Daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmių semantikos bruožai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, VI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA DAUGISKAITOS ĮNAGININKO KILMĖS PRIEVEIKSMIŲ SEMANTIKOS BRUOŽAI K. ULVYDAS Iš visų daugiskaitos linksnių daugiausia vard ažodinių prieveiksmių turime įnagininko kilmės. Tatai visų pirma paaiškinama savotiška įnagininko padėtimi kitų linksnių tarpe. Įnagininkas pasižymi dideliu reikšmių turtingumu ir įvairumu. J. Jablonskis savo „Linksniuose ir prielinksniuose“, visiškai nepretenduodamas į išsamų įnagininko funkcijų nagrinėjimą, o tik norėdamas parodyti pačius svarbiuosius įnagininko vartosenos atvejus dabartinėje lietuvių kalboje, yra iškėlęs ir gausiai, ypač liaudies šnekamosios kalbos faktais, paliustravęs bent 10 įnagininko reikšmių (eventualiai šio linksnio rūšių), būtent: įnagio, kelio, laiko (arba meto), priežasties, būdo, skirtumo (skirto), nederinamojo pažyminio, tarinio (paskirstyto trimis porūšiais: a) su veiksmažodžiais laikyti, versti, pavirsti, išvirsti, tapti, rinkti, skirti ir kitais panašios reikšmės, b) su jungtim, išreikšta įvairiomis veiksmažodžio būti lytimis, ir c) palyginimui, vaizdui, pavidalui, rezultatui reikšti), atžvilgio (arba nusakomasis), draugės1. E. Frenkelis, remdamasis daugiau raštų (ypač senųjų), o ne liaudies šnekamąja kalba ir laikydamasis indoeuropiečių kalbų lyginamosios-istorinės gramatikos sudarytosios abstrakčios linksnių schemos, sumini nepalyginamai daugiau įnagininko reikšmių ir vartosenos atvejų2. Tačiau reikia pastebėti, jog nė vienas minėtųjų autorių neduoda įnagininko reikšmių ir vartosenos atvejų pilnutinio vaizdo: pirmasis todėl, kad beveik išimtinai remiasi dabartinės (daugiausia liaudies šnekamosios) kalbos faktais, antrasis todėl, kad kaip tik nepakankamai pasinaudoja dabartinės bendratautinės kalbos duomenimis, ribodamasis daugiausia senaisiais raštais. Visą įnagininko reikšmių ir jo vartosenos įvairovę galėtų atskleisti tiktai speciali studija, paremta tiek liaudies šnekamosios, tiek raštų (senųjų ir naujųjų, o ypač grožinės literatūros kūrinių) kalbos medžiaga. Tik tokia studija galėtų parodyti, kad įnagininkas šalia kitų linksnių yra stipriai įsišaknijęs linksniavimo sistemoje, labai plačiai 1 Žr. Rygiškių Jonas, Linksniai ir prielinksniai, Kaunas, 1928, p. 78—95. 2 Žr. E. Fraenkel, Syntax der litauischen Kasus, „Tauta ir žodis“, Kaunas, 1928, p. 102—144. 71 ir įvairiai vartojamas ir nerodo jokių silpnumo žymių, palyginus su kitais linksniais. Jei vienaskaitos ir daugiskaitos įnagininkas yra davęs ir tebeduoda neprielinksninių prieveiksmių daugiau, nei kiti linksniai, tai tatai pareina ne nuo įnagininko silpnumo, kaip kad kartais yra manoma, o nuo pačios jo reikšmės ir vartosenos, nuo jo glaudaus santykio su prieveiksmiais. Savo reikšme ir funkcijomis prieveiksmiai glaudžiausiai yra susiję su tokiais vardažodžių linksniais, su tokiomis tų linksnių reikšmėmis ir vartosenos atvejais, kuriais reiškiami įvairūs aplinkybiniai santykiai. O labiausiai į aplinkybinių santykių reiškimą yra linkęs įnagininkas su įvairiomis savo reikšmėmis ir vartosenos atvejais. Todėl nenuostabu, kad įnagininkas yra buvęs ir tebelieka svarbiausias šaltinis neprielinksniniams prieveiksmiams sudaryti. Joks kitas linksnis savo reikšme ir funkcija nėra taip glaudžiai susijęs su prieveiksmiais, kaip įnagininkas. Imkime, pavyzdžiui, daiktavardį. Jo vardininkas su ryškia nominatyvine reikšme ir funkcija, o taip pat kiti linksniai, kaip, sakysime, kilmininkas, vartojamas prie vardažodžių, ar galininkas ir kilmininkas, reiškiantys tiesioginę objekto priklausomybę nuo veiksmažodžiu pasakomo veiksmo, ar pagaliau naudininkas, žymintis netiesioginį veiksmažodžio poveikį objektui, kryptingą į objektą, — nerodo ryškios tendencijos prieveiksmėti. Savotišką rusų kalbos įnagininko padėtį kitų linksnių tarpe su nepaprastu ryškumu yra apibūdinęs akad. A. A. Šachmatovas: „Apskritai, įnagininkinis papildinys, išskyrus negausias išimtis, reiškia ne priklausomą nuo veiksmažodžio vaizdinį, ne objektą, savimi patiriantį veiksmažodinio požymio veikimą, įtaką, o, priešingai, vaizdinį, padedantį šiam požymiui išsiplėtoti, pakeičiantį arba nulemiantį jo pasireiškimą; čia yra esminis įnagininko linksnio skirtumas nuo kilmininko, galininko ir naudininko“3. Ši A. A. Šachmatovo pastaba, rodanti esminį įnagininkinio papildinio skirtumą nuo kilmininkinių, galininkinių ir naudininkinių papildinių, yra būdinga ir lietuvių kalbai, kur įnagininku išreikštas papildinys taip pat dažnai ne tiek pats patiria jį valdančiojo veiksmažodžio poveikį, kiek padeda išryškėti veiksmažodiniam požymiui. Tačiau ir įnagininko linksnis ne visomis savo funkcijomis vienodai yra linkęs prieveiksmėti. Pagal santykį su prieveiksmiais įnagininko reikšmes bei funkcijas galima paskirstyti trimis būriais: a) sakinio aplinkybių (būdo su papildomomis vaizdo, pavidalo, kiekio, palyginimo reikšmėmis, vietos-erdvės, kelio, laiko, priežasties, tikslo); b) tarinio (arba, tiksliau sakant, vardinės tarinio dalies); c) nederinamojo pažyminio ir papildinio (įnagio, skirtumo, atžvilgio, arba nusakomasis, draugės, turinio) įnagininkai. Daugiskaitos įnagininkinių prieveiksmių daugiausia turime tokių, kurie susiję su pirmojo čia minėto būrio įnagininkais, ypač su būdo įnagininku. Ši aplinkybė pareina, be abejo, nuo to, kad būdo įnagininkas yra 3 А. А. Шахматов, Синтаксис русского языка, издание 2-ое, Ленинград, 1941, р. 340. 