Kilmininkiniai lietuvių vietovardžiai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, VI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA KILMININKINIAI LIETUVIŲ VIETOVARDŽIAI B. SAVUKYNAS Šio rašinio paskirtis lingvistiškai panagrinėti1 vieną lietuvių toponimijos darbinį tipą — kilmininkinius vietovardžius, nustatyti jų struktūros bei semantikos specifiką ir santykį su kitais struktūriniais-gramatiniais vietovardžių tipais. Iki šiol dar nėra baltų toponimijai pritaikytos struktūrinės-gramatinės klasifikacijos. S. Rospondo slavų toponimijos struktūrinė-gramatinė klasifikacija, kaip jis pats mano, tinkanti ir baltų toponimijai2. Aišku, kad, nustačius visus baltų vietovardžių struktūrinius-gramatinius bei semantinius tipus, išryškėtų baltų ir slavų toponimijos sistemų skirtumai. Jau a priori galima tvirtinti, kad atskiri struktūriniai-gramatiniai vietovardžių tipai yra nevienodai darūs baltams ir slavams. Daug daresnis ir įvairesnis negu slavų, baltų kalbose yra ir kilmininkinių vietovardžių tipas, kurį S. Rospondas vadina „z członem wyróżniającym w dopełniaczu“3. Baltų kalbose esant labai gyvam vardo kilmininkui (genetivus explicativus)4, kuriuo gali būti pasakomas kiekvienas vietos vardas, kilmininkiniai vietovardžiai iki šiol net nebuvo laikomi atskiru darbiniu tipu, o kartais pasigirsdavo nuomonių, esą, kilmininkiniai vietovardžiai tėra vardo kilmininkai. Čia nesimsime polemizuoti su šia nuomone, nes kilmininkiniai vietovardžiai baltų kalbose yra akivaizdus faktas, nereikalaujantis jokių įrodymų. 1 Toponomastikos moksle ilgą laiką vyravęs gyvenviečių istorijos metodas, analizavęs vietovardžius, kaip „žmonių geografijos paminklus“ („les fossiles de la géographie humaine“), kaip „istorijos šaltinius“ („Geschichtsquelle“), dabar vis daugiau vietos užleidžia grynai lingvistiniam vietovardžių tyrinėjimui. Į vietovardžius imama žiūrėti pirmiausia kaip į susidariusius, specifinius gramatinius ir semantinius darinius ir, lingvistiškai juos analizuojant, remiamasi struktūrine-gramatine klasifikacija, išskiriančia kurios nors nacionalinės toponimijos sistemos darbinius tipus. O nustačius tų tipų morfologinę stratigrafiją, galima susekti ir jų istoriją, chronologiją bei geografiją. Tokia lingvistinė dabar etniškai vieningo ploto toponimijos sistemos analizė gali būti gera bazė vėlesniam istoriniam tos sistemos arealo tyrinėjimui. 2 Stanisław Rospond, Klasyfikacja strukturalno-gramatyczna słowiańskich nazw geograficznych, Wrocław, 1957, p. 49. 3 Ibid., p. 48. 4 J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, t. I. Vilnius, 1957, p. 585. 235 Kilmininkinių vietovardžių tipas, nors, palyginti su kitos darybos vietovardžiais, nėra lietuvių kalboje gausus, bet apima ir gyvenamųjų vietų vardus, ir vandenvardžius, ir žemėvardžius, pvz.: a) gyvenamųjų vietų vardai: Lauko Sodà k. (Žarėnai), Romãinių Kaimėlė k. (Raudondvaris), Vaineikių Mėdsėdžiai (Darbėnai); b) vandenvardžiai: Alsėdžių ežeras (Alsėdžiai), Drėvės upis (Linkuva), Mažrimo upė (Skuodas), Šilo ežeras (Dusetos); c) žemėvardžiai: Adomėlio lieknas (Biržai, Meilūnų k.), Asių kalnėlis (Šimonys), Asmino kalnas (Plateliai)5. Kilmininkinių vietovardžių nemaža turi ir latvių kalba: Aņģu purvs (35), Apiņu kalniņš (37), Dugas mežs (234), Dūrbēs ezers (240), Ēndzelina muiža (273), Gāndra Ūōzuola laņka (299), Gaūra upe (304), Guļbju ciems (337) Strauta upe (258)6. Prūsų kalba taip pat yra turėjusi kilmininkinių vietovardžių: Sawlis-kresil (243), Gawsis-lauks (243), Tlokun-pelk (183), Treon-kaymyn-wey-sigis „trium villarum pratum“ (185)7. Kaip rodo prūsų kalbos pavyzdžiai, užfiksuoti 13—14 a. dokumentų, kilmininkiniai vietovardžiai baltų kalbose yra buvę nuo seno. Kad tai ne naujas darbinis toponimijos tipas, gali patvirtinti ir kitos indoeuropiečių kalbos8. Toponomastų įrodyta, kad, sakysime, slavų9 