Lazūnų tarmės tekstai

LIEETIU.VITŲ KALBOTYROS KE AUS L MALT LIER V.O S T S R MOKSLUAKADEMIIJA LAZŪNŲ! TARMES TEKSTAI J. SENKUS Apie tarmės pagrindines ypatybes žr. straipsnį „Kai kurie Lazūnų tarmės ypatumai“ (Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, Serija A, 1, 183-194, 1958). Papildomų bei platesnių žinių ar atskirų aiškinimų manoma duoti vėliau. Be to, tikimasi vėliau spaudai parengti ir daugiau tekstų, užrašytų 1958 m. Čia pateikiamieji tekstai yra užrašyti 1952-1955 m. iš šių tarmės atstovų (Jūrėtiškių raj., Baltarusijos TSR): Audzevičiūtės Viktorijos, gim. 1892 m., Dervagių (Dievergių, Gervagių) k., Buikos Juzepos, gim. 1872 m., Lazūnų k., Jarmalavičienės Antaninos, gim. 1856 m., Lazūnų k., Kemeišio Jono, gim. 1912 m., Ūosiagirių k., Maceikienės Marijos, gim. 1870 m., Joskūnų (Jaskūnų, Jaskevičių) k., Labočiaus Juziuko, gim. 1884 m., Vild(z)iky k., Varnelienės Marijos, gim. 1889 m., Pasalii (Pūsalio) k., Varnelio (Varnelės, Varaniuko) Jono, gim. 1902 m., Pasalių k. Tekstus užrašė A. Laigonaitė, J. Paulauskas ir šių eilučių autorius. Pastarajam teko juos parengti ir spaudai, pašalinant kai kuriuos nevienodumus, neaiškumus... Dalis nevie- nodumų, ypač kad taip yra pačioje tarmėje, teko palikti. Pridėtas ir retesnių žodžių bei slaviškų skolinių žodynėlis, Čia pateikiamuosiuose tekstuose fonetinės transkripcijos pavartoti tik kai kurie būtiniausi skirtingi nuo literatūrinės kalbos rašmenų ženklai, pvz.: 64, 4, I, a',e* (nekirčiuoti ilgi), Tekstai pirmiausia skiriami tarmės morfologijai, sintaksei ir leksikai pavaizduoti. Jie tam tikru atžvilgiu yra svarbūs ir tarmės fonetikai. Be to, šie tekstai reikšmingi ir kai kuriais kitais, pavyzdžiui, tautosakiniu, istoriniu, etnografiniu, atžvilgiais. Kaip iš šių tekstų ir minimo straipsnio matyti, Lazūnų ir gretimų kaimų tarmė priklauso dzūkų puntininky tarmei. Abidvi šios fonetinės ypatybės yra gana ryškios, nors, Žinoma, pasitaiko dėsningų ir nedėsningų išimčių, Vienų tarmės atstovų kalbos fonetika yra labiau iškraipyta bei sudarkyta, kitų — ma- žiau, tačiau visų kalboje yra jau labai žymi baltarusių ir lenkų kalbų įtaka. Ji 1 Vietos žmonių tariama Lazūnai, Lazūnus (Laziinai, Lazūnūs). Kai kas mano, kad Ik, reikėtų rašyti Lazdūnai (plg. tarimą laze vietoje 1k, /azda), tačiau kol galutinai nėra paaiškėjusi šio vietovardžio etimologija, čia rašoma Lazūnai, Plg, aukščiau minimą straipsnį ir P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend, Dorpat, 1930, 215 akivaizdžiai matyti ir žodyne. Lietuvių kalbos istorijai ir dialektologijai dau- giausia Vertingos medžiagos duoda tarmės morfologija — ypač pabrėžtinos išli- kusių keturių vietininkų ir liepiamosios nuosakos formos. Kai kurios jų yra reikšmingos ir lyginamajai kalbotyrai. Iš čia pateikiamųjų tekstų, gal būt, vertingiausi yra užrašytieji iš Pasalių ir Dervagių kaimų tarmės atstovų: mat, šie kaimai iš visų aukščiau suminė- tųjų yra bene lietuviškiausi, nors ir Čia geriau lietuviškai moka ar kalba tik senieji Žmonės. „Lazūnų tarme“ bei ,,Lazliny tarmės tekstais““ čia vadiname iš tradicijos. Minėtuose kaimuose, iš kurių gyventojų užrašyti duodamieji čia tekstai, kasdien vartojamoji, oficialioji žmonių kalba yra baltarusių. Be to, tų kaimų daugelis gyventojų moka ir lenkų ar rusų kalbas, tačiau nemaža šių gyventojų dalis save laiko lietuviais, o kai kurie— lenkais. Bemaž visi jie yra vietiniai. Pastebėtina, kad kai kurie vietos gyventojai, nemokantieji lietuvių kalbos, ją vadina žagūnų bei žagūnska kalba, tuo ją lyg ir pajuokdami, pažemindami. Kaip jau minėta, Čia pateikiamuosiuose tekstuose pasitaiko nemažai, ypač fonetinių, nevienodumų. Jie atsirado daugiausia dėl to, kad: 1) pačių tarmės atstovų bei tekstų pateikėjų kalba tuo pasižymi (dažnai net tas pats žmogus tą patį dalyką nevienodai ištaria), 2) tekstai užrašyti ne vieno Žmogaus (už- rašytojo), o žinome, jog tokiu atveju visuomet pasitaiko skirtumų. Iš dalies tas pat pasakytina ir apie magnetofonu užrašytuosius tekstus. Rengiant teks- tus spaudai, stengtasi išlyginti tik didžiausi bei aiškiausi nevienodumai, pavyzdžiui, kai kurių priebalsių kietinimas, tačiau ir tai daryta atsargiai, daž- niausiai tik pasikonsultavus su iš tų apylinkių kilusiais, dabar Vilniuje gyve- nančiais tarmės atstovais, pavyzdžiui, su J. Maceika—iš Lazūnų k. ir J. Petrausku—iš Daunorių (Dauroniūų) k. * * * Būvo trys brėlei: du razumni, tricias dufnius. Itas duinius ėmė ridlių i nuėjo; po loūkų kūsė i daskasé —i rado ciėlų vežimų gray. Ir atdj nam, i pazgyré brėliam itiem razumniem. ,,Ze, radoū ci€ly vežimų grašų““. Tai brė- lei sako: „Zūras kap sutems, tai važūosim““. Aškiūkė arklį ir važūoja pi€ ba- ciuškų, ir pastūtė jį vaftuosui pilnyt, o anys nuvažau un loūko. O jam pasa- kė: ,,Ka būciuška ais, tai tadū švyrkštelsi““. Baciuška aina kap kaftais vaftuosui. Ka būciuška vaftuosui, tėp anas tuinū būciuškų pei galvų. Būciuška ir ažmigo. Ateido anas jump razumnump un loūko ir jaū sako: „Būciuškui švyrkšteriau“. Tai any tadū sako: ,,Ky tu padarei?