Lazūnų tarmės tekstai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, II LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA LAZŪNŲ1 TARMĖS TEKSTAI J. SENKUS Apie tarmės pagrindines ypatybes žr. straipsnį „Kai kurie Lazūnų tarmės ypatumai“ (Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, Serija A, 1, 183-194, 1958). Papildomų bei platesnių žinių ar atskirų aiškinimų manoma duoti vėliau. Be to, tikimasi vėliau spaudai parengti ir daugiau tekstų, užrašytų 1958 m. Čia pateikiamieji tekstai yra užrašyti 1952-1955 m. iš šių tarmės atstovų (Jūrotiškių raj., Baltarusijos TSR): Audzevičiūtės Viktorijos, gim. 1892 m., Dervagių (Dievergių, Gervagių) k., Buikos Juzepos, gim. 1872 m., Lazūnų k., Jarmalavičienės Antaninos, gim. 1856 m., Lazūnų k., Kemeišio Jono, gim. 1912 m., Ūosiagirių k., Maceikienės Marijos, gim. 1870 m., Joskūnų (Jaskūnų, Jaskevičių) k., Labočiaus Juziko, gim. 1884 m., Vāld(z)ikų k., Varnelienės Marijos, gim. 1889 m., Pasalių (Pāsalio) k., Varnelio (Varnelės, Varaniuko) Jono, gim. 1902 m., Pasalių k. Tekstus užrašė A. Laigonaitė, J. Paulauskas ir šių eilučių autorius. Pastarajam teko juos parengti ir spaudai, pašalinant kai kuriuos nevienodumus, neaiškumus... Dalis nevienodumų, ypač kad taip yra pačioje tarmėje, teko palikti. Pridėtas ir retesnių žodžių bei slaviškų skolinių žodynėlis. Čia pateikiamuosiuose tekstuose fonetinės transkripcijos pavartoti tik kai kurie būtiniausi skirtingi nuo literatūrinės kalbos rašmenų ženklai, pvz.: b̥, t̥, l̥, ȧ; ė (nekičiuoti ilgi). Tekstai pirmiausia skiriami tarmės morfologijai, sintaksei ir leksikai pavaizduoti. Jie tam tikru atžvilgiu yra svarbūs ir tarmės fonetikai. Be to, šie tekstai reikšmingi ir kai kuriais kitais, pavyzdžiui, tautosakiniu, istoriniu, etnografiniu, atžvilgiais. Kaip iš šių tekstų ir minimo straipsnio matyti, Lazūnų ir gretimų kaimų tarmė priklauso dzūkų punininkų tarmei. Abidi šios fonetinės ypatybės yra gana ryškios, nors, žinoma, pasitaiko dėsningų ir nedėsningų išimčių. Vienų tarmės atstovų kalbos fonetika yra labiau iškraipyta bei sudarkyta, kitų — mažiau, tačiau visų kalboje yra jau labai žymi baltarusių ir lenkų kalbų įtaka. Ji 1 Vietos žmonių tariama Lazūnai, Lazūnus (Lazūnān, Lazūnus). Kai kas mano, kad lk. reikėtų rašyti Lazūnai (plg. tarimą laza vietoje lk. lazda), tačiau kol galutinai nėra paaiškėjusi šio vietovardžio etimologija, čia rašoma Lazūnai. Plg. aukščiau minimą straipsnį ir P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend, Dorpat, 1930. 215 akivaizdžiai matyti ir žodyne. Lietuvių kalbos istorijai ir dialektologijai daugiausia vertingos medžiagos duoda tarmės morfologija — ypač pabrėžtinos išlikusių keturių vietininkų ir liepiamosios nuosakos formos. Kai kurios jų yra reikšmingos ir lyginamajai kalbotyrai. Iš čia pateikiamųjų tekstų, gal būt, vertingiausi yra užrašytieji iš Pasalių ir Dervagių kaimų tarmės atstovų: mat, šie kaimai iš visų aukščiau suminėtųjų yra bene lietuviškiausi, nors ir čia geriau lietuviškai moka ar kalba tik senieji žmonės. „Lazūnų tarme“ bei „Lazūnų tarmės tekstais“ čia vadiname iš tradicijos. Minėtuose kaimuose, iš kurių gyventojų užrašyti duodamieji čia tekstai, kasdien vartojamoji, oficialioji žmonių kalba yra baltarusių. Be to, tų kaimų daugelis gyventojų moka ir lenkų ar rusų kalbas, tačiau nemaža šių gyventojų dalis save laiko lietuviais, o kai kurie — lenkais. Bemaz visi jie yra vietiniai. Pastebėtina, kad kai kurie vietos gyventojai, nemokantieji lietuvių kalbos, ją vadina žagūnų bei žagūnska kalba, tuo ją lyg ir pajuokdami, pažemindami. Kaip jau minėta, čia pateikiamuosiuose tekstuose pasitaiko nemažai, ypač fonetinių, nevienodumų. Jie atsirado daugiausia dėl to, kad: 1) pačių tarmės atstovų bei tekstų pateikėjų kalba tuo pasižymi (dažnai net tas pats žmogus tą patį dalyką nevienodai ištaria), 2) tekstai užrašyti ne vieno žmogaus (užrašytojo), o žinoma, jog tokiu atveju visuomet pasitaiko skirtumų. Iš dalies tas pat pasakytina ir apie magnetofonu užrašytuosius tekstus. Rengiant tekstus spaudai, stengtasi išlyginti tik didžiausius bei aiškiausius nevienodumus, pavyzdžiui, kai kurių priebalsių kietinimas, tačiau ir tai daryta atsargiai, dažniausiai tik pasikonsultavus su iš tų apylinkių kilusiais, dabar Vilniuje gyvenančiais tarmės atstovais, pavyzdžiui, su J. Maceika — iš Lazūnų k. ir J. Petrausku — iš Daunorių (Dauronių) k. * * * Buvo trys broléi: dù razumni, trãčias dùrnius. Įtas dùrnius ėmė ridliu i nuėjo; po loūkų kãšė i daskãšė — i rãdo ciėlu vežimu grãšu. Ir atãj namo, i pažgyrė bróliam itiem razumniem. „Že, radõu ciėlu vežimu grãšu“. Tai brólei sãko: „Žãras kãp sutemš, tai važúosim“. Aškiñkė ãrkli ir važúoja piė bãčiuškų, ir pastãtė jį vartúosui pilnyt, o ãnyš nuvažãu un loūko. O jam pasãkė: „Kà bãčiuška ãis, tai tadù švýrkštelsi“. Bãčiuška ãina kãp kartais vãrtuosui. Kà bãčiuška vãrtuosui, tėp ãnas tuinù bãčiuškų per gãlvu. Bãčiuška ir ažmigo. Ateĩdo ãnas jũmp razumũmp un loūko ir jaũ sãko: „Bãčiuškui švýrkšteriau“. Tai ãny tadù sãko: „Kų tù padarėi?