Nauji darbai apie lietuvių kalbos tarmes

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, II LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA NAUJI DARBAI APIE LIETUVIŲ KALBOS TARMES A. VIDUGIRIS Įdomios ir vertingos medžiagos lietuvių dialektologijai duoda izoliuotos, nedidelės ir baigiančios išnykti lietuvių kalbos tarmių salelės Baltarusijos TSR teritorijoje, į kurias daug dėmesio kreipia tarybiniai kalbininkai, nes toji medžiaga įneša nemaža šviesos į lietuvių kalbos tarmių vystymąsi ir į baltų-slavų kalbinių santykių problemą. Kai kas iš šios medžiagos mūsų kalbininkų jau paskelbta1, vienas straipsnis ir šiek tiek tekstų duodama šiame straipsnių rinkinyje, atskiri tų tarmių aprašai rengiami spaudai. Apie tas tarmes pasirodo veikalų ir užsienyje. Šiuo tarpu norima atkreipti dėmesį į norvegų kalbininkų profesorių akademikų O. Brocho, Ch. S. Stango darbus. Oslo universiteto prof. Ch. S. Stangas pirmuosius reikšmingus lietuvių kalbos bei tarmių tyrinėjimus paskelbė prieš keliasdešimt metų2. Maždaug tuo pačiu metu jis rinko medžiagą ir dabart. Zietelos (Diatlovo) raj. Baltarusijos TSR Zasečių kaime, kuriame tuo metu buvo dar nemaža lietuviškai kalbančių žmonių. Dabar paskelbti tų tyrinėjimų rezultatai.3 Tai yra, galima sakyti, pirmas Zietelos rajone esančių lietuvių tarmės aprašas. Tiesa, žinių apie Zietelos tarmės gramatiką ir fonetiką, o taip pat šiek tiek tekstų (jie dabar beturį tik palyginamosios istorinės vertės) pateikė E. Volteris, čia lankęsis dar 1888 m.4 Vėliau, apie 1928—1929 m., šioje tarmėje lankėsi, estų kalbininkas P. Aruma, kuris užrašė ir išspausdino pluoštą tarmės tekstų su komentarais bei gramatiniais paaiškinimais.5 Bet tas gramatinės tarmės pastabas P. Aruma pateikė be sistemos. Taigi, Chr. S. Stango 30 psl. straipsnis, sistemingai išdėstantis svarbiausias Zietelos tarmės fonetines ir morfologines ypatybes, yra gana reikšmingas. 1 J. Senkus, Kai kurie Lazūnų tarmės ypatumai. — „Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai“, Serija A, 1, 183—194, Vilnius, 1958. 2 Chr. S. Stang, Die Sprache des litauischen katechismus von Mažvydas, Oslo, 1929; G. Gerullis ir Chr. Stangas, Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, Kaunas 1933. 3 Chr. S. Stang, Die litauische Mundart von Zasėčiai im Gebiet von Wilna. — „Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap“, Bind XVIII, S. 171—201 (1958). 4 E. Wolter, Die Litauer im Kreise Slonim, Gouv. Grodno. „Mitteilungen der litauischen litterarischen Gesellschaft“, 4, 166—169, Heidelberg (1899). 5 P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend, 41—53, 68—75, Dorpat, 1931. 239 Zietelos raj. Zasečių ir Pagirių sodžiai, kuriuose dar ir šiandien galima sutikti vyresnės kartos lietuviškai kalbančių žmonių, yra toliausia į pietus nuo mūsų respublikos sienos lietuviška sala. Jos kilmę mokslininkai įvairiai aiškina. Vieni šios vietos lietuvius laiko senosios baltų etnografinės teritorijos pietuose liudininku, kiti juos laiko atsikėlėliais. Pavyzdžiui, E. Volteris Zietelos tarmę laikė lituanizuota atsikėlėlių senovės prūsų (jotvingių?) tarme. Kaip ir kiti autoriai, taip ir Volteris įrodinėdamas remiasi