Lietuvių kalbos daiktavardžio dviskaita

LIETUVIŲ KALBOS MORFOLOGINĖ SANDARA IR JOS RAIDA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA LIETUVIŲ KALBOS DAIKTAVARDŽIO DVISKaita1 D. GARGASAITĖ § 1. Dviskaita yra senų laikų morfologijos reliktas ir nedaugelyje kalbų ji tėra išlikusi. Sanskritė dviskaitos kategoriją turėjo vardažodis ir veiksmažodis. Senoji graikų kalba taip pat turėjo dviskaitą, nors ji jau nyko ir buvo stumiama daugiskaitos2. Lotynų kalboje tik žodžiai duo „du“ ir ambo „abu“ yra laikomi dviskaitos liekanomis. Todėl iš lotynų kalbos išsivysčiusios romanų kalbos dviskaitos jau neturi. Gotų rašto paminkluose randama įvardžio ir veiksmažodžio dviskaita. Labai nuosekliai visų kaitomųjų kalbos dalių dviskaitą vartojo senoji slavų kalba3, ją yra turėjusios ir visos slavų kalbos4. Tai rodo senųjų slavų kalbų tekstai ir sustabarėjusios, jau dviskaitos reikšmės nebeturinčios formos dabartinėse kalbose. Dabartiniu metu iš slavų kalbų geriausiai dviskaitą yra išlaikiusios slovėnų5 ir lužičėnų kalbos. Baltų kalbos taip pat yra turėjusios dviskaitą. Prūsų kalbos dviskaitos liekana laikoma forma austo „abi lūpos“ (plg. s. sl. usta, av. aoštā) ir kt.6 Latvių kalboje taip pat pasitaiko sustabarėjusių dviskaitos formų tautosakoje, senuosiuose raštuose ir kai kur tarmėse7. Iš baltų kalbų geriausiai išlaikė visų kalbos dalių dviskaitą lietuvių kalba, ypač žemaičių tarmė. Senieji lietuvių kalbos raštai rodo, kad dviskaitą ne taip seniai daug plačiau yra vartojusios ir kitos lietuvių kalbos tarmės. 1 Straipsnis yra autorės rengiamo platesnio darbo apie lietuvių kalbos dviskaitą dalis. 2 A. Cuny, De nombre duel en grec, Paris, 1906. 3 А. И. Беличь. К двойственному числу в старославянском, «Известия отдела русского языка и словесности», IV, кн. 4, 1899, p. 1—32. 4 А. Белич, О двјаини у словенским језицима, Београд, 1932; А. М. Иорданский, История двойственного числа в русском языке, Воронеж, 1960; S. Obnorskij, Dualspuren in der nominalen Declination des Rusischen, „Zeitschrift für slavische Philologie“, Bd. II, Leipzig, 1925, p. 66—67; I. Огієнко, Двійне число в українській мові, Київ, 1910; A. Dostál, Vývoj duálu v slovanských jazycích zvláště v polštině, Praha, 1954; B. de Courtenay, Einige Fälle der Wirkung der Analogie in der polnischen Declination, KZ, Bd. VI, H. 1, Berlin, 1868, p. 62—80. 5 L. Tesnière, Les formes du duel en slovène. Paris, 1925. 6 J. Endzelīns, Senprūšu valoda, Rīga, 1943, p. 60, 64, 66. 7 J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, Rīga, 1951, p. 450—460. 133 Šiame straipsnyje nagrinėjama lietuvių kalbos daiktavardžių dviskaita, remiantis šių dienų tarmių medžiaga, o taip pat senųjų raštų duomenimis, kurie padeda nušviesti dviskaitos formų istoriją. Vardininkas-galininkas-šauksmininkas8 Vyriškoji giminė § 2. (i)a kamienas. Lietuvių kalbos (i)a kamieno daiktavardžių dviskaitos vardininkas-galininkas turi galūnę -u, pvz.: du vaikų, du broliu. Ši galūnė, kaip rodo įvardžiuotiniai būdvardžiai, yra kilusi iš -úo, plg. du mažuoju vaikų, du tikruoju broliu. Kur-ne-kur pasitaikančios latvių kalbos vyriškosios giminės dviskaitos vardininko-galininko formos yra turėjusios tą pačią galūnę, pvz.: divi sieku miltu, divi mužų9. Slavų kalbose šio kamieno dviskaitos vardininkas-galininkas turi galūnę -a, pvz.: s. sl. konja, vlъka, rus. два брата, s. lenk. dwa króla, dwa krzyża, ukr. три брата, slov. midva sva brata. Baltų ir slavų kalbų galūnė čia yra bendros kilmės. Tą pačią galūnę turi ir graikų kalba, plg. λύκω. i kamienas. Vyriškosios giminės i kamieno daiktavardžių dviskaitos vardininkas-galininkas turi galūnę -u, pvz.: Pasikvietė du vagiu. VIkv. Įsidėjau du nauju dančių. Jrb. Manoma, kad ši galūnė yra atsiradusi pagal ia kamieno daiktavardžių dviskaitos vardininką-galininką. (i)u kamieno daiktavardžių dviskaitos vardininkas-galininkas taip pat turi galūnę -u, pvz.: du sūnu, du alų, du turgų, du medų, du vaisių. Slavų kalbos čia turi -у(-ы), pvz.: s. sl. syny. Vadinasi, (i)u kamieno daiktavardžių dviskaitos vardininko-galininko galūnė baltų ir slavų kalboms yra bendra. Ši galūnė yra identiška ir su senosios indų kalbos atitinkama galūne, plg. sūnū. Priebalsinio kamieno vyriškosios giminės daiktavardžiai dviskaitos vardininką-galininką turi padarytą pagal ia kamieno daiktavardžius, pvz.: du akmeniu, du mėnesiu, du piemen iu, du ruden iu, du stūmeniu, du šuniu, du želmeniu, plg. du peiliu. Kai kur tarmėse priebalsinio kamieno daiktavardžiai yra perėję į a kamieną, pvz.: du akmenu. Pagramančio tarmėje užrašyta neįprasta forma du šūni. Senoji baltų kalbų priebalsinio kamieno dviskaitos vardininko-galininko galūnė nežinoma. Galimas daiktas, kad ši forma yra turėjusi galūnę -e. Daukšos raštų forma du žmuneDP 313₁₉ (du žmune DP 314₁₆) laikoma dviskaitos vardininku-galininku ir siejama su graikų kalbos forma χῶνε10. 