К вопросу о происхождении молд., рум. «doĭna»

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, VI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA DĖL MOLDAVŲ, RUMUNŲ «DOINA» KILMĖS G. BOGAČAS Nuo praėjusio amžiaus vidurio terminas doina, reiškiantis ypatingą ikirumuniškojo folkloro dainų ir muzikos žanrą, tvirtai įsitvirtino folkloristikoje ir kasdienėje vartosenoje. Tiesa, tiek pirmojo rumunų liaudies dainų rinkinio (1852) sudarytojas Vasile Alexandri, išpopuliarinęs šį terminą, tiek beveik visi vėlesni kultūros veikėjai, apibrėždami žanrą, atsižvelgė tik į literatūrinį kriterijų. Šiuo žodžiu, pasiskolintu iš Moldavijos liaudies terminijos, ilgą laiką buvo vadinamas bet kuris lyrinis kūrinys, paprastai minorinės nuotaikos, savo tekstu besiskiriantis nuo herojinių-epinių poemų, ritualinių, kalendorinių ir šokių dainų. Tuomet, XIX a. antrojoje pusėje ir pirmaisiais mūsų amžiaus dešimtmečiais, dar nebuvo atėjęs metas tirti doinos melodiją ir struktūrą, vokalinę bei instrumentinę jos atmainas, paplitimo arealą, raidos etapus, funkcijas, atlikimo ypatumus ir kitas problemas. Kol vietos folkloristika tik kaupė faktus būsimiems apibendrinimams, 1875 m. pasirodė išsamus tyrimas apie paties pavadinimo kilmę. Charkivo universiteto auklėtinis, žymus moldavų-rumunų filologas B. Petriceicu Hasdeu pasiūlė šio termino etimologiją ir nustatė jo ryšį su tolimais atitikmenimis. Hasdeu manė, kad šis žodis yra trakiškos (dakų) kilmės. Jis giminingas, – rašė jis, – keltų-airių dan „daina, poema“ ir persų danah „moterų atliekama daina“. Abiejose šiose formose kaip bendras etimonas numanomas sanskrito žodis dana „daina, garsas“. Kiti šio termino atitikmenys yra zendų daēnā „daina“, armėnų den, tačiau artimiausias, žinoma, yra lietuvių daina „daina“. 183 (Tuo metu niekam dar negalėjo rūpėti to paties žodžio likimas latvių kalboje)1. „Dakėnai ir lietuviai, – rašė Hasdeu, – taigi yra vienintelės tautos, išsaugojusios nepakitusį žodžio daina turinį ir formą – puikiausią pirmykštės indoeuropiečių kalbos paveldą, liudijantį mūsų protėvių bendrumą kur kas anksčiau nei seniausi lapidiniai įrašai“...2 Moldavų-rumunų mokslininkas taip pat iškėlė klausimą, ar terminą galėjo pasiskolinti lietuviai (iš rumunų). Jis pastebėjo, kad slavų kalbose tokio žodžio nėra, be to, moldavai ir lietuviai kadaise gyveno „kaimynystėje“. Tačiau tuoj pat Hasdeu atmetė šią galimybę: liaudies dainų pavadinimai nesiskolinami, – tvirtino jis, – o lietuvių daina (palyginti su sanskrito dana) atsiradimą galima paaiškinti pačios lietuvių kalbos raidos dėsniais3. Klausimo, ar patys rumunai pasiskolino žodį iš lietuvių, šis mokslininkas nekėlė. Hasdeu samprotavimus ir argumentus dėl termino doina trakiškos kilmės mokslinėje literatūroje buvo aplenkęs Dimitrie Cantemir (1672–1723) aiškinimas. Šio iškilaus Moldavijos mokslininko nuomone, doina buvo vadinamas dakų „karo dievas“. Savo teksto