Iš optatyvo istorijos

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, IV LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA IŠ OPTATYVO ISTORIJOS J. KAZLAUSKAS § 1. Lietuvių kalbos tarmėse optatyvo formos labai įvairuoja. Nė viena gramatinė kategorija neturi tiek variantų, kiek optatyvas. Dabar lietuvių kalbos tarmėse plačiau vartojamos šios optatyvo formos: vns. 1 asm. būčiau, būčia, būčio, būč, būčiu, būtųu (būtau), būčiobe, būčiap (būtiap), būčiobi, būtum, būčium; vns. 2 asm. būtum, būtumei, būtumi, būtųi (būtai), būtumbe, būtumbei; dgs. 1 asm. būtum(e), būtumėm(e), būtumim, būtumiam, būtūm (būtūme), būtum, būtumbe, sukutumbėmės; dgs. 2 asm. būtut(e), būtumėt(e), būtumit, būtųt (būtūte), būtūl, būtūtbe, sukutumbėtės; 3 asm. būtų, būtų, butu, būt, būtum, būtun, būčube, būčubi. Pridėjus XVI—XVII a. lietuviškuose raštuose randamas optatyvo formas, vaizdas dar pamargėja: vns. 1 asm. būčiau, būčia, būčio, būtumobiau; 2 asm. būtumbei, būtumbi, būtumei, būtum, būtumb; dgs. 1 asm. būtumbim(e), būtum(e), būtumim(e), būtumb; 2 asm. būtumbit(e), būtumit(e), būtumbo, būtumbet; 3 asm. būtų (būtun). § 2. Toks optatyvo formų įvairumas seniai domina tyrinėtojus. Baltų optatyvu buvo pradėta domėtis, galima sakyti, nuo pat lyginamojo istorinio metodo atsiradimo. Apie jį rašė A. Schleicheris1, F. Bopas2, A. Becenbergeris3, J. Šmitas4, O. Vydemanas5, V. Poržežinskis6 (jo analizė paremta turtinga tarminė ir senųjų 1 Žr. A. Schleicher, Handbuch der litauischen Sprache, 228 tt., Prag, 1856; Compendium der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, 841, Weimar, 1866. 2 Žr. F. Bopp, Vergleichende Grammatik..., 3³, § 685 tt., 1861. 3 Žr. A. Bezenberger, Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache..., 214 tt., Göttingen, 1877; Lettische Dialekt-Studien, 72 tt., Göttingen, 1885; Litauische Forschungen, 16 tt., 39, Göttingen, 1882; Über die Sprache der preussischen Letten, 97 tt., Göttingen, 1888; BB 26, 175 tt. 4 Žr. KZ, 24, 305, 1879. 5 Žr. O. Wiedemann, Das litauische Präteritum, 184 tt., Straßburg, 1891; Handbuch der litauischen Sprache, 111, Straßburg, 1897. 6 Žr. B. K. Поржезинский, Къ исторіи формъ спряженія въ балтійскихъ языкахъ, 56 tt., Москва, 1901. 73 rašto paminklų medžiaga), E. Bernekeris⁷, J. Zubatis⁸, K. Brugmanas⁹, F. Špechtas¹⁰, J. Endzelynas¹¹, H. Pedersenas¹², Ch. Stangas¹³, V. Pizanis¹⁴, J. Otrębskis¹⁵. Atskirų optatyvo formų susidarymas neretai įvairiai aiškinamas. Skirtingų nuomonių šiuo klausimu beveik tiek pat, kiek pačių formų. Kai kurias jų pasendė laikas, yra nepakankamai pagrįstų lietuvių kalbos faktais. Beveik visi autoriai turėjo per mažą lietuvių kalbos dialektologinės medžiagos, mažą žinojo apie šių formų paplitimą tarmėse. § 3. Visi minėti mokslininkai, išskyrus F. Bopą ir V. Pizanį, neabejoja dėl to, kad lietuvių optatyvas sudarytas iš supino ir pagalbinio veiksmažodžio -bime. Tik E. Bernekeris, visai pagrįstai netikėdamas V. Poržežinskio iškelta mintimi, kad vienas supinas galėjęs būti vartojamas optatyvo reikšme visiems trims asmenims, spėja, kad baltų kalbose į optatyvo sistemą buvo įtraukta imperatyvo su *-tōd (s. ind. -tād, gr. -τω, lot. -tod, -to) forma, kurios liekana esanti lat. 3 asm. suktuo-s, liet. suktu (su trumpuoju -u)¹⁶. F. Bopas¹⁷ ir V. Pizanis¹⁸ mano, jog lietuvių-latvių optatyvo pirmoji sudedamoji dalis buvusi ide. imperatyvas su -tu (plg. indų-iranėčių -tu, het. -du), kuris sen. indų kalboje galėjo būti vartojamas potencialia reikšme. Dėl optatyvo antrosios sudedamosios dalies (-bime ir kt.) irgi yra pareikšta skirtingų nuomonių. Daugumas (F. Bopas, A. Šleicheris, J. Šmitas, V. Poržežinskis, E. Bernekeris, A. Becenbergeris, O. Vydemanas, J. Zubatis) laiko ją veiksmažodžio būti optatyvu. K. Brugmanas neabejodamas teigia, kad ši forma — preteritas. Ch. Stangas irgi linkęs laikyti ją preteritu. J. Endzelynas į jos kilmę žiūri alternatyviai, nelaikydamas antrosios nuomonės negalima, nors ši nuomonė ir nepaaiškinanti dviejų kamienų (-bei ir -bime) buvimo vienoje paradigmoje¹⁹. Ypač daug sunkumų tyrinėtojams sudaro vienaskaitos 1 asm. formų būčia, -čio, -čiau kilmė. Nors buvo nemaža stengtasi, šių formų kilmė iki šiol nėra išaiškinta. Nėra iškelta hipotezės, kurią būtų galima laikyti tikra. § 4. Liepiamoji nuosaka ar supinas? Šio klausimo galima būtų ir nekelti, jeigu jo pastaruoju metu nebūtų iškėlęs V. Pizanis. Jis palaiko F. Bopo iškeltą ⁷ Žr. E. Berneker, AfslPh, 25, 485, 1903 (6 išnašoje minimo V. Poržežinskio veikalo recenzija). ⁸ Žr. J. Zubaty, IFA, 16, 55 tt., 1904. (6 išnašoje minimo V. Poržežinskio veikalo recenzija). ⁹ Žr. K. Brugmann, IF, 30, 348 tt., 1912; Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, 2², 3, 513 tt. Strassburg, 1916 (toliau: Grundriss). ¹⁰ Žr. F. Specht, Litauische Mundarten, 2, Leipzig, 1922 (žr. tolyksje Optativ). ¹¹ Žr. J. Endzelin, Lettische Grammatik, § 695 tt., Riga, 1922; FBR, 15, 11, 1935; FBR, 17, 166, 1937; Latviešu valodas gramātika, § 695 tt., Rīga, 1951 (toliau: Gramatika). ¹² Žr. H. Pedersen, Études lituaniennes, 56, København, 1933. ¹³ Žr. Ch. Stang, Das slavische und baltische Verbum, 249 tt., Oslo, 1942 (toliau: Verbum); Die litauische Konjunktion jeib und der lit.-lett. Optativ (Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap, 18, 348 tt.). ¹⁴ Žr. V. Pisani, L'ottativo (congiunctivo) baltico e il trattamento di ō in sillaba finale in gotico e baltico. — „Studi Baltici”, 9, 34 tt., 1952. ¹⁵ Žr. J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, 3, 230 tt., Warszawa, 1956. ¹⁶ Žr. AfslPh, 25, 486. ¹⁷ Žr. F. Bopp, min. veik., § 685. ¹⁸ Žr. V. Pisani, min. str., 40. ¹⁹ Žr. J. Endzelins, Gramatika, § 695. 74 idėją ir visame savo straipsnyje ją stengiasi pagrįsti lietuvių bei latvių kalbos faktais. Šios idėjos pamatas — neteisingas lietuvių ir latvių vns. 3 asmens formos su -tu (trumpuoju -u) interpretavimas. Be to, daugelio lietuvių ir latvių tarminių optatyvo formų susidarymas yra neaiškus. Jo esmės neužčiuopi antis teiginiai keliauja iš knygos į knygą, iš straipsnio į straipsnį iki mūsų dienų. Trumpas -tu čia atsiradęs dėl optatyvo formų ypatingo trumpėjimo. Dėl to neatitinka tikrovės ir E. Bernekerio spėjimas, kad liet. -tu, lat. -tuos kilę iš imperatyvo *-tōd. Ir liet. -tuos (turietō̜s ~ turētuos Vieksniai, suktu̜os Šakyna), ir lat. -tuos atsiradę dėl analogijos su kitomis sangrąžinėmis veiksmažodžių formomis, nes greta paprastųjų su -u sangrąžinės formos visada baigiasi -uos (plg. liet. suku : sukuos, lat. velku : velkuos)20. Kai tik supino galūnė -ty sutrumpėjo į -tu, analogiškai pagal kitų asmenų sangrąžines formas čia irgi lengvai galėjo rastis sangrąžinė forma su -tuos. Abi šios teorijos jau a priori nepatikimos vien todėl, kad imperatyvų su *-tu ar *-tōd neturime išlikusių nei baltų, nei joms artimose slavų bei germanų kalbose. Be to, nėra tokios lietuvių