Dėl vieno terminologinio mažmožio K. Būgos ir E. Frenkelio raštuose

Visa tai rodo, kad M. Daukšos „Postilės“ dąėgus, ddgaus tikrai yra dangus, dangaus. Tokiu būdu tai būtų bene vienintelis tikras « kamieno daiktavardžių I kirčiuotės pavyzdys ne tik „Postilėje“??, bet ir visoje lietuvių kalboje*?, Chronologija nepaneigiamai byloja, kad M. Daukšos ddngus yra senesnis už dabartinį kirčiavimą dangūs. Pastovaus šakninio kirčiavimo virtimas galūniniu (I>1V kirč.)*!* šiame pavyzdyje atitinka bendrąją pagrindinę lietuvių kalbos var- dažodžių kirčiavimo raidos tendenciją. J. Klimavičius DĖL VIENO TERMINOLOGINIO MAŽMOŽIO K. BŪGOS IR E. FRENKELIO RAŠTUOSE Visoje Lietuvoje krūsnyse, rąstų rietuvėse, akmeninių pamatų skylėse ir kituose užnarviuose peri nedidelis paukštelis, ornitologų lotyniškai vadinamas Oenanthe oenanthe L. Prof. T. Ivanauskas apie jį taip rašo: „Lietuvoje ju aptiksi grynuose laukuose, ypač nederlingose vietose. Dažnai pasitaiko šalia plentų ir didelių vieške- lių, bet taip pat ir artimoje miestų kaimynystėje, kariuomenės mankštos aikštėse, stadijonuose, arti geležinkelių stočių, ypačiai ten, kur sukrauti akmenys, rąstai... Po karo, kai mūsų kraštas buvo sėte prisėtas visokių rūšių griuvėsių, šiam paukš- čiui perėti susidarė labai palankios sąlygos, nes tie griuvėsiai atstoja jam kalnų pa- pėdes, akmenuotąjį kraštovaizdį. Antai kultupių po karo nemaža pasirodė ir pa- čiame Vilniuje, kur griuvėsiais pavirto ištisi miesto kvartalai“!. Lietuvišku terminu šiam paukšteliui pavadinti paimtas žemaičių tarmės žodis kūltupys (žodynuose ir mokslinėje periodikoje pasitaiko dar trys šio žodžio variantai: kūltupis, kultu- pis ir kultupys®). Šio termino daryba aiški: jis sudarytas iš žemaitiško žodžio kūlis „akmuo“ +fupėti. Rytų Lietuvoje kūltupiui pavadinti vartojami žodžiai antukas ||antikas ir intukas®. Minėtinos dar formos antuka, antukys, antukytis ir kt. K. Bū- ga str. „CjiaBsKo-Gajirniickue STHMOJIOTHH“? yra pastebėjęs, kad „Cm. gt-oka **M. Daukšos ,,Postilés jmogus 85, mogaus 134 ir kt. P. Skardžius yra linkęs laikyti taip pat I kirčiuotės, bet tai tėra, kaip pažymi ir pats autorius, tik prielaida, nors ir labai tikėtina (žr. P. Skardžius, min. veik., p. 124). *0 Plg. K. Būgos pastabą: „Daiktavardžiui pavyzdžio neturiu“ (žr. K. Būga, min. veik., II, p. 35). # To priežastis, kaip teisingai yra pastebėjęs A. Girdenis, bene bus „skirtingų linksnių diferencijavimo poreikis“ (žr. A. Girdenis, Kodėl įsigali „,galūninis“ vardažodžių kirčiavimas, „Mokslinės aukštųjų mokyklų dėstytojų konferencijos lietuvių kalbos klausimais, skirtos Spalio 50-mečiui, programa ir pranešimų tezės““, Vilnius, 1967, p. 6). ! Žr. T. Ivanauskas, Lietuvos paukščiai, III, V., 1955, p. 309—310. * Nesunorminta šio termino variantų vartosena matyti net ir akademiniame „Lietu- vių kalbos žodyne“: prie žodžių akmenė ir antikas (I, V., 1968) jame rašoma kultupys, prie žodžio girnakalis (III, V., 1956) — kultupis, prie žodžių gudžvirblis (III, V., 1956) ir intukas (IV, V., 1957) — kūltupys, o prie pagrindiniu žodžiu iškeliamo kūltupis (VI, V., 1962) prirašomos tik formos kul- tupys ir kultupis. *Minėtini dar šie sinonimai: akmenė (ornitologai šiuo terminu vadina ne kūltupį, bet Are- naria interpres), čėkšla, čėkšta, girnakalis, gudžvirblis ir, tur būt, čekutis. Nors akad. „Lietuvių kalbos žodyne“ (II, V., 1969) prie pastarojo žodžio nurodoma, kad tai „perkūno oželis“ (Scolo- pax gallinago), bet iliustracinis sakinys tai paneigia: „Oi tu čekūt, čekutčli, ko tu lendi krūsnin“ (Švenčionys). “K. Būga, Rinktiniai raštai, I, V., 1958, p. 472. 