“ Su grašais atvežė namud. Iškasė dudbj tvarti ir būciuškų pakuopė. Mū- ciuška jieško vienų di€ny ir kitų dziėnų. Baciuškos ne'ra. Tadū maūciuška surinko savūs susiedūs i davai pd būciuškai jiem gėrc ir uškųsc. Ir itie ra- zumniejei sėdzi u stalo, gėria i valgo. O duinius, sėdėdams afi pėčio, sako: »Kab gėrc, ėsc, tai jr kam, a kap švyrkštelc, tai nebūvo kam“. Tai matiuška kloūso, kų dufnius ūtarija, Durnip klausiasi: ,,O kuf būciuška?“ Tai dufnius sako: „Tvarti aškastas““, Tai itie razumnieji iž Za stalo, skarei atkasė būciuškų, aždoūžė kazly ir tam daikti aškasė, Tai tadū duiniy ėmė ir vėda tad tvar- 216 tan, kur aškasta būciuška. Tai dufnius ėmė ridlių ir davai atkazdinéc būciuš- ky. Kasa — dakasa. Daskasé ragump. Kldusiasi: „At jūs, baciuška, su ragais?“ Tai anys sško: ,,Kas kasa, daskasa“. Daskasė kapbitump. Tai klausia: „At jūs, biciuska, su kapkitais?““ Tai anys sako: ,, Kas!“ Tas kasa, Daskasé barzdės. „Tai mūs biciuska su barzdū?“ Tai anas kizly ity 4% ragū iž duobės ir sviedė jiem po kėjų. Tai tadū dnys sako: ,,Ka(p) buvai dufnius, tep i liksi“, * #* * Būvo sanas žmogūs, ir pamirė jo moterynė. Anas jaunų ėmė moteryni. Ale ita jauna ne uz dzi€do &o, ale už jo bėstvos. Nu, tai tadū visa kvard. Tai itas dzi€das klausiasi: „Kas tau yra, kd tū guli?“ Tai ot ana sško: „Aš nėgaliu visai. Ale susietka buvo ir man rodzijo, ka(d) tir suvaikščiotai až dzvylika kilometrų ir pirktdi medaūs gofciy. Ale raikia apsistkc su kailineis, su burnosū ir vaildkal apsiofic, ir basliky, ir suvaikščiocie dzvyliky kilometrų“. O būvo oré degū. Nū tai tas dzi€das usitaisé i nuéj. Atneša dūlias su me- dum. Kldusia: „Kū dyrpcie?* Emė ir pakastavéjo. Tai anas siko: „Tai pi- macies nebus — žoliį nemoOZna kaštavdc““. Ana tais dūlias suvalgė su medum. Ir visa kvara nesili€éijo. Tai anas dzi€das sako: „Tai tū visa kvara“. Tai ana sako: ,,Susietkd būvo ir rédzijo, kat apsioutai vailokus, apsisektal kailinius su burnosi ir eitai susiedniui šūnį pavarin€tai, kat anas sustriestai. Tai anas ity šūnį varin€jos po laukis, šuo i nuilso ir namon biidon. Anas būdėj kap aZspyré ji, kap und@ un vézy, kap ėmė malc, šuoj i sustriedé. Anas atneša ir klausia, ky dyrpc jiep. Tai ana sako: ,,Cigdnam ir raikia gatdvyc®. Tai anas pastatė ir davai gativycie. Gati- vijasi— jau gatava. Tadū anas sako: ,,Pakastavéjl Ana pasakė: ,,NemodzZna li€karstos kaštavdėc, sakei“. Tai anas tadū difZy rasijūosė, koūdrų rasklėjo ir diržū kat išliėčijo, tėp ir dabai sveika. Iš J. Labočiaus 1952 m. užrašė J. Senkus. Būvo bėba i būvo trys anūkės. Diėdas nenorėjo, kad ti€ vaikai aukti. Emė rogutdites, pasodino ituos vaikūs, Nita didelis šaltis, sniegalis daūk. Vėjas. If vėža ituos vaikūs mėdzian. Jali anas jūos numės ir pašaldys. Aima vilkas. ,,Stojis, dzičdai! Kuf ti veži vaikūs?“ —,,Mana bėba nenėr, kat anys būtai““, Itas vilkas kab duds itam dzičdu lopū, dzi€das if pargrūvo. Ir ažu- daūžė diėdų vilkas. Ituos vaikūs apskabino lopū ir sdko: „Važūosim. Kui jūsei namai?“ Vaikai pasakė, ka tį ir tį mūsei namai. Vilkas tįsia rogutdites; itie vaikai sédz. Atavežė namėp. Klausia bėbop: „Kičšni vaikai?“ — „Mūsei““. —,0 kap jū momėa?“ —,Momū nūmirė: sirštos— nėra nei momds, nei bociės“. Itas vilkas pasakė bėbai: „Ka ti adūosi kam vaikūs, tai ateisiū ir tavi suvėsiu“. And pasiké: „Ugdysiu“. Tada sėdės vilkas. Boba ūtnešė laši- nių, ari€lkos. Itas vilkas lopdm ir davai gért. Ižgėrė ari€lky, suvédé lasinius ir tad bobai pasūkė: „Štė, ūgdai, ba a3 tavi suvésiu®. Nu ir nuėj vilkas nudg bėbai. Vaikai liko. Nuldido dienas dvi ir ataina vilkas pazdairyt. Boba mergdites iSugdé i až jaunikio adavé. Ir aš vesélkoj buvol, vynų, mėdų gé- riau, al¢ nastruosu nebuvo. 16. Kalbotyros klausimai II, 217 * * * Būvo bėciap (bdciep) vienas sūnūs. Anas bocids zbridijos. Nenorėjo, kad anas būt un svieto. Atdjo žįdas po lūngu ir ūtarija: „Kū th man pardūosi?“ Anas sūko: ,, Manip pėdlas yra“. Židas ataina pirkičn ir Ūtarija: ,,Kur tavo pėdias?““ Sūnūs sdko: „Um pėčiaus“. Zydas siko: „Kų tau dūot az pčddlų?“ O sūnūs sūko: ,,K{ tū duūosi, tai man gerai; dūosi šbiMtų, dū““. Ziras Zy- das išemė du škimtū ir davė, o bocid gūli un pėčious. Itas žįdas rasegé sa- vo šūsponį ir un to di€do sūko: „Lafi nud pėčious!““ Ita bocia nuliūdo. Ž$- das apsegé, ufisuké ir nūvedė vežbiman, posodzino ir nūvežė namėp. Itas di€das sdko un žydų: „Važuūojam Jujėn“. Atvažiavo Ivjdon, nuvėjo ir aprūšė Zydu(i) visų savo loūkų ir pifkiy—ir visa kų aprašė. Itas Zjdas atvaZivo namop ir vaZuds to sūnoūs — išmės iš pirkids. Tas gi sūnūs dairosi — štė, ji išvarinėja iš pirkios! Davai veikt: „Kū tu padarei?“ —,,Aš te(p) padaraū, ba tu mani paidavei““. Davai bocei runkas bučiūot, kad choc trupuciūką pa- mestų. Zydas sako, kad neraikia — ir neimprūšė bocids. * * * Buvo kidtinas ir kiškis. Ir nuv€jo abudu ves€lion. Pasakė muzikai kiškis, kad Zaist{, o kitinas sto ir liš vui-vui-vuf. Ir buiki¢ja. Kiškis adbégo katinėp. —,, Kil més šėksim?