Tarmių medžiagos rinkimas lietuvių kalbos atlasui

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, III LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA TARMIŲ MEDŽIAGOS RINKIMAS LIETUVIŲ KALBOS ATLASUI E. GRINAVECKIENĖ Mūsų respublikoje nuo 1951 metų kasmet plačiu mastu vykdomas lietuvių kalbos tarmių tyrinėjimas, tarminės medžiagos rinkimas rengiamam lietuvių kalbos atlasui. Tam reikalui Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto buvo parengta ir 1951 metais išleista „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programa“1. 1954 m. buvo parengta ir išleista ir „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo instrukcija“2, duodanti konkrečius metodinius nurodymus, kaip tą ar kitą tarminę ypatybę iš tarmės atstovų išklausyti, kaip ją užrašyti, kaip surinktą medžiagą tvarkyti ir pan. Kad tarminės medžiagos rinkimo darbas būtų planingiau ir sistemingiau vykdomas, visa Lietuvos TSR teritorija buvo padalinta į daugiau kaip 700 gyvenamų punktų, vienas nuo kito atitolusių maždaug per 10—12 km. Tokių gyvenamųjų punktų tarmė ir yra tiriama. Dabar tokių tirtinų punktų jau yra kiek daugiau, nes ekspedicijų ar individualių tyrinėjimų metu paaiškėjo, kad, atsižvelgiant į istorinę kalbos ir tarmių raidą, reikia punktų skaičių padidinti tose vietose, kur eina tarmių ribos, kur susikerta kelių skirtingų tarmių ypatybės. Reikia dar pasakyti, kad rengiamam lietuvių kalbos atlasui tarminė medžiaga buvo ir tebėra renkama ir iš Baltarusijos TSR vakariniuose rajonuose (Gardino, Rodūnios, Jūrotiškių, Varanavo, Astravo, Zietelos, Vydžių ir Breslaujos) esančių izoliuotų lietuviškų kaimų. Į tarminės medžiagos rinkimo darbą iš pat pirmųjų dienų (1951 m.) įsitraukė Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos sektoriaus darbuotojai, Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto ir Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos katedrų dėstytojai ir studentai. Pastaruoju metu į tarminės medžiagos rinkimo darbą aktyviai įsijungė ir Šiaulių pedagoginio instituto Lietuvių kalbos katedros dėstytojų ir studentų kolektyvas, o taip pat kai kurie respublikos mokytojai lituanistai. Dialektologinės medžiagos rinkimo pradžioje visų pirma buvo kreipiamas dėmesys į tas lietuvių kalbos tarmes, kurios sudarė lietuvių literatūrinės kalbos pagrindą, į pietinių vakarų aukštaičių (kapsų ir zanavykų) ir kitas Pietų Lietuvos tarmes. Per pirmuosius tris medžiagos rinkimo metus (1951—1953), galima sakyti, 1Žr. Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programa, Lietuvos TSR Mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vilnius, 1951, II leid., 1956. 2Žr. Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo instrukcija, Lietuvos TSR Mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Vilnius, 1954, II leid., 1957. 191 buvo ištirtas visas Pietų Lietuvos tarmių plotas (tame tarpe dalis viduriečių ir dzūkų tarmių). Nuo 1954 m. pradėtos tyrinėti rytų aukštaičių tarmės, nuo 1957m. tiriami vidurio aukštaičiai ir 1958 m. prieita prie pačių sunkiausiųjų lietuvių kalbos tarmių — žemaičių tyrinėjimo. Reikia paminėti, kad vien tik per 1959 metus tarminė medžiaga lietuvių kalbos atlasui surinkta iš 85 gyvenamųjų punktų. Iki šiol iš viso jau yra ištirta daugiau kaip 500 gyvenamųjų punktų tarmė. Tarminės medžiagos rinkimo darbas numatomas baigti apie 1963 m. Kaip vykdomas lietuvių kalbos tarminės medžiagos rinkimo darbas, akivaizdžiausiai rodo 1959 m. surinktoji tarminė medžiaga. Ją čia bendrais bruožais ir paanalizuosime. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto dialektologai 1959 metais surengė tris mokslines ekspedicijas, kuriose iš viso dalyvavo 20 žmonių ir ištyrė 40 gyvenamųjų punktų tarmę. (Metiniu planu buvo numatyta ištirti 30 punktų.) Pirmoji ekspedicija vyko vakarų Baltarusijos TSR izoliuotose lietuviškose salose — Jūrótiškių (dabar Yvijos), Varanāvo, Ródūnios ir Gārdino rajonuose. Šioje ekspedicijoje ištirta 7 gyvenamųjų punktų tarmė. Ekspedicijos metu buvo surinkta daug vertingos ir iki šiol mažai žinomos ar girdėtos tarminės medžiagos; surinkta ir tokių duomenų, kurie leidžia praplėsti Lietuvos TSR teritorijoje sutinkamų tarminių ypatybių plotą ir ribas, užrašyta daug naujų, vietos kolorитą atspindinčių žodžių ir jų formų, daug gražių sustabarėjusių pasakymų ir senų frazeologinių junginių, nemažą pluoštą tautosakos, ypač raudų, užkalbėjimų, surinkta apie 500 šio krašto vietovardžių ir kitos vertingos medžiagos. (Keletas šio krašto užrašytų tautosakos dalykėlių straipsnio gale pateikiami kaip tarminiai pavyzdžiai, žr. 199—204 psl.). Antai, Kargaudų (Rodūnios raj., tyrė V. Vitkauskas), Ramaškonių (Varanavo raj., tyrė J. Šukys), Azierkų (Gardino raj., tyrė A. Vidugiris) apylinkėse surinkti tarminiai duomenys rodo, kad čia vyksta lk dvibalsių ie, uo vienabalsėjimas, virtimas y, ū, pvz.: dynā3 (diena), nỹkas (niekas), kūdėlis (kuodelis), šlūtėlė (šluotelė), gydōt (dainuoti), spytỹs (spiečius), klūnas (kluonas). 