Čiornos Padinos lietuvių tarmės morfologinės ypatybės

LIETUVIŲ KALBOS MORFOLOGINĖ SANDARA IR JOS RAIDA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA ČIORNOS PADINOS LIETUVIŲ TARMĖS MORFOLOGINĖS YPATYBĖS A. VIDUGIRIS Po 1863 m. sukilimo numalšinimo iš įvairių Lietuvos vietų caro valdžios buvo ištremta į Užvolgę nemaža sukilėlių ir jų rėmėjų. Daug lietuvių buvo apgyvendinta įvairiuose buv. Samaros gubernijos (dabar Saratovo ir Kuibyševo sritys) rusų kaimuose. Per ilgesnį laiką buv. Novouzensko apskrityje (dabar Jeršovo rajonas) susidarė trys lietuvių kaimai, kurių didžiausias – Čiorna Padina (apie 1920–1921 m. turėjęs 102 lietuvių šeimas), mažesni – Tolovka (34 šeimos) ir Litovka (25 šeimos). Po 1921–1922 m., daugiau kaip pusei lietuvių grįžus į Lietuvą, ir 1929–1931 m., daugeliui išvykus gyventi į miestus ir kitur, minėtų kaimų tautinė sudėtis gerokai pasikeitė. Ryšium su šimtosios 1863 m. sukilimo metinėmis Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas akademiko B. Larino iniciatyva 1963 m. liepos mėn. suorganizavo mokslinę ekspediciją į Saratovo srities Jeršovo rajono Čiornos Padinos kaimą lietuvių tremtinių palikuonių kalbai, tautosakai ir iš dalies buičiai tirti. Iki šių dienų daugiausia lietuvių – per 100 žmonių (apie 40 šeimų) – tebegyvena Čiornoje Padinoje, po kelias šeimas – Tolovkos, Krasniankos, Orlovgajaus ir kituose kaimuose, Novouzensko, Jeršovo, Saratovo ir kituose miestuose. Ekspedicijos metu iš Čiornos Padinos sodžiaus lietuvių, be tautosakinės ir etnografinės medžiagos, užrašyta ir nemaža mokslui vertingų kalbos faktų. Per šimtą metų iš įvairiomis lietuvių kalbos tarmėmis kalbančių tremtinių (vyresnieji tarmės atstovai dar neblogai prisimena ne viena tarme kalbėjusius savo senelius, tačiau tikslesnių jų gimtinių nebežino ir daugiausia nurodo tik Kauno ar Vilniaus guberniją) Čiornoje Padinoje susiformavo viena, palyginti vieninga lietuvių tarmė. Kiek ir kurių lietuvių kalbos tarmių elementų yra dabartinės Čiornos Padinos lietuvių tarmės morfologijoje, kuriai skiriamas šis straipsnis1, tiksliai pasakyti tuo tarpu sunku. Reikia tik pridurti, kad šios tarmės morfologijos raidai turėjo įtakos 1 Apie Čiornos Padinos lietuvių tarmės istorines, fonetines, leksines ir sintaksines ypatybes bus paskelbtas straipsnis „Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbuose“, ser. A (1965). 13. Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida 193 lietuviška spauda, dalyvavimas vietos lietuvių saviveikloje, taip pat stipri rusų kalbos įtaka ir kt. Iš pateikiamų svarbesnių Čiornos Padinos lietuvių tarmės morfologijos ypatybių čia plačiau aprašomos ar labiau akcentuojamos tik tos, kurios padeda geriau nustatyti tremtinių kilmės ir jų tarmės formavimosi klausimą. Dėl tos priežasties nurodomas ir kai kurių morfologijos ypatybių paplitimas Lietuvos TSR. Žodžių daryba Čiornos Padinos lietuvių tarmė, kaip ir kitos lietuvių kalbos tarmės, naujus žodžius daro daugiausia su įvairiomis priesagomis. Gerokai mažiau yra priešdėlinių ir sudurtinių žodžių. Pirmiausia minėtinos atskiros priesagos, turinčios būdingesnių, ne visose lietuvių kalbos tarmėse žinomų vedinių. Tarmėje labai dažnai vartojami vardžodžiai, padaryti su rytų aukštaičiams būdingomis priesagomis -(i)okas, -(i)otė. Iš daiktavardžių padarytiems vediniams šios priesagos suteikia tam tikrą mažinamą-malonią arba didinamą-menkina­mą reikšmės atspalvį. Priesaga -(i)okas dedama prie vyriškosios giminės daiktavardžių, pvz.: berni̇́kas2 „paaugęs berniukas, dar nesubrendęs jaunuolis“, maišakas, marškiškakiai, meičiakas „paaugęs mečiukas, pusaugis metėlis“, te.vākas, unčākas, viščākas, žuščākas. Prie moteriškosios giminės daiktavardžių pridedama priesaga -(i)otė, pvz.: a.škātė, karvātė, kirmėlātā.s, mergātė.. Rečiau su priesaga -oka(s) daromi būdvardžiai, reiškiantys ne visą arba daugiau negu visą būdvardžio šaknimi žymimos ypatybės kiekį, pvz.: aukštākas, ilgākas, mažāka. Tarmėje taip pat daug ir tikrai mažybinės-malონinės reikšmės vedinių, kurių būdingesnės priesagos yra -elis ir -elė. Ši priesaga labai dari, dedama daugiausia prie dviskiemenių daiktavardžių, pvz.: gri.čėla. ~ gryčėlė, jeknėla.s, karvėla., namėlis, šakėla., šaukštėlis, pulkėlis, te.vėlis, upėlis, žirgelis, žluktėlis. Šios priesa- Vartojama „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos“ (II leid., Vilnius, 1956, p. 105—118. toliau „Programa“), transkripcija. Dažnai vartojamas ženklas ą reiškia a su o atspalviu, tariamą vietoj lietuvių literatūrinės (toliau — lk.) žodžio kamieno kirčiuoto ir nekirčiuoto o (<baltiškojo ā) ir nekirčiuoto uo. Ženklas ę reiškia balsį e, turintį ę atspalvį. Tas balsis tariamas vietoj nekirčiuotų žodžių kamieno lk.ė, ie. Taškas dešinėje raidės pusėje, viršuje, rodo, kad tas balsis yra ilgas. Ilgumą tarmėje yra išlaikę: a) kirčiuoti ilgieji balsiai, iš kurių tašku yra žymimas tik i· (<y, ī, ē) ir u· (<ū, ų, ą), pvz.: teisi·bei, tū.sa. ~ tāso; b) nekirčiuoti priešpaskutinio skiemens ilgieji balsiai, kai paskutinysis skiemuo išlaiko trumpinės priegaidės kryptį, pvz.: kai-minūs, nedru.sūs ~ nedra.sūs. Taškas dešinėje raidės pusėje, apačioje, rodo, kad balsis yra pusilgis. Pusilgiai yra: a) dėl kirčio pailgėję trumpieji balsiai, pvz.: brū.kit, ši.tėi „šitai“; b) sutrumpėję nekirčiuoti ilgieji balsiai ir suvienbalsėję nekirčiuoti ie, uo, pvz.: ši.tā.ke. ~ šitokie, te.vū.ku. Vidurinės priegaidės ženklas (s) rodo arba dėl kirčio pailgėjusį pusilgį balsį, arba kirčiuotą žodžio skiemenį. Po j arba kartais po suminkštintu priebalsiu supriešakėję nekirčiuoti balsiai a, ą arba dvibalsis ai tariami ir rašomi e, ei. Priebalsių, einančių tiesiog prieš priešakinės eilės balsį, minkštumas atskiru ženklu nežymimas. Visais kitais atvejais priebalsių minkštumas žymimas lankeliu virš raidės (pvz.: mān sū.t vālgī.r). 