Tiesioginės ir netiesioginės kalbos ypatybės pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmėse

LIETUVIU KALBOS GRAMATINE S/A ND A. R A Li] -E/TFU“V O. 8 “T SR. MOK S"L*UT A K'A. D“E M IT J A TIESIOGINĖS IR NETIESIOGINĖS KALBOS YPATYBĖS PONTININKŲ IR VAKARINIŲ PUNTININKŲ TARMĖSE J. SUKYS Tiesioginė kalba pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmėms!, kaip ir apskritai šnekamajai kalbai, gana būdinga. Jeigu tai nėra dialogas, ją visada nurodo (savotiškai įveda) autoriaus žodžiai. Aprašomosiose tarmėse, kaip ir literatūrinėje kalboje, iš tiesioginę kalbą nurodančių autoriaus žodžių pats populiariausias yra veiksmažodis sakyti. Sakė ase jai: „Ka tū.jė neatūneš?“? Pasigėre vilks, sūka: „Aš jo (jau) daimios!““ Tas §ov saka: „Nedaimiok nedaimiok!“ (1.p.) Pnv. Aš Juozo sakė aki'§s (į akis): „Dievi mdna, išvės taū iš kėla tas sénberni.s, pamati'si!““ Mžš. Cigdnos sūka: „A Zine, ponū.lis: pirmo suvalgikim tava paršū.ku, a paskum valgismi viščū.ku (I. p.) Rgv. Veiksmažodis sakyti neretai pakartojamas net kelis kartus (prieš tie- sioginę kalbą ir įterptas į ją arba tik įterptas į tiesioginę kalbą). Tokie sakyti pakartojimai ypač mėgstami, kai tiesiogine kalba kas pasakojama. Žvi.rbals sūka „Nė, — saūka, — vės va pone, — sūka, — i bū.rno nusipraiis, i parsizegndj priš valgimo, o daba to nieka! (I. p.) Pav. „Mės senail, — sak a, — bailėšon burdavem. Més, — s a k a, — bijédavem, drebédavem, — saka — ke aidavem pro td" meskél. Gare, — saka, — kat jis dabar droséson* Kb. Aš jam sakė: „Lab“ tinké., — sak 6’, — šneki, ti as ne viska® suprafito““ Mžš. Nd, anos (jis) pri- stéja (apsiėmė) pavoki : „Nd, — sd k a, — geré, al (bet) da šiūdė nepavéksi, — saka: — unt ritėjos“ (1.p.) Tj. Veiksmažodis sakyti neretai priduriamas net ten, kur vienas tiesio- ging kalba nurodantis veiksmaZodis jau yra. Pons kidus, saka: „Tau vaikū' nebi.va, — kui tu gave vaiku.? (1. Pp.) UR. A pemendli.s 5idin (pajuokia, erzina) vėlnu., sūka: „Nė, da neduos ke- ! Plačiau apie tas tarmes žr. J. Sukys, Rytų aukštaičių pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmių būdingosios fonetinės ypatybės, LKK, t. 5, p. 175—183. ? Vartojama kiek suprastinta „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo progra- mos“ (II leid, Vilnius, 1956, p. 105—118) transkripcija. Naujai įvestas tik ženklas vu, ku- riuo žymimas redukuotas žodžio galo balsis, artimas u, paprastai tariamas vietoje Ik. a ar u. 3 Senieji šios apylinkės tarmės atstovai taria ne visk -. 223 pū.res!“ (l. p.) Uz. Mdč rokuoj, saka: „Man tokos marčos nereik“ Kb. Aš Varu.si. (Veronika) vis kirsto., sakė: : „Pajim(k) gi, paragduk (alaus), gal nenumirsmė!“ Ms. Alpū.ne (Alfonsa) baras, saka: „Nu kuri“ či šū. ni.! (kas gi čia dabar!)““ Mžš. Nédavjo. (pinigų), — pami'slijo., sakė : „Jėgv mdi unitrakart mukėt?..