Mituvos upyno tarmės veiksmažodis

2.0 D ŽIŲ FORMOS IR Jil) VARTOSENA LI ETUVU V OS . TSR MOKSLŲ A K A D E. M I*J A E. GRINAVECKIENĖ MITUVOS UPYNO TARMĖS VEIKSMAZODIS! Veiksmažodžių veikslai | Kaip ir Ik, nepriešdėliniai veiksmažodžiai dažniausiai yra eigos veikslo (čirf*?, grčėbi, imt, valgyt), priešdėliniai — įvykio veikslo (atidiiof, užvalgyt, sunėšt, isgrébf). Išimtys tokios pat, kaip lk. Momentiniai veiksmažodžiai, visada vartojami be priešdėlio, yra įvykio veikslo, pvz.: ciptelét, riktelėt, lyžtelėt, stabteléf. O veiksma- žodžiai, kurių priešdėliai suaugę su šaknimi į vieną leksinį reikšminį vienetą, tarmėje yra eigos veikslo (suprast: Ne viską suprūnitam; nusigėst: Būisei grčit nusigąstū; pažįt: Ji gerūi pažįstu). Veiksmažodžių su priešdėliais ir be jų veikslas geriausiai išryškėja sakinyje. Sakysime, sakinių: Visdi baigiū pirštine užrūūkt; Skubinū pa- milzt karve i vėsiu į tvartą; Uždugi besidabįdams, pasėsti besimokįdams; Baigiū išvirf pietūs; Skūbinu nulipt no stéga; Baigiū pavdlgyt i gūlsiuos veiksmažodžių formos turi aiškią eigos veikslo reikšmę, o sakinių: Vargė uždugau, be laika pa- sendu; Būddva, būigsi kūlt, prė girnų pristata; Jų motina jauna mire tie patys veiks- mažodžiai yra įvykio veikslo. Tranzityviniai ir intranzityviniai veiksmažodžiai Tarmėje, kaip ir 1k, yra tranzityvinių ir intranzityvinių veiksmažodžių. Tačiau pastebėta, kad tam tikra dalis intranzityvinių kartais gali būti tranzityviniai, pvz.: nuvažiavdu arklius; Normas čit sūiiku; Jau langus $l; Mą tįsčio piršta, dure šona: Bobas tursūo „kasa“ būlves; Prasipitka pinigus; Višta prilesė gūži; Jis išjėje drk- lius. ! Straipsnyje stengiamasi pateikti kaip galima pilnesnį ,,Mituvos upyno tarmės“ asmenuo- jamųjų ir neasmenuojamųjų veiksmažodžių formų kaitybos, iš dalies ir vartojimo vaizdą. Jis yra didesnio rankraštinio darbo ,,Mituvos upyno tarmė“, parašyto 1952—1955 m., II dalies skyrius, tik žymiai papildytas nauja tarmine medžiaga, autorės rinkta iki 1973 m. * Straipsnyje panaudoti tarminiai pavyzdžiai pateikiami Ik (=literatūrinės kalbos) rašme- nimis, Tarmėje tariamas j straipsnyje visais atvejais rašomas. Tarminis priebalsių suduslėjimas, iš tarties niekuo nesiskiriantis nuo Ik, nežymimas. Kartu čia stengiamasi kaip kalima tiksliau atspin- dėti tarmės fonetiką. Galinių priebalsių minkštumui žymėti papildomai įsivedamas akūto ženklas, rašomas garso ženklo dešinėje aukštai. Gretiminės darybiškai skirtingos formos pateikiamos po lygiagrečių, pvz., mičgam || mičgtam, fonetiškai skirtingos ar su skirtingomis galūnėmis — skliaustuose: bėg(a), nėštum(ei). Tuo atveju, kai skliaustuose pasitaiko e variantas be e, galinis priebalsis visada minkštas. Tvirtagalei priegaidei, tariamai dvigarsiuose per abu sandus, žymėti jos ženklas rašomas ant abiejų sandų atskirai. Dėl aprašomosios tarmės fonetikos žr. E. Gri- naveckienė, Mituvos upyno tarmės fonetika „Lietuvių kalbotyros klausimai“, I, Vilnius, 1957, p. 119-180. 19. 520 289 Sangrąžiniai veiksmažodžiai Sangrąžos dalelytė tarmėje trejopa: -si, -s, -se. Žodžio gale pasitaiko jos visos trys. Dalelytė -s čia yra įprastinė ir dažniausiai vartojama viduriniosios kartos ir jaunimo (sūkas, pūčes, riėčes). -si yra daug retesnė, naujesnė, paprastai atėjusi iš Ik ir pasitaiko greta -s tarmės jaunimo ir vietinės inteligentijos kalboje (sūkosi, sėkasi, sūkasi). Tačiau pastebėta, kad šiuo atveju ji gal kiek dažnesnė vienaskaitos 1 ir II asmens formose (prausiūosi, prausiesi). Senimo ir viduriniosios kartos atsto- vų tarpe plačiai yra paplitusi sangrąžos dalelytė -se (< *sčn, enklitinė galininko forma), pvz.: sūkase, rditose, pykstase, pėšase. Tačiau ji vartojama tik veiksmažo- džių vienaskaitos I, III asmenyje, o daugiskaitos ir dviskaitos formos turi -s. Tarp priešdėlio ir šaknies paprastai vartojama sveika sangrąžos dalelytė -si- (parsineše, nusišėre, pasikabina), išskyrus tuos atvejus, kai, susidūrus sangrąžos dalelytei ir šaknies i-, e-, ė- balsiams, dėl elizijos ar kontrakcijos vienas jų praleidžiamas ar sutraukiamas (apsčinam ~ apsieiname, atsčin ~ atsieina, pasilgau ~ pasiilgau, suséjéi ~ susiėjai, susémei ~ susiémei)®, Daugumas tarmės veiksmažodžių (išskyrus beveik visus savaiminius, jstangos, palengvos ir mažybinius kartotinius bei kai kuriuos kitus) gali turėti sangrąžines ir nesangrąžines formas, pvz.: nupirkdu® ir nusipirkau, mūšam ir mūšamės, pyks- tam ir pykstamės. Tačiau tarmėje yra sangrąžinių veiksmažodžių, neturinčių ati- tinkamų nesangrąžinių formų, pvz.: tyčiotis || tyciotise, gėrėtis || gérétise, jūoktis || jūoktise (plg. pajūokt), dziaugtis || džiūūgtise, šaipytis || Saipytise, šypsotis || Sypso- tise (plg. pašičpt), vaipytis || vaipytise (plg. viėpt), niduktis || niduktise, ėlgtis || élg- tise. Kai kurių veiksmažodžių sangrąžinės formos vartojamos tik su priešdė- liais (įsilyt : lyt, susigulėt: gulėt, įsilipt: lipt, įsivažiūot : važiūot, pasižindyt: žindyt, nusižėngt : žėnigt). Sangrąžinė dalelytė vienais atvejais veiksmažodžio leksinę reikšmę tik modifi- kuoja (sūktis || sūktise : sūkt, šnekėtis || Snekétise: šnekėt, statytis || statytise : sta- tyr), kitais ja iš esmės pakeičia (bégtis || bėgtise „,kergtis“ : bėgr, čitis || čitise ,,sek- tis“: čit). Veiksmažodžio leksinę reikšmę iš esmės pakeičia ir priešdėlio bei sangrą- žos dalelytės semantinis junginys (prisikūūkt „prisirinkti“ : kūūkt, pasigėst : gėst, apsimėst : mėst). Beasmeniai veiksmažodžiai Tarmėje yra veiksmažodžių, kurių tėra vartojamas tik visų laikų 3 asmuo (dažniausiai pasitaiko esamojo ir būtojo kartinio laiko paprastoji ir sudurtinė for- ma). Vieni tokių veiksmažodžių, eidami beasmenio sakinio funkcijas, paprastai nesiejami su jokiu veikėju, pvz.: Ij, sniég „sninga“, šąl, pūsta, diend, tėmst, aust, §viiit, šalno, šalvėn, nidukes || nidukese, nidukstos || nidukstose, šviesūojes || šviesūo- jese. Su priešdėliais, priešdėliniais pagalbiniais veiksmažodžiais ar neiginiais jie paprastai vartojami būtojo (taip pat ir būsimojo) laiko veiksmui reikšti, pvz.: sutėma, įsilije, įsisniga, prašvita, išūūša, apsiniduke; palidve pūstę, atléida ting, pdrstoje šūlę, nestos lije. Kai kurie iš šių veiksmažodžių retais atvejais gali būti * Daugiau pavyzdžių žr. E. Grinaveckienė, Op. cit., p. 162—163. * Plg. E. Grinaveckienė, Mituvos upyno tarmės įvardis, „Lietuvos TSR Mokslų akade- mijos darbai“, A Serija, 2(13), 1962, p. 198 ir 11 išnašą, 290 siejami su tos pat Saknies daiktavardžio vardininku, pvz.: dist (aušra), Iš (lytis). Šiuo atveju jie kiek artėja prie asmeninių. Kiti tokių veiksmažodžių paprastai eina su naudininku ir reikalauja tiesioginio galininko, o kartais kilmininko papildinio, pvz.: mą (jdm, tdu...) gėle daiti (gal- va), diege Sona (širdi, ūūsi), mūūdže dariti, niest galva (nagus, padus), skūūd galva (kėje, aki, širdi, rūūka...), tvinkčio piršta (nūga), trūkst pinigii (kantrybės, sveikū- tas), pagalst „pagailsta“ jo (tėvą). Treti jų eina su naudininku, bet tiesioginio papildinio nereikalauja, pvz.: mą (jdm, tau...) palengvėje, sėkas || sėkase, pasiréde, rūpe. Veiksmažodis reikčti paprastai yra beasmenis, tačiau būtajame kartiniame laike, skirtingai nuo Ik, retais atvejais gali turėti visus vienaskaitos ir daugiskaitos asmenis, pvz.; šalia Mą reikėje nevdlgyt' ir pan. pasakoma ir Aš reikėjau nevdl- gyt'; Tu reikėjai nčit', Reikėjom duūot'; Reikéjot nimt'. Veiksmažodžių kamienai Tarmėje yra išlikę tik balsiniai veiksmažodžių kamienai. Skirtingai nuo Ik, esamojo laiko jų čia yra tik trys: a, ia, o, pvz., &in(a), pūč(e), rūša, o i- kamienas yra perėjęs į ia kamieną, pvz., gdl ~ galia „gali“. Veiksmažodžiai, prieš kamiengalį turintys priebalsį d, esamajame laike dažniau turi formą be afrikatos, pvz., séd(e) ~ sédia „sėdi“, nors rečiau greta pasitaiko ir su afrikata (sėdž(e)). Tačiau reikia pa- sakyti, kad i kamieno perėjimas į ia kamieną dar nėra galutinai pasibaigęs. Nyks- tančiose ar rečiau vartojamose dviskaitos formose i kamiengalis dar plačiai tebe- vartojamas šalia naujojo ia kamiengalio ir tebėra už pastarąjį dažnesnis, pvz.: girdiva || gišdeva || girdževa; sėdiva || sėdeva || séd?eva. Priebalsinio kamieno besama tik nežymių liekanų. Veiksmažodžių miegoti, raudoti, skaudėti šalia esamojo laiko balsinio kamieno formų lygiagrečiai (bet rečiau ir senesniųjų tarmės atstovų kalboje) pavartojamos ir kontaminuotos for- mos, sudarytos iš priebalsinio kamieno-3 asmens formos ir balsinio kamieno asme- nų galūnių, pvz.: miegū || miegtū, miegi || miegti, miėg || miégt, miégam || miégtam, miégat || miégtat, miégava || miégtava, miégata || miégtata; rdudu ||rdustu, rdudi || rdusti, rdud || rdust, rdudam || rdustam, rdudat | rdustat, rdudava || rdustava, rdu- data || rdustata; skūūd || skūūst. Veiksmažodžiai peršėti ir niežėti taip pat turi dve- jopas visų laikų formas: balsines ir priebalsines kontaminuotas, o es. laike — vien kontaminuotas : pėfšč(e), niėžt. Kontaminuotos šių veiksmažodžių formos su ka- miengaliu -f- yra dažnesnės už balsines, pvz.: peršėt || perstét, niežėt || niežtėt, per- šėje || perstéje, niežėje || niežtėje, peršės, || perštės, niežės || niežtės, perséty || persté- ty, nieZéty || nieZtéty. Nors o kam. veiksmažodžių esamojo laiko 3 asmens forma visada išlaiko sveiką galūnės a (sūka ~ sūko), tačiau veiksmažodžio žindfr lygiagrečiai pasitaiko ir ati- tinkama forma be galūninio a, pvz., Zina || žin. Visi pirminiai tarmės veiksmažodžiai su kokybiniu šaknies balsių kaitos laips- niu au — au — ov esamojo laiko formose, skirtingai nuo 1k5, tarp šaknies ir galū- nės turi priebalsį j, pvz., krduju, pjaujam. 3 asm. formose, skirtingai nuo Ik, tas j yra nukritęs kartu su galūniniu balsiu®, pvz.: blidu ~ bliduja, džidu, gridu, krdu, * Plg. Lietuvių kalbos gramatika, II, Vilnius, 1971, p. 230. ¢ Žr. E. Grinaveckienė, Mituvos upyno tarmės fonetika, p. 151. 