Studija apie slavų kalbų lokatyvą

STUDIJA APIE SLAVŲ KALBŲ LOKATYVĄ B. H. Tonopos, Jloxarue a caasanckux sseikax, WspareanctBo AKajeMHM Hayk CCCP, Mockea, 1961, 380 p. š Nesuklysime pasakydami, kad nuo XIX a. pabaigos, kai F. Fortuna- tovas 1886 m. Maskvos universitete pradėjo skaityti lietuvių kalbos kursą, Maskva tapo vienu iš reikšmingiausių lietuvių kalbos tyrinėjimo centrų. Su Maskva susijusi gerai mums žinomų F. Fortunatovo mokinių G. Ul- janovo, V. Poržezinskio mokslinė veikla. F. Fortunatovo mokinys buvo ir J. Jablonskis. Ilgą laiką Maskvos universitete dirbo geras lietuvių kalbos žinovas, knygos ,„Ouepr AuToBCKOro ;s35IKa“ (Maskva, 1955) autorius ta- rybinis kalbininkas prof. M. Petersonas. Tačiau niekada Maskvoje nebuvo tiek daug lietuvių kalbą mokančių ir lituanistikos bei baltistikos klausi- mus nagrinėjančių kalbininkų kaip šiandien. Ypač gausus tokių kalbininkų būrys dirba TSRS Mokslų akademijos Slavistikos institute. Kai kurie šio instituto darbų tomai beveik ištisai skiriami baltų kalbų problemoms. Pa- čiose pirmosiose šių problemų tyrinėtojų gretose, be abejo, eina Vladi- miras Toporovas. Per pastaruosius kelerius metus jis paskelbė keliolika puikių darbų baltų toponimikos, baltų ir slavų kalbinių santykių, istorinės- lyginamosios baltų kalbų gramatikos, etimologijos klausimais. Kai kurie V. Toporovo darbai išspausdinti ir lietuvių kalbotyros leidiniuose'. Nese- niai šis kalbininkas išleido didelę monografiją apie slavų kalbų lokatyva. Pirmoji šio veikalo dalis skirta grynai slavistikos klausimams, tačiau antrojoje, naudojantis labai gausia medžiaga, sprendžiami ir baltistikos bei apskritai indoeuropeistikos dalykai, daromos išvados, kurios įdomios tiek slavų, tiek ir baltų kalbų istorijos tyrinėtojams. Pirmojoje dalyje iš eilės apžvelgiamos lokatyvo rūšys rusų, balta- rusių, ukrainiečių, lenkų, kašubų, polabų, lužicų, čekų ir slovakų, seno- joje slavų, bulgarų, serbų-chorvatų, slovėnų kalbose, didžiausią dėmesį kreipiant į senuosiuose šių kalbų paminkluose vartojamus lokatyvus, pa- rodant atskirų lokatyvo rūšių nykimo ir naujų rūšių susidarymo procesus. Reziumuojant šios dalies tyrinėjimo rezultatus, galima konstatuoti, kad tam tikri lokatyvo be prielinksnio pėdsakai aptinkami nemažos slavų kalbu dalies rašto paminkluose. Ypač gerai lokatyvas be prielinksnio išsilaikęs XI—XIII a. rusų kalbos raštuose. Tačiau jau ir šiuo laikotarpiu prielinks- ninis lokatyvas rusų kalbos paminkluose turėjęs visas lokatyvu pertei- kiamas reikšmes, o XIII a. pabaigoje ir XIV a. pradžioje prielinksninis lokatyvas visiškai išstumia lokatyvą be prielinksnio. Baltarusių ir ukrai- niečių kalbose lokatyvo be prielinksnio sustabarėjusios formos išlikusios ! Ir. B. H Tonopons, O Gaarufickux cjejnax B TONOHHMHKe DYCCKHX TeppuTOpni, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 2; Vilnius, 1959, p. 55—63; B. H. Tonopos, O. H. Tpy6aues, Baatuiickas ruapounmus Bepxnero TlojnuenpoBba, „Lietuvių kalbo- tyros klausimai“, t. 4, Vilnius, 1961, p. 