pastaboje Cantemir pažymėjo, kad šis žodis paprastai pasitaiko „vyriškų“ (atlikimo požiūriu) dainų pradžioje, t. y. šios dievybės paminėjimas yra savotiška invokacija4. Cantemir liudijimą, kad žodis vartojamas dainų (kurios, jo nuomone, buvo vien karinio pobūdžio) pradinėje formulėje, patvirtino vėlesni folkloro užrašymai. Iš tiesų doinos pradžiose, kartais sudarytose iš kelių dviskiemenių ar vienskiemenių šūksnių, išlikusiose pradžiose, kurios kai kur tapo pasirenkamos, šis žodis pasitaiko. Tiesa, įvairūs jo fonetiniai variantai ir skirtingos ritminės-akcentinės pozicijos aptinkami pradžios eilutėse ne tik doinų, bet ir kitų žanrų kūriniuose, tarp jų ir ritualiniuose. Pavyzdžiui, šiaurinėje dakorumunų teritorijos dalyje, Maramureše, vartojama: dăina, dŭină; dui, dui, dui; Transilvanijoje – dăină, dăina; ăi-nam – dăinam; ěi-nu – duinu; dăina-le; dăina-mă; ăină-dăină; dăina-dăină. Moldavijoje vartojama doina ir mažybinė forma doinița. 1 Pirmą kartą daina terminą į apyvartą 1893 m. įvedė Krišjānis Barons, leidėjo Wissendorfo primygtinai prašomas; J. Lautenbacho ir J. Sanderio argumentai, kuriais šis įvedimas buvo grindžiamas, sulaukė griežto P. Šmito ir J. Sirmaiso pasipriešinimo: P. Šmits, Par jauno tautas dziesmu krājumu. „Mājas Viesis“, 1893, p. 50; J. Sirmāis, Mūsu tautas dziesmu jaunākais izdevums, „Dienas Lapa“, 1894, p. 212–215. Už šią informaciją esame dėkingi Rygos folkloristei M. Beitinyai ir reiškiame jai nuoširdžią padėką. 2 B. Petriceicu Hasdeu, Lyginamosios arijų ir europiečių filologijos principai, apimantys indų-persų-trakų, graikų-italikų-keltų ir letų-slavų-germanų grupes, su taikymais rumunų kalbos istorijai. Kursas skaitytas Bukarešto Literatūros ir filosofijos fakultete, I, 1875, p. 28—29. 3 Ibidem, p. 26–27. 4 Димитрий Кантемир, Дескрипция Молдовей, Кишинэу, 1957, стр. 197. 184 Tik Moldavijoje, Bukovinoje ir Maramureše žodis doina ir jo variantai vartojami kaip muzikos žanro – dainos – terminas. Transilvanijoje šis žodis gyvuoja tik dainų pradžiose. Kitose dakorumunų kalbos srityse doina kaip terminas nežinomas: jis visai nevartojamas Muntenijoje, Oltenijoje, Banate ir Dobružoje5. Kantemiro nuomonė apie pirminį karinį muzikos žanro ir paties jo pavadinimo pobūdį susilaukė šalininkų ir XIX amžiuje: taip manė Iordachi Mălinescu ir žymus Moldavijos rašytojas K. Negruzzi, kuris net sukūrė tris maršo pobūdžio „doina“ dainas, pateikdamas jas kaip liaudies kūrybą. Visiems vėlesniems mokslininkams Hașdeu argumentacija, kuria jis pagrindė Kantemiro nuomonę pagal savo laikmečio mokslo lygį6, vis dėlto pasirodė neįtikinama. Tiek iki Hașdeu, tiek po jo (tačiau su juo nepolemizuodami) tyrinėtojai ieškojo žodžio pagrindo kitose kalbose: lot. donativum „dovana, kurią romėnų karys gaudavo po mūšio“ (!), lot. Diana „medžiotojų globėja“ (taigi ir karių), Danubius „Dunojus“. Visi šie trys pasiūlymai atsirado 1842 m. mėgėjo Iordachi Mălinescu