19% 291 lidu, mdu, pjdu, pldu, rdu, spjdu, Su. Labai retais atvejais (jaunimo ir vietinės inte- ligentijos kalboje) vietoj j pasitaiko ir m, pvz., pldun. Būtojo kartinio laiko kamienai kaip ir Ik — e ~ ė, a ~ 0, pvz., lduZe ~ Idaužė, kiba ~ kibo. Tarmėje vartojama sustabarėjusi, mūsų nuomone, sena būtojo kartinio laiko 3 asm. o kam. forma, galūnėje turinti kirtį ir priebalsį -t, pvz., pašikėt. Šios formos reikšmė labai išblėsusi. Ji gali reikšti ,,né nemanyk, niekai, nieko nebus“. Tos pa- čios darybos ir reikšmės jos giminaičių šekūot ~ šikot, pašekūot ~ pašikėt mums pasitaikė išgirsti ir žemaičių dūnininkų tarmėje apie Laūkuvą. Formų pašikėt, pašikėt, šikdt galinis -t greičiausiai yra enklitinio įvardžio *ti liekana". Tačiau bene įdomiausios šios formos tuo, kad iki mūsų dienų yra išlaikiusios senąjį galūnės kirtį. Tarmės veiksmažodžių formų šaknies ar priesagos in dėsningai fonetiškai yra išvirtęs į, pvz.: pif ~ pinti, vadįt ~ vadinti, pis ~ pirūs“. Išvirtus in į, tarmėje for- maliai sutapo veiksmažodžių su priesagomis -yf ir -inf bendratys, pvz.: gaivįt ~ gaivinti, prašyt, ridyf. Kurios priesagos darinys, paprastai padeda atskirti esamojo laiko formos, pvz.: vdišin(a), prasa, pely(je). Tačiau tarmėje pasitaiko ir dary- biškai sumišusių šių priesagų veiksmažodžių. Vienais atvejais priesagos -įrf dariniai esamojo bei būtojo kartinio laiko formose ir jų vediniuose turi gretimines ir prie- sagos -yt formas (jos retesnės), pvz.: baugštįtis : baugštinas || būūgštos, maigįtis „migti“: maiginas || mūigos, sdrgįt: sdrgin(a) || sdrga, spirgįt : spirgin(a) || spirga, tdikif „gerinti“: tdikin(a) || taika, tarpįt „tirpinti“: tarpin(a) || tarpa. Kitais atvejais priesagos -yf dariniai turi lygiagrečias priesagos -įf formas, pvz.: baniūtyt : baniū- ty(je) || baniūtin(a), gédytis : gédyjes || gédinas, giūčyt : giiicy(je) || gincin(a), jo- dytis : jédos || jédinas, klupdyt : klupda || klupdin(a), lydyt : lyda || lydin(a), vielyt : viely(je) || viélin(a). Veiksmažodžio būti formos Veiksmažodis bilti turi trijų šaknų esamojo laiko formas. Nuolatiniam buvimui, egzistavimui reikšti vartojama šaknis bū- su formantais -n- arba -v- ir turi lygiagre- čiai, be reikšmės skirtumo vartojamas, visų asmenų formas, pvz.: bini || būvū, būni || būvi, būn(a) || būv(a), būnam || būvam, būnat || būvat, būnava || būvava, bū- nata || būlvata. Su šaknimi ės- (jos balsis ė greičiausiai atsiradęs iš kontrahuotos nés- < ne+es- pagal formą nėra < ne + yra®) sudaromos vienaskaitos, daugiskaitos ir dviskaitos 1 ir 2 asmens formos, pvz.: ési, ėsi, ésam, ésat, ésava, ésata. Su šaknimi yr- sudaroma tik 3 asmens forma. Veiksmažodžių kaitymas Kaip ir lk, tarmėje yra penkios nuosakos: tiesioginė, netiesioginė, tariamoji, liepiamoji, geidžiamoji. Joje vartojami visi trys veiksmažodžių skaičiai — viena- 7 Iš antros pusės, šios formos savo daryba galėtų būti artimos ir *pašikū(t) tipo dariniams, J. Endzelyno laikomiems senosiomis ide būtojo kartinio laiko @ kam. formomis (plg. J. Endzelins, Latviešu valodas gramatika, Riga, 1951, p. 709). 8 Žr. E. Grinaveckienė, Op. cit., p. 143. * Žr. J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius, 1957, p. 163; Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, p. 126. 292 skaita, daugiskaita ir dviskaita. Atskirų kamienų veiksmažodžių asmenų formos, apskritai, kaip Ik, tačiau viena kita jų kiek ir skiriasi. Daugiaskiemenių priesagos -yr veiksmažodžių esamojo laiko formų kamien- galis y, skirtingai nuo Ik, tarmėje (greičiausiai dėl fonetinių priežasčių"), kaip ir gretimose Žemaičių tarmėse", visada yra ilgas, pvz.: kirmyjū „miegu“, kirmyji, kirmy(je), kirmyjem, kirmgjet, kirmjjeva, kirmjjeta; roZyjes „raudonuoja (apie žaizdą)“. Kartais tas ilgumas išlaikomas ir būtojo kartinio laiko formose, pvz.: kūūlyjau, kūūlyjei, kūūlyjom, kūūlyjot, kūūlyjova, kūūlyjota, bet: kūūlije, kirmije, pelije „pelėjo“, pajuodije, nuspuogije, šišdijaus „pykau“, širdijeis, širdijos || širdi- jose, širdijomės, širdijotės, širdijovos, širdijotos. Esamojo ir būtųjų laikų daugiskaitos 1 asm. formų galūnės -om I sandas tar- mėje paprastai tariamas trumpai, yra kiek paplatėjęs ir turi nežymų balsio a at- spalvį, pvz.: sakom, dugom, kéldavom. Būtojo kartinio laiko ir tariamosios nuo- sakos šio asmens formų galūnės -ėm I sandas ė taip pat paplatėjęs (bet nesutrum- pėjęs) ir tariamas su nežymiu balsio e atspalviu, pvz.: sūkėm, kélém, čitumėm. Ploto vakariniuose pakraščiuose (Palėkių, Pašvenčio, Žirniškių ir gretimuose kai- muose) šių formų galūnių -om, -ėm o, ė lygiagrečiai pasitaiko išvirtę į a, e (šukū- vam ~ šukūvome, skynem ~ skynéme, čitumem ~ eitumėme), o šiaurinėje tarmės dalyje (Šimkaičiai, Mėdininkai, Pavidaujys) šalia įprastinių paplatėjusių o, ė pasitaiko ir wu, i (dūrum ~ dūrome, sūkim ~ sūkėme, čitumim ~ eitumim)*. Tų laikų ir tariamosios nuosakos 2 asm. formų galūnių -ot, -ėt I sandas yra ilgas ir siauras, kaip ir 1k (sakot, būvot, būdavot, sūkėt, čitumėt). Tariamosios nuosakos vienaskaitos 1 asm. čia turi trejopą formą: kaip ir Ik, su galūne -iau (sangrąžinė -iaus || -iause) ir su -e, kuri Ik atliepia ia (ii gali būti ir nukritusi, palikdama suminkštintą priebalsi'®, pvz.: rašyčiau || rašyč(e), sakyčiaus || sakyčiause. Skirtingų galūnių nesangrąžinės formos tarmėje vartojamos lygiagre- čiai, nors senimui būdingesnės formos su galūne -e ar visai be jos. Vienaskaitos 2 asm. forma dvejopa: kaip ir Ik, su galūne -um ir greta jos ilgesnė -umei (ji dažnesnė senimo tarpe), sangrąžinė — umeis, pvz.: pėštum || pėštumei, pėštumeis. Daugiskai- tos 1 asmuo, skirdamasis nuo Ik, turi galūnę -umėme ir aptrumpėjusią -umėm, san- grąžinę -umėmės. Jos vienodai dažnos: čitumėme || čitumėm, imtumėmės. Tarmės jaunimo tarpe dėl Ik įtakos retai vartojamos dar formos su galūne -ume (čitume). Daugiskaitos 2 asm. turi galūnę -umėte, aptrumpėjusią -umėt, sangrąžinę -umėtės: čitumėte || čitumėt, pėštumėtės. Dviskaitos 1 asm. turi galūnę -umėva (sangrąžinę =umėvos): čitumėva, prdūiūstumėvos, 2 — umėta (sangrąžinę -umėtos): čitumėta, prūūstumėtos. Daugiskaitos ir dviskaitos 1 ir 2 asm. galūnės greičiausiai kontami- nacinės, naujesnės. Tariamosios nuosakos 3 asm. forma turi priesagą -tų (kaip ir 1k) arba lygiagrečiai (rečiau) vien tik kietą -t: čitų || éit, békty || bėkt. Forma su -t greičiausiai yra ne fonetinės, o morfologinės kilmės. Sangrąžinės formos galūnė trejopa: -ųs || yse, -uos || uose, -os || ose : pėštųs || pėštųse, pėštuos || pėštuose, pėštos || pėštose. Pastarosios keturios formos labiau būdingos tarmės senajai kartai. Jų — M Plg, E. Grinaveckienė, Op. cit., p. 164. 1 pig. V. Grinaveckis, Žemaičių tarmių istorija, Vilnius, 1973, p. 233. 12 Plg, ten pat, p. 186, E. Grinaveckienė, Op. cit., p. 154, 13 Remdamiesi tarmės žodžio galo trumpėjimo dėsniais, esame linkę manyti, kad forma su suminkštintu galūnės priebalsiu fonetiškai tegali būti atsiradusi iš formos su galūne -ia, 0 ne su -iau. Plg. dar J. Kazlauskas, Iš optatyvo istorijos ,,Lietuviy kalbotyros klausimai“, IV, Vilnius, 1961, p. 83—84. 293 kilmę sunku paaiškinti. Forma su galūnės -uos būdinga ir žemaičiams (akmeniš- kiai, pvz., sako néstdus), veliuoniškiams ir šiauriniams vidurio aukštaičiams!*, O formos pėštos || pėštose, jei nėra tarmės hipernormalizmas, galimas daiktas, galėtų biti sietinos su tarmės sakyče ~ sakyčia, (msakyčio? plg. žemaičių saky- čio?*). Dviskaitos 1 asmens forma greta galūnės -uméva (sangrąžinė -umėvos) re- čiau turi ir galūnę -uvėva (sangrąžinė -uvėvos), pvz.: čitumėva || čituvėva, nėštumė- vos || nėštuvėvos. Liepiamosios nuosakos vienaskaitos 2 asmens forma kaip ir lk (čik, diiok), tačiau retais atvejais (paprastai liaudies dainose) šalia jos vartojamos ir formos su priesaga -kie (čikie, imkie). Be to, pasitaiko atvejų, kai ši priesaga numetama. Tai dažniausiai įvyksta greitai kalbant ir kai prieš k eina dar vienas priebalsis, pvz.: sėm sėm, pil pil, gėr gėr, bet sédék. Sustabarėjusioje formoje pala, atsiradusioje, be abejo, iš palduk, k yra nukritęs palyginti seniai. Tai rodo absoliutiniame žodžio gale atsiradusio šakninio au nereguliarus išvirtimas į a. Liepiamosios nuosakos daugiskaitos ir dviskaitos 1 asm. reikšme tarmėje kartais yra vartojamas ir vieno kito veiksmažodžio esamojo laiko daugiskaitos bei dviskaitos 1 asm. formos, pvz.: činam, valgom, vaZitiojam, dėdam, imam, ima- va, dédava, nors įprastinės jų formos dažnesnės. Veiksmažodis eiti šalia čikim, činam, čikiva čia turi ir eimė (rečiau kontaminuotą eimėkim), eiva. Formos eimė, eiva dažniausiai vartojamos. Tai, galimas daiktas, priebalsinio asmenavimo lie- kanos. Nurodant prie ko artėjimo kryptį, prie kiekvienos liepiamosios nuosakos formos gali būti pridedamas prieveiksmis šę (< šen), nutraukiantis kirtį ant savęs. 2 vienaskaitos asmuo prieveiksmį Se turi galūnėje (bėkšė, eikšė, duokšė || dakse, šokšė). Daugiskaitos ir dviskaitos formose tas šę atsiduria žodžio viduryje prieš priesagą (bėkšėkim, duokšėkim, eikšėkim, bėkšėkit, šokšėkit, bėkšėkita, bėkšėkiva). Tokios liepiamosios nuosakos formos tarmėje gyvos ir gausiai vartojamos. Jos pažįstamos ir žemaičių!