M. Akelaitis leksikografas

IŠ LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS IR LEKSIKOGRAFIJOS LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA M. AKELAITIS LEKSIKOGRAFAS J. KRUOPAS Spaudos, kultūros ir visuomenės veikėjas, literatas ir istorikas M. Akelaitis (1829—1887) labai domėjosi lietuvių kalba ir buvo pasiryžęs parašyti tris lietuvių kalbos žodynus (lyginamąjį ir du dvikalbius) ir gramatiką. Čia ir norime apžvelgti jo leksikografinę veiklą, kiek tai leidžia padaryti mūsų respublikoje esantys M. Akelaičio rankraščiai, publikuoti raštai ir laiškai, neseniai pasirodžiusi A. Janu- laičio monografija apie M. Akelaitį, žinios apie Lenkijoje esančius M. Akelaičio rankraščius ir kita jo biografiją liečianti literatūra. Daugiausia medžiagos apie M. Akelaičio kalbinius darbus surinkta Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštyne, kur M. Akelaičio fondas (F1) suside- da iš 49 aplankų ir turi apie 800 puslapių įvairaus dydžio rankraščių, parašytų len- kiškai (dagiausia), lietuviškai, rusiškai (F1—12, 21, 23) ir vokiškai (F1—24, 37). Patyrinėjus šiuos rankraščius, nustatyta, kad į M. Akelaičio fondą yra patekę ir ne jo rankraščių. Tai pirmiausia lietuvių-lenkų žodyno rankraštis (F1—1), ku- ris parašytas rytietiškai ir dėlto negali būti priskiriamas M. Akelaičiui!. Ne jo ir religinių giesmių sąsiuvinėlis (F1—36), parašytas rytietiškai ir kita rašysena. Ra- šyba (š, v vartojimu ir kt.) ir rašto stiliumi skiriasinuo M. Akelaičio rankraščių ver- timas „Įpedinis ir Ubagas“ (F1—13), kuriame pažymėta, kad vertė M. Akelaitis iš B. Tai taip pat ne M. Akelaičio rankraštis. Abejotina, ar jam priskirtinas ir trum- pas atsitikimo su gandrais aprašymas (F1—4) ir trys juodraštiniai leksikografi- niai puslapiai (F1—32). Rankraščiuose yra ir penki mašinėliniai M. Akelaičio spausdintų laiškų nuorašai (F1—5, 6, 7, 8, 9). Likusieji rankraščiai atrodo paties M. Akelaičio rašyti. Jų turinys įvairus. Daugiausia liečiami lietuvių kalbos, lite- ratūros, tautosakos, mitolgijos ir istorijos klausimai, M. Akelaičio prabėgomis kliudomi tokie kalbos dalykai: lietuvių kalbos vie- ta indoeuropiečių kalbų tarpe (F1—10, 22), lietuvių kalbos santykiai su slavų (F1—10, 12, 22) ir germanų (F1—22) kalbomis, lietuvių kalbos artimumas sanskri- tui (F1—13, 22), lietuvių kalbos fonetikos ypatybės (F1—12, 38), įvairios lietu- vių kalbos priesagos (F1—12, 23, 25, 29), laikų vartojimas (F1—41), linksnių ir prielinksnių vartojimo pavyzdžiai (F1—37), lietuvių kalbos leksikos turtingumas (F1—11, 22), lietuviškų kaimų pavadinimų sąrašėlis (F1—35), lietuviškos pavar- 1 Žr. J. Kruopas, Rankraštinis aukštaičių rytiečių XIX a. II pusės lietuvių-lenkų kalbų žo- dynas, „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai“, A serija 2(30), Vilnius, 1969, 155 dės (F1—22), įvairūs etimologizavimai, išmėtyti keliolikoje rankraščių (F1—1, 10, 12, 13, 15, 17, 18, 19, 22, 29, 41), išrašai iš M. Daukšos Postilės ir kitų raštų (F1—41), leksikografiniai darbai (F1—10, 11), lietuvių kalbos tyrinėtojai (F — 42) ir“ kt. Iš M. Akelaičio literatūros dalykų paminėtini*: Klastorius (F1—47), Skajty- maj Szwentadieniniaj (vertimas iš lenkų kalbos, F1—28), Moja chata (F1-—14), K. Donelaičio biografijos pradžia (F1—46), Giesme Apej S. Stanistawa Kostka (F1—34), lietuvių kalbos knygos (du M. Akelaičio turimų lietuviškų knygų sąrašai, F1—2,27) ir kt. Iš tautosakos rankraščių svarbesni šie: du pasakų rinkiniai (52 pasa- kos, F1—43, 44), mįslės ir kitokie tautosakos dalykai (F1—12, 21), G. Neselmano dainų rinkinio turinys (F1—32) ir kt. Keletas M. Akelaičio rankraščių liečia lietuvių mitologiją, kuria jis labai domė- josi ir kurios būtybių vardus, ypač Perkūną, jis mėgo dažnai etimologizuoti: Ustęp z mitologii litewskej (F1—15), Nazwiska bogėw litewskich (F1—17), dievybių vardų etimologijos (F1—15, 17, 18, 19, 21, 40 ir kt.) ir kt. Iš istorijos svarbesni šie rankraščiai: Trumpas pasakojimas apej Lietuwos wej- kalus (F1—30), Z Dziejéw Litwy (F1—48), Geschichte Preussens (F1—49), iš- rašai iš įvairių istorijos šaltinių, liečiantys Prūsijos istoriją (vokiečių kalba, F1— 37), apie Rusijos pradžią (F1—29) ir kt. Be to, M. Akelaičio fonde yra rankraš- čių iš įvairių kitų sričių: Przygląd systematyczny wszystkich nauk (F1—45), Apej garus (F1—31), iš politinės ekonomijos (F1—3), iš religijos (F1—39) ir kt. Daugumas M. Akelaičio rankraščių juodraštiniai, neilgi, kai kurie be pradžios ir pabaigos. Tai padrikos pastabos, medžiagos rinkiniai, išrašai ir panašūs dalykai. Tiktai dalis perrašyti, matyti, rengti spaudai: šventadieniniai skaitymai, du pasakų rinkinėliai, trumpas pasakojimas apie Lietuvos veikalus (nebaigtas), straipsnis „Apej garus““ ir poteriai ,,Téve mūsų“ (jie buvo išspausdinti). Išskyrus iš M. Akelaičio rankraštinio palikimo lietuvių-lenkų kalbų žodyną (F1—1) kaip ne jo rankraštį, lieka nedaug medžiagos, liečiančios M. Akelaičio leksikografinį darbą. Tačiau ji kartu su viso fondo ir kitų šaltinių duomenimis įgalina pradėti nagrinėti M. Akelaičio leksikografinę veiklą, kuri buvo pasireišku- si gana plačiais užmojais. Tyrinėti lietuvių kalbą M. Akelaitį skatino mokslinis interesas, noras iškelti lietuvių kalbą ir praktiniai sumetimai — lietuviškų knygelių rašymas liaudžiai. Savarankiškai pramokęs keletą kalbų (lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, lotynų, graikų), šiek tiek susipažinęs su lyginamosios istorinės kalbotyros pradmenimis, kai kuriais lietuvių kalbos tyrinėjimais (A. Šleicherio, S. Mikuckio), M. Akelaitis pats panoro pasireikšti lietuvių kalbotyroje. Apie tai jis iš Varšuvos rašo 1856.11.25d. laiške M. Valančiui: ,,PaZings šiek tiek keles katbas, noriu iszguldianti sawą kalba; ketinu parasziti Zoding ir Katbriedą Zemajtiszka suligintą su katbomis Indiszkaj - Europejiszkomis““ (TŽ, III, 293). Iš kitataučių kalbininkų darbų M. Akelaitis žinojo apie mokslinę lietuvių kalbos reikšmę lyginamajai kalbotyrai, ypač slavistikai, ir savo laiškuose bei straipsniuose tai dažnai akcentuodavo. No- ras pažinti lietuvių kalbą, aprašyti lietuvių kalbos gramatinę sandarą, aiškinti žo- džių bei vardų kilmę nedavė M. Akelaičiui ramybės visą gyvenimą. Jis nesitenki- no kitataučių lietuvių kalbos tyrinėjimais, dėjosi geriau už juos mokąs lietuvių kal- bą ir galįs praturtinti kalbotyrą naujais darbais. Jis ieškojo ir tarėsi suradęs naujus dėsnius giminingoms kalboms pažinti ir išmokti. Taigi platūs moksliniai interesai + M. Akelaičio ir kitų autorių kalba ir rašyba netaisoma, 156 buvo vienas iš pagrindinių akstinų, kuris kreipė M. Akelaitį į lietuvių kalbotyrą ir skatino imtis lyginamojo žodyno ir gramatikos sudarymo darbo. Be mokslinio intereso, tyrinėti lietuvių kalbą M. Akelaitis skatino ir gimto- sios kalbos meilė. Jis kilęs ir išaugęs iš lietuviškos liaudies, kuri tuo metu buvo sun- kioje ekonominėje, socialinėje ir tautinėje priespaudoje. Nors M. Akelaitis neragi- no išnaudojamos ir engiamos liaudies sukilti prieš išnaudotojus, nors jis buvo se- nų patriarchalinių dvaro ir sodžiaus santykių šalininkas, tačiau jis visad buvo liau- dies pusėje, nuolat rūpinosi jos švietimu, kultūra ir kalba. M. Akelaitis buvo įsi- tikinęs, kad liaudis yra visuomenės pagrindas: „Kaip yra pastate pamatai, tas pats visuomenėje yra liaudis. Menkas bus tas pastatas, kur pamatai silpni“ (Jan MA, p. 32). Ypač M. Akelaitis rūpinosi lietuvių kalbos išlaikymu ir ugdymu. Jis matė kad jo gimtoji kalba niekinama, varžoma ir persekiojama, kad jai nėra vietos mo- kyklose, įstaigose, spaudoje ir viešajame gyvenime. Dėl to jis sielojasi ir kviečia tautiečius kovoti dėl gimtosios kalbos teisių ir egzistencijos: ,,Argi mes, lietuviai, išsižadėsime savo kalbos ir tuo būdu patys savo noru Žudysime savo tautą, už ka reikės atsakyti teismo dieną? Ar mumyse, kurie taip karštai mylim tai, kas savo, nustojo plakusi lietuvių širdis?... Reikia mums pakelti lietuvių kalbą, ištraukti iš paniekinimo tą kalbą, kuri turi sanskrito didumą, lotynų galybę, graikų dailumą ir italų giesmingumą. Darykim iš palengvo, įsteikim parapijose mokyklas, kuriose viskas būtų mokoma lietuvių kalba, rašykim ir spausdinkim lietuvių knygas liau- džiai““ (JanMA, p. 18). Toms savo pažiūroms M. Akelaitis liko ištikimas iki am- žiaus galo. Iš emigracijos 1871 m. jis rašė vienam savo giminaičiui: „Zostalem po częšci literatem i to nie dla jakiej§ stawy, nie dla czezych kadzidel tego šwiata, ale dla dobra moich braci, dla pozytka tych poczciwych chiopakéw Litwinéw, w posrod ktorych zrodzilem sie i wzroslem® (AKG, p. VIII). [Pasidariau iš dalies literatu ne dėl kokios garbės, ne dėl tuščių šio pasaulio liaupsinimy, bet dėl naudos dorų valstiečių lietuvių, kurių tarpe gimiau ir išaugau.] Rašydamas lietuviškas knygeles ir atsišaukimus liaudžiai, kurdamas eilėraščius, versdamas iš kitų kalbų į lietuvių kalbą, M. Akelaitis turėjo susipažinti su lietuvių literatūrine kalba, jos gramatikos ir leksikos normomis. Tai jo laikais buvo ne- lengvas uždavinys, nes literatūrinė kalba buvo nenusistojusi ir įvairuojanti. Joje reiškėsi įvairių tarmių (Žemaičių, aukštaičių rytiečių ir aukštaičių vakariečių) ypa- tybės, jai stigo vieningų gramatikos ir leksikos normų. Todėl rašantieji patys tu- rėjo gilintis į kalbos dalykus ir spręsti rašybos, gramatikos, žodyno ir kitus klausi- mus. Tad visai natūralu, kad daugelis XIX a. kultūros veikėjų bei literatų labai domėjosi kalbos dalykais, patys sudarinėjo dvikalbius žodynus ir rašė gramatikas. Tuo požiūriu M. Akelaitis nebuvo išimtis. Jis taip pat ieškojo lietuvių kalbos gra- matikų, žodynų, kad galėtų geriau susipažinti su literatūrine kalba ir prisidėti prie jos tyrinėjimo bei ugdymo. Pirmieji M. Akelaičio lietuviški rankraščiai rodo, kad jam sunku buvo lietuviš- kai rašyti, kad jį, aukštaitį vakarietį pietietį, veikė skaitomų raštų tarminės formos, ypač žemaitiškos. Kai kurios jų prasiskverbė į M. Akelaičio raštų kalbą, nors jo gimtajai tarmei buvo svetimos, pvz.: Vokyczus, in, kan, susirinken, užejen, atsidu- ren, dideliaj ir kt. (F1-—30). Skaitydamas senųjų rašytojų M. Daukšos, K. Širvydo, o taip pat savo amži- ninkų S. Daukanto, M. Valančiaus ir kitų raštus, M. Akelaitis sekė jų kalbą, darė išrašus ir rinko medžiagą gramatikai ir žodynams. Nors jam daugiausia rūpėjo kal- bų lyginimas, lyginamoji kalbotyra, tačiau ir kalbos norminimui jis skyrė didelį 157 dėmesį. Jis pats pažymi: ,,Najprzéd napiszę ją [gramatiką] do užytku praktycz- nego, o pėzniej obrobię umiejętne“ (F1—11, p. 3). [Pirmiau parašysiu gramatiką