Baltų ir slavų akcentuacijos klausimai

etimologizuoti ir remiantis baltų kalbų medžiaga, plg. liet. talė „takelis per užžėlusią pievą“. Dėl semantikos plg. lat. taluot „balti, blyškėti“, tals: audeklus liek uz tala (pļavas, nuoras) talāt, balināt11. Čia suminėti netikslumai ar neapsižiūrėjimai, suprantama, yra smulkūs ir visiškai neliečia veikalo esmės. Baigdami pridursime, kad pasirinktoji tema (tiriamas ne lingvoetninis, o geografinis plotas) buvo susijusi su labai realiu pavojumi, kad ir darbo išvados neišeis iš regionalinės studijos rėmų. Išskyrus vieną kitą atvejį, kada galutinis klausimo sprendimas nebuvo galimas dėl sritinio temos profilio (pvz., baltiškos hidronimikos paplitimo rytinė riba, sufiksų -анка, -янка, -ейка, -ня, -на genezės problema ir kt.), autoriai, apskritai imant, šio pavojaus išvengė, savo išvadas remdami ne vien Dnepro baseino, bet ir kaimyninių teritorijų hidronimų analize arba kitų autorių tyrimais. Monografijos „Aukštutinės Padneprės hidronimų lingvistinė analizė“ svarba mokslui yra tikrai didelė. Tai įdomus ir reikšmingas lingvistinis kūrinys, galįs būti pavyzdžiu, kaip iš kalbinių faktų analizės galima gauti išvadų, svarbių daugeliui kitų mokslo šakų. Apie baltų protėvynę, apie ilgą baltų-slavų „simbiozės“ periodą, apie buvusius baltų kaimynus ir t. t. čia daug įdomių žinių ras ne tik kalbininkai, bet ir istorikai, archeologai, etnografai, tautosakininkai ir kitų sričių mokslininkai. Šis darbas įneš daug šviesos į baltų-slavų kalbinių santykių problemą. A. Vanagas BALTŲ IR SLAVŲ AKCENTUACIJOS KLAUSIMAI В. М. Иллич-Свитыч, Именная акцентуация в балтийском и славянском (судьба акцентуационных парадигм), Москва, 1963, 178 р. Baltų ir slavų kalbų intonacijų ir kirčiavimo sistemų kilmė yra svarbi indoeuropeistikos problema. Nuo jos sprendimo iš dalies priklauso ir vienoks ar kitoks šių kalbų seniausių ryšių aiškinimas. Todėl suprantama, kad, tiriant baltų ir slavų kalbinius santykius, daug dėmesio kreipiama į šių kalbų akcentuaciją. Pastaraisiais metais baltų ir slavų kalbų akcentuacijos tyrinėjimai ypač suintensyvėjo. Pasirodė keletas studijų ir šiaip straipsnių1, kur nemaža vietos skiriama pačiai baltų akcentuacijos 11 K. Mūlenbacha Latviešu valodas vārdnīca, Redigējis, papildinājis, nobeidzis J. Endzelīns, IV sējums, Rīgā, 1929—1932, p. 128. 1 A. Vaillant, Grammaire comparée des langues slaves, I, 1950, Paris; Le problème des intonations balto-slaves, BSL, 37, 1936, p. 114 tt.; J. Kuryłowicz, L’accentuation des langues indo-européennes, Wrocław—Kraków, 1952, II leid. 1958; Chr. S. Stang, Slavonic accentuation, Oslo, 1957; L. Sadnik, Slavische Akzentuation. I. Die vorhistorische Zeit, Wiesbaden, 1959; E. Nonnenmacher-Pribić, Die baltoslavischen Akzent und Intonationsverhältnisse und ihr quantitativer Reflex im slovakischen, Wiesbaden, 1961; J. Kazlauskas, Dėl lietuvių kalbos vardžodžio kirčiavimo sistemos raidos, „Kalbotyra“, VII, Vilnius, 1963, p. 171—181. 