ir germanų10 toponimijoje seniausias sluoksnis yra topografiniai (arba fiziografiniai) vietovardžiai, kilę iš apeliatyvinių terminų, reiškusių įvairius žemės paviršiaus objektus, kaip upė, ežeras, bala, pelkė, klonis, tėkmė, gelmė, soda, sodžius, kiemas, kaimas ir pan., arba tų objektų fizines-geografines savybes: gilus, ilgas, siauras, srątnus, klampus, šlapias... Reikia pastebėti, kad kaip tik tokie topografiniai terminai dažnai ir eina kilmininkinių vietovardžių antruoju komponentu: Paežerių ežeras (Vilkaviškis), Adomėlio lieknas (Biržai). Vėliau, po topografinių, formavęsi kiti semantiniai vietovardžių tipai: kultūriniai, etniniai, posesyviniai, patroniminiai, gamininiai, diminutyviniai. Daug sudėtingesnė negu semantinė yra struktūrinė-gramatinė vietovardžių stratigrafija, nes bet kuris darbinis tipas gali būti labai įvairios, nevienodai chronologizuotinos semantikos (topografinis, kultūrinis, etninis, posesyvinis...). Todėl, apskritai, kai kalbama apie toponimijos stra- 5 Rašant antrąjį komponentą didžiąja ir mažąja raide, čia laikomasi įsigalėjusios rašybos taisyklės, žr. Lietuvių kalbos rašybos žodynas, Kaunas, 1948. 6 J. Endzelīns, Latvijas PSR vietvārdi, I daļa, 1. sējums, Rīgā, 1956 (Skaitmuo skliausteliuose žymi puslapį). 7 G. Gerulis. Die altpreussischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig, 1922 (Skaitmuo skliausteliuose žymi puslapį). 8 Žr. F. Solmsen. Indogermanische Eigennamen als Spiegel der Kulturgeschichte, Heidelberg, 1922, p. 67 ir W. Steinhauser. Die genetivischen Ortsnamen in Österreich, Wien und Leipzig, 1927. 9 Stanisław Rospond, Klasyfikacja strukturalno-gramatyczna słowiańskich nazw geograficznych, Wrocław, 1957, p. 34; 10 Wilhelm Schmidt, Deutsche Sprachkunde, Berlin, 1959, p. 270. 236 tigrafiją, tai neturima galvoje, kad kuris vietovardžių klodas yra pradėjęs ir baigęs formuotis tam tikru, tik jam vienam būdingu laiko tarpu. Stratigrafinėje struktūrinių ar semantinių tipų eilėje nustatoma tik jų susiformavimo pradžia. Kartą atsiradęs toponimijos sistemoje kuris nors tipas išlieka darus ilgą laiką, įsiliedamas į visą struktūrinę vietovardžių įvairovę. Nustatyti kilmininkiniams vietovardžiams stratigrafinę eilę yra labai sudėtingas dalykas, juoba, kad jie yra įvairios semantikos ir toli gražu ne vieno meto padaras. Jeigu seniausi vietovardžiai buvo vardazodiniai-nominatyviniai, o sudurtiniai dvikamieniai atsirado iš žodžių grupių (jų tarpe ir iš kilmininkinių), tai reikia manyti, kad kilmininkiniai vietovardžiai, imti vartoti vėliau už nominatyvinius, vis dėlto yra pirmesni už posesyvinės reikšmės sudurtinius (žr. p. 10, 11). Po vardininkinių ir prieš sudurtinius bus atsiradę ir antriniai-būdvardiniai vietovardžiai, kurie semantiškai susiję su kilmininkiniais, nes ir vieni, ir antri turi atributinę reikšmę. Adjektyviniai galėjo būti padaromi tiesiog iš apeliatyvų, pvz.: Beržid upl. (Baisogala) (: beržas); Siliū pv. (Pasvalys) (: šilas); Dūmb-lis ež. (Kapčiamiestis) (: dūmblas)¹¹, ir iš tikrinių vardų, pvz., pr. Muntileitis dum̃mis (kur pirmasis komponentas yra savybinis būdvardis, padarytas iš asmenvardžio Muntil¹², plg. gr. Ἀχιλλῆος δρόμος „achilinis (= Achilo) kelias“. Kaip pamatysime, ir kilmininkiniai vietovardžiai padaromi iš apeliatyvų ir iš tikrinių vardų. Pagal antrąjį komponentą kilmininkinius vietovardžius galima skirti į dvi semantines grupes: metaforinius ir topografinius. Metaforiniai kilmininkiniai vietovardžiai yra sudaryti iš perkeltine reikšme vartojamo apeliatyvo vardininko (antrasis komponentas) ir nederinamojo pažyminio (pirmasis komponentas), pvz.: Vilko Kinis vs. (Tverai), Jaučio Dėjimas „Suosos ežero dalis“ (Viešintos), Būlio Kaktà pv. (Lūžgalių k., Klaipėdos raj.). Čia minėtini ir tie kilmininkiniai vietovardžiai, kurių antrasis komponentas yra topografinis