8 Dabar lietuvių kalbos tarmėse tėra išlaikyti tik du daiktavardžių dviskaitos linksniai: vardininkas-galininkas-šauksmininkas ir naudininkas-įnagininkas. Toliau pirmąjį vadinsime vardininku-galininku, nes šauksmininku jis eina labai retai. 9 Latvių kalboje yra ir kita vyriškosios giminės galūnė, būtent -i, pvz.: divi darbi darīt, kurią J. Endzelīnas laiko bevardės giminės galūne, kilusia iš senosios baltų galūnės -ei ar -ai, plg. s. sl. izě, skr. yugé. Žr. J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, p. 451. 10 J. Endzelīnas, Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1955, p. 130; J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, III, Warszawa, 1956, p. 84. 134 Atskirai reikia kalbėti apie daiktavardžio žmogus dviskaitos vardininką-galininką. Jis esti padarytas dvejopai: a) iš vienaskaitos kamieno, pvz.: du žmogų Sd, Ms, Plik, Ktč, Prk, Šlu, End, Zt, ValP 16, Vaižg RR I 359, du žmogų BsV 22 (lšr); tokios darybos formų yra ir senuosiuose raštuose: Du βmogu VlnE 123₅, Du βmogu BP II 355₁₀, Du βmogu KN 183₇; b) iš daugiskaitos kamieno, pvz.: žmoniu StngŽ 34, du žmoniu Rpj 23, du βmoniu BP I 192₁₁, Schitūdu Sžmoniu BP II 356₁₄. Iš daugiskaitos kamieno padaryta forma Telšių apylinkės tarmėje greičiausiai turi moteriškosios giminės dviskaitos vardininko-galininko galūnę, pvz.: dọ žmōnę ~ du žmōni (?), plg. dvi karvi. Moteriškoji giminė § 3. (i)o kamienas. Lietuvių kalbos (i)o kamieno daiktavardžių vardininkas-galininkas turi galūnę -i, kilusią iš -ie, pvz.: dvi dieni, abidvi ranki, dvi pirkl, plg. dvi kreivieji puši Slnt. Latvių kalba čia taip pat turi -i, pvz.: abi kaġi, divi varpi. Senoji slavų kalba galūnę -i turi tik po j, pvz.: duši, po kieto priebalsio -e, plg. ženę, vladyčę. Taigi šiuo atveju tarp baltų ir slavų kalbų paralelės nėra. Ir senoji slavų, ir senoji indų kalba čia turi formą, kilusią iš indoeuropiečių *-ai, plg. skr. ášve. Tose lietuvių kalbos tarmėse, kur dviskaita retai vartojama, pasitaiko ir kitokių galūnių. Sunku pasakyti, kokia kilmė tokių formų, kaip dvi dienā Prg, dvi parā Lkv, dvi nedēlia Krš. Jos sutampa su vienaskaitos vardininku ir įnagininku, plg. rankā, su rankā, dienā, su dienā. Tačiau vargu ar minėtos dviskaitos formos sietinos su vienaskaitos įnagininku. Galimas daiktas, kad čia dviem daiktams žymėti su skaitvardžiu du vartojamas daiktavardžių vienaskaitos vardininkas. Taigi su skaitvardžiu du vartojami daiktavardžiai kartais, atrodo, gali turėti ne tik dviskaitos ar daugiskaitos (dvi dieni, dvi dienos, dvi dienās), bet ir vienaskaitos formas. Tuo labiau, kad galūnės čia neturi prasminio krūvio — gramatinį skaičių rodo skaitvardžio leksinė reikšmė. Rytų ir vidurio aukštaičių tarmėse be formų, turinčių galūninį -i, o ten, kur jis nukritęs, — minkštą priebalsį žodžio gale (pvz.: dvi dieni Vpr, Glv; dvi grivini Lg; dvi diēn — dvi diēni Kl, Sdb, Všk, Jnšk, Lnkv, Žml, Ps; dvi vagì Pbs; dvi bóbi BM I 150), dar plačiai vartojamos formos su kietu priebalsiu, pvz.: nọsipõrkę dvę vȯšt Šd; dvę diēn bū.va gārdin Rz; tȯrēję dvę desencȯn žē'mes; ãtnesȯ dvę nàšt mēdžu Pš; tas Jokū'bs árkli. sā'va už dvi kvõrt atvadā'va RdN; dvi diēn panēšojis i nutrū'ka bā'tē Lnkv. Kietas priebalsis žodžio gale rodo, kad, prieš nukrintant galūnės balsiui, čia yra buvęs ne priešakinės eilės balsis. Kai kur tarmėse šiuo atveju girdimas užpakalinės eilės balsis, pvz.: teturū tik dvi rūnkō Krš; mēs ti bū.vom dvi paru Er; mažū.tē gričē.tē givē'na, dvi žmōnu turēja Rm; pamačō dvi vārnu; pabū.va gāl dvi vālandu Št; iš tos krū.vos padī.rb dvę gōbu Rz; ū.