Žemaitiškos morfologinės ypatybės Šakynos tarmėje

LIETUVIŲ KALBOS MORFOLOGINĖ SANDARA IR JOS RAIDA LTE CT U VO S TaS:R MOKSLŲ AKADEMI1IJA ZEMAITISKOS MORFOLOGINES YPATYBES SAKYNOS TARMEJE A. JONAITYTE Gretimos tarmės visada viena kita šiek tiek veikia. Tas poveikis būna nevienodo stiprumo ne tiktai vienos tarmės kitai, bet ir dviejų skirtingų tarmių trečiai. Tos ar kitos gretimos tarmės poveikio stiprumą nulemia įvairūs istoriniai, ekonominiai ir kalbiniai faktoriai. Ypač stiprus kaimynių poveikis pastebimas vadinamosiose pereinamosiose tarmėse, kurių plote susikerta daug skirtingų gretimų tarmių ypatybių: fonetinių, morfologinių, leksinių ir sintaksinių. Viena iš tokių būdingesnių pereinamųjų tarmių yra ir Šakynos? tarmė, kurios morfologijos ypatybių santykis su gretimomis žemaičių tarmėmis čia ir nagrinėjamas. Tiriamosios tarmės pagrindas yra'aukštaitiškas, todėl iš esmės aukštaitiška yra ir jos morfologijos sistema: ji artima gretimų šiaurės vakarų ir vidurio aukštaičių tarmių morfologijos sistemoms. Skirtumai atsiranda daugiausia dėl vakarinę dalį, o kartais ir visą tarmės plotą užkliudančių žemaitiškų ypatybių. Naujesniosios iš jų vartojamos šalia senų aukštaitiškų lyčių kaip dažnesnės ar retesnės gretiminės formos, senesniosios yra apėmusios visą tarmės plotą ir neretai visai išstūmusios aukštaitiškas formas. Ne visada galima tiksliai pasakyti, ar atskiros formos į Šakynos tarmę atėjusios iš žemaičių, ar susiformavusios savarankiškai ir tiktai panašios į atitinkamas žemaičių formas. Ypač sunku nustatyti tikrąją kilmę tokių aprašomosios tarmės formų, kurios vartojamos ir gretimų žemaičių, ir šiaurės vakarų, ir net vidurio aukštaičių. Pagaliau atskiros retesnės morfologijos ypatybės, galimas daiktas, iš seno yra buvusios Šakynos tarmėje, bet iki šiol joms čia išsilaikyti padėjo tokios pat gretimų žemaičių tarmių ypatybės ir todėl atrodo, tartum jos būtų atėjusios iš žemaičių. Dėl to straipsnyje daugeliu atvejų tiktai nurodoma, kad ta ar kita tarmės ypatybė yra tokia pat kaip gretimų žemaičių tarmių, bet ar ji tikrai atėjusi iš žemaičių — nenustatoma. Be Šakynos tarmės žemaitiškų morfologinių ypatybių, straipsnyje stengtasi duoti ir pastebėtas gretimų žemaičių tarmių aukštaitybes. Žemaitiškos ypatybės nagrinėjamos nuosekliai pagal kalbos dalis. ! Bendru Šakynos tarmės vardu vadinamos visos Latvijos TSR pasienio šiaurės vakarų aukštaičių šnektos, kuriose veikia visuotinio kirčio atitraukimo dėsnis (Žagarės, Skaistgirio, Kruopių, Sakynos, Gruzdžių miestėlių apylinkės). 165 Daiktavardis. Vakariniame tarmės pakraštyje (Auksučiai, Kruopiai, kartais ir Šakyna) atskirų ia-kamienių daiktavardžių vns. kilmininkas ir šauksmininkas turi iu kamieno formas, pvz., vns. kilm.: krūpaus, rūiūaus, séiaus, spalaus; vns. šauksm. : krūpau, rainau, sėnau. Šios iu kamieno formos vartojamos šalia dažnesnių ia-kamie- nių. Gretimose žemaičių tarmėse (Kuršėnai, Papilė, Akmenė, Vegeriai) iu kamieno formos šiuo atveju vartojamos labai plačiai, todėl atrodo, kad į Šakynos tartnės vakarinę dalį jos bus užneštos iš žemaičių. Toje pat Šakynos tarmės ploto dalyje pastebimas ir kitas žemaičiams būdingas reiškinys: į atskirų ė kamieno daiktavardžių vns. paradigmą yra įsibrovusios i kamieno vardininko formos, pvz.: katis, kiit'tis, upis, o į i kamieno vns. paradigmą retkarčiais įsibrauna ė kamieno vardininko formos, pvz.: d'nte, d'pkšte, vi'tė". Apie Kruopius, Auksučius, Šakyną ir net Dilbinus a-kamienių daiktavardžių su priesaga -ukas vns. vietininkas šalia aukštaitiškos formos retkarčiais turi ir žemaitišką su galūne -uo (~ -o), pvz.: blu'džūkuo, daržūkuo, laukūkuo Skn, kaklūko“ Dilb. Plg. kalnūkuo, suodnūkuo Krš, egli'ndėkuo Akm, daržėkuo, kalndėkuo Vr. ia kamieno daiktavardžiai ké'ls, vėjes, vė:lns, kaip ir gretimose žemaičių ir šiaurės vakarų aukštaičių tarmėse, vns. galininke turi galūnę i (kéli, vėrji || véje, vė'Ini), atsiradusią pagal tuos ia kamieno daiktavardžius, kurie čia dėsningai turi -i (kirvi, jauti). j Arčiau žemaičių ribos (Kruopiai, Auksučiai, iš dalies Šakyna) ia, i ir priebalsinių kamienų vns. vietininkas gana dažnai šalia aukštaitiškų formų su galūne -y(je) turi ir formas su žemaitiška galūne -ie (—ė), pvz.: gFd'vie, médie; no'sie, pirtie, vandenie. Plg. lūopšiė, miolie, viejie Krš, gardėlie, svirtie, pirtie Akm, bū'rie, mienesie, pirtie* Vgr. Tose pačiose Šakynos tarmės žemaičių paribio vietose moteriškosios giminės i ir priebalsinių kamienų daiktavardžių dgs. vardininkas ir galininkas retkarčiais turi žemaitiškas ė kamieno formas: d'ntes, d'okštes; dūkteres, séseres (plg. širdes, untes Krš, žousts Akm, avs, kliet’s Vgr), o dgs. vietininkas — gretimines žemaitiškas formas su -iese ( — -ėse), pvz.: akies(e), d'okšties(e), sėseries(e) Skn, Krp, klé‘té's(e) Žg. Visų kamienų ir visų linksniuojamųjų kalbos dalių moteriškosios giminės dgs. vietininkas šalia formų su galūne -os(e) turi ir dažniau ar rečiau pasitaikančias gretimines formas su galūne -uos(e), pvz.: ‘akuos(e), pievuos(e), rūnkuos(e) Skn, Jaujuos Darg, pūšuos Dilb. Visai toks pat reiškinys pastebimas ir daugelyje žemaičių tarmių (Kuršėnai, Kaunatava, Šaukėnai, retkarčiais Akmenė ir kt.), kur moteriškosios giminės žodžių dgs. vietininkas greta savo tikrosios turi ir vyriškosios giminės formą. Atrodo, kad formų su -uose atsiradimui Šakynos tarmėje pradžią bus davusios žemaičių tarmės. Galima dar paminėti, kad savo ruožtu iš Šakynos tarmės vietininko formos su -uose kartais sugrįžta į kai kurias gretimas žemaičių dounininkų šnektas, pvz.: dėdėldus véitpus ~ dideliuosė viétuose Vgr (Giepaičių k.). Į tas žemaičių šnektas retkarčiais persimeta ir aukštaitiška a, ia kamienų dgs. vietininko forma, kurios galūnė -uos(e) fonetiškai nepakinta, pvz.: méskiios, taukiios, ve- ? Dėl šių formų kilmės žr. H. Kaamnayckae, Cokpamtenne ynorpe6jienHs HMeH CYLIECTBUTENbHBIX C OCHOBON Ha i B JIKTOBCKOM A3bIKe, «BonpoCki CJIABAHCKOTO S135IKO- auanua», T. 5, Mocksa, 1961, p. 82—89. 166 lū'čūos ~ Veldičiuose Vgr (Giepaičių, Velaičių, Aukštųjų k.), kriopiios ~ Kruopiuosė Akm (Sablauskių k.). Tuose pat paaukštaitės kaimuose retkarčiais pasitaiko ir aukštaitiškų visų kalbos dalių dgs. naudininko ir įnagininko formų be galūnės -s, pvz.: jaunėm (Giepaičiai), Spuoka'm (Aukštieji), vi‘tim (dgs. in.) Velaičiai, pūšim (dgs. in.) žūoliem (dgs. in.) Giepaičiai, lduka-m (Menčiai), šakėm (Sablauskiai). u-, iu-kamieniy daiktavardžių vns. vietininkas šiose žemaičių šnektose turi galing -uo, pvz.: vélidu ~ Vilniuo, torgou. Tačiau visuose paaukstaités dounininky kaimuose retkarčiais pasitaiko ir aukstaitisky vns. vietininko formų, pvz.: védoi (Giepaičiai). ; Būdvardis. Daug ypatybių, būdingų gretimoms žemaičių tarmėms, turi ir Šakynos tarmės būdvardis. Pavyzdžiui, daugiaskiemenių būdvardžių