terminas, vartojamas topografine, bet jau perkeltine reikšme, pvz.: Lankos Laukas k. (Plungė), Krōku Lankà ež. (Šilutė), Mańgalo Kálnas vs. (Varniai), Vilko Miškas vs. (ten pat). Matyti, kadaise šie vardai žymėjo objektus, tiesiogiai nusakytus jų topografinio termino, bet tose vietose vėliau įsikūrus gyvenvietėms, jas ir imta vadinti tais vardais. Topografiniai kilmininkiniai vietovardžiai turi įvairios kilmės ir reikšmės pirmąjį komponentą; pagal tai galima skirti 3 šių vietovardžių grupes: vietovardinius, antroponiminius, apeliatyvinius. Vietovardiniai kilmininkiniai vietovardžiai yra sudaryti iš topografinio termino ir kito vietovardžio kilmininku išreikšto nederinamojo pažyminio, rodančio objekto lokalinę subordinaciją ar artumą kitam (čia pasakytam vietovardžio kilmininku) objektui. Ir pagal reikšmę šiuos vietovardžius galima vadinti lokaliniais, nes toponi- 11 Visi šie vietovardžiai gramatikos požiūriu yra sudaitavardėje būdvardžiai. 12 Georg Gerullis, Die altpreussischen Ortsnamen, Berlin un Leipzig, 1922, p. 244. 237 mini išskirtinumą čia sudaro objekto lokalizacijos nurodymas, pvz.: Akmenių ežeras (Lazdijai) — „ežeras esas Akmeniuose“; Alsėdžių ežeras (Plungė) — „ežeras esas Alsėdžiuose“. Kartais tokie vietovardiniai kilmininkiniai vietovardžiai gali turėti posesyvinę reikšmę, jei jie žymi viso kaimo nuosavybę, pvz.: Jo-vaišių pievos (Leipalingis) — pievos priklausiusios Jova išių k. valstiečiams. Savita vietovardinių kilmininkinių vietovardžių grupę sudaro gyvenamųjų vietų vardai, padaryti iš kitų gyvenviečių vardų kilmininkų ir specialių terminų tam tikro tipo gyvenvietėms žymėti, kaip, sakysime, Pietų Lietuvoje — būda „menka trobelė“, Žemaičiuose — mėdsėdžiai „miško skynime įsikūrę gyventojai“ ir pan., pvz.: Plaskūnų Būda (Kruonis), Klėriškių Būda (Žiežmariai), Daukšių Mėdsėdžiai (Mosedis), Vaineikių Mėdsėdžiai (Darbėnai), Beržnotonių Kaimelė, Romānių Kaimelė (< kaima „kaimas“) (Raudondvaris), plg. gretimų kaimų vardus: Plaskūnai, Klėriškės, Vaineikiai, Daukšiai, Romāniai, Beržnotoniai. Šie vietovardžiai gali būti ir lokal inės, ir posesyvinės reikšmės, bet tai nustatyti galima tik išsiaiškinus kiekvieno jų genezę. Antroponiminiuose kilmininkiniuose vietovardžiuose pirmuoju komponentu eina asmenvardžio kilmininko nedėrinamasis pažyminys, pvz.: Adomėlio lieknas (Biržai), plg. pravardę Adomėlis; Būrbos kalnas (Varniai), plg. pavardę (=pvd.) Būrba; Baukio ežeras (Užpaliai), plg. pvd. Baukys; Derkinčio upalis (Seda), plg. pvd. Derkinītis; Dūdōs upius (Svėdasai), plg. pvd. Dūdā; Gedmino ežerālis (Alsėdžiai), plg. pvd. Gedminas; Mažrimo upė (Skuodas), plg. pvd. Mažrimas; Paukščio ežeras (Alsėdžiai), plg. pvd. Paukštys. Antroponiminiai kilmininkiniai vietovardžiai dažniausiai turi posesyvinę reikšmę. Pirmasis komponentas yra jų žymimosios vietos buv. savininko asmenvardžio (pavardės, pravardės arba, kartais, vardo) kilmininkas, pavyzdžiui, Baukio ežero, Dūdōs upiaus savininkai yra buvę Baukys ir Dūdā. Antroponiminiai kilmininkiniai vietovardžiai gali būti ir memorialinės reikšmės, kai vieta pavadinta kokio asmens, susijusio su ja, vardu. Tokiuose vietovardžiuose turime tos pat reikšmės asmenvardžio kilmininką, kaip, sakysime, gatvių pavadinimuose: Būgos gatvė, Kęstučio gatvė. Atskirti memorialinius vietovardžius nuo posesyvinių, nežinant vietovės istorijos, beveik neįmanoma! Tik kai kuriuose tokiuose vietovardžiuose, lengvai numanydami jų genezę, aiškiai suvokiame memorialinę reikšmę, pvz.: Birūtės kalnas (Palanga), Gedimino kalnas (Vilnius), Švento Jōno upėlis (Surviliškis). Apeliatyviniuose kilmininkiniuose vietovardžiuose pirmuoju komponentu eina kurio nors apeliatyvo kilminin- 238 kas, dažniausiai turis paprastą atributinę reikšmę, t. y., nusakantis kokią vietos ypatybę. Sakysime, vietovardyje Liepų kalnas (Jonikaičių k., Pagė-gių) kilmininkas