Rytų aukštaičių pietinės tarmės morfologija

LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA RYTŲ AUKŠTAIČIŲ PIETINĖS TARMĖS MORFOLOGIJA (Daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis) K. MORKŪNAS Šis darbas yra prieš keletą metų (1961) apie Pabaisko, Pašilės (Ukmergės r.), Čiobiškio, Gėlvonų, Musninkų, Viesų (Širvintų r.) apylinkių tarmę (tiksliau – šnektą) parašytos monografijos dalis. Pirmoji monografijos dalis, kurioje aprašyta tarmės fonetinė sistema, taip pat detaliau nurodytas tarmės plotas ir ribos, yra paskelbta anksčiau1. Pora mažesnių straipsnių paskelbta ir iš morfologijos. Šiame darbe jau skelbti dalykai nekartojami, būtinais atvejais tiktai nurodoma ankstesnės publikacijos. Svarbiausias dėmesys skiriamas tarmės morfologijos sistemai, terminių duomenų pateikimui, o nuo jų kilmės platesnių aiškinimų dažniausiai atsisakoma. Taip elgiamasi tiek dėl vietos taupymo, tiek ir dėl to, kad daugelio lietuvių kalbos tarmių morfologijos reiškiniai (jų tarpe būdingu ir rytų aukštaičių pietinei tarmei) kilmė jau gana plačiai nušviesta kai kuriuose pastaraisiais metais išleistuose kapitaliniuose veikaluose2. DAIKTAVARDIS 1. Bendrosios pastabos Giminė. § 1. a) Vyriškosios giminės daugiausia yra vadinamieji (i)a-kamieniai daiktavardžiai, pvz.: dūgnas, guolis, svėčis ~ svėčius, žvirblis ~ žvirblỹs. I (i)a-kamienius iš dalies arba visiškai yra perėję ir negausūs i, (i)u bei priebalsinių kamienų vyriškosios giminės žodžiai, pvz.: unglis ~ anglis, vagis, dungùs ~ dangùs, sūnas ~ sūnus, sūkčis ~ sūkčius; akmuo, pemuo ~ piemuõ, tešmuõ (dar plg. §§ 13–16). Vyriškosios giminės asmenis gali reikšti ir paskiri (i)o-, ē-kamieniai daiktavardžiai. Daugiausia tai yra asmenvardžiai, pvz.: (vardai) ãleksa „Aleksas“, vínca „Vincas“, žigma „Zigmas“; (pavardės) avižà ~ Avižà, dúda ~ Dū̃da (|| dúdas ~ Dū̃das, plg. dudai ~ Dūdai „kaimo pavadinimas“), gineikà ~ Gineikà, vėgelė ~ Vėgelė. Šių kamienų vyriškosios giminės bendriniai žodžiai yra reti, pvz.: barzáila ~ barzdylà, dėdė ~ dėdė. 1 Žr. „Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 3, Vilnius, 1960, p. 5–59. Be to, ten (p. 5–6) paaiškinta ir fonetinė transkripcija, kuria pateikta tarmės fonetika. Šiame darbe tarmės morfologijos duomenys iš esmės pateikiami ta pačia transkripcija. 2 LTSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Lietuvių kalbos gramatika, t. 1, Fonetika ir morfologija (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis), Vilnius, 1965; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija (Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija), Vilnius, 1966; Chr. S. Stang, Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo – Bergen – Tromsö, 1966, ir kt. 107 b) Moteriškosios giminės daiktavardžiai yra (i)a-, ė-, i-kamieniai, pvz.: galvà, sáuje ~ sáuja, katė. Į šiuos kamienus paprastai yra perėję ir buvę priebalsinių kamienų moteriškosios giminės žodžiai, pvz.: ausis, dukte (dar plg. §§ 11, 12, 16). c) Vadinamųjų bendrosios giminės daiktavardžių yra nedaug. Kiek gausesnę jų grupę sudaro tik o kamieno žodžiai, pvz.: dvėsna, dvòkla, džùsna ~ džiusna, gniùsa ~ gniūsa „kas negreitas prie darbo“, gvóša „vėpla“, kemerėkla „kas nerangus, nevikrus“, kėrėpla, kevėrza, kìurza „suniurėlis“, lepėiza „drimba“, nùrna, pikčiurna, ráira „niektauza, plepys“, snūda ~ snūdà „snaudalis“, sùsnà (|| sùsna), švėna „kas švenoja (daug kalba)“, vėpla, žópla. Kitų kamienų pasitaiko tik paskiri žodžiai, kuriais kartais apibūdinamas tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties asmuo, pvz.: galvócis ~ galvóčius „kas turi gerą galvą, yra protingas“ (jisai didelis galvócis; anà gerà galvócis), gudróčis ~ gudróčius (tokò gudróče neabgausi; nebūk tòke gudróčis); gerklõnas „kas pratęs smarkiai rėkti, bartis“ (jisai toks gerklõnas; tòj boba tòke gerklõnas); ackalūnas ~ atskalūnas (jisai toks ackalūnas paždarė; anà tòke ackalūnas || ackalūne— nenòri su nieku giminiuotis), perėjūnas ~ perėjūnas (tasai vaikas tikras perėjūnas; tòj mergà tòke perėjūnas || perėjune); rekšnis ~ rėkšnys (berniokas — rekšnis, a mergõte būva da didėsne rekšnis || rekšnė); plūške ~ plūškė „niektauza“ (anà tòke plūške; neklausik kū tas plūškė || plūškis šneka), skrėšne ~ skrėšnė „apskretėlis, -ė“ (anà tòke skrėšne; jisai toks skrėšne || skrėšnis), žnipīala ~ žnypėlė „kas menkas, nedidelio ūgio“ (mòtina tòke žnipīala; kū jisai padarīs toks žnipīala). Tarmės bendrosios giminės daiktavardžiai daugiausia yra priesagų vediniai; priesdėlių vedinių ir sudurtinių žodžių pasitaiko tik vienas kitas, pvz.: patérška „plepys, -ė“, naktibalda. Bendrosios giminės daiktavardžiais paprastai reiškiama neigiama pažiūra į kalbamąjį asmenį. Skaičius. § 2. Be vienaskaitos ir daugiskaitos, senosios kartos žmonių kalboje dar pasitaiko ir dviskaitos formų. Tačiau ir senoji karta tas formas yra išlaikiusi ne visų kamienų ir ne visų linksnių. Kiek dažniau vartojamas tiktai (i)a-kamienių daiktavardžių dviskaitos galininkas, einąs kartu su du ar abu(du), pvz.: du kartù atàlake (~ atàlėkė); kaũilam pa dù kùošiku umpìlau „kiaulėms po dvi pintines įpyliau“; abì maĩšù nupìrka; pa dù pė́du dēda; až dù ròžu ženíjus „aš du kartus tuokiausi“; atàveže pér dien dù vežimù; ans narė́je, kàd abùdu vaikù paįimtumem; pė́rnii dù cañtnāru gavau „pernai du centnerius gavau“; pa dù rublių makė́je; vežikam dàve pa dù padelù (~ puodelių). Dar retesnės yra o-kamienų daiktavardžių dviskaitos galininko formos, pvz.: dvì diẽni laũkių (~ laũkiau); pìrka dvì kapì agùrku; dvì vagì iššvàre. Kitų kamienų šio linksnio dviskaitos formų visiškai negirdėta. Sustabarėjusiuose posakiuose (pvz., kai kuriuose priežodžiuose) dar pasitaiko ir viena kita dviskaitos vardininko forma, pvz.: abù galù tòku; saldù kaip dù medù; sù durnù — dù turù, sù plikù nér kò pėstis. Vis dėlto ir vyresniosios kartos tarmės atstovai (nekalbant jau apie jaunimą) vietoj minėtų dviskaitos formų daugiausia vartoja daugiskaitą, pvz.: dù kartùs buvaũ; abù maĩšùs nupìrka… Dviskaitos liekanomis laikytinos ir dabar vartojamos daugiskaitos (i)a kamieno naudininko, (i)o, ė, i, u kamienų naudininko ir įnagininko formos be 108 -s3, pvz.: (naud.) daržām, médžem ~ médžiam; (naud., in.) galvóm, sáujem ~ sáujom; katėm, žėmem ~ žėmėm; ausim, ugnim; pelūm. Šių linksnių daiktavardžių, kaip ir kitų linksniuojamųjų kalbos dalių, formos su -s tarmėje nevartojamos. § 3. Tarmėje, kaip ir lk., yra daiktavardžių, kurių vartojamos arba tiktai vienaskaitos, arba tik daugiskaitos formos, pvz.: a) vienaskaitiniai: pėnas, penėlis ~ pienėlis, malis ~ molys „molis“; báila ~ báilė, kulž ~ kūlė „javų kūlimo metas; kuliamieji javai“; ėdelas „ėdalas“, pėnelas „maistas, pašaras“; snaudulis ~ snaudulys, graudulis ~ graudulys; gerùmas, kuntrumas ~ kantrumas; jaunùmė, mažumė: jaunātve ~ jaunātvė, senātve ~ senātvė; baltžemis, jedžemis ~ juodžemys „juodžemis“; papjūtė ~ papjūtė „papjūtis“, pripratīs ~ pripratys „pripratimas“, šūopratis „supratimas, supratingumas“; b) daugiskaitiniai: kailinei ~ kailiniai, kailinūkai, kailinōkai; dalibas ~ dalybos, radybas ~ radybos; spaudiklas ~ spaudykles „riešutų spaustukai“; žabōklį ~ žabōkliai; krēkenas ~ krēkenos, rietenas ~ rietenos, šēlenas ~ šēlenos, smāgenas „smegenys“, svaigenas ~ svaigenos „svaiginys“; muštnės ~ muštynės, žudnės ~ žudynės; pelasei ~ pelėsiai, plakesėi ~ plėkesiai „plėkai“, rudesei ~ rudesiai „rūdys“, dūmtuves ~ dūmtuvės, karštūves ~ karštuvės „karštuvai“, skerštūves ~ skerštuvės; ataudai, iš(i)edas ~ išėdos, niūobaigas ~ niūobaigos, niūosedas ~ niūosedos, pagrėbstas ~ pagrėbstos „pagrėbstai“, pākritas ~ pākritos, pražvalg as ~ pražválgos. Linksnis. § 4. Be literatūrinėje kalboje vartojamų linksnių, tarmėje dar yra einamasis vidaus vietininkas (iliatyvas). Šio linksnio formos atstoja lk. prielinksninę konstrukciją į+galininkas. Apie linksnių galūnes, būdingas vieno kamieno ar tam tikros grupės kamienų žodžiams, kalbama toliau. Čia minėtini tiktai visiems kamienams bendri dalykai, būtent: 1. Dgs. šauksmininko formos visada sutampa su dgs. vardininku. 2. Vienoda yra visų kamienų daiktavardžių (ir kitų linksniuojamųjų žodžių) vietininko bei iliatyvo formų daryba. a-kamieniai daiktavardžiai vns. vietininko galūnėje visur turi balsį -i (< *-ēn) ~ -e (plg. § 6), o kitų kamienų formos yra sutrumpėjusios (§§ 7–16). Visų kamienų dgs. vietininko formos Musninkų, Širvintų apylinkėse turi balsį -e (laukiuose, šakose), o Gélvonų, Pabaisko apylinkėse – balsį -i ~ -e (laukiuosi, šakōsi). Dgs. vietininko formos be galinio balsio tarmėje pasitaiko labai retai, pvz.: laukios, šakos4. Visų kamienų vns. iliatyvas baigiasi -n (plg. §§ 6–16). Dgs. iliatyvo formos ne visame tarmės plote vienodos. Rytinėje ir pietinėje dalyje – Graužiečiai, Krikštenai, Viešos, Kaimynėliai, Juknónys – dažniausiai vartojamos formos su -na, pvz.: kapióšna, sáujesna ~ sáujosna. Čiobiškio, Musninkų apylinkėse vietoj jų arba greta jų dar yra ir tokios dgs. iliatyvo formos, kaip: kapióšnan, rátasnan, šakōšnan, širdisnan ar (rečiau) juknanišan ~ Juknónyšan, smailūosan ~ Smailiūosan, žāšlesan ~ Žāšliuosan. Gélvonų, Pabaisko apylinkėse daugiausia vartojamos dgs. iliatyvo formos 3 Plg. J. Endzelīns, Latviešu valodas gramatika, Rīga, 1951, p. 405. 4 Plačiau apie tarmės dgs. vietininko formas žr. K. Morkūnas, Iš rytų aukštaičių tarmių daugiskaitos inesyvo formų istorijos, kn.: Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida, Vilnius, 1964, p. 145 tt. 109 yra: kapiosin, ratasin, šakosin, širdisin (padarytos jos iš dgs. vietininko formų, pridėjus prie jų -n pagal vns. iliatyvą). Tą pat būtų galima pasakyti ir dėl visų kitų linksniuojamųjų kalbos dalių vietininko ir iliatyvo formų postpozicijų bei jų paplitimo. Kamienas. § 5. Tarmėje (i)u ir priebalsinių kamienų daiktavardžių bėra tik liekanos. Į kitus kamienus pereina ir tam tikrų grupių i-kamieniai žodžiai. Dėsningas daiktavardžių kamienų mišimas geriau išryškės „Linksniavimo“ skyriuje (§§ 11—16). Čia paminėsime tik atskirus žodžius, tarmėje turinčius kitą kamiengalio balsį, negu lk. Pvz.: a kamieno: víkas, dgs. naud. vikám, gal. vikùs (: lk. vikis); ia kamieno: klùmpis (: klùmpė), reikalìs ~ reikalỹs (: reikalas); o kamieno: káima (: káimas), krėklà „gegnė“, dgs. naud. krėklám ~ krėklom, gal. krėklàs ~ krėklàs (: krėklas), mótera (: moteris), riėtkas ~ riėtkos dgs. (: rietkas); ė kamieno: abelė ~ obelė (: obelis), girė ~ girė (: giria), įlėlė ~ ylė, dgs. naud. įlėlėm ~ ylėm, gal. illas ~ yles (: yla), palzė ~ palė (: palà), skalzė ~ skolė (: skola), špìrgė ~ spirgė, dgs. naud. špìrgėm ~ spirgėm, gal. špìrgis ~ spirges (: širgas), užskalzė ~ užkalė, dgs. naud. užskalzėm ~ užkalėm, gal. užskalàs ~ užkalės (: užkalas), vōgė ~ vōgė (: vōgis, -io). 2. Linksniavimas a kamienas § 6. Tarmės a-kamienių daiktavardžių galūnės nuo lk. daugiausia skiriasi tik fonetiškai: vns. vard. [piuod-, vaik-]-as ~ [piuod-, vaik-] -as, kilm. -a ~ -o, naud. -ai ~ -ui, gal. -u ~ -ą, įn. -u (-ù) ~ -u (-ù), viet. -i (-ì) ~ -e (-ė), šauksm. -i ~ -e; dgs. vard., šauksm. -ai (-ài) ~ -ai (-ai), kilm. -u (-ų) ~ -ų (-ų), gal. -us || -as (-ùs || -às) ~ -us (-ùs), įn. -ais (-àis) ~ -ais (-aĩs). Vns. iliatyvo nekirčiuota galūnė visada tariama -an ~ -an (piuodan), o kirčiuota — dvejopai: -añ ir -ań, pvz., miškañ || miškán (dažnesnė, rodos, yra -ań). Kai kurių a-kamienių daiktavardžių (daugiausia asmenvardžių) vns. šauksmininko formos turi dalelytę -ai, pvz.: jōnai ~ Jōnai, pētrai ~ Pētrai; augūnai ~ Augūnai, juzēnai ~ Juzēnai; bitinikai ~ bitinykai || bitiniki, tēvai || tēvi. Daugiaskiemenių žodžių vns. šauksmininko formos gali ir visiškai neturėti galinio balsio ar dvibalsio, pvz.: dōbil, šūniuk ~ šūniuk, untan ~ Añtan (|| untānai ~ Antānai). Dėl dgs. naudininko žr. § 2, dgs. vietininko ir iliatyvo — § 4. ia kamienas § 7. Tarmėje ia-kamienių daiktavardžių vns. vardininko kirčiuota galūnė -is turi ilgą balsį (bràlis ~ brolỹs „brolis“, kellś ~ kelỹs „kelias“, malis ~ molỹs „molis“, šmelis ~ smelỹs, žvìris ~ žvyrỹs „žvyras“), o nekirčiuota — trumpą (brìedis, peilis, žodis). Be to, vns. vardininko galūnė -is fonetiškai atitinka ir lk. -ias, pvz.: svėcis ~ svėčias, vėjis ~ vėjas. Afrikatos rodo, kad šią galūnę turėjo ir jautis „jautis“, medzis (|| medis). Tarmės vns. kilm. galūnė -e fonetiškai atitinka lk. -io (pvz., brōle ~ brōlio), naud. -iį ~ -iui, gal. -i ~ -į (brōli ~ brōlį) ir -ią (svėči ~ svėčią, vėji ~ vėją), įn. 110 -’u5 (-’ū) ~ -iu (-iū), il. -in (-īn) ~ -in (-īn); dgs. vard., šauksm. -ij (-eī) ~ -iai (-iaī), kilm. -’ų (-’ū) ~ -ių (-iū), gal. -is (-is [-’ūs]) ~ -ius (-iùs, pvz.: brólis ~ brólius, švečis || švečiùs ~ svečiùs), in. -įs (-eis) ~ -iais (-iaīs). Vns. vietininko galūnę lemia kirčio vieta: nekirčiuotą galūnę turinčios formos baigiasi -ių ~ -yj <- -yje (sūri ~ sūryj, vėji ~ vėjji), o kirčiuotą – balsiu -y (malý ~ molý „molyje“, smėlì ~ smėlý „smėlyje“). Dėl dgs. vietininko ir iliatyvo žr. § 4. Vns. šauksmininkas, turintis nekirčiuotą galūnę, baigiasi -i (bróledi), o kirčiuotą – balsiu -y (arklì ~ arklý). Daugiaskiemenių ia-kamienių vns. šauksmininkas dažniausiai turi galūnę -ių ~ -iau, pvz.: artójiu ~ artójau, kasėjù ~ kasėjau, kreivarūnikių ~ kreivarūnikiau || kreivarūniki, vaikūpaláikiu || vaikūpaláiki. Rečiau galūnę -ių gali turėti ir dviskiemeniai žodžiai, pvz.: jáučiu || jáuti, švẽčiu || švẽti. Šalia dažnesnės žodžio brolis vns. šauksm. formos brali kartais pasitaiko ir braláu. Dėl dgs. naudininko žr. § 2. o kamienas § 8. Daugumas tarmės o-kamienių daiktavardžių linksnių galūnių yra tos pačios, kaip ir lk. (skiriasi tik fonetiškai): vns. vard. [-lōv-]-a, [šak-]-à, kilm. -as (-õs) ~ -os (-õs), naud. -ai ~ -ai, gal. -u ~ -ą, il. -an (-ōn) ~ -on (-ōn); dgs. vard., šauksm. -as ~ -os, kilm. -u (-ū) ~ -ų (-ū), gal. -as (-às) ~ -as (-às). Vns. įnagininkas nuo lk. skiriasi morfologiškai pakitusia galūne, plg. tarmės vns. įn. lóvaì, šakaì. Galūnė -aì kildintina iš -uj ~ -aį. Ši galūnė visiems (i)o-kamieniams vardažodžiams apibendrinta pagal moteriškosios giminės įvardžių vns. įnagininką, pvz.: anùj ~ anąj || aną „ana“, šitùj ~ šitąj || šitą „šita“ (apie šias įvardžių formas dar žr. § 42 ir 15-tą išnašą). Ilgesnėmis (dvibalsinėmis) galūnėmis yra pakeistos ir visų kitų moteriškosios giminės linksniuojamųjų žodžių (taip pat ir kartais pasitaikančių o- bei ē-kamienių vyriškosios giminės daiktavardžių) vns. įnagininko paprastosios galūnės6, plg. §§ 9–12, 16c, 25, 26. Vns. vietininko galūnė yra sutrumpėjusi: -aį (-ōi) ~ -oj (-ōj). Dėl dgs. vietininko ir iliatyvo žr. § 4. Vns. šauksmininkas greta formų su galūne -a kartais turi ir formas su -a. Pirmosios (pvz.: gálva, mergà) yra senesnės: jų galinis -a < -ā, o antrosios (galvà, mergà) – atsiradusios pagal vns. vardininką. Dėl dgs. naudininko ir įnagininko žr. § 2. io kamienas § 9. io-kamienių daiktavardžių galūnės yra tokios pat, kaip ir o-kamienių (žr. § 8), tiktai po j ar suminkštėjusio priebalsio tarmėje jos yra dar daugiau fonetiškai pakitusios. Ypač yra pakitusios nekirčiuotos galūnės, plg.: vns. vard. [sáuj-]-e ~ [sáuj-]-a, [valdž-]-ē ~ [valdž-]-ià, kilm. -es (-’õs) ~ -os (-iõs), naud. -įi ~ -ai (-iaì), gal. -i ~ -ą (-ią), įn. -ii (-ī) ~ -aj (-iãj), viet. -ij (-’ōi) ~ -oj (-iōj), il. -in (-’ōn) ~ -on (-iōn), šauksm. -i ~ -a (-ia); dgs. vard., šauksm. -es ~ -os (-ios), kilm. -u (-’ū) ~ -ų (-iū), naud. ir įn. -em (-’ōm) ~ -om (-iōm), gal. -is (-is) ~ -as (-iàs), viet. -esi 5 Tvirtapradės priegaidės ženklelis, rašomas kairėje balsės pusėje, rodo, kad tas balsis yra supriešakėjęs, o prieš jį einantis priebalsis suminkštėjęs. 