Lietuvių kalbos sudėtinės dalelytės

LIETUVIŲ KALBOS MORFOLOGINĖ SANDARA IR JOS RAIDA LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA LIETUVIŲ KALBOS SUDĖTINĖS DALELYTĖS V. LABUTIS § 1. Daugelis lietuvių kalbos dalelyčių yra vienaskiemeniai darybiškai neskaidomi žodžiai (pvz.: ar, be, gi, juk, ne, nė, tik, vis, jos ir pan.). Šalia jų yra ir keletas dalelyčių, kurias galima skaidyti į sudedamąsias dalis (pvz.: argi, bene, kone, nebe, negi, tiktai, ko tik, tik tik ir kt.), atitinkančias paprastąsias dalelytes. Šių dalelyčių sudedamųjų dalių santykiai dažniausiai yra artimi kai kurių savarankiškų sudėtinių žodžių dėmenų santykiams. Pavyzdžiui, dalelytės bene dėmenų santykis su atskirais žodžiais be ir ne yra panašus į, sakysim, įvardžio kiekvienas dėmenų santykį su žodžiais kiek ir vienas, arba, pavyzdžiui, dalelytė ko tik „vos“ yra panašios darybos samplaikinis vienetas, kaip įvardžiai tas pats, šis tas ir pan. Taigi dalelytes, sudarytas iš kelių sudedamųjų dalių, galima laikyti savotiškais sudėtiniais žodžiais, kurie nuo savarankiškų sudėtinių žodžių iš esmės skiriasi tik kiekybiniais požymiais: dėmenų semantinio krūvio silpnumu ir tarpusavio ryšio netvirtumu. Todėl dalelyčių struktūra ir daryba čia bus nagrinėjama, transformuojant tuos pačius metodus, kurie paprastai taikomi savarankiškų žodžių darybos analizei. § 2. Pagal dėmenų suaugimo laipsnį sudėtines dalelytes galima skirti į sudurtines ir samplaikines. Žinoma, griežtų ribų tarp samplaikinių ir sudurtinių dalelyčių nėra, nes jų dėmenų suaugimo laipsnis ne visuomet aiškus. Kartais čia svarbu net ir rašyba. Sakysim, jeigu dalelytės kadgi, dargi, netgi ir kt. būtų rašomos dviem žodžiais, be abejo, jos būtų samplaikinės, o dabar praktiškiau jas laikyti sudurtinėmis, nors jų dėmenys mažiau suaugę, negu, pavyzdžiui, dalelyčių bene, argi, negi, tiktai. Sudurtinės dalelytės § 3. Sudurtinės dalelytės yra sudarytos iš dviejų (kartais iš trijų) dėmenų, visiškai susiliejusių į vieną žodį. Kitaip sakant, tai yra savotiški sudurtiniai žodžiai, kurių dėmenimis eina buvusios savarankiškos dalelytės. 119 Daugelis sudurtinių dalelyčių pirmąjį ar antrąjį dėmenį turi tą patį. Pagal tai jos skirstomos į tam tikras grupes. § 4. Pagal pirmąjį dėmenį galima skirti tokias sudurtinių dalelyčių grupes1: ar-: ar-gi, ar-gu; plg. jngt. ar-ba; be-: be-gu, be-ne; ne-: ne-be, ne-bent, ne-gi, ne-jau (gi); plg. jngt. ne-gu; te-: te-gi, te-gu(l). § 5. Dėmuo ar- yra klausiamoji dalelytė ar, paprastai nulemianti ir visos sudurtinės dalelytės reikšmę. Plg. ar, argi, argu reikšmes: Ar pas daktarą buvai? SimBT 66. Ar mes dalis dalinamės, kad nesutiksim? PP 106. Argi nepažįsti Petro Kurmelio darbo? ŽemRR 199. Argi ne tu ten buvai? Srj. Nuog tavęs paties tatai bylai argu kiti pasakė tau apie mane? DP 164 (LKŽ I 242). Argu tau negailės. JV 169 (LKŽ I 242). Klausiamoji dalelytė argu dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje nevartojama, ją žinome tik iš senųjų raštų. Pietinių vakarų aukštaičių tarmėse ji kartais pavartojama, pasitaisant ką pasakius, pvz.: Rugių centneris tada buvo šešiolika, argu (=ne) aštuoniolika litų. Vrb (LKŽ I 242). Juozai, argu Vincai, nueik vandens parneši. Dkš. Taigi čia dalelytės argu dėmens ar- reikšmė yra artimesnė išskiriamajam jungtukui ar bei sudėtinio jungtuko arba dėmeniui ar-, negu klausiamajai dalelytei ar2. § 6. Dėmuo be-, atitinkantis klausiamąją dalelytę be, lemia sudurtinių dalelyčių beg(u), bene reikšmę, pvz.: Be neėmei sapnuoti ar svaitėti? — atsovė pati. ŽemR II 239. Be tu išėisi negaromas? Kp (LKŽ I 572). Ar buvai daržely, ar skynėi rūteles, beg ne tavo ašarėlės ant žalių rūtelių? Pnd. ...įėjęs gavai net apsidairyti, begu tik savo gryčion pataikei. VaizgV 197. — Bene vėl bus apskundęs Adomas už lentas? — ūmai dangtelėjo Dėdelei. VienR I 281. Tas Jatulis bene eiguliu dabar gavo? Skn. Dalelytė bene turi ne tik klausiamąjį atspalvį, teikiamą dėmens be-, bet ir netikrumo, spėjimo atspalvį, kurį nulemia neigimo ir klausimo sąveika (plg. Be neėmei sapnuoti..? ir Bene vėl bus apskundęs..?). Kartais šis spėjimo atspalvis net ryškesnis už klausiamąjį. Tokiu atveju, žinoma, ir dėmens be- klausiamoji reikšmė esti visai išblukusi. Pvz.: 1 Yra sudurtinių dalelyčių, turinčių visiškai neproduktyvų pirmąjį dėmenį ir pagal jį grupių nesudarančių, pvz.: ne-maž, net-gi, jau-gi ir kt. 2 Išskiriamasis jungtukas ar savo kilme neatskiriamas nuo klausomosios dalelytės ar, žr. E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, Göttingen (toliau: Lit. et. Wb.), p. 15. Todėl ir jungtuką arba darybos požiūriu galima gretinti su