3Tarminiai pavyzdžiai straipsnyje rašomi lk rašmenimis, kur jų tarimas sutampa su lk, tačiau skirtingi nuo lk garsų tarimo dalykai žymimi. Sakysim, Baltarusijos TSR izoliuotų lietuvių kalbos salų pavyzdžiuose sutinkami ė, ə, ь garsai. Jie yra tariami po kietųjų priebalsių (dėl to ir l kietumas šiuo atveju nežymimas) ir atliepia šiuos lk garsus: e-ė (no-rejo~norėjo); ə-ę (regėj ~ regėjo), ь — i, j, y (stīrbis ~ sūris, žīda ~ žydi, rūtas ~ rytas; pirkėlė ~ pirkėlė). Žemaičių tarmių pavyzdžiuose sutinkami paplatėję ę, ǫ garsai. Jie tariami vietoj lk i, u trumpųjų balsių ir su jais sudarytų dvigarsių (kệš ~ kiša, bōva ~ būvo), o taip pat žodžio gale vietoj lk nekirčiuotų e, ė, io, e (sākę ~ sakė, lāukę ~ laukė, brōlę ~ brolio). ę, ǫ balsiai visada trumpi. Vidurio Lietuvos tarmių pavyzdžiuose vartojami skirtingi nuo lk e, o balsiai, sutinkami nekirčiuotame žodžio gale vietoj ai, au dvibalsių (vaikę ~ vaikai, sākę ~ sakau). Šių tarmių nekirčiuotame žodžio gale balsis ę tariamas vietoj lk iai, ei dvibalsių ir ę balsio (kviečę ~ kviečiai, sākę ~ sakei, kâtę ~ katę). Balsis ǫ tariamas tarmės žodžio gale vietoj lk ą (vaikǫ ~ vaiką). Vietoj lk trumpojo a uždarame žodžio gale čia tariamas kiek redukuotas su u atspalviu ə (vaikəs ~ vaikas). Skirtingas nuo lk atskirų priebalsių ar priebalsių grupių minkštumas visada žymimas. Į lk garsai netransponuojami. Kirčiuoto garso ilgumą rodo, paprastai, atitinkamos priegaidės ženklai: balsiai su tvirtaprade, tvirtagale ir laužtine priegaide visada ilgi, su vidurine — pusilgiai. Vidurinės priegaidės ženklas, be to, dedamas ir ant ilgų balsių tais atvejais, kai priegaidės neskiriamos. Garso ilgumą šiuo atveju rodo įprastas lk ilgumo žymėjimas (brūkšnys, nosinės ženklas). Visai taip pat žymimi ir ilgi nekirčiuoti garsai. Nekirčiuoto garso pusilgумį rodo taškas garso šone žemai. Kai žodyje yra keli kirčiai, pagrindinis iš jų yra pirmasis, 192 Pelesos (Rodūnios raj., tyrė D. Gargასaitė) ir Azierkų punktų medžiaga konstatuoja įdomų šių tarmių priebalsių t, d virtimą į g, k prieš e, ė balsius, pvz.: vángenio (vandenio), kėvas (tėvas), kekės (tekės), sūgege (sudegė). Tiriamojo ploto medžiaga konstatuoja, kad vns. vt. ir būtojo kartinio laiko III-iojo asm. formos žodžio gale prieš j ar v nukrinta lk balsiai e, ė, o, pvz.: ažvacioj (užpakalyje), gerklėj (gerklėje), ažnorėj (panorėjo), atėj (atėjo), atpjov (atpjovė), spiov (spiovė), insispirdzinėj (priešinosi). Šis reiškinys dažniausiai pastebimas tuo atveju, kai j, v eina prieš skiemenį su ilgaisiais balsiais ar dvibalsiais. Lazūnų apylinkėse (Jūrotiškių raj., tyrė E. Grinaveckienė) užfiksuotos tokios daiktavardžių priebalsinio kamieno vienaskaitos vardininko formos, kaip mūoj (motina), žmuoj (žmogus); senos įvardžiuotinių būdvardžių, o taip pat įdomios įvardžiuotinių daiktavardžių formos, kaip jaunamėjam mūžkobs žaidžia (pas jaunąjį armonika groja), ažėn tu radunūpjamp susiedėliump (užeik tu pas tikruosius kaimynėlius), martėlėsis andarėkas (martelės sijonas), žmogauškasai darbas (žmogaus darbas), arganistasai (vargonininkas) ir pan.; sutinkamos dvejopos asmeninių ir sangrąžinių įvardžių vienaskaitos įnagininko formos maimĩ ir maimĩm (manimi), taimi ir taimĩ (tavimi), saimi ir saimĩm (savimi); konstatuotas senųjų postpozicinių vietininkų vartojimas ir jų formų įvairumas: kláusk tãmp kitàmp žmogėp (klausk to kito žmogaus), tibp (pas tave), vaikėp (pas vaiką, vaiko), peliūmp (pas peles), durump (prie durų), manĩp (prie manęs); vartuosai (vart(u)ose), apivaraitešbi (su apyvaraitėmis, su virvelėmis), jājūosbi (jaujos(e)), dviðjocbi momosbi (dviejų mamų, pas dvi mamas) ir pan.; lyties būlo vartojimas vietoj lk būdavo: būlo, ėnas ateima manāp momāp (būdavo, jis ateina pas mano mamą); senovinio galūninio kirčiavimo liekanų veiksmažodžiuose buvimas: stos (bus, atsiras), stojós (pasidarė), stojomės (atsistojome), vijós (vijosi), radós (atsirado). Lazūnų, o taip pat ir kai kuriuose kituose tirtuose punktuose (Kargauduose, Pelesoje) yra vartojama nekaitoma ir sustabarėjusi veikiamosios rūšies dalyvių būtojo kartinio laiko forma, pvz.: berniūkas susnebivę (vaikinas išvargęs), mergutaitė ažmigį (mergaitė užmigusi), anà numirį (ji mirusi), vaikas apsisžūcinį (vaikas nusiplikinęs), šuvà predį (šuo priėjęs), aš atėj (aš atėjęs), brigadierius apsįrdį (brigadierius supykęs) ir pan. Ar tik ši dabar iš pirmo žvilgsnio atrodanti daugiskaitos vardininko forma nėra abiem giminėms ir abiem skaičiams apibendrinta senoji bevardės giminės forma, jau kitose lietuvių kalbos tarmėse neužtinkama? Daugiskaitos įnagininkui reikšti šiose tarmėse yra vartojama, greičiausiai, senoji dviskaitos forma, pvz.: Lazūnuose, Kargauduose ir Pelesoje su galūne -mi: akìmi (akimis), durìmi (durimis), nósimi (nosimis, šnervėmis), lápėmi (lapėmis), rankòmi (rankomis); Bieliūnuose (apie Nočią, Rodūnios raj., tyrė A. Jonaitytė) — su galūne -ma: žmonìma (žmonėmis), šunìma (šunimis), rankòma (rankomis); Ramaškonyse—su galūne — mu: avimù (avimis), piemenimù (piemenimis), šunimù (šunimis). Esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyviai čia sutinkami retai. Pasitaiko (Lazūnų punktas), kad jų funkcijas eina pusdalyvis, pvz.: pamàtė žmogų sėdėdamų (pamatė sėdinti žmogų), daũg eidamų žmonių (daug einančių žmonių), rado arklį ėsdamų (rado ėdantį arklį), pamėčiau valgydamų (palikau valgantį), regėjau anų sėdamų (mačiau jį sėjantį) ir pan. Šiose tarmėse sutinkama ir daug skirtingų nuo literatūrinės kalbos prieveiks- 13. Kalbotyros klausimai, III 193 mių, pvz.: tadùkai (tada), šėjaũkai (šen), tėjaũkai (ten), dabàrkai (dabar), dàrkai (dabar), ingi kẽtverelìa (į keturias dalis) ir d. kt. Daugumas veiksmažodžių su priesaga -(d)inėti šiose tarmėse, skirtingai nuo lk, dažniausiai neturi veiksmo kartojimo reikšmės, pvz.: (Lazūnai) išėidzinėja senas žilas dziedas (išeina senas žilas senis), ãnas jau davydzinėja manę (jis mane jau pasivėja), atnešùžinèk dàrkai savus grašùs (atnešk dabar savo pinigus); (Pelesa) išdarindzinėja ravèlį dėl sàmąnų (dirba griovelį samanoms); (Ramaškonys) jau pritemdzinėja (jau temsta) ir kt. Apie Lazūnus sutinkamas senasis prielinksnis pie. Čia jis vartojamas su galininku vietoj lk prielinksnio prie su kilmininku, pvz.: anà stõu pie kraštų (ji stovi prie krašto), mēs gyvenam pie medžių (mes gyvename prie miško). Prielinksnis pie čia yra vartojamas ir