Kapsų–Zanavykų tarmių priesaginės vardažodžių darybos bruožai

LEKSIKOS TYRINĖJIMAI LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA KAPSŲ-ŽANAVYKŲ TARMIŲ PRIESAGINĖS VARDAŽODŽIŲ DARYBOS BRUOŽAI J. SENKUS A. ĮVADINĖS PASTABOS Žodžių darybos mokslas yra gana sudėtingas ir platus. Jo ir metodai gali būti įvairūs. Iš seniau lietuvių kalbos žodžių darybos moksle daugiausia buvo žinomas priesaginis žodžių darybos nagrinėjimas pagal abėcėlinę priesagų eilę. Tuo metodu daugiausia remiasi A. Leskyno, P. Skardžiaus ir kitų darbai1. Baltistikoje šį metodą yra įtvirtinęs J. Endzelynas2. Be šio metodo neapsieinama ir tarybiniame kalbos moksle3. Šiuo metodu vadovaudamiesi kalbininkai vadinamąsias priebalsines priesagas bei su jomis žodžių darybą nagrinėja, kaip jau minėta, pagal priesagų priebalsio abėcėlinę eilę. (Reikia pasakyti, kad ta eilė kai kuriais atvejais yra reliatyvi). Tai, galima sakyti, tradicinis priesaginės žodžių darybos nagrinėjimo būdas. Jis yra patogus ne tik autoriui gausią medžiagą tvarkyti, bet ir skaitytojui prireikus norimą dalyką greičiau susirasti. Tuo metodu daugiausia remiasi ir šieji kapsų-žanavykų tarminių priesaginės vardažodžių darybos bruožai. Žr. skyrių B. „Priesagos pagal jų priebalsį“. Kitas priesaginės vardažodžių darybos nagrinėjimo būdas yra vardažodžių bei jų priesagų skirstymas pagal reikšmę ar pan. Šis būdas, nors ir nebuvo iki šiol žodžių darybos moksle plačiai vartojamas, turi ir nemažai pliusų. Tačiau šiuo metodu šiame darbe tik iš dalies pasinaudojama, pabaigoje vienoje vietoje duodant nors trumpą atskirų kalbos dalių bei su jomis vardažodžio (be to, dar specialiai atskirai daiktavardžio) reikšmių apžvalgėlę. Žr. skyrių C. „Apibendrinamoji vardažodžių darybos apžvalga“. Noras pasinaudoti abiem metodais neišvengiamai privedė prie kai kurių dalykų ar medžiagos pasikartojimo. Pasikartojantieji dalykai stengtasi labai trumpai suminėti. Tiek pirmu, tiek ir antru metodu priesaginę vardažodžių darybą apžvelgiant, daugiau ar mažiau reikia paliesti įvairius žodžių darybos dalykus, kiek įmanoma, nurodyti, kaip bei iš ko priesaginiai vardažodžiai yra padaromi ir pan. Turim prisipažinti, kad šie uždaviniai šiame darbe nesiimta ar nepavyko nuosekliai bei pilnai įvykdyti. Tai stengiasi atlikti dažniausiai tik būtiniausiais ir įmanomesniais atvejais. Svarbiausias šio darbo uždavinys — pateikti daugiau ar mažiau susistemintą pačią medžiagą. 1 Plg. Bildung der Nomina im Litauischen von August Leskien, Leipzig 1891; P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 1941. 2 Plg. Lettische Grammatik von J. Endzelin, Riga, 1922, ir kitus jo veikalus. 3 Plg. Mūsdienu latviešu literaras valodas gramatika, I, Rīgā, 1959. 143 Šiame darbe stengiamasi apžvelgti tik priesaginę vardažodžių darybą, jų priebalsines priesagas. Vadinamosios balsinės priesagos bei vardažodžių su jomis daryba neliečiama, nes priesagos čia nėra plačiai suprantamos – jomis laikomos įprastine prasme tik priesagos su priebalsiais. Kai kurie vadinamųjų balsinių priesagų dalykai yra paliečiami monografijos apie kapsų-zanavykų tarmes kait- bos skyriuje. (Be to, sudėtinių žodžių, veiksmažodžių ar kitų kalbos dalių ir redu- plikuotinių darinių aprašomosiose tarmėse susidarymas taip pat nėra kol kas specialiai nagrinėjamas.) Kaip pati antraštė nurodo, čia kalbama tik apie vardažodžių (daugiausia daiktavardžių ir būdvardžių) priesaginę darybą. Kitos kalbos dalys paliečiamos tik ypatingesniais atvejais, kai jos yra ypač artimai susijusios su vardažodžių priesagine daryba; palyginkime, pavyzdžiui, priesagas -tas (paminimi ir neveikiamieji dalyviai), -opas (paminimi ir prieveiksmiai). Darbe praktiškai teko susidurti su priesagos sąvoka. Priesaga čia suprantama dabartinės lietuvių kalbos požiūriu, ne istoriškai, nors kai kur teko ir antruoju požiūriu vadovautis; plg. priesagas su priebalsiu j. Be to, kilo neaiškumų ir dėl kai kurių atskirų priesagų supratimo, pavyzdžiui, palyginkime priesagas -ena ir -mena. Dažnai pasitaiko šalia vadinamųjų ištisinių priesagų ir vadinamosios sudėtinės priesagos; plg. -ėlis ir -umėlis, -utėlis: baltumėlis, baltutėlis. Be to, turime ir vadinamųjų išplėstinių priesagų, pavyzdžiui, šalia -klis yra ir -iklis (jauniklis). Tiek sudėtinės, tiek ir išplėstinės priesagos paprastai grupuojamos drauge su ištisinėmis bei paprastosiomis priesagomis. Be to, stengiamasi grupuoti ir kai kuriais kitais atžvilgiais artimesnes priesagas (plg. -ynas, -ynė), bet griežto vienodumo čia nepasisekė pasiekti. Kai kurios alfabetiškai skirtingos priesagos daugiau ar mažiau kuo nors tarpusavyje susijusios. Tokias priesagas stengiamasi kartais į viena kitą nurodinėti palyginimui ir pan. Daugelis čia minimųjų priesagų yra pažįstamos visame aprašomųjų tarmių plote ir maža kuo skiriasi ar visai nesiskiria nuo lk vartosenos. Tačiau pasitaiko ir tokių priesagų, kurios vartojamos tik atskirose aprašomosiose tarmėse, jų patarmėse ar šnektose ir daugiau ar mažiau skiriasi nuo lk. Į tokias priesagas steng­tasi, kiek buvo įmanoma, daugiau dėmesio kreipti, jas labiau iškelti. Klausimas, ar visos aprašomųjų tarmių vardažodžio priesagos ir ar visi su jomis žodžių darybos atvejai čia paliesti. Į tai galima atsakyti tiek, kad buvo stengiamasi, kiek įmanoma, kuo daugiausia duoti medžiagos, bet, žinoma, visko pilnai aprėpti nebuvo uždavinio (tai rodo ir pati antraštė), be to, ir sunkiau būtų tai padaryti. Kai kurios, pavyzdžiui, mažiau žinomos nelietuviškos priesagos ir sąmoningai praleistos. Priesagos čia duodamos su galūnėmis ir dažniausiai, jei yra, abiejų giminių. Moteriškoji giminė, kaip įprasta, duodama šalia vyriškosios giminės, tačiau pateikimo būdas, pareinamai nuo pačios medžiagos ar panašių priežasčių, nėra vienodas. Įprastiniai, visiems žinomi bei savaime aiškūs, ypač būdvardžių pavyzdžiuose, moteriškosios giminės atitikmenys kartais ir visai neminimi, tačiau visada stengiamasi vienaip ar kitaip pažymėti ypač daiktavardžių pasitaikančias nevienodas moteriškosios giminės formas -uvienė, -ienė ar -ė (driskiuvienė, purvė, Balanienė || Balāniuvienė). 144 Priesagoms iliustruoti, paprastai, duodami vienoki ar kitoki pavyzdžiai; tiek žodiniai, tiek žodžių junginių, tiek ir frazeologiniai pavyzdžiai daugiausia paimti iš pazanavykio kapsų tarmės, o ypač iš šiaurinės Vilkaviškio rajono dalies. Iš čia daugiausia paimti ir įvairių nedarių priesagų pavyzdžiai. Iš čia paimtųjų žodinių ar žodžių junginių pavyzdžių tikslesnė vieta dažnai nė nenurodoma arba nurodoma tik ypatingesniais atvejais. Frazeologinių pavyzdžių tiksli vieta visada nurodoma sutrumpinimais, kurie daugiausia yra tokie, kaip „Lietuvių kalbos žodyne“. Santrumpa kpI reiškia „kapsai I“ (šiaurės vakarų), kpII – „kapsai II“ (pietryčių). Frazeologiniai pavyzdžiai duodami dažniausiai arba ten, kur jie labiau reikalingi žodinio pavyzdžio reikšmei iliustruoti, arba ten, kur jų turima, ir pan. Pavyzdžių reikšmė aiškinama ten, kur autoriui atrodė labiau reikalinga. Žodiniai pavyzdžiai, paprastai, visada kirčiuojami. Be to, jie kirčiuojami ir frazeologiniuose sakiniuose ar žodžių junginiuose. Frazeologinių pavyzdžių kiti žodžiai kirčiuojami tik ypatingesniais atvejais. Apie su tomis ar kitomis priesagomis žodžių kirčiavimą pastabų duodama taip pat tik būtinesniais atvejais. Aiškesnės bei griežtesnės tvarkos ir čia nepasisekė prisilaikyti. Pavyzdžiai rašomi literatūrinės kalbos rašmenimis; kiek įmanoma, užfiksuojami bent ryškiausieji aprašomųjų tarmių ir fonetikos ar panašūs dalykai; pavyzdžiui, palyginkime rašymą vėjė, merškė, gaditojas ir kt. B. PRIESAGOS PAGAL JŲ PRIEBALSI I. Priesagos su -b- 1. -yba. Su šia priesaga sudarytų daiktavardžių vienaskaita tarmėse nėra iš seniau produktyvi – daugiau pasitaiko naujesniuose žodžiuose, pvz.: gynyba kpI|| gynýba, sargýba, tikýba, žvejýba. Senesniųjų darinių kalboje žinomesni tik vienas kitas, pvz., sodýba: Dá senovė(je) kiti išikėlė an kaimo, o mano tėvukai liko sodýbo gyvet Gs. Žodžiai, paprastai vartojami daugiskaitoje, tarmėms yra įprastesni, pvz.: derýbos: Veda derýbas ‘derasi, tariasi’ Vlkv., laižýbos || laižýbos: Einam laižybų – žiūrėsim, kas laimės Gs., piršlýbos, radýbos: Ka duosi radýbų, tai atiduosu Pjv., šėrýbos: Atiduodavom avi an šėrýbų Gs., ženýbos: Jauna, o jau tur ukvātą an ženýbų Vlkv. Šios priesagos dariniai yra, paprastai, veiksmažodinės kilmės ir kirčiuojami I-aja kirčiuote. 2. -ybas, -a. Priesaga -ýbas, mot. g. -ýba || -ýba vartojama būdvardžiuose vietoje lk priesagos -yvas, -a. Su šia priesaga težinomi tik žodžiai: ankstýbas, vėlýbas: Šįmet bó vėlýbas pavasaris, ankstýba žiema Gs. Pãdzūkio kapsų šnektoje vartojami žodžiai su abiem priesagom: ankstývas, senývas || ankstýbas, senýbas Klvr. Plg. XV 8b. Priesaga -ybas kirčiuojama tvirtapradžiskai. Moteriškoji giminė tik retkarčiais išlaiko senovinį pastovų kirtį. 3. -ybė, -enybė. Priesaga -ybė yra gana gyva. Su ja sudarytieji žodžiai, paprastai, yra kirčiuojami priesagoje ir, skirtingai nuo lk, turi, ypač kapsų tarmėje, tvirtagalę priegaidę ir yra antros kirčiuotės, išskyrus šiuos pastebėtus tvirtapradės prie- 10. Leksikos tyrinėjimai 145 gaidės ir pirmos kirčiuotės pavyzdžius: galýbė, gérýbė, grožýbė ir kartais lýgybė. Dažnesnis yra kirčiavimas lygýbė – taip dažniausiai kirčiuoja ne tik kapsai, bet ir zanavykai. Su priesaga -ybė daugiausia yra sudaromi būdvardiniai daiktavardžiai, pvz.: aukštybė, baisýbė „1. baisumas, pabaisa, 2. didelė daugybė“, bjaurybė, brangýbė, gilybė, kantrybė, lygýbė, piktybė, puikybė, sunkýbė, tuštybė. Darynių su -ybė iš daiktavardžių yra mažai; žinomesni tėra: niekšybė „niekšiškas darbas“, ponýbė „daug ponų“: Visa ponybė susirinko Gs., šunýbė „blogas, kenksmingas darbas“: Šunýbės krečia Vlkv. Dar pasitaiko vienas kitas iš prieveiksmio padarytas ar kitokios darybos su priesaga -ybė žodis, pvz.: daugybė, galýbė. Būdvardinės darybos kai kuriuose žodžiuose priesagos -ybė reikšmė gali būti įvairi, bet dažniausiai reiškia būdvardinius abstraktus, iš dalies yra sinoniminė priesagos -umas reikšmei ir kartais gali būti lygiagrečiai vartojama, pvz.: tamsýbė || tamsumas, kartýbė || kartumas. Bjaurybė gali turėti ir konkrečią prasmę: Ak, tu bjaurybė! Grš. Vietoje arba kartais šalia priesagos -ybė, ypač daiktavardiniuose dariniuose, vartojama priesaga -ystė, pvz.: brolystė || brolybė, draugystė, giminystė, kiaulystė, kvailybė || kvailybė. Plg. XIV 20. Su sudėtine priesaga -enybė pasitaiko vienas kitas būdvardinės kilmės daiktavardis. Priesaga -enybė yra retesnė, negu -ybė. Atskiruose pavyzdžiuose savo reikšme ji kartais atitinka -ybę, kartais turi tam tikrą konkretumo reikšmę; su ja sudarytų žodžių vartojama dažniau vienaskaita, tik konkrečios reikšmės žodžių dažnesnė yra daugiskaita, pvz.: brangenybė, sūnkenybė: Baisi brangenybė – negali įpirkt Gs. Pris pirko visokių brangenybių „brangių daiktų“ Gs. Tas vaiks tai má tikra sūnkenybė „vargas“ Plv. Žodžiai su priesaga -enybė gali būti kirčiuojami šaknyje ir priesagoje. II. Priesagos su -č- 1. -inyčia. Vartojama, paprastai, hibriduose. Reiškia dažniausiai vietą, kurioje kas laikoma. Pvz.: druskinyčia „druskinė“, kiaúlinyčia „kiaūlinė, kiaulidė“ || kiaulinyčia „kur nešvarą, netvarką“, sūrinýčia „sūrinė“, sviestinyčia „sviestinė“, vilkinýčia „labai šalta pirkią“: To vilkinyčio gali viskas suragoti „sušalti“ Plv. Su šia priesaga dar užsilikusių yra ir svetimos kilmės žodžių, pvz.: abrūšinyčia || abrūšinyčia „abrūšinė, prietaisas abrūšui (rankšluosčiui) pakabinti“, cigárnyčia (cigarinýčia?) „kandiklis“. 2. -inčius, -inčiu vienė. Su priesaga -inčius pasitaiko tik vienas kitas žodis, pvz.: galinčius „kas daug gali, pajėgia“, išminčius „kas didelės išminties, didelio mokslo“. Darinių su priesaga -inčius moteriškosios giminės atitikmenys yra žodžiai su priesaga -inčiu vienė: galinčiu vienė, išminčiu vienė. Iš kur jau tu tokia išminčiu vienė? Grš. 3. -o čius, -o čiu vienė. Priesaga -o čius žymi su tam tikromis ypatybėmis asmenį, pvz.: barzdačius „su didele barzda žmogus“: I(š) seniau tik patagrapijose barz- 146 dočius matydavom Plv., galvočius „gudrios, geros galvos žmogus“, pilvočius „kas su dideliu pilvu“, ūsųčius „su dideliais ūsais žmogus“. Šalia kai kurių vyriškosios giminės žodžių su priesaga -očius atitinkamos reikšmės yra moteriškoji giminė su priesaga -očiu vienė, pvz.: galvočiu vienė, pilvočiu vienė. Ta pilvočiuvienė tik jau negraži Gs. 4. -uočius, -uočiu vienė. Ši priesaga reta. Jos reikšmė iš dalies panaši į priesagos -očius reikšmę. Pvz.: garbiniu očius „kas garbiniuotas, garbiniuotis“: Mūs vaiḱs garbiniuočius — gražus Gs. Iš maženc jau bo garbiniuočius Plv., guzikuočius „su daug ar dideliais drabužiuose guzikais (sagomis) žmogus“, pinig uočius „kas daug turi pinigų“. Pasakoma kartais ir moteriškoji giminė: garbiniu očiu vienė || garbiniu otė, guzi-kuočiu vienė, piniguočiu vienė. 5. Kitos su -č- priesagos. a) -yčia: telyčia: Mergina jau kap telyčia Alk., Kiaulyčia, -õs (3ᵇ) || Kiául yčia (1) „kairysis Bambenos įtakas“ Dkš. b) -enyčia: Raudenýčia upl. Klvr. c) -učė: mergučė „mergaitė“: Tos mergučės ka duoda drėlą (išdykauja), tai net grindys pyška Br. Su tom mergučėm neprasidėk Būbl. Priesaga -učė yra daugiau zanavykų tarmėje pasitaikanti priesaga — kapsai bemaž jos nepažįsta. III. Priesagos su -d- 1. -da. Prieš priesaginį d, paprastai, dar yra kuri nors garsų grupė il, in, el, an… Pvz.: kibilda ir klibinda „šlubis, išklypėlis“: Eina kap klibinda Žal., švebėlda „kas neaiškiai, švebeldžiodamas kalba, šveplys“, balánda „bot. Chenopodium“, pabálda „kas baldosi, neramus žmogus“. 2. -das. Čia turime įvairios kilmės bei darybos tokių žodžių, kaip, pvz.: klõdas „eilė, sluoksnis“, paklõdai „šalinėje javus kraunant ant žemės patiesiami šiaudai“. 3. -odas, -a. Su šia priesaga yra tik vienóds, -a: Brolei, o nevienódo būdo VIkv. Plg. kitų tarmių kitódas, -a, latvių vienāds, citāds. 4. -ėzdas; -ozdas. Su šiomis priesagomis paminėtini žodžiai: gremėzdas „kas nevикrus“: Ale i gremėzdas — kur eina, tę i griūva Gs., gramózdas „1. senas daiktas“: Pilni kampai visokių gramózdų Plv. „2. kas nevikrus, gremėzdas“. IV. Priesagos su -g- 1. -ga. Paminėtini čia keli žodžiai, sudaryti su šaknimi -ei- ir kuriuo nors priešdėliu, pvz.: išeiga „išėjimas, išvykimas“, péreiga „1. pareiga, 2. perėjūnas“: Sugau-dysi tą svieto péreiga Plv., prieiga || pryéiga Gs. „priejimas, prisirengimas“, sueiga „suejimas, susirinkimas“, be to, naujai atsiradę tarmėje žodžiai: ãpeigos „ceremonijos“, pareigà „priedermė“. 2. -gas. Su šia priesaga tėra žodis padárgas „įrankis, padaras, padarynė“: Pilni kampai visokių padárgų Plv. Gal būt, čia priskirtinas ir žiõgas: Strāksi kab žiõgas VIkv. 3. -gys, -ė. Yra su šia priesaga du žodžiai, vartojami kalbant apie gyvulio metus: dveigys, -ė „dvejų metų“, treigys, -ė „trejų metų“: Šokinėja, laksto, kap dveigė a treigė kumelaitė Gs. Pasiliko sau tik vieną dveigį Alk. 10* 147 4. -ingas, -a. Tai plačiai tarmėse vartojama būdvardžių priesaga. Daugiausia yra daiktavardinių būdvardžių, kurie parodo to daikto, iš kurio vardo padaryti, savybių turėjimą, pvz.: dékingas, mot. g. dékinga, džiaukšmingas, gailestingas, kaulingas „su daug ir dideliais kaulais“, kantringas „kantrus“: Kantryngas žmogus Dkš., lašiningas „riebus, su gerais lašiniais“: Lašininga kiaulė — bus ko valgyt Nm., lýingas || lytingas kpl || lietingas⁴ kplI: Lỹtinga diena VIkv., mìltingas: Mìltingos bulvės „geros, gardžios, sukrintančios“ Gs., piningingas „turintis daug pinigų“, smalìngas: Ot, smalìngos malkos tai gerai dega Plv., vė́jingas „vėjuotas“: Vėjinga diena — gerai džiovina VIkv. Panašios reikšmės yra ir tokie būdvardžiai kaip teisingas, tvarkingas. Šios rūšies dariniai, be turimos minėtos pagrindinės reikšmės, gali išreikšti ir specialesnes ypatybes, pvz.: iškalbingas „iškalbus“, melagingas „netikras, melagiškas“: Melagingos šnekos greit paplinta VIkv., nagìngas „sugebas viską padaryti, gabus rankų darbams“: Nagingą vyrą gáu Gs., petìngas „plačių pečių“: Petingas vyras, tai i drúc Nm. Pakeleivingas žmogus apsinakvó KzR., širdìngas „geros širdies, nuoširdus“: Oi, kokia ji má širdinga — negaliu acdžiaukt Žal. Kai kurie šios priesagos būdvardžiai gali būti padaromi ne tik iš daiktavardžių, bet ir iš būdvardžių, pvz.: garsìngas — gaũsas, garsus: Tai garsingi vyrai — visi juos žino VIkv., meilìngas — meilė, meilus, malonìngas — malonė, malonus. Iš būdvardžio padarytas žinomesnis pavyzdys tėra sumanìngas — sumanus, o iš veiksmažodžio — dėdinga (višta). Su priešdėliu be- priesagos -ingas būdvardis težinomas bereikalìngas „nereikalingas“: Kas iš to — bereikalìngas tik darbas Bgt. 5. Įvairios priesagos su -g-. Čia paminėtinos siauriau vartojamos priesagos, turinčios prieš priesaginį -g- kai kuriuos garsus ar garsų grupes. Pavyzdžiui, su balsiu a prieš priesaginį -g- žinomesni yra šie žodžiai: medžiagà „drobė, audinys; tai iš ko kas daroma, statoma“, mandagùs, -i, melãgis, -ė || melãgius, mot. g. melãgiuvienė: Ką tu klausai tos melãgiuvienės Alk. Su e prieš -g- tepaminėtina: vėdega || vedegà „tam tikras kirvis, kirvių rūšis“: Vėdega geriausia tinka loviám iškapot Gs., vuodegà. Gal būt, čia priskirtina, pvz., ir: vertélga „verteiva, spekuliantas“: Menkas darbinykas iš tokio vertélgos Žal. Taip pat tik vienas kitas pavyzdys pasitaiko ir kai kurių priesaginės garsų grupės ng (su prieš ją esančiu balsiu) darinių, pvz.: žabángai || žabángos „spąstai pinklės“, burliungis, mot. g. burliungė „riebaus veido žmogus“, mėšlungis || mėšlungis „raumenų ar gyslų traukymo liga“ Kai užeina mėšlungis — negali paeít Gs., riebungė „riebulė“ Vink. V. Priesagos su -j- 1. -ju-. Aprašomosiose tarmėse labai vartojami vėlesnės darybos daiktavardiniai -ju-⁵ priesagos dariniai. Savo reikšme jie artimi žodžių su priesaga -inykas || -iminkas 4 Kaip šį, taip ir kai kuriuos kitus su priesaga -ingas būdvardžius šaknyje kirčiuoja daugiausia senieji žmonės. 