rodo būdingą to kalno ypatybę — jis apaugęs liepomis; Apynių raistė (Skiemoniys) auga daug apynių; Versmių upelis (Kuktiškės) turi daug versmių (= šaltinių). Kituose apeliatyviniuose kilmininkiniuose vietovardžiuose galima įžiūrėti ir l o k a l i n ę reikšmę, pvz.: Daubos šaltinis (Budrikų k., Ž. Naumiestis) — šaltinis kuris yra dauboje; Kapų ežeras (N. Radviliškis) — ežeras esąs prie kapų. Dar kiti apeliatyviniai kilmininkiniai vietovardžiai turi p o s e s y-v i n ę reikšmę: kilmininkas juose rodo vietos priklausomybę asmeniui, pasakytam apeliatyvu pagal jo amatą ar kitą kurią savybę, pvz.: Kunigo upėlis (Birštonas), Klebūno upė (Mosėdis). Posesyvininius apeliatyvo kilmininko vietovardžius taip pat sunku atskirti nuo m e m o r i a l i n i ų, nes, sakysime, Kunigo upėlis gali būti taip pavadintas ne todėl, jog jis tekėjo per kunigo lauką, bet ir todėl, kad kunigas kaip nors kitaip su juo susijęs. Aiškiai memorialinės reikšmės, pvz., yra Ūbago brasta (Čivonių M k., Veisiejai) — joje prigėręs elgeta. Apžvelgus kilmininkinių lietuvių vietovardžių darbinius ir semantinius tipus, grafiškai juos galima pavaizduoti taip: Iš tokių lygiagreta vartojamų formų, kaip Liepų kalnas/Liepkalnis kl. (Jonikaičiai, Pagėgių raj.), Lauko Sodą/Lauksodis13 k. (Telšiai), matyti, kad kilmininkiniai vietovardžiai pereina į sudurtinius, ir tai nėra koks toponiminis dėsnis, o bendra lietuvių kalbos žodžių darybos tendencija. 13 Forma Laúksodis žmonių pasakoma retokai, dažniau ji pasitaiko oficialiuose raštuose. 239 Reikia manyti, kad kilmininkinės žodžių grupės yra pirmesnės už tos pat rūšies sudurtinius žodžius, plg. akies mirksny... (Margarita Theologica... per Simona Waischnorą... Karaliaučiuje, 1600, p. 185) ir dabartinės lietuvių kalbos akimirksnį. Priklausomumo reiškimo priemonės dabartinėje lietuvių kalboje yra gana įvairios: savybės kilmininkas (genetyvus possessivus), savybiniai būdvardžiai (adjectiva possesiva) ir savybinės reikšmės sudurtiniai žodžiai. Visus šiuos darybinius tipus sutinkame ir vietovardžiuose: Šilo ežeras (1. Pasvalys, 2. Dusetos), Šilinis ež. (1. Dusetos, 2. Linkmenys), Šiležeris (Užpaliai)14, Adómo kálnas (Darsūniškis), Adominė pv. (Suvernų k., Kin-tai), Adómkalnis (Užpaliai). Lygiagreta vartojamos formos Šilo ežeras/Šilinis ež. (Dusetos), Ríkio upė/Rikinė up. (Karklininkų k., Klaipėda) leidžia manyti, kad, kaip greičiausiai savybės kilmininkas pirmesnis už savybinius būdvardžius (plg. liaudies dainų aukso žiedas ir dabartinės kalbos auksinis žiedas), čia busią pirmesni kilmininkiniai vietovardžiai. Taip pat ir Adómo kálno tipo vietovardžiai gali būti pirmesni už Adó-makalnio tipo vietovardžius. Nuomonė, kad sudurtiniai žodžiai yra atsiradę iš linksninių ar asindetinių žodžių grupių yra visai įtikinama, ypač turint galvoje tokius lietuvių kalbos istorijos faktus, kaip aukščiau minėtąjį akies mirksny... ir akimirksnį. Kilmininkiniai vietovardžiai daugeliu atvejų gali būti ir kai kurių posesyvinės reikšmės vardininkinių vietovardžių archetipai. Tirkšlių apylinkės upė Vaidótas Spruogio žodyne dar vadinama Бо̂угатынусь/Ваугатына, o pastaroji forma galėjo atsirasti tik iš kilmininkinio upėvardžio *Vaidoto upė (ar upis). Kurį laiką, matyti, buvo greta vartojamos abi formos — kilmininkinė-sudėtinė ir sudurtinė, nes dabartinę formą Vaidó-tas šalia gretiminės senesnės Бо̂угатынусь galima paaiškinti tik kaip suvardininkėjusį eliptinį kilmininką. Tokį patį vardininkėjimo procesą matome ir apeliatyvuose, kai, pavyzdžiui, iš formos traūko žolė atsiranda compositum traūkažolė ir eliptinė forma traūkas15. Kilmininkinių vietovardžių elipsė neretas reiškinys ir kitose indoeuropiečių kalbose16. Baltų kalbose kilmininkas elipsės atveju paprastai virsta vardininku: *Vaidoto upė>Vaidótas, arba įjungiamas į sudurtinį žodį: Бо̂угатынусь. Tokie aiškiai antroponiminės kilmės, vadinasi, posesyvinės ar memorialinės reikšmės, vietovardžiai, kaip Dáujotas up. (Gruzdžiai), Dómantas up. (Varniai), Vaidminas up. (Laižuva), Vózgautas up. (Stačiūnai), greičiausiai yra suvardininkėję eliptiniai savybės kilmininkai. Jų vardininkėjimą daugiau ar mažiau galėjo lemti ir tokia vardininkinių vietovardžių ir jų vardo kilmininko lygiagreta vartojimo analogija, kaip Palangà/Palangos miestas, Dubýsa/Dubýsos upė. 14 Sie visi trys vietovardžiai turi lokalines priklausomybės reikšmę. 