Du rumunų kalbininko darbai baltoslavikos klausimais

„gipsas“ (plg. lie. sud-6klis ,gipsiné pustyklé”), lie. saud-ūlis ,smiltyninis $lamutis — Helichrysum arenarium” (Varėna) ir, gal būt, sūdė „toks grybas, panašus į rudmése” (Šimkaičiai). Fiziografinis terminas sūd-uva ,klampyné” yra vienodos darybos su kitais lietuvių šios rūšies terminais: siet-uva „gili upės vieta", rag-uva „vandens išneštas griovys ar giliai išvažinėta kelio vieta“, kil-iava „upės slenkstis", kriok-uva „srautas, krioklys“. Tiek baltų toponimai, tiek bendrinė leksika rodytų probaltišką *sū-d-, reiškusį greičiausiai „pažliūgęs vandeniu, šlapias, klampus“, ir, tur būt, neatskirtiną nuo ide. *sūro-s**; plg. lie. sūrūs, ssl. syrs „naB, feucht“, sen. skand. sūrr ,sauer, scharf, beiBend". Baltų sū-dir sū-ryra bendrašakniai tik turi skirtingus šaknies determinatyvus. Tai rodo ir lie. sū-d-yti, kuris yra darinys iš šaknies sūsu iteratyviniu determinatyvu -d-. Vadinasi, Sūduva — klampynių, raistų, pelkių kraštas. Šitokia vardo reikšmė visai atitinka krašto tarp Mozūrų ežerų ir Nemuno, kur ir buvo sūduvių etninio arealo centras, fiziografinę charakteristiką. M. Rudnickio veikale yra dar ir daugiau interpretacijų, kurioms prieštarauja baltistikos duomenys, pvz., baltų senųjų slavizmų, kai kurių migracijų chronologijos, baltų priešistorinės teritorijos klausimai, tačiau tai reikalauja daug platesnio straipsnio. Čia mums rūpėjo patikslinti tik dalykus, susijusius su baltų onomastika, ir parodyti, kaip neatsargu daryti apibendrinamas išvadas, remiantis atsitiktiniais kalbos duomenimis, Vilnius B. Savukynas DU RUMUNŲ KALBININKO DARBAI BALTOSLAVIKOS KLAUSIMAIS 1. A. Vraciu, Problema comunitūtii lingvistice balto-slave, ,Romanoslavica”, IV, Bucuresti, 1960, p. 87—106. 2. A. Vraciu, Stadiul actual al cercetdrilor in domeniul raporturilor lingvistice dintre balto-slavd gi germanica, ,Romanoslavica”, VI, Bucuresti, 1962, p. 41—47. Rumunijos liaudies respublikos filologiniame žurnale ,Romanoslavica“ patraukia dėmesį du rumunų kalbininko Aritono Vračiu straipsniai baltų kalbų genezės klausimais. Straipsniuose nagrinėjamos problemios yra itin aktualios. Nuo pat lyginamosios-istorinės kalbotyros atsiradimo iškilo baltų kalbų kilmės, vietos kitų ide. kalbų tarpe ir santykių su kitomis ide. kalbomis klausimai. Ypač domino ir tebedomina kalbininkus didelis baltų ir slavų kalbų panašumas. Šios problemos tebeegzistuoja ir šiandien. Ryžtingos pastangos šioms, ypač baltų ir slavų kalbų santykių, problemoms išspręsti yra dedamos šiuo metu, ryšium su organizuojamais ®| Alois Walde, Vergleichendes Wėrterbuch der indogermanischen Sprachen, B. II, Berlin und Leipzig, 1927, p. 513. 