“ Su grãšais atvėžė namuo. Iškasė duõbi tvãrti ir bãčiuškų pãkuopė. Mãčiuška jėško vienų diėnų ir kitų diėnų. Bãčiuškos ne'rã. Tadù mãčiuška suriñko savùs susiedùs i davãį põ bãčiuškai jiem gérc ir uškšc. Ir itie razumnejėi sėdzi u stãlo, gėria i vãlgo. O dùrnius, sėdėdams añ pėčio, sãko: „Kàb gérc, ėsc, tai ýr kãm, a kãp švýrkštelc, tai nebùvo kãm“. Tai mãtiuška kloũso, kų dùrnius ùtarija. Durnip klausiasi: „O kuŕ bãčiuška?“ Tai dùrnius sãko: „Tvãrti ãškastas“. Tai itie razumnejėi iš ža stãlo, skarei ãtkasė bãčiuškų, aždõužė kažlų ir tam̃ daikti ãškasė. Tai tadù dùrnių ėmė ir vėda tam̃ tvar- 216 tan, kur aškasta bãčiūška. Tai dūrnius ėmė ridlių ir davãi atk azdinėc bãčiūš- ku. Kãsa — dãkasa. Dãskasė ragūmp. Klãusiasi: „Ar jūs, bãčiūška, su ragais?“ Tai anys sãko: „Kãs kãsa, dãskasa“. Dãskasė kapytump. Tai klãusia: „Ar jūs, bãčiūška, su kãpytas?“ Tai anys sãko: „Kãs!“ Tãs kãsa. Dãskasė barzdõs. „Tai mūs bãčiūška su barzdū?“ Tai ãnas kãzlu itų až ragų iš duobės ir sviedė jem põ kõju. Tai tadū anys sãko: „Kã(p) buvai dūrnius, tep i liksi“. * * * Būvo sãnas žmogus, ir pãmirė jo moterỹnė. Ãnas jaunų ėmė moterỹnį. Ãle ita jaunã ne už dziėdo ėjo, ãle už jo bõstvos. Nu, tai tadū visã kvarã. Tai itas dziėdas klãusiasi: „Kãs tãu yrã, kõ tū guli?“ Tai õt anã sãko: „Ãs negãliu visãi. Ãle susietkã būvo ir man rõdžijo, ka(d) tū suvaikščiotai až dzvỹlika kilometrų ir pirktãi medaũs gõrčiū. Ãle reikãia apsisėk su kailinėis, su burnosū ir vaĩlakãi apsioūc, ir bãšliku, ir suvaikščioce dzvỹlikų kilometrų“. O būvo orė degū. Nū tai tãs dziėdas usitaisė i nuėj. Atnešė dūliãs su medūm. Klãusia: „Kū dỹrpcie?“ Ėmė ir pakaštavõjo. Tai ãnas sãko: „Tai pãmačies nebūs — žolių nemõžna kaštavõc“. Anã tãis dūliãs suvalgė su medūm. Ir visã kvarã nesiließijo. Tai ãnas dziėdas sãko: „Tai tū visã kvarã“. Tai anã sãko: „Susietkã būvo ir rõdžijo, kat apsioūtãi vaĩlokūs, apsisek­tãi kãilinius su burnosū ir eitãi susiedinuĩ šūnį pavarįnėtai, kat ãnas sustriestãi“. Tai ãnas itų šūnį varinėjo po laukūs, šuo i nuĩlso ir namõn būdõn. Ãnas būdõi kap ažšpỹrė jį, kap undė un vėžų, kãp ėmė mãlc, šuoj i sustriedė. Ãnas atneša ir klãusia, kū dỹrpc jėp. Tai anã sãko: „Cigõnam ir reikãia gatãvyc“. Tai ãnas pastãtė ir davãi gatãvycie. Gatãvijasi — jau gãtava. Tadū ãnas sãko: „Pakaštavõj!“ Anã pasakė: „Nemõžna liekarstos kaštavõc, sakei“. Tai ãnas tadū dižų rasijõsė, kõudrų rasklõjo ir diržų kat išliečijo, tep ir dabãr sveikã. Iš J. Labočiaus 1952 m. užrašė J. Senkus. Būvo bóba i būvo trỹs anūkės. Diėdas nenorėjo, kãd tiė vaĩkai aukštų. Ėmė rogutãites, pasodino itũos vaĩkus. Nãta didelis šãltis, sniegãus daũk. Vėjas. Ir vėža itũos vaĩkus mėdzian. Jaũ ãnas jũos numės ir pašãldys. Ãima vilkas. „Stojis, dziėdai! Kur tū vėži vaĩkus?“ — „Manã bóba nenõr, kãt ãmys bũtai“. Itas vilkas kãb duõs itam dziėdu lopū, dziėdas ir pargrūvo. Ir ažudãužė diėdų vilkas. Ituos vaĩkus apskabėno lopū ir sãko: „Važūosim. Kur jūsėi namãi?“ Vaĩkai pasãkė, kã ti ir tį mūsei namãi. Vilkas tįsia rogutãites; itie vaĩkai sėdz. Atãvėžė namõp. Klãusia bõbop: „Kiėni vaĩkai?“ — „Mūsei“. — „O kãp jū momã?“ — „Momã numirė: sirãtos — nẽra nei momõs, nei bociõs“. Itas vilkas pasãkė bõbai: „Kã tū adūosi kãm vaĩkūs, tãi ateisiu ir tavį suvēsiu“. Anã pasãkė: „Ugdỹsiu“. Tadã sėdõs vilkas. Bóba atnešė laši­ mių, ariėkos. Itas vilkas lopõm ir davãi gėrt. Ižgėrė ariėkų, suvedė lašinius ir tadū bõbai pasãkė: „Štõ, ūgdai, bã ãš tavį suvėsiu“. Nū ir nuėj vilkas nuõg bõbai. Vaĩkai liko. Nulãido dienãs dvi ir atãina vilkas pazdairỹt. Bóba mergãites išugdė i až jaunĩko ãdave. Ir ãš veselkoĩ buvuoū, vỹnų, mẽdų gėriau, ãle nastruosū nebūvo. 15. Kalbotyros klausimai II. 217 Buvo bôciap (bôciep) vienas sūnūs. Ānas bociôs zbridijos. Nenorėjo, kąd ānas būt un svieto. Atājo žydas po lūngu ir ūtarija: „Kū tū mán parduosi?“ Ānas sāko: „Manip pôdlas yra“. Žydas atāna pirkiôn ir ūtarija: „Kur tavo pôdlas?“ Sūnūs sāko: „Um pêčiaus“. Žydas sāko: „Kū tāu duôt až pôdlu?“ O sūnūs sāko: „Kū tū duosi, tai mán gerai; duosi šimtų, dū“. Žaras žydas išēmė du šimtų ir dāvē, o bociā gūli un pêčiaus. Ītas žydas rāsēgē sāvo šūspôni ir un to diēdo sāko: „Lañ nuō pêčiaus!“ Īta bociā nūliñdo. Žydas āpsēgē, ūñsukē ir nūvedē vežyman, posodzino ir nūvežē namôp. Ītas diēdas sāko un žydų: „Važūjojam Jujôn“. Atvažāvo Ivjôn, nuvêjo ir aprāšē žydu(i) visų sāvo loukų ir pirkių—ir visa kū aprāšē. Ītas žydas atvažāvo namôp ir važūos to sūnôus—išmēs iš pirkiôs. Tas gi sūnūs dairôsi—štô, ji išvarinēja iš pirkiôs! Davāi veikt: „Kū tū padarēi?“—„Aš te(p) padarāu, bā tu mani pārdavei“. Davāi bocei runkās bučiūot, kad chôc trupuciūkų pamestų. Žydas sāko, kąd neraikia—ir neimprāšē bociôs. Buvo kātinas ir kiškis. Ir nuvêjo abūdu vesēlion. Pasākē mūzikai kiškis, kąd žaistų, o kātinas stô ir liš vūr-vūr-vūr. Ir burkėja. Kiškis adbēgo katinôp,—„Kū mēs šôksim?