Lietuvių kalbos įvardžiai ir jų reikšmės

LeL:EST-SU VET YU sR EAT LBO OS TY R. OS Kk La UST MO APL VI LF BT 9 Vir0Q.:.§ T SR M OK S .L*Ų AK'A°'DEMI1J A LIETUVIŲ KALBOS IVARDZIAI IR JU REIKSMES A. VALECKIENE § 1. Įvardžiai turi labai bendras, atitrauktas reikšmes. Jie nurodo daik- tus arba ypatybes tam tikru santykiu, neišreikšdami nurodomųjų daiktų arba ypatybių konkretaus turinio. Priklausomai nuo konteksto, nurodomas daiktas arba ypatybė gali būti vis kitokie. Įvardžiais nurodomų daiktų arba ypatybių skaičius neapibrėžtas. Keičiantis nurodomam daiktui arba ypatybei (priklausomai nuo konteksto), santykis, kuriuo tam tikras įvardis nurodo daiktą arba ypatybę, išlieka pastovus. Įvardžiai skirstomi į seman- tines grupes pagal tuos santykius, kuriais jie nurodo daiktus arba ypaty- bes. Šiame straipsnyje semantinė įvardžių klasifikacija bus kiek kitokia, negu dabartiniuose lietuvių kalbos vadovėliuose. Be to, čia bus stengiama- si iškelti lietuvių kalbos įvardžių darybinę-semantinę stratifikaciją, t. y. parodyti, kurie įvardžiai ir jų reikšmės yra seni ir kurie naujai susidarę. 1. Asmeniniai įvardžiai § 2. Asmeniniams priklauso a8, tū, més, jūs, jis, ji, tūmsta. Kartais as- meninių reikšmę dar turi įvardis pats, -i. Grynais asmeniniais (ir tai su išlygomis) galima laikyti tik įvardžius as, tu, més, jūs, tdmsta. Jie nurodo asmenis kalbančiojo asmens atžvilgiu. $ 3. Įvardis aš nurodo patį kalbantiji asmenį, tad — asmenį, į kurį krei- piasi kalbantysis. — Kur aš dabar dėsiuos, iš ko gyvensiu! — dejuoja motutė... BilR I 164. — Jonai, ir tu marš į darbą, — galybės nerodyk, yra ir už tave ga- lingesnių CvR IX 64. Mės ir jūs pagal savo reikšmę laikytini savarankiškais įvardžiais, o ne as ir ta įvardžių daugiskaitos formomis (taip sąlyginiai daroma linksnia- vimo sistemoje). Mės nurodo ne kelis kalbančiuosius asmenis (t. y. du ir daugiau „aš“), bet kalbantįjį asmenį kartu su kitais asmenimis („aš“ ir „tu“ arba „jis“). Jūs nurodo du ir daugiau asmenų, į kuriuos kreipiasi kalban- tysis (,,tu” ir „tu“ arba ,tu" ir ,jis"). Mes kareiviai. Šaltas riistis suledéjo mūs veiduos SNėrP I 205. O jūs, bobos, netrukdykit, virkit grybus ir maišykit (d.) Skp. Meninėje kalboje įvardžiais as, ti, més, jūs gali būti nurodyti ir daik- tai. Šiais atvejais nurodomieji daiktai lyg suasmeninami. 31 Įvardžiai as, tu, més, jūs yra senos formos, kai kurios jų kiek pakitu- sios. Šalia aš lietuvių kalbos tarmėse ir senuosiuose raštuose pasitaiko for- ma ėš su trumpu pradiniu e (plg.: ėš Nmč, Zt, jėš (su pridėtiniu j) Plm, Lzd, esch BP I 28, 33, 5, 6), kuri yra senesnė už lk. dš ir sutinka su lat. es, pr. es (šalia as). Lietuvių kalboje forma ėš virto aš veikiausiai dėl to, kad ji dažnai esti proklitinėje padėtyje: lietuvių kalboje iš senovės kaitaliojasi nekirčiuoti žodžio pradžios balsiai a ir et (plg. akmué lk., ekmu6 Giš, Erž, alksnis lk., elksnis Gs, Nm, Erž, erėlis 1k., arėlis Ds, erškėtis 1k., arš- kėtis Ds)? Formų dš, ėš priebalsis §<Z yra pakitęs dar baltų kalbų prokal- béje (plg. lat. es, pr. es, as, bet s. sl. az)“. Tarmėse vietoje įvardžio formos mės (su pailgintu e, tur būt, pagal jūs*) pasitaiko formų su trumpu šakniniu e (plg. mės Lp, Vs, Krtn, Kal, Dglš, Skdv, Vdk), kurios yra senesnės ir sutinka su pr. mes? lat. tarm. mes. Atskirais atvejais pagal mės vartojamas ir jūs (su trumpuoju u) Kal. Mūsų įvardžius aš, ta, més, jūs atitinkantys kitų ide. kalbų kamienai turi tokias pat asmeninių įvardžių reikšmes. $ 4. Įvardis tamsta lietuvių kalboje yra naujai susidaręs greičiausiai iš junginio tavo mylista, plg. pereigines formas tūmista Slnt, Gs, Krok, Vrn, Švnč, Eiš, tūmysta Lp, Kv. Šis įvardis nenurodo naujų asmenų santykių. Jis vartojamas vietoje tū, mandagiai, su pagarba kreipiantis į kitą (dažnai mažai pažįstamą ar vyresnį, gerbiamą) asmenį. Įvardžio tamsta daugiskai- tos formos pasitaiko, mandagiai kreipiantis į du ar keletą asmenų, vietoje įprastinio jūs. ; — Nežinau, — atsakė liūdnai Antanas, — gal tamsta patarsi? Juk dėdė esi... BilR I 79. Čia pat stovėjo nebejauna moteriškė, baltais kailiniais apsivilkusi, ir maloniai į mudu žiūrėjo. — Tai tamstos gal rarotų ei- nat? — paklausė ji. — Rarotų, — atsakė sesuo atsidususi, — bet kad t a ms- ta žinotum, kaip mudu išgąsdinai! BilR I 171. Senuosiuose raštuose vietoje tūmsta vartojami junginiai jūsų svei- kata, tamstos sveikata. Pasitaiko tokių junginių ir dabar grožinės litera- tūros kūriniuose. Daiktavardis sveikata čia nebeturi savo tiesioginės reikšmės. Bet idant tis daiktus kurius iūmus priminiau iusy sweikatos gereus galėtų atmint: trumpdi tatai ką pasakiau ąntrū kartū sakau DP 34. ! Žr. K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, 1 sąs., Kaunas, 1924, p. 9. * J. Endzelynas (žr. jo Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1957, p. 147) abejoja, ar visose lietuvių kalbos tarmėse ėūš<ėš, ir nurodo dar trečią formą tarm. 65<<as (iš Anykščių), gretindamas ją pirmojo garso atžvilgiu su s. sl. az», kur a žodžio pradžioje galėjo būti iš ilgojo balsio (žr. A. Mei e, ObmiecraBsAHCKHHA 5351K, Mocrsa, 1951, p. 363). Mūsų supratimu, lietuvių kalbos formoje O6š<ūš greičiausiai yra antrinis balsio pailgėjimas. Tarmėse įvar- džio aš balsis dažnai pailgėja, kai jis atsiduria atvirajame skiemenyje, prisidėjus prie šio įvardžio pabrėžiamosioms, dalelytėms (plg.: ąšai BaranLM 179 (Jnš), ąšianai Sv. Dbk., Žsl, Pnd, ūšian An, Sv, ūšiano BūgAS 172 (Dsn), ūšiainos Lkm, PIS, ūšianos Rgv, ūšianajos Brz), nors kai kur jis išlieka ir nepailgėjęs (plg.: ašai Mit, ašianai Ukm, asian Pš, Sd, Ukm, Všk, asano Str, ūšiainos Dglš), Pagal santykį asian : aš galėjo susidaryti šalia ūšian ir as. 3 Dėl formų ėš, as priebalsio §<Z virtimo žr. J. Endzelynas, min. veik., p. 147. 4 Žr. J. Endzelynas, ten pat, p. 148, : 5 Žr, J. Endzelin, Altpreussische Grammatik, Riga, 1944, p. 133. 32 Kuri gs wissūs daiktus iūs ų sweikdtomus pirmieus trumpdi paro- dissime DP 144. ..primjssime iūsų sweikd tomus szeszis ne abei6- tinus artikulus DP 257. Reikalaudamys ko nuo ko norint ar paguodos sau ieSkodamys, visados nuo ty žodžių pradėję kalbėti, galvą savą lenkdamys: Tamistos sveikatos atėjom pasiteirauti... DaukB 64. — Bet ir drąsumas jūsų sveikatos neregėtas! — stebėjos Jonušas LzPR II 46. Ta pačia reikšme kaip tdmsta, -os lietuvių kalboje vartojamas įvardis pats, -i, patys, -čios, tik jis nėra toks oficialus, pasitaiko intymesnėje kal- boje. Ar pats atmeni japonų karą? Up. Man rodos, kad p ats nečiabū- vis, nes patį aš pirmą kartq matau Srv. Pats, -i pagrindine reikšme Zr. § 35. : Panašiai kaip pats, -1 vartojamas dar būdvardis sveikas, -ū su isbluku- sia tiesiogine reikšme. : Būti milZinu, žinoma, nedidelis daiktas, bet tokiu žmogum, kaip sv e i- kas, tai jau visai kas kita BalčHP 125. Aš klausiu, kas sveikas per vienas, kad taip kalbi? PaukštAA 37. Be minėtųjų, mandagiai kreipiantis į kitą asmenį, lietuvių kalboje ga- na įprastas vietoje tū ir įvardis jūs. Už visus kitus mandagumo reikalu vartojamus įvardžius jis labiausiai neutralus. O kodėl jums nesutikus direktoriauti mūsų vidurinėje mokyklo- je? — nenuleisdamas įdėmaus žvilgsnio nuo Norkūno veido, paklausė Ku- liešius BaltrTK II 37. $ 5. Iš visų asmeninių įvardžių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu nurodo asmenis, išsiskiria įvardis jis, ji. Jis vartojamas tiek asmeniui, tiek daiktui nurodyti. Įvardis jis, ji nurodo asmenį arba daiktą, apie kurį kalbama. Mažieji broliai pavydėjo Mikučiui, matydami, kaip vikriai jis kinko arklį, kaip pusto dalgį CvR III 137. Dešimtis kartų Deveika su Krizu pakyla iš užstalio, bet vėl juos sodina CvR IX 18. Petras nešė balną į klėtį, rado ją užrakintą ZemR 1 167. Dėl to ji Jūžo, kad laiba buvo alyvužės šakelė JV 450. . | Įvardis jis yra kilęs iš parodomojo įvardžio *is su pridėtiniu j (kai kurie linksniai turi * jo-, iū formas). Todėl ir jo reikšmė išliko artima paro- domiesiems. Asmuo arba daiktas, apie kuriuos kalbama, yra tas, kurį ži- nome iš anksčiau arba kuris tuojau bus nurodytas (plg. parodomųjų įvar- džių bendrąją reikšmę $ 13). Kitose ide. kalbose šios šaknies įvardžiai taip pat vartojami trečiojo asmens reikšme, plg. got. is „jis“, lot. is „jis“ ir „tas“. Manoma, kad įvardžio jis, ji šaknies reikšmė iš senovės buvo artimes- nė tas, ta šaknies reikšmei, tiktai jis, ji buvo labiau vartojamas anaforiškai, nurodant tai, kas jau minėta (be pabrėžto išskyrimo)?. Anaforiškai varto- jami parodomieji įvardžiai sakinyje paprastai turi daiktavardišką funkciją, t. y. eina veiksniu, papildiniu, kaip asmeniniai įvardžiai (zr. §§ 15, 2; 16, 2). Įvardžiui jis, ji gauti asmeninių reikšmę kaip tik galėjo padėti jo silpna nurodomoji (anaforinė) reikšmė ir daiktavardiška vartosena. 6 Zr. K. Brugmann, Die Demonstrativpronomina der idg. Sprachen, Leipzig, 1904; „Abhandlungen der Philologisch-historischen Klasse der Kėniglich Sūchsischen Gesell- schaft der Wissenschaften”, XXII Bd. Nr. VI, p. 37—38. 3, Kalbotyros klausimai VI, 33 Daugelyje ide. kalbų trečiojo asmens įvardžiai turi skirtingas šaknis. Iš baltų įvardis jis trečiojo asmens reikšme pažįstamas dar latvių aukštai- čių tarmėje. Kitose latvių tarmėse ir literatūrinėje kalboje vietoje jis, ji vartojamas įvardis ving. Prūsų kalboje šią reikšmę turi tans (šalia enkliti- nio *dis), atsiradęs greičiausiai kontaminacijos būdu iš *tas ir *anas’. § 6. Kai kuriose lietuvių kalbos tarmėse vartojamas įvardis anas, aris, -ū vietoje jis, ji. Žemaičių tarmėje ažfis, -ū trečiojo asmens įvardžių reikšme turi visą paradigmą: afis, and, andm ir t. t., and, anos, andi ir t. t., aniė, anū, anims ir t. t., anos, ani, anéms ir t.t. Lkv; Mžk, Vvr, Grg, Užv, Sint. Šiose tarmėse ažfis, -a išlaiko ir parodomųjų įvardžių reikšmę. Rytinių aukš- taičių tarmėse trečiojo asmens įvardis turi supletyvinę paradigmą: vardi- ninkai dnas, -a, dnys® (dnies), ūnos; kiti linksniai *jo-, įū- formos: jo, jam ir t. t., jos, jdi ir t. t., jų, jiems, joms ir t. t. Sv, Dbk, Dgls, Tvr, Aln, PIS, Ut; parodomųjų reikšme visos formos čia tos pačios šaknies: ands, ano, andm ir t. t., anié, anū, aniems ir t. t. Senuosiuose raštuose panaši padėtis. K. Širvydo raštuose galima atstatyti trečiojo asmens reikšme supletyvinė paradigma, kaip rytinių aukštaičių tarmėse: vardininkai anas SP I 20, ana 174, anis 32, anos 21; kiti linksniai: kilm. io 17, ios 76, iu 18, naud. iam 23, iey 170, ilemus 31, gal. ii 23, iu 72, iuos 31, ias 80, in. iuo 58, ieys 128 ir t. t. Tačiau čia dar pasitaiko ir * jo- šaknies vardininku, plg.: Ir tare iop motina io [...] Sitay tewas tawo, ir asz gayledami ieszkoiome tawis. Ir tare iump. Kodrin manis ieszkoiot, nezinoiot iog tuose (dayktuose) kurie ira Tewo mano, reykia man' but? O iie nesuprato zodžio, kuri bitoio iump SP I 195 (plg. lenkišką tekstą... A oni nie zrozumieli... SP I 196). Parodo- mųjų reikšme K. Širvydo raštuose vartojamos visu linksnių anas, -a for- mos, plg. ...a na krauiu tekunti žmona SP I101. Anie Arionay, Eutichio- nay, Monothelitay, ir kiti paklideley SP I 205. ..iaunikayčio ano SP I 88. ...ape anu Baltazaru SP I 134 ir kt. M. Daukšos ir J. Bretkūno raštuose anas, -a trečiojo asmens reikšme vartojamas nenuosekliai šalia jis, ji formų. Panašiai kaip žemaičių tarmė- je, čia pasitaiko ne tik vardininkų, bet ir kitų linksnių anas, -a formos vie- toje jis, ji formų plg.: vns. vard. ghis BP I 39, 45, 46, iiš DP 3, 4, anas BP I 39, Anas DP 5, dgs. vard. ghie BP I 43, 50, iié DP 3, 15, anis BP I 41, 33, aniš DP 16, dgs. gal. ios BP I 2, anus BP I 33, 35 ir kt. Iš to galima padaryti išvadą, kad anas, afis, -ū vartosena trečiojo as- mens reikšme lietuvių kalboje išsirutuliojo daug vėliau, negu įvardžio jis, ji vartosena ta pačia reikšme. Istoriniu laikotarpiu ūnas, afis, -ū trečiojo asmens reikšme lietuvių kalboje dar nebuvo visai įsigalėjęs. Lietuvių kalbos tarmėse įvardžio ūnas, afis, -ū raida trečiojo asmens reikšme atitinka įvardžio on» raidą slavų kalbose. Senojoje slavų kalboje " Žr.K.Brugmann, ten pat, p. 92; J. Endzelin, Altpreussische Grammatik, p. 121. 8 Anys šalia aniė (kuris vartojamas parodomųjų reikšme) greičiausiai bus atsiradęs pagal pūtys (žr. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, p. 150; kitaip E. Fraen- kel, Sprachliche, besonders syntaktische Untersuchung des kalvinistischen litauischen Ka- techismus des Malcher Pietkiewicz von 1598, Gottingen, 1947, p. 23), nes pats, pūtys, kaip ir dnas, afis, dnys, taip pat vartojamas trečiojo asmens reikšme. 34 ond turėjo dar visą paradigmą ir parodomųjų reikšmę. Dabartinése slavų kalbose, išskyrus bulgarų literatūrinę kalbą, jau susiformavusios suplety- vinės paradigmos trečiojo asmens reikšme iš įvardžio ons ir *js formų, plg. rus. on, ero, emy ir t.t., lenk. on, jego, niego, go, jemu, niemu, mu ir t.t., ček. on, jeho, od ného jemu, mu, (k) nému ir t.t. Senojoje rusų kalboje ons šalia trečiojo asmens reikšmės dar turėjo ir parodomųjų įvardžių reikšmę?*, o dabartinėje rusų kalboje on vartoja- mas tik trečiojo asmens reikšme (pilnoji šio įvardžio forma oHbktū tam tik- rais atvejais dar pasitaiko parodomųjų reikšme). Vadinasi, slavų kalbose ons trečiojo asmens reikšme taip pat nėra praindoeuropietiško senumo. Tiek lietuvių kalboje anas, afis, -a, tiek slavų kalbose on» bendra var- tosena trečiojo asmens reikšme atsirado greičiausiai savarankiškai, bet dėl tos pačios priežasties, Yra pagrindo manyti, kad ūnas, afis, -ū trečiojo as- mens reikšme bus išsirutuliojęs panašiai kaip jis, ji, iš anaforinės parodo- mojo įvardžio anas, -a vartosenos (tolesnį aiškinimą zr. § 17). $ 7. Asmeninių įvardžių trijų asmenų sistema išreiškia pagrindines kalbos akto puses: kalbantiji, klausantiji ir asmenį arba daiktą, apie kurį - kalbama, Atskirose kalbose asmeniniai įvardžiai padeda išreikšti veiksmažo- džių asmens kategoriją, plg. angl. I go, you go, he, she, it goes, we go, you go, they go. Lietuvių kalboje asmeniniai įvardžiai šia funkcija nebūti- ni, nes veiksmažodžių asmeninių formų galūnės gerai išreiškia asmens kategoriją. Lietuvių kalboje įvardžiai aš ir ta bei més ir jūs dažnai išlei- džiami. Jie vartojami tada, kai sakinyje norima pabrėžti kalbantįjį asmenį arba jo pašnekovą, taip pat būtini tada, kai asmeninis įvardis yra vienas iš vienarūšių veiksnių arba turi prisijungusį draugės įnagininką, plg.: ma- no brolis ir aš, més su broliu. 