15 P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodynų daryba, Vilnius, 1941, p. 400, 558. 16 W. Steinhauser, Die genetivischen Ortsnamen in Österreich, Wien und Leipzig, 1927 ir Stanislaw Rospond, Klasyfikacja strukturalno-gramatyczna słowiańskich nazw geograficznych, Wrocław, 1957, p. 48. 240 Aiškiai nauji yra tokie kilmininkiniai vietovardžiai, kaip Paežerių ežeras (Vilkaviškis), Ažuožerių ežeras (Anykščiai), kurių genezę galima pavaizduoti taip: Kilmininkinių vietovardžių tipas tebėra darus ir dabar. Ypač gausiai šiuo būdu daromasi mikrotoponimijos. Reziumuojant galima pasakyti, kad kilmininkiniai vietovardžiai kai kuriais atvejais yra pirmesni už vardininkinius; tai senas ne tik lietuvių, bet ir kitų baltų toponimijos darbinis tipas, greičiausiai paveldėtas dar iš baltų prokalbės. ЛИТОВСКИЕ ГЕНЕТИВНЫЕ ТОПОНИМЫ Б. САВУКИНАС Резюме В литовском, как и в других балтийских языках, встречается генетивный тип образования топонимических названий. Названия этого типа состоят из топографического термина и определения в родительном падеже. Этот тип охватывает и названия населенных мест, и гидронимию, и микротопонимию, напр.: 1. Названия населённых мест: Laiko Sodà (село); Vaineikių Medsėdžiai (село); 2. Гидронимия: Alsėdžių ežeras (озеро), Mažrimo upė (речка); 3. Микротопонимия: Adomėlio lieknas (болото), Asių kalnelis (горка). В балтийских языках часто употребляется родительный определительный падеж (genetivus explicativus), которым можно выразить любое номинативное топонимическое название. До сих пор названия, употребляемые в родительном определительном зачастую не различались от генетивных названий. В работе структурно и семантически рассматриваются генетивные топонимы (далее г. т.) и их связи с другими структурными типами литовской топонимии. Как свидетельствует славянская и германская топономастика, самым древним слоем топонимии являются топографические названия, возникшие из нарицательных терминов для обозначения географических объектов или из 16. Kalbotyros klausimai VI. 241 прилагательных, обозначавших специфические черты этих объектов. Здесь надо заметить, что такие топографические термины часто выступают вторыми компонентами в г. т., напр.: Raežerių ežeras. Значит, г. т. являются детерминативными топографическими топонимами, детерминация которых различна по семантике, относящейся не к одному времени. Для г. т. трудно установить стратиграфическую последовательность. Потому, когда говорится о топонимической стратиграфии, не следует понимать, что тот или иной слой топонимии сложился только в один, характерный лишь для него, период. В стратиграфическом ряду структурных и семантических типов определяется лишь возникновение типа. Если номинативные названия являются самыми древними, а сложные-двухосновные возникают из групп слов (также генетивных), то можно полагать, что г. т. вошли в употребление позже номинативных, но раньше сложных. Позже номинативных, но раньше сложных, образовались вторичные-адъективные названия. Эти топонимы типа прилагательных семантически связаны с генетивными, ибо оба типа содержат определительное значение. Как названия типа прилагательных бывают образованы от нарицательных слов Šilia (луг), Beržia (речка), Dūblis (озеро) и собственных имен (др. пр. Munileitis dummis), так и г. т. образуются и от