“ Kātinas sāko: „Kū tu nôri“. —„Šôksim angliēzų“. Nuvêjo kiškis sū kātinu ôkt. Kiškis riēzvas, o kātinas nē tôkis. Kāb duôs kātinas kiškiu(i) lopū. Ēmē kiškis ir grūvo un žāmēs i isityse. Nū, ir tas kiškis jau ir gaista. Kātinas davāi veikt. Ēmē kiškis ir nubēgo. —„Kā tu mani mušl, — sāko, — tai tu vienas šôki“. Buvo mergà ir turėjo bērnų. Ir ānys buvo raspusni. Ānas davāi jāi ūtaryt: „Aš tāvi imsiu“. A po tām ēme tokių žolių i tū mergų pākuopē. Ēmē ir prisispānavos anā bôcei. —„Tēvūli, atkašk mani, bā mani pākuopē be parôs“. Atkašē, o anā gyva. I davāi ūtaryt, kąd svietas būs nātai didelis, alē doūg dūrnių. „Iš tô svieto nebūs gerai, bā itas svietas dūrnas, o itas, kur mani paguldē, pac aciguls“. Atājo ānas namôp i acīgulē miēgo. Ir nesikēlē daugiau. Anā sāko savimp bôčium: „Štô, ānas neusikels, bā ānas buvo negôdnas, o aš godna, spraviedlyva mergā“. Ānas gulējo trejūs metus, un ketvirtų usikēlē dūkų. Tās dūkas nūēj pō svietų. I ūš to dūko usikēlē negerai, ir doūg narōdo paguldē. Buvo bôba senā. Pasodino vištų ir isēdējo maskelāičius vištelāičius. Sēdôs anā pas akmenāitį i ūtaria: „Kū mēs dabā dyrpsim, kāp aš jūs ūgdysiu: nēturu nei grūdų, nei šaudų, nei dūonos, iš vienas unduō“. O vištelāitē jāi acākē: „Štô, momūla, nebēdavōj: aš išbvivsiu visus ir išugdysiu visus, manip yra visko—i dūonos, i grūdų, a ūndенio nēturu“. O kitā vištāitē acisākē: „Štô, mēs negērsim ūndенio, mēs pienēli gērsim, mūsp karvāitē yra, mēs jā laidysim, ir išugdysiu aš jūs visus“. Paūgo, paūgo tie vištelāičei, ir kāp ēme ānys poutūs dēt, diēdo ānys dējo, prideda, primūša i žvivia. Tōkia bohotā bôba stojos ažu 218 vištelaičių — nežinojo, kur anà savo gėrybių dėt. Grąšų prikrūna pilnus kišenių, o kàp nakcis ataima, i tie grąšai visi prągaista. Kàp ėmė bóba bėdavot, ėmė galvón i durną pazdārė. Anà durnà buvo dvejus metus, ūn tracių metų bóba ėmė i nùmira. Itie vištelaičei nuvėję po svietų vundravót. Kàs sugàvo, tai mànas, o kàs nesugàvo, tai neturėjo. Kād ragėji būtōu, būtōu prigàudi. Sosietkos bōresi vienà su vienà. Vienà ūtarija: „Tėduoda tāu diėvas dvėjetų vaikų“. ēmė ir dāu diėvas. Tāi anà pasāke: „Kòl gyvà būsiu, ngidi nepakėiksiu“. Būvo vesėlia, i pasėdo až stalo maladiežius. O tė būvo tokis čeraunýkas. Nedou jam ariėlkos. Ānas sāko: „Kàb jūs sėdit, tėp jūs žyvai askrisit“. Ānas nuvėjo paž duris ir stojos. Ir padārė višiem—i mergóm, i bernām. I panuvė visi medžian, o jaunóji nulindo papėčėn, su kvietkų, su veliū. Žāras bočia ir momà davai vėkt —kap čia būs? Ānys pasodino itų čaraunýkų, davai gydzyt. Kitos mergos ir bernai negrįžo, o ānas sāko: „Lañdz iš popėčės!“ Anà išlindo, alė vesėlia išgvėro. Viėnas žmogùs devynelius metus būvo vilkù. Ūn devintų metų atājo namóp ir lindo per tvorāb'l. Ir tokis diržas jāmp plyšo, ir stojos žmogùs. Visà smuškà nugrūvo, liš viėna vuodegà liko. Ānas būvo mažų pin keliūs metus ir nùmira su vuodegù. Grūdu, grūdu pelāri; virė momà košāb'i —maskickān puodėly gārdickų košāb'i. Įtam dāve, įtam dāve, įtam nèdāve. Čia kalnėlis, čia lobėlis, gōdnas undenėlis. Iš A. Jarmalavičienės 1952 m. užrašė A. Laigonaitė ir J. Senkus. Gegužėbli, paukštėbli, nesėdėkie ūn vuožuolo—ackris tāvis2 vanagėlis, papils tavàs plūksnas, razbaidžys maskūs vaikeliāčius. Aisių pavākščiosiu, aisių pauliavósiu: dabār manà parà, dabār manà valià — pa(s) savo motūb'i, pa(s) savo bočiūb'i. Dziedzienūtės, susietkėlės, nezdaīrykėt pró lungėlį—pazdaīrykėt pró ščėlali: kokià māno draugė graži, kàp aguonà darži, kàp rožėlė sodi. 2 tāvis < tavisp < tavęsp 219 * * * — Cýko, rasýko, kád mėnėlis teka. Ko tū, mergėla, teip aukštai šóki? — Kól mán nešóktie, kól mán nedainuotie—ketino bócei až jauniko dúotie. Iš M. Maceikienės 1952 m. užrašė A. Laigonaitė ir J. Senkus. Aima ir aima krūgų nog vienõs sia·lós kitõn sia·lõn ir aidamų visa Asilkas vūtarija: „Pācys žmonės sāu pōnais yra. Žė, visa dzīevas dāve žmonėm(u) un patrābos“. Jamp itai tókia preslōvija buvo: „Vālgai duonų ir duo žmonėm(u); vālgai duonų, āle žmonių negūbii“. Asilkas pradėjo mokýci, kad žmonės zgādo gyvent ir kat visiem būt gerai. Ir nuvėjo toj ciesa po visų svietų. Isigūndo ponai ir davāi gaudzyc tų Asilkų. Ilgai any ješkójo jo ir visa negalėjo rāsci. Vōt cie sapcyni brōlei ažnorėjo ponais būci. Asiūtario, kap iżdūoci, ir ponai rodzī tais razbāinykais ir vadzino sā broleis. Kloniojas ir duōma dvarūs, daug grāšu ir visókios gerẏbos. Davāi ciē razbāinykai žmones untarendzinēci, kad āny iżduot itų Asilkų. Pierīnko pōnai maskoliūs ir ušpūole un Asilko. Asilkā nežinōjo nieko ir gulėjosi miēgo. Cia maskōlei ušpūole un jo. Suršo pavādzīom ir dratu runkās ir vēda ponōp. Prisrīnko daug žmonių, skada jiem Asilko, ir nēr ko jiem ir padarýc. Vēda maskōlei Asilkų dvaran, a žmonēs tēsiasi paskuñ juos. Aplādi gálvas, o bōbos veikia, ir bārasi, ir kāunasi akmenēais, pagaleis. Tuoj cēšu susrīnko ponų, kāt kōc un galvų sāu vaikščioj kap vilkai. Žė, sugāvo Asilkų, juokiasi, ūkoja, runkās trina ir predumōja, kokių korų dúoci. Vienas sako: „Skūrų no(g) gyvo lūpci“, o kitas sāko: „Pakārc až liežūvio, kat visas svietas žinot“. Kól āny rēkē ir kōrų praznōcio, Asilkas isigūndo, patraūke pavadēlas ir žmonēm pasākē, kat imt ponų čertas, žmonēm bēdōs nebūt. Tep pasakē Asilkas ir nuciko—liš iš to dāikto paspýie kamuolāiciu pie žāmi. Isigūndo ponai i drēba, o Asilkas, sako, uliavōjo un svieto. Iš J. Buikos3 1952 m. užrašė J. Senkus. Mediñ pẽštā, namōn nẽštā, kumpañ unkištā (šāmanos: ānys mediñ pẽšasi, namōn nẽšasi, kumpañ kišasi). Šėtōjos, mėtōjos, pas kūmpų stōjos (šluota). Vidū dvāro žarnā kāro (švirkšnis). Pīlnas tvārtas avyčių, vienas barōnas bliāuna (bažnyčioj žmonių doūk, a vienas kūnigas giēma). Kumpė drabēžā, kā ragī, nesakýk (vištos papėčėj). Vidū dvāro žvāķės kāro (skrieplei kāro, ka marōzas). 