“ Mškn. : Skirtingai nuo literatūrinės kalbos, aprasomosiose tarmėse veiksma- žodis sakyti su priešdėliais (atsakyti, pasakyti...) tiesioginei kalbai nuro- dyti vartojamas labai retai. NeuZfiksuota šia funkcija ir veiksmažodžių tarti, prabilti. Be sakyti, kiek dažniau pasitaiko bartis, džiaugtis, juoktis „šnekėti juokiantis, šaipytis“, klausti, liepti, loti „taukšti, meluoti“, pra- šyti, rėkti „šnekėti šaukiant, bartis“, teirautis, žadėti ir kt.* Šie veiksma- žodžiai ne tik nurodo tiesioginę kalbą, bet ir stilizuoja ją, pasako veikėjo šnekėjimo būdą. Kaziene baras: „Aini tuo keli, ti vi.s néskis medini'ku. (pagalį nuo šunų atsiginti) MZ. Mari džaūgas: „Visdi pasitaise karve Nj. U Skėdžene jub- kas: „Vė, dabar i būs tdu žėntos!““ MZ. And liksta api klaimu ir klausi: Tarū.t, dukrél, a jai baigi?“ (I. p.) Kng. Kumeli'te I ie pi: „Mėsk atagalu ruūiku kaltu!“ (1.p.) Mck. Tas piršli: §, Zing gi, lė'ji: „Aik (tekėk), poni birsi — gul- beš piena betrūks!““ Mžš. Prėjo ¢ paprašo: „Paskaiti'k man, valkėl, tė" raš- tėl!““ Kršk. Mergaites rėki: „Kadd či sučečkavėsi (supiaustysi kopūstus) rufi- kom!“ — rukuvoji Mžš. Ji, mat, drusėsne, tuoj teirdujas: „A neži.not, kui či 16° budėla, kur mi.ltos parduodo?““ Mžš. Pats pi.rminiks gi žadėja: „Tau, senū'k, duosim!““ Kb. Šnekėjimą reiškiantis autoriaus kalbos veiksmažodis dėl trumpumo kartais nepasakomas. Tokiu atveju intonaciškai išryškinamas kitas auto- riaus kalbos veiksmažodis, paprastai parodantis veiksmą, kurį atlikda- mas, veikėjas taria savo žodžius. Veiksmažodį čia gali pavaduoti ir ištik- tukas. Dū.kteręs tik galū.nd sava nags: „Gerė, padari' sim!“ (.p.) UZ. Tas prékete terbu : : „Li“skit visi terbon!“ (1. p.) Stmb. Stakiene špi'rgu. pakišt: A mate — tiek i tegausi!““ Gtn. Tévos kū.mšči trinki stalai: „Tileėk tv vaflo!““ MZ. Kitais atvejais, norint pasakojimą pagyvinti, padaryti jj dinamiskesnj, autoriaus kalboje pasakomas tik veikėjas, kurio yra tiesioginė kalba. Ta vešti'te: , Kar kar kar, ešmėsk mai vieno rešotal!“ (I.p.) Kršk Liesene: „Al tégi, jū.m afti — nebegal.ėjot iškūsi [paslėpto aukso]! MZ. Sdkom : ,,UZirkvs, nabaggli.s! U tas sture' : Užū.kos, nabagdli.s!** (1.p.) Mžš. 4 ApraSomosiose tarmėse tiesioginę kalba gana dažnai nurodo ir nelietuviskos kil- més veiksmažodžiai: dyvytis „stebėtis“, durnavoti „vadinti kvailiu, niekinti“, lojyti(s) „barti(s)“, mįslyti (jaunesni pasako ir galvoti), rokuoti „sakyti, pasakoti, teigti“, šidyti „erzinti, pajuokti“. Jaiūn dg buvg', dį: vidavas (stebédavausi), durnavédavo: „Ka to apsmyds, te iš- trauke [pinigus] Pnv. Ka pradgjaléjitis: „Ok ti, — sgka, — stu. sk, paisi tū!““ Nrb, Aš mi-sliji: „Žmunėl (moteréle), kat i mdkitis reiki sveikjtas!** M35. U Skrebé vd atėja, rukvoji: „Ni ti prasik, ni ti gausi!“ Gtn. Ty vaiku. muki'kle, Zing’, tuoj §i.dinv: „Kavalįgri.š su pans, vire kėši. so smald...* Nn. 224 Kai veikėjai jau buvo išvardyti ir klausytojui aišku, kieno -yra žodžiai, tiesioginė kalba kartais nurodoma tik vienu veiksmažodžiu (sakyti, klaus- ti ir kt.). Tam laik mas bordks vėžem ont rics (i rūsį). Saka: ,,Bobi.i, a nesosale ?* Sako: „Ge so pęrštenėm“. Saka: „Gę nose be peisteiu!” Krk. Klaus: „A tau patiūk [jaunikis]?