žārȯ dvę grōžu Rz; dvi lōvy nupirko Trs. P. Arumos nuomone, analogiškas moteriškosios giminės dviskaitos vardininko-galininko galūnes yra pakeitusios atitinkamos vyriškosios giminės galūnės¹¹. ¹¹ P. Arumaa, Untersuchungen zur Geschichte der litauischen Personalpronomina, Tartu, 1933, p. 71. 135 Antra vertus, tų galūnių kilmė gali būti ir kita. Minėtose tarmėse labai įvairiai redukuojami galūnės balsiai. Šitos dar girdimos moteriškosios giminės dviskaitos galininko galūnės -u, -v, -bi gali būti tarminiai žodžio galo -a variantai, plg. su rūka Krs, su jaunu mergu Št, su galvu Rm, (su) lazdu Er, (su) lazdbi || (su) lazdū Trs. Tuo atveju šitos formos būtų sietinos su minėtomis žemaičių tarmių formomis dvi diena Pgr, dvi para Lkv, dvi nedėlia Krš. Moteriškosios giminės dviskaitos vardininko-galininko formos, kaip matyti, yra intensyviai stumiamos iš vartojimo. Įdomu pažymėti, kad kai kur tarmėse dėl daugiskaitos formų įtakos daugiskaitos galūnė -s pridedama tiesiog prie dviskaitos galūnės, pvz.: Dvi dienis ištratėjo supykusi Klk. Bendrosios giminės daiktavardžių dviskaitos vardininkas-galininkas gali turėti arba vyriškosios, arba moteriškosios giminės galūnę, pvz.: šuodu valkatu || šiuodu valkati NèrR III 216. ė kamieno moteriškosios giminės daiktavardžių dviskaitos vardininkas-galininkas turi tą pačią galūnę -i, kaip ir (i)o kamieno daiktavardžiai, pvz.: dvi karvi, dvi puši, dvi sapai12 Daugiskaitinės formos įtakos pavyzdžių gali būti Tryškių tarmės dvi karvis, plg. dvi karvi ir dvi karves. Daiktavardžių su priesaga -elė dviskaitos galininkas (vardininkas čia nebevarto-jamas) rytų aukštaičių tarmėse, kur nukrenta trumposios galūnės, turi kietą žodžio galo priebalsį l, pvz.: apgūrku dvė vagel posodžno Žml; dvė labė ger patel papjovė Lnk; tū.r dvì kàrv, dvi avèl RdN. Kai kur tarmėse dar aiškiai girdimas užpakalinės eilės balsis, pvz.: nuvein unt mi.ško – parsi.neso dvi geldėbli Ul; po dvi stalinėbli vi.na ga.lim išgėrėt Pmp; aš turu dvi karvi, dvi kaulbl Tj. Čia, kaip ir o kamieno analogiškuose pavyzdžiuose, žodžio gale buvo ne įprastas dviskaitinis -i, o kažkoks kitas balsis. Priebalsio kietumas daiktavardžių su priesaga -elė dviskaitos galininke leidžia manyti, kad čia galėjo įsiveržti vyriškosios giminės galūnė -u, tarmėse redukuota panašiai, kaip žodžio galo -a. i kamienas. Baltų kalbų i kamieno daiktavardžių dviskaitos vardininkas-galininkas turi galūnę -i, pvz.: abi aki, dvi anti, dvi avi, dvi dali, dvi karti, dvi nakti, dvi tūkstanti, plg. lat. ausi, pr. nozy „nosis“. Identiškos baltų formoms yra s. sl. gosti, skr. pāti. Tarmėse yra ir naujadarų, pvz.: dabař jis dvi pačū tū.ri Vad; Vo tas dailida turieja dvi pače, seną ir jauną BsP II 19 (Varn). Priebalsinio kamieno moteriškosios giminės dviskaitos vardininkas-galininkas i kamieno daiktavardžių pavyzdžiu baigiasi galūne -i, pvz.: dvi dukteri, dvi seseri, plg. s. sl. to paties linksnio formą dъšteri, kuri, kaip ir lietuvių kalboje, sudaryta pagal i kamieną. § 4. Senuosiuose raštuose daiktavardžių dviskaitos vardininkas-galininkas vartojamas gana gausiai ir nuosekliai. Kaip ir dabartinėje kalboje, vyriškosios giminės dviskaitos vardininkas-galininkas turi galūnę -u, pvz.: (a kamienas) du 12 Vyriškosios giminės ė kamieno daiktavardžių vardininkas-galininkas taip pat turi galūnę -i, pvz.: du dėdi Krč, Lnk. 136 rhитmu, du kartu Mž188₂–₃, du kartu VlnE 41₁₆, abu laivu pilnu VlnE 112₁₂, kitu du priligìnimu BP I 212₁, kitu du laitu BP I 387₃, Du dayktu PK 192₁, du daiktu DP 100₃₇, du kartú DP 150₁₆, du kártu KN 249₂₈; (ia kamienas) du kitu piktadeiu VlnE 214₁₇, kitu du io makintiniu BP I 408₁₁, du mókitiniu DP 1₈, du brołu KN 265₁₂; (u kamienas) du ſſunu VlnE 200₆, abu Sunu BP I 365₁₆, du ſunu DP 148₃₄, du Sunu KN 250₁₅. Moteriškosios giminės daiktavardžių dviskaitos vardininkas-galininkas baigiasi -i, pvz.: (o kamienas) dwi Maldi BP I 430₁, dwi upi DP 55₄₅, dwi wieti KN 144₉; (io kamienas) dwi koghi VlnE 188₁₂, BP II 430₁, tie dwi nedeli DP 131₁₃, abi eldii KN 159₁; (ė kamienas) dwi įpati tikribi DP 88₁; (i kamienas) dwi aki VlnE 188₁₆, Dwi dali BP II 44₆, dwi žuvi DP 125₂₈, dwi dali KN 7₁. Sustabarejusios formos § 5. Vyriškosios giminės daiktavardžių dviskaitos vardininkas-galininkas su skaitvardžiu du, abu gali sutrumpėti, netekti galūninio -u