3 Tekstas yra svarbus palyginimui: tas pats, bet pilnesnis tekstas iš jos pasakojimo užrašytas P. Arumos, žr. P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte aus der Wilnaer Gegend, 38-40, Dorpat, 1930. 220 Pacì kamarōj, a kàsos ori (morkvà). Panelė krūlicka, gražicka, raudonicka, kap unt jos pažiiūri, ašaros byra, verkcie noris (cibulė). Ponėlis dvidešimt kaptōnų apsėgīs (kopūstas). Aš galiū prisiekt, ka cia yrā tūkstantis (agūona). Keturi štikai, du patikai, sapciūtas samachōdas (kārvė). Až tvorōs — tralialia (liežūvis). Vienas skāže: „Svietūok, dieve“, kitas skāže: „Nedūok, dieve“, trācias sāko: „Kab dienā à naktis — iškēt akiśs“. „Krūlicka, maskicka — visų sviētų dėngia (adatėla). Visi piė duobės su bulavōm (su šaukštais prie bliūdo). Žiėmu i vašarų vienas cviėtas (aglė). Kumpi trupučyš (pėcius). Iš M. Varnelienės 1952 m. užrašė A. Laigonaite ir J. Paulauskas. Džā, dživūlis māna, džā, mielāsai māna, dā, suñku būc, dā, suñku un svieta gyvenc; toliōu, musėt, jau nedalūksim, geriōu, musėt, jau ir nebūs Nėra nei brolāliō, nėra nei sesūlės: nėr pas ką pristūlyt, nėr pas ką priskīlyc be savų radnījų. Kad būt radnickai, tai aš su jeīs pautarytou, aš su jeīs pazrokavōtou: rasakytou aš savūs vargelius. Pėrėj māno dzienėlės, pėrėj māno jāunos adzynėlės. Neturėjau aš vėšeloscios, nigdi aš nebuvoū vėsela i, musi, jau nesulūksiu. Tep aš nenōru jaunų dzienėlių, alė kad atait māna mamūla ir pas savi priimt, bō man yra trūdna. O tu, māno sūnelis, dā, māno mažysai, dā, aš tavi norėjau išūgdzyc, ka tū man karvāiti ganītai, kat paauktai didėsnis, dā, tu man duonėlės aždirptai, mani sėničkų penėtai, dā, tu mani klausytai, ir aš turėtou uñ tavi džiau ksmų. Duktāite māno, kā tū išauktai, kuodėlį verp tai, stoveliūs austai, rietimėliūs sukraudzinėtai, ir aš tavi ištaisytou až jaunikio. Pasodžinsim būlbas, a tadū atpildzinėsim, a tadū kāsim, pirkāiten važūosim, o tadū vālgysim. Linūs mins im, o tadū blaškysim, o tadū verpsim, o tadū āusim, o tadū bālcysim, tadū mārškinius siūsim, o berniūkam kelināites, o mergūtom sukienkėlās i marškināičius ir ištaisysim až piemėnāičius. Karvāites ganīs, kā piėnėlio duot, ir būtū adūot i gasudāru i mūmi. Ot tōkia mūsū gyventuvė, ot tōkia mūsū būtuvė. Aš pac mikūtis, māno sūnus tutūtis. Un kimšėlio sėdėjau, mārgų pōūtų sudėjau. Aš tū pōūtų ciociūlai, ciociūla mān kukūlį. Aš tū kukūlį upėlėn, 221 man dāvė upėlė žuvėblų. Aš tų žuvėblų strielāičiu, strielāitis pragerē i pramyžo ir tris karalius išvydo asimyželius, asišikėlius. * * * Jaũ až jaunīkio aīmu, sāvo mōmu mētu. Svetimōs mōmōs mōmu nesnorēs vadzīno, o brītkų tātu vadzīno. Uñ naujų kōjų stonāviuos ir un naujų parētkų. Svečimi mani pasiuzdzinęs, o man jaunāi rāikia klausyč. * * * Oi bernāi nātai kītrūs: mergutās zgodnai padzvildzinēja, o tadū jāma i pamiršdzinēja. Pātrina jāunas dzienelās, niēkur aš negodnā tadū, niēkur nēlimpu: neprīmtat nei bernūkai, nei mergutos, ir nēra kampānijos. Runkās ažverčia, un rúnkų pamēta, gyvėntuvė sūtrina. * * * — Doũ, doũ, doũ — kur āisi? — Dalgaiti kālt, šienāiti šienāut. — O kų tū šienāičiu ituoji džyrpsi? — Karvāiti penēsiu, vaikelius gýrdzysiu ir ugdysiu, kad ānys aukťų ir kad manīs senōs dazdairųt. * * * Rugēlei āuga, o tadū krosūoja, a tadū prislaidzēnēja, a tadū i daspēdžinėja. Tadū pjāunam, tadū važūojam kuonēlius, o tadū kùliam, maišēlius supildzinējam, o tadū mālam i duonų kepam. Iš V. Audzevičiūtės 1952 m. užrašė A. Laigonaitė ir J. Paulauskas. Jis pavāsaro raīka plūhūs, akecias, pataisinēja vežimūs, veža kalvėn, untais nėja. Tadū džyrba — pastrankūs sul a izdzinēja, tai vadēlas. Tadū nūveima loukāi, prazdiedzinēja ārcė, pėrsikrikščijus (pėrsikrikščinėja) pirma, aškiņko arklīus ir paprašo dzīevo, kā dzīevas dúotų gerāi dźyrpc, kā dzīevas dúotų užražējų. Tadū kāp ātaic jau tās čėəsas, kur važūoc trūšas, aškiņgdzinėja vežimān ir raīka su būbom, veža loukān. Tadū sodzina bulbās, miežūs, kviečius. Ataic jau šenāvimas, raīka dalgēs. Nēra dalgēs, tai nuvažūoja Ju(v)jōn, pērka dalgī. Nūveima mēdzian, užkerta itu dalgakocį, rūkavētį untaiso ir iškala dalgį, ima bobēli̇ tarbōn ir āima pievon šenāuce. Tadū jau ka(p) pastōv dzienās dzvi ar tris, raīka grabliūs, vežimān aškiņko ārklį ir važūoja pievon, untais nėja nosylus, grabūoja, mēta kųg(d)in, sūmeta kųg(d)i. Tadū jau aceido svinta Onā. Raīka būbos pjautuvūs, nūveima kalvēn, išdūnčija albo ima padāro naujūs pjautuvūs. Tadū āny ituos pjautuvūs untaiso gerāi, kad nebūt nekōkios ostanovkos. Kād nūveima pjauce, būsta, un dzienās būba išpjāuna kāpų tris ir dzvi ir pusketvirtōs, visāp kāp. Tadū pastāto mandlīuōs ir, kap sausī rīgēi, sūveža klūonan. Tadū kāp ātaima jau ruduōj, raīka spragelūs, pauntaiso itúos jungelīus, kur pas spragelūs, išdzovina 222 ir kūlia. Albo, būsta, kur un