Slavų kalbų lyginamosios gramatikos apybraiža

SLAVŲ KALBŲ LYGINAMOSIOS GRAMATIKOS APYBRAIŽA C. B. Bepnuurreiau, Ouepk cpasHurervHoll 2pPAMMATUKY CAGBAHCKUX A3bIKOSB, Hanareavcrso Axkanemun nayk CCCP, Mocksa, 1961, 352 p. S. Bernšteino „Slavų kalbų lyginamosios gramatikos apybraiža“ yra dalis slavų lyginamosios gramatikos, apimanti įžanginius klausimus ir fonetikos skyrių. Tai pats naujausias kalbos mokslo žodis apie lyginamąją- -istorineg slavų kalbų fonetiką ir bendrąsias slavistikos problemas. Šis veikalas, mūsų nuomone, toli prašoka savo kuklų „vadovėlio studentams“ uždavinį ir atsistoja šalia klasikinių A. Mejės, N. van Veiko, A. Seliščevo, A. Vajano istorinės slavų kalbotyros darbų. Tiek metodologiniu atžvilgiu, tiek gausia baltistikos dalykus liečiančia medžiaga, pagaliau tiesioginiu baltų-slavų kalbinių ryšių problemos sprendimu S. Bernšteino veikalas yra svarbus baltų kalbų istorijos tyrinėtojams. Džiugu pastebėti, kad baltistikos klausimams šiame veikale yra skiriama kur kas daugiau vietos, negu ankstesniuose tokio pobūdžio darbuose. Mūsų skaitytojams, tur būt, įdomiausias bus S. Bernšteino knygos skyrius „Kalbiniai baltų-slavų ryšiai" (p. 27—37). Skirtingai nuo ankstesniųjų, pavyzdžiui, V. Vondrako, J. Mikolos darbų, kurių autoriai specialiai baltų-slavų kalbinių ryšių netyrinėjo, o pasitenkino esamos situacijos konstatavimu, naujojo veikalo autorius ne tik išdėsto senąsias teorijas, bet pateikia aiškiai suformuluotas savitas pažiūras. S. Bernšteinas nedvejodamas pasisako prieš baltų-slavų prokalbės teoriją, kuri, jo žodžiais tariant, padarė daug žalos lyginamajai slavų kalbų gramatikai: ši teorija skatino tyrinėtojus maišyti įvairių epochų reiškinius, sudarinėti dirbtines konstrukcijas, hipotezes, kurios stabdė praslavų kalbos istorijos tyrinėjimą (plg. p. 36). Štai dėl ko, S. Bernšteino nuomone, negalima pripažinti baltų-slavų prokalbės teorijos: a) Daugelis seniausių procesų baltų ir slavų kalbose vyko skirtingai. Ypat būdinga šiuo atžvilgiu yra balsių 4, d, a, é istorija. b) Daugelis svarbiausių praslavų kalbos procesų, įvykusių seniausiame jos egzistavimo periode, prabaltų kalboje visiškai nepasireiškė arba tik silpnai atsispindėjo atskiruose jos dialektuose. Ypač tai pasakytina apie s likimą baltų ir slavų kalbose. c) Praeityje visa baltų-slavų prokalbės šalininkų įrodymų sistema buvo grindžiama praslavų ir lietuvių kalbos faktų gretinimu. Labai dažnai lietuvių kalbos faktai buvo pateikiami kaip prabaltiški. Tuo tarpu prabaltų 313 kalba dar žiloje senovėje suskilo į dvi pagrindines prokalbes, kurių vienai priklauso lietuvių ir latvių, o kitai — prūsų kalbos. Lyginimas visų pirma su lietuvių kalba kelia prieštaravimų dar ir dėl to, kad praslavų gentys daugiausia bendravo su prūsų ir jotvingių gentimis. Nėra abejonės, kad baltų-slavų bendrystė (cooGuHocTs) visų pirma apėmė praslavy, prūsų' ir jotvingių kalbas. Praslavų kalbos istorija rodo, kad glaudaus baltų ir slavų genčių kontakto periodu