72 artimiausias adverbialinei reikšmei. Jam būdingas kilmės įvairiopumas; į jį suteka įvairūs įnagininkai, išlaikydami kartais ryškesnius, kartais labai nežymius pirmykštės reikšmės atspalvius. Todėl ne atsitiktinė pasirodo ši J. Jablonskio pastaba: „B ū d o įn-ko vartojimas ir reikšmė, visas jo skirtumas, dažnai sunku esti ir išskirti tiksliai iš kitų įn-kų tarpo“14. Jo išskyrimą iš kitų įnagininkų tarpo sunkina dar ir toji aplinkybė, kad, pavyzdžiui, daiktavardžio būdo įnagininkas, atsakydamas į klausimus kaip? kuriuo būdu? ir šiaip ar taip žymėdamas, kaip kas atsitinka, darosi, kartu dažnai netenka tam tikru (kad ir nežymiu) laipsniu savo substancialumo, plg. tokias lytis, kaip pakaitomis (su kuo eiti), būriais (lakstyti), eilėmis (stovėti), krūvomis (krauti), gau jomis (susibėgti), kūliais (virsti), kelmais kelmais (želti), želmenais (išplūsti), pakopomis (kirpti plaukus), lašais (varvėti), būreliukais, gūsiais (lyti), lapais (lapoti), šakõmis (šakoti), žaromis (garuoti, t. y. lėkti), perkūnais, velniais (keikti), ašaromis (prapliupti, paplūsti) ir t. t. Įdomu tai, kad būdo įnagininko reikalui vartojami būdvardžiai dažnai dar didesniu laipsniu, negu daiktavardžiai, atitrūksta nuo savo pirmykštės kategorijos ir visiškai pereina į prieveiksmį, pvz.: baltomis, skeisomis, šnairomis, žnairomis ir t. t. (žiūrėti), tuščiais, tuščiomis (važiuoti), plg. dar įvardžiuotines formas: geruoju, piktuoju, bloguoju, doruoju ir kt. Išimties nesudaro ir kitų kalbos dalių (pavyzdžiui, skaitvardžio) įnagininkai, jei tik savo reikšme kiek priartėja prie būdo įnagininko, plg.: abejais „abiem poromis arklių“ (važiuoti), vienais, penkiais, šešiais (važiuoti), visomis keturiomis „labai“ (veržtis) ir t. t. Ir čia justi tam tikras pagrindinės (skaitvardinės) reikšmės bluktelėjimas, nežymus jos sudrumstimas. O tai, savo ruožtu, jau yra įnagininko prieveiksmėjimo, jo stabarejimo prielaida. Dėl šių savo ypatybių būdo įnagininkas yra buvęs ir tebėra pagrindinis šaltinis, iš kurio kyla d i d ž i o j i neprielinksninių daugiskaitos įnagininkinių prieveiksmių dalis (ypač daiktavardiniai šio tipo dariniai) tiek liaudies šnekamojoje, tiek raštų kalboje. Iš tikrųjų pats produktyviausias daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmių būrys kaip tik yra tas, kuris savo reikšme glaudžiausiai susijęs su būdo įnagininku. Kitų semantinių būrių įnagininkiniai prieveiksmiai, pavyzdžiui, tie iš jų, kurie susiję su vietos-erdvės, kelio ir laiko įnagininkais, jau yra žymiai mažesnio produktyvumo. Labai negausiai teturime prieveiksmių, savo reikšme ir kilme susijusių su priežasties įnagininku, ir vos pastebimos žymės tėra daugiskaitos įnagininkinių prieveiksmių, turinčių tikslo reikšmę. Šios pastarosios reikšmės daugiskaitos įnagininkiniai prieveiksmiai, galima sakyti, nė nesudaro kiek glaudesnio ir ryškesnio būrio. Jų tikslo reikšmė dažnai tėra papildomoji, šiaip jau jie linksta į kitus prieveiksmių būrius, ypač į būdo prieveiksmius. Tatai nėra atsitiktinis reiškinys: juk ir paties tikslo įnagininko, galima sakyti, kalboje neturime susiformavusio, todėl jo neskiria minėtuose darbuose nei J. Jablonskis, nei E. Frenkelis. Tikslo reikšmė įnagininkui lietuvių kalboje nebūdinga. 4 R y g i š k i ų J o n a s, Linksniai ir prielinksniai, Kaunas, 1928, p. 86. 73 Pagal santykį su prieveiksmiais (tikriau sakant, pagal to santykio glaudumą) tarinio įnagininką esame nukėlę į antrą vietą. Tarinio įnagininkas lietuvių kalbai yra būdingiausias iš visų baltų kalbų. Apskritai, baltų (ypač lietuvių) ir slavų (ypač lenkų, rusų ir ukrainiečių) kalbos tarinio įnagininko vartosenos intensyvumu išsiskiria iš visų indoeuropiečių kalbų. Tarinio įnagininko vartosena dažnai kalbininkų iškeliama kaip viena būdingiausių baltų ir slavų kalbų sintaksinių bendrybių. Tačiau predikatyviškai vartojamų daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmių negausiai teturime, nes predikatyvinė prieveiksmio vartosena iš viso nėra dažnas reiškinys lietuvių kalboje. Visiškai nelinkę prieveiksmėti nederinamojo pažyminio ir papildinių įnagininkai. Įnagininkinis nederinamasis pažyminys lietuvių kalboje paprastai reiškiamas daiktavardžiu, turinčiu dar ir savo derinamųjų ar nederinamųjų pažyminių, pvz.: Nusipirkau peiliuką baltomis kriaunomis. Apysaką ta antrašte daug kas skaito. Kelėtas vaikų švarutėliais chalatais žaidė sanatorijos verandoje. Paduok man nuo lentynos tą storą knygą odos apdarais. Čia įnagininkai kriaunomis, antrašte, chalatais, apdarais negali prieveiksmėti dėl tos paprasčiausios priežasties, kad turi savo pažyminių, kurie stiprina pačią linksnio reikšmę. Tokie įnagininkai be pažyminių iš viso negali būti nė vartojami. Vadinasi, nederinamasis pažyminys, išreikštas vien d a i k t a v a r d ž i o įnagininku, neįmanomas, tad nėra sąlygų tokiam įnagininkui ir stabarėti, prieveiksmėti. Tokiu būdu nederinamojo pažyminio daiktavardiniai įnagininkai nėra joks šaltinis įnagininkiniams prieveiksmiams kilti. Skyrium paimtas (be pažyminių vartojamas) vardažodžio įnagininkas gali eiti nederinamojo pažyminio funkciją prie daiktavardžio (ypač veiksmažodinio ar savo reikšme su veiksmažodžiu glaudžiai susijusio) tik tada, kai jis (vardažodžio įnagininkas) perėjęs į prieveiksmį arba bent atsidūręs tarpinėje stadijoje tarp vardažodžio ir prieveiksmio, pvz.: vaiko nešiojimas gaideliais (užsisoninus ant pečių), kelionė pėsčiomis, darbas priešokiais, plaukimas naromis (panirus) ir t. t. Tačiau lytis gaideliais, pėsčiomis, priešokiais, naromis yra sustabarėję ar ėmę stabarėti ne nederinamojo pažyminio, o kitą — šiuo atveju būdo įnagininko funkciją eidamos ir ne prie daiktavardžio, o prie veiksmažodžio vartojamos (plg.: nešioti vaiką gaideliais, keliauti pėsčiomis, dirbti ką priešokiais, plaukti naromis), nes ir pačių prieveiksmių vartosena prie daiktavardžių yra labai retas reiškinys. Šiaipjau, jeigu ir vartojami nesuprieveiksmėję įnagininkai patys vieni (be savo pažyminių) prie daiktavardžių, tai ne nederinamojo pažyminio, o kitomis funkcijomis: aplinkybių ir papildinio, ir todėl jie laikytini ne nederinamojo pažyminio, o aplinkybių ir papildinio įnagininkais. Taip pat nelinkę prieveiksmėti ir papildinio funkcija vartojami įnagininkai. Čia įnagininką nuo stabarėjimo sulaiko jo objektinė reikšmė. Ypač tvirtai laikosi savo pirmykštėje kategorijoje daiktavardiniai papildinio įnagininkai. Jeigu kitų linksniuojamų kalbos dalių (skaitvardžio, įvardžio) papildinio įnagininkai kartais ir rodo tam tikras stabarėjimo-prieveiksmėjimo žymes, tai tik tais atvejais, kai papildinio reikšmė silp- 74 nėja, krypdama į veiksmo būdo reikšmę, pvz.: važiuoti abejais (abiem porom arklių), penkiais, šešiais (sc. arkliais), savom trašas veža (savo jėgomis, savo arkliais). Taigi būdo įnagininkas pasirodo ne tik kaip linksnis, į kurį suteka įvairūs kiti