Šakynos tarmės kirtis ir priegaidė

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, II LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA ŠAKYNOS TARMĖS KIRTIS IR PRIEGAIDĖ1 A. JONAITYTĖ Kirtis Žodžio kirtis § 1. Šakynos tarmės žodžio kirtis daug pastovesnis negu lk., nes dėl visuotinio kirčio atitraukimo dėsnio jis tegali būti arba žodžio pradžioje, arba viduryje. Galūnėje kirtis yra tik tada, kai kirčiuotas galūninis skiemuo turi stumtine (tvirtaprade) priegaidę, pvz.: vn. naud. drū́tām~driūtām, kietām~kietām, dg. naud. daigām~daigām, galvōm~galvōm… § 2. Tam tikrais atvejais žodyje yra ne vienas kirtis. Tada vienas kirtis — pirmasis nuo žodžio pradžios — yra stipresnis už kitus, vadinasi, pagrindinis, o kiti — šalutiniai, pvz.: rū́kštė, lė́~rugštelė, šùrbė, lė́~siurbėlė, ùšpakālis~užpakalis… Šakynos tarmėje sutinkamos tos pačios pagrindinio ir šalutinio kirčio rūšys, kokios aprašomos V. Grinaveckio disertacijoje2, todėl šiame darbe terminai vartojami tokie pat, kaip ir minėtoje disertacijoje. Pagrindinio kirčio rūšys nieku nesiskiria nuo Grinaveckio aprašytųjų; kiek skirtingesni įvairių šalutinių kirčių atvejai, todėl juos reikia plačiau panagrinėti. § 3. Šalutinis senasis galinis kirtis tarmėje sutinkamas šiais atvejais: 1. Kai kirtis atitrauktas iš ilgos galūnės į šaknį (ilgą ar trumpą), pvz.: drėbulė, kó:sul’īs~kosulys, kratinīs~kratinys, dg. vard. laš,āi~lašai, vāik,āi~vaikai; 2. Dažniausiai dviskiemeniuose žodžiuose, kai kirtis atitrauktas iš trumpos galūnės į trumpą šaknį, pvz.: lāką~laką (lentelė bitėms nutūpti prieš landą, t. y. prieš angą, per kurią bitės įlenda į avilį; pati ta anga — landa), nāgą~nagą (gyvulio kanopa), rāsą~rasą, dg. gal. žāl,ēs~žalias; 3. Sutrumpėjus mažybinių ir maloninių daiktavardžių ir būdvardžių vienaskaitos šauksmininko galūnėms, kirtis iš antinės galūnės atitraukiamas 1 „Šakynos tarmės kirtis ir priegaidė“ yra rašomo didesnio darbo apie Šakynos tarmę dalis. 2 Vladas Grinaveckis, Šiaurės vakarų dünininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida, rankraštis, Vilnius, 1956. 109 į pirmąjį skiemenį, o senojoje vietoje lieka aiškiai girdimas šalutinis senasis galinis kirtis, pvz.: kàrv,à:t~karvaitė, mėrgužė:l~mergužėlė, šun,ė:l~šunėlį, tèt,ė:t~tetytė „tėtytė“, vaik,ùk~vaikiuk, senùt~senutė. Tačiau reikia pasakyti, kad tarmės senasis šalutinis galinis kirtis nėra toks stiprus ir dėsningas kaip toliau į pietus esančioje šiaurės vakarų aukštaičių Šiaulių tarmėje arba gretimose žemaičių tarmėse. Šakynos tarmėje, išskyrus minėtuosius sutrumpintus šauksmininkus, jis yra gana silpnas ir fakultatyvinis. Rīšlioje kalboje, net tam pačiam žmogui kalbant, vieną kartą jis yra, o kitą tokiu pat atveju — ne. Dažniau pasitaiko ilgoje galūnėje, trumpoje rečiau. Be to, senių kalboje jis iš viso dažniau sutinkamas, nors taip pat tik fakultatyviškai. § 4. Daugiaskiemeniai II-osios kirčiuotės žodžiai su pagrindiniu atitrauktiniu kirčiu pirmame skiemenyje antrame nuo galo skiemenyje tam tikrais atvejais turi šalutinį atitrauktinį kirtį. Jis pasitaiko tarmės II kirčiuotės daugiaskiemeniuose žodžiuose šiais atvejais: 1. Triskiemenėse žodžiuose, jei paskutinis skiemuo trumpas, o antras nuo galo — ilgas, pvz.: dg. gal. bàl,ąndžùs~balandžius, kàm,àntus~kamantus, šàld,àines~saldainės „saldainius“, vàršk,ė:čus~varškėčius…; 2. Daugiau kaip tris skiemenis turintiems žodžiams antrojo nuo galo skiemens ilgumas neturi reikšmės — šalutinį atitrauktinį kirtį turi ir trumpas skiemuo, pvz.: dg. gal. bàrazù:kùs~baravykus, dàrbin,įnkùs~darbininkus, gvàiz-dik,ùkus~gvaizdikiukus, vàkar,ėlùs~vakarelius. Toks šalutinis kirtis taip pat girdimas neaiškiai ir ne visada, ypač triskiemenėse žodžiuose. Jis taip pat fakultatyvinis. Geriau girdimas aiškiau tariant žodį. Daugiaskiemenių žodžių šalutinis atitrauktinis kirtis pasitaiko dažniau. Šalutinį atitrauktinį kirtį turi dvejopai kirčiuojami II kirčiuotės daugiaskiemeniai žodžiai tame skiemenyje, į kurį gali būti atitraukiamas ir pagrindinis kirtis, pvz.: dg. gal. agūonas || àg,ùonas~aguonas, avìetes || àv,ìetes~avietes; vn. įnag. balàndžù || bàl,àndžù~balandžiu, sijõ:nu || sìj,õ:nu~sijonu… Toks šalutinis kirtis atsirado tada, kai iš priešpaskutinio skiemens pagrindinis atitrauktinis kirtis buvo pradėtas atitraukti dar toliau į žodžio pradžią — į pirmąjį skiemenį. § 5. Taigi kilmės atžvilgiu ir senasis šalutinis galinis, ir šalutinis atitrauktinis kirtis yra atsiradę dėl kirčio atitraukimo, tik šalutinis atitrauktinis yra jaunesnis už šaltinį senąjį galinį. Pagrindinis kirtis pirma buvo atitraukiamas tik į priešpaskutinį daugiaskiemenių II kirčiuotės žodžių skiemenį, kaip pvz., ir dabar tebėra gretimoje Šiaulių tarmėje³, paskui nuo jo imtas atitraukti dar toliau į žodžio pradžią, o toje vietoje liko šalutinis kirtis. Kadangi abu šios rūšies šalutiniai kirčiai tarmėje tik fakultatyviniai ir sutinkami nedėsningai, tai toliau darbe jie visai nebus žymimi. 3 E. Brazaitė, „Šiaulių tarmė“, diplominis darbas, rankraštis, 15, 1950. G. Gerullis Litauische Dialektstudien, 22, Leipzig, 1930. 110 Kirčio nukėlimas § 6. Tarmėje yra atvejų, kai šalutinis kirtis sutinkamas ir senajį pagrindinį kirtį turinčiuose žodžiuose. Dažniausiai toks šalutinis kirtis pasitaiko sudurtiniuose arba išvestiniuose žodžiuose, kurie pagrindinį kirtį turi pirmajame komponente (sudurtiniai) arba šaknyje (išvestiniai). Šalutinis nukeltinis kirtis tarmėje sutinkamas: 1. Sudurtiniuose skaitvardžiuose: kẽ·turesd,ẽ·šim(t) ∼ keturiasdešimt, pěn-kẽzd,ẽ·šim(t) ∼ penkiasdešimt, sė·sėzd,ẽ·šim(t) ∼ šešiasdešimt, septi·nezd,ẽ·šim(t) ∼ septyniasdešimt, aštuónezd,ẽ·šim(t) ∼ aštuoniasdešimt, deví·nezd,ẽ·šim(t) ∼ devyniasdešimt. 2. Sudurtiniuose prieveiksmiuose: ána·m,ẽ·t ∼ anąmet, kitàm,ẽ·t ∼ kitąmet, ši·m,ẽ·t ∼ šįmet „šiemet“, šį·n,á·kt ∼ šįnakt „šiąnakt“, užp,ẽ·rn(ẽi) ∼ užpernai, užv,á·kar ∼ užvakar. 3. Sudurtiniuose daiktavardžiuose, išskyrus žodį „užpak,á·lis ∼ užpakalis“, šalutinis nukeltinis kirtis beveik nepasitaiko, pvz.: páukštvanagis ∼ paukštvanagis, šùno·belė ∼ šunobelė, sáužbergžda ∼ sausbergžda, lėdžinga ∼ ledžinga, o jeigu ir yra priešpaskutiniame skiemenyje, tai labai silpnas ir sunkiai išgirstamas. Balsiai a, e, kurie visada, turėdami šalutinį nukeltinį kirtį, yra ilgi, šiuo atveju nepailgėja. 4. Įvardžiuotinių būdvardžių, įvardžių, skaitvardžių ir dalyvių moteriškosios giminės vienaskaitos naudininke, pvz.: bá·lt,á·jei ∼ baltajai, raudó·n,á·jei ∼ raudonajai, àn,á·jei ∼ anajai, sàv,á·jei ∼ savajai, dvidešimt,á·jei ∼ dvidešimtajai, vá·lgo·m,á·jei ∼ valgomajai; varý·t,á·jei ∼ varytajai. 5. Veiksmažodžių formose su būtojo dažninio laiko priesaga -dav-, pvz.: dirbd,á·va ∼ dirbdavo, dirbd,á·vuses ∼ dirbdavusios; bě·gd,á·va ∼ bėgdavo, bě·gd,á·ves ∼ bėgdavęs… 6. Veiksmažodžių su priesagomis -uoti, -auti ir senoju pagrindiniu kirčiu šaknyje būtajame kartiniame laike ir iš jo padarytose dalyvių formose, pvz.: bá·ltuot—bá·lt,á·va—bá·lt,á·ves ∼ baltuoti—baltavo—baltavęs; geltó·nuot—geltó·n,á·va—geltó·n,á·ves ∼ geltonuoti—geltonavo—geltonavęs; júoduot… ∼ juoduoti…; mė·lynuot… ∼ mėlynuoti; và·karuot ∼ vakarauti; šú·kaut—šú·k,á·va—šú·k,á·ves ∼ šūkauti—šūkavo—šūkavęs; klì·kaut… ∼ klykauti… 7. a-, ia-kamienių daiktavardžių, įvardžiuotinių būdvardžių, įvardžių, skaitvardžių, dalyvių daugiskaitos naudininke, pvz.: bró·l,á·m ∼ broliam, aklìes,á·m ∼ akliesiam „akliesiems“, maniẽs,á·m ∼ maniesiam „maniesiems“, penktìes,á·m ∼ penktiesiam „penktiesiems“, buvusìes,á·m ∼ buvusiesiam „buvusiesiems“, nėštìes,á·m ∼ nėštiesiam „nėštiesiems“, vežamìes,á·m ∼ vežamiesiam „vežamiesiems“. 