Zietelos tarmės įvardis

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, III LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA ZIETELOS TARMĖS ĮVARDIS1 A. VIDUGIRIS 1 §. Zietelos tarme jau iš tradicijos yra vadinama Zasečių ir Pagirių sodžių šnekta. Tie sodžiai yra Baltarusijos TSR Gardino srt. Zietelos (bltr. Diatlovo) rajono šiaurinėje dalyje. Lietuvių kalba viešajame gyvenime ir šeimose čia beveik nebevartojama. Gerai lietuviškai kalbėti moka tik nedaugelis tarmės atstovų (jauniausiam jų 50 m., o seniausiam 96 m. amž.). Be lietuvių kalbos pagrindiniai tarmės atstovai dar gerai moka vietos baltarusių tarmę (t. y. „po-prostu“), rusų ir lenkų kalbas. Nuo artimiausių lietuviškai kalbančių dzūkų vietų: Ródūnios, Varanávo raj. (tiesia linija apie 60—80 km iki Zietelos), Lazūnų apyl. (Jūrótiškių raj., apie 80 km), Naujųjų Giernykų sodžiaus2 (Ščiūčino raj., apie 50 km), Ažierkų sodžiaus (Gardino raj., apie 120 km) Zietelos tarmė skiriasi šiomis fonetinėmis ypatybėmis: išlaiko sveikus nosinius ą, ę ir mišriuosius dvigarsius am, an, em, en, pvz.: ižgązdina3, tęsa „tęsia, tempia“, kampas, pantis, temt ~ temti, penki, o taip pat nedzūkuoja, pvz.: pari, gaid’s, dienà, dvi, svėčias, mẽdžas „medis“. Taigi, šiomis dviem ypatybėm Zietelos tarmė sutampa su vakarų ir vidurio aukštaičių tarmėmis. Visomis kitomis fonetinėmis ypatybėmis Zietelos tarmė yra arba pa- 1 Šio straipsnio santrauka skaityta dialektologinėje konferencijoje 1959 m. „Zietelos tarmės įvardis“ yra rašomo didesnio darbo „Zietelos tarmė“ dalis. Plačiau apie gyventojų ir tarmės tyrinėjimo istoriją yra jau rašyta, žr. A. Vidugiris, Kai kurios Zietelos tarmės ypatybės ir Nauji darbai apie Lietuvių kalbos tarmes. — Lietuvių kalbotyros klausimai, 2, 195—213, 239—246, Vilnius, 1959. 2 Baltarusijos TSR Gardino srt. Ščiūčino raj. šiaurinėje dalyje (8 km. nuo rajono centro) yra vadinamasis Naujųjų Giernykų sodžius (bltr. Новые Герники), kurio gyventojai, pasak vietinių žmonių, XIX a. antrojoje pusėje atsikėlė nuo Varėnos ir Marcinkonių. Seniau gyvenę čia 18 šeimų lietuvių, dabar (1958 m. duomenimis) jų skaičius sumažėjęs daugiau negu pusiau. Šeimose ir tarp savęs vyresnieji kalbasi gražia dzūkų tarme. Vaikai lietuviškai nebemoka. 3 Vartojama atlaso medžiagos rinkimo programoje nurodyta transkripcija, žr. Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programa, II leid., 105—118, Vilnius, 1956. Kirčio ženklas ant garsų a ir e kartu rodo ir jų ilgumą. Nekirčiuoto garso ilgumas žymimas taškeliu viršuje iš dešinės pusės. Garsų i ir u ilgumas, nepriklausomai ar jie kirčiuoti ar nekirčiuoti, žymimas visur. Iš prigimties ilgų garsų o ir ė ilgumas niekur nežymimas. Grynuju ir mišriųjų dvigarsių priegaidės, ženklai (´, ~) žymi atitinkamų sandų ilgumą, išskyrus i, u + l, m, n, r, kurių pirmasis sandas Zietelos tarmėje visada yra trumpas. Tirkiniuose varduose vartojamos didžiosios raidės. Dvigarsių ir ilgųjų balsių priegaidės žymimos iš klausos. 8. Kalbotyros klausimai, III 113 naši į dzūkų ir jiems gretimų rytų aukštaičių šnektas, arba yra savita ir užima atskirą vietą lietuvių kalbos tarmių tarpe. 2 §. Daug medžiagos, rodančios Zietelos tarmės archaiškumą ir savotiškumą, duoda įvardis. Zietelos tarmės įvardis turi nemaža senų morfologijos elementų, kurių kartais ne tik kitose tarmėse, bet ir tos pačios tarmės kitose kalbos dalyse nebesutinkama. Todėl čia smulkiau ir aprašoma įvardžio morfologija. Zietelos tarmėje, kaip ir lk, yra giminių ir negiminių įvardžių. Skaičiai yra tik du. Dviskaitos net ir liekanų nepastebėta: jos vietoje vartojamos daugiskaitos formos su skaitvardžiais du, dvi, abu, abi, pvz.: o kanà jūs abù vaikščiojat „o kur jūs abu vaikščiojote“; tik mės dvi būvom Zieteloj. Skyriais įvardžiai skirstomi pagal reikšmę ir savo funkcijas sakinyje. Asmeniniai įvardžiai 3 §. Tarmėje yra vartojami šie asmeniniai įvardžiai: aš, tu, anas „jis“ ir anà „ji“. Pastarieji du įvardžiai anas ir anà plačiau apžvelgiami prie giminių įvardžių (žr. 14, 21—33 §§). Dėl savotiškos kaitybos atskirai yra aprašinėjami asmeniniai įvardžiai aš, tu ir sangražinis įvardis savè „sąvęs“. Jie kaitomi šitaip: Vienaskaita Daugiskaita V. aš (lėš) tù — mẽs || mės, jū·s || jū·s K. manè, tavè, savè mū·su⁴, jū·su· N. mán, táu, sáu mùmⁱ⁴, jùmⁱ⁴ G. manè, tavè, savè mùs || mùm, jùs Į. manīm, tavīm, savīm mùmⁱ⁴, jùmⁱ⁴ In.⁵ savī· II.⁵ manīn⁶ savīn Ad.⁵ manip || tavip || savip || mū·sip⁴ || jū·sip⁴ || manīm(p), tavīm(p), savīm(p) mū·sīm(p), jū·sīm(p) Al.⁵ mù·sūm(t) || jù·sūm(t)⁶ || mù·sūmpƚ, jù·sūmpƚ Negiminių įvardžių (aš, tu, savè) linksnių ypatybės 4 §. Pirmiausia krinta į akis dvi lygiagretės pirmojo asmens vns. vardininko formos aš ir ėš. Lytis ėš (kartais aš) yra rečiau vartojama negu aš: ėš mẽko nežnaũ; 4 Formos su dviem kirčiais rodo, kad jos gali turėti kirtį ir šaknyje, ir galūnėje, pvz. mùmi || mùmī, mù·sip || mù·sip. 5 Visi keturi postpoziciniai vietininkai dėl patogumo yra vadinami lotyniškais vardais: vidaus esamasis (inessivus) — inesyvas, vidaus einamasis (illativus) — iliatyvas; pašalio esamasis (adessivus) — adesyvas, pašalio einamasis (allativus) — aliatyvas. 6 Dalis nenugirstų formų (manīn, mù·sūm, jù·sūmt) paradigmai buvo paimta iš Ch. S. Stang, Die litauische Mundart von Zasėčiai im Gebiet von Wilna. — „Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap“, 18, 189 (1958). 114 aik šeri, es tau graža· merga· parodi·su; es visa žinojau7. Apie lyties es senumą liudija senieji raštai8 ir kitos kalbos, būtent: la es, sen. isl. ek, arm. es, gr. ἐγώ lot. ego9. Formos es greta aš egzistavimą lietuvių kalboje kalbininkai aiškina balsių a-: e- kaitaliojimuisi žodžio pradžioje10. Tačiau tokį a ir e pasikeitimą paaiškinti vien dabartine Zietelos tarme nebūtų galima, nes daugiau pavyzdžių su e žodžio pradžioje nesutikta (plg. ašis, ažaras, ėglė, apušė). Nebent šiam žodžiui — vienaskiemeniui — buvo padaryta išimtis. Antrojo asmens įvardis tū kartais pavartojamas ir su pabrėžiamąją reikšmę turinčia dalełyte -ai: o kur tūjei buvai (čia j yra įspraustas tarp balsių hiatui išvengti). 