apie vietoje, pvz.: pie maną nepamirš (nepamiršk apie mane), ką sakė pie obelas (ką sakė apie obelis). Krypčiai reikšti po traukos veiksmažodžių (eiti, grįžti, siųsti…), skirtingai nuo lk, čia visada vartojamas senasis kilmininkas be prielinksnio, pvz.: eik manęs (eik pas mane), ãnas negrįžo jòs (jis negrįžo pas ją), nuvėj bernùkas dẽdės (nuėjo berniukas pas dėdę), àciuntė jaunikį dukterìes (atsiuntė jaunikį pas dukterį) ir pan. Tirtosiose tarmėse yra ir daug leksikos skirtýbių nuo lk, daug senų lietuviškų žodžių, gražių frazeologinių junginių, kurie kitose lietuvių kalbos tarmėse dažniausiai neužtinkami, pvz.: (Lazūnai) mèdžas (miškas), mèdžiaga (medis), lãpė, laputáitė (voveruška), sprùndagalvis, stumbagalvis (kūjagalvis), làkštas (medžio lapas), plùksna (svogūno laiškas), grùšcis (bulvinė košė), kùsnis (trupūtis), krìmisc (graužti), nuplùk (nuplaukti), vienàra (vis tiek), sekmė (pasaka), priimtùvės (dovanos), nusmainyce (pasikeisti), apsikėpce (nuplukti), degùs, deguncì (karštas, -a), insivìlgynce (sušlapti), skraidýce (lakstyti, bėgti), rìžke (imti, vesti), kienas darbas (kieno darbas), vienas vienõp neùturbja (vienas su kitu nesikalba), ant pirmojo slbnìksčio pasakiau (visų pirma pasakiau) ir kt.; (Kargaudai) sekėc (galėti: jùms dár sekėjo pamiegoc), pìktauc (pykti: piktauja vaikas, kàd žindos nieko nèra), rėkia, kaip inskeltas (verkia, kaip patrakęs, garsiai), pjovacis (piovimas, dūrimas, dieglys), apsegtùvas (drabužiai), plõnas, kàp mušõžamis; (Ramaškonys) dudėnt (kalbėti), tarpùpėdžis (klojimo šalinė), draugė (šeimyna), pàisy (žiūrėti: pàisau per lãngų), raudõns (raudonviršis), grýnas (nuogas), kràmtyt (dilginti: dilgynė kràmtos); (Pelesa) žmogùs (vyras: anyta žmogaus mokrà), kodė (kubilas), kėltuva (raguotis, karvė), dievàitis (mėnuo ir mėnulis: kiek aždarbujì ant dievaičio; ažu dievaičio mire), nastràž (žiemenys, burna: nastrai mažì, šaukštas didzidžìlis), žingelis (spragilo pasaitas), žolynas (gėlė), stacinys (mandulys, guba), straublỹs (vaivorykštė), pliuskúoja, kaip botàgas per vàndeni (niekus tauškia), neva-rýta nuvėj, neaprašyta testa parein, sùkti nosį (pykti) ir d. kt. Pirmosios dialektologinės ekspedicijos surinktoji tarminė medžiaga yra moksliškai apibendrinta, ir vienas kitas iš jos parašytas darbas parengtas spaudai. Antroji dialektologinė ekspedicija vyko pietvakarių žemaičių — Priekulės, Šilutės, Pagėgių ir Klaipėdos rajonuose. Čia ištirta 9 gyvenamųjų punktų tarmė. Tyrinėjimo metu rasta nemaža, galima sakyti, naujos vertingos tarminės medžiagos. Sakysime, Klaipėdos rajone apie Plikius (tyrė D. Gargasaite) rastas įdomus vokalizmo reiškinys — dvibalsio ai žodžio gale visais atvejais virtimas dvibalsiu uo (žr. šiame leidinyje D. Gargasaïtės straipsnį „Plikių tarmės žodžio galo 194 dvibalsis -ai“). Ekspedicijos metu šiuo reiškiniu buvo susidomėta ir plačiau. Mėginta papildomai ieškoti jo paplitimo ribų. Preliminariais duomenimis nustatytas toks šio reiškinio paplitimo trikampis: Plikiai — Kalotė — Dovilai. V. Fenclau, tyrinėjęs šio krašto vietovardžius ir mėginęs duoti bendriausias šio krašto tarmių ypatybes, nustatė ir atskirų ypatybių paplitimo ribas, kurių daugeliu atvejų dabartiniai tarmių duomenys nepatvirtino⁴. Taigi, šioje ekspedicijoje patikslinta ir V. Fenclau nustatyta žemaičių priekrūsiškių riba su klaipėdiškiais ir šilutiškiais. Priekuliškiams tenka ir dalis V. Fenclau šilutiškiams ir klaipėdiškiams priskirto tarmių ploto. Sutikslintas taip pat vietovardžių kirčiavimas ir rašyba. Antai, Priekulės apylinkių vietovardžius Grūmbliai, Kānwonai, Derėkliai, Drēverna, Prōtnēšai, Kūkorai V. Fenclau kirčiuoja galūnėje ir laiko galūninio kirčiavimo žodžiais, o mūsų jie užfiksuoti su kirčiu šaknyje ir šiandien yra tariami: Grūmblē, Kānwōna, Dērėklē ar Dēcklē, Drēverna, Prōtnēšē, Kūkorā ir pan. Vietovardis Drežiai mūsų konstatuotas kaip ketvirtosios kirčiuotės (naudininko ir galininko linksnyje kirtis žodžio gale): Drežē, Drežiams, Drežius, o V. Fenclau, mūsų nuomone, neteisingai jį laiko antrosios kirčiuotės (naudininko linksnyje kirtis šaknyje, galininko — galūnėje) ir pan. Ekspedicijos metu naujai nustatyta, kad balsis e vienas ir junginyje su l, m, n, r, eidamas prieš minkštą priebalsį, priekuliškių tarmėje (tyrė E. Grinaveckienė) susiaurėja ir tariamas maždaug kaip literatūrinės kalbos ė, pvz.: kēršys (keršys), pēmpe (pempe), gērž (geri), dēve (davė), nēšt (nešti), žērpē (verpti), bet: kēršts (kerštas), pēnkts (penktas), gērs (geras), dēvus (davusi), nēs, vērpām (verpiame) ir d. kt. Balsio e pasiaurėjimas ar paplatėjimas, priklausantis nuo po jo einančio priebalsio, charakteringas daugeliui lietuvių kalbos tarmių, o taip pat ir mūsų šiaurinių kaimynų latvių lk. Priekuliškių tarmėje konstatuotas šis faktas žymiu mastu papildo įdomų reiškinio paplitimo plotą. Šalia to, visame tirtajame plote konstatuota gyva ir plačiai vartojama vardžodžių, įvardžių ir veiksmažodžių dviskaita, pvz.: anodō pačiūdō tur išimaitį (anie abu patys turi išsimaitinti), abōdo lȳgu bōva (abu lygūs buvo), dvi danti nū dākta išmušē (du dantis šalia vienas kito išsimušė), dvi mergiki abidi venōki (dvi mergaitės, abi vienokios), du sūnu žōvorusu (du žuvę sūnūs), mōdo pačiūdo nabōvova susiōščiusiu (mudu patys nebuvome pažįstami, susipažinę), ar nesusipȳksetau jōdo (ar judu nesusipyksite), su dōm vežēmom (su dviem vežimais) ir pan. Dviskaita, kaip žinome, kitoms lietuvių kalbos tarmėms ir pačiai lk yra nebūdinga ir nykstanti ar visai išnykusi. Čia taip pat konstatuotas ir dviejų sangrąžos dalelyčių priešdėlėtų veiksmažodžių formose buvimas, pvz.: rēk nūsilēstis (reikia nusileisti), nenusitēpkis (ne-nusitepk), isilāptis (įsilipti), izilākos (išsilaiko), izisūkos (išsisuko) ir pan. Dabar turimais duomenimis, išskyrus žemaičius, beveik niekur plačiau nebesutinkama veiksmažodžių su dviem sangrąžos dalelytėmis. Šilutės rajone apie Rusnę ir Šyškrantę (tyrė L. Surgailaitė) pirmą kartą konstatuotas galūninio senojo dvigarsio en (kuris dabar lk yra išvirtęs į e) dalyviuose išvirtimas ei dvibalsiu, pvz.: būvēi (buvę), pardāvēi (pardavę), priējēi (priėję), 4 Žr. W. Fenzlau, Die deutschen Formen der Litauischen Orts- und Personennamen des Memelgebiets“, 12, Halle, 1936. 