2. Sangrąžinis įvardis $ 8. Sangrąžinis įvardis yra vienas — savės. Tai sena forma (tarmėse pasitaiko ir su senesniu šaknies balsiu e: vns. kilm. sėvęs Rt, sėvęs Sg, Rsn, vns. gal. sevė StngŽ 43, sėvę Mit I 73). To pat kamieno sangrąžinį įvardi turi ir kitos ide. kalbos. Įvardis savės nurodo asmens, kuris sakinyje suvokiamas kaip veiksmo ar būsenos subjektas, santykį su pačiu savimi. Tuo būdu sangrąžiniu įvar- džiu nurodomas asmuo ir asmuo, einantis sakinyje veiksmo subjektu, yra tas pats. Sangrąžinis įvardis sakinyje visada rodo veiksmo objektą. Dėl tokios savo funkcijos sangrąžinis įvardis iš senovės neturi vardininko linksnio, t. y. subjekto linksnio. Taip pat iš senovės sangrąžinis įvardis neturi daugiskaitos formų. Lietuvių kalboje sangrąžinis įvardis savės yra išlaikęs labai seną var- toseną. Jis čia nurodo tiek kalbančiojo, tiek pašnekovo, tiek asmens, apie kurį kalbama, santykį su pačiu savimi. 9 Žr. A. II. ikyOnunckuž, Heropaus ApeBHepyccKoro s3bika, Mocksa, 1953, p. 193. 35 — Aš duosiu dešimtį! — sušuko vyresnysis. — Ir aš tiek pat, — tarė antrasis. — Tik dabar neturime prie savęs ŽemR I 181. Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas kad laužo užrūstintas vėjas MairRR I 69. Senelė irgi atsisėdo ant kulbelės, pataisė verpstoką ir pasitraukė arčiau į save ratelį KrėvAP 126. Stepukas sugaužė pečius, patraukė rankų alkū- nes po savimi ir iš karto pasidarė dar panašesnis į nuvelėtą autą, negu į gyvą sutvėrimą BaltPV I 110. Tris dienas sau galėjo jie dirbti, tris die- nas eit į dvarą Vikv. Senobinė sangrąžinio įvardžio vartosena, be lietuvių, yra išlikusi ir kitų baltų, taip pat slavų kalbose, plg.: lat. es aizstūvu sevi, tu aizmirsti sevi, ving nepiederėja sev; rus. a Kynua ce be KHUry, Tbi gymaeulb O cebe onB3aac cobolii mau. Daugelyje dabartinių ide. kalbų, pavyzdžiui, vokiečių, anglų, prancūzų, sangrazinis įvardis tinka tik asmeniui, apie kurį kalbama. Kai veiksmo subjektu eina pirmasis arba antrasis asmuo, varto- jamos asmeninių įvardžių formos, plg.: vok. ich kleide mich an, du kleidest dic h an, er kleidet sich anir t.t. Lietuvių kalbos senuosiuose raštuose šalia įprastinės savės vartosenos (plg.: Dik mums ing sawe tijkietij Mz 421, Miliek artima [...] kaipo patis sawi Mz 38. ..preg saw es mani laikikiet Mz 9) pasitaiko ir tokių. at- vejų: ..pro anksta pagatawissu mane tawespi Mz 511. Prieg tawes tu mus turék Mz 260. Jeib mes mus stiprei gintumbim Mz 52. Tokios konstrukcijos su asmeninių įvardžių formomis vietoje įvardžio savés mūsų senuosiuose raštuose bus vertiniai iš kitų kalbų. 3. Savybiniai įvardžiai § 9. Savybiniams įvardžiams priklauso: mano, tavo, savo, manas, -a, tūvas, -a, savas, -a, manasis, -Oji, tavasis, -0ji, savasis, -Oji, musasis, -0ji, jusasis, -6ji, maniškis, -é, taviskis, -ė, savi$kis, -é, musiskis, -é, jusiSKis, -é. Savybiniu įvardžių reikšmę taip pat turi asmeninių įvardžių (išskyrus aš ir tū) kilmininkai: jé, jos, jū, mūsų, jūsų, tdmstos, tamsty, patiės, pačios, pačių. Visi lietuvių kalbos savybiniai įvardžiai turi asmeninių arba sangrą- žinio įvardžio šaknis. Seniausios yra a/o kamienų formos. Liet. tūvas, -q, sūvas, -a atitinkančius įvardžius su ide. *o/@ kamienų galūnėmis turi ir kitos giminingos kalbos, plg. lot. tuos, suos (šalia naujesnių tuus, suus) iš *tovos, *sovos"?, Manas, -a lietuvių kalboje bus atsiradęs analogiškai pa- gal asmeninių įvardžių sistemą (kaip mane, tavė, save, taip ir mdnas, -a šalia tūvas, -a, savas, -a)". Tokios pat latvių literatūrinės kalbos formos mans, tavs, savs. Prūsų kalbos savybiniai įvardžiai mais, twais, swais da- rybos atžvilgiu sutinka su s. sl. mojs, tvojb, SVOjb. Kilmininkinés formos mano, tavo, savo, taip pat ivardziuotinés ma- nasis, -0ji, tavasis, -6ji, savasis, -6ji, masdasis, -6ji, jusasis, -0ji lietuvių kal- 10 Žr, StolzSchmalgz, Lateinische Grammatik, Miinchen, MCM XXVIII, p. 284. 1 Zr. K. Brugmann und Delbriik, Grundriss der vergleichenden Grammatik der idg. Sprachen, 2 Bd., 2 T., 1 Lief., Strassburg, 1909, p. 405. 36 boje yra naujesnės. Įvardžiai su vardažodžių priesaga -iškis, -ė (maniškis, -ė, taviškis, -ė ir t. t.) yra būdingi tik lietuvių kalbai. Be minėtųjų, tarmėse ir senuosiuose raštuose vartojama daugiau įvai- resniy savybiniy įvardžių. Iš dgs. kilm. mūsų yra sudarytas pagal mūnas, -a, tūvas, -a, sūvas, -a su a/o kamienų galūnėmis įvardis mūsas, -a ,,musy" (imūsas liežuvis (=mūsų kalba) Lz, Ponuy musuy MP 200, mūsa n kolchoze Lz). Dar daugiau paplitę kilmininkiniai vediniai su ia/io kamienų galūnėmis, kurios būdvardžių daryboje neretai turi priklausomumo reiks- me, pvz.: mūsis, -i „mūsų“ (:dėdė mūsis Dv, mūsis Suva Lz, mūsi žemė Lz, ašarėlės mūsios mergužėlės (d.) Dv, mūsį brolį Dv, per m ū- sią pirkią Dv, mūsian kieme Dv, mūsion rankon Lz, mūsios pievos Lz, mūsiai vyrai Lz); jūsis, -i „jūsų“ (:jasis brolelis (d.) Dv, jūsion rankon (ps.) Lz); jOsis,-i jos" (:j6sis tėvas Lz, jOsis vy- ras Lz, jOsiai dukteriai Lz). Taip pat pažįstami savybiniai įvardžiai iš tų pačių kamienų su priklausomumą reiškiančiu jis, -ė (i), pvz.: tavajis, -ė Ns 1839, 2, mūsujis, -i, jūsujis, -i SchG 218, pačiūjai StngZ 45. Šalia manūsis, -ėji, tavasis, -6ji ir t. t. tarmėse vartojamas dar tamistasis, -oji Sts. $ 10. Savybiniai įvardžiai paprastai nurodo daikto priklausomumą (pa- gal kamienų reikšmę) pirmajam, antrajam arba trečiajam asmeniui, t. y. kalbančiajam, pašnekovui arba asmeniui, apie kurį kalbama. Savybinių įvardžių reikšmė būdvardiška. Pagrindinė jų funkcija saki- nyje — eiti pažyminiais. Savybiniai įvardžiai, turintys sakinyje daiktavar- džių funkciją, yra antriniai. Dabartinėje literatūrinėje kalboje labiausiai paplitę savybiniai įvar-' džiai mano, tavo, savo ir asmeninių įvardžių kilmininkai jo, jos, ją, mūsų, jūsų priklausomumo reikšme. Įvardžiai mano, mūsų nurodo daikto priklausomumą pirmiesiems as- menims, tavo, jūsų — daikto priklausomumą antriesiems asmenims ir kilmi- ninkų formos jo, jos, jū — daikto priklausomumą tretiesiems asmenims. — Krizai, šiandien tau turgus! Matau, kad aš nereikalingas, — liūdnai sako meisteris: — nereik joms nei mano skrynių, nei kubilėlių. Paseno mano rankos... CvR IX 89. Kur Nemunas bėga, pražydo už sniegą bal- čiau mūsų sodai sodeliai žali MiezML 320. Na, Jonai, ir mes atėjome pašokti tavo vestuvėse VaičiūnD 111. Ūkininkai. — Mes dėl tos pačios že- mės. Viktoras. — Žinote, suta jūsų žeme vienas vargas. Ja dideli ponai apsėdę laiko VaičiūnD 325. Jurgis niekuomet neateina tuščiom. Jo švarko kišenės amžinai nukarusios nuo spalvotų akmenukų, įvairiausių vinių, švi- no gabalėlių, senų kulkų... BaltPV; I 11. Moteriškė būgštavo, kad tik ne- būtų jos vyrui įvykusi nelaimė CvR III 105. Bet ir kerplėšos, ir ju kel- mai nusigąsta, kad smarkus žiemys savo dumples pradeda judint DonR 91. Specialių savybinių įvardžių reikšti priklausomumą trečiajam asme- niui lietuvių kalboje nėra. Įvardis savo, turėdamas priklausomumo reikšmę, kartu išlaiko ir ,,san- grąžinę" funkciją. Jis gali nurodyti daikto priklausomumą visiems trims asmenims, einantiems sakinyje veiksmo arba būsenos subjektais. Dėl to šį įvardį tiktų vadinti sangrąžiniu savybiniu įvardžiu. 37 Tada aš rašydavau ir jausdavau, kad surandu naujų žodžių savo ilgesiui, ir aš pirmą kartą pajutau, kad noriu ir galiu būti poetas VenclGD 520. Savo širdį, dainas ir jaunystę atiduosim gyvenimui mes MarcinkDP 69. Eini, tarytum ne savo kojomis! PaukštAA 30. Juk paukštis taip pat už savo giesmes lašinių negauna, o niekas nėklausia, kodėl jis ulba CvR IX 37. Katrė atnešė stuomenis muzikantams, patiesė savo staltieses ant stalų ŽemR I 77. Broliai dar pastovėjo kiek, o paskui nuskubėjo prie savo reikalų BaltPV; I 269. Įvardžiai mano, tavo, mūsų, jūsų, jo, jos, ją nurodo daikto priklauso- mumą kitam asmeniui, ne veiksmo ar būsenos subjektui. Plg.: Jis paėmė mano pieštuką; veiksmo subjektas yra jis (trečiasis asmuo), o asmuo, kuriam priklauso pieštukas, yra kitas (pirmasis). Sakinyje Jis paėmė s a- vo pieštuką asmuo, kuriam priklauso pieštukas, yra kartu ir veiksmo subjektas. Konstrukcijose su neveikiamosios rūšies dalyviais savybiniai įvar- džiai mano, tūvo, savo lietuvių kalboje nurodo iš veiksmo kilusios ypa- tybės priklausomumą atitinkamam asmeniui (mano — pirmajam, favo — antrajam, sūvo — bet kuriam iš trijų asmenų), plg.: Na, ką, mama, ar aš ne tiesą sakiau, kad tavo išpirštas man jaunikis mus apgaudinėja? VaičiūnD 114. § 11. Įvardžiai mdnas, -ū, tūvas, -ū dabartinėje literatūrinėje kalboje nyksta, pasitaiko dar poezijoje, dainose; buitinėje kalboje vartojami tik tarmėse. Ryto saulės nužerta nuostabi mana karta MarcinkDP 69. Bėk, bėk, žirgeli, mans. juodbėrėli, iki žalios lankelės LB 25. Mani akiniai tam- siau rodo Ut. Brolis Vilniuj mūnas yra Dv. Jei tavas buvo, galėjai nebeduoti JablG 46. Savas, -a gryna priklausomumo reikšme taip pat dabar nėra dažnas, .plg.: Aš netikiu sav om ausim. Negali bajorai taip kalbėt SruogR III 377. Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškai grybų tarp medžių marguliuoja iš savų sodybų BaranAS 20. Įvardis sūvas, -a dabartinėje literatūrinėje kalboje įsigali artima savy- biniams įvardžiams, bet kokybine būdvardžių reikšme „nesvetimas“, pvz.: Draugiškai ranką man tiesia minios, — aš liaudžiai sav a! SNėrP I 243. Tavo visas protas iš knygų, o jo pažiūros savos, iš galvos, iš šir- dies... KrėvAP 107. Aš sav a, ne viešnia! And. Ar man savas, ar ne- savas, kap gražus, tai gražus (vaikas) Užg. Malkos tai sav és turim Svné. Kaip gali kąsti šuva savam žmogui! Er. Tas lazda gavo, kas nežino sava Ad. Su neiginiu ne įvardis savas turi tokią pat kokybinę būdvardžio reikš- mę, diferencijuotą žodelio ne, būtent „svetimas, ne toks, koks turi būti, keistas, baisus“, bet vartojamas perkeltine prasme, pvz.: Parėjęs pietų, nudžioviau aš žiauberę duonos, atnešiau Stepukui. Jis kramtė lyg nesavais žandais, o paskui atkišo atgal: — Nebenoriu... BaltPV I 109. Širdis ėmė blaškytis kaipnesava ŠimkA 15. Tų kalnų 38 aukštis buvęs nesavas (labai didelis), urvai be dugno LT II 473. Suriko nesavu balsu Laurynas, išgirdęs, kaip sutraškėjo jo rankos kaulas, ir apalpęs pargriuvo BilR I 66. 8 Senuosiuose raštuose mūnas, -ūė, tūvas, -d, savas, -a (šalia formų mano, tūvo, savo) priklausomumo reikšme dar labai dažni, pvz.: ..tu mans essi Karalijus Mz 402. ...sugrinschk wel tawospi Poniospi BB I Moz 16,9. ...pertaidZia iiémus wést' artimas saw ds DP 470. § 12. Įvardžiuotinės savybiniy įvardžių formos mandsis, -6ji, tavasis, -ėji, savasis, -6ji, musasis, -6ji, jasasis, -6ji ir ypač priesagos -iškis, -ė ivar- džiai maniškis, -é, taviskis, -é, saviskis, -ė, misiskis, -é, jusiskis, -é dabar- tinéje literatūrinėje kalboje dažniausiai vartojami kaip daiktavardžiai va- dinamojo artimo priklausomumo reikšme, t. y. vienaskaitos formomis jie reiškia „kas iš namiškių (vyras, žmona) giminė, mylimasis, mylimoji“ ir pan., daugiskaitos formomis — „namiškiai ar šiaip artimi, to krašto, sluoks- nio žmonės". Ką bedaro tavoji (tavo pati), ar pasveiko Skd. Matyti, ji dar nebu- vo suradusi savojo, ir visi jai buvo vienodai geri, lygūs, patrauklūs DovPK 184. Nesitikėtai dar atžvangėjo atbarškėjo jaunosios pasekėjai: broliai, gentys ir svočia su vyru. Prasidžiugo Katrė, sulaukusi savųjų ŽemR I 78. O jūsasis (jūsų šeimos galva, vyras) ar jau parvažiavo iš turgaus? Als. Maniškis visados siunčia pirmiau laišką, paskui pinigus. Gal ir tavasis taip daro KrėvAP 236. Taviškis tai nei į dangų, nei į žemę (tavo vyras niekam tikęs) Ds. Vis bėda, vis reikia gelbėti, o dėl niekų dirbti kokius raštus — nepridera su saviškiais ŽemR I 155. Kumečiai išsirinko saviškių delegaciją, kuri kalbėjo visų vardu CvR VIII 34. Ir dabar aš pamačiau, kad guliu ne vienas. Guli mūsiškiai visi: tėvas, motina, Marė, Levukas... BaltPV, I 146. Įvardžiuotinės savybinių įvardžių formos šalia kilmininkinių mūno, tavo, savo, be to, dar vartojamos, nors ir ne taip gausiai, kaip pastarosios, įprasta savybiniams priklausomumo reikšme. Vėl drumstelėjo senutis, ir po valandėlės strugt su sidabro kirviu: ,, Ar tai tavasis?“ „Ne mano. Manasis kitoks!" Jrk 22. Meisteriui galu- tinai įsipiauja tuščia šneka, ir jis užsimoja šaukštu, bet sūnus kaktą užsi- dengia savuoju šaukštu CvR IX 58. Mūsūasis bernas dar nevalgė J. Priesagos -iškis, -ė savybiniai įvardžiai šia reikšme vartojami retai, dažniau tik tarmėse, pasitaiko ir senuosiuose raštuose. Kaip bekalbėsim, tau visada liks artimesnis savas kraštas, kaip ir man maniškis BaltrTK II 257. Taviškės bitės man neina rankon Ds. S a- viškė karvė išstipo, ar kur pirkai? Ds. Mūsiškis (gaidys) visų gai- džius nukapojo Sdk. Regis, kad jūsiškės pievos lyg geriau prižėlę Ds. „musiszkiey Heretikay SP I 206. : 4. Parodomieji įvardžiai $ 13. Dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje parodomiesiems įvar- džiams priklauso: tas, ta, šis, ši, šitas, -a, anas, -ū, toks, -ia, šioks, -ia, šitoks, -ia, anoks, -ia. Taip pat prie parodomųjų reikia priskirti samplaikinius tas 39 pats, ta pati, pats tas, pati ta, toks pat, tokia pat, kurie savo bendruoju reikšmės pobūdžiu dažnai nedaug skiriasi nuo įvardžių tas, ta, toks, -ia, su „kuriais yra sudaryti. Parodomieji įvardžiai paprastai nurodo iš konteksto bei kalbos situa- cijos žinomą daiktą arba ypatybę. Įvardžiai tas, ta, šis, ši, šitas, -a, ands, -a, tas pats, ta pati nurodo daiktus, o toks, -ia, šioks, -ia, šitoks, -ia, anoks, -ia, toks pat, tokia pat, pats tas, pati ta nurodo ypatybes. A) Daiktus nurodantys parodomieji įvardžiai. § 14. Įvardžiai, tas, ta, šis, ši, anas, -ū yra seni. Kiekvienas ju iš senovės turi išlaikęs skirtingą parodomosios reikšmės atspalvį. Įvardis tas, ta, be vyriškosios ir moteriškosios giminės, turi ir bevardės giminės formas: tai (tur būt, kontrakcijos būdu iš *ta -ai'?), tat (iš ide. *tod), tarm. ta Slnt, Mit II 31 (iš ide. *to(d)), tatai. Kaip žinoma, vyr. ir mot. g. vns. vard. tas, ta yra apibendrinę £- iš kitų linksnių bei bevardės giminės formų. Se- nesnės vyr. ir mot. g. vns. vardininky formos ide. kalbose su s- (pvz. s. ind. sa ir sah, sa). Formų tas, ta kamieno išlyginimas yra labai senas. Latvių kalboje taip pat vartojamos formos su £- (tas, ta), plg. dar s. sl. tw, ta, to. Manoma, kad prūsų stas yra kamienų “*sa(s) ir tas kontaminacija'®. Lietuvių kalbos įvardis šitas, -a galėjo išsirutuliuoti iš šis ir fas; jo reikšmė dabar vienoda su įvardžio šis, ši reikšme. Senuosiuose mūsų raš- tuose šalia šis, ši lygiagrečiai vartojamas ir šitas, -a plg.: schi Mž 281, szitu (vyr. g. vns. įn.) Mž 29. Lietuvių kalbos įvardžiai tas, ta, šis, ši, šitas, -a, anas, -a yra išlaikę trijų deiksių sistemą. Šis, ši ir šitas, -a nurodo žinomą daiktą, visai artimą erdvės ir laiko atžvilgiu kalbančiajam asmeniui, t. y. netoli esantį, tik ką minėtą, jam priklausantį, neišeinantį iš jo interesų ribų. Anas, -ū nurodo žinomą daiktą, labiausiai nuo kalbančiojo nutolusį erdvės ir laiko atžvilgiu. Sis, ši, šitas, -a ir ands, -a jvardziais nurodomi daiktai vienas kitam prieš- pastatomi. Tas, tū nurodo žinomą daiktą, daugiau ar mažiau nutolusį nuo kalbančiojo asmens laiko ir erdvės atžvilgiais. Šis, ši, šitas, -a simbolizuoja artumo deikse, ands, -ū — tolumo deiksę. Įvardžiu tas, tū nurodomo daikto nutolimas nuo kalbančiojo asmens nėra taip apibrėžtas. Jo nurodomi daik- tai dažniausiai priešpastatomi įvardžių šis, ši, šitas, -a nurodomiems daik- tams; gali būti jie ir niekam nepriešpastatyti. Nesunku mums savo laimę rasti šiuo laiku MiežBP 102. Sėdom va- karieniauti. Senoji Rozalija atrinko iš krūvos kreivai nuvalgytu šonu me- dinį šaukštą, atkišo man: — Šitas bus tavo. Užrantyk ant koto žymę, kad nepaimtum svetimo! BaltPV I 36. Vyriausi Šilėnų žmonės sakydavo, kad nė jų tėvai neatmindavę tų laikų, kada jų kaimas įsikūręs šioje vietoje Myk-PutS I 22. Dar siuvėjui gyvam esant, draugai susitarė, kad vieną pakasus, kitas ateis pašiklausti apie aną šalį CvR IX 233. O paskui čia jūu pasistatė daugiau ūkininkų: šioje pusėje Vilkas, Vanagas, Put- rius; ten, anoj pusėj, — Lapė, Stagaras, Jurjonas, Ziobré SimonR IV 17 Duok man aną, šito nenoriu JablG 46. 