8. a) Trečiosios asmenuotės veiksmažodžių su priešdėliu par—(per) ir balsiu a šaknyje esamojo ir būtojo kartinio laikų trečiajame asmenyje, iš jo padarytuose daugiskaitos I ir II asmenyse ir dalyviuose, pvz.: pá·rd,á·ra—pá·rd,á·re—pá·rd,á·ra·s—pá·rd,á·rant(i)—pá·rd,á·ro·ms, —a,—pá·rd,á·res—pá·rd,á·fus(i) ∼ pardaro—pardarė—pardaras—pardarantį—pardaromas, —a,—pardaręs—pardariusi; pá·rkr,á·pšto·m…—pá·rkr,á·pštant(i)… pá·rkr,á·pščus(i) ∼ parkrapštom… 111 pá'tkr,á'to'm… pá'tkr,á'ta's… pá'tkr,á'to'ma… pá'nkr,á'tes ~ párkratome…; pá'tm,á'na… pá'rm,á'ne'm… pá'rm,á'nan(i)… pá'rm,á'no'ms… ~ párnano…; pá'rm,á'ta… pá'rm,á'te't… pá'rm,á'to'ms… ~ pármato…; pá'rs,á'ka… pá'rs,á'kes… nepá'rs,á'ko'ms… ~ pársako…, nepársakomas „neperkalbamas“; pá'rvo,á'ra… pá'rvo,á'res… ~ párvaro… b) Pirmosios asmenuotės veiksmažodžių su priešdėliu par- ir balsiu e šaknyje ar priesagoje, būtojo kartinio laiko trečiajame asmenyje turinčių galūnę a < ā, būtojo kartinio laiko trečiajame asmenyje, daugiskaitos pirmajame ir antrajame asmenyse ir iš to laiko padarytuose dalyviuose, pvz.: pá'rgi·v,ę'na—pá'rgi·v,ę'no'm… pá'rgi·v,ę'nes… ~ párgyveno, párgyvenom… párgyvenęs; pá'rsę'na—… pá'rsę'no't…—pá'rsę'nuš(i) ~ párseno…; pá'rt,ę'ka, pá'rt,ę'ko'm…—pá'rt,ę'kes…—párteko…, pártekęs… 9. Sangražinių daiktavardžių vienaskaitos vardininke, pvz.: bjá'uro'jim,á'sis (-ies) ~ biaurojimasis; krá'pštim,á'sis (-ies) — krápštimasis; mušim,á'sis (-sies) ~ mušimasis… § 7. Tarmės šalutinio nukeltinio kirčio kilmė ne visada vienoda. Vienur jis atsiradęs dėl to, kad antrasis sudurtinio žodžio komponentas išlaiko tam tikrą senojo kirčio dalį (1, 2, 3 ir 8 atvejai), kitur šalutinis nukeltinis kirtis atsirado dėl analogijos pagal tokius žodžius, kurie toje pat vietoje turi pagrindinį kirtį (4, 5, 6, 7 atvejai). Moteriškos giminės būdvardžių, skaitvardžių, įvardžių ir kai kurių laikų dalyvių vienaskaitos naudininkas tarmėje turi kirtį galūnėje, pvz.: baltá'i~baltái, aná'i~anái, trečé'i~trečiai, dirbtá'i~dirbtái. Įvardžiuotinių lyčių kirčiuojamas pirmasis skiemuo, kaip ir 1k., bet dėl analogijos pagal neįvardžiuotines lytis jose atsiranda šalutinis kirtis galūnėje. Tą patį galima pasakyti ir apie veiksmažodžių su priesagomis -uoti, -auti ir būtojo dažninio laiko priesaga -dav- šalutinio kirčio atsiradimą. Jis čia atsiradęs pagal tokius veiksmažodžius su tomis pačiomis priesagomis, kurie tose priesagose turi senąjį pagrindinį kirtį, pvz.: kará'ut—kará'va—kará'ves ~ kariauti, kariavo, kariavęs; šu'búot—šu'bá'va—šu'bá'ves ~ siūbuoti, siūbavo, siūbavęs; žalúot—žalá'va—žalá'ves ~ žaliuoti, žaliavo, žaliavęs. Kaip atsirado sangražinių daiktavardžių šalutinis nukeltinis kirtis—sunku ką nors pasakyti. Kirčio atitraukimas § 8. Kirtis iš galūnės į žodžio pradžią atitraukiamas iš senųjų kirčiuotų galūnių, turinčių trumpinę ar tęstinę priegaidę, pvz.: àvižà~avižà, dõ'vanà~dovanà, šàka~šakà, trõ'bà~trobà; gèra—gerà…; dùsulis~dusulỹs, kì'li~kylỹs; ràši's~rašỹs, skáiti's~skaitỹs; niẽkur~niekùr. Dviskiemeniuose žodžiuose kirtis atitraukiamas į pirmą skiemenį, pvz.: smìltis~smiltis, táukai~taukai; kàšu~kašù. Daugiaskiemeniuose žodžiuose į pirmąjį skiemenį kirtis visada atitraukiamas iš ilgos galūnės, pvz.: dõ'bilai~dobilai, dg. kilm. àvižù~avižù, gàbalù~gabalù; būt. kart. 1. vn. II asm. išvažàvai~išvažiavai; būs. 1. III asm. sùsìvo'lõs~susivoliós. 112 Iš trumpos galūnės kirtis atitraukiamas į pirmąjį žodžio skiemenį, jei priešpaskutinis skiemuo trumpas, pvz.: dg. gal. akminukus~akminiukus, šunelįus~šunelius, vn. įnag. kėpure~kepurė, vn. viet. kãmine~kaminė, vn. vard. nùgara~nugara. II kirčiuotės žodžiuose, nors ir rečiau, kirtis kartais atitraukiamas ir į priešpaskutinį skiemenį, pvz.: dg. gal. akminìkus~akminiukus, laikrodžiùkus~laikrodukus, vežimùs~vežimus. Kartais iš trumpo galūninio skiemens atitraukiamas kirtis tik į priešpaskutinį, pvz.: navìcku~Navickų (pavardė) vn. įnag., tarùčius~Taručius (kaimas, dg. gal.), gapùčius~Gapučius (pavardė, dg. gal.). Reikia pasakyti, kad taip kirčiuojamos pavardės ir vietovardžiai. Jeigu priešpaskutinis skiemuo ilgas, tai daugiaskiemeniai žodžiai kirčiuojami dvejopai: kirtis iš trumpos galūnės atitraukiamas arba į priešpaskutinį skiemenį, arba į pirmąjį (dabar jau dažniau), pvz.: dg. gal. agūonas || àguonas~aguonàs, agùrkus || àgurkus~agurkus, balándžius || bãlandžius~balandžius, baravy'kus || bãravykus~baravykus; aštuoni || àštuoni~aštuoni. Naujai į tarmę atėjusiuose žodžiuose kirtis atitraukiamas į tą skiemenį, kuris turi kirtį vienaskaitos galininke, pvz.: brigãda~brigada, vn. gal. brigãdą~brigadą; granãta~granata, panẽra~fanerà, figūrã~figūra, prižiūra~frizūrą, dg. gal. komunìstus~komunistus, spartùolus~spartuolius, traktorìstus~traktoristus... Bet pasitaiko, kad ir tokiuose žodžiuose kirtis atitraukiamas į pirmą skiemenį, pvz.: elèktra || elèktrą~elektrą, sãlietra || salietrà~salietrà; dg. gal. kãliošus || kãliošus~kaliošus. Kirtis atitraukiamas ir iš antrinės (kilusios dėl galūnės sutrumpėjimo) galūnės, turinčios tarmėje tęstinę ar trumpinę priegaidę, pvz.: advenč~adventàs, bãravy'ks~baravykas, drìganc~drigantas, káltu'ns~kaltūnas, lãido'ks~laidokas, lãukuks~laukiukas, mẽgnec~magnetas, vn. šauksm. vãikẽ?~vaikelį. Išimtis daroma tik bendračiai: iš jos antrinės galūnės kirtis niekada neatitraukiamas, pvz.: apsimẽšti~apsimesti, numìr't~numirti, nusigãšti~nusigąsti, pasilìkẽ~pasilikti, pasisvẽrti~pasisverti, užsidẽkẽ~užsidėgti. Neatitraukia kirčio dėl to, kad ši galūnė dar visai neseniai tesutrumpinta, kartais vartojama ir pilnoji jos forma su -i, todėl kirčio atitraukimas jos dar nespėjo paliesti. Jeigu, galūnei sutrumpėjus, susidaro mišrusis dvigarsis ar trigarsis, ã, ẽ visada išvirsta á, é ir kirtis nebeatitraukiamas, pvz.: rasál's~rasãlas, senitá'rs~senitàras „sanitaras“, tarakã'nc~tarakãnas; givẽ'n~gyvẽna, kurẽ'n~kūrẽna. Jeigu antrinei galūnei susidaro antrinis mišrusis dvigarsis, kurio pirmąjį sandą sudaro balsiai i, u, tas dvigarsis taip pat įgauna stumtinę priegaidę ir kirtis nuo jo nebeatitraukiamas, pvz.: baltùms~baltumas, ilgùms~ilgumas, karštìms~karštimas, minkštìms~minkštimas, gendvìls~Gendvilas „pavardė“, radvìls~Radvilas (t. p.), leistùs~leistuvas, palàistùs~palaistuvas „paleistuvis“ ir t. t. Jei dvigarsio nesusidaro, kirtis paprastai atitraukiamas, pvz.: pãmpiks~Pampikas (pavardė), čiùbiks~čiubikas, viščùks~viščiukas, žìnduks~žindukas. Bet kartais ir šiuo atveju kirtis lieka neatitrauktas, pvz.: mušìks~mušikas, pìo'žuks~piovikas. 8. Kalbotyros klausimai II. 113 Jeigu antrinėje galūnėje dvigarsio nesusidaro, ã, ẽ > á, é fakultatyviškai, ir tokie žodžiai kirčiuojami dvejopai, pvz.: bo'tãks || bõ·taks～botãgas; česná·ks || čėsnaks～česnãkas; nabá·ks || nabaks～nabãgas; pi'rã·ks || píraks～pyrãgas… Reikia pasakyti, kad ir šiuo atveju ã, ẽ vis dėlto dažniau virsta á, é, negu kad neišvirsta, ypač ẽ, pvz.: lankė·c～lankėtas (tokia rogių dalis), verpė·c～verpėtas ir t. t. Kirtis neatitraukiamas: § 9. 1. Paprastai iš antro ar dar tolimesnio nuo galo skiemens, pvz.: cibùlis || -e～cibùlis, -ė „svogūnas“, numirė·lis～numirėlis, pelė́dė～pelūdė, senã·tve～senãtvė; gerė·snis～gerė́nsis; važã·va～važìavo. 