6 Plačiau apie tas tarmės vns. įnagininko formas žr. K. Morkūnas, Įvardžiuotinių būdvardžių įekanos rytų aukštaičių pietinėje tarmėje, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai“, serija A, t. 2(7), 1959, p. 198 tt. 141 -ese (-’ōsil-’ōse) ~ -ose (-iōse), il. -esin/-esna/-esnan (-’ōsin/-’ōsna/-’ōsnan) ~ -osen /-osna|-osnan (-iōsen/-iōsna/-iōsnan). Poros io-kamienių daiktavardžių vns. vardininkas baigiasi -i < -ī: marti, pati „žmona“. ė kamienas § 10. Daugumas tarmės ė-kamienių daiktavardžių galūnių yra tos pačios kilmės, kaip ir lk.: vns. vard. [kárv-]-e ~ [kárv-]-ė, [kat-]-ė ~ [kat-]-ė, kilm. -es (-ės) ~ l-ės (-ės), naud. -ii ~ -ei, gal. -i ~ -ę, il. -in (-ēn) ~ -ēn (-ēn); dgs. vard., šauksm -es ~ -ės, kilm. -ų (-ū) ~ -ių (-iū), gal. -is (-is) ~ -es (-ės). Dėl vns. įnagininko galūnės -ii (-ī) žr. § 8. Vns. vietininko galinis balsis yra nukritęs. Galūninio kirčiavimo formų dažnai nukrinta ir -i (~ -j), pvz.: pamiškė „pamiškėje“, ukmergė „Ukmergėje“, žėvė „žievėje“, bet sakoma (rečiau) ir su -i: pamiškėi, žėvėi. Negalūninio kirčiavimo formų -i visada išlieka, pvz.: koši ~ košėj, ūpū ~ ūpėj, žėmiai ~ žėmėj. Dėl dgs. vietininko ir illiatyvo žr. § 4. Seniausia vns. šauksmininko forma, reikia manyti, yra su galiniu balsiu -i, atsiradusiu iš trumpojo -e, pvz.: kãrvi, kãti, lãpi. Forma su -e (-ē), pvz.: katė, kãrvė, lãpė ~ lãpē, yra nauja, atsiradusi pagal vns. vardininką. Šalia kãti, katė kartais pasitaikanti forma kãte, greičiausiai, yra kontaminacinė iš dviejų pirmųjų. Dėl dgs. naudininko ir įnagininko žr. § 2. Daiktavardžio katė dgs. vardininko, naudininko ir įnagininko formos kartais vartojamos ir su i-kamienių galūnėmis: vard. katìs ~ kãtys, naud., įn. katim. Po sukietėjusio l ė-kamienių daiktavardžių galūnės, ypač nekirčiuotos, daugeliu atvejų visiškai sutapo su o-kamienių galūnėmis, plg.: vns. vard. [sául-]-a ~ [sául-]-ė, [pel-]-ē ~ [pel-]-ė, kilm. -as, -ės, naud. -ai, gal. -u, įn. -ai, -ąž, viet. -ai, -ėj || -ę, il. -an, -ēn, šauksm. -a || -a, -ą || -ę; dgs. vard., šauksm. -as, kilm. -ų, -ų, naud., įn. -am,-ēm, gal. -as, -às, viet. -asil-ase, -ēsi|-ēse, il. -asin|-asna(n), -ēsin|-ēsna(n). i kamienas § 11. i-kamienių galūnės geriausiai yra išlaikę moteriškosios giminės galūninio kirčiavimo žodžiai, plg.: vns. vard. [šird-]-is, kilm. -ies, gal. -i ~ -į, il. -in, šauksm. -ie; dgs. vard., šauksm. -is ~ -ys, kilm. [širdž-]-ių ~ [širdž-]-ių, naud. ir įn. -im (plg. § 2), gal. -is (|| širdis), viet. -isi ~ yse|-ise ~ -yse (plg. § 4), il. -isin ~ -ysen|-isna(n) ~ -ysna(n) (plg. § 4). Vns. naudininkas dažniausiai turi io-kamienių daiktavardžių galūnę: širdžiu ~ širdžiai. Senosios i-kamienių vns. naudininko galūnės -i (< -ie < -ei) liekamų, rodos, turi rečiau pasitaikanti forma širdži, o taip pat suprieveiksmėjęs a-kamienis žodis iki gãli „iki galo“. Galinis -i čia pridėtas pagal kitų (a, o, ė) kamienų naudininko galūnes, kurios baigiasi balsiu -i. Dėl vns. įnagininko galūnės -ii (širdži || širdį) žr. § 8. Vns. vietininko formos, turinčios kirtį ne galūnėje, baigiasi -ii, pvz.: nòsį ~ nosyj, pâlti ~ pâlty, o kirčiuojamos galūnėje — -i, pvz.: akì ~ akỳ, pirtì ~ pirtỳ. § 12. Moteriškosios giminės negalūninio kirčiavimo i-kamieniai daiktavardžiai linksniuojami visiškai taip pat, kaip negalūninio kirčiavimo ė-kamieniai daiktavardžiai (§ 10), plg.: vns. vard., šauksm. [nós-]-e ~ [nós-]-ė, kilm. -es, naud. -ii, gal. -i, 112 in. -ii, viet. -ii, il. -in; dgs. vard., šauksm. -es, kilm. -ų, naud., in. -em, gal. -is, viet. -esi/-ese, il. -esin/-esna(n). Taip, pavyzdžiui, linksniuojami daiktavardžiai: gaište ~ gaištė (: lk. gaištis), iiltė ~ iltė (: iltis), kártė ~ kártė (: kártis), klútė ~ kliūtė (: kliūtis), külšė ~ külšė (: külšis), kūge ~ kūgė (: kūgis), pálė ~ páltė (: páltis), paslėpsnė ~ paslėpsnė (: paslėpsnis), pažintė ~ pažintė (: pažintis), švirtė ~ svirtė (: svirtis), ūgnė ~ ūgnė (: ugnis), únkštė ~ ankštė (: ankštis), ūnė ~ antė (: antis). Šių daiktavardžių visų vienaskaitos linksnių, išskyrus vardininką, o taip pat daugiskaitos kilmininko ir galininko galūnės su ė-kamienių (pvz., kárve ~ kárvė) galūnėmis sutapo fonetiškai. Vėliau ir kitų linksnių — vns. ir dgs. vardininko, dgs. naudininko, įnagininko, vietininko, įnatyvo — galūnės buvo pakeistos „stipresnio“ ė kamieno galūnėmis. § 13. Vyriškosios giminės i-kamieniai daiktavardžiai tarmėje beveik visiškai perėję į ia-kamienius, plg.: vns. vard. [uñgl-]-is ~ [añgl-]-is, [vag-]-is, kilm. [uñgl-]-e ~ [añgl-]-io, [vag-]-ies || [vāg-]-e ~ [vag-]-io, naud. -ii ~ -iui, gal. -i ~ -į, in. -’ù ~ -iù, viet. -ii ~ -yj, -i ~ -ỹ, il. -in, -iń, šauksm. [vag-]-ie || -is; dgs. vard., šauksm. [uñgl-]-iį ~ -iai, [vāg-]-is ~ -ys || [vag-]-ei ~ -iai, kilm. -’ų ~ -ių, -’ū ~ -ių, naud. -em ~ -iam, -’ām ~ -iám, gal. -’us || -is ~ -ius, in. -iįs ~ -iais, -eis ~ -iais, viet. -esi/-’uose (-ese) ~ -iuose, -’iõsi/-’uose — -iuõse (plg. § 4), il. -esin ~ -iuosen/-esna(n) ~ -iuosna (n), -’iõsin ~ -iuõsen/-uõsna(n) (plg. § 4). Vns. kilmininkas dažniausiai turi galūnę -e ~ -io, o dgs. vardininkas — -ei (nekirčiuota -ii) ~ -iai. Tarmėje vyriškosios giminės taip pat yra kirkšnīs ~ kirkšnỹs „kirkšnis“. (i)u kamienas § 14. u-kamienių daiktavardžių galūnės daugiausia pakeistos a-kamienių galūnėmis. Išlaikytas u-kamienio galūnes turi tik atskiri linksniai. Vns. vardininko galūnė -us daugiausia yra išlikusi tiktai kirčiuota, pvz.: alūs, medūs, vidūs. Nekirčiuota -us dėl žodžio galo redukcijos dažniausiai tariama -as, pvz.: sūnas ~ sūnūs, turğas — turğus. Rečiau ir -ùs > -às : alàs, vidàs. Tas pat pasakytina ir dėl dgs. galininko, plg.: pelùs || pelàs (reč.), piêtas ~ pie-tùs. Atskirų u-kamienių žodžių vns. kilmininkas turi tiktai galūnę -aus, pvz.: alaũs, medaũs, vidaũs. Kiti daiktavardžiai šalia u-kamienių galūnės dažnai gali turėti ir a-kamienių galūnę, pvz.: letãus ~ lietaũs || lieta ~ lieto, viršaũs || virša ~ viršo, žmogaus ~ žmogaus || žmogų ~ žmogo. Vns. naudininko galūnė -aį fonetiškai atitinka lk. -ui (sūnai ~ sūnui), vns. gal., kaip ir dgs. kilm., -u ~ -ų (sūnu ~ sūnų, sunū ~ sunų), vns. il. -an (kirčiuota ir -un) ~ -un (turğan || turguń || turgań, vidun || vidan). Vns. įnagininkas dažniausiai turi a-kamienių galūnę -u (alù, lietu, medù, sūnu, žmogù), rečiau pasitaiko ir sutrumpėjusi u-kamienių galūnė -um < -umi (alum, medum). Atskirų žodžių vns. vietininkas vartojamas tiktai su galūne -aį ~ -uj, pvz.: vidai, viršai. Kitų u-kamienių daiktavardžių vns. vietininkas daugiausia turi a-kamienių galūnę -i (< *-en), pvz.: cukri ~ cukrė, duñgi ~ dangė, tūfgi ~ turgė (reč. tūr-gai). 8. Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai 113 Vns. šauksmininkas daugiausia išlaiko u-kamienių galūnę -au (alãũ, sunãũ ~ sūnãũ, žmagãũ ~ žmogãũ), bet kartais pasitaiko ir a-kamienių galūnė (pvz., žmõgì ~ žmõgė). Dgs. vardininkas ir šauksmininkas dažniausiai turi a-kamienių galūnę -ai: letai ~ lietai, pelai, turgai, viršai. Rečiau pasitaiko išlaikyta (paprastai vyresniosios kartos atstovų) ir galūnė -us (-as) ~ -ūs, pvz.: pėlus (pėlas) ~ pėlūs, pietus ~ pietūs. Dgs. naudininkas ir įnagininkas pelům, petům ~ pietům, sunům ~ sūnům yra u-kamienių dviskaitos formos, plg. § 2. Tačiau šalia jų dažniau yra vartojamos a-kamienės formos: naud. pelám, sunám ~ sūnám, turgam (turgám), viršám; įn. pelais, sunais ~ sūnais, turgais (turgais), viršais. Dgs. vietininko ir illiatyvo formos daugiausia padarytos pagal a-kamienius, pvz.: peluõsi|peluõse, petuõsi|petuõse ~ pietuõse, viršuõsi|viršuõse; peluõsin|peluõsna(n), petuõsin|petuõsna(n). u-kamienių galūnės yra išlaikęs tiktai vienas kitas žodis, pvz.: pelùsi (pelùsis), petùsi; pelùsin, petùsin. Pastarosios formos vartojamos labai retai ir tiktai senųjų tarmės atstovų. Dėl šių linksnių postpozicijos dar plg. § 4. § 15. iu-kamienių daiktavardžių galūnės daugiausia yra sutapusios su ia-kamienių galūnėmis, plg.: vns. vard. [krìž-]is ~ [krýž-]-ius, kilm. -e ~ -io, naud. -iį ~ -iui, gal. -i ~ -ių, įn. -’u ~ -iu, viet. -iį ~ -iuj, il. -im ~ -iun, šauksm. -ių ~ -iau; dgs. vard., šauksm. -iį ~ -iai, kilm. -u ~ -ių, naud. -em ~ -iam, gal. -is ~ -ius, įn. -i̇s ~ -iais, viet. -esi ~ -iuose|-ese (-uose) ~ -iuose, il. -esin ~ -iuosen|-esna(n) ~ -iuosna(n). Priebalsiniai kamienai § 16. Kaip jau minėta (§§ 1, 5), tarmėje priebalsinių kamienų daiktavardžiai daugiausia turi kitų kamienų galūnes. Pagal dabartinį linksniavimą šių daiktavardžių galima skirti kelias grupes. a) Žodžiai akmuõ, raumuõ linksniuojami beveik visai kaip a-kamieniai, plg. linksnių galūnes: vns. kilm. [ãkmen-]-a ~ [ãkmen-]-o, naud. -ai ~ -ui, gal. -u ~ -ą, įn. -u, viet. -į ~ -ę, il. -an ~ -añ, šauksm. -ie (šalia vardininko formos, pvz., akmuõ); dgs. vard., šauksm. -ai, kilm. -ų ~ -ų, naud. -ám, gal. -ãs ~ -ús, įn. -ais, viet. -iuõsi|-iuõ-se, il. -iuõsin|-iuõsna(n) (plg. § 4). Neretai ir šių žodžių vns. vardininkas vartojamas su galūne -as ~ -as: ákmuõnas, raũmenas. b) Žodžio pemuõ ~ pietmuõ vienaskaitos formos daugiausia turi ia-kamienių, o daugiskaitos – i-kamienių daiktavardžių galūnes, plg.: vns. kilm. [piemen-]-e ~ -io, naud. -iį ~ -iui, gal. -i ~ -į, įn. -’u ~ -iu, viet. -i ~ -y, il. -in, šauksm. -ie; dgs. vard., šauksm. -is ~ -ys, kilm. -ų ~ -ų, naud., įn. -im, gal. -is, viet. -isi|-ise ~ -yse, il. -isin ~ -ysėn|-isna(n) ~ -ysna(n) (plg. § 4). Kaip pemuõ linksniuojama: jezm(u)õ ~ juozm(u)õ „juosmuo“, lemuõ ~ liemuõ, ruduo, skemuõ ~ ski(em)uõ, stamuõ ~ stuomuõ, šelmuõ, šuvà (tik vns. kilm. šalia dažnesnės formos šūne ~ šūnio turi ir šūnies), tešmuõ, vanduõ (senosios kartos tarmės atstovų: unduo); tik dgs.: ãšmenis ~ ãšmenys, mẽtmenis ~ mẽtmenys. Atskirai šios grupės žodžiai dar gali turėti ir a-kamienių daiktavardžių galūnes, pvz.: vns. kilm. stūom ena, tẽšmena, naud. stūomenai, tẽšmenai…; dgs. vard. stamenai, tešmenai; ãšmenai, mẽtmenai, naud. stamenám, tešmenám; mẽtmenám… Greta vns. vardininko formos šelmuõ dar pasitaiko ir šėlmenas, šėlmenis. 114 Išskyrus vns. vardininką, tokias pat galūnes kaip pemuõ turi ir dùntis ~ dantys „dantis“, debesìs || debesìs ~ debesỹs (tiesa, šalia dažnesnio dgs. kilm. debesù ~ debesų kartais sakoma ir debesų ~ debesìų). c) Buve moteriškosios giminės priebalsinių kamienų daiktavardžiai dabar daugiausia turi i-kamienių galūnes, plg. žodžio sesuõ (|| sesuvà) linksnių galūnes: vns. kilm. [seser-]-ìes, naud. -ìi ~ -ìai, gal. -ì ~ -į, įn. -ìi (plg. § 8), viet. -ì ~ -ỹ, il. -ìñ, šauksm. -ìe (greta vardininko formų); dgs. vard., šauksm. -ìs ~ -ỹs, kilm. -ũ ~ -ũ, naud., įn. -ìm, gal. -ìs, viet. -ìsi|-ìse ~ -ìse, il. -ìsin ~ -ỹsen|-ìsna(n) ~ -ỹsna(n). Taip linksniuojami dar šie daiktavardžiai: duktė (vns. kilm. dukterìs || duktės); ausis, dùris ~ dùrys (tik dgs.), pūšis, šaknìs, žùsis ~ žàsis, žuvis. Visų jų dgs. kilmininkas prieš galūnę turi kietą kamiengalio priebalsį. 3. Kirčiavimas § 17. Nekalbėdami apie bendruosius tarmės ir lietuvių literatūrinės kalbos daiktavardžių kirčiavimo dalykus, čia paminėsime tiktai tuos, kurie tarmę skiria nuo literatūrinės kalbos. 1. Pasitaiko, kad atskiri daiktavardžiai (dviskiemeniai ar daugiaskiemeniai) tarmėje kirčiuojami pagal kitą kirčiuotę, negu lk. Savo kirčiavimu gali skirtis ir vienos kitos priesagos visi (ar beveik visi) vediniai. Žemiau išvardijamos tos priesagos, o taip pat nurodomi dažniausiai vartojami atskiri skirtingo kirčiavimo žodžiai. a) Tarmėje pastovų kirtį turi: dviskiemeniai daiktavardžiai: grìnčė ~ grìnčia (: lk.⁷ gryčia 2), gùoba (: guoba 4), vãlgis || valgìs 2 (: valgis 2); daugiaskiemeniai daiktavardžiai: bėpratis, -e (: beprõtis, -ė 2), bedãrbis, -e (: be-darbis, -ė 2), bekėlnis, -e (: bekėlnis, -ė 2), beširdis, -e (: beširdis, -ė 2), gìltinė (: giltìnė 3ᵃ), ketašìrdis, -e (: kietašìrdis, -ė 2), minkštašìrdis -e (: minkštašìrdis, -ė 2), pailgavėidis, -e (: pailgavėidis, -ė 2), skõlinikas, -e ~ skõlinykas, -ė (: skolininkas, -ė 2). b) Antroji kirčiuotė tarmėje kirčiuojami dviskiemeniai daiktavardžiai: drùmž-las (: drumžlės 4), pùšne ~ pùšnė (: pušnis 4), smùda ~ smudà (: smūdà 4), ùšne ~ ùsnė (: usnis 4), žvaigždė (: žvaigždė 4). Antrosios kirčiuotės yra ir daugiaskiemeniai daiktavardžiai su priesaga -ìte ~ -ỹtė, pvz.: avite, šakìte, vištìte. Reikia pridurti, kad tos rūšies vedinių vns. įnagininkas ir dgs. galininkas kirtį daugiausia išlaiko galūnėje (įn. avitì, šakitì, vištitì; gal. avitìs ~ avytès, šakitìs ~ šakytès, višìtis ~ višytès), nors, apskritai, tokiais atvejais jis atitraukiamas į priešpaskutinį ilgą skiemenį (plg. vns. įn. šìlvai „slyva“, dgs. gal. slivas ~ slyvàs). Antroji kirčiuotė kirčiuojamas ir dar vienas kitas daugiaskiemenis daiktavardis: garùnkštė ~ garàukštė (: garànkštis 1), pavartė (: pavartė 3ᵇ), užùntis ~ užàntis, vns. kilm. užùntė ~ užàntčio (: užantis 1). c) Trečiosios kirčiuotės tarmėje yra dviskiemeniai daiktavardžiai: brãlis ~ brolỹs (: brõlis 1), gurkšnìs ~ gurkšnỹs (: gùrkšnis 1), klanìs ~ klonỹs (: klõnis 1), kušnìs ~ kašnỹs (: kãšnis 1), malìs ~ molỹs (: mõlis 1), šáukštas (: šáukštas 1), 7 Literatūrinės kalbos kirčiavimu laikomas „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (Vilnius, 1954) kirčiavimas. 