195—217; B. H. Tonopos, Ha o6nacrn Gaaro- CAAB5BCKHX (ODOJLK/IOpHbIX cBa3efi, „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 6, Vilnius, 1963, p. 149—175. t 318 tik prieveiksmiuose. Tiesa, kai kuriose ukrainiečių Karpatų tarmėse, dau- giausia dainose, aptinkama ir neprieveiksminių šio lokatyvo formų, bet tai, V. Toporovo nuomone, veikiausiai nėra senojo lokatyvo be prielinks- nio reliktai. Senosios lenkų kalbos paminkluose patikimų lokatyvo be prielinksnio pavyzdžių neaptikta. Nerandama šio lokatyvo pėdsakų ka- šubų, polabų kalbose. Lužicų kalbos paminkluose pasitaiko nemaža loka- tyvo be prielinksnio pavyzdžių. Tačiau šie lokatyvai veikiausiai yra nau- jesnių laikų padarinys ir nesusiję genetiniais ryšiais su senuoju slavų lokatyvu be prielinksnio. Nagrinėjant slavų lokatyvo istoriją, labai ver- tingi senųjų čekų kalbos paminklų duomenys. Senuosiuose čekų kalbos tekstuose aptinkama tokių archainių lokatyvo ypatybių, kurių visiškai neišlaikė kitos slavų kalbos. Lokatyvas be prielinksnio čekų kalbos pa- minkluose gausiai paliudytas. Daug įvairios reikšmės šio lokatyvo pa- vyzdžių pasitaiko ir senojoje slavų kalboje. Pietų slavų kalbose patikimų lokatyvo be prielinksnio pavyzdžių, galima sakyti, visiškai nėra. + Kaip minėta, lituanistikai svarbiausia yra antroji veikalo dalis. Šioje dalyje autorius sprendžia klausimą, kuris dar XX a. pradžioje būtų atro- dęs visai absurdiškas. Čia mėginama išaiškinti, kada atsirado lokatyvo linksnis, paliudytas daugelio indoeuropiečių kalbų, ypač rytinių, pamink- luose. Anksčiau buvo teigiama, kad lokatyvas susiformavo indoeuropiečių prokalbėje. Remiantis avestos, baltų, slavų, iš dalies armėnų kalbų duome- nimis, o ypač veikiant sanskrito faktų hipnozei, indoeuropiečių prokalbei buvo priskirta aštuonių linksnių sistema, į kurią kaip savarankiškas links- nis įėjo ir lokatyvas. Tačiau iššifravus pačius seniausius indoeuropiečių kalbų tekstus — iš antrojo tūkstantmečio pr. m. e. hetitų dantiraščius, pa- sirodė, kad juose ta linksnio forma, kurią atitinka rytinių indoeuropiečių kalbų lokatyvas, vienodai reiškiami ir datyviniai, ir lokatyviniai santy- . kiai. Sunku įsivaizduoti, teigia veikalo autorius; kad kada nors egzistavę atskiri su skirtingomis galūnėmis datyvo ir lokatyvo linksniai būtų susi- lieję į vieną. Veikiau reikia galvoti apie pirminį datyvo ir lokatyvo ne- skyrimą (plg. p. 277). Kai kurių kitų (pvz., germanų, italikų) indoeuro- piečių kalbų faktai taip pat nerodo, jog seniausiais laikais datyvas ir lokatyvas būtų buvę aiškiai skiriami. Šių formų aiški diferenciacija da- lyje indoeuropiečių kalbų prasideda palyginti vėlesniais laikais. Apžvelgęs atskirų indoeuropiečių kalbų lokatyvą, V. Toporovas daro tokias išvadas: 1) lokatyvu įvairiose indoeuropiečių kalbose dažnai laiko- mi skirtingų formų dariniai, tarp savęs susiję tik reikšmės panašumu; 2) visose indoeuropiečių kalbose randami aiškūs dar nesusiformavusio lo- katyvo pėdsakai (ypač būdinga, kad šie pėdsakai pastebimi priebalsinio kamieno ir kartais i, u kamieno žodžiuose; produktyviuosiuose a, o ka- mienuose tokie atvejai labai reti); 3) prieveiksminė lokatyvo kilimo prie- laida patvirtinama didesniu faktų skaičiumi, negu priešingas spėjimas (taikant vakarinėms indoeuropiečių kalboms); 4) vargu galima laikyti lokatyvą bendraindoeuropietišku linksniu; 5) nemaža aplinkybių rodo pirminį lokatyvo ir datyvo sutapimą (plg. p. 285). 