5 §. Vienaskaitos kilmininko ir galininko lytys visiškai sutampa, būtent: aš ir nu-nuok nebūs tavė čā „ar ir šiandien nebus tavęs čia“, pamėšk dėle savė „palik dėl savęs“, aik nug manė, bo aš kūlsu tavė „eik nuo manęs, nes aš mušiu tave“, sakė, kad manė išrinkęs sakė, kad mane paims“. Manoma, kad galūnė e ir jos vartojimas abiem šiems linksniams yra labai senoviški dalykai, plg. sen. sl. mene, tebe, sebe11. Tokią pat bendrą tų abiejų linksnių galūnę pažįsta ir lietuvių senieji raštai12. Galimas dalykas, kad tokia pat sena yra kai kuriose mūsų šnektose ir šiandien sutinkama vns. klm. galūnė -e, pvz., šiaurinėje Šakių raj. ir pietvakarinėje Kauno raj. dalyje (kairiojoje Nemuno pusėje), kai kur Kaišiadorių ir Vie vio rajonuose. Tik čia tos formos dažnai turi kirtį šaknyje, būtent: mane, tave, save arba manė, tavė, savė (greta daž. manė, tavė, savė, arba manės, tavės, savės)13. Tuo tarpu visos Zietelai teritoriniu atžvilgiu artimesnės dzūkų šnektos (Azierkų, Rodūnios, Varanavo, Lazūnų apyl.) vns. kilmininką taria: manī, tavī, savī; greta mānī, tāvī, sāvī; o galininką — manī, tavī, savī greta mānī, tāvī, sāvī arba manī, tavī, savī. 6 §. Vns. naudininkas turi daugiausia sutrumpėjusias formas, t. y., tokias pat, kaip lk, būtent: mān (rečiau mān), tāu, sāu. Tik porą kartų pasitaikė nugirsti ilgesnes formas, pvz.: ānas man dúoja dúonos „jis man duoda duonos“; jām reīkā savī „jam reikia sau“. Kaip matome, šios pastarosios ilgesnės formos kirčiuoja galūnę. Senieji raštai rodo kirtį buvus šaknyje, plg. Daukšos Postilė — māng 28726, 7 Pastebėtina, kad formą es ne visi tarmės atstovai lygiai dažnai vartoja. Dažniausiai ją taria B. Žukelis (apie 50 m. amž.), P. Chaleckienė (96 m. amž.), V. Kaška (60 m. amž.) 8 A. Bezzenberger, Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache, 161, Göttingen 1877; J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, 504, Rīgā, 1951 (toliau — Gramatika); P. Arumaa, Untersuchungen zur Geschichte der litauischen Personalpronomina, 9–11, Tartu, 1933 (toliau — Untersuchungen …); Lietuvių kalbos žodynas, 2, 843 (red. J. Balčikonis), Vilnius, 1947. 9 Žr. J. Endzelīns, Gramatika, 504; J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 147, Vilnius, 1957. 10 P. Arumaa, Untersuchungen…, 9–12; J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, 3, 135, Warszawa, 1956 (toliau — Gramatyka…). 11 J. Endzelīns, Gramatika, 504–507, 510; J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 147–148; J. Otrębski, Gramatyka…, 3, 135–137. 12 Plg. Bezzenberger, min. veik., 161, 162. 13 Plg. lietuvių kalbos tarmių atlasui surinktą medžiagą iš pietinės Lietuvos TSR dalies, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto dialektologinę kartoteką (284 Programos klausimas). 115 tāvi-gu 175₃₀, tāvi 481₂₈, savi 16₂₇¹⁴. Tikriausiai čia kirtis bus nukeltas pagal vns. adesyvo lytis manip, tavip, savip. Tik kartą tepavyko nugirsti enklitiškai pavartotą vns. naudininko formą mi, būtent: „anas āčunčia mi kō“ jis (sūnus) atsiunčia man ko nors“ (P. Chaleckienė iš Pagirių, 96 m. amž.). Senuosiuose raštuose mi turi ir naudininko, ir galininko prasmę, pvz.: iš to mi auga džiaugsmas; anas mi veda15 7 §. Vns. įnagininko lytis yra be galūninio -i, pvz.: manim, tavim, savim. Formose tavim, savim priebalsis v kaitaliojasi su j, pvz.: tajim, sajim. Šie priebalsiai keičiasi vietomis ir vns. adesyve (plg. 9 §). Lazūnų tarmėje v vietoje negirdėti jokio priebalsio: saim „savim“, eišu su taim „eisiu su tavim“. Tarmėje pasitaiko savotiškų konstrukcijų, kur įvardis savim yra veiksmo atlikėjo įnagininkas, prilygstas įrankio įnagininkui, pvz.: pàc sajim nešasi; pãties savim pastãtė pìrkà „vieni patys, be kitų pagalbos pastatė pirkią“, plg. nebūva ārlə, gãvom sàvim partrāukti; stùmk sàvim (Šakyna); āriem sàvim (Kuršėnai). Retkarčiais vns. įng. prasme yra pavartojamas vns. adesyvas, pvz.: sa taip nôra gerāst susidėdinet „su tavimi verčiau noriu susidėti“; às sa taip neisù „aš su tavimi neisiu“. 8 §. Vns. inesyvas ir iliatyvas turi tokią pat galūnę, kaip ia-, - arba priebalsinio kamieno vardažodžiai, būtent, -in, -yn: manīn; prìrbinkāi vãndinio savīn „pririjau vandenio į save“; dar ānas savī turi vãndinio „dabar jis savyje turi vandenio“. 9 §. Vns. adesyvo formos yra keleriopos, pvz.: manip išgurdinėj dañtis „mano dantis iškrito“; bùt manīmp ku dėlo „aš turėjau kuodelio (verpti)“; manīm dar ìr dvi kárvi „aš turiu dar dvi karves“; manīm nenōri bū't „pas mane nenori būti“; tavōp jau senì nagìnėi „tavo jau senos naginės“; o tajìp kas ìr „o ką tu turi“; kas tavōmp tìep kvėpà „kas tavo (pas tave) taip kvepia“; ar tajìmp momà ìr „ar tu turi mamą“; tavīm čebãtai ìlgì „tavo batai ilgi“; o savīmp tu nėturi alavẽlo „ar prie savęs neturi pieštuko“; anù sajìp viso turi „ji (pas save, namie) visko turi“. Lytys manip, tavip (|| tajip), savip (|| sajip), manoma¹⁶, yra padarytos iš senojo nepostpozicinio vietininko, sutapusio su senuoju naudininku (mani, tavi, savi) ir postpozicijos -pi. O kitos lytys, būtent, manīmp, tavīmp || tajīmp, savīmp || sajīmp, spėjama, kad tai yra analoginiai dariniai, atsiradę pagal giminingų įvardžių vns. adesyvo lytis: jãmp, tãmp, kurios davė įspūdį, kad įvardžių vns. adesyvas turi galūnę -mp. Šitą galūnę antriniu keliu imta dėti prie senojo nepostpozicinio vns. vietininko (arba naudininko) lyčių¹⁷. P. Arumaa, pastarąsias formas aiškina dgs. adesyvo formų mu'sīm̄p, ju'sīm̄p įtaka¹⁸. Formose manīm, tavīm, savīm priebalsis v yra nukritęs dėl sunkumo jį ištarti. ¹⁴ Žr. Dau(k)šos Postilę, fotografuotinis leidimas, Kaunas, 1926; plg. dar J. Endzelīns, Gramatika, 507; J. Otrebski, Gramatyka..., 3, 136. ¹⁵ A. Bezzenberger, min. veik., 163, 164. ¹⁶ Plg. A. Bezzenberger, min. veik., 251, 253; J. Endzelīns, Gramatika, 508; N. van Wijk, Die pronominalen Adessivformen des Altlitauischen. Archivum Philologicum, 4, 49, Kaunas, 1933; A. Laigonaitė, Pašalio vietininkai dabartinėje lietuvių kalboje. — Kai kurie lietuvių kalbos gramatikos klausimai, 29, Vilnius, 1957 (toliau-Pašalio vietininkai...). ¹⁷ Plg. N. van Wijk, min. veik., 49; A. Laigonaitė, Pašalio vietininkai..., 29. ¹⁸ Plg. P. Arumaa, Untersuchungen..., 174–175. 116 Negalima sutikti su P. Aruma ir A. Laigonaitė dėl pastarųjų formų tvirtapradės priegaidės mus, mergytes, mylėjo“. Pastaroji lytis mũn vartojama ir kitose rytų aukštaičių tarmėse. Manoma, kad ji čia yra atėjusi iš dv हिसkaitos naudininko arba įnagininko25. 12 §. Šių įvardžių, dgs. inesyvo ir iliatyvo formų visai nesutikta. Jas pavad uoja dgs. adesyvas (žr. 13§) ir aliatyvas (žr. 14 §), kurie tarmėje yra vartojami visada, kada kalbama apie asmenis arba gyvus daiktus. 13 §. Formos atžvilgiu dgs. adesyvas yra įvairus, pvz.: mu·sip bū·stasi ki-titskai „pas mus gyvenama kitaip, kitoniškai“; kã ju·sip gatãvina „ką pas jus ruošia (valgyti)“; mu·sim(p) mãža u·tarina „pas mus maža lietuviškai kalba“; mũ·sim šnū·rai ilgì „pas mus ilgi šniūrai (žemės rėžiai)“; ju·sim(p) kãp „kaip pas jus“; bũs svečėi ir mu·sim ir ju·sim „bus svečių ir pas mus ir pas jus“. Kaip matome, jų galūnės yra beveik visiškai tokios pat, kaip vns. adesyvo, būtent: manip || manĩm(p), tavip || tavĩm(p). Tuo remdamiesi, P. Aruma ir N. van Veikas ir aiškina jų atsiradimą vns. adesyvo formų analogija26. Tokia pat analogija galima paaiškinti ir tų formų galūninį kirčiavimą (mu·sip, ju·sim(p)), o formos su šakniniu kirčiu (mũ·sip, mũ·sim(p)), laikomos senesnio kirčiavimo, plg. dgs. kilm. mũ·su·, jũ·su·. 