dalelytėmis argi, argu. 120 Jau buvo bene laikas išmirti Šalteikiams. SimVK I 16. Rinkinio autorius bene pirmasis iš visų tarybinių kritikų atkreipė kiek didesnį dėmesį į Pabaltijo tautų literatūras... KorsLD I 124. Rytų aukštaičių tarmėse (retkarčiais ir raštuose) randama dalelytė bag yra tos pačios reikšmės ir darybos, kaip ir beg(u), tik vietoj dėmens be- turi ba-. Yra ir atskira klausiamoji dalelytė ba3. Pvz.: Bag nebuvo daržely, bag nesėnnei rūtelių? Skp. Jisai dabar pats užpūčio sutrauktas, bag ne ketvirti metai lovą girgždina. BaltPV I 179. Ba čia nukrito virbalas? LKŽ I 440. Pažiūrėkite sausąsias lazdelės, ba žalioja, ba lapoja? JD 576. Čia priskirtinos senuosiuose raštuose ir kartais tarmėse pasitaikančios klausomosios dalelytės bes (bės), bei, turinčios tą patį dėmenį be-. Pvz.: Bes ir mane perkelti per upę? Ds (LKŽ I 635). Bes asch jus ir jusu waikus docziau eiti? BB II Moz X 10. O štai bės atnės vaisių, o jei ne, paltam jų iškirsi. LKŽ I 635. Bei tu gausi iš jo? Klp (LKŽ I 598). Kažin bei būsi matęs? Vvr (LKŽ I 635). § 7. Dėmuo ne-. Šio dėmens neigiamąją reikšmę aiškiai išlaiko tik dalelytė nebe(-), o dalelyčių nebent, nejau(gi), negi dėmens ne- neigiamoji reikšmė vos vos jaučiama, pvz.: Ne viskas vaikams naudinga žinoti. BalcAP 29. Dvi galvos — tai ne viena. PP 177. Ne mokslas jam dabar rūpi. JablRR I 335. Tuomet nebe laikas bus lakstyti, kaip jau nė kokios nebe liks. ŽemRR 200. Jau nebe pasakos rūpi, užmiršau jau. Skb. Ir ką jie čia ims pas mus? Nebent tą paskutinę karvutę. VenclR III 280. Nebent jaujoje dar pameginus prinokinti. Nejau tu nežinai tokio menkniekio? Šil. Tai nejaugi taip diena iš dienos ir gan ysi? VienR V 264. Pašaras baigiasi, negi stips gyvulys tvartė? Myk-PutS I 96. Negi šitokiuose metuose varysim vaiką nuo savęs?! BaltPV I 29. § 8. Dėmuo te-. Sudurtinė dalelytė tegu(l) ir senuosiuose raštuose pasitaikanti tegi turi tą pačią geidžiamąją ar leidžiamąją reikšmę, kaip ir pirmąjį dėmenį te- atitinkanti dalelytė te. Palyginkime jų vartojimo pavyzdžius: Tegu kas kitas važiuoja. Vs. — Tegul kranksi! — pasakė kartą žmogus, lyg pasigailėdamas. CvR II 30. Tegu eina šienaut. Žl. Te sau vėlybesniems krembliautojams tokie lieka. VaižgV 48. Te neapykanta virtę pelenai nudegins jiems rankas ligi alkūnių. JstMarcKP 98. Tėgi parod mumus atskatinis jei ką tokio szitoie teip szwentojai ir nauiei pataisitoi bažniczioi sawoikada nor padare. DP 19₅₁. ³ Dalelytės be, ba (ir dabartinėje lietuvių kalboje nebevartojama bo) yra vienos kilmės, žr. J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, Rīgā, 1951 (toliau: Latv. val. gr.), p. 702; E. Hermann, Litauische Studien, eine historische Untersuchung schwachbetonter Wörter im Litauischen, Berlin, 1926 (toliau: Lit. St.), p. 347—348. Tą patį dėmenį ba- istoriškai galėjo turėti ir dalelytė ba-u, žr. ten pat, p. 342; E. Fraenkel, Lit. et. Wb., p. 36. 121 § 9. Pagal pirmąjį dėmenį išskirtų sudurtinių dalelyčių tipai gana neįvairūs ir jų visai nedaug. Tai visiškai nedarūs ir neproduktyvūs dalelyčių darybos atvejai. Savotiška išimtis yra dėmuo ne-, su kuriuo yra sudaryta daugiau dalelyčių ir kuris gali eiti daugelio kitų žodžių priešdėliu. § 10. Pagal antrąjį dėmenį galima skirti tokias sudurtinių dalelyčių grupes: -be : ne-be(-), te-be ir kt.; -gi : ar-gi, dar-gi, kad-gi, na-gi, ne-gi, nejau-gi, net-gi, va-gi, vis-gi ir kt.; -gu : ar-gu, be-gu, plg. ingt.: jei-gu, ne-gu ir dll. te-gu(l); -ne : be-ne, beg-ne, ko-ne, kuo-ne, maž-ne; -vis : plg. prv.: per-vis, su-vis, už-vis. § 11. Dėmuo -be(-) semantiškai siejasi su veiksmo ar būsenos trukmę rodančiu priešdėliu be- ir gal su emocine dalelyte be4, pvz.: Nė ji ėjo, nė ji beis — nebe jaunystė. Skn. Čia bebūdamas užkimau, mano balsas pasidarė nebeskardus. BalčAP 310. Žalia rūta, žalia rūta dar tebežaliuoja... JD 465. Kokia iš tavęs bedarbininkė. Pn. Etimologiškai čia galima gretinti ir afiksą -b, randamą senųjų raštų ar tarmių žodžiuose jėib5 „jeigu“ (geraus butų buvę jam, jei b nebūtų gimęs szen tasai. WP 13313), jėb „o kad, o jeigu!“ (Jeb aš nuveinu, būt šitei nepasidarę. Dkš), taip pat ir -ba žodyje arba. § 12. Dėmuo -gi — tai enklitiškai prie kito žodžio priaugusi pabrėžiamoji dalelytė gi6. Šis dėmuo palyginti gana produktyvus ir darus: jį galima dėti bemaž prie kiekvienos vientisinės dalelytės, be to, prie daugelio prieveiksmių, jungtukų ir kitų žodžių7. Pabrėžiamąją reikšmę -gi išlaiko su daugeliu dalelyčių (argi, dargi, kadgi, netgi, visgi...) ir juo labiau su prieveiksmiais (čiagi, tengi, kaipgi, kurgi...), jungtukais (norsgi, betgi, beigi...), jaustukais (ėgi, ogi, ugi...) ir pan. Tačiau yra vienas kitas žodis, kur -gi pabrėžiamoji reikšmė jau nebejaučiama8, pvz.: irgi „taip 4 Etimologiškai emocinė dalelytė be ir dėmenys be-, -be tikriausiai irgi siejasi, plg. J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, III, Warszawa, 1956 (toliau: Gram.), p. 359. 