319 Antroje monografijos dalyje nemaža vietos skiriama ir baltų kalbų lokatyvui. Baltų kalbų medžiaga panaudojama, tiek sprendžiant bendruo- sius indoeuropiečių lokatyvo istorijos klausimus, tiek kaip pagalbinė at- skiriems slavų kalbų lokatyvo raidos procesams nušviesti. V. Toporovas pabrėžia, kad baltų duomenys ypač reikšmingi ne tik dėl artimumo slavų kalbų faktams, bet ir dėl jų archaiškumo. Didelę dalį medžiagos autorius surinko iš rašytinių paminklų ir tarminių tekstų. Knygoje pateikiami baltų kalbų duomenys nuo prūsų katekizmų, Mažvydo raštų, Adolfi gramatikos iki latvių ir lietuvių tautosakos rinkinių, J. Endzelyno ir J: Jablonskio darbų. Veikale minimą gausią baltistinę literatūrą galėtume papildyti ne- bent viena kita lietuvių ar latvių dialektologijos studija, paskelbta pasta- raisiais metais. Tačiau šių studijų teiginiai neprieštaraus bendroms vei- kalo išvadoms. Baigdami nurodysime tik keletą smulkių netikslumų, kurie jokiu bū- du negali sumenkinti bendros veikalo vertės. P. 295 ne visai teisingai išverstas Mažvydo sakinys: ,ateidamij an- gelai giedaia...' P. 322 neteisingai išversti latvių kalbos pavyzdžiai su prielinksniu ap. Negalima'teigti, kad p. 319 pateikti pavyzdžiai, kuriuose vieta reiš- kiama galininku su prielinksniu apie, būtų svetimi literatūrinei lietuvių kalbai. V. Toporovas teisingai nurodo, kad prūsų kalboje apskritai lokatyvo nėra, išnašoje paaiškindamas: „Jeigu neskaičiuosime vieno įvardinio pa- vyzdžio iš Enchiridijono: bhe stallėti pėrdin en schisman ackewijstin Krixtianiskan astin, p. 77, 15, kuris vienok nieko neįrodo, kadangi neturi atitikmenų (formaliniu atžvilgiu) kitose kalbose“ (plg. p. 283). Iš savo pusės pridursime, kad ir formą schisman J. Endzelynas buvo linkęs taisyti į datyvą *schismau< *šismū?. Be to, J. Endzelynas o-kamieniu vienaskaitos lokatyvu abejodamas laikė ne tik V. Toporovo minimą prieveiksmį bitai, bet ir sudurtinių žodžių sallubai busennis, salaūbaigannan, sallūbaiwirins pirmąją dalj®. Vilnius A. Sabaliauskas DĖL M. RUDNICKIO GALINDOS, PRIEGLIAUS IR SUDUVOS ETIMOLOGINIŲ AIŠKINIMŲ Mikotaj Rudnicki, Prastowiariszczyzna Lechia-Polska, II, Wspėlnota slowianska. ‘Wspélnota lechicka-polska, Poznan, 1961. Šiame lenkų kalbininko veikale, remiantis kalbiniais ir archeologi- niais duomenimis, plačiai nagrinėjama slavų genčių, jų tarpe ir lenkų tautos, etnogenezės, priešistorijo teritorijos ir migracijos klausimai. Taip pat aptariama slavų priešistorijo dialektologijos, materialinės kultūros ir 2 Pig. J. Budze!ins Senprėšų valoda, Riga, 1943, p. 80—81. 3 Pig. Ten pat, p. 58—59. 320