Latvijas PSR dialektologu ekspedīcijas 1960. gadā

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, IV LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA LATVIJAS PSR DIALEKTOLOGU EKSPEDĪCIJAS 1960. GADĀ M. GRAUDIŅA 1960 m. vasarą Latvijos TSR Mokslų akademijos Kalbos ir literatūros instituto dialektologai surengė 2 ekspedicijas kalbos medžiagai ir vietovardžiams rinkti tiesiai iš žmonių lūpų Krustpilio, Madonos, Ilūkstės ir iš dalies Daugpilio rajone. Šiose ekspedicijose iš viso dalyvavo 36 rinkėjai, rinkę medžiagą 43 šnektose. Taip 1960 m. dialektologų surengtos ekspedicijos galėjo aprėpti didžiąją dalį vadinamųjų sėliškųjų šnektų, susiformavusių sėlių gyvenamose žemėse abipus Dauguvos. Ekspedicijų tikslas buvo surinkti atitinkamų šnektų fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos medžiagą, kuri atskleistų būdingiausius šio krašto šnektų ypatumus, surinkti apgyvendintų ir negyvenamų vietų pavadinimus ir užrašyti kuo daugiau šnektų tekstų — medžiagos tolesniems tyrimams. Sėliškąsias šnektas vienija visa eilė ypatybių, nepažįstamų kituose Latvijos kraštuose. Be ypatybių, vienijančių sėliškąsias šnektas, esama ir tokių, kurios skiria vieną šnektą nuo kitos. Kartais šis skirtumas toks ryškus, kad jį pastebi ne vien kalbininkai. Labai ryškus skirtumas yra tarp Vidžemės ir Žiemgalos sėliškųjų šnektų, nes jas visada skyrė Dauguva, trukdžiusi krašto gyventojams bendrauti. Vienas būdingiausių sėliškųjų šnektų ypatumų yra kylančiosios intonacijos susidarymas, nepažįstamas kituose Latvijos kraštuose. Čia kylančioji intonacija vartojama vietoj trijų intonacijų ploto laužtinės intonacijos, o krintančioji intonacija yra sujungusi trijų intonacijų ploto krintančiąją ir tęstinę intonacijas. Sėliškosiose šnektose išlikusi kylančioji intonacija yra senesnė už laužtinę. Kaip nurodo prof. J. Endzelīns knygoje „Latvių kalbos gramatika“ (37.—38. psl.), laužtinė intonacija istoriškai susidarė skiemenyse, kurie kadaise buvo prieš žodžio kirtį ir (tuomet) turėjo kylančiąją intonaciją. Vidžemės ir taip pat kai kuriose Žiemgalos sėliškosiose šnektose girdėti krintančiosios intonacijos variantų. Ši intonacija tariama ir staigiai krintančiai (staigiai), ir lėtai krintančiai, pirmojoje dalyje šiek tiek pakeliant balsą ir taip sudarant kylančiąją-krintančiąją intonaciją. Dažniausiai staigus kritimas pasitaiko prieš dusliuosius priebalsius, o kylančioji-krintančioji intonacija — prieš skardžiuosius priebalsius, pvz., drāuks, drāugi, strādāt ir kt. Šnektų kalbėtojai neskiria tęstinės intonacijos nuo krintančiosios. Kitų šnektų kalbėtojams tęstinė intonacija jiems taip pat atrodo tik šiek tiek lėčiau tariama. Sąmonėje skirtumo tarp krintančiosios ir tęstinės intonacijos nėra net tokioje šnektoje kaip Elkšņos, kur 185 Pasakotojo kalboje pasitaiko ir viena, ir kita intonacija. Pavyzdžiui, pasakotojas sako: „plāve ār vīnruce“, o kitame sakinyje: „ār sērpi plāve“. Toks intonacijų nestabilumas rodo, kad tarmėje, nors kalbėtojai skirtumo nejaučia, jau esama požymių, iš kurių toliau formuojasi skirtumas tarp krintančiosios ir tęstinės intonacijos. Laužtinė intonacija kartais girdima emociškai pabrėžtoje kalboje, pavyzdžiui, pasakotoja Asarėje, gyvai prisimindama vieną įvykį, pasakė: „bet jei stōu koa pa 'golvu dabūšē“, nors šiaip taria tik „golva“. Ir Biržuose emocingai kalbant kai kuriuose žodžiuose (oārā un prūiam) girdima laužtinė intonacija. Beveik visose tarmėse laužtinai tariama neiginio dalelytė „nē“. Pagrindiniai ypatumai, kuriais sėliškosios tarmės skiriasi nuo literatūrinės kalbos ir kitų tarmių, susiję su garsų tarimu. Pavyzdžiui, latvių kalboje garsas ē tariamas plačiai arba siaurai, priklausomai