5 Po -b čia gali būti nukritęs -e arba -a, plg. apie tai E. Hermann, Lit. St., p. 347. 6 Dėl dalelytės gi kilmės ir atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose žr.: B. Delbrück, Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen, Bd. 2, Strassburg, 1897, p. 498 ir kt.; E. Hermann, Lit. St., p. 323—327 ir kt.; J. Endzelīns, Latv. val. gr., p. 699; E. Schwyzer, Griechische Grammatik, Bd. 2, München, 1950, p. 558; K. Būga, Rinktiniai raštai, II, Vilnius, 1959; E. Fraenkel, Lit. et. Wb., p. 126. 7 Dalelytės gi rašymas skyrium ar drauge su kitu žodžiu (t. y. vertimas sudurtinio žodžio dėmeniu -gi) yra susitarimo dalykas. Rašyba čia ne visuomet rodo gi savarankiškumo laipsnį. 8 Kad -gi kartais neturi aiškios pabrėžiamosios reikšmės, yra jau minėjęs ir F. Kuršaitis, žr. F. Kurschat, Wörterbuch der littauischen Sprache, Erster Theil, B. I, Halle, 1870, p. 121. 122 pat“, kadangi, taigi. Tokios reikšmės neturi ir sudurtinės klausiamo­sios dalelytės negi dėmuo -gi. Afiksas -gi gali sutrumpėti į -g. Senuosiuose raštuose giminiški afiksai -gi, -ge, -g yra buvę daug dažnesni, negu dabartinėje kalboje, — jų ten gausu prie veiksmažodžių, įvardžių ir kitų žodžių, pvz.: Weizedeg DP 15₁₄, Imkiteg DP 387, Wienoig DP 11₃₈, Kągi DP 14₂₅, kasge BB 1, Kor 3₅, ir t. t.⁹ Panašus afiksas -g(i) senuosiuose raštuose buvęs gana dažnas net po prielinksnių. Galimas dalykas -g(i) žodžiuose ingi, išgi, nuogi, pergi turėjęs ir šiokią tokią pabrėžiamąją (emfatinę) reikšmę¹⁰. Etimologiškai dalelytei gi artimos kilmės afiksą -gi (ar -ge, -g) galima matyti ir žodžiuose jog, jogei¹¹. § 13. Dėmuo -gu dabartinėje kalboje yra išlikęs tik dalelytėse argu, begu ir jungtukuose jeigu, negu. Senuosiuose raštuose dalelytė gu vartojama dvejaip: 1) kaip atskira dalelytė gu (rečiau) bei kaip laisvas postpozicinis afiksas -gu (dažniausiai)¹²; 2) kaip neatidalijamas sudėtinių dalelyčių (argu, begu) bei jungtukų (negu, jeigu) dėmuo. Pvz.: 1) Akis gu tavo pikta yra? Ev (LKŽ III 688). Sākai mān essi gu tu, krikščionis? VoK 4. Jus gu teypag esate dar neiszman eleys? Ch II 34. 2) ...makslų nessimakinna nei waikų ergu schaiminas ta nemakinna. WP 85 (Hermann, Lit. St., 172). ...weisdeti begu dabar giwena. BB 2. Mos 4₁₈ (Hermann, Lit. St., p. 174). ...jeigu smanemus passimekczia, tada tarnas Chaus nebucziu. WP 18 (Hermann, Lit. St., p. 172). Be specialių tyrinėjimų sunku tikrai pasakyti, kokia dalelytės (-)gu reikšmė pirmuoju atveju ir koks jos semantinis ir etimologinis ryšys su dėmeniu -gu. Greičiausiai dalelytė (-)gu senuosiuose raštuose turi ir klausiamąją¹³, ir kartu pabrėžiamąją reikšmę, nes, pavyzdžiui, M. Daukšos Postilėje ją dažniausiai verčiami lenkų kalbos klausiamieji žodžiai ażės, izali, -li, turintys ir pabrėžiamąjį atspalvį. Pvz.: Tūgu essi ąnasai Messias žadėtasis kuris turėjo atayt? Argu kito ko laukti turime? ... Ar wissi gu (=Bo izali wszyscy... W 639) gali būt Pranazais? Ar wissi Dāktārais? DP 17₄₂ — 18₁ (=A t y ž ė s iest on Messyasz obiecanny ktory miał przyść z y l i kogo inszego czekać mamy? W 27). Nes ⁹ Daugybę senųjų raštų pavyzdžių su -gi, -ge, -g pateikia E. Hermanas, žr. E. Hermann, Lit. St. p. 106—171, 185—211 ir kt. ¹⁰ Zr. Chr. Stang, Die Präpositionen ing(i), prieg(i), nuog(i), išg(i) und der litauischen Lokalkasus, „Scando-Slavica“, t. 1, Copenhagen, 1954, p. 15. ¹¹ Zr. E. Fraenkel, Lit. et. Wb., p. 194. ¹² Šiuo atveju dalelytės gu atskirumas ar neatskirtumas dažnai gali būti tik rašybos dalykas. ¹³ Dalelytė (-)gu klausiamąja vadinama ir Ruigio bei Milkaus žodynuose, pavyzdžiui, pastarajame: „Gu Particul. interrog. insep.“; žr. Ch. G. Mielcke, Littauisch-deutsches Wörterbuch, Königsberg, 1800, p. 88; P. Ruhig, Littauisch-Deutsches Lexicon, Königsberg, 1747, p. 44. 