13. Iš lietuvių leksikologijos ir leksikografijos 193 „yTKa“ =JiKT. ant-uka „eine Schnepfe“ Mielke I 6, afitukas „saxicola oenanthe“ Dūsetos (ep. Vozgéliai), antukys „T.c.“ Veliuona“s, Str. „Die Metatonie im litauischen und lettischen“ K. Būga nurodo žodžius afitukas ir ifitukas turint prie- sagą -ukas ir vėl sugretina su žodžiu dntis „„Ente“. E. Frenkelio etimologiniame lietuvių kalbos žodyne žodžio antis „„Ente“ straipsnyje randame žodžius antuka „Schnepfe“, aiitukas .„saxicola oenanthe, wheat ear, Weisskehchen“, antikas (Dusetos), intukas (Tauragnai, Bez. Utena), antukytis (Veliuona) „Steinschmū- tzer, Steinschnipper““. Šiais sugretinimais sunku patikėti, nes kūltupys į antį nie- kuo nėmaž nepanašus. K. Būgą truputį suklaidino, tur būt, Chr. G. Milkės ir kiti žodynai, kur žodžio antuka reikšmė nurodoma ,eine Schnepfe, t. y. slanka“. Akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ šis netikslumas jau pataisytas: žodis antu- ka jame nukreipiamas į antukyps, o pastarasis į antikas ,,Oenanthe oenanthe““. Dialek- tinių terminų antukas ir intukas darybą tiksliau būtų aiškinti taip: anté +-ukas ir intė+-ukas. „Lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma, kad žodžiai asité ir initė turi „peludės“ reikšmę. Be to, žodis aritė (kaip ir afitis) turi dar ir „krosnies užuangės“ reikšmę. ,,UZnarvio, užuolandos“ —>,,peludės““ reikšmių koreliacija labai akivaiz- di. Su šiais žodžiais siejant aukštaitišką kūltupio pavadinimą, galima įtikinamiau jį paaiškinti. K. Gaivenis VEIKALAS APIE BALTIŠKŲ VIETOVARDŽIŲ SLAVINIMĄ IR SLAVIŠKŲ LIETUVINIMĄ Jurgen Prinz, Die Slavisierung baltischer und Baltisierung slavischer Ortsnamen im Ge- biet des ehemaligen Gouvernements Suvalki, Wiesbaden (Otto Harrassowitz leidykla), 1968, 320 p. su žemėlapiu. Baltiškų vietovardžių ir asmenvardžių slavinimo problema lingvistinėje lite- ratūroje keliama ne pirmą kartą — vien per pastarąjį dešimtmetį pasirodė keli darbai, skirti šiam klausimui!. Tačiau recenzuojama J. Princo knyga savo apim- timi toli pralenkia kitus šios srities veikalus, Knyga susideda iš įvado, dešimties skyrių ir išvadų. Knygos gale autorius pa- teikia tematinę rodyklę. Įvade J. Princas, be kita ko, atkreipia akis į baltiškosios toponimijos, randa- mos slavų kraštuose, nagrinėjimo sunkumus. Jis pateikia pavyzdžių iš V. Toporo- vo ir O. Trubačiovo knygos „Aukštutinės Padneprės hidronimų lingvistinė anali- zė“ (Maskva, 1962), iš H. Šalio (H. Schall) darbų, rodančių, kad dalis šių auto- riy aiškintų baltiškosios toponimijos reliktų gali būti interpretuojami ir kitaip. Bendrosiose pastabose J. Princas trumpai pasako, kokia XIX a. gale — XX a. pradžioje buvo Suvalkų gubernijos etninė sudėtis, kritiškai apžvelgia panaudotus 5 K. Būga, Rinktiniai raštai, II, V., 1959, p. 393. 6 E, Fraenkel, Litauisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg— Gottingen, 1955, tt., p. 11—12. 1 K. O. Falk, Ze studiėw nad slawizacją litewskich nazw miejscowych i osobowych, „„Scando-Slavica“, IX (1963), p. 87—103; O metodach slawizacji litewskich nazw osobo- wych i miejscowych. O genezie i rozpowszechnieniu nazw na -arice, „Sprakliga Bidrag“, t. 4, Nr.19, Lund, 1964, p.1—16; J. Otrebski, Slawizacja litewskich nazw wodnych i miejscowych, „Z polskich studiéw slawistycznych“, Seria 2, Jezykoznawstwo, Warszawa, 1963, p. 267—286. 194