12 Žr. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, p. 152. 18 Žr, J. Endzelin, Altpreussische Grammatik, p. 110. 40 $ 15. Įvardis tas, ta dabartinėje literatūrinėje kalboje pasižymi tur- tingiausia vartosena. 1) Įvardis tas, ta nurodo žinomą daiktą, išskirdamas jį iš kitų. Šiuo atveju įvardis tas, ta sakinyje akcentuojamas ir paprastai turi pažyminio funkciją. Dažniausiai tai, kas šiuo įvardžiu nurodoma, atskleidžiama po pagrindinio sakinio einančiu šalutiniu sakiniu. Vienais metais sumaniau aplankyti savo gimtinį kaimą, kuriame prabė- go mano kūdikystės gražiausios dienelés, ir pasivaikščioti po tuos lau- kus, po tas pievas, miškelius, kuriuose tiek daug pasiliko brangių jaunų dienų atsiminimų VienIMA 160. T ie grūdai, kuriuos tėvas uždirbo vasarą kasdamas griovius, pasibaigė BaltPV I 7. O tas ąžuolo kelmas, po kuriuo slėpdavome lietuviškas knygas, ar dar tebėra? VaičiūnD 246. Kluono sienų lentos tarpais taip pat buvo atsilupinėjusios, ir pro tas vietas juodavo vidaus tamsa VencGD 88. Ėjo sunkiausias metų darbas — mėšlavežis. Visas kaimas tą, kaip ir kitus lauko darbus, dirbo vienu metu Myk-PutS I 368. Kieno ta yra mergaitė? Gršl. (Toks sakinys gali būti palydėtas nurodo- muoju gestu). 2) Įvardis tas, ta nurodo anksčiau minėtą, žinomą daiktą, tarsi pakar- todamas jį, be pabrėžto išskyrimo. Tai vadinamoji anaforinė parodo- mųjų įvardžių vartosena. Šiuo atveju įvardis tas, ta sakinyje turi daikta- vardžio funkciją (eina veiksniu, papildiniu). Tėvas mūsų labai aržus, neiškentė, susikirto su Tekoniu, o tas ir įsiuto, kasdien dabar šaukia, kad išsikraustytumėm BaltPV I 75. Juozapota nustebusi sekė savo vyrą akimis ir laukė, ką pasakys. Bet tasai jau pro duris ėjo... BilR I 221. Jis (Pranaitis) nieko neatsakė, tik perliejo botagu kumelį, kad ta net šuoliais leidosi keliu Myk-PutS I 19. Rukinas su vai- kiukais ir Palapys išėjo susitaisyti vežimus ir kinkytis, nes jau žara rodėsi. Tiems besitaisant, prisirinko daugiau laidotuvininkų ŽemR II 155. Įvardžio tas, ta anaforinė vartosena; tur būt, naujesnė. — 3) Įvardis tas, ta dar vartojamas, panašiai kaip kitose kalbose artike- liai, tik jis čia nėra būtinas (ne obligatus), daugiau subjektyvaus pabrė- žiamojo pobūdžio, t. y. neapibrėžia nurodomo daikto. Šiais atvejais įvardis tas, ta sakinyje eina pažyminiu. Silpo jam nariai, nebebuvo jokios energijos, nei tos kojos bežings- niavo savaime, nei rankos besitiesė ko paimti VaižgRR I 89. Cinokiėnė, pa- laidomis kudlomis, išraudonavusi, net mėlyna, atpūtavusi nebeturėjo kam skelti į galvą. Iš to apmaudo ėmė dvaro gaspadorių keikti ŽemR II 68. Sunku, kad tie arkliai vis užimti. Tie daržai vis nebaigti Vlkv. Ko ta jaunystė kvaila nesapnuoja! MairRR I 110. Tokia įvardžio tas, ta vartosena nauja. $ 16. Įvardžiai šis, ši ir šitas, -a dabartinėje literatūrinėje kalboje var- tojami tokiais atvejais: 1) Įvardžiai šis, ši, šitas, -a nurodo žinomą, kalbančiajam asmeniui vi- sai artimą laiko ir erdvės atžvilgiais daiktą, išskirdami jį iš kitų, ir pa- prastai eina pažyminiais (pažymimasis žodis kartais gali būti numanomas). 41 — Phe! — pasišaipė Vilius, — toks mūsų mokytojas, toks tu. — Bet šiuos žodžius pasakė jis beveik šnibžda SimonR IV 54. Vilką vėl nupylė raudonis. Bet Martynaitis nė šį kartą to nepastebėjo SimonR IV 314. — A, tai šitas mano sūnus, — sako meisteris, ilgai ieškojęs toje kaime- 'nėje, ir kelia rankomis už ausų paėmęs mažulį CvR IX 82—83. — Nemo- kam mes orės dainų, — atsikalbinėjo Katrytė. — Kai linus sėsite, tada pa- dainuosim. — O šitos ar nemoki, Katryte? — paklausė Petras ir pradėjo: „Oi, tėtuši, tėtuši, oi, tėtuši, senasai, ko rymai lauke ant žambrelio?“ Myk-PutS I 70—71. , : Su laiko sąvokomis dažniau vartojamas šis, ši, o ne šitas, -a. Atrodė, šiais metais visur turi būti geras derlius VenclGD 257. Šį pavasarį ūmai įsigalėjo šiluma, staigiai pradėjo žaliuoti CvR IX 31. Atsi- traukis, bernužėli, nebraudįk širdelę, aš ne tavo, tu ne mano nuo šio va- karėlio KlpD 2. 2) Įvardžiai šis, ši ir šitas, -a (rečiau) nurodo anksčiau minėtą, žinomą daiktą anaforiškai, tiktai pakartodami jį. Sakinyje šie įvardžiai turi daik- tavardžio funkciją. Vyriškis ėmė vytis Alyzą. Šis kūrė neatsisukdamas, tik kojos mir- gėjo BaltPV I 199. Atsisukau į Petrą. Šis stovėjo lyg niekur nieko BaltPV I 90. Milkė smaigstė Povilą rudom akutėm, kol šis nusisuko į ša- lį BielDG 254. Didžiausias greitesnis, mažuosius paliko; šie vejasi verk- dami ŽemR II 323. Gaidys, pašokęs ant stalo, kutnojo vištas prie trupinių; šios mušėsi su katėmis apie puodelius ŽemR I 75. Visi svečiai sužiuro į Tautrimą. Bet šio veidas atrodė toks rimtas ir nekaltas, kad beveik nieko nebeliko jam prikišti SimonR IV 38. Paskui gimė Anskis, tada Mari- kė, visi pamečiui. O po keliolikos metų pertraukos — Martynukas. Prie šito ji beveik galvą padėjo SimonR IV 149. Anaforiškai vartojami įvardžiai šis, ši, šitas, -a mažai skiriasi nuo tos pat vartosenos įvardžio tas, ta. Plg. beveik lygiagrečiai vartojamus jvar- džius. šis ir tas: E, bet ko ten ir norėti iš Levuko! Mažas jis visiškai, pai- niojasi marškiniuose [...] Pikčiau sesers. Ši nors žliumbia dažnai, bet jau kai įsirems kada akimis į tėvą, tas nemitęs nusisuka šalin ir tik murma pro ūsus, kad, matyt, pats velnias išgalvojo pasaulyje tokius sutvėrimus kaip bobos! BaltPV I 8. 3) Įvardis šitas, -a kartais dar vartojamas kaip pabrėžiamasis (neapi- brėžiantis nurodomo daikto) artikelis pažyminio funkcija. Beveik apyverksnis šlepsena jis (Levukas) basom kojom suolu atgal, užkliudo sėdintį tėvą. Šis tuojau šaukia: — Vėl tu čia, a kad tave bala! Ne- bėra gyvenimo nuo šitų vaikų. Nei prisėst, nei kur galvą aišliet... Taip ir eina kaip aitvarai! BaltPV I 13, | § 17. Įvardis anas, -a dabartinėje literatūrinėje kalboje paprastai nu- rodo žinomą, labiausiai nuo kalbančiojo asmens laiko ir erdvės atžvilgiu nutolusį daiktą, išskirdamas jį iš kitų. — Nu, tai apie ką gi, vaikeliai, jums šiandien papasakoti? — atsisėdęs prie ugniakuro, kaip ir visados, paklausdavo Šmukštaras. — Apie tq patį, dėde, kaip ir aną vakarą — apie saulę ir mėnulį Vien IMA 182. Tikrai, 42 ana diena, kada senelis paskutinį kartą buvo lauke, jam taip aiškiai tebė- ra atminty, lyg tai būtų buvę vakar SimonR II 16. Jų vidury ir meisterio Jonas, petingiausias už visus, linksmiausias, ilgarankis, kuris lengvai pasie- kia aną galą stalo ir aprūpina kiekvieną mėsa, gėrimais CvR IX 125. Senuosiuose raštuose pasitaiko atvejų, kur įvardis anas ,-a, vartoja- mas daiktavardiSkai (eidamas veiksniu, papildiniu), atrodo, turi. labiau anaforinę parodomųjų, negu trečiojo asmens įvardžių reikšmę. Pvz.: Leisket Bernelus manespi eiti ir nedrausket anu [...] Ir pamielawa anus, ir rankas sawa vschdeia ant tu, bet szegnoia anus Mz 96—97 (šalia tas formos ta pačia reik$me)'t. Kristus ne tiiaus isch pradzios swieto [...] ant szemes |[...] ateia, nei wel toiaus pa sugrieschijmo Adamo, a nam dabar beesant Raiuie BP I 7. Janas ne toksai linkstans makitaias ira, ghis nessibaida ir pacziam Karaliu apie io newieschliba giwenima sakiti ir ana apbarti BP I 37. ... jei kuris negali [...] įsitėpti, kas per girios tenai seno- vėje yra buvusios, tas tepaklausia savo senųjų, anie jam papasakos DaukRR 166. Bet nors pačios giminės išgaišta, vienok jų raštai palikta, o anuose jų amžina garbė užrašyta DaukRR 42. Žinoma, tarp šių ands, -a vartojimo atvejų ir jo vartosenos trečiojo asmens reikšme labai mažas skirtumas. Šie atvejai atspindi paskutinę anas, -a perėjimo iš parodomųjų į asmeninius grandį. Reikia pasakyti, kad anaforiškai, sprendžiant pagal įvardžių tds, ta, šis, ši atitinkamą vartose- ną, dažniausiai pasakomi vardininkai, kiti linksniai šia reikšme retesni (žr. pavyzdžius §§ 15,2; 16,2). Gal būt, tai buvo viena iš prielaidų susida- ryti rytinių aukštaičių tarmėse supletyvinei trečiojo asmens įvardžio pa- radigmai. Šalia jau iš seno vartojamų jis, ji formų trečiojo asmens reikšme imta vartoti ir andės, -ū vardininkai ta pačia reikšme. Senieji mūsų raštai labai gražiai atspindi šią ands, -a ir jis, ji formų trečiojo asmens reikšme nenuoseklaus vartojimo faze'®. § 18. Įvardis tas pats, ta pati turi panašią reikšmę, kaip įvardis tas, ta, tik ji šiek tiek diferencijuota įvardžio pats, -i reikšmės. Vienais atvejais įvardis tas pats, ta pati yra tikras parodomasis. Jis nurodo žinomą daiktą, pabrėždamas, kad tas daiktas yra ne kitas, o tas. - Šiuo įvardžiu nurodomas daiktas paprastai lyginamas ar gretinamas su kitu daiktu, kita to paties daikto būsena, tuo būdu jis lyg išskiriamas iš kitų tos pat rūšies daiktų. Taip pat įvardis tas pats, ta pati gali būti vartoja- mas anaforiškai, nukreipiant klausytojo dėmesį į anksčiau minėtą daiktą. Menininko kelias socialistinėj visuomenėj, be abejo, bus tas pats, kaip ir visos pažangiosios inteligentijos... VenclGD 333. Gal tik balsas pri- minė tą patį Tadą, su kuriuo Povilas visai netikėtai susipažino saloje BielDG 93. 4 M. Mažvydo raštuose anas, -a formos šalia jis, ji formų trečiojo asmens reikšme (ir tai nelabai aiškia) vartojamos retai, žr. dgs. vard. anis Mž 510, dgs. gal. anus 36, 99, 302, 512, 581, 588, dgs, al. anumpi 96. '5 Slavų kalbose susidaryti supletyvinei paradigmai trečiojo asmens reikšme buvo ir kai kurių morfologinių priežasčių, žr. II. Sl. Uepmwsrx, Heropugueckas rpaMMaTHKa pyccKo- ro s351Ka, Mocksa, 1954, p. 207. 43 Langeliai seni, maži; tie patys apkerpėję, muselių numarginti: matyti, niekados ne§luostomi ZemR I 172. Sunsnukis, suk¢ius, skuralupys! Visą vasarą plikiausi jo laukuose, o ką turiu? Puspure bulvių atkišo, ir tos pačios vėjo nupūstos, žaliuonim paėjusios... BaltPV I 17. Kitais atvejais įvardis tas pats, ta pati neturi parodomiesiems būdingo apibrėžiamojo elemento. Jis nurodo ne žinomą daiktą, o tik daikto tapa- tuma, neapibrézdamas jo kitų daiktų tarpe. Šiais atvejais įvardžio tas pats, ta pati reikšmė yra artima neapibrėžiamojo įvardžio vienas, -ū reiks- mei (žr. $ 30). Žiūri ir žiūri visį tą pačią vietą, tik vargu bau kas būtų atspėjęs, ar jis ką mato VaižgRR I 44. Savo kūno nelepino, drabužiai visuomet tie patys, juodi apdilę... ŽemR II 390. | B) Ypatybes nurodantys parodomieji įvardžiai. $ 19. Įvardžiai toks, -iū, šitoks, -ia, ahoks, -ia yra išvesti iš tas, ta, šis, ši, šitas, -a, anas, -a su priesaga -oks, ia, kaip slavų (plg. s. sl. Taks, rus. rTaroū, lenk. taki). Latvių kalboje šios reikšmės būdvardžiai sudaryti su priesaga -ūds, -a: šūds, -a, tūds, -a, plg. liet. vienodas, -a. Įvardžiai toks, -ia, šioks, -ia, šitoks, -ia, anoks, -ia nurodo iš konteksto iškylančią žinomą daikto ypatybę kitos ypatybės atžvilgiu. Tarp toks, -ia, šitoks, -ia ir anoks, -ia panašus reikšmės skirtumas, kaip tarp įvardžių fas, ta, šitas, -a, anas, -a. Tačiau dabartinėje literatūrinėje kalboje jau galima pastebėti apibendrinimo tendencijų. Toks, -iū dažnai vartojamas vietoje kitų įvardžių. Šitoks, -ia ir anoks, -ia retesni. Įvardis šioks, -ia parodomųjų reikšme pasitaiko dabar tik žemaičių tarmėje ir iš tos tarmės kilusių rašy- tojų raštuose. į — Bobule, pasek man pasaką! — prašė jisai (Antanukas) senelę. — Seku, seku pasaką, kremta vilkas ašaką, kremta, ryja, nepraryja ir už- springsta, — erzina jį Alena. — Ne tą, aš tokios nenoriu, — pyksta Antanukas KrėvAP 134. Ne, Petras vis dėlto buvo ne toks, kaip Jonas, ir ne toks, kaip visi kiti BaltPV 194. Manau sau: jeigu jau aš šitoks patinku mokytai poniai, tai dar labiau patiksiu su gurgždančiais batais CvR III 100. A no kj (tokį, kaip anas) prisiaugink bent vieną (arklį), ir ne- bereikės nuolat dejuoti Jrb. Atsiminė Katriukė motulės pamokymą, kad tai vėlės, vietos negavusios, šiokiais vakarais (tokiais, kaip šis, — vėjuotais, darganotais) taip žmonėms prisimenančios maldos reikalingos LzPR I 367. Nagines po kelių pasirišęs, surinkau 16 pūrų gilių, šioks bebūdams (81 m. eidamas) Ggr. § 20. Įvardžiai toks, -ia, šitoks, -ia, anoks, -ia, be minėtosios pagrin- dinės savo funkcijos, gali tik pabrėžti ypatybę arba daiktą. Kai sakinyje nurodomas pabrėžiamų ypatybių arba daiktų santykis su kitomis ypaty- bėmis, daiktais ar tam tikromis aplinkybėmis, kartu su pabrėžiamąja funk- cija įvardžiai išlaiko ir apibrėžiamosios funkcijos elementus. Pabrėžiamąja funkcija taip pat dažniausiai pasitaiko įvardis toks, -ia. O Elena jautėsi.tokia