5 Nors ši priesaga dabartinės kalbos požiūriu nėra priebalsinė, bet čia ji įtraukiama kaip išimtis, nes su ja dariniai aprašomosiosioms tarmėms yra labai būdingi; be to, tuo pačiu čia norima pažymėti jų moteriškoji giminė. 148 pagrindinei reikšmei. Šių, ypač dviskiemenių, darinių moteriškosios giminės priesaga dažniausiai yra -iuvienė, o kartais -ė. Pvz.: blýnius, mot. g. blýniuvienė „kas mėgsta blynus“: Mūs vaikai visi dideli blýnei Vlkv., bulvius, bulvė „bulvių mėgėjas“, blūsius „kuris turi daug blusų“: Tas jų šuva tai tikras blūsius Alvt., drūskius „kas sūriai mėgsta valgyti“, kailius „kailiadirbys“, kiaūlius „nešvarus, apsileidėlis, kas gneizija“: Na, pamatysi, ką gaus per nagus ta kiaūliuvienė Gs., kerdžius kpl || skerdžius kpl: Skerdžius skerdė kiaulaitę, pasistatęs bortaitę Dkš., pienius „pieno mėgėjas“, pyrāgius „pyrago mėgėjas“, puōdžius „puodų dirbėjas“, pū́rvius „kas purvinas, išsipurvinęs; lauko darbininkas“: Nieko būtum mergaitė, ale ka tokia pūrvė Gs., rāčius „ratų dirbėjas; dailidė“, seilius „kas apsiseilojęs“, snārgius „1. kas apsisnargliavęs, 2. vaikagalys“, skarmālius „kas apiplyšęs, apsiskarmaliavęs“: Šoko drisk(i)us su skarmālium Plv., skrandžius „kas su skranda apsivilkęs“, skudū́rlius „1. kas apiplyšęs, 2. skudurų supirkėjas“, skūrždžius „kas nuskurdes, menkas, kas skurdžiai gyvena“, spirgius „1. spirgų mėgėjas, 2. mažas žmogus“. Plg. dar mįslę: Susipešė, susimušė kanapinius su lašiniu (užgavėnės — pradžia gavėnios) Gs. Iš būdvardžių šio tipo darinių tėra tik vienas kitas, pvz., nuōgius „nuogalis“. Tokie dariniai, kaip, pvz., sùkčius (plg. priesagas su -č-) gali būti sudaromi ir iš neveikiamųjų būtojo laiko dalyvių su priesaga -ta- (suktas). Sutinkama retkarčiais ir savotiškų darinių, pvz., garbinius, -ė „kas garbinuotais plaukais“: A pažįsti tu tą garbinių? Alk. Nedaugiausia šios priesagos darinių yra sudarytų ir iš veiksmažodžių. Galima manyti, kad seniau jų būta daugiau. Jų reikšmė yra keleriopa. Pvz.: lakiūs ret. „spiečius“, prietvarius „vidurių sukietėjimas — liga“, skaitlius || skaičius, skýrius, spiēčius. Iš nomina agentis ir artimos jiems reikšmės pavyzdžių paminėtini: aūšlius „plepys“: Aūšliau, ko oši kas nereik? Grš., drisk(i)us „apdriskėlis“: Sarmata drauge eit su tai driskiuviene Gs., driūlius „kas nerangus, drimba“ Grš., knisius „kas linkęs knistis, raustis“, knipčius „kas linkęs knibinėti ar knibinėja“, smīlius „1. smaili- žius, 2. antrasis po nykščio pirštas“, snūdžius „snaudalius, apsnūdelis“: Ką tie snūdžiai turės — vis iš kitų tyko Žal. 2. -ėjas, -ėja. Priesaga -ėja (mot. g.) iš seno daugiau įprasta tik kai kuriuose mot. g. žodžiuose, pvz.: audėja || audėja, melžėja, rovėja (linų), verpėja. Priesaga -ėjas, -a (pjovėjas, siuvėjas, šokėjas, šlavėjas, vedėjas ir kt.) yra, paprastai, naujesnė, atėjusi iš raštų. Šiandien vienuose žodžiuose labiau įprasta priesaga -ėjas, o kituose — -ikas. Be to, pasitaiko pavyzdžių, kuriuose šių priesagų skiriasi reikšmė, pvz.: gynėjas — teisme, gynikas — pėstynėse, muštinėse Ūt., kūrėjas — pasaulio, kūr ikas — pečiaus Ūt. Priesagos -ėjas, -a dariniai, paprastai, yra nomina agentis ir sudaromi iš veiksmažodžių būtojo kartinio laiko kamienų. Gali pasitaikyti vienas kitas, ypač naujesniųjų, pavyzdys, padarytas ir iš esamojo laiko kamieno, pvz. ginėjas: Tėvynės ginėjas Gs. Žodis ravėja ret. Gs., Vlk. gali būti analoginė forma pagal ravėtoja. 3. -ija. Su šia priesaga yra sudaromi pirmiausia kolektyvinės ar panašios reikšmės daiktavardžiai, pvz.: kareivija „kareiviai, kariuomenė“ Gs., Brt., KzR., ponija „daug ponų, ponai“: Seniau visą poniją surydavo Alk., šunija „1. daug šunų, 2. bloga draugija“, velnija „velniškas reikalas“, vergija „verg ovė“, vyrija „būrys vyrų“. 149 - Pasitaiko vienas kitas žodis ir su kitomis reikšmėmis, pvz.: perkūnija, (v)uošvija „uošvio gyvenimas“: Buvau (v)uošvijoj, tai primylėjo (privaišino) Šn., žarija, Orija „kairysis Gazdos įtakas“ Klvr. Pagal šiuos bendrinius žodžius ir tautų bei šalių pavadinimus (Baltarusija, Gudija || Gūdija, Lenkija || Lenkija, Rūsija, Vokietija) priesaga -ija dažniausiai naujai vartojama ir atskiroms Lietuvos TSR dalims vadinti, pvz.: Aukštaitija, Dzūkija, Kaunija, Vilnija, Zanavykija, Žemaitija. 4. -ijas. Ši priesaga aprašomosiose tarmėse nėra populiari. Su ja tėra žinomesni tik šie žodžiai: galvijas ir trainijas || trainija „vežimo dalis, traininis“. 5. -tojas, -a. Su priesaga -tojas, mot. g. -toja, vartojami nomina agentis dariniai. Pridėjus ją prie pirminių veiksmažodžių kamieno, tesudaromas tik bene vienintelis aprašomosiose tarmėse vyr. g. žodis artójas : árti. Iš antrinių veiksmažodžių su šia priesaga žodžių daryba yra gana gyva, pvz.: ardýtojas : ardý-ti, gadìtojas, grybáutojas, mokýtojas, prižiūrėtojas, rágitojas, važiuotojas. Pastarųjų darinių vartojama ir moteriškoji giminė. Kai kurie žodžiai viename kitame, pvz., vns. kilm., linksnyje turi ir u kamieno galūnes, pvz., artójaus || artójo, lygítojaus: Mes klausom Blindo Tado, lygitojaus mūsų vado (d., nj.) VIkv. 6. -auja. Su šia priesaga žinomi yra du žodžiai: šunaujà „1. daug šunų ret., 2. keli blogi žmonės“ (plg. šunija): Ne dieve duok gyvet su tokia šunaujà Gž., vilkaujà „1. vieta, kur daug vilkų, 2. šalta vieta, šaltas kambarys, vilkinyčia, 3. Šeimenos įtakas ties Vilkaviškiu“. 7. -ojus. Žinomesni su šia priesaga yra du žodžiai: rytójus ir vasarójus: Daugiausia sėja rugius, kviečius, vasarójaus — mažai VIkv. Pastarasis žodis šalia savo ju kamieno yra ir ja kamieno: vasarójus || vasarójas, vasarójaus || vasarójo, vasarójus ret. || vasarójei. Dgs. naud. tik vasarojam(s). VI. Priesagos su -k- 1. -ka. Plačiai pažįstamas lietuviškos -ka priesagos darinys yra oškà. Žodžio kiškà (pvz.: Ilgos kiškos „kojos“ Gs. Kėlinų kiškà) daryba yra neaiški. Atskirai paminėtinas žodis mergìčkà „paauglė mergaitė“, kuriame priesaga galima laikyti ir -ička: Ištekėjau būdama tik mergička VIkv. Su nelietuviška priesaga -ka aprašomosiose tarmėse yra keliolika hibridinių dažniausiai sudėtinės priesagos darinių. Pvz.: kaimynkà || kaiminkà „kaimynė“, motkà: Tėvą pasodina iš vienos pusės, o motką — iš kitos Ig., bobėlka „bobsė, netikusi boba“, kumelkà „prasta kumelė“, vagìlka „vagilė“, mergélka „jauna, bet netikusi merga bei mergina“. Kaip matyti, ši priesaga turi tam tikros menkinamosios bei niekinamosios reikšmės. 2. -kas. Ši priesaga, gal būt, pasitaiko tik viename kitame žinomesniame daiktavardyje, pvz.: sliekas, laiškas „cebuilo lapas“ || laiškas „gromata“. Su priesaga -kas sudarytas yra ir retai pasitaikantis žodis žélkas „die­gas, daigas.“ Ji skabūja bulvių želkus Grl. Iš ypatingesnių darinių paminėtini: pridėčkas „priedas“, pridurkàs „pridurtōji apačioje marškinių dalis ar sijono dalis“: Jau nemažas, o da vis įsikabinęs į mamos pridurką Gs. 150 3. -kis, -ė. Su priesaga -kis (tiksliau -škis ar -skis, mot. g. -kė) paminėtini tarmei charakteringi šie žodžiai (daiktavardžiai ar būdvardžiai): dičkis, -ė, dručkis, -ė „storulis“, juočkis, -ė „tamsių, juodų plaukų ar tamsaus veido žmogus; juodas gyvulys, juodis“: Būt nieko mergina, tik tokia juočkė KzR. Bó mūsų du šunes — vienas margis, kitas toks juočkis Gs. An pieno juočkė gera karvė Iš., raučkis, -ė „kas raudonas, rausvas“, riupkis, -ė „rupūžiokas“, sūskis, -ė „nususėlis“. Atskirai paminėtinas dar žodis striūpkis (striūbkis) „apskritas, ppr. nedidelis mėšlo ar ko kito gabalas“ || striūpkis, -ė „kas žemas, neaukštas“: Jų vaikai visi toki striūpkei Gs. 4. -(s)kus, -(s)kuvienė. Priesaga -(s)kus, mot. g. -(s)kuvienė, yra gana charakteringa aprašomosioms tarmėms. Ji turi tam tikros į ką nors palinkimo ar menkinamosios reikšmės. Pvz.: ėskus, mot. g. ėskuvienė „kas daug ir nuolat valgo, ėdūnas“: Negali prišert — ale ir ėskuvienė! Gs. plėpkus „plepys“, pirčkus || pirškus „pirdžius“, šlapkus „sušlapėlis“: Na, kur tu ir buvai, šlapkau, šlapkau? Plv., tūpkus „tūpčio- tojas“. Iš minėtųjų darinių išsiskiria žodis meitkus „vidutinis meitelis“, iš kurio moteriš-kojí giminė nesudaroma. 5. -ikas. Tai gana gyva priesaga, vartojama kartais ir lygiagrečiai su priesaga -ėjas, tačiau ši yra daug retesnė, pasitaikanti dažniau naujesniuose nomina agentis žodžiuose. Su priesaga -ikas daugiausia sudaromi iš pirminių veiksmažodžių nomina agentis dariniai, kurių mot. g. turi priesagą -ikė. Pvz.: bridikas: Bridikai brėda Snt., ėdikas: Žmonių ėdikas „skundikas, pražudytojas“ Gs., čiuožikas, gyrikas: Ji buvo gerų žmonių gyrikė Kps., grėbikas, kasikas, keilikas: Duoda būtėlį tiems keilikams Snt., kulikas || kūlikas, mėžikas, ravikas, skundikas, šokikas. Jų kai kurie, pvz.: kirtikas: Rugių kirtikai Gs. Jis jau netoli to kirtiko (kuris medį kirto) nuėjęs VŠR., lipikas ret, „kas lipa kur“, patarikas „patarėjas“, plėšikas, šalia savęs moteriškosios giminės bemaž neturi. Kaip matome, jie daugiausia padaromi iš būtojo kartinio laiko, bet vienas kitas padaromas ir iš esamojo laiko: minikas Grl., kulikas Vygr., kurtikas VIkv. Tarp pasitaikančių lygiagrečiai vartojamų žodžių su priesaga -ėjas ir -ikas vis dėlto yra kartais tam tikras sunkiau išaiškinamas niuansinės reikšmės skirtumas, pvz., apie Būblelius -ėjas reiškia asmenį, sugebantį atlikti atitinkamą veiksmą ar darbą, o -ikas — dabar atliekantį darbą, pvz.: Pareina pjovikai — tai tie, kurie pjauna, bet nereiškia, kad jie tuo vienu darbu verčiasi. Plg. V 2. Iš antrinių veiksmažodžių sudarytieji su priesaga -ikas, mot. g. -ikė, yra: kratikas „kratotojas“: Acirādo, mat, kratike (mėšlo) Gs., statikas „nukirstų rugių ar kviečių statinėtojas“: skalikas „toks šuo, kurtas“ (mot. g. nesakoma). Be to, plg. tikriausiai iš raštų žinomą mįslę: Kat kabikas nekabėtų — ir tupikas netupėtų (pakabinti lašiniai ir katinas) VIкv. 6. -ikis, -ikė. Su priesaga -ikis žinomi yra: jaunikis „jaunasis“, laimikis || laimikis „1. laimėtas daiktas, 2. laimėjimas“; be to, pavardė Eidikis || Eidikys ir kartais sudaiktavardėjęs būdvardis raudonikis, -ė „raudonas žmogus“. Pasitaiko ir neaiškios darybos žodžių, pvz., gābikis „nelabasis, velnias; į velnią panašus žmogus“: Baisus kaip gābikis Gs. Duok per ragus tam gābikiui Plv. Duok tam gābikiui per guonę, ka nelistu Gs. KpIIr šnektoje plačiai vartojama daiktavardžių mažybinė priesaga -ikė, pvz.: kačikė, lovikė, pelikė, skarikė, suknikė, viščikė; Bobutė iškepa bandži- 151 kę, paduoda tą bandžikę kumelikei (ps.) Vv. Pagiry pastatė stubikę Grl. Su -ikė pasi-aiko ir būdvardžių ar būdvardžio funkcijas einančių daiktavardžių, pvz.: mažikė, senikė: Mudvi su senikė žmona rovėm Grl. Čia ši priesaga yra ir mergaičių pavardėse; mergaičių pavardės su ja yra sudaromos ypač iš vyriškų pavardžių su priesagomis: -ūnas, -ilius, -evyčia ir kt., pvz.: Brundzikė, Daunorikė, Katilikė, Morkūnikė, Senkevyčikė, Vaitkevyčikė, Varkalikė, Venckūnikė, Žemaitikė⁶ (Brūndza, Daūnora(s), Katilius, Morkūnas, Senkėvyčia, Vaitkėvyčia, Varkalà, Venckūnas, Žemaitis). 7. -okas, -a, -okas, -ė. Su priesaga -ókas, mot. g. -óka, vartojami tam tikro (aukštesniojo) laipsnio būdvardžiai, pvz.: gerókas, mažókas, laibókas, lėtókas: Gers vaikinc, tik biškį lėtókas Gs. Da geriau, ka lėtóko būdo Gs., senókas, sunkókas. Šios priesagos reikšmė atitinka būdvardžių su apy- (apvgeris, apvmažis) reikšmę. Su priesaga -ók as, mot. g. -ókė, pasitaiko nomina agentis niekinamos reikšmės darinų, pvz.: sapaliókas „kuris nesąmones kalba, sapalioja“, viliōkas „viliotojas“. Kartais pavartojamas vienas kitas ir iš daiktavardžių ar būdvardžių sudarytas substantivum mobile, pvz.: rupūžiōkas, mot. g. rupūžiōkė „niekai vaikas ar gyvulys“, stačiōkas, -ė „stačios, nemandagios kalbos žmogus“. Priesaga -ōkas, -ė pavartojama žmonių gyvenamajai, kilimo vietai pažymėti: pvz.: kauniōkas, -ė V1kv., prieniōkas, -ė Ūt., vištyčiōkas, -ė (: Vištytis) Graž., Vygr. Šia reikšme priesaga -okas vartojama ir slavų kalbose, plg. lenk. warszawiak, krakowiak. Atskirai minėtini vyriškosios giminės įvairios darybos ir reikšmės daiktavardžiai: paršiōkas „vidutinis paršas“, dvejōkai „dveji sykiu apsivelkami drabužiai“ (pvz., dveji kailiniai) ir pavardė Naujókas; be to, plg. bendrinį žodį naujókas, -ė. Kaip matyti iš pavyzdžių, daiktavardžių priesaga -ōkas, -ė yra tvirtagalės priegaidės, o būdvardžių -ōkas, -a — tvirtapradės. 8. -ukas, -ukė; -uka. Priesaga -ukas yra labai plačiai vartojama priesaga. Bene daugiausia su ja yra sudaromi maloninės ir mažybinės reikšmės bendriniai daiktavardžiai. Priebalsis prieš priesaginį u gali būti minkštas arba kietas — aiškesnio dėsningumo čia nėra. Suminkštinamas priebalsis t virsta č. Pvz.: antūkas || ančiūkas, arkliūkas, aržuolūkas || aržuoliūkas: Aržuoliūkas, grižuoliūkas, devynšakis, baltalapis, viršuj menuo teka (linas žydi) Vv., garniūkas, kačiūkas || katūkas, kumeliūkas || kumelūkas Būbl., lapūkas „1. dem. lapas, 2. lapės vaikas“: Pilvą perėžia lapės i randa lapukūs (ps.) Vv., namūkas, paršiūkas, paukščiūkas || paukštūkas, peilūkas || peilūkas, staliūkas || stalūkas, viščiūkas || vištūkas, žąsiūkas || žąsūkas, žvirbliūkas || žvirblūkas. Apie Naująją Ūtą, Jiestraki, Pašlavantį (Prienų raj.) pasitaikė girdėti tas pats žodis su minkštu ir rečiau su kietu priebalsiu ar kartais tik vienaip, pvz.: arkliūkas || arkliūkas, kačiūkas || katūkas, kumeliūkas || kumelūkas, staliūkas, paršiūkas, žąsiūkas, žvirbliūkas. Zanavykų daugiau tariama su minkštu priebalsiu, bet ir su kietu priebalsiu pasakoma, ypač kalbant su vaikais, pvz.: katūkas Grš., kumelūkas Būbl., paukštūkas Grš. Bemaž tik su kietu priebalsiu (arkliūkas, lašūkas, peilūkas, paršiūkas, viščiūkas) yra tariama pačiame pietiniame kapsų ploto kampe (Kalvarija, Liubavas, Vygreliai…). 6 Plg. M. Sapijanskaitė, Garliavos tarmė (diplominis darbas, rankraštis), Vilniaus valstybinis V. Kapsuko vardo universitetas, Istorijos-filologijos fak., Lietuvių kalbos katedra, 1951. 152 Mot. g. priesaga (viena ar sudėtinėse priesagose) -ukė yra šiek tiek retesnė už vyr. g. priesagą -ukas. Einančio prieš priesagą priebalsio minkštinimas ir čia yra nenuoseklus, pvz.: avūkė Vlkv., ančiūkė Gs., Vlkv., dalūkė AžB., garbiniūkė: Seniau garbiniūkių (smulkių garbiniuotų rūtų) įkaišydavo į galvą Gs., kumeliūkė Grl., kvestūkė: Moterys nešiodavo ant galvos skareles, užpakaly susirišę, kvestūkės per pečius kabo Klvr., mokytojūkė Grl., netyčiūkė: Ta vyresnioji jų duktė netyčiūkė: gimė tuo po vestuvių ar prieš vestuves Būbl., prielaidinūkė: Jis da pagyveno su tokia arti prielaidinuke (sugulove) Grl., pušiūkė: Pušiūkės šitokutės Ūt., skiedriūkė KzR., spyniūkė Nm., viščiūkė Vlkv. || vištūkė Grl., || žąsiūkė || žąsukė ret. Gs., Plv. Kai kurie šių darinių savo reikšme ir kartais daryba daugiau ar mažiau išsiskiria (plg. garbiniūkė, kvestūkė, netyčiūkė, prielaidinūkė). Priesaga -ukas taip pat yra plačiai vartojama sūnų bei vaikų ir, familiariai kalbant, nevedusių vyrų pavardėse, jeigu prieš šią priesagą nėra priebalsių g, k, pvz.: Abraitiūkas Plv., Brundžiūkas Grl., Bulotiūkas Dkš., Daugeliūkas Grl., Garboriūkas Būbl., Giedraičiūkas Dkš., Klimiūkas Grl., Vlkv., Kuraitūks Grš., Luisūkas Gs., Žal., Rimošaitūks Grš., Varkaliūkas Grl., Vosiliūkas Brt., Žieviūks Būbl. Plg. pavardes: Abráitis, Brúndza, Búlotą(s), Daugėla, Garbórius ir kt. Netaisyklingai retkarčiais pasitaiko, pvz., ir — Jablonečkiūks Plb., bet, paprastai, kai tėvo pavardės šaknyje ar kamiengalyje yra priebalsis k, tai sūnų pavardės sudaromos su priesaga -utis, pvz.: Bartkūtis Būbl.; Butkūtis ib., Kamickūtis Vlkv., Senkūtis Gs., Šilingūtis Būbl., Šniečkūtis Nm. Plg.: Bartkus, Būt kus, Kaminckas ir kt. Zanavykai ir kpllr mergaičių pavardėse vartoja priesagą -ukė, pvz.: Bernotūkė Grš., Braziūkė ib., Deltuvūkė Pašl., Gelčiūkė Ūt., Kuraitūkė Grš., Būbl., Matulaitūkė Ūt., Rimošaitūkė Grš., Vaišn orūkė Būbl. Plg. pavardes: Bernota(s), Bražys, Deltuva, Gelčys (Gelčius), Kuraitis ir kt. Kpllr šnektoje ši mergaičių priesaga vartojama ypač tada, kai vyriškoji pavardė yra su galūne -a, prieš kurią yra priebalsiai -mp-, pvz.: Šliumpūkė: Šliumpa, Trumpūkė: Trūmpa⁷. Priesaga -ukė apie Gris-kabūdį ir kitur vartojama dažniausiai tada, kai kalbama apie mažas mergaites, nors pasakoma, kalbant ir apie suaugusias merginas. Be to, mažybinė priesaga -ukas yra dedama ir prie kitos mažybinės priesagos, pvz., -elis, ir tada turime sudėtinę priesagą -eliukas, pvz.: aukseliūkas Grl., grybeliūkas KzR. Būdvardžiai su priesaga -ukas, mot. g. -ukė, paprastai, yra sudaromi tik iš a kamieno būdvardžių, pvz.: juodiūkas || juodžiūkas, mažiūkas, ploniūkas, siauriūkas, trumpūkas. Be to, sudaroma, ypač kpllr, ir iš mažybinių būdvardžių su priesaga -utis (jo kamieno) būdvardžių, ir turime sudėtinę priesagą, pvz.: baltučiūkas, geruč-iūkas, gražuč iūkas Grl., mažučiūkas KzR. Pasitaiko su priesaga -ukas ir sudaiktavardėjusių būdvardžių, pvz., greitūkas „1. greitasis traukinys“: Greitūkas ne visur stoja Vlkv. Važiavau greitukų Kps., „2. greitas vaikas“: Koks tu, vaikuti, greitūkas Ig. Priesaga -ukas vartojama sudarinėti ir veiksmažodiniams daiktavardžiams, pvz.: giržduk as „girždėjimas, girždėlė“: Į ranką įsimetė girždukas Žvr., plepikas, -ė „plepys“, švilpukas „švilpynė“, žindūkas, -ė „1. žindomas vaikas ar mažas gyvulys, 2. papkis“: Didelis, o dá žindūką įsikandęs Gs. 7 M. S a p i j a n s k a i t ė, Garliavos tarmė, 39–40. 