““ — „Ne, nepatiiik, — saka, — barzd kaip strazda (I. p.) Pnv. , Pétrikien, — sdk a, — ateik pageddi, kaip aš numirsi!““ — „„Oje', — sakė, — tik mirk!“ Ksp. Autoriaus kalba beveik visada eina prieš veikėjo kalba. Į tiesioginę kalbą įterpti ar pasakyti po jos autoriaus žodžiai pasitaiko retai; kiek daž- niau tik tuo atveju, kai jie kartojami. „I a8, — saka, — dėjo [druskos]: vės dėd, i aš dėjo“ Pnv. „Nėr či, — sakė', — vietas parguli (atsigulti pamiegoti), — aik pas mamu!** MZ. „„Kurigi tas jū'su. turgos?““ — sako" MZ. „Aš nesupruiitv, kas či ira“, — saka Tj. Kartais tiesioginė kalba perkerta autoriaus kalbos sakinį, kuris tęsia- si dar po tiesioginės kaibos. | Dabai saūka un tėvu. (tėvui): „O tv nikštū.ke, tv nieka neišma- nel” — isverti.s akis. Mžš. | Tiesioginė kalba, neprarasdama jai būdingos intonacijos, gali įeiti į sudėtinio sakinio sudėtį. Vaike: — viens sūka: „Aik un tw Įgyventi)“, ki.ts sūka: ,„,A ik un tis Por. Kiti dievi: I. .šlendv kuki bobv iš kukas terpt. varteš, tudo apipuibly pulkvs didždusi (> ias) — vienv: „Man“, kite: „Man“, i ižgriebi (išperka) sviestu.. kur gerésni.s MZ. Birdava, sdka: ,Tavi ri ves, kur tréskv kine“, — nu ta ir Troskirne Rgv. ; Kito asmens tiesioginę kalba apraSomosiose tarmėse, kaip ir literati- rinėje kalboje, galima perteikti netiesioginės kalbos pavidalu. Tiesioginę kalbą verčiant netiesiogine, paprastai kinta tarinio nuosaka, kartais ir ta- rinio sudėtis, pasikeičia asmeniniai įvardžiai“. Ji tampa šalutiniu sakiniu, prisijungusiu prie pagrindiniu sakiniu virtusios autoriaus kalbos. Pontininkų ir vakarinių puntininkų plote netiesioginė kalba reiškiama nevienodai. Nuo Latvijos TSR sienos iki Karsakiškio pontininkai ir vakariniai puntininkai, nors ne visai nuosekliai, vartoja dalyvinę netiesioginę kalbą. Jis sake, ka mūti.š iš tėla mdšinu. Kld. Šiūdė sūke pro radiju, ką kur ti ladé bū.vi. RAN. Sdka, ka dri.bi.s no lieptu. Stmb. Minétame plote, kaip ir literatūrinėje kalboje, vartojamos tarinį ar tarinio grupę sudarančios konstrukcijos su netiesioginės nuosakos dalyviu. Vėlne. žmėgos, meldgi.s tase: Spéldkvs: rūdiju. nusipirka iš Melly na Ti ilta- gal, a sakasi iš Léningrada pifki.s® Krs. £ J. ) Balkevičius, Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius, 1963, p. 407. 5 Beveik visi pontininkai ir pietų vakariniai puntininkai šiuo atveju sakytų: ..sakasi iš Leningrada pitka, o dar dažniau: ..saka iš Leningrada pitka; ..saka, kad iš Leningra- da pirka. 15, Lietuvių kalbos gramatinė sandara 295 Nuo Karsakiškio į pietus (pvz., apie Miežiškius) netiesioginės daly- vinės kalbos pasitaiko tik pėdsakai. Sake, kat Lgnvs bi.cik (lyg) sakunt® (sakas), kat bus išriūkto naūji mili.ciji Mžš. Likusieji vakariniai puntininkai ir pontininkai, tiesioginę kalba vers- dami netiesiogine, tiesioginės nuosakos tariniy netiesioginės nuosakos dalyviais paprastai nekeičiaS. Perteikti netiesioginę kalbą čia dažniausiai padeda modaliniai žodeliai, paprastai slaviškų