bejėgė jam ką nors padėti! VenclGD 5. Bet jam toks juokas, toks juokas, kad bėgdamas beveik su visa velėna pargriavo SimonVK I 15. Ir jau dabar mane toksai šviesus, kaip saulė, 44 džiaugsmas ima KorsRn 74. Pastogė, kurioje prabėgo pirmieji Tomo vai- kystės metai, įruošta iš seno vagono, sulopyto skarda, buvo tokia maža, kad ir iš menko nuotolio atrodė panaši į avilį CvR III 13. Kaipgi aš pareisiu nakčia?! Šitoks ilgas kelias. Mane dar vilkai sudraskys BaltPV, I 169. Ar čia seniai ano ks vaikis (puikus) nuskendo! Grg. Šie įvardžiai (kartu su pabrėžiamosiomis dalelytėmis, dažniausiai šau- kiamajame sakinyje) gali suteikti pabrėžiamam daiktui neigiamos kokybės atspalvį. — Anokia ten ne patalynė! — šokosi Rukinienė: — dvi pagalvėlės kaip silkės ir patalai dvaknelės... vieni įpilai! ŽemR II 143. To ks ir paukš- tis, kad savo lizdą teršia Pn. Šito ks čia turtas (menkas turtas) Skp. § 21. Naujai sudarytas samplaikinis įvardis toks, -ia pat, (panašiai kaip įvardis tas pats, ta pati) nurodo žinomą daikto ypatybę kitos ypatybės san- tykiu arba tik ypatybės tapatumą, neapibrėždamas jos. Pastaruoju atveju įvardžio toks, -ia pat reikšmė priartėja prie neapibrėžiamojo įvardžio vie- noks, -ia reikšmės (žr. $ 30). Šiaip jau lūšis tokia pat baili, kaip ir kiaunė VaižgRR I 67. Šitai tokia pat banda po krūmus lando; paupiais rékauja tokie pat žasų pulkai, kokius ir aš kadaise Šventosios pakraščiais ganydavau BilR I 132. O darbas visur toks pat ŽemR I 227. § 22. Naujai sudarytas samplaikinis įvardis pats tas, pati ta nurodo, kad daiktas yra toks, kokio reikia. Vanduo pats tas: nei šiltas, nei šaltas Ktk. Ana skarelė per maža, o šita tai pati ta Krok. Patys tie vaikai obuoliam krėsti Ėr. Pati toj atnešt — argi tu pakelsi Rdm. $ 23. Tarmėse pagal įvardžių kas? tas santykį yra susidarę kaip atlie- piamieji žodžiai parodomieji įvardžiai tatrūs, -a (šalia katras, -a), turis, -i (šalia kuris, -i), teli, tėlios (šalia keli, kėlios), tiekas, -a (šalia kiekas, -a), pvz.: Katrafi duosi, tatraf imsiu Als. Kuriuo išeis, turiuo ir pareis „Kal. Keli buvo, teliūs ir paėmiau Kal. Kiekas danguj žvaigždelių, ti e- kas žemėj skylelių (rugiena) Rod. Daugelis jų dabar pakeičiami įvardžiu tas, ta. Be to, tarmėse vartojami parodomųjų įvardžių reikšme kompozitai: itas, -a „šitas“ Tvr, Lz, Švnč, Vrnv, Dv, Pls, Dgl§, Grv, Brsl, Šlu (plg. lat. aukšt. itis)'*, itokis, -ia ,Sitoks" OG 272, titoks, -ia'? „šitoks“ Als, Sint, tytoks, -ia Kv, Grsl, šišioks, -ia „šitoks“ Sint, Als. Tarmese ir senuosiuose raštuose dar pasitaiko įvairių formu iš jvar- dziy tas, ta, toks, -ia ir kt. su sustingusiomis postpozicijomis, pvz.: tasid, toja, taja'® „tas pats“ Uzp, Jz, Kp, Skp, Sv, Ds, Pnd, Ut, Vj, Sim, Ign, 18 Pirmojo démens aiškinimas "gali būti dvejopas: 1) i— yra kilęs iš parodomųjų įvardžių šaknies *i- (žr. J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, Riga, 1951, p. 537), 2) i- yra issirutuliojes iš pabrėžiamosios dalelytės it (*iti) (žr. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Worterbuch, Heidėlberg-Gėttingen, p. 189). 17 Dėl šio įvardžio pirmojo dėmens žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1958, p. 219—220. 18 Postpozicija -ja gali būti kilusi iš ide. "io. šaknies įvardžio (žr. K. Būga, Lietuvių kalbos. žodynas, I, p. 78). 45 KY tassila liezuwis DP 7, tosia (mot. g. vns. kilm.) KL 42; tasiag, lojag, tajag „tas, tas pats": Tasiag métas DP 27, tiesiag patis sąnariči DP 8, tosidg dienos DP 609, tyiag kraszty DP 59, tomisiag nidememis DP 161, tamegiag kune DP 584, tusiqiag nusideiimisia DP 510; to- kiaiag iszeiga DP 33; tasieg, tojieg, tatieg „tas, tas pats": toieg mote- riszke DP 369; tdieg Diéwo warddn DP 252, tanie g paszen dieną BB 1 Moz 7, 13, t#iég wardu DP 253, tdisieg zédzeis DP 149, tatiegDP 176; tasiau, tojau, tajau „tas pats": tasiau Cipribnas DP 205, tosidu ne- gédzios ūkis DP 7, ik taiiéu diénai DP 109, per tajau tawa Sunu Mz 298, tdgisiau zédzeis DP 361; tasiaug, tojaug, tatiaug „tas pats": tasieug Péwilas DP 187, tqiaug diėną DP 190, t#iaug metū DP 193; toksjai „toks pat" K, tokiusiéu zb6dzius DP 141. 5. Klausiamieji-santykiniai įvardžiai § 24. Klausiamiesiems-santykiniams jvardziams galima priskirti: kas, koks, -ia, kuris, -1, katras, -a, keli, kélios (ir keleri, kélerios), kelifitas, -d, kieno. Tie patys įvardžiai, priklausomai nuo sakinio rūšies ir įvardžio uz- imamos vietos sakinyje, atlieka dvejopą funkciją: klausimo ir santykišką (jungiamąją). 1) Klausimo funkciją minėtieji įvardžiai turi klausiamuo- siuose sakiniuose. Jais klausiama apie daiktą arba ypatybę. Kas yra konk- retūs daiktai ir ypatybės, apie kuriuos klausiama, paaiški tik iš atsakymo (jeigu toks yra). Kas ten šlama? — ė vėjo papūstas lapelis, ėgi gūžtoj nubudęs sujuda paukštelis. Kas ten treška? — ė vilkas: dieną, mat, užuodžia, iš naktinės medžioklės per pakrūmes skuodžia. BaranAS 24. Motynėlė, širdužėlė, k o- kioms sėkloms sėti? JV 468. Kurie vėjai tave atpūtė? Būg. Močiute mano, širdele mano, katrą man duosi šitų margų skrynelių? JablRR I 579. Sarkele, varnele, keli tavo vaikeliai? NS 208. Kelerius metus ištar- . navai mieste? JablRR I 224. Kelintus ans čia metus yr, trečius ar ket- virtus? Krt. Kieno rankomis kraičiai mergiotėms sukrauti? Jo rankomis, ne tavo VaižgRR I 129. 2) Santykišką (jungiamąją) funkciją minėtieji įvardžiai turi sudėtinia- me prijungiamajame sakinyje. Jais jungiamas šalutinis sakinys prie pa- grindinio, ir šalutinio sakinio turinys nukreipiamas į pagrindinio sakinio centrą — veiksmažodžio formą arba į pagrindiniame sakinyje esantį pa- rodomąjį įvardį ir juo nurodomą daiktą bei ypatybę. Parodomasis įvardis pagrindiniame sakinyje eina atliepiamuoju žodžiu, kartais jis numanomas. Šimtai žino, kas ant meisterio liežuvio užsėdo: aviną Anundžiu, o Anundį avinu vadina CvR IX 23. Kas nori laimę darbu pasiimti, tam mu- sų žemėj gera ir gražu MontvRn 17. Aš pakilau suglumęs, mažai tenutuok- damas, kur esu ir koks dabar laikas BaltPV I 67. Su kokiu sutapsi, toks pats patapsi Nm. Vėlgi ražienos riogso neskustos, bulvės neatrinktos sėklai, nebeįmanau, kurio galo griebtis BaltPV I 17. Padainuosim tan dainelę, kurios vakar nedainavom JD 958. Kalba vienas — gražu, pasi- 46 klausai kito — tartum medum tepa. Nebežinai, katro ir teisybė VaičiūnD 25. Katruos anksčiau sodinau (burokus), tie geresni Vlkv. Kieno burna karti, tam ir medus nesaldu PP 261. Lietuvių kalboje klausiamųjų-santykinių įvardžių abi funkcijos nėra galutinai atsiskyrusios viena nuo kitos'?. Netiesioginio klausimo sakiniuo- se įvardžiai kas, koks, -ia, katras, -a, kelintas, -a ir kt., be jungiamosios funkcijos, gali išlaikyti dar ir klausiamąją. Šalutiniai sakiniai, prasidedan- tys klausiamaisiais-santykiniais įvardžiais, turi klausiamąją intonaciją. Mara. Pasakykite, kas mano motina? Algaudas. Aš tau sakiau, kad tavo motina, tave pagimdžiusi, mirė VaičiūnD 386. O naktie šaltoji! O nak- tie ledine! Pasakyk, koks kelias veda į tėvynę? SNėrR I 40. Eičiau klaus- čiau paukštužių, eičiau klausčiau raibųjų, katra šalia parjoja brolelis? JD 716. Ar nežinai kartais,« keliomis (kelintą valandą) ketino jis at- važiuoti? JablS 53. Klausiamieji-santykiniai įvardžiai klausimo funkcija yra senesni. Jų santykiška funkcija antrinė. § 25. Kiekvienas klausiamasis-santykinis įvardis, atlikdamas vieną ar kitą funkciją, turi savo skirtingas reikšmes. a) Kas dabartinėje literatūrinėje kalboje paprastai nurodo daiktus. — Iš kur atėjai, kas esiir ką čia veiki? — paklausė medininkas. — Iš kur aš atėjau ir ką veikiu, tamstai nerūpi, o kas esmi, ko beklausi? Juk matai, esmi moteriškė, ne be pono žinios apsigyvenau čionai ir nebi- jau nė vieno LzPR I 275. Jūs gaidžiai su vištoms ir kas mėžinį krapstot, bėkit skubinkitės ben kartą dar pasilinksmint DonR 65. Senuosiuose raštuose ir tarmėse užtinkame įvardį kas ir ypatybės nu- rodymo reikšme, pvz.: Kuo budu Adwėnta apwaikszciot DP 4. ..o kuo metu seia, nekurie puofe pds kiatą MP 97*. Atsibudęs klausia: K a s stotis? Tt. Po langu sėdėjau, per langą žiūrėjau, kas veidas bernelio, kas plau- kas žirgelio Dglš. , Dabartinėje literatūrinėje kalboje kas tokia reikšme pasitaiko sustin- gusiuose pasakymuose, dažnai su pabrėžiamąja dalelyte per, pvz.: Kuo vardu žaltys, ten jei kas paminės, — nebepamatysit niekados manęs SNėrR I 427. Kas jis per žmogus? VenclGD 123. Kas yra senas įvardis, turintis atitikmenų ir kitose ide. kalbose. b) Koks, -iū nurodo kokybines daiktų ypatybes. Koks ten kalas žiedelis iš po šalmo žolėsė MiežML 98. Vidury stalo garavo dubuo baltutėliai užlietų kukulių, kokių aš niekad nebuvau val- gęs namie BaltPV I 37. Koks, -ia daryba kaip įvardžio toks, -ia, atitinkamai lat. kūds, kaip tūds. : : : c) Kuris, -i ir katras, -a, skirtingai nuo įvardžio koks, -id, nurodo ski- riamąsias daiktų ypatybes. Paprastai kuris, -i nurodo vieno iš daugelio daiktų skiriamąsias ypatybes, katrdas, -ū — vieno iš dviejų daiktų. Tokia 19 Tai vienas iš argumentų, kad klausiamųjų-santykinių įvardžių nereikia skirti į du atskirus skyrius. 47 katras, -ū reikšmė susijusi su jo daryba. Priesaga -t(a)ras, su kuria išvestas katrūs, iš senovės turėjo dviejų sąvokų priešpastatymo reikšmę??. Kuriai kalbai artimiausia lietuvių kalba? Aš jūsų klausau, ir ji at- rodo man labai skambi ir graži VenclGD 273. Tuos, kurie lips, baidys iš visų pusių biauriausios šmėklos BilR I 146. Katras judu kaltesnis: tu ar Jonas? JablRR I 224. Bepigu, kad dabar galėčiau parodyti, katras ver- tesnis meilės, krosnis ar ta žmogysta? ŽemR I 88. Įvardis kuris, -i, eidamas jungiamuoju žodžiu, kai pagrindiniame sa- kinyje nėra atliepiamojo žodžio, įgyja artimą anaforinės reikšmės parodo- miesiems įvardžiams reikšmę. Sugrumėjo perkūnas, ir, pakėlę galvas, juodu pamatė didžiulį juodą debesį, kuris jau buvo užgožęs pietinę dangaus pusę VenclGD 530. Meisterienė nešasi puodą, ku ri Jonas atima. iš jos, pastato ant mūriuko CvR IX 61. Tarmėse (pvz., Skapiškio, Alantos, Palūšės, Kuktiškių ir kt. apylinkė- se) kuris, -1 beveik visai nevartojamas, išsiverčiama su įvardžiu katras, -a. Vietoje kuris, -i lietuvių kalboje dažnai pavartojamas prieveiksmis kur. Mes esam tie patys varniukai, kur tu iSgelbéjai nuo bado BalcGP 44. Ei, eisiu, eisiu į tq Zemele, kur yra be vargeliy JD 756. Įvardis kuris, -i (plg. lat. kurš) greičiausiai yra sudarytas iš prieveiks- mio kuf ir įvardžio jis, ji*'. Dar pasitaiko nesuaugusio šio prieveiksmio su įvardžiu junginių, plg.: Paėmė tą lempą, kur ji labai gera buvo JablRR I 494, d) Kieno nurodo daikto priklausomumą. Kas gi užuolaidą judina lango, kieno balta rankelė? SNerR 1 285. Kieno skylė, tas ir lopo Jnš. : Įvardis kieno yra sustabaréjes vns. kilm. linksnis, panašiai kaip mano, tavo, savo. Tarmėse pasitaiko ir linksniuojama šio įvardžio forma kiends, -ū, plg.: Klausia bobop, kieni vaikai Lz. Kiena toj karvė? Zt. e) Įvardis keli, kėlios ir iš jo išvesti su skaitvardžių priesagomis ke- eri, kėlerios, kelifitas, -ū nurodo daikto kiekį. Keli jūs čia būsit rytoj? JablRR I 224. Keleri tavo marškiniai? JablRR I 224. Kelintu teliu karvė? Ds. | Tarmėse ir senuosiuose raštuose daikto kiekiui nurodyti vartojamas dar įvardis kiekas, -a (-a) (abi formos dažnai yra savarankiškos, vartojamos |, kaip negimininės)., Kieku arklių važiavo? Dkšt. Kiekdai žmonių šiandei pusrytis vir- tas? J. Itgumas jo tieksay ira, kieksay ir ptatumas Bt Apr 21,16. $ 26. Kai kurie klausiamieji-santykiniai įvardžiai sakiniuose be klau- siamosios intonacijos arba retoriniuose klausimuose nebeturi savo tiesio- ginės reikšmės. 20 Zr. A. Meite, BBepeHNe B cpaBBuTeAbHOe H3y4eHHe HMHAOEBPONEHCKHAX S3LIKOB, Mocksa-Aenunrpap, 1938, p. 282. *! Zr. J. Schmidt, Die griechischen ortsadverbia auf vt, vig und der interroga- tivstamm ku, KZ, 32, p. 401. 48 a) Su įvardžiu kas teigiamuosiuose sakiniuose reiškiamas neigimas, o neigiamuosiuose — teigimas to, apie ką turėtų būti klausiama. Gal dainą kokią moki, teta? — Kas ten mokės (nemoku)! Grv. Ko čia tik nebuvo?! Puodžiai, skardininkai, kepėjai su savo margintais tes- lainiais ir kurpiai, molinių švilpukų, žaislų pardavėjai, kiaury indy nituo- tojai, kubiliai, ra¢iai CvR III 54—355, b) Įvardžiai kas (budvardiska funkcija), koks, -ia, kuris, -i ir kt. pa- brėžia, kad jy nurodomas daiktas yra didelis, gausus, puikus, kartais, prie- šingai, niekingai mažas, prastas, menkas. + Kas jo pečiai (platūs)! Ln. Kas to vaiko įstabumas, gabumas! Grž. Kas tų rūtų žalumas JD 748. O pati ir dukterys kokios audėjos! Per kelias mylias tokių nerasi Myk-PutS I 275. Razaliot, kelkis, žiūrėk, jau kuris metas (jau vėlu) VienIMA 20. c) Įvardis koks, -iū pabrėžia kokybinės ypatybės kiekį. Žiūrėk, iškrito pirmas sniegas. Koks baltas jis, koks jis švelnus! KorsRn 108. Ko ks gražus mažytis mūsų kraštas, — kaip lašelis tyro gin- taro SNėrR I 476. Lietuvių kalboje pastebima specifinė įvardžio kas vartosena su veiks- mažodžio (ne)būti (kartais ir kitų veiksmažodžių) asmeninėmis formomis. Tokios konstrukcijos eina viename sakinyje su kitų veiksmažodžių for- momišs. Maža žmonių buvo — nebuvo kas dirba (nebuvo dirbėjų) Lnkv. Nueinu šieno — nėr kas ima (nėra šieno) Svné. Isbuéiavo jaunas mergas (kariai), kad būtų kas grįžtant laukia SruogD 14. Juk moteriškos darbo nėra ko parodyti ŽemR I 173. Galima spėti, kad tokios konstrukcijos su įvardžiu kas išsirutuliojo iš prijungiamųjų sakinių, kuriuose kas, be abejo, atliko jungiamąją funk- ciją, plg.: Ar yra tenai, kas darbą dirba (ar yra tam žmogus)? Jabl. 6. Neapibrėžiamieji įvardžiai $ 27. Neapibrėžiamieji įvardžiai apytikriai, apskritai arba labai bend- ru santykiu nurodo daiktus arba jų ypatybes ir palieka juos konkrečiai neapibrėžtus ir nežinomus. Neapibrėžiamieji pagal daiktų ar ypatybių nu- rodymo santykį yra priešpastatyti parodomiesiems. Pirmieji nurodo neži- nomus, neapibrėžtus, o antrieji — žinomus, apibrėžtus daiktus??. ** Pagal bendrą neapibrėžiamųjų reikšmės pobūdį į šį skyrių įeina mūsų gramatikose išskiriami ne tik nežymimieji, bet ir vadinamieji pažymimieji (visas, -ū, kitas, -a ir t. t.). Is tikryju tiek nezymimieji, tiek vadinamieji pazymimieji galutinai neapibrézia nurodomo daikto ar ypatybės, plg.: Kazkas sakė. Visi sako. Kitą kartą pasakysiu. Mums neais- ku; kas yra tie