kalbos tarmės, kuri verstų nors šiek tiek suabejoti, ar tikrai jos optatyvo formos sudarytos supino pagrindu. Teisingai suvokti optatyvo darybą trukdo nuo V. Poržežinskio laikų paplitusi mintis, kad supinas iš pat pradžių galėjo būti vartojamas kaip visų skaičių ir asmenų optatyvo forma. Visiškai pagrįstai tuo suabejojo E. Bernekeris, nes tokią padėtį sunku net įsivaizduoti. Ch. Stangas irgi mano, kad iš pradžių visų optatyvo asmenų ir skaičių forma ėjo grynas supinas21. J. Endzelynas taip pat palaiko V. Poržežinskio mintį22. Nėra jokio reikalo šia mintimi remtis toliau. § 5. Beveik visuose XVI—XVII a. lietuvių kalbos paminkluose turime optatyvą su -b-. Latvių kalbos senuosiuose rašto paminkluose ir tarmėse irgi yra išlikusių formų su -b-. Vadinasi, galima manyti, kad lietuvių-latvių bendrosios epochos metu optatyvas formavosi iš supino ir pagalbinio veiksmažodžio, kurio šaknis prasidėjo priebalsiu b-. Šitas pagalbinis veiksmažodis, laikui bėgant, priaugo prie priešais einančio supino, ir susidarė sintetinės optatyvo formos. Ilgainiui tas pagalbinis veiksmažodis, kaip atskira asmenuojama veiksmažodžio forma, išnyko ir, suaugęs su supinu, tapo postpozicija, kuri neteko morfologinės optatyvo reikšmės ir buvo pasmerkta išnykti23. Šios postpozicijos morfologinės reikšmės nivelaciją spartino ir 3 asm. forma (suktu), iš seno neturėjusi postpozicijos (žr. § 16). Postpozicijos išnykimą stimulavo ir optatyvo asmenavimo sistema, jo žymiai trumpesnė 3 asm. forma. 3 asm. forma baltų kalbose yra veiksmažodžio centras. Jos pagrindu ir priešai, ir lietuviai, ir latviai turi susikūrę nemažą naujadarų. Optatyvo postpozicija greičiau nyko ilgos daugiaskiemenių veiksmažodžių formose (pasivaiškėtuombime ir kt.). Rytiniuose dzūkuose, kur vartojamas optatyvas su b-, antrasis jo komponentas ypač retai yra išlikęs daugiaskiemeniuose veiksmažodžiuose. 20 Dėl lat. suktuos plg. J. E n d z e l i n s, Gramatika, § 705. 21 Ch. S t a n g, Verbum, 251. 22 Žr. J. E n d z e l i n s, Gramatika, § 696. 23 Apie elementų, netekusių morfologinės reikšmės, nykimą žr. K. B ū g a, Rinktiniai raštai, 1, 578 tt., sudarė Z. Zinkevičius, Vilnius, 1958. Panašią išvadą tikriausiai būtų priėjęs ir K. Būga, jeigu būtų pabaigęs čia nurodomą straipsnį. 75 Nyksant optatyvo postpozicijai, atskirose lietuvių ir latvių tarmėse turėjo susidaryti tokia optatyvo asmenavimo sistema: Pirmasis tipas Antrasis tipas vns. 1 asm. suktumbiau (ten, kur suktum, jis buvo susiformavęs), 2 asm. suktumbei; suktum, 3 asm. suktų, dgs. 1 asm. suktumbime, suktum, 2 asm. suktumboite. suktum. Greta naujųjų trumpų formų, be abejo, kuri laiką dar galėjo būti vartojamos ir senosios ilgos. Antrojo tipo pėdsakų yra išlikusių lietuvių kalboje, plg.: vns. 1 asm. suktum (Biržai), būčium (Viekšniai, kontaminuota iš būčiu ir būtum), 2 asm. suktum (plačiai paplitusi), 3 asm. suktų, dgs. 1 asm. suktum (plačiai paplitusi), 2 asm. suktum24, nebutum-te ChB 161. žynotum-te ChB 2620. Latvių kalbos tarmėse antrasis optatyvo tipas gana paplitęs25, tik čia ir 3 asm. įvesta forma su -tum dėl to, kad -tum pasidarė indiferenti asmenims. Tai visai suprantama. Toks tipas turėjo būti paplitęs ir žemaičių bei Rytprūsių aukštaičių tarmėse, plg. 3 asm. formas neštum < neštum ir neštõm < neštumi26, vartojamas beveik visame žemaičių gyvenamajame plote, ir Rytprūsių aukštaičių paskubin-tum, darytum27. Latvių kalbos tarmėse greta suktum vartojama ir suktu visiems trims asmenims. Visų optatyvo asmenų vienoda forma suktu atsirado dėl suktum vartojimo visų trijų asmenų reikšme. Mat, greta naujosios vns. 3 asmens formos suktum vns. 3 asm. galėjo būti vartojama ir senoji suku, plg. Rytprūsių aukštaičių darytum || darytu || daryt28, žemaičių nešto < neštu < neštų ir neštūm < neš-tum. Dėl analogijos su suktum vns. 3 asm. forma suktu irgi buvo pradėta vartoti visų asmenų reikšme; tai lengvino dar ta aplinkybė, kad forma suktu labai gerai tiko vns. 1 asm., koresponduodama su visų veiksmažodžių vns. 1 asmeniu29. Latvių kalbos tarmėse greta vns. 1 asmens su -tu vartojamas ir vns. 2 asmuo su -ti, naujai sudarytas pagal o- ir a-kamienių veiksmažodžių vns. 2 asmenį30. § 6. Antrasis optatyvo tipas (žr. § 5) galėjo būti vartotas visų lietuvių ir latvių kalbos tarmių: vienų — anksčiau, kitų — vėliau. Tik latvių kalba buvo 24 Žr. A. Schleicher, Handbuch, 229. 25 Žr. J. Endzelīns, Gramatika, § 697. 26 neštumi atsirado prie neštum pridėjus i-kamienių veiksmažodžių galūnę -i (analogiškai kitiems asmenims, kurių formos sutapo su i-kamienėmis), plg. dėl to dar sangrąžinę formą neštumis>neštomes, perėjusią į ia-kamieną neštumias. 27 A. Bezzenberger, Litauische Forschungen, 39 ir 1 išnaša. 28 Ten pat. 29 Be reikalo J. Endzelīnas suktu aiškina kitaip, remdamasis anksčiau minėta V. Por-žezinskio mintimi, žr. J. Endzelīns, Gramatika, § 698. 30 J. Endzelīnas be reikalo šitą -ti mėgintų sieti su vėlyvu lietuvių -tai. Vertinga yra antroji J. Endzelīno prielaida, žr. Gramatika, 896. Latvių vns. 2 asm. -tib gali būti -tub ir -ti kontaminacija, kaip mano J. Endzelīnas (896), bet greičiau sudaryta iš -ti ir vėliau pridėto -b-, plg. rytinių dzūkų dgs. 2 asm. būtūtėbe ir šio str. 82 psl. 76 ir yra pakantesnė skirtingų asmenų formų vienodumui. Lietuvių kalbos tarmės, atvirkščiai, formų indiferentumo asmenims pakęsti negalėjo (išskyrus vns. 2 asmenį su -tum). Todėl antrasis tipas buvo performuotas: vns. 2 asm. suktum, 3 asm. suktų, dgs. 1 asm. suktum, 2 asm. suktut. Senosios postpozicinės optatyvo formos, atsiradus naujoms trumposioms, suprantama, ne iš karto išnyko. Tokią padėtį, kai greta naujųjų optatyvo formų buvo vartojamos dar ir senosios, labai gražiai atspindi 1653 m. Kėdainių leidiniai, plg. „Knigos No-bažnistes“ vns. 2 asm. -tumbei (Nepażieystum bey 80) ir -tum (noretum 68), „Sumos“ dgs. 1 asm. -tum(e)31 (apturetume 13) ir -tumbim(e) (garbintumbim 8). Panaši padėtis išlikusi ir rytinių dzūkų tarmėse, plg.: vns. 2 asm. sùktum || suktum̃ ir sùktumbėis, dgs. 1 asm. sùktum || suktum̃ ir sùktumbėmės, 2 asm. sùktūt || suktū̃ (naujai sudarytos) ir sùktumbėtės32. Kadangi, nykstant postpozicijai, radosi naujos formos, neturinčios asmens charakteristikos, o tokios padėties lietuvių kalba pakęsti negalėjo, tai iš greta vartojamų naujųjų ir senųjų ilgųjų formų kryžiavimosi būdu kūrėsi dar vienas naujas optatyvo tipas. 