194 gos balsis e neretai tariamas a ne tik po sukietėjusių priebalsių l, r, s, ž, pvz.: balsális ~ balsélis, brà.lãlis ~ bro.lėlis, bẹ.rãlis „bėriukas“, daržãlis (greta daržélis), stalãlis, važãlis, bet ir po n, kuris šiaip tarmėje nesukietėja, pvz.: balnãlis, bernãlis, kalnãlis, svirnãlis, bet su.nėlis, svirnėlis. Kartais pasakose, tur būt, pagal dviskiemenių vardazodžių vedinius, su priesagomis -elis, -elė pavartojami ir daugiaskiemeniai daiktavardžiai, plg.: ã.škėlė. nabagėlė.. Vediniai avėlà., kumėlà., vadėlà.s neturi mažybinės-maloninės reikšmės. Priesaga -ėlis, -ėlė dedama prie daugiaskiemenių vardazodžių, neretai jau prie priesaginių vedinių, pvz.: augintã.jėlà., avėlėlà., babutėlà., bernùkėlis, kumelėlà., mã. tinėlà., mažužėlis, nakvì.nėlà., patalėlis, undenėlis, u.žã.lėlis, vakarėlis, valgi.mėlis. -ytė. Tarmėje vartojami paprastai tik moteriškosios giminės šios priesagos vediniai, padaryti iš daiktavardžių, pvz.: bendrinių: ašarì.te.s, avì.te., burnì.te. „veidukas“, galvì.te., gegutì.te., gri.cėlì.te., lã.velì.te., mamì.te., mã.tinì.te.; tikrinių: Alenì.te., A.nì.te., Marì.te.. -iukas, -iukė. Priesaga pasitaiko pridėta ir prie dviskiemenių, ir prie daugiaskiemenių vardazodžių, pvz.: gri.cū.ke., gurbėlù.kas „tvarte­lis“, vaikėlù.kas. -(i)ulis, -(i)ulė. Šios priesagos vediniai daromi iš dviskiemenių vardazodžių. Moteriškosios giminės formos dažniau negu lk. yra su priesaga -iulė, pvz.: gegù.la. ~ gegùlė „gegute, gegužė“, sesù.la. „sesutė“, svã.cū.la. greta ku.mù.la. „kūmutė“, tatù.la. ~ tetùlė, vė.jù.lis, dę.vù.lis. Mažybinės-maloninės reikšmės nebeturi vediniai didžù.lis, stã.rù.lis „dručkis“. -(i)utis, -(i)utė. Šią priesagą dažniau turi vediniai iš dviskiemenių arba daugiaskiemenių būdvardžių, pvz.: mažù.tis, mažù.te., žemù.tis, žemù.te.s, mažùžù.te. (< maž-ut-j-utė), žemùčù.tis, tikriniai vardai, padaryti iš dviskiemenių tikrinių daiktavardžių, pvz.: A.nù.te., Karù.te., Katrù.le., Marù.te., rečiau bendriniai daiktavardžiai, pvz., svã.cū.te. Mažybinės reikšmės nebeturi priesagos -utis vedinys rãgute.s „rogės“, kuris taip pat vartojamas rytų Lietuvoje maždaug iki linijos Rokiškis – Anykščiai – Ukmergė – Musninkai – Dieveniškės – Lazūnai³. Savotišką mažybinės-maloninės reikšmės priesaginių vardazodžių grupę sudaro mergaičių pavardės su rytų aukštaičiams būdingomis priesagomis -učia, -aičia, -yčia, pvz.: Gi.lù.če, Jankù.naiče.s, Kazickaičė, Kã.saiče, Raikallì.če, Šùtì.če, rečiau Mikšaitė., Miškinì.te., Lygiagreta mergaitės vadinamos tėvo pavardės kilmininku, pvz.: Mi.kše. Varù.te., Klòsu. A.nù.te., Gi.le. Viktà, Namajù.ška.s Vàle. ir pan. Iš kitų priesaginių vedinių galima paminėti gana dažnai vartojamus daiktavardžius, padarytus iš veiksmažodžių su priesaga -alas, pvz.: api.taisalas „drabužis“, api.valkalas „užvalkalas“, ìmpilas „impilas“, reikalas, vi.ralas. Iš daiktavardžio padarytas vedinys virbalas ir iš būdvardžio — rę.balai. Vietoje lk. veiksmažodžių priesagos -inti tarmėje labai dažnai vartojama priesaga -enti (taria: -ìnte., -ėna, -ėna.), pvz.: gru.žėna. „grąžino“, išdė.vėna. „išdžiovino“, išnaikėna. „išnaikino“, marėna „marina“, vė.dėna „vedina“. Lietuvos TSR ši priesaga daugiau būdinga rytiniams žadininkams, dzūkams. ³ Remiamasi Lietuvių kalbos tarmių atlaso medžiagos kartoteka, esančia Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute (žr. medžiagą, surinktą pagal „Programos“ klausimą Nr. 25). 13* 195 Priešdėlietuose dariniuose dažnai išlieka sveikesnės rytų aukštaičiams būdingos priešdėlių formos, pvz., vardažodžiuose: apy-: api.stalis „vieta apie stalą“, api.taisalas; ata-: atàgala (ranka), atàlapas „atviras“, atàpakalas; ažu-: ažù.pinčei „užpenčiai, užkulniai“, ažù.pkalas || ažù.pakalis || užù.p.kalis, ažù.stala. „užstalė“, ažù.ve.ja; in-: įmpilas (< in-pil-alas); užu-: užù.darbis, užù.sakai, prie-: prieprà.tis „įprotis“. Ilgesnės priešdėlių formos ypač dažnai vartojamos veiksmažodžiuose, pvz., api-: api.dinge., api.dedam, apisuks ~ apsùks, api.šveite. greta ap.diėki, apsirgą, aps.ta.isa.m; ata-: atabėga ~ atbėga, atàglau, atakràpštė. ~ atkràpštė, atàmena greta atgri.š, atgùlkit; in-: įnikše., inkù.nda. ~ įkàndo, insà.di.ni ~ išodinti, inspàk ~ išpėk; ažu-: ažù.kasa, ažùsėkki, ažùstū.me. greta ažgìrs, ažmà.kėte., asì.kasa ~ užsikasa; už-: uždàre., u.