skolinių perdirbiniai: bak, būktai, bucik (beje, jie gali pasitaikyti ir tiesioginėje kalboje). Teisi'be, šiūdė Jeneskdl gerddjo, ka Jarasondls ęšvažuoj pas tévs bū'kte Gts. Kalb, kad tė" (ta) namél bū'k jis atpirka Srk. Snekéja, bū.cik darbadenu. jam nu.brauke a ards sumažina MZS. Vietomis vakariniuose puntininkuose abejonę dėl minties tikrumo ro- do įterpiniu einanti sustabarėjusi dalyvio forma esą“. Plepėja *méni.s, kad Bruonene asi jė' isirase iš ligonines MZ. Kai netiesioginė kalba išlaiko tiesioginės kalbos tarinį nepakitusį, modalinių žodelių būk, būk tai, bucik, esą gali ir nebūti. Tokiu atveju aiš- kiai nepabrėžiama, kad perteiktieji žodžiai ar mintys yra ne paties auto- riaus, o kito asmens. Visi gi u Ze (šnekėjo), ka daū(g) kas atpiks MZ. Tadd tie žmėnis mi'nefe jai tu pliostu lini ir sa ka, kat pénvs li iepe iSdust marškinis (I. p.) Rdž. Kartais veikėjo kalba prie autoriaus žodžių čia gali būti prijungta ne jungtuku kad, o tik intonacija. 7 Miežiškiuose ši sustabarėjusi esamojo laiko dalyvinė forma giminės ir skaičiaus nerodo: JO' (jau) būva beluk uit (bebégas). Jd' (jau) buvė: bemukuiit (bemokanti). Jg' (jau) bi.va sakujit (besakanti), kat ais grį'Čon, al td atijė', i nebėja ME. 8 Pig. J. Balkevičius, min. veik., p. 408. J. Jablonskis ir kiti ankstyvesniųjų lietuvių kalbos sintaksės vadovėlių autoriai tokius sakinius taisė, tiesioginės kalbos veiks- mažodžius šalutiniame sakinyje keisdami dalyviais, žr. J. Jablonskis, Rinktiniai raš- tai, t. I, Vilnius, 1959, p. 528 tt.; M. Durys, Lietuvių kalbos sintaksė, Kaunas, 1927, p. 74 tt Senieji lietuvių kalbos raštai, kurie, tiesa, daugiau atstovauja to meto rašomajai kalbai, netiesioginę dalyvinę kalbą rodo gerai susiformavusią ir dažnai vartojamą. Net va- karinių puntininkų kaimyno K. Širvydo „Punktuose sakymų“ skaitome: Todrin ir pats Dowids ieszko Diewo, szaukia iop, budina ii kayp ažumigusi, sakos essus aplaystas, skun- džias essus arti prapulties... 1 199. Apasztatas sako, gieresni sunti paimt motery, negi degt 1 232. Pačiu tiktay tikieimu sakos busiu ižganitays 1 238. Daugiau negu šių dienų pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmėse netiesioginės dalyvinės kalbos pavyzdžių galima rasti ir A. Baranausko tekstuose, užrašytuose iš tų pačių tarmių ploto. Kas cza par tokiū patréwu? — pradėja dyvyties' karūlis sakįdamis, kad nėsūs matis tokios patrėwos BM 94 (Brž). Gaspadėris isz ta dzioūksma (fiir džioūksma) pradéja gir'tis' kad jis tūrius sawa tocnu kdr'wi, tabė grūžiu.. BM 78 (Vb). pribūwi unt karalu sūkesi jie iszwadawi jo duktėris ir parode tas galwus BM 113 (Ssk). 9 Literatūrinėje kalboje šiuo atveju neretas įterpinys girdi, žr. J. Balkevičius, min. veik., p. 406. Aprašomosioms tarmėms jis nebūdingas. 