14 §. Pažymėtina, kad visose kitose linksniuojamose kalbos dalyse ir kituose įvardžiuose nebevartojamas dgs. aliatyvo formas tarmėje išlaikė tik negimininiai įvardžiai, pvz.: vienas ataidinėja mu·sum saldõtas „ateina pas mus vienas kareivis“; koplõnas atãj mu·sumpt „kunigas atėjo pas mus“; ãnas ju·sumpt nuvẽji „jis pas jus nuėjo“; manã kãrvė ju·sum nubėgo „mano karvė pas jus nubėgo“. Tur būt, dėl to, kad tos lytys savotiškai pakeičia tarmėje nevartojamą šių įvardžių iliatyvą (plg. 12 §), Ch Stangas jas pateikė prie dgs. iliatyvo27. Dgs. aliatyvas yra padaromas iš dgs. klm. ir postpozicijos -pi, taigi mu·sumpt < * mu·sun + p(i) + t, ju·sump < + *ju·sun + p(i). Garsas n prieš p tarmėje virsta m (plg. im-pìlk, ši·mpjožus), o p, atsidūręs galūnėje arba prieš pridėtą t, dėl sunkumo ištarti nukrinta. Priebalsis t greičiausiai yra pridėtas vėliau, jau nukritus i. O tų formų galo kirčiavimą galima aiškinti vns. ir dgs. adesyvo (manĩmp, mu·sĩmp) analogija. Dabar dgs. aliatyvas Zietelos tarmėje nyksta. Jį dažniausia pakeičia prielinksnis pas su galininku: ažk pas mũs; pas jũs neĩsu. Pastaba. Negimininiai įvardžiai kãs, viskãs, niẽkas yra kaitomi, kaip gimininiai, todėl jie apžvelgiami toliau. 15 §. Trečiojo asmens įvardis turi dvi gimines: vyriškąją ãnas „jis“ ir moteriškąją anà „ji“. Tokios pat šaknies yra ir dgs. vardininkas: ãni·es || ãni·s || ãnes || ãni· || ãni, ãnos. Visų kitų linksnių formos yra padarytos iš jis, ji šaknies. Manoma, kad formas jis, ji, jie, jos čia yra pakeitęs parodomasis įvardis anàs, anà28. Senuosiuose raštuose šalia lyčių jis, ji, jie, jos taip pat yra randamos ir kitokios, pvz.: ans mi gano; anas už mi guli/jis rupečius; anys, anis, anie29 Zietelos tarmėje irgi retskarčiais pavartojamos dar formos jis, ji, jie, || jė, jōs, pvz.: ar jō 25 Plg. J. Endzėlins, Gramatika, 516; P. Arumaa, Untersuchungen..., 53, 50–77. 26 Plg. P. Arumaa, Untersuchungen..., 184; N. van Wijk, min. veik., 49. 27 Žr. Ch. S. Stang, min. veik., 189. 28 Plg. J. Endzėlins, Gramatika, 517; J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 150. 29 Žr. A. Bezzenberger, min. veik., 163, 168. 118 nelaido, ar jis pač nenorė: nudu•dinėja ji savo dukterį „ištekin(a) ji savo dukterį“; ir ji graži bit; o jie iš parkos nešoi daržynėn gerol•ba savo• jos moka gadnai išvir-dinėt „jos moka gerai virti“. Tokį pat reiškinį pažįsta ir slavų kalbos, pvz.: sen. sl. on, ona, oni, bet jego, fich30 Kad Zietelos tarmėje nebuvo apseita visai be slavų kalbų įsimaišymo, rodo apibendrinta abiem giminėms dgs. vardininko forma ānies || āni’s || ānēs || āni· || āni, nes mot. g. forma ānos pasitaiko retai. Kartais tos formos pavartojamos su pridėtiniais priebalsiais h, j, būtent: jānas, hānas, janā, hanā, jāniės, hāni’s plg. bltr. ён, яна, яны. Šis įvardis kaitomas taip: Vienaskaita Daugiskaita V. ānas, anā āniės || āni’s || ānēs || āni·, ānos, jiē || jiė, jōs K. jō, jōs jū· N. jām, jē||jāi (ret.) jēmi || jīmi, jōmi G. jō·, jā jūos || jū·s, jās Į. jīo || jū·, jāi jēīs, jōmī In. jame(?) jūosā, josā Il. jūosnā, josnā Ad. jām̄p || jāmp, jēip || jīp, jēsmip || jēsmz || jēmp || jūosmi, jōsmi Al. jōsp, jōs. Plačiau apie gimininių įvardžių linksnių ypatybes žr. 21—33 §§. Sav y b i n i a i į v a r d ž i a i 16 §. Tarmėje savybiniai įvardžiai vartojami labai plačiai ir įvairių formų. Įvardžių mānas, manā, tāvas, tavā, sāvas, savā yra išlikusios visų linksnių formos, pvz.: mānas brōlis tei pāčā nimirė „mano brolis taip pat numirė“; reiks pjēva pjāut savā; nebūs jau manōs karvutėkos „nebus jau mano karvutės“; bōču tavām vištiek „tavo tėvui vistiek“; žūrėk jāi tāva· žmōgu· išvīko „žiūrėk jau tavo vyrą nutempė“; kelū savū nuvaoj „savo keliu nuėjo“; sa manāi momāi bit ānas „su mano mama jis buvo“; pirkōj manōj bit; tavōn mašīnon ū.tari·t „į tavo mašiną (magnetofoną) kalbėti“; savaṇp brōlīp pasikl āusk „savo brolį pasiklausk“; sunāi mani išāugo jāi; nupirkāu po skēpā· savōmi dukterīmi „nupirkau po skarelę savoms dukterims“. Šie įvardžiai kaitomi kaip ir būdvardžiai. Aplinkinų daiktų priklausomybę arba santykį su asmenų grupe nusako įvardžiai mu·siškēs, mu·siškė, jū·siškēs, jū·siškė, pvz.: mu·siškis liežūvis negražūs „mūsų kalba negraži“; nuvažāu nekatru mu·siškī „nuvažiavo kai kurie mūsiškiai“; o jū·siškėj zešėj dāugis bū·sta „o jūsų sodyžiuje ar daug gyvena“; mu·siškūs āču·zdenī šen „mūsiškius siuntė čia“. Bet greta yra vartojami šie įvardžiai ir be priesagos -iškis, pvz.: mū·sis su·nūs nesāpranta „mūsų sūnus nesupranta (lietuviškai)“; mū·sē vesē didelē „mūsų sodžius didelis“; āniė bū·mu·soj bazni·čōi; o kāp jū·sis apėkū·nas tūrisī „o 30 Plg. J. Endzelīns, Gramatika, 517; J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 150—151. J. Otrębski, Gramatyka..., 3, 143. 119 kaip jūsų globėjas laikosi“; jū·sip šonip moža daugėst bū·sta „jūsų krašte gal daugiau gyvena“; pautai mu·si maži „mūsų kiaušiniai maži“; mū·siemi vaikāmi prisakīta „mūsų vaikams prisakyta“. Panašių įvardžio formų nemaža pasitaiko ir aplinkinių dzūkų tarmėje, pvz.: iš mū·sos selōs rāsėsi litvinas „iš mūsų sodžiaus rąsėsi lietuvis“; mū·sis bē rnas atāji iš darbo; ti· mū·ses sōthos bīzvo „ten mūsų arai buvo“; iš mū·sos ū·tarkos džēka-vojasi „iš mūsų kalbos tyčiojasi“; bū·sta mū·sei nekurbī tì „gyvena kai kurie mūsiškiai ten“ (Lazūnai); paprastā ū·tarka mū·se „paprasta mūsų kalba“ (Dieveniškės); o jūsis, kap atvažuoja, tai ir nepaīso ingi šonu: žmogū „o jūsų (sūnus), kai atvažiuoja, tai ir nežiūri į seną žmogų“ (Ramaškonys). Zieteloje tik retkarčiais pavartojamas savybinių įvardžių apibendrintas kilmininkas, pvz.: ir tū savo bobāi nupirk skāptā „ir tu savo žmonai nupirk skarelę“; māno pōnu· nėr namī; nėra mū·su· bōco jāu „nėra jau mūsų tėvo“. Parodomieji įvardžiai 17 §.Dalis parodomųjų įvardžių nyksta. Įvardžių šis, šitas anās kai kurie linksniai išlikę tik tam tikruose pasakymuose, būtent: iki šitam šoni; tai šo, tai tō pripirko; aiti šitana galan „eina į šitą galą“; an šitu· pirštu· nagas neaugo; jėmė rastrindinėt tai šiuo, tai tuo „ėmė trinti tai šiuo, tai tuo“; dār po anām kāri „dar po ano karo“. Dabar vietoje įvardžių šis, šitas yra įsigalėjęs įvardis ičaī || ičaiḱ, itoī, o įvardžių anās, kitas prasme vartojamas įvardis tasāi || caī || caīk, tōi || brōlis gadnēsnis kab caīk „šitas brolis geresnis kaip anas“; caīk kėlās krēliškis, o icaik dai-navīškis; icaik vešēs gālas Jakšāi vadinasi, o caīk Misūnai „šis sodžiaus (Zasęčių) galas Jakšai vadinasi, o anas Misūnai“; itoi pūsēi gadnēsme pieva, kab tōi „šioje (upės) pusėje geresnė pieva, kaip anoje“. Tos pat šaknies įvardis itas, ita yra plačiai vartojamas Aziērkuose, Lazūnuose, Dieveniškėse, Ramaškonysė, apie Rodūnią, o taip pat rytinėje ir pietinėje Lietuvos TSR dalyje. Rytiniame Latvijos TSR plote irgi yra pažįstami įvardžiai itis (gretaitys), itūds, itāids³¹. E. Fraenkelio nuomone minėti įvardžiai atsirado parodomiesiems įvardžiams tās, tā, tokžs || tokās, tokā + it maišantis su baltarusių гэты, гэты, эти, этакий, гэтаки, гэтакі³². P. Arumaa šiuos įvardžius aiškina irgi slavų įtaka³³. Tačiau tokiu būdu visai neaiški lieka balsio i kilmė. Į šį klausimą atsako J. Endzelynas, kuris tuos įvardžius laiko baltiškais, t. y. savo kilme tokiais pat, kaip šitas, šita, šitoks, šitokia. Tik įvardžių itas, icaik, ita; itoi, itorės || itokās, itokā pirmasis dėmuo yra kilęs ne iš šis (plg. šias, šitoks), o iš *is (plg. lotynų ir gotų is, kurio vietoje lietuviai dabar vartoja formą jis)³⁴ 31 Plg. J. Endzelīns, Gramatika, 537 (372-373 §); E. Fraenkel, Der Stand der Erforschung des im Wilnagebiete gesprochenen Litauischen. — Balticoslavica, 2, 25, Wilno. 