Daiktavardžių (i)u linksniavimo nykimas

LTETUVIU “K ALBOTYROS.K LAU S I M A I, II L' TET UVOS TSR MOKSLŲ AKADEMTIJA DAIKTAVARDZIU (IU LINKSNIAVIMO NYKIMAS J. KAZLAUSKAS # kamieno išnykimas ir jo įtaka u kamienui Atskirą linksniavimo tipą #-kamieniai daiktavardžiai sudaro senovės indy, graikų ir slavų kalbose. Baltų kalbose teturime # linksniavimo liekanų. Vienintelis žodis, išlaikęs #-kamienes kai kurių linksnių formas, yra buvęs vienskiemenis žuvis, kurio dabartinis vienaskaitos Vardininkas sudarytas kitų linksnių poveikyje vietoje *žūs, plg. gr. tydūg!. Senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose ir dabar tarmėse vartojama #-kamiené vienaskaitos kilmininko forma Zuvés® (Linkmenys ir kt.), plg. sen. sl. svekrove (vard. svekry — anyta, plg. sen. indų svasrih, lot. socrus), gr. tyYd6o4 — žuvies, sen. indy bhuvah (vard. bhith — žemė); daugiskaitos vardininko — šives (Svėdasai, Leipalingis ir kt.), plg. sen. sl. svekrovi, atsiradusį vietoje *svekrove, gr. tyVd05ę, sen. indų bhuvah; daugiskaitos kilmininko — žuvis (dar ir literatūrinėje kalboie), plg. sen. sl. svekrovo, gr. įyd6wYv, sen. indų bhuvam. Dabar daug kur tarmėse vartojamos jau i-kamienės formos žuviės, žūvys, net žuviūį. i linksniavimą turi ir beišnykstąs bruvis,-iės* — antakis (SzD 18, Tverečius), atsiradęs, kaip ir žuvis, vietoje *brūs, kilm. *bruves, plg. sen. indų bhrūhk — antakis, gr. ėgpos, sen. sl. brovo iš *bry (plg. sen. sl. krovo— kraujas ir sen. lenkų kry, polabų kroi< kry, kašubų kry). Aiškių # kamieno daugiaskiemenių žodžių ir formų baltų kalbose nėra išlikusių. # kamieną galėjo turėti daugiskaitinis pelūs, kuris M. Daukšos ,,Postilėje““ yra moteriškosios giminės: tomis pelumis8?,,, plg. lat. mot. g. dgs. vard. pelus, ir tarmių peluvas, atsiradusį, tur būt, pagal dgs. kilm. *peluvuon (plg. 1 Apie liet. žuvis ir gr. 23 formalinį santykį žr. F. Specht, Die Flexion der n-Stimme im Baltisch-Slavischen und Verwandtes, KZ 59, 221, 228, 288. Cia ir kitur arabiški skaitmenys rodo cituojamojo šaltinio puslapį. Visų santrumpų paaiškinimai pateikti straipsnio pabaigoje. 2 Plg. vns, kilm. žuwes DP 2285, žuwės DP 523,, zuwes PS II 248,, ir kt. Čia ir kitur Žemutiniai arabiški skaitmenys rodo cituojamojo šaltinio eilutę. * Plg. dgs. kilm. žuwų DP 299, 379,,, 521; Zuwté DP 1233, fuwu PS I 88, 31055, 55, Suwu Br P I 234,,, 306,, II 272,. Senųjų kalbos paminklų grafema 3, (su diakritiniais Zenklais)visur perduodama raide ž, grafema 3 — zir f — s. * Plg. dar brivai < bruvai MLLG 4, 168 (Zietela), mergelė su juodam brivelém (Latakiškė). 2. Kalbotyros klausimai II. 17 sen. sl. svekrove, gr. ¢gpiwy ir kt.), kuris sutapo su 4 kamieno daiktavardžių kilmininku. d-kamienes formas turi linksniavimo daugiskaitos naudininkas, įnagininkas ir vietininkas sen. sl. kalboje, pvz., svekrovamte, svekrovami, svekrtvacho, atsiradusias pagal dgs. kilm. svekrdvs. Tokiu būdu galėjo atsirasti ir latvių kalbos tarmių dgs. vard. dzirnuvas, plg. sen. sl. žrony— girnos, gotų -gairnus®. Formos atžvilgiu ū-kamieniai galėtų būti ir lat. dgs. naudininkas — įnagininkas pelūm, dzirnūm, ragūm*, plg. sen. indų dviskaitos naudininką — įnagininką-abliatyvą vadhūbhyam (vns. vard. vadhith — moteris), bet jie gali būti naujadarai, sudaryti i kamieno (avim) pavyzdžiu". ū kamieno daiktavardžių linksniavimas baltų kalbose išnykęs. Tai lėmė kai kurių linksnių formų fonetinis sutapimas su # kamienu. Anksti fonetiškai galėjo sutapti x ir # kamienų vienaskaitos ir daugiskaitos galininkai, plg. # kamieno vns. gal. sen. indų vadhūm, gr. ėypdv, sen. sl. liuby (posakyje liuby déiati, prėliuby déiati®), dgs. gal. sen. indų vadhūh, gr. šępoę. Atitinkamos lietuvių kalbos formos turėjo būti: vns. gal. *pelūn, dgs. gal. *pelids. Sutrumpėjus ilgiesiems balsiams tautosiliabiniuose junginiuose su » ir akūtinėms žodžio galūnėms, kalbamosios linksnių formos išriedėjo į tapačias formas su u kamienu, plg. vns. gal. *sūnun, dgs. gal. *sūnuns > sinus. Sutapus dažniausiai vartojamų vienaskaitos ir daugiskaitos galininkų linksnių formoms, prasidėjo šių kamienų mišimas. Daugiskaitos vardininke buvo apibendrinta #-kamienė forma pelūs < *peluves, plg. sen. sl. *svekrove, sen. indų svasruvah, gr. iydgs¢ ir kt., nes ji geriau atitiko visą daiktavardžių linksniavimo sistemą, plg. dgs. vard. rankds, žemės, avis ir dgs. gal. rankas, žemes, avis. Senoji u-kamienė forma buvo išstumta. Dabar dar ji sutinkama kai kuriose lietuvių šnektose. Debeikių apylinkėse ir į vakarus nuo Aluntos vartojami dgs. vard. lietaus, "sūnaus, pietaus, gražaus, smulkaus ir kt? Galūnė -aus išriedėjusi iš baltų -*aves, plg. sen.sl. synove, o: -*aves atsirado vietoje ide. -*eves, plg. gr. mye, gotų sunjus, sen. ind. s@navah, greičiausiai dgs. kilm. *sūnavuon poveikyje (plg. sen. sl. synov®). Atsiradus dviskiemeniam daugiskaitos vardininkui sūnūs, buvo performuotas ir daugiskaitos kilmininkas. Vietoje *siūnavuon kitų kamienų pavyzdžiu buvo sudarytas *sūnuon analogiškai *vyruon, *rankuon, *akmenuon ir kt. prie dgs. vard. vyrai, rankds, akmenes ir kt. Vargu ar galėjo daugiskaitos kilmininkas baltų kalbos pagrinde turėti -*vomn, kaip suponuoja J. Endzelynas', nes dgs. vard. -aus <*aves galėjo atsirasti tik dgs. kilm. -*avuon įtakoje. 5 Žr. J. Endzelins, * Latviešu valodas gramatika (toliau — Gramatika), 449, Riga, 1951. 6 Taip ir mano daugelis indoeuropeistų, plg. J. Schmidt, Die Pluralbildungen der indogermanischen Neutra... 67, Weimar, 1889; F. Specht, Zur litauischen Nominalflexion, IF 42, 295 ir kt. 7 Žr. J. Endzelins, Gramatika, 448. 8 Plg, A. Ceanmes, CrapocaBsticknfli siabik, 2, 111, Mockea, 1951; H. Ban-Beiik, Heropua crapocJaBaHckKoro sssika (toliau — Hcropus...), 258, Mocksa, 1957. ® Pig, dar MLLG 4, 426; K. Būga, Kalbos dalykai, 16, Kaunas, 1909; A. Baranowski—F. Specht, Litauische Mundarten, 2, 106, Leipzig, 1922; F. Specht, Zur litauischen Nominalfl:xion, IF 42, 293. 10 Zr. J. Endzelins, Gramatika, 448. 18 Kiti linksniai buvo apibendrinti « kamieno pavyzdžiu (apie vns. naud. žr. toliau). #i-kamienés formos buvo išstumtos u-kamieniy, kurios sudarė paralele i linksniavimui, savo trumpuoju kamiengalio # koresponduodamos atitinkamiems i kamieno linksniams, plg.: vns. vard. sūnus — ugnis, kilm. sūnaus - *uoneis, gal. *sūnun — *ugnin, in. sūnumi — ugnimi, viet. *sūnuo — *ugnie, dgs vard. sūnūs — ugnys, naud. sūnumus — ugnimus, in. sūnumis — ugnimis, viet sūnusu — ugnisul. (i) uw ir (i) o kamieno daiktavardžių suartėjimas u linksniavimo tipas indoeuropiečių kalbose nebuvo gausus, Dėl to jis buvo veikiamas stipresniųjų 0, 4, 7 linksniavimo tipų. Graikų kalboje pasitaiko x kamieno daiktavardžių, perėjusių į o kamieną, plg. klasikinės graikų epochos vig vietoje vis. Lotynų kalboje u linksniavimas smarkiai veikiamas o ir i linksniavimo!®., Keltų kalbose jis taip pat buvo veikiamas : linksniavimo!?. Germanų kalbose u linksniavimo tipas pradėjo irti germanų kalbų istorinio periodo pradZioje'®, veikiamas o, 7 ir d linksniavimy. Slavų kalby y linksniavimo nykimas prasidėjo dar slavų prokalbéje’®. u kamieno daiktavardžių linksniavimo nykimas sąlygojamas fonetinių priežasčių. Pvz., slavų kalbose labai anksti sutapo u ir o kamienų vienaskaitos vardininkų ir galininkų formos: ide. -us (plg. sen. indų -uf, gr. -ug, liet. -us, lot. -us) ir -um (plg. sen. indų -um, gr, -vy, lot, -um, liet. -ų) slavų kalboje virto -3. Tokia pati galūnė dė! fonetinių pakitimų atsirado ir slavų kalbos o kamieno vienaskaitos vardininke ir galininke!", Tai sukėlė ų kamieno daiktavardžių niveliaciją, jų perėjimą | stipresnį 0 linksniavimą. Seniausiuose slavų kalbų paminkluose u-kamieniai dažnai linksniuojami pagal o-kamienius, plg. vns. kilm. syna, naud. synu, viet. versé — viršuje ir kt, Slavų kalbose sutinkame ių kamieno daiktavardžių tik pėdsakus vienaskaitos Sauksmininke, plg. mgžiu, koniu ir kt.18, o gal ir vienaskaitos naudininke, plg. mąževi. Baltų kalbose, kaip ir slavų, o taip pat iš dalies germanų ir lotynų kalbose, « kamieno daiktavardžiai nyksta, pereidami į o kamieną. Prūsų kalbos 11 Apie vns. viet., dgs. gal. ir kt. žr, toliau. 