vieningos baltų prokalbės iš tikrųjų jau nebuvo. Todėl neatsitiktinai svarbiausios šios epochos naujovės nevienodai sieja praslavų kalbą su atskiromis baltų kalbomis. d) Baltų-slavų prokalbės teorijos šalininkai, nepaisant įvairių mėginimų, negali išspręsti baltų-slavų rekonstrukcijų problemos. Šią problemą labai apsunkina dar ir toji aplinkybė, kad prabaltų kalbos rekonstrukcija didele dalimi yra neįmanoma: daugelis baltų kalbų išnyko be pėdsakų, o išlikusios neduoda galimybės atštatyti daugelio prabaltų kalbos reiškinių. e) Baltų-slavų prokalbės teorijos nepatvirtina archeologijos mokslo duomenys. | Toliau S. Bernšteinas daro išvadą, kad baltų ir slavų kalbų panašumas paaiškinamas ilgai trukusiu baltų ir slavų genčių kontaktu, kuris buvo baltų-slavų bendrystės susiformavimo priežastimi. Šią bendrystę patvirtina bendros izoglosės. Tyrinėtojų uždavinys yra nustatyti šių baltųslavų izoglosių pobūdį, teritoriją ir susidarymo laiką (plg. p. 36). Neigdamas baltų-slavų prokalbės teoriją, S. Bernšteinas kartu pabrėžia, kad baltų kalbų duomenys yra nepaprastai svarbūs praslavų kalbos istorijos studijavimui. Nagrinėdamas atskirus slavistikos klausimus, veikalo autorius pareiškia nemaža įdomių minčių, kurios vienokiu ar kitokiu būdu liečia baltų kalbų istorijos dalykus. Be abejo, mums įdomus yra praslavų kalbos istorijos periodizacijos klausimas. Praslavų kalbos istoriją S. Bernšteinas skirsto į dvi dideles epochas: į epochą iki uždarųjų skiemenų netekimo ir uždarųjų skiemenų netekimo epochą. Pirmąją epochą toliau jis skiria į tris periodus: periodą tuojau po indoeuropiečių prokalbės suskilimo, baltų-slavų bendrystės periodą ir periodą, trukusį nuo šios bendrystės iširimo iki uždarųjų skiemenų netekimo epochos. Antroji epocha skirstoma į du periodus: pirmasis — uždarųjų skiemenų netekimo periodas, antrasis — praslavų kalbos suskilimo, slavų tautybių kalbų formavimosi periodas. Pastarojo periodo data S. Bernšteinas laiko I m.e. tūkstantmečio antrąją pusę, nurodydamas, kad nustatyti tikslesnę, nors dviejų šimtmečių rėmuose, datą, kaip kad darė daugumas ankstesniųjų tyrinėtojų, nėra įmanoma (plg. p. 51—52). Baltų ir slavų genčių kontaktai, S. Bernšteino nuomone, prasidėjo antroje II tūkstantmečio pr. m. e. pusėje ir galėję užtrukti net iki I tūkstantmečio pr. m.e. vidurio. Vadinasi, I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje baltų-slavų bendrystė iširo (plg. p. 60—1). S. Bernšteinas sutinka, kad šie teiginiai kol kas labai hipotetiški. Tačiau yra medžiagos, leidžiančios juos patikslinti. Pirmiausia tai tie baltų ir slavų žodyno elementai, kurie susiformavo bendrojo baltų ir slavų gen314 čių gyvenimo metu. Svarbiausia čia atskirti bendrą indoeuropietiškos leksikos fondą nuo baltų-silavų bendrystės naujovių. Pagrįstai veikalo autorius iškelia mintį, kad ankstesnieji baltų ir slavų kalbinių santykių tyrinėtojai per mažai kreipė dėmesio į pietų slavų kalbas. Pasirodo, kad dažnai baltų kalbų reiškiniams