Dėl vieno terminologinio mažmožio K. Būgos ir E. Frenkelio raštuose

Visa tai rodo, kad M. Daukšos „Postilės“ žmogus, žmogaus tikrai yra žmogus, žmogaus. Tokiu būdu tai būtų bene vienintelis tikras u kamieno daiktavardžių I kirčiuotės pavyzdys ne tik „Postilėje“29, bet ir visoje lietuvių kalboje30. Chronologija nepaneigiamai byloja, kad M. Daukšos žmogus yra senesnis už dabartinį kirčiavimą žmogùs. Pastovaus šakninio kirčiavimo virtimas galūniniu (I->IV kirč.)31 šiame pavyzdyje atitinka bendrąją pagrindinę lietuvių kalbos vardažodžių kirčiavimo raidos tendenciją. J. Klimavičius DĖL VIENO TERMINOLOGINIO MAŽMOŽIO K. BŪGOS IR E. FRENKELIO RAŠTUOSE Visoje Lietuvoje krūsn yse, raštų rietuvėse, akmeninių pamatų skylėse ir kituose užnarviuose peri nedidelis paukštelis, ornitologų lotyniškai vadinamas Oenanthe oenanthe L. Prof. T. Ivanauskas apie jį taip rašo: „Lietuvoje jų aptiksi grynuose laukuose, ypač nederlingose vietose. Dažnai pasitaiko šalia plentų ir didelių vieškelių, bet taip pat ir artimoje miestų kaimynystėje, kariuomenės mankštos aikštėse, stadionuose, arti geležinkelių stočių, ypačiai ten, kur sukrauti akmenys, raštai… Po karo, kai mūsų kraštas buvo sėte prisėtas visokių rūšių griuvėsių, šiam paukščiui perėti susidarė labai palankios sąlygos, nes tie griuvėsiai atstoja jam kalnų papėdes, akmenuotąjį kraštovaizdį. Antai kultupių po karo nemaža pasirodė ir pačiame Vilniuje, kur griuvėsiais pavirto ištisi miesto kvartalai“1. Lietuvišku terminu šiam paukšteliui pavadinti paimtas žemaičių tarmės žodis kúltupys (žodynuose ir mokslinėje periodikoje pasitaiko dar trys šio žodžio variantai: kúltupis, kultupis ir kultupys)2. Šio termino daryba aiški: jis sudarytas iš žemaitiško žodžio kūlis „akmuo“ + tupėti. Rytų Lietuvoje kúltupiui pavadinti vartojami žodžiai antukas || antikas ir intukas3. Minėtinos dar formos antuka, antukys, antukytis ir kt. K. Būga str. „Славяно-балтийские этимологии“4 yra pastebėjęs, kad „Сл. ot-oka 29 M. Daukšos „Postilės“ žmogus 8₄₃, žmogaus 13₂₈ ir kt. P. Skardžius yra linkęs laikyti taip pat I kirčiuotės, bet tai tėra, kaip pažymi ir pats autorius, tik prielaida, nors ir labai tikėtina (žr. P. Skardžius, min. veik., p. 124). 30 Plg. K. Būgos pastaba: „Daiktavardžiui pavyzdžio neturiu“ (žr. K. Būga, min. veik., III, p. 35). 31 To priežastis, kaip teisingai yra pastebėjęs A. Girdenis, bene bus „skirtingų linksnių diferenciavimo poreikis“ (žr. A. Girdenis, Kodėl įsigali „galūninis“ vardažodžių kirčiavimas, „Mokslinės aukštųjų mokyklų dėstytojų konferencijos lietuvių kalbos klausimais, skirtos Spalio 50-mečiui, programa ir pranešimų tezės“, Vilnius, 1967, p. 6). 1 Žr. T. Ivanauskas, Lietuvos paukščiai, III, V., 1955, p. 309–310. 2 Nesunorminta šio termino variantų vartosena matyti net ir akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“: prie žodžių akmenė ir antikas (I, V., 1968) jame rašoma kultupys, prie žodžio girnakalis (III, V., 1956) – kultupis, prie žodžių gudžvirblis (III, V., 1956) ir intukas (IV, V., 1957) – kultupys, o prie pagrindiniu žodžiu iškeliamo kúltupis (VI, V., 1962) prirašomos tik formos kultupys ir kultupis. 3 Minėtini dar šie sinonimai: akmenė (ornitologai šiuo terminu vadina ne kúltupį, bet Arenaria interpres), čekšla, čekšta, girnakalis, gudžvirblis ir, tur būt, čekutis. Nors akad. „Lietuvių kalbos žodyne“ (II, V., 1969) prie pastarojo žodžio nurodoma, kad tai „perkūno oželis“ (Scolopax gallinago), bet iliustracinis sakinys tai paneigia: „Oi tu čekut, čekutėli, ko tu lendi krūsnin“ (Švenčionys). 