plunksna7. Kiti etimono ieškojo slavų kalbose: sl. двойница „dviguba pižatka, dviguba natka“ – A. Cihac8; rus. дуть, дунуть – K. N. Burileanu9. Kiti mokslininkai filologai kildino žodį iš graikų δην, δαν – doriško „Dzeuso“ pavadinimo – Petras Maioras10, bet dažniau vis dėlto iš lotynų kalbos: Diana+oda (!) – poetas I. Eliade-Rădulescu11; lot. doleo, per tariamą tarpinę formą *dolina – A. T. Laurianu ir I. C. Massim12 ir kt. Galiausiai atsirado ir tyrinėtojų, kildinusių žodį iš pačios rumunų kalbos: iš veiksmažodžio a dăina „siūbuoti, svyruoti“ arba iš jaustukų pakartojimo, dažnai pasitaikančio šio poetinio žanro dainų pradžiose: dui, dui, dui13. Taip pat buvo pareikšta nuomonė, kad šis žodis dakorumunų kalboje yra germaniškos kilmės. Naujausiame darbe šia tema, jau anksčiau cituotame dokumentuotame ir subtiliame rumunų folkloristo Ovi- 5 Visi šie pavyzdžiai kartu su jų kontekstu aptariami rumunų folkloristo Ovidiu Papadima tyrime, Considerații despre doină, „Studii și cercetări de istorie literară și folclor“, IX, 1960, Nr. 2, p. 326—329. 6 Autorius paminėjo ir tyrinėtoją, pirmąjį susiejusį dakorumunų doină su lietuvių daina: Miuncheno orientalistas Martin Haug („Zeitschrift der Deutschen Morgenländischen Gesellschaft“, 1855). 7 Iordachi Mălinescu, Un discurs și poezie, „Foaie pentru minte, inimă și învățătură“, V, 1842, стр. 97—99; Ap. B. Petriceicu Hasdeu, Op. cit., стр. 21; Ovidiu Papadima. Op. cit. стр., 312. 8 A. de Cihac, Dictionnaire d’étymologie daco-romane, Francfort s/M., 1870, s. v. 9 C. N. Burileanu, Intre frunză verde“ și doină, București, 1936, стр. 57. 10 Ap. B. Petriceicu Hasdeu, Op. cit., p. 21. 11 Ap. Ovidiu Papadima, Op. cit., p. 314. 12 A. T. Laurianu și I. C. Massim. Glossariu care coprinde vorbele d’in limb’a romana straine prin originea sau form’a loru și celle de origine indouioasa, București, 1876, s. v. 13 Tiberiu Brediceanu, 170 melodii populare romînești din Maramureș. București, 1957. стр. 5. 185 Papasdimos išsakyta tvirta nuomonė apie žodžio kilmę. Transilvanijos forma dăina, kaip pasiūlė ir Hașdeu, „visiškai pagrįstai“, galėjo būti dakų kilmės14; o Moldavijos forma doina „neabejotinai“ priklauso slavų kalboms15. Kam gi taip atskirti to paties objekto pavadinimus? Tiesa, išskyrus Hașdeu, nė vienas iš pirmiau išvardytų autorių nepagrindė savo etimologijos prielaidų, o tik jas pasiūlė, net nebandydamas paneigti ankstesnių autorių nuomonės. Tikriausiai šiuos tyrinėtojus sutrikdė Hașdeu etimologijos netikėtumas ir milžiniškas „užmojis“. Iš tiesų, remiantis naujausiais kalbotyros duomenimis, dakų elementų moldavų kalboje nėra jau tiek daug. Naujausi trakų kalbos tyrinėtojai, bulgarų etimologas Vl. Georgijevas16 ir rumunų kalbininkas I. I. Russu17 savo darbuose, specialiai skirtuose vadinamiesiems autochtoniniams elementams, žodžio doina nei nagrinėja, nei įtraukia į Balkanų pusiasalio tautų kalbose išlikusių