*. Prieveiksmis $e dažnai pridedamas prie liepiamosios nuo- sakos formų net du kartus. Tokiais atvejais kirtį gauna antrasis Se. Se du kartus kar- tojamas paprastai tais atvejais, kai būtina liepimo veiksmą labai staigiai vykdyti, pvz.: bėkšęšė, dakšęšė, bėkšęšėkit, dakšęšėkit, dakšešėkita. Pastaruoju metu links- tama pirmąjį formų bėkšęšėkim... Se tarti trumpai: dakšešė, dakšešėkit, dakšešė- kita. Trumpėjimas greičiausiai priklauso nuo nekirčiuotos pozicijos?", Geidžiamosios nuosakos formos tarmėje sudarinėjamos su dalelytémis te, tegu (be reikšmės skirtumo) dvejaip. Šios dalelytės gali eiti su veiksmažodžio esa- mojo laiko 3 asm. forma (tegu bin, tegu sto, tečin, tesispdrda, tenesikrūpšta). For- mos su fe- dažnesnės. Jos gal kiek būdingesnės senimo kalbai. Dalelytės te, tegu (te įprastesnė) dažnai (ypač senesnių žmonių kalboje) eina ir su senosiomis geidžia- mosios nuosakos formomis, turinčiomis galūnę -ie (a, ia kam.) ir -ai (o kam.), M4 Žr. „Lietuvių kalbos atlaso“ kartotekos, saugomos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos sektoriaus rankraštyne, 293 e klausimo atsakus. '* Dar žr. J. Kazlauskas, Op. cit., p. 84; V. Grinaveckis. Op cit., p. 269. Pastarajame darbe, remiantis Daukšos Postilės pavyzdžiais būčid ir kt., kirčiuojamais galūnėje, gana motyvuo- tai laikomasi nuomonės, jog ir formų nėščio, vėsčio... kirtis greičiausiai bus buvęs atitrauktas iš galūnės į šaknį. 1¢ P. Jonikas, Pagramančio tarmė, Kaunas, 1939, p. 70—71. ¥ Plg. šioje tarmėje tariamą šašlavyne ~ šąšlavynas „sąšlavynas“, aiuolync ~ ąžuolynas, dar žr. E. Grinaveckienė, Op. cit., p. 142, 294 pvz.: tegu atimie || teatimie, tegu dvesie || tedvesie, tegu gulie || tegulie, tegu jėjie || tejdjie, tegu miėgie || temiėgie, tegu nusivarvie || tenusivarvie, tegu biinie || tebūnie, tegu pažiūrie || tepažiūrie, tegu suvdlgai || tesuvdlgai, tegu bégie || tebégie, tekišie, tepasimie, tepasidedie, tepasiūritie, tesimušie, tesipešie, tesišnekie, tesikrūpštai, te- sispdrdai, tesižinai, tevažiūojie, tegu žinais. Retais atvejais geidžiamosios nuosakos formų reikšmę yra įgavusios dalely- tės tegu konstrukcijos su būsimojo laiko forma, pvz., tegu būs, tegu čis, tegu at- važiūėds. Asmenavimas Tiesioginė nuosaka Esamasis laikas aš bégu, vejū, Sduju, dudžiu, girdžiū, arddu, gyvenū, išmetu, $nekiios || šnekūose tu bėgi, veji, šduji, dudi, girdi, arddi, gyveni, išmeti, šnekies jis, ji (jie, jos, juodu, juddvi) bég(a), vėje, Sdu(je), dudž(e), gird(e) || girdž(e), arda, gyvėn || gyvėna, išmet(a), šnėkas || šnėkase més bégam, vėjem, šdujem, dudžem, girdem || girdžem, ūrdom, gyvėnam, išmetam, šnėkamės jūs bégat, vėjat, šdujet, dudžet, girdet || girdžet, ardot, gyvėnat, išmetat, iné- katės mūdu, mūdvi bégava, vėjeva, Sdujeva, dudževa, girdiva || girdeva || girdževa, af- dova, gyvėnava, išmetava, šnėkavos Judu, jūdvi bégata, vėjeta, Sdujeto, dudieta, girdita || girdeta || girdžeta, ūrdota, gyvénata, išmetata, šnėkatos Būtasis kartinis laikas aš bégau, vijdu, šdviau, dudžiau, girdėjau, ardžidu, gyvendu, išmečiau, šnekė- jaus || šnekėjause tū bégai, vijéi, šdvei, dudei, girdėjei, ardėi, gyvendi, išmetei, šnekėjeis jis, ji (jiė, jos, juodu, juddvi) bėga, vije, Séve, girdėje, arde, gyvena, išmete, šnekė- jos || šnekėjose mės bégom, vijom, §6vém, dudėm, girdėjom, ardém, gyvėnom, išmetėm, šnekėjomės jūs bégot, vijot, šdvėt, dudét, girdėjot, ūrdėt, gyvėnot, išmetėt, šnekčjotės mūdu, mūdvi bégova, vijova, šovėva, dudėva, girdėjova, ūrdėva, gyvėnova, išmetėva, šnekėjovos Judu, jūdvi bégota, vijota, šdvėta, dudėta, girdėjota, ūrdėta, gyvėnota, išmetėta, šne- kéjotos Bitasis daZninis laikas as bégdavau, vydavau, Sdudavau, dusdavau, girdédavau, ardydavau, gyvédavau, iSmésdavau, Snekédavaus || Snekédavause tu bégdavai, vydavai, $dudavai, dusdavai, girdédavai, ardydavai, gyvédavai, iSmésdavai, Snekédavais jis, ji (jie, jos, juodu, juddvi) bégdava, vydava,sdudydava, dusdava, girdédava, ardy- dava, gyvédava, ismésdava, šnekėdavos || snekédavose 295 més bégdavom, vydavom, Sdudydavom, dusdavom, girdédavom, ardydavom, gyvédavom, iSmésdavom, snekédavomés jūs bégdavot, vydavot, šdudydavot, dusdavot, girdédavot, ardydavot, gyvédavot, išmėsdavot, šnekėdavotės mūdu, mūdvi bégdavova, vydavova, šdudavova, dusdavova, girdédavova, ardydavova, gyvėdavova, išmėsdavova, šnekčdavovos jūdu, jūdvi bégdavota, vydavota, šdudavota, dusdavota, girdédavota, ardydavota, gyvėdavota, išmėsdavota, šnekėčdavotos Būsimasis laikas aš bégsiu, vysiu, šdusiu, dusiu, girdėsiu, ardysiu, gyvėsiu, išmėsiu, Snekésiuos || Snekésiuose tu bégsi, vysi, Sdusi, dusi, girdési, ardysi, gyvési, iSmési, Snekésies jis, ji (jie, jos, juodu, juddvi) bégs, vis, Sails, ais, girdės, ardys, gyvés, iSmés, Sneké- sis || Snekésise més bégsim, vysim, Sdusim, dusim, girdésim, ardysim, gyvésim, išmėsim, Sneké& simés jūs bėgsit, vysit, šdusit, dusit, girdėsit, ardysit, gyvėsit, išmėsit, Snekésités mūdu, mudvi bėgsiva, vysiva, šdusiva, dusiva, girdésiva, ardysiva, gyvėsiva, išmėsiva, Snekésivos jūdu, judvi bégsita, vysita, Sdusita, dusita, girdésita, ardysita, gyvésita, iSmésita, Snekésitos Tariamoji nuosaka IStisinis laikas as bėgčiau || bégcé(e), vyčiau || vyé(e), šdučiau || šduč(e), duščiau || dušč(e), girdėčiau || girdéé(e), ardyčiau || ardyč(e),gyvėčiau || gyvėč(e), išmėščiau || išmėšč(e), šnekččiaus tu bégtum(ei), vytum(ei), Sautum(ei), girdétum(ei), ardytum(ei) gyvėtum(ei), iSméstum(ei), Snekétumeis jis, ji (jie, jos, juodu, juddvi) bégt(u), vyt(y), Sdut(y), dust(y), girdėt(ų), gyvét(u) išmėst(ų), Snekétys(e) || Snekétuos(e) || Snekétos(e) més bégtumém(e), vytumém(e), Sdutumém(e), dustumém(e), girdétumém(e), gyvétumém(e), isméstuméme, Snekétumémés jūs bėgtumėt(e), vytumét(e), šdutumėt(e), dustumėt(e), girdétumét(e), gyvė- tumėt(e), išmėstumėt(e), šnekčtumėtės mūdu, mūdvi bégtuméva || bégtuvéva, vytuméva || vytuvėva, šdutumėva | šdutuvėva, dustumėva || dustuvéva, girdétuméva || girdétuvéva, ardytuméva || ardytuvéva, gyvétuméva || gyvétuvéva, iSméstuméva || iSméstuvéva, Snekétumévos || Sne- kétuvévos jūdu, judvi bégtuméta, vytuméta, Sdutuméta, dustuméta, girdétuméta, ardytuméta, gyvétuméta, isméstuméta, Snekétumétos Liepiamoji nuosaka tu bék (ie), vyk(ie), Sdauk(ie), dusk(ie), girdék(ie), ardyk(ie), gyvék(ie), is- mésk (ie), Snekékis || Snekékies || Snekékise 296 mės békim, vykim, šdukim, duskim, girdékim, ardykim, gyvėkim, išmėskim, Snekékimés jūs bėkit, vykit, šaukit, duskit, girdėkit, ardykit, gyvėkit, išmėskit, šnekėkitės mūdu, mūdvi békiva, vykiva, šdukiva, duskiva, girdėkiva, ardykiva, gyvėkiva, iš- mėskiva, $nekékivos jūdu, jūdvi békita, vykita, šdukita, duskita, girdékita, ardykita, gyvėkita, išmėskita, šnekėkitos Geidžiamoji nuosaka jis, ji (jie, jos, juodu, juddvi) tegu bég(a || -ie) || tebég(a || -ie), tegu vėje || tegu ve- jie || tėveje || tevejie, tegu Sduje || tegu šaujie || tešdauje || tešdujie, tegu dudž(e) || tegu dudie || tedud? (e)|| tedudie, tegu gird(e) || tegu girdž(e) || tegu girdie || tegird(e) || tegirdž(e) || tegirdie, tegu arda || tegu ardai || tearda || teardai,tegu gyvėn(a || ie), tegyvėn || tegyvėna || tegyvėnie; tegu išmet(a) || tegu išmetie || teišmet(a) || teišmetie, tegu šnėkas || tegu šnėkase || tesišnek(a) || tesišnekie Netiesioginė nuosaka Ja paprastai nusakomas nepakankamai aiškus, spėliojamas, iš kitų nugirs- tas ar abejotinas veiksmas. Šią nuosaką sudaro visų laikų dalyvių (dažniausiai pasitaiko būtojo kartinio) vyriškosios ir moteriškosios giminės vienaskaitos ir dau- giskaitos vardininko formos, pvz.: Ji pamūčius i pradėjus klykt'; Tévs ésqs mates gyva vilka; Ji būvus mūčius gyvate. Veiksmažodžių kirčiavimas Veiksmažodžių kirčio vieta paprastai įvairuoja tik esamojo ir būtojo kartinio laiko vienaskaitos 1 ir 2 asm. formose. Jų tvirtapradės šaknies (ar priesagos) kir- tis šiuo atveju pastoviai išlaikomas, pvz.: dug(a) : dugu, dugi; balno(ja) : balnėju, balnėji; gére : gėriau, gėrei; sėdėje: sėdėjau, sėdėjai, o tvirtagalés ar trumpinés yra nušokęs į galūnę, pvz.: praūs(e): prausiū, prausi; kirmy(je) „miega“: kirmyjū, kirmyji; prūūse: prausidu, prauséi; kirmije: kirmijdu, kirmijéi. Visais kitais atvejais dažniausiai išlaikoma pagrindinių formų kirčio vieta ir priegaidė. Minėtųjų asme- nų formų kirčio vieta paprastai padeda lengviau bei tiksliau nustatyti pirminių veiksmažodžių šaknies su ilgu balsiu ar dvigarsiu priegaidę, kuri, apskirtai, iš au- sies apysilpniai skiriama!*. Kai šių asmenų formos kirčiuoja galūnę, jų šaknies prie- gaidė, sprendžiant iš ausies, atrodo tvirtapradė. Tais atvejais, kai tvirtagaliai ar trumpi šaknies (priesagos) balsiai a (4), e, i, u dėl galūnių trumpėjimo* sudaro su /, m, nm, r, v antrinius dvigarsius®, jų priegaidė pasikeičia į tvirtaprade®, pvz.: gėr' ~ gėria, pil ~ pila, šąl ~ šąla, gūl' „guli“, gyvėn ~ gyvéna. Iš ausies atrodo, kad pirminių veiksmažodžių būsimojo laiko 3 asm. formų tvirtapradė šaknis kaip ir lk, dėl metatonijos pavirsta tvirtagale®, pvz., digs, šoks, 18 Plg, dar Z. Zinkevičius, Op. cit., p. 33. » Žr. E. Grinaveckienė, Op. cit., p. 151. 20 ten pat, p. 146. # ten pat, p. 139, 140. 2 ten pat, p. 139. 