vns. naudininkas paprastai šalia senos įvardinės galūnės turi ir rečiau vartojamą daiktavardinę (I 'tingam || li"tivgui, plg. gailingam || gailingu“, svetimd'm || svė“timu' Krš), ia kamieno būdvardžių su galūne -ias vns. galininkas turi gretiminę formą su galūne -i (pė'šče || pėsti, stū"če || stati, tūšče || tūšti), būdingą gretimoms žemaičių tarmėms, o ė kamieno būdvardžių didelė, dešinė, kairė vns. kilmininkas, vietininkas, dgs. naudininkas, įnagininkas ir vietininkas šalia ė-kamienių turi ir gretimines io-kamienes formas, pvz.: didelo's || didelė's, dėšinė“ || dėšino“, didelė:m(s) || didelé'm(s), didelė's(e) || didelo's(e). Šalia senosios u kamieno būdvardžių vns. kilmininko formos tarmėje kartais jau pasitaiko ir gretiminė ia kamieno forma (li'gaus || li'ge, sitraus | sire). ia kamieno formos galėjo susidaryti pačioje Šakynos tarmėje, bet galėjo ateiti ir iš gretimų žemaičių tarmių (Kuršėnai, Papilė, Akmenė), kuriose u ir ia kamienų būdvardžių formų vienodėjimas yra pažengęs žymiai toliau. Vyriškosios giminės aukštesniojo laipsnio būdvardžių vns. naudininkas ir dgs. vardininkas šalia senųjų formų turi ir gretimines ia kamieno daiktavardžių formas (aukštešnd'm || auksté Shui, Aukštesni || aukštė'Snei). Moteriškosios giminės aukštesniojo laipsnio būdvardžių vns. kilmininko, vietininko, dgs. naudininko, įnagininko ir vietininko senąsias formas baigia išstumti atitinkamos io kamieno formos, pvz.: baltesiio’s || baltesné's (ret.), baltešno“ || baltesnė'(ret.), baltesid m(s ) || baltesnė"m(s) (ret.), baltesio'm(s) || baltešnė'm(s) (ret.), baltesno's(e) || baltesnė's(e) (ret). Visi šie aukštesniojo laipsnio vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvardžių linksniavimo bruožai yra būdingi ir gretimoms žemaičių tarmėms, plg. baltėšnu“ (vns. naud.), baltėsne' (dgs. vard.), bdaltešnūos (vns. kilm.) Krš, sénesiiios (vns. kilm.) Pp. Vyriškosios giminės aukščiausiojo laipsnio būdvardžių vns. vardininkas turi galūnę -is (gerd'usis), naudininkas — daiktavardinę galūnę -ui (gefd'ušui), t. y. kaip ir gretimose Žemaičių ir vidurio aukštaičių tarmėse, pvz.: baišd'usis, aukščd'ušui Dnr, didžd'usis, gefd-usu' Krš, joudža'usis, poikdus's Pp. Bet vns. galininkas kaip ir žemaičių tarmėse turi galūnę -i, pvz.: gefd'usi (plg. didžd'usi Krš, baiša'us' Ver), ir skiriasi nuo vid. aukštaičių, plg. skasid use Dnr. Tų būdvardžių dgs. vardininkas taip pat kaip gretimose žemaičių tarmėse turi daiktavardinę galūnę, pvz.: ilėd'usei (plg. didžd'use' Krš, ramū'usė“ Pp, gerd usé: Akm). Iš u ir ia kamienų būdvardžių padaryti jvardZiuotiniai būdvardžiai šalia désningų aukštaitiškų formų kartais turi ir tokias, kaip gretimų žemaičių dounininkų 167 arba dūnininkų, pvz., vns. vard.: d'iškiūsis || aiskésis®, tamsi'sis || tamsėsis; Zali'sis (plg. smélki's's, stombi's's Pp, siwki's's, nduji's's Akm, “astri‘s's, brūngi's's, Zali's's Ver, brungé sis || brungésis, grazésis* Krš); vns. gal.: graZi‘ji || graže'ji; Zali‘ji (plg. smolkiji Pp, tūbvki'ji, tusti'ji Akm, brūngt'ji, prasti‘j' ® Vgr, gra Zi'ji Krš). IvardZiuotiniy būdvardžių vns. naudininkas beturi tik daiktavarding galūnę kaip ir gretimose žemaičių tarmėse, pvz.: d'ukšto'jui*. ZemaitiSkos darybos yra Šakynos tarmės vns. vietininkas, pvz.: juodamė'je" (plg. didemi'jie, Krš, didemėijie Pp, dedemėj“ Vgr). Dgs. vardininkas ir naudininkas kaip ir gretimose žemaičių tarmėse turi