praktiniam vartojimui, o vėliau išmaningiau apdorosiu]. M. Akelaitis kreipė dė- mesį taip pat į leksikos lietuviškumą, grynumą, stengdamasis vengti nereikalingų skolinių. Jo turimų knygų sąraše prie elementoriaus „„Mokstas skajtima raszta lie- tuwiszka““ (1856) jis prirašo: „nie ma žadnej wartošči — pelno makaronizmow“ (F1—2). [Neturi jokios vertės — pilna makaronizmų]. Skoliniai buvo labai paplitę, ir pačiam M. Akelaičiui buvo sunku jų išvengti. Jo rankraščiuose taip pat galima rasti: turmon, neprieteliu, pawietre, nebagelę, smerties, zlasties, wajna ir kitus sko- lintus žodžius, kuriems lietuviškus atitikmenis jis galėjo rasti M. Daukšos ir K. Šir- vydo raštuose. Vis dėlto M. Akelaičio kalba geresnė už bažnytinių raštų kalbą. Jis rašė gana paprastai, liaudiškai, vartodamas gyvus ir vaizdingus liaudies kalbos posakius, pvz.: Bajme žmoniu ten susirinko; Batorius buwo in musu karalus pakel- tas; nelajke ranku už anczio; bajsi isztiko kowa; apkalęs jin geležiniais pancziajs instume turmon; sukulti in patraszas ir kt. (F1—30). Tad ir praktiniai sumetimai vertė M. Akelaitį tyrinėti lietuvių kalbą, rūpintis lietuvių kalbos gramatikos ir Žodynų parengimu. Leksikografinį darbą pradėdamas, M. Akelaitis stengėsi susipažinti su savo pirmtakų negausiais darbais, kurie buvo vienas iš svarbiausių šaltinių, ruošiantis sudaryti naują lietuvių kalbos žodyną. Kokie lietuvių kalbos žodynai buvo M. Ake- laičiui pažįstami ir kiek jis galėjo jais pasinaudoti? Iš M. Akelaičio 1856 m. rugsėjo 25 d. laiške M. Valančiui minimų knygų sąrašo matyti, kad jo negausioje bibliotekoje tuo metu buvo tik G, Neselmano žody- nas ,,Wérterbuch der litauischen Sprache“ (TZ, III, 293). Šiame žodyne lietuviški žodžiai pateikiami ne įprastine alfabetine tvarka, bet pagal tam tikrus balsių ir priebalsių skyrius, o priešdėliniai veiksmažodžiai duodami nepriešdėlinių lizduo- se. Tai labai apsunkina žodžių suradimą tame žodyne, dėl to M. Akelaitis minė- tame laiške neigiamai atsiliepė apie G. Neselmano darbą: „Kiekwienas, nesakisiu jau pažinusis kalbą žemajtiszką, pripažis jog Nesselmannas butu galejęs gieresni parasziti žodiną, turiedamas isz wisur didelę pagialba. Wokieczej papratusis kož- ng daiktą dariti iki trupucziuj: taritum tik wienas Nesselmannas į tą paprotį ne- nugimęs: jo Zodinas it tikra tamsi giria: klajdZiok be galo o nerasi ko jeszkaj“ (TŽ, III, 294). M. Akelaitis žinojo ir apie K. Širvydo žodyno buvimą, nes 1856.X.15/27 d. laiške M. Valančiui prašo jį paskolinti K. Širvydo žodyną ir gramatiką (TŽ, III, 295). Matyti, kad M. Valančius paskolino M. Akelaičiui K. Širvydo žodyną, nes jis minimas vėlesniame M. Akelaičio turimų knygų sąraše (F1—2, p. 1). 1858.V.3 d. laiške A. Kirkorui jis užsimena, kad žodžio kauras jam niekur netekę užtikti, nors jis duodamas Neselmano, Milkaus ir Širvydo žodynuose (TŽ, III, 300). Šiais žo- dynais M. Akelaitis turėjo naudotis, nes ten iš tikrųjų duodamas žodis kauras. M. Akelaitis domėjosi ne tik jam žinomais spausdintais, bet ir rankraštiniais žodynais. Į jo rankas buvo pakliuvęs rytiečių tarme parašytas nežinomo autoriaus lietuvių-lenkų kalbų žodynas, kuris dabar yra M. Akelaičio archyvinėje medžia- goje, saugomoje Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštyne (F1-—1). Iš žodyno kalbos ypatybių matyti, kad jis rytietiškas ir todėl ne M. Akelaičio suda- rytas. Pastarasis jį buvo iš ko nors pasiskolinęs ir, bėgdamas po 1863 m. sukilimo 158 iš Lietuvos, paliko Andruškevičiui, kurs tą žodyną perdavė J. Basanavičiui, o šis — Lietuvių mokslo draugijai?. 1856.X.15/27 d. laiške M. Valančiui M. Akelaitis užsimena apie S. Daukan- to ir, tur būt, D. Sutkevičiaus rankraštinius Žodynus: „Jakže bylbym szczesliwym, gdyby owe folijaly pryzgotowane przez Pana Dowkonta do stownika polsko-Zmudzkiego dostaly si¢ w moje rece! albo 6w rekopism stownika zmudzko-pol- skiego, spoczywajacy gdzie§ w klasztorze i oddany na pastwe molom!*“ (TZ, III, 296). [Koks bii- čiau laimingas, jeigu tie S. Daukanto paruošti lenky-lietuviy kalbų žodynai foliantai patektų i mano rankas, arba lietuvių-lenkų kalbų žodyno rankraštis, gulintis kažkur vienuolyne ir atiduotas kan- dims saugoti.) Vėliau (1858) M. Akelaitis gyveno kartu su S. Daukantu Svirlaukyje, tad, reikia manyti, galėjo prieiti prie S. Daukanto leksikografinių darbų, ypač kad vienoje korespondencijoje iš Vilniaus rašoma, jog M. Akelaičio rankraštiniame pa- likime buvę L. Andruškevičiaus ir, galimas daiktas, S. Daukanto lietuvių-lenkų kalbų žodynai“. M. Akelaičio minimas vienuolyne esantis lietuvių-lenkų žodynas, tur būt, buvo D. Sutkevičiaus žodynas, kurį jis prisimena kita proga, M. Valan- čiui skirto knygų sąrašo gale: „Czyby Towarzystwo Archeologiczne Wilenske nie moglo w tym względzie czego wyjed- nač? Možeby trafnee się postąpilo przypisawszy Ministrowe Oswieczenia mający się wydač Stownik Sutkewicza?“ (FI—2, p. 3). [Ar Vilniaus archeologų draugija negalėtų čia ką pada- ryti? Gal gerai padarytų, siūlydama Švietimo Ministrui numatomą išleisti Sutkevičiaus Zodyna.] “M. Akelaitis mini ir J. Brodovskio rankraštinį žodyną, kuriame esas jo etimolo- gizuojamas žodis Percunas (F1—17, p. 2). Reikia manyti, kad šis žodynas M. Ake- laičiui buvo pažįstamas iš G. Milkaus, Neselmano ir kitų darbų, nes jis pats prie J. Brodovskio rankraščio negalėjo prieiti. Vėliau, gyvendamas Paryžiuje ir rašydamas lietuvių kalbos gramatiką, M. Ake- laitis naudojosi ir F. Kuršaičio žodynu (AkG, 24), kuris dar nebuvo išėjęs tada, kai M. Akelaitis rengė žodynus Lietuvoje (užsienyje leksikografinio darbo jis nega- lėjo dirbti, nes buvo užsiėmęs gramatika bei lyginamąja kalbotyra). Taigi M. Akelaitis, pradėdamas leksikografinį darbą ir jį dirbdamas, turėjo kelis spausdintus (Širvydo, Milkaus, Neselmano) ir kelis rankraštinius dvikalbius lietuvių kalbos žodynus. Tai buvo jo pagrindiniai šaltiniai, kuriuose jis galėjo ras- ti nemaža (daugiau kaip dvidešimt tūkstančių) lietuviškų žodžių bei kitų kalbų atitikmenų ir kurie jam padėjo susipažinti su žodynų sandara, leksikografine technika ir kt. Be to, M. Akelaitis turėjo prieš akis ir kitų kalbų žodynus. Viename laiške M. Valančiui jis mini brolių Grimų ,, Zodina wokiszka, kami ir det žiemaj- tiszkos kalbos daug naudos randasi“ (TŽ, III, 294), Iš M. Akelaitį persekiojusios carinės valdžios atstovo sudaryto knygų sąrašo matyti, kad jis pas dvarininką Kud- revičių turėjo ,,CiioBaps poccHHCKO-I10JIbCKHĖ“ ir ,,Dictionaire Francais-Polonais“ (Jan MA, 85, 87). Viename M. Akelaičio rankraštyje minimas Stenderio latvių kalbos žodynas (F1—21, p. 4). M. Akelaitis įvairiuose etimologiniuose bei kito- kiuose aiškinimuose dar remiasi arba mini šiuos kitų kalbų žodynus: 1) F. Nes- selmann, „Die Sprache der alten Preussen“ -(1845) (F1—17, p. 3); 2) F. Bopp, „Glossarium sanseritum““ (1847) (F1—17, p. 3); 3) Chavée, Lexiologie Indo-Eu- ropéenne (F1—22, p. 13, 15, 16); 4) „The Bonaparte polyglott: being the parable of the sower, in 72 languages and dialects“ (F1—22, p. 20). 2? J. Kruopas, ten pat, p. 184. 3 „Kraj“, 1893 m. Nr. 13, p. 12. 159 Tur būt, daugiausia M. Akelaičio naudotasi K. Širvydo ir G. Neselmano žo- dynais, o kitų indoeuropiečių kalbų, ypač sanskrito, atitikmenys imti iš F. Bopo ir Chavės minėtų darbų. Leksikografiniam darbui M. Akelaitis buvo pasiryžęs naudoti įvairius litera- tūrinius šaltinius, jo turimas ir norimas įsigyti lietuviškas knygas. Iš pradžios M. Akelaičio bibliotekoje 1856 m. buvo tik vienuolika lietuviškų knygų. Jos sumi- nėtos M. Akelaičio 1856.1X.25 d. laiške M. Valančiui, kurį jis prašė siųsti jam kuo daugiausia lietuviškų knygų (TŽ, III, 293). Spaustuvininkas ir knygininkas Za- vadskis taip pat parūpindavo M. Akelaičiui lietuviškos literatūros. Tokiu būdu M. Akelaičio bibliotekoje per kelerius metus atsirado 42 (ne 37, kaip tegiama JanMA, p. 87) lietuviškos knygos. Tai rodo net du jo knygų sąrašai, esantys Lietuvių kal- bos ir literatūros instituto rankraštyne (F1—2, p. 1—2; F1-27, p. 1-2). Pir- majame, skirtame M. Valančiui, surašyta 41 knyga, o antrajame — 42 (pridėta knygelė „Žine kajp rejk atlikti spawiednę““, 1852). Kadangi tie sąrašai niekur ne- skelbti, o jie rodo, kokiomis lietuviškomis knygomis naudojosi M. Akelaitis, tai čia ištisai skelbiamas antrasis knygų sąrašas: SPIS KSIĄŽEK LITEWSKICH Dowkont 1) Prasma Lotinu katbos. 1837. > 2) Budas Senowes Lėtuwiū, 1845. F- 3) Giwatas Didiuju Karwaidu. 1846. 5 4) Pasakas Phedro — 1846. i 5) Abeciela Letuwiū Kalnienu ir Ziamaitiu kalbos. 1842. i, 6) Dajnes Ziamajtiu. — 1846. 7) Bitiu Knygele — 1848. 8) Knigele Mediniu Siektu 1849. 9) Pamokstas Ape sodnus. 1849, 10) Siejamoses paszaro-žoles — 1855. 11) Epitome Historiae Sacrae — 1838. Wolonczewski 12) Žemajtiū Wiskupiste. 1848. 13) Pamokims apej sakramentą Dirmawones. 1850. 14) Zine kajp rejk atlikti spawiednę. 1852, 15) Tamoszius isz Kempis. 1852. 16) Ziwatas Jezaus Kristaus. 1853. 17) Istorije Szwenta senoje istatima. 1855. Proniewski 18) Iszguldimas Ewangeliju. 1855. Szyrwid 19) Punktai Sakimu — 1845. 20) Ugnies Knygeles. 1801. 21) Lietuwiszkas Ewangelias. 1806. Juzumowicz 22) Szwentas Izidorius 1854. W 23) Didesis Elementorius. 1855. 24) Kalwaria — 1855. Werejka 25) Griesznikas priwerstas metawoties 1854. Zieniewicz 26) Katekiza kataliku 1854. Kitkiewicz 27) Hymny Litewskie. Mieleszka 28) Knigele ape žinias draugistes nuosituriejimo. 1846. 29) Aktas ir poterej. 1856. 30) Mokslas skajtima raszta lietuwiszka 1856 (niema Zadnej wartošči). 31) Szwetas Giesmes — 1855. 32) Razanczius. 1855. 160 33) Auksa Altorius. 1854. 34) Jezus Maria, 1854. 35) Garbie Diewa — 1855, Iwinski 36) Kalendarze zr. 1846.47.50.51.55.57. Giedroj¢ 37) Naujas Istatimas. 1816. 38) Stownik Szyrwida 1713. 39) Worterbuch der Littauischen Sprache v. Nesselmann. 1850. 40) Handbuch der Litauischen Sprache v. August Schicicher Praga. 1856. 41) Grammatyka litewska pr. Kossakowskiego. 42) Rhesa — Dainos. 