1653 m. „Maldose Krikščioniškose“ ir „Sumoje“ turime jau ir vns. 2 asm. -tumei (būtumei 2), sudarytą kryžiavimosi būdu iš -tum ir -tumbei, „Sumoje“ vartojama ir naujoji dgs. 1 asm. forma — tumim(e) (galetumime 9), kuri pasitaiko nė kiek rečiau, kaip -tum(e) ar -tumbim(e). K. Širvydo raštuose vartojama vns. 2 asm. tik su -tumei, dgs. 1 asm. tik su -tum(e) ir -tumim(e), dgs. 2 asm. -tumit(e), bet iš šių formų aiškiai matyti, kad jeigu ne Širvydo gyvenamuoju metu (Širvydas galėjo vengti formų su -bime, -bite norminimo sumetimais), tai kiek anksčiau Širvydo tarmėje buvo vartojamas optatyvas su -bei, -bime, -bite. Minėtose rytinių dzūkų tarmėse irgi vartojamos kryžiavimosi būdu atsiradusios formos, plg: vns. 2 asm. sùktumės greta sùktum̃ ir sùktumbėis, dgs. 1 asm. sùktumėnės greta sùktum̃ ir sùktumbėnės, 2 asm. sùktumėnės greta sùktumbėtės. Kryžiavimosi būdu atsirado ir žemaičių dounininkų tarmėse sutinkama dgs. 1 asm. forma su -tumim bei tose pačiose tarmėse gana paplitusi dgs. 2 asm. forma su -tumi. Žemaičių dounininkų tarmėse dgs. 1 asm. su -tumiām paplitęs daug labiau negu su -tumim ir turi ia-kamieną, kaip ir i-kamieniai veiksmažodžiai, kurie ten yra perėję į ia-kamienius (plg. tyliam). Žemaičių tarmėje i-kamienių veiksmažodžių pavyzdžiu gali susiformuoti ir optatyvo vns. 1 asm., plg. būčiau (Viekšniai ir kt.). 31 -e dgs. 1 asm. gavo pagal einame, nešėme ir t. t. 32 Nemaža rytinių dzūkų tarmių faktų autoriui pateikė J. Kardelytė. Dalis paimta iš Vilniaus universiteto studentų diplominių darbų, dalį pats autorius surinko Palūšės apylinkėse. 77 Dėl saktum ir saktumbei kryžiavimosi atsiradusi vns. 2 asm. forma suktumei greta saktum plačiai vartojama žemaičių ūnininkų ir beveik visų aukštaičių, išskyrus dzūkus. Kryžiuojantis saktum ir saktumbei, radosi vns. 2 asm. suktumi33 (sangr. suktumės), paplitęs žemaičių donininkų tarmėse. § 7. Jeigu dgs. 1 asmuo su -umime yra atsiradęs kryžiavimosi būdu, tai visai pagrįstai galima paklausti, ar negalėtų ir forma -tumėm(e) rastis kryžiuojantis -tumbėme ir -vum. Dgs. 1 asm. su -tumėm(e) plačiai paplitęs beveik visoje Lietuvos TSR teritorijoje, išskyrus didelę dalį žemaičių donininkų, dzūkų ir priedzūkių. Kai kur ji viena tevartojama, kitur greta jos vartojama forma su -tum (pazanavykio kapsai34, Dotnuva, Palomenė, Baisogala, Alunta, Kupiškis, Lyduokiai, Raguva, Skapiškis, Svėdasai, Troškūnai, Gerviniai ir kt.). Galėtų -tumėm(e) būti ir naujadaras, sudarytas ē-kamienio būtojo kartinio laiko dgs. 1 asm. pavyzdžiu dėl vns. 2 asm. -tumei, kurio forma galūne -ei sutapo su būtojo laiko 2 asm. forma35 (plg. § 10). Bet yra lietuvių tarmių, kur vns. 2 asm. turi -tum, o dgs. 1 asm. -tumėm(e) (Alunta, Dusetos, Pašvitinys, Pandėlys, Palomenė, Biržai ir kt.). Žinoma, forma su -tumei jose galėjo išnykti, kaip kai kuriose tarmėse yra išnykusi dgs. 1 asm. forma su -tum, bet galėjo ji ir nebūti sudaryta. Čia, greičiausiai, forma -tumėme yra atsiradusi dėl formų -tum ir -tumbėme kryžiavimosi. Kad -bē- buvo paplitęs ir daugiskaitoje, rodo latvių kalboje sutinkamas dgs. 1 asm. celtubem, celtubemes, dgs. 2 asm. butubet36. Rytinių dzūkų tarmėse vartojamos panašios optatyvo formos: vns. 1 asm. sùktóbė, sùktóbės, 2 asm. sùktumībės, 3 asm. sùktī, dgs. 1 asm. sùktumībėmės, 2 asm. sùktumībėtes. J. Endzelynas puikiai nujautė, kad liet. būtumēm gali būti kilęs iš būtumbēm, lat. byutumem iš *būtumbēm ar būtubēm37, tik jų atsiradimą aiškino neįtikėtina disimiliacija. Iš tikrųjų mūsų formos su -tumėm, kaip ir su -tumim, gali būti kilusios kryžiavimosi būdu iš greta egzistuojančių -tum ir -tumbėme. Žinoma, būtų klaidinga manyti, kad visur, kur tik vartojamos, formos su -tumėm taip ir 33 suktumi tose tarmėse turi siaurą -i, kilusį iš -ī; matyti, įtaką padarė kitų veiksma. (a- ir i-kamienių) vns. 2 asm. formos su -i < -ī. 34 Žr. J. Senkus, Lietuvos TSR MA Darbai, Serija A, 2 (5), 133, 1958. 35 Ch. Stang manė, kad daugelyje tarmių -tum buvęs suvoktas kaip optatyvo kamienas, prie kurio pradėta dėlioti esamojo arba būtojo laiko galūnes. Taip atsiradusios formos su -tumei, -tumi, -tumėme, -tumime, žr. Ch. Stang, Verbum, 250. Bet kaip parodė ankstesnė -tumime atsiradimo analizė, toks reiškinys vargu ar galėjo įvykti, žr. § 6. Kitaip -tumėme atsiradimą aiškina J. Otrembskis, žr. J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, 3, 233. 36 Vėliau šitos formos kartu su ē-kamieniais veiksmažodžiais galėjo virsti a-kamienėmis, plg. sanggathubam, žr. J. Endzelīns, Gramatika, § 696. Trumpas -u-(celtubem) galėjo rastis dėl 3 asm. celtu įtakos, žr. J. Endzelīns, ten pat. Panašiu keliu, t. y. 3 asm. pagrindu, gali būti atsiradusios labai retos, Daukšos Postilėje randamos formos: dariŕubit 499₂₇, estŕubit 499₃₈, giartubit 499₃₈ ir kt. Kai kuriose latvių tarmėse iš celtubem tipo formų, išnykus postpozicijai dėl morfologinės reikšmės netekimo, galėjo rastis ir optatyvas celtu (žr. dar § 5). 37 Žr. J. Endzelīns, FBR, 15, 11. 78 atsiradusios. Nereikia pamiršti ir to, kad forma su -tumėm daug kur gali būti atsiradusi ir vietoj formos -tumim(e), kilusios kontaminuojant formas su -tum ir -tumbime. Išlyginant optatyvo asmenavimą, -tumim galėjo būti perdirbta ė-kamieno būtojo laiko formų pavyzdžiu dėl to, kad vns. 2 asm. -tumei (atsiradęs kontaminuojant -tum ir -tumbei) sutapo su ė-kamieno vns. 2 asm. -ei. Be to, kai kur -tumėm gali būti ir atkeliavusi iš gretimų tarmių, plg. dzūkiškų formų su -tau, -tai paplitimą padzūkio kapsų tarmėje, kur jos vartojamos greta formų su -čiau, -tum, -tumėi³⁸. § 8. Mažvydas paliudija dar kitokį optatyvo tipą, su -bi- ne tik daugiskaitoje, bet ir vienaskaitoje: vns. 2 asm. butumbi, 3 asm. butu, dgs. 1 asm. butumbim, 2 asm. butumbit. Žemaičių douinininkų vns. 2 asm. suktumi atsiradęs dėl suktumbi ir suktum kryžiavimosi (žr. § 6). Kad Mažvydo vns. 2 asm. yra turėjęs -bei, rodytų vns. 1 asm. issakiumbiau Mž 521¹⁸. § 9. Senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose (B. Vilento, J. Bretkūno, M. Daukšos, S. Vaišnoro, M. Petkevičiaus raštuose, 1605 m. katekizme, 1653 m. Kėdainių leidiniuose) turime trečią optatyvo tipą: vns. 2 asm. būtumbei, 3 asm. būtų, dgs. 1 asm. būtumbime, 2 asm. būtumbite. § 10. Iš pastarųjų trijų tipų seniausias yra paskutinysis, nes jis išlaikęs senojo ide. atematinio optatyvo balsių kaitą: vienaskaitoje *-(i)jē laipsnį, daugiskaitoje -ī- laipsnį, plg. s. lot. siēm, siēs, siēt, sīmus, sītis, sint. *-bīme, *-bīte sutrumpėjo į -bime, -bite arba dėl enklitinės padėties, arba dėl i-kamienių veiksmažodžių įtakos³⁹. Ch. Stango mintis, kad būtumbei, būtumbiau susiformavo ē-kamienių veiksmažodžių pavyzdžiu⁴⁰, visiškai nepatikima jau vien dėl to, kad forma būtumbei paplitusi beveik visuose senuosiuose paminkluose, o su ē-kamieniais veiksmažodžiais optatyvo asmenavimas negalėjo turėti ką bendra (greičiau jį veiktų i-kamieno veiksmažodžių es. laikas), jeigu laikytumės Ch. Stango pažiūros, jog -bime yra senas preteritas. Be to, taip manant, lieka neaišku, kodėl ē-kamienės galūnes perėmė tik vns. 2 ir 1 asm., o daugiskaita liko nepaliesta jų įtakos. Daugiausia abejonių, ar -bime optatyvinės kilmės, kyla dėl to, kad lietuvių kalba, pašalinusi balsių kaitą atematinių veiksmažodžių asmenavime, vargu ar galėjusi išlaikyti seną indoeuropietišką balsių kaitą ir veiksmažodžio -bi- optatyvo asmenavime. Bet naujojo mūsų optatyvo formavimosi pradžia siekia senus laikus, dar lietuvių-latvių bendrosios epochos laikus. Reikėtų manyti drauge su J. Endzelynu, kad optatyvas formavosi tada, kai žodžio galo *-m dar nebuvo išvirtęs 38 Žr. J. Senkus, min. veik., 133. 