nuo to, koks balsis ar dvibalsis eina arba ėjo kito skiemens pradžioje. Daugumoje tarmių ir literatūrinėje kalboje nuo šios taisyklės nukrypstama tik keletu atvejų, daugiausia linksniuojant, pavyzdžiui, veci, tēvi, retiem celmiem, dēli, bērzi ir kt. Šiuo požiūriu dėsningumo tariant garsą ē daug nuosekliau laikosi Vidžemės sėliškųjų tarmių kalbėtojai — Cesvainėje, Dzelzavoje, Dzerbenėje, Koknesėje, Lazdonoje, Odzienoje, Vestienoje, Pļaviņose ir kitur. Ten, pavyzdžiui, sakoma veci tēvi, retiem celmiem, dēli, bērzi ir kt. Ilgasis siaurasis ē gars beveik visose sėliškosiose tarmėse tariamas plačiai, pavyzdžiui, klęç (= klēts), vęž’s (= vēzis), sędēt (= sēdēt) ir kt. Kai kuriose tarmėse (pavyzdžiui, Kurcumoje, Prode, Pilskalnėje) kartais girdima ir klīec (= klēts), vięž’s (= vēzis) ir kitos panašios formos, tačiau tai nėra itin būdingas reiškinys. Šaknies skiemenyse siauras trumpasis e garsas iš esmės išliko nepakitęs, o galūniniuose skiemenyse jis tariamas daugiau ar mažiau plačiai, pavyzdžiui, upę, pridę, puķę, pusę ir kt. Kai kuriose Vidžemės sėliškosiose tarmėse galūnės -ę garsas toks platus, kad priartėja prie a garso (Pļaviņas, Saikava). Žiemgalos sėliškosiose tarmėse dėl šios plačios galūnės -ę dažnai asimiliuojasi ir siauras šaknies e garsas, pavyzdžiui, tēļę, eglę, zēmę ir kt., tačiau ir tai vyksta ne itin nuosekliai. Pavyzdžiui, to paties kalbėtojo kalboje girdima zeme ir zēmę. Siaurasis e gars, matyt, būta vienaskiemeniuose bendraties veiksmažodžiuose, bent jau daugumoje sėliškųjų tarmių. Vienaskiemenės bendratys dažnai tariamos su plačiuoju ę garsu, pavyzdžiui, ceļ, mēst, nęst, smęlt, dękt (= degt) ir kt. Dalis Vidžemės sėliškųjų tarmių vienaskiemenes bendratis šaknyje taria su a garsu, o tai rodo, kad čia būta ę garso; pavyzdžiui, Cesvainėje, Sausnėjoje, Lazdonoje ir kitur sakoma mast (= mest), calt (= celt) ir kt. Šiose tarmėse ę garsas būta ir dviskiemenėse bendratyse: pavyzdžiui, razāt (= redzēt), acāt (= ecēt) ir kt. Taip pat vienaskiemenių bendraties formų būsimajame laike šaknyje yra ā garsas, pavyzdžiui, daks (= degs), bāks (= bēgs), cals (= cels); daugiskaitos būsimajame laike vartojamos galūnės -sam, -sat, pavyzdžiui, cālsam, cālsat (liter. celsim, celsit). Bendratis su -ināt visose sėliškosiose tarmėse tariama su ę garsu, kuris tarime dažnai virsta ā garsu, pavyzdžiui, mętinot (gana naujas žodis, todėl, regis, išlaikęs ę garsą), dažināt, ādināt ir kt. Platusis ę garsas šių bendraties formų šaknyje, matyt, atsirado dėl asimiliacijos — atrodo, kad anksčiau čia buvusi forma dęženāt. Panaši forma nūodaganāt sutinkama dar ir dabar Cesvainėje. Plačiasis ę garsas Žiemgalos sėliškosiose tarmėse virto ā, pavyzdžiui, tāūs (= tēvs), dāls (= dēls), vaci cilvēki (= veci cilvēki). (Šiose tarmėse deklinacijoje tolesnių skiemenų palataliniai balsiai tarimui įtakos nedaro.) Vidžemės sėliškosiose tarmėse šis ypatumas pamažu nyksta. 186 Žiemgalos sėliškose šnektose asmeninius įvardžius es, mēs dažnai taria su siauruoju ē garsu, o daugiskaitos formą kalbėdami dažnai trumpina iki mes. Vidžemėje vietoj es, mēs dažnai girdėti as, mas || mēs, ypač šnektose aplink Madoną. Pažymėtina, kad šnektų atstovams kalbant literatūrine kalba, vietoj literatūrinės kalbos plačiojo ē dažnai tariamas siaurasis ē, pvz., ezers, dēls, teļš ir kt. Jei kitame skiemenyje eina velarinis balsis arba dvibalsis ir tarp jų nėra j ar minkštumo ženklo, beveik visose (ekspedicijų aprėptose) sėliškose šnektose a dažnai virsta o. Vidžemės sėliškose šnektose toks virtimas galimas ir tada, jei eina g, ģ, ķ, j, č, dž, š, ž, ļ, ņ junginys su bet kuriuo balsiu, o prieš šiuos priebalsius nėra r, l, s, p, pvz., gonc (= gans), koķis (= kaķis), vokarejs (= vakarējs), plova (= pļava) ir kt. Kai kuriose Vidžemės sėliškose šnektose virtimui netrukdo ir kai kurie kiti priebalsių junginiai. Taip pat priesagose ir priešdėliuose a virsta o; pastaroji ypatybė Žiemgalos sėliškose šnektose yra beveik visiškai svetimas reiškinys. Vidžemės sėliškose šnektose vietoj ilgojo ā garso dažnai tariamas grynas ō garsas (mōsa), o Žiemgalos pusėje girdėti arba oa (mōaṭe) — dažniausiai, arba uo (mūoṭe) — pastarasis Dvietėje, Pilskalnėje, Bebrenėje, iš dalies ir Slatėje. Trumpasis i garsas nekinta, išskyrus junginį ir, kuris virsta ir ēr, pvz., zvērbul’s (= zvirbulis), ir ier, pvz., es dzēržu (= es dzirdu). Ilgasis ī garsas virsta ei (daugumoje šnektų) arba īi. Kartais šio dvibalsio ei e garsas yra labai siauras, pvz., upēitē. Daugpilio rajono sėliškose šnektose vyrauja īi ir ei, o aplink Ilūkstę jau prasideda ei, pvz., vēirs (= vīrs), reic (= rīts). Velarinį y dar galima išgirsti šnektose aplink Madoną (tylks, myza) ir iš dalies Žiemgaloje — šnektose aplink Bebrenę. Vis dėlto Žiemgalos pusėje y garsas vartojamas ne visai reguliariai. Tas pats kalbėtojas tą patį žodį ištaria ir su y, ir su i. Pagrindinė fonetinė ypatybė, skirianti Vidžemės sėliškas šnektas nuo Žiemgalos, yra balsių palatalinė perskaida, svetima kairiajame Dauguvos krante. Vidžemės sėliškose šnektose a>ę, ā>ǟ arba ę, u>ų, uo<uę, jei eina palataliniai balsiai ar dvibalsiai ir tarp jų nėra k, g, ķ, ģ, j, č, dž, š, ž, ļ, ņ. Jei minėtieji priebalsiai yra junginyje su r, l, m, s, z, p, b, t, perskaida vyksta netrukdomai, pvz., ēbi (= abi), rēdi (= radi), ķelpi (= kalpi), ruītki (bet: bluķi), secēt (= sacīt), zuebi (= zuobi), māšina (= mašīna) ir kt. Perskaida vyksta ir prieš b, p, m, v, r, jei anksčiau jie buvo junginyje su j, kuris tariant išnyko, pvz., skępa (= skapja), ķēra (= kara), kūrma (= kurmja). Bērzaunėje, Sarkaņuose, Lazdonoje ir Praulienoje a dažnai persiskaito į ą, o tais atvejais, kai a jau yra virtęs o, pastarasis persiskaito į ǫ, pvz., stops (= stabs), stǫbi (= stabi), mos (= mazs), mǫziņš (= maziņš) ir kt. Žiemgalos sėliškose šnektose pakinta ilgasis ū garsas. Daugumoje šnektų vietoj ū tariama ou, pvz., škūnič (= šķūnis), čouka (= cūka), šounu (= šūnu, t. i., šuju) ir kt., o kai kuriose — Bebrenėje, Dvietėje, Pilskalnėje — vietoj ū tariama iu, pvz., biūt (= būt), Ilūkste (= Ilūkste), iūdenc (= ūdens) ir kt. Dvibalsis uo kairiajame Dauguvos krante virsta ū, pvz., gūs (= guovs), cūs (= zuoss), ūgas (= uogas) ir kt. Trumpasis u garsas nekinta, išskyrus junginį ur, kuris kartais virsta uor, pvz., kuormis (= kurmis), tačiau ne visada ir ne visuose žodžiuose. Dvibalsio ei tarimas nevienodas visame areale. Daugumoje sėliškų šnektų jis tariamas su plačiu ę, pvz., meita, tēikas, mēijas ir kt., o kai kuriose šnektose (Bebrenėje, 187 Dvietėje vietoj ēi tariama ai, pvz., muna maita (= mana meita). Savo balsio ē platumu šis ēi skiriasi nuo to ēi, kuris atsirado iš ilgojo ī. Tose šnektose, kuriose ī nevirsta kitu garsu, dažniausiai ir ēi tariamas taip pat kaip bendrinėje kalboje, pvz., Cesvainėje sakoma: iešu uz meitu. Dvibalsis ie Žiemgalos sėliškose šnektose virsta ilguoju ī, pvz., sīva (= sieva), zīc (= zieds), mīrs (= miers) ir kt. Vidžemėje toks virsmas gana retas. Dvibalsiai ai ir ui sėliškose šnektose tariami taip pat kaip bendrinėje kalboje, dvibalsyje au kartais labializuojamas garsas a (Vidžemėje). Beveik visoms sėliškoms šnektoms būdingas trumpųjų balsių pailginimas prieš dusliuosius priebalsius, pvz., o:ka (= aka), pu:tni, vo:kars (= vakars) ir kt. Kai kuriose šnektose, pvz., Asarėje, Prodėje ir kt., tokio pailginimo nebūna. Visose sėliškose šnektose priebalsiai