195 šókėi (šokę) ir kt. Šis naujas kalbos faktas įdomus tuo, kad iki šiol iš tarmių tebuvo žinomas tik senųjų an, en (lk ą, ę,) virtimas į ai, ei, kai jie yra kirčiuoti ir turi tvirtapradę priegaidę, pavyzdžiui, spręsti (spręsti), kąsnis (kąsnis), tačiau dabartinių tyrinėjimų duomenys aiškiai rodo, kad ir senasis žodžio galo nekirčiuotas (mano pabraukta — E.G.) en gali išvirsti dvibalsiu ei. Įdomu taip pat ir tai, kad rinktoje iš šio krašto medžiagoje yra užrašyta pavyzdžių, kur į ei yra išvirtęs ir senasis tvirtagalis en (lk ẽ). Apie Priekulę, pavyzdžiui, sakoma lėšas (lęšis, toks žirnis: dãuk lėšu bõva į rūgiùs), skėišė (skęsk) ir kt. Šis faktas pasitarnaus kai kurių mūsų kalbos žodžių ir jų formų kilmei išaiškinti. Skirtingai nuo kai kurių kitų lietuvių kalbos tarmių ir lk, šių tarmių įvardžiuotiniai būdvardžiai yra sudaromi dvejopu būdu, pvz.: lėsąsis⁵ ir lėsąis (liesasis), jāunāsis ir jāunāis (jaunasis), mažāsis ir mažāis (mažasis), gērāsis ir gērāis (gerasis). Galimas daiktas, kad pirmosios (gērāsis...) formos galėtų būti sudarytos lk, o antrosios (gērāis..., jos tarmėje retesnės) latvių kalbos pavyzdžiu. Tačiau šiam manymui, man rodosi, lyg ir prieštarautų lk pavyzdžiu formų gerāsis... daryba, nes šių tarmių priesagos a, ir neturėdamas pagrindinio kirčio, yra tariamas ilgai (būdamas ilgas, jis gauna šalutinį-nukeltinį kirtį), o lk jis yra kirčiuotas ir tariamas trumpai. Šios formos a balsis ilgai tariamas ir visose kitose žemaičių tarmėse, o jo ilgumo kilmė iki šiol nėra aiški ir išspręsta. Galimas daiktas, kad dvejopas įvardžiuotinių formų vartojimas mūsų tirtame plote įneš daugiau šviesos ir padės geriau ir teisingiau išaiškinti visų žemaičių tarmių įvardžiuotinių formų darybos įvairavimus. Apie Priekulę pasitaikė užrašyti ir keletą kitų įdomios darybos būdvardžių, pvz.: apatējis — apatējis krāštš yr nūbrikis (nusišėręs), rēk nūdāžīt; kraštējis — kraštējē kõrē pilni mēdāus yr; pačiūjis—nū pačiūju išgerdau pėta žōdį; vidurējis — vidurējis rēms yr išvīrtis; viršutējis — viršutējē lentīna; viršūjysis — viršūjosios dānės iškrēta (viršutiniai dantys iškrito) ir kt. Kaip iš pavyzdžių matyti, šie būdvardžiai turi išskiriamąją daikto ypatybę. Vadinasi, savo reikšme jie yra priartėję prie įvardžiuotinių būdvardžių⁶ ar būdvardžių su priesaga -inis⁷. Yra nuomonė, kad tokie būdvardžiai galėtų būti atsiradę iš daiktavardžio linksnio lyčių ir įvardžio jis, ji⁸. Tiriamajame plote konstatuotas ir visiškas ia- ir i- kamienų veiksmažodžių perėjimas į a- kamieną, pvz.: audām (audžiame), kenčiu (kenčiu), mylām (mylime), pēṛ (peri), šērat (šeriate), gēram (geriame) ir pan. Iš įdomesnių žodžių darybos atvejų paminėtina priesaga -ininkas, šiose tarmėse labai dažnai sutinkama. Ji žymi nuolatinį užsiėmimą turinčius asmenis, charakterizuoja veikėjus pagal jų kilmės ir gyvenamą vietą, pagal jų užsiėmimą, pvz.: lāukinīaks (valstietis, kolūkietis), kōpinīaks (žvejys, kopų gyventojas), žvējininīks (žvejys), žēminīaks (valstietis), kūrminīaks (kuris gaudydavo kurmius), lētūvinīaks (klaipėdiškis), vēntinīaks (Ventės gyventojas), kēmīninīks (kaimo gy- 5 Priesagos a turi šalutinį nukeltinį kirtį, nes jis čia yra tariamas ilgai. 6 Plg. A. Valeckienė, Dabartinės lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių vartojimas, žr. Literatūra ir kalba, 2, 175, Vilnius, 1957. 7 Plg. Ten pat, 260. 8 Žr. Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai, 11–12, Vilnius, 1957. 196 ventojas), butėlininks (turintis mažą namelį), susirinkimininks (kunigo pareigas atliekantis asmuo), išimtinininks (senelis, kuris gyveno iš išimtinės) ir pan. Įdomu paminėti dar ir tai, kad apie Priekulę ir Grobštus žmonoms vadinti pagal vyrų vardus yra vartojama iš vyro vardo padaryta įvardžiuotinė moteriškos giminės daiktavardžio forma, pvz.: Kristupoji (Kristupo žmona), Anskioji (Anskio žmona), Martynoji (Martyno žmona), Mikioji (Mikio pati), Jūrioji (Jurgio žmona), Endrikioji (Andriejaus žmona), Krizioji (Krizo žmona) ir kt. Iš sintaksės ypatybių paminėtinas neiginio galininko vartojimas, pvz.: nebeat rāda tän väika (neatrado to vaiko), žiaurōma nerōdžiau kareivis būdāms (žiaurumo nerodžiau kareivis būdamas), šoferi dā nemačiau (šoferio dar nemačiau), juk mes arklēna nevalgōm (juk mes arklienos nevalgome), aš nenorėjau tēvi trukdyti (aš nenorėjau tavęs trukdyti) ir pan.; prielinksnio ir priešdėlio py vartojimas vietoj lk prie, pvz.: py tvōrōs (prie tvoros), py väika (prie vaiko), py manęs (prie manęs), pygalvėlis (pagalvėlis), pýgals (nakvynė), pýbutis (priebūtis. Šios ekspedicijos metu buvo surinkta daugiau kaip 200 vietovardžių. Tai labai svarbu, turint galvoje tą faktą, kad šio krašto vietų pavadinimai iki šiol iš viso nebuvo sistemingai renkami. Pasitaikė taip pat užrašyti apie 20 senų liaudies dainų su melodijomis. (Melodijas užrašė Priekulės kultūros namų darbuotojas A. Jovaiša.) Trečioji Lietuvių kalbos ir literatūros instituto dialektologinė ekspedicija buvo pagrindinai sukoncentruota šiaurės ir vidurio Lietuvos TSR tarmėse — Panevėžio, Pakruojo, Šeduvos, Ramygalos ir Kėdainių rajonuose. Be to, buvo tiriamos ir atskirų ekspedicijos