8* 115 tiltas (: tiltas 1), žauna 3 || žauna 1 (: žiauna 1), žintas ~ žentas (: žentas 1), žvirblis ~ žvirblis (: žvirblis 1). Trečiąja kirčiuote kirčiuojami ir daugiaskiemeniai daiktavardžiai, padaryti su priesaga -iena: avižiena, dobilieną ~ dobilieną, kvietiena ~ kvietiena, miežiena ~ miežiena, rugiena; aviena „aviena“, karviena, kiauliena ~ kiauliena, paukštiena, untiena ~ antiena, vištiena. Linksniuojant tuos daiktavardžius, kirtis šokinėja iš galūnės į priešpaskutinį skiemenį, plg.: Vienaskaita Daugiskaita V. rugiena, vištiena rugienas K. rugienos, vištenos rugenų N. rugienai, vištienai rugenom G. rugienų, vištienų rugienas Įn. rugiena, vištiena rugenom Vt. rugienoj, vištenoj rugenosi|rugenose Il. rugienon, vištenon rugenosin|rugenosna(n) Išimtį sudaro dvejopai kirčiuojamas daiktavardis jautiena, būtent: jautena (pastovus kirtis) ir jautiena (kaip vištiena), ir visada pastovų kirtį priesagoje (kaip lk.) turi blakštiena, mėnesiena ~ mėnesiena. Šios kirčiuotės taip pat yra daiktavardžiai, padaryti su priesaga -ėjis, -ė ~ -ėjys, -ė (vartojami šalia pastovaus kirčiavimo vedinių su -ėjas, -a), pvz.: pj eve jėis ~ piovėjys, rinkėję ~ rinkėjė, kilm. pjėvėje, rinkėjės; dgs. vard. pj eve jėi, rinkėjės, kilm. pj eve jū, rinkėjū, naud. pj eve jām, rinkėjēm, gal. pj eve jīis, rinkėjīs… Trečiąja kirčiuote daugiausia kirčiuojami priesagos -iklė ~ -yklė vediniai, pvz.: baidiklė, ganiklė, šaudiklė, vetiklė ~ vėtyklė, kilm. baidiklės, ganiklės, šaudiklės, vetiklės; dgs. vard. baidiklas, ganiklas, šaudiklas, vėtyklas, kilm. baidiklų, ganiklų, šaudiklų, vetiklų, naud. baidiklēm, ganiklēm, šaudiklēm, vetiklēm, gal. baidiklas, ganiklas, šaudiklas, vėtyklas. Tačiau antrosios kirčiuotės yra spaudiklas ~ spaudýklės „riešutų spaustukai“, kilm. spaudiklų, naud. spaudiklam, gal. spaudiklas ~ spaudykles. Trečiosios kirčiuotės tarmėje yra ir atsikiri kiti daugiaskiemeniai daiktavardžiai, pvz.: trečiosios: akėčės (: akėčios 1), grėbėstas (: grėbėstas 2); trečiosios „a“: arškėtis ~ erškėtýs (: erškėtis 2), prekląmis ~ priekląmýs (: prieklomis 1), ėremėtis (: priemėtis 1), ėresvirnis ~ priesvirnys (: priesvirnis 1), pretemis || pritemis (: priėtemis 1); trečiosios „b“: akatas ~ akuotas (: akuotas 1), ašaka (: ašaka 1), balana (: balana 2), balanda ~ balandą (: balanda 1), batkatis ~ botkotys (: botkotis 1), baudževà (: baudžiava 1), gabana (: gābana 1), ganėvà (: ganjava 1), lap(a)kritīs ~ lap(a)-kritýs (: lapkritīs 1), nugara (: nugara 1), paperis ~ popierýs (: popierius 1), samana (: samana 1), antakis ~ antakýs (: antakis 1), užkulnis ~ užkulnys (: užkulnis 1), užupis ~ užupýs (: užupis 1), veškėlis ~ vieškelys (: vieškelis 1). d) Ketvirtąja kirčiuote, skirtingai nuo lk., tarmėje kirčiuojami šie dviskiemeniai daiktavardžiai: durys (: durys 2), gilė (: gilė 2), giṅklas (: giṅklas 2), grūntas (: grūntas 2), kråpas, (: kråpas 2), kriaušis ~ kriaušys (: kriaušis 2), kulė ~ kūlė „javų kūlimo metas; kūliamieji javai“ (: kūlė 2), lóta (: lota 2), miestas (: miestą|2), prāsm as 116 (: priešmas 2), putà (: putà 2), raístas (: raístas 2), rãktas (: rãktas 2), sklaũtas (: skliaũtas 2), sklỹpas (: sklỹpas 2), smukis ~ smukỹs (: smũkis 2), sõdas 4 ‖ sõdas 2 (: sõdas 2), srūtas ~ srūtos, sūtras ~ sūtros (: srūtos, sūtros 2), stūmbas ~ stūmbas (: stãmbas 3), šérnas (: šérnas 3), ū̃rvas (: ū̃rvas 3), žil̃ė ~ žylė (: žỹlė 1), žiñklas ~ žėñklas (: žénklas 3). 2. Minėtinas ir dar vienas kitas tarmės daiktavardžių kirčiavimo savotiškumas. a) Atskirų formų kirčio vieta gali būti pakitusi dėl kitų formų įtakos, dėl vadinamojo koloninio kirčiavimo tendencijos. Pavyzdžiui, antrosios kirčiuotės daugiaskiemenių daiktavardžių vns. įnagininko ir dgs. galininko gana dažnai, kaip ir kitų linksnių, kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo, plg.: vns. įn. bur̃bėkļu ~ bur̃bėkliu „burbėklių“, bur̃bėklai „burbėklė“, snaudãliu ~ snaudãliu „snaudalių“, snaudãlai „snaudale“, sausãtii „sausate“, ukmer̃gišku ~ ukmergiškiu „ukmergiškiu“, ukmergiškiai „ukmergiškė“; dgs. gal. bur̃bėklus ~ bur̃bėklius „burbėklius“, bur̃bėklas ~ bur̃bėkles „burbėkles“, snaudãlis ~ snaudãlius „snaudalius“, snaudãlas ~ snaudãles „snaudales“, sausãtis ~ sausãtes „sausates“, ukmergiškis ~ ukmergiškius „ukmergiškius“, ukmergiškes „ukmergiškes“. Dėl tos pačios priežasties šalia ašvijė ~ uošvijà8, mušėikà9 dažniau netaisyklingai kirčiuojama ašvijė, mušėika. b) Mažybinės ar maloninės reikšmės daiktavardžių vns. šauksmininko formos, netekusios galinio balsio ar dvibalsio, labai dažnai turi iš priesagos į pirmą skiemenį atkeltą kirtį, pvz.: dabiluk (: dabilùkas ~ dobiliùkas), katiñuk (: katiñùkas ~ katiñiukas), katinė́l (: katinė́lis), stasùl (: stasùlis ~ Stasiùlis), šùnel (: šùnelis), vaĩkuk (: vaĩkùkas ~ vaikiùkas), vaikelùk (: vaikelùkas ~ vaikelìukas); gėgutìt (: gegutìtė ~ gegutýtė), ląputìt (: lapùtė ~ lapùtė), marčiùt (: marčiùtė ~ marčiūtė), moterel (: moterėlė ~ moterėlė), seserìt (: seserìtė ~ seserytė). Taip kirčiuojami ir atskiri paprasti (ne mažybiniai) tikriniai vardai, pvz.: aũgustin (: aũgustinas ~ Augustinas), uñtan (: untãnas ~ Antãnas). Kirčio atkėlimas į minėtų formų pirmąjį skiemenį kartais siejasi ir su tam tikru reikšmės skirtumu. Ką šaukiant iš toli, garsiai, dažniau vartojamos vns. šauksmininko formos su priesagoje išlaikytu kirčiu (katiñuk, katiñėl(i); gegutìt, lapùt), o kalbant paprastai, kreipiantis į ką iš arti, — formos su kirčiuotu pirmuoju skiemeniu. 3. Tarmėje dar pasitaiko atskirų žodžių ar formų, kurie nuo lk. skiriasi ne kirčio vieta, o priegaide. Pvz.: a) Literatūrinės kalbos žodžiai kaũkaspenis (1), lakštingala (1) tarmėje tariami: kãukaspėnis (1), lakštingėla (1). b) i-kamienių daiktavardžių dgs. įnagininko kirčiuota galūnė turi tvirtapradę priegaidę, pvz.: akim, ausim, pirtim, vitim ~ vytim. Vadinasi, šios formos yra visiškai sutapusios su dgs. naudininko formomis. Tam sutapimui atsirasti, greičiausiai, įtakos turėjo (i)o-, ė-kamieniai žodžiai, kurių dgs. naudininko ir įnagininko formų kirčiuotų galūnių priegaidės supanašėjo dėsningai: naud. galvóm, katė̃m įn. galvóm, katė̃m 〉 naud., įn. galvòm, katė̃m10. 8 Tarmėje šis žodis kirčiuojamas dvej aip: antrąja ir ketvirtąja kirčiuote, plg.: vns. kilm. ašvijės ir ašvijos, viet. ašvijìjì ir ašvijòj. 9 Bendriniai ir tikriniai vardai su priesaga -eika tarmėje kirčiuojami antrąja kirčiuote. 10 Čia, kaip ir visame darbe, vidurinės priegaidės ženklu žymima tarmės supanašėjusios kirčiuotų ilgųjų balsių ir dvibalsių ie, uo tvirtapradė ir tvirtagalė priegaidės. 117 BŪDVARDis 1. Bendrosios pastabos Giminė. § 18. Tarmės būdvardžiai turi tris gimines: vyriškąją, moteriškąją ir bevardę. Vyriškosios giminės yra (i)a- ir u-kamieniai, o moteriškosios giminės (i)o- ir ė-kamieniai būdvardžiai. Su bendrosios giminės daiktavardžiais gali būti vartojami kaip moteriškosios, taip ir vyriškosios giminės būdvardžiai. Tokiu atveju paprastai atsižvelgiama, apie ką kalbama: vyriškosios ar moteriškosios giminės asmenis, pvz.: jisai geras žopla „jisai didelis žioplys“, jisai gėras pliuške (~ pliuškė) „jisai didelis pliuškis, plepys“ anà (= ji) gerà žopla, anà gerà pliuške. Būdvardžių bevardės giminės formos yra tos pačios, kaip ir k., t. y. sustabarėjęs vns. vardininkas ar galininkas, pvz.: visur bálta; par mumis ii rudenį saùsa „pas mus ir rudenį sausa“; lauki žãli ~ laukė žãlia; šitoi vietai gìlu „šitoje vietoje gilu“; anamì miški labai tūnku. Bevardės giminės neturi priesagų -(ut)inis, -ikščias ~ -ykščias, -ivas ~ -yvas vediniai, o taip pat atskiri kiti būdvardžiai, pvz.: bėras, -a, dvìlas, -a ~ dvýlas, -à, kalbùs, -i, kniùpščis, -e ~ kniùpščius, -ià, landùs, -i ~ landus, -i, pėsčis, -e ~ pėsčias, -ià, šlìbas, -à, valgùs, -i. Skaičius. § 19. Būdvardžiai turi vienaskaitą ir daugiskaitą. Kartu su daiktavardžių dviskaitos formomis pasitaiko dar ir būdvardžių to paties skaičiaus formų, pvz.: dù gerù vežimù atavėžiu (~ atavėžiau); dù mažù vaikù būva (~ būvo). Tiktai būdvardžių dviskaitos formos yra labai retos — žymiai retesnės už daiktavardžių dviskaitos liekanas (apie jas žr. § 2). Linksnis. § 20. Būdvardžių šauksmininko linksnis vartojamas palyginti rečiau, kaip daiktavardžių. Paprastai šio linksnio formos sutampa su vardininko formomis, pvz.: vns. šauksm. brúngus (-as) švėteli (: vard. brúngus švėtėlis ~ brángus svėtelis), gėras vaikì (: gėras vaikas), laukinė katė (: laukinė katė ~ laukinė katė), miẽla matinėlė ~ miẽla motinėlė; dgs. šauksm. brúngus švėtėlii (:vard. brúngus švėtėlii ~ brángus švėtėliai), gerì vaikài (: geri vaikai), laukinės kãtes (: laukinės kãtes ~ laukinės kãtės), miẽlas matinėlas (: miẽlas matinėlas ~ mielos motinėlės). Daugiaskiemenių ia-kamienių būdvardžių pasitaiko keleriopos vns. šauksmininko formos, pvz.: pirmutinis (kaip vard.), pirmùtini, pirmutiniu ~ pirmutiniau; šveikėšnis, šveikėšniu ~ sveikėšniau; šveikáusis ~ sveikiausias, šveikáusiu ~ sveikiausiau. Kamienas. § 21. Tarmės būdvardžių kamienai yra tie patys, kaip ir lk. Tačiau linksnių galūnes tam tikri būdvardžiai gali turėti dvejopas — šalia senųjų ir naujesnes, gautas iš kitų kamienų. Vadinasi, būdvardžių, kaip ir daiktavardžių, kamienai myšta. Visų pirma atskiri a- (mot. g. o-) kamieniai būdvardžiai pereina į u- (mot. g. io-) kamienius. Tas reiškinys būdingas ir kitoms tarmėms. Pvz., daugelio tarmių, o taip pat dabartinės literatūrinės kalbos u- (mot. g. io-) kamieniai būdvardžiai ašt-rùs, -i, biaurùs, -i, pigùs, -i, stiprùs, -i, švelnùs, -i ir kt. kai kuriose tarmėse ir senou- 118 siuose raštuose dar tebėra a- (mot. g. o-) kamieniai11. Rytų aukštaičių pietinėje tar- mėję šių būdvardžių moteriškoji giminė turi io kamieno formas (pvz., bjauri, bjaurõs, bjaurái, ...), o vyriškoji — paprastai dvejopas: a ir u kamienų linksnių formas, plg. bjaurùs linksniavimą: Vienaskaita Daugiskaita V. bjaũras, bjaurùs bjaurùs (bjaũras) K. bjaũra, bjaurãus bjaurũ, bjaurũ N. bjaurám, bjaurãm bjaurìems G. bjaũru bjaurùs (bjaũras), bjaurìs Įn. bjaurũ, bjaurù bjaurãis, bjaureĩs Vt. bjauràm, bjaurẽn bjaurũosi, bjaurũosi Il. bjaurán, bjaurẽn bjaurũosin, bjaurũosin Šalia senesnių a-kamienių gana dažnai turi naujesnes u-kamienes formas ir būdvardis lẽngvas : lũngvas (džn.) || lungvùs (dgs. vard. lũngvi || lũngvus); tačiau dgs. galininkas, vietininkas ir iliatyvas visada turi tiktai a-kamienes formas (lungvùs, lungvũosi, lungvũosin). Šio būdvardžio moteriškosios giminės taip pat yra dvejopos formos: o- ir io-kamienės (vns. vard. lungvà, lũngvi, kilm. lungvõs, lungvės...). Laipsniškas atskirų a-kamienių būdvardžių perėjimas į u-kamienius, greičiausiai, davė pamatą ir priešingam kamienų mišimo procesui: tarmėje šalia senųjų u-kamienių būdvardžių formų pradėtos vartoti ir a-kamienės formos, plg. § 24. Apie tam tikrų ė-kamienių būdvardžių perėjimą į (i)o-kamienius žr. § 26. Laipsniavimas. § 22. Tarmėje, kaip ir lk., yra trys pagrindiniai būdvardžių laipsniai: nelyginamasis, aukštesnysis ir aukščiausiasis. Be šių, dar yra aukštėlesnysis ir visų aukščiausiasis būdvardžių laipsnis. Pagal reiškiamos ypatybės kiekį būdvardžių laipsniai eina šia tvarka: nelyginamasis, aukštėlesnysis, aukštesnysis, aukščiausiasis ir visų aukščiausiasis. Iš nelyginamojo laipsnio būdvardžių (aukštas, -à, báltas, -à) daromos aukštėlesniojo, aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio formos. Jų daryba, galima sakyti, tokia pati, kaip ir lk. Aukštėlesniojo laipsnio būdvardžiai daromi su priesaga -elėsnis, -ė ~ ėlesnis, -ė (aukštėlesnis, -ė, bãltelėsnis, -ė), o aukštesniojo — su -ėsnis, -ė ~ ėsnis, -ė (aukštesnis, -ė, baltėsnis, -ė). Aukščiausiojo laipsnio vyriškosios giminės formos yra: aukščiaũsis, balčiaũsis ir t.t. Tokias pat formas turi kai kurios gretimos ir tolimesnės rytų aukštaičių tarmės (Siesikai, Taujėnai, Raguva, Truskava, Krekenava…). Tačiau, kaip rytų aukštaičių pietinėje tarmėje, taip anose tarmėse, ir kitų žodžių galūnė -as po minkšto priebalsio yra virtusi -is (pvz., svẽčias, vėjas > švẽčis, vėjis). Vadinasi, ir aukščiaũsis, 11 Plg.: ąztras SP I 14₄₀, DP 273₆, ąztra SP II 83₃₀, vns. kilm. ąztra SP II 108₁₀, mot. g. vns. gal. ąztrą DP 28₃₇, dgs. vard. aztri SP I 122₁₅, II 108₃; in. aztrai DP 155₃, aztromis SP II 199₇; dgs. kilm. biauru SP I 232₁₁, dgs. gal. biaurus SP II 170₈; pigas SP II 62₁, nepigas SP II 232₁₃, dgs. vard. pigi SP I 314₄, bev. g. piga SP I 27₂₃, 107₂₂, priev. pigay SP I 249₁₄, pigai DK 113₈, pigiai DP 4₁₁, 11₇, 19₅₈; stipras SP I 114₄, vns. įn. stipru SP II 19₉, dgs. gal. stiprus SP II 19₁₂, įn. stiprays SP II 227₃₀, priev. stipray SP II 20₁₈; dgs. gal. szwelmus SP I 32₁₃, įn. szwelnais SP I 32₁₃; ãstras, -à Miroslavas, Pilviškiai, biaũras, -à Linkmenys (dar plg.: Lietuvių kalbos žodynas, t. 1, Vilnius, 1941, p. 275, 651; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 274 t.). 119 balčiausias, geriausias, greičiausiai, fonetiškai atsirado iš aukščiausias, balčiau-sias, geriausias. Galima dar pridėti, kad pastarosios būdvardžių aukščiausiojo laipsnio formos yra vartojamos kitose rytų aukštaičių tarmėse (Uteną, Dūsetos, Obėliai...), išlaikančiose sveiką -ias, o taip pat rytų aukštaičių tarmės pamatų rašytuo-se senuosiuose raštuose (plg.: szwinčiausias AK 18₂₁, wiriáusias AK 37₃₀, aukščiausias ir didžiausias SP I 4₂₆–₂₇, wiriausias SP II 198₇). Šio laipsnio moteriškosios giminės formos rytų aukštaičių pietinėje tarmėje yra: aukščause ~ aukščiausia, balčiause ~ balčiausia ir t.t. Visų aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai dažniausiai daromi, prie aukščiausiojo laipsnio būdvardžių pridedant įvardį pats, pati, pvz.: pat aukščiausis ~ pats aukščiausias, pati aukščause — pati aukščiausia. Vietoj pats kartais dar gali būti vartojamas įvardžio kas kilmininkas, galininkas (rečiau) ar įnagininkas, įvardžio visas dgs. kilmininkas ar dgs. galininkas su prielinksniu už, taip pat slaviškas nai, pvz.: ko (kū ~ ką, kuo) geriausis, -ė; visų (~ visų) geriausis,-ė; už visus geriausis, už visas (~ už visas) geriause; nai geriausis, -ė. Retai ta pačia reikšme sakoma: už visus geresnis, už visas geresnė. Laipsniuojami ir bevardės giminės būdvardžiai, pvz.: aukšta, aukštelau ~ aukšteliau, aukščau ~ aukščiau, aukščause ~ aukščiausia, kū(kuo) aukščause ~ kū (kuo) aukščiausia, visų aukščause ~ visų aukščiausia, už vis aukščause. Tam tikrą turimos ypatybės laipsnį dar gali reikšti ir su kai kuriomis kitomis priesagomis ar priešdėliais padaryti būdvardžiai, plg.: kepūre (~ kepūrė) maž ma-žoka (= per maža); naktis dabar tumšokas ~ naktųs dabar tamsokos (= tamsios, bet nelabai); jisai dabar apisveikis (~ apysveikis „dar ne visai sveikas, beveik sveikas“). Kaip ir lk., tarmėje yra būdvardžių, kurių reiškiamos ypatybės negali būti nei mažiau, nei daugiau; jie — nelaipsniuojami, pvz.: basas, -a, geležinis, -e ~ geležinis, -ė, pernikščis, -e ~ pernykščias, -ia „pernykštis, -ė“. Taip pat retai laipsniuojami būdvardžiai, padaryti su -ėtas, -otas, -uotas ir kai kuriomis kitomis priesagomis. Tačiau su jais gali eiti tam tikri aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio prieveiksmiai, pvz.: dabėtas ~ duobėtas, šakotas; daugiau (~ daugiau), labjau (~ labiau) dabėtas, šakotas; daugause (~ daugiausia), labjause (~ labiausia) dabėtas, šakotas. 