įnagininkai, bet ir kaip pereiginė stadija, kur lengviausiai išsidiferencijuoja aplinkybinė reikšmė ir prasideda stabarejimo-prieveiksmėjimo procesas, kur įnagininkinis papildinys gali pereiti į aplinkybę ir pati įnagininko forma — į prieveiksmį. Todėl neatsitiktinai daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmių tarpe žymiausią vietą užima veiksmo būdo prieveiksmiai — visų gausiausias šios kilmės ir darybos prieveiksmių semantinis būrys. Tatai galima paremti ir statistiniais duomenimis. Šiam darbui tiek iš raštų (daugiausia grožinės literatūros kūrinių), tiek iš liaudies šnekamosios kalbos surinkta 1016 atskirų nagrinėjamojo tipo prieveiksmių lyčių. Iš jų veiksmo būdo reikšme vartojama 713 lyčių (70%), vietos-erdvės — 145 (14%), laiko — 110 (11%), tarinio 28 (3%), kitomis prieveiksminėmis reikšmėmis (tikslo, priežasties), o taip pat dalelyčių, modalinių žodžių ir prielinksnių reikšme — 20 (2%). Daugiskaitos įnagininko kilmės veiksmo būdo prieveiksmiai išsiskiria iš kitų šios darybos prieveiksmių semantinių būrių ne tik vartojamų lyčių gausumu, bet ir papildomų reikšmių įvairumu ir turtingumu. Pati dominuojanti veiksmo būdo reikšmė, mažiau susijusi su papildomais reikšminiais atspalviais, paprastai būdinga tik tam tikrai nedidelei šios kilmės ir darybos veiksmo būdo prieveiksmių daliai — daugiausia tokioms lytims, kurios žymi abstraktesnio ir bendresnio pobūdžio aplinkybinius santykius, pvz.: vargais negalais, antlaužais (frazeologiniame junginyje širdies antlaužais „labai nenoromis, purtanti, prisiverčiant“), aplamais „aplamai, apskritai“, nenóromais „nenoromis“, nuodėmais „nuo daikto, nuolat, ištisai“, paieškais „ieškodamas“, paklausais „klausinėdamas“, pakrikšmais „padrikai, netvarkingai“, skaudžiais „skaudžiai, labai, didžiai“, aumeniais „atmintinai“, aklomis „aklai“, aplomis „nieko nežiūrint, neskiriant, vienodai“, bergždomis „senu pienu, apie karvę“, dovanomis „dovanai, dykai, veltui“, melomis „melagingai“, nóromis „noriai, su noru“, nóromis nenóromis, slaptomis „slapta, slaptai“, āt sparomis „nenoromis, atsispyrus, užsispyrus“, atviromis „atvirai, aiškiai, raiškiai“, atādūromis „tingiai, nenoriai“, atōdairomis „atsižiūrint atgal, dairantis, tinginiaujant“, įvadom „viliojimu, masinimu“, nedrąsomis „nedrąsiai“, nēgirdomis „negirda, negirdint“, nenóromis, nesviltomis (<nesiviltomis) „netikėtai“, nežiūromis „nežiūrint, nežiūrėdamas“, paklausomis „klausinėjant“, pasalomomis „iš pasalų“, paselomis „t. p.“, paslaptomis „slapta, slaptai“, patýkom „patykojant, pasalom“, patylomis „t. p.“, paviršom „paviršutiniškai, bet kaip“, glundžiomis „pasalom, tyliai“, glūščiomis „vogčiomis, slapta“, imčiomis „į skolą, į bargą“, jučiómis „juntamai, kitiems žinant“, jusčiomis „t. p.“, lygiomis „lygiai, vienodai“, mačiom „matomai, regimai, matant, regint“, slapčiom nemačiom „labai slaptai“, ūman iom „neapgalvotai, neapsižiūrėjus“, vogčiomis „slaptai“, žiniomis „viešai, atvirai, regimai“, apiviršiomis „paviršutiniškai, šiaip taip“, atvirkščiomis „atvirkščiai“, aume- 75 niomis „sergant, negaluojant“, aūmoniomis „be sąmonės, be nuomonės, apgraibomis“, nejučiomis „nepastebimai, savaime“, nejučiomis „t. p.“, nemačiomis „nematant, slapta“, nežiniomis „nežinant, nežinodamas“, nuotariomis „įtariam(ai), įtartinai“, paslapčiomis „slaptai“, paviršiom „nerūpestingai, paviršutiniškai“, slaptėmis „slaptai“, ūmonėm „neapgalvotai, neapsižiūrėjus“, aūmonėmis „be sąmonės, be nuomonės, apgraibomis“, paviršiumi „paviršutiniškai“, aūmenimis „neapgalvotai, neapsižiūrėjus“ ir t. t. Šiaip jau dažniausiais atvejais kalbamojo tipo prieveiksmiai pasižymi dideliu ekspresyvumu ir vaizdingumu. Reikšdami veiksmo būdą, jie paprastai tą veiksmą palydi ir statiniu ar dinaminiu vaizdu, kartais nuspalvina jį palyginimu, ir tuo būdu pati veiksmo aplinkybė iškyla tarsi regima, tiesiog akimis suvokiama. Nors šiuos prieveiksmius pagal bendrąjį klausimą kaip? (kuriuo būdu?) priskiriame veiksmo būdo prieveiksmių būriui, tačiau iš tikrųjų jais dažnai ne tiek pats abstraktus veiksmo būdas žymimas, kiek konkreti veiksmo pasireiškimo forma nusakoma. Daugelis šių prieveiksmių savo šaknimis, o kartu ir leksikine reikšme, yra susiję su veiksmažodžiais, todėl sakinyje, šliedamiesi prie pagrindinį veiksmą rodančio veiksmažodžio, jie dažnai sukelia ir šalutinio veiksmo vaizdinį ir eina savotiškais atitinkamos šaknies dalyvių, padalyvių ar pusdalyvių sinonimais. Kai kurių nagrinėjamojo tipo prieveiksmių reikšmė nepaprastai kondensuota: čia dažnai šalia įprastinės veiksmo būdo reikšmės susiduriame kartu ir su statinio ar dinaminio vaizdo, su konkrečios veiksmo pasireiškimo formos, o taip pat su šalutinio veiksmo reikšmėmis. Ypač tas reikšmės kondensuotumas būdingas šnekamojoje liaudies kalboje pasitaikantiems dvikamieniams dariniams, kurių antrieji dėmenys savo šaknimis susiję su veiksmažodžiais. Šie prieveiksmiai pačios kalbos kūrėjos — liaudies sukurti su tokiu nuostabiu taiklumu ir pasižymi tokia ekspresija, kad, norėdami sinonimiškai nusakyti jais reiškiamus aplinkybinius santykius, dažnai turėtume griebtis aprašomojo būdo ir tai, kas prieveiksminė konstrukcija pasakoma sintetiškai ir kondensuotai viena lytimi, tegalėtume išreikšti žodžių junginiu ar ištisa fraze. Čia iškeltojo tipo prieveiksmius tiksliausia būtų pavadinti vaizdiniais veiksmo būdo prieveiksmiais. Kad toks pavadinimas geriausiai atskleidžia jų semantinę prigimtį, rodo patys pavyzdžiai: almais „galvatrūkčiais, būriu, sriautu“ (plg.: Visi vaikai nualmėjo (būriu nubėgo) lapės pažiūrėti), piestais „piestu, ant užpakalinių kojų“, plėšais „veržiantis plėšiantis, verždamasis plėšdamasis“ (plg. čia hibridinės dalyktavardinės-prieveiksminės artimos reikšmės lytis: pliupsais „visu būriu“, rumulais „strūkl(i)u, sriautu, srove“, uldurais „sūk(u)ria(i)s, verpetais“, ūrmais „visu būriu, galvotrūkčiais“, urm(u)lais „srove, sriautu, šniokšdamas putodamas“, ūrtais „sūk(u)ria(i)s“, ūrtas (< le. hurtem, ru. gutrom) „krūvomis, gabanomis; labai smarkiai, sparčiai, greitai“ ir kt.), apglobais „apglobus, apglobdamas, keliais eidamas“, apgrabais „apgraibomis, bet kaip, greitai“, apgraibais „t. p.