2. Iš ilgų, stumtinę priegaidę turinčių galūnių, pvz.: dg. naud. do·bi-lám(s)～dobilám(s), mažiem～mažiem; būt. k. l. II asm. nešė́i～nešėis, būt. k. l. I asm. suká·us～sukáus; prieveiksmiai: makarã·i, tabalã·i. 3. Iš antrinių, stumtinę priegaidę turinčių galūnių, pvz.: akúoc～akuotas, karklì·ns～karklynas, perkū́·nc～perkūnas, spiglúoc～spigliuotas, taukiúoc～taukuotas. Dėl á, é < ã, ẽ žr. § 8. Dėl į, ù žr. § 8. 4. Sudurtiniuose prieveiksmiuose: daugmã·ž || maždaug, gangrėit～gangreit, kàsmė·t, kaskàrt || kaskàrt. 5. Sudurtiniuose žodeliuose nekàs～nekàs, niekàs～niekàs „nieko sau“. Nenormalūs kirčio atitraukimo atvejai § 10. Tarmėje yra atvejų, kai kirtis į pirmąjį skiemenį atitraukiamas iš žodžio vidurio. Iš tokių atvejų paminėtini šie: 1. a) Jei priešdėlėtų sangrąžinių veiksmažodžių formose kirčiuojama sangrąžos dalelytė „si“, tai kirtis nuo jos labai dažnai atitraukiamas į priešdėlį, pvz.: ápsisuku～apsisuku, ùsimetu～užsimetu; pàsišneki～pasišneki, susìvelki～susivelki; ápsimetą·s～apsimetas; ápsiverčėnt～apsiverčiant. b) Veiksmažodžių formose su priešdėliais nebe-, tebe- kirtis taip pat dažnai atitraukiamas į pirmąjį skiemenį, pvz.: nèbetiku～nebetikiu, nèbemeti～nebemeti, nèbėare～nebėrė, tèbeguli～tebeguli (vn. II asm.), tèbekerti～tebekerti. Toks kirčio atitraukimas nesenas, nes tebėra fakultatyviškas. Jis gali būti atsiradęs dėl analogijos pagal tokius veiksmažodžius, kurių būtajame kartiniame laike kirtis iš senosios kirčiuotos galūnės dėsningai atitraukiamas į priešdėlį, pvz.: ápsivilkau～apsivilkau, nùsiėjau～nusiejau „pavargau beeidamas“, nùsiojau～nusivijau; ápsisukáu～apsisukai ir t. t. Toks kirčio atitraukimas vėliau galėjo pereiti į esamąjį laiką, pvz.: ápsisuku～apsisuku, nùsiperki～nusiperki…, o po to galėjo būti apibendrintas ir visiems priešdėlėtiems sangrąžiniams veiksmažodžiams. Tokiam procesui padėjo ir bendroji tarmės tendencija—visur kirtį nukelti į pirmąjį skiemenį. Veiksmažodžių formose su tebe-, nebe- kirtis į pirmąjį priešdėlio skiemenį atitrauktas taip pat dėl analogijos pagal tokius veiksmažodžius, kuriuose kirtis iš galūnės į pirmąjį priešdėlio skiemenį atitraukiamas dėsningai, pvz.: nèbegáliu～nebegaliu, tèbematáu～tebematau ir t. t. 114 c) Analogijos veikimu galima aiškinti ir pusdalyvių bei padalyvių kirčio atitraukimą iš žodžio vidurio į pirmąjį skiemenį, bėtrengdams~betrenkdamas „bekalbėdamas“, nùveidams~nueidamas, pàligdams~palikdamas, užùzdams~užùzdama­s; ateinant~ateinant, bèbùnant~bebūnant, pàreinant~pareinant, užgrūnant~užgrūnant… 2. Pasitaiko, kad kirtis iš žodžio vidurio į pirmąjį skiemenį fakultatyviškai atitraukiamas ir daiktavardžiuose bei būdvardžiuose, pvz.: gėnatvė~genàtvė, gírkančei~Girkánčiai „kaimas“, màkelis~makėlis, nèlaimė~neláimė, pàsaulis || pásaulė~pasaulis, || -ė, sėnatvė~senatvė, žãgarė~Žagarė „miestelis“, vn. šauksm. jùdošau~judošiau. Rečiau pasitaiko: kėpùrė~kepūrė, mẽrgelė~mergėlė, vìrėlis~vyrėlis. Šitoks kirčio atitraukimas įvykęs dėl latvių kalbos įtakos. Dėl latvių kalbos įtakos kirtis atitraukiamas iš žodžio vidurio bendruose tarmės atstovams ir latviams žodžiuose, kaip pvz.: kėpùrė, nèláimė, pàsaule, žãgarė~Žagarė… Įvardžiuotinių būdvardžių vienaskaitos vardininkas taip pat kai kada turi kirtį pirmajame skiemenyje, pvz.: bàltasis~báltasis, pirmasis~pirmasis ir kt. Stumtinė priegaidė rodytų, kad čia ne kirčio atitraukimas, o skolinta žemaitiška forma. Jei būtų kirtis atitrauktas, priegaidė turėtų būti tęstinė arba vidurinė. 3. Fakultatyviškai kirtis atitraukiamas ir iš ilgų kirčiuotų galūnių, turinčių stumtinę priegaidę, pvz.: dg. naud. dõ·bilam~dobilám, krùoša·m~Kruopiám „miestelis“, váika·m~vaikám; es. l. I asm. láikaus~laikaús, es. l. II asm. mãišais~maišáis, būt. k. l. I asm. nèšaus~nešiaús, būt. k. l. II asm. rìtais~ritáis, sùkais~sukáis. Apie Kruopius ir Šiupylįus (Norvaišių km.) šios rūšies kirčio atitraukimas labai stiprus, vos ne dėsningas. Pavyzdžiui, Norvaišiuose visai sulyginti atskirų kamienų daugiskaitos naudininko ir įnagininko linksniai, kurie šiaip jau skiriasi vienas nuo kito priegaide, pvz.: dg. naud. ir įnag. gálvo·m~galvóm ir galvòm, šãko·m~šakóm ir šakòm, vãrle·m~varlėm ir varlėm(s), pùšim~pušim ir pušim, rùdenim~rudenim ir rudenim. Galima manyti, kad ir šiuo atveju kirtis iš daugiskaitos naudininko formų imtas atitraukti dėl analogijos pagal dg. įnagininko formas, kurios nuo naudininko skiriasi tik priegaide. Vėliau toks netaisyklingas kirčio atitraukimas ima įsigalėti ir kitų kamienų daugiskaitos naudininke, pvz., sakoma ir gáidža·m~gaidžiáms (dg. naud.). Lyginant senosios ir jaunosios kartos atstovų kalbą, atrodo, kad jaunieji netaisyklingai kirtį atitraukia dažniau negu senieji. Kirčio atitraukimo eiga § 11. Kirčio atitraukimas būdingas ne tik šiaurės Lietuvos tarmėms, bet ir visai latvių kalbai. Palyginus matyti, kad latvių ir lietuvių kalbose kirčio atitraukimas vyksta kiekvienoj savaip, nepriklausomai viena nuo kitos. Latvių kalboje kirtis iš galūnės į pirmą skiemenį atitraukiamas visada, lietuvių kalboje paprastai kirtis neatitraukiamas iš ilgos stumtinę priegaidę turinčios galūnės (pvz. žr. § 9.). Be to, skirtingos ir atitraukinio kirčio priegaidės: latvių atitraukinio kirčio priegaidė ilguose skiemenyse visur yra iš senosios 115 prieškirtinės akutines kilusi laužtinė, lietuvių kalbos tarmių – stumtinė, tęstinė ir vidurinė, pvz.: báltą~baltà, báltuos~baltõs (Kretinga) pìrmą~pirmà, pìrmos~pirmõs (Šakyna) vàgą~vagà, vàgos~vagõs (Šakyna) Nevienoda tarmės atitrauktinio kirčio priegaidė rodo, kad kirtis ne visuomet atimtas atitraukti vienu metu, t. y. kirčio atitraukimo buvo keli etapai. Pirmiausia kirtis imtas atitraukti iš trumpos kirčiuotos galūnės į prieš esantį ilgą skiemenį, pvz.: áusis~ausìs, gálvą~galvà, šìrdis~širdìs; vn. įn. gulóvų~gulovų, kìrvų~kirvių, varškė̃čių~varškėčių; dg. gal. ganìklas~ganyklas; dg. vard. raudónį~raudonį, septìni~septyni ir t. t. Ta pati pagrindinio atitrauktinio kirčio priegaidė tokiose pat sąlygose ir dviskiemeniuose ir daugiaskiemeniuose žodžiuose rodo, kad čia kirtis buvo atitrauktas vienu laiku. Kad tai seniausias kirčio atitraukimo etapas, patvirtina šie faktai: 1. tarmėje šiuo atveju visiškai nebėra jokių šalutinio senojo galinio kirčio pėdsakų; 2. atitrauktinio kirčio įprastinės vidurinės priegaidės (s) virtimas tęstine (~); 3. buvimas tarmių, kurios tik tokį kirčio atitraukimą ir pažįsta (Kražiai, Tytuvėnai, Ariogala, Krakės)4. Po šio kirčio atitraukimo etapo sekė kitas. Kirtis pradėtas atitraukti iš trumpų kirčiuotų galūnių į trumpas šaknis ir iš ilgų kirčiuotų galūnių į ilgas ir trumpas šaknis. Daugiaskiemeniuose žodžiuose kirtis tuo metu atitraukiamas visada į pirmąjį skiemenį, pvz.: bérgdė-lė~bergždėlė „bergždžia“, dróbulė~drobulė; ėžì~ežys, gaidìs~gaidys, katė~katė, mamà~mamà, dg. vard. kámuolai~kamuoliai, nãmai~namai, réikalai~reikalai, dg. gal. šàkeles~šakeles; būk. l. vn. I asm. ė̃miau~ėmiau, kìrpau~kirpau; būt. k. l. vn. II asm. dàrei~darei. Tuose daugiaskiemeniuose žodžiuose, kuriuose jau anksčiau kirtis buvo atitrauktas iš trumpos galūnės į priešpaskutinį ilgą skiemenį, dabar jis imamas atitraukti nuo to ilgojo priešpaskutinio skiemens į pirmąjį, priderinant juos prie kitų tos pačios kirčiuotės daugiaskiemenių žodžių. Taip atsirado dvejopas tam tikros daugiaskiemenių žodžių grupės kirčiavimas (žr. § 8.). Pradėjus taip plačiai kirtį atitraukti į pirmąjį skiemenį, to skiemens kirtis apibendrinamas ir ten, kur jo pagal įprastus kirčio atitraukimo dėsnius neturėtų būti. Toks dėl analogijos atsiradęs kirčio atitraukimas ypač dažnai pasitaiko veiksmažodžiuose (žr. § 10.), bet iš dalies ta tendencija jaučiama ir vardažodžiuose (žr. § 10.). Tai būtų jau lyg ir trečias, pats naujausias kirčio atitraukimo etapas, tebevykstąs tarmėje ir dabar dėl analogijos ir, iš dalies, dėl latvių kalbos įtakos. 