žmena, rečiau užù.dege., užù.turi. Vartojamas priešdėlis per- (vietoj kurio atskirose rytų aukštaičių tarmėse yra par-), pvz.: pėrait, pėrdalije, pėrveikau „nuveikiau, nugalėjau“, kartais pėrėje. ~ pėrėjo. Vietoje lk. priešdėlių iš-, nu-, pa-, vartojamų įvykio veikslo veiksmažodžiams daryti, tarmėje dažnai pasitaiko priešdėlis su-, pvz.; sugėrte. „pagerti, išgerti“, sudari.te. „nuvalyti, sutvarkyti“, sunėšte. „išnešti, pakelti“, sukavàte. „palaidoti“, supė.tàute. „papietauti“. Raudose kartais tarp veiksmažodžio šaknies ir priešdėlio įterpiama dalelytė gi, pvz.: pagisaki˙k, miėlas, nà.r vienu. žà.dėli.; pagitàrk, sesù.la., nà.r vienu. žà.dėli., plg. paprastai vartojamas formas su kitomis dalelytėmis, pvz.: nebe.išneša, nebe-ažustàta., tebėr. Tose pat raudose pasitaiko darinių ir su dviem priešdėliais, pvz.: pasisùtik.si (ji) pàr tū˙ di.di. kelàli.; ir pasùti.k.si miėlu. te.vėli. Veiksmažodis sutikti ta pačia reikšme be priešdėlio su- paprastai nevartojamas. Atskir(i) veiksmažodžiai pasakomi ir su slaviškais priešdėliais, pvz.: dagi.vi.nsta „prigyvensite“, dapi.lite. „pripilti“, nedalàušu; neraspi.lsi „neperpilsi“, rasìlsta „nu-pa-ilsta“, rasimùša. „užmiršo“. Sudurtiniuose vardažodžiuose labai dažnai yra išlaikyti jungiamieji balsiai, pvz.: dabekasì.s, kri.žàkela., nugàrakàulis, šaltàme.te.s, vė.nàmarškìnis, vė.na-sėdžei, ù.bagapàlaikis, rečiau pù.snaktiš „pusiau naktis, vidurnaktis“, stàlinkte. „stal(t)iese“. Žodžių kaityba Dauguma Čiornos Padinos lietuvių tarmės vardažodžių turi du skaičius: vienaskaitę ir daugiskaitą, pvz.: gri˙čė: gri˙če.s, gūrbas „tvartas“: gurbai; mitulì.s „pajaunys, pabrolys“: mitulėi, raugžlà: raugžla.s. Dviskaitos formų neteko girdėti. Kaip ir kitose lietuvių kalbos tarmėse, taip ir Čiornos Padinos lietuvių tarmėje atskiri daiktavardžiai teturi tik vienaskaitą, pvz.: kùparas „galas, mirtis“, pienas, sviestas, arba tik daugiskaitą, pvz.: pakasì.na.s „laidotuvės, šermenys“, pàrpelei „putra, kukulių sriuba“, pràge.ra.s „sužadėtuvės“, pràžvalg.a „būsimo vyro gyvenamos vietos apžiūrėjimas“. Tačiau neretai atskirų tarmės vienaskaitinių daiktavardžių pasakomos ir daugiskaitos formos, kurios, tiesa, turi tam tikrą stilistinį atspalvį, pvz.: širdìs kraujeis usi.kišė.; jù.su. krašti, tai lė.tai ir lė.tai; kaip sne.gai nuši˙la, tai ù.pe.s pi.lna.s; 196 jėgų le.tį.ngas pavasaris, tai še.nai vā ši.lā.ke. bū'dava... Ir atvirkščiai — daugiskaitinis daiktavardis gali būti pavartotas vienaskaita, pvz.: jāva. višāke. dā tū.rim; duona.s jām mažā, duok lāšine.. Be septynių lk. linksnių, aprašomojoje tarmėje vartojamas dar vidaus einamasis vietininkas — iliatyvas, pvz.: dā.bėn, gri'čen, kitān kraštān, pirtin, viršūn. Daugiskaitos iliatyvas dažniausiai yra be postpozicijos, pvz., aidava. namuos, svečiuos, retai vestuvėsn. Vienaskaitos pašalio einamoji vietininko — aliatyvo — forma namopi užsikonservavusi išliko liaudies dainos eilutėje sugrišk, miela dukterėla, atgalā namāpi. Kalbamosios tarmės linksnių galūnės ir fonetiškai, ir morfologiškai daugiausia nesiskiria nuo rytų aukštaičių tarmės atitinkamų linksnių galūnių, plg. bērnu. ~ bērna, māču. ~ močė, ru.tėlu. ~ rūtėlė, kaūlų ~ kiaulė, kū.ltuvi ~ kūl-tuve, nakčiu ~ nakčia, krašti ~ krašte, galbi || galū ~ galė. Vienaskaitos vietininko (inesyvo) formos, turėjusios po j arba m galūnę e tarmėje yra sutrumpėjusios dėl sistemos, pvz.: ažū.stala.i, dā.boji, galvāi, tūrgui, undeni., viduri., gražām, savām, untrām. Visų kamienų dgs. naudininko, o, ė, i ir priebalsinio kamieno įnagininko galūnės yra be s, pvz.: rūnka.m, kārve.m, pę.tū.m, gražām, dukterim, šitiem vi'ram. Tarmės ė kamieno daugiskaitos galininkas turi dvejopą galūnę: -es (vestuvės, žvakės) ir rečiau -is (kaugis ~ kaugės, kd.ji'tis ~ kojītes, sekmi.nis). Tokias galūnes turi ir atskiros rytų aukštaičių tarmės. Daugiskaitos vidaus esamasis (inesyvas) ir einamasis vietininkas (iliatyvas) savo forma sutampa, pvz.: tarnavau berniuos, sėdi ragutės; pę.tū's namā vēsmā ir pę.meni's pasumdi'tas buvai; ānas svečiuos atvažāva.; sumdi'k berniuos tū sūnu.; kareivei duri's stūkses. Tokia šių vietininkų forma daugiausia paplitusi rytų aukštaičių šiaurinėje ir šiaurės rytinėje dalyje⁴. Būdinga, kad moteriškosios giminės antrosios kirčiuotės dgs. vietininko formos daugiausia turi kirtį galūnėje, pvz.: kru.velės krāuna; marās nuskinđa; vaikų lugnelės (išeiginės rogės) prisi-sā.di.na ir važinėja; runkās nēša. Tautosakoje pasitaiko ir ilgesnė galūnė, pvz.: tai vi'sta ru.tėla. rankdėlese; išlaidei dukrėbl. martdėlese. Tik kartą išgirsta sveikesnė dgs. iliatyvo galūnė vestuvėsn(a). Į daugelio vadinamų silpnesniųjų kamienų (i, u, ju ir priebalsinio) vardažodžių atskirus linksnius skverbiasi stipresniųjų kamienų (a, ja, o, jo, ė) galūnės, pvz., šalia vns. vard. akįs, žū'sis sako ir žū.sė, žuvė; vns. kilm. dukterės, seserės, šunės, alauš, ri.tājas ir ausės, dėsimtės, seserės, šunės, ri.tāje.; vns. įnag. akīm, žu.sim, cukrum, lę.tum, medum, su.num, žmā.gum ir akų, širdžu, sū.num; dgs. vard. žū'sis, šū.nes, pietu.s ir akmenai, su.nai; dgs. kilm. ausū, žu.sū, žuvū ir akū, seserū, žu-vū; dgs. viet. pę.meni's, pę.tū's ir akmenios. Atskirai minėtina priesagos -ukas vedinių vns. inesyvo forma, perėjusi į ja kamieną, su kirčiu priesagoje, pvz.: pavę.nū.ki. „pavesyje“, prę.vakarū.ki. „pavakaryje“. 4 Plg. K. Morkūnas ir A. Vidugiris, Kai kurie šiaurės rytų Lietuvos tarmių bruožai, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos Darbai“, serija A, t. 2, Vilnius, 1957, p. 181; K. Morkūnas, Iš rytų aukštaičių tarmių daugiskaitos inesyvo formų istorijos žr. šio tomo p. 145. 