12 Zr. II. Il auTpen, Heropuueckas MopėiojJiorns rpeueckoro si3bika, 78, Mockea, 1953, 13 Žr. A, Ernout, Historische Formenlehre des Lateinischen, 78, Heidelberg, 1920. 14 Žr. I. Jibionc u X. [legepcen, Kparkas cpaBuHTe/IbHAas rpaMMATHKA KėelibICKHX #3blKoB, 214, MockrBa, 1954. iš Žr, D, II p ok ow, CpaBuureibHasi rpaMMaTHKA TeDpMAHCKHX S13bIKOB, 214, Mockea, 1954, 16 Plg. A. Meiie, O0wecnapsnckuit s35K, 330, MockBa, 1951. A. IlaxmMaroB, Heropuueckas MopdoJiorusi pycckoro s3bika, 20, MockBa, 1957; H. Bau-Beiik, HeropHua..., 241. 17 Plg, A. Meiie, OGuecnaBsuckuii s3biK, 330, MockBa, 1951; A. IllaxmMaToB, Heropuueckas MopdboJiorua pycckoro s3bika, 20, Mocka, 1957; H. Ba u-Beiik, Heropua..., 241. 18 Žr. K. Brugmann, Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen (toliau Grundriss...) 2, 1, 224; W. Vondrak, Vergleichende slavische Grammatik, 2, 5, Gottingen, 1908; A. Meiie, ObmecnaBauckuil s3biK, 333; Ceannmes, Crapocnapsnckuil ssbik, 2, 94; O. ®oprynartosn, Usbpanusie TpyAbi, 2, 141, 402, Mocksa, 1957; JI. Il. SIkyOGuucKkuii, Hcropus apeBHepycckoro s3biKa, 161, Mocksa, 1953. 19 — i paminkluose greta u-kamienių formų vartojamos jau ir o-kamienés, plg. vns. vard. soūns — sūnus, kilm. soūnas (kaip deivas — dievo), gal. sotinan, dangan — dangų, peckan — galvijus. Ankstesniuose prūsų kalbos paminkluose # kamienas dar sveikesnis negu paskutiniame trečiajame katekizme“. u linksniavimo tipas nyksta ir lietuvių bei latvių kalbose. Latvių kalboje dabar vyriškosios giminės u-kamieniai daiktavardžiai turi jau o-kamieng daugiskaita®, o ių-kamieniai daiktavardžiai visiškai išnykę?!. Lietuvių kalboje u-kamieniai daiktavardžiai taip pat nyksta, pereidami į o-kamiena; ypač dažnai tarmėse sutinkama jų o-kamienė daugiskaita. Literatūrinėje kalboje u linksniavimas beveik sveikas, o iu linksniavimo daugiskaita jau :0-kamienė. Daugiskaita, o ne vienaskaita, greičiau nyksta todėl, kad o ir w kamienai turi homoniminių daugiskaitos linksnių formų. Be kilmininko, į tapačias formas išriedėjo o ir u kamienų daiktavardžių galininkai. » kamieno dgs. gal. sūnus išriedėjo iš *sūnuns, plg. sen. indy séniin, gr. kret. utuvę, got. sununs, sen. sl. syny ir kt. o kamieno dgs. gal. vilkus raidos kelias buvo skirtingas Žemaičių ir aukštaičių tarmėse. Žemaičiai ilgiau išlaikė senąjį n daugiskaitos galininko galūnėje?2. Tai rodo įvardžiuotinių lyčių galininkai gerdncius <.gerunsius, jūdūncius < juodunsius (Kuršėnai), žemaičių dounininkų balrūsius, geriisius (Kretinga ir kt.) < baltunsius, gerunsius, O ne iš baltuosius, geruosius, nes šiuo atveju turėtume čia* baltousius ir t.t., plg. vns. in. baltéujo < baltuoju. Pati daugiskaitos galininko forma virus su siauruoju # galūnėje rodo savo neseną kilmę, atsiradimą jau nustojus veikti Žemaitiškajam u platėjimo dėsniui, nes Žemaičiai kretingiškiai senąjį trumpąjį w platina, plg. vns. vard. sūnos. Platina Žemaičiai kretingiškiai ir u<uo, plg. vns. in. viro<viru<*viruo. Vadinasi, ir dėl to dgs. gal. virus negali būti kilęs iš *viruos. Dgs. gal. virus kilmę iš *viruns rodo ir Zemaičių daugiskaitos vietininko formos, sudarytos iš galininko ir postpozicijos, plg. galūsi (Kuršėnai), viejūs (Kretinga) ir kt. <galuns-, Viejuns-, plg. L. Ivinskio „Genovaitės“?**: anunse amžiunse 9, 16, tunse dajktunse 38, kapunse 35, 106, namunse 17, 102, 124, 155, nuludimunse 37, nasrunse 82, kununse 94, merunse 62, 124, rumunse 10, 19, 44, 141, 162, 180, rubunse 13, tarpunse 49, margunse 83, viduriunse 179, žodiunse 121 ir kt., kurjynsi LChr 3214, wynsi LChr 323,, (Endriejavas) ir kt.* Aukštaičių tarméje daugiskaitos galininko formos raida vyko kitaip: vVilkits <*vilkuos (plg. gerdosius)<*vilkiions <*vilkons, plg. sen. indų vykamšča, dėl -ns plg. pr. deiwans, gr. dial. ėdeipovę ir kt.25, Vadinasi, aukštaičių tarméje o it u kamieno daiktavardžių galininkai galėjo sutapti tik *sūnuns iSriedéjus į sūnus ir *vilkios išriedėjus į vilkus, t.y. sutrumpėjus ilgiesiems tvirtapradžiams 19 Žr. R. Trautman n, Die altpreussischen Sprachdenkmūler, 230 Gottingen, 1923, 20 Žr, J. Endzelins, Gramatika, 443. 21 plg, J. Endzelins, Baltu valodu skagas un formas, 73, Riga, 1948. 22 Apskritai, žemaičiai ilgiau išlaiko senuosius žodžio galo priebalsius m, m, plg. dgs. kilm. su kirčiuotomis galūnėmis: sūniūn, sunim (Kartena) ir kt. 23 I, Iwinskis, Genawejte pasaka wiena tarp gražiausiu..., Wilniuje, 1858. 24 7r dar F. Kurschat, Grammatik der litauischen Sprache, 150, Halle, 1876; A. Schleicher, Litauische Grammatik, 176, Praga, 1856. 26 Plg, H. dupseaunns, CrasaHo-Gaaruiickue stiogsl, 167, Xapokoss, 1911. 20 žodžio galo balsiams ir dvibalsiams ie, uo, o Žemaičių tarmėje *vilkiions — i *vilkūns. Tvirtapradziy galūnių trumpéjimas lietuvių kalboje, K. Biigos nuorhone, vyko ne anksčiau kaip XII — XIII aa.** Dažnai vartojamų daugiskaitos galininko formų sutapimas sukėlė visos u kamieno daugiskaitos perėjimą į o kamieną. o-kamiené daugiskaita veikė uz kamieno vienaskaitą. Nemaža reikšmés u kamieno nykimui turėjo ir 0 ir « kamienų dviskaitos vardininko-galininko formų sutapimas dėl tų pačių priežasčių, plg. *vilkuo (gr. ėde)poė, sen. indų orkd(u), sen. sl. ducha)>vilkū ir *sūniė (sen. indy sūnū, sen. sl. syny) >siluu. Galimas daiktas, kad uz kamieno daiktavardžių seniau turėjome šiek tiek daugiau, bet jie visiškai išvirto o-kamieniais. Taip yra atsitikę su pekasgalvijai, kvailys (Švenčionys); ir manasis pékas ( = galvijas) ne sm€kas ( = smakas)?". Plačiau anksčiau turėjo būti vartojamas ir u-kamienis ledus vietoje įprasto ledas, plg. ledus (Lazūnai), vns. kilm. ledaus TD VII 173, 174 (Sėlinai, Baičiai; Klaipėdos kr.), lat. ledus, sen. sl. leds (0-kamienis su u-kamienémis formomis). Gal būt, u-kamienis buvo ir rytas, plg. lat. tarmių ritus, bet jis dėl dažno vartojimo greta vakaras (plg. rytas vakaras) lengvai galėjo išvirsti o-kamieniu. Dabar vw kamieno daiktavardžių lietuvių kalboje nedaug. Nemaža jy dalis yra plačiai vartojami, labai seni lietuviški žodžiai, turį atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose, pvz., sūnus, plg. sen. sl. syns, gotų sunus, sen. indų sūnuh, av. hūnu ir kt.; medus, plg. lat. medus, pr. meddo<*medu, sen. sl. meds, gr. pédv — svaiginamas gėrimas, sen. vok. aukšt. metu-midus; sen. indų madhu-medus, svaiginamas gėrimasir kt.; vidus, plg. lat. vidus, sen. anglų widu — miškas, sen. vok. aukšt. wiru — miškas ir kt.; viršus, plg. lat. virsus, sen. sl. vrbcho (supriev. vns. viet. vrschu— viršuje) ir kt.: gal būt, alus**, plg. lat. alus, pr. alu — midus, sen. sl. olo ir kt.; dangus, plg. pr. dangus; lietus, plg. lat. lietus, kiti jų skoliniai, pvz., midus®, cukrus®, turgus ir kt. Treti — seni u-kamieniai daiktavardžiai, tik šiandien jau beišnykstą, pvz., pėkus (Zietela, Žąsečiai), plg. pr. pecku, gotų faihu, sen. indų pasu, av. pasu-, lot. pecūt ir kt. XVI a. paminkluose pekus dar dažnas, pvz., vns. vard. pekus BrP I 22445, pekus Br P II 464,, BrB(daZnai), pekus SzD 32, pékus DP 350, pekus DP 349, vns. kilm. pekaus BrP II 194,,, E 13,,-,;, BrB (dažnai), pekaus DP 428,, pékaus DP 290,,, vns. gal. peku BrP I 93,4, péku DP 307, vns. in. 26 Žr, K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, I sgs., XXXIII, Kaunas, 1924. Kad XII — XIII a. lietuviai buvę išlaikę ilguosius tvirtapradZius žodžio galo balsius, K. Bugos manymu, rodą iš sen. rusų kalbos paskolinti žodžiai storasta, gromata, mūka ir muilas (rusy Mein0), vynas (rusy eunxo), dyvas (rusų Ouso). Jeigu lietuvių kalboje tada tvirtapradžiai žodžio galo balsiai būtų sutrumpėję, tai turėtume *muila, *vyna, *dyva, kaip ištariami XIV — XV aa. skoliniai pekla (lenkų pieklo), prova (lenkų prawo) ir kt. 27 Žr. J. Būtėnas, Švietimo darbas, 48, 1930. 