297 nors kartais susidaro įspūdis, kad metatonija ir neįvyksta. Sakysim, skirtumas tarp dust : dus, dygti : dygs ir air : aūs, dykt : dyks, atrodo, neišnyksta. Pirminių veiks- mažodžių tvirtapradė šaknis, kurią sudaro ilgieji y, ū, būsimojo laiko 3 asm. for- mose nesutrumpėja (pabilgs, digs, gis, įgnybs, sugrils, pasklys, „paslys“, sulygs, atlys, suplys, supliūkš, suplūs, išriūsgs, paklys, nuslūlgs, uZsndls, iStryks, nutrūks, nuvys, sužys), nors visais atvejais dėsningai tariama būs ir lygiagrečiai vartojama griils || grins, kliūs || kliūs, pds || pus, džiūs || džiūs, pagys || pagis, Iūš || Ia, Iys || lis (formos su trumpu šaknies i, u gal kiek labiau būdingos tarmės jaunimui, iš dalies vietos inteligentijai, be to, retais atvejais vartojamos viduriniosios kartos). Tvirtapradės šaknies (priesagos) arba tvirtagalės bei trumpos šaknies senovi- nio šakninio kirčiavimo veiksmažodžių** geidZiamosios nuosakos formos su ga- lūne -ie visada išlaiko kirtį senoje vietoje, o tvirtagalės ar trumpinės šaknies se- novinio galūninio kirčiavimo veiksmažodžių atitinkamos formos visada kirčiuo- ja galūnę ir turi tvirtapradę priegaidę, pvz.: tejdjie, temiėgie, tevažiūojie, tebinie, tekišie, tepasimie, tesimusie. Šios nuosakos dariniai su galūne -ai mūsų pastebėti tik su šaknies kirčiu, pvz., tesispdrdai, tenesikrūpštai. Daugumas priešdėlinių veiksmažodžių kirčio į priešdėlį neatitraukia. Tai visos tvirtapradės šaknies (ir priesagos) veiksmažodžių formos, esamojo ir būtojo kartinio laiko o kamieno formos, visos tvirtagalės šaknies a, ia kamieno senovinio šakninio kirčiavimo veiksmažodžių formos ir bendratis. Žymiai mažesnė dalis veiksmažodžių, gavę priešdėlį, kirtį nukelia į priešdėlį. Tai visų pirma būtojo karti- nio laiko tvirtagalės ir trumpinės šaknies ė kamieno veiksmažodžių formos (arnese, atverte), visos esamojo laiko a, ia kamienų senovinio galinio kirčiavimo tvirtagalės ir trumpos šaknies veiksmažodžių formos (dpkemš, įkerp, nėdeg) ir visos veiksma- žodžio formos su priešdėliu par- „per“ (pdrvežt „pervežti“, pdrbėgt „,perbėgti“). Yra priešdėlinių veiksmažodžių, kirčiuojamų dvejopai. Veiksmažodžių galéti, skaudėti, turéti esamojo laiko formos su priešdėliais kirčiuoja priešdėlį, su neigi- niu lygiagrečiai — priešdėlį arba šaknį, pvz.: išgale, pagale, nūgale, négale || ne- gale; išture, nūture, pature, priture, suture, ūžture, néture || netūre; paskaud, sū- skaud, priskaud, néskaud || neskūūd. Jei veiksmažodis, nutraukiantis kirtį į priešdėlį turi neiginį ir priešdėlį ar san- grąžos dalelytę arba jei priešdėlis yra dviskiemenis, kirtį visada gauna arčiausiai šaknies esantis skiemuo (apipurske, nesipeš, nenūneš, teparsines). Priešdėliniai tvirtagalės šaknies ia kam. pirminiai veiksmažodžiai, neturintys šaknies balsių kaitos, esamajame laike kirčiuojami dvejopai: šaknyje (toks kirčia- vimas dažnesnis; jis būdingas tarmės senimui ir viduriniajai kartai) ir priešdėlyje (rečiau; toks kirčiavimas labiau pastebimas jaunimoir vietinės inteligentijos kalbo- je), pvz.: pabdig(e) || pabaig(e), pabūūdž(e) || pabaudž(e), suičiik(e) || silenk(e). Bendratis Bendratis, būdama viena iš trijų pagrindinių veiksmažodžio formų, žymi tik veiksmo pavadinimą ir yra nekaitoma. Tarmėje jos forma dvejopa. Didesnėje ploto dalyje priesagos -t yra minkštas (čit' ~ eiti, sakyt ~ sakyti). Ypač tas minkš- tumas ryškus šiaurvakariniame ploto pakraštyje prie žemaičių dūnininkų (Verti- * Žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, III, Vilnius, 1961, p. 48 — 55. 298 mai, Žindžičiai, Pavidaujys, Paskynai). Rytinėje ploto dalyje, veliuoniškių pari- byje, bendraties priesagos -t kietas, aspiruotas (rišt ~ rišti, lūpt ~ lipti). Kieti- nimas tarmėje progresuoja, minkštasis variantas išstumiamas. Senesniųjų tarmės atstovų kalboje retais atvejais vartojama bendratis su priesaga -tie (imtie „imti“, dūotie „duoti“). Ji pasitaiko ir liaudies dainose. Sangrąžinė bendraties galūnė pa- prastai -is (itis ~ aūtis, kėltis); senesniųjų tarpe pasitaiko ir -ies (pėšties „peš- tis“, mūšties muštis“), tačiau šalia pastarosios jų kalboje ypač dažna -ise (rai- tytise „raitytis“, valdytise ,valdytis“). Ji nereta ir viduriniosios kartos kalboje. Bendratis tarmėje ypač plačiai vartojama savarankiškai; ji nepriklausoma nuo kitų žodžių, tačiau, kaip ir 1k, dažnai būna ir prie jų prisišliejusi, o atskirais atvejais (su veiksmažodžių formomis; paversdama jas pagalbinėmis) juos valdo. Sakinyje ji atlieka įvairias funkcijas. Čia ji gali eiti tariniu, veiksniu, atskiromis aplinky- bėmis. Bendratis dažnai sudaro tarinį konstatuojamuosiuose ir klausiamuosiuose sakiniuose (Jau girė matyt; Gala krūšta nematyt; Neužmatyt nička — toli; Kas girdėti? Ką daryt? Prie ko če šūūktis ?). Atskirais atvejais tokie klausiamieji sakiniai nežymi klausimo, o tik pabrėžia bendraties žymimo veiksmo beprasmiškumą, jo nereikalingumą (Ką če Snekét; Ko tau te dausiot; Ką če da dékavoi. Kam če dd prasidėt): Bendratis palyginti įprasta ir šaukiamuosiuose sakiniuose. Šiuo atveju ji gali turėti ryškesnį ar ne tokį ryškų liepiamosios nuosakos veiksmo atspalvį, pvz.: Gūlt! (apie šunį)! Medžiot! Pelidt (apie katę)! Nesipėšt! Kėjes neprilėist prė žemes! Gnybr no tešlės i Ičist į pūodą! Jį pré pelū pristatyt! Kartais tokių šaukiamųjų sakinių bendratis nežymi liepimo, o rodo tik tam tikrą (dažniausiai neigiamą) nusistebėjimą (Toke širdi turėt; Tiek nusivilkiot: Šiteip pasakyt; Tiek prisikentėt; Tiek pasiekt). Tarinio reikšme bendratis pasitaiko ir sudėtiniuose bejungtukiuose sakiniuose (Vienc trdukt, kic — nepalčist; Jis imt, aš — nedūot; Aš duot, jis nepasidūot; Tévs laikyt, vaikine must: Su tavim šnekėt, pūpų réti pasidėt; Kaddi vdiksciojau pakran- deis, i nematyt; Ką če Snekét — atsidūsk i nuryk). Pridurtiniuose sakiniuose apstabarėjusios konstrukcijos su bendratimi taip pat dažniausiai sudaro tarinį, pvz.: Antys kvdrkéio — ką tik girdét: Užragėžinai — nė prait, nė pravažiūot; Kvailas — tik vilkui suést. Tai žmogus — nė must, nė bėgft; Tai viščiūks — nė lest, nė gért; Vyrs — nė pridér, nė atimti! Su dalelyte tik bendratis tarmėje vartojama veiksmo (dažniausiai neigiamo ar nepageidaujamo) įspūdžiui sustiprinti (Tu tik rėkt, dejiof, skūstise; Aš tik dirbt i dirbt; Tau tik plėperuot). Jungtuko kad ir dalelytės tai konstrukcijoje bendratis paprastai kartojama sąlyginio veiksmo intensyvumui išryškinti (Kad diiot, tai diof, — kad kaulai treskéty; Ka sakyt, tai sakyt, — nelaikyi žūdže už dantū). Visiškam veiks- mo nuneigimui kartais greta pavartojama neigiamoji dalelytė né ir dvi tos pačios šaknies bendratys, kurių antroji su neiginiu, pvz.: Prapiole toks mūilas, — jo nė matyt nematyt. Jo i po šei dičnai nė girdėt negirdėt. Senų žmonių kalboje vietoje bendraties retais atvejais pavartojama būdinio forma, pvz., Nė girdėte negirdėt, kur jis**. * Plg, Fr. Kurschat, Grammatik der littauischen Sprache, Halle, 1876, p. 285. Neigiamų dalelyčių né...né konstrukcijoje bendratis vartojama veiksmo be- sąlygiškumui nusakyti (Tiek visi krykšč, šūūk, — nė pakldust, nė pasakyt; Pri- lije, — nė iščit, nė isbrist; Ką če daryt, nė imt, nė pamėst)). Tarmėje bendratis gali sudaryti veiksnį, pvz.: Vėkr gėda, ne sirkt; Bjūūru gért, sūniku pagiriotise; Niekai ilgai mergdut,; Amžių nugyvėt, tai ne skilandi pdr- kąst; Géda žiūrėt; Būūgu pasakyt; Geridusiai, viską pasakyt i prapuūlr. Bendratimi gali būti reiškiamas ir visas infinityvinis sakinys, pvz.: Laimin- gai nuvažiūot i parvažiūot; Jam tik iš tavęs išgričpt i susprokr. | Bendratimi reiškiama ir tikslo aplinkybė (Tokie grybai gerūi nuryt; Ravėt yra nagūčei dveji; Jau stagaruotis laiks). Daugeliu atvejų bendratis tarmėje, kaip ir 1k, plačiai vartojama su kitomis veiksmažodžio formomis (vientisinėmis ir sudurtinėmis) ir paprastai eina sudur- tinio tarinio dalimi. Šiuo atveju ji gali būti su priešdėliu ir be jo, taip pat veiksma- žodis, prie kurio prisišlieja bendratis, gali turėti priešdėlį ir būti be jo. Šaknyje be reikšmės skirtumo bendratis gali stovėti prieš asmenuojamaja veiksmažodžio for- mą ir po jos. Dažniausiai ji šliejasi prie šių veiksmažodžių: baigti (Antys pabaige dét; Baigiū nulipf no stéga; Spirgai subaige spirkt), duoti (Duosiu nupjduf Zdle), eiti (būvo atėję ančių maisyt; Būvo užėję galva gélt’; Ėjau prašyt nakvynes; UZéje md židvaut'; Eik acigūlt'; Ėje visi klaūsinėt'; Ėjom imtis; Jo paldidot' nendje; N&in pragyvėt"'), galéti (Galésiva kvésinét’; Negali išmatyt' — tūmsu; Jis negūle jei pamo- két'; Negali arty prčit'; Galėsi skalbt'; Gali gaišūot' visa diéna; Gali tampyt' nusi- tvėręs — kieta; Galėje nūit' i parčit' ; Pastipdyt' galėje tq avi; Priduklėt' gale tą vaika prė knygų; Žiūrėt' negalėjau), gduti (Gdusiu nėšįtis), griebti (Kdrve gričb' dūrt'; Jijé gričbe vėmt'), imti (Jurginei éme kypt'; Ji éme kėbalaut' su svetimais vyrais; Kaminc éme dudėt'; Jisūi paėme šėferiaut'; Ka ūsimu Snekét', nemaišyk; Greit ims dukt'), keršyti (Kerššyju čit' ir aš; Keršyju must, ale nėmušu), malonéti (Malonėčiau laikyt' karve), norėti (Nenorėje įsilčist'; Noriu nugramzįt'), nespéti (Nespėju vartytise — visi mus; Nespėju pjdaut — dnčių pilnc kiėms), nustoti (Nu- stoje lyt; Tuo nustos skaudėt'), pasidėti (Pasidėsiu kirst'), pajūdinti (Pajūdina krdus- tyt'), pakilti (Pakila čit'), pradėti (Kūminc pradėje gūsiūot'; Tuo pradėje vaidytise; Moėrkai pradėje dykt'; Praded tvorūot', negali piktumū trivot'), reikėti (Rčik' į pa- tala įgūlt'; Reikéje senči numėkst'; Rčiks sujūst'), sliūkti (Vėršis sIčūik žįst'), su- justi (Visi sujūdo žėnytis), susigduti (Susigdusim tavi pasidžiūūkt'), taisytis (Kdrve tūisos dūrt'), turėti (Turési dūot'; Didžiūrūot' turėje); užlaipinti (Užlaipina šiėna pamyniot'), žindti (Nurdut' težindi) ir kt. Nepageidaujamo veiksmo pratęstumui reikšti prie tokių konstrukcijų dažnais atvejais dar šliejasi ir dalyviai (Gali vdlgyt' įsivalgęs; Gali čit įsiėjęs; Gali šnekėt' įsišnekėjęs. Vieni tokių bendraties ir asmenuojamos veiksmažodžio formos junginių sa- kinyje kartais eina su vardininku (Pradėje skausmai imt'; Jdunc gale, sénc ture mirt“; Diržas nesutéik užrišt'; Antys pabaige dėt'), kiti — su galininku (Įsitaise piena gėrt'; Skėlbe pardūot' vičta), treti su prielinksniu ir galininku (Sustdje čit' į mokykla; Ins dugt' į lūšinius), dar kiti su kilmininku (Reik užbirėt' žėmių) ir pan. Pasitaiko prie tos pačios veiksmažodžio formos prisišliejusios dvi bendratys, kurių antroji paprastai patikslina pirmąją, pvz., Rčik' eit’ varyt namo; Rčik' čit' žiūrėt' jūodviejų; Rčik' eit’ milžt'; Turiū čit žiūrėt', Turiū čit tikrįtise, Rčiks sujūst' liūobtise. 