231 sistemai, o taip pat jos santykiams su slavų ir kitų ide. kalbų atitinkamomis sistemomis. Baltų ir slavų kalbų akcentuacinių sistemų kilmės klausimu šiuo metu yra iškeltos dvi priešingos teorijos. Pirmosios teorijos pagrindėjas yra F. de Sosiuras. Išanalizavęs lietuvių kalbos intonacijų bei kirčio sistemą ir vidinės rekonstrukcijos keliu nustačius jos seniausią būseną, jis 1896 m. priėjo išvadą, kad lietuvių kalbos priešpastatymas „baritoninė akcentuacijos paradigma — kilnojamo kirčio akcentuacijos paradigma“ yra išsirutuliojęs iš ide. priešpastatymo „baritoninė akcentuacijos paradigma — oksitoninė akcentuacijos paradigma“². Vadinasi, F. de Sosiuras padarė prielaidą, kad ide. koloninė oksitoninė paradigma lietuvių kalboje buvo transformuota į kilnojamo kirčio paradigmą. Taigi ši teorija teigia tiesioginį ryšį tarp baltų-slavų, iš vienos pusės, ir graikų, iš antros pusės, kalbų intonacijų sistemų, o taip pat tarp baltų-slavų, iš vienos pusės, ir graikų-senosios indų-germanų, iš antros pusės, kalbų paradigmų sistemų. A. Vajano nuomone, baltai ir slavai akutą turi ten, kur yra iškritęs laringalas. Šios teorijos laikosi A. Vajanas, L. Sadnik, Ch. Stangas ir kt. Visiškai kitaip į ide. ir baltų bei slavų kalbų akcentuacinių sistemų santykį pažiūrėjo J. Kurilovičius. Jis priėjo išvadą, kad baltų ir slavų kalbų akcentuacinės sistemos esančios tų kalbų inovacija ir todėl nieko bendra neturinčios su graikų, senosios indų ir iš dalies germanų kalbų atitinkamomis sistemomis. J. Kurilovičiaus nuomone, baltų ir slavų akūtas yra atsiradęs, atitraukus kirtį iš trumpo skiemens į ilgą. Be to, ide. kalbiniam bendrumui būdingas priešpastatymas „baritoninė akcentuacijos paradigma — kilnojamo kirčio oksitoninė akcentuacijos paradigma“ tose kalbose buvęs sumaišytas³. Suprantama, kad, susidarius tokiai padėčiai, akcentologijos tyrinėtojams iškilo uždavinys, remiantis naujais metodiniais principais ir gausesne, kritiškai apdorota medžiaga, lyginimo būdu patikrinti vienos ir antros teorijos teisingumą. Šį uždavinį ėmėsi spręsti V. Iličius-Svitičius savo knygoje „Baltų ir slavų kalbų vardažodžių akcentuacija“⁴. Jos pratarmėje autorius rašo: „Vargu ar atsiras kita tokia baltų ir slavų kalbotyros sritis, kur nesutarimai tarp atskirų tyrinėtojų būtų tokie dideli, kaip akcentologijoje. Priežastis aiški: nors prabaltiškoji ir praslaviškoji akcentuacijos sistemos bendrais bruožais jau yra rekonstruotos, nors jau išaiškintos kai kurios jų struktūrų detalės, pagrindinis klausimas — šitų sistemų kilmė — dar neišspręstas“ (p. 3). Ir toliau: „Šita knyga yra bandymas rasti vardažo- ² F. de Saussure, Accentuation lituanienne, IF, 6 (Anzeiger) 1896, p. 157—166. ³ Apie tai plačiau R. Aitzetmüller, Das baltoslavische Akzent- und Intonationssystem. Grundzüge und Grundprobleme, dargestellt nach dem heutigen Stand der Forschung, „Die Sprache“, 8, 1962, p. 46—58. ⁴ В. М. Иллич-Свитыч, Именная акцентуация в балтийском и славянском (Судьба акцентуационных парадигм), Москва, 1963, 178. р. 232 džio akcentuacijos