“ Katinas sdko: ,,Kii tu nėri“. —,,S¢ksim angličzų“. Nuvéjo kiškis su kdtinu (okt. Kiškis ri€zvas, o katinas nė tékis. Kab duds katinas kis- kiu(i) lopu. Ėmė kiškis ir grūvo un Zamés i isitysé. Nu, ir tas kiškis jaū ir gaišta, Katinas davai veikt. Ėmė kiškis ir nubėgo. —,, Ka tu mani musi, — sako, — tai tu vienas šoki“. * * * Būvo merga ir turšjo bėrnų. Ir ūnys būvo raspusni. Anas davdi jai ūtaryt: „Aš tavi imsiu“. A po tam &mé tokių Zoli i tų meigų pakuopé. Ėmė ir prisisapndvos ana bėčei. —,,Tėvūli, atkask mani, ba mani pakuopé be parūs“. Atkasė, o ana gyvą. I davai ūtaryt, kad svietas būs nūtai didelis, ale doūg dufniy. „Iš td svieto nebūs gerai, ba itas svietas dufnas, o itas, kur ma- ni paguldė, pac aciguls“, Atūjo anas namėp i acigulė miėgo. Ir nesikėlė dau- giaū. And sako savimp bėčiump: ,,Std, anas neusikels, ba dnas būvo negddnas, o aš godna, spraviedlyva merga‘. Anas gulėjo trejus metus, un ketvirtį usi- kėlė dūkū. Tas diikas nudj po sviety. I ūš to dūko usikélé negerai, ir doūg narddo paguldė. * * * Būvo bėba sena. Pasodino vištų ir isėdėjo maskeldiCius vištelaičius, Sédos ana pas akmendit i ūtarija: ,,„Kū més daba dyrpsim, kap aš jus ūgdysiu: nėturu nei grūdų, nei šaudų, nei dūonos, liš vienas undudj. O vištelaitė jai acūkė: s„Štd, momūla, nebėdavėj: aš ižsivysiu visūs ir išugdysiu visūs, manip yra vis- ko — i dūonos, i grūdų, a ūndenio nėturu“. O kita vištaitė acisūkė: ,,Std, més negérsim ūndenio, mės pienélj gėrsim, mūsp karvšitė yra, més ją laidysim, ir išugdysiu aš jūs visūs“. Padugo, padugo tie vištelaičei, ir kdp Ėmė šnys poutūs dėt, dėjo anys dėjo, prideda, primuša i Zpivija, Tėkia bohėta bėba stojds ažū 218 vištelaičių — nežkinėjo, kuž ana savo gėrybių dėt. Grady prikrauna pylnus kiše- niūs, o kap nakcis ataima, i tič gradai visi pragaišta. Kap &mé bėba bėdavėt, Ėmė galvdn i durna pazdiré. Ana durna būvo dvejūs metūs, ui traciį mėtų bėba Ėmė i nūmira, Itie višteldičei nuvėj po svietų vundravėt. Kas sugūvo, tai mūnas, o kas nesugdvo, tai neturėjo. Kad ragėjį būtoū, būtoū prigaudį. * * * Sosičtkos borési viena su viena. Viena ūtarija: ,,Teduoda tau dičvas dvé- jetų vaiką“. Ėmė ir dau dičvas. Tai ana pasakė: „Kėl gyva būsiu, nigdi ne- pakéiksiu®. * * * Būvo vesčlia, i pasédo až stalo maladi€zius. O tį būvo tokis Eeraunykas. Nedoū jam ari€lkos. Anas sdko: ,,Kab jūs sédit, tėp jūs Zyvai askrisit“, Anas nuvėjo paz duris ir stojos. Ir padarė visiem—i mergėm, i bernam. I panuvėj visi médzian, o jaunėji nulindo papečėn, su kvietkū, su veliū. Zaras bočia ir moma davai veikt —kap cia būs? Anys pasodino ity čaraunykų, davai gyrdzyt. Kitos meigos ir bernai negrįžo, o dnas sako: ,,Lafdz iš popečės!““ Ana išliūdo, alė vesčlia ižgvėro. e * * Vienas žmogūs devynelius metūs būvo vilkų. Uū devintū mėtų atdjo na- mop ir liūdo pef tvordlur'. Ir tėkis difžas jamp plyšo, ir stojds žmogūs. Visa smuska nugrūvo, liš viena vuodega liko. Anas būvo maZu pifikelius metūs ir nūmira su vūodegu. * * * Grūdu, grūdu pelalsi'; virė moma košūlbi'—maskickaū puodély gardickų kode. Itam davė, itam davė, itam nėdavė. Cia kalnėlis, cia lobėlis, godnas undenélis. Iš A, JarmalaviCienés 1952 m. užrašė A. Laigonaité ir J, Senkus. GeguZélnl, paukitélel, nesédékie ufi viozuolo—ackris tavis® vanagélis, pa- pils tavas pliiksnas, razbaidz§s maskus vaikelditius. * * * Aisiu pavaikščiosiu, aisiū pauliavésiu: dabai mana para, dabai mana va- lia — pa(s) savo motūlki", pa(s) savo bociulsi'. * * * Dziedzienuités, susietkélés, nezdairykit pro lung€li—pazdairykit pro ščėlšlį: kokia mano draugė graži, kap aguona darz, kap roz€lé sodi. 2 tūvįs < tavįsp < tavesp 219 * * * — Cyko, pacyko, kad ménélis tėka, Ko tli, merg€la, teip aukštai $6ki? — Kėl man nešėktie, kdl man nedaindotie—ketino bdcei az jaunikio duotie, Iš M. Maceikienés 1952 m, užrašė A. Laigonaitė ir J. Senkus. Aima ir aima krūgū nog viends sia'los kiton sia‘lon ir aidami visa Asilkas vitarija: „Pacys žmėnės sau ponais yra. Zé, visa dziėvas davė žmonėm(u) un patrabos““. Jamp itai tėkia preslovija buvo: ,,Vilgai duonų ir duo Zmoném(u); valgai duonų, ale žmonių negūbij“. Asilkas pradėjo mokyci, kad žmonės zgūdoj gyvėnt ir kat visiem būt ge- rai. Ir nuvėjo toj ciesa po visų sviety. Isigufido ponai ir davai gaudzyc ty Asilkų. Ilgai any ješkėjo jo ir visa negalėjo rasci. Vėt cie sapcyni brėlei ažnorėjo ponais būci. Asiūtarijo, kap iždūoci, ir po- nai rodzi tais razbdinykais ir vadzino sa broleis. Kloniojasi ir dūoma dvarūs, daug grūšų ir visėkios gerybos. Davai ci€ razbainykai žmones untarendzinčci, kad any ižduot ity Asilky. Pierifiko pdnai maskoliūs ir ušpūolė un Asilko. Asilka nežinėjo niško ir guldėsi mi€go. Cia maskėlei ušpūolė un jo. Suri- šo pavidziom ir dratu runkas ir vėda ponėp. Prisriūko daūg žmonių, škada jiem Asilko, ir nėr ko jiem ir padaryc. Vėda maskolei Asilkų dvaran, a žmonės tįsiasi paskufl juos. Aplaidį galvas, o bébos veikia, ir būrasi, ir kau- nasi akmenais, pagaleis. , Tuoj čėsū susriūko ponų, kat kdc un galvų sau vaikščioj kap vilkai. Ze, sugavo Asilkų, juokiasi, ūkoja, runkas trina ir predumėja, kokių korų dūoci. Vienas sako: ,,Skiiry no(g) gyvo lupci®, o kitas sūko: ,,Pakirc az lie- žūvio, kat visas svietas žinot“. Kol any rėkė ir kėrų praznėčijo, Asilkas isiguūdo, patraukė pavadelas ir žmonėm pasūkė, kat imt ponų Čertas, Žmonėmi bėdės nebūt. Tep pasakė Asilkas ir nuciko—liš iš to daikto paspylé kamuoldiciu pie žami. Isigufido ponai i drėba, o Asilkas, sako, uliavėjo un svieto. Iš J. Buikos® 1952 m, užrašė J. Senkus. Mediū pešta, namdn nešta, kumpaii unkišta (simanos: anys medin pėša- si, namdn nėšasi, kumpaū kišasi), Šėtėjos, mėtėjos, pas kumpų stėjos (šlūota), Vidū dvdro žarna kūro (švirkšnis), Pilnas tvartas avytių, vienas baronas bliauna (bažnyčioj žmonių doūk, a vienas kūnigas giema). Kumpė drabezi, ka ragi, nesakyk (vištos papeččį), Vidū dvaro žvakės karo (skrieplei karo, ka marėzas). 