153 Be to, pasitaiko su priesaga -ukas įvairios darybos ar reikšmės žodžių, pvz., brūzguliukai : Čia (staklių) brūzguliukai, ką vaikščiotų nytys KzR., guobinūkas „iš medžio išgaubtas, apačioje geležiniu lanku sutvirtintas indas (miltams, kruopoms ir kt.)“ Grl., jaunūkas, -ė “jaunas žmogus”: Senūkai (seneliai) dirps, o jaunūkai gulėsit? (iron.) Gs., mergautinūkas, -ė „mergvaikis“, pagramdūkas „1. iš pagrandų iškeptas duonos kepalėlis, 2. paskutinis šeimoje vaikas“, skurdžiūkas, -ė „užskurdęs mažas gyvulys ar vaikas“, tėvūkas „tėvo tėvas, senelis“: Tėvūkas senas, skrandutė trumpa, kai pasilenkia, tai įsitempia (d.) Gs. Mergaičių varduose pasitaiko kartais ir mažybinė priesaga -uka (-ukė), pvz.: Mariukà, Mariùkė Grš., Onukà : Mariukà su Jonuku vieną dūmą dūmos (oracija) Ūt. Apsiženijo su jų Onukà Gs. 9. -tukas. Ši priesaga retoka. Paminėtini su ja keli iš veiksmažodžių padaryti daugiausia įrankius reiškiantieji daiktavardžiai: grieptūkas „piautuvo formos geležies lankelis, vartojamas javams griebti (nuo pradalgės imti)“: Kai kurios griebikės da vis griebtukų griebia rugius Brt., kauptūkas „nj. kauptuvas“, kirstūkas „1. greit šokantis mušis paauglys vaikas“: Dã nespė paūkt, o jau pac kirstūkas Gs. „2. į mažą pelę panašus gyvuliukas“ Alk., peštūkas „1. įrankis kiaulės šeriams pešti, 2. peštis mėgstantis žmogus“, plaktūkas „kūjelis“. Pastarasis žodis gali būti sudarytas ne tik iš veiksmažodžio plakti , bet ir iš daiktavardžio plàktas; plg. dar graustūkas ir graūštas. 10. -įnykas || -ininkas. -inykas || -ininkas yra labai gyva [bei ?]dari daiktavardžių priesaga. Aprašomosiose tarmėse plačiau yra tariama -inykas8. Šios priesagos dariniai aprašomosiose tarmėse daugiausia sudaromi iš daiktavardžių ir reiškia asmenis (mot. g. -inykė), kurie pastoviai ar ilgiau kuo nors verčiasi, rūpinasi, ką sugeba ar į ką yra palinkę. Pvz.: bitinykas, daininykas, darbinykas, daržinykas, kampinykas „nuomininkas“ Plut., kraininykas „kuris kraitį veža“: Kraitinykus parėdo — per petį juosia rankšluostį Ig., mėsinykas, pačtinykas, pagelbinykas, raštinykas, talkinykas Ūt. || talkinykas. Pasitaiko vienas kitas šios rūšies darinių, kurie reiškia tam tikroje vietoje gyvenančius žmones, pvz.: girinykas, -ė „gyvenantis tarp girių“, laukininykas, -ė „gyventojas, kur nėra girių — laukų gyventojas“: Apė Kazlūs (Kazlų Rūdą) tai gir(i)nykai, o apė Pilviškius jau laukininkai Alk. Taip pat pasitaiko šia priesaga iš daiktavardžių sudarytų žodžių, reiškiančių vietą, kurioje kas nors (gyvuliai, paukščiai) laikoma, pvz.: kiaūlinykas „kiaulių tvartas“, žąsinýkas „žąsų tvartas“. Be to, daiktavardinės darybos paminėtini mažiau žinomi žodžiai: piršinykai „plėškės dalis, einanti per arklio krūtinę ties piršimis“ Gs., kaklininykas (plg. kaklinis) „plėškės dalis palei kaklą“ Būbl. Daiktavardžių, padarytų su priesaga -inykas || -ininkas iš būdvardžių ar kai kurių kitų kalbos dalių, tėra nedaugiausia; paminėtini, pvz.: aūtrinykas psn. Gs. Mes buvom kaip ir aūtrinininkai Būbl., branginykas, -ė „kuris parduodamas brangiai ima“, pėkštinykas „pėsčiųjų dalinio kareivis“, raitinykas, pirmìnykas, smarkinykas „smarkus žmogus“: Nebūk toks smarkinỹks, ba pac gausi Žal. 8 Kapsai vartoja dažniausiai tik -inykas (-ininkas čia yra naujesnė), o zanavykai šalia dažnesnės -ininkas pavartojo ir -inykas (darbinyks, šeiminýks, ūkinyks). Apie Naująją Ūtą girdėta ir -inikas (pulkinikas). 154 Tikrinių vardų pasitaiko kaimų pavadinimų (ppr. daugiskaitoje) ir pavardžių, pvz.: Navinykai || Naujin ykai Vlkv., Būdinykas Gs. Pastebėtina, kad su priesaga -inykas || -ininkas dariniuose išmetamas garsas i arba visas skiemuo ni, pvz.: girnykai „girių gyventojai“, kepūrnykas „kepurių siuvėjas ir pardavinėtojas“ sen., liežuvnykas „plepys, melagis, liežuvautojas“, malūnykas || malūninkas Būbl., vargōnykas, vestūnykas Gs. || vestūvininkas : Vestūvininkai parvažiavo Grš., trāktornykas, trobēlnykas sen. „mažažemis, tik vieną trobelę turįs gyventojas“. Plg. dar baudžiāunykas < baudžiauvinykas. Kaip iš visų duotųjų pavyzdžių matyti, žodžiai su priesaga -inykas su kai kuriomis išimtimis kirčiuojami pagal žinomą literatūrinės kalbos kirčiavimo taisyklę⁹. 11. -iškas, -a. Tai būvardinė priesaga¹⁰. Su šia priesaga daugiausia yra iš daiktavardžių padarytų būdvardžių. Šie dariniai dažniausiai pažymi kokią nors priklausomybę ar tam tikrą panašumą. Pvz.: bōbiškas „toks kaip bobų“: Ką tu klausai tų bobīškų šnekų Gs., čigōniškas žmogus „suktas, gudrus“, kiaūliškas apsėdimas „nemandagus, netikęs elgesys“, mēsiškas valgis „iš mėsos ar su mėsa pagamintas“, pāsakiškas „toks kaip pasakų“. Būdavo, prisiklausom visokių pasakiškų acitikimų Vlkv., senōviškos mados, šūniškas gyvenimas „blogas, vargingas“, žiēmiška kepurė „šil­ta, žiemą dėvima — nešiojama“. Čia, gal būt, reikėtų priskirti pavyzdį: „Sodžius“ — i žemaitiško ir iš giōgiško¹¹ Klvr. Priklausomybės reikšmę rodo ypač tokie pavyzdžiai, kaip: angliška medžiaga, vōkiška mada. Pasitaiko su priesaga -iškas šiek tiek žodžių, sudarytų iš būdvardžių ar kai kurių kitų kalbos dalių, pvz.: vidutiniškas vyrukas, visiškas ligonis, pasiūtiškas šaltis, kazdiēniškas acitikimas, savōtiškas žmogus. 12. -iškis, -ė. Bendriniuose žodžiuose priesaga -iškis, mot. g. -iškė, vartojama, pavyzdžiui, tokiuose dariniuose: alytiškis „iš ar nuo Alytaus žmogus“, jūsiškis „kas su jumis gyvena, kas yra jūsų“, mūsiškis, namiškis „tų namų gyventojas“. – Kap kiti jūsų namiškiai laikosi? Vlkv. Priesaga -iškis, -ė, lygiagrečiai su -ietis, -ė, vartojama ypač kpII: birštoniškis, kauniškis Pašl., prieniškis, sasnaviškis Jiestr., simniškis Dkš., vilniškis, virbališkis Vygr. Daukšių tarmės atstovams atrodo, kad tarp priesagų -iškis ir -ietis yra šioks toks skirtumas, bet koks tas skirtumas, nepasisekė sužinoti. Zanavykų yra sakoma: Parvažiavo šakiškei „tie, kurie buvo Šakiuose“ Būbl. Atskirai paminėtinas žodis vyriškis „vyras“. Bō dvi moterys i vienc vyriškis Gs. Tokios pat, kaip vyriškis , darybos yra su priesaga -iškė žodis moteriškė „moteris“. Vis po biskį, vis po biskį pasidarė moteriškė (dainuška) Plv. Su priesaga -iškė aprašomųjų tarmių yra žodis tēviškė „1. gimtoji — tėvų vieta, 2. ret., sen. baudžiava“, pvz.: Buvo tokios kumpanijos, ėjo žmonės i giedojo: Pone, per tavo malonę sugrąžik mums tēviškę Būbl. Tikrinių vardų — gyvenamųjų vietovardžių su priesaga -iškis, -iškė (vienaskaitoje arba daugiskaitoje) pasitaiko daugiau, negu bendrinių žodžių. Pvz.: Ałdriškei k. Žal., Būdžiškei k. Alvt., Juozūniškė k. Plv., Moziūriškės k. KzR., Pilviškėi mst., Plū- 9 Plg. A. Laigonaitė, Literatūrinės lietuvių kalbos kirčiavimas, Vilnius, 1959, p. 43–44. 10 Pasitaiko, nors ir labai retai, vienas kitas ir daiktavardis su šia priesaga, pvz.: Neturi jokio nė gyvuliško Grl. Kitašyk mērgiškė nesimokė Būbl. 11 Kalvarijos apylinkėje žemaičiais vadinami Kapsuko krašto gyventojai, o dzūkai Kalvarijos apylinkės žmones pravardžiuoja giūogais. 155 tiškės mstl., Vilkaviškis; upėvardžiai: Bagžiškė Dkš., Dūdiškis Kps., Grįžiškis Igl., Kišliškė Šil., Kavoliškė Kps., Rudiškis Kps., Pabališkis Ss. Pastebėtina, kad priesaga -iškė vienaskaitoje vietovardžiams žymėti labiau vartojama vakarinėje ir šiaurinėje aprašomųjų tarmių pusėje, o -iškės (daugiskaita) – rytinėje ir pietinėje pusėje. 13. Įvairios su priebalsiu -k- priesagos. a) -aka: ąšaka: Duonutė bė su ąšakom Gs. b) -aika: nevaláika „apsileidėlis, murzius“. Baisus nevaláika tas vaikščias Plv. c) -auka: staučiáuka „statinių tvora“ Šil. d) -ečkė: rupėčkė „rupūžė“: Palauk tu, rupėčke, aš tau parodysiu! (sakoma supykus neklaužadai) Alvt. e) -ėkas. Su šia priesaga yra keli įvairios kilmės ir reikšmės žodžiai, pvz.: kanabėkas „įrankis mėšlui iš vežimo versti“, ponėkas „ponpalaikis“. f) -eika: lindėika „kas visur lenda“, mušėika || mušėikė „peštukas, mėgstantis muštis“, Judrėika upl. VŠR., Mažeika pvd. VIkv. g) -elka: tupėlka „kas sėdi, tupi“: Na, tupėlka, marš verpti Br. h) -erka: pliumperka „kas storas (pp. apie moteris)“: Pliumperkos, anà, gōglina Br. i) -urkė: čiūčiurkė „susisłapinanti mergaitė“, pečiūrkė „vieta po pečiumi“. j) -uška: dainuškà, peliuškos „prasti juodi žirniai“, vakaruškos || vakaruškà „šokiai vakare“, voveruškà „toks grybas“, pavardės: Andriuškà, Baltuškà, Bartuškà. VII. Priesagos su -l- 1. -(s)la, -(s)las. Su priesaga -la yra keliolika įvairios reikšmės dažniausiai veiksmažodinių darinių, pvz.: šmekla „pabaisa“, švarplà „maža išpiova, iškilimas bei išlūžimas; tuščias tarpas tarp dantų“: Prasiskėlė lūpą — i liko švarplà Plv., tešla, vėpla „išvėpelis“, žiopla || žioplà „žioplas, apykvailis žmogus“, žirglà „ilgakojis“: Jau i tas žirglà ateina Snt. Su -sla žinomas tik gýsla। Su priesaga -las yra keli daiktavardžiai, pvz.: aūlas: Juodas kap čebato aūlas Gs., driėžlas „driežas“, dūmlas, siūlas। Būdvardžių su priesaga -las, mot. g. -la, paminėtini: dėglas, miklas। Su priesaga -slas tėra tik keli daiktavardžiai, pvz.: krislas < *kritslas, mėšlas < * *mežšlas, mókslas, tikslas, žaislas Būbl. „žąslas, žaboklis“, žaislas nj. „žaislas“. 2. -(s)lys, -ė. Pirmiausia minėtini šie nomina agentis su priesaga -lys, mot. g. -lė, pavyzdžiai: burblys „1. kas nuolat burba, 2. riebus vaikas“, čirkšlys, -ė „čirškiantis – verkiantis vaikas ar mergaitė“, šnypslys „kas įknibęs ir lyg šnypsdamas dirba“: Štaras štarina, du vanagai kabina, o šnypslys nabagas paskui selina (arto j as) Alvt., šveplys „kas šveplas-greblas“, pyplýs „1. kas pypia, cypia, 2. kas plonas, menkas“, veplys „kas vėpso, vėpla“, žioplys „kas žiopso; išsižiojęlis, žiopla“: A pasiūsi kur tokią žioplę? Alk. Yra su priesaga -lys įvairios reikšmės žodžių, pvz.: baublys „zool. Botaurus stellaris“, dieglýs „diegimas, tokia liga“: Įsimetė į šoną dieglys Gs., grėblýs, krumplýs „1. piršto sąnarys, 2. sukamojo geležinio rato atsikišimas, 3. nedidelis, storas žmogus“. 156 Nieko mergina, o gáu tik tokį krūmplį Žal., kranklys „zool. Corvus corax“, padėlys „podėlis kiaušinis“, siurblys „įrankis vandeniui siurbti“, svirplys, Krioklys upl. Žal. Su priesaga -lė pasitaiko konkrečios reikšmės daiktavardžių, pvz.: družėlės „drožimo atliekos, pjuvenos“, grimzlė (4) ppr. dgs. „nuosėdos“: Susirinko ant dugno visos grimzlės Gs., rauplės, siūlė, stemplė, žnyplės; Yglė upl. Ig., Karklė upl. Kbr. Priesaga -slė (po k -slė) yra reta; su ja paminėtini žodžiai: gyslė || gyslė (4, 1) „trakučio, gyslalapio lapas“: Uždek gyslę su saldžia smetonėle — palengvės suki-mas peraugos Gs. Nuimk nuo rankos gysles Vrb. Užmisiu mislę per pilvą gyslę, pilve jomarkas Gs., kriaukšlė || kriaukšlė „duonos pluta“ Gs., mislė, pūslė, raukšlė. 3. -lius. Su šia priesaga žinomesni tėra: derlius, skaitlius „skaičius“: An skaitliaus nemažai kapų (rugių) prikirtom, ale derlius nekoks (mažai grūdų prikulėm) Plv. 4. -lus, -li. Su šia priesaga yra padaromi dažniausiai iš veiksmažodžių ir kartais iš daiktavardžių įvairios reikšmės būdvardžiai, pvz.: bailus, knislius „linkęs knistis, raustis“ Vlkv., keblus „painus“: Keblūs čia reikalas Vlkv., seklus „nusekęs“: Čia (upėje) sekli vieta — perbrisi Gs., vislus: Tai visi (daugiavaikė) jų giminė — vis premijas gauna Plv. 5. -ala, -alas. Su priesaga -ala pasitaiko tik vienas kitas darinys, pvz.: griaušala „netikša“: Ką tu imsi tą griaušalą — tau mergų bus ne jos vertės Alk., sniegala „toks paukštelis“ Klvr., švėpala „vėjav vaikis; žioplys, išvėpelis“: Sakiau, ka nesusidėk su tuo švėpala. Gs. Su priesaga -alas pirmiausia minėtini veiksmažodiniai daiktavardžiai, daugiausia reiškiantieji konkretų daiktą, pvz.: apvalkalas „apsivilkimas, drabužis“: Įdaviau Jonukui dvi eiles apvalkalų VšR, augalas, barškalas „barškutis“, gėralas „kas geriama, gira“, lakalas, lėsalas, padažalas „padažas“, verpalai „siūlai, kas suverpta“, užvalkalas. Pasitaiko ir vienas kitas abstraktas, pvz.: pliauškalas „negražios kalbos“, tauškalas „nerimta šneka; blevyzgojimas“. Yra ir nomina agentis, paprastai, peikiama, niekinama reikšme darinių, prie kurių gali būti priskirti kai kurie (barškalas, tauškalas) ir aukščiau minėtieji. Pvz.: bambalas „kas bamba“, barškalas „žmogus, kuris daug šneka“, pliūpalas „kas pliurpia — taip šneka“, smirdalas „kuris smirdi, pasmirdėlis“, tarškalas „kas tarškiai — greitai, garsiai šneka“. Yra vienas kitas dar ir kitokių darinių, pvz.: reikalas, riebalai, šapalas „1. šapas, 2. žuvies vardas“, vabalas. 6. -alis, -ė; -alius, -ė, -aliuvienė. Su priesaga -alis, mot. g. -alė, pasitaiko niekinamosios reikšmės nomina agentis darinių, pvz.: miegālis, -ė „kas daug bei ilgai miega“, nuogālis, -ė „nuogišius, nuogasis“; (nuogālė „neturėjimas kuo apsirengti“: Neužaugo linai, ir užpuolė nuogālė Gs.), snaudālis, -ė „kas vis snaudžia“. Šalia su priesaga -alis tam pačiam reikalui gal dažniau pasakoma ir su priesaga -alius, mot. g. -aliuvienė || -alė, pvz.: bambālius „kas daug bamba bei įkyriai šneka“: Nutilk tu, bambāliuviene! Alk., bezdālius „kas bezda“, miegālius, nuogālius, pirdālius, pliauškālius „kas pliauškia, negražiai šneka“, snaudālius, spangālius, -ė „aklys, spangys“: Jai beverpiant spalis į akis įkris, ir bus spangālė (nematys) VšR., staugālius „kas staugia“, tauškālius: Genė tai tauškālė Br., varvāl ius „mažas vaikas“ niek.: Nutilk tu, varvāl iau, dar tu čia man akis draskysi! Būbl. 157 7. -elis, -elė, -intelìs, -ė; -elys. Priesaga -elis, mot. g. -elė, vartojama sudaryti daugiausia mažybiniams ir maloniniams daiktavardžiams; vyriškoji giminė (su -elis) sudaroma, paprastai, iš nemažybinių vyriškosios giminės dviskiemenių žodžių, o moteriškoji giminė (su -elė) — iš moteriškosios giminės. Pvz.: brolelis, dugnelis, paršelìs, senelis, tėvelis; galvelė, mergelė, pušelė, vyšnelė. Pasitaiko priesagos -elis mažybinė reikšmė su menkinamosios reikšmės atspalviu: Gražu, kaip kalba tie dzūkeliai Snt. Kai kurie su priesagomis -elis, -elė žodžiai jau nėra tikri mažybiniai — įgavę tam tikrą, specialią reikšmę, pvz.: berželis „šeštasis metų mėnuo, birželis“, gaidėlis „bot. gyslotis, gyslalapis, Plantago media“: Gaidėlei daugiausia prastoj pievoj auga Gž. Gaidėlių nė gyvulei neda Šn., kūlėlis „specialiai surišti šiaudai stogui dengti“; avėlė, bobėlė „prietaisas dalgiui plakti“, skarėlė. Tokios pat darybos yra ir pavardžių, pvz.: Medėlis, Stanėlis. Mažybinės reikšmės jos dabar jau neturi. Su priesaga -elis yra ir nemažybinių niekinamosios reikšmės žodžių, pvz.: góvelis „goželis, žioplys“, goželis „kas gožinėja; žioplys“: Tas goželis po laukus gožinėja Nm. Kur dėsi tokią goželį Gs., vaikelis „vaikigalis“: Visokių vaikelų prisirinko į šoką Gs., vėpelis „kvailys, vėplys“: Ką tu klausai to vėpelio Plb., žiopelis „žioplys“. Šių darinių skirtumą nuo mažybinės priesagos žodžių parodo ir kirčio vieta — kirčiuojama ne priesagoje. Pasitaikanti sudėtinė priesaga -intelìs, -ė reiškia lyg tam tikrą būdvardžių laipsnį, pvz.: Baltìntėlis (baltutis) kap sniegelis Gs. Da jaunìntėlė žmona Būbl. Vienìntėlis vaikš Nm. Naujìntėlis žiponas Gs. Kartais pasitaiko ir priesaga -elys, pvz., Šalia vaikelis vartoja ta pačia reikšme ir vaikelys: Nesusidėk su tais vaikėleis Plv. 8. -ėlis, -ėlė; -utėlis, -ė; -umėlis. Priesaga -ėlis, mot. g. -ėlė, kaip ir priesaga -elis, -ė, yra daugiausia mažybinės ir maloninės reikšmės, tiktai ji yra dedama prie daugiaskiemenių daiktavardžių kamienų, pvz.: ąžuolėlis, dobilėlis, dolerėlis: Davė aukso cidabrėlį, muštą dolerėlį (d.) Alvt., piemenėlis, vainikėlis; dukterėlė, lelijėlė, seserėlė. Iš būdvardžių su priesaga -utis, -ė (baltutis) yra padaromų sudėtinės priesagos -utėlis, -ė būdvardžių. Su priesaga -utėlis, -ė vartojama, dažniausiai tautosakoje, toki mažybiniai ir maloniniai būdvardžiai, kaip: baltutėlis, -ė, gražutėlis, -ė, lygu-tėlis, -ė Grl., mažutėlis, -ė, naujutėlis, -ė. Be to, pasitaiko ir tokių, kaip: girtutėlis, -ė, greitutėlis, -ė. Savo reikšme šios priesagos būdvardžiai prilygsta tam tikram aukštesniajam ar aukščiausiajam laipsniui. Mažybinės ir maloninės reikšmės yra ir pasitaikantieji su sudėtine priesaga -umėlis tokie daiktavardžiai, kaip: baltumėlis, brangumėlis, gražumėlis, skaistumė-lis, tolūmėlis. Visai kitokios reikšmės su priesaga -ėlis, mot. g. -ėlė, yra veiksmažodiniai daiktavardžiai, reiškiantieji daugiausia (paprastai, tam tikros neigiamos reikšmės) asmenis, pvz.: iždėkelis, nebūvėlis: Iš kur tas svečias nebūvėlis? „niekad dar nebuvęs, seniai buvęs“ Gs., nugaišėlis, padėgėlis, pajuodėlis „kas juodo veido, pajuodęs“, pamišėlis, pavaržėlis „vargšas, elgeta“, suplūšėlis, užušėlis „puskvailis“. Kaip matyti, šie dariniai yra perėmę priešdėleto veiksmažodžio, iš kurio jie padaryti, reikšmę 158 ir kirčiuojami šaknyje. Čia minėtini ir iš sangrąžinių veiksmažodžių sudaryti žodžiai, pvz.: aciskyrėlis, isigimelis, išsišėpelis „kas išsišėpęs“: Negražus – toks išsišėpelis Ig. Aš su tokiu išsišėpeliu nenoriu nė draugaut Žvr. Kas ims tokią išsišėpelę Ig., išilupėlis „kas išsilupęs“: Šitą išilupėlį (indą, kurio glazūra išsilupusi) gali dėt ant ugnies – jis karščio nebijo Kps., isižiojėlis „plepys; rėksnys, verksnys; žioplys“: Tas jų vaikas baisus isižiojėlis Kps. Baisi isižiojėlė: rėks, kitam pasakos Gs., ištvirkėlis, pasileidėlis, susiraukėlis, usimėrkelis. Jų moteriškoji giminė yra su priesaga -ėlė. Yra dar vien tik moteriškosios giminės (su priesaga -ėlė) įvairios darbovės daugiausia gyvius ar kartais augalus reiškiančių žodžių, pvz.: dilgėlė, kirmėlė, šiurbėlė „dėlė“, skruzdėlė, utėlė, vėgėlė. Nuo mažybinių žodžių jie skiriasi ir kirčio vieta. 