1936. 32 E. Fraenkel, min. veik, 25. 33 P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte..., 56. 34 Žr. J. Endzelīns, Gramatika, 537. 120 Įvardžiai cažk, tòj(i), icaik, itòj kaitomi šitaip: Vienaskaita V. cažk, tòj(i), icaik, itòj K. tõ, tõs, ito, itos N. tām, taī, itam, itai G. tā, ita· Į. tùo || tù, tāi, ituo || itù, itai In. tamè || tam̃, tõi, itam(e), itoi Il. tanā, itana, iton Ad. tam̃p || tāmp, taīp, itamp, itaip Daugiskaita V. tìe || tìe || tì, tõs, itìe || itì, itos K. tũ̃ itù· N. itòmi || tãmi, tõmi, itìemi, itòmi G. tùos || tùs, tās, itus, itas Į. tāīs, tõmi, itais, itomi In. tuosa, tosā, ituosa, itosa Il. tuosnā, tosnā, ituesna, itosna Klausiamieji ir santykiniai įvardžiai 18 §. Aki patraukia vadinamasis būdvardinės kilmės įvardis kìenas, kienà „kam priklausantis“. Jis yra vartojamas klausiamąja, santykine ir nežymimąja prasme. Nugirsta šie linksniai: kìenas³⁵ su vaikais; kìenas ānas; kienà tõj kārvė; mȯža su primìnsi kienà anà „gal tu atsiminsi kieno ji“; kìeno dar gerà strb·chā, o katrõ ledokā „kieno dar geras stogas, o kieno prastas“; kìena kārve: tu ganai; vīsa vīena kìenam krašte bū·t „vis tiek kieno krašte gyventi“; kìeni ānis; nežināũ kienàs kārves gānė ānas; kienòs bōbos itai kārves, greta kienõ vaikas. Taip pat atskiri šio įvardžio linksniai vartojami ir kitur, būtent, Lazūnuose, Gervėčiuose³⁶, tik čia kirtis yra galūnėje — kienās (kaip katràs ). Greta įvardžio katràs, katrà dažnokai pavartojamos formos katrùs, katrù, pvz.: katrùs žōdis tāu gražùs; katrb· ōtuoli· dùosi; katrbm šōne ragėjej. Jos galėjo atsirasti pagal tolygio reiškės įvardį kuris || kurùs, kurì || kurù. Abu šie įvardžiai (katràs ir kuris) tarmėje vartojami lygia greta be reikšmės skirtumų, pvz.: kuris arklìs gādnėsnis „kuris arklys geresnis“; katrō itai šìlkas „katro tai kepurė“ Beveik visi klausiamieji įvardžiai gali būti vartojami ir santykine prasme, pvz.: kuris arklìs gādnàs, tai gerai ait vagāi „kuris arklys geras, tai gerai eina va- ³⁵ J. Endzelynas šio įvardžio vardininką atstato tik su žvaigždute iš klm. kienō, plg. J. Endzelīns, Sīkumi. – Latvijas PSR Zinātņu akadēmija Valodas un literatūras institūta Raksti, 6, 326, 328, Rīgā, 1958. ³⁶ Plg. J. Senkus, Kai kurie Lazūnų tarmės ypatumai. – Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A 1 (4), 191, Vilnius, 1958; P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte..., 57. 121 gà; kurbi bijo, tai neškùla „kurie bijo, nesimùša“; kàs katrañ kraštañ nuvažiuoja, ten ir bi-sta; kokàs anas bit, tokàs ir irà „koks jis buvo, toks ir yra“. Jie kaitomi šitaip: Vienaskaita Daugiskaita V. kàs, katràs, katrà katròl katròs K. kò, katrò, katròs katrù N. kàm, katràm, katràñ katrèmt || katrbmt, katròmi G. kà, katrà katrùs, katràs I. kuò || kù, katrù, katràì katrùs, katròmi In kurì || kamè, katràm, katròñ katruòsà, katrosà Il. kanà, katràñ, katròñ katrùsna, katròsna Ad. kàmp || katràmp || katràip kàm(p), katràm(p), Pažymimieji įvardžiai 19 §. Tarmėje dar retkarčiais pavartojamas pažymimasis įvardis tiekas, būtent: tiekas žmogùì čà bit, šì'nas netì'ka indžiū-dinėja „šienas ne tiek išdžiūsta“. Pastarąją formą tieka (kaip ir kieka) J. Endzelýnas laiko niekatrosios giminės vns. vardininku ir galininku³⁷. Įvardžiai jokìs, nèjokìs || nèjùkis retai yra vartojami: nebit jokù katastrofù „nebuvo jokių katastrofų“; nèjokìs žmogus neragė „nejoks žmogus nematė“; nè-jókoì fabrikoì nepadàro, kàp čà; nèjokù žmogù nebit. Įvardis visalokìs || visalòkìs || visalòkas, visalòkà yra hibridas, plg. liet. visas, visokìs ir len. wszeleki, bltr. dial. ўсялякі. Jie vartojami dažnai, pvz.: visalokù žolù ìrà „visokių žolių yra“; žmonù viselòkù bit „visokių žmonių buvo“; visalokì žmonès ataidinèì šeñ „visoki žmonės ateidavo čia“; gàdnas ìtokis bit „geras toks buvo“; itokù žodžù nesàko mu'sip „šitokių žodžių nesako pas mus“. Pakitusį prasmę turi įvardis visòkis || visokàs, visokà, kuris reiškia „kiekvienas, kas nors iš eilės“ (plg. rusų каждый), pvz.: visòki (greta visòki) ir jaunì, ir senì mirà „visi miršta: ir jauni, ir seni“; visòka dienà kolchozan ãimam, o nedèla šventavòjam „kiekvieną dieną į kolūkį einam, o sekmadienį švenčiam (ilsimės)“; visòkomi dienòmi dìrbam; visòki žòdì užrašìk „kiekvieną žodį užrašyk“. Labai nevienodai yra kirčiuojamos įvardžio toks formos, pvz.: tokìs tiltas bit padàr'ta; ir tokàs vaìras gražùs bit; tókìs dan'tìs iššàtrintas; tokì's tai žòdì's; ir tokà bit nedàlà; tokà anà ir bit. Dažnai įvairuoja įvardžio pàč, patì kamienas, pvz.: iš pàčės Vilnès atvažiàu „iš paties Vilniaus atvažiavo“; ir jòs pàčòs nebit čà, pas tà pàčì žmogù; pas tà pàtì būvom; čà mès pàčam kampè; patìn žmogùtin iniardè „į patį vyzdį (akies) įdrėskė“; tòn pàčon pièvon varìsim pèkù „į tą pačią pievą varysim galvijus“; manìp pàtip tràjtas vaikù „mano paties trejetas vaikų“; manìm pàčam nèr nìeko „aš pats neturiu nieko“; tàm pàčimp bū'sti „ar pas tą patį gyveni“; dabàr žmonès pàtìes vežùoja kitàn kraštañ; vi'rai pàčès padàrè tèt. Kiti pažymimieji įvardžiai tokie pat, kaip lk: nìekas už nìeka nemira, pàc us savè mira „niekas už kitą nemiršta, pats už save miršta“; sažalàlù viskàs „sužalia- 37 Plg. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 157. 122 yo viskas“; kita karvė ataišė, kas penės karves tokiu penėjimu „kas šers karves tokiu pašaru“; pógul ūdesė pača nuvėji „pačiu sodžiaus pakraščiu nuėjo“. Įvardis niekas tarmėje kartais pavartojamas su mažybinę reikšmę turinčia priesaga -itkas: niekuo anas nekaltas aniėkitkuo. Įvardis niekas kaitomas šitaip: V. niekas || nieks, K. nieko, N. niekam, G. nieką, Į. nieku || niekuo II. niekana, Įn. niekur. Nežymimieji įvardžiai 20 §. Nežymimųjų įvardžių prasme kartais vartojami kai kurie klausiamieji įvardžiai: ar būt kas mūsim „ar buvo kas pas mus“; kokà prībėgo mu-sumīt „kažkokia prįbėga prie mūsų“. Dažnai yra vartojamas įvardis su kitais kokiais nors žodeliais, pvz.: kāp kas āuginasi ir be bōco „kaip kas auga ir be tėvo“; mōža ir bū-tų kai kas „gal ir būtų kai kas“; kai kurie arižlkos dadėdinėja „kai kurie degtinės deda“; kad chòt kas bū-tųp mani „kad nors kas būtų pas mane“; jō bile kàs nepasūps jo „jo bet kas nepasups“; bile kō neprīmīs „bet ko nepriims“; aš tau ka-nė-ka pasaki-su „aš tau kai ką pasakysiu“. Ypač būdingi tarmei yra savotiški nežymimieji įvardžiai, padaryti iš klausiamųjų įvardžių su neiginiu ne-, būtent: nēkas ingrūvo akīn „kažkas įkrito į akį“; nēkatras nāmas ir razgrūsta „kai kuris namas ir sugriūva“; nēkoko vãndinio dāļ „kažkokio vandens davė“; pirkēla padarė nēka „šiokią tokią pirkelę pastatė“; anà nēkana nuvažāu „ji kažkur nuvažiavo“; nēkatru panūvažā-dinēi Pōlščan „kai kurie išvažiavo į Lenkiją“. Rečiau kirtis būna galūnėje pvz.: nekokàs pōnas jā ēmē „kažkoks ponas ją vedė“; ānas nekā