Borisas Larinas

„sios šnekamosios kalbos problemą B. Larinas gvildeno ir kituose sav darbuose!?. Lietuvių kalbininkų dėmesį ypač traukia B. Larino lituanistiniai darbai. Kaip jau buvo minėta, lietuvių kalbotyra B. Larinas susidomėjo dar studijų metais. Nesitenkindamas rašytiniais šaltiniais, jis ryžosi iš- mokti lietuvių kalbą iš pačios liaudies lūpų. 1913 ir 1914 m. vasaros metu jis buvo du kartus atvykęs į Lietuvą ir pėsčiomis apkeliavo daugelį kai- mų tuometinėse Raseinių, Telšių, Panevėžio, Ukmergės ir Trakų apskri- tyse. Čia jis rinko su liaudies buitimi ir kultūra susijusius žodžius, stu- dijavo tarmes ir užrašinėjo jų būdingesnes ypatybes. Šių kelionių vai- sius — gerokai vėliau paskelbtas darbas „Medžiaga iš lietuvių dialekto- logijos“'*, kurį sudaro Nemunaičio tarmės aprašas, iš įvairių tarmių su- rinktų žodžių žodynėlis su istorinėmis bei etimologinėmis pastabomis ir tarminių tekstų pavyzdžiai. Nors nuo to laiko, kaibuvo rašomas šis darbas, lietuvių kalbos dialek- tologiniai tyrimai pasidarė tikslesni, o jų metodai gerokai patobulėjo, tačiau kai kurie autoriaus pastebėjimai, leksiniai duomenys, o ypač teori- niai apibendrinimai yra reikšmingi ir dabar. Tur būt, pirmą kartą lietuvių dialektologijoje čia randame pažiūrą į tarmę ne kaip į charakteringų, skirtingų nuo rašomosios kalbos ypatybių kompleksą, bet kaip į savitą kalbinę sistemą. B. Larinas pabrėžia, kad dialektologo uždavinys yra įžvelgti ir aprašyti tarminę normą, kuri nulemia tarmės atstovų bend- ravimą, bet grynu pavidalu jų įprastinėje šnekos sudėtyje pasireiškia retai'*. Įdomios yra autoriaus pastabos bilingvizmo klausimu, aiškinant lenkų ir rusų kalbų elementų skirtingą likimą Nemunaičio tarméje's. Lietuvių kalbos tarmių leksinę medžiagą B. Larinas ne sykį panaudojo ir daugelyje vėlesnių studijų bei straipsnių. Daugiausia su lituanistika susijusių darbų B. Larinas yra paskelbęs pastaraisiais dviem dešimtmečiais, kai, atkūrus Lietuvoje socialistinę santvarką, vėl užsimezgė ir jau ligi pat mirties nebenutrūko jo ryšiai su mūsų respublikos filologais. Šio laikotarpio kalbiniuose tyrinėjimuose jis gilinosi į baltų ir slavų kalbų santykių problemą, nagrinėjo konkrečius leksinius bei gramatinius lietuvių, latvių ir sen. rusų kalbų atitikmenis, plačiai panaudodamas ir neindoeuropiečių (ypač suomių-ugrų) kalbų me- džiagą. Iš tokių B. Larino darbų pažymėtinas straipsnis „Apie žodį anrapo“'*. Smulkiai išanalizavęs slavų kalbų duomenis, B. Larinas pa- 12 B. A. Jlapun, O 3anncsx HHOCTPAaHIEB KaK HCTOYHHKE NO HCTOPHH pyccKOrO s3biKa, «<Tpyznar lOGuaefinoit Hayunoji cecchu. JIeHMHrpajcKoro roc. yH-ta», CEKUHSA ¢uio- nor. Hayk, JI, 1946, p. 71-—85; PasroBopuktit si3abik MockoBekofi Pycu, kn.: Hauajnsnbrtit stan OopMHpoBaHH;A PYCCKOro HanHOHAJIbHOTO S3bIKA, JI, 1961, p. 22—34 ir kt. 138 B. A. Jlapuu, Marepnajist no JAHTOBCKON AHAJNEKTONOrHH, «SISHK H JHTepaTypa», T. 1, JL, 1926, p. 93—170. 14 Ten pat, p. 93—94, 98. 15 Ten pat, p. 101—104, 16 5. A. Jlapun, O ecsoBe axrapo, kn.: Rakstu krajums veltijums akad. prof. dr. J. Endzelinam, Riga, 1959, p. 149—162. 249