daugiau ar mažiau palatalizuojami, kai jie yra arba buvo prieš palatalinius balsius. Palatalizacijos laipsnis ne visur vienodas. Pavyzdžiui, Asarėje palatalizacija buvo prieš garsą ž, o prieš ē jos beveik nebuvo juntama, pvz., vard. upēte (= upīte) ir gal. upēti (= upīti), o kaimyninėje Slatės šnektoje šiais atvejais palatalizacija buvo vienodai stipri. Sėliškose šnektose garsų junginys šk tariamas be priebalsio ķ suminkštinimo, pvz., škounč (= šķūnis), škel̦t (= šķelt). Garsų junginys ķš kartais sukeičiamas vietomis, pvz., nesakoma aukša (= augša), bet aišra, priška (= priekša), iškā (= iekšā) ir kt. Slatėje, Dignėjoje, Lubanoje ir kartais kitur (Elkšniuose, Susėjoje) vietoj ķ vartojamas č, pvz., čēve (= ķēve), kačs (= kaķis). Kai kuriose sėliškose šnektose hiperkorektiškai vietoj č tariamas ķ, pvz., ķigāni (= čigāni), ķuška (= čūska) Krustpilyje ir Mėtrienoje. Kai kuriose šnektose vardininko formos, besibaigiančios -ļs, tariamos su -ļs, pvz., ceļš, teļš Asarėje, Elkšniuose, Prodėje ir kt.; kitur — taip pat Vidžemės dalyje — su -ļs, pvz., ceļš, kupeļs, teļs. Vardininko formos, besibaigiančios -ŗš, tariamos su -rs, pvz., kūrs (= kurš), kārs (= kaŗš), vārs (= varš) Žiemgaloje, o kūrs, ķers, vārs Vidžemėje. Junginyje -jš taip pat nėra garso š, pvz., vējs (= vējš), vājs (= vājš) ir kt.; todėl ir iš veiksmažodžių padarytuose veikėjų pavadinimuose garsas š nėra įprastas, pvz., kūdļējs (= kūlējs), vedējs (= vedējs) ir kt. Seną žodžio formą sutmalas vartoja Aknystėje, Susėjoje ir Slatėje, o kitose Žiemgalos sėliškose šnektose girdima sudmalas. Kaip ir žemaičių šnektose, sėliškų šnektų kalbėtojai prieš ķ ir g taria velarinį b. Tuo šios šnektos skiriasi nuo Latgalos aukštaičių šnektų. Sėliškoms šnektoms būdinga, kad skoliniuose iš kitų kalbų nevartojami ilgieji sonantai ir nosiniai priebalsiai, kaip įprasta bendrinėje kalboje, pvz., kana || kona (= kanna), bāļva (= baļļa), ēlne (= elle), stals (= stallis) ir kt. Tik žodžiai panna ir ķemme kartais girdimi ir su ilgaisiais nosiniais priebalsiais. Visose sėliškose šnektose kartais įterpiamas garsas t tarp n ir s arba ņ ir š, tačiau tarp l ir s bei ļ ir š tokio įterpimo nebūna, pvz., gōnc (= gans), bērziņč (= bērziņš), vasals (= vesels), zaļš. Prie žodžių kaudze, tupe̦le, kruķis, krasts ir kt. pridedamas s-, pvz., skāude, stupele, skruk̦is, skrāc ir kt. Vienaskiemenių veiksmažodžių, kurių šaknis baigiasi t, d, s, z, būsimojo laiko formose Žiemgalos sėliškose šnektose pasitaiko ilgi pučiamieji arba šnypščiamieji priebalsiai, pvz., neši, vešu ir kt. Dažnai 188 Ilgasis švilpukas tarimas skiria ateitį nuo praeities, pvz., vokār nesi moajād, reit nesi prūjām) (= vakar nesi mājā, rīt nesīsi projām). Šios būsimojo laiko formos reguliariai sudaromos iš bendraties, kaip, pavyzdžiui, likšu, liksi iš likt. Morfologijoje ypatybių gerokai mažiau. Žodžių daryboje tėra kelios savitos formos. Pavyzdžiui, Vidzemės sėlių šnektose pažįstami ir vartojami būdvardžiai su -ūjis, pvz., smiltijs Praulienoje, smiltķijs Sausnėjoje ir kt. Panašių formų girdėti ir Zemgalėje, pvz., mòalīja zēmē Asarėje. Atrodo, kad ta pačia priesaga sudaryti ir kai kurie sodybų pavadinimai, pvz., Augstūjas — sodyba Liepkalnėje, Kalnījas — sodyba Ērgliuose. Labai įprasti mažybiniai žodžiai su -uks, pvz., suņuks, mòasuks, gūšuks (= gosniņa) ir kt.; ypač gausu tokių darinių iš asmenvardžių. Kiek galima spręsti, šiems mažybiniams žodžiams nestinga meilinamosios reikšmės, kaip ir kitose šnektose. Vidzemėje moterų pavadinimai dažnai daromi su -īša, ypač jei pavadinimo pagrindas yra vyro profesija, pvz., kalējīša (= kalējiene, kalvio žmona), vēverīša (= vēveriene, audėjo žmona), taip pat Caunīša (= Caunės