9. -ėlius, -ėliuvienė, -ėlė. Su priesaga -ėlius, mot. g. -ėliuvienė || -ėlė, tėra vienas kitas niekinamosios reikšmės žodis, pvz.: smirdėlius „pasmirdėlis“, mot. g. smirdėliuvienė || smirdėlė || smirdėlė, utėlius „kas turi utėlių“, mot. g. utėliuvienė || utėlė. 10. -ila, -yla. Priesaga -ila yra gana reta – tepaminėtini su ja žodžiai: barzdilė || barzdylą ret. „barzdóčius“, vaidilą, Dabrilą pvd. Su priesaga -yla paminėtinas vienas kitas bendrosios giminės žodis, pvz.: pliauškyla „pliauškalius“, staugylą „kuris staugia, rėkia“. 11. -ilas; -ylas, -a. Su priesaga -ilas yra keletas vyr. g. daiktavardžių, pvz.: birbilas „prastas alus“ Plb., brizgilas „apinasris su žaslu, pām autas“, dóbilas, eržilas, sprāgilas. Priesaga -ýlas || -ýlas, mot. g. -ylà, težinoma tik šiuose būdvardžiuose: akýlas || akýlas, -a (šalia akyliūs, -ių) ir ausýlas, -à ret. 12. -olius, -oliuvienė; -olė. Su priesaga -olius, mot. g. -oliuvienė, žinomi tik gurgolius, gurgoliuvienė „apsileidėlis, apskretėlis, nevala“: Tokį gurgolį aš tik da nemačiau, kap tu Alk. Kap i drįsta ta gurgoliuvienė į stalą sėst? Alk. Su -olė tegirdėtas gurgolė „degtinė“: Kai gurgolės usitraukia (pasigeria), tai tada blyško (guli) Gs. Šių žodžių kilmę, gal būt, reikėtų sieti su žodžiais gūrgulas, gurgėti ir pan. 13. -ula, -ulas. Su priesaga -ula tepaminėtinas vienintelis žodis viesula || vėsula „viesulas“: Sukasi kap viesula Žal. Pakilo baisi vėsula Gs. Su priesaga -ulas pasitaiko keletas įvairios reikšmės daiktavardžių, pvz.: bum-bulas „skritulys, rutulys (bokšto)“, burbulas: Išnyko kap muilo burbulas Gs., gėdulas || gėdulas nj., gniūtulas „gabalas“, gūrgulas || gūrg(u)olas „sukrėšėjęs ar susiraizgęs medžiagos gabalas“, viesulas nj. 14. -ulis, -ulė; -ulys. Su priesaga -ulis, mot. g. -ulė, vartojamas vienas kitas tam tikros įvardžiuotinės reikšmės būdvardis, pvz.: didžiulis, -ė, gražulis, -ė ret., mažiulis, -ė. Kiek kitokios (tam tikros maloninės) reikšmės daiktavardžių (vyriškos ar moteriškos giminės) paminėtini tokì: dėdulis, dievulis, tėvulis, pačiulė: Kur marškinei, pačiule? Alvt., svočiulė: Svočiulė rožę keliu nudrožė Plv. Pasislink, svočiule, čia būbkius sės Gs., tetulė. Paminėtini dar ir tokie daiktavardžiai, kaip pvz.: brūzgulis „tam tikras pagalys“, drobūlė „tam tikra staldenge“: Prisiau­dė visokų drobūlių Vlkv. Su priesaga -ulis žinoma ir viena kita pavardė, pvz.: Gražulis, Mičiulis, Vaičiulis. 159 Su priesaga -ulys pirmiausia minėtini nomina actionis dariniai, pvz.: drebulẏs, dusulẏs, godulẏs „godumas“, nudulẏs „tingumas, snaudulys“: Popiet toks nudulys ima Grl., riaugulẏs „riaugėjimas, žiaukčiojimas“, snaudulys „snaudimas, snūdas“, troškulys. Pasitaiko konkrečios ir kartais abstrakčios reikšmės įvairios darybos žodžių, pvz.: gyvulys, juodulys „juoda dėmė, juodas taškas, juodumas“, kraustulys „mažas kilnojamas daiktas“, krušulys: Sugedęs pienas eina krušulėis arba būna rausvas Būbl., nuodegulẏs „apdegęs pagalys“, skaudulẏs: Įsimetė skaudulys į koją Gs. Nepakant-rus skaudulio Grl., skritulys „apskritimas“, triuškalys „trupinys“ Grš., užkandulys „užkandis“: Ne girtuoklis — vis užkandulį turėdavo Būbl. 15. -aila. Reta priesaga. Pasitaiko bendrosios giminės daiktavardžiuose ir tikriniuose varduose, pvz.: krapāila „kuris krapinėdamas eina“: Matyt, girtas — eina kap krapāila Gs., sapāila „niekų kalbėtojas, sapaliotojas“ Nm., strapāila „kuris strapinėja, strāpalīs“, Šipāila pvd. Grš. Ši priesaga, gal būt, turi atitikmenų ir slavų kalbose, plg. sl. -ailo. 16. -áulė. Su šia priesaga kol kas iš aprašomųjų tarmių žinomas vienintelis žodis makáulė „galva; viršugalvis“ (niek.): Par menka tavo makáulė tiem mokslam Gs. Užvažiavo (sudarė) su lazda per pačią makáulę Žal. Kitose tarmėse, pvz., žemaičių, ir lk šis žodis kirčiuojamas tvirtagališkai12. 17. -uolius, -uolė; -uolys. Su priesaga -uolis, mot. g. -uolė, yra dažniausiai iš būdvardžių padarytų žodžių, pvz.: drąsuolis, -ė, gudruolis, -ė, pavyd(u)olis, -ė: Skūpuolis — pavydūolis ėdė pelę kap kumelę (iš piemėnų kalbos) Gs., stipruolis, -ė, šykštuolis, -ė, skenduolis, -ė, varguolis, -ė „varšas“. Atskirai paminėtina žyžuolis „burokas ar kita daržovė (svogūnas, sėtinis)“, raguolė „kviečiuose auganti mėlynai žydinti gėlė“, spanguolė bot. „Oxycoccus quadripetalus, spalgėna“. -uolys yra ne labai dari daiktavardinė priesaga. Plačiai žinomi tėra tik žodžiai: branduolys, kamuolys, obuolys. 18. -(y)kla. Iš pirminių veiksmažodžių sudarytas su priesaga -kla žinomas tik žodis sėkla. Priesagą -kla pridėjus prie antrinių y-kamienių veiksmažodžių bendraties, susidarė priesaga -ykla. Šios priesagos dariniai daugiausia pažymi vietą, kurioje kas daroma. Senesniųjų žodžių nėra gausu. Pvz.: gulykla: Čia zuikio gulykla (gulėta vieta) Gs., knisykla „išknista, suknista, sujaukta vieta“: Ta jų lova, kap kiaulių knisykla Plv., maudykla „maudymosi vieta“. Tiek literatūrinėje kalboje, tiek ir aprašomosiose tarmėse priesaga -ykla dabar yra labai dari bei gyva. Plg.: čiuožykla, kirpykla, mokykla, valgykla. Su priesaga -ykla pasitaiko ir tikrinių vardų, pvz., Žaidyklos „toks raistas“ KzR. Atskirai paminėtinas visai kitokios reikšmės bendrosios giminės žodis baidykla „baidyklė“: Iš jo būtų baidyklà baisi Grš. Su tai skranda tai kap koks baidykla AžŽB. 19. -klas. Su priesaga -klas yra žodžių, daugiausia reiškiančių įrankius ir, paprastai, sudaromų iš veiksmažodžių, pvz.: gin klas, pjūklas. Taip pat čia paminėtini: 12 Plg. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (ats. red. J. Kruopas), Kaunas, 1954; P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 191. 160 audeklas, pabūklas: Šaudo iš visokių pabūklų Vlk., padėklas || padėklas „tam tikras padedamas po kuo pagalys“, vystyk las. 20. -klė, -klis, -klys. Su priesaga -klė yra įvairios reikšmės daiktavardžių, pvz.: gerklė, pinklės „spąstai“, slaklės. Prieš priesagą -klė gali būti kuris nors priesaginis garsas (balsis ar dvibalsis), ir tada turime vienaip ar kitaip susidariusias vadinamas išplėstines priesagas -yklė (su ja sudaryti žodžiai reiškia dažniausiai įrankius), -oklė, -uoklė, pvz.: baidyklė „pabaisa“, grumdyklė „medinis ar geležinis prietaisas skalbti, grumdyti“ Grl., metyklė „prietaisas kam nors, pvz., akmenukams, mėtyti“, laidyk lė, rodyklė (pvz., kelių laikrodžio), supyklė „supoklė“, šaudyk lė „įtaisas, kur šeiva įdedama audžiant“, medžioklė; girtuoklė „panaši į mėlynę girios uoga“, vaiduoklė: Papasakosiu tokią vaiduoklę „pasaką apie vaiduoklius ar vaidinimąsi“ Ot., žibuoklė „žibutė“ Vlk., Nm. Prieš priesagą -klis gali būti taip pat koks nors priesaginis balsis ar dvibalsis, pvz.: i, o, uo. Tuo būdu yra priesagos -iklis, -oklis, -uoklis. Pvz.: jauniklis, -ė „kas visai jaunas“, Kiritiklis pvd. Dkš., klajoklis, -ė, girtuoklis, -ė, pakaruoklis, -ė, vaiduoklis. Su priesaga -klys težinomas tik arklys. VIII. Priesagos su -m- 1. -(s)mas. Su priesaga -mas yra vienas kitas konkrečios reikšmės daiktavardis, pvz.: jėšmas, kėlmas: Abžėlęs kap kėlmas Gs. Pažymėtinas su priesaga -mas, mot. g. -ma, skaitvardis sėkmas, -a ret. Vienam kitam senesniam aprašomųjų tarmių atstovui dar pažįstamas ir skaitvardis ašmas, -a. Sėkma ir ašma dažniau vartojant pasitaikė girdėti apie Naująją Ūtą. Su priesaga -smas yra keliolika veiksmažodinių abstraktų bei nomina actionis darinių, pvz.: griausmas: O ka tave griausmas! Gs., jausmas, klik s mas „klykimas, klyksmas“, riksmas „surikimas, rėkimas“, skausmas, šauksmas, trenk(s)mas, triukšmas (po k čia -smas > -šmas), verk(s)mas. 2. -(s)mė. Su priesaga -mė yra vartojama, pvz.: drėgmė, gelmė „gylė, gili vieta“: Nelisk – tę pati gelmė Plv., linkmė „kryptis“: Nuė tai linkmė Gs., padermė „giminė, veislė“, tankmė „tankuma“. Su priesaga -smė žinomesni tėra žodžiai: bausmė, drausmė, giesmė, grūsmė „spūstis, susigrūdimas“: Priejo tiek žmonių, kad bó didelė grūsmė Vlk., versmė „verpetas, sūkurys“. 3. -imas. Priesaga -imas yra gana plačiai vartojama. Su ja daugiausia sudaromi iš būtojo laiko kamienų veiksmažodiniai abstrakčios reikšmės daiktavardžiai, pvz.: bėgimas, ėjimas, gailojimas: O verkimas, o gailojimas — neit ma graudu pasidarė Gs., gurgimas „burzgimas“: Visą naktį girdėjosi mašinų gurgimas važiavimas Kt., kirpimas, metimas, siuvimas, stovėjimas: Po šliūbo parvažiavoja, tai prasideda stovėjimas Ig. Stovėjimas — pati veselija Ig. Stovėjime tai gražei koroja piršli Ig., užimas. Minėtųjų darinių kai kurie yra įgiję ir konkrečią reikšmę, pvz.: arimas ppr. dgs. „suartas laukas“, klojimas: Jau porą klojimų iškūlėm Gs., prariekimas „pir- 11. Leksikos tyrinėjimai 161 moji nuo duonos kepalo atriekta riekė“, sutvėrimas: Ale tai i sutvėrimas niekai vaikas! Plv., vežimas „ratai“. Kai kuriuose šios darybos žodžiuose, atsiradus naujai reikšmei, pasikeičia kirčio vieta ir dažniausiai vietoje priesagos -imas tariama -ymas, pvz.: padėjimas „veiksmas“ || padėjimas „podėlis“: Ta bulvinė viskām geras padėjimas Žal., gėrimas „veiksmas“ || gėrymas „gėralas“. Plg. priesagą -ymas. Yra vienas kitas su piesaga -imas daiktavardis, padarytas iš būdvardžio, pvz.: jaunimas, minkštimas, tirštimai. Būdvardžių su priesaga -imas, mot. g. -imà, paminėtini: svetimas, -à, artimas, -à, tolimas, -à; pastarųjų dviejų vietoje dažniau sakoma artymas, tolymas. 4. -ymas. Priesaga -ymas yra sudėtinė: -y-mas, pvz., sāk-y-mas. Su šia priesaga pirmiausia minėtini v-kamienės bendraties veiksmažodiniai daiktavardžiai, pvz.: āydymas, gānymas, mātymas, klāusymas, sākymas. Tai daugiausia abstrakčios reikšmės žodžiai. Pasitaiko šios rūšies dvireikšmių darinių — turinčių veiksmo ir konkrečią reikšmę, pvz.: maišymas „1. veiksmas, 2. užmaišyta duonos tešla“, pūdmas „1. veiksmas, 2. dykas, pūdomas laukas“. Su priesaga -ymas yra sudarinėjami daiktavardžiai ir iš pirminių veiksmažodžių ir turi, paprastai, konkrečią reikšmę, pvz.: gėrymas: Prisidarė visokių gėrymų Gs., grendymas || grėmdymas „klojimo padas“, gūrgždymas „kirkšnis“. Jį pervėrė peiliu į patį gūrgždymą Kps., klāusymas: kláusti: Koks klāusymas, toks ir acakymas. VIkv.||klāusymas: klausyti, linkymas „kojos kelio ar rankos alkūnės priešingoji pusė“, kūlymas: Jau prasidė kūlymai VIkv. Plg. dar: gėrymas „1. gėralas, kas geriama 2. gėrimas“: Įpratęs į tą gėrymą, tai kap liga Žal., klāusymas „1. veiksmas, 2. Bonpoc“ ir klaustimas „veiksmas“. Dėl kirčio vietos plg. -imas. Iš būdvardžių su priesaga -ymas daiktavardžių daryba nėra plačiau žinoma. Šiai darybai galima priskirti: bāItymas „akies, kiaušinio…baltoji dalis“, tūštymas „jautriausia šone vieta, slėpsnos, paslėpsnys“: Dūnkstelė į tūštymą, ir negyvas Gs., dvišākymas (: dvišakas) „tarpkojis, tarprietis“. Būdvardžių su priesaga -ymas, mot. g. -ymā, tėra: artymas, -à || artymas subst. „bičiulis“, tōlymas, -à; rečiau artimas, tolimas. 5. -uma. Su priesaga -uma pasitaiko įvairios reikšmės (gal būt, daugiausia vietai žymėti) darinių, pvz.: aukštumà „aukšta vieta“: Užlipo į pačią aukštumą VIkv., gailumà „aitrumas“: Pačią gailumą nugėriau, o kas liko, tai tau Gž., gilumà „gili vieta“, jaunumà „jaunystė“: No jaunumoš lašinių nevalgau Gs., seklumà „sekli vieta (pvz., upėje)“, žemumà „žema vieta“. Be to, sakoma: daugumà „daugelis“, šilumà, tuštumà: Vidūrvasarį pati tuštumà; tuščias metas — mažai tėra maisto Gs. 6. -umas. Tai dažnoka priesaga. Su ja daugiausia yra sudaromi būdvardiniai abstraktai, kartais turintieji ir konkrečios reikšmės, pvz.: aiškūmas, baltūmas, gerūmas, gilūmas, kartūmas, riebūmas (ir riebūmai „riebalai“), piktūmas: Piktūmas ‘pyktis’ ima į jį žiūrint Alk., sunkūmas, šviesūmas, tamsūmas. Kaip iš pavyzdžių matyti, šie žodžiai sudaromi ne tik iš u kamieno, bet ir iš a, ja kamienų būdvardžių. Be to, kartais šalia žalūmas, didūmas pasakoma ir žaliūmas Gs., Plv.: žalias, didžiūmas || didžūmà „daugelis, daugumas“: Didžiumà jau nusikasė bulves, o jų dar stovi Nm. 162. Pasitaiko vienas kitas su -umas darinys ir iš daiktavardžio ar kurios nors kitos kalbos dalies, pvz.: tinginumas: Ima mane tinginumas nuo tos šilumos Gs., netikumas: Ale ir netikumas ‘apsileidimas’ jo Plv., daugumas „daugelis“. Pastebėtina, kad kai kurių priesagos -umas darinių įnagininko linksnis, prieveiksmiškai pavartotas, kirtį turi šaknyje, pvz.: gėrumu, gražumu, piktumu. 7. Kitos su priebalsiu -m- priesagos. a) -amas: rūkamas „staklių dalis“ ret. Gs. b) -ymė. Su šia priesaga težinomas tik vienintelis žodis kiaurymė „kiauruma“: Oi, kokia čia kiaurymė Gs. c) -imis, -ė. Paminėtinas tik žodis penimis, penimė „kas penimas ppr. paršas, kiaulė“: Pasipjovėm gerą penimį Plv. Tą penimę galėsim parduot Gs. d) -umė. Su šia priesaga težinomas tik žodis mažumė „vaikystė“: Iš mažumės (dažniau mažumėlės) įprato vogt Plv. IX. Priesagos su priebalsiu -n- 1. -(s)na, -(s)nas. Su priesaga -na pirmiausia minėtini daugiausia konkrečios reikšmės daiktavardžiai, pvz.: briaunà „kraštas“, siena, šalnà, šutna „karštas, tvankus oras“, žiaunos. Su priesaga -na yra ir bendrosios giminės nomina agentis, pvz.: gleinà (4) „kas gleinija, gleboja, terlioja“: Ot koks gleinà – negal, paėmęs peilį, mėsos acipjaut Žvr., klipnà: Toks klipnà, o girtis, tai nėr galo Būbl., purkšnà „kas greit supyksta ir ima purkšauti“, skretnà „kas su nešvaria, apskretusia burna, apskretėlis“: Tas vaikščias baisus skretnà Gs. Pasitaiko kitokios darybos ar įvairios reikšmės žodžių, pvz.: triznà „1. tryda, palaidi viduriai. 2. karšto būdo žmogus, karštuolis“. Su priesaga -sna sudaryti žodžiai (daiktavardžiai) reiškia daugiausia asmenis ar konkrečios reikšmės dalykus, pvz.: dusnà „padusėlis“, džiūsnà „sudžiūvėlis“, rukšnà (po k s > š) „susiraukėlis, pikčiurna“, skaursnà „1. skurdas, 2. užskurdėlis“, lušnà, šerkšnà „ynis“. Priesaga -nas vartojama būdvardžiams (mot. g. -na) sudaryti, pvz.: drėgnas, glėžnas „liaunas“, liūdnas, pilnas, plonas, šilpnas, šaunas (dažniau šaunùs) „puikus, geras“ Žal. Su priesaga -nas yra nemažai konkrečios reikšmės daiktavardžių, pvz.: dùgnas, kálnas, klùonas „klojimas“, spar̃nas, svìrnas Klvr., šérnas. Priesagos -snas yra tik liekanos. Šalia dažnesnio žodžio šerkšnà pasakoma ir šerkšnas (ks > kš). Be to, vartojamas (ret.) prieveiksmis skursnai (: skursnas) Dkš., Vlkv. „skurdžiai“: Skursnai gyveno, tai nėkap ir atrodo Gs. 2. -(s)nis, -(s)nys. Su priesaga -nis (vns. kilm. -nies, mot. g.) yra konkrečios reikšmės daiktavardžių, pvz.: kriaunis: Iškilo (peilio) viena kriaunis Vlkv., kulnis, plėnis (ppr. dgs. plėnys) „gestanti ir pelenais virstanti ugnis“, skõbnis „coberis, žema statinė“: Pripilk vandens į skõbnį Br., šaknis, šlaunis „kulšis“, trãknys „supuvę šiaudagalai“: Iš tų šiaudų liko tik vienos trãknys Gs. Priesaga -snis (vns. kilm. -snies) yra reta. Su ja paminėtina pusnìs ir krósnis „1. akmenų krūva Klvr., 2. pečius“ Alk. 11* 163 ja kamieno (vns. kilm. -snio, vyr. g.) priesaga -snīs || -šnys yra dažnesnė, pvz.: álksnis || élksnis zan., be to, plg. Álksnė || Élksnė upl. Alk., brūkšnys (ks > kš), gluosnis || gluosnys, kašnis || kašnys, sieksnis || sieksnys, žinkšnis || žinkšnys. 3. -(s)nus, -nius. Su priesaga -nus daugiausia sudaromi būdvardžiai (mot. g. -ni), pvz.: lipnùs „limpamas“: Nõ medaus pasidaro lipnios rankos Gs., sraunùs upelis, šãunùs „puikus, gražus“: Tas Jone šaunūs vyruks Nm., švelnùs, tepnùs „greit susiteršiantis, susitepantis“ Žal., Nm. Su -snus || -šnus priesaga tėra būdvardžiai skursnùs „užskurdęs, skurdus“ ret., lipšnùs „malonus, švelnus“: Prẽ vyrų visos jos (merginos) lipšnios Gs. Su priesaga -nius, mot. g. -niuv. ž. || -nė, yra žinomi du žodžiai: mižniùs, mot. g. mižniuvienė || mižnė „1. kuris gulėdamas susišlapina, 2. nerimtas žmogus“, triznius, mot. g. trizniuvienė „1. kuris triedžia, 2. karšto būdo ar nerimtas žmogus“. 4. -ana; -anas, -a. Priesaga -anų vartojama daiktavardžiams sudaryti, pvz.: dovanà || dõvana, drãpana „drabužis“, gárbana „garbinys“, liekana, kãmanos „odinis arklio apinasris“, palūkanos „procentai“, plėiskana (ppr. dgs. plėiskanos), traiškana (ppr. dgs.): Tik acikėlė tai akys pilnos traiškanų Gs., ūkana „ūkanotas oras“. Su priesaga -anas, mot. g. -ana, yra du būdvardžiai: álkanas, rùškanas, „apsiniaukęs; niūrus, piktas“: Rudenį rūškanos dienos Plv. A nenutiko kas, ka toks rūškanas veidas? Vlkv. Čia priskirtinas ir prieveiksmis dovanai: *dovanas. 