daiktavardines galūnes, pvz.: baltiejei, baltiešū"m(s)?. Beje, daiktavardinė dgs. vardininko forma jau vartojama ir gretimoje vidurio aukštaičių Daunoravos tarmėje (geriejei || gerieji), bet, galimas daiktas, ji ten pateko iš Šakynos tarmės. Tiriamosios tarmės ploto vakariniame pakraštyje (Auksučiai, Kruopiai, kartais ir Šakyna) neįvardžiuotinių vyriškosios giminės būdvardžių ir įvardžių dgs. naudininkas kartais turi iš žemaičių atėjusias gretimines formas su galūne -im(s), pvz.: didelim(s), mažim(s), tim(s), visim(s), plg. anėms, jaunėms Pp, geri'ms || gerims Krš, patéms, jaunėms Akm, ketėms, jaunėm, mažėms Vgr. Skaitvardis. Arčiau žemaičių ribos (Šakyna, Auksučiai, Kruopiai) skaitvardžio du, dvi kilmininkas, naudininkas, įnagininkas ir vietininkas kartais turi žemaitiškas gretimines formas su i: dviju', dvim(s), dvim(s), dvijuos(e), dvijo's(e). Skaitvardžiai nuo 11 iki 19 padaromi su 2 formantais: -lika ir -leka. Formantas -lika daugiau vyrauja rytinėje tarmės ploto dalyje (Kyburiai, Skaistgiris). Plg. vidurio aukštaičių joniškiečių dvi"leka, tri"leka. Vakarinėje dalyje, t. y. arčiau žemaičių ribos (Kruopiai, Šakyna, Auksučiai, Šiupyliai), vartojamas formantas -leka. Plg. vi'ūū'leka, dvi"leka Krš, dvi'lek*, tri"lek* Pp, veindulek“ || viAduleke, dvi'lek® Akm, veindulek® || vi.idulek® Vgr. Tiesa, formantas -lika retkarčiais pasitaiko ir kai kuriuose paaukštaitės žemaičių kaimuose, pvz.: devi.nūolek“, pebkūolek“ (Giepaičiai, Velaičiai). Šalia skaitvardžio viemioleka || -lika (plg. vidurio aukštaičių, pvz., Daunoravos vemioleka) labai plačiai vartojama ir forma vieniuoleka || -lika. Forma su minkštu n kaip matėme iš pavyzdžių, vartojama gretimose Žemaičių tarmėse. Kelintinio skaitvardžio trečias, trečiasis vns. vardininkas ir galininkas pažemaitėje (Šakyna, Kruopiai, Auksučiai, kartais net Dilbinai) gana dažnai turi žemaitiškas gretimines formas tréc, treti'sis, trė'ti, trėti'ji. Plg. trėti, trétiji Kis, tréti's's Pp, trėt', trėti'sis, trėti"ji Akm. Įvardis. Įvardžių dns, jis; kas, katras, nieks, šis, tas, tatras, viskas vns. įnagininkas be tokių formų, kaip Ik., turi ir po kelias daZnesnes ar retesnes gretimines formas su -m, pvz.: anuo || anuom || anum, jūo || jūom, kūo || kilom| kūm, šūo || šūom || šūm.. Vns. įnagininko formos su -m plačiai vartojamos ir gretimose Žemaičių tarmėse 3 Tokios formos pasitaiko apie Šiupylius, Auksučius, kartais Šakyną, t. y. prie žemaičių dūnininkų kuršėniškių ribos. 4 Dar žr. Z. Zinkevičius, Įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai, Vilnius, 1957, p. 83. 5 Neįvardžiuotinė forma: prasc, prū-šče. 6 Dėl priešgalūninio skiemens -oj- kilmės žr. Z. Zinkevičius, min. veik. p. 93—94. 7 Dėl kilmės žr. K. SAsunc, TlepeBojn rpaMMaTHKH JIHTOBCKOrO GS13biKa HCINOJI- HeHHbiū K. Byra, Ilerporpan, 1908—1916, p. 149. 8 Dėl jų atsiradimo žr. Z. Zinkevičius, min. veik., p. 83—85. 