analogiją randame pietų slavų kalbose arba tiktai bulgarų kalboje. Štai keletas pavyzdžių. Rytų ir vakarų slavų kalbose vartojamas medžio ir jo vaisiaus pavadinimas gruša (rus. Tpywa, ukr. rpywa, lenk. grusza, polab. grčūusėoi, ček. hruška). Tačiau jau lenkų tarmėse, o taip pat kašubų ir lužicų kalbose aptinkamas šio pavadinimo variantas su k- (lenk. krusza, kaš. kreša, žem. luž. kruša, kšuša, aukšt. luž. krušva). Su kvariantu šis pavadinimas vartojamas ir bulgarų bei serbų-chorvatų kalbose (bulg. kpywa, serb. -chorv. Kkpyuwka). Vadinasi, čia bendra pietų, kai kurių vakarų slavų ir baltų kalbų (plg. liet. kridušė, pr. crausy, crausios) fonetinė izoglosė. Pasitaiko ir bendrų žodžių darybos variantų. Liet. gerklė, gurklys, pr. gurcle atitinka bulg. rptkAsn, serb.-chor. rpKAban, kurie slavų kalbų tarpe yra vienisi. Liet. ūvinas, lat. auns, pr. awins sudaro bendrą izoglosę su s. sl. ovens, bulg. oBén, serb.-chorv. 6Ban, slovėn. 6van. Liet milžti, mėlžiu atitinka s. sl. milszq, bulg. mBa3d, serb.-chorv. mysem, slovėn. maotzem. Ypač gausu leksiniy variantų: liet. burna — bulg. 65pxa „lūpa“, serb. -chorv. 6pHbuga „antsnukis“; liet. žiūunos — bulg. Oxyna „lūpa“; liet. tarpas — bulg. rpan „duobė“, serb.-chorv. rpdn; liet. draskyti — bulg. dpackam; liet. dėšinas — s. sl. desbnb, bulg. OJecen, serb.-chorv. deca: liet. šalna, lat. salna — bulg. caana „šerkšnas“, serb. -chorv. cAdxa, slovėn. slana. Aptinkama ir kai kurių semantinių variantų. Pavyzdžiui, liet. drebulė (: drebėti) atitinka bulg. rpenerAtika, serb.-chorv. rpenėrAbukxa, slovėn. trepetljika. Remiantis šiais faktais, daroma išvada, kad tolimoje praeityje tarp baltų ir dabartinių pietų slavų kalbų, visų pirma bulgarų kalbos, ilgą laiką egzistavo glaudūs kontaktai. Kadangi baltų genčių gyvenamoji teritorija pietuose nesiekė toliau Pripetės, galima teigti, kad slavų gentys, kalbančios pietų slavų kalbomis, gyveno ir praslavų teritorijos šiaurėje (plg. p. 75). | Tiesa, čia reikia pasakyti, kad paskutinieji V. Toporovo ir O. Trubačiovo Dniepro aukštupio hidronimijos tyrinėjimai! rodo, kad tradicinę baltų ir slavų sieną Pripetės upe reikia, tur būt, reviduoti, nes baltiškos hidronimijos pėdsakų galima rasti ir į pietus nuo Pripetės. Todėl šį S. Bernšteino teiginį reikėtų truputį patikslinti. Pagaliau ir jis pats, kitoje vietoje (plg. p. 60) kalbėdamas apie baltų ir slavų ribas, nurodo, kad nedidelės baltų grupės galėjusios prasiskverbti į pietus nuo Pripetės. ' Plg, B. H. Tonopos, O. H. Tpy6aues, Baaruiickas rnaponnmus Bepxuero [lonuenposBsa, „Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 4, Vilnius, 1961, p. 198; JlunrsucruveCKif anaams TruApoHHMOB Bepxnero TlonuenposBsa, Mocksa, 1962, p. 232—233. 