1843. M. AkelaiCio paliktų pas Kudrevičių knygų sąraše dar minimos: 1) Daynos Zemaycziu, surinktos yr yszdutos par Simona Stanewicze, 2) Wajkams Zemaitiu yr Lietuwos (JanMA, p. 85). Kadangi M. Akelaitis vertė lenkiškai Donelaičio „Metus““, tai jis turėjo turėti šį kūrinį. Be to, iš M. Akelaičio rankraščių matyti, kad jis darė išrašus iš M. Daukšos Postilės (F1—41, 1—39 p.), 1845 m. Koncyonolo (F1—41, 43—48 p.), 1844 m. Naujo testamento (F1—41, 49—52 p.). Pats didžiausias M. Akelaičio bibliotekos knygų sąrašas buvo lenkų žurnalis- to L. Uziemblos 1891 m. sudarytas ir pasiųstas lenkų etnografui Žegotai Pauliui. Si sąrašą Krokuvos universiteto bibliotekoje surado mūsų bibliografas V. Žukas ir paskelbė jį spaudoje*. Jame užregistruoti 77 spaudiniai (penki iš jų yra latviškos knygos) ir vienas paties M. Akelaičio rankraštis. Palyginus šį sąrašą su paties M. Akelaičio sudarytu ir šiame straipsnyje skelbiamu 42 knygų sąrašu, matyti, kad jie skiriasi ne tik pateikiamų spaudinių skaičiumi, bet ir pavadinimais. Abiejuo- se sąrašuose galima rasti tik 21 tą pačią knygą, o kitos yra skirtingos. V. Žuko paskelbtame sąraše yra nemaža Karaliaučiuje spausdintų protestantų religinių ir kitokių knygų, kurios neminimos M. Akelaičio sąraše, pvz.: Giwasties Medis (1846), Augsburgiszkasis wierds iszpazinimas (1855), Rojaus Darželis (1845), Ug- nies knigeles (1801), Bybeles (1853) ir kt. Antra vertus, M. Akelaičio sąraše mini- mi du žodynai, trys gramatikos ir 16 kitokių knygų, kurių nėra V. Žuko sąraše. Sudėjus visas abiejuose sąrašuose ir kitur minimas M. Akelaičio bibliotekos lietu- viškas knygas, jų susidarys apie šimtą. Tai, anų laikų akimis žiūrint, nemažas knygynėlis. Čia nenurodomos tos lietuviškos knygos, kurios buvo Paryžiaus lietuvių drau- gijos „Želmuo““ bibliotekoje ir kuriomis M. Akelaitis Paryžiuje galėjo naudotis. Jos spaudoje buvo paminėtos*, o pilnas jų sąrašas yra Lietuvos TSR Mokslų aka- demijos Centrinės bibliotekos Rankraštyne (F64, vien. 110, I. 4—12). Tačiau lek- sikografiniam darbui, kurį M. Akelaitis dirbo iki pabėgimo iš Lietuvos 1861 m. pabaigoje, ši literatūra negalėjo būti panaudota, todėl jos čia ir neišvardinsime. Žymią jos dalį sudaro periodinė spauda ir brošiūros, išėjusios daugiausia po M. Ake- laičio mirties, keletas lietuviškų grožinės literatūros kūrinių, gramatikų ir žody- nų. Iš viso „Želmens“ bibliotekoje buvo 74 lietuviški periodiniai leidiniai, brošiū- ros ir knygos“. © 4V. Žukas, Iš bibliotekų ir bibliografijos istorijos, „Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto Mokslinės bibliotekos metraštis (1958—1959)“, Vilnius, 1961, p. 249—253, 5 V, Abramavičius, Paryžiaus lietuvių draugija ,,Zelmuo* ir jos biblioteka, „Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų darbai. Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai“, III, Vilnius, 1964, p. 153. 6 V. Abramavičius, ten pat, p. 154. 11. Iš lietuvių leksikologijos ir leksikografijos 161 Matyti, kad lietuviškų knygų skaitymui, išrašų darymui, medžiagos rinkimui gramatikai ir žodynui M. Akelaitis skyrė didelį dėmesį. Jis pats rašo M. Valan- čiui, kaip jis vertina iš jo gautas knygas ir kaip ruošiasi į jas pasinerti, ieškodamas vertingos medžiagos, brangių perlų: „To nie są šmiece, jak Wasza Przewielebnošč się wyraža — to odnoga Bengalska, w ktėrej na dnie spoczywają kosztowne perly. Puszczam się jak nurek w przepašč wod glębokich; lowie perlowe muszelki, niepomny, Ze przy tym polowie latwo stracič Zycie, skoro wspolnicy tej pracy, swobodnie plywajacy na powierzchni morza, nie pospiesza za danym znakiem wyciagna¢ nurka na swierze powietrze. Ale jakze nie zbieraé tych perelek, tyle drogich memu sercu?“ (T Z, III, 295). [Tai ne smulkmés, kaip Jūsų Sventenybé sakote, tai Bengalijos įlanka, kurios dugne guli brangiausi per- lai. Leidžiuosi kaip naras į giliųjų vandenų bedugnę; gaudau perlines kriaukleles, užsimiršęs, kad taip žvejojant greit galima žūti, jei šito darbo bendrininkai, laisvai plaukiojantys jūros paviršiuje, davus ženklą, nesiskubins ištraukti narą į gaivų orą. Tačiau kaip nerinkti tų perlų, tokių brangių mano širdžiai?) Trečias medžiagos šaltinis, kuriuo M. Akelaitis galėjo remtis leksikografinia- me darbe, buvo liaudies kalba. Tai buvo jo gimtoji kalba, kurią jis išmoko šeimoje, lietuviškame sodžiuje, apie kurią jis visad su didele meile bei pagarba atsiliepė ir kurios teisių, vartojimo išplėtimu ir ugdymu jis rūpinosi visą gyvenimą. Aplin- kybės neleido M. Akelaičiui nuolat būti liaudyje ir rinkti iš jos kalbos lobius. Pa- augęs jis gyveno dvaruose ir su liaudimi retai tesusidurdavo. Tačiau atotrūkiais, keliaudamas po kraštą ir kitomis progomis, jis užrašinėjo tautosaką ir rinko kalbi- nę medžiagą. Tai matyti iš gana gausių jo tautosakos užrašymų ir įvairių kalbinių pastabų, esančių jo rankraštiniame palikime. Štai sintaksės reikalui užrašyti links- nių ir prielinksnių vartojimo pavyzdžiai (dalis gali būti paimta ir iš raštų): Per. Per miestą eiti. Tai man ejo per szirdi. — Asz per žiemą sirgau. — Jis per naktį dir- bo. — Per tworą lipti. — Per rubežiu eiti. — Per wieną žmogu griekas i swietą atejo ir smertis grieku. — Per Martyną jis atejo. — Jis gywen per tris myles toli. — Asz tai per tiesą laikau. — Jis buvo per racziu. — Kas tai tas per pauksztis? (F1— 37, p. 110). Ne kartą M. Akelaitis kalba apie Lietuvių kalbos leksikos turtingumą ir tai iliustruoja pavyzdžiais, paimtais daugiausia iš liaudies kalbos. Jis nurodo, kad tam pačiam dalykui, ypatybei, veiksmui ir kitkam pavadinti lietuviai turi daug žodžių, pasižyminčių įvairiais atspalviais, pvz.: kalba, szneka, tarme, byla, žadas; geltas, geltonas, geltokas, gelsvas, gelsvokas, geltonelis, geltonutelis, geltonužėlis; dajnuoti, giedoti, raudoti, audot, vel aldoti (pr. či6d60), niuniuoti, ryloti, soukti (F1—11, p. 4). Kalbėdamas apie priesagos -ėnas vartojimą, jis pateikia taip pat nemaža pavyz- džių: Tylzenas, tetenas, brolenas, seserenas, Kuprenas, Wilkenas, Warnenas, Wasz- kenas, Rimkenas, Melenas, Masenas, Kredzdenas, Kiszkenas, Bylenas, Tylenas, Prastenas, Druktenas (F1—29, p. 12). Savo staipsnyje ,,Apej garus“ (Fl—31), ieškodamas terminų garo katilo ir gar- vežio detalėms pavadinti, M. Akelaitis ima liaudies kalbos žodžius ir juos taiko technikos srityje, išplėsdamas žodžių vartojimo sferą ir suteikdamas jiems specia- lią reikšmę. Tokiu būdu į technikos sritį buvo įvesti: stiebas, rankena, muštuvas, Zirgis, anga, ugniavietė, Zibintuvé, kamštis, stūma, volé, kabė, švilpynė ir kt. Paga- liau paties M. Akelaičio raštų kalba turi ryškių liaudies kalbos bruožų, kurie rodo, kad jis visad rėmėsi jaunystėje išmokta gimtąja kalba, kad ji jam buvo didžiulis kalbos lobių šaltinis. 162 M. Akelaitis buvo sumanęs parengti tris žodynus: 1) lietuvių kalbos lygina- mąjį; 2) lietuvių-lenkų ir 3) lenkų-lietuvių. Tai matyti iš jo laiškų M. Valančiui, A. Kirkorui ir kitiems (TZ, III, 292—321, IV, 433—443), o taip pat iš kitų asmenų atsiliepimo apie M. Akelaičio darbus. 1856.VI.27 (VII.9) laiške J. Zavadzkiui jis faso: „Ja pracuje nad jezykem litewskim, poréwnywam go z jezykami Indo-Europejskiemi —ukla- dam stownik jezyka Litewskiego, stownik w calém znaczeniu tego wyrazu. Bedzie to opus dignum laude et laurea — przewyiszy slowniki dotad znane, i... chcialem coš powiedzieé, gdy moj uczen w tej chwili powtorzajac sobie lekcija laciny, wymowywszy: ,,Propria laus sordet“ — zamalowat mi gebe; musze wiec przestaé prawié o moim stowniku i w milczeniu nad nim pracowaé, az przy- dzie czas, kiedy moze z drukarni Pana Dobrodzieja wymknie si¢ na swiat“?. [Tyrinéju lietuvių kalbą, lyginu ją su indoeuropiečių kalbomis—sudarinėju lietuvių kalbos žodyną tikra šio žodžio prasme. Tai bus pagyrimo ir laurų vainiko vertas darbas — pranašesnis už visus iki šiol žinomus žodynus, ir... norėjau kažką pasakyti, kai mano mokinys, tuo momentu kartodamas lotynų kal- bos pamoką, pasakė: ,,Giriamas darbas yra atgrasus“. Tai užčiaupė man burną, todėl negaliu dau- giau kalbėti apie savo žodyną ir privalau tylomis jį rengti, kol ateis laikas kai, gal būt, pono gera- dario spaustuvėje bus išspausdintas.] Iš pradžios M. Akelaitis buvo pasinešęs sudaryti lyginamąjį lietuvių kalbos žodyną, kuriame lietuvių kalbos žodžiai turėjo būti gretinami su kitų indoeuropie- čių kalbų (slavų, graikų, gotų, lotynų, sanskrito) žodžiais. 1856.1X.25 d. laiške M. Valančiui M. Akelaitis pavyzdžiais pailiustruoja, kaip ketina rašyti žodyną, būtent*: Aszwinis, = sanskr. aszwa, franc. cheval, kon. Nagas, = sanskr. nagah, ross. xozomo (nogieč, dawniej) paznogieč. Juodas; = greck. ioeidės, czarny. Stogas, = greck. stégé, dach; ztąd dachokrywca stegius. Piemuo, = greck. poimén, pasterz. Sapnas, = greck. Ypnos [hypnos] sen. Sakiti, = niem. sagen, powiedzieč; ztąd pasakos przypomina wyraz normanski sagos, legendy, klechdy, tak pod względem brzmienia jako i znaczenia. Szniaketi, = dmisk. [dunsk] snaken, rozmawiač. Žardis, = franc. jardin, agroėd, pastewnik, w niektorych okolicach nazywają cieletnikiem, dla tego že tam zwykle pasza sie tylko cielęta. Szuo, = franc. chien, pies. Duris, = angiels. doors, drzwi. Szilkas, = angiels. shilk, ross. weaxs jedwab’. Gintaras, = ross. s¥maps, bursztyn, bernstein, člektron; ztad elektryczno$¢ moznaby thumaczyé przez gintarumas. Wiras, = lacins. Vir, Wiraj traukite junga — Viri trahite jugum. Jaknos, = jecus, watroba. Augsztus [Angsztus], = (nie auksztus [anksztus] = lacn. augustus [angustus], niemiec. eng., cias- ny. Augmuo, = augmentum; augu = augeo = avge ir t. t. (TZ, III, 293 —294). Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad M. Akelaičio įvairių kalbų žodžių gretini- mai daugiausia remiasi ne lyginamosios istorinės fonetikos atitikmenimis, bet ar- ba atsitiktiniu sąskambiu, arba skolinių panašumu į originalo žodžius, arba naiviu etimologizavimu, arba nieko bendra kilmės požiūriu neturinčių žodžių surašy- mu iš įvairių žodynų. Nors M. Akelaitis pažymi, kad jis, lyginamąjį žodyną su- darydamas, eisiąs Grimų, Bopo ir de Chaslės keliais, tačiau, būdamas savamokslis, * Lietuvos TSR Mokslų akademijos Centrinės bibliotekos Rankraštynas (F7, — 536a). * Graikų kalbos pavyzdžiai transkribuojami lotyniškomis raidėmis, 11* 163 neįstengė įsisavinti mokslinio etimologizavimo metodo, pagrįsto lyginamosios istorinės gramatikos atitikmenimis, ir iš pradžios pasidavė nepagrįstų etimologiza- vimų polinkiui, kuris reiškėsi lenkų istorikų (T. Narbuto, J. Lelevelio ir kitų) vei- kaluose, aiškinant lietuvių mitologinių būtybių, dievų ir kitokius vardus. M. Ake- laitis domėjosi Lietuvos istorijos klausimais, skaitė lenkų, vokiečių ir kitų istori*. kų darbus, liečiančius Lietuvos ir Prūsų istoriją, ir ne kartą pabrėžė, kad kalba yra svarbus istorijos šaltinis: „Poszukiwania etymologiczne niekiedy rzucaja wielkie swiattlo na Historiję; Filologija — to prawa jej ręka. Nie mozna pisač dziejow jakiegokolwiek narodu, nieznając jego języka“ (TŽ, III, 296). [Etimologiniai ieškojimai kartais įneša daug šviesos į istoriją. Filologija — tai dešinioji jos ran- ka. Negalima rašyti kokios nors tautos istorijos, nežinant tos tautos kalbos.]