žmona). Zemgalės sėlių šnektose čia vartojama arba -iņe (<-iene), arba -īte (<-iete), pvz., kalējīne, skriuderīne, Kalninīte ir kt. Tokiomis pačiomis priesagomis čia sudaromi ir moterų tautybių pavadinimai. Savita tai, kad nesakoma krievs, o krīviniks. Kitų tautybių pavadinimai su šia priesaga vis dėlto nedaromi. Zemgalės sėlių šnektose beveik nepažįstami vediniai su -atā iš skaitvardžių. Vietoj jų sakoma: mēs atgājām trijūs (= mes atėjome trise), vái ta divūs ar boūš bāist? (= ar tada dviese nebus baisu?). Skaičiui nusakyti dažnai vartojami vediniai su -ējī, pvz., munām tāvām bei divei zirgu (= mano tėvas turėjo du arklius) Asarėje ir kt. Zemgalės sėlių šnektose asmeninių įvardžių kilmininke ir galininke kartais girdėti manę, tevę, pvz., jis manę napazyna (= jis manęs nepažino), bes tevę tūr ni'kà nabōis (= be tavęs ten nieko nebus) ir kt. Šios formos gali būti giminiškos lietuviškoms formoms manè, tavè, taigi senos. Naudininke pirmajam asmeniui pasitaiko forma màn. Vidzemėje — mìn. Nuosavybei žymėti visose sėlių šnektose vartojama muns, muna. Šiose šnektose pasitaiko ir vietininko forma iš kas — kamà, svetima bendrinei kalbai. Zemgalės sėlių šnektose pažįstamas įvardis jis, jei (<-ji), retkarčiais girdimas ir iš bendrinės kalbos pasiskolintas viņš, viņa. Tačiau jis, jei tebėra gyvas sąmonėje ir kalboje, todėl kartais prasprūsta ir kalbant bendrine kalba. Vidzemės sėlių šnektų vartotojai šį jis, jei laiko itin aukštaitišku reiškiniu. Bendriniam kalbos variantui nebūdingi priešdėlis ir prielinksnis da(-), vartojami šiose šnektose, pvz., da-it da mežam (= nueiti iki miško), daļēju pinū (= įpyliau pieno), dapērc vēl vīnu sievām, lobōk ēs (= nupirk dar vieną paršiuką, bus geriau valgyti), da vo:karām (= iki vakaro), dalyku es ār (= pridėjau ir aš) ir kt. Zemgalės sėlių šnektose savitai vartojamas ir prielinksnis bei priešdėlis iz(-) vietoj uz(-), pvz., izbrauce iz lada (= užvažiavo ant ledo), izlidava iz jumta (= užskrido ant stogo), izgōzē is golvys (= užgriuvo ant galvos) ir kt. Bendrinės kalbos žodį apkārt dažnai pakeičia aplīk — màn bij jōa-it aplēik kolnu (= man reikėjo eiti aplink kalną). Bendrinėje kalboje išnykę veiksmažodžių ė-kamieniai būtieji laikai sėlių šnektose tebėra gyvi, ypač kairiajame Daugavos krante, pvz., es vokār braūcu, jis vedę, mes nesām ir kt. 189 Iš vedinių veiksmažodžių, kurių bendratys baigiasi -āt arba -uot, būtasis laikas sudaromas su -av-, pvz., jei runava, es zinavu, jūs stāigavāt. Panašiai sudaromas ir linksniuojamasis būtojo laiko dalyvis — bōitu zinavuši, jei malavusę. Gārsenės šnektoje yra formų su -dav-, pvz., kad gribēdavusi gulēt, tad nevarēdavusi, tāpēc ka spūkuodavusi (= kai norėjusi miegoti, tada negalėjusi, nes vaiduokliavusi). Kadangi Gārsenės gyventojai namuose tarpusavyje kalba ir lietuviškai, manoma, kad šios formos susidarė veikiant lietuvių kalbai. Apskritai sunku pasakyti, kokios tautybės yra dabartiniai Gārsenės gyventojai. Jie patys pasakoja, kad maždaug prieš 100 metų jie esą „persikrisit“ į latvius, todėl ir esą latviai. Reikia pasakyti, kad visi gārseniečiai vienodai gerai kalba latviškai ir lietuviškai. Visose sėliškose šnektose sangrąžinių veiksmažodžių daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens galūnės yra -mēs, -tēs arba -mās, -tās, pvz., mēs ceļamēs || ceļamās, jūs ceļatēs || celietās. Priešdėlinės darybos veiksmažodžiuose tarp priešdėlio ir šaknies kartais įterpiama -sa-, pvz., apsasēstis, izastāigūt. Vidžemės sėliškose šnektose šis -sa- kartais netenka -a-, pvz., o:psprēcēt (= apsivesti), pārsāstis (= persivalgyti). Zemgalės sėliškose šnektose sąlygos nuosakos daugiskaitoje girdimos formos su -umēm, -umēt, pvz., itumēm, nastumēt. Senąsias formas dar išlaikė dalyviai. Čia dar vartojami esamojo laiko dalyviai su -us, pvz., lielajiem viņč nędūdus rūkas (Vēstienoje). Taip pat ateities laiku vartojami linksniuojamieji dalyviai su -(k)is, pvz., tāus braukšis iz pilsātu, modāte braukšūtē, meitas braukšas, puiši braukšūši (Asarėje). Tačiau šios formos jau pradedamos pamiršti — jos vartojamos gana retai. Didelę įtaką daro literatūrinė kalba. Dažnai, ypač vaikų akivaizdoje, šnektų atstovai tarpusavyje kalba ir gana gera literatūrine kalba, kurioje tik retkarčiais pasigirsta šis tas šnektai būdingo. Todėl ir jaunesnioji karta šnekta jau nebemoka iš tikrųjų kalbėti — šnektos yra arti išnykimo. Atrodo, kad šnektų leksika yra atspariausia; joje daug žodžių, nežinomų literatūrinei kalbai. Šnektos kairiajame Dauguvos krante yra arti Lietuvos, joms būdinga lietuvių kalbos įtaka. Skolinti ir pavieniai žodžiai, ir formos, pvz., jau minėtos būtojo laiko formos su -dav-. Lietuviškas žodis yra girtūklēs (= mėlynės), atit anākāt vietoj, pažēri — lietuvių prager­ti („pragerti“ reikšme), pvz., nodzert, pvz., vai ta jis tū (t. y. kolūkį) pažērē? (Asarėje), bùlbas — bulvės (šis pavadinimas dabar beveik nebevartojamas, bet seniau tai buvęs vienintelis bulvių pavadinimas), avēli — bičių aviliai, sours — sūrus, gēlze — geležis ir kt. Šioms šnektoms taip pat būdinga stipri slavų įtaka. Pavyzdžiui, nesakoma, kad kalbama latviškai, rusiškai, lenkiškai, bet pa latviskām, pa krīviskām, pa pūliskām. Pasitaiko ir tiesioginių skolinių. Pavyzdžiui, 89 metų Ilzė Ratzobė iš Asarės pasakoja: jis beja jei ilūbeis, naskatīja; moš tu varēsi? ir kt. Rusų kalbos įtaka ypač stipri Daugpilio rajono sėliškose šnektose, kur gyvena labai mažai latvių. Literatūrinėje kalboje taip pat įprasti ne tokie žodžiai kaip ustaba (= kambarys), vēirēkšņi (= vingiorykščiai), aviškas vai āviekstenes (= avietės), mēlnīgas (= mėlynės), virsūne (= viršūnė), bāmbērbaki (= dideli sparvos), škierzlānc (= driežas), svo:ķi (= krekena), mauļdātis (= maudytis), muzlas (= dantenos), it lūņkis (= eiti raugų), ķēte (= kairiarankis), špetnis (= niekšas), sirūps, gal. sirūbu (= šulinio rentinys), stōdāigi (= avelės), telōaks (= apdriskęs švarkas), paśule (= balutė), sprēst (= verpti), klukučs rāun (= raunamos šakas), tiļs (= artimas), timss (= tamsus) ir kt. 190 Ekspedicijose surinkta gausi vietovardžių medžiaga — iš viso per 21 000 vietų pavadinimų. Iš jų 15 500 yra nauji, iki šiol nežinomi žodžiai. Šiais žodžiais bus galima papildyti institute turimus vietovardžių rinkinius ir panaudoti juos tolesniame darbe su vietovardžiais. Surinktuose vietų pavadinimuose yra daug kalbiniu požiūriu įdomių dalykų. Vietų pavadinimai, ypač tie, kurie savo vardą išsaugojo ištisus šimtmečius, turi savo istoriją. Įdomu, kad Vidžemės sėliškame regione yra keletas estiškos kilmės pavadinimų. Pavyzdžiui, Patkulėje yra sodyba Musti (est. must — juodas), upė Lisa (est. intakas). Ir pats Patkules pavadinimas (tariama Paķile) yra estiškos kilmės. Tą patį galima pasakyti apie Pikāniem — sodybą Praulienoje, Miņģiem — sodybą Cesvainėje ir kt. Šie vietovardžiai leidžia manyti, kad kadaise apylinkėse galėjo gyventi estai. Prie Lietuvos sienos daug vietovardžių yra lietuviškos kilmės. Pavyzdžiui, Gārsenėje yra miškas Ilgabrade. Per gana didelį mišką, kuris skiria Latviją nuo Lietuvos, ėjo labai judrus kelias, todėl reikėdavo ilgai eiti ar važiuoti, kad per mišką prasibrautum. Gārsenės šnektoje žodis ilgs vartojamas ir gars („ilgas“) reikšme, kaip ir lietuvių kalboje. Ši reikšmė galėjo būti įterpta ir į miško pavadinimą. Lietuviškai pavadinta ir pieva Gērva kaklis. Pasakojama, kad ši pieva labai klampi, todėl