dalyvių gimtosios ar joms artimos tarmės. Ekspedicijos metu ištirta 24 gyvenamųjų punktų tarmė, jų tarpe 16 gimtųjų tarmių. Reikia paminėti, kad šioje ekspedicijoje be Lietuvių kalbos ir literatūros instituto dialektologų dalyvavo du respublikos aukštųjų mokyklų dėstytojai ir penki respublikos mokytojai. Ekspedicijos metu buvo surinkta gausios medžiagos, patikslinančios pantininkų ir pontininkų tarmių plotą. Šio krašto surinktoji tarminė medžiaga rodo, kad dabartiniu metu pantininkams priklauso ir Smilgiai, o taip pat ir apylinkės apie Klovainius. Be to, pagal skirtingą lk tvirtagalių dvigarsių am, an ištarimą (vienur jie verčiami į om, on: pakrōmtė (pakramtė), kõmps (kampas), kitur — um, un: ruṅk(a) (ranka), kūmps (kampas) ir pati pantininkų patarmė naujai suskirstyta į dvi šnektas. Pantininkų patarmėje apie Surviliškį, Truskavą, Ramygalą, Ėriškes konstatuota taip pat, kad nekinčiuoti tvirtagraždžiai am, an dvigarsiai išlieka sveiki: brangùmas, pūsamėžis, o tvirtagaliai — išvirsta um, un: unksĭvas (ankstyvas), atkumpĭs (atkampys, užkampis) ir pan. Ekspedicijos metu surinkta daug naujos medžiagos apie kirčio atitraukimą, galūnių trumpėjimą, įvairius tiriamųjų tarmių vokalizmo svyravimus ir pan., surinkta daugiau kaip 600 vietovardžių, nemažą žodžių žodynui, tautosakos. Gimtųjų tarmių aprašuose, esančiuose už tiriamojo ploto ribos, ekspedicijos metu surinkta daug vertingos, kartografavimui svarbios ir naujos tarminės medžiagos. Sakysim, Kalnalio tarmės (Salantų raj., tyrė mokyt. P. Kniūkšta) apraše yra ne tik iškeltos tam kraštui būdingos kalbos ypatybės, bet ir mėgintos 197 nustatyti kai kurių, tik šiai tarmei charakteringų, ypatybių paplitimo ribos, surinkta daugiau kaip 300 vietų vardų, naujai iškelta, kad nekirčiuotoje esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyvių galūnėje lk balsį a atliepia tarmiškasis ą, pvz.: rašos (rašas), žėnos (žinas), o kirčiuotoje — dvibalsis ou, pvz.: kėrtous (kertas), bėgous (bėgas); sintaksės skyriuje iškeltas įdomus ir neįprastas reiškinys — prielinksnių ant, iš, lig, be, nuo, prie, po, už, dėl šalia kilmininko vartojimas su naudininko linksniu, pvz.: ba kūosė (be košės), es rūoba (iš trobos) ir kt. Toks pat reiškinys konstatuotas ir žemaičių donininkų plote tarp Grobštų, Dovilų ir Kalotės. Daug naujos ir vertingos tarminės medžiagos yra surinkusios ir respublikos aukštosios mokyklos. Vilniaus Valstybinio V.Kapsuko vardo universiteto dialektologai tyrinėjo aukštaičių vakariečių ir viduriečių pareigines tarmes (Ariogalos, Kėdainių, Šeduvos raj.). Ekspedicijoje dalyvavo 18 studentų ir vadovė (dėst. J. Kardelytė). Ištirta 8 gyvenamųjų punktų tarmė. Ištirtųjų punktų medžiaga patikslina aukštaičių vakariečių ir viduriečių tarmių ribą, priebalsio l kietėjimo izoglosą, iškelia nekirčiuotų ilgųjų balsių sutrumpėjimo ir kirčiuotų trumpųjų pailgėjimo atvejus, dvibalsių ie, uo tarimo įvairavimus, balsių i, u, e paplatėjimą dėl jų pozicijos žodyje; mėgina nustatyti galūnių trumpėjimo dėsnius, pateikia nemaža medžiagos apie kirčio atitraukimą, patikslina pirmosios linksniuotės daiktavardžių vienaskaitos naudininko galūnės u: vaikū (vaikui), ārkliu (arkliui) paplitimo izoglosę ir pan. Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto dialektologai 1959 metais tyrinėjo Kelmės rajono tarmes. Ekspedicijoje iš viso dalyvavo 27 studentai ir du vadovai (vyr. dėstytojai J. Aleksandravičius ir V. Grinaveckis). Ištirta 11 gyvenamųjų punktų tarmė. Surinktoje medžiagoje gausu lietuvių kalbos atlasui svarbių ir vertingų kalbinių faktų Adomaičių (tyrė B.Rokaitė, A.Iksalaitė ir A. Stunžėnaitė), Kubilių (tyrė R. Baltrušaitytė ir Z. Dzemionaitė), Kražių (tyrė G. Narauskaitė, D. Jonikaitė ir G. Čičelytė), Kušleikių (tyrė Ž. Urbonavičiūtė, E. Tamošaitytė ir J. Kelioytė), Tytuvėnėlių (tyrė A. Žigytė, S. Kurmanskis, G. Stielėnytė) ir Salopelkių (tyrė H. Blažytė ir Z. Kantminaitė) punktai duoda daug naujos medžiagos apie kirčio atitraukimą visais atvejais iš trumpos galūnės į kiekvieną (ilgą ir trumpą) prieš einantį skiemenį. Šis kalbos reiškinys, rodantis, kad lietuvių kalbos tarmėse be visuotinio (kai kirtis iš tvirtagalio ar trumpo žodžio galo į pradinius skiemenis atitraukiamas visais atvejais) ir sąlyginio kirčio (kai kirtis iš trumpos galūnės atitraukiamas tik į ilgą prieš einantį skiemenį) atitraukimo yra dar ir trečiasis kirčio atitraukimas, buvo konstatuotas jau ir ankstesnių tyrinėjimų metų⁹, tačiau neturėta tikslesnių jo paplitimo ribų. Pateikiamoji Kušleikių, Tytuvėnėlių ir Kubilių punktų tarminė medžiaga praplečia a -kam. esamojo laiko III-iojo asmens veiksmažodžių galūnės -ai (jis ėina, gaũna, nėša ~ jis eina, gauna, neša ir pan.) vartojimo ribas, o taip pat moteriškos giminės vardažodžių ir įvardžių daugiskaitos įnagininko galūnės -iums: lāpiums (lapėms), vargšūms (vargšėmis), kačiūms (katėmis) paplitimo plotą. Be to, šioje ekspedicijoje pirmą kartą konstatuota, kad vienskiemenių žodžių vienaskaitos galininko linksnio ga- 9 Plg. V. Grinaveckis. Galūnių trumpėjimas lietuvių kalbos tarmėse. Žr. VVPI Mokslo darbai, Lietuvių kalba ir literatūra, 8, 103—104, Vilniaus Valstybinis pedagoginis institutas, Vilnius, 1959. 