHHMATBECS Mepejį rJIACHbIMH 3annero psifa Bbllle, 4YeM Mepej [VIACHBIMH [MepejHero psiaa, MOXKHO TOJBKO, eC NpH3HaTb, YTO MSITKHE COIVIACHBIE Nepej IVIACHBIMH 3ajIHero psa SBJIISIOTCSI (DOHETHUECKH He3aBHCHMbIMH — CAMOCTOSITEJIbHbIMH (DOHeMAMH. Ilanbume, B craTbe AAIOTCS1 XapaKTePHCTHKH BCeX COrJiaCHbIX (POHeM H yKa- 3bIBAIOTCS HX OTTEHKH. Ha xapakTepHCTHK BHAHO, 4TO CheuH(pHYECKOH 4YepTOH JAHTOBCKOrO s3blKa SIBJISIETCSl HCKJIOYHTENILHO ANKHKAJIbHOL MPOM3HOIIEHHe COrVIaCHBIX (DOHeM H noa- HOE OTCYTCTBHE AOPCANLHONO H KAKYMHHAJIbHOTO MNPOH3HOILEHHS.