28 Zr. H. Ban-Beii k, Hcropus..., 244; E. Fraenkel, BS 2, 248; KZ 61, 272. 29 Zr. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Worterbuch (toliau — Worterbuch), 8 ir kt., Gėttingen, 1955. 30 Žr, E. Fraenkel, Worterbuch, 446; K. Būga, Kalba ir senovė, 65, 218, Kaunas, 1922; P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, 55, Vilnius, 1943. 31 Zr. E. Fraenkel, Wėrterbuch, 70. 21 pekumi E 155, BrB (dažnai), pėkumi DP 40,, ir kt. Senas daiktavardis pelils (Kupiškis, Dusetos ir kt.), plg. lat. pelus (greta pelavas), pr. pelvo, ukr. poldva, čekų dgs. pléva ir kt., taip pat beiSnykstas. XVI a. raštuose jis dar vartojamas, plg. dgs. vard. pelus BrP I 119,,, dgs. in. tomis pelumis DP 8614, pelumis PS I 82, ir kt. Kai kuriose tarmėse jį pakeitė o-kamienis pelai (Nemajūnai ir kt,). Ketvirti — vartojami tik atskirose šnektose, pvz. badus — badas (Leipalingis), šeškūs (Jieznas, Nemajūnai, Kvėdarna ir kt.), šėškus (Dusetos), sniegūs (Lazūnai; atsiradęs, gal būt, dėl ledus itakos)®?, stogus (Biržai, sprendžiant iš vns. kilm. stogos = stogaus), opšrės — barsukas, gel¢kus — geltonasis katinas, jitockus, kufékus — kurčias, dvdskus — sudžiūvėlis, dribkus — sudribėlis, pliufp- %us — plepys (Jurbarkas) ir kt. Gausesnis lietuvių kalboje yra :4 kamienas®®. Kai kurie jo atstovai galėjo taip pat seniai pereiti į :0 kamieną. Pvz., žvejas darybos atžvilgiu gali būti senas su-kamienis, plg. liet. Žvejas; Žveja, žem. Fveju— žuvauju ir sen. indy mrgayuh — medžiotojas: mygayd — medžioklė; mygayate — medžioja. iu-kamienis seniau galėjo būti ir v&as®, plg. vns. viet. vėjuje, vns. šauksm. vėjau, sen. indy vayuh — vėjas. Vienaskaitos naudininko raida Dabartinė lietuvių kalbos « kamieno daiktavardžių vienaskaitos naudininko forma sūnui kalbininkų aiškinama labai įvairiai. Vieni ją kildina iš ide. -*evai ar -*evei, plg. sen. indų sunave, sen. sl. synovi®, kiti iš *sūnvai, *siinuvai, *sinuvei®®. Tačiau fonetinė visų šių architipų raida į siinui vargu ar galima, Iš *sūnvai, -ei galėjo išriedėti tik *sūnvie su cirkumflektiniu -ie, *sūnuvei galėjo duoti tik *sūnyvie. Raida *-uvie> -*uie>-ui kažin ar galėjo būti. Tatus, kad taip galėjo įvykti, lieka neaiškūs žemaičių naud. *sūnyo, Gervėčių sūnuo, kuriy -uo jokiu būdu negalėjo atsirasti minėtu keliu. N. van Vijko nuomone®’, vienaskaitos naudininkas sūnui atsiradęs, kitų kamienų pavyzdžiu prie kamieno pridedant galūnę -:: galva > galva: galvai, žemė; žemei, *šird(s); širdi, vadinasi, ir sūnus; sūnui. Tokiu atveju ir vėl lieka neaiškūs minėtieji naudininkai sūnuo. Žemaičių *sūnuo (dounininkų sūnou, dūnininkų sūnū), Gervėčių sūnyo yra tapatūs o kamieno naud. vaikuo ir, be abejo, atsitadę u kamiene iš 0 kamieno vietoje senosios ų-kamienės naud. formos, kurios pėdsakų baltų kalbose neturime, Iš o kamieno bus paimti ir 32 Žr, E, Fraenkel, Das im Wilnagebiste gesprochene Litauisch BS 2, 48. 3 Žr. P. Skardžius, min. veik., 76 ir toliau. : 34 Zr. J. F. L o h mann, Lit. #vejas-Fischer, Zveja-Fischgang=ai. mrgayuh-Jiger mrgaya-Jagd. KZ 57, 241. © 9% Žr, J. Schmidt, Die Pluralbildungen der indogermanischen Neutra... 67, Weimar, 1889. O. Wiedemann, Handbuch der litauischen Sprache, 31, 61, StrafSburg, 1897. 3 Žr, A. Leskien, Die Bildung der Nomina im Litauischen, 91, Leipzig, 1891. A. Baranowski—F. Specht, Litauische Mundarten, 2, 174. F. Specht, IF 42, 295. 37 Zr. ZfsIPh 12, 248. 22 aukštaičių naud. su -ui%, -u. Vienaskaitos naudininkas, kaip gana retai vartojamas linksnis, greitai pasiduoda kitų kamienų įtakai, plg. 7 kamieno senosios vns. naud. formos greitesnį nykimą, » kamieno būdvardžių dgs. naud. greitesnį nykimą negu įnagininko, daiktavardžių linksniavimo įtaką būdvardžių naudininkui: baltui, gerui (Svédasai)®. Vienaskaitos inagininko raida Senoji vienaskaitos jnagininko forma siinumi, plg. sen. sl. synomb, lat, suprieveiksmėjusį įnagininką virsum, senuosiuose lietuvių paminkluose išlikusi nevienodai. Vienuose jų, pvz., M. Daukšos, K. Širvydo raštuose, vartojamos tik u-kamienės daiktavardžių vienaskaitos įnagininko formos. w-kamienės vienaskaitos įnagininko formos stiprumą XVI a. rodo tai, kad kai kuriuose senuosiuose paminkluose ją turi dar ir u-kamieniai būdvardžiai. Ypač gausu tokių būdvardžių M. Daukšos „Postilėje““: aiBkimi 476.4, apwalumi 36551, 367.4, bdisimi 3195 10405 94315 165315 16953, 38455, 39114, 424515 471743, biaurumi 482. 4, brggumi 1465, 18255, 240,,, 29113, 42919, 479, 55345, 57249, brigumi 481,,, būdrumi 39231, 5544, 3535, dosnumi 84y,, 298951, 51lis, gdailumi 302,,, gąstumi 355,509, gdusumi 14,3, 3583, 5634, graudumi 17735, 4765, gribumi 90, imanumi 161,, kdntrumi 9.4, 17825, kartumi 2855, ldimumi 860143, 2004, 27359, 349,,, 59050, 61633, žapumi 40633, 50145, lagwumi 2195,, ligumi 4053, 79915 150, 170555 24439, 24935, 26154505, 43413, 43854506, 4485, 47049, 482333» 517413, I0bumi 3555,, malonumi 17119, 25036533 3479 30834—35 4245, 61751, méilumi 96,5, 358.9, méilingumi 4064,, 389.5, meilalirdumi 434, miela3irdumi 587,,, ndbažnumi 6094, paklusnumi 103,,, 1865, 21015, 256, 2641-10» 3284, 36554, 465,, 4824, 501,, 419, paddrumi 160, 161, patdgumi 362,,, 407, 467, 478.9, 48245, 49045, 49535, pigumi 90,9, 26435, 455,,, plarumi 90,5, 270, 274,,, prieumi 608g, priwalumi 255,35, piitlumi 533,, romum 84,,, 398, 422 ,, 424; 437,594 saldumi 101, sargumi 3545, skdistumi 332,,, smdarkumi 62,;, 168, 174555 19145, 361,_;, 384;,, stiprumi 2344, 3153, 27754, 33419, 350,, 448,,, 5435, 607,, staigumi 499, sūkumi 19113, 512,, Bqkumi 5944, Bwiesumi 66,5, 15233, 56059, 594, tąkumi 367.5, teisumi 84 5, 1204, 161,, 168455 171; 28455, 310,, 348,35, 366, (2kartus), 371,, 424; 4344. 35235, 359, 393, 543; 60715, tiésumi 483,,, wéikumi 3,9, 23715, 154, Fimumi 178.4, 355,. to-kamienés būdvardžių vienaskaitos jnagininko formos čia nepasitaikė sutikti. K. Širvydo raštuose taip pat vartojamos y-kamienės formos teysum PS I 25, teysumi PS I 3275 sotumi PS I 379,,, klausumi PS II 2165,, 217,, greta brungu PS II 214,,, brungiu PS I 227,, II 100,, 207,, ipatu PS I 116;,, II 13755, 1645, meylu PS I 3754, Tli3, smutku PS I 3095, Zimu PS 1 98,,,,, gilu PS II 153;, skalsu PS II 208,,, 2105,, gausu PS II 210,,, plačiu PS I 305,, tunkiu PS I 360s, patogiu PS II 87,;. Dažnos jos ir 1600 m. ,,Margaritoje Teologikoje““: 3 Plg, K. Brugmann, Grundriss..., 112, 605, 3 Kai kuriose lietuvių kalbos šnektose (Pandėlys, Kupreliškiai ir kt.) vartojami vns, naud. dangum; sūnum, medum, turgum, karalum, Taučum ir kt, Tai inagininko forma, var=- tojama naud, reikšmę, 23 teisumi 61°, 780, 793, 843, 889, 2643, ischkumi 111°, 204°, 208°, APM 27%, 27°, netisumi 798, matczumi 113, macznumi 117° greta ischku 112°, 133a, stipru 722, 98%. Kituose senuosiuose paminkluose jos sutinkamos retai, plg.: 1) J. Bretkūno „Biblijos“ gražumi Gen. 24, kitvum Pred 9, ligumi Jes. Sir 13, teisumi Hiob 32, 2) M. Petkevičiaus katekizmo biaurdm 53.5, cistumi 62, neteysum 86, teysumi 62, 3) D. Kleino raštų baisumi KIM 35, brangumi KIM 114, 178, iBkumi KIG 130. M. Mažvydas, B. Vilentas ir J. Bretkūnas ,,Postilėje“ u-kamienių būdvardžių vienaskaitos įnagininko formų visiškai nevartoja. Tačiau kai kuriuose senuosiuose rašto paminkluose jau sutinkame w kamieno daiktavardžių, turinčių įnagininko formą, analoginę 0 kamieno daiktavardžiams. Tokia forma vartojama 1) M. Mažvydo raštuose: sunu 45,5, Bmogu 16618, 153,, 192,5, 204;, 441, 2) B. Vilento raštuose: sunu E 12,27,, (greta sunumi (6 kartus), Jesu EE 202,, (greta Jesumi), Christu EE 20845, 211,, (greta Christumi), 3) J. Bretkūno „Postilėje“ fSmogu I 1575,, sunu II 88,, Jesu Kristu II 138, (greta u-kamienių formų), 4) M. Petkevičiaus katekizme sunu 1764, (greta sunum 198, 113,, 215, 226, sunumi 253). Analogiška padėtis yra :u-kamieno vienaskaitos įnagininko, kurio forma su -ių senuosiuose paminkluose reta, plg. karalu EE 14; (greta karalumi (7 kartus), kribu E 33,, pakaiu Mz 225,, sanariu EE 51, sanariu MT 150% (greta sanariumi MT 1553), su schitu bagotiru BrP II 197, su bagotiriu BrP II 200, lickariu BrP I 190 (plg. vns. kilm. lekoriaus 191), su Lazaru BrP II 200, didziu neprieteliu BrP II 248. Vėlesniuose raštuose pastarosios jnagininko formos pasitaiko dažniau. 