197 Dvejopas galūnes turi a kamieno būdvardžių, taip pat neveikiamosios rūšies dalyvių, dgs. vardininkas: -i, pvz., balti, juodi, nesoti, ir rečiau -ūs, pvz., bältu.s, gėru.s, miñku.s, supjāusti.tu.s. Įvardžiuotinių būdvardžių, skaitvardžių, įvardžių, dalyvių vyriškosios giminės vns. vardininkas yra padarytas su formantu -ai, pvz.: brù.ngusai, di.džesai, grãžusai, jáunasai, pí.rmasai, patsai, tā.ksai, prakéiktusai. Moteriškosios giminės vns. vardininkas turi dvejopą formą: gerōji, gražōji, jaunōji, rečiau — jaunòje ~ jaunōja, vi.resnēje ir vi.resñaje. Vyriškosios giminės dgs. vard. galūnė yra -e. < -ie: me.lēje. ~ me.lējeje, senie.je.; moteriškosios giminės — -e.s < -ios: di.dže.se.s, l.ilgā.se.s. Kiti linksniai: vns. kilm. jáuna.je, jaunāje.s ir jaunāse.s; vns. naud. mažājei, trečējei; vns. gal. jáunu.ju., jáunu.ji., žālu.ju.; vns. įnėsyvas svečimājē.i ~ svetimōjoje; vns. iliatyvas srañjāje.n. Būdvardžiai ir prieveiksmiai turi keturis laipsnius. Aukštesnysis būdvardžių laipsnis padaromas su priesaga -esnis, -ė, pvz.: minkesnis, senesne. (dgs. vard. jaunēsnei, pigesnei, pigesne.s), o prieveiksmių — su -iaus arba -iau < jau(s); daugiau, dažniau, plãniau, stā.raus greta labjāu mažāu, sunkāu, ti.kāu. Aukščiausias būdvardžių laipsnis daromas daugiausia su įvardžiu pats, pati iš įvardžiuotinių arba neįvardžiuotinių aukštesniojo ir nelyginamojo laipsnio būdvardžių, pvz.: pats vi.resnesai, pati jaunēsñāji, pati vi.resne. ir pats gērasai, pats jāunis „jauniausias“; rečiau aukščiausias būdvardžių laipsnis turi priesagą -ausia(s): didžāuses, -e. Prieveiksmių aukščiausiasis laipsnis irgi dažniau daromas iš aukštesniojo laipsnio prieveiksmių su santykinio įvardžio vns. įnagininku kuo, pvz.: kuo gēraū; kā plā.niaus greta daugāuse. Tarpinio tarp nelyginamojo ir aukštesniojo laipsnio būdvardžių ir prieveiksmių formos yra su priesagomis -ēlesnis, -ė ir -ēliau(s): jaunē.lāšnis, trumpē.lāsne., pigē-lāūs). Šis, t. y. aukštėlesnysis, laipsnis paprastai tik patikslina aukštesnįjį laipsnį. Tur būt, rusų kalbos pavyzdžiu prie tarmės aukštesniojo laipsnio būdvardžių arba prieveiksmių neretai dar pridedamas priešdėlis pa-, pvz.: ānas pasenēsnis, āš pavi.rēsnis; pagerāūs, pagražāūs. Daug įdomių, daugiausia rytų aukštaičiams būdingų ypatybių turi ir kitos kalbos dalys. Kelintinių skaitvardžių 11–19 antrasis dėmuo yra ne -liktas, bet -likis: aštā.ne.li.kei, dvi.li.ki.s, pinke.li.ke., ve.nā.li.ki.s. Tokios formos vartojamos visame rytų aukštaičių ir gretimų rytų dzūkų tarmės plote iki Pabradės⁵. Dauginiai skaitvardžiai 5–9 padaromi su priesaga -ēli, pvz.: aštā.nel, pinkelū, septi.nelūs. Kiekiniai skaitvardžiai du, dvi tarmėje paprastai yra su formantu -ienai : dú.-je.nai, dvi.je.nai, kaip ir Lietuvos TSR apie Pandėlį, Rokiškį, Dusetas, Anykščius, Ukmergę⁶. Įvairios sangrąžinio ir asmeninio įvardžių formos ypač dažnai vartojamos su formantu -(ie)nai, pvz.: vns. vard. āše.nai, tū.je.nai greta āšei, tū.jei ir āš, tū, kartais āše.na.s⁷; vns. ir dgs. naudininkas jāmē.nai (kūgi tu jāmē.nai pasakīsi), māmē.nai ⁵ Plg. pagal „Programos“ 331 klausimą surinktą tarmių medžiagą. ⁶ Plg. pagal „Programos“ 332a klausimą surinktą medžiagą. ⁷ Formantų -ę.nai ir -e.nos (pastarasis yra būdingesnis rytų žadininkams, dzūkams) pusilgis balsis ę- dažnai su ė atspalviu rodo, kad jis yra atsiradęs iš dvibalsio ie, kuris prie dalelytės -nai arba -nos prisišliejęs, tur būt, vėliau. Seniau greičiausiai var- 198 (mãnę.nai mažãũ mẽtu.), sãvę.nai (darę. vartus sãvę.nai), tãvę.nai (negaliũ ata- duõt tãvę.nai), jũ.mę.nai (jũ.mę.nai gę.dãk ir gę.dãk), mũ.mę.nai (rę.balũ pakũnka mũ.mę.nai). Greta šių formų vartojamos ir trumpesnės: mãn, sãu, tãu, jãm, jũ.m, mũ.m. Iš kitų būdingesnių kalbamos tarmės įvardžių formų paminėtinas asmeninių įvardžių trečiojo asmens vienaskaitos ir daugiskaitos vardininkas ãnas, anã, ani.s, ãna.s ~ ãnos. rečiau jìs, jì, jìę. Vns. kilm. ir įnag. formų paprastai kirčiuojama šaknis, pvz.: mãni.s, tãvi.s, sãvi.s, mãnim, sãvim, tãvim, rečiau manì, savìm. Tokios formos vartojamos apie Vyžuonas, Užpalius, Daugailius, Antalieptę, Dusetas, Imbradą, Stelmužę, Jūžintus, Rokiškį, Kamajus, Obelius, Juodupę⁸. Vns. ir dgs. gal. formos dvejopos: manì || manì, savì, tavì, mũ.mim ir mãñ, sãũ, tãũ; mũ.m, jũ.m. Įprastinė veiksmažodžių bendraties galūnė yra pusilgis -e. (<ie), pvz.: apsivìlkite., pagę.dãte., pasisvėikìnte., pataisì-te., pì.lte., švì-ste., plg. sangrąžines formas gùlte.s, svėikìnte.s. Greta vartojamos ir sutrumpėjusios formos, k.a.: abdìnkt ~ ap- dengti, ažrì.ši, mìrt, vãlgi.t. Retesnės, greičiausiai iš lk. ar iš jai artimesnių tarmių į aprašomąją tarmę patekusios, bendratys su galūne -i(s), pvz.: ažliñkti, gérti; sáugã.tis, sãstis. Seniausi tarmės atstovai retkarčiais pasako bendraties formų su formantu -nai, pvz.: nebũ.va. kã apsãũtę.nai, nė apsivìlkite.; vãrna.s mũ.m tik gãudi.te.nai; tadũ visiem nusimẽtę.nai (nusifotografuoti) reikia. Lietuvos TSR tokios bendraties formos pasitaiko apie Rokiškį, Obelius, Šimonis, Svėdasus, Užpalius, Anykščius, Uteną, Ukmergę, Želvą, Pabaiską⁹. Daugelis kalbamos tarmės esamojo laiko veiksmažodžių yra rytų aukštaičiams būdingo -ia kamieno (lk. atliepia -o, -a, -i kamienus), pvz.: ãžmi.nke, bãldže, brũ.ke „bruka, meta“, gẽse, gì.rdže, gi.rdže, grẽsem „gražom“, ingùldže, lì.dže, mì.sle, mãke, pì.le, rã.džes „patinka, norisi“, rũ.ke, skauždže, skraidže, skiù.be, sukìnke, susũ.dže, stãve, vẽče, vi.rgãdže šalia brũ.ka, gì.rda., gùlda., stãvi. Atematinių veiksmažodžių užrašyta maža: ẽsti, ẽsmi „esu“, kvẽpti „kvepia“. Čiornos Padinos lietuvių tarmėje palyginti plačiai yra įsigalėjusi būsimojo laiko vns. pirmojo asmens forma su kietuoju s (š), vartojama pietinių vakarų aukštaičių (apie Vilkaviškį, Kybartus), vietomis žemaičių ir vakarinių dzūkų¹⁰, pvz.: ãisu, bũ.su, dì.rpsu, numẽšu, vẽšu greta ãisu, ìžgẽršu, numainì.