5. -ena, -mena. Priesaga -ena plačiai vartojama žymėti bendrosios giminės niekinamosios reikšmės nomina agentis, pvz.: aušena „užaušėlis, puskvailis“: A pasisiūsi kur tokį aušeną? Gs. dvėsena „padvėsėlis“, gaišena „kas įgaišęs — užskurdęs“: Ta kumelė jau tikra gaišena Vlkv. Jokių valgių tam gaišenai neįtiksi Grl. Argi su tokiais gaišenom važiuosi? Ig., geltena „pageltęs nuo ligos žmogus“: Bene ilgai jis gyvens tas geltena Bgt. Kad būt mergą kap reik, tai da da, o čia tokia geltena Alk., góžena „vepla“: Kur dabar tas góžena eina? Plv., griùvena „kas vos paeina, sugruvėlis“, kiūtėna „apkiautėlis“: Matai, koks jis kiūtėna Šn. Ką tas kiūtėna, bene jis moka ką Bgt., kùitena „susikuitėlis, susivėlėlis“, kvaišena „pakvaišėlis“, kvaitena „apkva itėlis, pakvaišėlis“, lūpena „sudžiūvėlis“, raũkena „susiraukėlis“, rùkena „kas raukšlėto ar susirauk usio veido, surukėlis“, rùpena „rupūžė (keikiant, niekinant)“, skurdėna „užskurdėlis, suskurdėlis, skurdžius“, stipena „sustipėlis, pastipėlis“, úitena „visų ujamas“, véltena „susivėlėlis“. Kai kurie išvardintų žodžių turi ir kitą reikšmę, pvz.: dvėsena „padvėsusio gyvulio mėsa, dvėseliena“, gaišena „nugaišusio gyvulio mėsa“, kvaitena „kvaitulys“, stipena „pastipusio gyvulio mėsa“. Paminėtini dar žodžiai: aušenos „ausinės“: Javus čystina, tai lieka aušenos Grl., muilenos „muilinas vanduo“, pūvenos „puvėsiai“, rañkena, sėlenos „grūdų lukštai“, skūtena „skusta bulvių žievė, lupyna“ Grl., svīltenos „svilėsiai“, Bambėna „Dovinės aukštupis“ Dkš. Su priesaga -mena yra keletas daiktavardžių, pvz.: smùlkmena „smulkus daiktas ar dalykas“, stambmena „stambus daiktas“, trùkmena nj. „trūpmena“. Čia paminėtina, gal būt, ir Šeimenà „Širvintos intakas“ Žal. 6. -sena (-šena). Su šia priesaga žinomesni tėra: eisena „ėjimo būdas“, kvėpsena „kas vos kvėpuojantis, vos gyvas“: Neilgai jau gyvęs tas kvėpsena (apie žąsiuką) Plv., baikšena (s > š) „nusibaigėlis, nusigyvenėlis“. 164 7. -enė, -uomenė. Su priesaga -enė dariniams galima priskirti žodžius: piemėnė, pabaigėnė „prašutis“ VIkv., Alk., priemenė || priemenia „priebūtis“. Čia paminėtini ir sudėtinės priesagos -uomenė, dažniausiai naujesni, žodžiai, pvz.: didiuomenė „didikai, didžiūnai, ponai“, jaunūomenė, kariuomenė || karūomenė, visuomenė. 8. -ėna, -ėnas. Priesaga -ėna plačiai žinoma tik žodyje velėna. -ėnas irgi nėra dažna priesaga. Paminėtini šie žodžiai pelėnas ret. „pelių vanagas“ Plv., tetėnas „tetos vyras“, trakėnas, -ė „tokios veislės arklys ar kumelė“, varmėnas „špokas“. 9. -inas. Priesaga -inas, mot. g. -ina, vartojama kai kuriuose iš daiktavardžių padarytuose būdvardžiuose, reiškiančiuose išviršinę ypatybę, pvz.: dūlkīnas „dulkėtas“, dumbIinas „dumbluotas“, krūvinas, pūvinas. Veiksmažodinių būdvardžių tėra: būtinas, kūpinas, mūrinas „sumuręs, susitepęs“, tėkinas. Daiktavardžių su priesaga -inas pirmiausia paminėtini reiškiantieji gyvulių patinus, pvz.: avinas, bitinas, katinas, kurkinas, meškinas, žąsinas, be to, gulbinas ret. Gs., Plv. ir Gulbinas „kairieji Šešupės (Plv.) ir Sūduonės (Ldvn.) įtakai“.“ Su priesaga -inas yra daiktavardžių, turinčių įvairią reikšmę, pvz.: ákštinas „akuotas“, aūksinas „tam tikras senovėje pinigas“, kirmėnas „didelė kirmėlė“, milžinas, paršinas „paršiokas“, pentinas: Gaidys kap raitelis — su pentinais VIkv., slibinas „smakas“, Slibinai k. Nm., vaikiinas. 10. -inis, -inė; -utinis, -ė. Su priesaga -inis, mot. g. -inė, daugiausia yra sudaroma daiktavardinių būdvardžių¹³. Jie žymi: a) medžiagą iš kurios ar su kuria kas padaryta bei pagaminta, pvz.: Avižinis kisielius gerai stingsta Gs., bulvinė || bulbinė košė Grl., Atrodo, kap gintarinei karielei Alvt. Lininei marškinei geriausia skalbiasi Nm.; b) savybinę priklausomybę daiktui ar rūšiai, pvz.: Antinei kiaušinei prasti Gs. Naujas vieno pryžakinis, kie užpakalinis ratas Plv.; c) išviršinį daikto panašumą, pvz.: Rankos kab geležinės „kietos“ Gs. Akys ledinės, lyg numirėlio „šaltos, negyvos“ Žal.; d) tikslą arba paskyrimą kam nors, pvz.: Su dobiline (dobilams pjauti) mašina i pievas pjauna Gs.; e) vietą, iš kurios kas yra kilęs arba kurioje kas yra bei gyvena, pvz.: Su káimineis žmonėm lengviau rast rodą, kai su miestiniais Alk. Suė į kolūkius i pašėšupinei gyvėtoj ei „prie Šešupės gyvenantieji“ Gs. -inis, -ė vartojama ir vietoj ar šalia priesagų -ietis, -iškis: kalvarijinis žmogus Graž., pilviškinis mokytojas VIkv., šilavotinė marti „nuo Šilavoto kilusi“ Pašl.; f) tam tikrą laiką, su kuriuo kas siejama, pvz.: auštrinis, -ė: Užteka žvaigždė auštrinė Klvr. Dovaninių (per vestuves dovanotų jaunajai) pinigų turėjo Klvr. Geriausia deda morčinės vištaitės „kovo mėnesį išperėtos“ Gs.; g) išskiriamąją daikto žymę, pvz.: Pas mus yr akinės ir põninės kazyros Gs. Krūminei dantys jau kiauri VIkv. 13 Jų kai kurie gali būti ir sudaiktavardėję. Plg.: Pele pele, te tau káulini, duok má geležinį (ps.) Klvr. 165 Būdvardžiai su priesaga -inis yra sudaromi ir iš būdvardžių, pvz.: Sako, baistinei ąžuolai čia augo Ūt. Bergždine karvė nekąs, prasta Gs. Pasitaiko ir iš skaitvardžių sudarytų su priesaga -inis būdvardžių, pvz.: Šešiolikine (šešiolikos metų) mergina pati mikliausia Alk. Yra ir iš būtojo laiko neveikiamųjų dalyvių padarytų su priesaga -inis būdvardžių, pvz.: Tokia drėptinė (storulė) mergina – kap maišas Gs. Leistine kukulaičė (iš skystos tešlos) ma geriausia Vlkv. Pasitaiko vienas kitas su priesaga -inis būdvardis, padarytas iš prieveiksmio, pvz.: Kazdieninei drabužei, o visur tinka Nm. Čia paminėtini dar ir su sudėtine priesaga -utinis, mot. g. -utinė, kai kurie būdvardžiai, pvz.: aukštutinis, viršutinis, galutinis, kraštutinis, paskutinis, paviršutinis, pirmutinis, vidutinis, žemutinis: A tai jau galutinis žodis? Vlkv. Aš visur turu būt pirmutinė i paskutinė pirmiausia pradėt ir ilgiausia dirbt Pjv. Su priesaga -inis yra ir daiktavardžių. Tai sudaiktavardėję ar daiktavardžių funkcijas einantieji kai kurie su priesaga -inis būdvardžiai, todėl ir jų daryba yra ta pati, kaip ir būdvardžių: jie sudaryti iš daiktavardžių ir kai kurių kitų kalbos dalių, pvz.: a) garinis „pečiaus dalis“: Nėra garinio – dūmų pilna pirkia Alk. Įsitaisyk garinį – lubos jau pradeda pūti Gs., gniauštinė „smūgis su gniauštime“: Kirskim (derėkimės) iš dešimc gniauštinių Kt.; b) pākulinis „prastas, iš pakulų audeklas“, prieigadinis „penimis paršas; sugu lovas“, vilkaviškinis „Vilkaviškio gyventojas“: Vilkaviškinė su mum nedraugavo Gs.; c) aukštinis „lubose skylė dūmams išeiti“, nuošalinis: Kat acirastų nuošalinių kokių (pašalinių žmonių), tai būt geriau Klvr., palaidinis „palaidas, laisvas švarkas“, šaltinis; d) mergautinis „mergvaikis“, suktinis „toks šokis“; e) vienuolikinis ir kt.: A vienuolikininu atvažiavot „vienuoliktos valandos traukiniu“? KzR. Su moteriškosios giminės priesaga -inė paminėtini pirmiausia daiktavardžiai, reiškiantieji daugiausia vietą arba daiktą, kur kas yra arba dedama, pvz.: alinė „alaus, baras“: Žiūrėk, i suka į alinę Vlkv., druskinė, gimtinė „gimtoji vieta, tėviškė“, kapinės mėsinė, pintinė, statinė, šalinė (kluone): Pilnas šalinės prikrovė Gs. Nemažai yra su priesaga -inė daiktavardžių, turinčių kitas reikšmes, pvz.: aušrinė „aušros žvaigždė“, bergždinė „bergždžia karvė“: Kas mum iš tos bergždinės? Žal., giltinė, krūtinė, kūlinė „mašina su kuria kuliant ir kūliai daromi“, naginė, ráutinė „10 saujų“: Per dieną (linų) devyniasdešimt rautinių prirauni Grl., sėtinė „sėta giria“ Alk., šiltinė „tokia liga“, vėjinė „vėjo rodyklė; lenta stogo gale, kad vėjas šiaudų nedraskytų“, taukinė „įsnauja“, žentinė „duktė, kuriai ima žentą“: Žentinei viskas liks Plv. Su priesagomis -inis, -inė yra ir upių bei upelių vardų, pvz.: Asinis Ss., Eglinis Brt., Ig., Kermušinis Kps., Dōvinė Dkš., Kastinė nj. Alvt., Meškinė Vv., Plaušinė Vv., Savinė || Sabinė Jnk., Vilktinis Krb. Kaip iš pavyzdžių matyti, būdvardžių ir ypač daiktavardžių su priesagomis -inis, -inė kirčiavimas labai įvairuoja. Vis dėlto, šį kirčiavimą bent iš dalies nulemia šakninis ir galūninis pagrindinio žodžio kirčiavimas. 166 11. -inys. Su priesaga -inys yra sudaromi daiktavardžiai. Jie gali būti padaryti iš veiksmažodžių (ar bent su jais susiję), būdvardžių ir kartais iš kitų kalbos dalių. Veiksmažodinės šaknies su priesaga -inys žodžiai yra nevienodos reikšmės. Kai kurie jų, be rezultato, turi ir veiksminės reikšmės, pvz.: atlaidinys „atodrėkis, atlydis“. Pabō atlaidinys, i sutizo sniegas Vilkv., palaid-inys „atlydis, polaidis“, tinginys „tingėjimas, tingumas“: Ima mane tinginys tokiu oru Gs. Yra ir nomina agentis (ju mot. g. -inė), pvz.: mokinys, tinginys: Nereik má jos — paskutinė tinginė Gž. Kiti veiksmažodinės darybos bei šaknies su priesaga -inys daiktavardžiai yra konkrečios reikšmės, pvz.: grindinys „kas išgrįsta; grįstai“: Grindiniu eik — mažiau purvyno Vilkv., kratinys „šieno ir šiaudų mišinys“, mezginys „kas mezgama“, milinys „girnoms sukti lazda“, mutinys „pasaldinto vandens su įtrupinta duona toks valgis“: Prūsų šmulkštė pratraidis, lenkų mutinys sutaisys Alvt., pakulinys || pakulinis, pirkinys „nupirktas daiktas“, radinys „rastas daiktas“, rentinys „šulinio ar kita suręsta siena“, tvenkinys „užtvanka“. Pastebėtina, kad tam pačiam reikalui kartais gali būti vartojama priesaga -inis ir -inys, pvz.: pašūkinis || pašūkinynys „iš pašukų audeklas“: Būdavo, įsiaudžiam kokio pašūkinio, i gerai Gs. 12. -yna, -ynas, -umynas, -ynė. Su priesaga -yna yra keletas daiktavardžių. Jų kai kurie reiškia gyvas būtybes, paprastai, menkinama prasme, kiti arba tie patys yra ir įvairios reikšmės, pvz.: kempyna „sudžiūvėlis, džiusna“: Suvytes kap koks kempyną Žal., lupyna „1. bulvės nuolupa, 2. kas sudžiūvęs (žmogus ar gyvulys), 3. niekinamasis žodis“, lentyna, šeimyna. Atskirai paminėtini vienas kitas analoginės ar svetimos darybos žodis, pvz.: dvėšelyna „dvėsena“, krikštynos, vakarýnos „vestuvių išvakarės, mergvakaris“. Priesaga -ynas, paprastai, vartojama kolektyvinės reikšmės daiktavardžiuose, iš dalies kartais reiškiančiuose ir tam tikrą vietą, pvz.: brūklynas „karklynas“: Mūsų pievoje yra didelis brūklynas Lkš., alksnynas || elksnynas žan., aržuolynas, eglynas, medynas „giria, miškas“: Prie medynų gyvena Snt., pusnynas „kur daug supustyta sniego“, skiedrynas „daug, krūva skiedrų“, žvyrynas „kur daug žvyrių, žemė su žvyrium“. Su -ynas pasitaiko ir tikrinių vardų, pvz.: Jurkūnas pvd. Brt., Barsukyno ežerėlis KzR., Kermušynas upl. Šil., Rūškynas upl. Jnk. Yra vartojama sudėtinė priesaga-umynas, žyminti, paprastai, konkrečius daiktus, susijusius su pagrindinių žodžių ypatybe, arba sustiprintą abstrakčią ypatybę, pvz.: gardumynas ppr. dgs. „gardus daiktas“, gražumynas „1. gražus daiktas, 2. didelis gražumas“, saldumynas „1. saldus daiktas“: Pris pirko visókių saldumynų Vilkv. „2. didelis saldumas“: Alė i saldumynas — gali liežuvį nurýt Gs., tankumynas „tankynė“. Būdvardžių su priesaga -ynas, mot. g. -yna, tėra mėlynas, mėlyna || mėlyna. Su priesaga -ynė yra įvairių reikšmių daiktavardžių. Dažnai ši priesaga vartojama bendrosios giminės asmenims žymėti, paprastai, su tam tikra neigiama reikšme, pvz.: grasynė „grasus žmogus“: Ale tas zvoguója i zvoguója kai grasynė Būbl., lojynė „kuris negražiai šneka — loja“, pliauškynė „kuris pliauškia, tauzija“: Tokiam pliauškynėi, rodos, duotum per zapsàs, kat apsijukotų Gs., purškynė „kuris greit supyksta — susipurškia“, staugynė „staugalius“, tarškynė „tarškal(i)us“: Tos bobos visos tokios tarškynės Šn. 167 Kai kurie išvardintos rūšies žodžiai reiškia ir nomina actionis, pvz.: grūdýnė || grumdýnė „grūdimasis“. Žmonių daug, baisi grūdynė Gs., lojýnė „nepadori kalba“, pliauškýnė „negraži kalba, pliauškalas“, piūvýnė „peštynės, barniai“: Rodos, brolei, o nepasibaigia terp jų pjūvynės Plv. Žodžiai su priesaga -ynė dažnai reiškia įrankius, pvz.: birbýnė „tam tikra dūda“: Mesk tu tą birbynę — ausys pasilšės Gs., laidýnė „laidyklė“, padarýnė „padargas“, stovýnė „tam tikras prietaisas vaikui stovėti“, tarškýnė „toks tarškalas — barškalas“. Priesaga -ynė plačiai vartojama ir tam tikrai vietai žymėti, pvz.: dilgėlýnė „dilgėlynas“, durpýnė „durpynas“, klampýnė „klampi vieta“, kupstýnė „vieta kur daug kupstų, kupstynas“: Po karo čia tik vienos kupstýnės Kbr., lindýnė „vieta lindėti; menka trobelė“, molýnė „vieta (žemė), kur daug yra molio, molinga vieta“. Priesaga -ynė ypač plačiai yra vartojama nusakyti vietai, kurioje kas gyveno ar tebegyvena. Čia, paprastai, ją pridedama prie pavardžių ar vardų, pvz.: Dubickýnė „Dubicko gyventa vieta, buvusis Dubicko gyvenimas (ūkis)“, Glytýnė „Glyto gyventa vieta“, Jakubauckýnė, Žilinkýnė, Antanýnė, Jonýnė, Justinýnė. Paminėtinas upelio vardas Kliokýnė KzR. Dar pasitaiko ir kitokios reikšmės su priesaga -ynė žodžių, pvz.: gegužýnė nj. „gegužinė“, lupýnė Grl. || lupýna, mėlynė „1. mėlyna uoga“: Mėlynės a girtuoklės — má vistiek Gs. „2. sumušta ir mėlyna kūno vieta“, riešutýnė: Jis inlipo in riešutýnę — medį, kur riešutai auga Ūt., rūškýnė Gs., Klvr. || rūkštýnė Gs. 13. -onas, -ona. Su priesaga -onas yra keletas įvairios kilmės bei darybos nomina agentis, pvz.: šiaušiónas || šiaušiõnas „pasišiaušėlis“: Pasipūtęs kap koks šiaušionas Gs., nevidõnas (sv.) „piktadarys, nenaudėlis“, galgõnas (sv.) „laidokas“. Konkrečios reikšmės daiktavardžių (paprastai, padarytų iš daiktavardžių, veiksmažodžių) taip pat tėra nedaug, pvz.: dirvónas „apleista [dirva“: Sužėlę dirvónai dá no karo stovi Nm., márškonas „marškonis audeklas“, vilnonas „vilnonis audeklas“: Visokių audimų tur — márškonų ir vilnonų Gs., žiūrónas „prietaisas žiūrėti“, lavónas „numirusio kūnas“. Su -onas pasitaiko ir pavardžių, pvz.: Āšmonas, Ārmonas VIkv., Čiaučionas Gs. Būdvardžių tėra du: geltónas, raudónas, mot. g. geltóna, raudóna || geltónė, raudoná. Su priesaga -ona pasitaiko vietovardžių, pvz.: Lieponà || Lieponūà ret. „kairysis Senosios Širvintos intakas“ Kbr., Jevonà ret. || Jevónis džn. „kairysis Zanilos intakas“ Pjv. 14. -onis, -onė; -onius, -ė. Su priesaga -onis, mot. g. -onė, yra keletas įvairios kilmės daiktavardžių, pvz.: krikščiónis || krikščionis, ligónis, miestiónis || miestiónis, pagonis, velionis nj. Čia yra sumišę i ir ja kamienai (i-kamieniai žodžiai, paprastai, turi kirtį galūnėje). Pasitaiko, daugiausia padūžkio kapsų šnektoje, su -onis ir pavardžių, pvz.: Baniõnis, Masiõnis. Būdvardžių su priesaga -onis, mot. g. -onė, tėra: márškonis „lininis“, vilnónis „iš vilnų“: Vilnónis drabužis šilčiau VIkv. Čia paminėtinas ir sudaiktavardėjęs būdvardis gražiónis, -ė „gražuolis“: Vaikinas tikras gražiónis VIkv. Tokia gražiónė buvo, o ne kokį gavo Gs. 168 Daiktavardžių su priesaga -onė (abstrakčios ir kartais konkrečios reikšmės ir įvairios darybos bei kilmės) paminėtini: abejonė „abejojimas“, malonė, šarvonės: Vieną dalukę dėjo an durų, kitą užmetė an nabašnyko, o trečią užmetė an šarvonės Plut., vakarónės: Prieš veseliją būna vakarónės Ut. Iš vakaro (prieš vestuves) būna vakarónės Ig., vilionė „viliojimas(is)“: Usima su visokiom vilionėm – ka tik pinigą iš kitų ištraukė VIkv. Su priesaga -onius, -ė tegirdėtas būdvardis geltonius, -ė: Tas geltonius jurginas gražei auga VIkv. 15. -ūnas, -ūnė; -ūna. Su priesaga -ūnas, mot g. -ūnė, daugiausia yra vartojami veiksmažodiniai nomina agentis, pvz.: gėrūnas „mėgstantis daug gerti, girtuoklis“: Tokia gėrūnų giminė, tai nieko i neturi Gs., lepūnas „išlepėlis“, rijūnas „rijikas“, pagyrūnas „pagyras“, pataikūnas „pataikautojas“, pavydūnas „pavyduolis“: Nereik būt tokiam pavydūnui Žal., perėjūnas || perėjūnas, ristūnas „žirgelis“ (d.) Plv., žinūnas „žinovas“. Iš jų išsiskiria malūnas nj. Iš būdvardžių ar skaitvardžių padarytų su priesaga -ūnas, mot. g. -ūnė, paminėtini plačiau pažįstami daiktavardžiai: dykūnas: Nieks nenor laikyt tų dykūnų Plv., drasūnas, pirmūnas nj. Iš šių priegaidė išsiskiria didžiūnas „didikas“. Daiktavardinis darinys yra galiūnas: Įveikė didžiausius galiūnus Gs. Čia dar paminėtini du bendriniai žodžiai: karaliūnas (ps.), perkūnas. Priesaga -ūnas plačiai pažįstama tikriniuose varduose (pavardėse ir iš pavardžių kilusiuose vietovardžiuose), pvz.: Dapkūnas, Gailiūnas Grš., Milčiūnas, Miliūnas, Tamošiūnas, Balčiūnai k. VIkv., Rėčiūnai k. Kbr. Jie, kaip matyti, yra kirčiuojami tvirtaprade priegaide, nors pasitaiko kirčiuojamų ir tvirtagališkai, pvz., Bradūnas pvd. Alvt. Su priesaga -ūnė daiktavardžių paminėtini du žodžiai su tvirtagrade priegaide: alkūnė, viršūnė, bet galūnė. Su priesaga -ūna girdėtas zvogūna scom. „plepys, zvoga“: Nusibosta má tas zvogūna Gs. 16. -ainas, -a, -ainis, -ainė. Su priesaga -ainas težinomas tik būdvardis apvalainas, -à „apvalus“: Apvalainas, kap žirnis VIkv. Šalia apvalainas kartais pasakoma ir apvalainis, -ė. Su priesaga -ainis yra tarmėje naujai atsiradusių daiktavardžių, pvz.: saldainis || saldainė, sausainis. Su -ainė paminėtini: ašakainė: Per karą gerai bo ir ašakainė duona su ašakomis Grš., molainė „molynė“: Aplink mus daugiau molainė Alvt., pakarainė: Tą jų mergaitė tikra pakarainė pajodžarga, visur karstosi Grl., plepatainė „plepys“ Alk., šilainė „prie smėlio žemė (kur būta šilo)“, Ragainė mst., telekainė „suaūšusi sriuba“: Šiandien tai jau visai iš kukulių telekainė pasidarė Būbl., žabažainė: Tur būt, negerai duoną nukepet – tokia žabažainė (trupa, negardi) Gs. Kaip iš pavyzdžių matyti, šie su priesaga -ainė daiktavardžiai yra sudaitvardėjusios moteriškoji būdvardžių giminė. 