malatorniàs nuvažuoja, Juõn atveža, peika malatorniàs ir malatorniòm kulia. Ale daugumas nėkulia malatorniòm, ale ito spragelais. Žmonės labai, sakyte, jau mūs gyvėno slabai, žamės mažà buvo josei, tai viso daugumas kūlia runkom. Kadãi jau tai daug metų perėj tam, kà būvo švedai, o aš tai gerai nėmenu, kàp any ir kur any. Girdėjau, tai kū pasakoj seni žmonės. Būvo toki švedai. Vaikščoj, po siałàs, ir ataidinėjo žmonės. Ne iš kū any ataidinėj, ale ir bóbom cickàs atpjaudzinėjo. Tadù iš ito jau dzėvas un jų nàtai zbitkavõjosi. Jiem tokių davė blūdų, nu ir iš to blūdo any jau pradėjo blūdzyce. Tadù ėmė any siednàvycis un arklių. Galvòs arkliòp necigrįždinėjo, ale any acigrįždinėjo vuodegòs irs, buvo, po dzvijos, po trijos siednàviosi un vieno arklio. Pradėjo any jau pragaiždinėtie ir pragaišo visi. Ir potàm kažkùr už Slabados kapčèi būvo jų, kur any jau tį pãkuopta, ir juosì buvo tį gruošė žalato. Toki žmonės nuvėjo, prazdėj atkazdinėti. Ir pasakė: „Nekliudzykite jūs tų kapčių—nemõžna: kur tu nepadėjėi, tai nekliūdai“. Ir visa nėkas nekliūdė. Tai jau daugumas metų perėjo, kap tai senei pasakojo kadaise visa seni žmonės. Kap lyš ãtaic jau kalėdos, un kalėdų sùsranka jau tai visà šeimyna, jau un kūčios. Ātneša iš klūono tį šieno župsmėlį, pãdema un stālo ir tų šienų rãskreca un stālo, apklòja skòtercį ir tadù pãdema aplotkàs un stālo ir ima momà tį ar bocìa gùrina itas aplotkàs visiems viską dalija visai savò šeimýnai, kiek yra pirkiòj, ir jòs jau kalba, ka dzievulis duòt dalauktùmėt visi kitų kalėdų, visi bùtumìt ir sveiki, ir gyvi, ir kad vestùs, kad visa bùt gerai. Tadù jau ima àtneša, pãdema un stālo dùonų, tį kvieciėnių, sùvera grýbų, silkì. Būsta, kap nėrà silkės, ir teip be silkės apseima. Kuliėšė, iš miežinių kruòpų padaryta, vadinasi pãncuòkas. Tadù itų visa pãdema un stālo, pastāto ir jau vālgo. Suvālgo visa čýsta. Jau tās aguonàs pastātė dābaros. Sùkalba visi pòtėrus ir paprašo dzievo, ka dzėvas duòtų visiem sveikàtų ir visókių gerýbių ir sau ir skacýnai. Tadù itai ima tusýce tų šienų. Ne visi, ale daugumas tùso tų šienų. Vienų trumpėsni padāro, o visùs padāro lygiùs, ir tadù jau kuriàm papuls tadù trumpų užrińkce, tai jau tadù pasakoja, kà(d) tas žmogus ti ar iš moterų jau numìrs. Òt kap tai taipače buvo māno pasakoj. Buvo Lazūnuosi kùņigas, Petkėvičius, rāgis, òt gerai nāvet negaliù pasakýt, rāgis, Petkėvičius. Ānas turėj trisdešimt šašaris metùs ir numìra. Tai tadù itai pace tušė visi šienų, tai ānas ištiśė tų trumpėsni gālu. Tai ānas pasākė un visų: „Aš tai jau dabàr skòra numirsìu—òt prisimìsit jūs māno žodžì“. Tai ānas pabuvo pasińtaro mėno ir numìra. Nuvažāvo Valdzikuos—nuvėžė jį kvaròp. Ānas pabuvo ir atvažiavì(s) namò acigulo iškārt. O sākė, kap spavėdõji itu kvāru (kvaras labai iš buvo ar, nežinau), ir išlindo jām iš pātalo tį iš ito, pas kų sėdzėjo, utėlė ir unkundò, ir ānas labai isigùndo. Ir tadù iš ito užgùscio jām padpùolė kyarabà, ir numìra. Òt kap. 223 Mergūtos, kap lys jau pavečaroja, tai tadū anos ima ēima vienā, o kitā stōv, klausosi į šalį, ranka pagaliū, kiek nepaskaityta. Kab ima čatų (?), tai itai nuveīs až bernūko, o kab ima lyšku pagaliū, tai jau nuveīs až udaūčo. Ot kap. Nū ir ima sēdasi jau un šito pačio kačargōs ir važuoja ti— tųsia terp kojų tų kač(i)ārgu. Ir važuoja kur svilinta meitelis un to daikto ir ti padēma kačargų un žamēs ir klausosi, kuran šōni sūnes lōja, tai ti, sāko, mes āisim až jaunīkio. Buvo vienā momāp mergutā. Nu ir anā nuvėjo večarīnk on, ir ēme bernūkai jū šōkce. Nu ir anā nenāto labā jau šōko. Nu cie bernūkai klāusi ją: „Kol tu tēp labāi negerai šōki?“ Anā sāko: „Kad āš neturu sveikātos— jau manīp labāi blogā sveikātā“. „O kas tāu?“— Pakauskas sāko. „Ir pači nežināu. Kažkāp, — sāko, — nesīsveikia“. „Nu tai pakol tu neini doktorop?“ „Nā, — sāko, — reikētū āit doktorop“. Nuvēj doktorop ir ūtarauja un doktorū: „Āš, — sāko, — kvarā“. „O kas tāu yra?“ Sāko: „Ir pači nežināu“. Sāko: „Buvau ito nuvēj(us) večarīnk on ir, — sāko, — mān ti bernūkai kap ito išlazdāvo puselās, tai dabar, — sāko, — sousiēm nesveikā, neturū tokios sveikātos“. Māno dziēdas kadāi būvo svōtu ir būvo nuvažiāvi vešēlion. Nu jau vešēlion kap surinkdzinēja važūoc, jaunūju atvēda iš kitos pirkīos, jau uždēji vēliunų, o an galvōs dēma vainikų. Su vainikų prikabynėta un galvōs, ir ūnveda. Ir vēda dū bernūkai, vienas iš vieno šōno ēmi po pāžasti, o kitas iš kito ēmi po pāžasti, jū vēda pirkion. O muzikos eidamā paskui jū žaidzia, nu o ana priklenčija. Pa stālų parklenčiji ir ēme verkce. O jāunasai tai pirkion stov ir deīrosi iš šōno. Tai dziēdas sakīs teip: „O kōl tū neklenčiji? Ir tu priklāup(k) un vieno kelālio ir tūjei padec vērkce“. Tās nežinōdamas nieko priklāupė un kelālio. Ir ānas sāko: „Tu nieko nezdāirai un ito, — sāko, — što āna vērkia. Ītei pro dzeuksmus ānos verkia“. Kadāi dābar senēi pāsakoj žmonēs, kap nebūvo plūgų, alē būvo žagrēs, orē žagrēmi. Nūeima mēdzian, iškerta bēržų ar ti āksni, dārenka kur kreivų. Tadu āny ima jį aptāšo, iždžovina — ir tai vadinasi ragočius. Ir tadū blekebli du rageliūs āpkala ir untaisō veršam jungūs, un kāklo āžema. Ir dabār kab arkleīs āra, tai valdžōja vadēlēm, o veršam gi nebūvo. Ima jungūs liš āškabina. Āny kab iš gālo galān dāima par varksnās, pāčys grīžasi. Varksnās jau išēima galān. Tadū būvo vienas veršis mārgas, o kitas kerš(a)s. Ir utaroj „Zavernis!