325 tarptautiniais slavistų kongresais. Šių problemų aktualumą rodo ir kalbamieji straipsniai. Pirmajame straipsnyje A. Vračiu liečia baltų ir slavų kalbų seniausių santykių klausimą. Iš pradžių autorius išdėsto ir aptaria įvairias kalbininku pažiūras šiuo klausimu. A. Vračiu nurodo, kad už baltų-slavų prokalbę buvo daugumas XIX ir XX a. kalbininkų — A. Šleicheris, A. Potebnia, F. Fortunatovas, V. Poržezinskis, A. Šachmatovas, A. Pogodinas, A. Ulja- "novas, V. Bogorodickis, J. Karlovičius, J. Rozvadovskis, O. Hujeris, T. LerSplavinskis, J. Otrembskis, J. Safarevičius, O. Semerenis, VI. Georgijevas, J. Kurilovičius, A. Vajanas, P. Aruma, M. Loimanas, V. Kiparskis ir kt. Toliau A. Vračiu aptaria A. Mejės koncepciją, pagal kurią baltų ir slavų kalbos, paveldėjusios iš ide. prokalbės kai kurių bendrų raidos tendencijų, plėtojosi paraleliai. Tuo ir paaiškinamas didelis tų kalbų panašumas. Šiai teorijai A. Vračiu priskiria A. Zeno, V. Metjuso, V. Mažiulio ir kt. pažiūras. Konvergencijos teorijos atstovais straipsnio autorius laiko J. Endzelyną, S. Bernšteiną, B. Gornungą, T. Ler-Splavinskį, archeologus bei antropologus V. Henselį, J. Čekanovskį, K. Mošinskį. Pagal šią teoriją baltų ir slavų kalbos kilusios iš skirtingų ide. dialektų ir suartėjusios tik vėliau. Rumunų kalbininkas mano, kad teisinga yra ta koncepcija, pagal kurią baltų ir slavų kalbos priklauso vieningai ide. dialektinei sričiai. Tos koncepcijos laikosi, kaip teigia A. Vračiu, kalbininkai J. Otrembskis, VI. Georgijevas, V. Ivanovas, V. Toporovas ir archeologas P. Tretjakovas. * Atskirų kalbininkų koncepcijų baltų ir slavų kalbų santykių klausimu grupavimas A. Vračiu straipsnyje kelia tam tikrų abejonių. Atrodo, kad V. Mažiulis praktiniame tyrinėjime linkęs vadovautis J. Endzelyno iškeltais lingvistinės diferenciacijos ir integracijos principais.* Tikslinga būtų skirti V. Ivanovo ir V. Toporovo pažiūras, iš vienos pusės, ir J. Otrembskio ir VI. Georgijevo, iš kitos. Mat, J. Otrembskis, pakeitęs savo ankstesnes pažiūras“, ir Vl. Georgijevas nepasitenkina baltų ir slavų kalbų kildinimu iš vieno ide. dialekto ir laiko baltų ir slavų kalbas .kilusias iš kalbinės vienybės, savo ruožtu išsiskyrusios iš ide. prokalbės.* Priskirti J. Otrembskio ir V1. Georgijevo pažiūras koncepcijai, tvirtinančiai baltų ir slavų kalbų kilmę iš ide. vieningos dialektinės srities, reiškia ! Reikia pasakyti, kad šie straipsniai-yra ne vieninteliai šios rūšies A. Vračiu darbai. Baltų kalbos jį domina jau senokai; tai rodo šie jo straipsniai: Problema vechilor relafii lingvistice balto-slave in discutia celui de— al IV-lea congres international al slavistilor, „Studii gi cercetdri stiintifice”, IX, 1-2, 1958, p. 151-164; De la indo — europednd la baltoslavai — inovitii morfologige, ,,Analele stiintifice ale Universita tii „Al. J .Cuza“ din Jasi", V, 1959, p. 115-123; Caractere generale ale limbilor baltice, „Studii si cercetdri stiintifice“ X, 1-2, 1959, p. 109-138. 2 Zr. jo pranešimo IV-ame slavisty kongrese lietuviškąjį variantą „Pastabos baltų ir slavų kalbų seniausių santykių klausimu“, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 2, 1959, p. 15. 8 Žr. „Slavia Occidentalis“, t. 18, 1939—1947, p. 448. 1 51, C. Orpem6ckruf, Chasano-Gajirufickoe 3bik0B06e ejnuncTBO, «Bonpochi A3bIKo3HaHHA>, 1954, Ne 6, p. 43, B. I eoprunes, HecjnenoBanus no cpaBHHTeAbHO-HCTOpH- "ecKOMY A135iKO3HAHHIO, Mocksa, 1958, p. 220. 