ir tapti prieveiksmiu. Šios rūšies sustabarėjusių dviskaitos formų pavyzdžių gali būti bene visose lietuvių kalbos tarmėse žinomas prieveiksmis dįkart Všvl, Vrn, dukart Dbč, Klov, Ktč, Ml, Lš, Šln, Zt, plg. kartas, du kartu; dusyk Šn, Gs, Rdd, abùsyk Gs, plg. sykis, du sykį¹³. Sustabarėjusių moteriškosios giminės dviskaitos formų pasitaiko mažiau, pvz.: Katrap reik pasielgti? — Abi vali (daryk kaip tinkamas) LKŽ I 13 (Jb). Čia minėtinas ir skaitvardis dvidešimt, greičiausiai atsiradęs iš dviskaitos formos, plg. dvi dešimti14. Iš senųjų raštų galima pateikti Bretkūno suprieveiksmėjusį žodžių junginį ſawi dieni, kuris anksčiau, manoma, yra turėjęs reikšmę „diena ir naktis“. Tas junginys, vartojamas prieveiksmiškai, įgijo naują reikšmę, būtent „vis“, pvz.: Ghiſai ſawi dieni nepamete griekus; Sawi dieni ghis tamſmoj walge ir didzome rūpėtije ir liggoje ir smutke15. § 6. Lietuvių kalbos daiktavardžio dviskaitos vardininkas-galininkas tarmėse išsilaikęs nevienodai. Vyriškosios giminės daiktavardžių dviskaitos vardininkas kaip linksnis vartojamas palyginti nedideliame tarmių plote, būtent į vakarus nuo Mažeikių, Telšių, Rietavo, Švėkšnos, Pagėgių¹⁶. Bet jo liekanų dar pasitaiko beveik visame lietuvių tarmių plote. Vardininkas sustabarėjusiuose posakiuose pasitaiko net ir tokiose ¹³ Beje, prieveiksmis dukart galėjo atsirasti ir sustabarėjus daugiskaitos formai, plg. triskart < tris kartus. ¹⁴ Sustabarėjusi moteriškosios giminės dviskaitos vardininką-galininką primena prieveiksmiai abigali, dvigubi, pvz.: Šitas kuolas reikia nutašyt abigali „iš abiejų galų“. LKŽ I 8 (Mrk); Mokesniaus atėmė dvigubai „dvigubai“, kad kvito neturėjau. LKŽ II 688 (Mrk). ¹⁵ A. Bezzenberger, Beiträge zur Geschichte der litauischen Sprache auf Grund litauischer Texte des XVI. und des XVII. Jahrhunderts, Göttingen, 1877, p. 233 (toliau: Beiträge). ¹⁶ Dv is kaitos formų paplitimo ribos nustatytos, remiantis Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Lietuvių kalbos tarmių atlaso medžiaga. 137 tarmėse, kuriose dviskaita kaip sistema jau yra išnykusi, pvz.: Su durmu du turgu Jrb, Krns, Pgg, Prn, Žal, Glv, Tvr; Saldu kaip du medu. Ssk, Glv; Abu galu tokiu. Slč, Glv; Maža verpelė — du alu gyvena (kiaušinis). Lž; Du ratu pagiry stovi. Žal; Du grybu per riebų. Bt. Moteriškosios giminės dviskaitos vardininkas tarmėse baigiamas visiškai išstumti daugiskaitos vardininko. Kaip linksnis jis bevartojamas tik vakariniame žemaičių tarmių pakraštyje, būtent Skuodo, Sedos, Salantų, Kretingos, Klaipėdos, Priekulės, Šilutės apylinkėse. Dviskaitos galininkas, kaip linksnis, vartojamas taip pat tik aukščiau minėtose apylinkėse. Kitur dažniausiai pasitaiko tik jo liekanų. Taip, pavyzdžiui, jis nenuosekliai vartojamas į vakarus nuo Vegerių, Šiaulių, Tytuvėnų, Tauragės, Pagėgių. Moteriškosios giminės daiktavardžių dviskaitos galininko formų dar pasitaiko rytų ir vidurio aukštaičių tarmėse, plote tarp Kriukų, Pašvitinio, Šeduvos, Dotnuvos, Jonavos, Gelvonų, Ukmergės, Taujėnų, Traupio, Raguvėlės, Miežiškių, Karsakiškio, Vabalninko, Biržų. Galininko liekanų pasitaiko ir kitur Lietuvoje, pavyzdžiui, turime užrašytą moteriškosios giminės dviskaitos formų iš Rudnios, Rudaminos, Veisiejų, Liškiavos ir kt. Sustabarėjusiuose posakiuose dviskaitos formos išsilaiko ilgiau, pvz.: Dvi bobi — vienas dantys. Lš; Dvi bobi — viena koja. Vs, Lp; Gyvena kaip dvi kati vienam maiše. KrvP III 21 (Mrc); Glandus veršis dvi karvi žinda. KrvP III 47 (Mrc). § 7. Skaitvardžio du vieta junginyje su dviskaitos vardininku-galininku nėra griežtai apibrėžta. Dažniausiai šis skaitvardis stovi prieš daiktavardį, bet pasitaiko, kad pirma eina daiktavardžio dviskaitos forma, o po jos — skaitvardis, pvz.: Bsu du BsV 97 (Rg), broliudu BsV 97 (Plk), žvejudu BsV 351 (Rg), velnudu BsV 344 (Rsn), Vyru du J (LKŽ II 541), sunyčudu BsV 90 (Lksr), Mergidvi BsV 161 (Vlkš), žvākidvi BsV 118 (Tlž), mergidvi, dukridvi BsV 105 (Rg), panelidvi BsV 177 (Lbg). Šios rūšies pavyzdžių yra ir Bretkūno raštuose, pvz.: Jakubu du BP I 350₃. § 8. Linkuvos, Vaškų, Klovainių, Krinčino, Vabalninko, Papilio, Biržų apylinkėse pasitaiko daiktavardžių dviskaitos galininkas, vartojamas su skaitvardžiais trys ir (labai retai) keturi, pvz.: aš ti tris