žāidojasi sa jū „jis kažką žaidžia su juo“; nekatrb moteriški duoda „kai kurios moterys audžia“; nuvažāu nekatrb mušīški „kai kurie mušiskiai nuvažiavo“. Įvardžiai nēkas, nēka dažnai pereina į įo-, ē- kamieną, pvz.: nēbis žmōgus bùl mū-sip „kažkoks žmogus buvo pas mus“; nēki vīriški sairkāu, itoj strāista nē-kēs bōbos bit „šis maišiukas buvo kažkokios bobos“; bit nēkeip vīlnu pardūot „kažkokia (moteris) turėjo vilnų parduoti“; nēke macitkā itoj karvē „kažkokia maža ši karvė“. E. Fraenkelis šiuos darinius gretina su panašiais slavų dariniais³⁸, plg. некмо, некый, 1. нечто, некоторый, kurie savo reikšme irgi beveik sutampa. Iš to reikėtų daryti išvadą, kad aukščiau minėti dariniai yra slavizmai. Bet tam prieštarauja ta aplinkybė, kad Zietelos lietuviai šiuos darinius vartoja dažniau negu slavai. Tai matyti dar ir iš panašios darybos prieveiksmių, būtent: nēkap „kažkaip“, nēkadaik || nēkuomet „kartais, seniai, kažkada“. Lietuviai šiuos darinius galėjo pasidaryti ir savarankiškai iš junginių kas-ne-kas (plg. aš tau ka-nē-ka pasaki-su), *kokis -nē- kokis, *kaip -nē- kaip, *kada-nē-kada. Kadangi visas balso spūdis koncentruojamas skiemenyje ne, todėl antrasis sandas prisijungęs čia kaip enklitikas, o pirmasis — proklitikas, dėl sunkumo ištarti nukrito. Panašius darinius pažįsta ir senieji raštai: wósnēwos 11₁₆, nekaday 59₄₇ ³⁹ 38 Plg. E. Fraenkel, min. veik., 54. 39 Žr. Daukšos Postilė, Kaunas, 1926; plg. J. Otrębski, Gramatyka..., 282, 300. Latviai irgi turi panašių įvardžių ir prieveiksmių, plg. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 158; Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika, 1,539-541. Rīga. 1959. 123 Gimininių įvardžių linksnių ypatybės 21 §. Gimininiai įvardžiai savo linksnių galūnėmis yra daug artimesni kitoms kalbos dalims, negu negimininiai įvardžiai. Be to, giminių įvardžių daugumos linksnių galūnės daugiau sutampa ir tarpusavyje. Todėl visų giminių įvardžių skyrių galūnių ypatybės apžvelgiamos vienoje vietoje. Prie šios grupės yra nagrinėjami ir vienodas galūnes turintieji negimininiai įvardžiai kas, viškas, niškas. 22 §. Vyr. g. vns. naudininkas turi dažniausiai tvirtapradę galūnę, pvz.: kàm tū jà ta·sóji; bócu tavàm visťiek. Retkarčiais ši kirčiuota galūnė gali būti ištariama ir tvirtagališkai: jam rèika dúot jèst. Mot. g. vns. naudininko lyčių galūnė (jeigu kirčiuota) turi daugiausia tvirtagalę priegaidę, pvz.: ir nèkas jai intardė àkį „ir kažkas jai įdrėskė į akį“; adùo tu tai mèrgal; kàmgi tu tukèi dúoji „kamgi tu tokiai duodi; anà pàdmeta pàutų; kitài pàuštèi „ji (gegutė) padeda kiaušinių kitam paukščiui“; katrai mažà: dùoja; prig pačèi baznìčei pastàtė nàma. Tik retai kada pasitaiko tvirtapradė vns. naud. galūnė: diùož kitài dùkterai; prig jai lìnda „prie jos lenda“. Tvirtagališkai tariama yra moteriškoji vns. naud. galūnė ir dzūkuose, būtent Leipalingio⁴⁰, Azierkų, Rodūnios⁴¹, Ramaškonių, Kaniavos (Varėnos raj.)⁴² apylinkėse. 23 §. Vyr. g. vns. įnagininko galūnė yra daugiausia jau sutrumpėjusi, būtent -(i)u; savù, tavù, katrù, tokì, pačì, kùri. Pagal šiuos įvardžius kartais gali sutrumpėti ir vienaskiemenių įvardžių galūnė -(i)uo, kuri tarmėje, be to, linksta vienbalsėti, pvz.: reìka gi mán sa jùo: bùt „reikia gi man su juo gyventi“; nèr kù vandèno mùlk „nėr kuo vandenio gerti“, greta nebìt kù penèt „nebuvo kuo penėti“; tu kelù aik „tuo keliu eik“. Bet kartu pasitaiko formų ir su daugiau ar mažiau sveika galūne, būtent: ne tùo keliù aimì „ne tuo keliu eini“; sa tùo žlàdžiu „su šituo vagimi“; nenorėj bùt sa jùo; nèr kù⁴³ apdènkti; nièbo nekaltas; kas norės sa tokìo susiadènet, pìg. kìtoì apsidènkç (Azierkai). Tik vieną kartą buvo nugirsta vns. įng. galūnė -ùomi: nebìt kùomi (ar kuomi) kàrve penèt. Galūnė -mi, spėjama, čia yra antrinė, panaši kaip ir u-kamienių daiktavardžių, plg. 1k medùmi (Žt. medùm), lietùmi (Žt. lietùm)⁴⁴. Tokią vns. įng. įvardžių galūnę pažįsta Varanavo bei Rodūnios dzūkai: tuòm kelalù aik (Plikiai); nechòj ànas ràkščį išmùša tuòm(i) mašù „tegu jis karstą išmuša tuo maišu“ (Nevėžiai); o kùom ànas gali pràbùč „o kuo jis gali pramisti“ (Ramaškony­s); tù pirmùcinì pràvaŕė, o su tuòm sugìvèno (Paditvys, Rodūnios raj.). ⁴⁰ Plg. B. Savukynas, Leipalingio tarmė, dipl. darbas, rankr., 115, Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko v. universiteto Istorijos-filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedra. Vilnius, 1955. ⁴¹ Plg. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto surinktą tarmių atlasui medžiagą (287 Programos klausimas); dar plg. O. Broch, min. veik., 29. ⁴² Plg. M. Svirskas, Kaniavos tarmė, dipl. darbas, rankr., 60–61, Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko v. universiteto Istorijos-filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedra. Vilnius, 1954. ⁴³ Kirčiuotos vns. įng. galūnės dažniausiai turi tvirtapradę priegaidę. Su tvirtagale priegaide formos yra retos. ⁴⁴ Plg. J. Otrębski, Gramatyka..., 141. 124 Visada tvirtapradžiai yra tariama mot. g. vns. įng. galūnė ai, pvz.: apsišą- minosi sa jąj45 „vedė ją“; negadnai vaiščiot tokai pagadai „negera vaikščioti tokiu oru“; ānas sa jąj būt „jis su ja buvo“; reiks ir mán šienáut pamačiūkū itąj nedėlei „reiks ir mán šienáut pamažu šią savaitę“; sa savāj pačāj bū’sta „su sava žmona gyvena“; tái parāj jáū buvāu namie „tuo laiku jau buvau namie“; ānas tēn Li’dōj sa nėkēi bobāj bū’sta „jis ten Lydoje su kažkokia moterimi gyvena“. Šios galūnės kilmė nėra galutinai išaiškinta. Manoma46, kad ji yra sutrumpėjusi įvardžiuotinių įvardžių arba būdvardžių forma, kuri vėliau buvo apibendrinta ir išplėsta kitoms kalbos dalims. Galimas dalykas, kad prie tokio šios galūnės apibendrinimo ir paplitimo į kitas kalbos dalis Zietelos tarmėje prisidėjo to paties linksnio ir giminės analogiškos galūnės -ōū, ēū slavų kalbose, plg. приншел со своей женой. Įvardžiuotinių įvardžių mot. g. vns. įnagininkas, vartojamas, palyginti, netolimose dzūkų šnektose yra fonetiškai kitoks, būtent: čik spi’gauj su šitu’i (gret šitu’j) sāvo armōniku; nėik su tū’i (greta tūj) mergū šōrc (Ažierkai); tū’j velkėt duris žuvelkināi (Paditvys, Rodūnios raj.),47 tū’i, šitu’i (Kaniava, Varėnos raj.)48 Beveik visiškai sutampančią su Zietela vns. įnag. galūnę -ai (-ā) pažįsta tolimesnės tarmės — tai pietų vakarų ir vidurio aukštaičių kai kurios šnektos plg. pazanavykio kapsų su jā, su jā49, vidurio aukštaičių su tāi, šitāi, amāi, jūi, takāi, pačāi50 Kalbininkams abejonių kelia ši galūnė tuose vardžodžiuose, kuriuose įvardžiuotinės formos nevartojamos, pvz.: rankāi, vienāi, kitāi. Kai kurie kalbininkai mano51, kad lietuvių k. o-kamieno vardžodžių vns. įnagininkas turėjęs dvi formas: *rankān > ranką ir *rankajan (plg. sen. sl. rękǫ ir rękoję), iš kurios vėliau, nukritus n ir sutrumpėjus, dėl sistemos galėjusi atsirasti ir forma rankāi. Tačiau tokias dvi vns. įng. formas įvardžiai vargu ar turėjo. Dar galima būtų manyti, kad ši galūnė atsirado ir grynai dėl fonetinių priežasčių iš tvirtapradžių ą (< ān), ė (< ēn), plg. kāisnis „kąsnis“, kāisk „kąsk“, pagelāisk „pagaląsk“, gelāistūvas „galąstuvas“. Tokį reiškinį žodžio šaknyje ir uždaroje galūnėje pažįsta ir pazanavykio kapsai: sāispara „sąspara“, žāislas „žas- 45 Mot. g. vns. įng. kirčiuotų galūnių -ai(-āi) pirmasis komponentas ištariamas visada plačiai ir ilgai, nekirčiuotų — nevienodai: kartais kiek trumpiau (pirmo nekirčiuoto šios galūnės komponento ilgumas straipsnyje niekur nežymimas), kartais jis nesiskiria nuo kirčiuoto. Todėl Ch. Stangas pirmojo komponento ilgumą žymi visur: bōba’i, laukina’i, plg. Ch. S. Stang, min. veik., 184—187. 