168 (Kuršėnai, Papilė, Akmenė, Vegeriai). Įvardžiai dns, kic, tas ir skaitvardis viens vakarinėje tarmės ploto dalyje, pažemaitėje, gana dažnai turi žemaitiškas gretimines vns. vietininko formas dnem(i), kitem(i), tėm(i), vienem(i). Šios formos net su fonetiškai nepakitusia žemaitiška galūne, atrodo, yra atėjusios iš gretimų dounininkų tarmių, plg. dnem“ kitem“, vėinem“, tėm“ Vgr; tėm“, vėinėmi, gntrém¢ Akm. Dėl dgs. naudininko formų su -im(s) žr. 168 psl. Įvardžių dns, katras, šis, tas, tatras dgs. galininkas šalia tokių formų, kaip Ik., turi ir žemaičių tarmėms būdingas formas: anus, katrus, tus, Šūs, tatrus, plg. tos Pp, anus Krš, tos Vgr. Tokios gretiminės formos yra plačiausiai paplitusios vakarinėje tarmės ploto dalyje arčiau žemaičių ribos, nors atskirais atvejais jų pasitaiko net apie Žagarę ir Skaistgirį, t. y. prie vidurio aukštaičių ribos. Įvardžių ana, ji, katra, ši, ta, tatra vns. įnagininkas visame tarmės plote dažniausiai turi tik įvardžiuotines formas: and je, jė'je, katrd je... Be to, apie Auksučius, Kruopius, o kartais ir Sakyna, Dilbinus pasitaiko jau sutrumpéjusiy ivardziuotiniy formu, pvz.: and'i, katrd'i, šė'i, tdi. Tokios sutrumpéjusios jvardZiuotinés formos paprastai vartojamos kai kuriose gretimose žemaičių tarmėse, pvz.: Kuršėnų andi, katrd'i, šė'i, tdi. Įvardžio ta vns. vietininkas šalia moteriškosios giminės formos 6" turi ir plačiai vartojamą vyriškos giminės forma tam(e). Si forma vartojama beveik visame Šakynos tarmės plote, išskyrus tik pačius jo pietus (Gruzdžių apylinkę), pvz.: 16 daržinė“ || tame daržinė" Kyb, to“ ja-ujé:, to" priepirtė“ || tame ra'štinė“, tame vančė'lo: Sk, 16° kakto", to" pačo" kirté, 167 virtūvė" || tame būr'lo", tame lietuvo“, tame ri"go' Žg, 16° vieto', 16° tro bo || tame duobė“, tame valgi"'klo" Skn, tūo prieglauduo || tame pusie Auks, témi vietuo, tami jd ujuo, témi kamisijuo Krp. Apie Sakyna ir Kruopius ir šalia įvardžių ana, ši, kita, toki ir skaitvardZio viena (kartais ir antra) vns. vietininko formų ano“, kito“, §6°, t6-ko’, vieno“, antro" yra anam(e), kitam(e), šėm(e), td'- kem(e), vienam(e), antram(e), pvz.: šėme trd'bo", šėm pūsė', aname vago", vienam Id'vo', antrame ravko, tė"*keme bė'do'. Toks pat reiškinys pastebimas ir gretimose žemaičių tarmėse, plg. tami klebuonijuo, tudkėmi šalčd'ušuo „tokiame šaltyje“ Krš, vėinamė pli die, kėtamė rgnkuo Pp, tam patem kii'tie, tėm“ biržie Akm, tėm“ dusie, kitem“ véitiio, šėm“ pūsie Vgr. Pažemaitėje įvardžiai ana, ji, katra, tatra, ši, ta greta dgs. galininko formų and's, jas katrd's, tatra's, Šd's, td's turi ir formas su trumpu a: anas, jas, katras, tatras, šės, tas. Formos su trumpu a vartojamos ir gretimose žemaičių tarmėse. Apie Šakyną ir Kruopius šalia taisyklingų įvardžių kas, tas vns. galininko formų kū“, ta' pasitaiko kartais gretiminių formu kūo, tio, pvz.: tur būrė labai svéiks Emo gus, kas tūo da'ra Skn, kilo ans pasū'ki, tas viskas bd'ikas; a žinai kūo? Krp. Tokios formos sutinkamos ir gretimose žemaičių dounininkų Akmenės ir Vegerių tarmėse, pvz.: brovg*s i“, ale kūo padari's' Akm, tio aš paži*st“, tio žendū'u; kiio tén tei špūokū' on tuo glouksn® gal“ tūisuos, a kin' Vgr. Žemaičių jos vartojamos greta ki, tir. Formų kilo, tūo kilmė neaiški: jos gali būti atsiradusios tose tarmėse, bet gali būti ir latviškos. Nemaža bendrų ypatybių su žemaičiais, o kartais su žemaičiais ir vidurio aukstaičiais drauge turi Šakynos tarmės asmeniniai įvardžiai. Svarbesni iš jų tokie. III asmens įvardžiai ans, ana, jis, ji ne visame tarmės plote vartojami vienodai. Vakarinėje tarmės ploto dalyje arčiau žemaičių (Šiupyliai, Šakyna, Auksučiai, Kruo- 169 piai, iš dalies ir Dilbinai) paprastai vartojamas įvardis ans, dna. Toliau nuo žemaičių ribos (Dameliai, Žagarė) jau pasitaiko ir jis, ji. Apie Skaistgirį (šiaurinis vidurio aukštaičių paribys) jis, ji ir ans, ana vartojami lygiagrečiai, pietinėje