3 Tekstas yra svarbus palyginimui: tas pats, bet pilnesnis tekstas iš jos pasakojimo užrašytas P. Arumos, žr. P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend, 38-40, Dorpat, 1930, 220 Paci kamarėj, a kasos ori (morkva), Panelė krūlicka, graZicka, raudonicka, kap unt jos pažiūri, ašaros byra, veikcie néris (cibūlė). Ponélis dvidešimt kaptdny apsé€gis (kopūstas). Aš galiū prisiekt, ka cia yra tūkstantis (agiiona). Keturi štikai, du patikai, sapcifitas samachodas (karvė). AZ tvoros — tralialid (liezuvis). Vienas skdze: „Svietūok, di€ve‘, kitas skdze: ,,Neduok, diéve, tricias sako: ,,Kab diena a naktis — iškėtį akis“. „Krūlicka, maskicka — visų svietų defigia (adatėla). Visi pi€ duobės su bulavom (su šaukštais prie bliūdo). Ziémy i visary vienas cviétas (aglė). Kumpi trupucys (pėcius). Iš M, Varnelienės 1952 m, užrašė A, Laigonaitė ir J. Paulauskas. Dza, dzievūlis mana, dzi, mielasai mana, da, suūku biic, da, suūku un svieta gyvénc; tolioli, musét, jali nedalduksim, gerioū, musét, jaū ir nebus Nėra nei broldlio, nėra nei sesūlės: nėr pas kū pristulyt, nėr pas ky priskilyc be savii radnijjy. Kad būt radnickai, tai aš su jeis paflitarytou, aš su jeis pazrokavétou: rasakytou aš savūs vargelitis. Péréj mano dzien€lés, péréj mano jaunos adzynélés. Neturėjau as veseloscios, nigdi aš nebuvoll vésela i, musi, jaū nesulauksiu. Tep aš nenéru jaunų dzien€liy, alė kad atait mana mamila ir pas savi priifit, bd man yra trudna. * * * O tu, mano sūnėlis, di, mano mazysai, da, aš tavi norėjau išūgdzyc, ka tu man karvditj ganytai, kat paauktai didésnis, da, tu man duonélés az- difptai, mani sénicky penétai, da, tu mani klausytai, ir aš turtou uf tavi dziauksmu. * * Duktdite mano, ka tū išauktai, kuodėlį verptai, stoveliūs austai, rieti- mėliūs sukraudzinėtai, ir aš tavi ištaisytou až jaunikio. * * * Pasodzinsim būlbas, a tadū atpildzinésim, a tadū kasim, pirkaitėn važuosim, o tadū valgysim. Linūs minsim, o tadū blaškysim, o tadu veipsim, o tadū ausim, o tadu balcysim, tadū marškinius siūsim, o berniūkam kelindites, o mergūtom sukienkėlas i marškinšičius ir iStaisysim až piemendiCius. Karvaites ganys, ka pienčlio dot, ir būtų aduot i gasudūrui į i mūmi. Ot tėkia mūsų gyvėntuvė, ot tėkia mūsų būtuvė. * * Aš pac mikitis, mano sūnus tutūtis. Un kims€lio sėdėjau, margų polity sudėjau, Aš tii poūtų ciociūlai, ciociūla man kukūlį, Aš tų kukuli upélén, 221 man divé upėlė Zuvéle'. Aš tū žuvėlei' strielaičiui, strielditis pragéré i pra- myžo ir tris karalius išvydo asimyžėlius, asišikėlius. * * * Jali až jaunikio aimu, savo mdūmų metū. Svetimds momės momū nesno- rės vadzinc, o britku tūtu vadzinc, Uū naujų kėjų stondvijuos ir un naujų parétky. Svecimi mani pasiųzdzinės, o man jaundi raikia klausyc. * * * Oi bernai nūtai kytrūs: mergutas zgodnai padzvildzinėja, o tadū jama i pamiršdzinėja, Patrina jaunas dzienelds, ni€kur aš negodna tadū, niėkur nėlimpu: nepriimtat nei bernūkai, nei mergūtos, ir nėra kampūnijos. Runkas ažveičia, un rufiky pameta, gyvėntuvę sūtrina, * * * — Dot, doll, doū— kui aisi? — Dalgait] kalt, Sienditj Siendut. — O ki tu Siendiciu ituoj dzyrpsi? — Karvdit] penésiu, vaikelitls gyrdzysiu ir ugdysiu, kad anys aukti ir kad manjs sends dazdairyt. * * * Rugėlei auga, o tadu krosūoja, a tadū prislaidzinėja, a tadu i daspėdzi- néja. Tadū pjaunam, tadū važūojam kluonėliuos, o tadū kuliam, mais€liuos supildzinėjam, o tadū malam i duonų kepam. Iš V. Audzevičiūtės 1952 m. užrašė A, Laigonaitė ir J. Paulauskas. Jiš pavūsaro rafika plūhūs, akécids, pataisinéja vežimūs, vėža kalvėn, untaisinėja. Tadū dzyrba — pastrankūs sulaizdzinėja, tai vadelas, Tadūr nūveima loukafi, prazdiedzinéja drce, pėrsikrikščijus (pėrsikrikščinėja) pirma, aškiūko arklius ir paprašo dzi€vo, ka dzi€vas dūot(ų) gerai dzyrpc, ka dzi€vas dūotų uzražėjų. Tadū kap ataic jaū tas čėĖsas, kui važūoc trųšas, aškingdzinėja vežimai ir raūka su būobom, vėža loukafi. Tadū sodzina bulbas, miežūs, kvieciūs. Ataic jau šenūvimas, rafika dalgės. Nėra dalges, tai nuvažūoja Ju(v)jon, peika dalgį. Nūveima médzian, ūškerta ity dalgakocj, rūkavėtį untaiso ir iškala dalgį, ima bobėlsi' tarbdn ir aima pievon šenšuce. Tadū jaū ka(p) pastėv dzienas dzvi ar tris, raūka grabliūs, vežimafi aškiūko drklj ir važūoja pievon, untaisinėja nosylus, grabūoja, mėta kūg(d)in, sūmeta kūg(d)į. Tadū jaū aceido svinta Ona. Raūka bėbos pjautuvūs, nūveima kalvėn, ižduūcija albo ima padūro naujūs pjautuvūs. Tadū any ituos pjautuvūs untaiso gerai, kad nebūt nekokios ostanėvkos. Kad nūveima pjauce, būsta, un dziends bėba išpjauna kūpų tris ir dzvi ir pusketvirtds, visap kap. Tadū pastūto mandliūos ir, kap sausi rugei, sūveža klūonan, Tadū kap ataima jaū ruduėj, raūka spragelūs, pauntaiso itūos jungeliūs, kur pas spragelūs, iždzovina 222 ir kūlia. Albo, būsta, kur un malatornias nuvažūoja, Jujėn atveža, pefka