300 Veiksmo intensyvumui reikšti po asmenuojamosios veiksmažodžio formos bendratis kartojama: Pradėje piršt piršt', i išpirša; Usikepe nčit' nčit', i atlika; Įsityža gėrt' gėrt', i priprūta. Reiškiant veiksmo ištęstumą, dvi bendratys jungiamos jungtuku ir, pvz.: Galės Ziarét' i žiūrėt'; Galės eit ir eit; Jai tik daintot’ i daintiof. Tarmėje apstu atvejų, kai dvi skirtingos bendratys jungiamos jungtuku o prie asmenuojamos formos veiksmo (paprastai neigiamo) įspūdžiui sustiprinti (Gulėt' o miegot' težina; Gėrt' o nasriot „šūkauti“ temokėje). Nuolat vykstančiam pastoviam veiksmui reikšti bendratis tarmėje jungiama ir prie tos pačios šaknies asmenuojamosios veiksmažodžio formos. Šia konstrukcija reiškiamas veiksmas paprastai yra susilpnėjęs, netekęs intensyvumo, nepatenkina- mas, pvz.: Šnekčt' šnėk, tik suprast' negali; Ėst' čd, tik netūnik; Gėrt' gėre, tik ne- riūka; Kramtyt' kramta, tik neryje. Veiksmo neįmanomumui reikšti priešdėlėta bendratis vartojama su veiksmažo- džių negaléti, nemokéti asmenuojamomis formomis (Negale nugulėt: vartose i var- tose; Negūle nusėdėt' — lūksta kai pašėlęs; Nemok nutylėt' i viską pasigadin). Priemonei reikšti bendratis tarmėje be reikšmės skirtumo lygiagrečiai vartojama su naudininku ir su galininku (Blifidpalaikis jovalui kabįt'; Kabaraškiūks rinkéms uždėt'; Reguliūtorius nusistatyt vagds gilūma i platūma). Dalyvis a) Rūšys Veikiamosios rūšies dalyviai tarmėje, kaip ir 1k, yra keturių laikų (esamojo“ būtojo kartinio,būtojo dažninio, būsimojo), pvz.: gyvėnąs || gyvénantis, gyvėnanti; dugęs, dugus; vargdaves, vargdavus, važiūosiąs || važiūosiantis, važiūosianti, O ne- veikiamosios — tik dviejų (esamojo ir būtojo kartinio), pvz.: limpams ~ limpamas, limpama; virc ~ virtas, virta. Abiejų rūšių dalyviai tarmėje plačiausiai vartojami sudurtinių veiksmažodžių laikų formoms sudaryti bei tiesioginei ar atpasa- kojamai minčiai reikšti, pvz.: ėsū (buvau, būdavau, būsiu, būčiau, būk...) ne- žinantis (nežinanti, neZindjes, nežinėjus, nežinomas, nežinoma...). Tarmėje plačiau- siai vartojami veikiamieji būtojo kartinio laiko ir abiejų laikų neveikiamieji dalyviai“ pvz.: (Atléida, ting; Ar nestds snigę; Ėik nevapéjes; Nusték zuimūvęs; Valgyk ne- plitirnijes; Karve isimilZdinus; Eje kai sudėgęs; Stove pasiskléides; Vilks avi pasiplé- Ses; Stove akis ispragines; Ein apsitiicidjes; Kdrve žėme sutrampaliavus; Ji pavilio- jus būva; Zarna susivijus; Utėliū papjduc; Ein kai isndrstyc; Mėsū i sukt, i riestij buva; Suknéle visai suZibjta. Prie neveikiamųjų dalyvių besiSlicjantys reikiamybės dalyviai tarméje paZjsta- mi gana gausiai, tačiau paprastai bevartojamos tik jų daugiskaitos ir vienaskaitos vardininko formos, pvz.: pjautini rugéi (kviečei, miėčžei, Zirnei, dobilai); pjdutinas avižas, pjdutinc vasardjus), kūstinas ropūtes, kastini morkai, rautini linūi, kūūpti- nas ropūtes, kauptini kopūstai, riūktinas giles, skitini obuolči, véstinc §iénc, Zavé- tina žmona — toke tamsike. Retais atvejais pasitaiko ir viena kita reikiamybės da- lyvių bevardės giminės forma, pvz., Jd bus gyvėtina, gyvėsim. 301 b) Įvardžiuotiniai dalyviai Nors įvardžiuotiniai dalyviai tarmėje yra palyginti retoki, tačiau įvardžiuotinės gali būti visos abiejų rūšių laikų formos (būtojo dažninio laiko įvardžiuotinių for- mų praktiškai, galima sakyti, nepasitaiko). Veikiamosios rūšies visų laikų dalyvių įvardžiuotinės formos daromos iš paprastųjų ilgesniųjų formų, turinčių galūnę -ys, pvz.: bégantysis || bėgantysis; bėgančioje || béganlidje, gulentysis, gulencidje, kéiidentysis, mirštantysis, lekentysis spiric „amoniakas“, Zydencidje „greitoji“ džio- va, tikentysis, tikencidje, atéjusysis, atėjusioje, nusiZerigusysis, nusižčnigusioje, pri- sikčlusysis, prisikčlusioje, prisikėlsentysis, prisikėlsenčioje, būsentysis, būsenčioje, žindamėje, kulemėje „kūlimo mašina“, siuvamėje, pirktėje, pririštasis, nuimtasis, imerkaasis. IvardZiuotiniai tarméje yra ir kai kurie prieSdéliniai sangraZiniai dalyviai, pvz.: nusikaltusysis, isigitasis, besiprausentjsis. ¢) SangraZiniai dalyviai SangraZines formas turi abiejų rūšių visų laikų dalyviai. NeprieSdéliniai sangrą- žiniai dalyviai tarmėje visai reti. Jų paprastai vartojamos tik kai kurių veiksmažodžių visų veikiamosios rūšies laikų vyriškosios ir moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko formos, o visai retais atvejais dar ir vyriškosios giminės daugiskaitos. vardininko formos. Vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko forma galūnėje paprastai turi sangrąžos dalelytę si, po kurios dar yra galūnės -s, pvz.: ilgįsis, jūokiąsis, kėliąsis, klausiąsis, prūūsiąsis, priklijąsis, kėlęsis, kėldavęsis, kėlsęsis. Vyriškosios giminės daugiskaitos vardininko išgirstos tik būtojo kartinio laiko for- mos su galūne -esys (pvz.: jič būt pėšęsys) ir su sangrąžos dalelyte -se (pvz.: jie sdu dirbęse). Šalia jau minėtųjų esamojo laiko sangrąžinių vyriškosios giminės dalyvių formų kartais dar pasitaiko ir formų su galūne -iąsys, kuri greičiausiai yra konta- minacinė, atsiradusi analogijos būdu pagal paprastųjų dalyvių vyriškosios giminės daugiskaitos vardininko galūnę, pvz.: kėliąsys, jūdkiąsys, džiūūgiąsys, praisigsys. Moteriškosios giminės sangrąžinės esamojo laiko vienaskaitos vardininko for- mos turi sangrąžos dalelytę -s, pvz., kėlentis, jūokentis, džiūūgentis, prūūsentis; kitų trijų laikų — sangrąžos dalelytę si-, po kurios dar eina vienas galūnės s, pvz.: kélusis, kėldavusis, kėlsentis. Šalia formų su sangrąžos dalelyte -s nepriešdėliniai sangrąžiniai moteriškosios giminės dalyviai vienaskaitos vardininke retais atvejais pasitaiko su sangrąžos dalelyte -se, pvz., ji būva laukentiese „nėščia“. Priešdėliniai sangrąžiniai dalyviai tarmėje plačiai vartojami. Jų sangrąžos da- lelytė si yra tarp priešdėlio ir šaknies, pvz.: besiprausids, besiprūūsenti || besiprau- senti, nusiprdiises, nusiprūūsus, atsikelems, atsikelema, acikėle, acikélta. Priešdėliniai sangrąžiniai dalyviai linksniuojami kaip atitinkami nesangrąžiniai. d) Dalyvių kamienai Veikiamieji esamojo laiko dalyviai, padaryti iš air 0 — kamienų veiksmažodžių esamojo laiko 3 asm. formų, turi trejopas vyriškosios giminės vienaskaitos vardi- ninko galūnes. Senesniosios formos su galūne -as yra dažnos ir įprastos (činąs, rū- šąs). Greta jų paplitusios naujesnės ilgesniosios (činantis, rūšantis). Kiek retesnė yra 302 forma besiskirianti nuo antrosios ilgu (dažniausiai kirčiuotu) -ys (serganti's, augantys, žibantys), Moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnė kaip ir lk (/dukian- ti, šokanti), nors, kaip rodo sangrąžinės formos (laukiantiese), jos kilmė, galimas daik- tas, kita (plg. marti< *martf, laukianti< *laukiantie). Tais atvejais, kai šie dalyviai kirčiuoja galūnę, tarmės senimas plačiai vartoja fonetiškai aptrumpėjusias formas be galinio i, pvz.: bėgant m bėganti, guléiit „gulinti“, einafit meinanti, nenoréit „nenorinti“, nešdūnit nešanti, tiként „tikinti“, turėt „turinti“, wZdirbdit m uždir- banti. Analogiškų moteriškos giminės dalyvių formų pasitaiko ir Žemaičių tarmėse*?*. Vidutinioji karta ir jaunimas visais atvejais čia vartoja šią galūnę sveiką, o dėl su- trumpinty formų tarimo senimą dažnai ir pajuokia. Šios sutrumpėjusios formos — dėsningas tarmės fonetikos reiškinys. Tačiau šakninio kirčiavimo dalyviams jis ne- buvo apibendrintas, matyt, dėl to, kad jų formos skirtųsi nuo esamojo laiko pada- lyvių. Nors visi i kamieno veiksmažodžiai tarmėje yra perėję į ia kamieną (mjle, kose), tačiau šio kamieno dalyviai daugiausia vienaskaitos ir daugiskaitos vardinin- ke yra išlikę sveiki (čidudįs, čidudinti, norįs, norinti, stévis; dėvį, lifiki, tylį, nors šiaip visa jų paradigma, veikiama ia-kam. analogijos, šalia savo kamieno galūnių rečiau turi ir ia kamienui būdingas formas (stdvince || stOvenče, stovinčem || sto- venčem...). Šiai analogijai sunkiai tepasiduoda dalyviai, turintys prieš kamiengalį priebalsį d. Visoje paradigmoje jie dažniausiai kaitomi kaip i-kam., nors rečiau pasitaiko šalia ir ia-kam. formų. Ilgesniosios vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko formos ir visa moteriškosios giminės paradigma yra labiau ia kamieno analogijos paveikta, turi pastarojo kamiengalį (stdventis || stoventys, stoventi, pavydentis || pavidZentis || pavy- dentys || pavydžentys, pavydenti || pavydženti). Gretimos pavyde- (dažnesnė) || pavy- dže- formos rodo, kad ia kamieno analoginė įtaka šiam dalyvių kamienui yra paly- ginti nesenas reiškinys ir kad pavydže-, be abejo, vėlesnis tos įtakos padaras. Esamojo laiko vyriškosios giminės dalyvių, padarytų iš iakam. veiksmažodžių, vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko kamiengalis paprastai dvejopas. Sveiką ia kam. čia bėra išlaikę tik dalyviai, padaryti iš veiksmažodžių, prieš kamiengalį turin- čių afrikatas č, dž ar priebalsius š, z, ž, rečiau /, m, r (krečiąs, guodzigs, klausiąs, zirziąs, čiūdžiąs, dumids, skirigs, keliūs), Kiti iš šio kamieno veiksmažodžių padaryti dalyviai šalia savo kamieno formų lygiagrečiai vartojami ir i kam. būdingomis for- momis, pvz.: šūkaująs || šūkaujįs, daimiojas || dainojis, Iėjąs || lėjįs, liejąs || liejįs, veliūs || velįs, geriūs || gerįs, ldukiqs || ldukis, šūkaują || šūkaujį, dainūoją || dainiioji, lėją || lėjį, lieją || liejį, veliū || velį, geriū || geri. Kiti vyriškosios giminės linksniai ir visa moteriškosios giminės paradigma savo kamiengalį išlaiko (šūkaujenče, šūkau- jenčem... šūkaujenti, velenti, gerenti, ldukenti...). Neveikiamieji esamojo laiko dalyviai, padaryti iš i kamieno veiksmažodžių, pastaruoju metu tarmėje perėjusių į ia kam., paprastai yra išlikę i kam. (dėvims, dė- vima, mylims, mylima), nors pastebėta, kad dėl ia kam. analogijos kai kurie daly- viai lygiagrečiai pradedami vartoti ir su ia kam. galūne (galems || galims, galema || galima). i kam. išlikę ir dalyviai, turintys prieš kamiengalį d, f (kartais ir p) (gif- dims, sėdims tūpims). 25 Plg. žemaičių dūnininkų formas pdrėndntė ~ pareinanti, bésiédui.ti ~ besėdinti (V. Gri- naveckis, Op. cit., p. 40, 53). 