visi, taip pat nežinoma, kada bus kitas kartas. Jie išsiskiria savo siaures- nėmis reikšmėmis, Išskyrus pažymimuosius įvardžius, neįmanoma išvesti bendro santykio, kuriuo jie, skirtingai nuo kitų įvardžių, nurodo daiktus ar ypatybes. Todėl gramatikose vadinamieji pažymimieji įvardžiai iš viso neapibrėžiami, išskaičiuojamos tik jų atskiros leksinės reikš- mės. Čia duodamoje klasifikacijoje pažymimasis yra vienas įvardis pdts, -i, kuris lietuvių kalboje griežtai skiriasi nuo kitų įvardžių ir savo kilmė, ir reikšmės pobūdžiu. Jau A. Ba- 4, Kalbotyros klausimai VI. 49 Neapibrėžiamųjų įvardžių lietuvių kalboje yra gana daug. Visi jie nėra vieno galo ir skirstytini į keturias grupes. -A.Neapibrėžiamieji-nežymimieji įvardžiai. $ 28. Šie įvardžiai apytikriai, apskritai nurodo neapibrėžtą daiktą arba ypatybę, neiškeldami jų santykio su kitais daiktais ar ypatybėmis. Čia pri- klauso įvardžiai kas, koks, -ia, kuris, -i, katras, -a, keli, kėlios, kieno, kurie iš seno kartu su klausiamąja turėjo ir neapibrėžiamąją reikšmę. Su šiais įvardžiais lietuvių kalboje yra daug naujai sudarytų tos pačios reikšmės sudurtinių ir samplaikinių įvardžių: kaZkas (iš junginio kas žino kas), ka- žin kas, kažkoks, -ia, kažin koks, -ia, kažkuris, -i, kažin kuris, -i, kažin kat- ras, -ū, kažkieno, kažin kieno, kas nors (su antrąja dalimi iš veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvio norįs), koks, -ia nors, kuris, -i nors, katras, -a nors, kieno nérs, bet kas, bet koks, -ia, bet kuris, -i, bet katras, -a, bet kieno, kai kas, kai kuris, -i, kai katras, -a, kai koks, -id, kdas-ne-kas, kuris-ne-ku- ris, kuri-ne-kuri. Neapibrėžiamųjų-nežymimųjų reikšmę taip pat turi iš įvardžio keli, kėlios išvesti su skaitvardinėmis priesagomis kėletas, keleri, kélerios, kelifitas, -ū. Neapibrėžiamųjų-nežymimųjų reikšmę dar gali gauti kai kurie parodomieji, netekę apibrėžiamojo elemento, pvz., įvardis toks, -iū „vienas (vok. ein), kažkoks". Iš parodomųjų yra samplaikinių neapi- brėžiamosios-nežymimosios reikšmės įvardžių: šis, tas, šioks toks, Siokia tokia. Šios grupės įvardžių reikšmę dar gali gauti įvardžiai vienas, -a, ki- tas, -ū ir samplaikinis vienas kitas, viena kita (jų pagrindines reikšmes žr. toliau). , Svetimose parapijose, jeigu nori kas pasigirti nauju rūbu, madiškais kailiniais, pušnimis, ratais, — mėgsta sakyti: pagramantiškio darbas! CvR IX 8. Puodui juk kasdien, kad kokį viralą verdi, druskos ne tiktai, bet dar ir uždaro reikia DonR 49. Taip artojai ir jaučiai dirbo be sustojimo, ne- bent kuriam žuobris sugedo Myk-PutS I 68. Mažai katrą žodį gerai pasako Jrb. Karvių čia buvo aštuonetas melžiamų, dvi mituliukės, keli veršeliai BaltPV, I 197. Kas prileis prie karaliaus?! Kuriam pasiskusi, kam ten rūpi kieno vargas? ŽemR II 186. Antanukui baisu vienam gulėti lo- voj. Jam vaidenasi, kad pirkios vidury stovi kažkas kaip arklys ir lin- guoja galva KrėvAP 123. Ant tiltelio sustoju ir pasilenkęs žiūriu, kaip sru- vena vanduo: man rodos, kad vandeniu plaukia kažin kokie gyvi daiktai ir tarp savęs taip maloniai šnekasi BilR I 120. Kažkuris dirban- čių pasakė keletą žodžių, kiti pritariamai nusi juokė BaltRn 18. Kažin ranauskas (zr. jo Kalbomokslis lėtuviszkos kalbos, Tilžėje, 1896, p. 35) įvardį pats, -i skiria į atskirą grupę ir vadina jį netikrąja įvarde. Ankstesnėse mūsų gramatikose pažymimųjų įvardžių nebuvo. Tik J. Jablonskis savo 1919 m. gramatikoje (žr. P. Kriaušaičio ir Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gra- matika, Vilnius, 1919, p. 50—51) pirmasis išskyrė lietuvių kalboje pažymimųjų įvardžių skyrių. Pažymėtina, kad jo 1901 m. gramatikoje tie patys pažymimieji priskiriami dar prie parodomųjų. Kitose to meto ir vėlesnėse lietuvių kalbos gramatikose ne visada išski- riami pažymimieji įvardžiai. Pažymimųjų įvardžių skyriaus savo gramatikose neduoda A. Leskinas ir J. Otrembskis (žr. Litauisches Lesebuch mit Grammatik und Wėrterbuch von A. Leskien, Heidelberg, 1919, p. 159—161; J. Otrębski, Gramatyka języka litews- kiego, tom III, Warszawa, 1956, p. 134— 161). 50 kieno čia būta, valgyta Slm. Prakapas jau turėjo tokį paprotį: gerdavo tik tada, kai kas nors jam pastatydavo CvR III 60. Antano jis neišpa- sakytai gailėjo, norėjo kokiu nors būdu padėti BilR I 81. — Pašaukit man kurį nors mužiką! — suriko iš vežimo supykęs ponas BilR I 174. Čia nėra reikalo ieškoti kieno nors kaltės VaičiūnD 138. Dabar aš sugrįšiu namo, parsivešiu uždirbtą alga ir kalbėsiu storu balsu, kaip Jurgio brolis Petras. Ir nebežaisiu aš daugiau su bet kuo BaltPV I 115. Kam, girdi, prastam žmogui graži žmona, prastas, girdi, paims bet kokią — ne šilkais gi jam žmoną pustyt, ne milais rėdyt! BaltPV I 50. Niekas nebūtu „galėjęs pasakyti, kad Mykoliukas bet kada su bet kuriuo būtų nesu- tikęs, nesugyvenęs ir išsipravardžiavęs VaižgRR I 38. Katro tau reikia? — Duok bet katrą Kp. Šeši vyrai sparčiai žingsniavo, stengdamiesi eiti taip, kad pakelės medžių kamienai ir krūmai pridengtų juos nuo bet kieno mesto į kelią žvilgsnio Myk-PutS I 164. Kai ką sužinojau iš ve- žėjo Pranciškaus, o kai ką ir pats prievaizdas Pšemickis išsišnekėjo Myk-PutS I 74. Kai kurių namų balkonuose jau suplevėsavo raudonos vėliavėlės VenclGD 189. Vaikai, bėkit kai katras, aineškit vandenio Slm. Pasiprašykit į talką kai kokį žmogų Prn. Norėjo eiti pas Pakšį ir mano tėvas, bet jį sudraudė motina: — tik tu jau nesikišk: kam-ne-kam, o mums tai bus bėda — dar padegs paskiau VienIMA 74. Šiandien kaimas tūnojo tylus, mieguistas, atsargus, nusigandęs. Kuriam-ne-kuriam kieme sugirgžda durys, pasirodo kas nors iš senesniųjų — vėl dingsta daržinėj ar pašiūrėj Myk-PutS I 234. Vokiečiai gana greitai ištuštino butelį degtinės. Po jo ėjo antras, paskui dar keletas VencIR III 229. Kel e- rios girnos jau sudilo, malūne besisukdamos VenclR III 13. O rytojaus dieną šeimininkas pasiskundė. — Nesuprantu, kas su tuo sarčiu darosi. Kelintą dieną vaikšto kaip žebenkščių nujodytas BaltPV 97—98. Labai seniai gyveno toks pirklys, jis turėjo daug žemės, prekių ir pinigų Balči VN 69. Nors daugiausia visų tų daiktų ponui turėdavom pristatyti, bet ir mums šis tas kliūdavo BilR I 107. Kol troba gali pastovėti, vis šiokia tokia nauda ŽemR II 329. Vieną sekmadienį pasiekė Užuo- žerius žinia, kad Pečiūra jau esąs Ukmergėje VienIMA 47. Nerasi pas jį . beržo ar obels, kur nekabėtų mažučiai nameliai. Kiti net spalvingai nu- dažyti CvR IX 31. Nuolat pasakodamas tas pačias ligoninės istorijas, Die- vulis kaskart vienu, kitu žodeliu, vienu kitu išmislu jas pagra- žindavo ir ilgainiui jau ir pats nežinojo, ar taip iš tikrųjų buvę, ar tik jo sugalvoia CvR III 98. Tarmése ir senuosiuose raštuose yra dar daug neapibréziamujuy nezy- mimųjų reikšmės samplaikiniy ir sudurtiniy įvardžių, pvz.: bi kas Lkv, Krtn, Sauk, Všk, Rdm, bi kéks Sauk, bi kokis Rdm, koks toks „šioks toks“ Sint, kas kuris „kai kuris“ KoG 71, kiekas tiekas „šioks toks" J, kana kas „kažkas“ Jz, J, kana kas Uzv, kana koks M, kap kas „kai kas" Sauk, Lp, kai kitas „kai kuris, kuris nors“ Vdzg, jeib kas „bet kas" JnG 108, jeib koks „bet koks" Sint, tykokis ,.kazkoks" Vik, kajikas ,kazi kas" Als, Varn, kajakas , kazkas" SD 121. 51 Tarmines formas padidina įvairūs variantai iš klausiamųjų įvardžių su veiksmažodžio žinoti šaknimi ir sutrumpintais jos formantais, taip pat su veiksmažodžio norėti formomis norįs, norinti bei iš jų išsirutuliojusiais žodžiais, pvz.: kazino kas Krt, kažino koks Plt, kaži kas Jrb, DKS, kaži koks PgrT 60, kaZinc kas Arm, kaZinec kas Arm, kaznec kas Vlk, Rod, kazne kas Alv, kazno kas Ds, Skp, Dbk, Ktk, kazno koks (kažno kokio BaranLM 37), kažno katras Ds, kažnai kas Dbk, kažnoc kas Lp, kas norįs LC 1883, 4; SD 31, koksai norįs I, kas nor Dbk, Kš, kas nor Lp, kas néns Sauk, Sl, Rm, Pc, koks nons Grk, kas norint Všk, kas norint Lkv, kas norints Grdz, kas nérints Kš, Sauk, kas nérintais Sauk. | B) Neapibrėžiamieji-atskiriamieji įvardžiai. $ 29. Šie įvardžiai nurodo neapibrėžtą nuo kitų atskirtą ar bent šiek tiek atribotą daiktą arba ypatybę. Ryškiausi šios grupės atstovai yra kitas, -a ir iš jo išvesti ar su juo sudaryti įvardžiai kitoks, -ia, kitkas, kas kita. Įvardis kitas, -ū yra bendras baltų kalbų darinys (plg. lat. cits, pr. dgs. gal. kittans). Jį galima sieti su veiksmažodžiu kisti. įvardžiai kitas, -a, kitoks, -ia, kitkas, kas kita nurodo daiktus arba ypa- tybes, neįeinančius į apibrėžtų, žinomų daiktų ar ypatybių skaičių. Tuo būdu daiktas atribojamas, neigiant, kad jis — ne tas, ne toks, bet kas jis, koks, taip ir lieka tiksliai neapibrėžta. Tu karo vaikas. Širdį drąsią ir ginklą rankoj išlaikyk! Ateis kiti — gal būt, supras jie, kokia mūs valanda klaiki SNėrP I 193. Kito darbo negalėjo dirbti ir pasakojo Smn. Kiek kartų poetai akis lygino su dangaus mėlyne, o vis dėlto ju mėlynumas kitoks VenclGD 519. Apsigyvenęs pas dėdę, Petras Katrytės nepamiršo. Ji neišeidavo jam iš galvos nei dir- bant, nei ilsintis. Ką ji veikia, ar jį prisimena, ar Skrodskis į ją nesikėsina, ar prievaizdas su tijūnu nevaro jos į lažą, ar tėvas jos nebaudžia — tokie ir kitokie klausimai nuolatos kvaršino jam galvą Myk-PutS 373. Mano tėvai jau buvo numatę jam ir ūkį dirbti iš pusės, ir pasižadėję padėti sėk- lomis, padargais ir kit kuo VienIMA 147. — Atrodo, oras taisosi, — tarė vaitas, pažvelgęs į dangų. Bet prievaizdui, matyt, rūpėjo kas kita. — Šakyk, vaite, kuri čia Kedulio sodyba? Šita? — pirštu parodė ties liepa, šiapus kelio Myk-PutS I 183. Tam tikrame kontekste įvardis kitas, -ū nurodo'antrąjį iš dviejų pries- pastatytų ar vienas po kito einančių daiktų. Šiuo atveju įvardžiu kitas, -a kiek tiksliau nurodomas daiktas, nes, priešpastatant arba sugretinant du daiktus, netiesiogiai yra nusakoma antrojo daikto vieta bei eilė, pvz.: Tik- tai toli toli, kažkur kitame miško krašte, šūkavo Stepukas, nesuroda- mas, kur aš esu ir kurion pusėn bandą pavaryti BaltPV I 72. Cit, neverk, neraudok, jaunoji mergele, aš tave parvesiu kitą rudenėlį StanD 12. $ 30. Tam tikru santykiu atriboja nuo kitų nurodomus daiktus ar ypa- tybes, bet jų neapibrėžia taip pat įvardžiai tam tikras, -a, vienas, -a, vie- noks, -ia. Samplaikinis įvardis tam tikras, -a (iš įvardinės dalelės tam ir būdvardžio tikras, -ū) — lietuvių kalbos produktas. Įvardis vienas, -ū yra 52 senas (plg. lat. viens). Manoma, kad jo šakninis ie<ei (:vi¢veinelis)® ir sie- tinas su parodomųjų „jis“ reikšmės šaknimi?**?. Įvardis tam tikras, -a turi reikšmę „nustatytas, specialus“, pvz.: Mes — biznio žmonės, ir suprantama, kad už patarnavimą duosiu tam tikrą procentą VenclGD 41. Visi kaimai nederlingų metų atsargai dar iš rudens supildavo į tam tikras klėtis, vadinamas „magazinais“, visų rūšių grūdų nustatytą kiekį VienIMA 35. Įvardis vienas, -ū nurodo atribotą neapibrėžtą daiktą dvejopo pobū- džio reikšmėmis: vienas, -a „tas pats", pvz.: Antanukas ritasi žemėn. Jam jau įkyrėjo sėdėti vienoj vietoj KrėvAP 141. Jis per daug su tuo... Sauliūnu... pučia, sako, vieną dūdą... MiežBP 88. Paskui vienu kartu pradėjova su sesele juoktis BilR I 172. Tuokart visi pasirašė, kad akys vieno di- dumo ir spalvos MPs. vienas, -a „tik tas, be kitų“, pvz.: Šeimininkas buvo vienais apati- niais, ir, matyt, dėl to jo veidas atrodė daug baltesnis, negu visuomet BaltPV I 120. Juk negali maitintis vis vienais riebumynais; ir dailių riekelių reik, kad spirgini spirgus DonR 36. Aš viends duonos nenoriu Dkš. Įvardis vienas, -a dažnai eina su dalelyte tik, kuri dar daugiau sustip- rina šio įvardžio atskiriamąjį reikšmės momentą, pvz.: Prie velionio karsto [...] giedojo tik vieni vyrai — moterys atsisakė VienIMA 190. Tik vienos žvaigždės linksmai mirgėjo viršuje BilR I 141. Tam tikruose pasakymuose įvardis vienas, -a turi nusilpusią ir taip jau bendrą neapibrėžiamąją atskiriamąją reikšmę. Jis tik pabrėžia, kad nurodomas daiktas yra tikros, grynos sudėties. Priėję arčiau, vaikai pamatė, kad visa trobelė pastatyta iš duonos, o apdengta meduoliais; langai buvo vieno cukraus BalčGP 36. Padarysiv' marškinėlius vieno lino žiedo BsO 121. Kad užtvino pieva — vienas vanduo Lnkv. Viens malonums lauke būti Kal. Įvardis vienoks, -ia reiškia „toks pat", pvz.: „Nebijok“, tarė meška (arkliui), „nieks pikto nerasis, tėvai mūsų nu amžių sandaroj gyveno, drauge gimė ir augo ir drauge paseno. Šiai ir dabar vienokia mus laima sutiko: man lIenciūgas ant kaklo, tau pančiai paliko“ StanP 30. Trys mylios girelės vienokių eglelių Tvr. Ne visų vienokios akys Vlkį. / Tam tikrame kontekste įvardis vienoks, -ia vartojamas būdvardžio reikšme „lygus, vienodas“, pvz.: Ar audimas bus viené ks, ar ir drūžių įmaišysi? Up. : Šalia viendks, -ia dar vartojamas vienddas, -a įvardžio ir būdvardžio reikšme, plg.: Uz stalo ji vienodu malonumu (tokiu pat) rūpinosi vai- šinti svečius VienR IV 63. Staiga pasigirsta vienodas (tolygus) beldi- mas į duris PaukštAA 96. ?3 Žr. J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, Riga, 1951, p. 481. # J. Pokorny, Indogermanisches etymologisches Wėrterbuch, Bern, p. 286. 