mala- tornids ir malatorniom kulia. Ale daugūmas nékulia malatoniom, ale ito spra- gelais. Zménés labai, sakyte, jau mūs gyvéno slabai, žimės maza būvo josei, tai viso daugūmas kulia rufikom. Kadai jau tai dalig mėtų pérej tam, ka būvo švedai, o aš tai gerai ne- menu, kap any if kur any. Girdėjau, tai kij pūsakoj seni Zménés. Būvo toki švedai. Vaikščoj. po sia'las, ir ataidin€jo žmėnės. Ne liš kų any ataidingj, dle ir bobom cickas atpjaudzinėjo. Tadu iž ito jau dziėvas un jų nūtai zbitkavė- josi. Jiem tokių davė blūdų, nu ir iš to blūdo any jau pradėjo blūdzyce. Tadū Ėmė ūny siedndvycis un arklių. Galvės arkliėp necigrįždinėjo, ale any acigrįždinėjo vuodegėsp ir, buvo, po dzvijos, po trijos sėdnūvijosi ufi vieno ark- lio. Pradėjo any jaū pragaizdinétie ir pragaišo visi. Ir potam kaškutž uš Sla- badės kapčei būvo jų, kur any jau tį pakuopta, ir juoski buvo tį gruošei zi- lato. Toki žmėnės nuvėjo, prazdéj atkazdinéti. Ir pasūkė: „Nekliudzykit jūs tų kapčį—nemėžna: kur tu nepadéjei, tai nekliūdai““. Ir visa ničkas ne- kliųūdė. Tai jau daugūmas mėtų pėrėjo, kap tai senei pasakojo kadaise visa seni Žmonės. * * Kap lyš ataic jau kalėdos, un kalėdų sūsranka jaū tai visa šeimyna, jau un kiicids. Atneša iš klūono tį šiėno Zupsmélj, padema un stilo ir tį šičnų raskreca un stūlo, apklėja skdterci ir tadi padema aplotkas un stilo ir ima moma tį ar bocia gūrina itas aplotkas visiems viską dalija visai savo šeimy- nai, kiek yra pirkičj, ir jos jaū kalba, ka dzievūlis dūot dalauktūmėt visi kitų kalėdų, visi būtūmit ir sveiki, ir gyvi, ir kad vestūs, kad visa būt gerai. Tadū jau ima atneša, padema un stalo dūonų, tj kviecičnių, sūvera grybų, silkį. Būsta, kap nėra silkės, ir teip be silkės apseima. Kuličšė, iš miežinių kručpų padaryta, vadinasi pancudkas. Tadū ity visa padema un stalo, pastato ir jau valgo. Suvalgo visa čYsta. Jau tas aguonas pastūtė ddbaros. Sūkalba visi poterus ir paprašo dzievo, ka dzi€vas dudty visiem sveikūtų ir visokiy gerybių ir sau ir skacynai, Tadū itai ima tųsyce tų šiėnų. Ne visi, ale daugūmas tūso tų šiėnų. Vienų trumpėsnį padédro, o visūs padaro lygiūs, ir tadū jau kuriam papuls tadu trumpų ušriūkce, tai jau tadū pasakoja, ka(d) tas Žmogus tį ar iz moterfi jau numifs. Ot kap tai taipice buvo mano pasakoj. Buvo Lazū- nuosi kunigas, Petkėvičius, rdgis, Ot gerai navet negaliu pasakyt, ragis, Petkévitius. Anas turéj trisdešimt šašaris metūs ir numira. Tai tady itai pace tysé visi šiėnų, tai anas ištįsė ty trumpeésnj galų. Tai anas pasakė un visų: „Aš tai jaū dabaf skora numirsiū —Ot prisimifisit jis mano žėdzį“. Tai dnas pabuvo pasifitaro méno ir numira. Nuvazivo Valdzikuos — nūvežė jį kvar6p. Anas pabuvo ir atvazivi(s) namo acigulo iSkaft. O sūkė, kap spave- déji ity kvarų (kvaras labai jis būvo ar, nežinau), ir išlindo jam iš patalo tį iz ito, pas kų sėdzėjo, utėlė ir unkūndo, ir anas labai isiguūdo. Ir tadūr iz ito ūžgųscio jam padpuolé kvaraba, ir nūmira. Ot kap. 223 she *® * Mergutos, kap lyš jau pavečarėja, tai tad anos ima eima viena, o kita stév, klaūsosi į šūlį, rafika pagalif, kiek nepaskaityta. Kab ima city (?), tai itai nuveis až bernuko, o kab ima Isiškų pagalių, tai jau nuveis až udaūčo. Ot kap. Nu ir ima sėdasi jau un šito pacio kacargds ir vazioja tj — tisia terp kojų tį kal(i)drgy. Ir vaZioja kur svilinta meitelis un to daikto ir ti padema katdrgy un Zamés ir klalisosi, kurafi $6ni šūnes l6ja, tai ti, siko, més aisim až jaunikio. * 4 * Buvo viena momap mergutd. Nu ir and nuvėjo veCarbinkon, ir ėmė bernūkai ju $ékce. Nu ir ana nenito labai jai §6ko. Nu cie bernukai klausi ja: ,,Kol tu tėp labai negerai šoki?“ Ana sako: ,,Kad aš neturu sveikitos — jau manip labai bloga sveikata“. „O kas tau?“ — Pakduskas sdko. „Ir paci nežinaū. Kazkap, — sako, — nesisveikia““. „,„Nu tai pakol tu neini doktorop?“ „Na, — sūko, — reikėtų ait dėktorop“. Nuvéj doktorop ir ūtarauja un doktorų: „Aš, — sako, —kvara““. „O kas tau yra?“ Sako: „Ir paci nežinau“. Sako: „Buvau ito nuvėj(us) večarbinkon ir, — sūko, — man tį bernūkai kap ito išlazdūvo puselas, tai dabai,—sūko, — sousiėm nesveika, neturū tokios sveikūtos““. * jo * Mino dzi€das kadai būvo svotu ir būvo nuvažūvį vesélion. Nu jaū ve- sélion kap surinkdzinéja vaZioc, jaunųjų atveda iš kitos pirkids, jaū uždėjį véliuny, o an galvds dėma vainikų. Su vainikū prikabynta un galvės, ir ūn- veda. Ir vėda du bernūkai, vienas iž vieno $6no €mj po pūžasti, o kitas iš kito ėmį po pėšžasti, jų vėda pirkion. O muzikos eidama paskui jų Zdidzia, nu o ana priklefi¢ija. Pa stalų parklefi¢ij ir ėme verkce. O jdunasai tai pirkion stov ir deirosi iš šėno, Tai dzi€das sakis teip: „O kėl tu nekleūčiji? Ir tu priklaūp(k) un vieno kelšlio ir tūjei padec veikce““. Tas nežinėdamas nieko priklaupė un keldlio. Ir anas sako: ,,Tu nieko nezdairai un ito, — sako, — sto ana veikia. Itei pro dzeuksmūs anos verkia“. * * * Kadai dabar senei pasakoj Žmones, kap nebuvo pliigy, alė būvo Zigrés, orė Zagrémi. Nūeima médzian, iškerta bėržų ar tį alksnį, darenka kur kreivų. Tadu any ima jį aptdso, iždzovina— ir tai vadinasi ragočius. Ir tadū blekelti du rageliūs apkala ir untaiso veišam jungūs, un kaklo aždema. Ir dabai kab arkleis ara, tai valdžėja vadėlėm, o veišam gi nebuvo. Ima jungūs liš aška- bina. Any kab iž gilo galaū daima par varksnas, pūcys grįžasi. Varksnas jau išeima galaūn, Tadū būvo vienas veišis margas, o kitas keiš(a)s. Ir utaroj „Zavernis !