Svarbus latvių dialektologijos žingsnis

Zmine DP 31314, 31415, Sune Mit II 40 (pirmoji šių formų minima ir paties autoriaus I 139, II 171). Be pamato p. 295 kritikuojamas akademinis „Lietuvių kalbos žodynas“ už tais kad M. Daukšos forma nuentiėmus DP 592 jame laikoma dalyviu; autorius mano, kad ji esanti klaidingai parašyta, ir skaido ją į padalyvį ir įvardžio naudininką (nu- efit iemus). Čia veikiausiai turime tokį pat absoliutiniu naudininku be įvardžio einantį dalyvį, kaip bekalbancžėm DP 159,,, regintiėmus DP 2285,, tarintiemus BB Apd 27, 13 ir pan., žr. LKK V 106—107. Prie teigiamų knygos ypatybių priskirtinas kruopštus pavyzdžių parinkimas, puikus viso teksto techninis parengimas bei suredagavimas, leidžiantis skaitytojui greitai ir lengvai rasti reikiamus duomenis. Baigiant norėtųsi palinkėti, kad A. Zeno „Lietuvių kalbos vadovas“ atkeltų vartus į lietuvių kalbą kuo didesniam skaičiui jos bičiulių ir tyrinėtojų visame pa- saulyje. V. Ambrazas SVARUS LATVIŲ DIALEKTOLOGIJOS ŽINGSNIS M. Rudzite, Latviešu dialektologija, Riga, 1964, 432 p. Pastarieji metai baltų kalbų dialektologijai buvo iš tikrųjų labai derlingi. Gau- sybės straipsnių, atskirų tarmių monografijų fone pagaliau pasirodė seniai laukti apibendrinamojo pobūdžio dialektologijos veikalai: lituanistai gali džiaugtis Z. Zin- kevičiaus „Lietuvių kalbos dialektologija“ (Vilnius, 1966), o latvistai — M. Ru- dzytės „Latviešu dialektologija“. Šios dvi šiaip jau skirtingu metodu ir iš dalies skirtingiems tikslams parašytos knygos yra tartum savotiška baltų kalbų dialekto- logijos enciklopedija, be kurios negalės išsiversti nė vienas šių kalbų tyrinėtojas. . Marta Rudzytė latvių dialektologijos baruose sėkmingai darbuojasi jau kelio- lika metų: 1958 m. buvo paskelbtas jos stambus keliy kaimyninių šiaurės Latvijos tarmių aprašas?" (šis darbas dar 1954 m. buvo apgintas kaip kandidatinė disertaci- ja*), 1963 m. pasirodė jos sudaryta, mokymo reikalams skirta latvių kalbos tarmių tekstų chrestomatija®. Be to, didelis M. Rudzytės nuopelnas latvių dialektologijai yra tas, kad jos vadovaujami Rygos universiteto auklėtiniai parengė nemaža gerų gimtųjų tarmių aprašų, kurie savo verte kalbos mokslui nenusileidžia daugeliui publikuotų latvių dialektologinių tyrinėjimų. Tačiau didžiausias M. Rudzytės įna- Sas į latvių kalbotyrą ir apskritai baltistiką yra jos knyga „,Latviešu dialektologija“. Jau vien šio veikalo apimtis — 432 puslapiai — pakankamai rodo, kad autorė nu- dirbo iš tikrųjų didžiulį darbą. Pagal gana griežtą planą ji aprašo pagrindines lat- vių kalbos tarmes — vidurio (vidus dialekts, 59—146 p.) , lyviškąjį (libiskais dia- lekts, 147—255 p.), aukštaičių (augšzemnieku dialekts, 257—405 p.). Tiesą sakant; detaliau aprašoma tik tarmių fonetika ir morfologija, o sintaksės klausimai čia be- veik neliečiami (būdinga, kad ši „bėda“ neaplenkė ir Z. Zinkevičiaus „Lietuvių dialektologijos“ — baltų kalbų sintaksei, matyt, dar vis neatėjo šviesesnės dienos!). 1 M. Rudzite, Zieme]vidzemes izloksnes Braslava, Vecatė, Baunos un Vilzėnos, ,,Valodas un literaturas instituta raksti“, VI, Riga, 1958, p. 101—256. * M. Pyasur, T'oBopki ceBepHoO¥i uacrn Buzeme Bpamissecal; Beuarckuit, bBayubckuii, Bua. 3eHckHii), Astopedepar, Pura, 1954. 