53 Vienodas, -a įvardžio reikšme gali būti senesnis, plg. lat. įvardžius su atitinkama priesaga tūds, šūds, kads. § 31. Įvardžiai vienas, -a, kitas, -ū sakinyje dažnai turi tarp saves su- sijusias reikšmes ir sudaro tam tikrą porą. Panašiai gretinami ir kiti tarp savęs susijusios reikšmės arba pakartojami tie patys įvardžiai: vienas, -ū... afitras, -a*°, kit(a)s, -ū... kitas, -a, vienoks, -ia... kitoks, -ia, kas... kas, šis, ši ... tas, ta, tas, ta... tas, ta, tas, ta ... kitas, -a, šioks, -ia ... tėks, -id, toks, -ia ... toks, -ia. Sugretintų įvardžių leksinés reikšmės tiek yra susiju- sios, kad tie įvardžiai, nors ir nesudaro vienos leksemos, bet, savotiškai santykiaudami sakinyje ir turėdami, kaip įvardžiui būdinga, labai apibend- rintas reikšmes, įgyja naują bendrą funkciją, drauge išreiškia panašius santykius, kaip kiti įvardžiai. Jie nurodo neapibrėžtų daiktų ar ypatybių savitarpio santykius, atskirdami vieną neapibrėžtą daiktą nuo kito tos pat rūšies ar skirtingo neapibrėžto daikto, taip pat vieną ypatybę nuo kitos. Parodomieji įvardžiai, sudarydami poras, taip pat neturi apibrėžiamojo elemento (atskirai vartojami parodomieji įvardžiai išlaiko apibrėžiamąjį elementą). Tokias įvardžių poras sąlyginai galima vadinti gretinamaisiais ivardziais®® ir pagal ju reiškiamus santykius skirti prie neapibrėžiamųjų atskiriamųjų įvardžių. Tarp savęs susiję įvardžiai gali eiti atskiruose vienarūšiuose sintak- siniuose vienetuose. Tada jie dažniausiai reiškiami tuo pačiu linksniu. Mo- terys vienos dar dairėsi aplink krosnį, kitos jau sėdėjo ant suolo ties žibintu ir verpė KrėvAP 124. Ir čia aš staiga prisiminiau motinos pasa- kojimą apie du draugus, sutikusius miške lokį. Vienas jų šovė į medį ir pasislėpė, o antrasis apsimetė negyvas, ir lokys nesudraskė nei vieno, nei kito BaltPV I 86. Kits negalė(jo), kits tingė(jo) moky- tis Brt. Netur klumpių: vieną vienokį, kitą kitokį KlvržŽ. Kal- vėje tai gera. Nuolat pilna žmonių. Kas su reikalais, kas su tauškalais, vienas išėjo, kitas atėjo: naujienų pasiklausyt, kitiems pasakyt BaltPV, I 213. Rūbai šio ir to didžiai jau buvo nudilę (vieno ir kito paukščio) DonR 22. Ne kartą, nusibodus dainoms ar žaidimams, vieni kitų - klausdavo. — Na, ką dabar? Ką dabar?... Tas siūlydavo tą, tas kita, siūlymai nepatikdavo, visi imdavo ginčytis ir apgailestaudavo: — Ak, nė- ra Adomėlio... Myk-PutS I 370. Vienur šiokia, kitur tokia bėda Žal. Pavasarį tai diena toki, diena to kia Pc. Šitokios įvardžių poros tam tikrame kontekste gali būti pratęstos tais pačiais žodžiais, o po įvardžių vienas, -a ... afitras, -a, vienas, -ū ... kitas, -a dar gali eiti kelintiniai skaitvardžiai trėčias, -ia, ketviftas, -a ir t. t., pvz.: Visi pradėjo skirstytis, kas karvių melžtų, kas galvijų laukan varytu, kas mėšlo vežtų VienIMA 20—21. O ir patys žmonės atrodė labai nevie- * Afitras, -ū dabar lietuvių kalboje turi kelintinio skaitvardžio reikšmę, tačiau kil- mes jis yra įvardinės:, parodomosios reikšmės šaknis an- ir priesaga -t(a)ras, plg. A. Wa1l- de, Vergleichendes Wėrterbuch der indogermanischen Sprachen, herausg. und bearb. von J. Pokorny, II B., Berlin und Leipzig, 1927, p. 337. * Du sugretinti įvardžiai, kaip savarankiški vienetai, jau seniai išskiriami mūsų gra- matikose, žr. P. Kriaušaitis, Lietuviškos kalbos gramatika, Tilžėje, 1901, p. 24. 54 nodai. Vieni jų buvo apsivilkę darbininkiškai (..) Kiti dėvėjo inteli- gentų įprastą apdarą su atdarais švarkais ir kaklaraiščiais. Dar kiti ne- šiojo ne mūsų kraštų drabužius VenclGD 457. Vienas sako lėkim, Ki- tas sako stovėkim, trečias sako linguokim (vanduo, akmuo ir žolė) An. Kai kurių įvardžių porų susiję žodžiai gali turėti skirtingų linksnių formas ir eiti šalia vienas kito arba gali būti vartojami su prielinksniais. Tokiais atvejais šie įvardžiai, be neapibrėžiamosios atskiriamosios reikš- mės, dar gauna papildomas reikšmes, išplaukiančias iš tų linksnių bei prie- linksnių funkcijų, pvz., įvardžiai, einantys su prielinksniais po, už, be ko - kita, dar nurodo tam tikrą daiktų eilę (vienas už kito, vienas po kito). Tu nesakyk, nėra piktesnio padaro pasaulyje už žmogų. Kodėl ne- piauna bitė viena kitos, skruzdėlė skruzdėlės?... BaltrTK I 234. Tie šuliniai, nedideliais tarpais kasti vienas nuo kito visa pylimo že- muma, buvo toki gilūs, kad, metus akmenį, tik po geros valandėlės atsi- liepdavo CvR III 19. Jie abu ilgus metus gyveno toli nuo vienas kito BilR I 152. Tolydžio vienas po kito ir kartu artojai, tarsi lenktyniau- dami, rėkė ir šaukė: palši, juodi, margi, dvyli, šėmi, lauki, baltakakti — šio-0-o!.. vo-o!... ėl.. atleisk! užeik! vaga, vaga!.. tiesiau!.. Myk-PutS I 68. Visoki dienos balsai po vienas kito vis tilo, rimo JablS 48 (Vs). Kiek atminimų atsitikimų, gyvų kitados, vienas už kito brėško ir švito anapus ribos! MairRR I 129. Grėbėjai, sušilę, išraudonavę, skuba pluša už vienas kito ŽemR II 328. Miško gilumoje, jauname ir tankiame egly- ne, iš kur buvo matomas kelio vingis, gulėjo keletas vyrų. Jie gulėjo netoli vienas kito, ir ginklai, atremti į medį, stovėjo čia pat. Protarpiais vienas antram jie tarstelėdavo žodį, praskleisdavo atsargiai medžių šakas, įdėmiai apsidairydavo CvR III 217. O bernai visi, naujas vyžas nu- sipyne ir autus naujus iš drobės sau pasidarę, vis tekini, kits kitą nei- gi pranokdami, šoko DonR 45. Jiedu nė vienas ilgus metus nežinojo apie kits kitą BilR I 152. Anos pusės vestuvininkai išbruzdėjo atgal, taip pat ir kaimynai po kits kito spūdino laukan ŽemR I 78. Lakštingalų gaujos čiauškėjo, pleškėjo garsiai už kita kitą, tarytum eidamos lenk- tynių su piemenėlių vamzdeliais ŽemR I 133. Kilo iš šiaudų vestuvininkai, rinkosi kaimynai, juokėsi, tyčiojosi iš kits kito nakvynės ŽemR I 77. Girtuokliai, prisisprogę degtinės, ant gatvės pykšt! pakšt! vienas Ki- tam į ausį, už čiupros, į kuprą! tas tam už gerklės smaugti... ŽemR II 182. Kai sus(ij)jmuša su vaikais tai tas už tą (vienas kitą gelbsti) Trak. Tarmėse dar kartais pakartojami įvardžiai vienas, -a ... vienas, -a, pvz.: Sako žmonės, kad Mataušis su žmonele sugyveno, o tu dabar pažiū- tėk— viens ten, viens čia išvažiavo Varn. Sudėjau visas vištas į eilę viena prie vienos Mis. ; Senuosiuose raštuose randame ir tokių sugretinimų: ...schi du sunkei sirga, kits raupais, antras kaulu ligga BP I 189. C) Neapibrėžiamieji apibendrinamieji įvardžiai. $ 32. Šie įvardžiai nurodo apibendrintą neapibrėžtą daiktą arba ypa- tybe. Pagal savo reikšmės pobūdį jie gali būti teigiamieji ir neigiamieji. 55 i) Teigiamieji apibendrinamieji įvardžiai. $ 33. Teigiamieji apibendrinamieji įvardžiai išreiškia teigiamus santy- kius su visuma, t. y. nurodo neapibrėžtus daiktus ar ypatybes, vienokiu ar kitokiu būdu apimančius ar beveik apimančius visumą. Čia priklauso visas, -a, viskas, visoks, -ia, kiekvienas, -a, kas „kiekvienas“, alidi vienas, -Ū, tūlas, -ū, daug kas (daūg kas). Atskirų įvardžių reiškiamus santykius su visuma parodo jų leksinės reikšmės. a) visas, -a (plg. lat. viss, pr. wissa-) ,,susidedas iš daugelio, kiek yra, drauge paėmus“ (vyriškosios ir moteriškosios giminės formos nurodo as- menį arba daiktą, bevardės giminės formos — tik bendrą reiškinį). — O iš kur tu žinai? — staiga nutraukė jis mane. — Kaip iš kur? — sutrikau aš. — V isi žino, visi kalba... — Kas tie visi? — Na... visi! * Daug žmonių kalba... Ir Rozalija sakė! — Rozalija, tai dar ne visi BaltPV I 118. Tylus tylus buvo Mykoliukas, o visiems matės, jog jis šneka VaižgRR I 37. Daug mergaičių pakrančiais Dubysos, kaip lelijų, baltų ir auksty; žydi veidu kaip putinas visos; gražesnių neišgirsi balsų MairRR I 79. O kodėl aš neisiu, o kad visos eina? JD 484. Aš išdainavau visas dainuzéles, tik vienos nedainavau DvD 300. Visa prapuolę; tik ant lauko pliko kelios pušelės apykreivės liko!.. BaranAS 19. Tam tikruose pasakymuose įvardis visas, -ū pabrėžia, kad nurodomas daiktas yra pilnas, iki galo kuo nors apimtas, ištisas, tikras. Kai kurie to- kių pasakymų yra artimi sustabarėjusiems junginiams. | O revoliucinis judėjimas tuomet ne tik Tiflise, bet ir visame Kau- kaze virte virė VienIMA 58. O kad griežia! Girdi? Visas raistas jam ta- ria VaižgRR I 60. Buvo čia ir avių visas pulkas, ir keli arkliai, ir išva- žiuojamasis eržilas BaltPV, I 197. O „Mykoliukas“ — jau visas Myko- las. Jam arti trijų dešimtų VaižgRR I 37. b) viskas (susidaręs iš junginio visa kas) „susidedąs iš daugelio; ir tas, ir tas, kiek yra, drauge paėmus“ (apie bendrą reiškinį, kaip įvardžio visas, -ū bevardės giminės forma visa). Teatrai, muziejai, literatūra — viskas mūsų šalyje tarnauja liau- džiai VenclTB 13. — Vaikas dar tu, vaikeli, mažai teišmanai. O kai ne viską išmanai, neskubėk teisti žmonių, patylėk geriau BaltPV I 74. Viską tu žinai, viskas tau rūpi... Visur nosį kaišioji, visur liežuviu plaki GricKV 137. Vietoje viskas labai dažnai dar pasakoma ir visa kds. Ir jinai ėmė pasakoti, kaip tada buvo: kaip ponai sukilo, kaip prastes- niuosius žmones kvietė eiti prieš carą ir kaip visa kas nelaimingai pasibaigė BilR I 233. Jei kaimynai laukė tik pramogos savo smalsumui pa- tenkinti, tai Augustinai buvo pasiruošę visam kam VienIMA 46. c) visoks, -ia ,,susidedas iš daugelio; ir toks, ir toks, įvairus“. Kluonas ir daržinės erdvios, iki pat šelmens primuštos pašarų, o į svir- ną tai ir įeiti buvo nelengva: lūžo ten aruodai nuo visokio javo BaltPV I 36. Krūmus ir girias visokios ošino dainos DonR 23. Šalia visėks, -ia panašia reikšme vartojamas dar įvairūs, -i, plg.: Įvairiūs sapnus sapnavau, t. y. visokius J. Jo pagrindinė reikšmė yra 56 būdvardžio, plg.: Įvairūs medis (įvijas, įsukas) Srj. Įvairūs audek- las (įstrižas) Rdm. Būdvardinę šio žodžio kilmę rodo ir jo daryba. d) kiekvienas, -a „bet kuris vienas iš bendros visumos; visi, atskirai paėmus", Į kiekvieną naujai atvykusį žmogų kaimiečiai daug kreipia dė- mesio, kol prie jo pripranta VienIMA 10. Ėjau ir jaučiau, kaip su kie k- vienu žingsniu vis labiau dreba pakinkliai BaltPV, I 172. | Kiekvienas, -a yra sudarytas iš įvardinio prieveiksmio kiek ir įvardžio vienas, -a, plg. senųjų raštų junginius: kiek daikta (kiekvieną daiktą) Mz 70, kiek diėnos (kiekvieną dieną) DP 12. Kai kuriose tarmėse vie- toje kiekvienas, -ū vartojamas katras vienas, katra viena Škn, kas vie- nas, -@ Mrp, katras, -a Skd, KlvrZ, Skn, Sts, Sin. e) kas „kiekvienas“ (tik vardininko linksnis su laiko sąvokomis arba nurodant savotišką daiktų eilę, taip pat sustabarėjusiuose pasakymuose). Brėško. Kas valanda tamsiau darėsi LzPR I 367. Saulelė kas ryta vėliau tesikelia, kas vakarą anksčiau gulasi ŽemR I 182. Kas keturiem vyram išduodama viena antklodžiukė, sudriskusi tokia SruogDM 90. Ne- spėjau nė apsidairyti, o visa banda išsisklaidė laukuose, nuklydo kas kur BaltPV I 52. f) aliai vienas, -a „visi iki paskutinio". Anagaliečiai iai alidi vienas išvažiavo į Pagirius Pg. Paršai su- rinko visas bulves alidi vieną Ds. g) tūlas, -ū „dažnas iš daugelio“. Toks ėmė klaikumas, kad tūlas, tik per slenkstį oran iš trobos iš- ėjęs, greitai spruko atgal, stipriai duris užstumdamas BilR I 214. Ak, kaip t a 1 a mūsų žolelių taip nusirėdė, kad nei boba jau didžiai sukrošusi kump- so DonR 42. Pakolei buvau pas motynėlę, tūlas tai sakė: graži mergelė JV 793. Tilas, -a yra senas lietuvių kalbos darinys, jis vartojamas jau mūsų senuosiuose raštuose. | Tam tikrame kontekste artimą jvardziui tilas, -ū reikšmę gauna bud- vardis dažnas, -a, pvz.: Obuoliai čia bematant parausta, o dažnas sun- kiai krinta žemyn tarsi virtęs švinu MiežML 162. Dažnas, -ū būdvardžio reikšme plg.: dūžnas svečias (kuris dažnai ateina), dažni atsitikimai (kurie dažnai atsitinka). h) daug kas „dažnas iš daugelio; ir tas, ir tas“: Daug kas Užuože- rių valstiečių norėjo ir savo sodybose turėti gandrus VienIMA 186. Iki trečiadienio daug kas tikėjosi pabaigti mėšla vežti VienIMA 22. 2) Neigiamieji apibendrinamieji įvardžiai. $ 34. Neigiamieji apibendrinamieji įvardžiai išreiškia neigiamus san- tykius su visuma, t. y. nurodo, kad nėra daiktų, kurie apimtų vienokiu ar kitokiu būdu visumą. Čia priklauso: niėkas, niėkieno, joks, -id, nė vie- nas, -a, nė koks, -ia. Savo reikšme jie priešpastatyti įvardžiams visas, -a, kiekvienas, -a, viskas. Neigiamieji apibendrinamieji įvardžiai vartojami su neigiamaisiais veiksmažodžiais. Visi jie, išskyrus joks, -iū, yra sudaryti 57 su neigiamosiomis dalelytėmis. Tokia įvardžių daryba yra žinoma ir ki- tose ide. kalbose. a) niėkas „nei tas, nei tas (iš bendros visumos)". Niekas tiek nežinojo pasakų, kiek senasis Lapinas; niekas taip gražiai nemokėjo papasakoti pramanytų dalykų, įtikinančiai sumeluoti, kaip jisai KrėvAP 61. Čia rausvos, melsvos, pilkos umėdės sutūpę, links- mutés, gražiai auga, niekas jom nerūpi BaranAS 20. Sustabarėję pasakymai: nieku būdu, nieku gyvu rodo, kad se- niau niėkas buvo vartojamas ir būdvardiškai, t. y. nurodė ypatybę. Žemaičių tarmėje vietoje ni€kas vartojamas su neiginiu nė sudarytas įvardis nėkas Slnt, Kal, Lkv KlvrZ, Plt, Vvr. b) niėkieno „nei to, nei to" (su asmens priklausomumo atspalviu). Mackevičius sakė, kad ponas negali dabar niekieno žėmės atimti Myk-PutS I 92. Niekieno neraginamas, jau rankiojau dainas Būg. Tarmėse pasitaiko ir niékienas Trgn. c) joks, -ia „nei vienoks, nei kitoks; nei toks, nei toks (iš bendros vi- sumos)". Praeina vasara, bet apie Andrių jokios žinios CvR IX 150. Dangus būvo giedras, be jokio debesėlio Myk-PutS I 234. Vartojamas taip pat joks, -ia ir su dviem neiginiais: neigiamu veiks- mažodžiu ir neigiamosiomis dalelytėmis nei, nė, pvz.: Niekas iš Pempienės jokių prievolių nei lažo nereikalavo, nei vaitas, nei tijūnas, nei joks kitas dvariškis pas ją nelandžiojo, jokie pono įsakymai jos nelietė Myk-PutS I 24. Aš nė jokiu būdu čia nebegaliu būti Pš. d) nė vienas, -a „nei tas, nei tas (iš bendros visumos)“. Nemėgo Šmukš- taras ir medžioklės ir niekindavo visus medžiotojus. — Nė vienas gy- vulėlis mums nieko pikto nedaro, o gyvent ir valgyt kiekvienas nori, — sakydavo Šmukštaras VienIMA 176. Kaime yra ir daugiau liepų, bet nė viena iš jų negali prilygti Galinio liepai Myk-Put I 23. Šalia nė vienas, -ū vartojamas lietuvių kalboje ir nei vienas, -ū: Dar nei viens ikšiol n'užaugo, vis besijuokdams, ir iš lopšio dar nei viens niškopo neverkęs DonR 30. Visi mane barė, nei viens neuž- tarė RD 44. e) nė koks, -ia „nei toks, nei toks, joks“. : Nė kokios žymės nėr, kad perėjau per rugius Ds. Ji sakė, kad pas juos nė kokių svečių nebuvo Trgn. Nė kokio šalčio nebijo Lz. 7. Pažymimasis įvardis § 35. Pažymimasis įvardis yra vienas — pats, -i. Jis yra atėjęs iš daik- tavardžių. Ir dabar dar lietuvių kalboje pats vartojamas reikšme „vyras (šeimos galva)", pati „žmona“. Įvardis pats, -i nurodo, kad veiksmas yra atliekamas veiksmo subjekto jėgomis, be kitų pagalbos. Tegul sūnelis pats tėvui nusilenkia CvR IX 160. Nieko tu nematei, tegu šeimininkas pats sužino, jeigu nori, supranti? BaltPV I 98. Atsitin- 58 ka, kad senis apsirinka: šiandien pati močiutė vakarienę gamino, o té- vas apsilaižydamas duoklę teikia martelei CvR IX 140—141. Įvardis pats, -i taip pat vartojamas daiktui pabrėžti, atkreipiant į ji dėmesį, suteikiant jam tam tikro svarbumo. * Tuo visi pulkai to garso taip nusigando, kad ir pats erelis jau kribž- dėti nedrįso DonR 27. Iš antro aukšto balkono buvo matyti ir pati jū- ra — Oošianti ir spindinti, tartum skystas, bet vėsus metalas VenclGD 466. Su pastarąja įvardžio pats, -i reikšme — daikto pabrézimu, atkreipiant į jį dėmesį, iškeliant jo svarbą, — yra susiję dar du šio įvardžio vartojimo atvejai: 1) Įvardis pats, -i, pabrėždamas daiktą, nurodo būdingą jam riba. Retas kas beatmena, kada Aužbikų paraistėje pačiame slėnio skar- dyje, pačioje patekančioje saulėje pradėjo atsirasti vienas, vis tas pats intapas VaižgRR I 96. Visi trys trobos langai užburbėjo nuo šalčio šerkšnu ir ledu; tik pačiais pakraštėliais, kur stiklas negluotniai pri- gula prie rėmų, vėjas pragalando siauras properšas BaltPV I 12. 