4 K. Būga, Rinktiniai raštai, I, V., 1958, p. 472. 13. Iš lietuvių leksikologijos ir leksikografijos 193 „утка“ = лит. ant-uka „eine Schnepfe“ Mielke I 6, añtukas „saxicola oenanthe“ Dusetos (dep. Vozgėliai), antukỹs „t.c.“ Veliuona⁵. Str. „Die Metatonie im litauischen und lettischen“. K. Būga nurodo žodžius añtukas ir iñtukas turint priesagą -ukas ir vėl sugretina su žodžiu añtis „Ente“. E. Frenkelio etimologiniame lietuvių kalbos žodyne žodžio añtis „Ente“ straipsnyje randame žodžius antuka „Schnepfe“, añtukas „saxicola oenanthe, wheat ear, Weisskehlchen“, antikas (Dusetos), intukas (Tauragnai, Bez. Utena), antukýtis (Veliuona) „Steinschmätzer, Steinschnäpper“⁶. Šiais sugretinimais sunku patikėti, nes kúltupys į antį niekuo nemaž nepanašus. K. Būga truputį suklaidino, tur būt, Chr. G. Mielkės ir kiti žodynai, kur žodžio antuka reikšmė nurodoma „eine Schnepfe, t. y. slanka“. Akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ šis netikslumas jau pataisytas: žodis antuka jame nukreipiamas į antukỹs, o pastarasis į antikas „Oenanthe oenanthe“. Dialektinių terminų antukas ir intukas darybą tiksliau būtų aiškinti taip: antė + -ukas ir intė + -ukas. „Lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma, kad žodžiai añtė ir iñtė turi „peludės“ reikšmę. Be to, žodis añtė (kaip ir añtis) turi dar ir „krosnies užuangės“ reikšmę. „Užnarvio, užuolandos“—„peludės“ reikšmių koreliacija labai akivaizdi. Su šiais žodžiais siejant aukštaitišką kúltupio pavadinimą, galima įtikinamiau jį paaiškinti. K. Gaivenis VEIKALAS APIE BALTIŠKŲ VIETOVARDŽIŲ SLAVINIMĄ IR SLAVIŠKŲ LIETUVINIMĄ Jurgen Prinz, Die Slavisierung baltischer und Baltisierung slavischer Ortsnamen im Gebiet des ehemaligen Gouvernements Suwalki, Wiesbaden (Otto Harrassowitz leidykla), 1968, 320 p. su žemėlapiu. Baltiškų vietovardžių ir asmenvardžių slavinimo problema lingvistinėje literatūroje keliama ne pirmą kartą — vien per pastarąjį dešimtmetį pasirodė keli darbai, skirti šiam klausimui¹. Tačiau recenzuojama J. Princo knyga savo apimtimi toli pralenkia kitus šios srities veikalus. Knyga susideda iš įvado, dešimties skyrių ir išvadų. Knygos gale autorius pateikia tematinę rodyklę. Įvade J. Princas, be kita ko, atkreipia akis į baltiškosios toponimijos, randamos slavų kraštuose, nagrinėjimo sunkumus. Jis pateikia pavyzdžių iš V. Toporovo ir O. Trubačiovo knygos „Aukštutinės Padneprės hidronimų lingvistinė analizė“ (Maskva, 1962), iš H. Šalio (H. Schall) darbų, rodančių, kad dalis šių autorių aiškintų baltiškosios toponimijos reliktų gali būti interpretuojami ir kitaip. Bendrosiose pastabose J. Princas trumpai pasako, kokia XIX a. gale — XX a. pradžioje buvo Suvalkų gubernijos etninė sudėtis, kritiškai apžvelgia panaudotus 5 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, V., 1959, p. 393. 6 E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg—Göttingen, 1955, tt., p. 11—12. 1 K. O. Falk, Ze studiów nad slawizacją litewskich nazw miejscowych i osobowych, „Scando-Slavica“, IX (1963), p. 87—103; O metodach slawizacji litewskich nazw osobowych i miejscowych. O genezie i rozpowszechnieniu nazw na -ańce, „Spräkliga Bidrag“, t. 4, Nr.19, Lund, 1964, p.1—16; J. Otrębski, Slawizacja litewskich nazw wodnych i miejscowych, „Z polskich studiów slawistycznych“, Seria 2, Językoznawstwo, Warszawa, 1963, p. 267—286. 194