303 Visų kitų laikų veikiamųjų ir neveikiamųjų dalyvių kamienai niekuo nesiski- ria nuo lk. Dalyvių formų daryba rodo, kad ju kamienai yra senesni už tarmės veiks- mažodžių dabartinius kamienus ir kad ia- kam. formų analogija veiksmažodžių, o ypač dalyvių i- kam. formoms yra nesena. e) Dalyvių linksniavimas Dalyvių linksnių galūnės, kaip ir Ik, būdvardinės, paklususios tarmės foneti- niams žodžio galo dėsniams**. Tik veikiamųjų visų laikų vyriškosios giminės daly- vių vienaskaitos naudininko šalia būdvardinių vartojamos ir daiktavardinės formos (augančiam || dugančiui, ėjusiam || ėjusiui, Snekédavusiam || Snekédavusiui, čiaudėsian- čiam || čidudėsiančiui). Retais atvejais ir neveikiamieji abiejų laikų dalyviai šiame links- nyje šalia būdvardinės turi ir daiktavardinę galūnę (migdomam || migdomui, moky- tam || mokytui, matytam || matytui. Analogiškas atvejis konstatuotas ir žemaičių tarmėse*". Paradigma Veikiamieji dalyviai Esamasis laikas Vienaskaita V. dugąs || augs || dugantis || augantys, klausiąs || klausiantis, čidudįs || čidaudin- tis || Cidudentis; duganti || auganti, kldusianti, čiaudinti || idudenti duganče, kldusance; čiaudinče || čiūudenče; dugančes || augančios, kldusian- čes dugančem || augančėm || dugančiui, kldausenčem || kldusenčiui, čidudinčem || čidudenčem || čidudinčiui || čiūudenčiui; dugančei, kldusencei, čidudinčei || Cidu- denčei G. duganti, kldusenti, čidudinti; duganče, kldusenče, čidudinče In. dugančiu, klausenčiu, čiaudinčiu; duganče, klausenče, čidudinče Vt. bégancem || bėgančėm, šniokščenčem, žydinčem || Zydencem; bėgančio || bė- gandid, šniokščenčio, žydinčio || Zydencio Daugiskaita V. dugą || augą || augantys, kldusiq || kldusentys, čidudį || čiaudintys || čiaudentys; dugančes, klausančes, čidudinčes K. dugančių || augančių, klausiančių, čidudinčių || Cidudendiy N. dugantiems, kldusentiems, čidudintiems; dugancioms, klausančioms, Cidudin- Cioms G. dugancius, kldusencius, Cidudincius; dugandes, kldusences, Cidudinces In. dugančeis || auganceis, kldausenceis, Cidudinceis; dugancioms || auganciéms; kldusencioms, Cidudindioms Vt. béganciuos || béganciiios, §niokscéenciuos, Zydincivos || ždenčiuos; bégancios(e) || bégancios(é), šniokščenčios(e), Zydincios(e) || Zydencios(e). * Žr. E. Grinaveckienė, Op. cit., p. 151-158. # Plg. žemaičių tarmių formas radi.ti.ujou, rasi.ti ju. „rašytajam“ (Zr. V. Drotvinas, V. Grinaveckis, Kalbininkas Kazimieras Jaunius, Vilnius, 1970, p. 148. 304 Zr FOZAR< Vi. EO Būtasis kartinis, būtasis dažninis, būsimasis laikas Vienaskaita rūgęs, vargdaves, važiūosiąs; rūgus, vargdavus, važiūosenti riūguse, vargdavuse, važiūosenče; rūguses, vargdavuses, važiūosenčes rūgusem || rūgusiui, vargdavusem || vargdavusiui, važiūosenčem važiūosenčiui; rūgusei, vargdavusei, važiūosenčei rūgusi, vargdavusi, važiūosenti; rūguse, vargdavuse, važiūosenče rūgusiu, vargdavusiu, važiūosenčiu; rūguse, vargdavuse, važiūosenče rūgusem, $nidksdavusem, siūbūosenčem; rūgusio, šniūkšdavusio, siūbūosenčio Daugiskaita rūgę, vargdave, važiūosią || važiūosentys; rūguses, vargdavuses, važiūosenčes rūgusių, vargdavusių, važiūosenčių rūgusiems, vargdavusiems, važiūosentiems; rūgusioms, vūrgdavusioms, važiūo- senčioms rūgusius, vargdavusius, važiūosenčius; rūguses, vargdavuses, važiūosenčės rūguseis, vargdavuseis, važiūosenčeis; rūgusioms, vargdavusioms, važiūosen- čioms béganciuos, šniokšdavusiuos, siūbūosenčiuos; bėgančios(e), vargdavusios(e), siūbūosenčios(e) Neveikiamieji dalyviai Vienaskaita gūldoms, guldyc; gūldoma, guldyta gūldoma, guldyta; gūldomos, guldytos gūldomam || gūldomui, guldytam || guldytui; gūldomai, guldytai gūldoma, guldyta gūldomu, guldytu; gūldoma, guldyta gūldomam, guldytam; gūldomo, guldyto Daugiskaita gūldomi, guldyti; gūldomas, guldytas gūldomų, guldytų gūldomiems, guldytiems; gūldomoms, guldytoms gūldomus, guldytus; gūldomas, guldytas gūldomais, guldytais; gūldomoms, guldytoms gūldomuos, guldytuos; gūldomos(e), guldytos(e) Įvardžiuotiniai dalyviai Vienaskaita mirštantysis || mirštantysis, siunčemasis, nusikaltusysis; mirštančioje || mirs- tancidje, siunčemėje, nusikaltusidje mirstancioje, sifiiicemoje, nusikaltusioje; mirStancioses || mirstancidses, siun- čemoses, nusikdltusioses 305 N. mirstanciajam || mirštančiėjam, siunciamdjam, nusikūltusiajam; mirštan- čiajai, siuncemdjai, nusikaltusejei G. mirStantiji, siūūičemąjį, nusikaltusiji: mirstanciqjq, sitiicemqjq, nusikaltusiq ją In. mirštančiuojuo, siunčiamūojuo, nusikaltusivojuo; mirStanciqjaq, siunciamdiq, nusikaltusią ją Vt. mirštančiajam || mirštančiūjam, siunčemūjam, nusikaltusiajam; mirštančiojo, siunčiamėjo, nusikaltusiojo Daugiskaita V. | mirštantiejie, siunčemiejie, nusikaltusiejie; mirštančioses, siftiicemoses, nusikal- tusioses mirštančių jų | mirštančiūjų, siunčemūjų, nusikaltusių jų mirštantiesiems || mirštantiesiems || mirštantiemsiems | mirstantiemsiems, siunče- miesiems || siunčemiemsiems, nusikūltusiesiems || nusikaltusiemsiems; mirš- tančiosioms || mirStanciosioms || mirštančiomsioms || mirStanciomsioms, siun- čemosioms || siuncemomsioms, nusikaltusiosioms || nusikaltusiomsioms G. mirstanciuosiuos || mirštančiūosiuos, siuncemuosiuos, nusikaltusivosivos; mirš- tančiąsiąs || mirštančiąsiąs, siunčemąsiąs, nusikūltusiąsiąs Įn. mirštančeiseis || mirštanččiseis, siunčemdiseis, nusikaltuseiseis; mirštančiosioms || mirštančiosioms || mirštančiėmsioms, siuncemdsioms || siuncemomsioms, nu- sikaltusiosioms || nusikaltusiomsioms Vt. mirštančiuosiuos || mirstanciudsiuos, siuncemiidsiuos, nusikaltusivosivos; mirs- tanciosios(e) || mirstancidsios(e), siuncemdsios(e), nusikaltusiosios(e) z 7 f) Dalyvių laipsniavimas Pasitaiko tarmėje abiejų rūšių dalyvių laipsnių formų. Jos turi būdvar- džiams būdingą aukštesniojo laipsnio priesagą bei galūnes, pvz.: Sic marks nubalėsnis; Iš véida ji nubalėsne; Tievs augėsnis; Ji už jį augėsne; Jo drabūžis nuplyšėsnis; Ta tava skepeta nuplyšėsne; Jis dūūg nu- vargėsnis; Jijé sušnekamėsne pasidare. g) Dalyvių kirčiavimas Veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyviai (su priešdėliais ir be jų), padaryti iš senovinio šakninio kirčiavimo pirminių veiksmazodZziy®, kirtį visoje paradigmoje turi šaknyje (darąs, daranti, činąs, činanti, miégqs, miéganti); padaryti iš senovinio galūninio kirčiavimo veiksmažodžių dalyviai vienaskaitos vardininke turi kirtį ga- lūnėje, o linksniuojant jų kirtis šokinėja pagal III kirčiuotės dėsnius (musds, mušanti, prisimenąs, prisimenanti, šnekūs, šnekanti). Tačiau reikia pasakyti, kad dalyvių, padarytų iš senovinio galūninio kirčiavimo veiksmažodžių, tokia esamojo laiko formų kirčiavimo sistema nėra stabili, ji Yra. Šalia formų su galūnės kirčiu vis labiau pa- staruoju metu įsigali šakninio kirčiavimo formos (mūšąs, mūšanti, šnėkąs, šnėkanti...). Be to, tarmėje yra keletas tvirtapradės šaknies esamojo laiko dalyvių, kurie kirčiuojami dvejopai: šaknyje ir galūnėje (dugąs || augds, duganti || auganti, bėgąs || bėgąs || bėganti || bėganti, dirbąs || dirbūs, dirbanti || dirbanti, dūodąs || duodąs, dūo- 2 Žr. K. Būga, Op. cit., p. 48—55. 306 danti || duodanti). Analogiški kirčiavimo atvejai būdingi ir žemaičių tarmėms??. Pastebėtina, kad šių dalyvių galūninio kirčiavimo atvejai kiek dažnesni pačių se- nųjų tarmės atstovų kalboje ir iš vartosenos traukiasi. Seniau, matyt, daugumas esamojo laiko dalyvių tarmėje buvo kirčiuojami galūnėje. Tai, visų pirma rodo senimo kalboje vartojamos galūninio kirčiavimo moteriškosios giminės dalyvių apstabarėjusios formos, kurių dabar jau dėsningai kirčiuojama vien tik šaknis (ldukigs, laukianti, greta laukiūrit + laukianti, činąs, einanti, greta eindit~ einanti, norįs, norinti || norenti, greta norėnt „morinti“). Tai patvirtina ir šiai tarmei gretimos Fr. Kuršaičio tarmės dalyvių kirfiavimas®. Kad esamojo laiko kirtis iš tikrųjų tarmėje turi tendencijos trauktis iš galūnės į šaknį, rodo ir dabartinės šio laiko dalyvių dėsningai šaknyje kirčiuojamos formos: dėdąs, dėdanti, gūlįs, gūlinti || gūlenti, tūrįs, tūrinti || tūrenti, nors veiksmažodžiai, iš kurių jos padarytos, tarmėje yra galūninio kirčiavimo. Veikiamieji būtojo kartinio, dažninio ir būsimojo laiko dalyviai su priešdėliais ir be jų, kaip ir Ik, turi kirtį ir priegaidę tų veiksmažodžio formų, iš kurių jie padaryti, pvz.: bėgęs, bėgus, bégdaves, bégdavus, bėgsiąs, bégsenti, išbėgęs, išbėgus. Neveikiamieji esamojo laiko dalyviai (su priešdėliais ir be jų), padaryti iš visų daugskiemenių ir o-kam. dviskiemenių veiksmažodžių, yra pastovaus kirčiavimo. Jų kirčio vieta ir priegaidė visoje paradigmoje ta pati, kaip ir 3 asm. veiksmažodžių, iš kurių jie padaryti, pvz. : aidoms, ardoma, bauginams, bauginama, skdiniojams, skdi- niojama, važiūojams, važiūojama, Dalyvių, padarytų iš kitų dviskiemenių veiksmažo- džių, paradigmos kirtis šokinėja pagal III kirčiuotę, pvz. : dirbams, dirbama, dirbamdi, dirbamė. Šio laiko bevardės giminės dalyvių kirčio vieta ir priegaidė kaip ir vyriško- sios giminės formų (apdirbama, pasūkoma). Neveikiamieji būtojo laiko dalyviai kirčiuojami trejopai: padarytieji iš daugia- skiemenių veiksmažodžių visoje paradigmoje išlaiko bendraties kirtį ir priegaidę (apseilidc, apseiliota, išakėc, išakčta, pavdisic, pavdišįta, užgyvėc, užgyvėta); padary- tieji iš dviskiemenių tvirtapradės šaknies veiksmažodžių, skirtingai nuo Ik, dėsnin- gai kirčiuojami pastoviai (įkdle, įkalta, įpjauc, įpjauta, malc, mdlta, pakėle, pakėlta, pagire, pagirta, nušduc, nušdauta, virc, virta); padarytieji iš dviskiemenių tvirtagalės ir trumpos šaknies veiksmažodžių kirčiuojami, kaip ir Ik, IV kirčiuote (kaiipc, kaupta, kauptés, kėpe, kepta, kišpe, kirpta, vėrpc, verpta). Priešdėliniai šių šaknų dalyviai (išskyrus dalyvius su priešdėliu par- „per“-, kurių kirčiuojamas