trakų žodžių sąrašą. Vieno seno „dakiško“ prototipo hipotezei prieštarauja ir variantai, netikėti tokiai vientisai kalbai kaip dakorumunų kalba, randami labai arti vienas kito (net ir toje pačioje vietovėje!). Ne mažiau svarus įrodymas prieš šio žodžio gilią senovę dakorumunų kalboje yra ir jo fonetika: laukiama šiuolaikinė forma dakorumunų kalboje būtų ne doina, o *doaină. Mokslininkus galėjo suklaidinti ir tai, kad Hașdeu pernelyg kategoriškai atmetė skolinimosi galimybę, nors į kitas kalbas gana dažnai patenka ne tik pavadinimai, bet ir patys objektai – liaudies instrumentai, šokiai bei dainos, pavyzdžiui, cobza, lăuta, ghitara, polca, mazurca sîrba, bulgăreasca dakorumunų kalboje; taip pat pats žodis daina šiuolaikinėje latvių kalboje ir kt. (Vis dėlto reikia atminti, kad visi šie pasiskolinti objektai ir žodžiai perimami ne „grynu“ pavidalu – jie visuomet susilieja su tradiciniu fondu.) Galiausiai Hașdeu anuomet negalėjo atsižvelgti nei į didelę žodžio fonetinę įvairovę, nei į muzikinę doinos pusę (jos artumo ar tolumo lietuvių dainoms iki šiol dar niekas netyrė...), nei į pačios doinos raidos stadijas ir paplitimo arealą. Svarbiausia, į ką neatsižvelgė nei Hașdeu (tuomet neturėjęs reikiamos medžiagos), nei vėlesni etimologai, yra tai, kad žodis doina dažniausiai figūruoja tik šio muzikinio žanro poetinio teksto įžanginėje formulėje (regioniniu mastu – ir kai kuriuose kituose žanruose), toje jo dalyje, kuri, kaip nustato muzikologai, nėra susijusi nei genetiškai, nei 14 Ovidiu Papadima, Op. cit., стр. 316. 15 Ibidem, стр. 317. 16 Владимир Георгиев, Тракийският епик, София, 1957. 17 I. I. Russu, Limba traco-dacilor, București, 1959. 186 net tematiškai su kitomis doinos, kaip tokios, dalimis18. O jeigu šis žodis pasitaiko ir pačiame doinos tekste, tai ir ten jis užpildo eilutę, papildydamas ją iki natūralaus eilėraščio metro. Tikriausiai būtent iš čia, iš šios įžanginės „svetimkilmės“ formulės, šiandien šiame žanre vartojamos pasirinktinai, žodis doina ilgainiui atsiskyrė ir iš pradžių regioniniu mastu, o vėliau, nuo XIX a. vidurio (išplėtęs savo reikšmę), ėmė žymėti visą šį ypatingą poetinį ir muzikinį žanrą. Folklore neretai pasitaiko atvejų, kai atskiri žodžiai iš pradinės formulės ar apskritai iš dainų teksto atsiskiria ir įgyja savarankišką, apibendrintą reikšmę. Dainų pradinės formulės gali būti įvairūs šūksniai ir ištisi sakiniai, perimti iš kitų kalbų: tokios yra rumunų baladžių pradžios čangų kalba, moldavų čigonų dainų įžanginės formulės ir kt. Į kitą kalbinę aplinką perkeliami ir ištisi posmai (pavyzdžiui, Vinycios srityje ukrainiečių folkloristas aptiko moldavišką Puškino „Zemfiros dainos“ prototipo tekstą; vaikų „skaičiuotėse“ pasitaiko iš kitų kalbų perimtų žodžių ir ištisų posakių ir t. t.). Įžanginėse formulėse pasitaikantys bet kokią prasmę praradę žodžiai, taip pat žodžiai, vėliau atskiriantys įvairių apeiginių dainų posmus (pavyzdžiui, rumunų visiškai nesuprantamas žodis ler formulėje ler, doamne, kilusioje iš lot. (Na) IleI (uiah), domine, kartu įrodo ir galimybę įtraukti į pradžią naujų skolinių, ir neprieštarauja galimybei jai vėliau atsiskirti. Galiausiai, žodis doina su visais savo variantais paplitęs anaiptol ne visoje dakorumunų teritorijoje. Maža to, tik Moldavijoje, Bukovinoje ir Maramureše, t. y. tik šiaurinėje ir šiaurės rytinėje teritorijos dalyje, liaudies kalboje šis žodis vartojamas kaip tam tikro muzikinio žanro terminas; gana didelėje Transilvanijos teritorijoje jis išliko tik dainų pradžiose ir neturi jokios apibrėžtos reikšmės. Pietinėje dakorumunų kalbos teritorijos dalyje šio žodžio apskritai nėra, kaip, beje, ir visuose Balkanų pusiasalio romanų dialektuose. Žinoma, taip negalėtų būti, jeigu žodis būtų kilęs iš vieno dakų šaltinio. Visa tai rodo, kad moldavų žodis doina yra skolinys. Galima spėti, kad dakorumunų kalbos žodis doina XIII—XV amžiais buvo pasiskolintas iš lietuvių. Šią hipotezę pagrindžia šie (kalbinio pobūdžio) faktai. Lietuvių kalboje daina reiškia „liaudies dainą“, o moldavų kalboje – tik konkretų poetinį ir muzikinį žanrą. Vadinasi, moldavų kalboje šio žodžio reikšmė daug siauresnė nei lietuvių kalboje. Toks reikšmės susiaurėjimas būdingas kaip tik leksiniams 18 Em. Comişel, Preliminarii la studiul ştiinţific al doinei, „Revista de Folclor”, IV, 1959, № 1—2, стр. 157. 187 skolinių, kaip mums jau žinoma, būta šiaurinėje dakorumunų teritorijos dalyje, t. y. kaip tik teritorijoje, kurios gyventojai iš tiesų galėjo susidurti su lietuviais, būti su jais jei ne „kaimynystėje“, tai bent palaikyti karinius, prekybinius ir kultūrinius ryšius. Be to, šiandien, kai jau sukaupta nemažai faktų, galima pastebėti ir tokį, regis, visai neatsitiktinį sutapimą: žodis doina gyvuoja jo tarmiškomis formomis daina ir daină (tokiomis artimomis, tapačiomis lietuviškajai daina!), ir įžanginėse formulėse bei kaip liaudies terminas šiaurėje, būtent šio žanro paplitimo areale ir seniausioje jo muzikinės raidos stadijoje.19 Galiausiai, žodžio doina skolinimąsi reikėtų numanyti ir todėl, kad, skirtingai nuo lietuvių kalbos, kurioje šis žodis turi daug giminiškų žodžių, dakorumunų kalboje doina yra pamatinis žodis, ir todėl, kad visi iš jo padaryti vediniai sudaryti naudojant palyginti naujas priesagas: daiktavardis дойнаш sudarytas su kalboje nauja priesaga -аш, vengriškos kilmės; mažybinėje-malonybinėje formoje дойницэ esama slaviškos kilmės priesagos; visi kiti vediniai — дойнар, o дойни, дойнишоарэ и дойнитор — nors sudaryti su lotyniškos kilmės priesagomis, vis dėlto moldavų kalboje yra gana nauji dariniai, atsiradę moldavų kalbos gyvavimo laikotarpiu. Visa tai — ir reikšmės susiaurėjimas, ir tarmiškos formos дайна paplitimo arealo sutapimas su seniausios muzikinės doinos stadijos arealu, ir, galiausiai, naujų darinių iš pamatinio žodžio дойна