. Jis buvo įsitiki- nęs, kad lietuvių kalba yra svarbus šaltinis praeičiai pažinti, todėl tiek daug dė- mesio skyrė etimologiniams išvedžiojimams. Į fantastinius etimologizavimus M. Akelaitį skatino taip pat S. Daukanto, kalbininko S. Mikuckio ir kitų nepamatuoti etimologizavimai. Jis skaitė S. Dau- kanto ,„Būdą““, kur susidūrė su tokiais vietovardžių aiškinimais, kaip: Liepoja < lipti (lengvai iš jūros galima į kraštą išlipti), Klaipėda < klysti -+ pėda (klaidžiojus jūroje, galėjo savo pėdą padėti) ir kt. M. Akelaitis savo rankraščiuose kelis kar- tus užsimena, kaip S. Daukantas aiškina mitologinį vardą Perūnas (Perkūnas), tariamai kilusį iš žodžio perėti (F1—15, p. 5, 17, p. 2) ir pagaliau duoda savo taip pat naivius perkūno aiškinimus: Perkunas kilęs iš šaknies park (lotynų parco- peperci „saugoti, tausoti, gailėti“) (F1—21, p. 6); Perkunas < per+ kunas, plg. sen. pr. kunt „saugoti, sergėti““, sanskrito kund (FI-19, p. 3). M. Akelaitis tarėsi gerai mokąs lietuvių kalbą ir todėl galįs geriau už S. Mi- kuckį, T. Narbutą ir kitus daryti etimologinius išvedžiojimus (FI— 10, p. 4; FI— 22, p. 9—19). Tiesa, kartais jis prisipažįsta savo silpnumą, aiškinant žodžių kilmės klausimus, užsimena, kad tam jis neturįs mokslo ir jėgų. Informuodamas M. Va- lančių apie darbą prie lenkų-lietuvių ir lietuvių-lenkų žodynų, M. Akelaitis rašo: „Nie mysle ja wcale wdawač się w poréwnania z innemi językami, przechodzito to moję nau- ke i sily; chee tylko dač dzielko, ktėreby przyniosto požytek dla moich rodakėw“ (TŽ, III, 298). [Aš nemanau iš viso leistis į lyginimus su kitomis kalbomis, tai viršytų mano mokslą ir jėgas, noriu duoti tiktai darbelį, kuris atneštų naudą mano tautiečiams.] Tačiau M. Akelaitis negalėjo atsispirti etimologizavimų pagundai, nes jie plačiai buvo įsigalėję istorikų ir fi- lologų darbuose. Ikiemigrantiniame laikotarpyje M. Akelatis mėgina aiškinti daug mitologinių būtybių, dievų, tautų, asmenų, vietų ir kitokių vardų. Šie įvairūs etimologizavimai išmėtyti rankraštiniame M. Akelaičio palikime (FI 1—49) ir jų galima priskaičiuoti gana daug (apie pusantro šimto). Iliustracijai čia galima suminėti, kokių tikrinių vardų ir šiaip žodžių kilmę mėgino aiškinti M. Akelaitis (skliausteliuose žymi- mas skaitmenimis aplankas ir puslapis): abyda (10, p. 3), Aitwaras (22, p. 11), Andano (Aldona) (29, p. 8), argutalius (12, p. 14), aukle (10,p. 4), Austurland (42, p. 4),autas (10,p. 1), awide (22, p.10), Bejségala (22, p. 5), Bepnoe (29, p. 8), Bitautas (22, p. 19), 6uauna (29, p. 2), bliudas (10, p. 3), blusa (10, p. 2), Budte (40, p. 10), czewierykas (10, p. 3), daina (23, p. 7), Dejmantas (10, p. 5), Diewas (21, p. 2), Erogala (29, p. 4—5),gajleti (22, p. 17), gailus (22, p. 17), garbintas (22, p. 15), gauras (10, p. 3), Gediminas (22,p. 18), gelbėti (10, p. 3), gelti (22, p. 17), Gesme (23, p. 8), Gyle (29,p. 3), Giltine (17,5—6 p.), gowada(22,p. 26), gudas (18,p. 2; 29,p.8), gudumas (gudimas) (22, p. 11), gulbintas(22, 15—16),įgy- tie (29, p. 10), Igor (Iggiwlod, Igeld) (29, p. 7),indas (10, p. 4), inkaras (29, p. 13), Jogaila (22, 164 p.17—18), kalwis (22, p. 13), karalus (29, p. 8), kardas (10, p. 3—4), Kapuwee (29, p. 8), Kaukaras (13, p. 3; 17, p. 7; 22, p. 14), Kaukas (22, p. 14), Kaukuole (22, p. 15), karti (22, p. 13), kiautas (22, p. 15), kiauszas (22, p. 15), kowa (22, p. 13), kriwule (12, p. 6), Kriwaitis (Kriwis) (12, p. 6—7), kudmentas (10, p. 5, 19, p. 3), kujis (22, p. 13), Kurland (42, p. 4), Labegelda (22, p. 15), laikas (1,p.2), Laima (12, p. 5), lanka (10, p. 3—4), Eauma (laume) (12, p. 5), liežuwis (10, p. 4), Lie- tuwa (19, p. 4), Mandagus (10, p. 5, 10), manta (22, p. 18), Medininkai (15, p. 1), Mesagetai (42, p. 3), — muntas (22, p. 18), muse (10, p. 2), nuodeme (10, p. 4), Okas (Okkapirmas) (1, p. 2), Oleg (29, p. 7), Oras (1,p. 2), papleikti (22, p.), Papiles (13, p. 2), paszelpa (13, p. 2) Patelo (Potello, Potollo) (17, p. 7; 40, p. 6), Patrimpas (19, p. 3), Perkunas (15, p. 5; 17, p. 1—4; 18, p. 4; 19, p. 3; 21, p. 6), Pikulis (Pakulis, Pikole, Pokole...) (17, p. 4; 19, p. 3—4), pirksznys (21, p. 6), Plateliai (19, p. 2), Pramentalas (10, p. 5), prastas (29, p. 11), Ilpocmeno (Prastenis) (29, p. 7), (Rejskiun) Tyras (18, p. 1), Rjurik (29, p. 12—13), Ritland (42, p. 4), Rusne (15,p. 1), Sam- bija (42, p. 4), Simenas (12, p. 9), sopagas (10, p. 3), sudas (10, p. 3—4), Szatrija (13, p. 3; 22, p. 25), sziaurys (14, p. 24), Trimpos (Potrimpos) ( 15, p. 9; 17, p. 4); Turnbern (29, p. 8, 11), Ymuno (29, p. 8), Uleb (29, p. 7), wajkas (22, p. 11), Wejdalotas ( 15, p. 7), Welnias (21, p. 5) wesele (15, p. 2), wersme (41, p. 35), žąsis (10, p. 2), Žemiogala (Semigallja) (29, p. 5), ženklas (22, p. 12), Ziniczia (17, p. 6), žmogus (25, p. 10) ir kt. M. Akelaičio vardų ir žodžių etimologizavimai yra perdėm nepagrįsti ir naivūs. Štai, pavyzdžiui, kaip aiškinama Šatrijos kalno kilmė: szata, szeta reiškia lietu- viškai „garbė, šlovė“; tai sanskritiškas žodis, kilęs iš sat „garbinti“ ir atris „kal- nas“ (FI—13, p. 2); taigi Šatrija yra garbės kalnas, kuriame iš seno buvo garbina- mi dievai (F1—-22, p. 25). Rusų kunigaikščio vardas Olegas esąs lietuviškas, sudė- tas iš al „kiekvienas“ (plg. al wienas) ir jėgti ,,galéti, būti stipriam“ (F1-29, p. 7). Tokius ir panašius aiškinimus aštriai kritikavo spaudoje Letgola (pseudonimas), bet M. Akelaitis atkakliai gynėsi ir, pritardamas rusų istoriko Kostomarovo iš- vedžiojimams apie rusų valstybės (Rus) pradžią, apie Riuriko lietuvišką kilmę, įrodinėjo, kad Rus, Igor ir kiti rusiški vardai esą kilę iš lietuviškų žodžių (FI —29, p. 1—14). Remdamasis atsitiktiniu kai kurių vardų bei žodžių panašumu, M. Ake- laitis kūrė fantastiškus aiškinimus, nors pats yra pažymėjęs, kad vardų panašumas ne visad rodo jų bendrą kilmę (F1—10, p. 3). Tik retais atvejais, kai gretinami darybiškai giminingi lietuviški žodžiai, M. Ake- laičio žodžių kilmės aiškinimai yra pagrįsti ir teisingi. Pavyzdžiui, jis teisingai nu- rodė, kad liežuvis kilęs iš liežti (FI— 10, p. 4); iš kalti išvedami kalvis ir kalvė (Fl— 22, p. 193) Ir kt. Visi etimologiniai tikrinių vardų aiškinimai turėjo patekti ir į M. Akelaičio lyginamąjį žodyną: „W Slowniku poréwnawczym ile zdolam pomieszczę caly skarb naszej mowy, imion wlas- nych, w ktėrych niemalo przechowalo sig jezykowego* (F1—11, p. 3). [I lyginamąjį žodyną, kiek pajėgsiu, sudėsiu visą mūsų kalbos turtą tikrinių vardų, kuriuose slypi nemaža kalbinių duomenų.] Tačiau dar Varšuvoje gyvenant sumanyto lyginamojo lietuvių kalbos žody- no M. Akelaitis negalėjo intensyviai ruošti, nes tuo pat metu pradėjo rinkti m edžia- gą dvikalbiams žodynams, į kuriuos jo dėmesį nukreipė M. Valančius. Tai matyti iš 1856.X.15/27 d. M. Akelaičio laiško M. Valančiui: „Sluchač rad Meza wyžszego ode mnie nauka i došwiadczeniem jest i będzie moim obowiąz- kiem. Zastosuję si¢ do uwag Waszej Najdostojniejszej Mosci; uloze najprzéd podreczny stownik Polsko-Zmudzki, o ile moznosci, najmniejszych rozmiaréw, a šlownik Zmudzko-Polski zostawie na pézniej, chociaz materialy do niego mam juz gotowe tylko — je ociosaé i w jedna piekna calošė zestawi¢* (TZ, III, 295). [Klausyti patarimų Vyro, vyresnio už mane mokslu i r patyrimu, yra ir bus mano pareiga. Atsižvelgsiu į Jūsų Prakilnybės pastabas; sudarysiu iš pradžios parankinį 165 lenkų-lietuvių žodynėlį, kiek galima mažiausios apimties, o lietuvių-lenkų žodyną paliksiu ateičiai, nors medžiagą jam turiu jau paruoštą, tiktai reikia ją apdoroti ir į vieną darnią visumą sujungti.] Vis dėlto nuo lyginamojo Žodyno ruošimo minties M. Akelaitis visai neatsisakė, nes retkarčiais ir jis pats ir kiti užsimena, kad jis sudarinėjąs lyginamąjį lietuvių kalbos žodyną. Pvz., 1858 m. jis savo ,,Pastabose iš lietuvio išvykų““ (Notatki z wycieczek Litwina) rašo: „Ježeli mi Bog pozwoli, w stowniku poréwnawczym zewnętrznie wykaže podobienstwo li- tewskiego z językami indo-europ. a w gramatyce jašniej i szerzej rozwinę te myšli (F1—22, p. 25). [Jeigu dievas man leis, lyginamajame žodyne akivaizdžiai įrodysiu lietuvių kalbos panašumą su indoeuropiečių kalbomis, o gramatikoje aiškiau ir plačiau išdėstysiu tas mintis.] 1860.11.12 d. (Nr. 13) „Kuryer Wilenski“ literatūrinėje apžvalgoje (Przegląd literacki) paskelbta gana tiksli informacija apie M. Akelaičio darbus, iš kurios matyti, kad jam rūpėjo ir lyginamasis Žodynas: „Elementarz dla chtopcėw wiejskich wydany przez towarzystwo rolnicze w krėlewstwie, wkrot- ce wyidzie z druku w przekladzie litewskim. Tlumaczem tej nader pozytecznej ksiazeczki jest Akiele- WICZ, W ogole, jak uwažališmy tlumacz przy zachowaniu myslii formy oryginatlu, staral si¢ wprowa- dzi¢ i przyslowia ludowe, zastosowanie do okolicznosci... Oprécz wymienionego tu elementarza, Akielewicz drukuje obecnie dwie ksiazeczki litewskie dla ludu: jedna zawiera wyklad Modlitwy panskiej, a drugiej tytul: Kwestarz jezdzac po Litwie naucza lud. Ma jeszcze kilka broszurek w rękopišmie i przygotowywa do druku stownik Litewsko- polski, oraz pisze slownik Litewski porbwnawczy, ktoérego uklad bedzie taki: najprzéd pėjdą pier- wiastki jezyka litewskiego, poréwnane z narzeczami slowianskiemi, z gotskim, greckim, tacin- skim i sanskrytem. Po pierwiastkach nastapia częšci mowy, kazda oddzielnie w porzadku alfabe- tycznym. Rzeczownikii przymiotniki będą uszykowane wedle koncėdwek“. [Kaimo žmonėms ele- mentorius, išleistas žemdirbių draugijos karalystėje, greitai išeis iš spaudos lietuviškai išverstas. Tos labai naudingos knygelės vertėjas yra Akelaitis. Apskritai, kaip pastebėjome, vertėjas, laikyda- masis originalo turinio ir formos, stengėsi įvesti ir liaudies posakius, pritaikytus prie apylinkės... Be minėto elementoriaus, Akelaitis šiuo metu spausdina dvi knygeles liaudžiai: viena — „Tėve mūsų““ maldos vertimas, o kitos titulas — Kvestorius, važinėjan- tis po Lietuvą, moko liaudį. Turi dar keletą rankraštinių brošiūrėlių ir rengia spau- dai lietuvių-lenkų žodyną, taip pat rašo lietuvių lyginamąjį Zodyna, kurio sanda- ra bus tokia: pirmiausia eis lietuvių kalbos šaknys, lyginamos su slavų dialektų, gotų, graikų, lotynų ir sanskrito atitikmenimis. Po šaknų eis kalbos dalys, kiekvie- na atskirai alfabeto tvarka. Daiktavardžiai ir būdvardžiai bus sutvarkyti paga galūnes.] Maždaug ta pati informacija pakartota ir leidinyje „Biblioteka Warszawska (1860, 2, 271), kur taip pat minimas lyginamasis žodynas ir kur teigiama, kad lie- tuviy-lenky žodynas jau parengtas spaudai, nors , Kuryer Wilenski““ korespon- dencijoje, kuria