нарицательных, и от собственных имен. Г. т. по второму компоненту могут быть разделены на две группы: метафорические и топографические (физиографические). Метафорические г. т. состоят из метафорически употребляемого номинатива нарицательных слов (II компонент) и из любого генетива, выступающего определением, напр.: Vilko Kinis (хутор), Būlio Kaktà (луг). Сюда относятся и такие г. т., второй компонент которых еще является топографическим, но уже метафорически употребляемым термином, напр.: Lankos Lāukas (село), Krōkų Lankà (озеро). Генетивные топонимы с топографическим первым компонентом могут быть различного происхождения и значения; в соответствии с этим они разделяются на топонимические, антропонимические и апеллятивные. В топонимических г. т. первым компонентом служит генетивное определение, которое обозначает локальную субординацию или локальную близость места. По значению мы называем их локальными, ибо топонимическая детерминация выражается здесь указанием места нахождения; напр.: Akmėnių ežeras «озеро, которое находится в деревне Akmėniai. Такие названия могут иметь и притяжательное значение, если они обозначают коллективную собственность, напр.: Jovaišių pievos «луга, принадлежавшие крестьянам села Jovaišiai. Особенную группу г. т. представляют названия населенных пунктов, составленные из названия смежных населенных мест и из терминов, 242 обозначающих населенные места особого типа, напр.: Daukšių Mėdsėdžiai «выселки деревни Daukšiai», Romāinių Kaimelė «деревушка отделившаяся от деревни Romāiniai». В топонимических г. т. невозможно различить притяжательное и локальное значение без знания истории места. В антропонимических г. т. первым компонентом служит родительный падеж личного собственного имени, напр.: Derkinčio upalis «речка Дяркинтиса»; ср. фамилию Derkinītis. Чаще всего эти названия имеют притяжательное значение. Иногда они бывают мемориального значения (напр.: Birutės kalnas «гора Бируте»); родительный тогда имеет такое же значение, как, скажем, в названиях улиц (K. Būgos gatvė «улица К. Буга»). В апеллятивных г. т. первым компонентом служит родительный падеж нарицательных имен чаще всего в функции определения, напр.: Liepų kalnas «гора, на которой растут липы». В некоторых г. т. можно распознать названия локального значения, напр.: Daubos šaltinis «родник находящийся в овраге». Другие апеллятивные г. т. имеют притяжательное значение: родительный п. в них апеллятивно обозначает лицо, которому принадлежало место, напр.: Kūnigo upėlis «речка ксендза». Без исторических данных о местности в этих топонимах невозможно различить притяжательное и мемориальное значение. Мемориальное значение явно видимо в названии Ubago brasta «брод нищего», ибо известно, что там утонул нищий. Оба средства выражения притяжательности в литовском языке — притяжательный родительный (genetivus possessivus) и притяжательные прилагательные (adjectiva possessiva) — встречаются и в топонимике (Adōmo kalnas «гора Адама», Adominė «луг Адама»). Притяжательность, как в апеллятивах, так и в топонимах, выражается также и сложными именами, напр. Adōmakalnis «гора Адама». Существование двойных форм для обозначения того же объекта (Silo ežeras/Silinis, Rikio upė/Rikinė) позволяет полагать, что притяжательные прилагательные появляются здесь позднее, ср. aukso žiedas в народных песнях и auksinis žiedas в современной разговорной речи. Такие г. т., как Adōmo kalnas скорее всего старше сложных названий типа Adōmakalnis. Об этом же свидетельствуют апеллятивы: в „Margarita Theologica“ (1600) мы еще находим akies mirksny, а в современном языке — akimirksnis. Во многих случаях г. т. могут быть архетипами для некоторых номинативных названий притяжательного значения. Такие г. т. явно антропонимического происхождения, и мемориального либо притяжательного значения; они являются номинативизированными эллиптическими родительными, напр.: названия рек Daujotas, Vōzgautas, Dōmantas. Г. т. в некоторых случаях древнее номинативных. Они являются в литовском, как и в других балтийских языках, древним образовательно-ным типом топонимии, который может быть унаследован еще от балтийского праязыка. 