paradigmų sistemos bendraindoeuropietiškąjį pagrindą“ (p. 3). Užsibrėžtą užduotį knygos autorius, mūsų nuomone, puikiai atliko. Jo tyrinėjimų duomenys leidžia spręsti, jog baltų ir slavų kalbų akcentuacijos sistemos yra ide. akcentuacijos sistemos tęsinys. Kruopščiai surinkta, išanalizuota ir patikrinta medžiaga akivaizdžiai rodo, kad visi lietuvių kalbos baritoninės paradigmos vardžodžiai (išskyrus grupę su ilgu neapofoniniu balsiu šaknyje) atitinka graikų, senosios indų ir germanų kalbų tokios pat paradigmos vardžodžius. Taip pat ir lietuvių kalbos kilnojamojo kirčio paradigmos vardžodžiai atitinka minėtų kalbų kilnojamo kirčio oksitoninės paradigmos vardžodžius (p. 83). Ide. priešpastatymas „baritoninė akcentuacijos paradigma — kilnojamojo kirčio oksitoninė paradigma“ iš esmės yra išlaikytas ir slavų kalbose. V. Iličius-Svitičius yra vienas iš tų, kurie baltų ir slavų kalbų, iš vienos pusės, ir senovės indų bei graikų kalbų, iš antros pusės, akcentuacijos sistemas laiko lygiavertėmis. Tuo tarpu tradicinės pažiūros atstovai baltų ir slavų kalbų akcentuacijos sistemas laikė išvestinėmis iš indų bei graikų kalbų akcentuacijos sistemų. Iš naujo V. Iličiaus-Svitičiaus požiūrio išplaukia kitas principinis teiginys: baltų kalbų kirčio kilnojimas yra senas, paveldėtas iš ide. kalbinio bendrumo epochos. Todėl ir ide. kalbiniam bendrumui rekonstruojama ne oksitoninė paradigma (kaip buvo daroma klasikinės kalbotyros atstovų, kurie rėmėsi daugiausia senosios indų ir graikų kalbų duomenimis), bet kilnojamojo kirčio paradigma (p. 12). Dar daugiau. Pastebėta, kad senoji indų ir graikų kalbos turėjo aiškią tendenciją įtvirtinti koloninį paradigminį kirčiavimą (šaknyje arba galūnėje) ir todėl tų kalbų kirčio kilnojimas yra reliktinio pobūdžio. Pavyzdžiui, sen. ind. vṛkas „vilkas“ ir gr. λύκος „vilkas“ yra baritonai, o liet. vilkas (p. 40—41, 85, 115, bet ne 11, 44) yra kilnojamo kirčio paradigmos (4 kirčiuotė). Pagal apofonijos teoriją, balsis galėjo redukuotis tik būdamas nekirčiuotas, todėl reikia manyti, kad šie senosios indų ir graikų kalbų žodžiai irgi yra buvę kilnojamo kirčio paradigmos. Šia prasme lietuvių kalba yra archaiškesnė, negu senoji indų ir graikų kalbos. Turėdamas visa tai galvoje, kalbamo veikalo autorius rašo: „Todėl baltų ir slavų kalbų kirčio kilnojimas gali atspindėti ne baltoslaviškąją inovaciją, bet archaizmą, išnykusį senosiose indų ir graikų kalbose“ (p. 162). Baltų-slavų kalbinės vienybės šalininkai tų kalbų inovacija laiko kirčio atitraukimą į akūtinę šaknį kai kuriuose senuosiuose oksitonu5. Dabar šitą reiškinį galima interpretuoti naujai. Nemažas skaičius baltų ir slavų kalbų baritonų, atitinkančių senosios indų ir graikų kalbų oksitonus, rodo, kad baltų ir slavų kirčio atitraukimas yra dėsningas reiškinys: senieji oksitonai su ilgu neapofoniniu balsiu šaknyje virto bal- 5 Plg. Я. Отрембский, Славяно-балтийское языковое единство, ВЯ, № 5, 1954, p. 42. 