mėt givėno; mėslu vėžunt gal uždirpt du tris darbā den; tris sā vaii gutėjo. RdN; rādo trās kaušeņi; sōrgo trās dien; trās gēbēl mālku ṣokurēna; tās trās vaik tū.r.; nopōfko trās podēl; dōjo trās sāvj apī.nu. Lknv; ṣōnde gāvo trās laiskēl un kārta; trās rōbi dā.ve. Všk. Su skaitvardžiu keturi daiktavardžių dviskaitos vardininkas-galininkas pasitaiko labai retai, pvz.: rigō tarnāvo par kētors pōn. Analogiškas reiškinys randamas latvių ir rusų kalbose. Rusų kalboje dviskaitos vardininko-galininko formos vartojamos su skaitvardžiais два, три, четыре¹⁷. Latvių kalba vartoja daiktavardžių dviskaitą su skaitvardžiais „2“–„9“ žymėti saikui, svoriui, laikui, pvz.: ar četri zirgi, veseli tris gadi ir t.t.¹⁸ Ir rusų, ir latvių kalbos čia turi tik formalią dviskaitą. Lietuvių kalbos daiktavardžių dviskaitos formos, vartojamos su skaitvardžiais trys, keturi, taip pat teturi formalią dviskaitą. Tai yra naujas dviskaitos formų vartojimo atvejis. 17 А. М. Иорданский, История двойственного числа в русском языке, p. 104 tt. 18 J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, p. 451. 138 § 9. Natūraliosios dviskaitos19 vardininkas-galininkas20 lietuvių kalboje nevartojamas. Net senuosiuose raštuose pasitaikančios dviskaitos vardininko-galininko formos eina su skaitvardžiais du, abu ir dviskaitiniais įvardžiais. Be skaitvardžio du, dviskaitos vardininkas-galininkas buvo vartojamas, kalbant apie du jau žinomus daiktus21. Dabartiniu metu iš tarmių užrašytų šios dviskaitos rūšies pavyzdžių nebeturime. Kad tokia dviskaita neseniai dar yra buvusi gyva, rodo dialektologinių bei tautosakinių rinkinių medžiaga, o taip pat XIX a. žemaičių autorių raštai, pvz.: Žiūri, ateina du aitvaru ir ėda iš bliūdžiukų košę. Ateina aitvaru prie bliūdų, pauoste ir sako... BsP II 151 (Ps); ...lokininkai du didžiu lokiu uždarė jaujoje ir sugulė troboje... Lokiu buvo pririštu. ValP 10; Staponas pasisamdė du vaikiuku, kuriuodu per nedorybę baisiai įkyrejo jam ir Kotrynei. ValP 69... Kalėdoms atėjus atstojo nedoru vaikiuku. ValP 71; Šiemdviem dar nemigus, pro didžiąją lubų skylę įlėkė dvi, it vištį, pelėdi... Ryto metą keletas žmonių sulipo ant bažnyčios, atrado po stogu betupinti pelėdi ir užmušė. ValV 67; Augin tėvelis Du sunytėliu Du sunytėliu Ant paminklėlio... Kelk, kelk sūneliu, Mano jaunuoju!...; Augin močiute dvi dukrytėli... Kelk, kelk dukryti Mano jaunieji!.. Dukryti mano, Jaunieji mano, Kokia negar bė Taip vėlai kėlus. JD II 802 (Vl); ant kožnos szakos po gražių pauksczczių. SchG 256. Naudininkas-įnagininkas § 10. Baltų ir slavų kalbos nuo kitų indoeuropiečių kalbų skiriasi tuo, kad jų dviskaitos naudininkas-įnagininkas yra sudaromas su formantu -m-, o kitų kalbų, pavyzdžiui sanskrito, Avestos, — su formantu -bh-. Senąja dviskaitos naudininko-įnagininko galūne yra laikoma galūnė -ma22, dar ir mūsų dienomis, tiesa, labai retai, vartojama kai kuriose tarmėse, pvz. Daugel dovanėlių močinėliai, možoma „mošoms“ po stomenėli. AruP 78; Sunku buvo žmogima „žmonėms“ gyventi; Čia reikia žmogaus akima šviesioma „akimis švie siomis“; Nesudedu akima „akimis“. Maža bematau akima „akimis“; Karvė stovi po durima „po durimis“; Vyrai naktima || naktimà kulia. Nč. Tokią daiktavardžio formą randame ir Bretkūno raštuose, pvz.: po akima BP I 11610. Įdomu pastebėti, kad asmeninių įvardžių aš, tu senoji dviskaitos naudininko-įnagininko forma yra netekusi savo reikšmės ir reiškia dviskaitos kilmininką, pvz. 19 Natūraliają dviskaitą kalbinėje literatūroje paprastai vadinama dviskaita, reiškiančia vieningą daiktų visumą, sudarytą iš natūraliai susijusių dviejų daiktų. Čia priklauso tokios daiktų poros, kaip žmogaus kūno dalys (akys, ausys, lūpos, rankos, kojos) ir įvairūs kiti poriniai daiktai, pvz., ragai, rankovės, batai, upės krantai ir t. t. Žr. K. Brugmann, Grundriß der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, II, 2, 2. Straßburg, 1911, p. 455—456. Dvskaita, vartojama be skaitvardžio du reikšti dviem poriniams daiktams, A. Beličius vadina laisvąja dvskaita. Žr. A. Белич, О двойни у словенским језицима, p. 1—6 tt. Natūralioji dvskaita laikoma pirmine. Dvskaita su skaitvardžiu du yra naujesnis, antrinis reiškinys. 