““ tam kairdnin ar ciesionin. Tas veišis jau Žbino. Būsta, un viena pasūko „,ciesidnin“, un kita — „,kaironin““, tie apsigrįža ir aima, nereikčėj ni€ko. Any jaū būvo teip sujūnkį. Nu ir až dziény, kab išaic arc, tai gddnų kavélky išara. Tadu, pasakoj seni Žmėnės, tai daugės ažara veršais, kab arkleis. Ot kap. 224 * * * Ima linūs nurduna, atbrauko ituos sémenus, pérvéto, galvdites ima um batky dZovina, o smorinas — toki Zardai dideli buvo untaisyta po metry tris aukštūmo — tadii tos Žardūos suZdrdo, ir dzfista. Bfista, kap lietūs, tai ir po kltionu pauntaisyta. Tadū abbraūkį linūs ituos mefkia, kad būobom būt dele kuodélio geraū, mažaū raikia bdlcince. Linūs mina jaujoj. Tadū jau iškūrina jaujų, unstito, biista, kapų pinkias, kéturias, būsta, kur didėsnė jauja, ir šešas. Tai un dziends, būsta, primina kavaūkų kokia pinkiėlika; nugi dzvidešimc kavaūkų primina, kab jauja dzidzesnė. Veipia linūs ape kalėdas. Nuok kalėdų lik Naujiem Mėtam tai darbų nei kėkių nedzyrba. Pisakoj tėp kadais. Audzia siūlūs. Ima anys stovūs pastūto pirkičj; tai jau anys storėjasi, kad kap mesajedy ito suveipce ir išausc, kad lyg velykai, kolai eisi laūkan, būt itie stdvai paišaustos. * = O drobės ima ito pavūsarį, jau mėjį, kap liš šilta, dziend dzidelé, jau rasa, tadū anos ima jau itus audeklūs, sūvercia, sumiklija, tad visų rėdų audeklū, o rėdų pelanų ir tadū itais pelanais ima aplaja, ukrapū apmūcina, ir tadū pastėv dzienas dzvi ar tris jau. Tuos pėraima ciej pelanai, tadū ištįsinėja, kab rasa - pavasšrio, šilta jaū, dziėnos dzidelės, un saulšlas, tadū patjsia un rasės. Zara pabūva dziends dzvi, kokias tris, mačiūlan nūneša, pamerkia ir vėl. Ir tėp ot papilnia nedéliy — dzvi ir ižbalcina. Nu jei dzvi nedélias būsta, o tėp dzvi su pusi, tai godnei iZbdlcina, kap poperys, o kap slaficius, tai jau raikia ne- dėlias tris stardcis, tįscia albo ir daugiaū. * * * Būsta, kermošei ir didesni būvo ti€ per visūs svintūosius. Tadū būvo Marcynas, tady būvo Naujiėj Mėtai, tadū buvo rabnjCos, tadū po rabnščom šaščines, devincines ir Pėtras. Pigesni arklei per Marcyny ir ituos svintūosius. O tai seni žmones pūsakoj, nuvažūoj Jujon, tai sdko— pirkali kumelžitį, až goičų grūšų atvediau. Kap and žiėmų pėrbūsta, tai jau vadzinasi pėrezimkas. * * * Mano tėvas vazivo Jujon. Vėžė pardūoc linus un nakci€s. Nu ir išūja labai dzidelė kmord, ir ėmė grausce graudulys. Perkūnas daūže ir malanka dėgino. Nu ir ažvažuodinėja Zmogls un znakdmus. Ąžvažuodinėj ūnas jėp ir klausiasi, barškina po lungū. „Alės, Alės, addūrai duris, atspir!““ „O kas — tai tu, Staska?““ „Aš“. „Tai tu žinai, — sako, — Staska, jūu aš dabafi tal jaū daikto nerandū“. „O kol tu, —sako, —jau taip insibaidei, kas tu — maZysai ar tu kas?“ Sūko: „Aš nemažysai— nieko, ale, — sūko, — labai bijaū, bė- by, — sako, — nėra namič, liš aš pac vienas, tai, — sako, —ot aš visas čysta drebū, kap apuščė, ir nerandū niškur daikto. Raikėtų, — sūko, — aždekc ugnis ir, — sūko, — bijaū ir ni€kur nerandu serčikų““. Anas siko: „Kas tu jau tokis za 225 bailūs Žmogūs?““ Nu tėp ūnas sako: „Pastav, — sako, — arklį po paveciū ir ve- žimų, bo tai, — sūko, — nūto labai aš isigundaū““. * * * Būvo kadaim dzi€das Antėsius ir buvo Dzidorius. Tai any visa labai mokėj itokiū s(i)jekšmių. Kai sūsranka, kab ima sekti itas s(i)ekšmės, tai &i€ly nūkcį sėdėtai ir nenorétai ni€ko. Visa any labai gddnei mokėjo. * * * Bocius būvo. Tep picia lietuviskai jisai titarojo. Telp savi visa mes vi- si lietuviškai tekalb&jom. Tai, biista, ar kur pasiuncia aice, albo koki darbai, ar ti kur nuveit, albo kalvėn, ar, biista, mėlnyčion, ar jaujon, tai visuomet kap sūsranka visi, tai visa lietūviškai kalbéjom, bista. * * * Lazūnuos būvo mélny¢ia. Malė parū, visa atliko. Dūmoju, jau teip doūk pėrėjo mėtų, jau pinkiėlika daugės, kab nėra, bocia nūmira. Nū tai tadū, sakyčiau, tai negalvėj, bd tokis nu dabar žmogus visa ir galvdn nėranki, o tadū tai mokéjom visdkių tį giesmių, sekmiū mokėj sekci. Nu o dabai pėrėj kiek čĖsa. Dūbaros gerai ūtaroja, brolis tei pice gerai Ūtarojo, ana fitarojo lietuviškai labai gerai, o šitie jauniklei tai nieko neūtaroja. Seni da godnei - ūtaroja. Dabdros kab nūveim Valdzikuose, tai tį visa seni ūtaroja lietuviškai. Tai Titkūnuosi tį yra, tį Lazūnuosi, tj Udgudinonysi yra dūbaros, Itrénuosi tį — po tas visas sia'las, O tį un Bokšto tai tį jaū lietūviškai nėra, visa rū- siškai pe mum. Tj sūsranka visi seni, paūtaroja ir lietuviškai po seniém. * * * Kab ataic rududj, tai malkas gatdvija. Kab lyš (lif) po kalédai padmeta sniegous, tai jau te(p) pat arklius pataisai, pavalkus, tj balneliuis, tj visa, Nu pagatdvija medzy malkos, tį malkų tadū pripjduni, tadū praskdldai, prigatdvi- ji un ciel mėtų. * a. * Loukai blogi mūs. Akmeni{j—tai nematyt Zamés maž suvisum per mus, vandenio nėr. Ti, sako, kab kadū Zdmé nelodna, geriaū auga mi€Zei, avižos, o rugei nenito. Rugei, biista, išauga un šiaudų labai ilgi, o un lipy nėra nieko, o ima kiilce, tal sovsim mūža prikulia. Kad $lapesni métai, tai nieko nėr. * * * Žmėnės aima Vylniun teip un devincinio, rigis, un šaščinio, būsta, aima Vyiniun, Būsta, kurios tį kumėnkos važūoja Kalvarijos. Kap acimuša kojos tį jiem, tai, būsta, ar tį kiek primėka— ir un-veZimo, ir padveža, tį nešulių su- krauna, ima ir vėža, Dzienas tris aima, o namo grįšta tris kėturias, būsta, pinkias. 