į ją galėdavusios įbristi tik gervės. Be to, prie Lietuvos sienos daug sodybų pavadinimų, kurie baigiasi -išķi, pvz., Bāltišķi, Girvišķi, Ragaunišķi ir kt. Pažymėtina, kad labai daug vietų pavadinimus gavo arba dėl savo buvimo vietos, arba dėl kokios nors tai vietai būdingos ypatybės. Pavyzdžiui, Garā pļava Asarėje yra siaura, kelis kilometrus besidriekianti pieva; kalnas Āža mugura Patkulėje yra smailėjantis kalnas, primenantis ožio nugarą. Dažnai pasitaiko tokie pavadinimai kaip Viļķu kalniņš Cesvainėje, kur per kalvelę vaikščiodavo vilkai, Aitu līcis Asarėje, kur vilkai dažnai sudraskydavo avis, nes jos neturėdavo kur pabėgti. Cesvainėje yra Stradu birze, kur gyvena daug varnėnų, Virumpurs — labai klampi pelkė, tikra dumblo košė, ir pieva Zuwenica, kur esą buvę taip šlapia, kad joje net žuvys gyvenusios. Neretai vietos pavadinimas per šimtmečius pakisdavo. Pavyzdžiui, Lubānoje vienas vietovės plotas vadinamas Ērgala. Pasakojama, kad kadaise šioje vietovėje būta erelių, o dabartinis pavadinimas, matyt, kilo iš Ērgļu gals („erelių galas“). Kartais vietovardžio kilmę ne taip lengva įsivaizduoti. Asarėje buvo pusdvaris Patmalnieki. Maždaug prieš 150 metų jis vadintas Gren-cavu — tai sulatvintas vokiškas pavadinimas Grenzhof. Kadangi dvarelis buvo paskutinis, priklausęs Asarės ponui, nesunku suprasti, kodėl jis taip pavadintas. Vėliau šis dvarelis pervadintas į Patmalniekiem. Šioje vietoje malūnų niekada nebuvę; be to, Asarėje malūnai vadinami sudmalām, o ne patmalām. Galbūt čia žodis, jei tik jis nėra atsitiktinai sugalvotas, kilo iš pavadinimo Pati mala, t. y. pasienis? Labai daug vietovardžių susiję su kokiu nors įvykiu. Pavyzdžiui, Asarėje yra Anča leja. Šioje žemumoje baudžiavos laikais pasikorė kažkoks Ancis, kuriam dvaras uždėjo tokias dideles prievoles, kad jis nepajėgė jų atlikti. Viename netoliese esančiame lauke yra duobė, vadinama Madaļiņu — ten vilkas sudraskė mergaitę. Duobė pavadinta mergaitės vardu. Patkulėje yra sodyba Teļāras, kuri ir dabar taip vadinama todėl, kad prie šios sodybos piemenys ganė dvaro veršius. Katorgas kalns (Patkulėje) pavadintas taip todėl, kad ant šio kalno buvo sunku dirbti — ten buvę kaip katorgoje. Cesvainėje yra Nuopānu tilts. Už tilto yra status kalnas, į kurį sunku užkopti, todėl dar ant tilto visi atsidūsta, žinodami, kad priešakyje laukia sunkus kelio ruožas. 191 Kartais vietovardžių kilmę pasakoja ištisos sakmės. Štai, pavyzdžiui, Slate yra Dzelzītis atvars (sūkurys), apie kurį pasakojama tokia sakmė: Lūčānu (Lūčāni — valstiečių sodyba) upelyje yra sūkurys, kurio pakraštyje esą buvę užkasti pinigai. Kartą trys vyrai nutarė pinigus iškasti, kad pagaliau baigtųsi skurdas. Jie kasė Joninių naktį, vienintelę naktį, kai galima iškasti paslėptą lobį. Vyrai jau buvo iškasę tokią gilią duobę, kad vienas į ją įlipo iškelti pinigų statinės. Tą akimirką iš krūmų iššoko velnias, atėmė pinigus ir įmetė juos į sūkurį. Statinaitė buvo sunki, tarsi iš geležies, todėl sūkurys vadinamas Dzelzītis atvars. Gārsenėje yra miškas, vadinamas Kazaskāju. Miške yra kalnas, ant kurio kadaise stovėjusi pilis. Kartą pora senukių nuėjo į tą mišką uogauti. Jos pamatė, kad ant kalno stovi pilis ir joje vyksta puota. Gražiai apsirengusios „panelės“ taip lengvai šoko, kad buvo malonu žiūrėti. Senutės priėjo arčiau, kad geriau matytų. Ir tada jos pamatė, kad šokėjų kojos ožiškos. Supratusios, kad „panelės“ yra raganos, senutės spruko iš tos nešvarios vietos. Tačiau nuo to laiko miškas vadinamas Kazaskāju. Odzienas ezers esą pakilęs į orą ir šnypštęs. Viena mergina nustebusi į jį žiūrėjo ir pasakė: „Na, šnypščia kaip angis.