remiamasi, sakoma, kad toks žodynas dar tik sudaromas. Kiek galima spręstiiš M. Akelaičio rankraščių ir kitų šaltinių, ypač iš neseniai pasirodžiusios A. Janulaičio monografijos „Mikalojus Akelaitis““ (1969), kurioje nušviesta jo veikla, medžiagos kaupimas lyginamajam žodynui buvo atsitiktinis, neintensyvus. Jis reiškėsi įvairiais tikrinių ir bendrinių žodžių etimologizavimais, o ne sistemingu lyginamojo žodyno sudarinėjimu, Į žodžių kilmės aiškinimus M. Akelaitį pradeda skatinti ir noras susekti pa- grindinių kalbos elementų— garsų ir skiemenų reikšmę, jų funkcijas kalboje. Dar ikiemigrantiniame laikotarpyje M. Akelaičiui iškyla idėja surasti raktą visoms 166 giminingoms kalboms, gyvoms ir mirusioms, pažinti ir suprasti. Jis buvo įsitiki- nęs, kad kiekvienas mažiausias kalbos elementas — garsas turi reikšmę: »Badania moje nad Litewszczyzna przekonaly, Ze každy pierwiastek, chiby nawet czysto spol- gloskowy, kaZda gloska jako wyraz glosu (nie jako znak), ma swoje znaczenie. W jezyku to tak réwno, jak w ciele np. czlowieka, kaZdy czlonek, muskul, kaZdy by najsubtelniejszy nerw ma swoje znaczenie i przeznaczenie® (F1—19, 1). [Mano lietuvių kalbos tyrinėjimai itikino, kad kiekviena šaknis, dargi grynai priebalsiné, kiekvienas garsas kaipo balso išraiška (o ne kaip ženklas) turi savo reikšmę. Kalboje yra taip pat, kaip, pavyzdžiui, žmogaus organizme, kur kiekvienas narys, muskulas, kiekvienas subtiliausias nervas turi savo reikšmę ir paskirtį.] Tuo vadovaudamasis, M. Akelaitis ypatingą dėmesį atkreipia į garsų reikšmę: „Wykažę znaczenie liter jako wyrazow brzmienia. Može mi się uda naukę językėw sprowadzič do nauki glosek. Dosyč będzie wiedzieč znaczenie liter i syllab, žeby mowi¢ wszystkiemi językami jednego szczepu. Rozumie sig, že taka praca wymaga czasu i nakladu glebokich i sumiennych studjow“ (F1—11, p. 3). [Irodysiu raidžių kaip balso išraiškų reikšmę. Gal man pasiseks kalbų mokslą suvesti į garsų mokslą. Užteks žinoti garsų ir skiemenų reikšmę, kad būtų galima kalbėti visomis vienos šakos kalbomis. Suprantama, kad toks darbas reikalauja laiko ir išlaidų, gilių ir sąi- žiningų studijų.] M. Akelaitis tiki, kad tai bus įvykdyta: „Przyjdzie czas, kiedy wykaže się wzajemy [wzajemny] stosunek językėw, oparty na ich gloso- wej organizacji. A wtedy Duch BoZy wstapi na nas i mowié bedziemy wszystkiemi jezykami* (F1-10, p. 6). [Ateis laikas, kada paaiškės kalbų tarpusavio ryšys, pagrįstas jų garsine organizacija, O tada dvasia šventa nusileis ant mūsų, ir mes kalbėsime visomis kalbomis.] Idėja surasti garsų reikšmes ir dėsnius, kurie būtų raktas visoms giminingoms kalboms pažinti ir išmokti, M. Akelaičiui nedavė ramybės ir emigracijoje, kai jis, kiek atsikvošėjęs po 1863 m. sukilimo ir susiradęs šiokį tokį darbą, vėl pasinėrė į kalbų lyginimą. 1871 m. laiške iš Paryžiaus jis rašė: „Przyroda to mėj jedyny i najmedrzy nauczyciel. Ona mnie naprowadzila na prawdy, ktorych nie znaleziem u najwigkszych uczonych. Wiesz, ze ulubiony méj przedmiot jest lingwistyka porow- nawcza! Ot6z, za pomoca przyrody porobilem odkrycia nieznane dotychczasowym lingwistam. Jesli Bog pozwoli, oglosze je šwiatu i podam prawidla, za pomoca ktérych, znajac jeden jezyk, mozna pozna¢ wszystkie zyjace lub martwe...“ (AKG, p. X). [Gamta — tai mano vienintelis ir išmintingiausias mokytojas. Ji mane nukreipė į tas tiesas, kurių neradau pas didžiausius mokslinin- kus. Žinai, kad mėgiamiausias mano dalykas yra lyginamoji kalbotyra. Taigi, gamtos padedamas, atradau dalykus, nežinomus iki šiol lingvistams. Jeigu dievas duos, paskelbsiu juos pasauliui ir duo- sius taisykles, pagal kurias, mokant vieną kalbą, galima pažinti visas gyvąsias ar mirusias...] M. Akelaitis nukrypo į naujos lingvistinės teorijos kūrimą, į universalių garsų dėsnių ieškojimą, į naujais principais pagrįstos lietuvių kalbos fonetikos kūrimą, į tolimesnius žodžių bei vardų kilmės aiškinimus. Emigrantinio laikotarpio etimologinių aiškinimų nemaža yra M. Akelaičio gramatikos 1890 m. išspausdintoje dalyje (fonetikoje) ir 1885 Petrapilyje išleisto- je knygutėje „„Rzut oka na starožytnošė narodu Litewskiego““ (,,Zvilgsnis į lietu- vių tautos senovę“). Gramatikoje duodami nauji garsų dėsniai, kuriuos aiškinant bei iliustruojant, savaip etimologizuojami bei gretinami ir nieko bendra savo kilme neturintys žodžiai, pvz.: tėvas < ti+ev+4+as (54), ilgas < ug-+as (59); sūris, siauras, svirnas (48); piauti, peilis, piela, piemuo, pieva... (57); kareivis, karalius... (60); vaga, anga, lan- gas (65) ir t. t. Šie ir kiti žodžių kilmės aiškinimai remiasi M. Akelaičio fantasti- niu dėsniu, kad balsis w yra daugelio garsų motina; kad iš pradinio garso w atsi- rado garsai a, e, i, kurie visad eina su balsiais ar priebalsiais; kad iš u yra kilę visi 167 skiemenys (56). Vienintelė lietuvių kalbos šaknis — garsas w. Tiktai iš jo atsiranda balsiai a, e, i, o junginiuose su r, I, m, n, p, v, j (5). Tokios naujos teorijos klaidingumą iškėlė aikštėn J. Jablonskis, recenzuoda- mas M. Akelaičio išspausdintos gramatikos dalį (fonetiką): „Visa M. Ak-iaus knygutė pilna šitokio „,ligšiolei nežinomo mūsų lingvistams“ mokslo. Vargu kam bus suprantamos visos tos palaidos smulkmenos, kurios visiškai nepanašios į fo- netikos mokslą, randamą specialistų darbuose. Kaip iš tikro suprasti tokį moks- la: ilgas, iltis, arti, jautis turi vieną šaknį? Čia galima tiktai tikėti ar netikėti, bet jei kalbama būtų apie supratimą arba nesupratimą, tad reikės pasakyti, juog papras- tas žmogus negal viso to mokslo suprasti. Teisybę sakant, čia nė nėra mokslo, čia vieni išvedimai, ne smegenų, bet „įkvėpimo“ sudiktuoti, užtai-gi Žmogaus sme- gens ir negali jų suprasti““. Turint galvoje visa tai, kas pasakyta apie M. Akelaičio sumanymą sudaryti lyginamąjį Žodyną ir apie jo etimologizavimus, kyla klausimas, ar M. Akelaitis tikrai parengė lyginamąjį žodyną, kurio rankraštis minimas S. Baltramaičio, V. Bir- žiškos, M. Brenštejno ir kitų autorių darbuose. Remiamasi M. Akelaičio ir kitų informacija, patekusia į laikraščius, apie jo ruošiamus spaudai ar spausdinamus darbus, tarp kurių minimas ir lyginamasis žodynas. Tačiau tai dar neduoda pa- grindo teigti, kad M. Akelaitis tikrai buvo parašęs lyginamąjį žodyną, kuris atsi- dūręs užsienyje, kaip kartais teigiama (Jan MA, p. 1). Viena, M. Akelaičio laiškuo- se ir to meto spaudoje (Kuryer Wilenski, Bibioteka Warszawska) nurodoma, kad jis sudarinėjąs lyginamąjį žodyną, ir niekur netvirtinama, kad toks žodynas baigia- mas ar baigtas. Iš žinios, kad M. Akelaitis rašąs lyginamąjį žodyną, matyti, ir su- sidarė nuomonė, kad jis parašęs ir palikęs tokį žodyną, nors niekas jo nebuvo ma- tęs. Kad taip galėjo būti, rodo ir V. Biržiškos netikslus leidinio „Biblioteka War- szawska“ informacijos perteikimas ,Aleksandryne“ (III, 366), kur teigiama, kad minėtame leidinyje nurodoma, jog lyginamasis Žodynas jau yra paruoštas spau- dai, nors iš tikrųjų ten sakoma, kad toks žodynas tiktai rašomas. Antra, M. Akelaičio lyginamojo žodyno rankraščio nerasta nei jo palikime Lietuvoje, nei Lenkijoje, nei Paryžiuje. Apie jį nieko nekalbama laikraštinėje žinu- tėje, kur suminėti kiti M. Akelaičio leksikografiniai darbai, likę pas Vilniaus dai- lininką J. Zenkevičių: „Piszą do nas z Wilna: Niezbyt dawno utworzone zostalo w Paryžu Towarzystwo litewskie „Zelmna“ [,,Zelmuo®], ktėrego prezesem byl Marjan Akielewicz, znany pisarz litewski, zmarty w paždzierniku 1887 r. Wiadomo bylo, že pozostala po nieboszczyku jakaš spušcizna literacka, lecz narazie nie možna jej bylo odnalešė. Dopiero po šmierci malarza wilenskiego Zienkiewicza, wykryto w jego zbiorach rękopisy Akielewicza. W ich liczbie pierwsze miejsce naležy się nedokon- czonemu slownikowi litewsko-polskiemu (okolo 300 arkuszy pisma), pracy o ktėrej parokrotne wzmiankowano, a oprocz tego niemato utworéw pomniejszych. Obok dziet Akielewicza w zbiėrku tym znajdują jeszcze prace innych autoréw, w tej liczbe slowniki litewsko-polskie L. Andruszkie- wicza i prawdo podobnie Dowkonta. Obecnie spadkobierczymi po Zienkiewiczu pragnie odprze- daé rekopisy š. p. Akielewicza. Letuwistaw***. [Rašo mums iš Vilniaus: Nelabai seniai Paryžiuje buvo įsteigta lietuvių draugija ,,Zelmuo®, kurios pirmininku buvo M. Akelaitis, žinomas lietuvių rašytojas, miręs 1887 m. spalio mėnesį. Buvo žinoma, kad po jo mirties liko kažkoks literatūrinis palikimas, kurio iki šiol nebuvo galima rasti. Tiktai po Vilniaus dailininko Zenkevičiaus mirties rasti jo rinkiniuose Akelaičio rankraščiai. Iš jų pirmoji vieta priklauso nebaigtam lietuvių-lenkų ? Jablonskio Raštai (redagavo J. Balčikonis), IV, Kaunas, 1935, p. 37-38. 10 „Kraj“, 1893, N 13, p. 12. 168 žodynui (apie 300 lapų), kelis kartus minėtam darbui. Be to, palikime yra nemaža ir mažesnių kū- riniy. Šalia Akelaičio dalykų rinkinyje yra dar kitų autorių darbų, jų tarpe L. Andruškevičiaus ir, galima daiktas, Daukanto lietuvių-lenkų žodynai. Dabar Zenkevičiaus turto paveldėtojai nori parduoti Akelaičio rankraščius. Letuwislaw®.) Trečia, turint galvoje M. Akelaičio didelius užmojus, nuolatinį blaškymąsi, sunkias gyvenimo sąlygas, neįtikėtina, kad jis 1856—1861 m. laikotarpyje, vers- damasis pamokomis ir spaudos darbu, užsiėmęs keliais kitais darbais (vertimais, dvikalbiais žodynais, populiarios literatūros rengimu bei spausdinimu ir kt.), bū- tų galėjęs parašyti lyginamąjį žodyną. Jo negalėjo rašyti ir emigracijoje, nes iš pra- džios kovojo dėl duonos kąsnio, o paskui, kai galėjo grįžti prie lyginamosios kal- botyros, buvo atsidėjęs naujos kalbinės teorijos kūrimui ir lietuvių kalbos gramati- kos rašymui. Prie žodynų turėjo grįžti gramatiką parašęs, tačiau ir jos neįstengė baigti. Ketvirta, žodyninis darbas reikalauja daug jėgų, laiko, kantrybės ir nepapras- to atsidėjimo tam darbui. M. Akelaitis nebuvo sėslus, prie vieno darbo prisirišęs ir jam atsidavęs darbininkas, koks turėjo būti žodynininkas, užsimojęs parašyti net tris žodynus, kuriems sudaryti reikėjo keliolikos metų kruopštaus, intensyvaus ir nuolatinio darbo. Jis buvo judrus, ekspansyvus visuomenininkas, literatas, popu- liarių knygelių liaudžiai rengėjas ir leidėjas, bet ne žodynininkas. A. Janulaitis ge- rai apibūdina M. Akelaičio nepastovumą ir blaškymąsi: „Akelaitis negalėjo iš- sėdėti vietoj, turėdamas tiek daug sumanymų, didelių ir mažų, šokinėjo nuo vieno daikto prie kito. Jautė, jog jam reikia judėjimo, gyvų žmonių, o Svirlaukyj užsida- res prie knygų skurstąs moraliai. Taigi ruošėsi iškeliauti iš tenai, o kur ir ko—ir pats nežino. Kartais užsimena jis apie apmokamą tarnybą, bet P. Smuglevičius su Dau- kantu jį sulaiko sakydami: jeigu eisi tarnauti, nieko nepadarysi, nei sau, nei moks- lui“ (Jan MA, p. 27). M. Akelaitis, pasėdėjęs prie žodynų daugiau kaip metus Svyr- laukyje, kur jis turėjo ramiausias ir geriausias darbo sąlygas, keliasi į Rietavą. Ten rūpinasi lietuviško laikraščio leidimu, spaustuvės organizavimu ir knygelių liaudžiai leidimu. 