vidurio aukš taičių paribio dalyje (Kyburiai, Dargaičiai) jau vyrauja jis, ji. Asmeninių įvardžių aš, tu ir sąngrąžinio įvardžio savęs vns. galininko formos mani, tavi, savi galūnę sutampa su gretimų žemaičių (pvz.: mun’ ~ muni, tavi ~ tavi Krš, mon“, tav“ Pp, sev“, mūn“, tév¢ Akm, Vgr) vidurio aukštaičių (pvz., Joniškio mani, tavi) tarmių formomis. Apie Kruopius, Dilbinus ir Šakyną šalia ravi, savi kartais pasakoma ir tėvi, sėvi. Plg. atitinkamas Akmenės ir Vegerių formas. Įvardis més turi ir formą ma's. Tokią formą turi ir gretimos žemaičių tarmės (plg. Papilės, Kuršėnų ma-s). Asmeninių įvardžių mes, jūs kilmininkas šalia mui su, ji su turi ir plačiai vartojamas, gretimoms žemaičių tarmėms būdingas, formas musa, jū'sa, o tų įvardžių galininkas greta formų mūm( 5), jūm(s) turi ir formas mūmis, jūmis. Tokios galininko formos vartojamos kaimynų žemaičių (Kuršėnai, Papilė, Akmenė, Vegeriai). Šakynos tarmėje jos vartojamos tik arčiau žemaičių ribos (Kruopiai, Auksučiai, Šakyna). Pažemaitėje šalia dgs. vardininko ir galininko formų amglis, ža'“sis žemaičių pavyzdžiu atsirado formos angles, Za'ses. Pagal jas ir šalia mūmis, jūmis tose pat vietose (Auksučiai, kartais Šakyna) retkarčiais pasakoma ir mūmes, jūmes. Asmeninių įvardžių aš, tu moteriškosios giminės dviskaitos vardininkas ir galininkas pažemaitėje, kaip ir gretimose žemaičių dounininkų Vegerių ir Akmenės tarmėse (plg. mėdv“ || modves abėdvės Vgr, mėdv“ dvė || modves abėdvės Akm), kartais turi gretimines formas mūdyves, jūdves. Vyriškosios giminės asmeninių įvardžių dviskaitos naudininkas ir įnagininkas apie Kruopius, Auksučius, Sakyna, be mūdviem, jūdviem, anūdviem, turi plačiai vartojamas žemaitiškas gretimines formas mūdum, jūdum, anūdum (plg. mūdum, jūdum Krš, jūdom, vėdom Pp, modom, abg.- dom Vgr). Parodomasis įvardis ši šalia vns. galininko formos §a° kartais turi ir forma ši", pvz.: ši" nakti Auks, ši: va'sara Skn. Ypač dažna ta forma prieveiksmiuose ši-- ndrki, šindie ir pan. Čia ji galėjo atsirasti pagal vyriškosios giminės suprieveiksmėjusio vns. galininko analogiją (§i'ri‘t, i'ma, ši'vūa"kar), o paskui iš prieveiksmių pereiti ir į linksnį, t. y. ši'nda'kf atsirado pagal §i'rit, ši'vū“kar, o iš §i'nd ki savo ruožtu — ši" na'kti. Bet ta forma gali būti atėjusi ir iš gretimų žemaičių tarmių (plg. Papilės, Vegerių, Kuršėnų mot. g. vns. gal. ši“), kuriose ši“ iš Šū' atsirado dėl fonetinių priežasčių: nosinis supriešakintas g čia tam tikrais atvejais virsta i". Žemaitybė gali būti ir gretiminė pažymimojo įvardžio pdc vns. vietininko forma patem(e), plg. Vegerių, Akmenės patėm“. Veiksmažodis. Veiksmažodžiai su priešdėliais be-, ne-, nebe-, te-, tebe- Šakynos tarmėje, kaip ir gretimose žemaičių tarmėse, sangrąžos dalelytę dažniausiai turi žodžio gale, pvz.: bėšnakas, nėsukas, nebėsupas, tėkepas, tebespa'rdo“s. Gana dažnai tarmės sangrąžiniai priešdėliniai veiksmažodžiai turi dvi sangrąžos dalelytes: vieną tarp šaknies ir priešdėlio, o kitą žodžio gale, pvz.: neacimenas, nesitveres, pasigeres, susidures, tebesibaras, usikišas. Dvi sangrąžos dalelytes dažniausiai turi trečiojo asmens, Žymiai rečiau — kitų asmenų formos, pvz.: susigrė'pšuos (yns. 1 asm.), usistati'stė's (dgs. 2 asm). Priešdėliniai veiksmažodžiai su 170 dviem sangrąžos dalelytėmis dėsningai vartojami gretimose žemaičių tarmėse (Krš, Pp, Akm, Vgr). Tarmės i-kamieniai veiksmažodžiai