226 * * * Tėvas labai nesveikas buvo, o Zimés būvo maza. Na o mūs vaikų būvo šaši, tai dūonos, sakyce, nesousiem ir blogai, alė nelabai jau ir gerai būvo. Tata būvo nesveikas, o būvo davį siserį mėkyce Vylniun, Užrašyta 1954 m. magnetofonu iš J. Kemeišio, Iš magnetofono, šiek tiek trumpindami bei neaiškias vietas praleisdami, išrašė 1958 m. J. Senkus ir A. Vidugiris. Bahoc kūpčius atvaživo biednop žmogop nakcin. Anas nakvojo jop. Jamp vaikas gimė nakciū. Anas gulėj an suolo po lūngu. Anas klaūsėsi. Po lungu ūtarija dviejose, kokių dalių itam vaikui ddoc. Kitas sako: „Ito pono sčėstį“. Ponas kloūsos: ,,Itoks biednas žmogus —ir itoks ščėstis“. Anas užsikėlė iz ryto. „Parodyk man vaikų itų““. Anas pazdairė ito vaiko. ,,Parduodit man, pirksiu vaikų“. Tep any buvo biedni. Ponas jam grašį doūg davė, any ir paidau tų vaikų. Anas ity vaikų ėmė ir nūsvežė su savimi. Nūvežė medin ir pakėrė po bėržu su lopšiū, o Ziema, šalna didelė, sumarnavėc norėjo. Važūo- ja kūnigas nuog kvūro. Gifdz — vaikas veikia. Kūnigas un kūrmono: ,,Padaik, pazdair, kas tį darosi“. Pazdairé kurmonas, ka vaikas su lopšiū karuliūoja ir beržėkai užsilaidė, šilta jam, tabuluojasi. Pasakė kunigas: „Atneš vežiman“. Any tų vaikų ėmė su savimi. Kunigas išmokė až arganistyjj. Mėtų jam buvo šašolika, saptyniolika. Itas ponas atvažūvo top kunigėp, kuris vaikų ity priėmė, ir anas arganistasai gražei giedoj. Ponas klausia: ,,Kur tu tokį ėmei arganistųjį;?““ Tas kunigas sako: „Aš jį radoū medzy““. Tėp ponui jau širdzis sopa—ito jo dalia bus. Ponas nuėjo kunigop an abi€dos. ,,Parduoj, aduoj man ity arganistųjį; manimp yra duktė, apžanysiu, sužinysiu abūdu““. Tadu kunigas an ito arganistojo sako: ,,Aik pas ity ponų““. Ponas jamp prirašė tokių kortų, kad aidamu niekam neparodyt, kų prirašė. Tį anas prirašė, kad kap uneis pirkion, kad jam galvų atkirst un sliūkščio. Anas ejo, ejo keliū ir susciko senų žmo- gu. „Kur tu eimi?“ „Eimū ponop““. ,,Parédai (parodz) man kortų“. „Diedūle, nemožna““, „Aš liš runkoj paturčėsiu““. Tas diedas pazdairė un kortos ir vėl pa- dėjo. O kap tas diedas pazdairė, atmainė: kap uneis pirkion, kad až kartų sužanytųbi. Kap anas nuvej, dav tų kortų pono žmonai. Žmona ir padėj tų kortų, ir apsižanijo su juoj, su pono dūkteru. Atvažuodinėjo ponas: ,,Parédai man tų kortų“. Ir nėšė jam ty koitų. Ėmė runkės ir čitėja. Tep bahoctva pono liko. i Tamp ponip buvo dzvi obelys. Žydėj žiėma vūsara. Viena baltai žydėj, kita raudonai. Ponas dazdūmojo an savo žinto: ,,Aik tu keliduc, aik znoko- rump tokiump, kad pasakyt, kų dyrpt itom obelėm, kų žyst““. Anas jo žin- tas unsitaisė keliduc ir nuvėj. Eima da eima. Un cylto stov žmogūs. Klausia: „Kur tueimi?“ „Aš eimu černoknėžnikump““, Tas, kuris stov an cylto: ,,Pakldus pie manį, ar ilgai aš Čia stovėsiu““. Eima vėl toliaū. Ateim anas dvaran. „Kur eimj?“~—Klausia jamp. „Eimu černoknėžnikump“, ,Pakldus pie mergų mūs. 227 Merga pragaišo — išej un gonko ir pragaišo iš gonko. Paklaus pie jy‘. Eima da eima. Daeido vėl dvarop. Tam dvari nėra tndenio. „Kur tu eimi?“ Anas rasakinėjo: ,,Eimu černoknėžnikump“. ,,Pakldus pie mus, ito undenio nėra mūsen dvari““. Eima vėl anas tolioū. Stov medz§ žmogus un kelmo un vienos kojos ir sūkasi. „Kur tu aimi, brolel?“ ,,Aimu znokorump““. ,,Paklius pie mani, ar ilgai aš suksiuds un ito kėlmo““. Anas daeit, kur jam raikėjo. Ataido anas pirkion: nieko nėra, liš viena merga, o ty nėra—parazbėgį. O toj merga, kur un gonko pragaišo, toj merga jamp: „Kur tu ėmeis cia, cia tavį aždauš“. Anas davai jai rasakinėc, kas kely dyrbosi. Anas rasūkė visa čysta, kaip jam dyrbosi kely. Ana jį ėmė po loviu apverté po laškū ir laukia, kol atais zndkorius. Atdj nakciū znokorius, o toj merga acigulė. „Ot dauk sapnių sap- naval. „O kų tu,—sako,—sapnavai?“ O tas klaūsosi po laškū. Rasakinėja sdp- nį: „Eimu do eimu. Stov un cylto žmuoj di€na nakc, ba durnas anas. Savo adiėžių nuo savie sviest un kito ir nuveit, ir kitas stotūs jo daiktai. Merga pragaišo, ka surinkt viso dvaro raktūs ir ūokolo dvaro apskrist tris kart, ir tadu toj merga stotūsbi un gonkų““. Tadu klausia merga pas ity: ,,Undenio dvari nėra“. ,,Durnei—balta kumėla yr tam dvari: raitas sėstųsbi ir apjot, ir būtų undenio. Un kelmo sūkasi un vienos kojos Zmudj. PasakYtųbi „ama draugi“ ir visa“. Ir klausytis apkančiojo. ,,Obelé žydz viena baltai, o kita Taudėna“. O znokorius pasakė: „Po viena tį serebrus, o kur raudéna—zilatas. Reik atkast ir imt““. Išsikėlė anksti ir namop. Toj merga rasivitoja su juoj ir prašo nepamiršt pie jy. Daido tan medzifi, kur stov un kėlmo. „Amė drau- ge!