1753 m. M. Olševskio „Bromoje“ sutinkame alieju 130, 142, likworiu 152, neprietelu 212, ploséiu, poteru 154 (greta u-kamienių, plg. ploséiumi 69 ir kt.). 1752 m. J. Jaknavičiaus ,,Evangelie polskie i litevskie““ turi karalu 4 (greta karalum 51). Ypač dažnos jos žemaičių raštuose, plg. 1) 1787 m. „Živato““: ciesoriu 179, krišių 218, 221 (greta labai dažno križšiumi), karalu 189, 190, 192 (2 kartus), 232 (greta karalumi), kupciu 132, dangu 32 (2 kartus), Lozoriu 109, prietelu 134, 212, sekretoriu 290, sunu 37, 130, 165 (2 kartus), 234, 252, 288, 296 (greta dažno sunumi), žmogu 304 (greta dažno žmogumi, wyrszumi), 2) 1790 m. „Balso širdies“: sunų 262; (greta sunumi 9, 196,,), žmogu 120, (greta žmogumi 257, žmogum 246). S. Daukanto ir M. Valančiaus raštuose absoliučią daugumą inagininky sudaro formos su -(i)ų, plg. 1) M. Valančiaus „Istorijos“: karalu 75 (2 kartus), 76 (3 kartus), 82, 85, 87, 123, 127, prietelu 114, medu 24, sunu 23, 27; 2) M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystės“: popiežių 46, 120, prokuratoriu 137, sekretoriu 147, sunu 73, 125, wirszu 80, 90 (greta retų karalumi 21 ir kt.); 3) M. Valančiaus „Živatų“: karalu 100, 150, 151, 172, 223, krišiu 99, 186, 242, kupeziu 235, ciecoriu 7, 19, 158, 196, 203, litų 29, Messiosziu 183, 225, 256, popiežiu 59, 63 (2 kartus), 153, 156, 171, 176, 201, 219, sunu 93, 174, 211, 243, 270, wirszu 49, 125, 153, 211, žmogu 131, žalnieriu 188 (2 kartus), 200, 221 (greta retų žmogumi 69 ir kt.); 4) S. Daukanto „Būdo“: ald 27, 61, ąmžid 163, gaspadorid 63, 53, 159, 160, karald 159, karalid 230, medo 61, 24. midd 56, 61, skajtld 34, wirsz0 56, 106, 128, 196, wirszu 195, žmogu 160, nebEmogo 238, doro žm0gd 8, 64 (greta retų litumi 191 ir kt.). A. Baranausko užrašytuose tarminiuose tekstuose** taip pat sutinkame (f)u kamieno daiktavardžių įnagininkų su -i(u), plg. dideliu k#pczu 314; (Batakiai), sd weinu kapczu 343,; (Darbėnai), budams kopczd 350,, (Viekšniai). sė Zalniério 350, (Viekšniai), kupczu 354, (Tirkšliai) sit rozénczu 3695, (Karténai), pastésio gaspaddrio 380;; (Laižuva), noris būtė gaspadéri 38019, bute Zalnierio 3815 (Laižuva), bowa dorniė wadinams 396, (Salantai), swiets dornio wadin 400, (Salantai), sositikti su k#@tkdriu 383; (Grinteliske), su kūkoriu 38393 (Grinteliské), so karal 13155, 132), (Klovainiai), sd gaspaddr' 1415,5,, (Pakruojis), būwa didZ bagdcz (Pušalotas), su sawa tavéfczu (Kruopiai), su kardlu 270,; (Pakapė), su karalu 184 (Joniškis), 198,; (Krakės), karali 199,, (Krakés), pd paczu 200, 204,, (Grinkiškis), su kradczu 207, (Pagiriai), būt kupczu 210,,, kupczi 211, (Pagiriai), tėkiū bagdczu 211, (Pagiriai), mani karali statyt” 217,, (Naujamiestis), néprieteli 21545 (Šeduva), pakdju 116, (Papilė), isz8je su sumo 351, (Viekšniai), su sūnų (Kriukai), sd sii 141g, (Pakruojis), suni 81,4 (Vabalninkas), sini 88; (Biržai), su liėtu 266, (Radviliškis), žmogu 354, (Tirkšliai), #mégu 356, (Telšiai). Dabar didžiulė žemaičių tarmės dalis (visi dounininkai ir kt.) Vartoja tik pastarąsias įnagininko formas, plg. karalo, térgo, sūno, vėršo (Kretinga, Sėleniai, Salantai, Mosėdis ir kt.). u-kamienés vns. in. formos dar vartojamos _ kai kuriose diinininky Snektose, besiribojanciose su aukštaičiais, plg. kėrdžome, stinome (Laukuvos tarmė), "račum, sūnum (Pagramančio tarmė)“, sitnum (Šaukėnai), alum (Eržvilkas), umgum, spitlum, sinum, dusigum (Kuršėnai) ir kt. Aukštaičių rytiečių, viduriečių ir dzūkų tarmėse dažnai greta vartojamos abi formos (su-(i Jum ir -(i)u), plg. turgum||turgū, sūnum || sina, piiodzum || ptiodzu (Linkmenys), sūnų || sūnum, madu || madum (Skapiškis), sūn || sunum, turg, žmog||žmogum, vilfi||vilium (Biržai), sūnu, alum, medum, sūkču (Gelvonai), sinu||sunum, liėtų || lietum, medui, dungum (Palomenė), sunu || sunum, alū || alum, medū ||medum, dungu || dungunmi (Raguva), tufgu, liėtu, skitu (Palėvenė) ir kt. Mūšos upyno šnektose įnagininkai su -wm jau nesutinkami, plg. tofg, sin, VOFš, pėč, dmž (Pašvitinys, Vaškai, Šeduva ir kt.). Geriausiai u-kamiené vienaskaitos įnagininko forma išlikusi aukštaičių vakariečių tarmėje. Kai kurie kalbininkai?*? lietuvių kalbos u-kamieno daiktavardžių vns. in. su -u mėgina sieti su av. -# Bet ši forma lengvai paaiškinama kaip naujadaras, atsiradęs o kamieno vns. in. pavyzdžiu. y kamieno daugiskaitos perėjimas į o kamieną sukėlė ir u-kamienés vienaskaitos nykimą. Žodžiai alus, medus, kurių daugiskaita nevartojama, ilgiau tarmėse išlaiko ir u-kamienę vns. in. formą. Senųjų mūsų kalbos paminklų vns. in. su -u nerodo jų didelio © Žr. A. Baranowski — F. Specht, Litauische Mundarten, 1, Leipzig, 1920. 4 Žr. P. Jonikas, Pagramančio tarmė, 46, Kaunas, 1939. 42 Žr. A. Baranowski — F. S pecht, Litauische Mundarten, 2, 76. 25 (1 kartą) dar vartojamos ir iu-kamienės lytys: swietischki Karalus EE 1764-14, Palnierius BE 2145, 2164-1, 217,, 220, szalnierius EE 216,. J. Bretkūno raštuose iu-kamiené daugiskaitos vardininko forma atstovaujama taip pat jau silpnai. ,,Postiléje* greta žymiai gausesnių io-kamienių lyčių karalei (11 kartų), kodžei II T2,, prietelei (6 kartus), retežei PI 280,,, sanarei (3 kartus), žalnierei arba šelnierei (11 kartų) yra pavartotų ir iu-kamienių karalius P I 60, geri prietelius P I 75,5, II 19545, 343, schipparus PI 201,,. J. Bretkūno „Biblijos“ vertime dažnai vartojamos io-kamienés lytys karalei, kupcei, prietelei, neprietelei, ricerei, ricerai, sanerei, Zelnerei. Tačiau sutinkame čia dar ir iu-kamienių formų karalius, kupčius, dumdius, baius, plaščius, (ne) prietelus, puikorius, liekorius, ricier(i)us, strelčius, šiparus, Sippor(i)us, rubežus, valsčius, želnerus, žalnerus. Dažnokai „Biblijoje““ -ius taisoma į -ei. 1600 m. ,,Margaritoje Teologikoje“ taip pat vyrauja io-kamienés formos: karalei (apie 5 kartus), (ne)prietelei 103Y, 2092, 2492, rybežšei 2172**, sanarei 1063, 2159 greta iu-kamienių popiežus APM 38°, waisius 127°, mafesnieghi waisius 158°, 1592; 14. Vėlesniuose XVII a. lietuvių kalbos paminkluose iu-kamiené daugiskaitos vardininko forma dar vartojama, nors ir labai retai. Geriausiai ji išlikusi 1653 m. „Knygoje nobažnystės“: Bagočius ziames 1815, karalus 302, 119°, (ne)prietelus 8%, 19g, 20, 23,,, 26, 148, 200? greta io-kamienių (ne)prieteliay 25°, 443, žalnierey 158. 1653 m. ,,Maldose krikščioniškose“ pavartota tik viena iu-kamienė forma: prietelus 45. Tik viena iu-kamiené daugiskaitos vardininko forma rasta ir 1653 m. „Sumoje““: waisius pakutos gausus. Tuos tada waisius... 