198 lūnėje vietoje lk balsio ą čia tariamas dvibalsis au (pirmasis jo sandas turi nežymų balsio o atspalvį) pvz.: kàu (ką), tàu (tą), jàu (ja) ir d. kt. Šiaulių pedagoginis institutas 1959 m. ištyrė 21 gyvenamojo punkto tarmę. Darbams vadovavo vyr. dėst. M. Kuosienė. Ištirtų punktų medžiaga yra išimtinai gimtųjų tarmių aprašai. Tai ypač pakelia surinktosios medžiagos vertę, nes gimtąją tarmę, su kuria žmogus suaugęs nuo pat mažens, galima aprašyti tiksliausiai. Kaip teigiamą darbo pusę reikia paminėti ir tai, kad nemaža dalis šių aprašų yra iš žemaičių tarmių ir iš to Lietuvos TSR ploto, kuris priklauso visuotinio kirčio atitraukimo zonai. Šių tarmių sistema yra sunki ir sudėtinga, todėl užrašinėtojai susidūrė su nemažais sunkumais, ypač žymėdami kirtį ir priegaides. Antai, Gedkančių (Kelmės raj., tyrė N. Ribinskytė) ir Švėkšnos (Šilutės raj., tyrė A. Raukytė) tarmių aprašuose duota nemaža konkrečios ir patikimos medžiagos apie kirčio atitraukimą iš trumpos galūnės į kiekvieną prieš einantį skiemenį, o Pryšmančių (tyrė J. Lukauskas), Užvenčio (tyrė M. Sabutytė), Šaukoto (tyrė I. Pranevičiūtė), Gimbogalos (tyrė M. Švėgždaitė), Gilvyčių (tyrė D. Šidlauskaitė), Gruzdžių (tyrė Z. Ruškytė ir R. Andrijaitytė) tarmių aprašai nušviečia visuotinio kirčio atitraukimo dėsningumus ir svyravimus šiose tarmėse. Daugelyje ištirtų punktų, be tinkamo tarmės sistemos pavaizdavimo, iškelta dar ir naujos tarminės medžiagos, leidžiančios padidinti atskirų tarmių ypatybių išplitimo plotą, tų ypatybių paplitimo intensyvumą ir pan. Pavyzdžiui, Švėkšnos tarmės apraše gausiais pavyzdžiais patvirtinamas jau anksčiau kalbinėje literatūroje10 pastebėtas ir aprašytas įdomus fonetinis reiškinys — tarmiškojo balsio e (lk atliepia e ir ė) išvirtimas į a, jeigu jis eina prieš kietą priebalsį: màtà (metai), pamalàti (pameluoti), ràtà (reta), sáns (senas), svàkàtą (sveikata), šìmat (šimet), ràk (reikia). Aukštašlyno (tyrė S. Dobilait y tė), Laužų (tyrė I. Paulauskaitė, abu punktai Raseinių raj.) tarminė medžiaga rodo, kad šiose apylinkėse moteriškos giminės vardažodžiai ir įvardžiai daugiskaitos vietininko linksnyje turi vyriškos giminės galūnes, pvz.: dilgėliuose (dilgėlėse), akiuose (akyse), gėlduose (geldose), širdžiuose (širdyse), marčiuose (marčiose). Daug vertingų tarmių ypatybių iškelta ir kituose tarmių aprašuose. Dabartiniu metu ištirtasis Pietų Lietuvos tarmių plotas pradedamas kartografuoti, atskiros tarminės ypatybės fiksuojamos žemėlapyje, nurodomas jų išplitimo plotas ir ribos. Atskiruose žemėlapiuose bus matomi tarmių ypatybių susikryžiavimo ir susikirtimo mazgai, jų įvairavimas, jų atsiradimo centrai ir kt. Žemėlapiuose pavaizduotos tarminės ypatybės duos aiškų lietuvių lk susiformavimo ir jos raidos vaizdą, nušvies lietuvių lk ir tarmių tarpusavio santykius istorijos eigoje, įlies nemaža šviesos į lietuvių kalbos ryšių aiškinimą su giminingomis kalbomis ir pan. TEKSTAI Apie bažnyčią Ištais inėjo momà sūnų bažnyčon. Sāko, eik bažnyčon, tas nuvėj. Neažāj bažnyčon, ale mėlnyčon, tį pavàikščoj, pazdairė mėlnyčon kep džirbasi ir atāj namo. Momà jamp kláusiasi: sāko, tai kų tu tį ragėjai bažnyčoj? Tai ānas sāko: 10 Žr. Vl. Grinaveckis, Šiaurės vakarų dunininkų tarmių fonetinės ypatybės ir jų raida, filologijos mokslų kandidato laipsnio disertacijos autoreferatas, 8, Vilnius, 1956. 199 ragėjau ponų Jėzusų ir švintų ponų, o švinta ponė sėdž ir visa sako: Itlium pitlium, itlium pitlium. Tai momà sako: tai tu durnas, tai kur tu buvai, mõš tu neažėjai bažnyčon a mėlnyčon. Papasakojo Plakina Juzefa, 52 m. iš Bebrėnų k. Lazūnų apyl. Apie pautienę Sùkepė vieną bóba paučienį (kiaušinienę) nedėlion ir nuvėj baznyčon nevalgi, paučienį gi pametė (paliko) namie um paludniôs (pietums) ir baznyčoj niekáp negāli pamiršče pie paučienį, kat kas be jós niekas nesuvėst, kõlek anà bus baznyčoj. Ir anà kalbi póterus paskrīkščiji (persižegnojusi), o jái galvói dūmojasi, lygiai kas vientara (vis tiek) sako, što távu paučienį jau ėma (ėda, valgo). Tep itai, kas kų blóga dūmojasi galvói, tai ùtarija (kalba), što čārtas tau padsakinėja, tēp rēikia pastatyt kvygu (špyga) ir čārtas (velnias) actupis (atstos). Tep anà gi baznyčoj per pecùs pastàtė kvygu, o čārto gi ti nērā, kùrgi bus čārtas baznyčoj, ti bóba būvo až pecų priklaupì (atsiklaupusi). Anà ragi ir paci sáu dūmoja: kiba tój bóba sudūro (sukvailo): baznyčoj kvyguš stāto. O ti būvo ir ciesà pie paučienį: maski (maži) vaikai susrìnko zabavliôcis (žaisti), kap momà būvo baznyčoj, ir āny tep zabavliôjasi: būvo jaunieji, bernūkas apsitaisē až jāunujį, mergznà (mergaitė) — až jāunujų. Nu tēpgi jaunúosius rēikia čāstavocė (vaišinti). Nu tai tasái bernėkas iš tos pirkios, kur būvo paučienė, pastatė paučienį ir suválgė. Atāj momà iš baznyčos į rag — paučienė suvėstà. Ir momà pavelėj (sumušė) sāvu bernėku. Papasakojo Plakina Juzefa iš Bebrėnų k. Lazūnų apyl. Vaikų pasaka Ėjau aš kelių per medžių (mišką), radai aš—vilkas izgąsį, rasižójį guli, musių prilýndi pilni nastrai. Aš dūmojau, ānas izgąužį. A sakau, rēikia pazdairyč, ar pripūvi kitas šónas. Aš ažlaidžiau kniblius (nagus) ir ėmiau jį vešt in kito šóno. Kāt asigāv ānas, kāt šóko ānas, kāt sviet mani pie kélmų, mani izgūzdino mōcnai ir pác isiguñdo, pérskrbdo per upēblį ir išgaišo, o mái dvi nedėlias sopėj šónas. Papasakojo Avižičius Juozas, 49 m. iš Pasalių k. Daunorių apyl. Nuotykių pasaka Dagirdau aš, tò dunguj dūoma aš kamōru (uodą) telččin, a až misių—kārvi. Aš prigáudžiau kamōru ir misių, nunėšiau dungun mainyč. Atajau aš pas uōžuolų, išlindau aš in ito uōžuolo, nekvotuoja dungun išlūsc trijų metrų. Kų māni dzīrpc? Ėmiau aš kavōlkų pagalio, naddūrau ir išlindau. Dāu māni tį telaičių, pridalijo māni kārviu, atvarau aš pas tų vuōžuolų — viršus nugruvo. Kų māni dzīrpc, nēr kāp žāmēn unlīsc. Papjōviau aš tuos kārves, papjōviau telaičius, iš skūras paišpjōviau diržus, pasusiuvau aš jàs ir lādziau itais diržais žāmēn. Nekvotoja žāmēs māni nusilāist pīnkiosdešimt metrų. Išāi burys (vētra), kāt rāspūtė mani: to Maskvōn manē varbnējā vējus, to Pēterburkan, in diržo karbliūoju. 