39 Žr. J. Endzelīns, Gramatika, § 683; Ch. Stang, Verbum, 198. 40 Žr. Ch. Stang, Verbum, 250. 79 į -n, nes, priešingai, -un- būtų virtęs į ū- (plg. top <*tanpa), ir neturėtume latvių tarmių formų sukum (žr. § 5). Ir prūsų, ir lietuvių kalbos paminklai yra užfiksavę tik XVI a. — gana vėlyvų laikų kalbą, ir tai juose dar sutinkame senosios kaitos pėdsakų, plg. esti ir dalyvį santyji, eiti ‘eina’ ir dalyvio dgs. vard. entis, padalyvį enti < *jent (plg. s. indų yant41). Žr. dar § 14. Žinoma, vargu ar galima būtų galvoti, kad kai kuriose lietuvių ir latvių tarmėse optatyve buvo išlyginta balsių kaita tuo metu, kai b- nebuvo suaugęs su supinu (plg. s. ind. dgs. syāma, dadhyāma, gr. εἴημεν vietoj εἴμεν, lot. sim vietoj siēm ). Tam prieštarautų ir XVI a. lietuvių kalbos tarmių faktų palyginimas su šių dienų tarmių faktais (senuosiuose paminkluose turime formas su -tumbim(e), -tumbit(e); -tumim(e), -tumit(e), o šiandien lietuvių kalbos tarmėse plačiausiai paplitę formos su -tumėm, -tumėt). Taigi optatyvo asmens galūnių sistemos išlyginimas, jos pritaikymas prie veiksmažodžių asmenavimo sistemos vyko gana vėlai. Vienose tarmėse tai įvyko dar neišnykus postpozicijai, plg. Mažvydo vns. 2 asm. būtumbi, rytinių dzūkų dgs 1 asm. suktumbėmės (ir lat. celtubem), kitose — jau po postpozicijos išnykimo ir kontaminacinių formų susidarymo. Optatyvo asmenavimo išlyginimo procesas tarmėse vyko dviem kryptim: vienur jo pagrindą sudarė daugiskaitos formos, sutapusios su i-kamieno veiksmažodžio es. laiko atitinkamomis formomis (būtumb-ime=tyl-ime), kitur — vns. 2 asm. forma, sutapusi su ē-kamieno būtojo laiko atitinkama forma (būtumb-ei ar būtum-ei=kel-ei). Vienose tarmėse i-kamienių veiksmažodžių esamojo laiko asmenavimo pavyzdžiu radosi ir vns. 2 asm. būtumbi, kitose tarmėse ē-kamieno būtojo laiko asmenavimo pavyzdžiu atsirado dgs. 1 asm. suktumbėmės, 2 asm. suktumbėtės, dgs. 1 asm. būtumėm, 2 asm. būtumėt. Taigi optatyvo postpozicija turėjo virsti senosios kamieno bhū- optatyvo formos: *bh(ų)īē->*bjē->*bē ir *bh(ų)ī->*bi-. Tie, kurie mano čia esant preteritą, o ne optatyvą, remiasi senųjų liet. kalbų paminklų ir tarmių bi(i) ‘buvo’ ir lat. biju ‘buvau’, nes reikšmės kitimas optatyvas→preteritas esąs sunkiau paaiškinti, negu preteritas → optatyvas. Bet lietuvių-latvių optatyvo bi- virtimas preteritu nesunkiai suvokiamas dalykas. Mat, optatyvo *bhū- vienaskaitos asmenavimas turėjo sutapti su preterito bē-, plg. nābe (Lit. Mundarten I 154), pr. be, bei (išplėstą -i), s. sl. bē (aoristą, vartojamą imperfekto reikšme), asmenavimu. Dėl to, nykstant senajam optatyvui, ir kamienas bi- galėjo nesunkiai įgyti preteritinę reikšmę. Vėliau šito veiksmažodžio vns. 3 asm. forma galėjo gauti iš atematinių veiksmažodžių es. laiko 3 asm. galūnę -ti42, kadangi reikėjo išvengti vienaskiemenės formos, o baltų kalbose buvo išnykęs „pirminių“ ir „antrinių“ asmens galūnių skirtumas. Latvių kalboje bi- buvo išplėstas sekundariniu -jā. § 11. Greičiausiai, preteritinis *bē- yra išlikęs jungtuke bet ir įvardyje bet kas, ryt. liet. bēt kas (K. Būga Aist. stud. 56). Vns. 3 asm. *bē, kaip ir *bi, galėjo būti išplėstas esamojo laiko galūne -ti. Kad čia turim *bēti liekaną, rodo tokie sakiniai: Buvo kam čia lankstytis! ‘nereikėjo jam lankstytis, kam čia bet kam lankstytis!’; 41 Žr. E. Fraenkel, Sprachliche, besonders syntaktische Untersuchung des kalvinistinio litauischen Katekismus des Malcher Pietkiewicz von 1598, 28, Göttingen, 1947. 42 Žr. Ch. Stang, Verbum, 198; E. Fraenkel, ZfSlPh, 20, § 61, 1950. 80 Buvo ko čia prašyt! ‘nereikėjo jo prašyt, kam čia bet ko prašyt?’ (Birštonas, Paliūšė). Junginiai buvo kam, buvo ko minėtuose sakiniuose yra tartum pakeliui į įvardžio bet kas reikšmę. Jungtukas nes kai kuriose tarmėse vartojamas bet reikšme⁴³, plg.: būdamas išsitužęs lapumus netiktai kitą, nes nie savęs nebalgėję pa-glemžti nu gōslibės DB 237. Apskritai, nes ir bet reikšmių niuansai yra artimi. Jungtuko nes etimologiją išaiškino J. Endzelynas⁴⁴: nes kilęs iš *neest(i) (plg. sl. je greta jestb), vartojamo kaip klausimo, į kurį lauktume patvirtinančio atsakymo, plg. pranc. n’est-ce pas? Jeigu nes < *neest(i), tai bet gali būti kilęs iš *bēti. Būdamas proklitinėje padėtyje, *bēti sutrumpėjo į bet, o rytiniuose aukštaičiuose ilgas ē įvardyje bēt kas išliko dėl to, kad bet yra išlaikęs kirtį⁴⁵. Taigi mes irgi turėjom aoristą *bē- greta aoristo bū⁴⁶, plg. s. ind. abhūt, gr. ἔφυ, s. sl. by, kaip ir slavai greta aoristo bē turi aoristą by. Jeigu bet kas yra atsiradęs tik ką aprašytu būdu, tai galima labai suabejoti, ar įvardžio by kas pirmasis komponentas by yra skolintas iš lenkų kalbos⁴⁷. Jis galėtų būti susidaręs panašiu būdu, kaip ir bet kas, iš šaknies *bhū- optatyvo (gal vartojamo jau ir preterito reikšme) dar tada, kai *bī nebuvo virtęs bi. Kad ir optatyvas galėtų eiti minėto įvardžio pirmuoju komponentu, rodytų tokie sakiniai: Būt kam čia pamačyt! ‘nereikia padėti, kam bet kam padėti!’; Būt ko čia prašyt! ‘nereikia prašyt, kam bet ko prašyt’ (Birštonas). Tik būt čia yra dviprasmiškas: šioje tarmėje jis gali būti kilęs ir iš būtų, ir iš būta, plg. Būta ko čia prašyt! (Paliūšė). Šis klausimas reikalauja specialaus tyrinėjimo. § 12. Ilgiausiai išliko kamieno *bhū- optatyvo 3 asm. formos be ir bi. be < *bē (plg. rytinių dzūkų vns. 2 asm. praustumbe ir praustumbės) yra kamieno *bhū- optatyvo vns. 3 asm. forma, o bi gali būti jo dgs. 3 asm. forma: bi < *bī < bint (plg. greta tam pačiam reikalui vartojamas -be ir -bi Apse, žr. žemiau). Kaip modalinės dalelytės jos galėjo būti vartojamos dar gana ilgai. Su modaline dalelyte be, suteikiančia veiksmui nerealumo atspalvį, mes esam susidarę ir vadinamąjį sudurtinį pradinį esamąjį laiką: buvau beeiṅas iš namų, bet atėjo svečių, ir pasilikau namie; ir aš buvau beeiṅas iš namų, bet pradėjo smarkiai lyti, ir turėjau pasilikti namie; buvo beiṁas tą peilį, bet žiūri — kirmėlė ir nuėjo⁴⁸. Vėliau dalelytė be neteko tokio modalinio atspalvio, ir virto paprastu priešdėliu be-, plg. Buvom besėja, bet ėmė lyti — ir metėm sėję⁴⁹. Su tokia modaline dalelyte be ar bi rytiniai dzūkai turi susidarę ir optatyvą, vartojamą greta senosios darybos optatyvo, plg.: ⁴³ Žr. E. Fraenkel, KZ, 60, 237 tt., 1933. ⁴⁴ Žr. J. Endzelīns, IMM, 2, 122, 1927. Jam pritarė F. Spechtas, žr. KZ, 57, 281 ir E. Frenkelis, žr. KZ, 60, 237, 1933. ⁴⁵ E. Frenkelis be reikalo mano, kad bēt turi ilgą ē dėl by įtakos, žr. ZfslPh, 20, § 60. ⁴⁶ Dėl bū žr. F. Specht, KZ, 59, 58; 62, 142. ⁴⁷ Taip mano E. Frenkelis, žr. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, 42, Göttingen, 1955 tt. ⁴⁸ Žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, 1, 311, 316, sudarė J. Palionis, Vilnius, 1957. ⁴⁹ Žr. ten pat, 316. 