2) Įvardis pats, -i su aukščiausiuoju laipsniu arba įvardžiuotine forma parodo daikto ypatybės visų aukščiausiąjį laipsnį. Strypčioju po ražienas kuo atsargiausiai, lyg žasinas tarp akmenų, minu ant kulno, statau koją šonu, kietai suspaudęs pirštus, ir visuomet pa- statau taip, kad pats aštriausias ražienojus susmenga į žaizdotą tarpupirštį BaltPV I 103. Kaimas tebemiegojo pačiu tvirtuoju įmy- giu VaižgRR I 77. — Tarmėse pasitaiko pats, -i reikšme „vienas“. Ši reikšmė taip pat šliejasi prie pabrėžiamosios funkcijos. Plg.: Kas alutį patį (=vieną) geria, gra- " žiai šokinėja LT III 447. Išvados 1. Dabartinės lietuvių kalbos įvardžiai pagal reikšmę skirstytini į 7 grupes: 1) asmeniniai (Aš, ta, jis, ji, més, jūs, jie, jos, tamsta); 2) sangra- žinis (savės); 3) savybiniai (mano, tavo, savo, mūnas, -ū, tūvas, -a, sąvas, -d, manasis, -0ji, tavasis, -6ji, savasis, -6ji, musasis, -0ji, jasasis, -Oji, ma- niškis, -é; taviškis, -é, saviskis, -é, musiskis, -é, jūsiškis, -é); 4) parodomieji (tas, ta, šis, ši, šitas, -a, anas, -a, toks, -ia, šioks, -ia, šitoks, -ia, andks, -ia, tas pats, ta pati, pats tas, pati ta, toks, -ia pat); 5) klausiamieji-santykiniai (kas, koks, -ia, kuris, -1, katras, -a, kieno, keli, -ios, kelintas, -a, keleri, -ios); 6) neapibréziamieji: a) nezymimieji (kas, koks, -ia, kuris, -i, katras, -q, kazkas, kažkoks, -ia ir kt), b) atskiriamieji (kitas, -a, vienas, -a ir kt.), c) apibendrinamieji (teigiamieji: visas, -a, kiekvienas, -a ir kt., neigiamieji: + ni€kas, joks, -ia ir kt.); 7) pazymimasis (pats, -i). 2. Asmeniniai įvardžiai as, més, tu, jūs, jis, ji sudaro trijų asmenų sis- temą, iSreiSkiancia pagrindines kalbos akto puses: kalbantiji, klausantjji ir asmenį arba daiktą, apie kuriuos kalbama. Lietuvių kalboje asmeniniai įvardžiai nėra būtini veiksmažodžio asmens kategorijai reikšti. Formos as, més, ta, jūs eina iš indoeuropiečių prokalbės su gryna asmeninių reiks- 59 me. Įvardis jis, ji lietuvių kalboje istoriniu laikotarpiu vartojamas tik kaip asmeninis, bet iš kilmės jis yra parodomasis, todėl nurodo ne tik asmenis, bet ir daiktus. 3. Naujai susidaręs lietuvių kalboje įvardis tdmsta neišreiškia naujų asmenų santykių, jis yra antrojo asmens mandagumo forma. Mandagumo reikalu antrojo asmens reikšme su įvairiais niuansais dar vartojama: ivardis pats, -i, suivardéjes būdvardis sveikas, -a, daiktavardžio sveikatū su įvardžiais junginiai: tūmstos sveikata, jūsų sveikata, įvardis jūs „tu“ reikšme. 4. Sangrąžinis įvardis savės turi seną formą ir yra išlaikęs, kaip latvių ir slavų kalbose, seną vartoseną: jis nurodo ne tik asmens, apie kurį kal- bama, bet ir kalbančiojo, taip pat pašnekovo santykį su pačiu savimi. San- grąžinio įvardžio šaknį turintys savybiniai savo, sūvas, -a taip pat gali nurodyti daikto priklausomumą visiems trims asmenims, einantiems sa- kinyje veiksmo arba būsenos subjektais. 5. Lietuvių kalboje pagrindinės savybinių įvardžių formos dabar yra mano, tavo, savo. Senieji savybiniai mdnas, -a, tūvas, -a iš viso nyksta, o savas, -a įgauna naują kokybinę būdvardžio reikšmę „nesvetimas“. Įvar- džiuotinės formos manasis, -0ji, tavasis, -6ji ir t.t., taip pat naujai susidarę priesagos -iškis, -ė vediniai maniškis, -ė, taviškis, -ė ir t.t., skirtingai nuo kitų savybinių, dažniausiai vartojami kaip daiktavardžiai vadinamojo ar- timo priklausomumo reikšme. 6. Senieji parodomieji įvardžiai tas, ta, šis, ši, šitas, -a, anas, -ū yra išlaikę senobinę trijų deiksių sistemą: šis, ši ir šitas, -a nurodo kalbančia- jam asmeniui artimiausią laiko ir erdvės atžvilgiu žinomą daiktą, ands, -ū — labiausiai nuo kalbančiojo asmens nutolusį žinomą daikta, tas, tū — - daugiau ar mažiau nuo kalbančiojo asmens nutolusį žinomą daiktą (nuo- tolio atžvilgiu jo deiksė nėra taip apibrėžta, kaip šis, ši, šitas, -a arba anas, -a deiksės). Ypatybes nurodančių parodomųjų įvardžių toks, -ia, šioks, -ia, šitoks, -ia, anoks, -ia trijų deiksių sistema irsta, vietoje kitų vis daugiau įsigali įvardis toks, -ia. 7. Įvardžiai tas, ta, šis, ši, šitas, -a vartojami, nurodant žinomus daik- tus su pabrėžtu išskyrimu ir anaforiškai, t. y. pakartojant tai, kas buvo minėta be pabrėžto išskyrimo. Šalia deiksinių reikšmių įvardžiai tas, ta ir toks, -ia jau yra išrutulioję pabrėžiamąją funkciją. Įvardis tas, ta pasi- taiko kaip subjektyvaus pobūdžio pabrėžiamasis (ne obligatus) artikelis, toks, -iū pabrėžia patį daiktą arba daikto ypatybę, sustiprindamas jos kiekį. 8. Įvardis anas, afis, -ū trečiojo asmens reikšme lietuvių kalbos tar- mėse galėjo išsirutulioti iš to paties parodomosios reikšmės įvardžio ana- forinės vartosenos. Anas, -ū-, ūnys, ūnos vardininkų formos, gavusios tre- čiojo asmens reikšmę, su jis, ji kitų linksnių formomis sudarė supletyvinę paradigmą tam tikrame rytų aukštaičių tarmės plote, kaip dabartinėse slavų kalbose. Liet. ūnas, afis, -a ir sl. ons vartosena trečiojo asmens reiks- me yra bendras, bet greičiausiai savarankiškas abiejų kalbų grupių reiš- kinys. 60 9. Naujai susidariusių samplaikinių įvardžių tas pats, ta pati, toks, -id pat reikšmės svyruoja, priklausomai nuo sudaromųjų žodžių reikšmės, tarp parodomųjų ir neapibrėžiamųjų atskiriamųjų. Vienu atveju šie įvar- džiai nurodo žinomą daiktą arba ypatybę. Kitu atveju jie neturi parodo- miesiems būdingo apibrėžiamojo elemento -— nurodo tik daikto arba ypa- tybės tapatumą. 10. Klausiamieji — santykiniai įvardžiai pagal savo funkciją nėra ga- lutinai atsiriboję. Netiesioginio klausimo sakiniuose įvardžiai kas, koks, -id, kuris, -1, katras, -a ir kt., be santykinės (jungiamosios) funkcijos, kar- tais išlaiko ir klausiamąją (įvardžiu prasidedantis šalutinis sakinys turi klausiamąją intonaciją). Senesnė šių įvardžių klausimo funkcija. Sakiniuose be klausiamosios intonacijos klausiamieji įvardžiai pabrė- žia daiktą bei ypatybę. 11. Visi neapibrėžiamieji įvardžiai (tiek kas, koks, -ia, katras, -a ir kt., tiek kitas, -d, visas, -a ir pan.) savo bendruoju reikšmės pobūdžiu priešpa- statyti parodomiesiems: pastarieji nurodo žinomus, apibrėžtus daiktus bei ypatybes, pirmieji — nežinomus, neapibrėžtus. Kai kurie parodomieji (pvz., toks, -ia), praradę apibrėžiamąjį momentą, yra vartojami neapibrė- žiamųjų reikšme. 12. Sakinyje gretinamų neapibrėžiamųjų arba parodomųjų įvardžių (vienas, -a... kitas, -ū, vienas, -a... afitras, -ū (atskirai įvardžio reikšmės pastarasis neturi), kit(a)s, -a... kitas, -a, vienoks, -ia... kitoks, -ia, kds... kas, šis, ši... tas, ta, tas, ta... tas, ta, tas, ta... kitas, -ū, šioks, -iū... tks, -ia toks, -id... toks, -ia) leksinés reikšmės tiek yra susijusios, kad tie įvardžiai, nors ir nesudaro vienos leksemos, bet, savotiškai santykiaudami sakinyje ir turėdami, kaip įvardžiui būdinga, labai apibendrintas reikšmes, drauge iš- reiškia panašius santykius, kaip kiti įvardžiai. Jie nurodo neapibrėžtų daiktų ar ypatybių savitarpio santykius, atskirdami vieną neapibrėžtą daik- tą ar ypatybę nuo kito, tos pat rūšies ar skirtingo daikto bei ypatybės. Pa- rodomieji įvardžiai, sudarydami poras, nebeturi apibrėžiamojo elemento, nors, atskirai eidami, paprastai visada išlaiko apibrėžiamąją funkciją. 13. Pažymimasis įvardis pats, -i lietuvių kalboje yra atėjęs iš daikta- vardžių ir savo reikšmės pobūdžiu skiriasi nuo kitų įvardžių. Vilnius SANTRUMPŲ SĄRAŠAS?" Ad — Adutiskis, Švenčionių r. al. — aliatyvas. Aln - — Alanta (Alunta), Molėtų r. Als — Alsėdžiai, Plungės r. Alv — Alovė, Alytaus r. An — Anykščiai. And — Andrioniškis, Anykščių r. angl. — anglų kalba. Apr — apaštalo Jono apreiskimas (biblija). Arm — Armėniškės, Baltarusijos TSR, Gardino s., Varenavo r. 7 Rajonų pavadinimai pažymėti pagal ankstesnį (iki 1962 m.) administracinį padalinimą. 61 aukšt. BalčGP BalčHP BalčTVN BaltPV I BaltPVi I BaltrTK BaranAŠ BaranLM BB BielDG BilR I BP Brsl Brt Brž BsO Bt DaukRR Dbk dg. Dglš Dkš Dkšt 62 aukštaičių. Broliai Grimai, Pasakos, Vertė J. Balčikonis, Vilnius, 1954 (skait- mens rodo puslapius). V. Haufas, Pasakos, Vertė J. Balčikonis, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo puslapius). Tūkstantis ir viena naktis, Vertė J. Balčikonis, Vilnius, 1958 (skaitmens rodo puslapius). ; J. Baltušis, Parduotos vasaros, I, Vilnius, 1957 (skaitmens rodo pus- lapius). J. Baltušis, Parduotos vasaros, I, Vilnius, 1958 (skaitmens rodo pus- lapius). J. Baltušis, Rinktinė, Vilnius, 1952 (skaitmens-rodo puslapius). A. Baltrūnas, Tolimi keliai, I, II, Vilnius, 1958 (skaitmens rodo to- mus ir puslapius). ! Antanas Baranauskas, Anykščių šilelis, Valstybinė grožinės li- teratūros leidykla, 1949 (skaitmens rodo puslapius). Litauische Mundarten, ges. von A. Baranowski, Band I, Texte aus dem Weberschen Nachlass herausgegeben von F. Specht [...], - Leipzig, 1920 (skaitmens rodo puslapius). (su biblijos teksto nurodymais) Biblia tatai esti Wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Janą Bretkuną Lietuwos Pleboną Kara- liacziuie (1590). (Cituojama rankraščio fotokopija, 1950, Vilniaus Valst. V. Kapsuko v. universiteto mokslinės bibliotekos Rankraščių sk., sign. D 519). Alfonsas Bieliauskas, Darbo gatvė, Valstybinė grožinės litera- tūros leidykla, 1956 (skaitmens rodo puslapius). Jonas Biliūnas, Raštai, I, Vilnius, 1954 (skaitmens rodo puslapius). Postilla tatai esti Trumpas ir Prastas Ischguldimas Evangeliu [...] Per J a- na Bretkuna [...] Karaliaucziuie [...] 1591, I, II (skaitmens rodo dalis ir puslapius). : į Breslauja (Braslavas), Baltarusijos TSR, Polocko s. Baftininkai, Vilkaviškio r. Biržai. Ožkabalių dainos, Surinko J, Basanavičius, Shenandoah, Pa. 1902, du tomai (skaitmens rodo dainos numerį). (su biblijos teksto nurodymais) S, Bythne r, Naujas Testamentas L...] Pirmą kartą ant Svieto Lietuwiszkoj kalboj [.] Su didziu dabojimu pėrgul- ditas [...] Lietuvos žmonėms ant iszganitingos naudds Iszspaustas. Druka- wėjo arba iszspaude Spaustuwoj Reusnéro Karaliaučiuj', Mėtu MDCCI. K. Būgos (1879—1924) lapeliai. Kazimiero Būgos Aistiški studijai, I dalis, Peterburgas, 1908 (skait- mens rodo puslapius). Petras Cvirka, Raštai, I—XII, Vilnius, 1949—1956 (skaitmens rodo tomus ir puslapius). čekų kalba. daina. ; Buda Senowes — Létuwifi Kalnienfi ir Zamajtili iszraszze Pagal Senowes Raszti Jokyb's Laukys, Petropilie, 1845 (skaitmens rodo puslapius). S. Daukantas, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1955 (skaitmens rodo pus- „lapius). . Debeikiai, Anykščių r. daugiskaita. Daugėliškis, Ignalinos r. Daukšiai, Kapsuko r. Dūkštas, Ignalinos r. DonR — Kristijonas Donelaitis, Raštai, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950 (skaitmens rodo puslapius). DovPK — J. Dovydaitis, Pavojingi keliai, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo pus- lapius). DP — Postilla Catholicka, Tai est: Ižguldimas Ewangeliu kiekwienos Nedelos ir szwetes per wissūs metūs. Per Kūnigą Mikaloiv Davkszą Kanoniką Mėdnikų, iz lėkiszko pergūldita [...] Wilniui [...] 1599 (skaitmens rodo puslapius). Ds — Dusetos, Zarasų r. Dsn — Dysna, Ignalinos r. Dv — Dievéniskés, Šalčininkų r. DvD — Dainos, Jurgio Dovydaičio surinktos [..] Kaunas, 1931 (skaitmens rodo dainos numerį). Eiš — Eišiškės (Eisiškės). Ėr — Ėriškiai, Ramygalos r. Erž — Efžvilkas, Skaudvilės r. gal. — galininkas. Ggr — Gegrėnai, Plungės r. Glv — Gėlvonai, Širvintų r. got. — gotų kalba. Grdž — Girdžiai, Jurbarko r. Grg — Gargždai, Klaipėdos r. GricKV — A. Gricius, Karšta vasara, Vilnius, 1955 (skaitmens rodo puslapius). Grk — Gifkalnis, Raseinių r. Grš — Griškabūdis, Šakių r. Grsl — Grūšlaukis, Kretingos r. Grv — Gervėčiai, Baltarusijos TSR, Molodečno s., Astravo r. Grz — Gruzdžiai, Šiaulių r. Gs — Geistarai (Didvyžiai), Vilkaviškio r. I — Laurynas Ivinskis (1811—1881), jo raštai. ide. — indoeuropiečių. Ign — Ignalina. in. — įnagininkas. J — AuroBckužū cAoBapb A. IO mmx e BH 9a Ch TOAKOBaHHeMb CAOBb Ha pyCCKOM H IOABCKOME $3BIKaXbh, BEInycKtb TrepBbiū, Canxrrrierepčyprt, 1897, Ber- nycKb Bropo#, CanrrireTrepoyprs 1904, Bermycks Tperuž, IleTporpaAs, 1922. (Tuo pačiu ženklu žymimi žodžiai iš nespausdintos žodyno dalies. J su puslapio skaitmenimi reiškia žodžius, paimtus ne iš alfabetinės spausdin- to žodyno eilės). Jabl — Jono Jablonskio (1860—1930) lapeliai. JablG — Rygiškių Jono Lietuvių kalbos gramatika, Kaunas — Vilnius, 1922 (skaitmens rodo puslapius). JabIRR I — J. Jablonskis, Rinktiniai raštai, I tomas, Vilnius, 1957 (skaitmens ro- do puslapius). JablS — Rygiškių Jono Lietuvju kalbos sintaksė, Seinai, 1911 (skaitmens ro- do puslapius). JD — Lietuviskos ddjnos užrašytos par Antaną Juskevice, Kaszamp, I — 1880, IT — 1881, III — 1882 (skaitmens rodo dainos numerį). JnG — K. Jaunius, Lietuvju kalbos gramatika, Petrapilis, 1908 — 1916 (skait- mens rodo puslapius). Jnš . — Jėniškis. Jrb — Jurbarkas. 