šu, sugrì.šu, vẽšu. Fonetiškai kietojo s (š) atsiradimo čia negalima paaiškinti. Taip pat vargu ar ši forma gali būti įsigalėjusi dėl vienos kitos šeimos, kilusios nuo Vilkaviškio¹¹, jeigu ji net ir būtų — tota tik pastiprinamoji dalelytė -(i)ai, jei žodis baigėsi priebalsiu, plg. ãšei, ìsai, tãsai arba -jai, -nai, -nos, jei žodis baigėsi balsiu: dùjei, dùvijei, jìnai, čẽnai, plg. formas su dviem dalelytėm ãšeinos, dùjeinos. Taip atsirado rytų aukštaičių įvardžių vns. naudininko formos mãnę.nai < manie + nai, tãvę.nai ir veiksmažodžių bendratys aìtę.nai < eitie + nai, dì.rptę.nai. Kadangi greta buvo arba ėmė rastis sutrumpėjusios formos: mãn, tãu, sãu; aìt, dì.rpt; todėl ilgainiui -ienai, -ienos imta suvokti kaip formantai ir pradėta dėti prie žodžių, kurie galūnės ie niekada nėra turėję, plg.: ãšę.nai, ãšę.na.s, jũmę.na i „jam“ dù.ję.nai, iš kur, tur būt, rytų aukštaičių tarmėse yra atsiradę ir ãšę.n, dù.ję.n, dvì.ję.n, rũ.ję.n. 8 Plg. pagal „Programos“ 284 klausimą surinktą tarminę medžiagą. 9 Plg. pagal „Programos“ 351d klausimą surinktą medžiagą. 10 Plg. „Programos“ 234b klausimo medžiagą. 11 Atskirai tarmės atstovai tvirtina turį giminių apie Vilkaviškį, tačiau nežinia ar jų seneliai iš ten kilę ir, be to, ar jie šio miesto pavadinimo kartais nepainioja su Vilkmerge (Ukmerge). 199 buvusi vartojama kokio nors autoritetingesnio kultūros veikėjo. Prie tos formos paplitimo, tur būt, nemaža bus prisidėjusios to paties laiko dgs. 1-ojo ir 2-ojo asmens formos su kietu s(š), pvz.: bū'sma, dúosma, atsiminsma, nerasma, sage.dásma, užkasma, užmiršma; užraš' sta, nuvešta, pa.me.gásta, panéšta, uštikšta, važiuosta. Taip pastarosios formos tariamos ir šiaurės rytų Lietuvos kampe, maždaug nuo linijos, einančios pro Papilį, Salamies­tį, Subačių, Troškūnus į pietus nuo Anykščių, Utenos, Dūkšto¹². Kartą girdėta forma atidúosma, būdinga Lietuvos šiaurinei daliai, esančiai į vakarus nuo minėto ploto. Būsimojo laiko trečiojo asmens formos tariamos kaip ir šiaurės rytinių aukštaičių, pvz.: atsimè.gas ~ atsimiegós, bè.gas ~ begiós, dãs || dós ~ dúos, nesumã.kės ~ nesumokės, padès, pribėks, pasidaris, sakis. Tariamosios nuosakos vns. pirmojo ir trečiojo asmens veiksmažodžių formos yra dvejopos: ilgesnės ir trumpesnės. Ilgesnes galūnes daugiausia turi pirminiai veiksmažodžiai, pvz.: ataìcė, bú·čė, papìlcė, pašàkcė. Trečiasis pirminių ir iš jų padarytų priešdėlėtų veiksmažodžių asmuo visada turi kirtį galūnėje, pvz.: bu.tù', dirptù', inaitù', keltù', nenuvarktù', pradžù.tù', plg. sangrąžines formas jã.kùtùs, suktù's. Rečiau pasitaiko tų veiksmažodžių sutrumpintos formos, pvz.: bú·č, bú·t. Antrinių veiksmažodžių dažniau vartojamos sutrumpintos formos, plg. mã.kėč, pasakì·c, ažustatit, pamatit, prisìžu.rèt, prisklausit. Tariamosios nuosakos daugiskaitos 1-ojo ir 2-ojo asmens formos taip pat yra dvejopos, plg. galėtume.m, galėtume.t, ge.dãutume.m, nesmaiši·tume.t, paválgi.tume.t ir bú·tum, bú·tut, žinátum. Tiktai kartą girdėta rytų dzūkams būdingesnė forma su formantu -ba: mės pasakì·tumba. Liepiamosios nuosakos formos paprastai yra šios: nešà.kinèk, še.dèk || sa.dèk, aìkim, lėkit. Vienaskaitos antrojo asmens formos kartais turi galūnę -e. < -ie, pvz.: paìmìke. šaukštėli. ir aìke. Leidžiamosios nuosakos formos padaromos dažniausiai iš esamojo arba būsimojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžių ir žodelio tegul, pvz.: tegú.l ataina, te-gú.l 'atsivėš. Su dale lyte te- formos retesnės, pvz., dabar tàva. vàle.i tebú·na. Visų laikų ir nuosakų nepriešdėlėtų sangrąžinių veiksmažodžių dgs. 1-ojo asmens formos yra be galūnės balsio é, pvz.: baìgems ~ baìgiamés, gi·dzèms, kàpstams, kláusems, mãkems, sėdams, si.ìsims ~ ilsimés, tú.rims, rù.pindava.ms, sar-màdavams „gėdydavomės“, mi.lesme.ms, dètums ~ dètumés, màki.tums, taisi·kims. Jos, tur būt, atsiradusios pagal nesangrąžines formas, neturinčias galūnės balsio -e. Iš dalyvių tarmėje geriausiai yra išlikusios veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko formos, pvz.: atvažėvi.s, isinu·ti.s, sušàlb.ls, suti.nus, usiri·šus, pašù.ti., pavargì., prapìolus.e.s. Veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvių vns. vardininko formų neišgiršta (jų vietoje pavartojamos rusų kalbos formos stojàščes „stovintis, stovįs“, tekù.čes „tekantis, tekąs“). Pasitaiko tik kitų linksnių šių dalyvių formos: vns. gal. mieġamti., ver.kunčù., dgs. įnag. dėgunče.m. Neveikiamosios rūšies dalyvių taip pat dažniau vartojamas būtas kartinis laikas, pvz.: api·rištas, atàšu.stas, išvì.rtas, iškeptà, nupjàutas, nesèti, supjàusti.tu.s „supi aukštyti“. Esamojo laiko užrašytos šios formos: àremas, nevi.rgdžema, pakelėma „pakinktų dalis“. 12 Plg. „Programos“ 353 klausimo medžiagą. 200 Padalyvių formos palyginti retos, pvz.: esamojo laiko -ainunt, beaugunt, besėdžunt, verkunt; būtojo laiko – susėdus, suvedus. Pusdalyvio formų užrašyta dar mažiau: dirbdamas, ge. dėdama, nukludi·dami „nutverdami“. Gana gausiai vartojamos siekinio formos, pvz.: atsisėda. vakarieni, válgi·tu.; pe.táutu. áina; ažustati·dava. mėlstu.; ci.ba, ci.ba, á.škėla.s, karklálu. grâuštu.; kėlkis, brá.lu.kai, di.rptu. darbėle.; práša.m, támsta svá.