233 tų ir slavų kalbose baritonais (Hirto dėsnis). V. Dibas pastebėjo panašų reiškinį ir italikų bei keltų kalbose, kur ilgi kirčiuoti šaknies balsiai išliko sveiki, o nekirčiuoti sutrumpėjo, plg. lot. fūmus, liet. dūmai, lat. dūmi, serbų-chorv. дим ir gr. θυμός „drąsumas“, s. ind. dhūmaḥ. Vadinasi, italikų ir keltų (kaip ir baltų bei slavų) kalbose kirtis buvęs atitrauktas iš galūnės į šaknį. Ir seniausiose Rigvedos vietose minėtų oksitonų, einančių sudurtinių žodžių antraisiais komponentais, kirtis atitraukiamas į šaknį, t. y. jie virsta baritonais, pvz.: śakad(h)āmas7. Ryšium su tuo recenzuojamo darbo autorius rašo: „Vadinasi, kirčio atitraukimas į skiemenį su neapofoniniu ilgumu buvo, matyti, ne specifinis baltų-slavų, bet dialektinis ide. procesas, galimas daiktas, betarpiškai susijęs su laringalų silpnėjimo (ir iškritimo) ir su naujai atsiradusių (neapofoninių) ilgumų atitinkamo toninio stiprėjimo procesu“ (p. 164). Recenzuojamame darbe pateikti duomenys prieštarauja J. Kurilovičiaus teigimui, kad ide. o-kamieniai vardažodžiai, sudarantieji baritoninę ir oksitoninę kilnojamojo kirčio paradigmas, baltų ir slavų kalbose yra sutapę į vieną kilnojamo kirčio paradigmą. V. Iliičius-Svitičius duoda devyniolika lietuvių kalbos pastovaus kirčio paradigmos pavyzdžių, atitinkančių kitų ide. kalbų baritonus, ir tuo būdu aiškiai parodo, kad tas sutapimas yra buvęs grynai slaviškas procesas (p. 119). Taigi šio sutapimo negalima laikyti bendra baltų ir slavų kalbų inovacija. Patvirtinti baltų bei slavų kalbų ir ide. kalbinio bendrumo akcentuacijos sistemų ryšį, naujai aiškinti kai kuriuos akcentuacijos reiškinius autorių įgalino gausi ir autentiška medžiaga, surinkta iš senųjų lietuviškų raštų, gramatikų ir žodynų bei lietuvių kalbos tarmių8. Toliau paminėsime vieną kitą netikslumą ar, mūsų manymu, ginčytiną teiginį. Netikslus autoriaus teiginys, kad kai kurios šiaurės vakarų žemaičių tarmės pirminiuose akūtiniuose skiemenyse priešpastato dvi intonacijas (vieną, atsiradusią atitraukus kirtį, ir kitą — senųjų kirčiuotųjų skiemenų), o pirminiuose cirkumfleksiniuose skiemenyse jos teturi vieną intonaciją (p. 66). Jis remiasi J. Aleksandravičiaus straipsniu „Kirtis ir priegaidė Kretingos tarmėje“ (LKK, I, 1957, p. 97 tt.). Tačiau tame straipsnyje nurodoma, kad ir pirminiai cirkumfleksiniai skiemenys taip pat turi dvi intonacijas: vidurinę, atsiradusią atitraukus kirtį į šaknį (plg. láikã~laikai ir žẽimã~žiemà), ir cirkumfleksinę senuosiuose kirčiuotuose skiemenyse (plg. láiks~laikas, žẽimà~žiemà). Be to, straipsnyje vidurinė priegaidė taip apibūdinama: „Vidurinė priegaidė yra žymiai trumpesnė už tvirtagalę priegaidę, tariama netęsiamai. Jos 6 В. А. Дыбо, Сокращение долгот в кельто-италийских языках и его значение для балто-славянской и индоевропейской акцентологии, ВСЯ, № 5, 1961, p. 18. 7 H. Sköld, Zur Akzentzurückziehung auf Akutsilben, ZslPh, IV, 1927, p. 143. 8 Literatūros sąraše pasigendame K. Būgos, Kirčio ir priegaidės mokslas, „Lietuvių kalbos žodynas“, I sąs., Kaunas, 1924, p. XIX—LIII (=K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 19—84) ir A. Laigonaitė, Literatūrinės lietuvių kalbos kirčiavimas, Vilnius, 1959. 