63 Jrk — Litauische Mūrchen und Erzédhlungen. Aus dem Volke gesammelt und in verschiedenen Dialekten, vornehmlich aber im Galbraster Dialekt mitge- teilt von C. Jurkschat, Pl. Gedruckt im Auftrage der litauisch — lit- terarischen Gesellschaft zu Tilsit 1898 (skaitmens rodo puslapius). JV — Lietūviškos svotbinės ddjnos, užrašytos par Antana Juškėvičę ir išspaudintos par Joną Juškėvičę, Peropylė, 1883 (skaitmens rodo dainos numerį). Jž — Jūžintai, Rokiškio r. Kis — Worterbuch der littauischen Sprache von Friedrich Kurschat, Erster Theil: Deutsch — littauisches Worterbuch, Halle, B. 1 — 1870, B. II — 1874 (skaitmens rodo dalis ir puslapius), Zweiter Theil: Litauisch-deutsches Worterbuch, Halle, a. S, 1883 (žymimas tik K). Kal — Kalnalis, Kretingos r. kilm. — kilmininkas. KL — Katechizm Ledesmy w przekladzie wschodnio—litewskim, W Krakowie, 1890 (skaitmens rodo puslapius). KipD — Klaipédiskiu dainos, Surinko Jons Pakalniškis, Išleido A. Bruožis, Vilnius, 1908 (skaitmens rodo dainos numerį). KlvrŽ — Žemaičių Kalvarija, Plungės r. KoG — Grammatyka jezyka žmudzkiego uloZona przez X. Kalixta Kossakav- skiego [..] Kalbrieda lezuwio ziamaytiszko, Wilno [...], 1832 (skaitmens . rodo puslapius). ! KorsRn — Kostas Korsakas, Rinktinė, Vilnius, 1950 (skaitmens rodo puslapius). Kp — Kūpiškis. KrėvAP — Vincas Krėvė, Apsakymai ir padavimai, Vilnius, 1955 (skaitmens ro- . do puslapius). Krok — Krokialaukis, Alytaus r. Krt — Kaftena, Kretingos r. Krtn — Kretinga. Kš — Kaišiadorys. Kik i — Kuktiskés, Utenos r. Kv — Kvėdarna, Šilalės r. lat. — latvių kalba. LB — Litauische Volkslieder und Mūrchen aus dem preussischen und dem rus- sischen Litauen, gesammelt von A. Leskien und K. Brugmann, Strassburg, 1882 (skaitmens rodo puslapius). LC — Lietuviszka Ceitunga, Iszeinanti kas Utarninką, Klaipėda (1877—1889) | (skaitmens rodo metus ir numerius). lenk. — lenkų kalba. ji Ik. — literatūrinė kalba. Lkm — Linkmenys, Švenčionių r. Lkv — Latkuva, Rietavo r. Ln — Lėnas, Anykščių r. Irkv — Linkuva, Pakruojo r. lot, — lotynų kalba. Lp — Léipalingis, Lazdijų r. LT — Lietuvių Tauta, Lietuvių mokslo draugijos raštai, I— V kn., Vilnius, 1907— 1936 (skaitmens rodo knygas ir puslapius). Lz — Laz(d)tnai, Baltarusijos TSR, Molodečno s., Jurotiškių r. Lzd — Lazdijai. LzPR — Lazdynų Pelėda, Raštai, I—VII, Vilnius, 1954—1955 (skaitmens ro- do tomus ir puslapius). M — Lietuwiszkai — Latvischkai — Lenkiszkai — Rusiszkas žodynas M. Miežinio, Tilžėje, 1894, ; MairRR I — Maironis, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo puslapius). 64 MarcinkDP MiežBP MiežML Myk-PutS I Mit Mit MontvRn mot. g. Moz MP MPs Mrs OG PaukstAA Pc Pg PgrT Plm Pls Pls Plt Pn Pnd PP pr. Prn ps. Pš RD Rdm Rgv 5. Kalbotyros klausimai VI. — Just, Marcinkėvičius, Dvidešimtas pavasaris, Vilnius, 1956 (skait- mens rodo puslapius). Eduardas Mieželaitis, Broliška poema, Vilnius, 1954 (skaitmens rodo puslapius). E, Mieželaitis, Mano lakštingala, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo pus- lapius). V. Mykolaitis-Putinas, Sukilėliai, I, Vilnius, 1957 (skaitmens ro- do puslapius). Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft, Bd. I—VI, Hei- delberg, 1883—1912 (skaitmens rodo tomus ir puslapius). Molėtai. Vytautas Montvila, Rinktinė, Vilnius, 1950 (skaitmens rodo pus- lapius). moteriškoji giminė. Mozės knygos (1, 2, 3, 4, 5) (biblija). Postilla Lietuwiszka Tatai est Ižguldimas prastas Ewangeliu ant kožnos Nedelios ir Szwentes per wisus metus, kurios pagal buda sena Bažnicžioy Diewa est skaitomos. Nu isz nauia su didžiu perweizdeghimu est ižduota [...] Wilniuj per Jokuba Morkuna [...] Metuose [...] 1600 (skaitmens rodo puslapius). 4 Pasakų rinkinys, Rankraštis, K. Būgos gautas iš J. Murkos. Marijampolis, Vilniaus r. Mirosiavas, Alytaus r. i Mažvydas, Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams [...] Kaunas, 1922 (skaitmens rodo puslapius). Mažeikiai. Kudirkos Naūmiestis, Šakių r. Nemenčinė. : ; Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje A, R, Niemi ir A. Sabaliausko surinktos, Annales Academiae scientiarum Fennicae, Ser. B. Tom. VI (1911) (skaitmens rodo dainos numerį). Nusidawimai apie Ewangélijos Prasiplatinimą tarp Žydū ir Pagonū. (Pir- masis lietuvių laikraštis, ėjęs 1832—1914 m. Prūsuose; skaitmens rodo me- tūs ir numerius). Jan Otrębski, Wschodnio-litewskie narzecze twereckie, Czes'¢ I, Gramatyka, Krakow, 1934 (skaitmens rodo puslapius). J. Paukštelis, Audra ateina, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo puslapius). Pociūnėliai, Radviliškio r. Pagiriai, Ramygalos r. Pagramančio tarmė, Kaunas, 1939 (skaitmens rodo puslapius), Palomenė, Kaišiadorių r. Pelesa, Baltarusijos TSR, Gardino s., Rodūnės r. Palūšė, Ignalinos r. Plateliai, Plungės r. Panevežys, Pandėlys, Rokiškio r. Patarles ir priežodžiai, Vilnius, 1958 (skaitmens rodo puslapius). prūsų kalba. Prienai. pasaka. , "Pašvitinys, Pakruojo r. Liudo Rėzos Dainos pirmojo lietuviško dainyno III leidimas, I ir II dalis, Kaunas, 1935, 1937 (kaitmeris rodo dainos numerį), — Rudamina, Lazdijų r. žų — Raguva, Panevėžio r. 65 Rod Rt SchG SD Sdk Sg SimonR SimonVK s. ind. Skd Skdv Skp Sim Sint Smn SNeérP I SNėrR I Srj SruogD SruogDM SruogR III 8. SL StanD StanP StngZ Str Sv Sauk Sd Simk A Skn Si Sin Šiu Šts Švnč tarm. Trak Trgn Tvr Up Ut 66 — Ramygala. — Rodūnė, Baltarusijos TSR, Gardino s. — Rusné, Šilutės r. — Rietavas. — rusy kalba. * — Handbuch der litauischen Sprache von August Schleicher, I, Grammatik, Prag, 1856 (skaitmens rodo puslapius). — Dictionarium trium lingvarum, In usum Studiosae Iuventutis, Avctore R. P. Constantino Szyrwid [.] Quinta editio [...] Vilnae [..] MDCCXIII (skaitmens rodo puslapius). — Sudeikiai, Utenos r. — Saūgos, Šilutės r. — I. Simonaitytė, Raštai, I—VI, Vilnius, 1956—1958 (skaitmėns rodo tomus ir puslapius). — leva Simonaitytė, Vilius Karalius, I—II, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo tomus ir puslapius). — senovės indų kalba. — Skuūdas. — Skaudvilė. — Skapiskis, Rokiškio r. — Salamiestis, Kupiškio r. — Salantai; Kretingos r. — Simnas, Alytaus r. — Salomėja Nėris, Poezija, I, Kaunas, 1946 (skaitmens rodo puslapius). — Salomėja Nėris, Raštai, I, Vilnius, 1957 (skaitmens rodo puslapius). — Seirijai, Lazdijų r. — Balys Sruoga, Deivė iš ežero, Vilnius, 1919 (skaitmens rodo pus- lapius). — Balys Sruoga, Dievų miškas, Vilnius, 1960 (skaitmens rodo puslapius). — B, Sruoga, Raštai, III, Vilnius, 1957 (skaitmens rodo puslapius). — senovės slavų kalba. — Daynas Žemaycziu surinktas yr ysz'dutas par Symona SŠtanewicyė [...J] Wylniuje [...] 1829 (skaitmens rodo dainos numerį). — Simonas Stanevyčia, Pasakėčios, Paruošė Jurgis Lebedys, Kaunas, 1948 (skaitmens rado puslapius). — Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, Kaunas, 1933 (skaitmens rodo puslapį). — Strūnžitis, Švenčionių r. — Svėdasai, Anykščių r. — Šaukėnai, Užvenčio r. — Šeduva, Radviliškio r. — Jonas Šimkus, Apsakymai, Vilnius, 1953 (skaitmens rodo puslapius). — Šakyna, Šiaulių r. — Šiauliai. ; — Šiaulėnai, Radviliškio r. — Šilūte. — Sates, Skuodo r. — Švenčionys ir Švenčionėliai. — tarminis, — Trakai. — Tauragnai, Utenos r. — Tytuvėnai, Kelmės r. — Tverėčius, Ignalinos r. — Ukmergė. — Upyna, Skaudvilės r. — Utena. Uzg — Uzuguostis, Jiezno r. Uzp — Užpaliai, Utenos r. Užv — Uzventis. ; Vai¢ianD — Petras Vaičiūnas, Dramos, Vilnius, 1956 (skaitmens rodo puslapius). VaizgRR I — Vaižgantas, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1957 (skaitmens rodo pus- lapius). vard. — vardininkas, Varn — Varniai. Vdk — Viduklé, Raseinių r. „Vdžg — Vadžgirys, Raseinių r. Vencl GD — A. Venclova, Gimimo diena, Vilnius, 1959 (skaitmens rodo puslapius). VenclR — Antanas Venclova, Raštai, Trys tomai, Vilnius, 1955 (skaitmens rodo tomus ir puslapius). VenclTB — A. Venclova, Taikos balandžiai, Vilnius, 1952 (skaitmens rodo pus- lapius). VienIMA — A. Vienuolis, Iš mano atsiminimų, Vilnius, 1957 (skaitmens rodo puslapius), VienR — A. Vienuolis, Raštai, 7 tomai, Vilnius, 1953—1955 (skaitmens rodo tomus ir puslapius). vyr. g. — vyriškoji giminė. Vij — Vajasiskis, Zarasų r. Vik — Valkinifikai, Eišiškių r. Vikj — Vilkija, Vikv — Vilkaviskis. vn. — vienaskaita. vok. — vokiečių kalba, Vrn — Varéna. Vrnv — Varendvas (Balatna), Baltarusijos TSR, Gardino s. Vs — Veisiejai, Lazdijų r. Všk — Vaškai, Pasvalio r.. Vvr — Veivirzénai, Klaipédos r. Zt — Zietela (Diatlovo), Baltarusijos TSR, Gardino s. Zal " — Žaliėji, Vilkaviškio r. ŽemR — Žemaitė, Raštai, Šeši tomai, Vilnius, 1956—1957 (skaitmens rodo to- ; mus ir puslapius). Žsl — Žasliai, Kaišiadorių T. MECTOHMEHHS H UX 3HAUEHHS B JIATOBCKOM S3bIKE A. BAJTALIKEHE Peswome 1. Ilo cBoeMy 3HaueHHIO MECTOMMEHHSI B JIMTOBCKOM S3bIKE JeJISTCS Ha ceMb paspsanoB: 1) auunbie (Aš, ta, jis, ji, més, jūs, jie, jos, tamsta), 2) BosBparHoe (savés), 3) mpHTAKaTeNbHble (mano, tėvo, savo, manas, -a, tGuas, -a, savas, -a, manasis, -6ji, tavdsis, -6ji mu T. x. maniškis, -ė, taviš- kis, -ė u T. 1), 4) ykasarenbHble (fas, ta, šis, ši, šitas, -a, anas, -a, t6ks, -ia, šioks, -ia, šitoks, -ia, andks, -ia, tas pats, ta pati, pats tas, pati tq, 67 toks, -ia pat), 5) BONIPOCHTEJNbHO-OTHOCHTeJbHbIE (kas, koks, -ia, kuris, -i, katras, -a, kieno, keli, -ios, kelintas, -a, keleri, -ios), 6) neonpejemJieHHbIe: a) coOGcTBeHHO-HeonpeaeaeHHble (Ras, koks, -ia, kažkas, kažkoks, -ia nu np.), 6) orimuurenbHbie (kitas, -a, vienas, -a u Jp.), B) o6o6maiomne: yTBep- auresbHble (visas, -a, kiekvienas, -a nu ap.), orpuunaTeJibHbIe (niékas, joks, -i@ un Ap.), 7) onpeneautenbHoe (pats, -i). 2. Jluunbie MecTOMMeHMsi aS, més, ti, jūs, jis, ji o6pasyioT cHCTeMy Tpex JIL, KOTOpasi BbIpaKaeT OCHOBHble 3JE€MEHThl aKTa peuH: roBopsile- ro, cobecelHHKa H JIHIO HJIH TMpPEIMET, O KOTOPOM HAET peub. JIHuHble MECTOMMEHHSI B JHUTOBCKOM S3bIKE [JI BbIpasK€HHsI KaTeropHH JIHIla rIJa- TOJIOB He OOs13aTeJIbHbi. PopMbl as, més, fd, jūs ykasbBalOT OGBIYHO HA guna. Mecroumenue jis, ji ynorpe6JsilOTCS B HCTOPHYECKOM MEPHOAE JIH- TOBCKOTO $I3blKa TOJIbKO KakK JIHUHOE, HO CBOHM MPOUCXOMXKAEHHEM SIBJISETCS yKasaresbHbIM. BBHAY Toro OHO yKasbiBaeT He TOJIbKO Ha'JIHILa, HO H HA npeaMeTHl. 3. HoBooGpasoBantoe MecroHMeHHe fūmsta B JUTOBCKOM $I3bIKe He BbIpaXKaeT HOBBLIX OTHONIEeHHH MEXAY JHLaMH, OH SIBJISIETCHA OOpMOH BeXkJiH- BocTH BTOpOro Juua. Ilpu BexauBoMm oOpallleHHH KO BTOPOMY JIHIly TakK- xe YynoTpeOJISIOTCA MecTOHMeHHe pats, -i, HMS npHJIaraTeJIbHOe sveikas, -Q, COYETAHHS HMEHH CYIIeCTBHTEJNbHOTO sveikata (6e3 KoHKpeTHOTO Be- mMmecTBeHHOTO 3HAYeHHsl) C MEeCTOMMEHMSIMH: fdmstos sveikata, jūsų svei- kata, MecronuMeHHe [dS B 3HAUCHHH «Thi». 4. BosBpaTHoe MecTOHMeHHe SAUES HMEeT CTapPyi0 OCHOBY H COXPaHHII B JINTOBCKOM sI3blK€, TaK Ke KAK B JIATbINICKOM H CJIABSHCKHX S3bIKAX, CTapoe 3HaueHHe: OHO yKa3bIBaeT Ha OTHOLUEeHHe Ka:xKJIOTO H3 Tpex JIHŲ K camoMy ceGe. Ilpursare/ibHbie. MecTOHMeHHSA SAVO, S@vas, -a, uMEIOLIIHe OCHOBY BO3BPATHOI'O MeCcCTOHMEHHSA, TaKXXe MOryT yKa3biBAaTb Ha IIpHHAJ- JIEXKHOCTb IpejitMeTa BCeM TpeM JHLAM, CAyXKalUlUM B MNPEeAJIOXKEeHHH JŲIS BBIDAXKEHHSI CyObeKTa HKEKCTBHS HJIH COCTOSIHHA. 5. OcHoBHble (DOpMbIi TIPUTSIKATENBHBIX MECTOMMEHHH B COBPEMEHHOM JIUTOBCKOM $I3BIKE mano, tavo, savo. Crapble NpuUTsKaTelbHble manas, -d, tūvas, -a@ HAXOHATCS Ha CTajJMU HCUe3HOBeHHS, a sdvas, -a npuobperaer HOBOE KaueCcTBeHHOe 3HaueHHe HMeHH NpPHJaraTesibHOTO «HeuyxoH>». Mec- TOHMeHHble GopMbl manasis, -6ji, tavasis, -6ji u T. A., a Takke HOBooGpa- 30BaHHBle MecTOHMeHHs ¢ cypdukcom -iskis, -ė (maniškis, -ė Hi T. Ji), B OTJIK- UHH OT APYTHX INIpHTS2KATEJIbHbIX MECTOHMEHHH, YINOTpeOJISIOTCS UaAIIle Bce- ro Kak HMeHa CYLIeCTBHTE/IbHbie B 3HAUEHHH TaK Ha3biBaeMOH «OJIH3KOMH MPUHAAJEKHOCTHY. 6. Crapkie ykasarte/bHble MecTouMeHus fas, ta, šis, ši, šitas, -a, anas, -d COXpaHHJIH B JIMTOBCKOM S$I3BIKE€ CTApyI0 TpexXujleHHYI0 cHcTeMy: Šis, Ši H šitas, -a yKasblBalOT Ha OJiuxaHhunHĖ HM3BeCTHBIH TNpeaMeT, ands, -Ū — Ha HaHGoJIee OTHAJIEHHBIH H fas, td — Ha GoJiee HJIH MeHee OT)LLAJIEHHbIĖ OT rOBOPSILIETO JHA B OTHOLIEHHH TPOCTPAHCTBA H BPEMEHH H3BeCTHbIH Npej- Mer. Tpexu/ieHHas cHcTeMa yKas3aTeJbHbIX MECTOMMEHHUH lORSs, -id, šioks, -ia, šitoks, -ia, anoks, -ia B JIATOBCKOM #3blKe pasJ/iaraercsi B TIOJIb3y MeC- tToumenus toks, -ia. 68 7. Mecroumenus tas, ta, šis, ši, šitas, -a ynorpe6asiorcs npH yKasa- HHH Ha H3BeCTHbIė MPEAMET C MOJYEpKHYTHIM BhbiJeJeHHEM, a TaKKe aHa- (popuuecKH, T. €. TOJIbKO yKasbiBasg Ha paHee ynoMsHyToe. Hapsany c yka- BaTeJIbHbIM 3HAUCHHEM MeCTOHMEHHS tas, ta wu tėks, -ia npuoGpenn dynKk- LHIO noAuepkuBanuss. MecronMenne fds, ta BcTpeuaercsi Kak CYGBHEKTHB- HbIH NOJUYEPKHBAIOUINI ApTHKJIb, MECTOUMEHHE ŽORS, -id NoJAYEepKUBaAeT caM MPEAMET HJIH NPH3HAK NpeAMEeTa, VCHJIHBAS CTENeHb ero TpOSBJIEHHA. 8. Mecroumenue dnas, afis, -4 B 3HaueHHH Tperbero Jidlla B roBopax JIHITOBCKOTO $I3bIKa MOIVIO pa3BHTbCS OT yKa3aTeNbHOIO MECTOHMEHHS ands, -Ū B aHadopuueckoM ynorpe6nenun. PopMb HMeHHTEJIbHOTO NaLeXKa anas, -a, dnys, anos, npHoOpeBImuHue 3HaueHHe Tperbero Juua, ¢ (GopMaMu KOCBEHHbIX Majiexel OT jis, ji 06pa30BaJIH CyMJIETHBHYIO MapaiMrMy B BOC- TOYHBIX rOBOpAax JIHTOBCKOTO sI3blKa, KaK B COBPEMEHHBbIX CJIABSIHCKHX $3bI- Kax, KpoMe 00JIrapcKoro JINTePATypHOro s3bIKa. JIuTOoBCKui dnas, afis, -Ū u C/ABSHCKHI On B 3HAYCHHH Tperbero Julia, BepPOSITHO, SIBJISIIOTCHA OOLIHM, HO CaMOCTOSITEJIbHBIM SIBJI€HHEM OOOHX SI3BIKOB. 9. 3HaueHHs HOBOOGPA30BAHHBIX COCTABHBIX MecTOHMeHHĖ fas pats, ta pati, toks pat, tokia pat koneGnioTCa B 3aBHCHMOCTH OT 3HAYECHHSI 06- PA3yIOIHX CJIOB MEXJY YyKAa3aTeJIbHbIMH H HEONpeAeJeHHBIMH OTJIHUHTEJIL- HBIMH. B ofHOM cilyuae OHH yKa3blBalOT Ha H3BECTHbIĖ NPEIMET WJM npH- SHAK NnpejiMeTa, NOAYEPKHBAS, UTO 3TOT IIpejįMeT HJIH INpH3HAaK SIBJISIOTCHA HMEHHO TeMH, a He ĮpyrHMH. B pyroM ciyuae OHH He HMEIOT OnpejleJIeH- HOTO 3JIeMeHTA, CBOHCTBEHHOTO YKa3aTe/JbHBIM MECTOMMEHHSM, VKA3bIBAIOT TOJIbKO Ha TOXKJECTBO NpeAMeTa WJM NMPU3HAKA. 10. BonpocHTe/bHO-0THOCHTEILHbIE MECTOHMEHHSI IO CBOHM ODVHKIKAM OKOHUATEJIbHO He O60co0OHJIHCcb. MecronMenus Ras, kéks, -ia, kuris, -i, katras, -a u 1p. B KauecTBe COIO3HBIX CJIOB, KpoMe COEIMHHUTE/IbHOH, HHOT- Aa COXPaHSIOT H BONpoOCHTeJIbHYIO QYHKUHIO. Bojiee npeBHeii sBasercs Bo- npocHTeJbHas (QyHKOus. B mpeasoxeHusx Ges BONPOCHTEJBHOH HHTOHAIME BOMPOCHTE/ILHO-OTHOCHTE/IbHbIE MECTOHMEHHSA MOAUEPKHBAIOT MNpeaMeT HJIH npH3HaK NpeaMeTa. 11. Bce neonpeneJieHHbie MecTOHMEHHS (K HHM OTHOCATCH HE TOJIBKO kas, koks, -ia, kažkoks, -ia u T. n., HO nu. kitas, -a, visas, -ū u Ap.) no CBOeMy oOGlleMy 3HaueHHIO NPOTHBONOCTABJEHB YKA3aTEJbHBIM: IIOCJIejįHHE „yKa3biBaiOT: Ha H3BecTHbIe Onpej/teJieHHbIe TPeAMETH HJIH KauecTBA, nep- Bble — Ha KHeonpejeJieHHbIe. Hekoropbie ykasartesbHble MeCTOMMEHHS, MO- TEPsAB ONpeJleJIeHHOCTb, YNOTPEOJMSAIOTCS B KauecTBe HEeONpeeseHHBIX (toks, -id). | 12. Jlekcnuueckne 3sHaueHHs CONOCTABJSEMBIX B NpPeJIOKEHHH Heonpe- ĮEJIEHHbIX HJIH yKasaTeJbHBIX MecTOHMeHHė (vienas, -a... kitas, -a, vienas, -ū... antras nu T. J.) OTHOCATCS JAPYr K JAPYry Tak, UTO 3TH MEeCTOHMEHHS, XOTS H HE COCTABJIAIOT OAHOH JIEKCEMBI, IPH CBOCOGPAa3HOM OTHOLIEHHH B MPEAJIOKEHHH NPHOGPETAIOT HOBYIO (YHKUHIO, T. €. BHIpa)KalOT B3aHMOOT- 69