326 sutapatinti su A. Mejės, nekartą teigusio ide. dialektų, iš kurių kilo baltų ir slavų kalbos, identiškumą," pažiūromis. ; V. Ivanovas ir V. Toporovas priėjo išvadą, kad baltų ir slavų atskiri fonologiniai ir morfologiniai modeliai sutampa ir kad slaviškasis modelis yra baltiškojo pakeitimo rezultatas, t. y. slavų kalbos yra palyginti jaunesnés.’ Paremti koncepcijai, kad balty ir slavy kalbos priklauso vieningai ide. dialektinei sričiai, A. Vračiu nurodo baltų ir slavų kalbų inovacijas iš fonetikos, gramatikos ir leksikos. Kai kurių reiškinių traktavimas čia taip pat kelia abejonių. 1. Kalbėdamas apie ide. A, ¢ refleksus slavų kalbose, A. Vračiu pakartoja, atmesdamas tradicinį aiškinimą, J. Otrembskio teiginį, kad slavų kalbose, kaip ir baltų, ide. 4, dvirto a ir tik paskui 0”. Šis J. Otrembskio teiginys buvo pagrįstai kritikuotas“. Būtų buvę paprasčiau ir suprantamiau, jei A. Vračiu, norėdamas rasti naują argumentą baltų-slavų prokalbei, būtų teiges, kad ide. d, d baltų prokalbėje, kaip ir slavų, davė o ir tik paskui a. Rimty argumentų paremti J egzistavimą baltų prokalbėje pastaraisiais metais yra iškėlę E. Nieminenas ir J. Kazlauskas“. 2. Ide., sonantų r, /, m, n panašų refleksa, be baltų ir slavų kalbų, atrodo, turi pelazgų (ur [ru], ul [lu], un, um [on, om] arba ir, il, in, im)" ir trakų kalbos (ur, ul, un, um)". 3. Dauginiams skaitvardziams sudaryti priesagą -r-, be baltų (ketveri) ir slavų (s. sl. četvoro), turi ir tocharų kalba (Swerar , ketveri”)'2, 4. Baltų ir slavų kalbų inovacija laikoma bendratis -ti (nešti ir Kecru). Šis faktas netenka įrodomosios galios, nes tokią pat galūnę turi tocharų kalbos (plg. toch. A kdrs-na-tsi, toch. B karsa-tsi „žinoti“, kur — {isi iš senesnio — ti) '*. 5 A.Meillet, Les dialectes indo-européens, Paris, 1922, p. 40—48. 6 B. B. HB8Banos u B. H. Tonopos, K nocranoske Bonpoca 0 npeBueliumx ofHOWeEHHAX GanTHŪCKHX H CJABAHCKHX A3bIKOB, Mocksa, 1958, p. 39. TH. C. OrpemGekui, CaassHo-Gaatuiickoe s35iK0OBO0e egnHHCTBO, BS, 1954, Ne 5, p. 28. 8 J. Otrembskio kritiką dėl ide. d, J žr. C. B. Bepumre#n, Baaro-caaBAHCKASI S3bIKOBAA COOOnLIHOCTb, «<CnaaBanckas Ounojnornas, I, 1958, p. 51—52; C. B. bepunmreiin Ouepk cpasBuurejibuoli TpaMMaTHKH CAABAHCKHX S3bIKOB, Mocksa, 1961, p. 145—146. * E, Nieminen, Uber einige Eigenschaften der baltischen Sprache, die sich in den d<esten baltischen Lehnwoértern der ostseefinnischen Sprachen abspiegelt (Sonderabdiuck aus den Sitzungsberichten der Finnischen Akadiemie der Wissenschaften, 1956, Helsinki, 1957), p. 199-200; UH. Kasaayckac, K passutuio o6mebanTuiickoii cHCTeMM | raachnix, BL, 1962, Nė 4, p. 23—24. 10 B. FTeoprneBs, HecrenoBawns no CpaBHHTEJIbHO-HCTODpHUEeCKOMY S135IKO3HAHHDO, Mocksa, 1958, p. 92. "B Feoprues, Op. cit, p. 136. 1? E Fraenkel, Tocharų kalbos gramatika ir baltų kalbos, „Archivum Philologicum“, t. 3, 1932, p. 12—13. 18 B. Kpayse, Toxapckuit sank, «Toxapckue ssmiki (c60pHux crareit)», Mocksa, 1959, p. 69, 77. 