243 DIE GENITIVISCHEN ORTSNAMEN¹ IM LITAUISCHEN B. SAVUKYNAS Z u s a m m e n f a s s u n g Im Litauischen gibt es wie auch in den anderen baltischen Sprachen den genitivischen Bildungstypus von Ortsnamen (weiterhin ON). Die ON dieses Typus werden aus einem topographischen Terminus und einem Attribut im Genitiv gebildet. Sie umfassen die Wohnstätten-, Gewässer- und Flurnamen, z. B.: 1. Wohnstättennamen: Laūko Sodā (Dorf), Vaineikių Mėdsėdžiai (Dorf); 2. Gewässernamen: Alsėdžių ežeras (See), Mažrimo upė (Bach); 3. Flurnamen: Asių kalnėlis (Berg), Adomėlio lieknas (Sumpf). In den baltischen Sprachen kann auch jeder nominativische ON durch eine attributive Wortgruppe mit einem g e n e t i v u s e x p l i c a t i v u s umschrieben werden. Doch werden diese Wortgruppen oft nicht streng genug auseinandergehalten. Hier bieten wir eine strukturelle und semantische Untersuchung der genitivischen ON, wobei ihre historischen Beziehungen zu andern ONbildungstypen berücksichtigt werden. Die slavische und germanische Ortsnamenforschung bezeugt, daß die älteste Schicht aus topographischen ON besteht, die sich aus appellativischen Termini entwickelt hat oder aus Adjektiva, die spezifische Eigenschaften dieser Objekte bezeichnet haben. Hier soll bemerkt werden, daß solche topographischen Termini oft gerade die zweite Komponente der genitivischen ON sind, z. B.: Paėžerių ežeras „See des Dorfes Paėžeriai“. Demnach sind genitivische ON d e t e r m i n a t i v e t o p o g r a p h i s c h e ON, in denen aber die Determination von verschiedener Semantik ist, welche aber nicht in derselben Zeit entstand. Darum ist es auch kompliziert, für genitivische ON eine stratigraphische Reihenfolge zu bestimmen und keineswegs soll angenommen werden, daß sich irgendeine Schicht von ON in einer nur für sie charakteristischen Periode entwickelt hat. In der stratigraphischen Reihenfolge der strukturellen und semantischen Typen bestimmt man nur die Entstehung einer Schicht. Wenn die nominativischen ON die älteste Schicht bilden, und die zusammengesetzten zweistämmigen ON auf Wortgruppen (auch auf genitivischen) zurückgehen, so muß angenommen werden, daß die genitivischen ON später als die nominativischen, aber jedenfalls früher als die zusammengesetzten im Gebrauch erschienen sind. Nach den nominativischen, doch vor den Zusammengesetzten, könnten auch sekundäradjektivische ON entstanden sein. Die adjektivischen ON stehen in semantischer Verbindung mit den genitivischen, denn beide weisen attributive Bedeutung auf. Wie adjektivische aus Appellativa — Silià (Wiese), Beržià (Bach), 1 Hier versteht man unter Ortsnamen alle Örtlichkeitsnamen. 244 Dumblis (See) — und aus Eigennamen (apr. Mun tileitis dummis) hergeleitet sind, so können auch genitivische ON aus Appellativa und aus Eigennamen gebildet sein. Nach der zweiten Komponente können die genitivischen ON in zwei semantische Gruppen eingeteilt werden: die metaphorischen und die topographischen (physiographischen). Die metaphorischen genitivischen ON sind aus einem metaphorisch gebrauchten Nominativ eines Appellativs (zweite Komponente) und aus einem Genitiv (erste Komponente), der als Attribut fungiert, gebildet, z. B.: Vilko Ki nis (Einzelhof), Būlio Kaktā (Wiese). Hier liegen auch solche genitivischen ON vor, in denen die zweite Komponente ein topographischer aber schon metaphorisch gebrauchter Terminus ist: Lankōs Laukas (Dorf), Krōkų Lankā (See). Die genitivischen ON mit der topographischen Komponente können verschiedener Herkunft