“ Nuvėj abūdu. Daido tan dvaraū, kur ūndenio nėra. ,,Apjojit tris kart uokolo dvaro, ir bus ūndenio“. Any ėmė kumetlsr', apjoj tris kart, ir unduoj radės. Jam tadu dav vežimų ir arklį zgodnų tan dvari. Any sėdės abū ir va- žūoja. Atvazivo itan dvaraūlin, kur merga pragaišo. ,,Surinkit viso dvaro raktūs ir a(p)bégit triskart uokolo dvaro, ir mergū stosis““. Anys surinko raktus, apskrido, ir merga stojos un gonky, kur buvo. Iš J. Varnelio 1955 m, užrašė J. Paulauskas, RETESNIŲ ŽODŽIŲ IR SLAVIŠKŲ SKOLINIŲ PAAIŠKINIMAI angličzas — toks šokis apkšnčioti — baigti, pabaigti apsisėgti — apsivilkti burndsas — railinė, ilgas milinis paltas būtuvė — būklė, gyvenimas astandvka — sutrikimas; sustojimas; trūku- CViétas — spalva mas cicka — papas, krūtis cata — pora būciuška — pravoslavų dvasininkas (tėvelis) būšlikas — galvos apdangalas, paprastai, pri- siūtas prie burnoso be pards — be laiko, prieš laiką bllidas — apkvaišimas bostva<bagostva — turtas bulava — buozé bufkléti (vufkléti) = murkséti, urgzti, pu- ruoti 228 Ceraunykas — kerétojas, burtininkas Ceftas — velnias čitėti — skaityti černoknėžnikas — kerėtojas, burtininkas dūbaros — dabar dasdairyti — žiūrėti, prižiūrėti daspėdinėti — bręsti, nokti degū — karšta drabeza — smulkmena dūkas — dvasia, rūkas dza, da—oi gyvėntuvė — gyvenimas gėdėdnas, -a— geras, nekaltas išlazdūoti puselės — apkulti, suduoti išdantyti — dantis padaryti išliėčyti — išgydyti ištaisyti — išleisti iš ža (<za) stalo — iš užustalės išživyti — išmaitinti (plg. lenk. wyžiwič) Iuja, Juja, Iuvja, Ivja — miestelio vardas kapitas — kanopa kaptdnas — sermėga, paltas karuliūoti — kaboti kavaukas<kavalkas — gabalas (pėdų) kūzlas — ožys klefi¢yti — klaupti; prisiekti kmora — debesis kora — bauda, bausmė krosūoti — pradėti žydėti; plaukti (apie ja- vus); dažyti krūlickas,-a (krulickas,-a) — apvalutis (apva- lus) g krūgū — aplink, ratu kuliėšė — miežinių kruopų (su bulvėmis) sriuba kvūras, -a— sergantis, ligotas laidyti — melžti, milžti lan (laūd) — lįsk laška — lova liš, lyš — tik, tiktai liška, lšška —nepora lobas — duobutė lddnas, -a— derlingas, geras lopa — letena, koja mačiula — duobė (iš baltar,) maladičžius — jaunimas malanka — žaibas malatornid — kuliamoji mašina mandlius — guba maitiu§ka — pravoslavų dvasininko (bacius- kos) Zmona, mamyté maskelditis, ė — mažutis, mažytis miskickas, -a — mažutis mėdžias — miškas mėsaėdys — laikas nuo kalėdų iki gavėnios moteryné — žmona našta, nūtai — labai nendto — nelabai, nevisai padvildinėti — apgaudinėti pakudpti — pakasti, užkasti, palaidoti pancOkas — žr. kuliešė pastrafikai — virvės prie arklo ar akėčių vie- toje ienų; viržiai pūtikas — neilgas pagalys patraba — reikalas, poreikis pėrezimkas — per Žiemą pergyvengs piė — pas, prie pilnyti — saugoti, budėti pddlas — niekam nereikalingas daiktas, blo- gas žmogus prazndčyti — paskirti preslėvija — priežodis priklefi¢yti — priklaupti; prisiekti, pasiža- dėti priskilyti — priglausti; priartėti; prisisukti prisileidinéti — atsirasti varpoje grudui, da- rytis varpai pilnai pristulyti (-inti) — prisiglausti radnasis, -ėji — savasis, giminė rabnyčios — grabnyčios rasivitėti — atsisveikinti raspūsnas, -a—i¥dykes, nerimtas, pasilei- dęs, ištvirkęs réda(s) — eilė riézvas, -a — greitas ridlius — kastuvas rūdyti — patarti rodzi — patenkinti (plg, sl, radzi) rukavétis — dalgio rankena sčėstis — laimė sėdnūvytis — sėstis sekšmė — sekmė, sakmė sénickas, -a — senutėlis serčikas — degtukas siala — kaimas skariai — greitai skatyna — naminiai gyvuliai skūže — pasako skora — greitai skūtertė — staldengtė, staltiesė slūncius — audimas, išaustas iš nemirkyto, bet saulėje išgulėjusio linų pluošto smėrina — prie linų galvutės stiebelio dalis smuška — kailiukas, kailis stondvytis — stotis, atsistoti 229 strielaitis — medžiotojas sūmarnavėti — sunaikinti sumiklyti — įspausti (sumerkti) į vandenį ščėlėlis — skylelé (plg. baltar, mubiJūina skylė“) šėtėtis — blaškytis štė — kas gi, ką gi šūsponis — švarkas, žiponas švirkšnis — svirtis švyrkštelti (-erti) — suduoti, smogti, kirsti tįsti — patiesti išaustą drobę baltinimui tuinas — lazda, mietas ūdaučas (ūdaučis) — našlys ūkrapu apmukinti — karštu (verdančiu) vandeniu aplieti {ikoti — šūkauti ūokolo (dkolo) — aplink uražėjus — derlius ūtaryti (Ūtaryti, vutaryti) — kalbėti važiūoti — vežti vandravėti — bastytis, keliauti večerinka — vakarėlis su šokiais vélias — velionas, skystos (permatomos) medžiagos nuometas vėstis — sektis vėzas<vėzdas — lazda, pagalys zūras — greitai, tuojau zbitkavėtis — tyčiotis zbridytis — nemėgti; nekęsti, šlykštėtis, biaurėtis zgada — taika zndkorius — žynys, burtininkas žaisti — groti žė — ot, kad žyvai — greitai TEKCTbI JIA3YHAKCKOTM rOBOPA 10. 10. CEHKYC Pesiome B cGopHHKe npe/tocTaBJIeHbI ĄKaJIeKTOJIOTHUeCKHe TeKCTbhI (PacCKashl, CKas- KH H Np.), coOpaHbl B JMTOBCKHX JĮIEpeBHSX, pacIOJIOXKEHHbIX B OKpeCTHOCTAX cena Jlasynaii IOportuiickoro paiiona Benopycckoii CCP. BpeMa co6upanus tekcToB 1952 — 1955 r. B npe/iucJioBuu naetcs KpaTKasi HHQOpMALHA O MeCT- HBX KHTENiX, H3 YCT KOTOpwX OblIH 3amHCaHbl TEKCTH, O MECTHOM TOBOpE, npHHAJŲJIEXALIEM BOCTOYHbIM A3ykKam. DoJsiee moapoGHbie OCOGEHHOCTH roBOpa Jans B craThe ,,Hekoropue ocoGennocTH Jlasynaiickoro rosopa‘* (Tpyast Axanemun Hayk Jlurosckoii CCP, Cepus A, I, 1958). B saknovenne Aaiorcs oObsicHeHHe Goviee pelįKHX H CJaBAHCKHX 3aHMCTBOBaHHH (CJIOBapb),