morfologija — negalėtų būti, jei žodis дойна (kaip terminas, o ne kaip poetinis ir muzikinis žanras!) būtų dakų kilmės. Dakorumunų kalbos žodis дойна galėjo būti pasiskolintas tuo metu, kai Lietuvos valstybės sienos (XIII—XV a.) išsiplėtė iki Moldavijos ir šiaurinės Transilvanijos sienų. Ar šis skolinimasis vyko tiesiogiai, ar per lenkų kalbą, neaišku: tokios pat neaiškios kilmės žodis dana (kontekste: Da, dy, dana, da, dy, dana; Oj dana moja dana; Dana, dana, dana, dana; Dana...le... ir kt.) yra ir lenkų dainose.20 Iš pradžių mums nežinomas posmelis arba tik šis vienas žodis, anksčiau gyvavęs kokiame nors savarankiškame posmelyje (galbūt iš tiesų karinio pobūdžio ir lietuvių kalba!), pateko į vietinės tradicinės doinos melodijos tradicinės pradžios tekstą. Kartu su poetiniu posmeliu arba priedainio žodžiu į šią pradžią buvo įterpti, joje susiklostė arba kontamin- Béla Bartók, Insemnări asupra cântecului popular romînesc, Cu o prefață de Zeno Vancea, „Revai Lexicon“, Vol. Supl., 1935, p. 73; Ap.: Tiberiu Alexandru, Béla Bartók despre folclorul romînesc, București, 1958, p. 73; Cfr. Em. Comișel, Op. cit., p. 149. 20 См., например, сборник: Dolf Chybiński, Od Tatr do Bałtyky, Kraków, 1950, NN 89, 140, 177, 208 и др. 188 uoti neįprastos melodijos elementai. (Kaip jau žinome, šio dakorumunų muzikinio žanro pradžia, kurioje figūruoja tik žodis doina, nėra genetiškai ar tematiškai susijusi su tradicine doina.) Vėliau, dėl jau įsitvirtinusio pradžios pastovumo ir, vadinasi, dažnai vartojamo žodžio, jis atsiskyrė nuo konteksto ir tapo viso muzikinio žanro terminu. Šią izoliaciją stebime ir šiandien Maramureše, kur termino duina negalima atskirti nuo įprastinio kartojimo dui-dui-dui, kurį vis dėlto reikėtų laikyti ne žodžio darybos šaknimi, o jo padariniu. Tačiau Maramureše, kur priedainio kartojimo ryšys su jau izoliuotu terminu juntamas ir šiandien, išliko konservuotas seniausias doinos melodijos tipas. Atsižvelgdami į nevienodą muzikinių žanrų raidą skirtingose teritorijose, galime manyti, kad Moldavijoje vyko toks pat procesas: žodis atsiskyrė nuo tokios pat „svetimkilmės“ pradžios ir įsitvirtino kaip terminas. Tačiau tai įvyko jau kuriame nors ankstyvame doinos gyvavimo etape, kai ji turėjo perimtą pradžią. O pačios doinos melodija čia vystėsi savaip ir nutolo nuo seniausios stadijos, išlikusios tik Maramureše. Europos mokslininkai nežinojo, kad moldavų ir rumunų kalbose yra žodis дойна. Kai kurie jų, pavyzdžiui, Johannas Schmidtas, lietuviškąjį daina kildino iš šaknies di-t „šokti“, kiti — iš deja „skundas“, dejoti „skųstis“ (Schleicheris), o Pictet ir Albertas Weberis vėliau nustatė jos ryšį su atitikmenimis kitose indoeuropiečių kalbose (persų, zendų ir kt.). Naujausiame lietuvių kalbos etimologiniame žodyne, kurį parengė E. Fraenkelis21 ir kuriame pritariama Schmidto nuomonei, pažymėta, kad žodis daina vartojamas ir latvių kalboje ta pačia