“, apgraibstais „apčiupomis, graibantis, graibydamasis“, apgramais „paviršutiniškai“, apgrobais „t. p.“, apkandais „lyg dantyse 76 „įsikandus“, apžargais „aplamai, paviršutiniškai“, apigrabais „apgrabiomis“, apyčiupais „apčiupomis, apyčiupai, maždaug, apytikriai“, atrop­lais „roplomis, réplomis“, atsiūbais „siūbuojant“, atžvilgais „žvilgčiojant atgal, atsisukant, pasižiūrint“, įbrukais „grūdžiantis, veržiantis“, išplastais „išpletus sparnus, skvernus; smarkiai“, išsprogtais (išlipo, išvirto akys iš nuostabos), išvirtais „kūlio verčiantis“, paglemžais „grobte, stverte“, palaipais „plavenant, pliuplioj ant (apie žvakės liepsną)“, paplazdais „paplasta“, pasigavdais „pagaudomis, vieną po kito“, pralindais, grūdžiantis, veržiantis, lįste lend ant“, prisėdais „pasėdint, pasilsint“, prisėstais „t. p.“, proverksmais „verkiant, pro verksmą“, sučiuopais „susičiaupus; vos-ne-vos“, užbloškais (nutašiau raštą, t. y. užbloškęs, pasižymėjęs su virve), užčiaupais „susičiaupus; vos-ne-vos“, užgrobais „grobte, užgrobiant, stengiantis užgrobti“, užgulais „užgulus, neatsitraukiant“, užgužais (paaugau be motinos prie giminių, t. y. ujamas, skaudžiamas), aukštšūkiais „aukštyn pasišokėjant“, basnirtais „basomis įsinėrus į batus“, dvikibais (dvikẏbais) „sukibus po du“, dvikinkais „sukinkius į vežimą porą arklių“, dvily.pais „dviem sėdint ant vieno arklio, dvisėda“, dvišėdais „t. p.“, kaktomušais „kaktotikiu, susiduriant kaktomis“, kūlvir tais „galvotrūkčiais“, vienvarais „be perstogės (varinėjant)“, žemėvilkais „velkant žeme (ištirpus sniegui)“, gaidėliais (nešioti vaiką, t. y. užsisodinus ant pečių), kromėliais „užsidėjus ant nugaros“, trinkuliais „galvotrūkčiais“, tuščiais „dykom, be nieko“, atšūkiais „labai greitai, šokinėjant“, atžvilgiais „atgal atsižiūrint“, paklupdžiais „labai veržliai, klumpant ir vėl keliantis (apie ėjimą, bėgimą...)“, pasklindžiais „paskliundromis, slystant į šoną (paprastai apie važiavimą rogėmis)“, pašliūkščiais „slidinėjant“, aukštšūkiais „aukštyn pasišokėjant“, ditkūliais „kūliais, strिमagalviais, per galvą“, dūdkūliais „kūliavirščiais“, dūdkūliais „t. p.“, dūtkūliais „t. p.“, dvikẏbiais „dviem sėdint ant vieno arklio, dvisėda“, dvikinkiais „porą sukinkius“, dvikužiais „sukibus po du, dvisėda“, dvilipiais „dviem sėdint ant vieno arklio, dvisėda“, dviračiais „t. p.“, galtrūkčiais „labai smarkiai, galvatrūkčiais“, galtrūkiais „t. p.“, galvūduriais „t. p.“, galvatrūkčiais „t. p.“, galvatrūkiais „t. p.“, galvatrūkčiais „t. p.“, galvótrūkčiais „t. p.“, galvótrūkiais „t. p.“, galvótrūkščiais „t. p.“, kaktomušiais „kone susimušant kaktomis, labai arti“, kryžkryžiais „kryžiškai, kryžmai“, kūliavirsčiais „verčiantis kūlio, strიმagalviais“, kūlverčiais „t. p.“, kūlvertiniais „t. p.“, skėrskryžiais „skersai kryžiuojant“ (Batus riša skėrskryžiais), stačiagalviais „stačia galva“, strimgalviais „galvotrūkčiais“, strimgalviais „t. p.“, šalipbančiais (pančioti, supančioti arklius [vieno arklio dešinę, kito kairę koją]), šunbajais (ėsti, ryti [kaip šuo]), trim kūliais „verčiantis, vartantis“, trūkčiagalviais „galvotrūkčiais, strimgalviais, stačia galva“, trūkstang alviais „t. p.“, akėlpom is „be nuovokos, apgraibomis“, baltomis (sc. akimis) „žvairai, žvair omis“, basomis „su basomis kojomis“, čiul pom „čiulpiant“, čiurkšlomis „čiurkšle“, čiupin omis „čiupinėjant“, dykom „tuščiomis, dykai, veltui, be nieko“, dribs om „riščia, ristele“, grįžom „grįžtant, pae inant ir vėl grįžtant“, gujom „pasilenkus, susitraukus, įsigaužus“, kreivomis „skersomis, šnairomis“, lengvom „lengvai, nepakro- 77 vus (vežimo)“, naromis „pasinėrus po vandeniu“, niūromis „iš paniūrų“, repečkomis „ropojant, repečkojant“, rėplomis „rėplojant“, roplomis „t. p.“, ropomis „t. p.“, sausomis „sausai, be nieko“, šokinomis „šokinėjant“, ža- roms „išsisklaidžius“, žnairomis „šnairuojant, žnairuojant, žvairuojant“, žvairomis „t. p.“, apčiūopomis „apsigraibinėjant; paviršutiniškai, nerūpestingai“, apčiupomis „t. p.“, apgrabomis „t. p.“, apgraibomis „paviršium, nerūpestingai; šiaip taip“, apgraibstomis „t. p.“, apgrėbomis „apsigraibant“, apgreibomis „paviršutiniškai“ apsisukom „apsisukant, nuolatos“, apžabom „leidžiant ratus iš abiejų kelio pusių, abipusiai; godžiai; paviršutiniškai, nerūpestingai“, apžargom „apžarga, be balno“, apičiū- pom „grabinantis, čiupinėjantis, paviršutiniškai“, apigraizdom „paskubomis“, apyčiupomis „paviršium, paviršutiniškai“, apýgraibomis „apgraibomis, šiaip taip, paviršutiniškai“, atbulomis „atžagariomis, užpakaliu“, atlapom „atl apie“, atžvilgomis „atžvalgais, atsižiūrint atgal“, atādairom „pasižvalgant; tingiai“, išdráikom „nesusisagsčius, nesusitvarkius“, ištraukóm (marškinius nešioti [ant viršaus]), išžargomis „išžargai, išžirgai“, padálbom „iš padalbų, iš padilbų“, padilbòm „t. p.“, pagraibomis „apgraibomis“, pagubròm „pasilenkus“, paguròm „t. p.“, pagūžom „pasigūžus, pasilenkus, pasikūprinus“, paklupstòm „klumpant“, pakniopstom „galvotrūkčiais, griuvinėjant ant nosies į priekį“, pakniupstòm „t. p.“, paknópstomis „t. p.“, panárdomis „t. p.“, panaròm „pasinėrus po vandeniu; panarinus žemyn galvą“, paniūromis „iš paniūrų“, paplastòm „plasnojant skvernais, sparnais pažemiu“, paplavòm „t. p.“, paplazdòm „t. p.“, pasiautòm „slystant, virstant į šoną“, paskliundromis „t. p.“, paskliundom „t. p.“, paskridòm „paskrend ant“, pastriuokomis „striuoksint, pasišokėjant“, pasverdòm „sverdint, sverdinėjant“, patarándom „strimagalviais, galvatrūkčiais“, prakersòm „prakeršai“, probėgom „prabėgant, paviršutiniškai, probėgsm ais“, basniŕtomis „įsinėrus basomis kojomis į batus“, dvišedomas „dviem sėdint ant vieno arklio“, kūl vartomis „kūliais verčiantis“, kūlvertomis „t. p.“, nošiarikom „strimagalviais, nosimi rakant žemę“, pusiáu-mirkom „pusiau prisimerkus“, pūsmirkomis „t. p.“, bridžiomis „braidant“, (visomis) keturiomis „kojomis ir rankomis, labai stengiantis, iš visų jėgų“, plačiomis (sc. akimis) „išplėtus akis“, rangčiomis „rangantis, raivantis“, rungčiòm „rungiantis“, tuščiomis „dykomis, be nieko“, ugniòm „ugnimi, smarkiai“, žnairiòm „šnairai, žnairai“, apgraibailòm „apgraibom“, at- žiopčiomis „išsižiojus“, abiepus iom „iš abiejų pusių; godžiai, visa burna“, basnyčiomis „basnìrcia, basamnečia“, basniŕčiomis „t. p.