1860 m. persikelia į Vilnių, kur pasineria į knygynėlio liaudžiai rengimo ir leidimo darbą. Aišku, kad tuo metu nebuvo nei laiko, nei noro sėdėti prie žodynų. Todėl į M. Akelaičio lyginamąjį žodyną reikia Žiūrėti kaip į jo neįkūnytą su- manymą, kuris yra reiškęsis įvairių vardų ir žodžių etimologizavimais, lyginimais, o ne ištisiniu žodyno teksto rašymu. Lyginamajam žodynui rašyti M. Akelaičiui stigo kalbinio pasiruošimo, atsidėjimo ir laiko, ir tas jo sumanymas liko neįvykdy- tas. Tad vargu ar verta ieškoti to žodyno rankraščio, kuris minimas bibliografų ir apie M. Akelaitį rašiusių autorių darbuose. Tai greičiausiai atskiri etimologiniai aiškinimai bei jų fragmentai, kurių dalis išspausdinta, o kiti liko išmėtyti rankraš- čiuose. M. Akelaitis rinko medžiagą ne tik lyginamajam, bet ir dvikalbiams (lenkų- lietuvių ir lietuvių-lenkų) žodynams, kuriuos jis, M. Valančiaus patartas, pradėjo sudarinėti, žadėdamas pirmiausia paruošti mažą lenkų-lietuvių, o vėliau — lietu- vių-lenkų žodyną, kuriam medžiagą turįs paruoštą, reikią tik atrinkti („ociosač“ ir sistemingai apdoroti (,,w jedno piekną calo$¢ zestawič“). Toji paruoštoji medžia- ga — tai, tur būt, kitų autorių spausdinti ir ypač rankraštiniai žodynai (Andruš- kevičiaus, anonimis rytiečių ir kt.), kuriuos M. Akelaitis tarėsi galėsiąs lengvai panaudoti. 169 Apie lenkų-lietuvių žodyno rengimo eigą M. Akelaitis laiškuose pateikia prieš- taringas žinias. 1858.V.3 d. laiško A. Kirkorui juodraštyje jis rašo: „Obecnie konczę Slownik Polsko-Litewski, Znalazlem czlowieka, prawdziwiego Litwina, ktéry moja prace swojim kosztem ma podač do druku (F1—10, p. 2). [Dabar baigiu lenkų-lietuvių žodyną. Radau žmogų, tikrą lietuvį, kuris mano darbą savo lėšomis turi atiduoti spaudai.] Turint galvoje M. Akelaičio lengvus ir greitus pažadus viską skubiai padaryti, ši žinia kelia abejonių. Iš tikrųjų kiek vėliau laiške J. Kraševskiui M. Akelaitis pranešė: „Stowniki: Polsko-litewski i Litewski, porėdwnawczy, postępują žėlwim krokiem. W pierw- szym obok litewskich pomieszezę i staro-pruskie wyrazy, oraz lotewskie, ktėre juz w litewskim zaginely. Rozumie si¢ Ze niema tu mowy o wyrazach niemieckich, ktore si¢ wkradly do lotewskiego. Dalej objasni¢ wyrazy polskie, ktérych zrodlo w litewskim, jak np skrzydlo, oskard, kord, ogol, szczegol i t. d. Potrzecie wyloze pokrotce nazwy z mitologji litewskiej, zamieszczone w Slowniku Orgelbranda, ktére (niech mi przebacza panowie ukiadawcze) najniedorzecznej sa opisane“ (F1— 11, p. 3). [Žodynai — lenky-lietuviy, lietuvių lyginamasis — eina vėžlio žingsniu. Pirmame, be lietuvių, duosiu ir senprūsių, o taip pat latvių žodžius, kurie jau lietuvių kalboje išnykę. Supranta- ma, kad čia negali būti kalbos apie vokiečių kalbos žodžius, kurie įsibrovė į latvių kalbą. Toliau paaiškinsiu lenkų žodžius, kurių šaltinis yra lietuvių kalba, kaip, pvz., skrzydlo, oskard, kord, ogėl, szczegėol ir t. t. Trečia, trumpai išdėstysiu lietuvių mitologinius vardus, įdėtus į Orgelbrando žodyną, kur jie (tegul man atleidžia ponai sudarytojai) blogai aprašyti.] Iš šio laiško ištraukos matyti, kad lenkų-lietuvių žodynas ne baigiamas, bet, galima sakyti, pradedamas sudarinėti. Jis senprūsių bei latvių atitikmenimis ir mitologiniais vardais panašus į lyginamąjį žodyną. Matyti, kad M. Akelaitis ne- turėjo griežto nusistatymo, kur ką dėti, ir vienur nurodo, kad mitologiniai vardai bus dedami į lyginamąjį, o kitur — į dvikalbį lenkų-lietuvių žodyną. Tai rodo jo svyravimus, būdingus darbo pradžiai. Kiek esamoji mūsų respublikoje archyvinė ir kitokia medžiaga leidžia spręsti, apie darbą prie lenkų-lietuvių kalbų žodyno M. Akelaitis daugiau niekur nekalba. Tik 1859.X1.26 laiške A. Kirkorui dar už- simena: ,,Oprocz ksiazeczek dla ludu wydamy wkrotce Stownik Litewsko-Polski i Polsko-Litewski, oraz gramatyke litewska (TZ, III, 318). [Be knygelių liaudžiai, išleisime netrukus lietuvių-lenkų ir lenky-lietuviu žodynus, o taip pat lietuvių kalbos gramatika.] Dvikalbiai žodynai, kurie tuo metu dar nebuvo sudaryti, turėjo eiti po popu- liarių knygelių, kurių 1860 m. M. Akelaitis išleido 5. Tolesnis leidybinis darbas sustojo dėl lėšų stokos ir kitų darbų (plg. JanMA, 49). Lenkų-lietuvių žodynas ne- minimas ir jau cituotoje spaudoje (Kuryer Wilenski, Biblioteka Warszawska, Kraj), kur buvo kalbama apie M. Akelaičio leksikografinius darbus. Tad, grei- čiausiai, tokio žodyno rankraštis nebuvo paruoštas. Tai, tur būt, neįkūnytas M. Ake- laičio sumanymas, kaip ir lyginamasis žodynas. Turėdamas K. Širvydo lenkų-loty- nų-lietuvių kalbų žodyną, mažą lenkų-lietuvių žodynėlį M. Akelaitis galėjo nesun- kiai parašyti. Tačiau dėl blaškymosi, griebimosi vis naujų darbų negalėjo atsidėti tam žodynėliui, ir jis, reikia manyti, liko nesudarytas. Apie tokio žodyno rankraš- čio buvimą neturime patikimų duomenų. Tik trečiasis M. Akelaičio leksikografinis darbas — lietuvių-lenkų žodynas yra aiškiai užfiksuotas kaip realus faktas. Apie jį pats M. Akelaitis ne kartą rašė savo laiškuose, kurie jau buvo anksčiau cituoti. Tas žodynas buvo minimas ir spau- doje, kur pažymėta ir tai, kad M. Akelaičio lietuvių-lenkų žodyno rankraštis bu- vo rastas pas Vilniaus dailininką Zenkevičių paliktose knygose ir rankraščiuose, 170 kad jis nebaigtas ir kad jis turėjo apie 300 lapų (ne lankų, kaip teigiama JanMA, p. 1, nes tokio didelio žodyno M. Akelaitis, užsiėmęs ir kitais darbais, negalėjo parašyti). Po Zenkevičiaus mirties M. Akelaičio lietuvių-lenkų kalbų žodynas pa- tekęs į J. Karlovičiaus rankas. Neturint dabar žodyno rankraščio, neįmanoma jo apibūdinti. Sunku net pasakyti, koks tai žodynas — dvikalbis ar daugiakalbis. Laiško A. Kirkorui juodraštyje M. Akelaičio minimas lietuvių kalbos žodynas ir duodamas jo pavyzdys: „Stėdwnik litewski będzie wyloZony po-polsku, po-rossyjsku i po-niemiecku. Oto probka. Kalpa, os f. stuga, uczestnik; cayra, YyuacTHHKb; Diener und Dienerinn, Theilnehmer. Giltiniu kalpa, stuga, wspolnik šmierci, zbėj. Pordwnaj: Sanskr. Klp. 1) causam fieri alcjs, rei, 2) facere, efficere, 3) dare, impertire. Lotyskie Kalps, parobek. Gotskie hilpa, halp, niemiecke helfen, Polskie chtop (F1—10, p. 8). Atrodo, kad čia pateikiamas lietuvių-lenkų, o ne lyginamojo žodyno, kuriame turėtų būti ir lotynų bei graikų atitikmenys, pavyzdys. Matyti, kad M. Akelaitis visur kaišiojo įvairių kalbų žodžius, tai ir į lietuvių-lenkų kalbų žodyno pavyzdį jis įrašė dar rusų, vokiečių ir sanskrito atitikmenis. Apie M. Akelaičio lietuvių-lenkų žodyną šiek tiek būtų galima spręsti iš trijų M. Akelaičio palikime (F1—32, p. 1—3) esančių juodraštinių leksikografiniy pusla- pių, kurių vieną čia pateiksime ištisai: Saunėra = Sroucr. siekis = Lean. saigulis = OCTOPOXKHOCTb; važiuok su sauguliu kur nusklanda, kad vazys neiszvirstum., saudarbis = kas tik sau steig dirbti, o kitam ne, tas saudarbis = 3romucr. savaimei = dabravalnai; votis jam savaimei pratruko, nerakta. savysta, savyba = 1) cBosiTcTBO; sawyboj apsieiname 2) wlasno$¢ — tokia savyba to daigto. savigyra = samochwal. skaistvaris mosiadz skanakys, € pounstny, pociagajoncy; kurio linksmos smailios akys [;] szirdis skanul, pamaczius skane merga [;] kus [kurs] gražiai veizdi, tas skanakys skanskonis lakoč skarda blacha skėtis parasol sausainis = sucharek, keptas ant vandens, be pieno be sviesto rakas cpoks. Kaip ateina rakas zasytis skilsta isz kiauszio skiltis, ies 1) szczep, rod. Jis paeit isz augsztos skilties = giminės 2) gatunek Bulvių skiltis minikas 3arajįuHKb spéjikas OTrajyHuKs skyra vybor, réznyca. Nebér skyros, visi geria. Jis ims be skyrds. Seni ir jauni visi be skyros guli vienoj’ troboj' skyras,a wylaczny, oddzielny. Jis skyras buvo nū viso svieto skyrybė réznyca skyris,io rozdzial skyrus,i samotny skystalinti byč bez gruntu. Plauksti niekus skystis >xunkocts (KauecTBo), rzadkosé skystutis — kuris nesiprieszina, neatsispiria skolinykas be prispudžio neatidūs skolos. Asz jį skolinu = duodu skolytis = žiczyti zadtužač się skomas = smak. liesa versziena be kokio skomo [.] strova skanaus skoma. uy, Žukas, Iš bibliotekų ir bibliografijos istorijos, „Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko var- do universiteto Mokslinės bibliotekos metraštis“, 1858—1959, Vilnius, 1961, p. 249. 171 skometi = smakowač, burna skomi, kad saldu valgai. Ana nori skomedama paskometi medaus skradžia — przepašė — Tavę perkuns [?] in skradžią numusztu už tai. skradžias, ia npua. = bezdenny. Kad tu in skradžiasias nueitum. uktvere skraidineja aple sava ukį. skrditas — tono, wyjęcie z odzienia. Drabužį suskrieja ir pasidaro skraitas. skriesti, skriedžiu, skriesiu. Okreslič koto. Burtinikas skrieste apskriede votį, kad ne plestu daugiau. skriestuvas — cyrkiel. Su kuriū apskrieji tas skriestuvas. skritulis skrybele su atskrabais gera. skritinys: koto. Skridiniais pieva iszesta, ketvirtinas KBajpaTHbii, skrodas = pozas, skrosk skroda ir apžabink su skrodu galus sienoju. skuba = pospiech. Skubos darbu nepasidžiaugsi. Skubos darbas aplamas ir niekam nevertas skubinas — pospieszny, skubinas darbas. skubus = skubus žmogus, spieszny. skuisti — swawolič, skuitings — swawola, szal namietnošči Užeja skutinys [skuitinys] Da skuitinys ne pereja jai. skūnda oszczędnošč. Del skalsos reik skundos. skurda nędza. Marcziai skurda ten. skurdiena Velunoj skurdiena gyventi skurdus = žalosny. Skurdu klausyti kad muszasi jieje. Skurdi szirdis skursna nędzarz skursnas,a nędzny — Tačiau šių puslapių rašysena ir pateiktieji iliustraciniai pavyzdžiai kelia abejo- nių, ar tai M. Akelaičio rankraštis. Viena, prie atskirų žodžių duoti sakiniai visai atitinka A. Juškos žodyno rankraštyje esančius pavyzdžius. Jų M. Akelaitis ne- galėjo nusirašyti iš A. Juškos žodyno, nes jis dar nebuvo sudarytas. Antra, rank- raščio rašysena skiriasi nuo M. Akelaičio rašto. Raidės v vartojimu rankraštis taip pat išsiskiria iš M. Akelaičio rankraščių, kuriuose rašomas lenkiškas w. Taigi peršasi išvada, kad šie į M. Akelaičio palikimą patekę trys leksikografiniai pusla- piai priklauso ne M. Akelaičiui, M. Akelaičio leksikografinė veikla pasireiškė ne tik pastangomis sudaryti ly- ginamąjį ir du dvikalbius Zodynus, bet ir įvairios terminologinės medžiagos rin- kimu bei naujų terminų kūrimu, lietuviškų terminų įrašymu lenkiškame lietuvių kalbos gramatikos tekste, žodžių aiškinimais ir kitokiomis smulkiomis pastabo- mis. LeidZiant lietuviškas knygeles, verčiant iš kitų kalbų, M. Akelai¢iui reikėjo kurtis ir lietuviškų terminų, sudarinėti jų sąrašus bei žodynėlius. Tuo metu lietuvis- ka įvairių šakų terminija buvo labai negausi, įvairuojanti arba jos visai stigo. Ta- da dar nebuvo elementariausių matematikos, gamtos mokslo, istorijos, geografijos ir kitų sričių vadovėlių, tad rašantiems arba verčiantiems iš kitų kalbų reikėjo pa- tiems kurtis reikalingiausius terminus. Tuo keliu ėjo ir M. Akelaitis. Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko vardo universiteto bibliotekos rankrašty- ne yra M. Akelaičio 20 puslapių rankraštis ,,Rodykle wardų sawiszkųjų, kaip kores augimes wadina Žemajtiai“ (signatūra DI020), kuriame pateikta apie 580 augalų pavadinimų su lotyniškais atitikmenimis. A raidėje yra 21 antraštinis au- galų pavadinimas, būtent: Agūnas darža Papaver somniferum (1), Agrasai. Ribes, Uva crispa (1), Agrastai d“, d“, Agras- tai derléje. Ribes Grossularia (1), Agrastai gaurūtėje. d“ reclinatum (1), Ajerai Acorus, calamus. Kalmusas (1), Akliai. Galeopsis Tetrahit (1); Amatai. viscum album, amalis (1), Anyszys v. Anyžys. 172 Sison anisum (1), Apalis, populus nigra (1), Apiniai, Humulus Lupulus. Apwiniai (1), Apūsze, po- pulus tremula (1), Asiai, epuisetum hiemale (1), Aszėkliai, ribes rubrum. Aszwokliai (1), Atgires, lycopodium, selago (1), Atkaksznis, evonimus europaeus (1), Atūdogiai, secale cereale vernum (1), Awétes, sanguisorba officinalis (1), Awétes, rubus, Idaeus, awéczios (1), Awizas, avena sativa. awižos tuszczios ave, fatua (flaves ser.), AwiZzu žole, bromus sterilis (1). Zodynélyje pasitaiko žemaitiškų formų, pvz.: Déwamediai (4), Erszketiai (4), Papartiai (11), Zaltia lunks (17) ir kt. Kartais lygiagrečiai duodamos Zemaitis- kos ir aukstaitiSkos augalų pavadinimų formos, pvz.: Klaus, acer platanvides. Klevas (7), Warputiai. Ariticum repens. Warpucziai, warputis (15) ir kt. Sia augalų rodyklę M. Akelaitis išsirašė iš žemaičių botaniko J. Pabrėžos rank- raščio „Tayslės augimiu“ (Taislius augymių), kurio 887 puslapyje prasi- deda ,,Rodiikle Waarduu sawyszkuujuu kaap kėres augimes wadyn Žemaytee“. Rodyklę bei augalų pavadinimus M. Akelaitis suaukštaitino ir tik kur-ne-kur pasi- liko žemaitiškos formos. Žodynėlio rankraščio pradiniame puslypyje ne M. Akelaičio ranka pažymėta: „Panaudotas Staugaičio žodynui ir nauj. bot. žodynui. Iš Kriaučiūno archyvo (per Čiutą).“ Versdamas ir ruošdamas spaudai darbelį ,,Apej garus“ (Fl—31), M. Akelaitis susidūrė su garvežio (jo žodžiais tariant, garo katilo ir geležinio vežimo) detalė- mis, ir joms reikėjo surasti lietuviškus pavadinimus. Tuo būdu jis tapo pirmuoju techninės terminijos kūrėju, pateikusiu savo darbelyje daugiau kaip šimtą garvežio detalių pavadinimų su paaiškinimais, pvz.: antvožėlis, aušytojas, katilas, kaitin- tojas, muštuvė, plaukytojas, pliumpa, providurys, stiebas, svirtis, stūma, švilpynė, tarpinykas „„Švaistiklis“, triuba, volė, vėžės „bėgiai“, žirgiai, žibintuvė ir t. t. Tai daugiausia liaudies kalbos žodžiai, naudojami terminams, ir keletas nevykusių naujadarų (plaukytojas „pludė“, aušytojas „kondensatorius“ ir kt.). Šis pirmasis technikos terminų rinkinėlis svarbus terminologijos istorijai (plačiau žr. žurnale „Mokslas ir technika“ 1969 m. Nr. 11). M. Akelaitis yra ir vienas iš gramatinės terminijos kūrėjų. Nors jo lietuvių kal- bos gramatika parašyta lenkiškai, bet joje kai kur (įvade ir kt.) šalia lenkiškų ter- minų skliausteliuose duota ir keliolika lietuviškų atitikmenų. Jie paimti iš pirmta- kų (A. Baranausko ir kt., pvz.: raštelis „raidė“, rašyba, tarmė, lankstymas, žodž- ūgis, saudžiai „priebalsiai“) arba paties M. Akelaičio sukurti (pvz.: balsyba „garsų mokslas“, raštadailė „grafika“, žodžkiltis „etimologija“, tartis „skiemuo“ ir kt.). Apskritai, M. Akelaitis turėjo polinkį sudarinėti terminus, kas matyti ir iš jo pir- mo lietuviško laiško M. Valančiui (TŽ, III, 292—294), kuriame randame šiuos naujadarus: raštenybė (1. pismienictwo), mėnskaitlius, arba metininkas, „kalen- dorius“, kalbamylis „filologas“, tiesiaieškojas, „kritikas“ ir žodynas, prie kurio pridėta tokia pastaba: ,,Wadinu „Žodinas“, ne Žodinis, kajp nor Walleniawicze ir Iwinskis; nes sakom — karklis, karklinas, puszis, puszinas: uz tataj ir žodis — žodinas (p. 293). Be terminų rinkinių, M. Akelaičio rankraščiuose galima užtikti įvairių žodžių, įvykių aiškinimų ir kitokių panašių dalykų. Daugiausia jų pridėta prie K. Donelai- čio „Metų“ vertimo į lenkų kalbą, kuris saugomas Lietuvos TSR Centriniame Valstybiniame Archyve (f. 378, PS, 1861 m., b. 16, d. 1, I. 145—198)., Vertimo ga- 173 le (I. 197—198) duota 18 numeruotų paaiškinimų — prierašų (,,Przypisy*), kuriuos čia pateikiame, pridėję vertimus ir pažymėję, kurią ,„„Metų“ dalį ir eilutę jie liečia: 1) Litwini utrzymują že bocian odlatuje w odlegle kraje na sen zimowy. [Lietuviai mano, kad gandras išlekia į tolimus kraštus žiemos miegui (I, 43).] 2) Ten wiersz trudno oddač po polsku, bo wyrazy: Jurgut! Jurgut! kinkyk, kinkyk, paplak, paplak — są nasladowaniem špievu stowi- czego. [Šį žodį sunku išversti lenkiškai, nes posakiai: Jurgut! Jurgut! kinkyk, kinkyk, paplak, pa- plak—yra lakštingalos giedojimo pamėgdžiojimas (I, 107).] 3) Stowik po litewsku laksztingala, rodzaju ženskiego. Litwinki w drodzę zwykle špiewają swoje ulubione dajnos, ztad poeta pordw- nywa stowika z wiešniaczką, idaca w gėšcinę. [S/owik — lakštingala, moteriškos giminės. Lietuvės kelionėje paprastai dainuoja savo mylimas dainas, dėl to poetas palygina lakštingalą su valstiete (būre), einančia į svečius (I, 116).] 4) Szupinis przethimaczylišmy przez grochdwke. Jest to groch na gesto gotowany z maka lub pecakiem. Taka grochuwka nie objedzie się bez stoniny, glowizny, nog i ogona swinskiego, ktéry w misie stanowi cala ozdobę tej od LitwinOw ulubionej potrawy. [Siupini i§vertéme Zirniene. Yra tai žirniai, tirštai išvirti su miltais arba kruopomis. Tokioj Zirnie- nėj turi būti lašinių, kogalvių ir kiaulės uodega, kuri dubenyje sudaro visą to lietuvių pamėgto valgio žavumą (I, 151).] 5) W r. 1709 i 10 grasowalo na Litwie morowe powietrze. Smertelnošč byta wielka, wsie staly pustkami. Rzad pruski sprowadzil kolonistėow z Niemiec i Szwajcarji, Francu- z6w. Ci z czasem slali się z Litwinami, przyjęli ich język i zwyczaje. [1709—1710 m. siautė Lietuvoje maras. Mirtingumas buvo didelis, kaimai virto tyrais. Prūsų valdžia atgabeno kolonistų iš Vokie- tijos, Šveicarijos ir Prancūzijos. Jie ilgainiui susiliejo su lietuviais, pasisavino jų kalbą ir papročius (I, 563).] 6) Giltinė — žądlica, bogini šmierci, tak zwana, Ze swojem Zadlem (geluo) wysysa z trupdw jad šmiertelny i nim zabija ludzi. Ztad przy umartym ktadziono noZyce, žeby Giltinie ucinal język, kiedy przydzie wybierač z niego truciznę. [Giltinė — mirties deivė, nes savo geluonimi iščiulpia iš lavonų mirtingus nuodus ir jais žudo žmones. Dėl to prie mirusio buvo dedamos žirklės, kad gilti- nei nukirptų liežuvį, kai ateis čiulpti iš jo nuodų (II, 37, 88).] [Žodis giltinė neišverstas, paliktas ir lenkiškame tekste ir rašomas didžiąja raide.] 7) Poeta przedstawiąjąc Giltinę z kosą, odstapil od dotychczasowych podan ludu. (Czytaj przepys, poprzedzajacy). [Poetas, vaizduodamas Giltinę su dalgiu, nutolo nuo anuometinių liaudies įvaizdžių. (Skaityk ankstesnį prierašą) (11, 90).] 8) Pan- szczyzna po litewsku baudžiawa, co znaczy przymus, gwalt. [Baudžiava lietuviškai reiškia prievar- ta, smurtas (II, 99).] 9) ,,kaip būrą baūdžiawa baudžia“ znaczyi jak gvalt na chlopa (gaura) gwal- townie naciera. [, kaip būrą baudžiawa baudžia“ reiškia, kaip būrą baudžiava slegia (II, 148).] 10) Deiwes — widma, straszydla. [Deivė — burtininkė, baidyklė (II, 212).] [Žodis deivė neišverstas į lenkų kalbą ir rašomas didžiąja raide.] 11) Podkomorzy— Pakamėrė, pomocnik Sattysa. Obowią- zkiem pokomorzego ogloszač wlošcianom rozporządzenia rządowe i wybierač podatki od nich. Pakamorė— seniūno padėjėjas. Jo pareiga— garsinti kaimiečiams valdžios įsakus ir rinktiiš jų mo- kesčius (II, 437).] 12) Wachmistrz, urzędnik policiji ziemskiej. [Vachmistras — vietos policijos valdininkas (II, 544).] 13) Niewlašciwie tu užylišmy wyrazu dziewoslęb. Kwéslys — wzywajacy, za- praszający na wesele: kwésté, kwécziu, zapraszam. Dziewoslęb po litewsku pirszlys: perszu, dziewo- slębię, raję. [Neįprastai čia pavartojame žodį dziewoslęb. Kvieslys — prašantis, kviečiantis į vestuves: kviestie, kviečiu — prašau. Dziewoslęb lietuviškai piršlys : perszu (III, 83).] 14) Czepek, wylaczny strėj męžatek, po litewski rykas. Z tym wyrazem ma pokrewienstwo rykis, rykūnas rzadca; rykūne ochmistryni, gospodyni. Wienec pozwolony tylko dziewczynom; męžatka može stroič się w kwiaty i rutę, poki nie porodzi corki, czyli poki nie zostanie baba. Ježeli przypadkiem dziewczyna stanie się matką (co się bardzo rzadko przytrafia na Litwie), traci prawo do czėlka (pakalkė) i do wianka. W takim razie nieszczg§liwa wyznaje swoja wing na spowiedzi i ze lzami blaga ksiedza, zeby jej pozwolit przynajmniej stroic się w rutę i kwiatuszki, kiedy nie wolno wrécié do insigniébw panien- twa — do czolka i wianka ktėry dzisiaj oplakuje w rzewnych dajnach. [Kykas išimtinai iStekéjusiy moterų apdaras, lietuviškai vadinasi rykas. Su šiuo žodžiu giminingas rykis, ryvkinas „valdovas“, rykūnė— šeimininkė. Vainikas nešioti leidžiamas tiktai merginoms; ištekėjusi moteris gali puoštis gėlėmis ir rūta, kol nepagimdžiusi dukters arba kol netapusi boba. Jeigu atsitiktinai mergina tampa motina (tai pasitaiko Lietuvoje labai retai), netenka teisės į karūną ir vainiką. Tokiu atveju nelaimin- goji išpažįsta savo kaltę per išpažintį ir su ašaromis prašo kunigą, kad jis leistų jai pasipuošti bent rūta ir gėlytėmis, kai negalima grįžti prie mergystės insignijų — karūnos ir vainiko, kuris šiandien apraudamas graudžiose dainose (III, 105).] 15) W ižbe litewskiej nie ma posadzki, a jeno tok, kle- 174 pisko ubite z gliny. [Lietuvių gryčioj nėra grindų, o tiktai asla, molinis padas (III, 183).] 