ču.la, viduñ suši.ltu. Būdinio formos yra tokios pat, kaip rytų aukštaičių ir dzūkų, pvz.: nėšti nėša kavàt; kaip pilti pi.la. Tarmė turi nemažai įvairių prieveiksmių, kurių būdingesnius pateikiame. Prieveiksmiai, atsiradę iš sustabarėjusių daiktavardžio linksnių, pvz.: vns. kilm. ri.ta., vákara., naktės; vns. įnag. grėčum, kri·žum, naktù; vns. inesyvas artė, ret. artė „arti“, namė, ri.tài, tá.lie; prie vns. įnag. ir inesyvo sustabarėjusių linksnių skirtini ir prieveiksmiai paskuĩ, paskuĩ¹³; vns. aliatyvas namũ, reč. namõn (kur n atsiradęs, turbūt, pagal vns. iliatyvą), namõpi; dgs. įnag. basùm, skubùm, užkūrùm và.kėm. Daugiau yra sudurtinių prieveiksmių, kurių antrąjį dėmenį sudaro sutrumpėjęs daiktavardžio linksnis, o pirmąjį – kurios nors kitos kalbos dalies žodis, pvz., vns. gal. su įvardžiu ar skaitvardžiu: ki.tu.nde.n, ki.tu.rà.s (kitą rožą), ši.nde.(i), ši.tu.de.n, treču.de.n, uñtru.dien, vi.su.de.n, vi.su.čės (visą čėsą), kažnu.de.n; vns. kilm. su būdvardžiu ar skaitvardžiu (pažymimuoju įvardžiu): neviena. kart, paskuĩ.ne. kart, viena. kart, viena.si.k; dgs. vard. su įvardžiu: aniemet, kitemet, šėmet, kažnimet. Prie šios grupės pateiktini ir prieveiksmiai, atsiradę iš daiktavardžių su įvairiais priešdėliais ar prielinksniais, kur daiktavardis dažniausiai yra be galūnės, pvz.: atgalà, likpiet || likpàt, pà.piet, parãden || pardien, parnãkį || pernãkį, pargavėn, paržėm, ažvakar. Iš būdvardžių prieveiksmiai daromi su šiais formantais: -(i)ai (gailei, graitai || grait, pérnei, ski.stai, sáčei, stúčei, túŋkei „dažnai“, várgei, lę.tu.viškai, seniškiškai), -yn (arti·n, aukšti·n, tá.li·n, žemi·n). Suprieveiksmėjusių atskirų būdvardžių linksnių maža, plg. niekatrosios giminės vns. gal. dáugi, nedáugi; vns. įnag. graitu nù.mire. greta greit, graitù·ju apsifga. Kiek daugiau vartojama suprieveiksmėjusių būdvardžių ar būvardinių prieveiksmių su priešdėliais bei prielinksniais, pvz.: ažupérnei, išlingvù.ka., pà.nedaik, palingvėle., pati·ke., pati.kù.ka., par ilga „ilgainiui“, paskersai. Užrašyta ir keletas skaitvardinių prieveiksmių, pvz.: sustingę vietininkai dvejàs, dvejõs || dvejės || dvìese, keturiós, piñkàs, trijós || trìesà, kelintinio skaitvardžio bevardė giminė pìrmà; sustingę prielinksnio ir skaitvardžio junginiai ažvìen „iš vieno, vienaip“, išvìen. Kartu galima minėti ir iš skaitvardinių būdvardžių padarytus prieveiksmius, pvz.: dvejàkei, dvì.gubai, neve.nãkei, tri.gubai. Iš įvardinių prieveiksmių pirmiausia minėtini sustingę atskirų įvardžių linksniai, pvz., bevardės giminės vns. vard. ir gal. vi.sa ir sutrumpėjusios formos kiėk, tiek (iš kur, manoma, kilęs ir tik); fonetiškai pakitęs klausiamojo įvardžio kienas vns. kilm. ka.nà (< kę.na. < kienã~kienõ) dalelyte virtęs vns. įnag. kùo || ką geriaus. ¹³ Plg. K. Ulvydas, Vienaskaitos naudininko prieveiksmėjimas ir prieveiksmiai su formantais -(i)ui, -i lietuvių kalboje. „Kai kurie lietuvių kalbos gramatikos klausimai“ (straipsnių rinkinys), Vilnius, 1957, p. 122. 201 Daugelis įvardinių prieveiksmių yra su įvairiais formantais, k.a.: -ur (kitur, kur, niekur, visur), -du ~ -da ar -dãs ~ -dos (kadù, tadù, niekadàs, visadàs), -ai ir -(i)aip (kai, kaip, kiekai, šiaip, šì.tei, tai, teip, kartais tep, vi.škai greta vi.siškai), -(i)aipos (kiteipãs, šì.tei.pãs, teipãs, visaipãs). Nuo lk. daryba skiriasi prieveiksmiai teipai, teipãja „taip pat, taipogi“, tã.jãs || tuo.jãs „tuojau“, ve.lãs „vėlei“, forma kãna, turinti reikšmę „kažin“: kãna kur nùjãs; kãna kiek aina. Pastarasis prieveiksmis gali būti atsiradęs iš greta vartojamos formos kãžna (< kãžina < kas žinā) klausiamojo įvardžio vns. iliatyvo kanà pavyzdžiu. Atskir(i) įvardiniai prieveiksmiai ar iš jų kilusios dalelytės pasitaiko ir su prielinksniais ar priešdėliais, pvz.: dė.l kã; lik še.lai, šù.vis „visai“. Medžiagos, padedančios nustatyti Čiormos Padinos lietuvių tarmės santykį su Lietuvos tarmėmis, taip pat duoda prielinksniai ir jų vartojimas. Tarmė išlaikė sveiką prielinksnį in, kuris vartojamas su galininku ir kilmininku tokiomis pat reikšmėmis, kaip ir prielinksnis un ~ an(t): a) vietos reikšme, pvz.: in li.gaus kėle.; in vieta.s takù. padãra.; kaip išeini in pašalę., sušì.li; in turgau s nuvejai; in mum susidara. „pas mus susirenka“, rečiau sėskis un šùola.; sėdam un pašale.; b) krypties, pvz.: išėjai in pãupi.; in žmãgu. žù.ri; pajė.me.. in saũ Anę.lù.ti greta un Kiòsu. aìsma; jaunimas važùoje net un prù.dus; c) būdo, pvz.: nėša dalgi. in pečù.; in vĩ.riška. dãve. žėme.s; rãgis in šir-dės gerãũ greta ulùje. un žã.las, un ãra.; d) laiko, pvz.: in že.mãs kurġi dėsì; in vãkara. bus gãtava; in mėnase. išeina šimtàs rù.blu. šalia un vãkaru. anã ir išrù:ksta; e) paskirties, pvz.: in marškinù duoda rù.bli.; pajima in sėkla.s, plg. kaũ-lu. dė.l pje.vi.ma. tù.rim; f) priemonės, pvz.: in rãguču. važinėjām; in arklù. važiuodava; g) santykio, pvz.: babù.ti. pri.rìše. in vaikus šalia pripràta. un duo nu.. Prielinksnis lig(i) vartojamas arba su vns. naudininku, arba su dgs. įnagininku reikšti: a) vietai, ribai, iki kurios kas esama, vykstama, pvz.: lik Sarãtavai bù.va. geležì.nkelis; lik pãčei Vòl gai bù.va. rajõnas; lik tai pãčei ve.tėlui; lik kapais jù.pi.lna; ligì vartėleis bù.va.; b) laikui, pvz.: lik šitām laikui nèr; lig dvi.lì.kei išbù.va.; še.dėje lik pãčām ri.tui; lauke. lig dali.jimui; lig dárbui vi.sa padari.te. reike; lig mėtais ir lig