46 Plg. P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte..., 70; E. Fraenkel, min. veik., 49; Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai, 100. Vilnius, 1957. 47 Plg. dar. O. Broch, min. veik., 28—29. 48 Žr. M. Svirskas, min. darb., 60. 49 Žr. J. Senkus, Pazanavykio kapsų tarmė, 126—127. 50 Žr. B. Švenčionytė, Žąslių tarmė, dipl. darbas, rankr., 56, Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko v. universiteto Istorijos-filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedra, Vilnius, 1956; Č. Grenda, Palomenės tarmė, dipl. darbas, rankr., 62, Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko v. universiteto Istorijos-filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedra, Vilnius, 1957. 51 Plg. J. Kazlauskas, Lietuvių kalbos i-kamieno daiktavardžių vienaskaitos įnagininko ir vietininko formų kilmės klausimu. Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko v. universiteto Mokslo darbai, 26, 57, Vilnius, 1958. 125 las“, gerāsias „gerasias“, jāisās „jāsias“⁵², o taip pat prūsų lietuvių žvejų tarmė: kaiznis, kaîšti, kaisnėlis, slāistai „slastai“, slaistūkai, žemàisės, grēžti, i̇sprēšti, spēis-ti, gabēiti, kurēiti53. (Gaila, kad Zietelos tarmėje nėra pavyzdžių su tvirtapradžiu šaknies balsiu ė < én). Taigi, panašus reiškinys galėjo vykti ir Zietelos tarmės žodžio galūnėje, kai dar tvirtapradžiai ą, ę (< ān, ēn) nebuvo sutrumpėję⁵⁴. Bet šio spėjimo Zietelos tarmėje neparemia kitos irgi buvusios tvirtapradės vns. inesyvo ir dgs. galininko galūnės. 24 §. Vns. inesyvas tik vyr. g. vienskiemeniuose įvardžiuose išlaikė sveiką galūnę -ame, būtent: kamē buvaži (ret.) || kur buvaži (daž.); ānas būsta tamē šoni „jis gyvena šitoje pusėje“; itame palačui prabū-dinēi Soltōnas „šiuose rūmuose gyveno Soltonas“, greta tam rudenī; tokām lopinī; savām krašte. Mot. g. vns. inesyvo galūnė visada yra be -e: savōi pirkōi buvāi; pirkōi manōi bit; ir įtoi piēvoi ir tōi; tokōi medžinēi tašlōi minkinam „tokį mediniame duonkubilyje minkome (duoną)“. 25 §. Daugelis vyr. g. įvardžių taip pat išlaikė ir sveiką vns. iliatyvo galūnę -ana, pvz.: aīti štana galān „eina į šį galą“; nuvažiūja nevedōma kanā „nuvažiavoja nežinia kur“; aik itana šōnan „eik į šią pusę“; važūosu tanā šōnan „važiuosiu į aną pusę“; as nēkana nevažavāu „aš niekur nevažiavau“; ānas nēkana nuvažāu „jis kažkur nuvažiavo“, greta vienas vinanī šōnan, kitas kizān, kokan krastan nōri; patiž žmogutin intardē. Pasitaiko kartais pavyzdžių net su dviguba postpozicija: nuvažāu tananī kraštan, kur sāule užaidinėja „nuvažiavo į tą kraštą, kur saulė leidžiasi“. Mot. g. galūnė jau sutrumpėjusi: kitōn akin pažūrėk; tōn pačōn piēvon varī-sim pēku „į tą pačią pievą ginsim galvijus“; manōn pirkōn intāik „į mano pirkią eik“. 26 §. Labai nevienodai yra kirčiuojamos vns. adesyvo formos, būtent: jamp irā brōlis „jis turi brolį“; buvāi as tenāik jamp „buvau aš ten pas jį“; kamp tokām nakvojot „pas ką tokį nakvojote“; itamṕ bernip; kitāmṕ žmogip bit; manīm pačām nēr niēko „aš pats neturiu nieko“; tām Adōlip dār žv nagnei „tas Adolis dar turi nagines“; savāmṕ brōlip pasiklāsuk. Dėl šių formų susidarymo yra dvi nuomonės. Viena nuomonė ta, kad giminių įvardžių, kaip ir vyr. g. būdvardžių bei skaitvardžių, vns. adesyvas yra susidaręs iš vns. naudininko, prie jo prisislie-jus postpozicijai -p(i). Vadinasi, vns. adesyvas atsiradęs jau po senojo naudininko formų tāmui, kitāmui sutrumpėjimo⁵⁵. Antra nuomonė, kad vns. adesyvo formos esančios senasis galininkas * jān, *kitān, *tān + p(i). Dažnesni tarmės vns. adesyvo pavyzdžiai su tvirtagale priegaide paremia daugiau pastarąją nuomonę, o tvirtapradžiai tarti kai kurios lytys galėjo būti pradėtos pagal jau sutrumpėjusį vns. naudininką⁵⁶. 52 Žr. J. Senkus, Pazanavykio kapsų tarmė, 64. 53 Žr. G. Gerullis ir Ch. Stangas, Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, 9, 11, Kaunas, 1933. 54 Gal būt, panašios kilmės reikėtų laikyti ir (su įvykusia priegaidės metatonija) prieš-veiksmių galūnę -ai, pvz.: kadaik, kadāik, plg. kadāngi, tadāgi (Daukšos Postilė, 6₂₀₁), kadāise, kadāi (Daukšos Postilė, 7₃₈), nu’naik || nu’-nāini-šča „dabar, dabartiniu metu“ pirmāžik || pirmā. 55 Plg. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 132; A. Laigonaitė, Pašalio vietininkai…, 28; 56 Plg. A. Laigonaitė, Pašalio vietininkai…, 28. 126 Mot. g. vns. adesyvas padaromas iš nepostpozicinio vns. vietininko su postpozicija -p(i), pvz.: jaip, manaip (< *jai + pi, *manai + pi)⁵⁷. Dabar dažnesnės yra vns. adesyvo formos su tvirtagale priegaide, būtent: trìs vaĩkai taĩp biẽženkaip „ta pabėgėlė turi tris vaikus“; manãip dùkterẽip vaĩkas gimė „mano duktė pagimdė vaiką“; taĩp Šeñkaip pasiklaũsė „to Šenkos pasiklausė“, nors greta pasakoma ir jãi(p) irà su·nùs „ji turi sūnų“. Kadangi tarp naudininko ir adesyvo linksnių yra netik formos, bet ir tam tikras prasmės ryšys (plg. 6,9,10, 13 §§), todėl galima manyti, kad tvirtagalei priegaidei įsigalėti šiose formose padėjo vns. naudininkas, plg. taĩ mergì·tei dùok. Postpozicinis priebalsis p, eidamas prieš žodžio skardųjį priebalsį ar balsį (o kartais ir žodžio gale), suskardėja, pvz.: ir jaĩb vaĩkas gimė; jaĩb vì·ru nerà; vaĩkuĩ jaĩb ì·r; bùvai kuòmet jaĩb „ar buvai kada pas ją“. 27 §. Vns. aliatyvo formų vyr. g. įvardžiai neturi. Keletas aliatyvo lyčių yra padaryta iš mot. g. asmeninių įvardžių. Be to, ir tos pačios aliatyvo lytys turi jau dažniau adesyvo prasmę, pvz.: jõsp bìt kárvė „pas ją buvo karvė“; mõža bùvot jõsp „gal buvot pas ją“, bet jõs (ar jõsp?) nuãik „nueik pas ją“. Formos padarytos, kaip matome, iš vns. klm. su -p(i). Vietoje senojo aliatyvo dabar dažniausiai vartojamas galininkas su prielinksniu pas: aĩmù pàs tã Žukẽlį; ri·toĩ aĩsù ir aš pàs jì. 28 §. Vyr. g. dgs. vardininko galūnė daugiausia yra taip pat sutrumpėjusi, t. y. -i, pvz.: tokì dideli vì·rai; su·naĩ mañaĩ; visóki mìra „visoki miršta“; kurì mẽsta, katrì ir nemẽsta „kurie mėgsta, kurie ir nemėgsta“; nekatrì moteriškì dar mõka áust; nekùri mu·šiški ataidinẽj šeñ „kai kurie mūsiškiai ateidavo čia“. Greta pasitaiko dar ir sveika galūnė -ie, kuri ištariama kartais tvirtagališkai, kartais tvirtapradžiai: kaĩ kuriẽ ariẽkos dadẽdinėja; tiẽ linõž gerasnì; tiẽ pãties ataidinẽj; šiẽ mẽtai; o jiẽ iš pirkõs nešõ daržõnẽn gerbì·ba sãva. Tvirtapradė vienskilmenių įvardžių galūnė vienbalsėdama retkarčiais visai sutrumpėja, pvz.: taĩ ti pãties, kad an kvãtros bùsta „tai tie patys, kurie būtų nuomoja“; taĩ ti vaĩkaĩ tep padarė. 