“ tam kairōnin ar ciesiōnin. Tas veršis jau žīno. Būsta, un viena pāsāko „ciesiōnin“, un kita—„kairōnin“, tie apsigrīža ir āima, nereikēi nieko. Āny jau būvo tēip sujūnki. Nu ir až džienų, kab išāic ārę, tai gōdnų kavōlkų išāra. Tadu, pāsako seni žmonēs, tai daugēs ažara veršais, kab arkleis. Ot kap. 224 Ima linūs nurāuna, atbrauko ituos sėmenūs, pérvėto, galvāites ima um bačkų džovina, o smorinas — tokį žardai dideli buvo untaišyta po metrų tris aukštumo — tadi tuos žarduos sužardo, ir džūsta. Būsta, kap lietūs, tai ir po klūonu pauntaisyta. Tadu abbrauki linūs ituos merkia, kad būbom būt delė kuodėlio gerāu, mažau reik(a) balčince. Linūs mina jāujo. Tadu jau iškurina jāujų, unstāto, būsta, kāpų pinkias, kēturias, būsta, kur didesnė jāuja, ir šešās. Tai un dienās, būsta, primina kavaūkų kokia pinkiōlika; nugį dzvidēšimc kavaūkų primina, kab jāuja didzesnė. Verpia linūs ape kalėdas. Nuok kalėdų lik Naujiejm Mētam tai darbų nei kokių nedžyrba. Pasakoj tep kadáis. Audzia siūlus. Ima ānys stovūs pastāto pirkioj; tai jau ānys storojasi, kad kap mesajedų ito suveipce ir išausc, kad lyg velykai, kolai eisi laukān, būt itie stovai paišautstos. O drobės ima ito pavāsarį, jau mōjį, kap liš šilta, dzienā dzidelė, jau rasā, tadū ānos ima jau itus audeklūs, sūverčia, sumikija, tadū visų rėdų audeklų, o rėdų pelanų ir tadū itais pelanās ima aplaja, ukrapu apmūcina, ir tadū pastōv dzienas dzvi ar tris jau. Tuos pėraima cieĵ pelanai, tadū iššišinėja, kab rasā pavāsario, šilta jāu, dzienos dzidelės, un saulālas, tadū pātsiša un rasōs. Zāra pabūva dzienās dzvi, kokiās tris, mačiūlan nūneša, pamerkia ir vėl. Ir tēp ōt papilnia nedėlių — dzvi ir išbālčina. Nū jei dzvi nedėlias būsta, o tēp dzvi su pusī, tai gōdnei išbālčina, kap poperys, o kap slančius, tai jau raikia nedėlias tris starōcis, tįscia albo ir daugiau. Būsta, kermošėi ir didesni buvo tie per visūs svintūsius. Tadu būvo Marčynas, tadū būvo Naujiejė Mētai, tadū būvo rabnūčos, tadū po rabnūčom šāščines, devincines ir Pētras. Pigesni arklēi per Marčynų ir ituos svintūsius. O tai seni žmones pasakoj, nuvažūoj Jujōn, tai sāko — pirkau kumelaitį, až gorčių grūšų atvediau. Kap anā žiemų perbūsta, tai jau vadzinasī perežimkas. Mano tēvas važāvo Jujōn. Vēžė pardūoc linūs un nakciēs. Nū ir išāja labai dzidelė kmorā, ir ēmė grausce graudulys. Perkūnas daužė ir malankā dēgino. Nu ir ažvažūodinėja žmogūs un znakāmus. Ažvažūodinėj ānas jōp ir klāusiasi, barškina po lungū. „Alės, Alės, addārai duris, atspir!“ „O kas — tai tū, Stāška?“ „Aš“. „Tai tu žinai,— sāko, — Stāška, jau aš dabar tai jau daikto nerandū“. „O kol tu, — sāko, — jau tāip insibaidei, kas tu — mažysai ar tu kas?“ Sāko: „Aš nemažysai — nieko, ale, — sāko, — labai bijāu, bōbų, — sāko, — nēra namie, liš aš pac vienas, tai, — sāko, — ot aš visas čysta drebū, kap apušė, ir nerandū niēkur daikto. Raikėtų, — sāko, — aždekc ugnis ir, — sāko, — bijāu ir niēkur nerandu serčikų“. Ānas sāko: „Kas tu jau tokis za 225 bajūs žmogus.“ Nu tep ānas sako: „Pastāv, — sako, — ārkļi po pavečių ir vežimų, bò tai, — sako, — nāto labai āš isigundāu“. Būvo kadāim džiēdas Antōsius ir buvo Džidorius. Tai āny visa labai mokėj itokių s(i)ekšmių. Kai sūsranka, kāb ima sekti itas s(i)ekšmēs, tai čiēlu nākči sēdētai ir nenorētai nieko. Visa āny labai gōdnei mokėjo. Bōcius būvo. Tep pācia lietuviškai įsai ūtaroj(o). Tērp sāvi visa mes visi lietuviškai tekalbėjom. Tai, būsta, ar kur pašjuncia aice, albo koki darbai, ar ti kur nuveit, albo kalvėn, ar, būsta, mėlnyčion, ar jaujōn, tai visuomet kap sūsranka visi, tai visa lietuviškai kalbėjom, būsta. Lažūnuos būvo mėlnyčia. Māle parū, visa atliko. Dūmoju, jau teip doūk pērėjo mētų, jau pinkiōlika daugēs, kāb nēra, bocia nūmira. Nū tai tadū, sakýčiau, tai negalvōj, bò tokis nu dabar žmogus visa ir galvōn nēranki, o tadū tai mokėjom visōkių ti giēsmių, sekmių mokēj sekci. Nu o dabar pērēj kiek čēsa. Dābaros gerai ūtaroja, brōlis tēi pāce gerai ūtarojo, ana ūtarojo lietuviškai labai gerai, o šitie jaunıklēi tai nieko neūtaroja. Seni da godnei ūtaroja. Dābaros kab nūveim Valdzikuose, tai ti visa seni ūtaroja lietuviškai. Tai Titkūnuosi ti yra, ti Lazūnuosi, ti Udgudionuysi yra dābaros, Itrēnuosi ti — po tas visās sia'las. O ti un Bōkšto tai ti jau lietuviškai nēra, visa rūsiškai pe mum. Ti sūsranka visi seni, paūtaroja ir lietuviškai po seniēm. Kab ātaic ruduoji, tai mālkas gatāvija. Kab lyš (liš) po kalēdai pādmeta śniegous, tai jau te(p) pat arklius pataisai, pavalkūs, ti balnelīus, ti visa. Nu pagatāvija medzy mālkos, ti mālkų tadū pripjāuni, tadū praskāldai, prigatāviji un cielū metų. Loukai blogi mūs. Akmenų — tai nematyt žamēs maž suvisum per mūs, vandenio nēr. Ti, sako, kab kadū žamē nelodna, geriau āuga miēžei, āvižos, o r ūgei nenāto. Rugei, būsta, išauga un šiaudū labai ilgi, o un lāpų nēra nieko, o ima kūlce, tai sovsim mažū prikulia. Kad šlapesni mētai, tai nieko nēr. Žmōnēs āima Vỹlniun teip un devincinio, rāgis, un šaščinio, būsta, āima Vỹlniun. Būsta, kuriós ti kumōnkos važūoja Kalvārijos. Kap acimuša kojos ti jiem, tai, būsta, ar ti kiek primōka — ir un vežimo, ir pādveža, ti nešulīų sukrāuna, ima ir vėža. Dzienās tris āima, o namo grįšta tris kēturias, būsta, pinkias. 