priešdėlis) kirčiuojami 111“ kirčiuote (išgrįstas, išgrįsta, palikc, palikta, paliktam...). Reikiamybės dalyviai kirčiuojami, kaip ir Ik, III kirčiuote, tik skirtumas tas, kad kirčiuoti šakniniai a, e čia dėsningai pailginami iki ilgųjų (sėktins, vėstins, kūstins, tėptins, mékstins)™. Pusdalyvis Tarmėje, kaip ir Ik, yra paprastų ir sangraZiniy abiejų giminių ir skaičių pus- dalyvių, pvz.: čidams, eidama, eidami, &idamas, pasišokinėdams. Abeji paprastai sudaromi ir kirčiuojami kaip Ik, tik pusdalyvis čidams, gavęs priešdėlį, kaip ir žemai- čių tarmėse**, dažniau (ypač tarmės senimo kalboje) kirčiuoja priešdėlį, pvz.: išei- 24 Žr. V. Grinaveckis, Op. cit., p. 219, 292. % Zr. Fr. Kurschat, Op. cit., p. 290—291. *1 Plg. Lietuvių kalbos gramatika, II, p. 374. *2 Pig, V, Grinaveckis, Op. cit., p. 226. dams, nūeidams, pareidams, prieidams. Pastarasis kirčiavimas, be abejo senesnis3?, Sangrąžiniai pusdalyviai be priešdėlio, būdami retesni (ypač daugiskaitos formos), turi abiem giminėms ir skaičiams apibendrintą moteriškosios giminės daugiskaitos vardininko formą su sangrąžos dalelyte -s, kaip ir žemaičių tarmėse, pvz.: jis (ji, jiė, jos, juodu, juddvi) šnėk vaipydamos, čin juokdamds, bardamės, džiaugdamės. Tai rodo, kad pusdalyviai tarmėje stabarėja. Retais atvejais pasitaiko sangrąžinių pusdalyvių vyriškosios giminės daugiskaitos formų su sangrąžos dalelyte -se, pvz., ein šnekėdamiese, išėje raukydamiese, nuvažiūva vūidydamiese. Kartais vartojamos pusdalyvių formos, neturinčios sangrąžinės dalelytės, bet išlaikančios sangrąžinę reikšmę, pvz.: Tévs šnėk vaipydams; Parčin par kiéma jūok- dams. Pusdalyvio veiksmas, reikšdamas to paties veiksnio antrąjį veiksmą šalia tari- nio veiksmo, tarmėje dažniausiai vyksta vienu laiku su tarinio veiksmu (Šūd paréje čsdams; Antys virsdamas parčin; Įskurddu kdrve beganydama; Ka tik aš dainūodama nesumišče). Pusdalyviai rodo tarinio veiksmo laiką (Jis ndrna kéldams — nor miéga; Atsiplėšiau nagūs beravédama; Aš tavi prišokdama prirėmsiu „padėsiu“; Turédami lūika pasidarykit), būdą (Duod su kūltuve apsivartydams; Jis apsisūkįdams ,,i§ kelių kartų“ pas mus būva; Pasislapik spėni užsimilždama; Ėje pasišokinėdams; Parsai žo- lės prisispirdami vara „ėda“; Paréje svūigaliuodams; Pasišliuoždama pasišliuoždama i nūje; Ein kai girc Idvas jieškodams; Nutila kaip valgydams; Nusipirkdu lyg žind- dams), priežastį (Besitqsydama kdrve gal nutrdukt’ brizgila; Ji nūmire po tq pélke bevdikščiodama). Padalyvis Tarmės padalyviai, kaip ir Ik, yra paprasti ir sangrąžiniai. Jie kaitomi laikais, tačiau teturi tik esamojo ir būtojo kartinio laiko formas, pvz.: berékent, begyvčnant, numirus, susirgus, jūdkentis, susipykus. Laikų daryba ir kirčiavimas paprastai nesi- skiria nuo Ik, tik esamojo laiko padalyvis einant, gavęs at-, iš-,nu-, par- priešdėlį, yra kirčiuojamas dvejopai — šaknyje ir priešdėlyje, pvz.: ateinant || atčinant, išei- nant || iščinant, nūeinant || nučinant, pareinant || parčinant. Senesniųjų tarmės atstovų kalboje šiuo atveju dažniau kirčiuojamas priešdėlis, tačiau toks kirčiavi- mas iš vartosenos sparčiai traukiasi. Padalyvio einant su priešdėliais kirčiavimas priešdėlyje dar kartą patvirtina mintį, kad dalyvis einąs seniau tarmėje yra buvęs galūninio kirčiavimo. Padalyvis tarmėje dažniausiai žymi pagrindinio veiksmo laiką (Jie parūš betėms- tant; Mėzgant juk nešalt; Prieblinda parėje — da visdi nesutėmus; Kiek tų skysčių išgarūo bėkepant; Begyvénant visdip būn; Aš tavi činant nunėšiu; Betrdukent i nu- trdukiau; Kad būt kur nenuviite bevažiūojent; Jis mą bevalgant atšūla; Tu ant tūf- gaus bestdvent pdršalai; Jis mą bčinant nukrita). Rečiau jis sudaro sąlygos aplinkybę, pvz.: Iš šaliės žiūrent piktūms im; Bėgulent juk nuvarksti. Tarmėje padalyvis plačiai vartojamas veikiamųjų esamojo laiko dalyvių vietoje (Bevdlgant paliksi, besipe- Sant rasi; Nematyt' pareinant — tur būt nevažiūds; Ldukiu ateinant; Simet mačidu gūrni lekent ; Nematdu parvažiūojent). Beasmeniniuose sakiniuose padalyviai papras- ** Plg, P, Skardžius, Daukšos akcentologija, Kaunas, 1935, p. 227. 308 tai sudaro būdo aplinkybę, pvz.: Rčik' nusipaveikslūot' besijūdkent i berékent; Ką darai, rčik' daryt nesiskūbinant; Rčik šnekčt' kaip nieka nežinant; Turi prdit pro šūli kaip nička nematant. Būdinys Būdiniai tarmėje padaromi iš visų nepriešdėlinių nesangrąžinių veiksmažodžių bendraties kamienų vien tik su priesaga -fe. Jie eina su tos pačios šaknies veiksma- žodžių visų laikų, asmenų ir nuosakų formomis, kurios gali būti paprastos, sangrą- Zinés, su priešdėliais ir be jų, pvz.: daužyte dūūža, kdste nukdnda, rėktė rėkčiau, veštė parsiveže, keptė kėpk, vestė tevedie. Būdiniai tarmėje labai gyvi, vartojami veiks- mo būdui reikšti, pvz.: Nė kélte, nė eité par Nėmuna nčidavom. Skirtingai nuo Ik, būdiniai, padaryti iš dviskiemenių tvirtapradės šaknies ir daugiaskiemenių tvirtapradės priesagos bendračių visada išlaiko prigimtinę šaknies priegaidę, pvz.: Sokte, békte, Idužte, trdukte, sakyte**. Gauta 1973. III, 20 3. TPUHABSAILKEHE TJIATOJI TOBOPA BACCEHHA PEKH MHTYBA Peaiome CraTtha apasiercs pasnenom Gonee oGsennceToro Tpyjia aBTopa ,„,T'oBop Gacceli- Ha pexH Muryna“. Ha ocHoBe yxe HMeIONLHXCS HANeKTHLIX JIAHHbIX H JONOJHHTEJILHOTO MaTe- pnanaa, cobpanHoro astopom Jo 1973 ropa, B crarTbe packpbiBaeTCcA KapTHHA CJIOBOH3MEHEeHHsI, a OTYACTH H YynNOTpeOJIeHHA ChpsiraeMbiX H HeCNpsi TACMbIX opm rjarojia aTOro rosopa. į B oramune or Jin rep. 513., B roBope HMEIOTCA TOJIbKO TPH TJIATOJIbHbIe OCHOBbI HA rAtachbie: Ha a (šėkam ,, Tan yem*), na ia (dudžem ,,Tkem*), na o (žinom ,,3naem“). UjiarojJiki ¢ OCHOBOI Ha i rnepeniJiH B TJIaro/Ibi ¢ OCHOBO# Ha ia (žiūrem ,,cMOTPHM"). Dror npotece ewe noJHOCThHIo He 3asepiuics. OCTaTKH TJIaroJbHOI OCHOBbI Ha i elle Berpevalorest B (popmax JBOHCTBEHHOTO UHCJIA, B OCOGEHHOCTH B rjaroJiax, KOTOphI@ nepeji KOHILOM OCHOBbI HMEIOT cornacHbli d (gifdiva || gišdeva || gitdZeva „Mb 06a, obe cabin «‘*). B rosope COXpaHHIHCH TaKXXe H HeKOTODpbIe CJIEJįbi OCHOBbI Ha corsiacHulit. B nacrosiem Bpement Hapsiay ¢ Op MA MH OCHOBBI Ha I'JIACHBIH TJIATO- Jbl miegoti ,,cnath, raudoti ,,nnakate*, skaudėti ,,GoJieTb“ napaJIJIeJIbHO HMEIOT H KOHTAMHHHpOBaHHbLIE POPMBI C OCTATKAMH OCHOBBI Ha COTVIACHMIH (midgam || miggtam CHUM, rdudam || rdustam ,,nnauem*, skaiid || skaiist ,,6oaut, -aT“), a TJIATOJIbI per§éti Wu nieZéti ,,3yJeThb“ B 3TOM Ke BpeMeHH ynoTpebasioTcsi B KOHTAMHHHPO= BaliHbIX (JOpMAX, COXpaHHBINIHX OCTATKH OCHOBBI Ha corylacHuill (péFsc(e), niėžt(a) „3ynnT, -9T“), Kot raMHHHpoBaHHblIe Op MbI JTHX I'1aroJios C OCTATKAMH OCHOBbI Ha COTJIACHBIN ABJISIOTCHA NpeoOjJIAajįalOLIŲHMH BO BCelt HX napanurMe (perštči || perseér, niežtėt || niežčėt ,,3ynerTb“, perštėje, niežtėje || niežėje „3ypneno“ ...). “* Plg, Lietuvių kalbos gramatika, II, p. 424. B cBs3H ¢ 3aKOHOMepHbIM oHeTHUeCcKHM Tepexo0jjoM AHGTOHTrHYeCKoro CO- ueraHHsA in B į- B TOBOpe dop MAaJIbHO COBIiaJIH HHO)HHHTHBbI TIA TOJIOB € Cydpukcamu vf Wu -inf (rtdyr ,,pxaBerb“, gaivif ~ gaivinti „,oxuBuTb“). Beaeacrsue Toro raarodibl ¢ cydukcom -yrf B HACTOSIEM H MPOLIEIIEM OJHOKPATHOM BpemeHax Hapsily C¢ oObluHbIMH (opMaMH HMEIOT napajesbHbiec (OpMbl, CBOIHCTBEHHBLIC raaronam ¢ cydpdukcamu -įf 1 HaobopoT (spirgit' ~ spirginti , Kaputb*: spirgin(a) || spirga ,,KapuT, -aT“, spirgina || spirgé , apna, -na, -Jin“, giAcyf, ,,ClOpHTL": gincy(je) || giicin(a) ,,cnoput, -aT“, gincije || giūičina ,,cnopua, -aa, -au*). Bee nepBnunbie TJIaTOJIbI C KAYECTBEHHBIM KOPHEBBIM H3IMEHEHHEM TJIaCHbIX au- au- ov B dopMax HACTOSIIErO BPEMEHH H B NMPOH3BOJHLIX OT HHX JAPYrHX Gopmax, B OTJIHYHE OT JIHTEP. 5i3., HMEIOT COTrJIaCHbIM j MEX1y KOpHeM H okoHuanuem (krdu- jem , CKaajabiBaem“). Kak H B cocensux »xemaliTCKHX roBopax, 3/ech COXpaHHJach apxanunas dopma 3 Jintla npoiuenero OAHOKPATHONO BpeMeHH C VApHbIM OKOHYaHHeM -of: pasikot ,,u He nymaii“. CKopee BCero ee MOXXHO CYHTaTh OCTATKOM JipeBHeil (DOpMbI © SHKJHTHYECKOH yacTuuedl *ti. Ona Take BnojiHe MOXKeT OblTh CBA3aHa C JipeBHedi ide ¢opwmoii toro Bpemenn THna *pašikat(t). BujnoBoe pacnpenenenne rnaroJioB Takoe xe, Kak H B JHTEPaTypHOM s3bIKe, OJIHAKO TIDHHAJUJIEXKHOCTb HEKOTOPLIX MPHCTABOYHLIX TJIaTOJIOB K TOMY HJM JIpy- roMy BHJY J1yuilie BCEro yJaBJHBAeTCH B KOHTeKCTe, Hanp.: Baigiu nulipf no stéga ,,KOHYAIO CINyCKATbCA C KPLIUH® raroa nulipti, XOTs H NPHUCTABOYHBIA, SIBASETCA TJIaTOJIOM HecoBepIleHHOTO BHA. YacTo nepexojHOCTb H HENEPEXOJHOCTh TJIaTOJIOB TOKE siCHee BCEro 3aMeTHA B npepnoxennn, nanp.: Normas 2if sitAiku ,,Hopmbl BLINONHATL TAxeJIO“ Here- pexojiHbIl OOLIYHO TJIAarOJI eiti ABJASETCS NepexXO0/įHbIM. B roBope nmeioTCA TpH BapHaHTa BO3BpaTHONH UaCTHILbI: -s, -si, -se. si Bcerja ynotpebasercs B cepejinHe cjoBa (susipeše ,,TIOJIpaJIHCb“) H B pejiKHX CJyuasX (B peun MOJIOJIE>xKH) B ero oKOHuaHHH (pesiosi ,,1epych*); -s OObIYHO BeTpeuaeTCsi TOJIbKO B OKOHYaHuu (mūšas ,,epyTCOS“); B ¢popmax HHOuHHTHBA, 1-ro, 3-ro, B PEAKHX CJiyuasiX H 2-ro JIMA TJIATOJIOB €IHHCTBEHHOTO UKHCJIA B peuH CTapiiero NOKOJIEHHS! VIIOTpeGJIf1e TCS TIOCTNO3HTHBHAS VacCTHINLA -se (pėštise ,,paTbCS“, prau- siūose ,,yMbiBal0cb“, prūtisese ,,ymbiBaeTca“). UacTnita -se, rio Bceli BepoOsITHOCTH, SABJISETCA COKPATHBIIEACS SHKIHTHYECKON YacTHIIeH BHHHTENBHOTO Nanexa *sén. Besanunsiit raaroa reikėti ,,rpeGoBaThCca“ B npoleaiieM OJAHOKPaTHOM Bpe- MEHH HHOT/ĮA MOXeT VIIOTpeOJIATbCA H B KauecTBe JHYHOTO (Aš reikéjau nevdl- gyt' ,,MHe Hajo ČbiJIO He ecTb“). B nactosimem BpeMenH rAaroJi būti „,„ObiTb“ HMeeT OpMbI Tpex KOpHeft. Ko- penb és- (y3koe é-, ckopee Bcero, 06pa30BaHo INyTEM KOHTPAKIHH OT (DOpMbI ne + es rio aHaJIOTHH C nėra < ne + yra) ynotpebasercs B 1 H 2 JinuLaX Kak eJHHCTBEHHOTO, TAK MHOMKECTBEHHOTO H JBOACTBEHHOrO UHCEJI (ėsir,,91 EeCTb“, ési ,,Tbi ecTb“, ésam „„MbI eCTb“, Ėsat ,,Bbl eCTb“, ésava ,,Mbl 00a, obe ecTb“, ésata ,,Bul 06a, 06e ecTb“). ®opmy KOpHA bū- ¢ cypduxcanbusiMu OopMaHTaMH -n, -v, ynoTpeGaseMbIMH napaJjesbHo, HMeeT BCs INapajįH T MA Hacrosiero BpemMeHH (bind || būvis ,,si ecTb“, būni || būvi ,, toi ects, būnam || būvam „,,wbrecrb“, biinat || būvat ,,Bbtecrbs“, būnava būvava ,,Mbi 06a, 06e ects, biinata |būvata ,,Bhr 06a, o6e ecrb“, biin(a) || būv(a) „ecTb“). OopMa KopHs yr- ynorpeGasieTcsi TOJIbKO B TpeTbeM JIHLE. 