6, Kalbotyros klausimai, IV. 81 vns. 1 asm. sùkčōbe, 2 asm. sùktùmbe || sùktùmbeis, 3 asm. sùktūbe, dgs. 1 asm. sùktùmbe || sùktùmbėmės, 2 asm. sùktūbe || sùktūbėtės. Matyti, rytiniuose dzūkuose, nykstant postpozicijai -bėme…, naujosios optatyvo formos (plg. 2 asm. sùktum) pasirodė per silpnai charakterizuotos kaip optatyvinės, ir jų formai pabrėžti buvo panaudota modalinė dalelytė be. Kai kuriose tarmėse tokias funkcijas eina dalelytė bi, plg. praustùžbi, eitùbi (Lazūnai). Dar kai kuriose tarmėse optatyvui charakterizuoti buvo panaudotos abi dalelytės — be ir bi, plg. vns. 3 asm. būtùbe ir papraustùbi (Apsas)50. Sutrumpėjus postpozicinei dalelytei, radosi vns. 1 asm. nemiegóčiap, užgírščiap (Apsas)51, gyventup (Lazūnai) ir kt. Sutrumpėjus tokiai modalinei dalelytei, yra atsiradusios ir senųjų rašto paminklų optatyvo formos: vns. 2 asm. peržegnotumb K1M 147; dgs. 1 asm. atneštumb K1M 142, užmigtumb K1M 186, atsigautumb K1M 18552. Pagaliau ir latvių kalboje yra panašių formų pėdsakų, plg. vns. 1 asm. kolpotub, vns. 2 asm. bywutùb, sacytùb; duib, sistìb53 (žr. § 5, išnašą 28). Paralelių reiškinių turime slavų kalbose. Senojoje slavų kalboje bimb dar asmenuojamas, vėliau jis buvo paveiktas aoristo bychb formų ir galų gale jų pakeistas. Dar vėliau bychb nustojo būti asmenuojamas ir visiems trims optatyvo asmenims buvo apibendrinta vns. 1 ir 2 asm. forma by, virtusi jau modaline dalelyte. § 13. Jeigu lietuvių kalbos optatyvas sudarytas iš *bhū- optatyvo, o ne būtojo laiko, tai reiktų manyti, jog taip turėtų būti sudarytas ir slavų optatyvas. E. Frenkelis sl. bi laiko kilusiu iš optatyvo formos *būi ir sieja su liet. bui ‘būk’, dgs. buite, kurią Volteris yra pateikęs iš Linkmenų54. Bet Linkmenyse yra būj, dgs. 2 asm. būjite, o šios formos atsiradusios naujai. Tai rodo tos tarmės liepiamosios nuosakos sistema55, plg.: 1. bū, būn, būj; griū, griūn, griūj; 2. griau, griaun; mau, maun; 3. šluo, šluoj; atsista, atsistoj; 4. šìžau, šìžaun; riešutai, riešutaun; 5. knáisioj, láipoj; 6. didėį, mažėį; 7. blogin, gerin. Kaip atsirado tokia formų įvairovė? Visose indoeuropiečių kalbose šakninio imperatyvo vns. 2 asm. forma buvo grynas kamienas. Greičiausiai, tokio imperatyvo 50 Žr. E. Ginaveckienė, Lietuvos TSR MA Darbai, serija A, 2 (9), 180, 1960. 51 Žr. E. Ginaveckienė, Lietuvos TSR MA Darbai, serija A, 2 (9), 180, 1960. 52 Žr. dar Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, 87; A. Bezzenberger, BGLS, 214, 7. 53 Žr. J. Endzelīns, Gramatika, 894 tt. 54 Žr. E. Fraenkel, Sprachliche, besonders syntaktische Untersuchungen..., 33. 55 Žr. J. Kardelytė, Lietuvių kalbotyros klausimai, 1, 184, Vilnius, 1957. 82 tyvo liekanos baltų kalbose yra duo, išěi, nèj, lat. ej56. Kai kurios jo formos lietuvių kalboje sutapo su veiksmažodžio bendraties kamienu (plg. duo ir duo-ti), kuris ir buvo pradėtas vartoti liepiamosios nuosakos reikšme. Taip atsirado bū, griū, šluo, šūkau ir kt. Kad jų atsiradimas nėra naujas, rodo tvirtapradės priegaidės virtimas tvirtagale arba sutrumpėjimas, plg. griau < *griau, riešutau < *riešutau, atsista < *atsistā. Linkmenų tarmėje, kaip ir kitose rytinių dzūkų tarmėse, liepiamosios nuosakos reikšme vartojamos ir senoji optatyvo formos, kurios neretai sutampa su es. laiko 2 asm. formomis, plg. žālgai, ródai, žadĭes, barĭes ir kt. Dėl to tarp esamojo laiko formų ir liepiamosios nuosakos radosi glaudus ryšys57. Esamojo laiko 2 asm. formos paveikė imperatyvo formas: greta bū, riešutau ir t. t. pagal 2 asm. būnĭ, riešutāuni ir t. t. atsirado būn, riešutaūn, šluo, atsistoj, knáisjoj, láipioj ir t. t. Greta šluoj, stoj ir kt. galėjo nesunkiai rastis ir būj, grī̄j iš bū, griū. Lietuvių optatyvo *bui, kaip matyti, būti negalėjo. § 14. Vns. 1 asm. būčiau, būčia ir kt. dėl formos ypatingumo (-t-j- ir neturėjimo -b-) — tikra mįslė. Pagrįstai atmesdamas V. Poržezinskio aiškinimą, E. Bernekeris manytų, kad sukčiau susidariusi dėl formų suktumčiau ir *suktu (plg. lat. suktu) kryžiavimosi; sukčia ir sukčio E. Bernekeris nesiryžo aiškinti („vor sukcza und sukczo muss ich die Waffen strecken“)58. Ch. Stangas, laikydamas šios formos kilmę vienu iš sunkesnių lietuvių istorinės gramatikos klausimų, formą su -čia laiko veiksmažodinių ējā-kamienių daiktavardžių vienaskaitos vardininku ir pripažįsta, kad lieka neaišku, kodėl čia toks vardininkas tapęs optatyvo 1 asm.59 Iš visų iki šiol iškeltų hipotezių šiuo klausimu labiausiai įtikėtina yra minėta Ch. Stango hipotezė60, nors ir ji vargu ar atitinka tikrovę. Taigi forma neaiški. Plačiausiai dabar lietuvių kalbos tarmėse paplitusios vns. 1 asm. formos su -čiau, -čia, vartojamos greta daugelyje aukštaičių vakariečių ir rytinių aukštaičių tarmių. Greta jų neretai vartojamos ir formos su -č (veliuoniškiai, kai kurie rytiniai aukštaičiai). Yra tarmių, kur vartojamos abi: su -čiau ir su -č (lietuvių žvejų tarmė, Biržai, Molėtai, Utena, Pagramantis, Gerviniai, Nemakščiai ir kt.). Yra tarmių, kur -č sutinkama greta -čia (Alunta, Kuktiskės, Dusetos, Pasvalys ir kt.). Pagaliau, kai kuriose tarmėse vartojama tik -čiau (Dotnuva ir kt.), dar kitose — tik -čia (Žasliai ir kt.), trečiose — tik -č (Debeikiai ir kt.). Žemaičių dounininkų tarmėse vartojama forma -čio. Kad -č atsiradusi dėl trumpėjimo, abejonės nėra. Pasakyti, iš kurios formos (-čiau ar -čia) ji sutrumpėjo, sprendžiant iš paplitimo tarmėse, sunku. Vienas dalykas aiškus — toks trumpėjimas nėra dėsningas fonetinis trumpėjimas. Nelengva pasakyti, kuri forma senesnė -čiau, -čia ar -čio. Tiesa, rytiniuose aukštaičiuose sutinkame sangrąžinę formą su -čias ar -čios (Svedasai, Alunta, Pa- 56 Žr. F. Specht, KZ, 55, 182; E. Fraenkel, Balticoslavica, 2, 41; IF, 55, 85. 57 Kai kuriose tarmėse (Dieveniškėse, Apse) es. 1. vns. 2 asmuo pradėtas vartoti liepiamosios nuosakos reikšme. 58 Žr. AfslPh, 25, 488. 59 Žr. Ch. Stang, Verbum, 252 tt. 60 Visai neįtikėtinai šią formą aiškina J. Otrembskis, žr. J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, 3, 233 tt.; V. Pizaniš linkęs laikyti *-tjau „deuterotetiniu“ skoliniu, žr. Studia Baltici, 9, 41, 1952. 