315 Kalbėdamas apie leksinius skolinius, S. Bernšteinas nurodo, kad seniausi skoliniai, patekę į praslavų kalbą iš giminingų kalbų, yra baltiški. Daug bendrų baltų ir slavų kalbų elementų yra ne paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės, o bendrystės periode paskolinti vienų iš kitų. Tačiau atskirti šiuos skolinius nuo paveldėtų žodžių nėra tvirtų kriterijų. Veikalo autorius mano, kad prie tokių baltiškų skolinių būtų galima priskirti slavišką rankos (rus. pyka ir kt.) pavadinimą, kuris slavų kalbų dirvoje negali būti etimologizuojamas, o baltų kalbose turi patikimą etimologija (ranka : rifikti). | Veikale nagrinėjami ir kai kurie įdomūs fonetinės substitucijos klausimai. Tiesa, jie daugiausia liečia germanizmų chronologiją. Bet fonetinė substitucija, žinoma, palietė ir senuosius slavų skolinius iš baltų. Fonetinės substitucijos reiškiniai rodo, kad nustatant skolinių chronologiją, ne visada galima pasikliauti fonetinių pakitimų duomenimis. Pavyzdžiui, dar neseniai mokslininkus varė į aklavietę pirmosios palatalizacijos žymės germanų skoliniuose (plg. šelm<xelm, ksnęže< kuning-). Mat, šiaip gauti iš germanų žodžiai praslavų kalboje turi antrosios ir trečiosios palatalizacijos pėdsakų (plg. cbrky<kirk, ceta<kintus), o slavų ir germanų genčių kontaktų metu fonetinis k'>č', g'>4', x'>š' procesas turėjo būti jau seniai pasibaigęs. Todėl slavų šelm-, ksnęže atsiradimas dabar aiškinamas tokiu būdu. Pirmosios palatalizacijos rezultatas čia nėra gyvas fonetinis procesas, o substitucijos reiškinys. Kadangi skolinimo metu praslavų kalboje skiemenų ke, ge, xe dėl pirmosios palatalizacijos jau nebuvo, tai paskolintųjų žodžių ke, ge, xe dėsningai buvo verčiami č'e,.j'e, š'e. Šie, o ne kiti, atitikmenys buvo parinkti todėl, kad priebalsiai k, g, x praslavų kalboje tose pačiose morfemose galėjo kaitaliotis su č', š', š'. Vadinasi, šiuo atveju germaniškojo ge slavų paskolintuose žodžiuose atliepimas j'e skolinių chronologijos atžvilgiu mums nėra patikimas argumentas. Pirmųjų germanizmų praslavų kalboje chronologijos klausimas netiesiogiai liečia ir germanizmų, per slavus patekusių į baltų kalbas, amžiaus klausimą. K. Būga, kaip žinome, teigė, kad ,visyseniausieji germaniškosios kilmės slavėnų žodžiai giliau nesiekia kaip III amžiaus pr. m. e."2. S. Bernsteinas slavų ir germanų kontaktų pradžia laiko II m. e. amžių (plg. p. 97, 169). Pagrindinė germanų skolinių dalis į praslavų kalbą pateko II—V m. e. amžiuose. Šiuo metu slavai iš germanų gavo ir žodžius kotsls, šelm, osbls, iš kurių vėliau kilo mūsų katilas, šalmas, ūsilas. S. Bernšteino teiginiai slavų ir germanų kalbų santykių klausimais prieštarauja pastaruoju metu vėl keliamai hipotezei apie slavų protėvynę prie Vyslos-Oderio®. Tačiau šios hipotezės šalininkų argumentai kol kas iš tikrųjų yra labai hipotetiški. S. Bernšteinas nurodo, kad neturime jokių duomenų, jog slavai I tūkstantmetyje pr. m. e. būtų gyvenę prie Baltijos jūros. Ankstesniųjų tyrinėtojų, skelbiančių tokias mintis, argumentas buvo slavų kalbose ap- * Plg, K. Būga, Rinktiniai raštai, t. 2, Vilnius, 1959, p. 84. — * Plg, B. B. Maprunos, K auursucTuyeckoMy 0GOCHOBAHHIO runoTe3hi O BHCJIO- -oaepckoft npapojiuHe caasax, <Bonpochi s3bikO3Hannus», Mocksa, 1961, Ne 3, p. 51—59. 