3 M. Rudzite, Latviešu izlok§gu teksti, Riga, 1963, 108 p. (išleista rotoprintu). 197 Baltistams gal truputį gaila, kad M. Rudzyté rašė ne latvių dialektologijos stu- diją, o studentams dialektologijos vadovėlį. Didaktiniai tikslai vertė ją dėstyti kai kuriuos elementarius dialektologijos mokslo dalykus, be to, vadovėlio profilis tar- tum kaustė autorės mintis, varžė jos savarankiškumą. Ji, atrodo, sąmoningai vengė sudėtingesnių dialektologijos istorijos klausimų, dažniausiai pasitenkindama nuo- rodomis į savo didžiojo mokytojo akademiko J. Endzelyno darbus. Tokiu būdu autorė, nenorėdama skriausti savo studentų, kartais šiek tiek „nuskriaudė“ baltų kalbų tyrinėtojus. Tačiau kiekvienas, tur būt, supras, kad toje pačioje knygoje ir vieniems, ir kitiems įtikti yra be galo sunku. Šiaip ar taip M. Rudzytės darbas dėl savo gausios, labai sistemingai išdėstytos medžiagos (čia jis tikrai toli prašoka vado- vėlio ribas) yra svarus latvių dialektologijos žingsnis, ir jo autorė nusipelno nuo- širdžios visų baltistų padėkos. Dar norėtųsi atkreipti dėmesį į pora smulkmenų, kritusių į akis, sklaidant šio darbo puslapius. Autorė prie kiekvieno aprašyto klausimo gana detaliai pateikė tuo klausimu esančią literatūrą, tačiau, kalbėdama apie kuršių problemą (plg. 32, 64 p.), kažkodėl nenurodė stambiausio šiai problemai skirto darbo — V. Kiparskio „Kurenfrage“ (Helsinki, 1939). Taip pat ji, gal būt, be reikalo kuršius deda į vie- ną gretą su prūsais (plg. 20 p.), juos tartum atskirdama nuo tokių baltų genčių, kaip sėliai ar žiemgaliai. Terminas krustoties tokia reikšme, kaip jį vartoja M. Ru- dzytė (plg. 34 p.), nėra visai tinkamas, nes jis pastaruoju metu vartojamas kalbo- tyroje kiek kitokia reikšme*. A. Sabaliauskas NAUJAS TOPONIMŲ ŽODYNAS B. A. Huxouos, Kparkni Tononamuueckuii caosapb, Mocksa, 1966, 510 p. Toponiminių žodynų mūsų šalyje išleista nemaža. Pasirodė ir tokių, kurie pa- gal savo profilį gali būti laikomi recenzuojamo darbo pirmtakais'. Tačiau dau- guma jų aiškiai nebeatitiko mūsų šalies ir pasaulinės toponomastikos reikalavimų, nors kai kurie jų išėjo palyginti neseniai. Todėl naujo žodyno, sudaryto šių dienų toponimikos mokslo pamatu, parengimas buvo labai aktualus. Neseniai pasirodęs V. Nikonovo „Trumpas toponimų žodynas“ apima apie ke- turis tūkstančius viso Žemės rutulio gyvenamųjų vietų, upių, ežerų, jūrų ir vande- nynų, kraštų, tautybių ir kitokių vardų. Nesunku įsivaizduoti, kokį didžiulį darbą atliko autorius, atrinkd amas, o kartais ir aiškindamas dešimčių pasaulio kalbų vietovardžius. Toponimikos literatūra labai gausi, tačiau jos kokybė nevienoda Be to, labai skirtingas toponomastikos lygis įvairiose šalyse. Todėl literatūros ,,at- sijojimo“ ir įvertinimo sunkumai praktiškai yra nelengvai įveikiami. Minėtos prie- žastys, be abejonės, lėmė tai, kad ir V. Nikonovo žodyne ne viskas tobula, ne vi- 1 Plg. O. C. Axmanosa, CjioBnapb JiKHTBHCTHUEeCKHX TepMHHOB, Mocksa, 1966, p. 417. i M. H. Measxees, T'eorpagduueckue umena. TonokumMuueckuiėt cJioBapb, Mocksa, 1961; M. C. Boanapckuii, Crosaps reorpaduuecknx Haspauuii, Haj. 2-oe, Mocksa, 1958; A. A. Usa- noBckHu it, leorpaduueckne umena, Mocksa, 1914 ir kt. Taip pat plg. J. Haliczer, Stownik geograficzny. Pochodzenie i znaczenie nazw geograficz- nych, Tarnopol, 1935. 198