327 5. Baltų ir slavų kalbų kilmininko vartojimas po neigiamųjų veiksmažodžių (plg. Dvarinifikas nėdavė kaimiėčiams ganyklos nė Zifigsnio (Zemaitė) ir JI ne 3naa gpyroū xusnu (M. Gorkis), predikatyvinis instrumentalis (plg. Jis būvo mano gėlbėtoju ir OH 6biA nucarenem) greičiausiai yra ne tų kalbų inovacijos, o ugrofiniškojo substrafto elementai. 6. Į A. Vračiu pateiktą bendrosios baltų ir slavų kalbų leksikos sarašą pakliuvo ir tų kalbų skoliniai: a) slavų rąka greičiausiai laikytinas skoliniu iš baltų kalbų"*, kaip tokie baltiški, patekę į slavų kalbas žodžiai, pateikiami autoriaus: rusų geroTb, KoBW, KpeCA0, NAKAS, SKTApb (iš liet. degūtas, lat. deguts; liet. kaušas, lat. kauss; liet. krėslas, lat. krėsls, pr. creslan; liet. pūkulos, lat. pakulas; liet. gifitūras, pr. gentars)'*. Mat, slavų kalbose žodis ranka yra izoliuotas, tuo tarpu baltų kalbose jis lengvai etimologizuojamas, plg. liet. ranka, lat. rūoka, pr. ranco, rancko ir veiksmažodį rifikti, refika; dėl balsių kaitos refika: rafiką plg. kėlti : kalnas, pagėlbėti : pagalba, sėmti : sūmtis. b) Lat. nazis, liet. norūgas (kurį A. Vračiu neteisingai laiko senu lietuvišku terminu), lat. narags, lat. klanit paprastai yra laikomi slaviškos kilmės žodžiais'*. 7. Lietuvių krūtis ir rusų rpygs (plg. sen. lenk. grędzi) neleidžia sieti fonetinis neatitikimas. Rusų rpyg» sietinas su gr. Beévdog Stolz", lot. grandis „groB, erhaben, bedeutend"”, o liet. krūtis neatskirtina nuo krauti, krauja, krovė. Rumunų kalbininkas pasinaudojo ne vienu tarybinio lietuvių kalbininko (V. Mažiulio, Z. Zinkevičiaus, A. Valeckienės) darbu ir operuoja gana gausia baltų, ypač lietuvių, kalbų medžiaga. Tik vietoj kūusas (89), kaimečiams (102), jis (102), mano (102), krūtine (103) reikia rašyti ir kir- - čiuoti kaušas, kaimiėčiams, jis, mano, krūtinė. Aprioriškai pripažinęs genetinę baltų ir slavų kalbų vienybę, antrajame straipsnyje A. Vračiu kalba apie „baltų-slavų“ kalbų vietą kitų ide. kalbų tarpe. A. Vračiu, sekdamas VI. Georgijevu, teigia, kad baltų ir slavų kalboms iš kitų ide. kalbų artimiausios yra germanų. Tam tikslui duodamos septynios baltų-slavų-germanų izoglosės (daugiskaitos naudininkas su -m-, moteriškos giminės veikiamųjų dalyvių linksniavimas, „1000“ daryba ir kt.) Šios izoglosės gal būt ir leidžia baltų, slavų, germanų (ir tocharų) kalbas laikyti ide. dialektų grupe, bet su ne mažesniu pagrindu galima kalbėti ir apie germanų bei italikų dialektinę grupę. Tačiau prie šių izoglosių nereikėtų skirti niekatrosios giminės daugiskaitos vardininko-galininko galūnės *-ū, nes ją turi ir indy-iranény kalbos (plg. skr. yugd. Tačiau, antra vertus, negalima užmiršti, kad baltų ir germany kalbas jungia izoglosės, rodos, svetimos slavų kalboms. Iš jų tarpo galima pami+ nėti šias: It Plg. C. B. Bepuwredn, Ouepk CPABHHTEALHOR rpaMMaTHKH CAABAHCKHX S3blkos, Mocksa, 1961, p. 92. 