daugiausia garso ž vietoje lk. ž tarimu žodžiuose: ža˙šs ~ žąsis, žver˙is, bazn˙˙ča⁶. Chr. S. Stangas tokią pažiūrą paneigia. Prūsų kalbos ypatybe, jo nuomone, galima laikyti garsą ž tik žodyje za˙sis, o kituose žodžiuose šis garsas tikriausia atsiradęs dėl baltarusių kalbos įtakos. Todėl Zietelos tarmė esanti grynai lietuviška ir nuo literatūrinės kalbos skiriasi panašiai kaip ir kitos tarmės. Mūsų žiniomis, ž garsas vietoje lk. ž pasitaiko ir kai kur kitur. Pavyzdžiui, Varėnos raj., Kabelių apyl. Ašašninkų (taria Asašnykai) sodžiuje (kuris oficialiai vadinamas Antraisiais Kabeliais) dauguma senesnės kartos žmonių vietoj ž ir š garsų beveik visada taria ž ir s: zu˙sis, šitas, žemė, salis, sasį, žuvis, asariukas. J. Otrębskis⁷ šį reiškinį taip pat linkęs laikyti jotvingių substrato liekana lietuvių tarmėse, nes minėtos vietovės esančios kaip tik toje teritorijoje, kur senųjų jotvingių gyventa⁸. Fonetikos skyriuje Ch. S. Stangas pateikia įdomių pastabų iš garsų istorijos. Atvirasis e po l virsta a: kãula˙~kiaulė, kumelã⁹. Dv गर्नुgarsiai ie ir uo sutrumpėja prielinksniuose prīg, nūg. Krinta į akis fonetiniai pakitimai žodžiuose: jū˙ško, jū˙škodama, rū˙šutai (šalia ji˙ško, ri˙šutai). Bilabialinio v kaita-lioj imasis su j sutinkamas žodžiuose: sa sajĩm, sa tajĩm(p), greta tavim, savim, tavip ir kt. Daug plačiau yra aprašoma tarmės morfologija. Pagrindiniai žodžių kaitybos sistemos bruožai matyti iš pateiktų svarbiausių vardažodžių linksniavimo ir veiksmažodžių asmenavimo paradigmų. Kaip žinoma, Zietelos tarmė yra išlaikiusi nemaža archainių linksnių formų, pvz.: vns. naud. prīg árkli, lig vãndini, vns. adesyvo katei̇p || kateip, kãulãip, dūkterei̇p || dūkteip, veršip, veršėp, žmogi̇p, vns. aliatyvo namõp, gaidõp, dgs. inesyvo: pūodwosa, veršwosa, gaidwosa. šãniwosa, šuni˙sa (šalia šunuos), bó bosa, rankosa, aki˙sa, dviskaitos vard. ir gal. dù gaidù, veršù, žmogu, šunù, dvi bóbi, marì, akì, nakti, dùkteri. 6 Э. А. Вольтер, Следы древних Прусов и их языка в Гродненской губ. — „Известия отд. русского языка и словесности Имп. Ак. Н.,“ Т. ХУІ, кн.4, 151—160, СПБ, 1912. 7 J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, 1, 24,352—354, Warszawa, 1958. 8 Tarimas: žusis pasitaiko ir kitur, pvz., Lazūnuose (plg. J. Otrębski, min. veik. 24 psl.) ir Vėliūnuose (Dūkšto raj.). Tiesa, dėl tarimo žusis Vėliūnuose galima būtų ir abejoti, nes tai buvo užrašyta iš vienintelio lietuviškai kalbėjusio tarmės atstovo (kiti lietuviškai nebemokėjo, žr. 1955 m. Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto dialektologinės ekspedicijos surinktą medžiagą). 9 Pavyzdžiai pateikiami daugiausia „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos“ transkripcija. Palikti tik reti originalo komentaruose aprobuoti transkripcijos įvairavimai, pvz., gaidėi ir gaidžėi, bū˙čap, jôčep ir kt. 240 Savotiška yra mot. gim. visų kamienų vns. įn. galūnė -ai, arba -ei: sa bõbai, kàulai, dukterái, katèi, marčiai, akái, nakčiai (greta nakčà). Gaila, kad autorius nepareiškė savo nuomonės dėl šios galūnės kilmės. Daiktavardžio kaita turi ir naujesnių dalykų. Nesena galūnė laikytina vyriškos giminės visų kamienų daugiskaitos naudininko -mi: púodami, langámi, veršámi, gaidámi, sunámi, bóbomi. Į-kamieniai ir kai kurie priebalsinio kamieno daiktavardžiai dgsk. vard. perėję į ė-kamienius: ãkės, nãktės, dãntės, dùkterės, šùnės (šalia šunẽ, dantẽ). Įdomi yra žodžio žmogus daugiskaita: žmõgai, žmõgų, žmõgámi, žmõgis, žmõgais, žmõguõs (šalia žmõnės, žmõnų ir t. t.). Būdvardžių daugiskaitos vardininkui būdinga galūnė yra -i: laukìni, mõlini. Tai rodo, kad ji yra senesnė negu lk. galūnė -(i)ai. Gaila tik, kad autorius nepateikė analoginių įvardžių galūnių, taip dažnų Zasečių sodžiaus tarmėje: katri, kuri, toki, koki, nėkoki „kažkokie“ iti, tì šalia itie, tie. Būdvardžių aukščiausiam laipsniui padaryti vartojamos slaviškos priemonės: gãeras, gerãšnis, náigeráusis, áu(k)štas, au(k)štãšnis, náiau(k)štasnis. Visai panašiai laipsniuojami ir prieveiksmiai: gerãi, gerèst, náigerèst, náigeráusa, náigeráust; dáug, dáug (el)is, dáugèst, náidáugáusa, dáugãust. Formos su -(i)ausia, Chr. S. Stango užregistruotos, šiandien Zasečių tarmėje labai retai bepasitaiko. Reikia paminėti asmeninių įvardžių sutampančias vienaskaitos kilm. ir gal. linksnių formas; manè, tavè, savè, o taip pat daugiskaitos naud. ir įnag. mùmi, jùmi. Trečiojo asmens vienaskaitos ir daugiskaitos vard. formos yra: ãnas, anà, ãniės (greta ãni's, ãnes). Vienaskaitos inesyvo prasme autorius pateikia tik vieną klausiamojo įvardžio formą, būtent: kame. Šiandien šalia šios formos ta pačia prasme daug dažniau yra vartojamas įvardis kur?: kùr tù bùsti (gyveni)?, kùr dabàr tavà dùktė? Bet judėjimo krypčiai nusakyti visada vartojamas šio įvardžio iliatyvas kanà?: kanà tù važiuosi nakčiai?, kanà tù aimi, bù:k ča. Nuo literatūrinės kalbos atsiskiria taip pat parodomasis įvardis it-sàik, ìtoi, labai būdingas ir kitoms gretimoms su Zietela tarmėms, pvz., Lazūnų, Rodūnės, Varanavo ir kt. Skaitvardžiai tesiskiria tik viena kita smulkmena, pvz., vietoje kelintinio skaitvardžio antras tarmė vartoja žodį kìtas, o pirmoji šaknis yra išlikusi tik sudurtiniame skaitvardyje pusõntro, pusẽntro. Dažnai vartojami kuopiniai skaitvardžiai: dvẽitas, trãitas, kãtvertas, penkẽtas, septì-netas. Veiksmažodžiui Ch. S. Stangas skiria daugiau dėmesio. Kai kurių veiksmažodžio formų atsiradimą autorius mėgina istoriškai paaiškinti. Pavyzdžiui, kitų asmenų analogijos įtaka jis aiškina būtojo laiko vns. I asm. veiksmažodžių variau, statiau, gaudau, skaldau atsiradimą. Prie tariamosios nuosakos vns. I asm. formų dažnai prisijungiantį duslųjį labialinį -b arba -p (bùčap, jòčep, aičap, vėsčep), autorius atsargiai mėgina identifikuoti su baltarusių b(ы). Tačiau dėl formų su -pė (aičepė, bučapėgi, gulčepės), kurias savo spėjimu laiko prieš taraujančiomis, jis griežtos išvados nepadaro. Plačiai autorius aprašo liepiamąją nuosaką. Zietelos tarmėje ši nuosaka padaroma su priesaga -k. Vienintelis pavyzdys be priesagos k yra a(i)mà (sena atematinė indikatyvo forma), kuris kartais dar pavartojamas liepiamui. Tipinė daugiskaitos II asmens galūnė yra -t, tačiau retkarčiais pasakoma ir su 241 -tė! aikite, dirbkite. Iš lk. trumpašaknių bendraties padarytos imperatyvo formos yra tariamos su pailgėjusiu a, e: vėsk, mesk, kašk, rašk. Šiaip visur