yra perėję i ia kamieną, o prie žemaičių ribos (Auksučiai, Kruopiai ir kt.) ia-kamieniai veiksmažodžiai, tiesa, nelabai dėsningai pereina į a kamieną, pvz.: d'udu, apsišeru, apsivertu, vėrku (vns. 1 asm.); bėgird, skūndas, vėrk (3 asm.); d'udam, kėntam (dgs. 1 asm.). Tačiau į a kamieną pereina ne visi ia-kamieniai veiksmažodžiai. Dažniausiai nepereina tie, kurie ir gretimose žemaičių tarmėse iš dalies yra išlaikę ia kamieną, pvz.: gūlem, mi-lem, nebega'lem, ti"lem, tūrem || tūram, žitrem || žū'ram. Plg. žemaičių ga'lem, nuūoram, || niorem, ti"lem, žū'ram || žūrem Krš, ga'lem, ti"lem, to.ram || tė.rem Pp, golem, ga'lem Vgr, gū'lem, ti'lem Akm. Senojo priebalsinio kamieno veiksmažodžiai Šakynos tarmėje, kaip ir gretimose Žemaičių tarmėse, esamojo laiko formose yra išlaikę reliktinį f, pvz.: giest, liekt, miekt, skaust. Bet dabar šalia tokių formų jau vartojamos ir formos be f: gied, liek... kaip 1k. VeiksmaZodZiy asmenavimas. Esamasis laikas. Prie pat žemaičių ribos, o kartais ir kiek tolėliau (pvz., Šakyna) šalia aukštaitiškų sangrąžinių veiksmažodžių formų pasitaiko ir grynai žemaitiškų, pvz.: 3 asm. bdiga's, didžūoja's, mėlda's, nebrieža's, vadina's, minais Auks, kė'leis, nė*ša's, priseina's Krp, ba'rais, darbiiojeis, glūudžeis, mūšais Škn. Plg. gretimų žemaičių: ka lds, nėša's, sekas Krš, lé°idas, rėndū's Pp, prasededū's, presedoudū's, sokū's Akm, duds, jdukė's, pėša's Vgr: Manoma, kad žemaičių galūnė čia pailginta dėl šalutinio nukeltinio kirčio. Šakynos ir iš dalies Auksučių bei Kruopių 3 asmens formos su galūne -ais (minais, kė“- leis...) gali būti tam tikras hipernormalizmas: pvz., žem. vird's atitinka Šakynos tarmės vi'rais, todėl ir žem. rėnda's Šakynos tarmėje gali virsti rūndais. Tiesa, remiantis P. Aruma®, dar galima manyti, kad šios žemaičių tarmių formos padarytos su formantu -ai. Tada Šakynos tarmės formos malda's, vadina's būtų išlaikiusios fonetiškai sveiką žemaitišką galūnę, o formų būrais, kė“leis žemaitiška galūnė pakitusi pagal Šakynos tarmės fonetikos dėsnius. Galima dar paminėti, kad šiaurinių žemaičių dounininkų (Akmenės, Vegerių apyl.) kaimuose, esančiuose prie pat aukštaičių ribos, savo ruožtu retkarčiais pasitaiko išgirsti ir aukštaitiškų 3 asmens formų, pvz.: nenusėtepas (Giepaičiai), dėrbas (Sablauskiai). Apie Auksučius, Kruopius, rečiau Šakyną ir sangrąžinių veiksmažodžių dgs. 1 asmuo neretai turi gretimines žemaitiškas formas, pvz.: jūokamuos Auks, na samuos, vé&'rdamo's Skn. Plg. Kuršėnų ir Papilės n@ Samuos. (Šiaurinės dounininkų šnektos — Akmenė, Vegeriai — turi kitaip padarytas dgs. formas, pvz.: nésames Vgr.). Kaip matyti iš duotų pavyzdžių, ir šiuo atveju Šakynos tarmėje kartais išlaikomos fonetinės žodžio galo žemaitybės. Tokių retkarčiais pasitaikančių žemaitiškų formų turi ir kitų sangrąžinių veiksmažodžių laikų dgs. 1 asm., pvz.: būtasis kar- - tinis laikas kieliemuos, miokiemuos Auks, Krp, šildė'mo*s, vė'žė'mo's Skn; būtasis dažninis laikas kdė'Idd"'vuomuos, pikleviiodd vuomuos Auks, šė:lo'darvo'mo"s Skn; būsimasis laikas kdė'Isamuos Auks, n@samo's || nėšmoss Skn. 9 Žr. P. Arumaa, Untersuchungen zur Geschichte der litauischen Personalpro- . nomina, Tartu, 1933, p. 19—21. 