20 Rusų kalba turi natūraliosios dviskaitos formų, išlaikytų iki šių dienų, pvz.: очи, уши, плечи, рога, бока, рукава, берега. A. M. Иорданский, История двойственного числа в русском языке, p. 42—75. 21 Ši dvskaitos rūšis vadinama anaforine dvskaita. Žr. K. Brugmann, Grundriß, II, 2, 2, p. 457—458. 22 A. Becenbergeris šią galūnę laiko senąja dviskaitos naudininko-įnagininko-abliatyvo galūne. A. Bezzenberger, Beiträge, p. 149. 139 Tie prišoko prie mùma „mudviejų“. Sly. Katras iš muma veikiaus pyksiva, tai tas tur duoti iš savo nugaros tris diržus išrėžti. BsP I 41 (Rg); ...pasijutova mudu kokę 20 žingsnių nuo muma guolio tolyn numestu... BsV 242 (Rg),... „tu turi akis ir aš, ar matai, kad tarp muma viduryj viens stova“? ... „muma nubėgimo naktyje girdėjova kitą trepais ant aukšto lipant...“ BsV 92 (Rg); ...; BsV 329 (Rg); Muma žiedeliai, muma auksiniai jau seniai sukeisti. Eikiv namučio Pasiburdamačiu, Katras iš muma daugiau pragėrėv. KlpD 283; JD III 19 (Vl). No juma „judviejų“ gausiu nusipirkt. Slv. Tuodu vaiku tas burs namo parsigabeno, ir, kai juodu didesni pastojo, sakė jis jiedviem: „Vaikai, kai aš neesmu juma tikras tėvs...“ BsP I 21 (Rg). § 11. Dviskaitinės kilmės galūnėmis kalbininkų yra laikomos -m, -mu, -mi23, kurios nuo atitinkamų daugiskaitos formų skiriasi tik tuo, kad pastarosios neturi gale -s, plg. -ms, -mus, -mis. Minėtos galūnės dabartiniu metu tarmėse neturi dviskaitos reikšmės. Jos yra įprastinės daugiskaitos naudininko ir įnagininko galūnės, su kuriomis šie linksniai labai plačiai vartojami tarmėse ir literatūrinėje kalboje (tik žemaičiai ir dalis vakarų aukštaičių turi atitinkamus daugiskaitos linksnius su -s, plg. vaikam ir vaikams sakomi ir sakoms). Galūnė -mi iš esmės yra daugiskaitos įnagininko galūnė, vartojama pietų Lietuvos tarmėse, į pietus nuo linijos Kalvarija — Daukšiai — Kazlų Rūda — Skriaudžiai — Karmėlava — Pravieniškės — Rumšiškės — Palomenė — Žiežmariai — Semeliškės — Trakai — Rūdiškės — Marijampolis — Dieveniškės. Tačiau formos su -mi plačiai naudojamos ir naudininkui reikšti, pvz.: Pietūmi „pietums“ malkų atnešk. Iš.; Nupirkau po skepetą savómi dukterimi „savoms dukterims“. LKK III 119 (Zt); Daug škados žmonėmi „žmonėms“ pridarė lietai. Kpč; Valdzia duoda viskạ žmonimi „žmonėms“. PnmA. i ir priebalsinio kamieno daiktavardžių naudininko-įnagininko formos su -mi yra paplitusios visame minėtame plote; (i)o ir ė kamienų atitinkamos formos vartojamos pietų dzūkų kampe: Lazdijai, Seirijai, Nemunaitis, Liškiava, Ratnyčia, o taip pat kur-ne-kur ir kitose vietose, gretimose vakarų aukštaičių tarmėse. Naudininko-įnagininko galūnė -mi atskirose tarmėse retkarčiais turi ir (i)a kamieno daiktavardžiai24, pvz.: Važinėju dviejėmi arkliāmi „dviem arkliais“. Dviemi arkliāmi „arkliams“ avižų daviau. Kūliau akmenāmi „akmenimis“. Mes piaunam arkliāmi „arkliais“. Zt. Pas mum aplink trobą medžiuosda niekur nèr špokinyčių varnėnamį „varnėnams“. Kpč. Tokia naudininko-įnagininko galūnė (i)a kamienas teturi pietų dzūkų tarmėje apie Kapčiamiestį, Veisiejus, Leipalingį, o taip pat Azi erkuose ir Zieteloje (BTSR). Šiose apylinkėse galūnę -mi turi į (i)a kamieną perėjęs naudininko-įnagininko linksnis, pvz.: sūnāmi, viršāmi Kpč, Lp, Zt, vagāmi, debesāmi Kpč, Lp. Visų kamienų daiktavardžių daugiskaitos naudininko formos su -mu vartojamos tik Dieveniškių apylinkėje, pvz.: Nubėgo lapė, pasigovė vištą ir neša savo vaikāmu „vaikams“. Pavalgýt duoda visiemu važtojamū „visiems vežėjams“. Padėk dievas artōjamū „artojams“. Piausim jaučią krikštynomu „krikštynoms“. Ramaškon(i)u 23 J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, p. 401—406; P. Arumaa, Untersuchungen, p. 43—71. 24 E. Frenkelui, matyt, tas faktas nebuvo žinomas. E. Fraenkel, Der Stand der Erforschung der im Wilnagebiete gesprochenen Litauischen, „Balticoslavica“, t. 2, Wilno, 1936, p. 36. 