2. Linksniavimas a, ia kamienai § 23. a-, ia-kamienių būdvardžių galūnės: vns. vard. [bált-]-as ~ -as, [naũj-]-is ~ -as, kilm. -a, -e ~ -o, naud. -ám, gal. -ų, -i ~ -ą, įn. -u, -ù, viet. -am̃, -em̃ ~ -am̃, il. -añ, -eñ ~ añ; dgs. vard. -i, kilm. -ų ~ -ų, naud. -iẽm ~ -iẽm, gal. -us || -as ~ -us, -ūs || -is ~ -ūs, įn. -aĩs, -eĩs ~ -aĩs, viet. -uõsi / -uõse, il. -uõsin / -uõsna(n) (plg. § 4). Daugiaskiemenių ia-kamienių būdvardžių vns. naudininkas šalia galūnės -em ~ -iam kartais dar turi pagal ia-kamienius daiktavardžius atsiradusią galūnę -iũ ~ -iui, plg.: beržiniui pagaliui ~ beržiniui pagaliui, geriausi svečiai ~ geriausiui svečiui, kvietinių ragaišių ~ kvietiniui ragaišiui, vilniškiai svečiai ~ vilniškiui svečiui. Tokio tipo vns. naudininkas pasitaiko ir senuosiuose raštuose, plg.: Noriu asz tam paskutiniui dit’ kaip ir taw DP 93₁₂–₁₃. 120 Aukščiausiojo laipsnio vns. galininko forma geriausi gali būti fonetiškai atsiradusi kaip iš geriusuta, taip ir iš geriausių. Pastarąją galininko formą šalia vardininko geriausias vartoja kai kurios kitos rytų aukštaičių tarmės (plg. taip pat rytų aukštaičių tarmės pamatu rašytų senųjų kalbos paminklų formas: szwinciausi AK 30₁₉, 82₃₂₉, 98₃₀, szwynciausi SP I 101₁₅₇, brungiausi SP II 25₁₅, 27₁, 30₂₅). Šalia aukštesniojo laipsnio būdvardžių vns. iliatyvo formos geresnin (plg. vns. gal. gerėsni ~ geresnį) dažniau vartojama forma geresnėn, greičiausiai, atsiradusi pagal naujėn. Su -en ~ -ian daugiausia vartojamas ir priesagos -utinė vedinių vns. iliatyvas, pvz.: paskutinėn, pirmutinėn. Ar aukščiausiojo laipsnio būdvardžių vns. iliatyvo -in (plg. geriausin) atsirado iš -in ar iš -ian, sunku pasakyti, kadangi neaiški ir vns. galininko pirminė forma. Dgs. vardininko galūnę -ii ~ -iai ir dgs. naudininko -em ~ -iam turi medinis, paskutinis ir kiti to tipo ia-kamieniai būdvardžiai. u kamienas § 24. Galūnės: vns. vard. [graž-] -ūs (|| -ās ~ -ūs), kilm. -aũs, naud. -’ām ~ -iám, gal. -u (-a) ~ -ų, in. -ù ~ -iù, viet. -em̃ ~ -iam̃, il. -eñ ~ -iañ; dgs. vard. -us (-as) ~ -ūs, kilm. -ų ~ -ių, naud. -iém, gal. -’ùs (-is) ~ -iùs, in. -eĩs ~ -iaĩs, viet. -’ùosi | -’ùose, il. -’ùosin | -’ùosna(n) (plg. § 4). Į u-kamienų būdvardžių linksniavimą braunasi a-kamienų galūnės, plg. tarmėje gana dažnai vartojamas formas: vns. kilm. brūnga ~ brūngo, gārda ~ gārdo, vns. naud. gražām, saldām, statām ~ sotām, in. gražù, saldù, sotù, viet. gražūm, saldām, statām, il. gražān, saldān, statān; dgs. kilm. gražū ~ gražų, saldū ~ saldų, sotū ~ sotų, gal. gražūs (gražās), saldūs (saldās), in. gražāis, saldāis, viet. gražūosi, saldām, il. gražūosin, statūosin. Apie gretiminių a-kamienių formų atsiradimo priežastis žr. § 21. o, io kamienai § 25. o-, io-kamienių būdvardžių pavyzdžiai: baltā, naujė ~ naujā, gerāuse ~ geriāusia, gražī. Šių būdvardžių galūnės yra tos pačios, kaip o, io kamienų daiktavardžių (plg. §§ 8, 9). ė kamienas § 26. ė-kamienių būdvardžių pavyzdžiai: medinė ~ medinė, gerėsne ~ gerės-nė. Šių būdvardžių galūnės daugiausia yra tos pačios, kaip ir ė-kamienių daiktavardžių (plg. § 10), tiktai aukštesniojo ir aukštėlesniojo laipsnio, o taip pat su priesaga -utinė padarytų būdvardžių atskiri linksniai šalia ė-kamienių gali turėti ir io-kamieno formas, plg.: vns. kilm. geresnės, gerelesnės, pirmutinės || geresnōs, gerelesnōs, pirmutinōs, viet. geresnėj, gerelesnėj, pirmutinėj || geresnōj, gerelesnōj, pirmutinōj, il. geresnėn, gerelesnėn, pirmutinėn || geresnōn, gerelesnōn, pirmutinōn: dgs. naud. ir in. geresnėm, gerelesnėm, pirmutinėm || geresnōm, gerelesnōm, pirmutinōm, viet. geresnėsi, gerelesnėsi, pirmutinėsi || geresnōsi, gerelesnōsi, pirmutinōsi, il. geresnėsin, gerelesnėsin, pirmutinėsin || geresnōsin, gerelesnōsin, pirmutinōsin. Atskirose rytų aukštaičių pietinės tarmės ploto vietose (pvz., Gelvonų apylinkėse) formos su io kamieno galūnėmis yra net dažniau vartojamos. Prieš kamiengalio balsį sukietėjusių l turinčių ė-kamienių būdvardžių atskirų linksnių galūnės dėl fonetiškų pakitimų yra sutapusios su o-kamienių būdvardžių galūnė- 121 mis, plg.: vns. vard. didela ~ didelė, naud. didelái ~ dideléi, gal. didelù ~ didelę, įn. didelãi; dgs. vard. didelàs ~ didelės, gal. didelàs ~ deles. Pagal tuos linksnius o-kamienių galūnės kartais pridedamos ir kitų linksnių formoms, plg.: vns. kilm. didelõs || didelės ~ didelės, viet. didelõj || didelėj ~ didelėj, il. didelõn || didelėn ~ didelėn; dgs. naud., įn. didelõm || didelėm ~ didelėm, viet. didelõsj || didelėsi ~ didelėse, il. didelõsin || didelėsin ~ didelėsen. 3. Įvardžiuotinių būdvardžių liekanos § 27. Rytų aukštaičių pietinės tarmės plotas įeina į tą Lietuvos dalį, kurioje įvardžiuotiniai būdvardžiai dabar beveik nevartojami. Jų funkcijas čia dažniausiai atlieka paprastieji būdvardžiai. Tarmėje kiek dažniau pasitaiko tiktai įvairių sud daiktavardėjusių, suprieveiksmėjusių įvardžiuotinių būdvardžių, plg. tikrinius vietų vardus: bindrõje ~ Bendrõja Skominėlių, Vaitkūnų k. (Pabaisko apyl.) pievos, didžõje ~ Didžõja Knizlaukio k. (Vėprių apyl.), Slabados, Ulyčnykų, Vaitkūnų k. (Pabaisko apyl.) pievos, dubõje ~ Dubõja Slabados, Vaitkūnų k. pievos, ilgõje ~ Ilgõja Minčiukų k. (Musninkų apyl.) dirva, plačõje ~ Plačõja Vaiteliškių k. (Krikštėnų apyl.) pieva, smailõji Kaimynėlių k. (Musninkų apyl.) dirva; didžõje balà ~ Didžõja balà Bagužiškių k. (Krikštėnų apyl.), didžõje pieva ~ Didžõja pieva Santakių k. (Viesų apyl.), ilgiẽji alkaĩ ~ Ilgieji alkaĩ Skominų k. (Pabaisko apyl.) raistas, ilgõje pieva ~ Ilgõja pieva Vindeikiai, platẽji alkaĩ ~ Platẽji alkaĩ Skominų k. raistas; (netaisyklingai padarytos formos) aukštõjes ~ Aukštõjos Lesčiūnų k. (Juknonių apyl.) dirva, platusẽji skersini ~ Platusẽji skersiniai Gailiųnų k. (Krikštėnų apyl.) dirva. Apie kitus sud daiktavardėjusius, o taip pat suprieveiksmėjusius šios tarmės įvardžiuotinius būdvardžius žr. „Lietuvos TSR MA Darbai“, serija A, 2(7), 1959, p. 191. 4. Kirčiavimas § 28. a) Tarmės dviskiemenių būdvardžių kirčiavimas mažai skiriasi nuo lk. Minėtinos tiktai šios smulkmenos: 1. Vieno kito būdvardžio kirčiavimas nesutampa su lk., pvz., trečiąja kirčiuote kirčiuojamas tūmsus, -i (: lk. tamsùs, -i 4), ketvirtąja kirčiuote — ker̃šas, -à (: kéršas, -à 3), šir̃mas, -à (: širmas, -à 3). 2. Trečiosios kirčiuotės būdvardžio brangùs, -i vns. vardininkas kirtį turi šaknyje, — brúngus, brúngi, bev. g. brúngu, — vadinasi, kaip aiškus, aiški, tūnkus ~ túnkus, túnki ~ tánki¹². 3. Moteriškosios giminės, t.y. (i)o-kamienių būdvardžių vns. naudininko kirčiuojama galūnė: baltái, sausái; saldžiẽji ~ saldžiái, žaliái ~ žaliái. Taip kirčiuojami ir tų kamienų trečiosios bei ketvirtosios kirčiuočių daugiaskiemeniai būdvardžiai, pvz.: alkanái, pailgái, purvìnai, svetimái; nažulnãi ~ nuožulnìai, panašái ~ panašiái. Daugiaskiemenių būdvardžių kirčiavimo skirtumų nuo lk. pasitaiko kiek daugiau. 12 Dėl šių būdvardžių kirčiavimo plg. A. Laigonaitė, Literatūrinės lietuvių kalbos kirčiavimas, Vilnius, 1959, p. 50. 122 1. Būdvardžiai su priesagomis -onas, -ona; -ivas ~ -yvas, -iva ~ -yva tarmėje kirčiuojami trečiąja kirčiuote, pvz.: geltonas, -a ~ geltonas, -a, raudonas, -a ~ raudonas, -a; unkštivas, -a ~ ankstyvas, -a, velivas, -a ~ vėlyvas, -a; dgs. naud. geltoniem, geltonom, raudaniem, raudanom; unkštiviem, unkštivom, veliviem, velivom. Daugiausia taip kirčiuojami ir priesagos -ingas, -inga vediniai, pvz.: smalingas, -a, geringą „geringą“; dgs. naud. smalingiem, smalingom, geringom; dgs. gal. smalingus, smalingas, geringas. Atskirì priesagos -ingas, -inga būdvardžiai kirčiuojami keleriopai — trečiąja kirčiuote, kaip jau minėta, arba (rečiau) turi pastovų kirtį priesagoje (kaip lk.) ar šaknyje, pvz.: lėtingas, lėtingą || lėtingas, lėtinga || lėtingas, lėtingą; lėtinga; dgs. naud. lėtingiem, lėtingom || lėtingem, lėtingam || lėtingiem, lėtingam; dgs. gal. lėtingus, lėtingas || lėtingus, lėtingas. Dvejopai kirčiuojami sudurtiniai būdvardžiai su priešdėliu prie-: jie arba turi pastovų kirtį priešdėlyje (kalp lk.), arba kilnojamą iš galūnės į priešdėlį, pvz.: priedurnis, -ė, priešakvaišis, -ė, priešekurtis, -ė || priedurnis, -ė ~ priedurnys, -ė, prekvaišis, -ė ~ priekvaišys, -ė, prekurtys, -ė ~ priekurtys, -ė; dgs. naud. priedurnem ~ priedurniam, priedurnėm || priedurnám ~ priedurniám, priedurnėm ~ priedurnėm; dgs. gal. priedurnis ~ priedurnius, priedurnes. Trečiąja „a“ kirčiuote kirčiuojamas būdvardis mėlinas, -a ~ mėlynas, -a (moteriškosios g. vns. vardininko taip pat kirčiuojamas pirmasis skiemuo!), dgs. naud. mėlinėm, mėlinom, gal. mėlinus, mėlinas. 2. Aukštesniojo ir aukštėlesniojo laipsnių būdvardžiai tarmėje yra ketvirtosios kirčiuotės. Tos kirčiuotės dažniausiai yra ir būdvardžiai su priesaga -utinis, -utinė: paskutinis, -ė, pirmutinis, -ė, vidutinis, -ė; dgs. naud. paskutiniem, paskutinom (dėl galūnės žr. § 26), gal. paskutinius, paskutinis. 3. Kitaip, negu lk., kirčiuojami atskiri priesagos -inis, -inė būdvardžiai. Pvz., tarmėje pastovų kirtį turi miltinis, -e (: lk. miltinis, -ė, 2), mėšinis, -e (: mėšinis, -ė 2), vuosinis, -e (: uosinis, -ė 2). Dvejopai kirčiuojami aglinis, -e ~ eglinis, -ė, alkšninis, -e, beržinis, -e — antrąja kirčiuote (kaip lk.) ir pastoviu kirčiu (áglinis, -e, alkšninis, -ė, beržinis, -e). SKAITVARDIS 1. Kiekiniai skaitvardžiai Pagrindiniai § 29. Tarmės pagrindiniai kiekiniai skaitvardžiai savo daryba daugiausia nesiskiria nuo tos pat rūšies lk. skaitvardžių. Atskirai ar tam tikrų grupių (sakysim, „11“ — „19“) skaitvardžiai kiek pakitę tiktai fonetiškai, plg.: 1. vienas, viena 2. dù, dvì 3. trìs ~ trỹs 4. keturi, kẽtres < kẽturios 5. piñki ~ penki, piñkes ~ peñkios 6. šeši, šešes ~ šešios 7. saptini < septyni, saptines < septynios 8. aštūmi, aštūmes ~ aštūnios 123 9. devìni ~ devyni, devìnes ~ devýnios 10. dešims, dešimtis 11. venùolka < vienuólika 20. dvìdešims 21. dvìdešims vienas, dvìdešims viena 30. trìzdešims ~ trisdešims 40. kètrezdešims < keturiasdešims 100. šimtas 1000. tūkstūntis ~ tūkstantis. Šalia kiekinių skaitvardžių septìnezdešims „70“, aštuónezdešims „80“…, tūkstūntis šimtas, tūkstantis du šimtai, tūkstantis du šimtai pìnk(e)zdešims… dažnai (ypač vyresniosios kartos tarmės atstovų) ta pačia reikšme sakoma: septìnez dešimtis (< septynios dešimtys), aštuóne² dešimtis…; venùolka šìntu (~ šìntu), dvìlka šìntu, dvìlka šìntu ùi pìnk(e)zdešims… Plg.: màn jau septìnez dešìmtis šeši metai; už kārvi tadaj makėje aštanòika devinòika šìntu; jisai be dvìdešims keturū šìntu neparādoda. § 30. Skaitvardis viēnas13 linksniuojamas kaip a-, o viēna kaip o-kamieniai būdvardžiai (§§ 23, 25). Skaitvardžio dù, dvì kilmininko, naudininko ir įnagininko formos yra tos pačios kaip vyriškajai, taip ir moteriškajai giminei: kilm. dvējì ~ dviejų arba dvìe, naud. ir in. dvìem. Vyriškosios giminės vietininkas dvējūosi|dvējūose ~ dviejuose, il. dvejūosin ~ dviejuosen|dvejūosna(n) ~ dviejuosna(n), moteriškosios giminės viet. dvejōsil|dvejōse ~ dviejose, il. dvejōsin ~ dviejosėn|dvejōsna(n) ~ dviejosna(n) (plg. § 4). Taip pat, kaip dù, dvì, linksniuojami ir abù, abì. Tiktai vardininka ir galininka beturì abùdu, abìdvi — kiti linksniai nevartojami. Skaitvardžio trìs atskiras vyriškosios ir moteriškosios giminės formas turi vietininkas ir iliatyvas: viet. trìjūosi|trìjūose, trìjōsi|trìjōse, il. trìjūosin|trìjūosna(n), trìjōsin|trìjōsna(n). Kitų linksnių formos giminės neskiria: kilm. trìjų ~ trijų, naud. ir in. trìem ~ trim, gal. trìs. Skaitvardžio keturi galūnės yra tos pačios, kaip ir ia-kamienių būdvardžių (pvz., naujas, § 23), o kètrės ~ kètrios — kaip io-kamienių būdvardžių (pvz., nauja, § 25) daugiskaitos formų. Be moteriškosios giminės vardininko formos, balsio u po priebalsio t paprastai neturi ir galininko forma: kètris ~ kètrias. Su moteriškosios giminės galininku yra sutapęs ir vyriškosios giminės galininkas kètris. Tačiau jo galūnė -is tarmėje gali būti fonetiškai atsiradusi kaip iš -is, taip ir iš -ius. Šio linksnio forma kèt(u)ris pasitaiko Čiobiškio, Musninkų apylinkėse ir kitur tarmės ploto rytiniame pakraštyje. Ją taip pat turi ir gretimos rytų aukštaičių tarmės, po suminkštėjusio priebalsio (ar j) išlaikančios sveiką -us (Kurkliai, Lyduokiai, Želva, Molėtai Giedraičiai…). Kaimynai Kaišiadorių apylinkių vidurio aukštaičiai (pvz., Žasliai) šį galininką turi su -is, nors atskirose vietose (pvz., Palomenė) šalia jo dar pasitaiko ir forma su -ius. Galima dar pridėti, kad galūnė -is būdinga ir K. Širvydo raštams, 13 Kaip lk. (plg. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, p. 938), taip ir tarmėje viēnas,-a dar gali būti vartojamas būdvardžio ar vardžio reikšme, pvz.: tikāi viēna ki (= kaip) pirštas; su tuo vaikų dabar viēnas vargas; venēiš metāis būva labai unkštivas pavasaris; jie ki gaidžei viēnas prieš kitų šakinei; mės iš viēna bakana (= kepalo) duonas nevalgėm. 124 plg.: pinkis SP I 25220, septinis SP I 14017 šalia elnius SP I 14126, erszkiečius SP II 16332. Kaip keturi, ketres linksniuojami ir pinki, pinkes; šeši, šešes; septini, septines; aštuoni, aštuones; devini, devines. Skaitvardis dešims nelinksniuojamas. Linksniuojamoji jo forma dešimtis (kiek dažniau vartojama tiktai vyresniosios kartos tarmės atstovų) turi tas pačias galūnes, kaip ir i-kamieniai daiktavardžiai (plg. § 11), tiktai greta daugiskaitos kilmininko dešimčių ~ dešimčių pasitaiko ir dešimtų ~ dešimtų. Skaitvardžiai vienuolka – devinuolka turi vienaskaitos linksnius. Jų galūnės yra tos pačios, kaip ir o-kamienių daiktavardžių (§ 8), tiktai galininkas turi trumpą -a, t. y. sutampa su vardininku. Skaitvardis šimtas linksniuojamas kaip a-kamieniai daiktavardžiai (§ 6), o tūkštūntis daugiausia (o jaunesniosios kartos atstovų visada) — kaip ia-kamieniai daiktavardžiai (§ 7). Senoji karta jį kartais dar vartoja ir su ē-kamienių daiktavardžių galūnėmis, plg.: vns. vard. tūkštūnė ~ tūkstantė, vns. kilm., dgs. vard. tūkštūntes ~ tūkstantēs, dgs. naud. ir įn. tūkštūntiem ~ tūkstantēm. Tokios formos, greičiausiai, yra atsiradusios vietoj senesnių moteriškosios giminės i-kamienių formų (plg. moteriškosios giminės i-kamienių daiktavardžių perėjimą į ē-kamienius — § 12). Sudurtiniai skaitvardžiai dvidešims — devineždesims nelinksniuojami. Samplaikinių skaitvardžių (sudarytų iš kelių žodžių) linksniuojami visi žodžiai, pvz.: vard. dū tūktūnčiį irįs šimtąjį devini, kilm. dvėjų tūktūnčių trijų šimtų devinių ir t. t. Dauginiai § 31. Pirmiausia minėtini tokios pačios darybos dauginiai skaitvardžiai, kaip ir 1k.: veneri ~ vieneri, vieneres ~ vienerios; abejì, abejes ~ abėjos; dvėji, dvėjes ~ dvėjos; frėji, frėjes ~ frėjos; ketveri, ketveres ~ ketverios; pinkeri, pinkeres ~ pinkerios... devineri ~ devyneri, devineres ~ devynerios. Su priesaga -er- kartais sakoma ir dvėjeri, dvėjeres ~ dvėjerios; frėjeri, frėjeres ~ frėjerios. Greta dauginių skaitvardžių, turinčių priesagą -er-, tarmėje dar vartojami tos pačios reikšmės skaitvardžiai su priesaga -el-: veneli ~ vienelė, vienelės ~ vienelios, pinkeli, pinkelės ~ penkelios; šešeli, šešelės ~ šešelios; septineli < septyneli, septineles < septynelios; aštaneli ~ aštuoneli, aštaneles ~ aštuonelios; devineli ~ devyneli, devineles ~ devynelios. Šalia moteriškosios giminės vardininko formų vieneres, vieneles, galininko vieneris ~ vienerias, vienelis ~ vienelias dar pasitaiko formos su šakniniu -e-: vard. vėneres ~ vėnerios, vėnelės ~ vėnelios, gal. vėneris ~ vėnerias, vėnelis ~ vėnelias. Pastarosios, greičiausiai, atsiradusios pagal dvėjes ar dvėj eres, kė tveres (vard.); dvėjeris ~ dvėjerias, kė tveris ~ kė tverias (gal.). Dauginiai skaitvardžiai vartojami su daugiskaitiniais daiktavardžiais, pvz.: dvėjes (dvėjeres, dvėjeles) dūris, kė tveres šākes, devineri (devineli) mētai. Linksniuojami dauginiai skaitvardžiai kaip pagrindinis skaitvardis keturi, ketres (§ 30). Vyriškosios giminės galininko galūnė daugiausia yra -is (dvėjis, frėjis), tik arčiau rytinės tarmės ribos pasitaiko ir -us (dvėjus, frėjus). Šalia moteriškosios 125 giminės dauginio skaitvardžio frėjes naudininko ir įnagininko formos trėjom kartais sakoma ir trijom, pvz.: frijom pirštinem neustėks šūlu; su frijom kėlnem. Pastaroji forma, greičiausiai, yra kontaminacinis perdirbinys iš frėjom ir frīm. Kuopiniai § 32. Tarmės kuopinių skaitvardžių daryba tokia pati, kaip lk.: dvėjetas, trėj etas, kėivertas, piñketas ~ peñketas, devinetas ~ devýnetas. Šios rūšies skaitvardžiai gali būti vartojami ir su vyriškosios ir su moteriškosios giminės daiktavardžiais, pvz.: frėjetas arklių, kėivertas paršu; piñketas kárvu, šéšetas kañlu. Kuopiniai skaitvardžiai turi vienaskaitos linksnius. Jų galūnės daugiausia tos pačios, kaip ir a-kamienių daiktavardžių (§ 6), tiktai vardininkas ir galininkas kartais gali turėti dar ir galūnę -a, pvz.: piñketa paršu laksta, trėjeta kárviu ganasi; kėiverta arklių pardavė, aštíone ta vištu lápe nuneše. Šios formos (kaip ir vienuolika — devyniolika) laikytinos bevardės giminės vardininko-galininko liekanomis. Trupmeniniai § 33. Tokio tipo trupmeniniai skaitvardžiai, kaip lk. viena trečioji, trys aštuntosios, tarmėje nevartojami; vietoj jų sakoma: (vienas) trėčdalis, (vienas) kėvirtadalis, dù piñktadalii ~ dù penktadaliai, tris aštuntadalii ~ trýs aštuntadaliai ir t. t. Šios rūšies skaitvardžiai turi tiktai vyriškosios giminės formas; jų sudurtiniai sandai trėčdalis, ketvirtadalis ir kt. linksniuojami kaip ia-kamieniai daiktavardžiai (§ 7). Trupmeninio skaitvardžio reikšme vartojamas ir žodis pusė ~ pusė (linksniuojamas kaip ē-kamieniai daiktavardžiai, § 10). Skaitvardžiai pusúitra ~ pusáitro, puštrėčė ~ pustrėčio, puškėtv irta ~ pusketvirto... yra kaitomi giminėmis, bet nelinksniuojami; jų vartojamos tik kilmininko formos, pvz.: puštrėčė maiša ~ pustrėčio maišo, puštrėčės luntós ~ pustrėčios lentós. 2. Kelintiniai skaitvardžiai § 34. Tarmės kelintinių skaitvardžių daryba iš esmės nesiskiria nuo lk., plg.: pirmas, -à; úntras, -à ~ añtras, -à; trėčis, -ė ~ trėčias, -ià; ketvirtas, -à; devintas, -à; dešimtas, -à; dvidešimtas, -à; dvidešim(s) pirmas, -à. Tiktai kelintiniai skaitvardžiai nuo „11“ iki „19“ tarmėje gali turėti dvejopas formas — šalia veniúoiktas, -a, dvìlktas, -a vyresniosios kartos tarmės atstovų gana dažnai dar yra vartojama ir venalikis, -e ~ vienuolikìs, -ė, dvìlikis, -e ~ dvylikis, -ė ir t. t. § 35. Skaitvardžio pirmas linksniai turi tas pačias galūnes, kaip a-kamieniai, o pirmà — kaip o-kamieniai būdvardžiai (§§ 23, 25). Taip pat linksniuojami ir kiti a-, o-kamieniai kelintiniai skaitvardžiai. Skaitvardžiai trėčis, venalikis, dvìlikis... linksniuojami kaip ia-kamieniai (§ 23), trėčė — kaip io-kamieniai (§ 25) ir venalike, dvìlike — kaip ē-kamieniai (§ 26) būdvardžiai. Kaip tam tikri ia-kamieniai būdvardžiai, taip ir skaitvardžiai venalikis, dvìlikis ir kt. šalia vns. naudininko būdvardinės galūnės (venalikem ~ vienuolikìam, dvìlikem ~ dvylìkiam) kartais turi ir daiktavardinę (venalikìi ~ vienuolikìui, dvìlikìi ~ dvylìkiui). 126 Kelintinių samplaikinių skaitvardžių linksniuojamas tik paskutinis žodis, pvz.: vns. vard. tūkstantis devyni šimtai penktas, kilm. tūkstantis devyni šimtai penkta... dgs. vard. tūkstantis devyni šimtai keturelikį metai, įn. tūkstantis devyni šimtai keturelikiais metais. 3. Kirčiavimas § 36. Svarbesnės tarmės skaitvardžių kirčiavimo skirtybės nuo lk. yra tokios: a) Kiekinų pagrindinių: 1. Ritmiškai skaičiuojant, skaitvardžių „4“ — „6“ gali būti kirčiuojamas pirmasis skiemuo: keturi, piñki, šeši. 2. Skaitvardžio viena vns. naudininko forma kirtį turi galūnėje: venái ~ vienái (plg. § 28a). 3. Skaitvardžio trìs naudininko ir įnagininko formų priegaidė yra tvirtagradė: trīm (plg. § 17,3). 4. Skaitvardžio dešimtis atskirų linksnių formos greta galūninio kirčio kartais (rečiau) gali turėti ir šakninį, pvz.: vns. vard. dešimtis || dešimtis, kilm. dešimties || dešimties. 5. Skaitvardžio šimtas daugiskaitos formos kirtį turi šaknyje, jeigu jos eina po kito skaitvardžio, pvz.: dù šimtai, dvìlika šimtų ~ dvyl(i)ka šimtų, trīm šimtam, dvìem šimtais, bet: šimtai jų tinai skraida; tų jų šimtais nepapirksi. b) Dauginų: Greta galūnėje kirčiuojamų vardininko formų septneri, septnelì, aštaneri, aštanelì, devineri, devinelì vartojamos formos, turinčios kirtį priesagoje: septýneri, septýnelì, aštuoneri, aštuonelì, devyneri, devynelì. Formos su šiuo kirčiu atsiradusios pagal septynì, aštuoni, devìni, kur kirtis iš trumpos galūnės atitrauktas dėsningai. c) Kelintinių: 1. pirmas, -à vns. įnagininko ir dgs. galininko formų dažniausiai kirčiuojama galūnė: pirmù, pirmąĩ; pirmùs, pirmàs. Tų formų galūnė pradėta kirčiuoti dėl kitų kelintinių skaitvardžių analogijos, pvz., ùntras, -à ~ àntras, -à — vns. įn. untrù, untrąĩ; dgs. gal. untrùs, untràs. Moteriškosios giminės skaitvardžių pirmà — dešimtà, dvidešimtà — devinezdešimtà vns. naudininkas kirtį turi galūnėje, pvz.: pirmái, ketvirtái, dvidešimtái..., kaip ir o-kamienių būdvardžių tas pats linksnis (§ 28 a). 2. venalikis, -e — devinelikis, -e ~ devyniolikis, -ė kirčiuojami antrąja kirčiuote (venuolktas, -a... turi pastovų kirtį, kaip lk.). ĮVARDIS 1. Bendrosios pastabos § 37. Daugumas tarmės įvardžių yra tie patys, kaip ir lk., tik kai kurie kiek pakitę fonetiškai, morfologiškai, atskirų įvardžių pakitusi reikšmė, vienas kitas yra patekęs iš slavų kalbų. Pvz.: 1. Asmeniniai: aš, tū, jisai14 || ăns „jis“, anà „ji“, mẽs, jūs ~ jũs, jiẽ || àne ~ ãnie, jós || ãnas ~ ãnos. 14 Trumpoji forma jis visiškai nevartojama. Su dalelyte -ai, kuri savo pažymimąją, tvirtinamąją reikšmę tarmėje yra praradusi, vartojami ir atskiri kiti įvardžiai (plg. toliau). 127 2. Sangražinis savi ~ savę. 3. Savybiniai: màna ~ màno, tàva ~ tàvo, sàva ~ sàvo. 4. Parodomieji: anàs, anõjį < anõjį15 „ana“, šitas, šitai ~ šitoj „šita“, tàs || tasai, tõj „ta“, tõks || taksai ~ toksai, tõke ~ tokią, šitaks ~ šitoks || šitaksai ~ šitoksai, šitake ~ šitokia, tas pãc ~ tas pats, tõj pati, pãc tas, pati tõj, tõks pãc, taksai pãf, tõke pati (pãt). 5. Klausiamieji-santykiniai: kàs, kõks || kaksai ~ koksai, kõke, katràs, katrõj, kuris, kurõj (retas), keli, -es ~ -ios, kelintas, -à, keleri, -es, kanõ „kieno“. 6. Neapibrėžiamieji: kàs, kõks || kaksai, kõke, katràs, -õj, keli, -es, kelõlika < keliõlika, keletas, bet kàs, bet kõks || bet kaksai, bet kõke, bet katràs, bet katrõj, katràs-ne-katras, katrõj-ne-katrõj, kai kàs, kažna kàs, kažna katràs, kažna kõks (kaksai), šis tàs, šõks tõks || šeksai taksai ~ šioksai toksai, šõke, tõke, kitas, kitai ~ kitoj, kas kita, vienas kitas, viena kita, kitõks, -e, kitõniškas, -a, visas, -à, viskàs, visõks, -e, niẽkas, ni joks, -e „nė joks, -ia“, ni kõks (kaksai), -e „nė koks, -ia“. Vietoj kiekvienas, -a daugiausia vartojami slaviškos kilmės įvardžiai kõžnas, -a, žėdnas, -a. 7. Pažymimasis pãc, pati. 2. Linksniavimas Negimininiai įvardžiai § 38. àš, tù; savi. Vienaskaita Daugiskaita V. àš, tù mẽs, jūs K. manì, tavì, savì mūsų, jūsų N. mãn, tàu, sáu mùm, jùm G. manì, tavì, savì mumìs, jumìs Įn. manìm, tavìm, savìm mùm, jùm Vt. manì, tavì, savì mumìsi|mumìse; jumìsi|jumìse Be trumpesnių formų àš, tù, vns. vardininkas kartais dar turi ilgesnes: ãšen, ãšenai; tùjen, tùjenai. Jas daugiausia vartoja tik vyresnioji karta. Vns. kilmininko ir galininko formos tarmėje daugiausia yra vienodos: manì ~ manę, tavì ~ tavę, savì ~ savę. Šalia manì, tavì, savì retkarčiais pasitaiko vns. galininko formos manì, tavì, savì. Jos gali būti senesniųjų formų manė, tavė, savė liekanos (tarmėje -ė > -i), tačiau šių įvardžių vns. galininkas su -i pasitaiko ir tose rytinėse lietuvių tarmėse, kurios išlaiko sveiką senąjį -ė (pvz., apie Tverečių), taip pat tarmėse, kuriose senovinis -en > -e (Palomenė, Žasliai ir kitur). Dėl to vns. galininko formų su -i kilmė yra neaiški16. Dgs. kilmininkas daugiausia yra mūsu ~ mūsų, jūsų ~ jūsų (šios formos vartojamos ir kaip savybiniai įvardžiai). Kartais dar pasitaiko vns. kilmininko pavyzdžiu 15 Atskirų moteriškosios giminės įvardžių paprastosios vns. vardininko ir įnagininko formos yra pakeistos sutrumpėjusiomis įvardžiuotinėmis formomis (apie jas plačiau žr. „Lietuvos TSR MA Darbai“, serija A, 2(7), 1959, p. 195 tt.). Šalia paprastųjų sutrumpėjusias įvardžiuotines formas kartais turi ir vyriškosios giminės dgs. vardininkas, pvz.: anieĮ, kairieĮ, šitieĮ, tieĮ. Tačiau šios formos pasitaiko ne visame tarmės plote – jos daugiausia vartojamos tiktai Čiobiškio ir Musninkų apylinkėse. 16 Plg. J. Otrębski, Gramatyka języka litewskiego, t. 3, Warszawa, 1956, p. 137; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, p. 299. 128 padarytos formos mumì ~ mumė, jumì ~ jumė (plg.: jisai mumì nepràšė; iš jumì atėję un mumis „iš jūsų atėjo pas mus“). Kaip dgs. naudininkas, dažniausiai toks pat yra ir dgs. įnagininkas (plg.: neik su mùm; su jùm nėr kȯ šnekėt). Rečiau pasitaiko dgs. įnagininkas mumìm, jumìm (plg.: su mumìm anà nėšneka; àš su jumìm nòru važiuòti). Dgs. galininkas dažniausiai yra mumìs, jumìs; retesnės galininko formos mumì, jumì. § 39. Kiti negimininiai įvardžiai turi tik vienaskaitą. Jų galūnės daugiausia tos pačios, kaip ir atitinkamų lk. įvardžių, tiktai atskirų linksnių kiek skiriasi fonetiškai, plg.: V. kàs, niẽkas, šìs tàs K. kȯ, niẽka, šȯ tȯ N. kám, niẽkam, šám tám G. kù, niẽku, šì tù Įn. kuõ || kuõm, niẽku, šuõ tuõ || šuõm tuõm Kilmininkas dar turi klausiamąją, santykinę ir nežymimąją reikšmę vartojamą formą kanõ, pvz.: kanõ šitai kepùrė? kanõ padėta, tas jį pasiims; nemètik akmenų — da kanõ lùngu išmuši. Forma kanõ, greičiausiai, atsiradusi iš kenõ < kienõ, t. y. iš įvardžio kienas (dabar pasitaikančio tik rytinėse lietuvių tarmėse, pvz., Lazūnuose, Gervėčiuose, Zieteloje) vns. kilmininko. Šalia galininko šì tù pasitaiko ir šù tù (plg.: dàve šù tù pasògas), kur šù, matyt, atsirado pagal antrąjį sandą (tù). Vns. įnagininkas kuõm (< kuomi), šuõm tuõm (< šiuomi tuomi), kaip ir giminių įvardžių to linksnio formos su -m, daugiau vartojamos vyresniosios kartos atstovų. Vietininko formas pavaduoja prieveiksmiai: kur̃, niẽkur, šì tì „šen ten“. Įvardis kelõlka linksniuojamas kaip skaitvardis veniõlka (§ 30). Gimininiai įvardžiai a kamienas § 40. a-kamienių įvardžių, pvz.: anàs, šìtas, vìsas, daugelis linksnių galūnių yra tos pačios, kaip ir a-kamienių būdvardžių (§ 23); skiriasi tik vienu kitu atveju. Kai kurių įvardžių vns. įnagininkas turi trejopas galūnes: -u, -uo ir -uom, plg.: anù, anuõ, anuõm; katrù, katruõ, katruõm; šitù, šituõ, šituõm. Senesniąsias galūnes -uo arba -uom (< -uomi) turi dar tàs: tuõ, tuõm. Dažniausiai vartojamos šių įvardžių formos su -uo; su -uom labiau yra būdingos vyresniosios kartos atstovams, o su -u visiškai retai bepasitaiko. Kitų a-kamienių įvardžių vns. įnagininko galūnė visada yra -u (< -uo), pvz.: kitù, kitõnišku, kõžnu, kelintù, visù. Įvardžiai anàs, katràs, šìtas, tàs turi senesniąsias dgs. vardininko ir galininko galūnes: vard. aniẽ, katriẽ, šitiẽ, tiẽ; gal. anuõs, katruõs, šituõs, tuõs. Kitų a-kamienių įvardžių šių linksnių galūnės yra sutrumpėjusios: vard. kiti, kitõniški, kõžni, kelintì; gal. kitùs, kitõniškus, kõžnus, kelintùs. 9. Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai 129 ia kamienas § 41. ia-kamieniai įvardžiai, pvz.: jisai, kòks (kaksai), linksniuojami panašiai kaip ir to pat kamieno būdvardžiai (§ 23). Tiktai šie įvardžiai beveik visada turi išlaikę senesniąsias vns. įnagininko, dgs. vardininko ir galininko galūnes, pvz.: vns. in. juõ || juõm, kakuõ || kakuõm, dgs. vard. jiẽ, kakìẽ, dgs. gal. juõs, kakuõs. Šalia asmeninio įvardžio vns. vardininko formos jisai ta pačia reikšme labai dažnai vartojamas įvardis áns (< ánas), o greta dgs. vardininko jiẽ — ãne ~ ãnie arba (rečiau) ãnis ~ ãnys. Įvardžiai keli, keleri turi tik daugiskaitos linksnius, kurių galūnės visiškai tos pat, kaip ir būdvardžio naujas galūnės (§ 23). Nuo kitų ia-kamienių savo linksniavimu kiek skiriasi įvardis pàč ~ pàts. Atskiri šio įvardžio linksniai turi išlaikytas i-kamienių galūnes, plg.: vns. kilm. patìẽs, gal. pàti ~ pàtį, dgs. vard. pàtis ~ pàtys. Kitų linksnių galūnės yra ia-kamienių. Šio kamieno galūnė dažnai turi ir vns. kilmininkas: pàče ~ pàčio. Šalia vns. galininko pàti kartais pasitaiko ir pàči (plg.: pàči didžiausi darbų padarèm; jisai un pàči karàli būva nuvėjis „jis pas patį karalių buvo nuėjęs“). Šios formos č yra atsiradus pagal kitus linksnius, dėsningai turinčius afrikatą č. Įvardžio pàc vns. įnagininko ir dgs. galininko galūnės yra sutrumpėjusios: vns. in. pàčiu, dgs. gal. pàčius || pàčis ~ pàčiùs. o kamienas § 42. Daugumas o-kamienių įvardžių turi tas pačias galūnes, kaip ir šio kamieno būdvardžiai (§ 25). Kai kurių įvardžių vietoj vns. vardininko paprastųjų formų, kaip jau minėta (plg. 15-ta išnaša), dažniausiai vartojamos sutrumpėjusios įvardžiuotinės formos (pvz.: andì, katròi, šitai...). Vns. įnagininkas visada turi ilgesniąsias (įvardžiuotines) galūnes, pvz.: anújį ~ anąjį || anó, šitùjį ~ šitáj || šitąj, visài. Įvardžiai anà, katrà, šità šalia dgs. galininko formų su -as ~ -as turi dar formas su -uos: anuõs, katrõs, šitõs. Įvardžio tà vartojama tiktai forma tuõs. Dgs. galininkas su -uos yra atsiradęs pagal vyriškosios giminės (a-, ia-kamienės) formas. io kamienas § 43. io-kamienių įvardžių galūnės yra tos pačios, kaip ir o-kamienių, tiktai eidamos po suminkštėjusių priebalsių daugiau yra pakitusios fonetiškai, pvz.: vns. gal. pàči (< pàčiu) ~ pàčia, šitaki ~ šitokia, vns. in. kakúi ~ kokiáj || kakì, pàčì „pačia“, dgs. gal. pàčis ~ pàčias, šitakis ~ šitokias. Vietoj 1k. dgs. galininko formų jàs, kòkias, kuriàs, šiàs, tòkias tarmėje visada vartojama juõs, kakùõs, kuriõs, šiõs, takùõs. Vietoj 1k. vns. vardininko formos ji tarmėje, galima sakyti, visada vartojama anà, o šalia dgs. vardininko jõs — labai dažnai ir ãnas ~ ãnos. Įvardžiai kėlės ~ kėlios, kėleres ~ kėlerios turi tik daugiskaitos linksnius. 