123 Be to, pažymėtina, kad M. Daukšos Postilėje dalelytė gu(-gu) dažnai vartojama pramaišiui su ar ir ypač su argu. Galimas daiktas, senuosiuose raštuose ir dalelyčių argu, begu dėmuo -gu turėjęs ne tik klausiamąjį, bet ir emfatini atspalvį (plg. ar ir argi santykį, žr. § 5). Rodos, dažniau M. Daukšos Postilėje ar atitinka originalo czy, izali, o argu — že, -li, izali. Senųjų raštų klausiamuosiuose sakiniuose kartais vartojami ir žodžiai negu¹⁴, jeigu, pvz.: Nes negu wissi brōlei saw (=Bo ažażesmy nie... W 904) ir išž skalies sutwērimo ir išž skalies pataisimo ir iš skalies dūszios ir kūno? Iš skalies sutwārimo negu vienas yra (=izali nie jeden... W 904) Tėwas wissų mūsū? DP 529₄₃–₄₄. Wieszpatie, negu giara sekle pasejey and dirwos tawo? Ch II 30. ...liepe mumus tawi klaust: ėigu tu essi ansay kurisay turėio ateyt (=iesliś ty jest... W 28) ārgū (=czyli) dabar kito laukt turimė? DP 18₄₀–₄₂. Čia žodžių negu, jeigu dėmens -gu reikšmė tikriausiai taip pat yra ne tiek klausiamoji, kiek emfatine, nes klausiamąjį sakinį gali pradėti ir viena dalelytė ne¹⁵ (pvz.: Sakysi, ne tavo čia darbas? Dkš, plg. dar dalelytę negi, žr. § 7), o senuosiuose raštuose — kartais ir žodis jei¹⁶, pvz.: Kad tad tarssime? arbā kam nūdžiu atlaidimą priraszinet turime? e i inti-keimui argū meitai, ārgū gaiteimo darimui? DP 48₁₄₁–₄₂ (=lesli wie-rze czyli mitosci czyli pokucie? W 809–810). Tare mǒkitump zakonė ir Pariseuszump bildāmas lei dera subatoie gīdit? DP 33₈₁₀–₁₁ (=Bo-dzili sie w sabat uzdrawiác? W 559). Taigi senųjų raštų klausiamuosiuose sakiniuose vartotų žodžių negu, jeigu dėmuo -gu greičiausiai yra tokios pat reikšmės, kaip ir dalelytė (-)gu bei žodžių argu, begu dėmuo -gu. Kitas dalykas yra jungtuko negu „kai“ ir jeigu „jei“ dėmens -gu reikšmė. Vargu ją galima sieti su klausiamuoju dalelytės (-)gu atspalviu¹⁷. Čia, tur būt, yra išblukusi tik emfatine -gu reikšmė. Be kita ko, tai rodytų ir dėmens -gu fakultatyvumas: šalia jeigu ta pačia reikšme plačiai vartojamas ir jungtukas jei, šalia negu — kartais ir ne (pvz.: Antażiegės laukė žolės daugiau, ne mūsų. Ds). Pabrėžiamosioms dalelytėms ypač būdinga fakultatyvinė vartosena (plg. dalelytę (-)gi, žr. § 11). Iš to, kas pasakyta apie dalelytę gu ir dėmenį -gu, galima spręsti, 14 Žodį negu tarp klausiamųjų dalelyčių mini ir K. Sirvydas, ir M. Miežinis žodynai, žr. Dictionarium trium linguarum... Avctore... Constantino Szyrwid... Quinta editio, Wilnae, 1713 (toliau — SD), p. 30; M. Miežinis, Lietuwiszkai-latviszkai-lenkiszkai-rusiszkas žodynas, Tilžė, 1894, p. 146. 15 M. Daukšos Postilėje žodžiu negu pradedami klausiamieji sakiniai, kiek pastebėta, turi ir neigiamąją reikšmę. 16 Plg. Л. Дротвинас, Условные конструкции (союзные) в Постилле Н. Даукши, „Kalbotyra“, I, Vilnius, 1958, p. 127. 17 Panašiai linkęs manyti E. Hermanas, žr. E. Hermann, Lit. St., p. 259–261. 124 kad: a) etimologiškai gu (-gu) siejasi su gi (-gi, -ge, -ga, -g)18, b) semantiškai dalelytė gu ir, ypač dėmenį -gu su gi (-gi, -g..) greičiausiai sieja emfatinis atspalvis; c) senuosiuose raštuose gu (-gu) klausiamasis ir emfatinis atspalviai yra sumišę: kartais ryškesnis vienas, kartais — kitas. Dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje vietoj klausiamąjį atspalvį turėjusios dalelytės gu (-gu) vartojamos dalelytės ar, be, bene, o vietoj tos pačios dalelytės, turėjusios pabrėžiamąjį atspalvį, — dažniausiai gi (-gi). Todėl dalelytė (-)gu išnyko, o dėmuo -gu liko tik žodžiuose negu, jeigu, begu (retas literatūrinėje kalboje žodis), kur jo emfatine reikšme visai arba beveik nejaučiama. § 14. Atskirai minėtina geidžiamoji dalelytė tegu(l)19, kurioje taip pat krinta į akis dėmuo -gu(l). Tai dabartinėje lietuvių kalboje gana dažna dalelytė, paplitusi bemaž visose tarmėse (rečiau pasitaikanti žemaičiuose ir pačiuose šiauriniuose aukštaičių tarmių pakraščiuose, kur ją atstoja dalelytė lai arba lei). Mūsų senųjų raštų paminkluose dalelytė tegu(l) žymiai retesnė (kai kuriuose gal ir visai nevartojama20), tačiau jos negalima laikyti šių dienų dariniu, nes ją pažįsta M. Daukša, K. Sirvydas ir kai kurie kiti senųjų raštų autoriai; tegul duodama ir D. Kleino gramatikoje21. Daugelis kalbininkų linkę manyti, kad dalelytė tegul esanti sudaryta iš dalelytės te ir esamojo laiko trečiojo asmens veiksmažodžio guli22, o tegu esanti atsiradusi iš jau dalelyte virtusio darinio tegul, nukritus jo galiniam garsui -l. Tokią dalelytės tegul darybą ypač remia senuosiuose raštuose pasitaikantys variantai su -gi(-g) — tegigul ir tegulig. Kartais tegul (arba tegulig) čia vartojama savotiška veiksmažodinė reikšme23, pvz.: Wissa taw tegúl už meszlą įdąnt tiek tai to Wiesżpaties malóne įgitum-bei DP 350₁₁–₁₂ (= wszytro sobie miey za gnoy... W 577). Betalg ėei nori 18 Plg. E. Fraenkel, Lit. et. Wb., p. 126. Panašiai, rodos, manė ir K. Būga, žr. Rinktiniai raštai, I, Vilnius, p. 442. 