17. -iena, -ienas. Su priesaga -iena daugiausia yra daiktavardžių gyvulių mėsai vadinti, pvz.: antiéna, aviena, jautiena, paršiena, žąsiena. Čia priskirtina ir: gyvulienė: Aš tos gyvulienos nė po akių nekenčiu Ss., žmogiena: Kas čia žmogiena smyrda? Vv. 169 Taip pat nemažai priesaga -iena yra vartojama javų augalijai vietai žymėti, pvz.: avižiena, dobilieną, kvietiena, rugiena. Dar yra su -iena ir įvairios reikšmės žodžių, pvz.: mėnesieną, naujieną, pirmieną „pirmas kartas“, šviežieną „visa, kas šviežia; šviežia mėsa“: Jam bile tik šviežieną Gs., žardieną „buvusio žardžio vieta“. Visi čia duotieji pavyzdžiai, nors ir rečiau, kirčiuojami ir priesagoje (avižiena, mėnesiena). Su priesaga -ienas tėra šie daiktavardžiai: balžienas, blakstienas, kamienas „liemuo (medžio)“. 18. -ienis, -ienė. Priesaga -ienis, mot. g. -ienė, tėra vieninteliame retame žodyje (būdvardyje) draiskalėnis „sudriskęs, suplyšęs“: Draiskalėnei marškinėi Vlkv. Apsiavus tokiom draiskalėnėm puspančekėm Gs. Daiktavardžiuose priesaga -ienė yra gana glačiai vartojama. Kirčiuojama ji su tvirtaprade ir su tvirtagale priegaide. Tvirtagalės priegaidės priesaga -ienė daugiausia reiškia kai kuriuos valgius bei patiekalus, pvz.: bulvienė „bulvių sriuba“, gručkienė „gručkų sriuba“: Gručkienė vienam kvėpia, kitam smirda Plv. Gručkienės privirė, o niekas jos nenor Gs., kruštienė „grūstų miežių kruopos ar iš jų sriuba“, lapienė „lapų sriuba“, obuolienė „obuolių košė“, pautienė Gs. || pautienė: Seniau sakydavo „pautienė“, o dabar jau „kiaušinienė“ KzR., sausienė „sausų bulvių toks valgis“, tarkienė „tarkuotų bulvių košė“, žirnienė „žirnių sriuba“. Be to, yra vienas kitas su niekinamos reikšmės atspalviu tokių žodžių, kaip: gaiželienė || gaižalienė Alk. „rūgštus valgis, gaižalas“: Jų duona vis tokia gaižalienė neišrūgus, neiškepus Brt. Tokia gaiželienė tas jos viralas Brt., grūdienė „grūdimasis, spūstis“: Manai, ka per tokią grūdienę gali ką pamatyt Žvr. || grūdelienė: Negali prieit — baisi grūdelienė Kt., gurgulienė „prasta sriuba“: Ka gurgulienės neprigurguliuoja, tai kap nevalgęs tas senis Gs., kamšalienė „kamštis, spūstis“: Tę tokia kamšalienė, ka nė eit nesinori Alk., maišatienė „maišatis“, makalienė „jovalyne“ Gs., pairienė „netvarka“ Brt., vakarienė. Su tvirtaprade priegaide priesaga -ienė vartojama kai kuriuose žodžiuose moterims bei žmonoms ir gyvulių patelėms vadinti, pvz.: dėdienė, karalienė, vilkienė (ps.), Antanienė „Antano žmona“, Jonienė, Petrienė, Bylienė, Kaminckienė. Iš pirmosios kirčiuotės vyrų pavardžių sudarytos moterų pavardės kirčiuojamos ne priesagoje, pvz.: Dapkūnienė, Linkūnienė, Petraitienė. Pridėjus priesagą -ienė prie u kamieno dviskiemenių žodžių, dažniausiai susidaro priesaga -uvienė; bendriniuose žodžiuose, pvz.: dėdžius: dėdžuvienė, kailius: kailiuvienė, puodžius: puodžiuvienė, tūpkus: tūpkuvienė „kuri tupinėja, tūpuoja“; pavardėse, pvz.: Balānius : Balāniuvienė || Balanienė, Būt kus : Būtkuvienė, Čėrnius : Čėrniuvienė Ūt., Seńkus : Seńkuvienė, Šalčius : Šalčiuvienė Grl., Šniečkus : Šniečkuvienė Būbl, Šaūkščius : Šaūkščiuvienė Ūt., bet Katilius : Katilienė Gs. KpIIr (N. Ūta, Pašlavantis ir kt.) seni žmonės ir moterų pavardėse vietoje Ik -uvienė, -ienė pasako su -e, pvz.: Mikušaukė, Paplauskė. 19. Įvairios su priebalsiu -n- priesagos. Be jau aprašytųjų, pasitaiko po vieną kitą žodį dar ir kitų su priebalsiu -n- priesagų, pvz.: a) -enys. Tai kai kurių daugiskaitinių daiktavardžių priesaga, pvz.: kepenys, krėkenys „tik ką apsiveršiavusios karvės riebus tirštas pienas“, smegenys. 170 b) -uonys, -uonia. Priesaga -uonys yra bene tik dviejuose žodžiuose vietoje rečiau vartojamos -uonis: gyvūnys (gyvūnio) || gyvūonis, geluonys (geluonio). Su priesaga -uonia || uonė paminėtina ir upė Sūduonia || Sūduonė Ldyn. c) -enija : nešėnija „mada, nešėnė“. Nešėnijos greit mainosi Gs. d) -ekšnis : ožekšnis bot. „Evonymus“: Ožekšnei, tur būt, dirvose auga Vilkv. e) -ukšnis : šermukšnis: Ka šermukšnių (uogų) yr, tai kitais metais kviečių bus Plv. f) -urna : pikčiurna „kas labai piktas, susiraukėlis“: Nekibik to pikčiurnos Gs. g) -tena : rietenos „rė j imasis, barniai“, sviltenos „svilėsiai“: Svíltenom iš tolo aci-duoda Gs. h) -enčena : skrebenčena „apskretėlis, apsileidėlis“: Ot kokia ta šeiminynkė skre-benčena Br. X. Priesagos su -p- -opas, -a. Tai būdvardinė priesaga. Su ja yra tik keletas pavyzdžių, kiti, nors ir nėra tarmei svetimi, bet labai retai pavartojami. Pavyzdžiui, žinomesni tėra: dešim-teriópas, -a „dešimtį kartų toks“: Giriasi gavę dešimteriópą derlių Vilkv., dvejopas, -a „dvejoks“: Davė dvejopų valgių Gs. Be to, plg. prieveiksmius: Dvejópai moka rašyt — stačei ir gulščei Gs. Dešimteriópai i šimteriópai atlygino Žal. XI. Priesagos su -r- 1. -ra, -(s)ras. Su priesaga -ra yra vienas kitas įvairios reikšmės daiktavardis, pvz.: kaitrā „karštis“, kimbra „sudžiūvėlis, sunykėlis“: Ta kumelė per žiemą tikra kimbra pasidarė Būbl., skiedrā. Būdvardinė priesaga -ras, mot. g. -ra, yra benykstanti — pareinanti į — rus priesagą (žr. toliau). Žinomesni tėra šie būdvardžiai: gùdras, miškras, tikras, žydras. Taip pat yra vienas kitas dar ir kitų kalbos dalių su priesaga -ras pavyzdys, pvz.: nasrai: Kat i nasrai — kap kokio žiovanasrio! „labai garsiai rėkauja“ Gs. Su priesaga -sras, mot. g. -sra, būdvardžių žinomas tik timšras: Timšrā kumelė „tamsiai ruda bei raudona“ Gs. Taip pat ir daiktavardžių su -sras tėra tik gaisras. 2. -rus, -i. -rus, mot. g. -ri, yra, palyginti, gana gyva būdvardžių priesaga, nustelbianti priesagą -ras, pvz.: aitrūs, aštrūs, ėdrūs, gudrūs, judrūs (be to, plg. Jūd-rė upl. KzR), kaitrūs: Beržinės tai kaitrios malkos Plv., kantrūs, sukrūs „gerai susuk-tas“: Sūkrūs siūlai geriau laiko Gs. 3. -ara, -aras. Su priesaga -ara paminėtini, pvz.: vāsara, žaīžara || žaīžaras Vilkv. || žiežera Gž. „kas staigaus, pikto būdo, pikčiurna“: Neliesk to žaīžaros Gs. Priesaga -aras taip pat nėra gausi. Paminėtini tik: stagaras „kotas, stiebas“: Dobilų galvutės nuėstos, tik stagarai likę Gs., stábaras „stiebas, stagaras“: Ko stovi kap stābaras sustingęs, nepasijudini Gs., vākāras, žāgaras Gs., Vilkv. || žābaras Gs., Nm. „stambus žabas“. Apie Naująją Ūtą iš senų žmonių teko nugirsti añtaras, katarās, kuriuose priesaga, gal būt, yra -taras. 4. -eris, -erys. Su priesaga -eris yra vienas kitas įvairios reikšmės ir darybos jp kamieno žodis, pvz.: plėperis „1. plepys, plepus žmogus“: Baisi plėperis ta boba Gs. „2. toks tarškantis vežimas“: Sarmata važiuot su tokiu plėperiu Alk. 171 Su -erys težinomi: ašerys KpII || ešerys zan., šemerýs: Kartus kap šemerýs VIkv. 5. -orius. Su priesaga -orius pasitaiko vienas kitas hibridas ar svetimos kilmės nomina agentis, pvz.: dainõrius „dainininkas“, drūtõrius „stipruolis“: Drūtõrius vyras buvo Būbl., dūdõrius, giedõrius. Mot. g. kartais irgi pasakoma: Acirado, mat, giedõriuvienė Gs. 6. -uras. Su šia priesaga yra keletas daiktavardžių, pvz.: pūmpuras „žiedo užuomazga“: Išsiskleidė ka pūmpuras VIkv., skūduras „skurlis“, stūburas „nugarkaulis“: Negaliu acitiest per stūburą Žal. 7. -urė, -erė. Su priesaga -urė, -erė paminėtini, pavyzdžiui, šie daiktavardžiai: kepūrė, kosurė Gs., Plv. || koserė VIkv. || goserė Lbv. „gerklė (ppr. niek.)“, skiauturė || skiauterė ret.: Raudonas kab gaidžio skiauturė Gs. 8. -urys. Su šia priesaga yra įvairios reikšmės daiktavardžių, pvz.: dūburys „nedidelis gilus ežeras“, gomurys, smūdurys „snaudimas, snuda“: Šiltam kambary grėčiau snūdurys ima Plv., stimburys „uodegos dalis be plaukų“, šūkurys „verpetas“, ungurys, vyturys: Anksčiausia vyturei parlekią VIkv. 9. Įvairios su priebalsiu -r- priesagos. Yra dar ir kitų priesagų su priebalsiu -r-, pvz.: a) -ris, -rys: gūngris „sulinkusi šaka, pritaikyta valties rėmams“: Nedidelė valtis, tai tik su trim gūngreis VIkv., stuobris || stuobrys „nulūžusio medžio kamienas“: Ko stovi kap stuobrys? Gs., Vỹgris ėž. Klvr. b) -era: klėdera „1. išklėręs padargas, 2. suklypęs žmogus“: Ką norėt iš tokio klėderos Gs. c) -uris: mentūris „tam tikras įrankis košei maišyti“, smagūris || smagūrius „smaližius“: Duotum šaukštu į kaktą tam smagūriui, tegu nelenda Žal. XII. Priesagos su -s- 1. -sas, -sa. Priesagos -sas daiktavardžių paminėtini, pvz.: balsas, raupsai: Raupsai būdavo sunki liga VIkv. Priesaga -sas, mot. g. -sa, pasitaiko viename kitame būdvardyje, pvz.: skersas, liesas nj. Be to, su priesaga -sa pasakomi bendrosios giminės nomina agentis, pvz.: knėpsa „kas nevalgus (pvz., vaikas)“: Duotum, rodos, per nagus tam knėpsai (kad nevalgo, o tik knibinėja) Gs., murkša „kas paniuręs ir nekalbus“, vėpsa ret. „žioplys, išvėpelis“. 2. -sus, -si. Priesaga -sus, mot. g. -si, pasitaiko būdvardžiuose, pvz.: skalsūs: Rodos, nemažai gaunam, o visai neskalsūs tie pinigai VIkv., tamsūs: Jie visi tamsūs veido Gs. 3. -ėsa, -ėsai, -ėsis. Su priesaga -ėsa paminėtinas plevėsa „valkata, nerimtas žmogus“: Sakiau, ka nesusidėk su tuo plevėsa Nm. Su -ėsai pasakoma pelėsai VIkv., svilėsai „prisvilimas, sviltenos“ Gs. (dažniau: pelėsei, svilėsei). Su priesaga -ėsis žinomi: gardėsis „gardus daiktas, gardus valgis“: Žiūri, ka tik kokį gardėsį nčiupt Gs., griuvėsis, pelėsis, puvėsis. Šių žodžių dažniau vartojama daugiskaita. Plg. dar: Pelėseis a puvėseis aciduoda — vis tas pac VIkv. 172 4. -esys, -esis. Su priesaga -esys paminėtini žodžiai: a) abstraktai: bildesys „bildėjimas“, elgesys, ilgesys; b) konkrečių daiktų vardai: debesys, triobesys „troba, pastatas“, bet ėdesis „ėdalas“: Kas čia per valgis – kiaulių ėdesis Plv. XIII. Priesagos su -š- 1. -šė. Su priesaga -šė pasitaiko vienas antras moteriškosios giminės tam tikros niekinamosios reikšmės žodis, pvz.: bóbšė „senelė, boba“, mer̆kšė „prasta mergaitė ar mergina“: Ale ir išdykę tos merkšės Nm., nabā̆kšė (: sl. nabā̆gas) „vargšė“: Ką darys nabākšė – tur ait Vinkš. 2. -išius. Tai gana gyva bei dari ir aprašomosioms tarmėms, ypač kapsams, charakteringa priesaga. Ji pažymi asmenis, turinčius tam tikros neigiamos ypatybės, pvz.: godišius „kas godus“: Negali prisotiet tokių godišių Gs., mergišius „mergininkas“, kiaulišius „nemandagus, apsileidęs, kiauliškas žmogus“, kvailišius „apykvailis, puskvailis“, nuogišius „nuogalis“: Kap jiem i našalta tiem nuogišiam? Plv., vagišius „vagilius“. Plg. dar pavardes Juodišius Brt., Martišius Pjv. 3. Įvairios su priebalsiu -š- priesagos. Pasitaiko dar, nors retai, ir kitų su priebalsiu -š- priesagų, pvz.: a) -šas: dripšas „sudribelis“, niekšas. b) -šius: dripšius: Eina kap koks dripšius Gs. c) -aša: Lašāša „dešinysis Jiesios intakas“ Šil. Čia reikėtų priskirti ir neaiškios kilmės žodį kundūšas „ryšulys“: Visi įsikraustėme iš mašinos su savo visais kundūšais Grš. XIV. Priesagos su -t- 1. -(s)tas, -(s)ta. Su priesaga -tas, mot. g. -ta, pirmiausia minėtini kelintiniai skaitvardžiai, pvz.: penktas, šeštas, devintas: Jis giminė kab devintas vanduo no kisieliaus Vlkv. Ši priesaga plačiai vartojama neveikiamiesiems būtojo laiko dalyviams sudaryti, pvz.: gautas, muštas, paliktas, palieptas, pakištas. Plg.: Seniau sakydavo, kad už vieną muštą dešimc duoda nemuštų Br. Su priesaga -tas yra ir būdvardžių, pvz.: baltas, lėmtas „neblogas“: Užžė nelėmti tie laikai Gs., rimtas, rist as „žirgas“ (d.), šaltas. Daugelis šios rūšies darinių yra subūdvardėje būtojo laiko neveikiamieji dalyviai. Su priesaga -tas yra įvairios reikšmės ir kilmės daiktavardžių, pvz.: grāštas, kāltas, krañtas, liẽntas, plūoštas: Gavau pluošta (daug) pinigų Žal., rūoštas: Savo rūoštų mes ir paragėsim Gs., sietas, šlaitas. Priesaga -ta vartojama moteriškosios giminės daiktavardžiams sudaryti, pvz.: geltà „geltligė“: A ne gelta serga, ka toks išgeltes? VIkv., juosta, lakta „1. prie avilio ar paukščių inklo skylutės lentelė išlekti ir parlėkus nutūpti, 2. kartys, kur visos užlekia tupėti“, našta, plutà, srutà (ppr. dgs. srūtos), Aistà „dešinysis Širvintos intakas“ Brt., Pentà „dešinysis Novos intakas“ Grš. Su priesaga -stas yra keliolika daiktavardžių, pvz.: krauštas (ppr. dgs. krauštai) „smulkus kilnojamas-kraustomas daiktas“: Pilni kampai visokių krauštų Gs., kūpstas, pagrėpstai „pagrėbstai, sugrėbėjai nusitarsę javai laukuose“: Javus suvežėm, tik pagrėpstai liko Alk. 173 Po k priesaga -stas, mot. g. -sta > -štus, -šta, pvz.: lūkštas : Ledas plonytis — kap kiaušinio lūkštas Žal., minkštas, -a. 2. -(s)tė. Su priesaga -tė pasitaiko keletas daiktavardžių, pvz.: gniūštė „sugniaužti pirštai; suspaustas saujoje gabalas“: Gniūštė jau kap vyro Vikv. Pataikė su gniūšte sniego tiesiok į kaktą Gs. Sudžiūvus kab gniūštė Gs., grįštė „specialiai susuktas ir surištas linų pluoštas“, kirptė „mergina su nukirptais plaukais“: Oi kokia špėtnà má ta kirptė Alk., pasóstė „vežimo sėdynė“, prijuostė. Su priesaga -štė tėra žodžiai: bõpštė || bõpšė „boba (menk.), bobelka“, rėkštė „rekštė, rekštė“ Klvr., Laikštė „dešinysis Šešupės intakas“ Kps. 3. -(s)tis. Priesaga -tis vartojama daugiausia moteriškos giminės (vns. kilm. -ies) abstraktams sudaryti, pvz.: gaištìs „gaišatis, gaišimas“, grauštìs „graužimasis, širdgėla“: Kai užeina grauštis, tai neturiu kur dėtis Bgt., grūstis „grūdimas“, įtartìs „įtarimas“: An jo krito įtartis Gs., kliūtìs „kliuvimas, kliuvinys“, klotìs „pasisekimas“: Palinkėjo geros kloties Vikv., mirtìs, papjūtìs „vargas“, paspirtìs „parama, pagalba“, pažintìs, pragaištìs „rūpestis, pražuvimas“: Tik pragaištis su tom vištom Žal. Su priesaga -tis yra ir konkrečios reikšmės moteriškos giminės daiktavardžių, pvz.: gniáuštis || gniúštis: Suspaudė su gniáuštim (gniūštim), kap su replėm Plv. Toki trumpučiai — tik per gniauštutę Gs., kártis, klėtis, nýtis (ppr. dgs. nýtys), padėtis „padėjimas“: Tu daiktų daug, o nėr geros padėties Gs., péntis, skiltis, svirtis, žiótys „1. nasrai, 2. staklėse audimo dalis“. Su priesaga -tis vyriškos giminės (vns. kilm. -čio) daiktavardžių paminėtini: dánktis, kàmštis, keltìs „kojos pėdos viršaus aukštoji vieta“, lañktis „prietaisas siūlams lenkti“, raikštis (< raĩštis), ramštis „su kuo pasirėmiama“, sámtis. Su priesaga -stis (-štis) tėra keletas moteriškos giminės (vns. kilm. -ies) daiktavardžių, pvz.: nuotarstis || nūotarstis Plv. „įtarimas, apkalbėjimas“, rūkštis, sprūstis „grūdimas, spaudimasis“: Tų žmonių daug — baisi sprūstis AžB. Šios rūšies darinių kartais pasitaiko ir vyriškosios giminės (vns. kilm. -čio), pvz., slėnštis. 4. -(s)tus. Priesaga -tus tėra tik viename kitame daiktavardyje ar būdvardyje, pvz.: lytùs || lietùs Brt., glitùs, -i „lipnus, slidus“: Tie grybai toki glitūs Plv. Su priedėtiniu prieš -tus priebalsiu š, kuris po k, g, p yra kilęs iš s, t. y. su priesaga -štus (< -stus), paminėtini: baikštùs „bailus“, baukštùs „bailus, baugus“, darpštùs „darbus“, grakštùs „lankstus“, kruopštùs, rūkštùs, šmaikštùs: Šmaikštūs ka botas Gs. 5. -ata. Su priesaga -ata kiek daugiau yra bendrosios giminės nomina agentis, paprastai, niekinamosios reikšmės, pvz.: pliaũškata „plepys, niektauza“, rizata „kas rizena, juokiasi, rizentojas“: Nustok tu, rizata! Žal., šìpata „kas vis šaiposi“, žìbata „kas vis krykščia ir žibatauja“: Jam patinka toki žibatos Gs. Be to, su priesaga -ata yra įvairios kilmės bei darybos konkrečios ir abstrakčios reikšmės vienas kitas moteriškosios giminės daiktavardis, pvz.: ãdata, plìukata „purvynė“: Negali išbrist — baisi pliūkata Alvt., sveikatà, sarmatà. 6. -atis. Su priesaga -atis (vns. kilm. -ies) pasitaiko veiksmažodinių moteriškosios giminės daiktavardžių, pvz.: gaišatìs „gaišimas“, maišatìs „sumaišimas, sąmyšis, maišymasis“: Užė karai, maišatìs, i tep likau Vikv. 174 Atskirai paminėtinas pilnatis, -ies (-čio) || pilnatys „pilnoji mėnulio fazė“: Jau pač pilnatys Gs. 7. -eta, -etas. Su priesaga -eta pirmiausia paminėtini konkrečios reikšmės daiktavardžiai, pvz.: kūpeta „nedidelis šieno kūgis“: Boba kap kūpeta ‘stora’ Gs., skėpeta „skara, skarelė“, šėrpeta „atplaišėlė, odos atsiplėšiojimas“: No to vėjo rankos vienų šėrpetų Nm. Priesaga -eta yra ir kuopiniuose skaitvardžiuose dvėjeta, trėjeta, kėtvėrta, penkėta… ir kėleta, kurių vyriškoji giminė yra: dvėjetas, kėtvėrtas, trėjetas, penkėtas…, kėletas. 8. -ėtas, -a. Priesaga -ėtas, mot. g. -ėta, vartojama būdvardžiams sudaryti. Daugiausia su šia priesaga sudaromi būdvardžiai iš ė kamieno daiktavardžių ir reiškia pagrindinio žodžio ypatybių turėjimą, pvz.: duobėtas „su duobėmis“: Duobėtas kelias – kap tu ir išvažiuosi? Gž., košėtas puodas Grš., kremzlėta || kremzliuota mėsa Gs., pūslėti delnai Gs., raukšlėtas veidas, saulėta diena, skrybėlėtos || skrybėliūotos mergos Nm., žolėti „su žolėmis“: Šįmet labai žolėti linai – nebus ko raut Plv. Pasitaiko vienas kitas su priesaga -ėtas būdvardis, padarytas ir iš kitų kamienų daiktavardžių, pvz.: debesėtas || dažn. debesuotas || debesiuotas dangus Vlkv., kaulėta mėsa Grš., molėta „molinga“ žemė, vasarėta „šilta, graži“ diena Gs. 9. -otas, -ota. Su priesaga -otas, mot. g. -ota, daugiausia sudaromi būdvardžiai iš o kamieno daiktavardžių, pvz.: barzdotas „su didele barzda“: Dabar vėl į madą atė barzdoti vyrai Gs., galvotas „geros galvos“ žmogus Gs., gyslotos || gysliuotos (ret.) rankos Gs., kuprótas vaikas, miglóta diena, putótas: Smarkei važiuovam, tai net putótas „labai sušilęs“ arklys Vlkv., rasótas langas, ūkanota diena. Sudaromi su priesaga -otas ir iš kitų kamienų daiktavardžių, pvz.: dievótas „pa-maldus, dievobaimingas“, pilvótas „su dideliu pilvu“: Kai pagirdai, tai pilvótas veršiuks Žal. Atskirai paminėtinas augalotas „didelis, greit užaugęs“: Augalotas tas jų vaiks Nm. Be to, čia priskirtinas ir Laukščiotas „Jiesios intakas“ Šil. Priesaga -ota pasitaiko pavardėse, pvz.: Aūšrota, Būlota. Su svetimos kilmės priesaga -avotas, mot. g. -avota, pasitaiko vienas kitas skolinių ar hibridų, pvz.: durnavótas „puskvailis, apykvailis“, kiaul(i)avótas „kiauliškas“: Na, ir kiaul(i)avótas tu! Gs. Pastarajame pavyzdyje gali būti ir lietuviškos darybos sudėtinė priesaga. Plg. priesagą -ava. Panašios kilmės bei darybos yra ir vietovardis Šilavótas Prn., KzR. 10. -otė. Su priesaga -otė paminėtini daiktavardžiai: mazgótė „skuduras sumazgotiems indams šluostyti“: Ta jų merga tai jau paskutinė mazgótė (labai pasileidusi) Gs., mergiõtė ret. „vidutinio amžiaus mergina“, nešiõtė „vaikų auklė – nešiotoja“: Aš pas juos už nešiõtę buvau VIkv. Veiksmažodiniuose dariniuose čia gal būtų tiksliau laikyti priesaga -tė. 11. -uotas, -a. Su priesaga -uotas, mot. g. -uota, pirmiausia sudaromi būdvardžiai iš a kamieno daiktavardžių, pvz.: kalnúotas: Apė Vištytį kalnúoti laukai Vlkv., langúotas audimas, mėšliúotos kojos, miltiuotas maišas, sriestúotas peilis. 