15,,. Čia vartojamos jau :o-kamienės formos blužnieriay Su 121, kdraley Su 203, neprietelay Su 73, 179, 216, prietelay Su 178, sanariay MKr6, 34, sanariay Su 83, 164, zolnieriay Su 258, =zalnieriay Su 259, 261 (3 kartus), 263. D. Kleino „Maldų knygelése® taip pat dar pasitaiko iu-kamieniy daugiskaitos vardininko lyčių: Dumczus Rotininkai 16,,, kocerus ir Kleidunai 13,5, wissos tos naudos bey waisus 55, nors šiaip Cia vartojamos io-kamienės: karalei 127, neprietelei 47, 57, 86, neprietelei 89, prietelei 131. Sutinkame iukamienių daugiskaitos vardininkų ir D. Kleino „Naujose giesmių knygose““: Jog neprietelus neigi peklos nasrai Ne yweike mus 205, waisus žėmiški 449,, nors Čia taip pat paprastai vartojamos :io-kamienės lytys: Karalei 30, 43, 62, 461, néprietelei 357, prietelei 287, 289, 523, sanarei 193, Zalnérai 859*. u kamieno daugiskaitos vardininko fleksija senuosiuose XVI — XVII aa. lietuvių kalbos paminkluose išlikusi sveika: ssunus EE 5755, sunus PK 189, DP 83,,, BrP II 187,, 436, BrB 191, 2 Cor 6, 2 Luc 2, sunus Ischm 9, Tob 14, 1 Makk 1, Chron 9, 2 Chron 31, Jes 60, Jerem 11, 35, Hiob 1, Ezech 23 ir kt., pelus BrP I 119, 5, Su 39, pealus Su 435, lietus MKr 44. u-kamienis daugiskaitos vardininkas išlikęs ir vėlesniuose raštuose: sunus O Br 3, JE 28, 106, Net XVIII— XIX aa. žemaičių tarmės pagrindu rašytuose veikaluose dar yra išlikusių y-kamienių daugiskaitos vardininkų. 1767 m. P. Klimavičiaus ,,Pavinastyse® pavartotas daugiskaitos vardininkas sunus 89. Žemaitiškajame 1787 m. „Živate“ sutinkame taip pat u-kamienį daugiskaitos 64 Neaišku, dgs. ar vns. vard, yra: Kaip nor Zalnerus daro 462, Jeib mus neprietelus Buklystemis neraudintu 171, Kada néprietelus skusis ant .nusu 136. 32 vardininka sunus 121, 1790 m. ,,Balse širdies““ greta sunay 158,,, pelay 111; turime dar ir sunus 147,, S. Daukanto „„Būde“ greta o-kamienés formos wiresnije sunaj 179 vartojama dar ir u-kamienė: Didije sunus 179,, Tij sunus 162. J. Rupeikos „Jonas iš Svisločės“ greta sunay 160 turi dar ir sunus 176. M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“ taip pat dar pažįsta u-kamienę daugiskaitos vardininko formą: dideli litus 20. M. Valančiaus ,,Istorijoje ir „Živatuose““ vartojamos jau tik o-kamienés formos**, Dabar žemaičių tarmėje u-kamienis daugiskaitos vardininkas visiškai išnykęs; tik pietinėje žemaičių tarmės dalyje dar vartojamos u-kamienés formos®. Nyksta u-kamienė daugiskaitos vardininko forma ir kitose lietuvių kalbos tarmėse. Dzūkų ir rytinių aukštaičių šnektose, paprastai, vartojamos o-kamienės formos: sūnai, turgai, lietai, vir$ai®® (Leipalingis, Merkinė, Varėna, Linkmenys), sūnai (Tverečius), sūnai, turgai, viršai (Skapiškis), sūnė, dungė (Raguva), sūnai (Gelvonai), sūnai, lietai, pietai, viršai (Palomenė), sūnai, turgai, lietai (Palėvenė), sūnai (Šakyna), rofge (Šeduva) ir t.t. Greta o-kamieniy formų tarmėse dar vartojamos ir u-kamienės formos: sunus|| suns (Biržai), pietos || prete, lietos || liete, siinos||sūne, mėdos||mėds (Pašvitinys). Geriausiai y-kamienę daugiskaitos vardininko formą išlaikę aukštaičiai vakariečiai pietiėčiai, nors ir jie dažnai vartoja greta o-kamienes formas, plg. vifšūs||viršai, sūnūs||sūnai, pietils|| pietai, lytūs||lytai (Kybartai, Vilkaviškis, Jurbarkas). Daugiskaitos naudininko raida (i)u kamieno daugiskaitos naudininko senoji galūnė yra -(i)um(u)s, plg. sen. sl. synomeo. Tokią formą senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose turi dar ir iw kamieno naudininkas. K. Širvydas vartoja tik iu-kamienes daugiskaitos naudininko lytis: karalums PS I 135,, 1955, 214,, 234,, 262,, 134,, karalums patiemus PS I 134,,, néprietelumus PS I 185,1, II 11249, 13215, neprietelumus PS I 347,. io-kamienių daugiskaitos naudininko lyčių K. Širvydas dar nevartoja, M. Daukšos „Postilėje“ :ų-kamienės daugiskaitos naudininko formos taip pat beveik vienintelės: trimus kardlumus 6254-23, pėrlaidzia kardlumus 7053, Birdés Zalnieriumus priauga 107,,, tiėmus Zalniériumus 1575,, kaciériumus atsakit 119,,, iumus kaip pridtelumus 223,,, priėtelumus sawiemus 4174, Popiežiumus... griniémus 459,,, ik' pastariausiemus rubėšiumus 604, pada85 o-kamienes formas XVIII—XIX aa, žemaičių raštuose turi ir būdvardžių daugiskaitos vardininkas, plg. 1) 1787 m. „,Živato“: biaury 311, kantry 328, stypry 187, 2) J. Rupeikos „Jono iš Svisločės“: graži 225, stipri 188, rami 178, 3) S. Daukanto „,„Būdo““: apali 189, drousi 63, 72, 197, iwajri 11, 208, garsi 117, kantri 3, 63, maloni. 63, ligi 36, narsi 3, 63, 115, plati 76, skajsti 133, smarki 79, 155, stipri 115, stambi 33, smolki T4, tanki 76, 71, wejkli 43, tajki 63, nožmi 79, 4) M. Valančiaus ,,Zivatu‘: bajsi 38, 174, nebrągi 58, dajli 105, iwajri 213, dransi 220, maloni 6, padori 167, stipri 28, plati 8, 5) L, Ivinskio „Genovaitės““t apwali 13, maloni 72, stati 176, Kai kurie jų gali būti seni o kamieno būdvardžiai, 8 Zr. P, Jonikas, Pagramančio tarmė, 46. 6! Žr. K. Morkūnas ir A. Vidugiris, Kai kurie šiaurės rytų Lietuvos tarmių bruožai. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A, 2, 181 (1957). 3. Kalbotyros klausimai II, 33 re rubęžiumis tawiémus pakaiu 487,. :0-kamienės lytys M. Daukšos s,Postilėje““ retos: gimditoiemus... arba pridtelemus 51945, daro kardlamus 45 ne kardlamus 4l,,, kitiėmus... sanariamus 559,. J. Morkūno „Postilėje““ taip pat žymiai dažnesnės su-kamienés formos: Seforium(u)s (daznas), bagočiumis (dažnas), sanarium(u)s (dažnas), neprietelum(u)s (dažnas), karaliumus 322°, sanariumis 160%,_,, taworifiumus 257919-43, augliumis III 743, ciesoriums III 312, io-kamienės formos Cia retesnės: sanariamus277°, III 12°, neprieteliams®® 12°, 233, prietelems 162%, rubežiamus 3463, šeforiamus 1278, 306°. Kituose XVI— XVII aa. lietuvių kalbos paminkluose :io-kamienė daugiskaitos naudininko forma vyrauja. M. Mažvydo raštuose sutinkame tik viena iu-kamieni daugiskaitos naudininką kocerums 233,. Kitų žodžių naudininkai čia jau io-kamieniai: karalems 557,,, neprietelems 3375. J. Bretkūno raštuose ių-kamienės daugiskaitos naudininko formos taip pat retos. „Postilėje“ nerasta nė vienos iu-kamienės lyties. Čia vartojamos tik :0-kamienės formos: karalems, neprietelems, prietelems, žalnerems ir kt. „Biblijoje“ greta dažnų iokamienių naudininkų karaliams, prierelems, neprietelems, Želnerems ir kt. dar pasitaiko fu-kamienių lyčių: karaliums Apok 1613, prietelums Ps 1273. Kai kur iu-kamienės formos čia taisomos į io-kamienes, pvz. karaliums Ps 1444, ištaisyta į karaliams, prietelums Esth 6 —1 prieteliams, žalnierums Matth 28 — į Zalnerams. Viena iu-kamien¢ daugiskaitos naudininko forma randame pavartotą dar ir D. Kleino „Maldų knygelése*: rubezums 12714. Nerasta nė vienos iu-kamienės daugiskaitos naudininko formos M. Petkevičiaus katekizme, 1595 m. M. Daukšos katekizme, B. Vilento raštuose 1600 m. ,,Margaritoje Teologikoje“, 1605 m. anoniminiame katekizme. Cia vartojamos tik io-kamienės formos, plg. karalams MT 2183, karaliams PK 134, neprietelams MT 212°, sanariams MT 1383, prieteliamųs PK Spr 49, prietęlamus DK 615, prietelamus AK 613, 1653 m. Kėdainių leidiniuose taip pat vartojamos tik io-kamienės lytys: karaliams Su 25, 28, 32, 35, 37, (ne)prieteliam(u)s KnN 8b 65, 762, 241, MKr 61, Su 156, 198, 210. u kamieno daugiskaitos naudininkas senuosiuose lietuviy kalbos paminkluose sutinkamas retai. B. Vilento raštuose; J. Bretkūno ,,Postilés* II d., 1600 m. ,,Margaritoje Teologikoje®, 1605 m. anoniminiame katekizme, 1653 m. ,,Maldose krikščioniškose“, 1653 m. ,,Sumoje®, D. Kleino „Maldų knygelėse““ neturime nė vieno šio naudininko pavyzdžio. Kituose peržiūrėtuose XVI— XVII aa. raštuose u kamieno daugiskaitos naudininkas dar turi seną u-kamienę fleksiją, plg. sunimus DP 155, 17533, DK 7953, KnN1795,, sunumus KnN 228, PK 21, sunums Mz 65;,, PK 209, BrP I 144, KIG 332. M. Daukšos „Postilėje““ dar ir « kamieno būdvardžiai turi išlaikę u-kamienę forma: budrumis 41,7, 55445, tapumis 60145, 615,, meilafirdumis 3405, priéfumus 57334, pūtlumus 434,,, PBwiestimus 22645, 40315, tamsumus 156,49 (greta biauriemus 4954, kantriemus 448, paklusniemus 17534, 5335_¢, teisiemus 2,3). Tik J. Bretkūno ,,Biblijoje® vartojamos jau ir o-kamienés daugiskaitos naudininko formos — greta dažno u-kamienio sunums BrB 18, 127, 128, 132, 68 