226 Lėvunos sūke, Lidze išraudėje (išprašė) tris šimtos rū.blu. Mžš. Zmé- nis plaūški, Skemuni si stebirkle pasiréde MZ. Abiem atvejais netikrumo atspalvio, kuris būdingas dalyvinei kalbai, lyg ir nėra, tačiau negalima tvirtinti, kad šalutiniais sakiniais veikėjo kalba atkuriama tiksliai. Greičiausiai, čia tik atpasakojamas pasakytos minties turinys. Pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmėse nereta negrynoji tiesio- ginė, arba pusiau tiesioginė, kalba'?. Tiesioginė kalba čia pasakoma šalu- tiniu sakiniu su jungtuku kad, nepakeitus nei tarinio nuosakų, nei įvardžių ir išlaikant visas kitas struktūrines ir stilistines tiesioginės kalbos ypaty- bes!!. Sunku pasakyti, ar negrynoji tiesioginė kalba yra tokio pat tikslu- mo, kaip tiesioginė kalba!?, tačiau, be abejo, veikėjo žodžiai negrynojoje tiesioginėje kalboje perteikiami daug emocingiaw ir vaizdingiau, negu ne- tiesioginėje kalboje. Netiesioginė kalba neperduoda nei įterpinių, nei krei- pinių, nei jaustukų, nei kitų modalinio ar emocinio pobūdžio žodžių, o ne- grynojoje tiesioginėje kalboje visa tai išlieka. Ti jis jėi (jai) i saka, ka td, Svaldenich, nebijok: iž di.dela dėbe- ša — mazv letd's! Mžš. Jeni‘te rdudv baišdusi, kat, wi, kurgi dabar mdfi pasi- dėi? Mžš. Aš patilėjo patilėjo i sakė“, ka, man rédas, tas sénii žėnisis (ves) vd/ Nn. Patys dažniausi tokie negrynosios tiesioginės kalbos atvejai, kur jung- tuku kad prijungta tiesioginė kalba eina šalutiniu papildinio sakiniu. Ta- čiau pasitaiko tokiu būdu susidariusių ir šalutinių tikslo, priežasties, būdo aplinkybių bei veiksnio sakinių. 1. Negrynosios tiesioginės kalbos šalutiniai papildinio sakiniai. a) Šalutinio sakinio veikėjas — pirmasis asmuo, o tarinys — tiesio- ginės, kartais liepiamosios nuosakos veiksmažodis: Malininiks 'saka, kad aš ji“ (vaiką) mdžu. sugavė' ū.pę plaūkunti. su 16% (l.p.) UZ. Toki birdava irkiniku., te pjaun i pjaun — nesakis, kat seskim, pasilsékim Pbr. Jis uzgirda: gubernatarus su draūgu Snékv vi- dij, kat aisma kardlaus voki ir nutrétisma (nunuodysim) (1. p.) Mck. Apkabi.na, pabuéiva, pasisike, kat as asu tava virvs (l.p.) Alkn. 10 Dėl termino žr. A. H. Tso3nes, CospemMeHHBlii PYCCKHiI JHTEPATYypHBIl A3bIK, t. II, Mocksa, 1958, p. 279. '! Lietuvių literatūrinėje kalboje negrynoji tiesioginė kalba netoleruojama, nors dau- geliui tarmių ir tautosakai nėra svetima. Iš aprašomųjų tarmių ploto tokios kalbos pavyz- džių randame ir A. Baranausko tekstuose. Teip td dwara pons saka, kad ir m'ūs n'agūlam tam dwar’ gewa'dan’t’, ir m'ūs iszwaziojam kitor gew'an't* BM 161 (Jn3k). Téws n'anoréja da sakyt’; al sūris pasik’a, kad žionė, bd paia- dėjė man’ (velniui) BM 160 (Jn3k). ...wdnags parkalb’éja imégiszké kad n'aszduk, al par'n'as'zk namo ir p’anék jaution més, d pask dsz tau užnagrūdes' BM 158 (Jn3k). 12 A. Molotkovas, aptardamas analogiškas rusų kalbos senųjų raštų sintaksines konstrukcijas su jungtuku sxo, teigia, kad svetimos ar paties veikėjo kalbos šios kon- strukcijos tiksliai neperteikia (A. H. MoaoTkoB, OcoGkie CHHTAKCHYECKHE KOHCTPYKIHH AAs nepejaunk uyXKOi peuH B JIPeBHEPYCCKOM si3biKe, «Yuenble 3anucku Jlenunrpanekoro loc. Yunpepcureras, cepus OuzojiornueckHx Hayk, Bbin. 61, 1962, p. 192). 