130 3. Kirčiavimas § 44. Svarbesnieji tarmės įvardžių kirčiavimo skirtumai nuo lk. yra tokie: a) Įvardis šitas, šitai kirčiuojamas taip pat, kaip kitas, -a (kitai), visas, -a, t. y. kaip ketvirtosios kirčiuotės dviskiemeniai būdvardžiai (geras, -a). b) Įvardžiai kóks (kaksai), kóke ~ kokia, šóks (šeksai), šóke ~ šiokia, tóks (taksai), tóke ~ tokià yra galūninio kirčiavimo (kirti šaknyje turi tik vns. vard. kóks, šóks, tóks, dgs. vard. kók es || kakós, šók es, tók es || takós). c) Nepastovų kirtį turinčių įvardžių moteriškosios giminės vns. naudininko formos visada kirčiuojamos galūnėje, pvz.: kelintái, pačiái (plg. būdvardžių kirčiavimą, § 28). VEIKSMAŽODIS 1. Bendrosios pastabos Nuosakos, laikai, skaičiai, asmenys. § 45. Veiksmažodžių yra keturios nuosakos: tiesioginė, tariamoji, liepiamoji ir leidžiamoji. Tiesioginė nuosaka turi keturis laikus: esamąjį, būtąjį kartinį, būtąjį dažninį ir būsimąjį. Veiksmažodžių skaičiai yra du: vienaskaita ir daugiskaita; dviskaitos nėra. Visų nuosakų ir laikų dgs. 1 asmens formos tarmėje paprastai baigiasi -m, o 2 asmens -i. Šiose formose po -m ir -i balsis -e- ~ -ė- išlaikytas tik prieš sangrąžos dalelytę, pvz.: nėšame ~ nėšamės, nėšate ~ nėšatės. Dėl būsimojo laiko dgs. 1 ir 2 asm. -e plg. § 55. Vienaskaitos ir daugiskaitos trečiasis asmuo visada turi vienodas formas. Atskirų veiksmažodžių vartojama tik 3 asmens forma. Tai vadinamieji beasmeniai veiksmažodžiai, pvz.: sópa, sapėja ~ sopėjo, sapėdava, sapės, sapėtu; šėkasi, šėkesi ~ šėkėsi...; tóptelaje ~ tóptelėjo. Tačiau tam tikruose posakiuose pasitaiko ir šių veiksmažodžių liepiamosios nuosakos 2 asmuo, pvz.: įir uñs isapėk tu mán teip „ir įsisopėk tu man taip“; įir pašnik tu mán teip gražei. Sangrąžiniai veiksmažodžiai. § 46. Veiksmažodžiai be priešdėlių sangrąžos dalelytę -s(i) visada turi žodžio gale. Sveiką ją (-si) dažniau išlaiko tiktai esamojo, būtojo kartinio, būtojo dažninio laiko ir tariamosios nuosakos 3 asmuo, pvz.: mátasi ~ mátosi, nėšasi, praūšisi ~ praūšiasi, šlūjosi ~ šlūojasi; mátėsi ~ mátėsi, nėšėsi ~ nėšėsi, praūšesi ~ praūšėsi, šlávėsi ~ šlávėsi; matídavasi ~ matýdavosi, nėždavasi ~ nėšdavosi, praūždavasi ~ praūsdavosi, šlūdavasi ~ šlūodavosi; matítusi ~ matýtusi, nėštusi, praūstusi, šlūotusi. Tačiau šios formos taip pat neretai vartojamos ir be -i. Tada sutrumpėjusios sangrąžos dalelytės -s daugiausia išlieka minkštas, pvz.: mátas, nėšas, praūšis; mátės, nėšės, praūšes; matídavas, nėždavas, praūzdavas; matítus, nėštus, praūštus (tiesa, pasakoma ir mátas, nėšas...). Kitų formų galūnėje sangrąžos dalelytė visada yra sutrumpėjusi, pvz.: matýtis ~ matýtis, nėštis, praūštis (-s minkštumas nelabai ryškus); nešuos, nešies, nėšames ~ nėšames, nėšates ~ nėšates; nešaus, nešies nėšemes ~ nėšėmes, nėšetes ~ nėšėtes; nėždavaus, nėždavais...; nešuos, nešies...; nėškis, nėškimes ~ nėškimes; nėštums. Priešdėlinių veiksmažodžių sangrąžos dalelytė visada yra tarp priešdėlio ir šaknies. Nesutrumpėjusi ji (-si-) išlieka šiais atvejais: 1) būdama kirčiuota, pvz.: apsiėme ~ apsiėmė, nusiprause ~ nusiprausė, pašsivėžė, pasisukem ~ pasisukeme, pasisukėt ~ pasisukėte; 131 2) būdama prieš šaknį, prasidedančią priebalsiais s, š, z, ž, o taip pat dažniau ir č, dž, pvz.: pasišveikinti, peršisverti; apsisvārinti, peršisālditi ~ peršisaldyti; pasižulinti, unsizuršt „įsiziursti“; apsižėrkti, susižinoti; nusičiaudėt ~ nusičiaudėti, susičėupk; apsidžiaūks, pasidžiaūt (rečiau: suščėupk ~ susičiaupk, paždžiaūt ~ pasidžiauti); 3) būdama po priešdėlių iš- ~ iš-, už-, o labai dažnai ir po at-, pvz.: išsidilinti ~ išsidilinti, išsimāudīt ~ išsimāudyti, išsivaikščėt ~ išsivaikščioti; usidėkīt ~ užsidėgti, usinarēt ~ užsinorėti, usiprašīt ~ užsiprašyti; acidūsa ~ atsidūso, acikōsēi ~ atsikōsēti, acimīnīt ~ atsimīnīti (rečiau: acadūsa, ackōsēt, acimīnīt). Kitais atvejais po priešdėlio sangrąžos dalelytė daugiausia yra sutrumpėjusi: -si- > -s- (prieš skardųjį priebalsį -z-), pvz.: abždėgīnīt < apsidėginti, apšvilkt < apsivilkti, nusprāušīt < nusipraūšti, pastaisīt < pasitaisīti, parsvarīt < parsivarīti, peršnešt < persinešti, suždēt < susidėti. Šių veiksmažodžių formos su nesutrumpėjusia sangrąžos dalelyte (apsidėgint, apsivilkti…) pasitaiko rečiau. Bendratis. § 47. Tarmėje daugiausia vartojama sutrumpėjusi forma, turinti gale minkštą -t, pvz.: ait ~ eiti, būt ~ būti, matīt ~ matyti, narēt ~ norėti, sūkt, važiuot. Ilgesnės bendraties formos su galiniu -i ar -e ~ -ie pasitaiko retai, pvz.: gáuti, gáute. Vyresniosios kartos atstovai, be minėtų formų, kartais dar vartoja bendratį su dalelyte -nai, pvz.: aitēnai ~ eitienai, dirptēnai ~ dirbtienai, narētenai ~ norētienai, važiuotenai. Sangrąžinių veiksmažodžių bendratis visada baigiasi -tis, pvz.: nēštis, pīrktis, sūktis, vītis ~ vītis. Siekinys. § 48. Kai kurioms kitoms rytų aukštaičių tarmėms taip būdingas siekinys aprašomojoje tarmėje, galima sakyti, nepasitaiko – girdėtas tik vienas pavyzdys: mēs būdavo vagātu važiuojim ~ mēs būdavo uogautų važiuojame (Jačionys, Pabaisko apyl.). Vietoj jo vartojama bendratis, pvz.: visi išējē (~ išėjo) rūgų pjaūt; jisai važiuoji (~ važiuoja) šiena vėšt. 2. Asmenavimas Tiesioginė nuosaka Esamasis laikas § 49. Esamojo laiko formas pagal kamiengalio balsį galima suskirstyti į keturias grupes: a-kamienes, ia-kamienes, i-kamienes ir o-kamienes. Asmenų galūnės yra tos pačios, kaip ir lk. esamojo laiko formų; tarmėje kai kurios jų yra pakitusios tik fonetiškai, plg.: Vienaskaita Daugiskaita a kamienas 1. sukù, sukúos sūkam, sūkamės 2. sukì, sukìes sūkāt, sūkates sūka, sūkas(i) ia kamienas 1. kelù, kelìos kēlim, kēlimes 2. kelì, kelìes kēlit, kēlites 3. kēli, kēlis(i) 132 i kamienas 1. turì, turìos                                                        tùrim, tùrimes 2. turì, turìes                                                        tùrit, tùrites 3. tùri, tùris(i) o kamienas 1. rõdau, rõdaus                                                        rõdam, rõdames 2. rõdai, rõdais                                                        rõdat, rõdates 3. rõda, rõdas(i) § 50. Tarmės esamojo laiko kamienų daryba iš esmės nesiskiria nuo lk. Minėtinas tiktai vienas kitas dalykas. a) Veiksmažodžio bū̃t ~ būti vartojama bent po kelias kiekvieno asmens formas, būtent: vns. 1 asm. būnu, asù, asmù, 2 asm. būni, asi, 3 asm. būna, būsta, įir(a), ästi; dgs. 1 asm. būnam, äsam, 2 asm. būnat, äsat. Tiesa, tos formos kartais kiek skiriasi savo vartosena: formomis asù, asmù, asi, įir(a), ästi, äsam, äsat reiškiamas asmens buvimas kalbamuoju momentu, o formomis būnu, būni, būna, būsta, būnam, būnat — dažniausiai griežtai neapibrėžtu laiku. Formos su šaknimi as- ~ es- yra atematinio asmenavimo liekanos. Tačiau tik vns. 2 asm. (asi ~ esi) ir 3 asm. (ästi ~ ėsti) turi išlaikytas to asmenavimo galūnes. Kitų asmenų formos yra kontaminacinės, gavusios tematinio (a-kamienių) veiksmažodžių galūnes17. b) Tarmės ia-kamienių veiksmažodžių formos yra visiškai sutapusios su i-kamienėmis. To sutapimo priežastis — kamiengalio a (po suminkštinto priebalsio) išvirtimas i. Taigi formos kėli, kėlisi; kėlim, kėlimes; kėlīt, kėlites yra fonetiškai išriedėjusios iš kėlia, kėliasi; kėliame, kėliamės; kėliate, kėliatės. Tarmėje ia-kamienės yra ir veiksmažodžių girdė̃t, lidė̃t ~ lydėti, sedė̃t ~ sėdėti, židė̃t ~ žydėti esamojo laiko formos; tai rodo tų formų turima afrikata: 3 asm. giřdži(si), lidži, sėdži, židži, dgs. 1 asm. giřdžim, lidžim, sėdžim, židžim, 2 asm. giřdžit, lidžit, sėdžit, židžit. Tiktai keletą kartų girdėta esamojo laiko 3 asm. forma rõdze(s) ~ rõdžia(s) „rodo(si)“ (rõdze neteisingas knigas Juknonys, Čiobiškio apyl.; rõdžes, neprisimenų takų Leščūnai, Gelvonų apyl.). c) Veiksmažodžių su priesaga -aut esamojo laiko kamiengalio priebalsis gali būti j arba n, pvz.: abaláut ~ obuoliáuti — abaláuju, vns. 2 ir 3 asm. abaláuji, abaláujim, abaláujit || abaláunu, abaláuni, abaláuna, abaláunam, abaláunat; badáut — badáuju, vns. 2 ir 3 asm. badáuji… || badáunu, badáuni, badáuna…; dūsaut ~ dūsauti — dūsauju, vns. 2 ir 3 asm. dūsauji… || dūsaunu, dūsauni, dūsauna…; mainikáut — mainikáuju, vns. 2 ir 3 asm. mainikáuji… || mainikáunu, mainikáuni, mainikáuna…; pašaráut — pašaráuju, vns. 2 ir 3 asm. pašaráuji… || pašaráunu, pašaráuni, pašaráuna…; svačáut ~ svočiáuti — svačáuju, vns. 2 ir 3 asm. svačáuji… || svačáunu, svačáuni, svačáuna. 17 Atematinio asmenavimo liekanų tarmėje labai maža. Be veiksmažodžio būti formų, dažnai dar yra vartojamas tiktai 3 asm. niešti ~ niežti. 133 Kiek dažnesnės, rodos, yra formos su kamiengalio priebalsiu j. Tačiau atskirų veiksmažodžių labiau linkstama vartoti (bent atskirose tarmės ploto vietose) esamąjį laiką ir su priebalsiu n, pvz.: gribáuti ~ grybáuti — gribáunu, gribáuni, gribáuna; vagáuti ~ vogáuti — vagáunu, vagáuni, vagáuna; žuváuti — žuváunu, žuváuni, žuváuna (Kuliškiai, Pabaisko apyl.). Kamiengalyje j daugiausia turi tie esamojo laiko veiksmažodžiai, kurių prieš priešsagos dvibalsį au yra priebalsis n, pvz.: bernàuti — bernáuju, bernáuji (vns. 2 ir 3 asm.), bernáujim, bernáujit; šenáuti ~ šienáuti — šenáuju, šenáuji, šenáujim, šenáujit; tingináuti ~ tinginiauti — tingináuju, tingináuji, tingináujim, tingináujit. Pirminių veiksmažodžių su šaknies dvibalsiu au (be priebalsio prieš bendraties galūnę) esamojo laiko kamiengalis visada turi n, pvz.: bláuti — bláunu, bláuni, bláuna; grãuti — grãunu, grãuni, grãuna; pláuti — pláunu, pláuni, pláuna; ráuti — ráunu, ráuni, ráuna. d) Gretimines esamojo laiko formas turi pirminiai veiksmažodžiai su šaknies balsiu ū (be priebalsio prieš bendraties galūnę). Tų veiksmažodžių esamojo laiko kamiengalyje gali būti priebalsiai st, n, v, pvz.: džūti ~ džūti — džūsta, džūna, džūva; grūti ~ griūti — grūsta, grūna, grūva; kliūti ~ kliūti — klūsta, klūna, klūva; pūti ~ pūti — pūsta, pūna, pūva; žūti ~ žūti „gala gauti; dingti, prapulti; žvejoti, žuvauti“ — žūsta, žūna, žūva. Dažniausiai vartojamos formos su -st-, rečiausiai — su -v-. Pirminiai veiksmažodžiai su šakniniu u kartais turi dvejopas esamojo laiko formas: su priešaga -st- ir su intarpu -n- (prieš b, p — -m-), pvz.: blùkti — blùksta, blùnka; dùpti ~ dùbti — dùpsta, dùmba; klùpti — klùpsta, klùmpa; kūrti ~ kiùrti — kūrsta, kūrna < *kiùrna; smùkti — smùksta, smùnka. Abi formos yra beveik vienodo dažnumo. Bendratis dùkti ~ dùkti, rùkti ~ rùgti, slùkti ~ slùgti kartais tariamos ir su trumpu u: dùkti, rùkti, slùkti. Tų veiksmažodžių esamasis laikas šalia formų su priešaga -st- (dùksta, rùksta, slùksta) rečiau turi ir formas su intarpu -n- (dùnka, rùnka, slùnka). Dvejopas esamojo laiko formas — su priešaga -st- ir intarpu -n- — kartais turi ir atskiri veiksmažodžiai su kitais šaknies balsiais (a, e, i), pvz.: nukáp­ti ~ nuká­bti — nukápsta, nukámba; šlápti — (pa)šlápsta, šlám­pa; glėpti ~ glébti — (su)glėpsta, (su)glémba; (pra)šmékti ~ (pra)smégti — (pra)šméksta, (pra)smén­ga; drìpti ~ drìbti — (su)drìpsta, (su)drìmba; (ab)gìšti ~ (ap)gìžti — (ab)gìšta, (ab)gìnža; ìrti ~ irti — ìrsta, ìrna (< *ìrna) || ìra ~ ýra; lìpti „klijuotis“ — lìpsta, lìm­pa; plìkti — plìksta, plìnka; vi̇sti || vi̇st ~ vísti — vísta, vín­ta; žìlti — žìlsta, žìlna < *žìžla Vienų veiksmažodžių (nukáp­ti, šlápti, glėpti, šmékti, drìpti, lìpti) dažnesnė yra forma su intarpu -n-, kitų (ìrti, plìkti, vi̇sti, žìlti) — abi formos vienodo dažnumo. Veiksmažodžio gìšti dažniau vartojama pirmoji forma. e) Dvejopas esamojo laiko formas kartais turi veiksmažodis šùlti ~ siùlyti: šùliju, šùliji (vns. 2 ir 3 asm.), šùlijim, šùlijit ir šùlau, šùlai, šùla, šùlam, šùlat. Dažnesnės ir senesnės (vartojamos vyresniosios kartos) yra pirmosios, t. y. formos su priešaga -ij-. Veiksmažodžio pelėti ~ pelėti vartojamos 3 asmens formos pelėji ir pėli; klajė ~ klajėti 3 asm. forma yra klajėji (lk. klòji). 134 Būtasis kartinis laikas § 51. Būtojo kartinio laiko formas pagal kamiengalio balsį galima suskirstyti į (i)o- ir ė-kamienes. Jų galūnės nuo lk. būtojo kartinio laiko galūnių skiriasi tiktai fonetiškai, plg.: Vienaskaita Daugiskaita o kamienas 1. dirbau, dirbaus dirbam, dirbames 2. dirbai, dirbais dirbat, dirbates 3. dirba, dirbas(i) io kamienas 1. stojau, stojus stojem, stojemes 2. stojii, stojis stojėt, stojėtes 3. stojė, stojės(i) ė kamienas 1. vedžiau, vedžiaus vėdem, vėdemes 2. vedei, vedeis vėdet, vėdetes 3. vėde, vėdes(i) § 52. Po sukietėjusio l ė-kamienių veiksmažodžių gul̃t, kãlt, kũlt, mãlt, pĩlt, pū̃lti, vėl̃ti, žel̃ti ir kt. būtojo kartinio laiko galūnės, išskyrus vienaskaitos pirmąjį asmenį, fonetiškai sutapo su o-kamienių formų galūnėmis. Pagal kitus asmenis prie o-kamienių buvo priderintas ir vns. 1 asmuo. Dėl to šios grupės veiksmažodžiai dabar asmenuojami visiškai taip pat, kaip ir o-kamieniai, plg.: Vienaskaita Daugiskaita 1. kalau, kėlau kālam, kėlam 2. kalai, kėlai kālat, kėlat 3. kāla, kėla § 53. Būtajame kartiniame laike ė-kamieniai yra dar šie (lk. o-kamieniai) veiksmažodžiai: kišti, knisti, lipti, lūžti, rišti, rįšti, skųsti, sūkti, supūti, šūti ~ siūti, plg.: vns. 1 asm. lipau, 2 asm. lipei, 3 asm. lipe ~ lipė; dgs. 1 asm. lipem ~ lipėme, 2 asm. lipet ~ lipėte. Veiksmažodis šūlīt ~ siūlyti turi dvejopas būtojo kartinio (kaip ir esamojo, § 50e) laiko formas: šūlijiu, šūliji, šūlije, šūlijem, šūlijet ir šūliu, šūli, šūle, šūlem, šūlet. Dažniau vartojamos, ypač vyresniosios kartos, formos su priesaga -ij-. Veiksmažodžio reikėti su neiginiu nevartojamos dvi 3 asmens formos: ilgesnė nereikėjo ~ nereikėjo ir trumpesnė — nėreike ~ nėreikė (pvz., nėreike tau su juo šnekėti), kuri, greičiausiai, yra atsiradusi pagal prireike ~ prireikė. Būtasis dažninis laikas § 54. Tarmės būtasis dažninis laikas padaromas taip pat, kaip ir lk., pvz.: Vienaskaita Daugiskaita 1. dirbdavau, dirbdavaus dirbdavam, dirbdavames 2. dirbdavai, dirbdavais dirbdavat, dirbdavates 3. dirbdava, dirbdavas(i) 135 Būsimasis laikas § 55. Tarmės būsimojo laiko veiksmažodžių galūnės dažniausiai yra tos pačios, kaip ir lk., tik dgs. 1 ir 2 asmuo kartais turi dvejopas formas, plg.: Vienaskaita Daugiskaita 1. nešù, nešùos nešìm || nešme, nešìmes || nešmès 2. nešì, nešìes nešìt || nešte, nešìtes || neštès 3. neš, nešìs Dgs. 1 asmens formos aìsme ~ eìsme, būsme ~ būsme, diṙṗsme ~ dirbsme, nešme, vėšme, dgs. 2 asm. aìste ~ eìste, būste ~ būste, diṙṗste ~ dirbste, nešte vėšte yra retosnės, jos vartojamos tik vyresniosios kartos žmonių. Veiksmažodžių darìt ~ darýti, sakìt ~ sakýti ir kitų to tipo 3 asm. galūnėje balsis i sutrumpėjęs, pvz.: darìs, sakìs (: lk. darỹs, sakỹs). Tariamoji nuosaka § 56. Tariamosios nuosakos formos padaromos iš bendraties kamieno ir asmenų galūnių. Vns. 1 asm. formos daugiausia vartojamos su -čẽ ~ -čià (pvz.: aìčẽ, gaučẽ, pìrkčẽ, žinõčẽ), rečiau — tiktai su -č (aìč, gauč, pìrkč, žinõč) arba su -čiù ~ -čiaũ (aìčiù, gaučiù, pìrkčiù, žinõčiù). Sangrąžinės formos dažniausiai yra su -čes ~ -čias (pvz.: bȧrčes, pìrkčes, šùkčes, turẽčes), rečiau — su -čius ~ -čiaus (barčiùs, pìrkčiùs, šùkčiùs, turẽčiùs). Vns. 2 asmuo visada baigiasi -tum (aìtum, gau̇tum, pìrktum, žinõtum), o sangražinės jo formos — -tums (baṙtums, pìrktums, šùktums, turẽtums). Tariamosios nuosakos 3 asmuo dažniausiai gale turi -tų ~ -tų (aìtų, gau̇tų, pìrktų, žinõtų), rečiau vartojamos sutrumpėjusios formos tiktai su -t (aìt, gau̇t, pìrkt, žinõt). Šio asmens sangrąžinės formos yra su -tus(i) ~ -tusi (plg. § 46), pvz.: baṙtusi, pìrktusi, šùktusi, turẽtusi arba baṙtus, pìrktus, šùktus, turẽtus. Dgs. 1 asmuo visada baigiasi -tumem ~ -tumėme (aìtumem, gau̇tumem, pìrktumem, žinõtumem), o 2 asmuo -tumėt ~ -tumėte (aìtumėt, gau̇tumėt, pìrktumėt, žinõtumėt). Sangrąžinių formų dgs. 1 asmuo yra su -tumems ~ -tumėms (baṙtumems, pìrktumems, šùktumems, turẽtumems), o 2 asmuo — su -tumetes ~ -tumėtės (baṙtumetes, pìrktumetes, šùktumetes, turẽtumetes). Liepiamoji nuosaka § 57. Liepiamosios nuosakos formos padaromos iš bendraties kamieno su formantu k, — vadinasi, kaip ir lk., plg.: vns. 2 asm. pìrk, pìrkis; dgs. 1 asm. pìrkim, pìrkimės ~ pìrkimės, dgs. 2 asm. pìrkit, pìrkites ~ pìrkìtes. Tik tai iš vieno senosios kartos atstovo (Pabaisko apyl. Papėniškių k. 75 m. senutės) girdėta liepiamosios nuosakos vns. 2 asmens forma be -k: dieve mil „dieve mylek“. Liepiamosios nuosakos dgs. 1 asmens reikšme kartais vartojamas esamojo laiko dgs. 1 asmuo, plg.: ganà sėdėt, aìnam dirbt „gana sėdėti, eikime dirbti“; ganà ganìt, vàram gyvulis namõn „gana ganyti, varykime gyvulius namo“; ùštenka jòm lãst, vẽjim dabȧr laukȧn „užtenka jom lesti, vykime dabar laukan“. 