jau pranykęs po -k balsis -i išlieka prieš partikulą -g (palaukig) arba kirčiuotas (gulki). Chr. S. Stangui pasisekė užrašyti dar žymiai daugiau ir įvairesnių pavyzdžių su pusdalyviais negu jų dabar pavartojama Zasečių tarmėje, pvz. žmogus numirė dirbdami, dirbdamą (-mõs, mos); berniukas nugrivo nug árklo jodami (jodamõs, jodamà). Autorius yra užrašęs labai daug ir vertingos sangrąžinių formų medžiagos. Daug pavyzdžių yra surinkta su kirčiuota sangrąžos dalele, būtent: es. 1. III asm. sėdasi, stojasi, randasi, stovisi; būt. 1. visuose asmenyse sėdáus, sėdáís, sėdomės, sėdotės, sėdosi, stojosi, radosi, laidost, gulėsi; būs. 1, stosios, sėsios, rašis, laisis; liepiamosios nuosakos stokis, stokitės, gulki, gulkitės, sėskis, sėskitės; tariamosios nuosakos gulčapės, šešcapės, juokčapės, skuscčapės, stocapės; bendraties stotis, sėstis, gultis, rastis, laistis. Dėl tariamosios nuosakos sangrąžinių formų galūnės balsio, kurį Chr. S. Stangas savo apraše visur žymi ženklu ė reikia pridurti, kad Zasečių tarmėje jis yra įvairiai tariamas: ė, iė, ię, i:. Be vienos kitos jau minėtos pastabos autoriui dar reikėtų prikišti kai kurie transkripcijos nenuoseklumai (daugelis jų matyti iš aukščiau pateiktų pavyzdžių). Tiesa, dalis tų nevienodumų yra paaiškinama didelių Zietelos lietuvių gyvosios kalbos įvairavimu. Kita dalis jų galėjo atsirasti irgi ne dėl autoriaus kaltės, pvz., nevienodas ilgio žymėjimas dvibalsiuose: ver.šis, vėr.su, bet veršip (183 psl.) ir kt. Tačiau šie dalykai yra palyginti nereikšmingi, ir nė kiek nemažina viso darbo vertės. Kadangi Zietelos lietuvių tarmė gyvena paskutiniąsias savo gyvavimo dienas, žmonės metai iš metų vis labiau pamiršta lietuvių kalbą, todėl daugelio Chr. S. Stango užrašytų formų šiandien jau nebegalima nugirsti. Šia prasme Ch. S. Stango darbas yra tartum šios tarmės paminklas. Gaila tik, kad autorius nepridėjo tekstų, kurių jis, galima manyti, nemaža užrašė. * * * Kitas, puslapių skaičiumi didesnis (viso 71 psl.), darbas nagrinėja Baltarusijos TSR Rodūnės raj., Žirmūnų ir Bastūnų apyl lietuvių dzūkų tarmę. Jo autorius Olaf Brochas, kuris kalbininkų pasaulyje yra žinomas kaip puikus fonetikas, turįs daug nuopelnų slavų filologijai. Dabar šio mokslo veterano, turinčio jau daugiau kaip 90 metų amžiaus, darbo susilaukė ir lietuvių kalbininkai10. Savo apraše O. Brochas naudojasi medžiaga, jo surinkta 1895 m., kai visas šis kraštas dar buvo žymiai lietuviškesnis. Autorius mini, jog lietuviškai jis kalbėjęs su Aradnõs (l. Horodno) dvaro valstiečiais, kurie mokėję kalbėti taip pat „po-prostu“, t. y. baltarusiškai, supratę rusiškai ir lenkiškai. Mišriai žmonės kalbėję netoli esančiame Lapótiškių sodžiuje. Tai pat lietuviški buvę Grubėnų, Puodžių, Piaradnio, Zaniūnų sodžiai. Taigi, šios O. Brocho pastabos yra labai vertingos pažinti šio krašto gyventojų istorijai. Pavyzdžiui, apsi- 10 O. Broch, Zum Litauischen südlich von Vilna. — „Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap“, Bind XIX, S. 1–71 (1958). 