4 A. Salys, Kelios pastabos tarmių istorijai, — „Archivum Philologicum“, 4, 32, Kaunas, 1933. 116 Reikia dar pažymėti, kad patys tarmės atstovai kirčio atitraukimo iš trumpos galūnės į ilgą skiemenį nelaiko kirčio atitraukimu, t. y. jo nebejaučia ir, norėdami kalbėti literatūrine kalba, t. y. atstatyti atitrauktą kirtį, sako, pvz.: do'bilai, .pelai, nešiau, vedėi, bet; ganykla, mokykla, maišu, pirštus, vaikus, aštuoni •ir t. t. Kirčio atitraukimo priežastys § 12. Apie kirčio atitraukimo kilmę yra įvairių nuomonių. Vieni teigia, kad kirtis atitrauktas dėl svetimų kalbų — latvių arba kuršių — įtakos5, kiti aiškina, kad kirtis pradėtas atitraukti be jokių svetimų įtakų6, treti tą klausimą laiko beveik neišsprendžiamu, bet kaip su priimtina hipoteze sutinka su Jauniaus teorija, papildydami ją svetimos kalbos įtakos veikimu7, ketvirti stengiasi išplėsti Jauniaus-Endzelyno teoriją, dar ją papildydami kirčiuotų ir nekirčiuotų ilgųjų akūtinių trumpinimo lemiamu vaidmeniu kirčio atitraukimo atsiradimui8. Teorija, kad kirtis imtas atitraukti dėl latvių kalbos įtakos, atkrinta savaime: ne visos su latviais susisiekančios lietuvių kalbos tarmės kirtį atitraukia. Kuršių-žiemgalių įtakos naudai yra vienas gana svarus argumentas: kirtį atitraukiančių tarmių plotas ir kuršių-žiemgalių gyventas plotas beveik sutampa. Bet, Endzelyno teigimu, kuršiai turėję laisvą kirtį. Tiesa, jis nurodo, kad kuršių kirčiui, o per juos, suprantama, ir lietuvių kalbos tarmių kirčiui, vėliau galėjusi turėti įtakos ugro-finų gentis — lybiai. Bet čia pat pažymi, kad dar prieš lybius kuršių kirtis jau buvo daugiau ar mažiau atitraukiamas spontaniškai, lybiai tą atitraukimą padėję apibendrinti. Gal įtikinamiausiai kirčio atitraukimo kilmė aiškinama filolog. m. k. Grinaveckio disertacijoje, kur jis, išeidamas iš Jauniaus ir Endzelyno teiginių, kirčio atitraukimą sieja su galūnių, ypač kirčiuotų ir nekirčiuotų ilgųjų akūtinių galūnių, trumpinimu kaip pagalbinį, palankų trumpinimui, faktorių priimdamas ir svetimos kalbos įtaką. Žinoma, be šių bendrųjų pradinių priežasčių atskirose tarmėse yra dar ir kitokių. Taip, kalbant konkrečiai apie Šakynos tarmės kirtį, reikia pripažinti ir latvių kalbos įtaką kai kuriems nenormaliems kirčio atitraukimo atvejams (kirčio atitraukimas iš žodžio vidurio, iš dalies iš stumtininės galūnės), o taip pat ir analogijos poveikį (priešdėlėtų sangrąžinių veiksmažodžių formų kirčiavimas, iš dalies ir kirčio atitraukimas iš stumtinių galūnių). 5 Žr. Archivum Philologicum, 4, Kaunas, 1933. 6 K. Явнис, Поневежские говоры литовского языка.—Памятная книжка ковенской губернии на 1898-1899 г. J. Plāķis, Daži attīstības posmi latviešu un leišu akcenta vēsturē, Rīgā, 1923. 7 J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, 32, Rīgā, 1951. 8 Vl. Grinaveckis, Šiaurės vakarų dünininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida, rankraštis, 91-105, Vilnius, 1956. 117 Tarmės kirčio atitraukimo senumas § 13. Senosios nekirčiuotos galūnės -ā, -ās žemaičių ir šiaurės vakarų aukštaičių tarmėse yra sutrumpėjusios į -ā, -ās, pvz.: *šárkās, *vilkā > šárkās, vilkā. Taigi jos turėjo būti sutrumpėjusios prieš ilgojo ā išvirtimą į dabartinį o, todėl ir nebegalėjo išvirsti į -o, -os. Kirčiuotos senosios galūnės -ā̃, -ās tarmėje išvirto į -ō, -ōs, pvz.: nāmo ~ namō (priev.), trōbōs ~ trobōs (vn. kilm.). Vadinasi, kirčio atitraukimas iš tokių galūnių turėjo prasidėti nedaug anksčiau, negu senasis ā ėmė virsti šiandieniniu o. Jeigu kirtis iš galūnės būtų atitrauktas daug anksčiau, tai tos nebekirčiuojamos galūnės būtų sutrumpėjusios taip pat kaip ir iš seno nekirčiuotos -ā, -ās ir nebebūtų galėjusios virsti į -o, -os. Tačiau kuriuo metu tarmėje senasis ā ėmė virsti o, pasakyti negalima, nes lietuvių kalbos tarmėse senasis ā į o virto ne vienu laiku. Jeigu II-asis kirčio atitraukimo etapas, kai kirtis imtas atitraukti iš senųjų ilgųjų cirkumfleksinių galūnių, vyko maždaug tuo pat metu, kai ā virto į o, tai pirmasis etapas turėjo prasidėti gerokai anksčiau. Kirčio stiprumas § 14. Tarmės kirtis yra stiprus ir labai gerai girdimas. Lyginant su kapsų ir zanavykų kirčiu, tarmės kirtis yra gerokai stipresnis. Savo stiprumu jis artimesnis žemaičių kirčiui, bet už jį šiek tiek silpnesnis. Gretimose žemaičių tarmėse ilgas skiemuo dažnai įgauna savo kirtį, o aprašomojoje tarmėje to nepasitaiko. Be to, Šakynos tarmėje net žodžiuose su pagrindiniu atitrauktiniu kirčiu labai dažnai nėra šalutinių kirčių, tuo tarpu kai žemaičių tarmėse, išskyrus tik patį Latvijos pasienį, tokie šalutiniai kirčiai yra dėsningi. Tarmėje net tais atvejais, kai žodyje tėra vienas kirtis, jis ne visur vienodo stiprumo. Ilgo skiemens kirtis stipresnis už trumpo skiemens kirtį, pvz.: kàs ir káˑs ~ kã̄s (būs. l. III asm.), māna ~ māno ir išmāˑna ~ išmāno. Nevienodo stiprumo ir ilgųjų skiemenų kirčiai: senasis pagrindinis ilgojo skiemens kirtis stipresnis už pagrindinį atitrauktinį ilgojo skiemens kirtį, išskyrus tą atvejį, kai pagrindinis atitrauktinis kirtis turi tęstinę priegaidę, pvz.: dg. vard. āusis ~ āusys: dg. įnag. āusim ~ ausim; dg. gal. šuolus ~ šuolus: dg. vard. šuolai ~ suolai; žiedus ~ žiedus: dg. vard. žiedai ~ žiedai. Pagrindinis atitrauktinis kirtis su tęstine priegaide yra tokio pat stiprumo, kaip ir senasis pagrindinis ilgojo skiemens kirtis, pvz.: vn. kilm. dārža ~ daržo — dg. gal. dāržus ~ daržus; vn. gal. rāṅka ~ ranką — dg. gal. rāṅkas ~ rankas; vn. kilm. vīlka ~ vilko — dg. gal. vīlkus ~ vilkus; žōˑdže ~ žōdžio — žōˑdžus ~ žodžius. Be to, ir senasis pagrindinis ilgųjų skiemenų kirtis ne visada vienodo stiprumo: pirmojo skiemens kirtis stipresnis už tokio pat skiemens kirtį, esantį daugiaskiemenio žodžio galūnėje, pvz.: vn. įnag. sáˑmču ~ sámčiu: dg. naud. vabuolám(s) ~ vabuoláms. 118 Jei žodis turi ne vieną kirtį, tai tokio žodžio kirčiai nėra vienodo stiprumo. Stipriausias yra pirmas nuo žodžio pradžios — pagrindinis kirtis. Pagrindinio ir šalutinio kirčio stiprumo santykis nėra visada vienodas. Pagrindinis kirtis stipresnis tada, kai abiejų kirčių — pagrindinio ir šalutinio — skiemenys vienodo ilgumo: arba abu ilgi, arba trumpi, pvz.: bálą~balà, pãvažą~pavažà, tãukąi~taukai, vẽgėlė~vėgėlė. Šiek tiek silpnesnis pagrindinis atitrauktinis kirtis tada, kai pagrindinio atitrauktinio kirčio skiemuo trumpas, o šalutinio kirčio — ilgas, pvz.: ągùoną~aguonà, ęketįs~eketýs, kãlę~kalė, sẽptįnų~septynių. Dar silpnesnis pagrindinis atitrauktinis kirtis sutrumpėjusiuose mažybiniu ir maloniniu žodžių vienaskaitos šauksmininkuose, pvz.: mòtinąit~motinaite, šèsėrąit~seseraite, šùnėlį~šuneli, vaikẽlį~vaikeli. Be to, tokio pat stiprumo yra dar žodžių su šalutiniu nukeltiniu kirčiu pagrindinis kirtis, pvz.: bãltąva~baltavo, būdãvo~būdavo, pãrsėnęs~pãrsenęs, pẽnkedžėšimt~penkiasdešimt, užvãkar~užvakar. Sakinio kirtis § 15. Rišlioje kalboje ne kiekvienas žodis išlaiko savo kirtį. Labai dažnai du arba daugiau žodžių susijungia į vieną tarimo vienetą ir beturi vieną kirtį viename kuriame iš tą vienetą sudarančių žodžių. Taip sakinyje atsiranda nekirčiuotų proklitinių ir enklitinių žodelių. Savo kirčio sakinyje paprastai netenka įvairūs vienskiemeniai žodeliai: prielinksniai, jungtukai, įvairios dalelytės, bet kartais ir įvardžiai, prieveiksmiai ir net veiksmažodžiai. § 16. Proklizė. a) Jungtukai, pvz.: ką_i_kàs bū̃tų | bū̃su nesuprãntąs~kad ir kas būtų — būsiu nesuprantąs, t. y. apsimetu nesuprantąs; ò_bró'lis kãrė žùvą~o brolis kairėje žuvo. b) Prielinksniai ir jungtukai, pvz.: bìje | ką_nepaliktù bãgotėsni už_lãtvius „bijo, kad nepasidarytų turtingesni už latvius“. c) Prielinksniai ir įvardžiai, pvz.: tùra aš_ už_rìki gáunu „bokštą aš už rikį gaunu“. d) Dalelytės, pvz.: žìūru | gi tekinis sulūžęs „žiūriu — gi tekinis (ratas) sulūžęs“; ùgnis ne ùgnis | vànduo ne vànduo | eisme keliu „ugnis ne ugnis, vanduo ne vanduo — eisime keliu“. e) Dalelytės ir veiksmažodžiai, pvz.: a_tãu bus gėrau „ar tau bus geriau?