19 Šiuo metu rašomojoje kalboje, rodos, dažniau vartojama dalelytė tegul. Tarmėse tegu ir tegul daug kur vartojama pramaišiui, nors gal kiek dažniau tegul pasitaiko Rytų Lietuvoje, o tegu — Vakarų ir Pietų Lietuvos šnektose. Nevienodai tariamas ir dalelytės tegul galinis garsas -l: dažniausiai jis yra minkštas, bet kai kurie pietiniai vakarų aukštaičiai jį kietina. Greičiausiai tai antrinis reiškinys, plg. ail, sakyt (kietas t) iš eili, sakyti Dkš. 20 Vietoj tegu(l) senuosiuose raštuose paprastai vartojama dalelytė te. E. Hermanas sakosi tegu neradęs daugelyje senųjų raštų, žr. E. Hermann, Lit. St., p. 255. Jos nėra ir P. Ruigio bei K. Milk aus žodynuose. 21 Žr. D. Klein, Grammatica Litvanica... Regiomonti, 1653, p. 137; SD 179. 22 Žr. F. Kurschat, Wörterbuch der littauischen Sprache, Erster Theil, B. 1, Halle, 1870, p. 451, taip pat F. Kurschat, Grammatik der littauischen Sprache, Halle, 1876, p. 372; E. Hermann, Lit. St., p. 255–259; Chr. S. Stang, Das slavische und baltische Verbum, Oslo, 1942, p. 245; J. Otrębski, Gram., p. 369–370. 23 Plg. J. Otrębski, Gram., p. 369; E. Hermann, Lit. St., p. 259. Neminime tegul gretinimo su senuosiuose raštuose ir kai kuriose dzūkų tarmėse pasitaikančia geidžiamąja dalelyte tėstą (testo, testow), kuri kildinama iš te+stovi (žr. J. Otrębski ten pat), nes tokio jos kilmės aiškinimo negalima laikyti visiškai neabejotinu. 125 ne su nauda dirbti, kokio darbo norime turėt’ priderančio: tegu tat tai pirmieuses ir didžeuses rūpestis mūsų... DP 333₁₇–₂₀ (= niechayže to będzie... W 551). Dalelytės tegu(l) vartosenos paralelumas su te ir tegi (žr. § 8) ir analogija su ar : argi : argu; be : begi : begu; ne : negi : negu; jei : jeigu duoda pagrindo ir kitaip aiškinti jos darbą, būtent: dalelytė te+ dalelytė gu+ afiksas -l²⁴. Pastarasis iš kilmės gali sietis su dalelyte lai (lei)²⁵ ir postpoziciniu afiksu -lei (-le, -li, -l), pvz.: kol ei, namol ei, es le KIG 137 ir pan. Savo darbą įdomūs ir kur-ne-kur žemaičiuose pasitaikantys dalelytės lei (le) dariniai su dėmeniu -gu(l), pvz.: Lėigu ein ir ana Skd. Legul’ būtų tyrę, ko išvažiuovo viską pa-metę Pp. Lėgul’ važiuoja, jei nor pamatyt||Tėgul’ to — šuo tam yra Sg. Gali tai būti dviejų toje pačioje tarmėje vartojamų dalelyčių tegu(l) ir lai paprasta kontaminacija, o gal čia dėmuo -gu(l) savarankiškai pridėtas prie dalelytės lei, kaip ir prie te? § 15. Dėmuo -ne — tai dalelytė ne (ne-, plg. § 7). Kaip tikras sudurtinio žodžio dėmuo -ne nėra produktyvus; daug dažniau ne su kitomis dalelytėmis sudaro į vieną žodį galutinai nesuaugusias samplaikas, pvz.: ar ne, vos ne ir kt. (žr. § 20). Sudurtinės dalelytės bene, kone, kuone, mažne, turinčios dėmenį -ne, dažniausiai primena kopuliatyvinės reikšmės darinius. Juose dėmens -ne neigiamoji reikšmė palyginti ryški. Pvz.: Taip nusidūjiau, kad jau kone rėkti pradėjau. DonM 108. Rudenį kuone kiekvieną dieną lyja. Krž. Visi namiškiai Dilbų mažne kartu užmetė Partūnų klausimais. ŽemRR 180. Kitus pavyzdžius žr. §§ 6, 7. § 16. Dėmuo -vis, atitinkantis dalelytę vis, yra retas ir neproduktyvus. Tik su kai kuriais prielinksniai jis sudaro keletą dalelytėms artimų prieveiksmių: pervis, suvis, užvis. Jų reikšmė kartais artimesnė žodžių labiausiai, visai, visų, kartais dalelytės ypač reikšmei. Pvz.: Pilvas pervis geriau laiką nurodo... ŽemR I 94. Jis suvis nieko nemoka ir nesimokina. Žž. Bet édrūmu jis užvis labiausiai garsėjo. CvR₁ VI 267. Čia šūneliai, užvis rūmuose gyvenantieji, tarėsi į vyresnius pašoksią. ValR 388. § 17. Atskirai minėtinos dar tokios sudurtinės dalelytės, kurių vienas ar abu dėmenys yra kilę ne iš dalelyčių, o iš kitų žodžių. Dabartinės kalbos požiūriu aiškiai tokios darybos yra dalelytės tiktai ir kažin. 24 Plg. A. Bezzenberger KZ XLI, p. 112—113. Panašiai, tur būt, galvojo ir K. Būga, žr. jo laiško rankraštį (Lietuvių kalbos ir literatūros instituto bibliotekos rankraštynas, KB-2, p. 32). 25 Dalelytė lai ir lat. lai, K. Būgos nuomone, nebūtinai turi būti kilusi iš veiksmažodžio laist (liet. leisti) imperatyvo laid <*laidi (žr. J. Endzelīns, Latv. val. gr. 892 ir kt. lit.), nes -d nukritimas čia esąs negalimas. Ypač prūsų kalboje būu-lai, ēi-lai dėmuo -lai negalįs būti kilęs iš *laidas; žr. KB-2, p. 31—33. 