227 +b) Salutinio sakinio veikéjas — antrasis asmuo, o tarinys — liepia- mosios, kartais — tiesioginės nuosakos veiksmažodis: i didr. prisake dukterim, kad bévikit ji" (žaiskit su juo) ir neišldis- kit, kol aš adbéks (I. p.) UZ. Rék, aks espu.ts, kad rade Gin. Viens labe veiFke, prase, ka dovandkit man givihe, — sika, — as nekalts Pnv. Tadd pamote išėjos sūva dikterei viresnéi liepi, kad aik tū nuskink [rožę] (1. p.) Kng. c) Šalutinis sakinys beasmenis: Unt ritėjos ateinv pas klebonu Taujénasun ir dabai ku.nige pasaka, kat pas mum vaidénase Ksp. 2. Negrynosios tiesioginės kalbos šalutiniai tikslo aplinkybės sakiniai. Šalutinio sakinio tarinys čia paprastai reiškiamas liepiamąja nuosaka. Paskaū vėl sustėja [šoferis), kat li.pk (kad aš išlipčiau) Mžš. Te Jū.rgiš atvažava, kat prašom un pdgraba: mučekėla pasi.mire (t.y. at- važiavo kviesti į laidotuves: pamotėlė mirė) Mžš. Nd tai and gana, tai jai da uždhiodo darba: pūkulu dvodv. kat suverpk ir išausk (kad ji, našlaitė, suverpty ir išaustų) (I. p.) Kng. Paskum kėli, kat kélkis: vari'sme karvį namo (kad keltųsi, nes reikės varyti karvę namo) (I. p.) Kng. 3. Negrynosios tiesioginės kalbos šalutiniai priežasties aplinkybės sa- kiniai. | . Atgje brėlene ir išvare, kat tu aik unt sava gi.minš, tu man ne- reikalifig (kad .eičiau pas savo gimines: aš jai nereikalinga) Pbr. Tėvas par- sigunda, kat mana vaikėlai sugri'ža namé (kalbama apie tėvo vai- kus, nes jis pats juos, raganos žmonos verčiamas, išvarė) (l. p.) Mck. 4. Negrynosios tiesioginės kalbos šalutiniai būdo aplinkybės sakiniai. Jų tariniai reiškiami liepiamąja nuosaka. Žodis, kurį šie sakiniai aiški- na, — pagrindinio sakinio būdo aplinkybė feip „taip“. Jam tėp apsirčiške, kat nuplėšk stogu. ir iškū'lk tės šaudus, tai bus pelū' (l.p.) Mck. Tai kū.nigas jam pūtare teip, kat vėškit na- mé Slt. ; 5. Negrynosios tiesioginés kalbos Salutiniai veiksnio sakiniai. Bu.va pasakit no valdzos, kat trėjs méts turei gevéni, kél pa- stati'sef sava (trobas) Kršk. Mat, pasiréda, ju susitartv, ka td tilek i aš tilesi. MA. I SEW Negrynoji tiesioginé kalba néra svetima ir kitoms lietuviy kalbos tar- méms, ypač toms, kurioms dalyviné netiesioginė kalba nebūdinga. Negry- nosios tiesioginės kalbos pavyzdžių galima rasti ir latviy', rusy'* kalbų tarmėse. 13 Pavyzdžiui, netoli aprašomųjų tarmių esančio Elėjos rajono Vilcės apylinkėse šalia Tės teicd, ka es esudt satic's vina brali sakoma ir Tés teic?, kaes satiku vipa brali (iš Latvijos TSR Mokslų akademijos Kalbos ir literatūros instituto rankraštinės dialektologinės medžiagos). Žr. taip pat: Latviešu valodas dialektologijas atlanta materia- lu vakšanas programa, Riga, 1954, p. 110; Mūsdienu latviešu literaras valodas gramatika, t. II, Riga, 1962, p. 905. r “Zr. A. B. Ilanupo, Oueprn no CHHTAKCHCY PYCCKHX Hapo/lHbIX rOBOPOB, Mock- Ba, 1953, p. 60; B. H. Co6nununkosBa, Crpoenne cI0XKHOTO NMPEANOKEHHS B HAPOIHBIX rosopax, Boponex, 1958, p. 157—162. 