“ f) Veiksmažodžiai, pvz.: duok šė́: mãn júodus „duok šen man juodus“; kàlvis į_nùtarę gražį̃t „kalvis nutartas grąžinti“. g) Įvardžiai, pvz.: pìningai tie_pãtys bus „pinigai bus tie patys“; a_šẽnd búvau žadė́jus važiuót „aš šiandien žadėjau važiuoti“. § 17. Enklizė. a) Dalelytės, pvz.: ànà bìje jau „anà, t. y. ji, jau bijos“; vìsi lãtvei kerė́j_agi „visi latviai kerėja gi“. b) Prieveiksmis, pvz.: kã_če tie_jùsu šùnīs lòj „ką čia tie jūsų šunys loja?“. 119 Šakynos ir gretimose žemaičių dunininkų (Kuršėnų) ir dounininkų (Kruopių) tarmėse, gal būt, dėl kirčio atitraukimo ypatumų yra savotiška enklizė: čia kirtis nuo linksniuojamojo žodžio galūnės atitraukiamas į prielinksnį, ir tas linksniuojamasis žodis patenka į enklizę, pvz.: nèlišk pré_manè_s „nelįsk prie manęs“; ar eisi su manim „ar eisi su manim?“; nù_savè_s nutràukęs | tàu dà·ve „nuo savęs nutraukęs, tau davė“; sù_liežùviu tu_viską· padirbi „su liežuviu tu viską padirbi“, t. y. tik kalbi, bet nedirbi“; iš_amo· nė_akmina gàlvai prasimušė negà·usi „iš jo nė akmino (akmens) galvai prasimušt negausi, t. y. jis labai šykštus“; nèġerai bè_namù „negerai be namų“; kàtra· rì·ta põ_dvi làpes „kiekvieną rytą po dvi lapės (ateidavo)“. Į tokią enklizę dažniausiai patenka dvikskiem eniai įvardžiai, bet neretai ir kiti linksniuojamieji žodžiai: daiktavardžiai, būdvardžiai ir skaitvardžiai. Gretimose latvių kalbos tarmėse tokios enklizės nepasitaiko. Loginis kirtis § 18. Kalbėdami visada vieną kurį nors sakinio žodį ištariame stipresniu balsu, labiau pabrėžiame. Toks žodis turi sakinio loginį kirtį, nurodantį, kas sakinyje norima ypač pabrėžti, pvz.: kàip sužinó·t | kàtra ta_tikròji dùktė „kaip sužinoti, katra tikroji duktė?“; to· klebò·na gà·nau bãnda „ganiau to klebono bandą“; dà· liepe atvažiuot neužilgu „dar liepė atvažiuoti netrukus“; daba rėikt ka_užilì·tu „dabar reikėtų, kad užlytų“; dó·relis vìską· i·nupirkęs „doleris viską yra nupirkęs“; sė·na·ms žadė·je dùoti kìlbasus „seniams žadėjo duoti kilbasus (dešras), t. y. maitinti dešromis“; tàm(e) valgì·klo· aš_àr èšu būvęs „toje valgykloje ir aš esu buvęs“. § 19. Jeigu kuris nors sakinio žodis gauna stipriai pabrėžiamą loginį kirtį ir yra dar tariamas su tam tikra intonacija, jame atsiranda dar antras kirtis, pvz.: a_tà·u gèrai sè·dė·t | gè·r,àu „Ar tau gera sėdėti? — Gerai!“; kad_i_jùo-kes | kad_i_cì·dies | ka_ti_kò·ks vaikìs àri· | gù·r,àu i_tièk „Kad ir juokiasi, kad ir tyčiojasi, jei tik koks vaikis (bernas) šalia — gerai ir tiek“; neduòsu tà·u nieka | i_kà· tu_mà· padarì·si | nèdùok | nèbij,àu „Neduosiu tau nieko, ir ką tu man padarysi! — Neduók! Nebijau!“; a_nepragė·rei tik_algẹ·les | pràgė·rau | ot „Ar nepragėrei tik algelės? — Prageriau, ot!“; a_gì·valei šèrti a_nešèrti | nèšvà·rbu tà·u „Ar gyvuliai šerti, ar nešerti — nėsvàrbu tau“. Šitokios rūšies dvikirčiuose žodžiuose abiejų kirčių stiprumas beveik vienodas. Kirčio nukėlimas iš įprastos vietos § 20. Iš įprastos vietos kirtis nukeliamas dėl sakinio ritmo patarlėse, dainose, eilėtuose posakiuose, pvz.: no· varškė·s dãntis barškė·s | no· mėsõ·s lù·pas vė·psõ·s „nuo varškės dantys barškės, nuo mėsos lūpos vėpsos“; ta·k upė·lis vingiuodamas | nà·s vainìka linguodamas „teka upelis vingiuodamas, neša vainiką linguodamas“; negimdì·c nɛ_vaiks | nɛlaižì·c nɛ_vèršis „negimdytas ne vaikas, nelaižytas ne veršis“. 120 Gana dažnai kirtis nukeliamas iš įprastos vietos, jei sakinyje pasikartoja tas pats žodis, pvz.: dą́žines nér | a_primrės | a_neprimrės „dar nežinia, ar primęs, ar neprimęs“; sãka | priprãs_gaˈl | kùr_ana táˈu priprãs „sako, gal pripras, kur ji tau pripras“. Šiuose sakiniuose pasikartojantis žodis pirmą kartą pasakomas su nukeltu kirčiu, antrą — jau su normaliu pagrindiniu atitrauktiniu kirčiu. Kirtis ir žodžio reikšmė § 21. Kaip ir literatūrinėje kalboje, taip ir tarmėje vienas žodis nuo kito arba viena to paties žodžio forma nuo kitos skiriasi kartais tik kirčio vieta. a) Žodžio formos, pvz.: galvùm (dg. naud.): gálvum (dg. įnag.). žòlum (dg. naud.): žólum („ „). b) Žodžių reikšmės, pvz.: áˈntiena (būdv.): antiena (daiktv.). briediena („ „): briediena („ „). mėˈnesiena („ „): mėˈnesiena („ „). kloˈjims (konkr. daiktv.): klóˈjims (abstr. daiktv.). plėˈšims („ „ „): plėˈšims („ „ „). baltùms (ypatybės vard.): báltums (balta dėmė, kas nors balta). juodùms („ „): júodums (juoda dėmė, kažkas juoda). vn. kilm. kaùlininka „kiaulidės“: káulininka (veikėjo pavadin.). „ „ vižštininka „vištidės“: vižštininka (veikėjo pavadin.). dùndėˈt „trūnyti, dilti, irti“: dundėˈt „bildėti, trinkšėti“. kirmiˈt „miegoti, gulėti“: kirmiˈt „pūti, kirminų atsirasti. Priegaidė § 22. Tarmėje yra šios priegaidės: stumtinė, testinė, vidurinė, trumpinė. Vietoj tarmės stumtinės priegaidės labai dažnai pasitaiko laužtinė. Stumtinė ir testinė vietoj priimtųjų tvirtapradės ir tvirtagalės priegaidės vadinamos todėl, kad jos viena nuo kitos skiriasi ne balso spūdžio arba didžiausio stiprumo vieta, o tik nevienodu balso stiprumo silpnėjimu, nevienodu ilgumu. Dėl to tarmės priegaidės artimesnės žemaičių, o ne pietų vakarų aukštaičių priegaidėms. Stumtinė priegaidė § 23. Tariant garsą, turintį stumtinę priegaidę, balsas iš pradžių staigiai stiprėja ir, pasiekęs didžiausio stiprumo, palaipsniškai nuleidžiamas. Stiprėjančioji dalis yra žymiai trumpesnė už silpstančiąją. Tokiu būdu stipriausias stumtinės priegaidės balso spūdis vienabalsiams ir dvigarsiams ie, uo, kurių atskirų sandų nesigirdi, yra garso pradžioje, kitiems dvigarsiams — pirmojo sando pradžioje⁹. 9 Grafinį tarmės stumtinės priegaidės vaizdą žr. A. Laigonaitė, Dėl lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės supratimo, 40 ir 41 pav.—„Kalbotyra“, 1, 94-95, Vilnius, 1958. 