reikšme, taip pat kad jis giminiškas latvių veiksmažodžiui diēt „šokti“, „dainuoti“. Išsamūs šio žodžio semantikos duomenys pateikti K. Mülenbacho ir J. Endzelino latvių-vokiečių žodyne22. Aukščiau iškelta hipotezė apie dakorumunų дойна lietuvišką kilmę, žinoma, liečia tik terminologinę klausimo pusę. Doina yra lyrinis žanras. O lyrika yra neatsiejama visų tautų folkloro dalis. Savo konkrečia forma ir turiniu doina ypač artima Balkanuose gyvenančių tautų lyrinėms dainoms. Tačiau nei platus viso žanro paplitimas, nei konkretesnis jo panašumas tarp tam tikros tautų grupės negali būti laikomi skolinimusi ar migracija. Folkloristai vartoja terminą poligenezė, žymintį savarankišką žanro atsiradimą vienu metu įvairiose tautose, kartais labai 21 Prof. E. Fraenkel, Litauisches Etymologisches Wörterbuch, Lieferung I, Heidelberg—Göttingen, 1956, s. v. 22 K. Mülenbachs—J. Endzelīns, Latviešu valodas vārdnīca, I—IV, Rīgā, 1923—1932. 189 nutolusių vienas nuo kito dėl vienodų materialinio ir dvasinio gyvenimo sąlygų. O muzikos žanro doinos stilius, kaip pastebi ne vienas muzikologas, kreipia mus ne į šiaurę, ne Lietuvos link, o į rytus (plg. ukrainiečių dumos) ir pietryčius (Béla Bartók)23, į rytus (C. Brăiloiu)24 ir į persų-arabų makamą (Emil Riegler Dinu)25. Moldavų doina ir lietuvių daina lyginamuoju tyrimu dar niekas neužsiėmė, tačiau neabejotina, kad ši tema netrukus ras savo entuziastą tyrėją. Kaip matyti iš to, kas išdėstyta, moldaviškojo ir lietuviškojo termino doina—daina bendros kilmės klausimas nėra toks paprastas, koks atrodė daugiau kaip prieš 80 metų net tokiam žymiam mokslininkui kaip Hasdeu. Nuostabus šių dviejų terminų fonetinis sutapimas ir semantinis artimumas reikalauja tolesnių kruopščių tyrimų, telkiančių kalbininkų (dialektologų ir etimologų) ir, svarbiausia, muzikologų, ne tik moldavų bei rumunų, bet ir ukrainiečių, lenkų, latvių ir, savaime suprantama, lietuvių bendras pastangas. Kišiniovas MOLD., RUM. DOINA KILMĖS KLAUSIMU G. BOGACIUS Reziumė Straipsnio autorius iškelia hipotezę, kad žodį doiną, kuris nuo XIX a. vidurio plačiai įsigalėjo kaip folkloristikos terminas tam tikrai dainos rūšiai žymėti, dako-rumunai XIII—XV a. galėjo pasiskolinti iš lietuvių, kurių valstybės sienos tuo metu siekė Moldaviją ir šiaurinę Transilvaniją. Pasiskolinti jie galėjo tiesiog iš lietuvių arba per lenkų kalbą. Kad žodis dōina dako-rumunų kalboje yra skolinys, rodytų ir tai, kad šio žodžio reikšmė, palyginus su lietuvių daina reikšme, yra susiaurėjusi, be to, išvestiniai žodžiai iš doina sudaryti su naujais, daugiausia svetimos kilmės sufiksais. 23 Béla Bartók, Op. cit., 191, 192; Ap. Tiberiu Alexandru, Op. cit., 75. 24 Const. Brăiloiu, La musique populaire roumaine, „La revue musicale“, N spécial: „La musique dans les pays latins“, 1940, стр. 7—8. 25 Emil Riegler Dinu, Das rumänische Volkslied, Berlin, 1940; Ap. Em. Comişel, Op. cit., стр. 150.