dvejéis penėdava. (paìšā); lig aštã.nām adi.nã.m išime.gãsì; lig ažù.gavã.m lauke.; c) laipsniui, būdui, kiekiui, pvz.: kėlkìt vartelùs ligi gãli; preina lig dviem šimtais; net lig ašarã.m davãre.. Su kilmininku lig(i) retai tepasitaiko (lig metais ir lik pusuntrù. penėdava.). Vietoj lk. prielinksnio pas tarmėje vartojamas prielinksnis par su tuo pačiu galininko linksniu ir reiškia veiksmo arba tam tikro daikto (asmens) buvimo (krypimo) vietą kitų daiktų (asmenų) atžvilgiu, jų santykiavimą, priklausomybę, pvz.: par mum daržėlus šãka; par mum visi ge.sminì.kai; par gĩ.r.tus vi.sa. pi.lna; par tėvu. tì.kru. buvai mergù; par vilku. bù.va. stãras balsas, par ji.trìs vai- 202 kai bū.va.; par vėl.nų. kãjes kai árkle.; dni.s par mañ prãše.; kãlgi par tau au-sū nėr.; par kū daugãu vaikū. Prielinksnis pas pavartojamas retai, pvz.: aukštam kalnali. pa(š) žalų. gl.rū. (d.); nuvažavau paz gãru. gi.di.tã.ju.. Lk. prielinksnis per tarmėje tariamas par; jis čia vartojamas su galininku ir įnagininku ir reiškia: a) vietą, virš kurios arba per kurią kas nors vyksta, pvz.: važūoju par gi.ru.; preina, par petti. plãukši; ainam par kę.mais; b) atstumą, pvz.: par namėli. ki.tas kambari.s; c) būdą, pvz.: par mūm par pū.si. sumaišīta (kalba ir gyventojai); par naši. šneką; d) laiką, laiko tarpą, pvz.: par pū.si. mėtų. ar par metus mindava (mirusių); par sekm.lnis ge.lėm aptaisa. vartus. Prielinksnis po tarmėje vartojamas su naudininku, galininku ir įnagininku ir žymi: a) laiką, pvz.: balšu. sugadinau pã. li.gai; pã. tãm kãrui pabėge.lu. daug bū.va.; teip mėtai pã. mėtais ir aina (laikas); pa mezlevām vēždava.; b) būdą, pvz.: gėre pã. vi.su. stikli.ni.; galėje. pajimte. pã. pãpereis „galėjo paimti pagal popierius, dokumentus“; inlais pã. tã. raštelū; ir teip suveidava. pã. namais „(jaunimas linksmytis) sueidavo į namus paeiliui“; pavašari. kviečius pã. akę.čām sėje „pavasarį kviečius sėja į suakėtą žemę“; c) kiekį, pvz.: padã.vandje. pã. árkli.; pã. vienu., pã. pāru duoda; visi pã. pāri stãve; pã. žalū. rū.tū. šakėbl. mes tau vi.sa.s duosma; d) vietą, pvz.: pã. kiemu. vaikšče.je.; pavedžėje. ši.tã. kaminėlu, pã. tęšmeni. Su kilmininku po retai tepasitaiko, pvz.: pã. savãite.s mergi.na.s tę.vai vadina iš šal. Prielinksni prie tarmė vartoja su naudininku ir įnagininku reikšti: a) vietai, pvz.: prę. krãštui bū.va.; iškãskit duobi. prę. sliñkščėui; prę. šū.linių nāmas medi.nus stãve; prę. tãm medi.nui nāmui; prę. ū.pei gi.vēna.m; prę. mūre.m sōdi senėlis; pri trijeis kę.mais dara. altārius; b) asmeniui, prie kurio kas darosi, krypsta, pvz.: ãnas verkė. prę. jãm; vienā prę. vienai sustãjė; prę. mūnim bū.va.; prę. tāvim stãve; brãle.ne. išėje. prę. tę.vėli. Prielinksnis pro vartojamas su galininku ir reiškia: a) objektą, apie kurį kas nors kalbama, pasakojama, žinoma, pvz.: senū.kai vis prã. tū. Lietuvū. šnekedava.; pakalbūtume.t nãr prã. šl.tu. krãštu.; suži.nās prã. seni.bi.; daug prã. ji. ži.na.; sakīdava. prã. vėlius ir velniukūs; prã. vilkų pasaka (šiuo atveju tik labai retai pasitaiko konstrukcija su prielinksniu apie, pvz.: apę. jauni.ki. gieda); b) vietą, pvz.: (reikšme „per ką nors kiaurai“) žūru prã. lū.ngu.; prã. āpačū. ū.ndā. aina; (reikšme „pro ko nors šalį“) prã. māna. gri.ču. prãveže.; c) būdą, pvz.: reikė ū.ndenū prã. atãgalu. runiku. apipurkšti. Prielinksnis až(u) vartojamas greta už(u). Abu šie prielinksniai eina su kilmininko ir galininko linksniais ir reiškia: 203 a) vietą, už ko nors, pvz.: nestā.vėk až dū.ru.; ažū Urāla. skrañda gėrves; ažū sėnas gi.vėna; dabar daugau pridėjo. (žemės) ažū pru.dėle. greta dù už gri.čė.s susiāje.; pati stāje. už dū.ru.; b) priežastį, pvz.: ažū kū klì.sa; dabar nujìnsta ažū ge.smelās; ažū me-tėža. juos tadù iš tì varė; c) tikslą, atlyginimą, pvz.: pāje.me až gānevu.; jiem dúoda kū už neši.mu.; d) būdą, pvz.: aš kėtris reike dĭ.rpì; aš pas sāva. mū.tinėl. až vę.šnėbl. bū.su (d.); e) daiktą, asmenį, už kurio imama, kliūvama, tekama ir t.t., pvz.: až rūñka.s pājeme.; išklū.va. uš pavarčės; anā nenarėje. ažū Jū.rge. aite.; nebeìšės už vĭ.ra.; duktė už rū.sa. išžūota; užu jū. su.nauš mana. tikrā sesì; f) palyginimą, pvz.: vi.rėsne. už brālì.. Iš pateiktų svarbesniųjų Čiornos Padinos lietuvių tarmės morfologinių ypatybių matyti, kad daugelis jų [pvz.: sutampančios dgs. įn­es.­yvo ir iliatyvo formos, veiksmažodžių bendratis ir kai kurie skaitvardžiai ar įvardžiai su formantu -(ie)nai, šakninės įvardžių māni.s, sāvim kirčiavimas, būsimojo laiko dgs. pirmojo ir antrojo asmens formos su -s-ma, -s-ta, vedinys rāgute.s ir kt.] yra būdingos rytų aukštaičiams, gyvenantiems šiaurrytiniame kampe maždaug iki Kamajų, Svėdasų, Vyžuonų, Utenos. Visa tai, turint galvoje dar žodžio kamieno balsį ā vietoje lk. o (nārì, žādis), verčia galvoti, kad tremtinių daugumą sudarė vakariniai žadininkai. Tokią išvadą paremia ir istoriniai faktai. Pavyzdžiui, 1863 m. Kauno gubernatoriaus ataskaitoje minima nemaža (ištisais kaimais) ištremtų gyventojų nuo Užpalių ir Dusetų¹⁴. Iš kitų tarmių, matyti, išliko tik atskiros formos, kurios Čiornos Padinos lietuvių tarmės morfologijai kartais suteikia nevienalytiškumo, formų margumo atspalvį, plg. pateiktas įvairias gretimines formas. Gal kiek daugiau čia buvo ištremtų rytinių žadininkų, dzūkų (iš Vilniaus gubernijos), padėjusių tarmėje įsigalėti veiksmažodžių priesagai -enti, atsirasti gretiminėms formoms su formantu -(ie)nos, tariamosios nuosakos formai pasakì-tumba ir kt. Be to, dalis tokių gretiminių formų galėjo atsirasti ir dėl čia dirbusių kultūros veikėjų, kalbėjusių įvairiomis lietuvių kalbos tarmėmis. Tarmės morfologijoje taip pat jaučiama ir rusų kalbos įtaka. Rusų kalbos pavyzdžių neretai padaromi arba morfemiškai verčiami atskiri veiksmažodžiai, pvz.: prašāla. „su-“, nušālo“, pravārė „išvariau“, nepājima „nesupranta“, išbrì.da. „išėjo, pasklido“; padaromos aukštesniojo laipsnio būdvardžių ir prieveiksmių formos, pvz.: pasenėnis, pagerāus; įvairūs hibridai: davāre, neraspi.