175 Sudароми su priesaga -uotas būdvardžiai ir iš kitų kamienų daiktavardžių, pvz.: debesuotas Grš. ‖ debeciuotas dangus, dederviniuotas veidas, ožiuotas „kaprizingas“ vaikas, skrybėliuota „su skrybėle“ mergina, plunksnuotas „plunksnų prisivėlęs“ maišas, skauduliuotos „su skauduliais“ rankos, vyžuotas: Seniau vyžuoti (vyžóti) vaikščiodavo Vilkv. 12. -ytis, -ytė. Aprašomosiose tarmėse ši priesaga dažniausiai turi skirtingą nuo literatūrinės kalbos priegaidę – tvirtagalę, išskyrus miestelio vardą Vištytis. Priesaga -ytis, paprastai, vartojama labai mažiems bei jauniems gyviems padarams ar mažiems daiktams vadinti, pvz.: antytis (dažn. ančiukas), bliūdytis, brolytís, plaukytis, šunytis, žąsytis. Priesaga -ytis turi ir pabrėžiamos maloninės reikšmės. Ši reikšmė ypač ryški sudėtinėse mažybinėse priesagose. Pasitaiko su priesaga -ytis, mot. g. -ytė, vienas kitas ir būdvardis, pvz.: mažytis, mažutytis: Plaukųčėi toki mažutūčei Alvt. (Čia yra ir sudėtinė priesaga -utytis). Mažybinės ir maloninės reikšmės moteriškosios giminės daiktavardžiams sudaryti vartojama priesaga -ytė, pvz.: akytė, mamytė, mamulytė (čia priesaga -ulytė), mergýtė, žuvýtė. Kitokios reikšmės bei darybos yra mazgýtė „lazdelė, prie kurios rišami siūlai pradedant austi“, važýtė ret. „vežimas (veiksmas)“ VIkv. Priesaga -ytė kartais pasakoma ir tikriniuose, ypač moterų, varduose, pvz.: Marytė, Onytė. Pavardėse priesaga -ytė liaudies kalboje kapsų seniau nebuvo vartojama, o buvo vartojama daugiausia priesaga -ūtė. Zanavykų kai kuriose pavardėse šalia kitų priesagų pasitaikanti -ytė, pvz.: Kuraitýtė Grš., Rimosaiýtė ib., Žiūrai-tytė Žvr., vartojama dukterims oficialiai, rimtai, viešai pavadinti. 13. -aitis, -aitė. Vyriškosios giminės priesaga -aitis mažybiniams daiktavardžiams sudaryti nėra labai mėgiama – pasakoma, pavyzdžiui: aržuolaitis, grįžuolaitis: Aržuolaitis, grįžuolaitis, viršuj menuo teka (linas žydi) Ss., gaspadoraitis (psn.), kepalaitis, vežimaitis. Dažniau vartojama moteriškosios giminės mažybinė priesaga -aitė, pvz.: eglaitė, kiaulaitė, kumelaitė, mergaitė, niekotaitė Būbl., obelaitė, pušaitė. Kaip matyti iš pavyzdžių, šios rūšies dariniuose priesagos -aitis, -aitė yra kirčiuojamos tvirtagale priegaide ir tuo skiriasi nuo literatūrinės kalbos. Taip kirčiuoja dabar kapsai ir iš dalies zanavykai. Senasis kirčiavimas visur aprašomosiose tarmėse dar yra išlikęs vyrų pavardėse (žr. toliau) ir viename kitame vietovardyje, pvz., Keklaitis „Jiesios intakas“ Iš.: Keklyš „Rudės intakas“ Vv. Priklausomybinės ar kitokios reikšmės žodžių su priesaga -aitis, mot. g. -aitė, paminėtini: aukštaitis, giminaitis, jaunikaitis (mot. g. neturi), karaliūnaitis (pasakose), našlaitis, žemaitis. Priesaga -aitis vartojama, ypač zanavykų, ir vyrų pavardėse, pvz.: Jókūbáitis, Kalváitis ‖ Kálvaitis, Kuráitis, Vaičiuláitis. Reikia pastebėti, kad kai kurios su priesaga -aitis pavardės tarmėje linkstama trumpinti, pvz.: Brazáitis — Brazýs, Mekšráitis — Mekšras, arba pakeisti kita priesaga, pvz.: Paršáitis — Paršiukas, Mergáitis — Mergėlis. Mergaičių bei netekėjusių moterų pavardėse priesaga -aitė liaudies kalboje nėra įprasta – šiam reikalui pasakoma, paprastai, su priesaga -ūtė. Dabar pasitaikanti šalia kitų priesagų ir -aitė, pvz.: Bartkaitė (: Bartkus) Grš., Jablonckaitė VIkv., Juškaitė Nm., Kazlauckaitė Grš., vartojama rimtai, viešai vadinant. Plg. XIV 12. 176 Su priesaga -aitė atskirai paminėtini žodžiai savaitė nj. ir tarnaitė psn., neturintieji mažybinės bei maloninės reikšmės. 14. -ietis, mot. g. -ietė, nors ir nėra labai įprasta, bet su ja pasakoma, pvz.: giminietis, kaimietis. Kilmei, gyvenamajai vietai pažymėti, šalia kitų tos reikšmės priesagų, kapsai ir zanavykai pavartoja ir -ietis, -ietė, pvz.: kaunietis, šakietis, vilkaviškietis, vilnietis „Kauno, Šakių, Vilkaviškio, Vilniaus miesto ar apylinkės gyventojas“. Su priesaga -ietis, -ietė paminėtini ir žodžiai avietė, vokietis || dažn. vokietys: Vadinam: „vokietys“ i „prūsas“ Gs. 15. -utas. Su priesaga -utas yra keletas konkrečios reikšmės daiktavardžių, pvz.: ąšutas „arklio uodegos ar karčių plaukas“, degutas „iš beržų žievių deginant gautas tepalas“. Smirda kab degūtas Br., kalakūtas, riešūtas: Kietas kap riešutas VIkv. Su priesaginiu ilgoju -ū- yra kaimo vardas Opšrūtai ~ Obsrūtai Plv. 16. -utis, -utė. Su priesaga -utis sudaroma kai kurie, dažniausiai bendrosios giminės, nomina agentis, pvz.: barškutis „barškalius, barškalas“: Nustok, jau nustok tu, barškuti! Plv., ieškutis „ieškotojas“: Ar jau pamatei tu, ieškuti? Gs., pliuškutis „pliuškis, nerimtas žmogus ar vaikas“, purškutis „kuris greit supyksta ir purkštauja“, taškutis „plepys, taškalius“, traukutis „susitraukėlis“. Su priesaga -utis yra ir kitokios konkrečios reikšmės žodžių, pvz.: barškūtis „barškalas, barškyne“: Vaikam tai bile tik koks barškutis Žal., likūtis „liekana“, pinūtis „šakų (pinučių) tvoros lazda“ || pinučė „šakų tvora“, spurgūtis: Pravertė blakstienas, o vė spurgūčei, pūlių yra Būbl., sukūtis „įrankis pančiams sukti“, žibūtis „žibantis daiktelis bei žaislas“, traukūtis bot. „traukas, gyslalapis“. Čia paminėtini ir: kriūkūtis „sukrešėjęs kietas daiktas“, slogūtis „per miegą slęgiantis slogulys“, vasarūčėi „vasariniai kviečiai“. Priesaga -utis, mot. g. -utė, plačiai yra vartojama mažybine ir malonine reikšme (daiktavardžiuose ir būdvardžiuose), pvz.: alūtis, kampūtis, lytūtis || lietūtis Ss., vaikūtis, zuikūtis; avūtė, dukrūtė Grl., galvūtė, girūtė, karvūtė, lapūtė, rankūtė, šakūtė; didūtis, -ė: Auk didūtis, būk greitūtis (sakoma vaikučiui) Gs., gerūtis, -ė, greitūtis, -ė: Adbėga greitūtė (apie pelę) Alvt., jaunūtis, -ė, mažūtis, -ė, silpnūtis, -ė, žemūtis, -ė. Plg. dar: Svočiūtė, pumpurūtė, graži tavo kepurūtė (d.). Alvt. Buvo diedūtis ir bobūtė (ps.) Alvt. Ainam polkūtę sušokt KzR. Nor laukūčių (laukan) ait mergelė VIkv. Priesaga -utis, -utė yra vartojama ir berniukų ar nevedusių vyrų ir mergaičių ar merginų pavardėse, paprastai, tada, kai tėvo pavardė yra -a, -o, -u kamienų su kamiengali o priebalsiu k, g, pvz.: Marcinkūtis Kbr., Mickūtis Dkš., Paplauc-kūtis Kps., Ramanauckūtis VIkv., Tarnauckūtis Grš. (: Marciñkus, Mičkus, Paplàuckas, Ramanáuckas, Tarnáuckas). Taip yra vadinami vaikai ir familiariai suaugusieji nevedę vyrai. -utė vartojama daugiau tik kpllr (Pašlavantis, Garliava, Išlaužas) šnektoje: Juockutė, Mickutė, Mikalauckutė, Peckutė, Repeckutė, Striupkutė¹⁴. Pavartojama ir zanavykų, pvz.: Bartkūtė Būbl., Grš., Jablonckūtė Plb., Kazlauckūtė Grš. 14 Naujosios Ūtos kapinėse 1957 m. antkapyje užrašyta Mickevičiūtė. 12. Leksikos tyrinėjimai 177 Čia priesaga -utė (ir -ukė) vartojama daugiausia mažoms dukterims vadinti, bet pasakoma ir suaugusioms merginoms. Su priesaga -utė atskirai paminėtina: bėdutė || bėda „vežimas su dviem ratais“: Važiuosim su bėdute Br., imkutė „ėmimas siuvant“. Imkutės reikėjo įsiūti, būtų gražiau stovėję Grš., žibutė „žibuoklė“. 17. -ūtė. Priesaga -ūtė su prieš ją esančiu minkštu priebalsiu aprašomosioms tarmėms yra būdinga mergaičių bei netekėjusių moterų pavardėse, sudarytose iš visų kamienų vyrų pavardžių, pvz.: Blažiūtė, Eidikiūtė, Glyčiūtė, Jakubauckiūtė, Luišiūtė, Šilingiūtė, Šniečkiūtė, Viltrakiūtė, Žiev(i)ūtė, Žukauckiūtė: Blažys, Eidikys, Glytas, Jakubáuckas, Lūšis, Šilingas, Šniečkus, Viltrakis, Žievys, Žukáuckas. Kai kur, pvz., apie Daukšius ir kt., ji yra vienintelė mergaičių bei merginų pavardžių priesaga. Mergaičių bei netekėjusių moterų pavardėse priesagos -aitė, -ytė aprašomosioms tarmėms nėra įprastos bei liaudiškos, daugiau ar mažiau žinomos iš dokumentų ar raštų, vartojamos viešai, oficialiai vadinti. Bendrinių žodžių su priesaga -ūtė, -aičiūtė (sudėtinė priesaga) tegirdėta iš pasakų: karalaičiūtė „karalaičio duktė“: Sykį apsirgo karalaičiūtė Kps., karalaitė „karalaitė“: Ta karalaitė jam i sako Kbr. 18. -astis, -astas. Su priesaga -astis (vns. kilm. -ties || -čio) paminėtini: gyvastis „gyvybė“: Nesigaili nė savo gyvasties, nė sveikatos Vlkv., nerimastis „neramumas, nėrimas“: Kai viena lieku, nerimastis ima Gs., pykastis „pyktis, piktumas“. Su priesaga -astas minėtinas gyvastas „sveikata“: Toks čia jau jo gyvastas Gs. 19. -estis, -estys. Priesaga -estis (vns. kilm. -ties || -čio) vartojama nedaugelyje žodžių (daiktavardžių), pvz.: gailestis, lūkestis „laukimas, viltis, ilgesys“, mokest(i)s, rūpestis. Vietomis seni žmonės tuos pačius žodžius pasako ir su priesaga -estys, pvz.: Mokesčēi bó dideli AžB. Bereikalingas tik rūpestỹs Pašl. Kartais aprašomosiose tarmėse pasitaikančios formos mōkesis, rūpesnis yra naujos. 20. -ysta, -ystė. Šalia priesagos -ystė kiek rečiau aprašomosiose tarmėse, paprastai, ta pačia reikšme senesnių žmonių vartojama ir priesaga -ysta15. Žodžiai (daiktavardžiai) su šia priesaga sudaromi iš daiktavardžių ir būdvardžių. Iš daiktavardžių sudarytų su priesaga -ysta žodžių paminėtini: gaspadorystà (sl.): Plati gaspadory stā „didelis kolūkis“ Vlkv., martystà „martavimas“, mergystà „mérgavimas“, našlystà „našlavimas“, šelmystà (sv.) „blogas, šelmiškas darbas“, tarnystà „tarnyba“, žmogystà „žmogaus pavidalas“: Miega žmogystà „vilkas, pasivertęs — persirengęs žmogum“ (ps.) VšR. Acirado žmogystà „menkas žmogelis“ Vlkv. Sudarytų daiktavardžių su priesaga -ysta iš būdvardžių, pavyzdžiui, yra: dur-nystà (sl.), jaunystà, kvailystà, mažystà „mažumas, mažumė“, senystà „senatvė“: Ka nor an senystos ramei pagyvėčia Gs. 15 Apie Griškabūdį ir kt., kiek pastebėta, abi priesagos vartojamos bemaž lygiagrečiai, tik išsiskiria atskiri žodžiai, pvz., girdėta tik žmogystà ‘žmogelis, vargšas’. Apie Pašlavantį sakoma jaunystė, draugystė, bet senystà. 178 Plačiau už priesagą -ysta vartojama tarmėje priesaga -ystė. Šios priesagos daiktavardžiai, paprastai, yra abstrakčios reikšmės. Jie žymi daugiausia abstrakčią pagrindinio žodžio ypatybę. Sudaromi iš daiktavardžių ir būdvardžių. Daiktavardžiai su priesaga -ystė sudaromi daugiausia iš daiktavardžių, pvz.: draugystė „draugavimas“, galvažudystė „užmušimas, nužudymas“: Per karą galvažudysčių ir visokių prasikaltimų pasitaikydavo Gs., godulẏstė „godumas“, kaiminẏstė, kiaulystė „kiauliškas darbas“, melagystė „melas, melavimas“, moterystė: Prėmė moterystės stoną „ištekėjo“ Vlkv., tinginystė „tinginiavimas“, vaikystė „vaiko amžius“. Pasitaiko daiktavardžių su priesaga -ystė padarytų ir iš būdvardžių, pvz.: jaunystė „jaunatvė“, puikystė „puikybė, puikumas“. Iš būdvardžių, turinčių priesagą -ingas, padarytų su priesaga -ystė daiktavardžių teпavartojamas kartais tik milaširdingystė || mielaširdingystė „mielaširdingumas, gailestingumas“: Neturi jokios milaširdingystės Plv. 21. Įvairios su priebalsiu -t- priesagos. Dar yra keliolika įvairių su priebalsiu t priesagų, pasitaikančių viename kitame žodyje, pvz.: a) -atė: gyvatė: Tikra gyvatė ta mergiščia Kt. b) -etė: aketė kp. || eketė zan., raukėtė „susiraukėlis, pikčiurna“: Neik arty prie tos raukėtės „piktos kumelės“ Alk. c) -ėtis: erškėtis || arškėtis kpII. d) -etys: reketys „tam tikras įtaisas rugiams kultì“ Gs. e) -yta: klipytà „iškl ypelis, šlubis“: Eina kap koks klipytą Žal. f) -itas: vietovardis Alvitas || Elvitas: Iš Elvito parsirito, iš Virbalio parsirado Gs. g) -uotė: važiuotė: Graži važiuotė „vežimas ir pakinklai“ Vlkv. h) -enta: serbentà: Serbėntos vienos raudonos, kitos juodos Alvt. i) -intà: Širvintà „kairysis Šešupės įtakas“ Nm. y) -ykštis, -ė || -ykščias, -a: pernykštis, -ė ret. pernykščias, vakarykštis, -ė || vakarykščias16, -a, vaivorykštė „laumės juosta“. j) -iščias || -ištis, -ištys; -iščia: vaikiščias || vaikištīs || vaikištis Grš., Vlkv. „vaikigalis“, mergiščia Grš., Gs. „paauglė mergaitė“. k) -uistas: ligūistas, -a „šiek tiek ligotas“, miegūistas, -a „susnūdęs, apsiblausęs“. l) -ūkštis: bjaurybiūkštis Dkš., vaikiūkštis ret. VIkv., varliūkštis Dkš., velniūkštis Gs. XV. Priesagos su priebalsiu -v- 1. -(s)vas, -(s)va. Su priesaga -vas yra šiek tiek daiktavardžių, pvz.: naṙvas, pil̇vas, plovai „plova“ Ūt., pūrvas kpI (dažn. purvynas), stovai „staklių šonai“: Stuk-stuk stovai – devintovai, viršuj gaidžei gieda (vargonai) Gs. Kiek daugiau su priesaga -vas, mot. g. -va, yra būdvardžių, pvz.: blaivas || blaivūs, gyvas, kreivas, lengvas, palvas, šleivas „kleivas, klišas“: Gražus, tik šleivas, kreivas į kuprotas (iron.) Plv. Priesaga -va vartojama moteriškosios giminės daiktavardžiams sudaryti, pvz.: dirvà, džiovà „1. džiūvimas“: Nė džiovos, nė pagados nėr Būbl. „2. tbc liga“, galvà 16 Apie Griškabūdį ir kai kur kitur labiau įprasta yra pernykštis, bet vakarykščias. 12* 179 krūvą, pievą, plovą „liūnas, klampynė“: Plovôm tie (užakę) ažerėlei vadinami Ūt., sparvą. Čia paminėtinas ir grėva scom. „nerangus drambliotas žmogus“: Kur šic grėva pasipainios, tai jau gero nebus Gs. Tokios grėvos tai jau kab gyvas nemačiau Kt. Būdvardžiams sudaryti dar yra vartojama ir priesaga -svas, mot. g. -sva, kuri čia reiškia tam tikrą laipsnį, atitinkantį priešdėlio apy- reikšmę, pvz.: gelsvas, -à „apygelsvis“: Užďė vainikėlį an gelsvų kaselių (d.) AžB., juosvas „apyjuodis“, mėlsvas „apymėlynis“, raūsvas „truputį raudonas, apyraudonis“, rėšvas „apyretis“: Šįmet rėsvi rugucėi Plv., rūšvas „truputį rudas ar raudonas“, žàlsvas „apyžalis“. 2. -(s)vė. Su priesaga -vė paminėtini daiktavardžiai: gérvė, plėvė: Kai virini pieną, paskui usideda plėvė VIkv., smárvė, virvė. Su priesaga -svė tera žodis làisvė: Vieni sako „làisvė“, kiti — „liuosybė“ Gs., Raušvė „kairysis Šešupės intakas“ Gž., Plv. 3. -vis. Priesaga -vis nėra dažna. Pasitaiko ji kai kuriuose senesniuose ar naujesniuose daiktavardžiuose, pvz.: kálvis, kirvis, be to, ateivis, -ė || dažn. ateivỹs, -ė: Pilna čia visokių ateivių Žal., kareivis. 4. -avas, -ava. Su priesaga -avas, mot. g. -ava, yra tik vienas kitas būdvardis, pvz.: linàvas, -à „lino žiedo spalvos, melsvai žydras“, atsiradęs, gal būt, pagal svetimos kilmės žodžius ružavas, -à, vyšniavas¹⁷, -à „vyšnios spalvos“, be to, Liubàvas mstl. Klvr. Daugiau yra su priesaga -ava darinių — moteriškosios giminės daiktavardžių, pvz.: baūdžiava, gãniava „ganyba; ganykla“: Avis atiduodam kitur an gãniavos Gs. Prasta čia toj pievoj gãniava Žal., kiauliava „kiauliškas darbas“, pàniava, pỹliava „duoklė“, velniava „velny nė, velniškas reikalas“. Be to, čia paminėtini ir vietovardžiai Sasnàva, Garliavà. Dar čia paminėtini su priesaginiu /-/ prieš -ava (su priesaga -liava) pora žodžių: riñkliava, mėzliava „davimas pinigų, kai yra kam renkama, pavyzdžiui, seniau per vestuves“. 5. -ovas, -ovė. Su priesaga -ovas, mot. g. -ovė, yra keletas asmenis reiškiančių daiktavardžių, pvz.: gėròvas „kuris daug geria; girtuoklis“: Gerk it gerkit, gėrovėlei (d.) Alk., palydòvas „palydas, lydėtojas“, sugulòvas „nelegalus vyras“, vadòvas, valdòvas, žinòvas. Priesaga -ovė, be aukščiau minėtuose pasitaikančiuose žodžiuose, dar yra įvairios reikšmės kai kuriuose kituose daiktavardžiuose, pvz.: daržòvė, rankòvė, senòvė, stipròvė „tvirtovė“: Senovėj didelė bō čia stipròvė Ūt. 6. -tuvas, -tuva. Su priesaga -tuvas yra keleta daiktavardžių įnagiu bei įrankiu žymėti, pvz.: grieptùvas „javams griebti įrankis, griebtukas“: Mãre, kudė nepasėmei grieptuvo, būtų geriau griept? VIkv., karštùvai „mašina vilnoms karšti“, mintuvai „prietaisas linams minti“, purkštùvas nj., skíltuvas „įnagis ar titnagas ugniai įskelti“: Seniau vyrai skíltuvus nešiojosi Bgt., šáutuvas. Pasitaiko su priesaga -tuvas vienas kitas bendrosios giminės nomina agentis, pvz.: grauštùvas „graužėjas, graužikas“: Eik eik tu, grauštùve! Plv., nepàeitùvas „kas labai nerangus — nepaeina“, šiktùvas „kuris vis priteršia“. Su moteriškosios giminės priesaga -tuva tera žinomas tik vienintelis sietuvà „plati ir gili upės vieta; sūkurys“: Pakliuvo sietuvõn i nusken do Nm. 17 Plg. P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 379. 