“, galvatrūkčiom „labai greitai, smarkiai, pakniopstomis“, kūlverčiom „kūliais, kūlvertiniais“, kūlvirsčiom „t. p.“, kepurstėm „ropomis, keturiomis“, basiautėmis „basomis (be kojinių) apsiauvus“, kūlvertėmis „kūliais, kūlvertiniais“, strimagalvėmis „stačia galva, kūliais“, šuniakimis „šunies akimis“, kryžiomis „kryžiškai, kryžmai“, skliaundžiomis „galvatrūkčiais“, kryžkryžiomis „kryžiškai, kryžmai“. Reikia pastebėti, kad šalia čia duotųjų prieveiksmių (ir hibridinių darinių: pliupsais, rumulais, uldurais, ū rmais, urm ulai s, ū r stais, ū rtais...) būtų galima iškelti daugybę daugiskaitos įnagininko lyčių (apšalais [lyja, 78 t. y. lyja, ir viskas apšąla, apledėja, buriais „tarpais, perdebesiais“, gūsiais „šoriais, tarpais“, kūliais „verčiantis kūlio“, urduliais „kunkuliuojančiai, bangomis“, ūrtuliais „galvotrūkčiais, labai greit“, uruliais „bangomis, sūkuriais, verpetais“, vėjais „kaip vėjas“ ir t. t.), kurios, kad ir rodo nežymų linkimą į prieveiksmėjimą, tačiau neatskirtinos nuo daiktavardžių, nes tebeturi išlaikiusios pilnas linksniavimo paradigmas. Jei aukščiau suminėtieji prieveiksmiai, reikšdami veiksmo būdą, dažniausiai iškelia ir tam tikrą r e g i m ą j į (optinį) v a i z d ą, tai kitiems veiksmo būdo prieveiksmiams būdingas g i r d i m a s i s (akustinis) v a i z d a s, pvz.: pašnibždais „pašnabžda“, patyliukais „(labai) tyliai“, patylukais „t. p.“, prorėksmais „pusiau rėkdamas, garsiai“, patylėliais „(labai) tyliai“, patyliais „tyliai“, balsomis „balsu, balsiai, garsiai“, kuštomis „pašnabžda“, kuždomis „t. p.“, šnabždomis „t. p.“, šnibždomis „t. p.“, šnypštomis „šnypščiamai“, tylomis „tyliai“, paklegomis „klegant, balsu“, pakugždomis „pašnabžda“, pakuštomis „t. p.“, pakuždomis „t. p.“, papliuopom „garsiai, balsiai“, pastūgomis „staugiant“, patėrškomis „terškiant“, pašnabždomis „pašnabžda“, pašnibždomis „t. p.“, pusiau giedom „pusiau giedant“, tylėmis „tylomis“, tylutėlėmis „(labai) tyliai“, tylutėmis „t. p.“ ir t. t. Ir kitų veiksmo būdo prieveiksmių pati bendroji ir pagrindinė veiksmo būdo reikšmė dažnai nėra vienintelė: kartu su ja iškyla ir įvairios papildomos reikšmės, kartais nustelbiančios net veiksmo būdo reikšmę, būtent: a) t e m p o: zovadais „šuoliais, zovada“, zovedais „t. p.“, palengviūkais „palengvėle, palengva“, pamažiukais „pamažėli, pamažu“, šuoliais „šokuojant, šūksniais“, apžyngsniais „žingine“, palengvėliais „palengvėle, palengva“, pamažėliais „pamažėli, pamažu“, greitomis „greitai“, skubinoms „skubiai“, skubomis „skubiai“, tekinomis „tekinas, bėgte“, apytėkomis „apytėkiniu“, pabėgomis „tarpais bėgant“, paliuokomis „šuoliais“, paskubomis „iš paskubų, skubiai, greitai“, pastrūipomis „šuoliais“, pašokomis „šuoliais“, pašokėdamas „, pašuokomis „t. p.“, patekomis „bėgomis“, pótekomis „beveik risčia“, šuoliom „šuoliais“; b) l a i k o: apéntais „vėl, iš naujo“, grįžalais „grįžtant, grįždamas“, grįžulais „t. p.“, priešais „ateityje, prieš akis“, ūpais „kartais, tarpais“, atminais „kartais, atminus, kai kada“, atmy nais „t. p.“, atvalkais „antrąkart“, apértačiais „vėl, iš naujo“, atótrūkčiais „atsitraukiant nuo darbo, kai kada“, atótrūkiais „t. p.“, igeidžiais „retkarčiais, kai esti noras“, įnorais „t. p.“, išokiais „retkarčiais, priešo­kiais“, inšokiais „t. p.“, pripulčiais „pripuolant, prisokant, kada-ne-kada“, priepuoliais „t. p.“, priešokiais „t. p.“, atótrūkomis „atsitraukiant nuo darbo, kai kada“, igeidóm „retkarčiais, kai esti noras“, plg. čia dar hibridinę daiktavardinę-prieveiksminę lytį perdebesiais „tarpais, šorais“ (Šiandien perdebesiais lyja); c) v i e t o s-e r d v ė s ar erdvinės orientacijos: priešais „priešakyje“, priešų priešais „t. p. (sustiprintai)“, aplinkais „aplinkui, aplenkiant, vingiu, ratu, apsukal“, aplan ktais „t. p.“, aplan ktais „t. p.“, įdūrmais „tūčtuojau iš paskos, įkandin“, įkantinais „paskui, iš paskos, įkandin“, padūrmais „t. p.“, patikimais „tik pas patikimus, ne visur“, pridūrmais „iš 79 paskos, įkandin“, užuolankais „užuolanka, ratu, vingiu, aplinkui“, gretomis „greta“, apylankomis „aplink, aplenkiant; netiesiogiai, nestačiai“, pasekomis „iš paskos“, grečiom „greta“, ažčiomis „atšakiai, nuošaliai“; d) p a k a i t o s: mainais „ką nors mainant“, atkitais „pakaitomis“, įmainais „t. p.“, pakaitais „pasikeičiant, pakaitomis“, pakeitais „t. p.“, pramainais „pramainui, pasikeičiant“, mainomis „mainais“, apkalptomis „pasikeičiant, pakaitomis“, atkalptomis „t. p.“, atamainom „mainais“, atomainom „t. p.“, pakaitomis „pasikeičiant, vienas antrą pakeičiant“, pamainomis „t. p.“; e) tam tikros kūno ar šiaip daikto p a d ė t i e s (pozicijos): aukštynaikais „ant nugaros atsigulus“, aukštynais „t. p.“, išgūliais „gulint, gulinejant“, aukštieninkom „ant nugaros atsigulus“, gulom „gulint“, klūpom „klūpint“, sėdom „sėdint“, pusiaušėdomis „pusiau sėdint“, gulsčiomis „gulsčiai“, klūpščiomis „klūpint“, kniūpščiomis „sukniubus“, stačiom „stovint, stovėdamas“; f) tam tikro b ū d i n i o prie tos pačios šaknies veiksmažodžio: atsimelžais (melžti karvę) „už pašarą, ganiavą“, užpiaumais (piauti) „užpiautinai“, pamelžiais (melžti karvę) „už pašarą, ganiavą“, bėgòm (bėgti) „bėgte“, gulòm (gulėti), kepùrstom (kepurstuoti) „keturiom“, ropòm (ropoti), sėdòm (sėdėti), bėgčiòm (bėgti), atmilžtumìs (melžti karvę) „už pašarą, ganiavą“; g) k i e k i o ar l a i p s n i o: aukštkaũpais „pervirš; daugiau, negu reikia“, dievmeldais „labai“; h) k r y p t i e s: pavandeniais „pavandeniu, kaip teka srovė“, pavėjais „pavėjui, kaip vėjas pučia“, gręžom „atgalai“, ats tupòm „atgal, atbulai“, atatupstòm „t. p.“, atgalioms „atgalio“, atpakaliòm „t. p.“, atalūpščiòm „atžagariomis“; ch) p r i e ž a s t i e s ar t i k s l o: juokais (kalbėjo), niekdėliais „mažmožiais, dėl niekų“, juokòm (pasakė), tyčiomis i) e i l ė s - t v a r k o s: pagymais „vienas po kito poromis“, paporiais „iš eilės po porą“, paeiliūmis „paeiliui“; j) d r a u g ė s: bičiùoliais „bendrai, drauge, sėbrinai“, bendròm „t. p.“; k) p e r t r ū k i o - p e r š o k i o: prišokais „prišokant, kartkarčiais“, įpuoliais „ne ištisai, o tik vietomis“, peršokiais „vietomis praleidžiant“, pagaudomis „priešokiais“, priešokomìs „t. p.