316 tinkamas žodis mor'e. Šis žodis žinomas daugeliui indoeuropiečių kalbų, plg. lot. mare, sen. air. muir, got. marei, liet. mūrės, mdrios, lat. mare, pr. mary ir kt. Tačiau S. Bernšteinas, be kita ko remdamasis K. Būgos ir A. Isačenkos teiginiais, nurodo, kad slavų žodžio mor'e „jūra“ reikšmė yra naujesnė. Anksčiau šis žodis reiškęs „balą, stovintį vandenį“. Vadinasi, praslavų kalboje jis atsirado anksčiau, negu slavai susipažino su atvira jūra (plg. p. 63—64). Tokiu būdu jis nėra joks argumentas, kad praslavų kalba kalbantieji žmonės būtų gyvenę prie jūros. Atskirus baltistikos klausimus veikalo autorius gana plačiai paliečia, duodamas praslavų kalbos pakitimų, susijusių su baltų-slavų kalbinės sąjungos periodu, charakteristiką. Jis nurodo, kad jau baltų-slavų bendrystės metu baltų prokalbė buvo suskilusi į daugelį dialektų. Todėl ir daugelis baltų-slavų izoglosių praslavų kalbą su atskiromis baltų kalbomis sieja įvairiai. Prie pačių seniausių baltų-slavų izoglosių reikia skirti balsinių sonantų skiemeningumo netekimą ir jų virtimą dvigarsiais ir, ur, il; ul, im, um, in, un. Tiesa, skiemeninių sonatų neišlaikė ir daugelis kitų indoeuropiečių kalbų, tačiau jose šis procesas vyko skirtingai, 0 praslavų ir prabaltų kalbose jis nuostabiai sutapo. : Balty-slavy bendrystés metu praslavy kalbos fonetinéje ir gramatinéje sandaroje pradeda vaidinti svarbų vaidmenį intonacija. Ji tampa savarankišku kalbinės sistemos faktoriumi. Šioje srityje prabaltų ir praslavų kalboms būdinga daugelis bendrų procesų. Atskiri skirtumai taip pat paaiškinami dialektiniu prabaltų kalbos susiskaidymu. Manoma, kad intonacijos atžvilgiu praslavų kalbai artimiausios buvo senovės prūsų ir jotvingių tarmės (plg. p. 159—60). Baltų-slavų bendrystės periodui veikiausiai reikia skirti ir praslavų kalbos skiemens galo priebalsinio sonanto m virtimą n (plg. p. 165). Šiam periodui skiriami ir priebalsių, esančių prieš j, pasikeitimo reiškiniai. Šalia baltų ir slavų kalboms bendrų bruožų čia matome ir nemaža esminių skirtumų. Todėl yra pagrindo manyti, kad šis praslavų kalboje labai ilgai užtrukęs procesas prasidėjo jau yrant baltų-slavų bendrystei. Priebalsių, esančių prieš j, likimu praslavų kalbai artimiausios yra latvių ir iš dalies senovės prūsų tarmės (plg. p. 166—167). Baigiant negalima nepastebėti, kad baltų kalbų pavyzdžiai S. Bernšteino veikale labai vykusiai parinkti ir kruopščiai patikrinti. Gal tik vietoje F. Kuršaičio pateikiamų formų žvaigzdė (plg.p. 153), dėdė (plg. p. 148) reikėjo duoti literatūrinės lietuvių kalbos formas žvaigždė, dėdė ir vietoje prūsų kalbos paminkluose nepaliudytos bendraties rinkt (plg. p. 92) nurodyti šio veiksmažodžio formą senrinka. Su malonumu perskaitę S. Bernšteino „Slavų kalbų lyginamosios gramatikos apybraižos“ vieną dalį, lauksime pasirodant kitos šio veikalo dalies, kurioje taip pat tikimės rasti nemaža reikšmingų baltų kalbų mokslui faktų. Vilnius A. Sabaliauskas