83 Iušė, Tverečius, Kuktiškiai ir kt.). Ji lyg rodytų, kad -čia < *-tjá, bet tai gali būti apgaulinga. Susigaudyti tokioje keblioje padėtyje čia šiek tiek padeda senųjų lietuvių kalbos paminklų faktai. Mažvydas vartoja formas su -čia (negalėčia 10₁₈). B. Vilentas turi -cžia ir -cʒo, J. Bretkūnas -cžia, -cʒau ir -cʒo, M. Daukša — -cʒe ir -cʒio, K. Širvydas -čia ir -čio, 1653 m. leidiniai — -čia ir -čio, D. Kleinas -čiau. Kaip matyti, forma su -čio, kuri dabar sutinkama, rodos, tik žemaičių dounininkų tarmėse, anksčiau buvo žymiai plačiau paplitusi ir vartojama greta -čia. Šita forma, be abejo, turėjo susidaryti naujai dėl analogijos su sangrąžinėmis formomis. Greta paprastos formos su -čia buvo sudaryta sangrąžinė su -čiás(i), nes ten, kur paprasta veiksmažodžių forma turi -a, sangrąžinė turi -ās, plg. dgs. 1 asm. prausiama ir prausiamos ir kt. Ji sudaryta lygiai taip, kaip greta 3 asm. turėtu sangrąžinė turėtuos (žr. § 4) arba greta vns. 1 asm. naujadaro turėčiu — sangrąžinė turėčiuos (Viekšniai). Kai kuriose tarmėse (žemaičiuose dounininkuose, kai kuriuose senuosiuose paminkluose) sangrąžinės formos pavyzdžiu atsirado ir paprastoji -čio⁶¹, plg. to paties pobūdžio naujadarus patrepšėmo, pašokėmo (TŽ III 433), Kupiškis ir kt. Be to, žemaičių vns. 1 ir 2 asmens formos sakāu, sakāi; darāu, darēi irgi yra atsiradusios iš sangrąžinių formų sakāusi, sakāisi; dariāusi, darēisi vietoj senesnių sakāu, sakāi ir t.t. Kitaip čia nepaaiškinsi žemaičių žodžio galo tvirtapradės priegaidės. Galvoti, kad sangrąžinė -čiás(i) gali būti sukurta naujai greta paprastos -čia, o -čio yra atėjusi iš sangrąžinės, galima. Prie tokios formos priaugus modalinei dalelei be, radosi ir kai kurių rytinių dzūkų vns. 1 asm. sūkčiōbe. Dabar lieka išsiaiškinti -čiau ir -čia santykį. -čia gali būti kilusi iš *-tjáu. *-tjáu galėjo sutrumpėti į *-tjá kartu su akutinių ilgaisiais žodžio galo balsiais ir dvibalsiais ie, uo. Jeigu akutinis -áu absoliutiniame žodžio gale ir turėtų virsti -āu (plg. sakāu), tai čia, optatyvo formoje, jis galėjo nedėsningai sutrumpėti. Mat, optatyvo formoms būdingas nedėsningas trumpėjimas. Optatyvo 3 asm. -tų dzūkų ir viduriečių, rytinių aukštaičių tarmėse sutrumpėjęs į -t. Daugelėje tarmių, netrumpinančių galūnių, vartojama sutrumpėjusi vns. 1 asm. forma būč. Be to, dar plg. vns. 1 asm. šākčia, bēgčia || šōkčia, bēgčia; 2 asm. šāktum || šōktum; 3 asm. šākt || šōrt (Linkmenys) ir kt. Toks nedėsningas trumpėjimas būdingas taip pat liepiamosios nuosakos bei būsimojo laiko formoms (plg. vns. 1 asm. būs, eīs tarmėse, netrumpinančiose galūnių). Kad áu gali sutrumpėti į -a, rodo palā < palāuk. Vėliau, būdama izoliuota veiksmažodžio asmenavimo sistemoje, forma su -čia tarmėse galėjo vėl virsti -čiau (pagal sakiau). Kirčiavimas dėčia, būčia, sutinkamas tarmėse ir Daukšos „Postilėje“, gali būti atsiradęs vėliau dėl trečiojo asmens formų su -tų galūninio kirčio įtakos. Tuo būdu visų tarminių variantų pamatas gali būti forma su -čia < -*tjáu. Vns. 1 asm. formai iš seno būdinga optatyvinė reikšmė. Senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose nėra pavyzdžių, kad ji turėtų postpoziciją b-. Vns. 1 asm., sudarytas iš supino ir -biau, senuosiuose paminkluose labai retas (tik nusidetumbi-au (1 x, 1605 m. kat.) ir išsakitumbi-au Mž 52₁₈). 61 Plg. Ch. Stang, Verbum, 251. 84 Visa tai rodo optatyvo vns. 1 asm. formos archaiškumą, jos seną optatyvinę reikšmę. Manydami, kad jos pamatas yra veiksmažodinis daiktavardis, susiduriame su keletu dalykų, aiškiai prieštaraujančių jos daiktavardinei kilmei. Jeigu daiktavardis, tai kodėl jis neturi formanto -b-? Kodėl vns. 1 asm. reikėjo įsivesti daiktavardį, o ne supiną? Į tai neatsakyta ir vargu ar iš viso galima atsakyti. Senasis mūsų optatyvas virto permis yvu ir liepiamąja nuosaka. Su senojo optatyvo reikšmės kitimu, jo perėjimu į liepiamąją nuosaką susijęs ir supino atkelia vimas į optatyvo sistemą (žr. § 16). Lietuvių kalbos tarmėse išlikę visų senojo optatyvo asmenų formų liekanos: vns. 2 asm. sākai, 3 asm. tesākai, dgs. 1 asm. sāk aime, dgs. 2 asm. sākaite. Nėra iki šiol rasta tik vns. 1 asm. formos liekanų. Dėl liepiamosios nuosakos reikšmės ši forma negalėjo pereiti į liepiamosios nuosakos sistemą. Jeigu ji negalėjo įgyti liepiamosios nuosakos reikšmės, tai galėjo išlikti, įeiti į naujojo optatyvo sistemą kaip jo 1 asm. Atematinio veiksmažodžių optatyvo vns. 1 asmuo turėjo būti toks: *likjęm ‘likčiau’, *migjęm ‘migčiau’ (plg. skr. iyām, s. lot. siēm ir kt.). Ny kstant „antrinėms“ galūnėms, jas pakeičiant tematinų veiksmažodžių galūnėmis, radosi *lik-jēd ar *likjēuo, kuri turėjo išriedėti į *likjau (plg. sakiau atsiradimą). Ji galėjo likti ir naujojo optatyvo sistemoje, plg. vns. 1 asm. likčiau, 2 asm. likt umbei, 3 asm. liktum ir t. t. Kai baltų kalbose buvo išlygintos veiksmažodžio formos balsių kaitos atžvilgiu, tai beveik visų atematinių veiksmažodžių optatyvo vns. 1 asm. buvo toks pats, plg. *duojau, *dėjau ir kt. Iš kitų asmenų ir į 1 asm. dėl sistemos galėjo patekti t, taip radosi: *liktjau, *duotjau ir kt. Iš čia vėliau, kai vns. 3 asm. formos garsų junginys un buvo suprastas kaip galūnė, 1 asm. galūnė -jau buvo pradėta dėlioti prie supino kamieno daryt-, miegot- ir t. t. Galėjo *-tjau būti pridėta ir tiesiog prie bendraties kamieno, plg. būsimojo laiko darybą. Latvių -tjau turėjo virsti į -šu ir sutapti su būsimojo laiko vns. 1 asm. forma. Kad čia išplito atematinių veiksmažodžių forma, nėra ko stebėtis. Panašių reiškinių pasitaiko ir kitose kalbose. Kai kuriose slavų kalbose (serbų, slovėnų) tik iš kelių atematinių veiksmažodžių galūnė -mi jau istoriniais laikais paplito į visus veiksmažodžius. Galima paklausti, kodėl išplito atematinių veiksmažodžių forma, o ne tematinių. Taip atsitiko dėl visai suprantamų priežasčių: tematinių veiksmažodžių vns. 1 asm. (*sākam, *vežėm, *tylīm) gerai tiko, kai 3 asmuo turėjo senojo optatyvo formą. Bet dėl tokios formų variacijos jis visai netiko naujojo optatyvo sistemai, kur visų kamienų veiksmažodžių formos vienodos. Geriausiai čia naująją sistemą atitiko atematinių veiksmažodžių vns. 1 asmens forma, kuri ir išplito kaip optatyvo vns. 1 asmuo. Šitokia vns. 1 asmens formos kilmė tik dar patvirtina, kad optatyvo postpozicija -bei, -bime, -bite yra optatyvinės kilmės (žr. § 10). § 15. Pietiniai dzūkai turi savitą optatyvą, kurio daryba iki šiol irgi nėra visai aiški: 85 vns. 1 asm. būtáu, 2 asm. būtái, 3 asm. būtų. dgs. 1 asm. būtūm (būtūmė), 2 asm. būtūt (būtūtė). Dgs. 1 asm. ir 2 asm. formos, be abejo, naujos. Jos sudarytos prie 3 asm. formos būtų priderinant senesnes būtum, būtut, dar sutinkamas šioje tarmėje: 3 asm. -ų įvestas į visų asmenų formas⁶². Vns. 1 ir 2 asm. formos irgi sudarytos naujai a-kamienių veiksmažodžių asmenavimo pavyzdžiu. Kaip greta 3 asm. bėgo egzistuoja vns. 1 asm. bėgau, 2 asm. bėgai, taip greta būtų radosi vns. 1 asm. būtau, 2 asm. būtai. Tvirtapradė žodžio galo priegaidė paaiškinama tuo, kad kirtis dėl būtų kirčio įtakos čia atsirado gale tada, kai dar buvo aiškiai skiriama pokirtinė tvirtapradė priegaidė. § 16. K. Brugmanas genialiai atspėjo, kad slavų kalbos, turinčios optatyvą, sudarytą iš dalyvio ir pagalbinio veiksmažodžio, yra išlaikiusios archaiškesnį būvį, negu baltų kalbos, kurios dalyvį pakeitė supinu⁶³. Dar anksčiau A. Leskynas iš Bretkūno „Postilės“ iškėlė tokį irrealinių sąlygos sakinių tipą, kur jungtukas jeib eina tik su dalyviu, tik tai jis palaikė atsitiktiniu dalyku⁶⁴. Ch. Stangas puikiame straipsnyje ⁶⁵ tokį sakinių tipą pateikia iš M. Mažvydo ir M. Daukšos raštų, plg. jeib Pons Diews mums