242 lankius šiame krašte po 60 su viršum metų, t. y. 1957—1958 m. jau matyti kitoks vaizdas. Tiesa, lietuviškai mokančių senukų dar galima sutikti ir dabar beveik kiekviename Rodūnės raj. sodžiuje. Kompaktiškai lietuviški sodžiai yra tarp Rodūnės ir Pāditvio sodžiaus (į pietus) ir šiek tiek pradėję baltarusetį lietuviški sodžiai tarp Rodūnės ir Plikių sodžiaus (Žirmūnų apyl.,—į rytus). Plikiai taip pat dar tebėra ištisai lietuviškas sodžius. Bet, išskyrus šias apylinkes, kitur jau vyrauja baltarusių kalba, nors žmonės save dažnai laiko lenkais. Reikia pasakyti, kad O. Brochui daugiau rūpėjo parodyti lietuvių ir baltarusių kalbų sąveiką fonetiniu požiūriu.11 Šiuo klausimu jis ketino parašyti plačią studiją. Tačiau jau pirmieji tyrinėjimo žingsniai parodė autoriui, kad toks darbas reikalauja daug ilgesnio laiko. Tolimesnį autoriaus darbą sutrukdė karas bei politiniai pakitimai šiame krašte. Savo medžiagos apie šią tarmę, jeigu ne Ch. Stango paskatinimas ir pagalba, autorius, sakosi, nesiruošęs spausdinti. Tačiau nežiūrint surinktos medžiagos nepilnumo bei fragmentiškumo ir pasitaikančių klaidų, tarmės apraše yra daug labai vertingų dalykų. Pirmiausia, autorius yra labai gerai užrašęs nemaža (viso apie 12 psl.) šios tarmės tekstų, kas teikia tarmės aprašui didžiulės vertės. Jų pateikėjai yra Jonas Kurauskas (iš Lapotiškių) ir Vikentas Jurčys (Jurczis, gyvenamoji vieta nenurodyta). Tekstai susideda iš trijų liaudies pasakų, dviejų dainų ir keleto liaudies kalbos nuotrupų. Kadangi autorius daugiausia dėmesio skyrė tarmės fonetikai, todėl ir tekstai sutranskribuoti nepaprastai tiksliai, pažymėti net ir labai nežymūs niuansai. Kiek daugiau pasitaiko priegaidės žymėjimo įvairavimų. Bet daugelį abejonių ir neaiškumų pašalina labai rūpestingai paruošti tekstų komentarai. Po tekstų pateikiami patys svarbiausi vardavardžių ir veiksmažodžių kaitýbos bruožai. Tarmė nepasižymi nė formų archaiškumu, nė kokiomis nors retesnėmis darybos priemonėmis. Ji žymiai mažiau turi tų įdomybių, kurių, pvz., randame Zietelos ar Laz(d)ūnų tarmėse. Tarmės kaitýbos sistemos vaizdą galima susidaryti iš šių būdingiausių autoriaus pateikiamų dalykų. Vienaskaitos naudininko galūnė, kaip ir Zieteloje be i̇ kraštu, svėčiu. Be to, sustabarėjusiuose vardžodžių junginiuose su prielinksniai pasitaiko ir senosios galūnės pavyzdžių: ik̇_ pačám vākari, ik̇_ abėdi. Žodis vōgts vartojamas dviem šaknim vōg- ir vūg-, kurių vienaskaitos kilm. ir naud. sutampa: vōgo arba vūgo. Dažnai daugiskaitos vietininko galūnės balsis s tariamas kietai, nepalatalizuojamas: katėsè, širdzìsè, seserosè, geruosè, gerosà.12 Kritiškai reikėtų žiūrėti į daugiskaitos naudininko kirčiavimą: arklām, svėcām, vogām, vagām, su’nām šalia su’nām, nes pavyzdžiui, Plikiuose ir apie Pelesą dažniau girdėti sakant arklām, svėcām. 11 Plg. O. Broch, Über einen weißrussischen Dialekt aus der Gegend südlich von Vilna. — „Zeitschr. f. sl. Phil.“, Bd. XXVI, S. 1—46. 12 Šių pavyzdžių transkripcija, kurią vartoja autorius, nesutampa su mūsų mūsiške. Autorius prie balsių minkštumą žymi visur, net ir prieš priešakinės eilės balsius. Ženklas æ jo transkripcijoje šiuo atveju prilygsta mūsų transkribuojamam a, plg. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto ekspedicijos metu užrašytas lytis: rūguosà, žeirosa (žarijose). 