15 Kitus baltiškos kilmės slavų žodžius pateikia A. Sabaliauskaš, Naujas etimologinis rusų kalbos žodynas, „Lietuvių kalbotyros klausimai", t. 4, 1961, p. 319 tt. BK Mūlenbacha Latviešu valodas vūrdnica. Redigėjis, papildinajis, turpinajis J. Endzelins, Riga, I-IV, 1923—1932. 328 1) ide. 4, d baltų ir germanų kalbose virto a, plg., got. ahtdu „aštuoni“, liet. aštuoni: lot. octo; sen. vok. aukšt. ahsa, liet. ašis: lot. axis, skr. aksa-h'""; 2) skaitvardžių daryba: got. ainlif: lie. vienuolika, got. bajops „abu“: liet. dvėjetas, got. fruma, sen. angl. forma, sen. saks. formo:'® liet. pirmas (slavų kalbos čia turi kitą priesagą, plg. sen. sl. prbvb); 3) įvardžių dviskaitos 1 asmuo got. wit ( <*we-dwėo): liet. vėdu (< *ve-duuo), 2 asmuo sen. skand. it: liet. judu'?; 4) dažni sutapimai žodžių daryboje, plg. sen. isl. bran ,„Rand, Kante, Braue": liet. briauna (sen. sl. brb-v-s), got. fairns wvorjahrig": liet. pérnai (formantas -n-) ir kt.;? 5) gausios žodyno bendrybės pavadinti gamtos reiškiniams (konstrukcija liet. sniėgas drimba, lat. sniėgs drėbj=sen. isl. drifr snaer), kūno dalims (liet. blauzda: sen. isl. blaudr „weich, zart, furchtsam“, vid. vok. žem. blot „bloB, nackt, arm“; liet. kenklė, kinka: sen. angl. hoh (<*hank) „Ferse, Kniekehle“, sen.isl. hūėli „Ferse“), giminystės santykiams (liet. svdinis: sen vok. aukšt. swein „Diener, Hirt") ir kt.2! Pro šias baltų-germanų izogloses tyrinėtojams nereikėtų praeiti. Jos rodo, kad galima kalbėti net apie baltų ir germanų kalbų bendrystės epochą** ide. šiaurės dialektų grupės rėmuose, egzistavusią dar iki guturalinių priebalsių palatalizacijos ir asibiliacijos. Negausios slavų-germanų kalbų paralelės yra, matyti, daug vėlesnės. Antra vertus, yra pagrindo kalbėti apie slavų kalbų artimumą indų-iranėnų kalboms.23 Junginių us, is, ks, rs virtimas uš, iš, kš, rš (š>sl. ch) yra bendras slavų ir indų-iranėnų kalbų reiškinys, ir jis aiškiai byloja apie glaudžius ryšius, buvusius tarp tų kalbų. Dalinis šio reiškinio atspindys baltų kalbose (š po k, r) kalba apie baltų kalbų autonomiją to dėsnio veikimo metu. Žinoma, neatmestinos ir baltų bei indų-iranėnų kalbų paralelės, bet jos, matyti, yra vėlesnių kontaktų rezultatas. A. Vračiu straipsnių pasirodymas rumunų filologiniame žurnale rodo, kokios svarbios kalbos mokslui yra baltų kalbos ir kaip svarbu yra išspręsti su jomis susijusias problemas. Viena iš tokių problemų ir yra baltų ir slavų kalbų genezės problema. Teisingai išspręsti šią problemą 73. Npokow, Cpasunrenbuas. rpaMMaTHKA TepMAHCKHX s3biKoB, Mocksa, 1954, p. 98. 3 IMpokow, Op. cit, p. 315, 319. 19 3, MNMpokomw, Op. cit, p. 311. ® E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg-Gottingen, 1955 tt. "I E. Fraenkel, op. cit. Plg. H. C. Uemonanos, K sonpocy o repmano-GaaTHACKHX A3LIKOBWX CBA38X, <Bonpocs repmanckoro s3biKO3HaHHS> (Martepuanm Bropoli * Kayunofi CecCHMM NO BONPOCAM TrepPMAHCKOro s3biKosHauwusi), Mocksa—Jlenunrpan, 1961, D. 75 tt. ® H C. Yemonawuos, Op. cit, p. 74. * Slavy-indy-iranény izogloses zr. T. Burrow, The Sanskrit Language, London, 1955, p. 18—23. 22. Kalbotyros klausimai VI. 329