226 *** Tėvas labai nesveikas buvo, o žamės buvo maža. Na o mūsų vaikų buvo šaši, tai dúonos, sakýce, nesousiem ir blogai, alė nelabai jau ir gerai buvo. Tāta buvo nesveikas, o buvo davę šąserį mókyce Vylniun. Užrašyta 1954 m. magnetofonu iš J. Kemešio. Iš magnetofono, šiek tiek trumpindami bei neaiškias vietas praleisdami, išrašė 1958 m. J. Senkus ir A. Vidugiris. Bahoc kúpčius atvažāvo biednop žmogop nakcin. Anas nakvojo jop. Jamp vaikas gimė nakciū. Ānas gulėj an suolo po lūngu. Ānas klausėsi. Po lungu ūtarija dviejose, kokių dālių itam vaikui dúoc. Kitas sako: „Ito pono ščėstį“. Ponas klūóso: „Itoks biednas žmogas — ir itoks ščėstis“. Ānas užsikėlė iš ryto. „Parodyk man vaikų itų“. Ānas paždarė ito vaiko. „Parduodit man, pirksiu vaikų“. Tep āny buvo biedni. Ponas jam grašų dōug dāvē, āny ir pārdeu tū vaikų. Anas itų vaikų ēmē ir nūsvežė su savimi. Nūvežė medin ir pakōrė po bėrzų su lopšiū, o žiemā, šalnā didelė, sumarnavóc norėjo. Važuoja kunigas nuog kvāro. Girdz — vaikas veikia. Kunigas un kūrmono: „Padaik, pazdair, kas ti dārosi“. Pazdairė kūrmonas, ka vaikas su lopšiū karuliuoja ir beržėkai užsiláidė, šilta jam, tabuluojasi. Pasakė kunigas: „Atmēs vežiman“. Āny tū vaikų ēmē su savimi. Kunigas išmokē až arganistūji. Mētų jam buvo šāsolika, saptyniolika. Itas ponas atvažāvo top kunigōp, kuris vaikų itų priēmē, ir anas arganistasai gražei giedojo. Ponas klausia: „Kur tu tokį ēmei arganistūji?“ Tas kunigas sako: „Aš jį radou medzy“. Tēp ponui jau širdzis sopa — ito jo dalia bus. Ponas nuējo kunigop an abiēdos. „Parduoj, aduoj man itų arganistūji; maniūmp yra duktē, apžānysiu, sužānysiu abūdu“. Tadu kunigas an ito arganistojo sako: „Aik pas itų ponų“. Ponas jamp prirašē tokių kortų, kad aidamu niekam neparodyt, kū prirašē. Ti anas prirašē, kad kap unēis pirkion, kad jam galvų atikrst un slinkščio. Anas ējo, ējo keliū ir susciko senų žmogų. „Kur tu eimi?“ „Eimū ponop“. „Parōdai (parodz) man kortų“. „Diēdule, nemožnā“. „Aš lis runkoj paturēsiu“. Tas diedas pazdairē un kortos ir vēl padējo. O kap tas diedas pazdairē, atmainē: kap unēis pirkion, kad až kartų sužānytūbi. Kap anas nuvēj, dav tū kortų pono žmonai. Žmona ir padēj tū kortų, ir apsizānijo su juoj, su pono duktēru. Atvažūodinėjo ponas: „Parōdai man tū kortų“. Ir nēšē jam tū kortų. Ēmē runkōs ir čitōja. Tep bahocva pono liko. Tamp ponip buvo dzvi obelys. Žydėj žiēma vāsara. Viena baltai žydēj, kitā raudonai. Ponas dazdūmojo an savo žinto: „Aik tu keliāuc, aik znokorump tokiump, kad pasakyt, kū dyrpt itom obelēm, kū žyst“. Anas jo žintas unsitaisē keliāuc ir nuvēj. Ēima da ēima. Un cīlto stov žmogūs. Klausia: „Kur tu eimi?“ „Aš eimu černoknēžnikump“. Tas, kuris stov an cīlto: „Paklāus pie mani, ar ilgai aš čia stovēsiu“. Ēima vēl toliau. Ateim anas dvaran. „Kur eimi?“ — klausia jamp. „Eimu černoknēžnikump“. „Paklāus pie mergų mūs. 227 Merga pragaišo — išėjo un gonko ir pragaišo iš gonko. Paklaũs pie jų. Ėima da ėima. Daeido vėl dvarop. Tam dvari nėra ūndenio. „Kur tu eimi?“ Anas rasakinėja: „Eimu černoknežnikump“. „Paklaũs pie mus, ito ūndenio nėra mūsen dvari“. Eima vėl anas toliõu. Stov medzy žmogus un kelmo un vienos kojos ir šūkasi. „Kur tu aimi, brolel?“ „Aimu žnokorum“. „Paklaũs pie mani, ar ilgai aš šuksiuõs un ito kelmo“. Anas daeit, kur jam reikėjo. Ataido anas pirkion: nieko nėra, liš viena mergą, o tų nėra—parazbėgi. O toj mergą, kur un gonko pragaišo, toj merga jamp: „Kur tu ėmeis čia, čia tavį aždauš“. Anas davai jai rasakinėc, kas kely dyrbosi. Anas rasakė visa čysta, kaip jam dyrbosi kely. Ana jį ėme po loviu apvertė po laškų ir laukia, kol atais žnokorius. Ataj nakcių žnokorius, o toj mergą acigulė. „Ot daug sapnių sapnavaũ“. „O kų tu,—sako,—sapnavai?“ O tas klausosi po laškų. Rasakinėja šapnį: „Eimu do eimu. Stov un cýlto žmuoj diėna nakc, ba durnas anas. Savo adiežių nuo savie sviest un kito ir nuveit, ir kitas stotųs jo daiktan. Mergà pragaišo, ka surinkt viso dvaro raktus ir úokolo dvaro apskrist tris kart, ir tadų toj merga stotųšbi un gonku“. Tadu klausia merga pas itų: „Ūndenio dvari nėra“. „Durnei—balta kumėla yr tam dvari: raitas šeštusbi ir apjot, ir būtų ūndenio. Un kelmo šūkasi un vienos kojos žmuõj. Pasakytųbi „ama draugi“ ir visà“. Ir klausytis apkånčiojo. „Obelė žydz viena baltai, o kita raudona“. O žnokorius pasakė: „Po viena tį serebrus, o kur raudona—žalatas. Reik atkast ir imt“. Išsikėlė anksti ir namop. Toj merga rasivitoja su juoj ir prašo nepamiršt pie jų. Daido tan medzin, kur stov un kelmo. „Amė draugė!