16) Kriwule laska zakrzywiona, užywana przez soltysza. Soltys majac co zapowiedzieč wloséianom posyta Kri- wulę od chaty do chaty. Litwin otrzymawszy te laskę posyta ja dalej, a sam pošpiesza do soltysa. Ztąd mowi sig: eimi in kriwulę, ide na radę; pareimi isz kriwules, wracam z rady. Kriwule, oraz Kri- wis i Kriwiu-Kriwaitis (Kriwe-Kriwajto) wspolne maja zrėdto. Tu takže znajduje swoje objašnie- nie owa dzwinka — Litwin skurczypalka. [Krivulė — užlenkta lazda, seniūno vartojama. Šaltyšius, norėdamas ką pranešti valstiečiams, siūnčia nuo trobos iki trobos krivulę. Lietuvis, gavęs lazdą, siunčia ją toliau, o pats skuba pas seniūną, Dėl to sakoma: eimi in krivulę, pareimi iš krivulės. Kri- vulė, taip pat Krivių-Krivaitis (Kriwe-Kriwajto) turi bendrą šaltinį. Iš čia kilęs ir lietuvius pašie- piantis posakis: lietuvis — riesta lazda (IV, 153).] [Žodis krivulé paliktas ir lenkiškame tekste.] 17) Autor ma na myšli dwa požary wybuchle w Krėlewcu 1764 i 1769 r. [Autorius turi galwoje du gaisrus, kilusius Karaliauciuje 1764 ir 1769 m. (IV, 184).] 18) W owe czasy rzad nakazywzt wlošcianom niszezyč wréble i wrony. Chlop obowiazany byt rocznie dostarczyé dwanascie wrob- lich glow i kilka par nég wronich. [Tais laikais valdžia buvo jsakiusi valstiečiams naikinti Zvirblius ir varnas. Biiras turėjo kasmet pristatyti dvylika Zvirbliy galvų ir keletą porų varnų kojų (IV, 293).] Prie G. Neselmano dainų rinkinio turinio (FI —26, p. 3) pridėti tokie kalbiniai išrašai, pastabos bei paaiškinimai (Zwroty językowe); Kas gelbės jieškotie? — kto pomože szukač (p. 3); surinko tris metelius, Pavytusius lapelius (p. 4); Mamuž, mamuž, garbuZele (p. 6); Pridabotie — dozierač (p. 6); Zemynele — ziedeklele, czy to nie znaczy: ziemino, ziemineczko kwieciem ubrana? (p. 7); Žemynos ziedai (p. 9); Kopinikas (p. 8); Nehrunger; Ei mergate pakalnele! dziewczyno z nizin. Del ko taip dailos į lemeneli (p. 9); Muma moczutes (p. 9); Weluka flaga (p. 12); Kas tawę nuszausai? (17); Palynelis, Schlingennetze (18); Penkes baczkeliu (13); Ne kwete peledą wieną. Lokys niedzwiedz (14); O wilkelis linksmas esąs wedis oszka szokti (14); Paganikelis, pasterz. Daugiausia čia duodama retesnių žodžių paaiškinimų lenkų kalba. M. Akelaičio lenkiškai parašytame kūrinėlyje ,,Moja chata“ (FI—14) yra taip pat keletas trumpų užuominų (,,„Objašnienia“) dėl žodžių /enkai, Lauma, Perkūnas, šiaurys ir kt. vartojimo. Buvo paliesti M. Akelaičio sumanyti paruošti lietuvių kalbos žodynai ir smul- kūs leksikografiniai darbeliai, atlikti gyvenant Lietuvoje. Emigracijoje jam rūpė- jo naujos lingvistinės teorijos kūrimas, gramatikos rašymas, ir leksikografijai jis maža tegalėjo skirti dėmesio. Cia jis tik retkarčiais užsimena, kad jam rūpi ir Zo- dynai. 1883 m. laiške iš Paryžiaus J. Kraševskiui rašė: Nie dawno temu wyczytalem w gazecie Warsz. wzmiankię, o rozpisaniu konkursėw przez Akademię Umiejętnošči w Krakowie. Miedzy niemi znajduję konkurs imienia Samuela Bogumila Lindego: „wypracowanie w zakrese języka polskiego“. — Mam ochotę stanąč do konkursu. Za- mierzam napisač takie wypracowanie: ,Wykaz wyrazéw polskich, z litewskiego pochodzacych albo majacych z nim wspėolne zrėdto“. — Najdrožszy, najmilszy Rodaku! racz jako Czlonek Akade- mii Krakowskiej, faskawie mi przestaé¢ szczegélowa wiadomo$é o wspomnionym konkursie. Na ktory dzien ir rok przypada ostateczny termin i na czyje rece nalezy zlozyé¢ rekopism? Drugie wy- pracowanie, o ktérem ciagle marze, jest Wywodowy slownik jezyka polskiego. Polacy dotad nie posiedaja podobniego dziela. Mysle takZe o Stéwniku polsko-litewskim, i Litewsko polskim. Ale kto mi zapewni §rodki do wykonania tej pracy ?...'* [Neseniai skaičiau Varšuvos laikraštyje žinutę apie Krokuvos mokslo akademijos konkursų tvarkaraštį. Tarp jų yra ir S. B. Lindės vardo konkursas: „lenkų kalbos tyrinėjimai“. Man norisi dalyvauti konkūrse. Ketinu parašyti tokius tyrinėjimus: „Lenkų kalbos žodžiai, iš lietuvių kalbos kilusieji arba turintieji bendrą šaltinį“. Brangus ir mielas Tautieti! Teikis atsiųsti man kaip Krokuvos Akademijos narys smulkią informaciją apie minėtą konkursą, Kada paskutinis terminas (metai ir diena) ir kam reikia įteikti rankraštį? Antras darbas, apie kurį nuolat galvoju, yra Išvestinis lenkų kalbos žodynas. Lenkai iki šiol neturi panašaus darbo. Galvoju taip pat! apie lenkų-lietuvių ir lietuvių-lenkų žodynus. Bet kas man užtikrins lėšas tam darbui atlikti?...] 12 Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko universiteto rankraštynas, M. Akelaičio fondas. 175 Iš šio laiško matyti, kad ir emigracijoje, užsiėmęs kitais darbais, M. Akelaitis svajojo apie leksikografinį darbą, apie lenkų-lietuvių ir lietuvių-lenkų kalbų žody- nus, kurie, matyti, buvo dar nesudaryti. Tai dar kartą primena, kad į bibliogra- fu minimą M. Akelaičio leksikografinį palikimą (lyginamąjį ir du dvikalbius žody- nus) reikia žiūrėti labai rezervuotai. Apžvėlgus M. Akelaičio leksikografinę veiklą, galima konstatuoti štai ką: Entuziastas ir svajotojas M. Akelaitis tarėsi greitai galėsiąs parašyti net tris Zo- dynus, pradėjo rinkti medžiagą ir garsinosi, kad tas ar kitas žodynas jau baigia- mas, nors iš tikrųjų darbo dar nebuvo kaip reikiant ir pradėjęs. Leksikografiniam darbui M. Akelaitis buvo kiek pasirengęs. Jis pramoko kal- bų, domėjosi ir rinko prieš jį sudarytus lietuvių kalbos žodynus, spausdintus ir rankraštinius, kurių keli (Andruškevičiaus, anoniminis rytiečių) buvo rasti jo pa- likime. Matyt, jis ruošėsi jais pasinaudoti. Žodynams sudaryti M. Akelaitis buvo sukaupęs gana daug spausdintos literatūros. Tačiau iš jo pasisakymų ir pateiktų pavyzdžių matyti, kad aiškesnių bei tvirtesnių leksikografinių principų jis netu- rėjo. Ypač M. Akelaitis svyravo dėl kitų kalbų atitikmenų dėjimo į dvikalbius žo- dynus, ir jo pateiktuose tų žodynų pavyzdžiuose duodami keturių ir daugiau kalbų atitikmenys, nors dvikalbiams žodynams jie nereikalingi. Daug ką galima prikišti ir M. Akelaičio sumanytam rašyti lyginamajam žodynui, iš kurio pavyzdžių maty- ti, kad nesilaikoma nusistovėjusių etimologinio žodyno principų ir dažnai savava- liškai gretinami nieko bendra savo kilme neturintys žodžiai. Į lyginamąjį žodyną turėjusių patekti tikrinių vardų ir žodžių etimologizavimai rodo, kad M. Akelaitis neįstengė įsisavinti lyginamosios istorinės kalbotyros principų, ieškojo ir tarėsi su- radęs naujus fonetikos dėsnius, kuriais vadovaudamasis kūrė dar keistesnes etimo- logijas. Reikiamo lingvistinio pasiruošimo neturėjimas, nuolatinis blaškymasis, negalė- jimas susikoncentruoti leksikografiniam darbui, žodynų sudarymo sunkumų ne- supratimas ir sunkios gyvenimo sąlygos neleido M. Akelaičiui pasiekti didesnių rezultatų leksikografijos srityje. Jo leksikografinė veikla reiškėsi plačiais, bet ne- realiais užmojais, ir daugumas jų liko neįkūnyti. M. Akelaičio sumanyti žodynai liko neužbaigti ir neišspausdinti. Tik lietuviy- lenkų žodyno rankraštis pateko į lenkų kalbininko J. Karlovičiaus rankas ir galėjo būti panaudotas lietuvių kalbos tyrinėjimams. Vis dėlto M. Akelaitis kaip leksi- kografas vaidino teigiamą vaidmenį lietuvių leksikografijos raidoje. Jis tęsė XIX a. pirmosios pusės literatų ir kultūros bei visuomenės veikėjų darbą lietuvių literatū- rinės kalbos ugdymo srityje, prisidėjo prie lietuvių kalbos žodžių lobio rinkimo ir žodyno sudarymo. Jis populiarino ir stiprino šviesuomenėje mintį, kad lietuvių kal- bai palaikyti ir ugdyti reikalingas žodynas, kad be žodyno neįmanomas tolesnis lietuvių kalbos turtinimas ir norminimas. Apie M. Akelaičio leksikografinius dar- bus buvo rašoma spaudoje, apie juos žinojo amžininkai. Tai skatino ir kitus švie- suolius susirūpinti lietuvių kalbos žodyno sudarymu ir išleidimu. M. Akelaitis rū- pinosi ir lietuviškos terminijos rinkimu bei kūrimu. Jis prisidėjo ir prie lietuvių rank- raštinių žodynų rinkimo bei saugojimo. Jo dėka mums išliko rytietiškas XIX a. antrosios pusės lietuvių-lenkų kalbų žodynas, turintis reikšmę leksikografijos isto- rijai nušviesti. 176 Šiuo straipsniu norėta giliau žvilgterėti į M. Akelaičio leksikografinę veiklą, kuri iki šiol buvo trumpai paliečiama, remiantis bibliografiniais bei biografiniais duome- nimis, nurodant tris M. Akelaičio leksikografinius darbus (lyginamąjį ir du dvikal- bius žodynus). Peržvelgus prieinamą archyvinę ir spausdintą M. Akelaitį liečiančią medžiagą ir konkrečiai pažiūrėjus į jam priskiriamą ir mums prieinamą leksiko- grafinį palikimą, mėginta susekti, ką iš tikrųjų M. Akelaitis yra padaręs lietuvių leksikografijos srityje, kokie jo sumanymai liko neįkūnyti. Aišku, kad šios pastan- gos yra tik M. Akelaičio leksikografinio palikimo ieškojimo bei tyrinėjimo pra- džia, įvadas, kurį turės papildyti ir patikslinti tolimesnės M. Akelaičio žodynų (ypač realiausio iš jų — lietuvių ir lenkų kalbų žodyno) ir kitokios medžiagos pa- ieškos bei platesni tyrinėjimai. ŠALTINIŲ SUTRUMPINIMAI 1. AkG = Gramatyka jezyka litewskiego. Glosownia. Napisal Mikolaj Akielewicz, Poznan. 1890, 2. Fl, 1...49 = Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute esan- tis M. Akelaičio rankraštinis palikimas (F1), susidedantis iš 49 aplankų (jie nuro- domi po brūkšnio). 3. JanMA = A. Janulaitis, Mikalojus Akelaitis, Vilnius, 1969. 4. TZ = „Tauta ir Žodis“, Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, I— VII kn., Kaunas, 1923—1931, M. AKSIJIJAUTHC KAK JIEKCUKOTPA® HU. KPYOIIAC Pesiome B crarbe cienan oGumpubiii 0630p Jekcuxorpaduueckux pador M. Axsaaiituca (1829 — 1887), sunnoro jiesTeJis cepejinnbi XIX. B. B 06JiacTH AHTOBCKOI KYJIBTYDBI, NpOCBELIEHHS, JiK- Teparypbi H HaykKH. M. AKajaliTHC MHTEPECOBAJICS H CpaBHHTEJIbHbIM S3bIKOBHAHHeEM, B KOTO- POM JIKTOBCKHĖ SI3BIK YK TOT/la 3aHHMAJI BaxHOe MECTO, H CTApaJICS1 BHECTH CBOI BKJIAJ B H3yueHHe JIHTOBCKOTO S13bIKA, B CO3/laHHE €ro TpaMMATHKH H cJoBapeii. OH Hamepesajcs co- CTABHTb JIHTOBCKO-HOJIbCKHĖ, TOJIbCKO-JIHTOBCKHĖ H CpaBHHTeJIbHbIė CJIOBADpH JIHTOBCKOTO sabika. [las sToii uesm OH MHOTO Jiet COGMpaJ MaTepHaJI H3 pa3HbIX HCTOUHHKOB, OCOGeHHO H3 JIKTOBCKONR XY JIOxXecTBeHHONR JHTepaTyphl, H HANHCAJI GOMBIIVIO UaCTb JIKTOBCKO-I0JIbCKOTO CJIOBAps1. DTHM CJIOBAPEM NOJI530BAJIHCb NOJIbCKHE SIB3bIKOBĖJIbi MPH HCCJIEeJIOBAHHH JHTOBCKOTO s3bikKa. AkTHBHOe yuacrne M. AksinaiiTHCa B OGIIECTBEHHON, KyJbTYpHON H JHTEepaTypHOIl xH3HH JIuTebl, B BoccTannn 1863 r. npoTHB uapuaMA H nocienylomas SMETPANHS B IMapmx nocJsie NoJiaBJieHHs BOCCTaHHS He NaH Bo3mokHOCTH M. AKsinaiiTHCY 3aKOHUHTL CBOH JEKCH- Korpaduueckue 3aMbicJibi. Bee-Taku OH CHIrpas NOJIOXHTEJIbHYJO POJb B PA3BHTHH JAHTOBCKOI JeKCHKOrpaHH H JHTEPaTypHOro s3bIKa. 12. Iš lietuvių leksikologijos ir leksikografijos