šì; vietoje pamirštų formų (pvz., esamojo laiko veikiamosios rūšies vns. vardininko dalyvių) pradedamos vartoti rusiškos, plg. stojāščes, tekū.čes, tam tikromis reikšmėmis vartojami prielinksniai in, un, pra ir kt. Tačiau minėti hibridai (ypač prielinksnių vartojimas) gali būti ir senesnės slavų kalbų įtakos, būdingos daugeliui lietuvių kalbos tarmių, rezultatas. 14 Центральный государственный исторический архив в Ленинграде, ф. 1281, оп. 6, д. 144, л. 86. Ataskaitos nuorašą turi Lietuvos TSR Mokslų akademijos Istorijos institutas. 204 МОРФОЛОГИЧЕСКИЕ ОСОБЕННОСТИ ЛИТОВСКОГО ГОВОРА ЧЕРНОЙ ПАДИНЫ А. ВИДУГИРИС Резюме В статье излагаются более характерные морфологические особенности литовского говора Черной Падины (Ершовского района Саратовской области). Говор образовался в седьмом десятилетии XIX века, когда, после подавления восстания 1863 г., на территорию бывшей Самарской губернии было сослано немало жителей из разных районов Литвы. Языковой материал в Черно-падинском селе был собран во время научной экспедиции, которая по инициативе академика АН Литовской ССР Б. А. Ларина была организована Институтом литовского языка и литературы Академии Наук Литовской ССР в 1963 г. в связи с 100-летием восстания 1863 г. в Литве. Большинство морфологических особенностей (как в области словообразования, так и в области словоизменения) описываемого говора являются характерными для восточно-аукштайтского диалекта литовского языка. Так, например, в Черно-падинском говоре широко употребляются существительные с суффиксами -iokas, -iotė, придающими им ласкательное-уменьшительное или унизительное-увеличительное значение, напр.: senākas „старичек, пожилой человек“, ži.šākas „гусёнок, худой подросший гусёнок“, mergāte „девочка, девушка, девчёнка, девка“, ā.škāte „козушка, негодная коза“; имена с суффиксами -(i)ulis, -(i)ulė, -iutis, -utė, имеющие ласкательное-уменьшительное значение: gedū.la „кукушка“, sesū.la „сестренка“, ve.jū.lis „ветерок“, mažū.tis, -e „маленький, -ая“, žemciū.tis (< žemut-j-ut-is) „низенький“ и утратившее уменьшительное значение имя существительное rūgule.s „сани“; существительные с суффиксом -alas, обозначающие конкретные предметы (api.-taisalas „одежда“, timpi.lalas „усыпка“ и др.). Многие глаголы образуются с суффиксом -enti вместо литер. яз. -inti, напр.: dže.vēna „сушит, -ат, просушивает, -ют“, ve.dēna „проветривал,-а,-о,-и“. В области словоизменения можно указать совпадающие формы инессива и иллятива множественного числа, ср.: pę.tū's namā vešmā „во время обеда повезем домой“; kru.velēs krāuna „в кучки складывает,-ют“. Часто встречаются следующие формы с формантом -(ie)nai: числительные, напр.: dū.je.nai „два“, местоимения, напр., āše.nai „я“, jāme.nai „ему“, mū.me.nai „нам“, и инфинитивы глаголов, напр., apsāute.nai „обуться“, чаще apsāute., švi's-te. „праздновать“. Вместо глаголов настоящего времени литер. яз. с основами на a, o, i в говоре очень широко употребляются глаголы с основой на ia: brū.ke „бросает, -ют, перестает, -ут, оставляет, -ют“, gį.dže „лечет, -ют“, stāve „стоит, -ят“. В говоре употребляются следующие формы 1 и 2 л. множ. ч. будущего времени: bū'sma „будем“, uštīksta „застанете“. Первичные глаголы в 3 лице сослагательного наклонения ударяются в окончании: aitū „ходил,-а, -о, -и бы“, džū.tū „сох, -ла, -ло,-ли бы“. Они употребляются наряду с сокращенными формами: būt „был,-а,-о,-и бы“, sakīt „сказал,-а,-о,-и бы“. Употребляется супин: pę.tāūti. aina „обедать идет, -ут“. Наряду с предлогом un(t) „на“ в томже значении употребляется in, вместо предлогов литер. яз. pas „у“ и per „за, через“ — один par и др. Все упомянутые морфологические явления на территории восточной Литвы встречаются только в говоре западных жадинков (на котором говорят люди в окрестностях Ужпалей, Утяна, Дусятос). Ссыльные из упомянутых мест, на основе говора которых сформулировался литовский говор Черной Падины, составляли большинство жителей этого села. Это подтверждаются также и историческими данными. Следы других диалектов и литовского литературного языка отражаются главным образом в употреблении параллельных форм, напр.: винит. пад. множ. ч. káugis „копны“ 205 и žvakės „свечи“; gėru.s „хорошие“ и geri, ašė.nai „я“ и ašė.nas; 1 л. единств. ч. будущего времени bū.su „буду“, vešù „буду везти“ и bū.sù, vešì; наречия pardėn || pardien „за день“ и perñakì „за ночь“ и др. Влиянием русского языка объясняются некоторые калькированные глаголы, напр.: prašala. „простудился, -ась, -ись“; nepajùta „не понимает, -ют“, сравнительная степень имен прилагательных и наречий с приставкой pa-: pasenėšnis „старший, по старший“, pageraũs „лучше, по лучше“. Вместо забытых причастий употребляются непереводные формы, напр., stojàščes „стоящий“ и др.