29 §. Vyr. g. dgs. naudininkas beveik visada turi galūnę -mi, pvz.: dùok dárbą vì·rami tiẽmi; davãũ visẽmi vaĩkami po cukìerką; mokẽk jẽmi; mùmi patìemi dãu žẽmės; jẽmi nerẽika dainẽt „jiems nereikia duoti“. Kirtis gali būti ir galūnėje, būtent: jẽmi geraĩ manãs kunodãs penẽt. Tik retai kada dgs. naud. formos būna be -i: adùok jẽm; jìm pasakãũ. Tokia pat yra ir mot. g. dgs. naud. įvardžių galūnė: nupirkãũ po skrẽpta-savõmi dukterìmi; tokõmi bóbomi niẽko nerẽika ù·tari·t „tokioms boboms nieko nereikia sakyti“; dùok dár tõmi. Formos atžvilgiu ji visai nesiskiria nuo mot. g. dgs. įnagininko galūnės, pvz.: atajàũ sa jõmi; apsìžãžino sa savõmi mergõmi; tomì žvẽrždõmi labaĩ sunku aĩt „tuo smėliu labai sunku eiti“. Tikriausiai ši galūnė į įvardį, kaip ir kitas kalbos dalis, yra atėjusi iš i- arba priebalsinio kamieno vardažodžių, plg. ing. ausìmi, akìmi, naktìmi, seserìmi || seserẽmi, naud. akìmi, ausìmi, dukterìmi || dukterẽmi. Tokia apibendrinta, tik rečiau kituose kamienuose vartojama dgs. naud. ir įn. galūnė pasitaiko ir kitose tarmėse, pvz.: Kargauduose (Rodūnios raj.), apie Pėlesą, Azierkuose, Lazūnuose. Kitur, pvz., Bieliūnuose (Rodūnios raj.) šiem abiem linksniams yra vartojama apibendrinta senoji dv skaitos galūnė -ma: čã reĩka žmogãus akìma šviẽsoma „čia reikia žmogaus šviesiomis akimis“; žmõnima bù·tù geraũ „žmonėms būtų geriau“; žmõnis naktìma ⁵⁷ Žr. A. Laigonaitė, Pašalio vietininkai…, 29. 127 padārē, greta aš jų nenoru akimi mači58. Apie Dieveniškes ir Ramaškonis dgs. naudininkas turi galūnę -mu: viziemu duosu obuolū, o saviemu riešutū; išvertē kai-lišus arkļānu pagundži:c, o dgs. įng. — galūnę -mi: pajēmē viedzmu su dukte-rimi dzoviem(i)59. Galūnių -mi ir -mu kilmę galima paaiškinti, viena, senojo dgs. naud. su -mus ir įng. su -mis ir, antra, dviskaitos su -m (iš senesnės galūnės -ma) kontaminacija60. 30 §. Kas pasakyta apie vns. įng. ir dgs. vard. (žr. 23, 28 §§), tinka ir dgs. galininkui: vartojamos sutrumpintos ir nesutrumpintos galūnės. Nesutrumpintų galūnių priegaidė tvirtapradė, pvz.: piė juos stiprėst turėjo si, „apie juos stipriau laikė-si“; tūos pačius jėšė, greta jųs vūšus padaužē „juos visus užmušė“; kab itus kampelūs papėrtu „kad šituos kampelius (namą) nupirktų“; tūs pačius adūok jėmi, kokūs turį kampūs ir geraž „kokią pastogę turi ir gerai“; tū paimk jūs „tu paimk juos“. 31 §. Kaip ir kitų vardažodžių, taip ir įvardžių dgs. įnesyviu yra būdinga galūnė -sa, pvz.: juosa, josā, tosā, tuosā, visuosā, įtuosā, itosā, tokūosā, tavosā, katuosā, visosā, viselokuosa, nēkuosa. Tokia pat galūnė plačiai sutinkama ir džūklose — tiek Lietuvos TSR61, tiek Baltarusijos TSR lietuviškose vietose, pvz.: visuosa muštnuosa (Azierkai, Gardino raj.), tosā, visosā, pir̄kosa (Pelesā, Plikiai, Rodūnios raj.)62, tuosā Nevāšuosa, kiemuosa (Nevašiai, Ramaškonys, Varanavo raj.): mur̄sā, žmonesā, juosā (Lazūnai). Kadangi ši galūnė sutinkama daugiausia tose vietose, kur daugelis priebalsių prieš priešakinės eilės balsius ištariama kietai, todėl ir buvo manoma, kad -sa yra atsiradusi dėl s sukietinimo63. Tačiau, jeigu s kietinimu ir galima būtų paaiškinti tokią dgs. įnesyvo galūnę kitose tarmėse, tai to daryti Zietelos tarmėje negalima. Priebalsis s prieš balsį e žodžio galūnėje yra visada minkštas: pūsē, mūsē (vns. gal.), pusēs, musēs, vesēs „sodžius“ (dgs. gal.). Nesuckietina priebalsio s ir Varanavo, Rodūnios, Pelesos tarmės. Vadinasi, dėl skietinimo -se negalėjo virsti -sa. Senieji raštai rodo, kad galūnė -sa lietuvių kalbos tarmėse seniau buvo vartojama daug plačiau64. Visa tai patvirtina, jog čia turima reikalo ne su fonetiniu, o morfologiniu reiškiniu. 58 Plg. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto surinktą medžiagą tarmių atlasui (288 Programos klausimus). Plačiau apie galūnės -ma vartojimą sen. raštuose ir tarmėse žr. A. Bezzenberger, min. veik. 149; P. Arumaa, Untersuchungen ..., 78. 59 Plg. P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte..., 20, 24, 25, 26, 27, 61—62 — tik jo dgs. naud. formos su tvirtąja priegaide. 60 Žr. E. Fraenkel, min. veik., 36; dar plg. P. Arumaa, Untersuchungen..., 50–78. 61 Plg. J. Senkus, Nauja medžiaga apie lietuvių tarmes. Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai, A 1, 150, Vilnius, 1955; M. Svirskas, min. darb., 59–61; B. Savukynas, min. darb., 110–116. 62 O. Brochas, aprašydamas rytinės Rodūnios raj. dalies lietuvių tarmę daugiskaitos įnesyvo galūnę rašo -se, nors pažymi, jog s yra kietas („Zu den L.Pl. ist ausschließlich bemerkt, daß das s vor e nicht palatalisiert war“), žr. O. Broch, min. veik., 21. 63 Plg. A. Laigonaite, Vietininkai dabartinėje lietuvių kalboje, filol.m. kandidato laipsnio disertacija, rankr., 15–16, Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko v. universiteto Rankraščių skyrius, Vilnius, 1956; J. Senkus, Nauja medžiaga apie lietuvių kalbos tarmes, min. veik., 150. 64 Žr. A. Bezzenberger, min. veik., 144–147; plg. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika. 1653 metai, 123 (29₈₁₁₁₄), 434, Vilnius, 1957; M. Slavocinskis, Giesmės tikėjimui katalickam priderančios, 1646. Fotografuotinis leidimas. Paruošė J. Lebedys, 25 (I 148₅, II 59₁₉–₂₀), Vilnius, 1958; Biblia litewska Chylińskiego. Nowy testament (1657), 2, 10(6v)₁₄. Išleido Cz. Kudzinowski - J. Otrębski, Poznań, 1959. 128 32 §. Dgs. įnatyvo lyt ys, padarytos iš įvardžių, turinčių daugiau negu vieną skiemenį, kirčiuoja daugiausia priešpaskutinį skiemenį, pvz.: katrúosna, katrósna, tokiósna, manúosna, savósna, visúosna, kokósna, greta tuosna „į situs“, nėkuósna „į kažkokius“, nėkatrúosna „į kai kuriuos“. Viensk emeninių įvardžių įnatyvo lyt ys kirtį turi galūnėje, būtent: nùveimu aš juosna, tosna kártesna inlindo „į tas kartis ilindo (višta)“; tuosna rugúosna nubėgo; o paū.tarinam, kab aš nùveimu josna. 