140 kaime (Varenavo raj. BTSR) tokias formas turi tik priebalsinio kamieno daiktavardžiai. Beje, šios naudininko formos čia vartojamos ir įnagininko reikšme25. Naudininko-įnagininko formas su galūnėmis -m, -mi, -mu plačiau yra nagrinėjęs P. Aruma. Jo manymu, šios formos anksčiau yra turėjusios dviskaitos reikšmę ir daugiskaitos formas su galūniniu -s išstūmė tik tada, kai visiškai neteko specifinės dviskaitos reikšmės. Vis dėlto sunku patikėti, kad minėtos galūnės yra dviskaitinės kilmės. Kadangi aišku, kad senoji dviskaitos naudininko-įnagininko galūnė yra -ma, plg. s. sl. kostьma, kamenьma, tai -m, -mi, -mu galėtų būti laikomos tik antrinės kilmės galūnėmis. Be to, labai abejotina, ar galėjo sparčiai benykstančios dviskaitos formos taip plačiai išplisti lietuvių kalbos tarmėse. Juk (i)o, ė, i, (i)u ir priebalsinio kamieno daugiskaitos naudininkas-įnagininkas, o taip pat (i)a ir į jį perėjusių kitų kamienų daugiskaitos naudininkas neturi galūninio -s dideliame lietuvių kalbos tarmių plote: į rytus ir į pietus maždaug nuo linijos Žagarė—Tytuvėnai—Ariogala—Kaunas—Vilkaviškis—K. Naumiestis. Čia, beje, galime paminėti ir latvių tarmes bei latvių literatūrinę kalbą, kur daugiskaitos naudininkas ir įnagininkas taip pat neturi galūninio -s. Galimas daiktas, kad tai yra daugiskaitinės galūnės, vienose tarmėse vartojamos lygiagrečiai su įprastinėmis daugiskaitos galūnėmis, plg. kapsų-zanavykų dgs. naud. vaikams || vaikam, o kitose visai neturinčios gretiminių formų su -s. § 12. Savotiškas dviskaitos naudininko-įnagininko, o ir kitų linksnių formas turi žemaičių tarmės, kur dviskaita dar vartojama kaip sistema. V.—G. dù vaikù, dvi kárvi K. dvijų vaikų, dvijų kárvių tuõdums vaikùms, tiẽdvims kárvims N. dùm vaikùm, dvīm kárvim Į duñ vaikùm, dvĩn kárvim Vt. dvijuosè maišuosè, dvijose pélkėse Krtn, Skd, Klp, Prk, Pln. Dėl kilmininko ir vietininko žr. § 13, 14. Jau F. Kuršaitis pastebėjo, kad Priekulės, Klaipėdos ir toliau į šiaurę esančių apylinkių gyventojai, užuot sakę su dviem arkliam, sako su dùm arkliùm26, pvz.: Kiek čia dùm žmonùm reik. Rsn; Su dùm vežimùm. Dov; Su dùm pištùm suėmė. Sg; Su dùm arkliùm vežė. Kin; Vieną dukterę užmušė su dùm vaikiùkam. Klp; Tverk abim rankim. LKŽ I 13 (Als); Veizėk su abidim akim. Krtn. Šių formų kilmė aiškinama K. Jauniaus gramatikoje. K. Jaunius jas laikė padarytomis ne iš kamieno, o iš dviskaitos vardininko linksnio, pridėjus prie jo dviskaitines galūnes: tuõdu-m vȳru-m, tiẽdvi-m žmõni-m27. Kitose žemaičių tarmėse (i)o, ė, i, (i)u ir priebalsinio kamieno dviskaitos naudininkas-įnagininkas ir (i)a kamieno naudininkas yra daromas, prie kamieno pridedant dviskaitos galūnę, pvz.: su dvìm bõbum28, dum vaikám Krš. 25 J. Šukys, Būdingesnės Ramaškonių tarmės ypatybės, LKK, t. 4, Vilnius, 1960, p. 181. 26 F. Kurschat, Grammatik der litauischen Sprache, Halle, 1876, p. 50. 27 К. Явнис, Грамматика литовского языка, Петроград, 1916, p. 19. 28 Dėl šios galūnės kilmės žr. A. Jonait ytė, Saky nos tarmės daiktavardžio kait yba, Lietuvių kalbotyros klausimai, t. 3, Vilnius, 1960, p. 93—96. 141 Kilmininkas. Vietininkas § 13. Senų daiktavardžių dviskaitos vietininku laikomas prieveiksmis pusiau29, kai kuriose tarmėse kirčiuojamas ir tvirtagališkai, pvz.: pusiau Rdš, Prl, NmŠ, pusiau || pusiau Dkš, plg. s. sl. mezdu. Senojoje indų kalboje atitinkamos formos yra turėjusios galūninį -s, pvz., skr. dvayoḥ, kaip ir lietuvių dviejau šalia dviejau. J. Endzelynas mano, kad dviskaitos vietininkas ir kilmininkas anksčiau galėjo būti susiję, plg. lat. pušu rīta; liet. upėje vandens — vėžiu pusiau šonų. Ištyręs šių linksnių reikšmes, J. Endzelynas daro išvadą, kad anksčiau dviskaitos kilmininkas greičiausiai skyręsis nuo vietininko, kaip, pavyzdžiui, Avestoje ir tik vėliau abu tie linksniai sumišę. Tą rodanti lietuvių kalba. Iš tikrųjų latvių kalbos dviskaitos vietininko forma diveiš turi kilmininko, o lietuvių kalbos forma dviej aus — vietininko reikšmę. § 14. Žemaičių tarmėse vartojamas dvejopas kilmininkas. Su skaitvardžiu du eina daugiskaitos formos, pvz.: dvijų vaikų. Su skaitvardžiu abudu ir su dviskaitiniais įvardžiais tuodu, anuodu, katruodu ir kt. vartojamas savotiškas naujadaras, pvz.: Tiedvims abidvims karvims „tųdviejų abiejų karvių“ ragai nulūžę. Pln; Numiszk iems neužspaudus numiriele abudums blakstienums „abiejų blakstienų“ žmones atejusis i budine saka: tas numirielis iszwejsies dar du to buto. ValžV II 172, Ant abudums tuodums atminimóms „ant abiejų tųdviejų atminimų“ gentys ir pažystamieje wiel i kapus nabasztiką lankyti ir waiszinti. DB 153. Anksčiau šitokios formos buvo vartojamos ir be skaitvardžio ar įvardžio kilmininko, pvz.: Kėta karta