136 Leidžiamoji nuosaka § 58. Leidžiamoji (arba geidžiamoji) nuosaka turi tiktai 3 asmenį; padaromas jis iš esamojo laiko 3 asmens su žodeliais tegu, tegul¹⁸, pvz.: tegu(l) sūka, sūkasi; tegu(l) keli (∼ kẽlia), kẽlisi (∼ kẽliasi); tegu(l) tūri, tūrisį; tegu(l) rōda (∼ rōdo), rōdasi (∼ rōdosi). Sakinyje žodeliai tegu, tegul nuo veiksmažodžio formos gali būti atskirti kitų žodžių, pvz., tegu(l) jisai sau dirba. Leidžiamoji nuosaka savo reikšme artima liepiamajai¹⁹, tačiau liepimo ar įsakymo ji neišreiškia, o tik parodo leidimą, sutikimą, pageidavimą, kad tas ar kitas veiksmas būtų atliekamas. Leidžiamąja nuosaka išreiškiamas veiksmas gali būti vykdomas dabar arba ateityje. Jeigu veiksmas turi įvykti ateityje, vietoj esamojo laiko 3 asmens formos kartais pasakoma ir būsimojo laiko 3 asmens forma, pvz., ritōi tegu jisai pãc ateis. 3. Kirčiavimas § 59. Nepriešdėlinių (pirminių ir antrinių) tarmės veiksmažodžių svarbesnieji kirčiavimo skirtumai nuo lk. yra šie: 1. Pirminių veiksmažodžių, turinčių trumpą arba ilgą tvirtagalę šaknį, būsimojo laiko vns. 1 ir 2 asm. formų kirčiuojama galūnė, pvz.: kãsį – kasù (: lk. kasiù), kasi (: lk. kasi); mẽsį – mesù, mesi; rìšį – rišù, riši; sùkį – sukù, suksi; baũsį – bausù, bausi; gùlį – gulù, gulsi; pìrktį – pirksù, pirksi. 2. Veiksmažodžiai, būtojo kartinio laiko 3 asmens formoje turi kirčiuotą priesagą -ije ∼ -ijo, kirtį priesagoje išlaiko ir vns. 1 ir 2 asm., pvz.: geltanije ∼ geltonijo – geltaniju (: lk. geltonijau), geltaniji (: geltonijai); kirmije ∼ kirmijo – kirmiju, kirmiji. 3. Kitaip, negu lk., kirčiuojami atskiri veiksmažodžiai. Pvz., kirtį priesagoje turi: ašarōt, ašarōji, ašarōje (: lk. ašaroti, ašaroja, ašarojo); kapanōtis, kapanōjasi, kapanōjese (: kãpanotis, kãpanojasi, kãpanojosi); plaiskanōt ∼ pleiskanōti, plaiskanōji, plaiskanōje (rečiau, kaip ir lk.: plàiskanat ∼ plėiskanoti, plàiskanaji, plàiskanaje); vasarōt, vasarōji, vasarōje (: lk. vãsaroti, vãsaroja, vãsarojo)²⁰. Veiksmažodžio brūngintį daugiausia kirčiuojama šaknis: brūngina, brūngina (: lk. branginti, brangina, brangino²¹). ¹⁸ Žodeliai tegu, tegul kirtį kartais turi antrajame skiemenyje (tegù, tegùl), o sakinyje dažnai visai nekirčiuojami – prisilieję prie veiksmažodžio formos, jie tampa proklitikais (tegu gina, tegul mẽta). ¹⁹ Dabartinėje, mokyklai skirtoje, lietuvių kalbos gramatikoje leidžiamosios nuosakos formos priskiriamos prie liepiamosios nuosakos, plg. J. Žiugžda, Lietuvių kalbos gramatika, 1, Kaunas, 1966, p. 150–151. ²⁰ Tiktai priesaga kirčiuojama ir veiksmažodžių baltuōt (baltuōji, baltãva), geltanōt ∼ geltonuoti, mėlinuōt ∼ mėlynuoti, raudanuōt ∼ raudonuoti. Dar plg. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, p. 64, 205, 455, 658 (jame minėti veiksmažodžiai kirčiuojami dvejopai – šaknyje ir priesagoje, pvz., baltuoni, baltuoja, baltavo ir baltuoti, baltuoja, baltavo); A. Laigonaitė, Literatūrinės lietuvių kalbos kirčiavimas, p. 74. ²¹ Žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1954, p. 88. Kitaip šį veiksmažodį kirčiuoja šaknyje) A. Laigonaitė, plg. jos min. veik., p. 75. 137 4. Tam tikrós tarmės veiksmažodžių formos ir paskiri veiksmažodžiai turi tą pačią kirčio vietą, kaip ir lk., tačiau priegaidę – skirtingą, pvz.: a) Visų dviskiemenių tvir tapradės šaknies veiksmažodžių tariamoji nuosaka turi tvirtagalę priegaidę, plg.: laišti ~ leisti – laišč(e) ~ leisč(ia), laistum, laistu, laistumem, laistumėt; málti – malč(e), maltum, maltu, maltumem, maltumėt; spírti – spiř-č(e), spirtum, spirtu, spirtumem, spirtumėt. Tvirtagalę priegaidę turi ir antrinių veiksmažodžių su kirčiuotomis priesagomis -aũ, -ẽi, -ĩnt tariamosios nuosakos formos, plg.: badáut – badauč(e), badautum, badautu, badautumem, badautumėt; gyvént ~ gyventi – gyvenč(e), gyven­tum, gyven­tų, gyven­tumem, gyven­tumėt; sadínt ~ sodinti – sadinč(e), sadintum, sadintu, sadintumem, sadintumėt. b) Paskiri veiksmažodžiai ar paskiros formos, turinčios skirtingą nuo lk. priegaidę: dárdži, dárda (: lk. dardėti, darda); dárdint, dárdina, dárdina (: dardinti, dardina, dardino); karštelat ~ karšteleti, karštelaji, karštelaje (: karštelėti, karštelėja, karštelėjo); šalštelat ~ šalštele­ti, šalštelaji, šalštelaje (: šalštelėti, šalštelėja, šalšte­lėjo). § 60. Tarmės priešdėlinių veiksmažodžių esamojo laiko formos labiau, negu lk., yra linkusios kirčiuoti priešdėlį. Dėl to, skirtingai nuo lk., kirtis į priešdėlį (sangražinių formų – į sangražos dalelytę) nukeliamas dar šiais atvejais: a) iš tvirtagalės šaknies ia-kamienių formų, pvz.: jaũči ~ jaũčia – áčiauči, nėjaũči, nesijaũči, nūjaũči, užjaũči; kíńči ~ keńčia – átkińči, atakińči, nékińči, nesikińči, neiliškińči, prikińči; reiki ~ reikia – príreiki, prisireiki (bet nereiki); réki ~ rékia – nêreki ~ nêrėkia, sûreki, ûžreki, usreki ~ užsirekia; skelbi ~ skelbia – ápskelbi, apsiskelbi, páskelbi; šveičĩ ~ šveičia – ápšveičĩ, apišveičĩ, nėšveičĩ, nesišveičĩ, nūšveičĩ, prišveičĩ; švińči ~ švenčia – átsvińči, atasińči, nėšvińči, prišvińči. b) iš tvirtagalės šaknies i-kamienių formų, pvz.: lińki – nélįnki, pálįnki; tíli ~ týli – neištili ~ neštýli, nūtili, pátili (rečiau: mutli, patili); žūri ~ žūri – ábžūri ~ apžiūri, apžūri, nežūri, pažūri, prižūri, sužūri, neužžūri „nežiūri“ (rečiau: apžūri, nežūri…). Kitos priešdėlinių veiksmažodžių formos daugiausia kirčiuojamos taip, kaip ir lk. DALYVIS 1. Bendrosios pastabos § 61. Dalyviai yra veikiamieji ir neveikiamieji. a) Veikiamieji dalyviai yra trijų laikų: esamojo, būtojo kartinio ir būtojo dažninio. Būsimojo laiko dalyvis tarmėje nevartojamas, jį pakeičia veiksmažodžio būsimojo laiko 3 asmens forma, pvz.: jisai pìrks kárvį (~ kárvę); pa petų jós aĩs šieną grėbti ~ po pietų jós eĩs šieno grėbti. Esamojo laiko dalyvis padaromas iš veiksmažodžio esamojo laiko kamieno su priesaga -ntis (vyr. g.), -nti (mot. g.), pvz.: móka – mókuntis ~ mókantis, mókunti ~ mókanti; vèrki ~ vèrkia – vèrkìntis ~ vèrkiantis, vèrkìnti ~ vèrkianti; stóvi – stóvìntis, stóvìnti; žìna ~ žìno – žìnumtis ~ žìnantis, žìnumti ~ žìnanti. Palyginti labai reti esamojo laiko dalyviai su priešdėliais, pvz.: atsákuntis ~ atsákantis, pamókuntis ~ pamókantis. Tokio tipo dalyviai, kaip mókas, vèrkias, stóvis, žìnas, tarmėje visiškai nevartojami. 138 Būtojo kartinio ir būtojo dažninio laiko veikiamieji dalyviai padaromi taip, kaip ir lk., tik moteriškosios giminės formų galūnė -usi yra sutrumpėjusi (nukritęs i), plg.: dirbis ~ dirbes, dirbus (: lk. dirbusi), mātis ~ mātės, mācus (: lk. māčiusi); dirbdavys ~ dirbdavęs, dirbdavus (: lk. dirbdavusi). b) Neveikiamieji dalyviai tarmėje yra dviejų laikų: esamojo ir būtojo. Padaromi jie taip pat, kaip ir lk., pvz.: dirbamas, dirbamà, kāremas ~ kāriamas, kāremà ~ kāriamà, žinomas ~ žinoma, žinoma; ārtas, artà, matītas ~ matītas, matīta ~ matīta. Neveikiamieji dalyviai tam tikrais atvejais gali turėti ir veikiamąją reikšmę, pvz.: dirbamas arklys „darbinis arklys“, limpamà liga, suvamà mašina „siuvamoji mašina“. Neveikiamąją reikšmę turi ir vadinamieji reikiamybės dalyviai. Tačiau jų tarmėje pasitaiko tik vienas kitas, pvz.: būtinas reikalas ~ būtinas reikalas, neatidėliotinas darbas ~ neatidėliotinas darbas. § 62. Tarmėje vartojami ir sangrąžiniai veikiamieji ir neveikiamieji dalyviai. Tiesa, sangrąžos dalelytę gali turėti tiktai priešdėliniai dalyviai, pvz.: nusistvėris ~ nusistvėręs, pasišpjāudīs ~ pasispjaudęs, suzdaužidavi ~ susidaužydavę; parsineštos, nusiskintas. Sangrąžiniai dalyviai be priešdėlių nevartojami. § 63. Kaip ir būdvardžiai, dalyviai yra kaitomi giminėmis, skaičiais ir linksniais. Veikiamieji ir neveikiamieji dalyviai yra vyriškosios ir moteriškosios giminės, plg. aukščiau (§ 61) duotus pavyzdžius. Neveikiamųjų būtojo laiko dalyvių dar dažnai yra vartojama ir bevardė giminė, pvz.: daug darba padēta; letaūs būta ~ lietaūs būta; da rugēi (~ rugiai) nesēta; kas pasakīta, tūri būt padarita ~ kas pasakyta, tūri būti padaryta. Kitų dalyvių bevardė giminė tarmėje nevartojama. Dalyviai turi vienaskaitos ir daugiskaitos formas, pvz.: mātis, virtas (vns.); mātī ~ mātę, virtī (dgs.). Dviskaita pasitaiko labai retai (tiktai senosios kartos kalboje), pvz., už vienu mužtu du nēmūštu duoda ~ už vieną muštą du némuštu duoda. Linksnius dalyviai turi tuos pačius, kaip ir kiti vardažodžiai, plg. § 4. Pagal kamiengalių balsį dalyvius galima skirti į (i)a- ir (i)o-kamienius. 2. Linksniavimas (i)a kamienas § 64. a) ia-kamieniai yra veikiamieji vyriškosios giminės dalyviai. Linksniuojami jie daugiausia taip pat, kaip ir ia-kamieniai būdvardžiai (§ 23), tik atskiri esamojo laiko dalyvių linksniai kartais turi dar ir gretimines galūnes, plg.: vns. vard. [dirbūn]-t-is || -čis ~ [dirban-]-tis || -čis, kilm. -če ~ -čio, naud. -čiem ~ -čiam, gal. -ti || -či ~ -tį || -čį, įn. -ču ~ -čiu, viet. -čem ~ -čiam, il. -tin || -čin, šauksm. -tis || -čis || -čių (~ -čiau); dgs. vard., šauksm. -tis || -čij ~ -tys || -čiai, kilm. -ču ~ -čių, naud. -tem || -čem ~ -tiem || -čiam, gal. -čis ~ -čius, įn. -čīs ~ -čiais, viet. -česi / -čese ~ -čiuose, il. -česin ~ čiuosen / -česna(n) ~ -čiuosna(n). Šalia vns. vardininko ir galininko formų su priesagos priebalsiu -t- pasitaikančios formos ir su -č- atsirado dėl paradigmos lyginimo, t.y. pagal kitus linksnius, dėsningai turinčius tą -č-. Vns. iliatyvas dirbūnčin (pasitaikas šalia dirbūntin ~ dirbantin) gali būti tos pačios kilmės, kaip ir galūninio kirčiavimo forma dirbūnčen ~ dirbančian (vartojama 139 ma greta dirbūntin ~ dirbantin, § 66); dar plg. būdvardžių gerėšnis, paskutinis vns. il. su -en ~ -ian (§ 23). Dgs. vardininkas dirbūnči turi tą pačią galūnę, kaip ir būdvardžio medinis dgs. vardininkas mediniai ~ mediniai, o dgs. naudininkas dirbūnčėm — kaip dgs. naud. medinem ~ mediniam. Būtojo kartinio ir būtojo dažninio laiko dalyvių vns. vardininkas turi galūnę -is ~ -ęs (dirbęs, dirbdavęs), o dgs. vardininkas — -i ~ -ę (dirbi, dirbdavi). Retai būtojo kartinio laiko dalyvio dgs. vardininkas pasitaiko su -usį ~ -usiai, pvz., lika tik kakie supuvusį (dažniau — supūvi) abalėi. Būtojo dažninio laiko dalyvio, be vns. ir dgs. vardininko, kitų linksnių formos nevartojamos. b) a-kamieniai yra neveikiamieji vyriškosios giminės dalyviai, pvz.: dirbamas, dirptas. Jų linksnių galūnės yra tokios pačios, kaip ir a-kamieniu būdvardžių (§ 23). (i)o kamienas § 65. a) io-kamieniai yra veikiamieji moteriškosios giminės dalyviai, pvz.: dirbūnti ~ dirbanti, dirbus, dirbdavus. Jų galūnės yra tokios pačios, kaip ir io-kamienių būdvardžių (§ 25). Būtojo kartinio ir būtojo dažninio laiko dalyvių dgs. vardininko formos yra sutapusios su ia-kamienių (vyriškosios giminės) formomis, pvz.: jōs dirbi, dirbdavi ~ jōs dirbę, dirbdavę. Būtojo dažninio laiko dalyvio yra vartojamos tik vns. ir dgs. vardininko formos; kiti linksniai nevartojami. b) o-kamieniai yra neveikiamieji moteriškosios giminės dalyviai, pvz.: dirbamā, dirptā. Šie dalyviai linksniuojami taip, kaip o-kamieniai būdvardžiai (§ 25). 3. Kirčiavimas § 66. Veikiamieji esamojo laiko dalyviai dažnai kirčiuojami dvejopai: a) kaip ir 1k., jie išlaiko veiksmažodžio, iš kurio padaryti, esamojo laiko 3 asmens kirčio vietą ir priegaidę, pvz.: sėrga — sėrguntis, -i; vē rda — vērduntis, -i; b) turi nepastovų kirtį; iliustracijai duodama tokio kirčiavimo paradigma. Vyriškoji giminė Moteriškoji giminė Vienaskaita V. dirbūntīs dirbūnti K. dirbūnče dirbūnčōs N. dirbūnčām dirbūnčēi G. dirbūnti, dirbūnči dirbūnči Įn. dirbūnčū dirbūnčī Vt. dirbūnčēm dirbūnčōj Il. dirbūntīn, dirbūnčēn dirbūnčōn 140 Daugiskaita V. dirbūntis, dirbūnčiai dirbūnčės K. dirbūnčių dirbūnčių N. dirbūntiem dirbūnčėm G. dirbūnčis dirbūnčis Įn. dirbūnčėis dirbūnčėm Vt. dirbūnčiuosi | dirbūnčiuose dirbūnčiosi | dirbūnčiose Il. dirbūnčiuosin | dirbūnčiosna(n) dirbūnčiosin | dirbūnčiosna(n) Panašiai įvairuoja ir kai kurių neveikiamųjų esamojo laiko dalyvių kirčiavimas: šalia pastovaus kirčiavimo formų (pvz.: gyvenamas ~ gyvėnamas, gyvenama ~ gyvėnama; žinamas ~ žinomas, žinama ~ žinoma) neretai vartojamos ir kilnojamą kirtį turinčios formos: vns. vard. gyvėnamas, gyvenamà, žínamas, žinamà, kilm. gyvėnama, gyvenamõs, žinama, žinamõs, naud. gyvenamám, gyvenamái, žinamám, žinamái, gal. gyvenamù, žinamù, įn. gyvėnamu, gyvėnamai, žinamu, žinamai, viet. gyvenamam̃, gyvenamõj, žinamam̃, žinamõj, il. gyvenamañ, gyvenamõn, žinamañ, žinamõn; dgs. vard. gyvenami, gyvėnamas, žinami, žinamas, kilm. gyvenamų, žinamų, naud. gyvenamiém, gyvenamõm, žinamiém, žinamõm, gal. gyvėnamas, žinamas, įn. gyvenamais, gyvenamõm, žinamais, žinamõm, viet. gyvenamúosi | -úose, gyvenamõsi | -õse, žinamúosi | -úose, žinamõsi | -õse, il. gyvenamúosin | -úsna(n), gyvenamõsin | -õsna(n), žinamúosin | -úsna(n), žinamõsin | -õsna(n). Kiti dalyviai tarmėje daugiausia kirčiuojami taip, kaip ir lk. Tik tai visų moteriškosios giminės dalyvių vns. naudininkas paprastai kirtį turi galūnėje, pvz.: melžemái ~ melžiamái, suvamái; pakeltái, važetái ~ važiuotái (plg. būdvardžių kirčiavimą, § 28 a). 