33 §. Dgs. adesyvą turi daugiausia asmeniniai įvardžiai, pvz.: juósmi ten an žãmės jėma, kap žvėr'is „pas juos ten ant žemės valgo, kaip gyvuliai“; nebit juósmi rãžumo „neturėjo jie proto“; o juósmi netėp, kab mú·sim „o pas juos netaip, kaip pas mūs“; aš neprãšai ji'ėmp „aš neprašiau jų“; bit ketveras vaikų juósmi „jie turėjo ketvertą vaikų“; ji'ėsmip stãlo nebit „jie neturėjo stalo“; ji'ėsmi nėra ko dúot „jie neturi ko duoti“; jósmi daũgi svėsto „jos turi daug sviesto“. Tik retkarčiais pasitaiko kitų įvardžių adesyvų: o kitúosmi nẽr niẽko „o kiti neturi nieko“. Iš pavyzdžių matome, kad šių formų daryba yra daug įvairesnė ir gerokai painesnė negu negimininių įvardžių. Savotiškas postpozicinės galūnės — (s)mi, -(s)mip, -mp dedamos prie dgs. galininko (juósmi) arba dgs. vardininko (ji'ėsmip., jósmi). Visų kitų tiek giminių įvardžių, tiek ir kitų vardažodžių dgs. adesyvo formos jau nebevartojamos. Dabar tam pačiam reikalui, t.y., adesyvo prasme lygiagrečiai yra vartojamos jau net ir asmeninių įvardžių inesyvo formos, pavyzdžiui, greta tuosà krú·musa gãnėm, plg. sakinius, kuriuose kalbama apie gyvus daiktus, būtent: juósà móža ir daũgest gi'ėdói „pas juos gal ir daugiau dainavo“; ten jósà dvì pirkì i'rà „jos turi dvi pirkias“; ten juósà kálnas, žvìrždos, nẽduga kunódos „ten pas juos (jų krašte) kalnas, smėlis, neauga bulvės“; tuosà visúosà žmónėsà nebit rãžumo „tie visi žmonės neturėjo proto“. Įvardžiuotinių įvardžių liekanos 34 §. Šiaip jau visose kalbos dalyse išnykusios įvardžiuotinės formos kiek žymesnius pėdsakus paliko įvardyje. Palyginti ypač neblogai, yra išsilaikiusios kai kurių parodomųjų įvardžių vns. vardininko įvardžiuotinės lyt ys: caĩk, tóji || tóji, ėcaĩk „šisai“, ėtoĩ „šioji, šitoji“ (plg. 17 §), greta caĩg, ėcaĩg (ret.). Įvardžiuotines formas turi retkarčiais ir santykinių arba klausiamųjų įvardžių vns. vardininkas, pvz.: kursãik kãturas kójas turi, caĩk taĩ gãli plú·kt „kuris turi keturias kojas (kiekvienas keturkojis), tas gali plaukti“; katrój apsẽvė, katrój nė „kuri apsiauvusi, kuri ne“. Išskyrus vns. įnagininką, kurio įvardžiuotinės lyt ys, manoma, ištisai paplitusios vardažodžiuose (plg. 23 §), moteriškosios giminės kitų linksnių formų nesutikta. Yra nugirsta tik vos pora vyr. g. asmeninių įvardžių įvardžiuotinių formų, pvz.: jójo di'dėkùkas „tai jojo senelis“; juói skvórina kopú·stus „juo (lajumi, avių taukais) užspirgina kopūstus“. Krinta į akis vyr. g. vns. vardininko įvardžiuotinių formų daryba. Galūnė -ai čia turi pabrėžiamąją reikšmę ir yra dažna beveik visose lietuvių k. tarmėse bei senuosiuose raštuose⁶⁵. Galė pridedamas priebalsis k (reč. g) yra kilęs greičiausia ⁶⁵ Plg. A. Bezzenberger, min. veik., 168. 9. Kalbotyros klausimai, 11 129 iš dalelytės g66 ir žodžio gale suduslėjęs. Pavyzdžių su tokiu k arba g tarmėje yra daug, būtent: pernaik „pernai“ || pernaig (reč), tiktaik, kadaik nu˙naik „dabar“, tadaik || tadaig; palāukig || palāukik, pasiklāuskig || pasiklāuskik. Plg. Daukšos Postilė — tenaig 15₃₆, tataig 630₃, kōlaig 200₂₂, 199₅₄, tadaig 200₄₄, vienōkig 13₂₀, tasaig 407₁₁. Pastebėtina, kad tarmėje yra nemaža pavyzdžių ir su dviguba dalele gig(i), būtent: kāmgig || kāmgik, kūrgig || kūrgik. Tikriausiai panašiai yra padaryti ir įvardžiai cačik || cačig || cačigig (reč.); įcaikik || įcaikig || įcačigig bei prieveiksmiai tadaikik || tadaikig || tadačigig, nu˙naikik || nu˙naikig. Priebalsis k žodžiuose cačig, įcaikig, tadaikig, tur būt, yra išlikęs pagal dažnesnes lytis cačk, įcaik, tadačk. Niekatrosios giminės įvardžių likučiai 35 §. Kai kurie įvardžiai turi niekatrosios giminės liekanų. Dažniausiai yra vartojamos parodomųjų, o kartu ir santykinių įvardžių niekatrosios giminės vns. vardininko ir galininko formos, būtent: kokas tai vaikas „koks tai vaikas“; kokis ltai žod’s; ir tai reik ir itai reik padaryti; ilgā ltai gi˙smė, tai šei, tai tai dirba „tai ši, tai tą dirba“. Taip pat dažnai vartojama įvardžiu einančio žodžio visas, visā niekatroji giminė: aš vīsa žinojāu; šiltis visa padēgino „ugnis viską sudegino“; be gālo brangū visa. Kartais niekatrosios giminės prasme vartojamas šio įvardžio kilmininkas, būtent: viso bīt, ōt vīso bīt „viso buvo, ot viso buvo“; vīso žinojāu, ōt vīso žinojāu: vīso pagaišo „viskas prapuolė“. Įvardis vīsa gali būti vartojamas ir su kitu niekatrosios giminės įvardžiu, pvz.: sāva, viena; vīsa sāva bīt greta vīsa sāvo bīt; vīsa vīena kāp būs „vis tiek kaip bus“; vīsa vīena ānas nenōri āit. 36 §. Išvados: 1. Zietelos tarmės įvardis išlaikė daug senų morfologinių formų, kurios jau beveik nebesutinkamos kitose mūsų tarmėse, pvz.: negimininių įvardžių vns. kilm. su galūne -e, visi keturi vietininkai, savybiniai įvardžiai, reti įvardžiai kiēnas, kienā, tiēkas, netiēka, ēš (greta āš) ir kt. 2. Ne visi senoviniai dalykai yra vienodai gerai išlikę, pvz.: negimininių asmeninių įvardžių vns. ir dgs. adesyvas (reč. aliatyvas) yra taip dažnai vartojamas, jog išstūmė net inesyvą, tuo tarpu giminių įvardžių adesyvas yra vartojamas tik vienaskaitoje, o daugiskaita, išskyrus keletą neaiškios darybos asmeninių įvardžių, adesyvo jau nebeturi. Čia tiek dgs. adesyvo, tiek aliatyvo lytis jau pakeičia inesyvas ir iliatyvas arba prielinksninės konstrukcijos. Senojo vns. naudininko yra tik liekanų: manì, savì, mì. 3. Aprašomoji Zietelos tarmė pagal savo negimininių įvardžių vns. kilm. ir gal. galūnę -e, o taip pat giminių įvardžių mot. g. vns. įng. galūnę -ai sutampa su kai kuriomis vakarų ir vidurio aukštaičių šnektomis. Nuo dzūkų šiomis galūnėmis visiškai skiriasi. Visomis senovinėmis ypatybėmis, o kartu ir slavų kalbų 66 P. Arumaa priebalsį k kildina iš dalelytės ka, plg. tijōuka „ten“, šijōuka „čia“, u˙naka „ten“, žr. P. Arumaa, Litauische mundartliche Texte..., 70. 130 poveikio atžvilgiu Zietelos tarmės įvardis daug bendra turi su dzūkais ir ypač su lietuviškai kalbančiomis vietomis Baltarusijos TSR. Kitomis ypatybėmis, pavyzdžiui, nežymimųjų įvardžių daryba, įvairiais priebalsių pridėjimais ir kt. Zietelos tarmė yra savita. МЕСТОИМЕНИЕ В ЗЕТЕЛЬСКОМ ГОВОРЕ А. Ю. ВИДУГИРИС Резюме Зетельским говором называется говор двух деревень Засе́ты (Zasėčiai) и По́гиры (Pagiriai), которые находятся в Дя́тловском (Zietela) районе Гродненской обл. Белорусской ССР. По-литовски говорят здесь только старики. Так как этот говор со временем был изолирован от территории сплошного распространения литовского языка, то в нем сохранилось многие морфологические черты, которые уже не встречаются в других литовских говорах. В статье описывается морфология местоимений: их образование и изменение. В говоре употребляются такие архаичные формы, как: адессив (manīp || manĩm(p) „у меня“, mù·sįp || mù·sįm(p) „у нас“, jaīp „у нее“, kaṁp lokaiṁp „у кого такого“), аллатив (jōsp „к ней“, mù·sūm(p)t „к нам“, jū-sūm(p)t „к вам“), иллатив (kanà „куда“, lanà „на тот“, nēkana „куда то“), окончание -e личных местоимений в родительном падеже (manė „меня“, tavė „тебя“, savė „себя“), окончание -i и энклитика mi в дательном падеже (man||mi „мне“, savī „себе“). В говоре сохранилось вопросительное местоимение kiėnas, kiėnā „чей“ с притяжательным значением. С полным окончанием иногда встречается определительное местоимение tiėkas “столький“. Часто употребляются своеобразные притяжательные местоимения mù-sis, mù-se „наш, наша“, jū-sis, jū-se „ваш, ваша“, рядом с mù·sžkis, -ė, jū·sžkis, -ė. Иногда личное местоимение aš произносится ėš, хотя больше слов, начинающихся с гласным е в говоре нет (ср. ašis „ось“, āžaras „озеро“, āgle „елка“). Некоторые своеобразные местоимение в говоре образовались под влиянием соответствующих славянских visalōkis || visalōkās = visas, visōkis, ср. пол. wszeláki бел. диал. ўсялякі и др. Как видим, изолированное положение Зетельского говора от других литовских говоров способствовало сохранению архаичной морфологии местоимений, как и других частей речи, а окружение славянскими языками — находит свое выражение в смешанных, гибридных и др. местоимениях. 131