Plg, vns. gal. neprieteli 153%, 1727, 34 134, 148, 187, 1 Makk 1, Jerem 29, 2 Chron 13 ir kt. čia vartojamas 0-ka-. mienis sunamus BrB 143, Esra 9, Neh 13, sunams Neh 13, sunams Jes 66 ir kt. Dabar lietuvių kalbos tarmėse o-kamienés daugiskaitos naudininko formos jau dažnesnės. Žemaičių tarmėje tik jos ir vartojamos. XVIII — XIX aa., matyti, u-kamienės daugiskaitos naudininko formos dar buvo žemaičių vartojamos. Žemaitiškajame 1787 m. „Živate““ dar yra u-kamienių daugiskaitos naudininko formų, plg. sunums 298. Vartoja jas „Būde“ greta o-kamieniy, pvz., sunams 13, ir Daukantas: sundms 176, lytums 14. Šiandien jos pažįstamos dar pietinėje žemaičių tarmės dalyje®. Dzūkai ir rytų aukštaičiai vartoja dažniausiai o-kamienes formas: sūndm || sūnami (Leipalingis), turgdm, sūnam, virfdm (Linkmenys, Varėna, Merkinė), sūnam (Tverečius), sūndm, dungdm (Raguva), sūndm, lietam, pietam (Palomenė), sūnam (Gelvonai), turgdm, lierdm (= turgam, lietam) (Palėvenė), sūndm (Debeikiai), sūndm, viršdm, pietam (Šiauliai), sūnam (Šakyna), turgdm (Šeduva) ir kt. Greta o-kamieniy daugiskaitos naudininkų kai kuriose šnektose vartojami dar ir w-kamieniai: turgdm, viršėm, bet sūndm||sūnum (Skapiškis), turgdm, sū- -nūmijsūnam (Biržai), lietem || lietom, pietem || pietom; sūnem || stinom, medem|| médom (Pašvitinys), pietuūm || pietidm (Svėdasai), pietūm || pietdm (Šeduva) ir kt. Kaip ir vardininke, geriausiai u-kamiene¢ fleksiją šiame linksnyje išlaikė: aukštaičių vakariečių pietiečių tarmė, plg. viršūm, ovidum, pietūm, sūnėm (Kybartai, Vilkaviškis, Naumiestis, Jurbarkas). Daugiskaitos įnagininko raida (i)u-kamieno senoji daugiskaitos įnagininko galūnė yra -(i)umis, plg. sen. sl. synomi. Senosios ių kamieno daugiskaitos įnagininko formos dar vartojamos senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose. K. Širvydas tik jas ir vartoja: bus karalums PS I 135,,, karalumis PS I 1675, 22135, II 15045, gieriumis PS II 1005,, pahonczumis PS II 2025,, neprietelumis PS II 16019-9» 2594—-5, prietelumis PS I 15714-1g, II 85, sunariumis PS I 125;,, 294,,. ,,Punktuose sakymų“ 1:10-kamienių lyčių nėra. M. Daukšos „Postilėje““ taip pat vartojamos tų-kamienės daugiskaitos įnagininko formos: Wadinas ElidBiumis 19,,, kardlumis butų būwę 59,,, bū kardlumis 59,4, prieg kardlumis stoweio 59,;, trimis karalumis wadina 5953, iūs kardlumis wadina 59,,, tikraisęis Kardlumis 16754, ne duksėtus kardlumis 223, Bwentieii bus karalumis 491,,, bū Ciesoriūmis Rimo 459,,, girumis kokiais... 439;,, ėssa nepriételumis 164,;, buwo nepriėtęlumis 167,, budami ne priételumis 343.5, anis yra nepriételumis 3845_o, tapę est’ priételumis 16433, nor būt priételumis 1754, priétélumis... tur būt algdti 3434, _g, Zinomais rubefiumis yra 6114, retéfiumis ir wirwemis rdiffioio 157g, reteZiumis... surifiimais 508,q, wissais sqnariumis 153.4, wissais sqnariumis 442, su sqnariumis sawais 229,, kitais sqnariumis 320; ,Essmé sqnariumis 453,,, būdami sqnariumis 578,,, wissais sanariumis 145,;, giwais sanariumis 1324, 183,,, wienais sanariumis 529;,, yra teipaieg sqnariumis 547,, praminti sanariumis 606.9, essme feforiumis 309;, Wikariumis sawiis 203,,. M. Daukšos ,,Postiléje* pavartotas tik vienas io-kamienis daugiskaitos įnagininkas sanareis 223;. Gerai 8 Plg, P, Jonikas, Pagramančio tarmė, 46. 35 išlikęs ių-kamienis daugiskaitos įnagininkas J.Morkūno „Postilėje““: augliumis (dažnai), bagočiumis 375°, giriumis III 473, kitais Lozoriumis 241%, potereliumis 196P?, prieteliumis (dažnai), poteriumis 310°, sanariumis (dažnai), razbaiumis 26615, skayčiumis 3793, vaisiumis 276%, šef(f)oriumis (dažnai), viliumis (dažnai). iu-kamienių daugiskaitos įnagininko lyčių sutinkame ir tuose paminkluose, kuriuose vartojamos tik :0-kamienės daugiskaitos naudininko formos. Pvz., B. Vilento raštuose dar randame vieną iu-kamienę formą neprietelumis EE 2095, greta io-kamienių prieteleis EE 2095, (dvs. jn. dwiem retefem EE 163;,). M. Petkevičiaus katekizme taip pat Yra išlikusių su-kamieniy daugiskaitos įnagininko' lyčių: aleiums 51,_g, sanariumis 193,;, 21944. 1600 m ,,Margaritoje Teologikoje“, kur daugiskaitos naudininkas taip pat jau visai perėjęs į io-kamieną, sutinkame šias iu-kamienes daugiskaitos įnagininko lytis: karalumis APM 164,, su neprietelumis 2088—¢, su retefumis 2623, sanarumis 10353, greta io-kamienių sanareis 1043,, 1589, (plg. vns. kilm. sanariaus 1383-4). Nerasta ių-kamienių daugiskaitos įnagininko formų M. Mažvydo raštuose ir J. Bretkūno „Postilėje““. J. Bretkūno „Biblijoje“ sutinkame, rodos, tik vieną iu-kamienį daugiskaitos įnagininką rubežiumis Prov 8, Cia vartojamos jau io-kamienės formos: karaleis, neprieteleis, prieteleis, rubezeis, stalčeis, sanareis, šelnereis, Zelnerais, spiegoreis, strelčeis, kupčeis, plaščeis, retežeis. Iš vėlesniųjų XVII a. paminklų iu-kamienį daugiskaitos įnagininką turi dar 1653 m. „Suma“ po Rkrišiums 105,, (greta prietelays 124, neprietelays 137 (2 kartus) ir D. Kleino „Maldų knygelės“: kryžumis 40 (greta priételeis 76, neprieteleis 44). u kamieno daugiskaitos įnagininkas retai Vartojamas senuosiuose mūsų kalbos paminkluose: pietumis BrP I 2321,, po priewaisdumis EE 25, Pietumis AK 159,, sunumis DK 8033, 955, 1035, PK 17, 201, 215, MT 127°, Su 138,, 138, 282, 288, OBr 112, 131, 138, 228 (2 kartus), 237, Su ssunumis EE 172; litumis BS 153;. Senuosiuose mūsų kalbos paminkluose gausiai atstovaujamas # kamieno būdvardžių daugiskaitos įnagininkas. M. Daukšos „Postilėje““ vyrauja u-kamiené būdvardžių daugiskaitos įnagininko forma: baisumis 41257, 508, 99, 52623, biaurumis 3734,, 42811, bragumis 185,5_4 budrymis 55555, 556g, ddrgumis 169, ddsnumis 2803, drasumis 478, 613g, gardumis 558,, grafumis 25g, 3035, kdntrumis 24319, 29915, 41334, tdimumis 273: 390.5, 5330 katrumis 523, ligumis 2533, 29115, 6113, malonumis 60055, méilafirdumis 284, g, 315 31334, mėilįgumis 40914.-1,, nemeiligumis 409413.-44,, mėilumis 53g, 35933—a3, 4293, 4631-32, 46415 49755, 52335 2561, neméilumis 3561, paklusnumis 66455 20559 9709, 3803 38353, 4161 52335, patdgumis 6715 340,, 42545, 554355, primanumis 109g, 19133, 21659495 2181, 38523, 389%: 492,,, rémymis 20933, 2434, 29915, 41335 535; 6243, saldumis 3653-9 sargumis 622, stiprumis 44753, 497,, stropumis 434y,, 44733, Pwélnumis 302, tąkumis 913, téisumis 335, 19235, 2854, žimumis 18535. io-kamiené daugiskaitos įnagininko forma M. Daukšos „Postilėje““ reta: brągeis 2115, 1824, 27014, bukleis 25449, ifkeis 36245, Pwelnidis 211, Pwieseys 1735, 2055, 2165. K. Širvydo „Punktuose sakymų“ taip pat dar sutinkame w-kamieniy būdvardžių daugiskaitos įnagininko formų: biaurumis PS I 257,, brungumis PS I 18653, 36 3661, nepatogumis PS II 176;,, neteysumis PS I 16713, teysumis PS I 1524, II 224,, greta io-kamienių brungieys PS I 2175, sunkieys PS I 60,5, 20059, 22613, II 1525,, baysieys PS I 83, biaurieys PS II 50,, gražieys PS I 257, II 129, 07, 18654, smalščieys PS I 21255, smarkieys PS II 194, 21954. Kituose paminkluose u-kamiené būdvardžių daugiskaitos įnagininko forma išlikusi silpnai. M. Mažvydo, B. Vilento raštuose, J. Bretkūno „Postilėje““ ji visiškai nevartojama. Jos liekanų turime dar 1) M. Petkevičiaus katekizme: reysumis 1205_¢, 2) 1595 m. M. Daukšos katekizme: grazumis 5443,, 3) 1600 m. ,,Margaritoje Teologikoje““: zeisumis 834, 854, 863, 882, 53°, paklusnumis 50°, 4) 1605 m. anoniminiame katekizme skaudumis 804 5) D. Kleino „Maldų knygelése: daygumis 48, 6) D. Kleino „Naujose giesmių knygose“: kytrumis 156, 157. Dabar lietuvių kalbos tarmėse ši forma, rodos, niekur nesutinkama. Kaip matyti iš Daukšos raštų, u-kamienė būdvardžių daugiskaitos inagininko forma XVI a. kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse buvo dar stipri. Stipti, Žinoma, turėjo būti ir y-kamienė daiktavardžių daugiskaitos įnagininko forma. Daiktavardziy, daugiskaitos inagininke turinčių o-kamienę formą, sutinkame tik J. Bretkūno „Biblijoje““., Greta Pietumis Jes 59 ir kt. čia turime sunais III Chron 26,44,46,48,50,51,52—53,54,56,58,60,62,64,66,68,70,72,74,76,78,31,83,85 88° Esra 85 55, sunais Neh 10, sunais Jerem 35 (pataisyta į sunumis). Dabar u-kamiené daugiskaitos inagininko forma visiškai išnykusi Zemaičių tarméje. Tik pietinėje dalyje dar vartojamos u-kamienés formos. 