180 7. -tuvis, -tuvė. Priesaga -tuvis pasitaiko daiktavardžiuose, reiškiančiuose įrankių ar indų pavadinimus, pvz.: grūstūvis „grūdiklis“: Piestos nèr, tik grūstūvis Alk., koštūvis „su kuo kas, pavyzdžiui, pienas košiama“, muštūvis || muštūvas Klvr. „įtaisas (indas) sviestui mušti“. Daug plačiau vartojama moteriškosios giminės priesaga -tuvė. Su šia priesaga yra žodžių, reiškiančių įnagius ar apyvokos daiktus, pvz.: bruk­tuvė, milstuvė || melstuvė, sėtuvė „pintinė grūdams (javams) sėti“. Vienas kitas žodis pasitaiko ir kitokių reikšmių, pvz.: rietuvė „ko nors, pavyzdžiui, malkų, prikrauta aukšta eilė“ Alk. Priesaga -tuvės (daugiskaita) plačiai vartojama iškilmėms, šventėms ar šiaip apeigoms vadinti, pvz.: įkurtuvės, išleistuvės, keltuvės: Anryt būna keltuvės (per vestuves) Ig. Jaunasis duoda saldainių, snapso, tai skaitosi tų keltuvių Ig. Po keltuvių greit skirstosi namo Ig., lauktuvės „laukimas ar už tai gautos dovanos“, pabaiktuvės, skerstuvės, sukaktuvės. 8. Įvairios su priebalsiu -v- priesagos. Be išvardintų dar pasitaiko kai kurių kitų su priebalsiu -v- priesagų, pvz.: a) -atvė: amžinatvė „amžinybė“: Dabar mažai kas tiki į amžinatvę Vlkv., senatvė. b) -yvas, -a: senyvas, -a Būbl., Vlkv., nevalyvas, -a „nešvarus, netvarkingas“ Būbl., Žal., ankstyvas, -a || ankstybas, -a Pašl., velyvas, -a || velybas, -a Pašl. Plg. 12. c) -uva¹⁸: sesuvà kp II, šuvà, Valčiuvà „kairysis Sasnos intakas“ Ss., Igl. d) -uvis: liežuvis, lietuvis, -ė nj., ret. – dažn. lietuvỹs, -ė. e) -lyvas, -a: tai slaviška priesaga, pvz.: gėdlyvas, -a ret. || dažn. sarmatlyvas, -a, supratlyvas, -a „supratingas“. XVI. Priesagos su priebalsiu -z-, -ž- Su priebalsiu -z- pasitaiko viena kita apyretė priesaga su daugiau ar mažiau niekinama reikšme, pvz.: 1. -erza: keverža „kas žemas, nevikrus“ (mįslės žodis): Kiūrza keverža visą lauką apkeveržavo Vlk., plepėrza „plepys“ Gs. 2. -ėzas: vaikėzas „vaikezas, vaikpalaikis“: Prisirenka tokių vaikėzų = tuoj į pešasi Plv. 3. -ozas: vaikiožas „vaikezas“, valkiožas Gs., Vlk. || valkiožas Grš. „kas visur eina, valkiojasi, valkata“. 4. -ūzas: pilvūzas, -ė „kas su dideliu pilvu, pilvazas“. Su priebalsiu -ž- neigiamos ar niekinamos reikšmės tėra priesaga -uža || -užas vieninteliame žodyje raiguža || raigužas „nerimta, nerami, smarki mergina“: Ko ta raiguža tę po medžius karstosi? Alk. Su priebalsiu -ž- yra priesaga -užis, mot. g. -užė, vartojama kartais mažybiniams ir maloniniams daiktavardžiams sudaryti, pvz.: broliūžis, tėtiūžis || tėtušis, mergūžė ret. || dažn. mergužėlė. Daugiausia su priesaga -užis pasitaiko žodžių tautosakoje, pvz.: Aš dangūžy žibėsu Kbr. Te tau šūibužę, vyniok kojučės, duos dievulis gerus metus – pirksiu kurpūžės (d.) Alvt. 18 Dėl šios priesagos susidarymo žr. P. Skardžius, Lietuvių kalbos žodžių daryba, p. 381. 181 Kitos (ne mažybinės) reikšmės žodžių su priesaga -užis tėra drabužis „drapana“. Dar čia paminėtini žodžiai bažnytūžė „protestantų bažnyčia“, kunigūžis „protestantų kunigas“, kurie irgi yra ne mažybinės, bet bene maž tam tikros menkinamosios reikšmės19. C. APIBENDRINAMOJI PRIESAGINĖS VARDAŽODŽIŲ DARYBOS APŽVALGA Išnagrinėję kapsų-zanavykų tarmių vardažodžio darybą su priesagomis pagal jų priebal sį, dar nors trumpai apžvelgsime kai kurias atskirų kalbos dalių priesagas bei su jomis vardažodžio darybą, kartu duodami ir trumpą funkcinę kai kurių priesagų klasifikaciją. Ši apžvalga, galima sakyti, yra ankstesniojo skyriaus tam tikras apibendrinimas. Čia paliečiamos tik kai kurios aprašomosiose tarmėse plačiau žinomos priesagos. Daugelis jų niekuo nesiskiria ir nuo literatūrinėje kalboje vartojamų priesagų. Pačioje pabaigoje suminėsime keletą aprašomosiose tarmėse ar atskirose jų šnektose vartojamų, bet literatūrinei kalbai nebūdingų priesagų, tuo pačiu duodami ir kai kurių išvadų. I. Kai kurios daiktavardžių priesagos 1. Priesagos daiktavardžių, padarytų iš daiktavardžių a) -ukas, -ukė, -elis, -elė, -ėlis, -ėlė, -ytis, -ytė, -utis, -utė, -ūtė, -aitis, aitė, -užis, -užė Su šiomis priesagomis yra padaromi iš daiktavardžių kiti daiktavardžiai, vadinamieji mažybiniais ir maloniniais, pvz.: namukas, paršiukas, mokytojukė Grl., viščiukė VIkv. || vištukė Grl., vaikelis, dobilėlis, aguonėlė, šunytis, duonytė mergytė, vaikutis, laputė, vežimaitis, pušaitė, broliužis, kurpūžė. Čia priskirtinos ir sudėtinės priesagos, pvz.: -eliukas, -eliukė, -užėlis, -užėlė: aukseliukas Grl., grybeliukas Grl., brolužėlis, mergužėlė. Be to, priesagos -ukė, -ūtė (po minkštojo priebalsio) ir, gal būt, šiuo atveju naujai atsiradusios -aitė, -ytė yra vartojamos mergaičių pavardėse, pvz.: Šliumpūkė Grl., Trumpūkė Šil., Biliūtė, Luišiūtė, Senkiūtė, Bartkaitė ret., nauj., Žiūr aitytė (: Šliumpa, Trumpa, Bilius, Luišis, Senkus, Bartkus, Žiūr aitis). b) -iškis, -iškė, -ietis, -ietė, -inis, -inė, -okas, -okė Daiktavardžiai su šiomis priesagomis yra padaromi iš vietovardžių ir reiškia dažniausiai asmenis, iš kur nors kilusius ar kur nors gyvenančius, pvz.: alytiškis, -ė, kauniškis, -ė, vilniškis, -ė; kaunietis, -ė, vilkaviškietis, -ė; vilnietis, -ė; alksnėninis, -ė, didvyžinis, -ė, pilviškinis, -ė; kauniokas, -ė, prieniokas, -ė. Kartais yra pavartojamos be kokio aiškaus reikšmės skirtumo kurios nors dvi, trys ar net keturios čia minimos priesagos. Pavyzdžiui, apie Pašlavantį (Prienų raj.) sakoma: kauniškis ir kauniokas, prieniškis ir prieniokas, šilavotiškis ir šilavotinis. Apie Vygrelius (Kalvarijos raj.) atskiruose žodžiuose ta pačia reikšme girdėtos keturios priesagos, pvz.: gražiškiečei, kalvarijiniei || kalvarijiečei, virbališk ei, višt yčio- 19 Abudu paskutinieji žodžiai buvo vartojami seniau, kalbant apie protestantų religiją. 182 kai. Tačiau reikia pažymėti, kad iš vietovardžių su priesaga -išk- (Pilviškiai, Plutiškės, Vilkaviškis) negali būti padaryti daiktavardžiai su priesaga -iškis, -ė. Su šiomis aukščiau minėtomis priesagomis pasitaiko vienas kitas daiktavardis ir kitų reikšmių, pvz.: vyriškis, moteriškė, tėviškė, avietė, berniokas. c) -ūkštis, -ūkštė, -ėzas, -ozas, -ūzas Su šiomis priesagomis padaromas iš daiktavardžių vienas kitas daiktavardis, kuriuo pažymimas tam tikrų daiktų ar asmenų paniekinimas bei pažeminimas, pvz.: vaikiūkštis, varliūkštė, velniūkštis, vaikėzas, vaikiozas, valkiozas „valkata“, pilvūzas „kas su dideliu pilvu“. d) -inė, -ydė, -udė; -ynas, -ynė Su priesagomis -inė, -ydė, -udė daiktavardžiai, padaryti iš kitų daiktavardžių, žymi dažniausiai vietą, kur yra kas laikoma, dedama ar pan., pvz.: drūskinė, mėsinė, arklidė, aludė || alinè, peludė. Su priesagomis -ynas, -ynė daiktavardžiai, padaryti iš daiktavardžių, dažniausiai reiškia pavadinimą vietos, kur yra gausu vienos rūšies daiktų. Pvz.: aržuolynas, pušynas, skiedrynas, dilgėlynė, kelmynė, molynė. e) -ienė, -uvienė Daiktavardžių priesaga -ienė, paprastai, turi dvi reikšmes. Su tvirtapr lade priegaide arba nekirčiuota priesaga -ienė žymi žmonas arba gyvulių pateles, o su tvirtagale — valgių bei patiekalų vardus, pvz.: brolienė, dėdienė, Jonienė, Paulauskienė, vilkienė (ps.); bulvienė, kiaušinienė, lapienė, obuolienė, žirnienė. Daiktavardžiai, padaromi su priesaga -ienė iš u kamieno dvisk dementų daiktavardžių, gauna formą -uvienė, kuri, paprastai, pažymi, kieno kas žmona yra, pvz.: kašliuvienė, puodžiuvienė, Būtkienė, Seikuvienė. Žinoma, pasitaiko (darybos ir reikšmės) išimčių, pvz.: darkąčiuvienė: Iš jos menka kriaučka — tikra darkąčiuvienė Gs. 2. Priesagos daiktavardžių, padarytų iš būdvardžių a) -ybė, -enybė, -umas, -uma, -ysta, -ystė, -atvė Su kai kuriomis šių priesagų (-ybė, -ystė) daiktavardžiai (galybė, draugystė) gali būti padaromi ir iš daiktavardžių, bet daugiausia yra sudaromi iš būdvardžių. Daiktavardžiai su šiomis priesagomis reiškia abstrakčius daiktus, pvz.: saldybė, tamsybė, retenybė, saldumas, tamsumas || tamsuma, senystė, jaunystė || jaunystą, senatvė. b) -imas, -uomenė Pasitaikantieji daiktavardžiai, padaryti iš būdvardžių su priesagomis -imas, -uomenė, reiškia asmenų būrį bei grupę, tam tikrą kolektyvą ar pan., pvz.: jaunimas, jaunúomenė. 3. Priesagos daiktavardžių, padarytų iš veiksmažodžių Nemaža aprašomojoje tarmėje yra priesagų, su kuriomis yra padaromi daiktavardžiai iš veiksmažodžių. Daiktavardžių, padarytų iš veiksmažodžių, reikšmė dažniausiai yra susijusi su veiksmažodžio, iš kurio jis padarytas, veiksmu. 183 a) -ėčios, -iklis, -yklė, yklės, -ynė, -tukas, -tuvas, -tuvis, -tuvė Su šiomis priesagomis iš veiksmažodžių sudaryti daiktavardžiai dažniausiai reiškia padargus bei įrankius, pvz.: akėčios, kūpėčios, taikiklis, laidyklė, šaudykklė, svarstykles, birbynė, švilpynė, plaktukas, skaptukas, dūrtuvas, mintuvai, koštuvis, muštūvis, bruktuvė, kultuvė || kūltuvė. b) -ėjas, -ėja, -ikas, -ikė, -klys, -slys, -snys, -snė, -tojas, -toja, -vis, -vė Su šiomis priesagomis daiktavardžiai padaromi dažniausiai vieni iš būtojo kartinio, kiti iš bendraties kamieno ir reiškia nomina agentis, pvz.: audėja, gynėjas (rečiau gynėjas), ėdikas, kūlikas (rečiau kulikas), kirtikas (kartais kirtėjas), ryklys, turklys, kviestys, reksnys, verksnys, verksnė, pilstytojas, pilstytoja, skaitytojas, praeivis. c) -alas, -inys, -esys, -ėšiai (-ėsis) Su šiomis priesagomis padaryti iš veiksmažodžių daiktavardžiai dažniausiai reiškia veiksmo rezultatą, pvz.: jovalas „1. kas sujaukta, suvelta, 2. kiaulių buza“, viralas, grindinys, siuvinys, elgesys, liūdesys, griuvėsiai || griuvėsis, pelėsė || pelėsis. d) -imas, -ymas Daiktavardžiai, padaryti iš veiksmažodžių su priesagomis -imas, -ymas, dažniausiai reiškia veiksmo pavadinimą ar patį veiksmą, turi taip pat neretai konkrečią ar kitokią reikšmę. Su priesaga -ymas padaromi iš bendraties su formantu -y-ti (skaityti, taisyti), o su -imas — iš visų kitų būtojo kartinio laiko veiksmažodžių, pvz.: ėdymas, šakymas, maišymas „1. veiksmas, 2. užmaišyta duonai tešla“, pūdymas „1. veiksmas, 2. dykas, pūdomas laukas“; bėgimas, metimas, ūžimas, arimas „1. veiksmas, 2. orė“, vežimas „1. veiksmas, 2. ratai“. II. Kai kurios būdvardžių priesagos 1. Priesagos būdvardžių, padarytų iš būdvardžių a) -okas, -oka, -ukas, -ukė, -ytis, -ytė, -utis, -utė Šios būdvardžių priesagos yra mažybinės ir maloninės; su jomis būdvardžiai yra padaromi iš būdvardžių, pvz.: šaltokas „apyšaltis“, trumpokas „apytrumpis“, juodūkas, -ė, mažiukas, -ė, mažytis, -ė, mažutis, -ė. b) -inis, -inė, -iškas, -iška, -ingas, -inga Su šiomis priesagomis būdvardžiai padaromi dažniausiai iš daiktavardžių. Pasitaiko su kai kuriomis šių priesagų būdvardžių, padarytų ir iš būdvardžių, pvz., saldinis, -ė. Priesaga -inis, -inė turi kelias reikšmes ar bent skirtingus reikšmės niuansus. Dažniausiai ji nurodo, kas iš kurios medžiagos yra padarytas (auksinis, medinis). Plačiau žr. B IX 10. Priesaga -iškas, -a dažniausiai pažymi panašumą, tinkamumą, paskirtį ar priklausomybę, pvz.: bobiškas, -a, pasakiškas, -a, vyriškas, -a, žiemiškas, -a, vokiškas, -a. 184 Su priesaga -ingas, -a būdvardžiai daugiausia reiškia ko nors daug turėjimą, gausumo bei daugumo ypatybę, pvz.: gailestingas, -a, galingas, -a, laimingas, -a, miltingas, -a, naudingas, -a, pinigingas, -a. 2. Priesagos būdvardžių, padarytų iš daiktavardžių -ėtas, -ėta, -otas, -ota, -uotas, -uota, -uistas, -uista Šios priesagos vartojamos būdvardžiams iš daiktavardžių sudaryti. Pažymėtina, kad būdvardžiai su priesaga -uotas, -a padaromi dažniausiai iš a kamieno daiktavardžių, o su priesaga -otas, -a iš o kamieno daiktavardžių (plg. plaukūotas, barzdotas); būdvardžiai su priesaga -ėtas, -a sudaromi dažniausiai iš ė kamieno daiktavardžių (plg. skylėtas), tačiau visais šiais trimis atvejais aiškaus nuoseklumo aprašomosiose tarmėse nėra. Su šiomis priesagomis sudarytieji būdvardžiai reiškia išviršines, matomas ypatybes. Šių ypatybių pamatą sudaro atitinkamai tie daiktai ar dalykai bei sąvokos, kurių vardo šaknis bei kamienas paimtas būdvardžiui sudaryti. Pvz.: duobėtas, -a, raukšlėtas, -a, kuprótas, -a, miglótas, -a, sviestúotas, -a, miežúistas, -a, ligiúistas, -a. 3. Priesagos būdvardžių, padarytų iš veiksmažodžių -tas, -ta, -onas, -ona, -svas, -sva Su šiomis priesagomis būdvardžiai padaromi iš veiksmažodžių. Jie dažniausiai pažymi spalvos ar temperatūros ypatybes. Be to, priesaga -svas, -a pažymi nelyginamojo laipsnio reikšmės silpnesnį (žemesnį) laipsnį. Pvz.: báltas, -à, šáltas, -à, karštas, -à, šiltas, -à, geltónas, -a, raudónas, -a, juósvas, -à, gel̃svas, -à. III. Kai kurios būdingesnės daiktavardžio priesagų reikšmės Čia, neliesdami darybos, dar atskirai suminėsime kai kurias būdingesnes aprašomųjų tarmių daiktavardžio priesagų reikšmes. Pagal priesagų reikšmę aprašomųjų tarmių daiktavardžiai, pavyzdžiui, yra: 1. Padargų bei įrankių vardai -ukas: švilpukas „švilpinė“, žindukas -tukas: peštukas „įrankis kiaulės šeriams pešti“, plaktukas -lys: grėblys, kablys -alas: barškālas „barškutis“, skambalas -klas: arklas, pjūklas -ynė: birbynė, lazdynė, stovynė -tas: grąštas, kaltas 2. Vietų pavadinimai -udė: aludė „alinė“, peludė -ykla: gulykla, karšykla, maudykla -mė: gelmė, tankmė -uma: giluma, sekluma, žemuma -inė: alinė, bulvinė, daržinė -ynas: aržuolynas, karklynas, medynas 185 -ynė : durpynė, kupstynė, molynė -iena : avižiena, dobilienė, kvietiena 3. Veiksmo rezultato pavadinimai -alas : jovalas, verpalai, viralas -lys : padėlys, pašėlys -ena : gaišena, skurdėna, stipena -inys : grindinys, pirkinys, puvinys, radinys -snys : kasnys, sieksnys, žinks­nys -ėsis : (ppr. dgs.) degėsei, griuvėsei, puvėsei -tė : grįštė, gniūštė 4. Abstraktų vardai -ybė : galybė, kantrybė, lygybė -ulys : godulys, troškulys -umas : baltumas, kantrumas, šviesumas -ata : sarmata, sveikata -vsta, -vstė : jaunystà || jaunystė, kvailystà || kvailystė -ava : painiava, velniava 5. Asmenų užsiėmimo pavadinimai -inykas (-ininkas) : bitininkas, darbininkas, raštininkas -orius : dainorius, giedorius IV. Kai kurios išvados Nors aprašomosios tarmės yra 1k pamatas, tačiau jose pasitaiko priesagų vartojimo skirtingų nuo 1k atvejų. Šiokių tokių skirtingo vartojimo atvejų pasitaiko ir tarp aprašomųjų tarmių, patarmių bei šnektų. Keletą tų skirtingo vartojimo atvejų ar panašių dalykų čia ir suminėsime. 1. Vietoje priesagos -ininkas aprašomosiose tarmėse plačiau yra tariama -inykas. Kapsai vartoja dažniausiai tik -inykas, o zanavykai šalia -ininkas pavartoja ir -inykas (darbinýkas). Apie Naująją Ūtą pasako ir -inikas (pùlkininkas). 2. Vietoje 1k būdvardžių priesagos -yvas, -a zanavykai ir kapsai vartoja ir priesagą -ybas, -a (ankstýbas). 3. Kai kurių ja kamieno daiktavardžių 1k priesagą -snis aprašomosiose tarmėse atitinka priesaga -snys, pvz.: sieksnys, žinks­nys. 4. 1k priesaga -imas, -a būdvardžiuose artimas, tolimas dažniausiai tariama -ymas, -a: ártymas, tólymas. 5. Kapsų II rytinių šnektoje plačiai vartojama mažybinė daiktavardžių priesaga -ikė, pvz.: kačikė, pelikė, skarikė, višči̇kė. Ši priesaga minėtoje šnektoje vartojama ir mergaičių pavardėse, pvz.: Brundżikė, Varkalikė. 6. Zanavykai ir kapsai II rytiniai mergaičių pavardėse dažnai vartoja ir priesagą -ukė, pvz.: Bernotukė, Kuraitukė, Matulaitukė, Šlimpukė. 7. Kapsai visose mergaičių pavardėse dažniausiai vartoja tik priesagą -iūtė, pvz.: Byliūtė (: Bylà), Luišiūtė (: Lùisis), Senkiūtė (: Señkus), Žvirbliūtė (: Žvirblỹs). 186 8. Daugelis aprašomųjų tarmių priesagų yra čia iš seno pažįstamos, tik viena kita naujai paplitusi; plg., pvz.: -ykla (kirpykla, siuvykla), -ija (Aukštaitija, Kaunija, Zanavykija). 9. Apskritai, aprašomųjų tarmių priesagos yra lietuviškos, tik labai nedaug pasitaiko ir svetimos kilmės, tačiau dabar jau įtakoje ir tos pačios nėra tvirtai išsilaikiusios; plg., pvz., -inyčia : langinyčia || langinė. ИМЕННОЕ СУФФИКСАЛЬНОЕ СЛОВООБРАЗОВАНИЕ В ГОВОРАХ КАПСОВ И ЗАНАВИКОВ Ю. СЕНКУС Резюме В работе сделан обширный анализ именного суффиксального словообразования в говорах капсов и занавиков, которые легли в основу литовского литературного языка. Характеризуются суффиксальные образования с суффиксами -uva, -ybas(-a), -ybė, -enybė, -inyčia, -očius, -očiuvienė, -uočius, -uočiuvienė, -da, -das, -odas, -ėzdas, -ozdas, -ga, -gas, -gys (—ė), -ingas (-ė), -ju-, -ija, -ijas, -tojas(-a), -auja, -ojus, -ka, -kas, -kis(-ė), -(s)kus, -(s)kuvienė, -ikas, -ikė, -okas, (-a); okas(-ė), -ukas, -ukė, -uka, -tukas, -inykas || -ininkas, -iškas(-a), -iškė, -(s)las, -(s)lys (—ė), -lius, -lus(-i), -ala, -alas, -alis (-ė), -alius (ė), -aliuvienė, -elis(-elė), -intelis(-ė), -ėlys, -ėlis, (-ėlė), -utėlis(-ė), -umėlis, -ėlius, -ėliuvienė, -ėlė, -olius, -oliuvienė, ~olė, -ula, -ulas, -ulis (-ulė), -ulys, -aila, -uolius, ~uolė, -uolys, -(y)kla, -klas, -klė, -klis, -klys, -(s)mas, -(s)mė, -imas, -ymas, -uma, -umas, -(s)na, -(s)nas, -(s)nis, -(s)nys, -(s)nus, -nius, -ana, -anas(-a), -ena, -mena, -sena(-šena), -enė, -uomenė, -ėna, -ėnas; -inas, -inis(-ė), -utinis (-ė), -inys, -yna, -ynas, -umynas, -ynė, -onas, -ona, -onis (-onė), -onius(-ė), -ūnas, (-ūnė), -ūna, -ainas(-a), -ainis, -ainė, -iena, -ienas, -opas (-a), -ra, -(s)ras, -rus(-ri), -ara, -aras, -eris, -erys, -orius, -urė, -erė, -sas(-sa), -sus(-si), -ėsa, -ėsai, -ėsis, -ėsys, -esis, -šė, -išius, -(s)tas (-ta), -(s)tė, -(s)tis, -(s)tus, -ata, -atis, -eta, -etas, -ėtas (-ėta), -otas(-ota), -otė, -uotas(-a), -ytis, -ytė, -aitis (-aitė), -ietis (-ietė), -utas, -utis (-utė), -ūtė, -astis, -astas, -estis, -estys, -ysta, -yste, -(s)vas (-va), -(s)vė, -vis, -avas(-ava), -ovas, -ovė, -tuvas, -tuva, -tuvis, -tuvė, -erza, -ėzas, -ozas, -ūzas, -uža, -užis и др. В конце работы сделаны выводы о именном суффиксальном словообразовании в говорах капсов и занавиков.