121 Kirčiuoti stumtinės priegaidės balsiai yra ilgi. Kirčiuotų stumtinės priegaidės dvigarsių ilgas pirmasis sandas (išskyrus ie, uo, kurių atskirų sandų negirdėti). Bet dvigarsių ui ir i, u+l, m, n, r pirmieji sandai trumpi. Jie truputėlį ilgesni už atitinkamų zanavykų tarmės dvigarsių pirmuosius sandus, bet nepalyginti trumpesni už tikruosius rytų aukštaičių pusilgius i, u tuose pačiuose dvigarsiuose. Tarmės stumtinė priegaidė atitinka lk. tvirtapradę ir sutinkama tais pačiais atvejais kaip lk. tvirtapradė, t. y. ant ilgųjų balsių ir dvigarsių, pvz.: ąžuols~ąžuolas, apuóks~apuókas, gėda~gėda, yla~yla, káilis~kailis, káušas~ká ušas, kėrpe~kėrpė, mušėika~mušėika, sámtis~sámtis, sieksnis~sieksnis, súris~sūris, šárms~šarmas, žióks~žiogas; dirse~dirsė, dúrtuls~dūrtuvas, gù nklas~gunk las, smùika~smuika, smìlga~smilga, vìn gis~vingis... Tarmėje stumtinė priegaidė dar yra šiais atvejais: 1. Antrinėse galūnėse a) kai jose susidaro antrinis dvigarsis, pvz.: blýn s~blýnas, jávas~jãvas, káras~kãras, klėvas~klėvas, nãras~nãras, gėras~gėras, sėnas~sėnas, žalìs~žalis, žìlas~žìlas, piktùms~piktumas, sùrimas~sūrimas; b) jei šaknyje yra ilgas kirčiuotas tęstinės priegaidės balsis ō, ū, ī, ē arba ã, ē, tai, galūnei sutrumpėjus, ir be dvigarsio tęstinė priegaidė labai dažnai (beveik visada) pasikeičia stumtine, pvz.: botã:ks~botãgas, blìud as, grìps~grỹbas, lẽ:cs~lẽdas, lṓ:ps~lõpas, mẽ:c~mẽtas „metai“, plṓ:c~plõtas, šẽ:ps~šẽpas „spinta“ 2. Moteriškos giminės būdvardžių, įvardžių, kelintinių skaitvardžių ir neveikiamosios rūšies dalyvių vienaskaitos naudininke, pvz.: baltã:i~baltái, gerái~gerái, kitá:i~kitái, panktá:i~penktái, dirbamã:i~dirbamái, neštã:i~neštái. Laužtinė priegaidė § 24. Tarmės stumtinė priegaidė gana dažnai fakultatyviškai pereina į laužtinę. Laužtinės priegaidės balso spūdis panašus į stumtinės, tik dar šiek tiek stipresnis. Po staigios ir stiprios pirmosios dalies balsas staiga susilpnėja vieną akimirką, bet visai nenutrūksta, o toliau nuleidžiamas taip pat, kaip ir tariant stumtinę priegaidę. Balsiuose balsas įlinksta maždaug balsio viduryje, pvz.: mẽ:c~mẽtas, dvigarsiuose balsas susilpnėja pirmajame sande, o antrasis sandas nepasikeičia, pvz.: kãauls~káulas10. Lyginant tarmės laužtinę priegaidę su žemaičių tarmių laužtine, pirmoji nuo pastarosios skiriasi tuo, kad, ją tariant, balsas ne visai nutrūksta, o tik susilpnėja. Be to, atrodo, kad ir tarmės laužtinė priegaidė atsiradusi dėl žemaičių tarmių įtakos, nes tarmėje ji be jokių dėsningumų fakultatyviškai pakeičia paprastą stumtinę. Dėl to, kad tarmėje ji nedėsninga, toliau tekste ir nežymima. 10 Grafini tarmės laužtinės priegaidės vaizdą žr. A. Laigonaitė, Dėl lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės supratimo, 39 pav. – „Kalbotyra“, 1, 94, Vilnius, 1958. 122 Tęstinė priegaidė §. 25. Tarmės tęstinę priegaidę galima suskirstyti į dvi rūšis: pirminę, atliepiančią 1k. tvirtagalę, ir antrinę, atsiradusią atitraukus kirtį iš trumpo skiemens į ilgą. Tarimo atžvilgiu šios priegaidės rūšys viena nuo kitos visai nesiskiria. Tariant kirčiuotą tęstinės priegaidės balsį, balsas iš pradžių staigiai stiprėja, pasiekia pirmoje balsio dalyje didžiausią stiprumą ir toliau lėtai, pamažėle silpnėja. Nuo tokio pat kirčiuoto balsio stumtinės priegaidės tęstinė skiriasi tik ilgesniu ir lėtesniu balso silpnėjimu. Dvigar­siuose balso spūdis yra ant pirmojo sando, kaip ir žemaičių tarmėse, bet, lyginant su žemaičių tęstine, tarmės tęstinės priegaidės spūdis yra silpnesnis11. Kirčiuoti tęstinės priegaidės balsiai tariami ilgai, ilgiau, negu stumtinės. Tęstinės priegaidės dvigarsių abu sandai vienodo ilgumo, šiek tiek ilgesni už atitinkamų nekirčiuotų dvigarsių sandus, beveik pusilgiai. Kaip jau minėta, su tęstine priegaide balsiai ir dvigarsiai ilgesni negu su stumtine. Bet ir tęstinės priegaidės garsai ne visada vienodo ilgumo. Už­daro skiemens tęstinės priegaidės balsis šiek tiek trumpesnis už atdaro, pvz.: lūks : lūka~lūko „aukštinis“. Pirmojo žodžio ū yra trumpesnis negu antrojo. Sutrumpėjusi tęstinė priegaidė darosi dar panašesnė į stumtinę, nes, kaip jau minėta, jos skiriasi tik nevienodu tęs­imu. Dėl to panašumo ir dėl analogijos pagal tokius atvejus, kur naujai atsiradęs uždaras skiemuo turi antrinį dvigarsį ir stumtinę priegaidę (žr. § 23), sutrumpėjusi tęstinė priegaidė naujai atsiradusiame uždarame skiemenyje dažnai išvirsta stumtine (žr. § 23). Jei tęstinė priegaidė turi senas dvigarsis, tai naujai susidariusiame uždarame skiemenyje ji tiek sutrumpėja, kad virsta vidurine (žr. § 26). Su pagrindiniu senuoju kirčiu tarmės tęstinė priegaidė atliepia 1k. tvirtagalę. Tai vadinamoji pirminė tęstinė. Pirminę tęstinę priegaidę taip pat dažniausiai gauna naujai į tarmę iš 1k. ar kitų tarmių atėję žodžiai, pvz.: ãnglai~ãnglai, didvỹris~didvỹris, pãrma~fẽrma, pílma~fílma „filmas“, vãistai~vãistai, vãldininks~vãldininkas, vẽidrodis~veidrodis. Aukštesniojo laipsnio būdvardžiai, kaip ir žemaičių tarmėse, tarmėje taip pat turi pirminę tęstinę priegaidę vietoj 1k. trumpinės, pvz.: aukštẽ:snìs~aukštesnis, gerẽ:snìs~geresnis. Antrinė tęstinė priegaidė, be jau nurodyto atvejo, tarmėje gana dažnai fakultatyviškai (ypač dviskiemeniuose žodžiuose) pasitaiko ir tada, kai kirtis atitrauktas iš ilgos galūnės į ilgą šaknį, pvz.: skãusmai~skausmai, vãikai~vaikai, žmõ:gaus~žmogaus, žõ:le~žolė, vẽ:liai~vėlai. Reikia pažymėti, kad tokiu atveju žodis niekada neturi šalutinio kirčio. 11 Grafinį tarmės tęstinės priegaidės vaizdą žr. A. Laigonaitė, Dėl lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės supratimo, 34, 35 ir 36 pav. — „Kalbotyra“, 1, 92, Vilnius, 1958. 35 pavyzdyje duota pirminė, 34 — antrinė tarmės tęstinė priegaidė. 36 pav. priegaidę reikėtų dar kartą patikrinti, nes ausiai vienbalsių ir dvigarsių pirminė tęstinė priegaidė sukelia vienodą įspūdį. 123 Iš to, kad naujesniojo atitrauktinio kirčio priegaidė gana dažnai iš vidurinės pereina į tęstinę, galima spręsti, kad panašiai yra atsiradusi ir dabartinė senesniojo atitrauktinio pagrindinio kirčio tęstinė priegaidė, t. y. kad ir to atitrauktinio kirčio priegaidė iš pradžių buvusi vidurinė, o paskui virtusi tęstine. Virtimui galėjo turėti nemaža įtakos ir analogija pagal tos pačios paradigmos žodžio formas, kurios tame pačiame skiemenyje turėjo senąjį pagrindinį kirtį ir tęstinę priegaidę, pvz.: vn. kilm. pìršta~piršto, vn. naud. pìrštu~pirštui, vn. gal. pìršta~pirštą... dg. vard. pìrštai~pirštai, dg. kilm. pìrštu~pirštų, dg. naud. pìršta·m~pirštams, dg. įnag. pìrštais~pirštais ir vn. įnag. pìrštu~pirštu, dg. gal. pìrštu·s~pirštus (su atitrauktiniu kirčiu). Vidurinė priegaidė § 26. Tarmės vidurinės priegaidės balso spūdžio vieta ten pat, kur ir tęstinės priegaidės, t. y. balsiams pirmojoje garso dalyje, dvigarsiams — ant pirmojo sando. Nuo tęstinės vidurinė priegaidė skiriasi tik trumpumu: vidurinė priegaidė trumpesnė už tęstinę. Dėl to trumpumo ji nebetenka charakteringo tęstinės priegaidės tęsimo ir darosi aštresnė, šiek tiek primenanti sutrumpintą stumtinę ar pailgintą trumpinę. Balsiai ir dvigarsiai su vidurine priegaide visai nepailgėja: jie tokio pat ilgumo, o kartais net šiek tiek trumpesni kaip ir atitinkami nekirčiuoti balsiai ar dvigarsiai. Nuo nekirčiuotų garsų jie skiriasi tik balso stiprumu—kirčiu. Vidurinė priegaidė tarmėje yra: 1. a) Atitraukus kirtį iš ilgos galūnės į ilgą šaknį, pvz.: dg. kilm. ã·žuolų~ąžuolų, vn. kilm. lānko·s~lankos, dg. įnag. pēnkeis~penkiais, rìešutais~riešutais; būt. k. l. vn. I asm. ė·jau~ėjau; jungt. kò·dėl~kodėl; b) atitraukus kirtį iš trumpos antrinės (atsiradusios dėl galūnės trumpėjimo) galūnės į ilgą šaknį, pvz.: ãncùks~ančiukas, kálniuks~kalniukas, pjō·viks~pjovikas, šō·viks~šovikas, vāiniks~vainikas. 