“ Ežeras toje vietoje nukritęs, nes jam netyčia buvo atspėtas vardas. Tokių sakmių yra labai daug beveik visuose Latvijos kraštuose. Įdomūs ir pačių žmonių pateikiami vietovardžių aiškinimai. Kartais tuose aiškinimuose daug fantazijos, tačiau retkarčiais jie būna ir visai tikėtini. Pavyzdžiui, gārseniečiai paaiškino Indānu kaimo pavadinimą. Esą kartą buvo rastas vaikas, kurį radusieji pavadino Sprīdis, gārseniečių tarme — Sprindis. Vis dėlto Sprindis užaugo toks didelis vyras, kad jo nebegalėjo vadinti Sprīdis, todėl ėmė vadinti Indi. Indis gavo žemės ir pasistatė namą. Jis turėjo didelę šeimą. Jo vaikai ir vaikaičiai taip pat statėsi namus toje pačioje vietoje, ir taip atsirado Indāni — ištisa giminė, gyvenusi kaime. Kyla klausimas, kiek teisingas pasakojimas apie rastą vaiką, tačiau vietovardis gali kilti iš įkūrėjo vardo. Kartais labai gerai žinomos ir pravardės, atsirandančios net ir dabar bei rodančios, kad vietovardžių pagrindą sudaro kokia nors būdinga ypatybė. Antai Rubeņiuose vienas apylinkės kampelis, maždaug 50 sodybų, vadinamas Koreju. Ten gyvenantys žmonės esą pasidaliję į dvi grupes, kurios tarpusavyje nelabai sutaria. Vietalvoje vienas kraštas vadinamas Ukrainu — ten esą gera žemė, o žmonės gyvena turtingai. Latvijas PSR dialektologi 1961. g. vasarā rīko ekspedīcijas uz Alūksnes un Jēkabpils rajonu. Savācot materiālus Jēkabpils rajonā, būsim ieguvuši faktus sēlisko izlokšņu lielākajā daļā. Izpētot savāktos materiālus, varbūt varēsim iegūt kādas jaunas atziņas par sēļu valodu. LATVIJOS TSR DIALEKTOLOGIJOS EKSPEDICIJOS 1960 METAIS М. Э. ГРАУДЫНЯ Santrauka 1960 metų vasarą Latvijos TSR MA Kalbos ir literatūros institutas surengė dvi ekspedicijas dialektologinei medžiagai ir toponimikai rinkti. Abi ekspedicijos vyko vadinamųjų sėlų šnektų vietovėse — Madonos, Krustpilio, Ilūkstės apylinkėse ir iš dalies Daugpilio apylinkėse. 1961 metų ekspedicijos apims visas likusias sėlų šnektas (Jēkabpilio apylinkėse). Sėlų šnektos nuo literatūrinės kalbos ir kitų Latvijos šnektų skiriasi keliomis ypatybėmis. Viena iš jų — kylamoji intonacija, kuri kitose Latvijos vietovėse nepasitaiko. Esama ir atskirų garsų tarimo skirtumų. Pavyzdžiui, Vidžemės sėlų šnektose linksniuojant garsas ē tariamas uždarai, jei kitame skiemenyje yra palataliniai balsiai (arba dvibalsis), net tais atvejais, kai žodžio šaknyje yra atvirasis ę (tēvi vietoj literatūrinės kalbos tęvi). Vidžemės sėlų šnektoms būdinga balsių palatalinė umliautizacija, kurios nėra Žiemgalos sėlų šnektose. O Žiemgalos sėlų šnektose geriau išliko kai kurios senovinės formos, pavyzdžiui, būtojo laiko formos su ē kamienu, asmeninių įvardžių kilmininkas ir galininkas manę tavę ir kt. Kairiajame Dauguvos krante taip pat vartojami trečiojo asmens įvardžiai jis, jēi (< ji), kuriuos Vidžemėje įprasta laikyti tipišku aukštaičių kalbos reiškiniu. Morfologijoje ypatybių mažiau. Vidžemės sėlų šnektoms būdinga, kad žmonų pavadinimai pagal profesiją ir pavardę sudaromi su -iša (kalējīša), čia pasitaiko būdvardžių su -ijis (smilktijis). Žiemgalos sėlų šnektose veiksmažodžių su -uot, -āt būtasis laikas sudaromas su priesaga -av- (es zinavu), o Gārsenės kaimo šnektoje būtojo laiko formos sudaromos su -dav-, pavyzdžiui, nevarēdava zināt. Akivaizdu, kad šios formos susidarė lietuvių kalbos įtakoje. Sėlų šnektų leksika kupina savitumo. Žiemgalos sėlų šnektose yra daugiau skolinių iš lietuvių (girtūklės, avēli, soūrs ir kt.) ir rusų kalbų negu literatūrinėje kalboje. Surinkta toponimika (daugiau kaip 21 000 vienetų) lingvistams teikia įdomios medžiagos. Surinkta toponiminė medžiaga papildys Instituto toponimikos kartoteką. 1960 metų ekspedicijos suteikia daug medžiagos tolesniems tyrimams. 13. Kalbotyros klausimai. IV