228 Išvados I. Pontininkų ir vakarinių puntininkų tarmėse vartojama tiesioginė, netiesioginė ir negrynoji tiesioginė, arba pusiau tiesioginė, kalba. 2. Populiariausias tiesioginę kalbą nurodantis autoriaus kalbos veiks- mažodis yra sakyti. Jis dažnai kartojamas kelis kartus, o kartais pleonas- tiškai priduriamas net ten, kur vienas tiesioginę kalbą nurodantis veiks- mažodis jau yra. 3. Autoriaus kalba dažniausiai eina prieš veikėjo kalbą. 4. Dalyvinė netiesioginė kalba aprašomųjų tarmių plote vartojama tik šiaurėje (nuo Latvijos TSR sienos iki Karsakiškio). Likusiajame plote svetima kalba atkuriama, nevartojant dalyvių. Neretai čia padeda moda- liniai žodeliai būk, būktai, bucik, esą. 5. Aprašomosiose tarmėse dažna negrynoji tiesioginė kalba. Tiesio- ginė kalba, nepakeitus nei tarinio nuosakų, nei įvardžių ir išlaikant visas kitas struktūrines ir stilistines tiesioginės kalbos ypatybes, čia pasakoma šalutiniu papildinio, kartais šalutiniais tikslo, priežasties, būdo aplinky- bių ar veiksnio sakiniais, prijungtais prie pagrindinio sakinio jungtuku kad. NPS/MASI H KOCBEHHAS PEYb B FOBOPAX NMOHTHHHHKOB H 3ANAJ1HbIX NYHTHHHHKOB HA. IIYKHUC Peszwome B JAHTOBCKHX roBOpax NOHTHHHHKOB H 3anafHbiX NYHTHHHHKOB nNpsAMas peds no CTPYKTYPe H NO MOJa.JbHOCTH OniBaeT pasHoo6pa3noii. BBojnHbie cioBa aBTODpa, kak npasu- Jo, MpelwecTBYIOT npsMoii peun. CaMbIM NONY/SIPHBIM, r.taroJIOM BBOAHBIX Npe/UJIOXEHHŪ aBasiercst sakyti (rosoputh). Hepeako on naeonacTuuecku ynorpeGasieTcss npu APYrHX rjiarojiax BBOAHOTO npejioXKeHus, Hanp.: Pons klaus, sgka: „Tau vaiky nebj.va, — kur tu gave vaiku.? (Yxxyumasii, Bupxaiickmii p-u.) Uacto oH BEOAHTCS B NPSAMYIO peub Kak NOBTOP, Harmp.: Zvi.rbals saka: „Nė, — sqka, — vėš va pong, — sgka, — i bi.rn> nusipraiis, i parsi- žegnėj pris vilgimo, o daba td nįska!“ (Tlunspa, Tlanenexcxnit pu.) Huorna aBropekuMu cro- BaMH YKasblBaeTCst TOJIbKO CVObE6KT, peub KoTOporo nepejaércsi, Hanp.: Ta veštiįte: , Kar kar kar, ešmėsk mag vieno rešotėl!““ (Kpsaymmmksii, TlacBajibeknii p-H.) Ecam cyObekrT scen H3 pa- Hee CKa3aHHOTO, OH OOkbiuKHO He HMeHyeTCHS, Hanp.: Klauš: ,,A tau patiūk [jaunikis]?“ — „Ne, ne- patiūk, — sąka, — barzd kaip strgzda (Pa3roBop otua un jitouepu) (Tlnussa). KocBeinas: npuuacrHas peub, — Ho TO € HeKOTOpolH HENOC/JIeN0BATEILHOCTHIO, — ynotpebasiercs JHIL Ha CeBepe OnHcbiBaeMbiX TOBOpPoB — Oausb rpanuun JlarBuitekoji CCP. Tlpu 310M, Kak H B JHTEPATyPHOM $3bIKE, TIJIATOJIbI 3aMeHSIOTCS COOTBETCTBYIOUIHMH įopsaųMn npuuacTHė, MecToumeHHs l-oro Ho 2-oro Jika — MeCTOHMeHHsMH 3-ero Anita, Hanp.: Šiūdė s Ake pro rūdiju, ka kur ti lads by. vi. (Hewynenė Pansumumkne, Bup- »xalickult p-H). Ha ocraibuoli TEppHTOpHH J@HHBIX TOBOPOB HJIJIJO3HS KOCBEHHOI peun "co3načrest He ynoTpeGJieHHeM NpHyacTHI, a BBOJHBIMH MOJIAJIbHLIMH CJIOBAMH — BapHaHTaMH 3AaHMCTBOBAHHIt būk, būktai, bucik (Gyjiro) WJIH OKameHeBlIel (MMeETCs BBHJlY CHCTEMA jĮaHHbIX TOBOPOB) npHuaCT- Hoi (opmoii esq, Kanp.: Kalb, kad tg (ta) namėl b ij“ k jis atpirka (Cepexonali, INanesexckuil 229