nepagelbas... Ir nepretelu neramdas Jau butumbim praszuwe Mž 337; jeib mums bernelis negimes || Butu wissas swiets prapules Mž 192. Remdamasis šiais sakiniais, Ch. Stangas padarė drąsią ir visai pagrįstą išvadą, kad jungtuko jeib priebalsis b yra verbalinės kilmės (tokios pačios, kaip ir optatyvo -bime, -bite), o konstrukcijos jeib mums bernelis negimęs, jeib Pons... mums nepagelbas rodo, jog ir lietuviai turėjo tipą ašė bi bylo. Šitą puikią Ch. Stango išvadą parem ia ir mano gimtoji tarmė (Birštonas), kurioje dar vartojamas jungtukas jép < jeib, pvz.: 1. jép jis neatėjys, nežinia, ką būtum dary; jép neužšaly, būtum apsidirbį; jép mylėjys, būtum gerai gyveny; 2. jép ateina, būtum išvaž iavy; jép žinau, kad jis man koją pakiš, nebūtau gyvys. Antrojo tipo sakiniuose esamojo laiko veiksmažodžio formos vartojamos vietoj esamojo laiko dalyvio, kadangi šitoje tarmėje esamojo laiko dalyvio vardininkas yra išnykęs. Tai dalyvio pakeitimas, to dalyvio, kuris sutinkamas Mažvydo raštuose. Reikia sutikti su Ch. Stangu, kad mes esam turėję perifrastinį prezentinį ir preteritinį optatyvą. Man rodos, kad tokio optatyvo liekana lietuvių ir latvių kalbose yra ir atpasakojamoji nuosaka. Jos reikšmę yra gražiai apibūdinęs J. Jablonskis: „Žmogus, kuris pasakojamąja kalba ką apsako arba pasako, tariais pats to dalyko ⁶² Plg. J. Otrębski, Gramatyka, 232. ⁶³ Žr. K. Brugmann, IF, 30, 349; Grundriss..., 2. 2³, 513. ⁶⁴ A. Leskien, IF, 14, 103, 1903. ⁶⁵ Žr. Ch. Stang, Die litauische Konjunktion jeib und der lit.-lett. Optativ.— „Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap“, 18, 348—356. 86 neištyręs tikrai nežinąs, rodosi sakęs tik taip, kaip yra pats kame girdėjęs ar radęs. Šitaja „netiesioginė“, atpasakojamąja kalba naudojasi dažniausiai „tiesūs“, atviri, atsargūs žmonės, tie žmonės, kurie, kad ko patys tikrai nežino, apsakydami ir pasisako to tikrai nežiną“⁶⁶. Tokia reikšmė galėjo būti reiškiama optatyvu. Oratio obliqua ir kitose indoeuropiečių kalbose (germanų, graikų, italikų) reiškiama optatyvu. Vėliau tokiame perifrastiniame optatyve tas optatyvinės reikšmės krūvis buvo perkeltas į dalyvį, ir, likusi bereikšmė, dalelytė bi ar be galėjo išnykti. Taigi lietuvių kalboje yra išlikusių senesniojo perifrastinio optatyvo liekanų, nukeliančių mus į tuos laikus, kai optatyvui reikšti supinas dar nebuvo vartojamas. Kyla klausimas, kodėl ir kaip dalyvis čia buvo pakeistas supinu? Supino atėjimas į optatyvo sistemą susijęs su senojo optatyvo reikšmės pakitimu. Senojo optatyvo 3 asm. įgijo permis yvo reikšmę, o 2 asm. — liepiamosios nuosakos reikšmę. Kad optatyvas seniai pakeitė ankstesnę savo reikšmę, rodo ne tik rytinių aukštaičių tarmės, kur optatyvas sudaro visą liepiamosios nuosakos sistemą, bet ir daugumas mūsų tarinių, kur dar sutinkame išlikusių optatyvo formų, turinčių liepiamosios nuosakos reikšmę, plg. kláusai (klausyk) Linkuva, tylý (Svedasai), imý, bėgý, nešý (Kretinga)⁶⁷. Tik vėliau daugelyje tarmių optatyvo formos, matyt, buvo pakeistos naujai sudaryta liepiamąja nuosaka su priesaga -ki. Latvių kalboje irgi turime optatyvo vartojimo liepiamosios nuosakos reikšme pėdsakų. Kokia reikšmė buvo vartojamas prezentinis ir preteritinis darybos optatyvas, mes nežinome taip, kaip nežinome, kokį vaidmenį iš viso vaidino optatyvas šalutiniuose sakiniuose. Kad jis ten buvęs, rodo tokie sakiniai: nėr kas valgai (nėra valgytojo), atsiras kas darai, nėr kas dirbie (dirbų)⁶⁸. Anksčiau cituoti sakiniai⁶⁹ rodo, jog ir prezentinis optatyvas vartojamas preteritine reikšme, lygiai tokia pačia reikšme kaip preteritinis optatyvas, plg. jép ateina (ateinąs), būtum išvažinėję. Kad toks prezentinės darybos optatyvas galėjo tikrai turėti preteritinę reikšmę, rodo ir toks sakinys: Kad tasai ne būtų ėssąs piktadėja, ne išdavę būtumbime io taw DP 163. Reiktų manyti, kad ir prezentinės, ir preteritinės darybos optatyvas turėjo preteritinę reikšmę. Matyt, lietuvių kalboje, kaip ir kitose indoeuropiečių kalbose (germanų, avestos, lotynų), buvo naujai sukurtas optatyvo preteritas. Lietuvių kalboje jis buvo sukurtas iš veiksmažodžio * bhū- optatyvo ir esamojo arba būtojo laiko dalyvio. Senosioms optatyvo formoms virstant imperatyvu, perifrastinės optatyvo formos dėl savo preteritinės reikšmės negalėjo pavadūoti paprastojo optatyvo formų. Dalyvi čia turėjo pakeisti indiferenti laikams veiksmažodžio forma. Indiferenti laikams forma yra ir bendratis, ir supinas. Kodėl ne bendratis keitė dalyvį, o supinas? ⁶⁶ Žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, 1, 524, sudarė J. Palionis, Vilnius, 1957. ⁶⁷ Žr. E. Grinaveckienė, Lietuvos TSR MA Mokslo darbai, serija A, 2 (9), 181, 1906; J. Aleksandravičius, Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto Mokslo darbai (Lietuvių kalba ir literatūra), 8, 117, 1959. ⁶⁸ Žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, 1, 460. ⁶⁹ Žr. 86 psl. 87 Supinas reikšmė turėjo glaudžiau sietis su optatyvu negu bendratis. Kai kuriuose šalutiniuose tikslo aplinkybės sakiniuose, kur pagrindinis sakinys turėjo verbum movendi, iš seno galėjo būti vartojamas supinas, plg.: Nuvejo turgun, kad žirnių nusipirkt (nusipirktų). Išėjo, kad arklių parvest (parvestų). Nuvejo pas kaimyną, kad pieno parsneštų (Palūšė). Kituose panašaus tipo sakiniuose, kur pagrindiniame sakinyje nebuvo verbum movendi, galėjo būti vartojamas optatyvas, pvz., *pirksim duonos, kad jie valgai. Silpnėjant senajai optatyvo reikšmei, čia optatyvą dėl analogijos su pirminiais sakiniais lengvai galėjo pakeisti supinas. Panašaus tipo sakiniuose supinas ir galėjo įgyti optatyvinės reikšmės atspalvį. Gal todėl naujojo optatyvo 3 asm. forma iš seno yra grynas supinas. Tiesa, Ch. Stangas mano, kad ir supino 3 asm. yra turėjęs bi, tik jis buvęs vartojamas prie jungtuko, ilgainiui dėl savo trumpos formos tapo enklitiku, suaugo su jungtuku, vadinasi, kurį laiką buvo sakoma: jeib žinotų: jei žinotumbime, kol pagaliau jeib virtęs jungtuku⁷⁰. Taip galėtų būti. Bet, visų pirma, anksčiau minėtoje tarmėje, kur vartojamas jungtukas jėp = jeib, nieks nepasakys *jep žinotų, ateitų, o tik jei žinotų, ateitų. Ši konstrukcija archaiška. Antra, lieka neaišku, kodėl kituose asmenyse -bime, -bite atsidūrė enklitinėje padėtyje. Juk veiksmažodžio *bhū- optatyvas turėjo turėti laisvą vietą sakinyje, panašiai kaip jis turėjo ją slavų kalbose. Matyti, senovėje 3 asm. ėjo grynas supinas. Vėliau kai kur kitų asmenų pavyzdžiu ir 3 asm. supinas pradėjo būti vartojamas su optatyvu bi ar be. Bet kadangi jis čia nebuvo reikalingas, greit galėjo suaugti su jungtuku. Vadinasi, greičiausiai, iš pradžių turėjome: * jei būme žinotum, ir * jei žinotum būme, * jei būte žinotum, ir * jei žinotum būte. * jei žinotum. Vėliau, kai kur galėjo rastis: * jei būme žinotum, ir * jei žinotum būme, * jei būte žinotum, ir *jei žinotum būte, * jei bi žinotum. * jeibi žinotum. Dar vėliau *bime optatyvinė reikšmė silpnėjo ir vis didesnę ir didesnę jos krūvio dalį turėjo perimti supinas. Trečiajam asmeniui galūnė nebuvo reikalinga, nes ir kitos veiksmažodžių 3 asm. formos neturėjo galūnės. Dėl kalbos reikalavimo skirti asmens galūnes kitiems asmenims buvo apibendrinta enklitinė bhū- optatyvo padėtis, ir supinas suaugo su juo į vieną formą. Trečiojo asmens forma be, bi suaugo su jungtuku. Sutrumpinimai AfslPh — Archiv für slavische Philologie, Berlin, 1876 tt. BB — Beiträge zur Kunde der indogermanischen Sprachen, Göttingen, 1877—1906. ⁷⁰ Žr. Ch. Stang, min. str., 353. 