171 atskirais atvejais pasitaiko sangrąžinių žemaitiškų bendračių su galūne -i's, pvz.: dirpti's, nėšti's. Tikriausiai tai nėra skolinta dūnininkiška galūnė, nes bendraties formų su ta galūne pasitaiko ir gana toli nuo dūnininkų ploto esančiose paaukštaitės dounininkų šnektose, pvz.: maitinti's, parsenėšti's, osepelni‘ti-s Giepaičių, Velaičių k. (Vgr), sūkti's Sablauskių, Menčių k. (Akm). Būdinys. Arčiau vidurio aukštaičių (Sk, Kyb) dažniau vartojamas būdinys su galūne -te (mo'ki'te išmo'kai, skūste nuskūs). Arčiau žemaičių ribos (Škn, Krp, Auks, Dilb) daugiausia vartojamas žemaičiams charakteringas būdinys su «tinai, pvz.: dauži'tinai, nėštinai. Dalyvis. Veikiamoji rūšis. Esamasis laikas. Kai kurie iš i kamieno veiksmažodžių kilę vyriškosios giminės dalyviai šalia dažnesnių ia kamieno vns. ir dgs. vardininko formų tebeturi ir rečiau vartojamas i kamieno formas, pvz.: tūri's, tiri. Gretimos Žemaičių tarmės i kamieno pédsaKus dalyviuose šiuo atveju taip pat išlaiko, pvz.: ga'l's, nūor's Pp, tūris, nuori' Krš, pasitūri“s, tūris, ga'li- Ver. Būtasis kartinis laikas. Vyriškosios giminės dalyviai šalia vns. vard. formų su galūne -es ~ -gs turi ir formas su galūne -is, pvz.: Būves || būvis, o šalia dgs. vard. formų su -e' ir formas su -i*, pvz.: būve' || buvi'. Formos su galūnėmis -is, -i* plačiausiai paplitusios pažemaitėje (Šiupyliai, Auksučiai, Kruopiai, iš dalies Šakyna), bet retkarčiais pasitaiko ir visame kitame tarmės plote. Ypač plačiai vartojamas dgs. vardininkas su galūne -i'. Pvz., apie Damelius, Žagarę, Skaistgiri, Kyburius vas. vardininkas su -is gana retas, o dgs. vardininkas su -i*, palyginti, dažnas, pvz.: išė'ji“, pasiliki: Dam, d'ugi', prisivčisi' Žg, acira"di“,ddavi: Kyb. Vyriškosios giminės dalyvių vns. ir dgs. vardininko formos su -is, -i' į tarmę yra atėjusios ir iš gretimų Zemaičių, ir iš vidurio aukštaičių tarmių. Plg. būvis, bavi: Krš, abgro.v“s, pamé ti Pp, būvis, pašūti Dnr. Kaip matyti iš pavyzdžių, šių formų galūnės Šakynos tarméje išlaiko žemaičių ar vidurio aukštaičių tarmėms būdingą fonetiką. Beveik visame tarmės plote sutinkama dgs. vardininko forma su galūne -ie, pvz.: būvie, dirbie. Plačiausiai ta forma vartojama arčiau žemaičių (Auksučiai, Kruopiai, Šakyna, Dilbinai), bet kartais pasitaiko net apie Žagarę, Skaistgirį, Juodeikius. Vyriškosios giminės formos su galūne -ie dėsningai vartojamos gretimose šiaurinėse Žemaičių dounininkų šnektose, plg. priképéi Klykoliai, d'ugėi, ganėi Vgr, isitvirtenéi, bovéi. Akm. Atrodo, kad į Šakynos tarmę formos su -ie greičiausiai bus patekusios iš Žemaičių??. Būsimasis laikas. Vyriškosios giminės dalyvių vns. ir dgs. vardininkas arčiau žemaičių (Auksučiai, Žarėnai, Šakyna, Kruopiai) šalia aukštaitiškų formų, pvz.: bė:kšars, bė:kša' turi ir rečiau vartojamas žemaitiškas formas, pvz.; bė'ksi's, bė'ksi"; plg. ežbaidi“si's, saki'si's Pp, gė'rsi" sūksi" Krš, bū'si"s Vgr, gi'vėnsi"s Akm. Neveikiamosios rūšies dalyviai. Kaip ir gretimose žemaičių ir vidurio aukštaičių tarmėse, Šakynos tarmėje nėra reikiamybės dalyvių. Juos atstoja neveikiamosios 0 Būtojo kartinio laiko vyriškosios giminės dgs. vard. formos su galūne -ie dėsningai vartojamos ir kai kuriose šiaurės vakarų aukštaičių tarmėsė, pvz., apie Smalininkus (žr. 1961 m. LKLI dialektologinės ekspedicijos metu filol. m. kand. E. Grinaveckienės surinktą medžiagą, registracijos Nr. 666). Bet nuo Šakynos tarmės jos perdaug toli, kad galėtų turėti jai kokios nors įtakos. O jeigu galūnė -ie Sakynos tarmėje būtų sena, ji greičiausiai turėtų būti vienodai paplitusi visame plote. 173