243 Senoji priebalsinio kamieno vardažodžių galūnė yra išlikusi vienaskaitos kilmininke ir kai kurių daiktavardžių daugiskaitos vardininke: dukterės, akmenės, piemenės (šalia akmenė, piemenė), seserės, šunės, dukteres, seseres, šunes. Dvaskaitinės formos retai sutinkamos: du kraštu, bet dvi dukteres. Būdvardžių kaita beveik tokia pat kaip ir kitose tarmėse, išskyrus vienaskaitos įnagininką, kur vietoj galūnės -u kartais sutinkama -um, pvz.: gerum, gerim, šalia saldù, didelù. Asmeninių įvardžių vienaskaitos kilmininkas nuo galininko skiriasi priegaide: nuk, tavī, savī, manī ir manì, tavì, savì, o daugiskaitos naudininkas nuo įnagininko – daugiausia kirčio vieta: mūmi, jūmi ir mumì(m), jumì(m). Parodomųjų, o iš dalies klausiamųjų ir santykinių įvardžių vienaskaitos įnagininko galūnė yra vyr. gim. -uom: tuom, jitiom, juom, huom, o mot. gim. -uoi: tuoi, jitiuoi, juoi. Labai dažnos sutrumpėjusios savybinių įvardžių vienaskaitos kilmininko formos: mā, tā, sā šalia māno, tāvo, sāvo. Skaitvardžiai mažai tesiskiria nuo kitų tarmių. Būdingos tarmei yra suprieveiksmėjusios skaitvardžių vietininko formos: penkuose, septiņuose, aštuoniuose, dešimcet, vienuolikos, dvi-likoi. Jos vartojamos, kaip autorius pastebi, vardininko prasme tiek pavieniui, tiek derinant su daiktavardžiais, pvz., penkuose žmonių. Veiksmažodis taip pat turi kai kurių senovinių ypatybių. Kitaip negu lk. padaroma tariamoji nuosaka: suktāu, suktum arba suktai, suktū, verstāu, verstāi arba veršt, verstūm, verstūt, mi·lbūt arba mi·lb·tūr¹³. Užfiksuotos šios atematinų bei kontaminuotų veiksmažodžių formos: jėdmi, liekmi, liekmi, liekma, miegmù, miegmì, niēšt. Dėmesį patraukia veiksmažodis sēc, kurį autorius spėja esant bendratimi, atsiradusia jo užrašiuose dėl rašybos klaidos iš sėdėti (taria sėdėc). Bet šio žodžio vartosena rodo jį esant esamojo laiko III asm. forma, kuri atsirado tikriausia sutrumpėjus žodžiui sėdzi. Pavyzdžių su sēc šia prasme Rodūnės, Varanavo, Jūrotiškių raj. pasitaiko nemažai: ānas sėdės ir sēc prie langēlo (Plikių k.); an kèlmo sēc ir lāuka (Paditvio k.) Ānas sėdàs ir sēc ir nė sù kuoj nēi.tarija (Lazūnai). Yra daug pateikta bendraties pavyzdžių, vartojamų su galūne er: dži·ce, jėsce, dzi·gce, aukce, bėkce, likce, mī·kce. Kaip minėta, O. Brochas ypač daug dėmesio skiria tarmės fonetikai. Aprašo jis kiekvieną tarmės garsą, trumpai charakterizuoja bei parodo to garso variantus, neretai paliečia net fonemų susidarymą iš fiziologinės pusės. Taigi, šia prasme O. Brocho rytinės Rodūnės raj. dalies lietuvių dzūkų tarmės aprašas yra naudingas ne tik dialektologams, bet ir apskritai besidomintiems lietuvių kalbos fonetika. Čia pat autorius pateikia nemaža vokalizmo ir konsonantizmo pavyzdžių, iš kurių galima nustatyti aprašomosios tarmės vietą lietuvių kalbos tarmių sistemoje. Lk. garsai ą, ę tarmėje išvirtę u’, i’: krāštu, kāti, žū’sis, ti·šù, tu·soū, gri·žù, o mišrieji dvigarsiai am, en palieka sveiki: žvāngęs, pāšraṅgou, vānc. ¹³ Negalima sutikti su autoriumi, jog ē po kietojo l visai sutamsėtų iki ō. Kiek žinoma, šioje tarmėje ē po l išvirsta tik vidurinės eilės balsiu e: kalbēk, ci·lēk (Plikiai). 