88 BGLS — A. Bezzenberger, Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache... Göttingen, 1885. ChB — Biblia litewska Chylińskiego. Nowy Testament. Tom II, wydali Czesław Kudzinowski—Jan Otrębski, Poznań, 1958. DP — Postilla Catholica... Per Kuniga Mikolai D a v k s z a. Wilniui 1599. Naudotasi 1926 m. fotografuotiniu leidimu. FBR — Filologu biedrības raksti, Rīgā, 1921 tt. IF — Indogermanische Forschungen, Straßburg, 1892 tt. IFA — Anzeiger für indogermanische Sprach- und Altertumskunde, Beiblatt zu den Indogermanischen Forschungen, Straßburg, 1892 tt. IMM — Izglītības ministrijas mēnešraksts. KIM — D. Klein, Naujos Labbay priwalingos.... Maldu knygeles.... Karalauczuje, 1704. KZ — Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, 1852 tt. Mž — M. Mažvydas, Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams, Kaunas, 1922. ZfslPh — Zeitschrift für slavische Philologie. ИЗ ИСТОРИИ ОПТАТИВА И. И. КАЗЛАУСКАС Резюме Образование литовско-латышского оптатива до сих пор не выяснено. Спорным является вопрос, что представляет собой второй компонент форм оптатива — оптатив или претерит основы *bhū-. Не вполне ясно, что представляет собой первый компонент — супин или императив (после появления статьи В. Пизани). Не ясно, как и почему супин мог быть втянут в систему оптатива. Разделяются мнения ученых и насчет происхождения отдельных диалектных форм оптатива. Особенно не ясно происхождение формы 1-го л. ед. ч. (на -čiau, -čia). Этим вопросам и посвящена настоящая статья. В статье доказано, что нет основания сомневаться в том, что первым компонентом оптатива является супин. Вторым компонентом форм оптатива является оптатив, а не претерит основы *bhū- потому, что 1) на это указывает значение постпозиции оптатива и чередование гласных (-bei : -bime), объяснить которое иначе без натяжки не возможно и нет нужды, так как в своеобразном спряжении оптатива это чередование могло остаться до позднего времени; 2) оптативная основа *bi- (<*bī-) могла легко приобрести значение претерита, ибо формы ед. ч. этой основы (*bē<*bjē) совпали с теми же формами претерита bē-, ср. лит. диал. niabē 'небыл', прусск. be, bei, ст.-сл. bē. Модальную частицу -be< -*bē, при помощи которой в восточнодзуuksских говорах мо- 89 жет быть образован оптатив, следует считать остатком формы 3-го л. ед. ч. оптатива основы *bhū-, а частицу -bi, в некоторых говорах использованную для той же цели наряду с -be, — наверное, остатком формы 3-го л. множ. ч. (-bi<*-bi<*-bint). Оптатив основы *bhū- должен был срасти с супином в одно слово не позже чем в литовско-латышской эпохе. Все автору известные диалектные формы 2-го л. обоих чисел и 1-го л. множ. ч. оптатива литовского языка восходят к этой сложной форме. Под влиянием формы 3-го л. (būtų), никогда не имевшей постпозиции, постпозиция, в которую превратился оптатив основы *bhū-, потеряла морфологическое значение и стала исчезать. Так наряду с долгими постпозиционными формами появились и краткие (ср. диал. 2-е л. ед. ч. sùktū̃ || sùktū̃beis, 1-е л. множ. ч. sùktū̃ || sùktū̃bėmės). Этот новый тип оптатива на -tum употребляется в диалектах латышского языка (здесь и 3-е л. имеет форму на -tum, так как она стала индифферентной по отношению к лицам). Ясные остатки и следы его сохранились в литовских говорах (ср. хотя 1-е л. ед. ч. suktum, 2-е л. ед. ч. suktum, 1-е л. множ. ч. suktum, 2-е л. множ. ч. suktum или suktut (новообразование вместо suktum, под влиянием других форм 2-ого л. глагола), 3-е л. suktų, suktum). В латышском литературном языке употребляемая форма suktu для всех лиц по своему происхождению может быть формой 3-го л., начатой употреблять для всех лиц по аналогии с suktum (или возникла от suktubem... в связи с исчезновением по морфологическим причинам постпозиции -bem...). Под воздействием системы окончаний спряжения глагола во многих литовских говорах путем скрещения сокращенных и долгих постпозиционных форм сформировался еще один тип оптатива, напр. 2-е л. ед. ч. -tumei (от рядом употребляемых -tumbei и -tum), -tumi (от -tumbi и -tum), 1-е л. множ. ч. -tumim (от -tumbim и -tum), -tumėm (от -tumbėm и -tum) и т. д. На такой путь скрещения ясно указывают Кедайнские издания 1653 г., ср. здесь одновременно употребляемые формы 1-го л. множ. ч. на -tum(e), -tumbim(e) и -tumim(e). Выравнивание системы окончаний оптатива в литовских говорах пошло по двум направлениям: в одних она выравнивалась на основе 2-го л. ед. ч. по примеру спряжения глагольных основ на -ė, в других — на основе форм множественного числа по примеру спряжения основ на -i. Южнодзукский оптатив būtai, būtái... образован ново. Акутированное окончание объясняется тем, что ударение под влиянием būtų оттягивалось на конец слова тогда, когда ясно выговаривалась акутированная интонация послеударных слогов. Варианты формы 1-го л. ед. ч. на -č, -čio, -čiau объясняются как новообразования, восходящие к -čia. -čia могло произойти от *-tjàu, которое могло сократиться в *-tja вместе с другими акутированными долгими звуками ввиду того, что формам оптатива свойственно незаконное сокращение (ср. būt<būči, būč<būčia и др.). Форма на *-tjàu 90 объясняется как преобразованная форма атематического оптатива (ср. др.-инд. iyām, др.-лат. siēm и др.), т. е. *likjēm>*likjēō (*likjēuo)>*likjau 'остался бы'. Как хорошо соответствующая систему спряжения нового оптатива, она распространилась на все глаголы. Под влиянием формы других лиц (liktumbei и т. д.) она получила -t-, т. е. *likjau>*liktjau. Что форма на -č- может быть оптативного происхождения, свидетельствует и то, что к ней не присоединился оптатив основы *bhū-. Появление супина в системе оптатива тесно связано с изменением значения древнего оптатива. Судя по данным древних памятников и некоторых говоров литовского языка, в литовско-латышском, как и в некоторых других индоевропейских языках, мог существовать сложный претерит оптатива, образованный из причастия и оптатива основы *bhū-. При изменении значения древнего оптатива, эти претеритные формы ввиду своего претеритного значения не могли заменить его. Поэтому причастие в этих формах мог заменить супин, как индифферентная по отношению ко времени глагольная форма. Оптативное значение супин мог приобрести в некоторых придаточных предложениях.