126 Dalelytė tiktai sudaryta iš dalelytės tik26 ir išblukusios reikšmės įvardžio tai27. Jos išskiriamąją reikšmę visiškai lemia pirmasis dėmuo tik. Palyginkime tik ir tiktai vartojimo pavyzdžius: Už stalo tik ponai ir kunigai. PP 85. Juos tiktai miške augę žmonės tepažįsta... BarAS 9. Kits nieks neauga, tik kadagiai. Žg. Kam nori karaliauk, tiktai ne man. SrR II 18. Su dalelyte tik daugiau sudurtinių dalelyčių nėra, tačiau ji gali eiti kai kurių samplaikinių dalelyčių bei kitų žodžių dėmenimis (žr. §§ 20). Dalelytė kažin yra sutraukta iš įvardžio kas ir veiksmažodžio žino. Tarmėse vartojami ir dar labiau sutrumpėję arba turintys įvairius afiksus dalelytės kažin variantai: kaži, kaž(-), kažne, kažna, kažno, kažnai, kažnec ir pan. Dalelytė kažin (ir jos variantai) turi netvirtą, abejojamąją klausiamąją reikšmę ir sakinyje dažniausiai eina prie kitų klausiamųjų žodžių. Pvz.: Kažin, ar karvė gert nor? Grz. Kažin, ar tu rasi? Jrb. Kažin, kur yra mano močiutė? JD 733. Kažin, ko jis toksai pasidarė? Slv. Sudurtinė dalelytė kažin (kaži, kaž...) gali virsti neapibrėžiamųjų samplaikinių įvardžių bei prieveiksmių dėmeniu, pvz.: kažin kas, kažin koks, kažkur, kažin kaip ir kt. § 18. Sudurtinių dalelyčių kirčiavimas. Sudurtinių dalelyčių kirčiavimas yra nenusistovėjęs ir tarmėse labai įvairus. Kirčiavimo atžvilgiu dalelytes lengviau grupuoti pagal antrąjį dėmenį. Literatūrinėje lietuvių kalboje dažniausiai kirčiuojamas sudurtinių dalelyčių antrasis dėmuo, tik dalelyčių, turinčių antrąjį dėmenį -be ar -gi, linkstama kirčiuoti pirmąjį dėmenį. Tarmėse pirmasis dėmuo kirčiuojamas daug dažniau, o vietomis tokį kirtį turi vos ne visos sudėtinės dalelytės. Panašiai, kaip dalelytės, kirčiuojami ir kai kurie sudėtiniai jungtukai ar prieveiksmiai, turintys tuos pačius dėmenis. Literatūrinėje kalboje galima skirti šias sudurtinių dalelyčių kirčiavimo grupes (greta, skliaustuose, pateikiami tarminio kirčiavimo variantai): nèbe (nebė), tèbe (tebė); ar̃gi (argi), baũgi (báugi, baugi), dárgi (dargi), ìrgi, kàdgi (kadgi), vìsgi (visgi)...; begù (bègu), negù (nègu), tegù (tègu), tegùl (tegul, tègul), bet argù (argù), jéigu (jeigù); 26 Senuosiuose raštuose ir tarmėse dažnai pasitaiko ir tikt, todėl K. Jaunius žodį tiktai laiko sudarytą iš tikt ir pabrėžiamosios dalelytės -ai (plg. tas-ai, kurs-ai ir pan.); žr. K. Jaunius, Lietuvių kalbos gramatika, Petrapilis, 1908–1916, p. 107. 27 Plg. J. Otrębski, Gram., p. 298. Dalelytė tik iš kilmės, tur būt, sietina su tiek; žr. J. Endzelīns, Latv. val. gr., p. 609, E. Fraenkel, Lit. et. Wb., p. 1087–1088. M. Daukšos Postilėje ta pačia reikšme (lenkų tylko) pavartojama ir tiktai DP 10₁₇, ir tiktai DP 10₂₈. 127 benè (bène), konè (kóne), kuonè (kuõne), kažnè (kãžne), mažnè (mãžne). Tarmėse, o neretai ir rašytiniuose šaltiniuose, ypač įvairuoja sudurtinių dalelyčių ir jungtukų su dėmeniu -gu kirčiavimas. Pvz.: argu Brt, Dkš, Gs, Mrj, Rdm, Vrb... DP 11₁, 13₂₁₅, 48₁₄₁, LKŽ I 242... ir argu (šalia argų) DP 424₂₅, 425₂₈, JV 169... bėgu VoK 48 ir begù Krkl, Tv, Rt, Pc, Srv, K 43, JV 240, nėgu²⁸ Dkš, Gs..., ir negù Als, Plv, Rm, Vks, DLKŽ 489, jėigu Als, Dkš, Gs, Lp, Rm, Slm, Škn, Vkv, DLKŽ 289 ir jėigu Trgn, Slm, Vks; tėgi²⁹ Al, Brš, Dkš, Dkšt, Drsk, Grš, Gs, Jd, Jrb, Kpč, Krm, Krk, KzR, Lkč, Lp, Nm, Rsn, Rmš, Sdr, Sūsn, Št, Skn, Tršk, Vl, Vkv, Zp, Zm... ir tėgu³⁰ Als, Bb, Dt, Grk, Gs, Klm, Krkn, Nd, Sdb, Škt, Sln, Šlv, Tt, Vg, Vgr, Vnd..., kirčiuoja tvirtapradžiai tėgul arba tegùl³¹ Alks, Alz, Antz, Ant, Auk, Brė, Db, Krs, Kps, Ker, Krn, Onš, Pin, Pbr, Rk, Raud, Sb, Skp, Slm, Šmn, Ukm, Žl, Žsl... ir tegul Als, Btr, Dkš, Jzv, Kv, Lnkm, Lp, Nmj, Prn, Rtn, Smal, Slnt, Škn, Šr, Tj... Antrasis dėmuo literatūrinėje kalboje kirčiuojamas ir dalelyčių kažin, kažì, tiktai, beveik, bemãž, nors tarmėse nereti ir kitokie jų kirčiavimo atvejai: kažin, kažì, kažìn, tiktai, bemãž ir t. t. Apskritai, sudurtinės dalelytės linkusios išlaikyti atskirą kirtį, nors greitoje kalboje ir jos gali šlietis prie kitų kirčiuotų žodžių. Samplaikinės dalelytės ir dalelyčių samplaikos § 19. Samplaikinėmis dalelytėmis laikome struktūriškai dar galutinai nesuaugusias, bet semantiškai jau neišskiriamas ir sudarančias leksinį vienetą dalelytes. Šių dalelyčių vienas dėmuo neretai esti koks nors įvardis, prieveiksmis ar jungtukas, o kitas — dalelytė, ypač dažnai — dalelytė tik (gali ir abu dėmenys būti dalelytės), pvz.: ko tik „vos“, ką tik „vos“, tik ką „vos“, kaip ir „lyg, neva“, bet tik (tiktai) „šiaip sau, vis tiek“, ne bet „ne šiaip sau“, tik tik „vos vos“, vos vos „vos, šiaip taip“ ir kt. Pvz.: Juozui ne pigiai atiteko tos dovanos: ko tik galvos nepadėjo gelbėdamas ponaičius skęstant. LzPR II 12. Kad pail­sau, ką tik pabai­giau vežimą krauti. Tik ką šiltas jis. Ds. Tas kareivis nuo ano kaip ir bėgt taisos. Mum bet tik šiltoj vietelėj pasėdėt... VienR III 50. Jis ne bet vyras — yr ko žiūrėti! Jnšk (LKŽ I 642). Nerimaičia, ką susitikdama, visiems skelbė, brolis tapęs jau tik tik ne generolu. VaižgR II 26. Jautri dainelė vos vos aidėjo. SNNerP II 34. Šnekamojoje kalboje tokios samplaikos neretai susilieja ir į vieną žodį, pvz.: 28 Kad tose pačiose vietose kirčiuojama ir nėgu ir negù, žr. J. Senkus, Kapsų ir zanavykų tarmių jungtukas, jaustukas ir ištiktukas, „Lietuvos TSR MA Darbai“, Serija A, 1(10), 1961, p. 109. 