244 Tvirtagalę priegaidę turintieji (o kartu ir nekirčiuoti) dvibalsiai au tarmėje išvirsta ou: roudóna, poũkštė, groũsmas gradžou. Kitų tarmių e žodžio pradžioje atliepia šios tarmės au ágłb, ãžeras, alkū’nė, arãlis, akė̃s, ãina. Kietasis i (transkribuojamas ł) tarmėje pasitaiko vietoje u priešdėliuose nbł-, žbł-, sbł (nbłvedė, žbłman’, žbłspirė, sbłsmušė) vietoje ė, einančio po l (in žolb’s, dairgėlb’s, dukrãlb’s, mi’lól’c’) ir slaviškos kilmės žodžiuose: šłubkas, mùslijo. Be priebalso l tarmė taip pat kietina r: turù, nórus, rãtas (retas), ragė̃. Autorius pastebi, kad tarmė džiūkuoja, t. y. priebal­sius t ir d prieš i ir ie išverčia afrikatomis c, dz: nakės, ci’l’c’, širždžis, cieh, džiėdas. Bet prieš naujai atsiradusį i’ šio virtimo nėra, pvz., štiedži (suėdė). Nemaža vietos O. Brochas skiria taip pat tarmės kirčiui ir priegaidei. Autorius teisingai pastebi, kad tarmės atstovai dažnai neskiria savo tartyje tvirtagalės ir tvirtapradės priegaidės, nes kirčiuotą skiemenį taria lygiai, balsui nei kylant, nei krintant. Būna atvejų, kad tarmės atstovai vietoj tvirtapradės priegaidės ištaria tvirtagalę, dėl to ir paties užrašinėtojo, t. y. autoriaus 1895 m. užrašuose pasitaiko priegaidės žymėjimų, nesutampančių su lk., o taip pat tarp tų pačių tarmės žodžių, pvz.: viezdėk, gĩvas, džĩksta, parãijo, parãia, parãj, tõi, tõi, saldžói, Li tõi (28—29 psl.), tõm, saldžõm, gerõm, gerõm (26 psl.), žmogùm, su’nùm, su’nãm,su’nãm (22—23 psl.), dukterim (24 psl.). Be minėtų kirčio įvairavimų, apraše taip pat yra nemaža ir kitų transkripcijos nevienodumų. Pavyzdžiui, vien nekirčiuoto o redukcijos laipsniui pavaizduoti autorius vartoja kelis ženklus ɔe, oe, ə, ǝ: negalė́jǝ, pàłkǝ (55 psl.), ãrkło (20 psl.), greta ãrkło, pàłkǝ. Todėl visai natūralu, kad toks autoriaus siekimas užfiksuoti visus gyvosios kalbos svyravimus bei tarties niuansus (už ką reikia didžiai autorių vertinti), privedė jį prie sudėtingos transkripcijos sistemos, kuri ne visada mums yra aiški ir suprantama. Taigi naudotis šiuo darbu reikia atsargiai ir įžvalgiai. Tačiau, nežiūrint minėtų ir kitų trūkumų, O. Brocho darbas apie pietinių dzūkų tarmę yra didelis ir vertingas indėlis į lietuvių dialektologijos mokslą. НОВЫЕ ТРУДЫ О ЛИТОВСКИХ ГОВОРАХ А. Ю. ВИДУГИРИС Резюме В данной информации дается обзор двух работ известных норвежских языковедов профессоров, академиков О. Броха и Х. С. Станга о говорах литовского языка. Во-первых, дается характеристика статьи Х. С. Станга „Die litauische Mundart von Zasėčiai im Gebiet von Wilna“, напечатанной в языковедческом норвежском журнале „Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap“, т. XVIII, стр. 171-201. В настоящее время упомянутая местность входит в состав Дятловского (Зетельского) района, Гродненской обл. Белорусской ССР. 245 Далее дается пересказ второй работы „Zum Litauischen südlich von Vilna“ О. Броха, напечатана там же т. XIX стр. 1—71, в которой описывается говор южных литовцев (дзуков), проживающих в Радуньском районе Гродненской обл. Белорусской ССР. Так как в последнее время литовский язык в упомянутых местностях весьма заметно ассимилируется белорусским, описи этих говоров представляют большой интерес для литовской диалектологии и сравнительного языкознания.