200 Varbnėj mani varbnėj, pakā aš neatrūkau. Kāp atrūkau, aš tokiōn bōgnon (balon) sulig kāklo bālōn nulbndau ir sėdžiu bālōj—nēr kām ištsc. Atājo ūnčis, suvijo un galvōs lizdų, pridėjo paūtų (kiaušinių), o aš sėdžiu bāloj. Atāj šuvā rbnkc itus pautus, o aš kāp insikūdiau až vuodegōs ir išstisė mani ir vōt nū Vilniun atvažavau. Papasakojo Avižičius Juozas Pasaka Būvo biednas žmuo, biednai gyveno. Išėj keliu ir ēima. Susčiko diedų, senų senelių. Kur tū eimi—klāusia. Eimi, dziedule, ieškoc kat žmogek gyven tuvės (gyvenimo) grēast. O kur tū rasi, eik paz mani, eisim abūdu liečyc (gydyti) žmonių. Nū any ir nuvēj abūdu, kur žmogų raūda kvāru, išliēcija i itep āny vāikščio visų čėsų. Jaū grāšu aždžirbo āny ciēlu tarbēly. Atāj tās dziedulis, vōt, sāko, bīktersim (pailsėsim) cionai, eik su gāu baronāici (aviniuka), ašpjausim, in ūgnes sukēpsim ir suvėsim. Tās dziedulis acigule miego, o itas ašpjov baronāičį, počkas (inkstus) dastōj, skōra in ūgnes sukēpē ir suvėdė. Diedas pragzāvo (pabudo), ot, sāko, dastōj manī počkas, aš sukēpsiu, suvēsiu. Dziedule, juodām barōnip nēra jū. Kāp itai nēra, žednām barōnip yra. Ānas neprisipažindzēi, kāt suvėdė, melāu dziedūliu. Any tū baronāičį suvėdė, ir dziedulis itų žmogų pamētė (paliko) cionai, o aš, sāko, suvaikščiosiu namō, iš tū neliēčiu be mani. Ānas ju ir pamētē. Kur būvi, asiigo pōno dukte. Atāj jōp itop žmogō biednōn išliēčyc. O, sāko, aš išliēčysiu. Ānas rōgēj, kāp dziedulis liēčijo, tai ir ānas išliēčis. O tās dziedulis ne dziedas, ale dėvas — dōva jām gyventuvį. Ānas nuvēj liēčyc, meigų ēm papjāuste peiliū, papjāuste — sukraūc nesukrāuna, insikrūvino runkās ir pāts insikrūvino ir nieko nepadāro — neišliēčija. Jaū jī ēmė pōna in viselicos, jau jī pakārš, jau jī eme kārt, kur būvi, dziedulis atājō. Ot, šelma, kū tū padarei! Āš tāu sakiau neliēčyc, o tū be mani nuvejai liēčyc, ir vōt pakārš tavi. Nū, āī yra juodām baroni počkos? Dziedule, nēra. Jaū tū kāria, tāvo smerčis, ir vientara nēra. Nu, tokiā bēda, jau nēra, niekō ir nēra, ir nuvēj dziedulis pōnop itop liēčyc tōs mergōs, kur ānas papjāuste. Pērprausē tų meigų dziedulis, sukrōv kavalkūs, kur ānas papjāuste, kūkteria vienōn ausin, kūkteria kitōn ausin — mergā isikēle, stojōs sveikā. Nū vōt, im pōno pasākē, palāidz itų dūrinį, nekāk, āš až jī išliēčijau. Pōnas ir palāit jī. Dziedulis sāko jām, nu, dāikai, sāko, neik liēčyc be mani, ba tū pakārš, vientara jāu tāu kvōcis grāšu ik smerči. Dziedulis ēm dalyč grāšu. Krāuna vienų krūvēlb, krāuna kitų krūvēlb ir krāuna trācių krūvēlb. Dziedule, kū tū dzirbi, tris krūvelas, grāšu krāuni, mēs iš abūdu liēčijom, mūsp trācio nebūvo. Ot, sāko, vaike: itai tāu krūvēla grāšu, itai manī krūvēla, o ito trāčia krūvēla tām, kās barōno počkas suvēdė. Ānas asijuokē — dzieduli, tai āš suvēdiau. Kur tū, sāko, suvēdei, jau tāu smerčis būvo, neprisipažīnai, o kāp grāšu išvydai, tai prisipažinējai, kū počkas suvēdei, sāko, eik eik, necēsā. Dziedule, dziūm (garbės žodis), āš suvēdiau. Ot, šelma, tī kōra, smerčis tava būvo, neprisipažīnai, o kāp grāšu išvydai, prisipažīnai—grāšai brungesni kap gyventuve. Dziedūlis ēm visās krūvēlas supȳlē tarbēlen ir āndavē jām. Nā, gyvēn ir kat daugēst neitāi liēčyc. Daikai dievāi nevāikščioja — niēkali vāikščiojo. Papasakojo Avižičius Juozas 201 Apie bites Būvo teip: itai dzīevas čārtu apvýle (apgavo). Čārtas asistoroji bitės, a dzieviep būvo itiej varmai, kur kūnda kārves, arklius. Dzīevas rāg, što itai mēdu nešoja, dzīevas ažnorēj medauš, tadū sāko un čārto: davai pamainysim, tu mān duosi bitės, aš tau varmūs. Tadū čārtas sāko: a moža itai tu mani padvilsi (apgausi), moža negēra bus, kad možnēt atmainyć (atsikeisti). Dzīevas suzglašijo (sutiko), ir itai jau rēikia pasakýć, kadū jau itai atmainyć, kad negerai bus čārtu varmai: ānas gi nežīno, moža ciej varmai bus geraū, kap bitės. Tadū dzīevas sāko: tadui acimainysi, kai nubyres visi lakštai (lapai) nog mēdzegų (medžių). Čārtas gi žīno, što rūdeni nubyres, o dzīevas tadū išmislyjo kvāų (pušį) ir āglų, što lakštai nēbyra nigdi (niekada). Tadū čārtas ateima rūdeni dzievōp, što jau lakštai nubyrėj. Tadū dzīevas sāko un čārto: kiba tu sliepas (aklas), pazdair, ar nubyrej. Įtas čārtas pazdairė ku yŕa, ir asīliko dzieviep bitės. Ir dzīevas dāu žmonēmi ir pasākē: kur bitės, ti perkūnas nedauš nigdi. Papasakojo Spiečys, 58 m. iš Dervagių k. Daunorių apyl. Rauda motinai mirus Da mana mômula, kam tu mani pametei, da aš likau siratēla, da žmonijai vaikēliai, da turi mômulų; da kaselas ašukuoja, kaselas ašpina, da marškinaičius paskalauna, da darbélius padzirba, da paš kādzina: unksci nepatūdžina, da vėličkai nepaguldo. Da mana mômula, da tau padarė pirkėl'; da anā tumsicka, nē šviesumōs nepadarė. Da mani dziedūliai, kokių jūs pirkėl' pastātėt, da kokių nevesēlų (nelinksma). Da mana mômula, da tu guli čykickai (tykiai), da tu mūs neažūtarāji, da tu mūs neacisakai, runkėlių nepajūdzini, ažūtaric negali. Da mana mômula, ateik tu unkscickai, da pabūdzini mani gražickai, da padai tu po lungeliū, pašauk tu savų vaikēlių, kat āny neažmiegōtų, kat āny usikeltų darbėlių dzīrpc, ba āny gali ažmiekc, ba āny nedamōkyci, be savōs mômulēs, be savōs radnōsios. Svēčimos cetulēs, tai ne mômulēs, tai ānos neškādzina, tai kāp yŕa sūnkičku, kap yŕa negēra, nēr kam mūs pašaukc, nēr kam mūs paš kādzinc, nēr kam vālgvc sugatāvyc, mūs pavalginc, be savōs mômulēs, be savōs radnōsios. Prirašai tu kortēli' (laiškelį), duo paukštāitei, kat anā ažneštų, kat anā pašauktų, kat aš galētau pračb̄tōc, kat aš pažīntau savōs momōs žodēli. Da tu mana mômula, da aš tī daugiau neūžvysiu, aš tī neindairīsiu (nepamatysiu), da mana mômula, kadū tu mani acimsi. Paraudojo Audzevičiūtė Vikčia, 72 m. iš Uosiagirų k. Daunorių apyl. Rauda dukteriai mirus Da manā