29 Remiamasi „Lietuvių kalbos tarmių atlaso“ kartoteka. 30 Šiaurės Lietuvos šnektose čia greičiausiai atitrauktas kirtis. 31 Pietų ir Rytų Lietuvoje tvirtapradis u čia turi būti ilginamas. 128 Jis man k a p i (=kaip ir) kur matytas. Dkš. Koks čia jo darbas, dirba b ė t i k. Kp (LKŽ I 643). Kai kurių samplaikinių dalelyčių (pvz.: bet tik, ne bet) reikšmė gana savotiška — artima prieveiksmiams. Tokias samplaikas, kaip ką tik „neseniai“ (Iš asl­os sąšlavos k ą t i k į pasuolius išblaškytos... ŽemRR 211), kaip tik „pats tas, kaip reikiant“ (Dieną nepatogu, o naktį — k a i p t i k. VienR VI 172), vos ne-vos (Vos-ne-vos ištrūkęs, vilkas bėgo į girią. BasRP 301) ir pan., galima laikyti jau prieveiksmiais. § 20. Samplaikinių dalelyčių gana negausu. Daug dažniau dvi (ar kelios) dalelytės, paprastai vartojamos gretimai, papildo viena kitos reikšmę ir yra šiek tiek susijusios intonaciniais ryšiais, bet vis dėlto išlaiko minimalų savo semantinį krūvį ir struktūrinį atskirumą. Iš tokių dalelyčių samplaikų galima paminėti šias: ar ne, bau ne, dar ir, dar ne, dar tik, ir jau, jau jau, jau ir, jau kad, kad bent, kad ir, kad nors, kad tik, lyg ir, lyg kad, lyg tartum, net ir, nors ir, štai jau ir, tai kad, tik ir, vien tik, vis dar, vos ne, vos tik. Pvz.: Ar mano lizdelis — a r n e dvarelis. JD 593. B a u n e tu žinai ką apie juos. Mrs. Buvo d a r i r duktė Ona. VencIR III 132. D a r n e šiandien varna ratais važinės. PP 322. ...Vincelis d a r t i k pirmąsias kelnes nešiojo. CvR I 3. Vargstam i r j a u. Vlk. J a u i r giesmės girdėti, j a u j a u artinasi, jau visos grožybės matyti... ŽemRR 423. J a u k a d barsiu vaiką, tai barsiu, kai pareis sustipęs! Slm (LKŽ IV 294). K a d b e n t tos šalnos nors kartą nustotų... ŽemR II 58. Savi k a d i r nevalge parjogos. Mžš. Pats patrūkęs ir vaikus patrūkins! K a d n o r s tas pinigas jau tiek būtų mums reikalingas!... KrėvRg 173. Jums k a d t i k ilgiau stovėt ir uodegomis temojuot... VaižgV 64. Tuose ratuose l y g i r sėdi kažkas... SimBT 196. L y g k a d toji samanė bitė man būtų parodžius kelią: užversiu knygą. CvR II 7. L y g t a r t u m čia žaltienė pati aprauduoja. BarAŠ 8. Nebepasikeldamas iš lovos, senelis n e t i r namuose nieko nebepadėdavo... Gud-GuzKIT 42. Ji net nusisypsojo n o r s i r nevilties šypsena. SimVK II 71. Š t a i j a u i r rugiai nunoko. MašAMB 30. T a i k a d prasigyveno: iš adatos išėjo. PP 66. O grūzinai anais laikais tam t i k i r gimdavo. VienR I 22. Pavyzdas kildavo visom v i e n t i k pamačius tokius plaukus. Jst Marc KP 50. Baltasis senis v i s d a r tebesėdėjo ten pat. BalčAP 272. Tai jis ir ėmė žadinti visus rytais v o s n e nuo pirmos gaidystės. BaltPV I 44. Parnūrė atsilikęs kraitevėžys, arkliai v o s t i k pavirko. ŽemRR 60. Dažniausiai tokios samplaikos susidaro, dalelytėms ir, tik, ne prisiliejus prie kitos kurios dalelytės. Minėtos samplaikos rodo dalelyčių polinkį šlietis į tam tikras poras, lyg ir savotišką dalelyčių tarpusavio trauką. Tačiau jų komponentai mažiau susiję, lengviau gali būti išskirti, negu samplaikinių dalelyčių. Aiškių ribų tarp samplaikinių dalelyčių ir dalelyčių samplaikų, žinoma, nėra. Net negalima tiksliau pasakyti, kiek tikrai yra samplaikinių dalelyčių ir kiek dalelyčių samplaikų. Dalelyčių formavimasis, artėjimas į vieną sudėtinį leksinį vienetą yra gyvas, tebevykstas kalbos reiškinys. 9. Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida 129 SANTRUMPOS32 BalčAP — H. K. Andersenas, Pasakos, vertė J. Balčikonis, Vilnius, 1957. BaltPV — J. Baltušis, Parduotos vasaros, I, Vilnius, 1958. BarAŠ — A. Baranauskas, Anykščių šilelis, Vilnius, 1954. BasRP — J. Basanavičius, Rinktinės pasakos, Vilnius, 1948. BB — (su biblijos teksto nurodymais) Biblia tatai esti Wissas Schwentas Raschtas, Lietuwischkai pergulditas per Janą Bretkūną Lietuvos Plebona Karaliaucziuie (1579—1590). Ch — Biblia litewska Chylinskiego, Nowy Testament, tom II — Tekst, Wyd. Cz. Kudzinowski — J. Otrębski, Poznań, 1958. CvR — P. Cvirka, Raštai, I—XIII, Vilnius, 1949—1957. CvR₁ — P. Cvirka, Raštai, I—VIII, Vilnius, 1959. DonM — K. Donelaitis, Metai, Vilnius, 1956. DP — Daukšos Postilė, Fotografuotinis leidimas, Kaunas, 1926. Ev — Ewangelie Polskie y Litewskie... Wilnae..., 1690. Gud-GuzKIT — A. Gudaitis-Guzevičius, Kalvio Ig noto teisybė, Vilnius, 1952. JD — A. Juška, Lietuviškos dainos, I—III, Vilnius, 1954 (Skaitmenys prie santrumpos rodo dainos numerį). JstMarcKP — Just. Marcinkevičius, Kraujas ir pelenai, Vilnius, 1960. JV — Lietuviškos svotbinės dainos, užrašytos par Antaną Juškevičę ir išspausdintos par Jūną Juškevičę, Petropylė, 1883 (Skaitmenys prie santrumpos rodo dainos numerį). KB-2 — K. Būga, Laiško J. Endzelynui (spėjamas adresatas) rankraštis (Lietuvių kalbos ir literatūros instituto biblioteka, sign. KB—2). KIG — Grammatica Litvanica... primum in lucam edita à M. Daniele Klein... Regiomonti... 