“; l) a t s k i r u m o s ir p a d a l o s (distributyvinė): paskirmais „paskira, pasiskirdamas“, daliomis „dalimis“, atskiromis „atskirai“, paskįromis „paskira, pasiskirdamas“ ir kt. Taigi matome, kad daugiskaitos įnagininko kilmės veiksmo būdo prieveiksmiai pasižymi ne tik didžiausiu atskirų formų gausumu, bet ir reikšmių įvairumu ir turtingumu. To visiškai negalima pasakyti apie kitus tos pačios kilmės prieveiksmių semantinius būrius (pavyzdžiui, vietos-erdvės ir laiko). Daugiskaitos įnagininkiniams v i e t o s - e r d v ė s prieveiksmiams būdingiausia tai, kad jų reikšmė yra labai apibendrinta. Iš tikrųjų jais nusakomi bendriausio pobūdžio vietos-erdvės santykiai, pvz.: artìmais 80 „arti, netoli“, gretimais „greta“, šalimais „šalia“, netolimais „netoli“, priešpriešais „priešais“, artitelaičiais „visai arti“, atstuoliais „atstu, atšakiai“, priešpriešiais „priešais“ ir t. t. Šio semantinio būrio prieveiksmių negausumas pareina visų pirma nuo pačios vietos-erdvės įnagininko prigimties. Kalbant apie vietos-erdvės įnagininką, būtina skirti dvi jo reikšmes, susijusias su dviem jo vartosenos atvejais: šiuo įnagininku pasakome vietą, kurioje kas yra, atsitinka, vyksta, darosi, ir vietą, kuria kieno einama, slenkama, judama. Iš tikrųjų čia turime du labai glaudžiai tarp savęs susijusius įnagininkus: ko nors buvimo vietos ir kelio. Lietuvių kalbai, kaip ir kitoms indoeuropiečių kalboms, būdingesnis yra kelio įnagininkas, vartojamas su slinkties-judėjimo veiksmažodžiais; jis veikiausiai yra ir senesnis už pirmąjį. Kelio įnagininkas, kaip teisingai pastebi J. Jablonskis⁵, yra artimas įnagių įnagininko giminietis. Taigi kelio įnagininkui būdingas, be kita ko, ir įnagio ar priemonės reikšmės atspalvis, atitolinantis šį linksnį nuo prieveiksmių ir sulaikantis jį nuo prieveiksmėjimo. Įnagininkas, žymintis vietą, kurioje kas yra, atsitinka, vyksta, darosi, semantiškai ir sintaksiškai yra išriedėjęs kelio įnagininko pagrindu: nesiribodamas slinkties-judėjimo veiksmažodžiais, kelio įnagininkas ilgainiui praplėtė savo funkcijas — pritapo prie kitų veiksmažodžių⁶. Tokiu būdu gavome du vienos kilmės įnagininkus. Jų kilmės bendrumas lemia jų reikšmės artimumą, o taip pat vienodą jų santykį su įnagių įnagininku ir nelinkimą prieveiksmėti. Iš čia būtent ir aiškėja, kodėl taip negausiai teturime daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmių, reiškiančių vietos-erdvės santykius. Kalbamojo tipo prieveiksmių negausumas pareina dar ir nuo to, kad vietai ir įvairiems vietos-erdvės santykiams nusakyti kalboje vartojame daugelį kitų priemonių, pavyzdžiui: įvardinius vietos prieveiksmius, visų linksniuojamųjų kalbos dalių vietininkus ir prielinksnes konstrukcijas. Jau patys vietos-erdvės įnagininkai dažnai yra ne kas kita, kaip tam tikros su vietininkais konkuruojančios paralelės, plg.: krašt ais || kraštuose, šalimis || šalyse, šonais || šonuose, pagiriais || pagiriuose, pakampiais || pakampiuose, pakraščiais || pakraščiuose, pasieniais || pasieniuose, palvor iais || patvariuose, pakampėmis || pakampėse, pakrūmėm || pakrūmėse, palangėm || palangėse, palaukėm || palaukėse ir t. t. Pagaliau šio semantinio būrio prieveiksmių negausumas aiškintinas ir tuo, kad nusakyti vietai, kurioje kas yra, atsitinka, vyksta, darosi, o taip pat vietai, kuria kieno einama, slenkama, judama, kalboje vartojame daugybę pereinamųjų lyčių, kad ir palietus kiek adverbializacijos proceso, bet toli gražu dar neatitrūkusių nuo daiktavardžio, pvz.: ančkeliais „pakelėmis, -ėse“, antdaržiais „p daržėmis, -ėse“, antežerėliais „ežerėlio krantais“, antežiais „pie vos pakraščiais prie dirvos“, antgalviais „viršum galvų“, aňt jūriais „Jūros upės pakraščiais“, aňtkrančiais „pakraščiais“, antkraščiais „t. p.“, aňtpamačiais „prie pat namų pamato“, antskardžiais „pa- 5 Žr. R y g i š k i ų J o n a s, Linksniai ir prielinksniai, Kaunas, 1928, p. 79. 6 Plg. B. D e l b r u c k, Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen, I. Theil, Strassburg, 1893, p. 244. 6. Kalbotyros klausimai VI. 81 skardžiais“, añtslenkščiais „pagal slenkstį“, añtsuoliais „suolo (suolų) viršuje“, añltvarčiais „ant tvarto lubų“, añltvoriais „tvoros (tvorų) viršuje“ ir t. t. O ypač gausiai vartojame vietai reikšti pereiginių dgs. įnagininko lyčių su priesėdėliu pa-: pabalais „prie balų“, pablendžiaviais „vietose, kur priaugę blendžių (blindžių)“, pabučiais „prie namų (butų), apie namus (butus)“, pabutšaliais „t. p.“, padaržinšaliais padebesiais „erdvėje po debesimis“, padirviais „prie dirvos“, paežeriais „palei ežerą“, pagiriais „palei girią“, pagrioviais „palei griovį (griovius)“, pakampiais „palei kampus“, pakerčiais „palei kertes“, pakiemiais „palei kiemą (kiemus)“, pakluoniais „palei kluoną (kl onus)“, pakraščiais „palei kraštą (kraštus)“, pakrūmiais „palei krūmus“, palangiais „palei langus“, palankiais „palei langą“, palubiais „palei lubas“, papečiais „palei pečių“, papieviais „pievos pakraščiais“, paprūdžiais „palei prūdą“, papūdymais „palei (ir po) pūdymą“, paraviais „palei (ir po) ravus“, pasieniais „palei sienas“, pastatiniais „palei statinę tvorą (palei tvoros statinius)“, pastogiais „pastogėse, pastoginėse“, pašąliais „pakraščiais“, pašvenčiais „palei Šventosios upę“, patrobiais „palei trobas“, patvoriais „palei tvoras“, paupiais „palei upę: upės pakraščiuose“, paviršiais „paviršiuje“, pažemiais „pažemiu, pažeme“, pajūrelėms „jūros pakraščiais“, pakampėm (is) „palei kampus“, pakelėm „pakelėse“, pak iemėm „palei kiemą (kiemus)“, pakluonėmis „palei kluoną (klounus)“, pakrūmėm „palei krūmus“, palangėm „palei langus“, palaukėm „lauko pakraščiais“, paliūnėm „prie liūnų“, pamarelėms „palei marias“, pastogėmis „po stogais (prie sienos)“ ir t. t. Daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmių tarpe, kur, kaip matėme, daugiausia yra įsigalėjusi veiksmo būdo ar vaizdo reikšmė, pakankamai aiškiai išsiskiria laiko prieveiksmių semantinis būrys. Ir šie pastarieji prieveiksmiai semantiškai nėra vienalyčiai. Visų pirma čia minėtini tie prieveiksmiai, kuriais reiškiame pačius bendruosius ir abstrakčiuosius laiko santykius, pvz.: ankstąnais „anksti, labai anksti“ (plg. beveik visiškai tą pačią reikšmę vartojamas sinoniminės lytis: ankstąniniais, ankstėnais, ankstėlniais, ankstėnais, ankstienais, ankštiniais, ankstėinyčiais) galų galais „galų gale, pagaliau“, niekadais „niekad, niekados“, ana dienais „andai, aną dieną, tada“, davėliais „dabar, dabartėlės“. Kitiems šio semantinio būrio prieveiksmiams, be pagrindinės laiko reikšmės, dar būdinga papildoma pertrūkio-peršokio ar net būdo reikšmė, pvz.: kartais „ne nuolatos, tarpais, kada-ne-kada“ (plg. taip pat tos pačios ar visiškai artimos reikšmės sinonimus: kartų kartais, įkartais, prarečiais, prórečiais, kartkartčiais, retkarčiais, pakaitėmis, kartkartėmis, retkartėmis); kiti vėl, be papildomos pertrūkio-peršokio reikšmės, turi dar ir eilės reikšmę: pamečiais „pamečiui, kas metai; kas antri metai“, pamenesiais „pamenėsiui, kas mėnesį: kas antrą mėnesį“, pramečiais „pramečiui, kas antri metai“. Ir galiausiai laiko prieveiksmių būryje turime nemažą lyčių, reiškiančių įvairius paros laiko tarpus, pvz.: pavakarėnais „pavakare, pavakarop“, pribrekšmais „vakare, temstant“, prietemais „t. p.“, apšviesiais 82 „švintant; dar nesutemus“, aptamsiais „temstant“, aptemiais „t. p.“, apybrėkšminais „prietema, prietamsa“, apydieniais „auštant, aušrojant“, apýryčiais „anksti, auštant, aušrojant“, apýšviesiais „dar su šviesa“, apytamšėliais „tamsejant, temstant“, apýtamsiais „t. p.“, apýūšriais „auštant“, paryčiais „rytą“, perpiečiais „vidurdienį, per pietus“, išvakapomis „iš vakaro“, išnaktėmis „vėlai naktį“, išvakarėmis „vakare, iš vakaro“, išnaktimis „vėlai naktį“, pietumis „per pietus, pietų metu“, plg. dar junginį: aušęs pražiebais „auštant, aušrojant“. Tariniui reikšti vartojami daugiskaitos įnagininkų kilmės prieveiksmiai ne tiek eina savarankiškomis lytimis ar žodžiais sakinyje, kiek daugiau ar mažiau laisvų predikatyvinių junginių dalimis, jų pagrindinės reikšmės turėtojomis, išplėtojančiomis ir išryškinančiomis junginio veiksmažodiniu dėmesiu pasakomą požymį. Tokiu būdu daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmį dažniausiai randame tokiuose predikatyviniuose junginiuose, kur pagrindinė rezultato (paprastai neigiamo) reikšmė yra susipynusi su papildomomis palyginimo, vaizdo, tam tikro pavidalo reikšmėmis. Veiksmažodiniais tokių junginių dėmenimis paprastai eina įvairios veiksmažodžių eiti, išeiti, nueiti lytys. Šių junginių neveiksmažodinių dėmenų tarpe, be tokių substancialumą prarandančių daiktavardinių-prieveiksminių lyčių, kaip aitais „niekais, vėjais“, aitais „t. p.“, niekais, ubagais, vėjais... turime ir visai substancialumo netekusių prieveiksminių darinių: baudaís „niekais, vien ketinimais, žadais“ (paprastai po veiksmažodžio baustis „taisytis, rengtis, ketinti“ lyčių tame pačiame sakinyje), dõlais „niekais“, žadais „niekais, vien žadėjimais“ (po veiksmažodžio žadėti lyčių tame pačiame sakinyje), suskydaís aplóm „niekais, nieko nežiūrint; nereikalingai“, dūlekom(i)s „galvatruškčiais, su vėjais, ubagais“, skliundžiom „niekais, vėjais, aítai“, padaukais „t. p.“. Veiksmažodžio eiti formos pasitaiko ir kituose predikatyviniuose junginiuose, turinčiuose ne tiek rezultato, kiek tam tikro pavidalo reikšmę. Tačiau tų junginių neveiksmažodiniais dėmenimis daugiausia eina ne patys daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmiai, o daiktavardiniai-prieveiksminiai hibridai, pvz.: galėtyniais (vietoj įprastesnių ir dažniau vartojamų galėtynėmis, galėtyniu), pagaugais „šiurpुलiais“, pagaugomis „t. p.“, užkuriom „užkuriu einant“, užkuriais „t. p.“, atāraugomis „atrūgomis“, plg. dar junginį: dykiais užleisti „visiškai apleisti (pvz., sodą, medelyną ir pan.), nepriziūrėti“, kur pirmojo dėmens predikatyvinė reikšmė dar tebėra nustelbta objektinės reikšmės. Su neigtuku nė ir su veiksmažodžio būti formomis, kurios esamajame laike praleidžiamos, predikatyvinius junginius sudaro tokie daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmiai, kaip būtais, mūtais, būčiais, pvz.: nė botais „nė kam ko, nė galvoj“, nė mūtais „t. p.“, nė būčiais „t. p.“ Kad daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmiai gali eiti tariniais ir su veiksmažodžio būti asmenuojamomis formomis, kurios esamajame laike taip pat praleidžiamos, rodo tokie pasakymai: paklausais (dideliai paklausais tėra gražus lomajkas), dvigulais „dviem gul­ti“ (jei lova dvigulais, tai...), bičiuolėm „bendrai, drauge, sėbrinai, bičiuoliais (apie bites)“ 83 (Keturius savo avilius turi, kiti bičiuolėm), plg. tariniu einantį prieveiksmėjantį daiktavardžio įnagininką gabižalais „gabalais“ (Gabižalais druska buvusi). Jau statistiniai duomenys parodė (plg. 75 psl.), kad kitomis (tikslo, priežasties, dalelyčių, modalinių žodžių, prielinksnių) reikšmėmis daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmiai labai retai tevartojami. Sum inėtos reikšmės nagrinėjamojo tipo prieveiksmiams visiškai nebūdingos: kaip pagrindinės jas teturi vos vienas kitas prieveiksmis. Štai, pavyzdžiui, pagrindinę t i k s l o reikšmę turi tokios su slinkties veiksmažodžiais eiti, nueiti, važiuoti, nuvažiuoti vartojamos lytys, kaip apgėl ais „aplankyti motinos po mažo ir nunešti dovanų“, atkla usais „atsiklausti dėl sutikimo priimti piršlius“, piršliais (piršlėm) „pirštis, piršliuos(na)“, plg. čia taip pat lytį niekdeliais, kuri, be laiko reikšmės „tuojau, negaištant“, turi ir tikslo reikšmę „niekams, niekais“. P r i e ž a s t i e s reikšme vartojame juokais (ypač su veiksmažodžiais trūkti, leipti, virsti, alpti, nesitverti, pasileisti ir kitais), tyčiom „sąmoningai, specialiai; juokais, nerimtai“, netyčiom „nesąmoningai, nespecialiai; ne juokais“. Šias (tikslo ir priežasties) reikšmes ne visuomet lengva vienas nuo kitų atskirti: dažnai jos tarsi susipynusios. Be to, prie jų kartais prisideda dar ir veiksmo būdo reikšmė, kuria dažniausiai ir vartojami daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmiai. Šio darybinio tipo tikslo ar priežasties prieveiksmiams būdinga dar ir tai, kad jie yra palyginti silpno adverbializacijos laipsnio, daugiausia dar neatitrūkę galutinai nuo pačios linksnio reikšmės. Daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmiai tik nepaprastai retais atvejais gali pereiti į kitas kalbos dalis. Štai, pavyzdžiui, lytis kartais gali išvirsti d a l e l y t e (plg. Bene būsi kartais iš Telšių?), o priešais — p r i e l i n k s n i u, vartojamu su galininko linksniu (plg. priešais krosnies kaktą). Visiškai skyrium čia minėtini žodžiai, kurie tiktai savo formantais -(i)ais, -(i)om sutampa su daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmiais, pvz.: dalelytės (o kartais ir prieveiksmiai) dėlt ais „dėlto, vis dėlto“, nōrintais „nors“ (paprastai prieveiksminiuose junginiuose kada nōrintais „kada nors“, kaip nōrintais „kaip nors“), auriais „andai, aure“, kančiais „kartais“, anaū riais „aure; tada, anakart, kadaise“, beskòm „štai dėl ko, užtat“, būkčiom „esą, lyg, tarytum“ modalinis žodis musintais „tur būt“ ir net ištiktukas bagròm „šmaukšt, braukšt“. Tai vis įvairūs individualiniai dariniai, apie kurių ryšį su daugiskaitos įnagininko linksniu iš viso sunku kalbėti. Panagrinėję įnagininko linksnio, apskritai paėmus, ir atskirų jo rūšių santykį su prieveiksmiais, o taip pat daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmių semantinius ypatumus, prieiname prie šių išvadų: 1. Iš visų daugiskaitos linksnių didžiausią palinkimą prieveiksmėti rodo į n a g i n i n k a s, nes juo, palyginus su kitais linksniais, daugiausia reiškiami įvairūs aplinkybiniai santykiai. Vadinasi, įnagininkas yra buvęs 84 ir tebelieka svarbiausias šaltinis išlaikytos linksnio galūnės prieveiksmiams sudaryti. 2. Daugiskaitos įnagininkas ne visomis savo reikšmėmis bei funkcijomis — ne visomis savo rūšimis vienodu mastu prieveiksmėja. Artimiausias prieveiksmiams pasirodo būdo įnagininkas, kurio reikšmę ir vartoseną dažnai esti sunku išskirti iš kitų įnagininkų tarpo, nes į jį suteka daugelis kitų įnagininkų. Būdo įnagininkas sudaro tarsi pereiginę stadiją, kur lengviausiai išsidiferencijuoja aplinkybinė reikšmė ir prasideda stabarėjimo-prieveiksmėjimo procesas, kur net įnagininko papildinys gali pereiti į aplinkybę ir pati įnagininko forma — į prieveiksmį. 3. Daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmių tarpe žymiausią vietą užima veiksmo būdo prieveiksmiai — visų gausiausias šios kilmės ir darybos prieveiksmių semantinis būrys. Veiksmo būdo prieveiksmiai pasižymi čia ne tik didžiausiu gausumu, bet ir papildomų reikšmių įvairumu ir turtingumu. Dominuojanti veiksmo būdo reikšmė paprastai būdinga tik tam tikrai šių prieveiksmių daliai, žyminčiai abstraktesnio pobūdžio aplinkybes. Šiaipjau daugumas kalbamojo tipo prieveiksmių, reikšdami veiksmo būdą, paprastai patį veiksmą dar palydi ir statiniu ar dinaminiu vaizdu ir tuo veiksmo būdą daro neatsiejamą nuo optinio ar (retkarčiais) akustinio vaizdo. Ir kitų daugiskaitos įnagininko kilmės veiksmo būdo prieveiksmių pagrindinė reikšmė dažnai susipynusi su kuria nors viena šių reikšmių: tempo, laiko, vietos — erdvės ar erdvinės orientacijos, paikaitos, padėties (pozicijos), būdinio, kiekio ar laipsnio, krypties, priežasties ar tikslo, eilės-tvarkos, draugės, pertrūkio-peršokio, atskirumos ir kt. 4. Palyginti negausu tėra daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmių, turinčių pagrindinę vietos-erdvės, laiko, tarinio reikšmę, o ypač retai sutinkamos tikslo ir priežasties reikšmės. 5. Vos vienas kitas kalbamojo tipo prieveiksmis yra įgijęs dalelytės, modalinio žodžio ar prielinksnio reikšmę. Vilnius СЕМАНТИЧЕСКИЕ ЧЕРТЫ НАРЕЧИЙ, ПРОИЗШЕДШИХ ОТ ТВОРИТЕЛЬНОГО ПАДЕЖА МНОЖЕСТВЕННОГО ЧИСЛА К. УЛЬВИДАС Резюме 1. В литовском языке изо всех падежей множественного числа наибольшей склонностью к адвербиализации отличается творительный падеж. Как в предыдущее, так и в настоящее время творительный падеж множественного числа является важнейшим источником происхождения наречий с окаменелым окончанием множественного числа. 85 2. Не во всех значениях и функциях творительный падеж множественного числа в одинаковой степени адвербиализуется. Наиболее близким к наречию является творительный способа и образа действия, значение которого часто трудно отграничивается от других значений творительного падежа множественного числа. Творительный образа и способа действия является как бы переходной стадией, в которой легче всего дифференцируется обстоятельственное значение и начинается процесс адвербиализации. В этой стадии даже дополнение, выраженное творительным падежом, может перейти в обстоятельство, а форма творительного падежа — в наречие. 3. Среди наречий, произошедших от творительного падежа множественного числа, самый многочисленный семантический разряд составляют наречия способа и образа действия. Наречия способа и образа действия выделяются среди других семантических разрядов наречий не только наибольшей многочисленностью, но и многообразием и богатством дополнительных оттенков значения. Доминирующее значение способа и образа действия обычно является характерной не всем наречиям этого типа, а лишь определенной их части, обозначающей обстоятельства более отвлеченного характера. В основном же подавляющее большинство наречий этого типа, обозначая способ и образ действия, обычно еще имеют и дополнительные семантические оттенки: сопровождают действие статическим или динамическим представлением, делают действие неотделимым от оптического или (в более редких случаях) акустического представления. Основное значение остальных наречий, произошедших от творительного падежа множественного числа и выражающих способ и образ действия, также часто переплетается с каким-либо одним из следующих дополнительных значений: темпа, времени, места-пространства или пространственной ориентации, смены, положения (позиции), количества или степени, направления, причины или цели, очереди-порядка, совместности, перерыва, отделения и др. 4. Сравнительно немногочисленными являются те наречия, произошедшие от творительного падежа множественного числа, которые имеют значение места-пространства, времени, а также те, которые употребляются в функции подлежащего. Только изредка встречаются здесь значения цели и причины. 5. В исключительно редких случаях эти наречия переходят в разряды частиц, модальных слов или предлогов.