1767 m. P. Klimavičiaus „Pavinastyse““ y-kamienis daugiskaitos įnagininkas dar išlaikytas, plg. sunumis 17, 105, 113. 1787 m. žemaitiškame „„Živate““ taip pat vartojamas u-kamienis daugiskaitos Įnagininkas sunumis 63, 298, 327, M. Valančiaus „Istorijoje““ jau vartojamos o-kamienés formos: su wisajs sunajs 45, su septinejs sunajs 116, sunajs 73. Dzūkai ir rytų aukštaičiai taip pat vartoja e-kamienes formas: sūnais, turgais, pietais (Leipalingis, Varėna, Merkinė, Linkmenys)*"?, turgais, sūnais, viršais (Skapiškis, Svėdasai, Gelvonai, Šakyna), sūnais, lietais, pietais (Palomenė), sūnės, dungės (Raguva), rofges, siūlnes, vofses (Pašvitinys), fofges (Šeduva) ir kt. Greta o-kamieniy kai kuriose šnektose dar sutinkam ir y-kamienes formas: sūnės||sūnuūm (Biržai) ir kt. Tvirčiausiai u-kamienė daugiskaitos įnagininko forma laikosi aukštaičių vakariečių pietiečių tarmėje, plg. viršum, vidum, pietum (Kybartai, Vilkaviškis, Jurbarkas ir kt.). Bet ir čia dažnai greta vartojamos jau o-kamienés formos, plg. sunumis||sūnais (pazanavykio kapsai). Daugiskaitos vietininko raida Senosios # kamieno daugiskaitos vietininko formos *sūnusų, plg. sen. sl. synocho, sen. indų sūnusuų, nesutikta nei peržiūrėtuose senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose, nei, rodos, tarmėse. Apie jos buvimą lietuvių kalboje ga- "0 Plg, dar J. Otrębski, Wschodnio-litewskie narzecze Twereckie 1, 244, Krakéw, 1934, 37 lima spręsti tik iš daugiskaitos vietininkų sūnuse, viduse, pietuse, dar vartojamų aukštaičių vakariečių (pazanavykio kapsai, Jurbarkas ir kt.). Kaip suprieveiksmėjusios lytys pastarieji vietininkai dar Sutinkami ir kitose lietuvių kalbos tarmėse, pvz., a tik nebūsi piėtuse arklių paršėres (= pietų metu) (Šakyna), petusi buva užėjis (Gelvonai). Tokioms formoms tur būt atstovauja ir M. Daukšos raštų 'dąguse DP 51615, 532,505) DK 4435, 4653, daguse DP 3015, 51613-14, 5254-5, dagusia DP 521a3, 466,419 dągusė DP 187435, 252,;. Dėsningas rašymas -use nekelia abejonių, jog ši forma yra wu-kamiené = danguse ar dangūse, nes M. Daukšos rašyba nerodo, kaip ji buvo tariama — su ilguoju ar su trumpuoju -=ų-. Kadangi M. Daukša rašė aukštaičių viduriečių tarme, patikimiau laikyti šią formą tariamą su trumpuoju u, taigi danguse. Vietininkas danguse galėjo atsirasti taip. Greta senosios indoeuropietiškosios daugiskaitos vietininko formos *dangusu susidarė naujoji postpozicinė daugiskaitos vietininko forma dangūse< dgs. gal. *danguns ir postpozicijos. Greta be jokio reikšmės skirtumo vartojamos dvi vietininko formos *dangusu ir dangūse ilgainiui galėjo kontaminacijos keliu duoti vieną forma danguse. Trumpasis -učia galėjo atsirasti ir dėl harmonijos su kitais dgs. linksniais, plg. sūnumis, sūnumus ir t.t. Postpozicinė daugiskaitos vietininko forma formaliai šiandien yra išlikusi žemaičių tarmėje, plg. torgūse, kėrdžūse (Laukuva), turgisi, turgūs, umžūsi, ūmžūs (Kuršėnai) ir kt., nes ji čia dėl-ypatingos žemaičių fonetikos raidos sutapo su o kamieno daugiskaitos vietininku, plg. turgiūse <turgunse ir galiise <galunse <*galuonse. Kai kuriose rytų aukštaičių tarmėse taip pat sutinkame šio vietininko liekanų. Biržų apylinkėse dar tevartojamas daugiskaitos vietininkas pietūs < *pietunse. K. Būgos tvirtinimu“*, dusetiškių senesnioji karta jo laikais dar tebesakiusi pelils, pietūs. Kai kuriose tarmėse galėjo būti vartojama forma dangūsu. Tokią formą greičiausiai vartoja ir M. Mažvydas: dangusu 238, 30115 50645, 5321, dagusu 222;,. Tiesa, iš M. Mažvydo rašybos negalima spręsti, kaip buvo tariama dangusu ar dangūsų. "Tačiau nei kituose senuosiuose paminkluose, nei, rodos, lietuvių kalbos tarmėse neužtinkame aiškių formos su -usu pavyzdžių. Antra vertus, M. Mažvydas ir (i)o kamieno daugiskaitos vietininkus rašo taip pat: darbusu 3195, 591g, namusu 41414, 4603, 53443-1p, 53609, hukiusu 8,5, kielusu 524, ir t.t., o pastarieji tegalėjo būti tariami namilsų, ikiūsu, kelitisu, plg. dabartinius Žemaičių vietininkus: galūs, beržūs (Séleniai, Kretinga), daržūse, laukūse (Laukuva), raštūsi, raštūs, galūsi, gals (Kuršėnai). Formos namiisu refleksas gali būti šiaurės vakarų dounininkų namūs, galls (su kietuoju žodžio galo s). Ji atsiradusi, matyti, kontaminuojant senesnę o kamieno daugiskaitos vietininko forma -su su naująja postpozicine forma galūse < *galuns -+- postpozicija**. Todėl ir M. Mažvydo dangusu reiktų skaityti dangūsu. Formaliai dangūsu galėtų būti laikoma # kamieno daugiskaitos vietininko forma, plg. sen. indų vedų tanūsu. Bet kadangi #-kamieniy formų išlikimas lietuvių kalboje abejotinas, tai ji greičiausiai yra atsiradusi kontaminuojant senąjį daugiskaitos vietininką dangusu ir naująjį postpozicinį dangūse (<* danguns -- postpozicija) ar daugiskaitos iliatyvo dangūsna (<*danguns-na) poveikyje. Iliatyvas ir ine- "1 Zr. K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, I sąs.; XXVIII. ?? Plg, J. Endzelins, Gramatika, 408, 38 syvas lietuvių kalbos raidoje veikė vienas kitą, plg. iliatyvo formas: namuosun, laukuosen, laukuosnu, laukuosne, laukuosin, susidariusias dėl inesyvo namuosu, laukuose poveikio. Iliatyvo įtakoje galėjo susidaryti ir rytinių dzūkų :; kamieno daugiskaitos vietininkas. akys#, širdys (Linkmenys, Dotinénai, Tverečius ir kt). Linkmenų tarmėje dar vartojami ir senieji i kamieno dgs. viet. akistt, širdisū, Kad čia greta vartojamos formos su ilguoju y (akysu ir kt.) atsiradę iliatyvo akysna (<* akins + na) poveikyje, o ne kontaminuojant akisu ir akyse, kaip mano J. Endzelynas**, rodo tai, jog daugiskaitos postpoziciniai inesyvai čia visiškai nevartojami ir vargu, ar buvo kada vartojami. o kamieno inesyvas laukuosu, miškuosu vietoje senesniojo vietininko, atstovaujančio sen. sl. vltcėcht ir sen. indų vykėsu, rytiniuose dzūkuose taip pat galėjo atsirasti tik iliatyvo laukuosna, miškuosna įtakoje. Iliatyvo įtaką inesyvui rodo ir tas faktas, kad tose tarmėse, kur iliatyvas nesudaro atskiro linksnio, pvz., aukštaičių vakariečių šnektose, ir daugiskaitos Vietininkas turi formas akise, širdise (su trumpuoju 7). Iliatyvo įtakoje tegalėjo atsirasti ir B. Vilento, J. Bretkūno, S. Vaišnoro, D. Kleino dažnai vartojamos greta laukuose, širdise inesyvo formos laukuosa, širdisa. : u-kamienė daugiskaitos vietininko forma, kaip retai vartojama, anksti buvo pakeista o-kamiene. J. Bretkūno „Postilėje““ ir K. Širvydo ,,Punktuose sakymų“ nėra pavartoto nė vieno wu-kamieno daugiskaitos vietininko. Sutinkami šiuose paminkluose iu-kamieno daugiskaitos vietininkai jau turi (i)o-kamienę formą, plg. rubefosu BrP II 106, rubefusu BrP II 105,;, sunariuose PS I 109.5, II 199,45. J. Bretkūno „Biblijos“ daugiskaitos vietininkas dangusu Apoc 5, Kosn 5, dangiisu Chron 30, dangisa Amos 9 ir kt., 1600 m. „Margaritos Teologikos““ dangisu 263, 1605 m. anoniminio katekizmo dungust 43,5, 484, dunguosu 44,,;, 4633 rodo ankstyvą u-kamienės daugiskaitos vie-. tininko formos išnykimą. Kituose peržiūrėtuose senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose postpozicinės formos dažnai taip pat turi jau (:)o-kamienę fleksiją, plg. dągūse DK 4355, daguse DK 855, nepakaiuose PK 137,,, sanariuose PK 193, sunuose PK 107, danguose Su 143, 186, 104, 272, ,, MKr 31, rubeziuose Su 270, sandriuose MKr 7. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika irgi pateikia jau (#)o-kamienes formas (30—51 psl.)**. Rytinių dzūkų 3nektose (apie Linkmenis ir kt.), kur išlaikyta sena indoeuropietiškoji daugiskaitos vietininko galūnė -su, u kamieno daiktavardžiai taip pat turi o-kamienį daugiskaitos vietininką turguosu, sūnuosu. Aukštaičių tarmėse dabar vartojamos jau tik o-kamienės formos, plg. sūnuosa, pietuosa (Leipalingis), sūnuose, pietuose (Palomenė), pietudse (Nemajūnai), sūnuose, turguose, pietudse (Garliava), pietiios (Svėdasai), turguos (Dotinėnai, Alunta), tufguos, sūnūos, viršitos (Skapiškis, Palėvenė, Raguva, Biržai), dungiios (Raguva), pietitosi (Gelvonai), sūnitos, tūrguos (Šiauliai, Šakyna), rofgos, sunos (Mūšos upynas). Net ir šnektose, pvz., pazanavykio kapsuose ir Jurbarko tarmėje, kur dar vartojamos formos pietuse, dažniau vartojamos o-kamienės lytys: tufguos (Jurbarkas), sūnuosė, sūnuos (pazanavykio kapsai). © ® Žr, J. Endzelins, Gramatika, 436. "4 p-kamienes formas pateikia ir kitos lietuvių kalbos gramatikos, plg. G. Ostermejerio — 25 psl., P. Ruigio — 42 psl., K. Milkaus — 37 psl., F. Hako — 253 psl. Universitas — 11 psl. 39 Greitesnis ių kamieno daugiskaitos nykimas XVI — XVII aa. iu kamieno daugiskaita kai kuriose tarmėse dar buvo stipri. Tai matyti iš K.Širvydo, M.Daukšos, J. Morkūno raštų, kur iu kamieno daugiskaita dar, galima sakyti, visiškai sveika. Visi kiti senieji paminklai fiksuoja aiškų ių-kamienės daugiskaitos nykimą. Kiek geriau juose išlikęs ių-kamienis daugiskaitos vardininkas, kiti linksniai dažniausiai jau perėję į io kamieną. Pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje?TM pateikiama su-kamiené daugiskaita, plg.: N. waisus, G. waisiū, D. waisums, Ac. waisus, Ab. waisumis. D. Kleinas ,,Kompendiume® (31 — 32 psl.) pažymi: „Žodžiai Kardlus, Prietelus, Podžus, Kerdžus daugelio lietuvių (o taip pat žemaičių) linksniuojami taisyklingai, nes jų ir daugiskaitos vardininke sakoma: tie Karalus, trys Kardlus, tie Podžus, tie Kerdžus ir t. t., kitur, ypač Didžiojoj Lietuvoj ir mūsų Prūsuose, šios linksniuotės daugiskaita tokia pati kaip pirmosios linksniuotės: Karalei, Podžei, Prietelei; Karalū, Podžū, Prietelūs Kardlems, Podžems, Prietelems ir t. t."6““. Iš šios D. Kleino pastabos matyti, kad tuo metu (XVII a. viduryje) iy-kamienė daugiskaita, ypač daugiskaitos vardininkas, dar buvo dažnai vartojamas. ; iu-kamienę daugiskaitos paradigmą pateikia ir F. Hako gramatika (253 psl.), P. Ruigio gramatika (32 psl.), K. Milkaus gramatika (37 psl.). K. Milkus (37 psl.) nurodo, kad kai kurių šio kamieno daiktavardžių, dažniausiai žyminčių asmenį ar užsiėmimą (eine Person oder Amt), daugiskaita linksniuojama pagal pirmąją linksniuotę. G. Ostermejeris gramatikos 25 psl. prie u linksniavimo priskiria ir su-kamienius daiktavardžius (Waisus, Kėrdzius, Kūrpjus, Kardlus, Pawdjus, Razbdjus, Prietelus), pažymėdamas (26 psl.), kad kai kurie jų, reiškią užsiėmimą (Amt, Verrichtung, Flandthierung), daugiskaitą turi io-kamienę (Karalei, Kerdžiei). iu-kamienę atskirų žodžių daugiskaitą dar pažįsta ir kai kurios XIXa. gramatikos (žr. A.Šleicherio gramatikos 190 psl.”?, Bekerio — § 4, Sykopo—16 psl., Pajevskio-Gylio — 21 psl.). Vadinasi, galima manyti, kad dar XIX a. kai kuriose tarmėse buvo išlikę ių-kamienės daugiskaitos fleksijos. XIX a. žemaičių raštuose sutinkame jau tik suprieveiksmėjusį su kamieno daugiskaitos įnagininką krySiumis, plg. yr križiumis pule ant ziemes ZP 162, krifiomis szien ir ten sulankstiti JS 98. Tokį suprieveiksméjusj jnagininka fiksuoja K. Jaunius (Zr. jo gramatikos 107 psl.) ir J. Jablonskis (žr. jo 1922 m. gramatikos 24 psl.). iu kamieno daugiskaita dabar tarmėse, išskyrus vieno kito žodžio vard., pvz., sodžiūs (Suv. Kalvarija), nesutinkama. Sunku dabar susekti priežastis kodėl su kamieno daugiskaita nyko greičiau, negu u kamieno. Greičiausiai % Žr. D. Klein, Gramatica Litvanica.., 50, Regiomonti. 1653. 76 Die Woerter Karalus ein Koenig |Prietelus ein Freund| Podžus ein Toepffer |Kerdžus ein Hirt] werden von vielen Littauen |auch den Samaiten regulariter declinieret; denn sie auch in Pl, N. sagen: tie Karalus |trys Karalus| tie PodZus| tie Kerdžus etc. aber von andern linsonderheit den Grofilitauen auch unsern Preussischen| werden die Plurales Numeri flectiret gleich wie die Nomina der ersten Declination: Karalei |Podzei| Prietelei, Karalū |Podžū| Prietelū, Kardlems |Pod%ems| Prietelems etc. 77 A. Sleicheris, teigdamas, kad daiktavardžiai su -jus, -ius (czus dZus) turi io-kamienę deugiskaita, pažymi: „die andern, z, b, vaisius, konnen auch im Plural der u-decl, treu bleiben““, 40 iu-kamieno nykimą paspartino tas faktas, kad galėjo greta būti vartojami lygiareikšmiai iu ir i0 kamieno daiktavardžiai, plg. mojus-mojimas R II 403, KW 460 ir mojis RI 89, KW 260, myrius-mirtis ir myris MLLG I 229, gėrius-gražybė PS I 380 ir gėris ir kt". Senuosiuose mūsų paminkluose, kuriuose sutinkame ;:u-kamienės daugiskaitos liekanų, taip pat pasitaiko greta vartojamų iu ir fo kamieno daiktavardžių, plg. 1) M, Mažvydo raštų vienaskaitos vardininką karalis 2103.,, neprietelis 530,,, 478,,, vienaskaitos galininką neprieteli 101,, 3985, neprietelij 51831, nepriteli 411,, vienaskaitos šauksmininką nmeprieteli 53,, neprieteli 223, ir kt. greta vienaskaitos galininko nmeprietelu 581, ir kt. 2) B. Vilento raštų vienaskaitos vardininką neprietelis EE 35,,,39, E 54 ir neprietelus EE 39, 3) J, Bretkūno ,,Postilės““ vienaskaitos vardininka nmeprietelius ir vienaskaitos galininką neprieteli P I 2975 2494-15, 279, II 220, 221 (2 kartus), 248, prietel; P II 415 (2 kartus), vienaskaitos galininką Lozaru P II 191 (2 kartus), 332 ir Lazari P I 351 (3 kartus), 261, II 178, 198 (2 kartus), 522, J. Bretkūno „Biblijos“ vienaskaitos galininką Karali 2Makk 4, Chron 4, Ravd 2 ir karaliu Chron 20, 2 Chron 1, karaliu Chron 26 ir kt., vienaskaitos galininka Neprieteli Marth 10, Jud 13, 2 Makk 3, 14 ir kt. ir neprieteliu Tob 8, Jerem 30 (ištaisyta į meprieteli) ir kt. 4) sanarius DP 48, 109 ir kt. ir sanaris Mz 586, El4, 15, 17, sannaris BrP I, 128, 189, 238, BrBCor 12 (3 kartus) ir kt. Kai kurių 70 kamieno daiktavardžių, kurių vienaskaitos $auksmininkas su -au dažnai Vartojamas, Vienaskaita galėjo būti sudaryta naujai pagal rų kamieną, plg. lietuvių kalbos tarmėse dažnai pasitaikančius artojus, mokytojus, snaudalius, išganytojus ir kt.”. Tuo būdu galėjo susidaryti nauja žodžių grupė, tutinti su-kamiene vienaskaitą ir io-kamiene daugiskaitą. Tolesnis (i)u linksniavimo nyžimas lietuvių kzlbos tarmėse Kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse dėl specifinės jų fonetikos raidos (i)u ir (i)okamieno daiktavardžių linksniavimas dar labiau suartėjo. Rytiečių aukštaičių ir dzūkų šnektose dėl an> ą virtimo un> ų, kuris užfiksuotas iau 1605 m. anoniminiame katekizme ir K. Širvydo raštuose, sutapo o ir « linksniavimų vienaskaitos galininkų formos, plg. vaikų <*vaikan ir sūnų. Dėl to čia u kamienonykimas paspartėjo. Kai kuriose šnektose net ir vienaskaitos vardininkas turi jau o-kamienę fleksija, plg. sunas, dlas, mėdas (greta alus, medus ir t. t.) (Gelvonai, Bagaslaviškis ir kt.), kaip ir vardininkas ratas. Mūšos upyno aukštaičių šnektoms būdngas žodžio galo trumpėjimas. Trumpieji žodžio galo balsiai čia iškrinta Iškrinta ir trumpasis žodžio galo wu. Dėl to čia sutampa o ir # kamieno daiktavardžių vienaskaitos vardininkas. plg. sins, tuigs, žmogs (Biržai), tofgs, siins, voFs, liėts, žmogs, mėds, als (Pašvitinys, Šeduva ir kt.). Kiti # kamieno daiktavardžių linksniai analogiškai vardininkui dažnai taip pat persiformuoja o kamieno pavyzdžiu, plg. kilmininka tofga, sina (Pašvitinys) ir kt. 1 Plg. P. Skardžius, min. veik., 79—80 psl, 79 Žr. P. Jonikas, min, veik., 47. 4)