bòwosis trys brùolė, dô iszmintingo, ô trets dôrniôs. Dôrniôs matydams atkaklybi sawa brolôms, weins iszwýka ont dôiubies arba kâpa sâwa tiewa... BM I 335 (Vvr); ... abudu it ne sawie susikerdusin nu žirgums „nuo (dviejų) žirgų“ kiežterėje. DGiw 167. Toki vartojimą galima paaiškinti tuo, kad anksčiau žemaičių tarmėse buvo skaitvardžio du kilmininkas dums, dvims „dviejų“⁽³⁰⁾, dabar išlikęs tik kaip sudėtinė kitų žodžių dalis, pvz.: abudums, abid(v)ims „abiejų“, tuodums, tied(v)ims „tųdviejų“ ir t. t. Kol ši forma buvo gyva šnekamojoje kalboje, daiktavardžio kilmininko forma, greičiausiai atsiradusi dėl skaitvardžio analogijos, buvo vartojama arba su skaitvardžio kilmininku, pvz.: iš dwems giminims „iš dviejų giminių“ DGiw 151, arba be jo, pvz.: nu žodiums „nuo žodžių“ DB 82, iš kukuliums „iš kukulių“ DB 43, kalbant apie du daiktus. Vėliau, vietoje dums, dvims ėmus vartoti dvijų, ir daiktavardis, prisitaikydamas prie skaitvardžio, įgijo daugiskaitos kilmininko galūnę. S A N T R U M P O S DB — S. Daukantas, Buda Senoves-Lėtuvių kalnienų ir Žemaičių..., Petropilie, 1845. DGiw — S. Daukantas, Giwatas Didujų Karwaidų, Petropilie, 1846. Įsr — Įsrutis (dabar Kaliningrado sritis). Lbg — Labguva. 29 A. Мейе, Общеславянский язык, Москва, 1951, p. 317. J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, p. 452, 453 tt. J. Otrębski, Gramatyka, III, p. 85. 30 Žemaitiškas kilmininko formas dums, dwems pateikia S. Stanevičius, papildydamas „Universitas lingvarum lithvaniae“ 1829 m. leidimą „Trumpas Pamokimas Kalbos Lituwyszkos Arba Žemaytyszkos...“ 1829, p. 21. Dėl kilmės plg. K. Явнис, Грамматика литовского языка, p. 19. 142 Lksr — Lauksargiai, Tauragės raj. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai, III, Vilnius, 1960. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas, I, Vilnius, 1941; II, Vilnius, 1947. NèrR — S. Nėris, Raštai, III, Vilnius, 1957. Ok — Okainiai. Pilk — Pilkalnis (dabar Kaliningrado sritis). RpJ — Jonas iš Swisloczes krominikas liezuviu iszgulditas kasztu yr storony Jozapa Rupeyka..., Wilniuje, 1823. VaižgRR — Vaižgantas, Rinktiniai raštai, I, Vilnius, 1957. ValP — M. Valančius, Paaugusių žmonių knygelė, Tilžė, 1902. Všvl — Viešvilė, Jurbarko raj. Kiti sutrumpinimai tokie, kaip „Lietuvių kalbos žodyne“. ДВОЙСТВЕННОЕ ЧИСЛО ИМЕНИ СУЩЕСТВИТЕЛЬНОГО В ЛИТОВСКОМ ЯЗЫКЕ Д. ГАРГАСАЙТЕ Резюме Литовский язык является одним из тех языков, которые до сих пор сохранили двойственное число. В некоторых (жемайтских и, частично, в западно-аукштайтских диалектах) двойственное число имеют все изменяемые части речи: имя прилагательное, имя числительное, местоимение и глагол. В данной статье рассматриваются лишь формы имени существительного. Работа в основном опирается на современный диалектологический материал, собранный Институтом литовского языка и литературы Академии наук Литовской ССР. В целях исторического сравнения даются примеры из древнелитовских памятников (М. Мажвидас, И. Бреткунас, М. Даукша и др.). Материал древнелитовских текстов и некоторые диалектологические данные дают повод считать -ma древним окончанием дательного-творительного падежа двойственного числа, напр.: akìta, nakìma. Предполагается, что -m, -mi, -mu являются окончаниями дательного и творительного падежа множественного числа и к двойственному числу не относятся. В восточно-литовских диалектах (Биржай, Линкува, Папилис) во время диалектологических экспедиций было замечено употребление форм двойственного числа с числительными три, четыре, также, как и в латышском, русском и некоторых других языках. Родительный-местный падеж двойственного числа при исчезновении в литовском языке оставил лишь незначительные остатки, а именно: наречие ришаў. На западной территории жемайтских диалектов употребляются новообразования родительного падежа. В основном эти формы родительного и местного падежей заменены формами множественного числа. Двойственное число имён существительных наилучше сохранилось на территории жемайтских диалектов, к западу от линии Мажейкяй—Тяльшяй—Ретавас—Швекшна—Пагегяй. Во всех литовских диалектах ещё встречаются остатки двойственного числа: винительный падеж мужского рода. К исчезновению особенно склонны формы двойственного числа женского рода. 143