4. Sudurtiniai laikai ir nuosakos § 67. Iš veiksmažodžio būti formų ir asmenuojamojo veiksmažodžio dalyvių yra daromi sudurtiniai laikai ir nuosakos. Sudurtinės formos yra veikiamosios rūšies (padarytos su veikiamuoju dalyviu) ir neveikiamosios rūšies (padarytos su neveikiamuoju dalyviu). Veikiamosios rūšies sudurtinės formos vartojamos tik atliktinės, t. y. padarytos su būtojo kartinio laiko dalyviu (pradėtinių sudurtinių formų, t. y. sudarytų su esamojo laiko dalyviu, negirdėta). Tos rūšies sudurtinės formos turi keturias nuosakas: tiesioginę, tariamąją, liepiamąją ir leidžiamąją. Tačiau dažniau yra vartojamos tiktai tiesioginės nuosakos esamojo, būtojo kartinio, būsimojo laiko ir tariamosios nuosakos formos. Asmenavimo pavyzdys: Tiesioginė nuosaka Esamasis laikas Vienaskaita Daugiskaita 1. aš dãvis, dãvus ãsam dãvi22 2. asì ãsat 3. jìra jìra ²² Būtojo kartinio laiko dalyvio vyriškosios ir moteriškosios giminės dgs. vardininko forma yra ta pati (plg. § 65 a): ãsam dãvi „esame davę; esame davusios“. 141 Būtasis kartinis laikas 1. būvau dãvis, dãvus būvam dãvi 2. būvai „ „ būvai „ 3. būva „ „ būva „ Būsimasis laikas 1. būsu dãvis, dãvus būsim (būsme) dãvi 2. būsi „ „ būsit (būste) „ 3. būs „ „ būs „ Tariamoji nuosaka 1. būče (būč, būčiu) dãvis, dãvus būtumem dãvi 2. būtum „ „ būtumet „ 3. būtų „ „ būtų „ Būtojo dažninio laiko, taip pat liepiamosios ir leidžiamosios nuosakos sudurtinės formos vartojamos retai; jų dalyvis paprastai yra padarytas iš priešdėlinio veiksmažodžio, pvz.: būdavam suveži, būdavai suveži; būk atėjęs, būkim atėję; tegul būna atėjęs, tegul būna atėję. Neveikiamosios rūšies sudurtinių formų taip pat daugiau pasitaiko tiktai atliktinių, pvz.: esamasis laikas: asù prašìtas, prašìta; ásam prašìti, prašìtas (~ prašýtos); būtasis kartinis laikas: buvau prašìtas, prašìta; buvat prašìti, prašìtas; būsimasis laikas: būsu prašìtas, prašìta; būsit prašìti, prašìtas; tariamoji nuosaka: būtum prašìtas, prašìta. Su neveikiamuoju esamojo laiko dalyviu padarytos sudurtinės (pradėtinės) formos yra retos, pvz.: tòji pieva įìra šienaujema (~ šienaujama); tôs pievas senau būva (būdava) šienaujamas (~ šienaujamos). PUSDALYVIS § 68. Pusdalyvis daromas iš bendraties kamieno su priesaga -damas (vyr. g.), -dama (mot. g.). Turi jis vyriškosios ir moteriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko formas, pvz.: veždamas, veždami, važiuodamas, važiuodami; veždama, veždamas ~ veždamos, važiuodama, važiuodamas ~ važiuodamos. Sangrąžiniai pusdalyviai tarme gali būti tik priešdėliniai, pvz.: aciguldamas ~ atsiguldamas, pasiturėdamas, usinėždamas ~ užsinešdamas. Pusdalyviai be priešdėlių su sangrąžos dalelyte gale nevartojami; vietoj jų tarmėje vartojamos paprastosios (nesangrąžinės) pusdalyvių formos. § 69. Iš antrinių veiksmažodžių padaryti pusdalyviai išlaiko pastovų bendraties kirtį ir priegaidę, pvz.: matì ~ matýti — matìdamas, matìdama, matìdami, matìdamas; ródì ~ ródýti — ródìdamas, ródìdama, ródìdami, ródìdamas; šakinėti — šokinėti — šakinėdamas, šakinėdama, šakinėdami, šakinėdamas; tránukì ~ tránukyti — tránukìdamas, tránukìdama, tránukìdami, tránukìdamas. Pusdalyviai, padaryti iš pirminių veiksmažodžių, kirčiuojami dvejopai. Pastovų bendraties kirtį turi tie pusdalyviai, kurių šaknyje yra ilgieji balsiai é, o, y, ū arba dvi- 142 balsiai ie, uo, pvz.: lėk̃ti ~ lėkti – lėgdamas, lėgdama, lėgdami, lėgdamos; rę̃kti – ręgdamas, ręgdama, ręgdami, ręgdamas; lōti – lōdamas, lōdama, lōdami, lōdamas; vīt ~ vỹti – vidamas, vidama, vidami, vidamas; bū̃ti ~ bū́ti – būdamas, būdama, būdami, būdamos; lies̃ti – liedamas, liedama, liedami, liedamas; duōti – duōdamas, duōdama, duōdami, duōdamas. Kiti iš pirminių veiksmažodžių padaryti pusdalyviai turi nepastovų kirtį: vyriškosios giminės vienaskaitos forma išlaiko bendraties kirtį ir priegaidę, o daugiskaitos forma kirtį turi galūnėje; moteriškosios giminės – atvirkščiai: vienaskaitos forma turi kirtį galūnėje, o daugiskaitos forma išlaiko bendraties kirtį ir priegaidę. Pvz.: (su šaknies senaisiais trumpaisiais balsiais) kãsti ~ kàsti – kãzdamas, kazdama, kazdami, kãzdamas; vė̃sti ~ vėžti – vėždamas, veždama, veždami, vėždamas; (su šaknies dvibalsiais ai, au, ei) áukti ~ áugti – áugdamas, augdama, augdami, áugdamas; baĩkti ~ baĩgti – baĩgdamas, baigdama, baigdami, baigdamas ~ baigdomos; smeĩkti ~ smeĩgti – smeigdamos, smeigdama, smeigdami, smeigdamas; (su šaknies mišriaisiais dvigarsiais) kált – káldamas, kaldama, kaldami, káldamas; vir̃šti – virždamas, virzdama, virzdami, virždamas. Sangrąžiniai pusdalyviai kirčiuojami taip, kaip ir paprastieji. PADALYVIS § 70. Pusdalvis kaitomas tiktai laikais. Jis daromas taip pat, kaip ir lk., pvz.: esamojo laiko pusdalyvis: ainuñti (|| ainañti) ~ einant, būnuñti (|| būnañti) ~ būnant, dirbuñti (|| dirbañti) ~ dirbant; jojiñti ~ jojant, sėdžiñti ~ sėdžiant „sėdint“; gūliñti, tiliñti ~ tỹlint; mātuñti (|| mātañti) ~ mātant, tvarkuñti (|| tvarkañti) ~ tvarkant; (sangrąžinės formos) juōkiñtis ~ juōkiantis, vėduñtis (|| vėdañtis) ~ vėdantis; nesigiriñti ~ nesigiriant, parsiveduñti (|| parsivedañti) ~ parsivedant; būtojo kartinio laiko pusdalyvis: dirbus, lėkus, nešus, rėkus, verkus. Būtojo kartinio laiko pusdalyviai, padaryti iš nepriešdėlinių veiksmažodžių, palyginti reti; kiek daugiau jie daromi iš priešdėlinių veiksmažodžių, pvz.: pabuvus, padavus, nemačius (|| nemačius) ~ nemačius, nuvažiavus, užėjus (|| užėjus), unvažiavus „įvažiavus“. Sangrąžinę formą turi tik priešdėliniai pusdalyviai, pvz.: atsigrįžus ~ atsigrįžus, nes(i)mačius (|| nes(i)mačius) ~ nesimačius. Būtojo dažninio ir būsimojo laiko pusdalyviai tarmėje visiškai nevartojami. Tarmės pusdalyvių kirčiavimas nesiskiria nuo lk. BŪDINYS § 71. Būdinys turi tą patį kamieną, kaip ir bendratis. Baigiasi jis galūne -ti, kilusia iš (vns. in. galūnės) *-tēn (>lk. -te), pvz.: nešti, señti, stum̃ti, vešti. Priešdėlinių ir sangrąžinių formų būdinys neturi. Būdinys yra suprieveiksmėjęs: sakinyje jis vartojamas šalia tos pačios šaknies veiksmažodžio asmenuojamosios formos, pvz.: gérti gėri ~ gertė gėria, gulti gūla, gáuditi gáude ~ gáudyte gáude, kelti kėla ~ keltė kėlė, kunkuliuoti kunkuliūdava ~ kunkuliuote kunkuliūdavo, nešōti nešōs ~ nešiōte nešiōs, stum̃diti stumdīk ~ stum̃dyte stumdīk, vešti vėšče „vežte vežčiau“. 143 Būdiniai su -tinai tarmėje nevartojami; pasitaiko tik viena kita tos rūšies forma (suprieveiksmėjusi), pvz.: būtinai reiki ~ būtinai reikia, užtektinai privezèm ~ užtektinai privezėme. Kirčiuojami būdiniai taip pat, kaip ir lk. МОРФОЛОГИЯ ЮЖНОГО ГОВОРА ВОСТОЧНЫХ АУКШТАЙТОВ К. МОРКУНАС Резюме В статье описывается словоизменение (именные части речи, местоимение и глагол) южного говора восточных аукштайтов. Территория этого говора охватывает такие наиболее важные населенные пункты, как Крикштенай, Пабайскас, Пашиле (Укмергский район), Багаславишкис, Гялвонай, Муснинкай, Чебишкис1 (Ширвинтский район). Морфологические факты исследуемого говора сопоставляются с соответствующими явлениями литовского литературного языка. Имя существительное. Кроме форм единственного и множественного числа, в речи представителей старшего поколения наблюдаются формы двойственного числа (чаще всего формы вин. падежа вместе с du „два“, abu „оба“, напр., jisai du pėdu dėdo „он два снопа кладет“). Реликтами двойственного числа являются и следующие формы, в настоящее время употребляемые в значении множественного числа: дат. п. vaikám „детям“, дат. и твор. п. galvóm „головам, головами“, žėmėm ~ žėmėm „землям, „землями“. В говоре употребляются два местные падежа — инессив и иллатив. Иллатив ед. числа в говоре употребляется такой же, как и в других восточных говорах (miškán „в лес“, pirtìn „в баню“), а во множественном числе имеется несколько форм этого падежа. На восточной и южной окраинах территории говора (Крикштенай, Муснинкай, Чебишкис) чаще всего употребляются формы с формантом -na и реже с -nan или -an (miškùosna, miškùosnan, miškùosan). На остальной части территории говора (Гялвонай, Пабайскас) употребляется иллатив мн. числа типа miškùosin ~ miškùosen. Наиболее характерной морфологической особенностью говора является наличие дифтонгических окончаний творительного падежа ед. числа имен существительных (и других имен) с основами на -(i)o, -ė, -i, напр.: gálvai, marčiǐ, kárvì, akì (в литер. яз. — gálva, marčià, kárve, akimi). Причиной появления окончаний -ai, -ij могла быть замена в системе склонения местоимений кратких форм твор. падежа ед. числа (напр., tù < *tán „той“) формами типа túj. Имена существительные мужского рода с основами на -i, -(i)u и на согласный частично или полностью перешли в категорию существительных с осново- ¹ О фонетике и некоторых морфологических особенностях — реликтах местоименных прилагательных, формах инессива — данного говора см.: „Труды Академии наук Литовской ССР“, серия А, т. 2(7), 1959, стр. 191–203; „Вопросы литовского языкознания“ („Lietuvių kalbotyros klausimai“), т. 3, 1960, стр. 5–59; т. 7 (Морфологический строй литовского языка и его развитие), 1964, стр. 145–152. 144 вой на -(i)a, ср.: vagis „вор“, sūnus (sūnas) ~ sūnūs „сын“, sūkčis ~ sūkčius „мошенник“, akmuõ „камень“; род. п. ед. ч. vagĩs и vãge ~ vãgio (чаще), sunãus и sūna ~ sūno, sūkče ~ sūkčio, ãkmena ~ ãkmeno; твор. п. ед. ч. vagũ, sūnù, sūkčù, ãkmenù; именит. п. мн. ч. vagis ~ vãgys и vageĩ ~ vagiaĩ (чаще), sunai, sūkčiai ~ sūkčiai, akmenai; дат. п. мн. ч. vagãm, sunãm, sūkčēm ~ sūkčiam, akmenãm. Баритонические слова женского рода с основой на -i перешли в категорию слов с основой на -ė, напр.: nŏse ~ nŏsė „нос“ (: в литер. яз. nŏsis), именит. п. мн. ч. nŏses ~ nŏsės, дат. и твор. п. мн. ч. nŏsem ~ nŏsėm. Некоторые расхождения с нормами литературного языка наблюдаются также в системе ударения имен существительных. Напр., существительные с суффиксом -ytė (avītė „овечка“) в говоре относятся ко второй парадигме ударения, большинство слов с суффиксом -iena (rugiena „ржище, жнивье“, vištiena „курятина“) — к третьей парадигме ударения. Имя прилагательное. Некоторые имена прилагательные могут иметь двоякие окончания — древние и более новые, заимствованные от другого типа склонения. Прежде всего, отдельные слова с основой на -a (ж. р. на -o) переходят в систему склонения слов с основой на -u (ж. р. на -io), напр.: aštrùs „острый“, bjaurùs „отвратительный“ (в памятниках древнелитовского языка и в некоторых говорах — aštras, bjauras), род. п. ед. ч. aštra ~ aštro и aštraũs, bjaura ~ biaũro и bjauraũs, дат. п. ед. ч. aštrám и aštrām, bjaurám и bjaurām… Постепенный переход слов упомянутой группы в склонении прилагательных с основой на -u, вероятно, был также причиной противоположного процесса — в склонении имен прилагательных с основой на -u появились окончания, свойственные прилагательным с основой на -a (ср.: platùs „широкий“, род. п. ед. ч. plataũs и plãta ~ plãto). Отдельные формы прилагательных (ж. р.) сравнительной степени наряду с окончаниями склонения на -ė могут иметь также окончания прилагательных с основой на -io (ср. род. п. ед. ч. geresnės и geresnõs). Имена прилагательные с суффиксами -onas (geltõnas „желтый“), -yvas (velìvas ~ velývas „поздний“) в говоре относятся к третьей парадигме, а прилагательные сравнительной степени — к четвертой парадигме ударения. Имя числительное. Наряду с множественными числительными, имеющими суффикс -er-, встречаются числительные того же значения с -el-, напр., šešeri и šešeli „шестеро, шесть“. Двойные формы имеют также порядковые числительные от „11“ до „19“, напр., vienuoliktàs, -a < vienuoliktas, -a и (чаще всего в речи старшего поколения) vienalikis, -e ~ vienuolikis, -e „одиннадцатый, -ая“. Местоимение. Формы родительного и винительного падежа ед. числа личных местоимений аš „я“, tù „ты“ и возвратного местоимения чаще всего совпадают: manì ~ manę̀, tavì ~ tavę̀, savì ~ savę̀. Родительный падеж мн. числа упомянутых личных местоимений имеет форму mūsų ~ mū́sų, jū́sų ~ jū́sų или (реже) mumì, jumì, вин. п. мн. ч. mumis, jumis или muti, jumi. Винительный падеж мн. ч. местоимений женского рода anà „она“, katrà „которая“, kókė ~ kokià „какая“, tókė ~ tokià „такая“ обычно совпадает с формой мужского рода (anìos, katrìos….). Глагол. Инфинитив глагола чаще всего оканчивается на -ti (nėšti „нести“), реже — на -ti (nėšti) или -te ~ -tie (nėšte). В речи представителей старшего 10. Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai 145 поколения встречается инфинитив с формантом -nai (nēštenai). Инфинитив возвратных глаголов всегда оканчивается на -tis (nēštis). Первичные глаголы с корневым гласным ū (без согласного перед -t в инфинитиве) в конце основы настоящего времени чаще всего имеют -st-, а также могут иметь -n- или -v-, напр., pūt ~ pūti „гнить“ – 3-е лицо наст. вр. pūsta, pūna, pūva. Двоякие формы в настоящем времени (с суффиксом -st- или инфиксом -n-) свойственны и первичным глаголам с корневым u, напр., smūkti „сползать, падать“ – 3-е лицо наст. вр. smūksta, smūna. Наряду с формами 1-ого и 2-ого лица мн. числа будущего времени gul̄sim „ляжем“, gul̄sī „ляжете“ в речи представителей старшего поколения встречаются формы иного типа – gul̄sme, gul̄ste. В говоре употребляются следующие формы сослагательного наклонения: 1-ое лицо ед. ч. gul̄cē ~ gul̄ćia, реже gul̄ē, gul̄ćiu ~ gul̄ćiau; 2-ое лицо ед. ч. gul̄tum, 3-е лицо ед. и мн. ч. gul̄tu ~ gul̄tu, реже gul̄t; 1-ое лицо мн. ч. gul̄tumet ~ gul̄tumėte, 2-ое лицо мн. ч. gul̄tumet ~ gul̄tumėte. Формы повелительного наклонения употребляются следующие: 1-ое лицо ед. ч. gul̄k, 1-ое лицо мн. ч. gul̄kim, 2-ое лицо мн. ч. gul̄kit. Формы 1-ого и 2-ого лица ед. числа будущего времени от первичных глаголов с кратким корнем или корнем восходящей долготы имеют ударение на окончании, напр.: kasū „буду копать“, kasī „будешь копать“; pirksū „куплю“, pirksi „купишь“. В отличие от литературного языка в формах настоящего времени с основами на -ia и -i ударение переносится с корня восходящей долготы на приставку, напр.: 3-е лицо наст. вр. šveičī ~ šveičia „чистит, -ят“ – nušveičī; žūri ~ žiūri „смотрит, -ят“ – prižūri реже prižiūri. Причастие, деепричастие, полупричастие. В говоре употребляются действительные причастия настоящего вр. (dirbuntis ~ dirbantis или dirbuntīs ~ dirbantys, dirbunti ~ dirbanti), прошедшего однократного вр. (dirbis ~ dirbęs, dirbus) и прошедшего многократного вр. (dirbdavis ~ dirbdavęs, dirbdavus). Страдательные причастия могут иметь формы настоящего вр. (dirbamos, -ā) и прошедшего вр. (dirbtos, -ā). От возвратных глаголов, причастия могут быть образованы только при наличии приставок (pasidirbis, paždirptas < pasidirbtas). Деепричастия имеют формы двух времен – настоящего и прошедшего однократного (dirbunt̃ ~ dirbant, dirbus). Полупричастие образуется при помощи суффикса -damas, -dama (dirbda-mas, dirbdama).