2. a) Sutrumpėjus tęstinei priegaidei, vienskiemeniuose žodeliuose, pvz.: ãr~ar, dẽl~dėl, nō~nō „nuō“, ō~o, prē~prė „prie“; b) sutrumpėjus tęstinei priegaidei, būsimojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžiuose su dvigarsiais šaknyje, pvz.: ãus~aũs, dźãus~džiaũs, ēis~eis, kēiks~keiks, nērs~nerš, pìrks~pirks, šẽrs~šers; c) sutrumpėjus tęstinei priegaidei, dėl galūnės sutrumpėjimo vienskiemeniuose virtusiuose žodžiuose su senu dvigarsiu šaknyje, pvz.: pìršc~piìštas, šìens~šienas, šām̃c~šimtas, vāiks~vaikas, vīlks~vilkas; es. l. III asm. ēina~eina, knārk̃~knarkia, pāerš~perša, vēlk~velka. Tokia iš sutrumpėjusios tęstinės kilusi vidurinė priegaidė šiek tiek ilgesnė ir stipresnė už atitrauktinio kirčio vidurinę priegaidę. 3. Vidurinę priegaidę turi ir ilgieji šalutinio kirčio skiemenys, pvz.: dg. gal. ãgùonas~aguonas, m·k·ī klas~mokyklas, vn. kilm. sū·nųs~sūnaus, vn. naud. bā·lt·ā·jie~báltajai. Bet šalutinio kirčio vidurinė priegaidė šiek tiek skiriasi nuo pagrindinio kirčio vidurinės priegaidės. Šalutinio kirčio vidurinė 124 priegaidė labiau panaši į stumtinę. Tas vidurinės priegaidės skirtumas kilęs iš to, kad pokirtiniai ilgi skiemenys tarmėje turi aiškią stumtinę priegaidę. Dėl to, netekusi pagrindinio kirčio, galūninio skiemens tęstinė priegaidė trumpėja ir artėja prie stumtinės. Trumpinė priegaidė § 27. Trumpine priegaide vadiname trumpųjų kirčiuotų skiemenų priegaidę. Balso stiprumo išsidėstymo, t. y. tarimo atžvilgiu ji nuo tęstinės arba stumtinės priegaidės skiriasi tik trumpumu. Šiaip jau ir čia, kaip ir tariant stumtinę ar tęstinę priegaidę, balsas stiprėja, pasiekia didžiausią stiprumo tašką ir vėl nusileidžia, nusilpnėja. Ausiai trumpinė priegaidė rodosi kirčiuotas, trumpas, gana staigiai nukertamas balsis. Žodžiuose su senovėju pagrindiniu kirčiu tarmės trumpinė priegaidė atliepia lk. trumpinę, pvz.: bùs~bùs, būva~bùvo, kàsti~kàsti, kìba~kìbo, lìpsu~lìpsiu, nėš~nėš, rìšu~rìsiu, tàs~tàs… Be to, trumpinė priegaidė tarmėje dar yra: 1. Atitraukus kirtį iš galūnės į trumpą skiemenį, pvz.: àpušė~apušė „epušė“, làkta~laktà, vn. įnag. nàgu~nagù, vn. kilm. nàkties~naktìes, šùñies~šuniès; 2. Sutrumpėjus vienskiemeniams žodžiams, pvz.: à~ar, ì~ir, ì~i; 3. Sutrumpėjus dviskiemenių a-, ia-kamienių daiktavardžių ir būdvardžių vienaskaitos vardininkui, pvz.: kàps~kàpas, mẽč~mėtas, tàks~tàkas, žàps~žàbas. Šiuo atveju trumpinė priegaidė yra nedėsninga, dažniau sutinkama žemaičiuojančių tarmės atstovų tarpe. Toliau nuo žemaičių sienos jos beveik nepasitaiko. 4. Kirčiuotas daiktavardžių priešdėlis pa- taip pat turi trumpinę priegaidę, pvz.: pàbalis, pàgo·vis, pàkelis „pakelė“, pàlaukė~pàlaukė, pàmiškis, pàrugis, pàso·dne, -is. Atrodo, kad šios rūšies žodžių visai sumažėjęs šakninis ir galūninis kirčiavimas ir visur apibendrintas kirtis pirmajame žodžio skiemenyje ir trumpinė priegaidė. 5. Trumpinę priegaidę turi ir trumpi šalutinio kirčio skiemenys, pvz.: ràš,à~rašà, dg. gal. nàm,ùs~namùs, priev. dàb,à~dabà „dabar“. 6. Iš latvių skolintuose arba bendruose su latvių kalba žodžiuose kirčiuoti a, e visada turi trumpinę priegaidę, pvz.: àmac~àmatas, àtmatas~àtinatos „užleistos, nebedirbamos dirvos“, bàdinks~badìngas „alkanas“, cèkuls~čekulas „kuodas“, cèplis „kalkių degimo krosnis“, gàbals~gàbalas, kèburainis „šakotas, susisukęs“, kèza „bėda, nepatogumas“, làbums „gerumas“, làdē·t „keikti“, làkac~làkatas „didelė skara“, làmata „laužas, griozdas“, mẽtama-sis, mẽtams „kuo mušama: diržas, rykštė“. Be to, trumpinę priegaidę turi ir kiti naujai į tarmę atėję žodžiai, jei kirtis juose krenta ant balsių a, e, pvz.: àdresas, klàsė~klasė, pàšta, šnàbe~šnabė „degtinė“. Lyginant su pietų vakarų aukštaičių tarmėmis, Šakynos tarmės trumpinė priegaidė yra stipresnė ir šiek tiek ilgesnė. Šiek tiek skiriasi ir pačios tarmės 125 senojo pagrindinio ir pagrindinio atitrauktinio kirčio trumpinės priegaidės. Senojo pagrindinio kirčio trumpinė priegaidė yra truputėlį stipresnė už pagrindinio atitrauktinio kirčio trumpinę priegaidę, pvz.: pūšis~pušys (dg. vard.) ir pūšis~pušis (vn. vard.). Nekirčiuotų skiemenų priegaidės § 28. Kaip ir kai kuriose žemaičių tarmėse, Šakynos tarmės ilgieji pokirtiniai skiemenys turi aiškią stumtinę priegaidę, pvz.: ká’ulái, pė́lėĩ~peiliai. Prieškirčių ilgųjų skiemenų priegaidę nustatyti sunkiau: ji svyruoja tarp tęstinės ir vidurinės. Priegaidė ir sakinio intonacija § 29. Nors ir ne visuomet, bet kartais dėl sakinio intonacijos loginį sakinį kirti turinčio žodžio priegaidė tarmėje pasikeičia, pvz.: ko nors prašant, dažnai stumtinė priegaidė virsta tęstine, pvz.: dúok má’ dúonas „duok man duonos“; važiúokem námo „važiuokim namo“; dúok sū’re nons_gabalė’li „duok sūrio nors gabalėlį“; liepiant, atvirkščiai — tęstinė priegaidė pakeičiama stumtine, pvz.: pu’sk | kó’ láuki „pūsk, ko lauki“; lí’sk į_vidų „lįsk į vidų“. Daug dažniau dėl sakinio intonacijos priegaidė tik šiek tiek pasikeičia, bet lieka ta pati. Pavyzdžiui, ko nors klausiant, tęstinė priegaidė artėja prie lk. tvirtagalės — dvigarsiuose balso spūdis koncentruojamas daugiau ant antrojo sando, pvz.: a_tai_šakai eisi „ar tai sakai eisi?“; nó·rį ó’bele „nori obolio?“, žodyje „nó·rį“ stumtinė priegaidė daug lygesnė negu paprastai, šiek tiek panaši į tęstinę. Metatonija § 30. Tarmėje pastebima tokia priegaidžių kaita: 1. tęstinė arba vidurinė priegaidė kaitaliojasi su stumtine, 2. stumtinė su tęstine, 3. trumpinė su stumtine. § 31. Tęstinė arba vidurinė su stumtine kaitaliojasi: 1. Priešlinksniuose ir priešdėliuose, pvz: ánt~ant: á’nčakis „antakis“, á’nčkalas~ánčkalos; nó’~nuo: nuóbaigas~nuóbaigos, núokulstas~nuókulkstos „linų nuobrukos“; pó’~po: pó’pietis~póppietis, pó’su’nis~pósūnis; pár~per: pá’rspe’jims~pérspėjimas, pá’rtvara~pértvara; prē’~prie: prieku’tis~priekūtis, priemetis~priemetis „tokia liga“; prē’š~prieš: priežgina~priešgina, priešprešais~priešpriešais; pró’~pro: pró’smilts~prósmiltis „priesmėlis“. 2. Paprastuosiuose ir įstangos kartotiniuose veiksmažodžiuose, pvz.: č’i’p’t~čypti: či’paut~čypauti; lí’st~lįsti: lándžo’t~lándžioti; slínkė~slįnkti: slá’nko’t~slánkioti; šáukt~šáukti: šū’kaut~šūkauti. 126 3. Paprastuosiuose ir priežastiniuose veiksmažodžiuose, pvz.: bėrpti~bėrbti: birbinti~birbinti; skėlstis~skelstis: skęsti, -nti~skálsti, -yti; várgti~várgti: várginti~várginti; žérkti~žergti: žárginti~žarginti. 4. Paprastuosiuose ir būvį reiškiančiuose veiksmažodžiuose, pvz.: álpti~alpti: álpti~álpėti; kémpti~kempti „džiūti“: kémpėti~kėmpėti; lįsti~lįsti: lindo~lįndoti; mírti~mirti: mérdėti~merdėti; skęsti~skęsti: skéndėti~skendėti. 5. Paprastuosiuose ir akimirkos veikslo veiksmažodžiuose, pvz.: krėipti~kreipti: krýptelėti~kryptelėti; lénkti~lenkti: linktelėti~linktelėti; švélpti~švelpti: švul[p]telėti~šviptelėti. 6. Paprastuosiuose veiksmažodžiuose ir ištiktukuose, pvz.: tėkšti~tėkšti: tiškšt~tykšt; žengti~žengti: žinkt~žingt. 7. Esamojo laiko st-, št-kamieniuose veiksmažodžiuose, pvz.: mirti~mirti: miršt~miršta. 8. Vardažodžiuose ir priežastiniuose veiksmažodžiuose, pvz.: gárbė~garbė: gárbinti~garbinti; kálc~kaltas: káltinti~káltinti; smáilus~smailus: smá-ilinti~smailinti, švénc~šventas: švéntinti~šventinti. 9. Veiksmažodžiuose ir daiktavardžiuose, pvz.: klúikti~klukti: klúika~klúika; lénkti, lénkti~linkti, lenkti: linkums~linkumas „sulenkimas“; lįsti~lįsti: linda~linda „uryas“; smírkšti~smirkšti: smírkštine~smirkštynė; véržti~veržti: várža~varža; žérkti~žergti: žirklės~žirklės. 