dukțelā, da manā mielōji, da manā uogāite, da manā paukštāite, da aš tavį neišvysiu, nebūs tavų pėdelių, nebūs tavų žodelių, da nebūs kam mani atmainýce (pakeisti), nebūs tavų darbėlių. Kōl tu tep jaunā numirai, kōl tu tep skōra ažvytai, kap žolāla rūdeni, kap gėlēla sodēly? Kōl tu mani pametei, kōl tu mani sēnų pametei, tu jaunā nuvėjai žemēlen, ko tu pasnēvojai (supykai), ar an mani senōs, ar tau būvo sunkū tep būce? Kas manōs senystos dazdairnēs (žiū- 202 rės), kas mani pakõps (palaidos) šėničkų? Aš cikėjau, kat tu mani, manà duktele, daždairys manõs smėrcies, o mán acėjo tavi jaunickų pakõpė, žemėlen padėc. Bus tavà pirkėlė be lungėlių, da tumsicka da smūtnicka: nei žodelių neišgirsiu, neišvysiu tavų pėdėlių — nei girdėc, nei ragėc, tu mán nei aciqsi kõrtos (laiško), nei až prachėtósitu (perskaitysiu) tavõs kortėles, tu maníp neateisi, niūko nesakýsi, kokia tìp (tavo) gyvėntuvė (gyvenimas) po tókiu žemėli, da manà duktele. Paraudõjo Avižičienė Paulina, 48 m. iš Dervagių k. Daunorių apyl. Rauda vyrui mirus Da mánas vyrãlis, da mánas gražàšnyckai (gražiausiasis), da mánas miėlasai, kám tu numirai, kam mani pãmetei (palikai)? Eís žmõnės žagrì arc, o mán nèr kam bus paãrc, manà biržėlė asiliks neartà. Gaspadorėlis tãvas sūnėlis mãškickas (mažas), nèr kam jo pamõkyc, davėsc, savo bocìulio (tėvelio) anàs nemìnės, nežnõs bocìos. Eís žmonių vaikėliai su savais bocìuliais šienáuce, o anàs kap kelmėlis stovės, vaikai jį lùmis (skriaus), ir nebùs kam ažmėsc žõdzo. Man sunkù viėnai asilìki, ku aš džirpsiu dãbar, kur mán dẹcis, kur mán eíc? Kõl mani pametei vienų, kõl tu nėmei su saimì? Tu manì nepamirždžinėji, skarei su saimi rėnk (imk), kat aš vargėliu nevarktáu! Eís kitos martėlės su savais výrais, o man rėikia viėnai eíc. Da tu mánas vyrėli, žõlaitė žalička augs in tavo kapčálio (kapelio), atėis vasarėlė, degžėlė kukavõs, paukštáitės čepetùos, muraškáitės, žužáitės visos atgìs, lìs tu viėnas gulėsi žemėlej. Testa džėvas tau duõs dungų, ka tau būt naigeráu eíc dungóp. Paraudõjo Spiecienė Ona, 60 m. iš Dervagių k. Daunorių apyl. Lopšinė Actój, actój, kacináičiau júodasai, nebùdzin mán vaikėlio! Àš nuog tų skūrálbi nujimsìu, savàm vaikėliu šùbėlį pasiùsiu. Apsik apsìk, kacináičiau márgasai, nebùdzin mán vaikėlio! Àš nuog tų skūrálbi nujimsìu, vaikėliu kailinėčius pasiùsiu. Apsik apsìk, kacináičiau báltasai, nebùdzin mán vaikėlio! Àš nuog tų skūrálbi nujimsìu, vaikėliu marškináičius pasiùsiu. Padainavo Audzevičiūtė Vikcia, 72 m. iš Uosiagirių k. Daunorių apyl. Lopšinė Supù supù aš tỹ, manà tu duktaite gražickój, manà tu mielickój, às tỹ škãdžinu, às tỹ supù, às táu giesmaitì giemu, kat tu pamiegótai. Padainavo Audzevičiūtė Vikcia 203 Piemenų daina Nelij nelij, lietutėlis, tavi vaiką pašals pašals: po krūmelius sėdėdamu, lūstu duonos turėdamu, po rėikelu raikydamu, po kūsnelį dalydamu. Padainavo: Kavalčiuk Paulina, 49 m., Tulko Juzefa, 60 m., Stankevič Vladislava, 45 m., Žaldak Olesia, 56 m., Tulko Ana, 53 m., Žaldak Olimpija, 48 m., ir Plakina Juzefa, 52 m. Visos iš Bebrėnų k. Lazūnų apyl. Malda į mėnulį 1) Jaunas maladikėlis, un dangaus karalis, tau prybūc, a mūmiem sveikiem būc. Užrašyta Šeškų k. Daunorių apyl. iš Škarbeliosios Vikčios, apie 65 m. 2) Jaunas mėnelis, un dangaus karalis, tebūna tau karūna, o mái sveikatā ir gyventuvė. Užrašyta iš Audzevičiūtės Vikčios Daina Šoko kiškis po ulyčių, o mergėlės po svetlyčių (seklyčia): norėj kiškis pazdairyć, kų mergėlės džirba. O mergėlės kūgi pėša, kūgi pėša, turgun veža, o bernėkai piłkdzina, o bernėkai piłkdzina. Padainavo Audzevičiūtė Vikčia Mįslės 1) Vaikščioja po sienų su raudonu kaptonu (prūsųokai). 2) Dživijosbi momosbl po pinkiųs sūnus ir vienas vardas visiem (ruńkos). 3) Pilnas tvartas avytačių, i liś vienas barōnas bliāuna (baznyčia ir kunigas). 4) Bačka be dugno ir be abrūčų (lankų), i be ničko, ir pilna vyno (pautas -- kiaušinis). 5) Be rūnkų ir be kirvio, ir pastacyta pirkia (paukštės lizdas). 6) Iš galvōs uodega ir iš uodegōs uodega (arklįs). 7) Aguōnos grūdėlis kalādį pėrvercia (blusā inkūnda žmōgu). 8) Visas mędzias lygus, vienā šakā ilgā (dainyčia — milžtuvė). 9) Um mędzegos dzieśkā rūksta (obuolys). 10) Momā glūdži (lygi), bociā arbōtas (kuprotas), vaikai pasiuciniai (grūndymas, klūonas, spragelai). 204 СБОР ДИАЛЕКТНОГО МАТЕРИАЛА ДЛЯ ЛИНГВИСТИЧЕСКОГО АТЛАСА ЛИТОВСКОГО ЯЗЫКА Э. И. ГРИНАВЕЦКЕНЕ Резюме В статье указывается на важную область литовского языкознания— изучения литовских говоров и сбор диалектного материала для литовского лингвистического атласа. Эта работа проводится в нашей республике с 1951 года. В ней принимают активное участие Кафедры литовского языка высших школ республики и Сектор Истории языка и диалектологии Института литовского языка и литературы АН Литовской ССР (являющийся в этой работе руководящим и координирующим центром). До сих пор собран диалектный материал из более чем 500 населенных пунктов территории Литовской ССР, а кроме того из некоторых изолированных литовских островов, находящихся на территории западной Белоруссии. В будущем остается исследовать говоры остальных 200 населенных пунктов, входящих в сетку нашего Диалектологического Атласа, и сбор данных для Атласа литовских говоров будет завершен. Записи и изучение диалектного материала стали особенно интенсивными в последние годы. Только за 1959 год собран диалектный материал из 85 населенных пунктов. В статье освещен ход диалектных исследований, выявляется научная ценность собранного диалектного материала, указывается на важные для литовской диалектологии языковые явления, сохраняющиеся в говорах, подчеркивается большое значение подготовляемого лингвистического атласа литовского языка.