“ Nuvėj abūdu. Daido tan dvaran, kur ūndenio nėra. „Apjojit tris kart uokolo dvaro, ir bus ūndenio“. Any ėmė kumelį, apjoj tris kart, ir unduoj radõs. Jam tadu dav vežimų ir arklį z gonu tan dvari. Any sėdõs abū ir važuoja. Atvažavo itan dvaralin, kur mergà pragaišo. „Surinkit viso dvaro raktus ir a(p)bėgit triskart uokolo dvaro, ir mergà stosis“. Ánys surinko raktus, apskrido, ir mergà stojos un gonkų, kur buvo. Iš J. Varnelio 1955 m. užrašė J. Paulauskas. RETESNIŲ ŽODŽIŲ IR SLAVIŠKŲ SKOLINIŲ PAAIŠKINIMAI angliežas — toks šokis apkånčioti — baigti, pabaigti apsisėgti — apsivilkti astanovka — sutrikimas; sustojimas; trūkumas bačiuška — pravoslavų dvasininkas (tėvelis) bášlikas — galvos apdangalas, paprastai, prisiūtas prie burnoso be parõs — be laiko, prieš laiką blūdas — apkvaišimas bostva⟨bagov⟩a — turtas būlava — buožė bufklėti (vufklėti) — murkšėti, urgzti, pūruoti burnõsas — g जिलinė, ilgas milinis paltas būtuvė — būklė, gyvenimas cvietas — spalva cickà — papas, krūtis cata — pora čeraunykas — kerėtojas, burtininkas čėrtas — velnias čītoti — skaityti černoknežnikas — kerėtojas, burtininkas dábaros — dabar dasdairýti — žiūrėti, prižiūrėti daspėdinėti — bręsti, nokti 228 degù — karšta drabežà — smulkmena dūkas — dvasia, rūkas džà, da — oi gyventuvė — gyvenimas gòðnas, -à — geras, nekaltas išlazduoti puselės — apkul­ti, suduoti išdantýti — dantis padaryti išliečyti — išgydyti ištaisyti — išleisti iš žà (<žà) stalo — iš užstalės išživyti — išmaitinti (plg. lenk. wyżywić) Iujà, Jujà, Juvjà, Ivjà — miestelio vardas kapitas — kanopa kaptōnas — sermėga, paltas karuliuoti — kaboti kavàkas <kavalkas — gabalas (pėdų) kāzlas — ožys kleñčyti — klaupti; prisiekti kmorà — debesis korà — bauda, bausmė krosuoti — pradėti žydėti; plaukti (apie javus); dažyti krūlickas,-à (krūlickas,-à) — apvalutis (apvalus) krūgū — aplink, ratu kuliẽšė — miežinių kruopų (su bulvėmis) sriuba kvãras, -à — sergantis, ligotas laidýti — melžti, milžti lañ (land) — lišk laš ka — lova liš, lyš — tik, tiktai liška, lyška — nepora lobas — duobutė lòðnas, -à — derlingas, geras lopà — letena, koja mačiula — duobė (iš baltar.) maladìežius — jaunimas malankà — žaibas malatornìa — kuliamoji mašina mandliùs — guba mātiuška — pravoslavų dvasininko (baciūskos) žmona, mamytė maskeláitis, -ė — mažutis, mažytis màškickas, -à — mažutis mėdžias — miškas mėsàedys — laikas nuo kalėdų iki gavėnios moterýnė — žmona nàta, nàtai — labai nenàto — nelabai, nevísai padvildinėti — apgaudinėti pakuōpti — pakasti, užkasti, palaidoti pancōkas — žr. kuliẽšė pastrañkai — virvės prie arklo ar akėčių vietoje ienų; viržiai pàtikas — ne ilgas pagalys patrãba — reikalas, poreikis pėrezimkas — per žiemą pergyvenęs piẽ — pas, prie pilnyti — saugoti, budėti pōdlas — niekam nereikalingas daiktas, blogas žmogus pražnōčyti — paskirti preslōvija — priežodis prikležėtyti — prikaupti; prisiekti, pasižadėti priskilyti — priglausti; pria(r)ėti; prisusukti prisileidinėti — atsirasti varpoje grūdų, darytis varpai pilnai pristūlyti (-inti) — prisiglausti radnàšis, -ōji — savasis, giminė rabnỳčios — grabnyčios rasivítóti — atsisveikinti raspūsnas, -à — išdykęs, nerimtas, pasileidęs, išvirkęs rėda(s) — eilė rìezvas, -à — greitas ridlius — kastuvas rōdyti — patarti rodzi — patenkinti (plg. sl. radzi) rukavėtis — dalgio rankena sčėstis — laimė sėdnāvytis — sėtis sekšmė — sekmė, sakmė sėničkas, -à — senutėlis serčikas — degtukas sialà — kaimas skariai — greitai skatyña — naminiai gyvuliai skāže — pasako skōra — greitai skōterė — staldengė, staltiesė šl ančius — audimas, išaustas iš nemirkyto, bet saulėje išgulėjusio linų pluošto smōrina — prie linų galvutės stiebelio dalis smuškà — kailiukas, kailis stonāvytis — stotis, atsistoti 229 strielītis — medžiotojas sumarnavóti — sunaikinti sumiklyti — įspausti (sumergti) į vandenį ščėlėlis — skylėlė (plg. baltar. щылина „skylė“) šėtōtis — blaškytis što — kas gi, ką gi šusponis — švarkas, žiponas švirkšnis — svirtis švýrkštelti (-erti) — suduoti, smogti, kirsti tūsti — patiesti išaustą drobę baltinimui tūnas — lazda, mietas ūdaučas (ūdaučis) — našlys ūkrapu apmukinti — karštu (verdančiu) vandeniu aplieti ūkoti — šūkauti ūokolo (ōkolo) — aplink uražėjus — derlius ūtarýti (ūtarýti, vutarýti) — kalbėti važiuóti — vežti vandravóti — bastytis, keliauti večerinka — vakarėlis su šokiais vėlias — velionas, skystos (permatomos) medžiagos nuometas vėstis — sektis vėžas<vėždas — lazda, pagalys žāras — greitai, tuojau zbitkavótis — tyčiotis zbridytis — nemėgti, nekęsti, šykštėtis, biaurėtis zgadā — taika znōkorius — žynys, burtininkas žāisti — groti že — ot, kad žyvai — greitai ТЕКСТЫ ЛАЗУНАЙСКОГО ГОВОРА Ю. Ю. СЕНКУС Резюме В сборнике предоставлены диалектологические тексты (рассказы, сказки и пр.), собраны в литовских деревнях, расположенных в окрестностях села Лазунай Юротишского района Белорусской ССР. Время собирания текстов 1952 — 1955 г. В предисловии дается краткая информация о местных жителях, из уст которых были записаны тексты, о местном говоре, принадлежащем восточным дзукам. Более подробные особенности говора даны в статье „Некоторые особенности Лазунайского говора“ (Труды Академии наук Литовской ССР, Серия А, I, 1958). В заключение даются объяснение более редких и славянских заимствований (словарь).