10. Daiktavardžiuose su priešdėliu pa-, pvz.: vn. gal. bárzda~barzda: pabárzdis~pabarzdis; vn. gal. gérklė~gerklė: pagérklis~pagerklis; vn. gal. láuka~lauka: paláukis~palaukis; vn. gal. žáuna~žiauna: pažáunis, -ė~pažiaunis, -ė. 11. Iš prielinksnių padarytuose būdvardžiuose, pvz.: aplinkui~aplinkui: aplinkinis~aplinkinis; prieš~prieš: priešinis~priešinis. 12. Apie tęstinės priegaidės virtimą stumtine dėl galūnių trumpėjimo žr. § 23. 13. Tęstinė priegaidė virsta stumtine ir kai kuriuose sudurtiniuose žodžiuose, pvz.: vn. gal. sēna~sėna: sēndvaris~Sėndvaris „kaimas“, sémbernis~sėnbernis, sémpirda~sėnpirda „senė“; vn. gal. skānu~skānu: skānskonei~skánskoniai; vn. gal. dvāra~dvára: dvā́rponis~dvárponis; vn. gal. smáilu~smailų: smáigalís~smáigalis. § 32. Stumtinė (arba trumpinė) su tęstine (vidurine) priegaide kaitaliojasi: 1. Keičiantis to paties žodžio kamienui, pvz.: káuls~kaulas: káulus~kaulius; piens~pienas: pěnus~pienius „kas mėgsta pieną“, pěne~pienė „ūmėdė“; plūksna~plunksna: plūnksnus~plunksnius; séile~seilė: séilus~seilius; stirna~stirna: stirninas~stirninas; várna: várns~varnas. 2. Sudurtiniuose žodžiuose: dá́rps~dárbas: devyndárbis~devyndarbis; kóje~koja: vienkó jis~vienkojis; krūmai~krūmai; pakrūme, -is~pakrūmė, -is; lóva~lóva: palóvis~palovis; márks~márgas: rudmárgis~rudmargis; 127 nó'sis~nósis: pano'sis, -e~panošis, -ė; plá'uk~pláukas: gaelto'mpláukis~gelton-plaukis; vìlna ~ vilna: o'skavìlnė ~ ožkavìlnė; vn. gal. vá'ndeni ~ vándeni: pavándeniu~pavandeniui; bet: gė'da~gėda: begė'dis~begėdis; pró'tas~protas: bepró'tis~beprotis; só'tis~sotis: besó'tis~besotis; súols~suolas: pasúolis, -ė; tilc~tiltas: patiltis, -ė ir kt. 3. Daiktavardžiuose ir būdvardžiuose, pvz.: a'ukšč~aukštas: áukšts~aukštas; lá'uks~laukas: lãuks~laukas; mė'li'ns~mėlynas: mė'lìne~mėlynė „uoga“; ká'ršč~karštas: kãrštis~karštis. 4. Paprastuosiuse būdvardžiuose ir būdvardžiuose su priesagomis -gans~ -ganas, -kšvas, -svas, pvz.: bálc~báltas: bálzgans~bálzganas, bálkšvas, bálsvas; júoc~júodas: jūosvas; pìlks~pilkas: pìlkšvas. 5. Kiekiniuose ir kelintiniuose skaitvardžiuose, pvz.: aštúonus~aštuo-nius: aštúnta~aštuñtą (vn. gal.); devì'nus~devynius: devìnta~devìntą (vn. gal.); septì'nus~septynius: septìnta~septìntą (vn. gal.). 6. Tos pačios šaknies daiktavardžiuose ir veiksmažodžiuose, pvz.: gė'rti~gerti: gė'ralas~gėralas; gnó'ušti~gniužti: gnũ'žis~gniūžis; šá'uti~šauti: šū-vis~šūvis; vė'rti~verti: vãrtai~vartai. 7. Daiktavardžiuose ir iš jų padarytuose veiksmažodžiuose, pvz.: dū'mai~dūmai: dū'mi't~dūmyti; krū'mai~krūmai: krū'mi't~krūmyti „kerotis“, sū-nus~sūnus: sū'nìt~sūnyti; kerė'bla~kerėbla: kerė'blìnt~kerėblinti. 8. Paprastuosiuse ir palengvos kartotiniuose veiksmažodžiuose, pvz.: lá'rìt~lauk­ti: lũ'kuruot~lūkuriuoti; sná'ust~snausti: snũ'duriuot~snūduriuoti; šni'kė~snigti: snì'guriuot~snyguriuoti. 9. Veiksmažodžių bendratyje ir tariamojoje nuosakoje, pvz.: ká'št~kąsti: kã'stu~kąstų; lìe~lieti: lìetu~liėtų; spá'ust~spáusti: spáustu~spáustų; ži-bė'i~žibėti: žibė'tu~žibėtų. 10. Veiksmažodžių su dvigarsiu šaknyje būsim ojo laiko trečiajame asme-nyje, pvz.: á'ūsu~áusiu: ãus~aũs; dùosu~dúosiu: dũos~duos; lé'isu~léisiu: léis~leis; kùrsu~kùrsiu: kùrs~kurs; skė'lṣu~skėlsiu: skėls~skels. 11. Retesnis metatonijos atvejis būdvardžiuose ir tos pačios šaknies prieš-dėletuose veiksmažodžiuose, pvz: júoc~júodas: pajúošt~pajuóšti. 12. Daiktavardžių su priesagomis -áitis, -ė, -ýtis, -ė šauksmininkuose, pvz.: mergá'te~mergáitė (vn. vard.): mẽrg,á'tes~mergaitės (dg. šauksm.), tetì'te~tetýtė (vn. vard.): tẽtì'ž~tetýte (vn. šauksm.). § 33. Trumpinė priegaidė su stumtine kaitaliojasi: 1. Paprastuosiuse ir įstangos kartotiniuose veiksmažodžiuose, pvz.: krìsti~kristi: krá'ičio't~kráičiuoti; lìp~lipti: lá'ipo't~láipioti; mė's~mesti: mė'ti't~mėtyti; brìsti~bristi: brá'idžo't~braidžioti. 2. Tos pačios šaknies veiksmažodžiuose ir daiktavardžiuose, pvz.: sùp-tis~sùptis: šù'pi'ne~siūpynė. 3. Daiktavardžiuose su priešdėliu pa- tokios metatonijos atvejų taip pat pasitaiko, pvz.: ùžlas~ùžlos: paú'žlis~paúžlis. 128 Priegaidė ir žodžio reikšmė § 34. Gana dažnai vienas žodis nuo kito skiriasi tik priegaide, pvz.: ántis~ántis „paukštis“: ántis~ãntis „drabužių dalis“; džó'va~džióva „liga“: džõ'va~džiova „džiūvimas“; kãrtis~kártis „žalgą, smaigas“: kãrtis~kartis „kaprizai, užsispyrimas; arklio karčiai“; kietis~kietis „augalas“: kietis „kietumas“; kãl~káltas „įrankis“: kálc~kaltas (būd v.); mérkti~mérkti „akimis mirkčioti“: mėrkti~merkti „mirkyti, į vandenį kišti“; priminti~priminti „koją uždėti, prispausti“: priminti~priminti „pasakyti, kad neužmirštų“; smãrukį~smaugti „dusinti“: smaukti~smaukti „nutraukti, nustumti“; plá'uks~pláukas (daiktav.): pláuks~pláuks (būs. l. III asm.); mana~mano (vn. kilm.); mã'na~mãno (es. l. III asm.); gana~ganà (priev.): gã'na~gãno (es. l. III asm.); šaka~šakà (vn. vard.): šã'ka~šãką (vn. gal.); vaga~vagà (vn. vard.): vã'ga~vãgą (vn. gal.). УДАРЕНИЕ И ИНТОНАЦИЯ В ШАКИНАСКОМ ГОВОРЕ А. П. ИОНАЙТИТЕ Резюме Шакинаский говор —это граничащий с Латвийской ССР говор северо-западных аукштайтов. Самые характерные черты этого говора —ретракция ударения и сокращение окончаний. В данной статье исследуется ударение и интонация говора. В шакинаском говоре ударение переносится с окончания, имеющего краткую или восходящую интонацию на начало слова (dãrklis~arklys, bàla~balà, dõ'vana~dovanà). Но в некоторых случаях ударение переносится также с окончания, имеющего нисходящую интонацию (dõ'bilam~dobilám), или с середины слова (gìrkančei~Girkańčiai, kèpure~kepùrė, àpsisuk~apsisuku). Иногда при переносе ударения на старом месте остающаяся его часть образует побочное ударение. Но, как правило, такие побочные ударения в говоре появляются лишь факультативно. В говоре можно проследить два этапа ретракции ударения, не считая всех тех ненормальных случаев переноса ударения, которые имеют место в говоре сегодня. Сначала ударение переносилось с кратких окончаний на предыдущий долгий слог (ãusis~ausis, agūona~aguonà). После этого ретракция произошла и в остальных случаях (àkis~akìs, ėžì's~ežys, skrùz-de'lė~skruzdėlė, vè'lai~vėlai). Относительно факторов, обусловливавших ретракцию ударения, автор статьи соглашается с мнением тех исследователей, которые такими факторами считают редукцию окончаний и, отчасти, влияние иностранного языка. В словосложениях или в отдельных грамматических формах слов определенного типа в слогах, стоящих после слога, имеющего основное §. Kalbotyros klausimai II. 129 ударение, возникает побочное ударение (àna·mˢeˑt ~ anāmət, bāˑlt,ǯāˑjei~ báltajai, bāˑlt,ǯāva~báltavo). Появление такого побочного ударения автор пытается объяснить действием аналогии или особенностями образования сложных слов. Кроме ударения слова в статье исследуется и ударение предложения, устанавливаются особенности проклизиса, энклизиса и логического ударения в говоре. В шакинасском говоре имеются следующие интонации: краткая, восходящая, средняя, нисходящая и, факультативно заменяющая нисходящую, прерывистая. По отношению к движению голоса интонации говора ближе к интонациям жемайтских говоров нежели к интонациям говоров юго-западных аукштайтов. В статье приводятся случаи употребления той или другой интонации основного или побочного ударения, а также и интонации безударных слогов, указывается связь интонации отдельного слова с интонацией целого предложения. В конце статьи дается обзор встречающихся в говоре разных случаев метатонии, указывается роль интонации для установления значения слова.