und Bedeutung sein; demnach sind sie in drei Gruppen einzuteilen: die toponymischen, die anthroponymischen und die appellativen. Toponymische genitivische ON haben als erste Komponente ein Genitivattribut, das die lokale Subordination oder die Nähe eines Ortes bezeichnet. Der Bedeutung nach nennen wir sie lokale ON, denn hier ist die toponymische Determination durch den Hinweis auf einen Ort bedingt, z. B.: Akmėnių ežeras „ein See, der sich im Dorfe Akmėniai befindet“. In diesen ON kann auch eine possessive Bedeutungsschattierung vorliegen, wenn sie den Besitz eines Kollektivs bezeichnen, z. B.: Jovaišių pievos „Wiesen, die den Bauern aus dem Dorfe Javaišiai gehörten“. Eine eigenartige Gruppe von toponymischen genitivischen ON bilden die Wohnstättennamen, die aus dem Namen einer anderen Wohnstätte und aus einem Siedlungsterminus gefügt sind, z. B.: Daukšių Mėdsėdžiai „Waldsiedlung des Dorfes Daukšiai (die heute schon ein Dorf ist)“, Romāinių Kaimelė „Dörfchen als Siedlung des Dorfes Romāiniai“. Hier lässt sich die possessive und lokale Bedeutung ohne geschichtliche Kenntnisse nicht unterscheiden. In anthroponymischen genitivischen ON liegt als erste Komponente der Genitiv eines Personennamen vor, z. B.: Derkinčio upālis „Derkintis-Bach“; vgl. Familienname Derkin tis. Anthroponymische genitivische ON haben am häufigsten eine possessive Bedeutung. Manchmal treten sie auch mit memorialer Bedeutung (z. B.: Birūtės kalnas „Birutė-Berg“) auf; Genitiv hat dann dieselbe Bedeutung wie, zum Beispiel, in Straßenbenennungen: Būgōs gatvė „Būga-Straße“. In appellativen genitivischen ON dient als erste Komponente der Genitiv von einem Appellativum, der am häufigsten als Attribut fungiert, z. B.: Liepų kalnas „ein Berg, auf dem Linden wachsen“. In einigen appellativen genitivischen ON ist eine lokale Bedeutung zu erkennen, z. B.: Daubōs šaltinis „eine Quelle, die sich in einer Schlucht befindet“. Andere appellative genitivische ON haben possessive Bedeutung; der Genitiv be- 245 zeichnet appellativ in diesen ON eine Person, welcher der Ort gehört hat, z. B.: Kūnigo upėlis „Priesterbach“. Ohne geschichtliche Kenntnisse der Örtlichkeit lassen sich in solcher ON possessive und memoriale Bedeutungen nicht unterscheiden. Die memoriale Bedeutung liegt klar im ON Ūbago brastà „Bettlerfurt“ vor, weil bekannt ist, daß dort ein Bettler ertrunken ist. Beide Ausdrucksmittel der Zugehörigkeitsbeziehungen im Litauischen – den possessive Genitiv und das possessive Adjektiv – weisen auch die ON auf, z. B.: Adōmo kālnas „Adamsberg“, Adominė „eine Wiese, die Adam gehört hat“; auch Komposita mit possessiver Bedeutung sind belegt, z. B.: Adōmakalnis „Adamsberg.“ Das Vorhandensein von Doppelbezeichnungen für dasselbe Objekt (z. B.: Šilo ežeras/Šilinis, Rikio upė/Rikinė) erlaubt zu folgern, daß die possessiven Adjektiva eine spätere Erscheinung sind. Vgl. auch: aukso žiedas in Volksliedern und auksinis žiedas in der Umgangssprache der Gegenwart. Auch solche genitivische ON, wie Adōmo kālnas, sind wahrscheinlich älter als Komposita des Typus Adōmakalnis. Darauf weisen auch Appellativa hin. In der Margarita Theologica (1600) findet man noch akies mirksny, in der Gegenwartssprache hingegen — akim irksnis. In mehreren Fällen konnten die genitivischen ON auch als Archetypen für einige nominativischen ON mit possessiver (im weiteren Sinne) Bedeutung dienen. Solche ON, die augenfällig anthroponymischer Herkunft sind und deswegen possessive oder memoriale Bedeutungen haben, wie, z. B.: Daujotas, Vōzgautas, Dōmantas (Flußnamen), sind nominativierte elliptische Genitive. Genitivische ON sind in einigen Fällen älter als die nominativischen. Sie sind im Litauischen, wie auch in anderen baltischen Sprachen, ein alter ONbildungstypus, der aus der baltischen Ursprache ererbt worden sein kann.