1653. KorsLD — K. Korsakas, Literatūrų draugystė, I, Vilnius, 1963. KrėvRg — V. Krėvė, Raganius, Vilnius, 1958. KŽ — Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung auf dem Gebiete der indogermanischen Sprachen, begründet von A. Kuhn (eina nuo 1852 m.). LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas, I—VI, Vilnius, 1941—1962. LzPR — Lazdynų Pelėda, Raštai, I—VII, Vilnius, 1954—1955. MašAMB — Pr. Mašiotas, Ir aš mažas buvau, Vilnius, 1956. Myk-PutS — V. Mykolaitis-Putinas, Sukilėliai, I, Vilnius, 1957. MP — Postilla Lietuwiszka Tatai est Ižguldimas prastas Ewangeliu ant kožnos Nedelios ir Szwentes per wisus metus, kurios pagal buda sena Bažniczioy Diewa est skaitomos. Nu iš nauja su didžiu perweizdėghimu est izduta... Wilnuj per Jokubą Morkuną... Metuose... 1600. PP — Patarlės ir priežodžiai, Vilnius, 1958. SD — Dictionarium trium linguarum, In usum Studiosae Iuventutis, Auctore R. P. Constantino Szyrwid... Quinta edito... Wilnae, 1713. SimBT — I. Simonait y tė...o buvo taip, Vilnius, 1960. SimVK — I. Simonait y tė, Vilius Karalius, I—II, Vilnius, 1956. SNėrP — S. Nėris, Poezija, I—II, Kaunas, 1946. SP — Syrwids, Punktay sakimu (Punkty kazáń), mit kurzer grammatischer Einleitung herausgegeben von F. Specht, Göttingen, 1929. SrR — B. Sruoga, Raštai, I—VI, Vilnius, 1957. VaižgRR — Vaižgantas, Rinktiniai raštai, I—II, Vilnius, 1957. VaižgV — Vaižgantas, Vaizdai, Vilnius, 1947. ValR — M. Valančius, Raštai, Kaunas, 1931. VenclR — A. Venclova, Raštai, I—III, Vilnius, 1955. 32 Vietovardžiai trumpinami taip, kaip „Lietuvių kalbos žodyne“. 130 VencIR — A. Venclova, Raštai, I—III, Vilnius, 1955. VienR — A. Vienuolis, Raštai, I—VII. Vilnius, 1953—1955. Vlk — Valkininkai. VoK — Литовский катихизись Даукши, По изданию 1595 года, вновь перепечатанный и снабженный объяснениями Э. Вольтером, Санктпетербург, 1886. W — Postille... Przez D. Jakoba Wuyka w Krakowie... 1617 (šėstasis leidimas). WP — Volfenbiutelio Postilė (Volfenbiutelio bibliotekos rankraštis iš 1573 m.). ZemR — Žemaitė, Raštai, I—VI, Vilnius, 1956—1957. ZemRR — Žemaitė, Rinktiniai raštai, Kaunas, 1946. СЛОЖНЫЕ ЧАСТИЦЫ В ЛИТОВСКОМ ЯЗЫКЕ В. ЛАБУТИС Резюме Кроме простых, морфологически неделимых частиц, в литовском языке имеются частицы, которые по степени слияния их составных компонентов делятся на две группы — на сложные частицы (напр.: argi, beгу, bene «разве, разве не», kone «чуть, чуть не» nebe «не, уж не» и т. д.) и на составные частицы или сочетания частиц (напр.: ko tik, tik tik «чуть-чуть, едва», vos tik «лишь только, едва», vien tik «только» и т. д.). Сложные частицы — это полностью в одно слово слившиеся две, иногда даже три (напр.: nejaugi «неужели»), частицы. Образование этих частиц является мало продуктивным специфическим способом словообразования. Продуктивной можно считать лишь частицу-компонент -gi «же», которая может примыкать почти к каждой простой частице и образовать новую сложную частицу. Обращает на себя внимание компонент -gu. В современном литовском языке -gu как самостоятельная частица не употребляется, а обнаруживается только в частицах argи, beгу «разве, неужели» и в союзах jeigu «если», negu «нежели». Но компонент -gu довольно распространён в древних памятниках литовской письменности (здесь gu встречается и как отдельная частица). На основе отдельных сопоставлений «Постиллы» М. Даукши (XVI в.) с оригиналом — «Постиллой» Вуйка можно предполагать, что компонент (и частица) -gu имел эмфатичное-вопросительное или, в некоторых случаях,— просто эмфатичное значение. Этимологически частица -gu связана с частицей gi (-gi,-g). Составные частицы, формально ещё не составляющие одного слова, но уже имеющие общее значение, также не многочисленны и не многообразны. Гораздо чаще в литовском языке две частицы составляют сочетания слов, семантически разделяемые, но обычно употребляемые вместе, напр.: ar ne «разве не», lyg kad «как будто», net ir «даже и», štai ir «вот и», и т. д. Особенно часто такие сочетания образуются с частицами ir «и», ne «не», tik «лишь, только». Точно определить число таких сочетаний частиц, ровно как и отграничить от них составные частицы, почти невозможно, ибо образование тех или других отображают живой, и притом незаконченный, процесс тяготения одной частицы к другой. 9* 131