234 kirčiuojamoji fonema mažiau įtempta, negu tvirtagalės priegaidės. Nuo tvirtagalės priegaidės ji skiriasi ir savo balso kilimu bei kitimu“ (LKK, I, 1957, p. 105). Taigi vidurinė priegaidė yra atskira intonacija, skirtinga nuo tvirtagalės. Vadinasi, ir cirkumfleksiniai skiemenys, kaip ir akūtiniai, skiria dvi intonacijas. Negalima sutikti su autoriaus nuomone dėl liet. pūrai, lat. pûri9 kirčiavimo (p. 77—78). Autoriui liko nežinomas tas faktas, kad žemaičių tarmėse greta pūrai 2 ir 4 a. p. pasitaiko ir pūrai (1 akcentuacijos paradigma; plg. serbų-chorvatų pȕr, pȕra). Taip kirčiuojama Bab­rungėnuose, Darbėnuose, Klaipėdoje (greta su pūrai), Kretingoje, Palangoje, Pikeliuose, Sedoje, Skuode (greta su pūrai 2 ir 4 a. p.). Jeigu sutiktume su autoriumi, kad žodis pūrai esąs senas baritonas, tai latvių kalboje turėtų būti *pūri (= liet. pūrai) su kylančiąja priegaide. Tuo atveju sunku būtų paaiškinti latvių laužtinę priegaidę, rodančią, kad tas žodis priklausė kilnojamo kirčio paradigmai. Greičiausiai čia turime bevardės giminės o kamieno daiktavardį (plg. s. rus. pyро „Spelt“, gal būt, pr. pure „Trespe“ greta senų o-kamienių vyriškosios giminės daiktavardžių, plg. gr. πυρός, skr. pūraḥ). Tuo atveju latvių kilnojamo kirčio paradigmos vienaskaita (pūri iš balt. sing. *pūrōn, plg. gr. πυρός) savo kirčio vieta galėtų būti priešpastatyta lietuvių pastovaus kirčio paradigmos daugiskaitai (pūrai iš balt. pl. *pūrā; dar plg. linai 4 a. p. iš balt. linā greta sing. *linon, plg. gr. λίνον). Lietuvių cirkumfleksas gali būti dvejopos kilmės: jis galėjo atsirasti kilnojamo kirčio paradigmos vienaskaitos formas vėliau apibendrinant daugiskaitai (senesnių baritoninių vietoje) arba šį siaurame plote vartojamą žodį skolinantis iš kitų baltų dialektų (greičiausiai kuršių). Atsižvelgiant į tai, kad ir lietuviškos, ir latviškos šio žodžio formos vartojamos vakarinėse srityse, daugiausia kuršių gyventame plote, tai nėra negalima. Liet. rankà lyginimas su germanų *wərnhō „kampas“ (p. 24) abejotinas ir fonetiniu, ir semantiniu atžvilgiu; be to, autoriaus minčiai patvirtinti šis sugretinimas nieko aiškaus neduoda (plg. gretimine oksitoninę germanų lytį). Germanų *armaz „ranka, viršutinė rankos dalis“ (plg. got. arms) ir liet. armai (greta ārmos f.) „ratų dalis, kur įkišamas dišlius“ paralelė pailiustruoti semantinės raidos „tai, kas išlenkta“ > „ranka“ galimumui atmestina, nes liet. armai/ārmos10 yra laikomas germanizmu. Daug patikimesnė yra rankà : riñkti etimologija. Baltiškoji medžiaga vargu ar padeda nustatyti senąją serbų-chorvatų žodžių tȕk, tȕka priegaidę (p. 151). Ir serbų-chorv. tȕk, tȕka „Fett“, ir lat. tàuki „Fett“, tàuks „fett, feist“ metatonijos gali ir neturėti, plg. liet. 9 Senesnė forma pūri (su -r-); pūri galėjo atsirasti pagal kuieš = liet. kviečiai „Weizen“, žr. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg-Göttingen, 1955 tt., p. 671. 10 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, Vilnius, 1959, p. 531; K. Alminauskis, Die Germanismen des Litauischen, Teil I: Die deutschen Lehnwörter im Litauischen, Leipzig, 1934, p. 27; Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1941, p. 251; E. Fraenkel, LEW, p. 16. 235 taũkus (acc. sing. taũkų) „fett(ig), üppig“: tūkti „fett werden“ (kaip daũbą : dúbti, sausą : sùsti, raũkti : rùkti ir kt.); čia priklauso ir taũkti, -ia, -ė „gut gedeihen (von Getreide, Vieh)“. Antra vertus, baltų kalbos turi ir akūtinę šaknį, plg. liet. taukai (acc. pl. táukus) „Fett“: lat. tūkstu „fett werde“ (kaip láužti : lùžti : traukti : trūkti ir kt.), plg. dar tū-las, s. sl. ty-ti. Vietoj vienaskaitos įnagininko galvà turėtų būti gálva (p. 9), nes akūtinės šaknies vardžodžiai šiame linksnyje kirčio į galūnę nenukelia (išskyrus įnagininkus su galūne -mi) plg. lángų, vēlniu, žálčiu, giesme, mėnesiu, vándeniu, juosmeniu). Sl. *męso (pl. męsą) baltiškoji paralelė yra žemaičių mensà (Kaltinėnai, Vainutas11, Laukuva, Saugos). Šis žodis, kaip ir slaviškasis jo atitikmuo, turi cirkumfleksą ir yra kilnojamo kirčio paradigmos. Gretiminės žemaičių formos meisa kilmė neaiški (plg. pr. mensā|menso), nors kai kuriose žemaičių tarmėse en gali virsti ei, plg. žē. lẽšis, skēisk12 (iš *lenšis „Linsenkorn, Linse“, *skeńsk „untertauche, ertrinke“). Latvių formą mièsa autorius neteisingai laiko pasiskolinta iš slavų. Latvių mièsa taip pat kilusi iš balt. *mensā (plg. lat. pièci= liet. penki). Šios kelios kritiškos pastabos nemen­kina didelės V. Iličiaus-Svitičiaus darbo vertės. Tolesnei baltų ir slavų akcentologijos raidai reikėjo tokio darbo, ir veikalo autorius, argumentuotai pagrindęs baltų ir slavų akcentuacijos sistemų ryšį su indoeuropietiškąja, įnešė reikšmingą indėlį į baltų ir slavų kalbų akcentologiją. S. Karaliūnas DĖL KAI KURIŲ VANDENVARDŽIŲ KILMĖS IR DARYBOS Alfred Senn, Zur Bildung litauischer Gewässernamen, „Annali dell’ Instituto Universitario Orientale, Sezione Slava“, II, Napoli, 1959, p. 41—47. Užsienio lingvistinėje ir specialiojoje toponiminėje literatūroje pastaruoju metu vis dažniau pasirodo straipsnių bei studijų apie lietuvių vietovardžius. Tik kartais, naudojantis nepilna ar nepatikima toponimine medžiaga, padaroma nepagrįstų išvadų. Tai galima pasakyti ir apie čia aptariamą A. Zeno straipsnį. Remdamasis „Lietuvių kalbos rašybos žodyne“ (1948 m.) pateiktais tikriniais vardais ir įvadinės dalies pastabomis apie lietuvių vietovardžius, A. Zenas bando nusakyti lietuvių vandenvardžių darybos ryškesnius atvejus. Deja, nemaža jo teiginių yra nemotyvuoti, o kai kurių lietuvių vandenvardžių daryba ir etimologija jo aiškinama net neteisingai. Autorius teigia, kad lietuvių ir latvių kalbų tikriniai vardai dar visai nėra tikrai moksliškai tyrinėjami, kad vis dar tesitenkinama dabar- 11 K. Būga, RR, I, p. 113. 12 P. Skardžius, ZslPh, XXVI, 1958, 375 tt.; E. Grinaveckienė, LKK, III, 1960, p. 196. 236