310 Jluunsie opMbl OTAC/LHLIX OCHOB B roBOpe MONTH TAKHE Ke, KaK B nHTEp. $3., HO HEKOTOpble H3 HUX CBOe0Opa3Hbi. B rosope ynorpeGisiorcs Tp dopMbi | JHA eAHHCTBEHHOTO HYHCAA COCJAATaTe/IbHOTO HAKJOHEHWs : C OKOHYalHeM -iau, KaK H B Jutep. a3, (čičiau „5 wen, mia Obi“), ¢ OKOHYa- HHEeM -ia (čičia) nm (OHETHYECKH COKPAULEHHbLIM OKOHYAHHEM Ha MSITKHil COr- nachbiA -¢ (čič). B crarbe BbICKa3LIBAETCS NPEANOJOKEHHE, YTO [OCJIELHSIS (popma, no Bceli BeposiTHOCTH, JTO POHETHYECKH COKpallleHHas (opMa C OKOHYAHHEM -ia. Bo 2 June eiMHCTBEHHOrO UHC/Ia, HapsiJLy € PopMOit JinTep. a3. (&itum ,, Tol wed, Lia Obl“) LIHpOKO ynorpebJsiercs H Gosiee apxaHuHasi Gopma C IIOJIHLIM OKOHYaHHEM -umei (čitumei). 1 ¥ 2 MUA MHOKECTBEHHOTO 4HCJIA, B OTJHYME OT JMTEp. s13., coxpaHH/IH JipeBHHe opmbl ¢ GoJiee NOJHBIMH OKOHYAHHAMH -umém(e), -umét(e) (eitumém(e) „Mbi wi Gb“). B 3 Jinue cocaaraTeqbHOro HaKJIOHEHHUS ynorpeo- AstioTest 2 JOpMbI: C OKOHYAHHEM -y, Kak H B iuTep. 513. (čitų „OH wea Obl, OHA 111A Obl, OHH 11H Obi“), H TOJIbKO ¢ cypdukcom HHOKHHHTHBA -t (Šit; nocaeuss dopma CpaBHHTEJbHO pejKas). Bo3Bparhbie TJIarojibi B 3 Jue ynorpeb/isiores B caey- oWHX (PopMax: C OKOHYAHHAMH -ys || -yse | -uos || uose || -os || -ose (péStys || pés- tyse || pėštuose, péstos || péstose ,,oH Obi ipasicsi, Ola Obl JIpaJIaCb, OHH Obl Apaanch®). Mit npeanoJaraem, Y4TO C OKOHYaHHSIMH -0s || -0se, 10 Beeii BEpOsSITHOCTH, MOp(OJIOrHYECKH POACTBeHHBI ¢ (dopMoH HecaeayeMoro roBopa éicia (< P?čičio, Cp. XKeMaHTCKHe eičio, nėščio), KOTOPOe, BO3MOXKHO, NPOHCXOAHT OT GoJlee pesHeil (opmbl eicio, ynorpebasiemoii B counHennsnx Jlaykuuu. Jluunbie GopMbl NOBEJIHTENILHOIO HaKJIOHEHHS B IrOBOpe TaKHe Xe, Kak H B JHTEP. 53., OJAHAKO €ro DYKHKUKIO BbINOJIHAIOT H HEKOTOpbIeė (POPMbI HACTOSALIETO BpeMenHH (eimė || eimékim „mohjneM“, eiva ,noiinem mb oGa, o6e“). Bo 2 Jmnune €/\HHCTBEHHOrO YHC/a H3pejįka (B CKOpoli peunH, B OCOGEHHOCTH, KOIMjla KOpeHb 3akKaiunuBaeTCA Ha COr/IaCHbiK) BCTpeyaercs H GdopMa Ges k (sėm ,uepnaii). Coxpanujiacb Take 3acTbiBluasi nosejuTenbHasi dopMa 6e3 k C HE3aKOHOMEPHO yceueHHbIM KOpHeM pala<palduk „Tnonoxju“. Jlas ykažanus npHOIHKeHHs K KaXKJIJOR opMe NOBEJIHTEJIbHOTO HaKJIOHEHHS npubasasiercsi Hapeune Ššę ~ Sei ,,cl01a“, KOTOpoe BO BCEX C/ly4asiX OTTSATHBaeT ynapenne Ha ceOs. B dopmMe 2 anna enHCTBEHHOTO UKCJIa HAPEUHE NOCTIO3HTHBHO (eikšė , man ciojna“), a B popmMax MHOXKEeCTBEHHOTO H JBOHCTBEHHOIO UHCEJI KHAXO- BHTCSI MEXKJLY KopHeM Ho CcydOukcoM (eikšėkit ,uaure ciopa“, eikšėkiva ,,uaem Mbl 00a, 06e ciojia“, eikšėkita „,,njinTe Bb 06a, oe ciojia“). BeiBaioT cayuan, Kora Hapeune šę NOBTOPSETCA ABaxibl, TOrAd VAlapeHHe najlaeT Ha BTOpoe Io cuety Sg (eikšęšė, eikses¢kit, eikses¢kita). B xeaareabHOM HaKJIOHeHHH, Kpome (opM, NPHHATHIX B JuTep #3. (tegu čin(a) || te€in(a) ,,nycTb HpeT, -yT*), ynorpebasiorcs H GOpMbI C 4acTHLAMH tegu, te, 06Gpa30BaHHbIe OT OCHOBLI HACTOSILETO BpeMeHH MH OKOHYAHHMH -ie (Ads rJIaCHbIX OCHOB Ha a, ia: teéinie, tegulie ,,nycTb JiexxuT, -aT“), ai (4/15 raacHoii oc- HOBbI O : fesiZinai ,,IyCTb NOCTYNAET, -I0T, KaK XO4YeT, -yT*). Popmbl 1 H 2 Jinų €AMHCTBEHHOTO YHCJ/IA HACTOSILIETO H NpOLIejŲLETO BPeMeH, HMEIOLHE yJapeHHe Ha OKOHYaHHH, B OTJIHYHE OT JIHTep. 53., NPOH3HOCATCH C HHCXO/AsILIeH HHTOHAUMEH, KaK H B COCeJHHX XeMaHTCKHX rosopax (sakdu ,,q roBopio“, sakidu ,,n ckasaJj, -aa“; éjdu ,,5 weJj, waa*, éjéi ,, Tol wea, waa%). B rosope ynorpeGasiores 4 BpemMenn JleliCTBHTEJIbHbIX IPHYACTHIl (HacTos ee, fnpoiuejiuee OJHOKpaTHOe, Mpoluejliee MHOTrOKpaTHOe n Oyayuiee) H 2 crpaja- 311 TeAblbIX (HacTosillee H nponiejųnee OjiuokpaTHoe), Hanp.: dirbąs ,,padorTaionnit“, dirbęs ,,pa6oraBumū“, dirbdavęs ,,uacto paGoraBumii“, dirbsiąs ,,KoTopbiii GyjleT paG6oraiomam“; dirbams „padoraemMwiit“, dirbe ,,cpaGorannbiit“, Bee sTH npHYacTHs H3MeHSIOTCA IO POAaM H CKJIOHAIOTCH. Uaule Bcero ynoTpeOJisioTCHA crpaja- TeJbHble NpuHuacTHA OOOMX BpeMeH H ACHCTBHTEe/bHbIE NPHYACTHS NpoLIejųie ro OHOKpaTHOrO BpemerH. Hapsijly ¢ HHMH LIHpOKO H3BeCTHbI H (opMbl HMEHHTE/Ib- HOTO NajeXa eAHHCTBEHHOIO H MHOMKECTBEHHOrO YHCeJ MPHYACTHH JOJIKEHCTBO- pannus (pjautini rugiai ,,cneas poxb, KOTOPYio HEOOXOMHMO KOCHTb“). [Tpuyactus 0GOHX 3aJIOroB MOTYT ObITb H MeCTOHMeHHbIMA (bėgantysis ,,Oeryuwit*, bégancidje „Gerymas“). Hekotopbie H3 HHx cyOcTaHTHBHpOBA/IHCb (kuliamdja ,,MojioTuJiKa“), BojibiunHCTBO BO3BPATHLIX NpHhuacTHM B roBope ynoTpeOJisioTCA ¢ NpHCTAB- kamu. MX Bo3BpaTHas 4acTHUA -Si- CTOHT MEXKAY npucTaBkoil H KOpHeM (besiprau- sigs || besiprafisiantis ,,ymblBalouwiica®™, besiprdūsianti ,» yMbiBatomasica®“), Has- peAka BCTpeualoTesi H GecnpHcTaBoukibe (opMbl, B KOTOPBIX BO3BpaTHAas 4acTHua -si- HAXOAMTCS B OKOHYaHuH (dZiddigiqsis ,,papyioumiics®, dZiaagentis ,,pajpyioumas- ca“). Berpegaiores i BO3BpATHbIE NPHYACTHA C yacTHleil -se B OKOHYaHuu (ji buva laukiantiese ,,ona Oba oXxuAalowasi, GepeMennasi“; jie sau dirbese ,,onn ObiJiu pa- GoraBumMH Ha cea“). JleficTBH Te IbHBIE IPHYACTHS MYMKCKOTO pojla B HMEHHTE/IbHbIX [1a/e2KaxX HAaCTO- siero BpeMeHH valle BCero ynoTpeOJIAIOTCA B ApeBHHX (opmax (éings J HAYLHA, ging ,,uayume*). HaBecrhbi Take H OOpMbI € OCHOBO# Ha rJyacHblit (činantis, činantys). Pexe Berpeuaeresi JopMa HMEHHTE/IbHOrO Najieka eAHHCTBEHHOIO 4KCJIa ¢ oKOHuaHneM -ys (žibantys ,,OJiecTsmad“). KeHCKHA pojį Bcerjla HMeeT dopMy ¢ ocHoBoft Ha raacasil (laukianti ,,oxujnalomas“), KOHe4Hbiė Yjlapublili -i KOTOpO# 00buHO (POHETHYECKH 3aKOHOMepHO OTNanaeT (laukiajit<laukianti, HO šokanti „TanKnytoulas“). Xors BCE rJiarOJibi COCHOBONH Ha i, Kak OblJI0 Y IIOMS51HY TO Bbillie, B roBope Iepellijin B rJILATOJIbi C OCHOBOM Ha ia, OJIHAKO B NPHYACTHSAX OCHOBA Ha i coxpausieTcsi (giFdjs | || giFdintis ,, cava, girdinti ,,caviwamas®). Ho wapsiy ¢ Gopmami OCHOBbI Ha iB napagMrMe STHX NPHYACTH N04 ACHCTBHEM AHAJIOTHH C NPHYACTHAMH H T/Ia- roJiaMH OCHOBBI Ha ia, NapajJeabHo (HO pexe) NOABJAIOTCH H (POPMbI OCHOBbI Ha ja (stovince || stovence ,,crosmero*). B crarbe jedsaercsi npeanosoxeHnue, UTO KaK NpHYaCTHsi, TAK H TJIaTOJIbIi C OCHOBOR Ha i CPaBHHTE/ILHO He/laBHO NOABEPTIHCL BJAMSHHIO TJIATOJIOB H NPHYACTHIl C OCHOBOI Ha ig, HO B NPHYACTHAX TOT rnpouece npoTexad eme noaxe. B orjiuune OT JinTep. A3., BC NPHUACTHS MyXCKOTO polla, 06pa3oBaHHbie OT I/1aroJ/oB C OCHOBOH Ha ia, HMEIOUHX Tepe OKOHYaHHeM coraac- Heili j, B opMax HMEHHTeJIbHOTO Majlexa eJIHHCTBEHHOrO H MHOKECTBEHHOTO HH- ceJl BMECTO OKOHYaHH# -igs, -ią HMEIOT H OKOHYAHHSA -įs, -į (šūkaujįs ,,kpryammir* šūkaujį „,Kpruaume“). Ha3pejnka oKoHuanus -įs, -į napajiJieJibHo C OKOHYAHHHAMH -iąs, -ią CBOACTBEHHb! H opMaM YkKa3aHHbiIX Majeed IPHYACTHH, HMeIOLIHX Iepejį oKOHUAHKeM coraacHsiit I, r, k (veliūs || velfs ,,pansiiownit, veliq || velį ,,BaJimionine“, gerids || gerįs ,,nbloumit*, gerią || gerį ,,nviowne”, ldukiqs || ldukis „oxHJa0UIHI“, laukią || lduki ,,oxnnatomne“). Bee npHuacTHs CKJIOHAIOTCH KaK HMeHa NNpuJIaraTe/IbHble, OAHAKO B JlaTeJIb- HOM NajieKe SJMHCTBEHHOTO YHC/a MYJKCKOTo poja H3pejika ynortpeGasercs OKOHYAHHe, XapaKTepHoe JLIsi HMEH CYLIeCTBHTeNbHBIX (mok tam || mokytui ,Hay- yeHHOMY", duganciam | dugandiui ,,nonpacraiomeMy“). 312 Hexoropkie npuuacTHs o6onx 3aJIOTOB HMEIOT ¢opmy CpaBHHTEJIbHONH CTETEHH, 06pa3oBaHHyjiO No 06pasily MpHJIaraTEJIbHbIX (nubalėsnis ,,Gonee Gennbiū“, nuvargėsne „,GoJiee ycranan®, sušnekamėsne „,Gojee croBopuHBas“). Bee npuyactusi, 06pa3oBannbie OT JĮBYXCJIOXHBIX TJIAaTOJIOB C JAPEBHHM KOp- HEBBIM ylapeHHeM, B opMax HACTOAIIErO BpEMEHH COXPAHHJH CBOE yJlapeHue Ha KopHe (ddrgs ,,nenaiouuii), a o6pasoBaHHBIE OT TJIaroJIOB C JAPEBHHM yJapeHHeM Ha OKOHYaHHH HMEIOT KOHeuHoe yjaapenne (musds ,,0bl0muit*), 0HAKO B napajur- ME H B HHX yJlapeHHe riepexojiuT Ha KOpeHb (musande „,Obiomero“). B ceasu ¢ THM Ha0JIIO/Iae TCs TeH ICHMT CMENICHHA JIBOSIKOTO yJapeHusi, H MHOTHE NPHYACTHA C KOHEYHBIM yJapeHHeM H B GopMaX MMEHHTeBHBIX NMajexel NnoayyaioT KOpHeBoe ynapennue (mūšąs, musq). Crpajarejibhbie: npHuacTHs, OGpa30BaHHbIe OT JABYXCJIOKHBIX TJIATOJIOB C KOPHEBBIM YJlapeHHeM H HHCXOJŲ1LIeK HHTOHALIMeEN, B OOpMAX IpolnIejųnero BpeMeHH, B OTVIHYHE OT JIUTEP. 53., NOJHOCTBIO COXPAHAIOT MECTO YJIApeHHS H HHTOHAIIHIO (ikdltas ,,pOuthiit“, jkdlta ,B6utan“, jkdlti „BOHTEIe“). B orjiuune or JiuTep. 53., yjtapHble KOpHeBbIe a, e NPHYACTHH J0JIKeHCTBO- BaHHs, OGpa30BaHHbIX OT NEPBHYHBIX TJIATOJIOB C KPATKHMH KODHEBBLIMH a, e, BCer- Aa NpOH3HOCATCS J10/ir0 (kdstinas ,,criesbie ( 0 KapTolKax), KOTOpble HEOOXOJIHMO KOnaTb“, vėžtins ,,cyxoe (0 cene), KOTopoe HeoGXOAHMO Be3TH"). Ilo 06pasoBannio H MecTy ynapenus NOJYNPHYACTHS H JACeNPHYACTHS He OTJIH- HaloTCs OT JIMTEP. 513., OJHAKO NOJYNpHYacTHE čidams ,,HAYUH“ H JleeTpHYACTHE éinant HJR“ C NPHCTABKOi yale Bcero (OcoGeHHO B peuH CTapliero IOKOJICHHA) HMEET yJapeHue Ha npucraBke (iSeidams, pareidams, nieidams, ateidams; išeinant, dateinant, pdreinant, nūeinant). BecnpucraBounbie BosBpatHbie noJMynpHYACTHS AAT OGOHX pOJOB H UKHCEeJI HMeIOT OGOOILEHHYJO (DOpMY C OKOHUAHHEM -0s (§nék(a) vaipydamos ,,roBopwur, -AT ycMexasich“). B rosope BCTpewaloTCsi jleenpHuacTHSI TOJIbKO HACTOSINETO H mnpolumejiunero BpeMeH (sédint || sédent „,cuna“, „susifgus ,,3a6o.eB%). HudunarTuB II (biidinys) B roBope obpasyercs or GecrnpHCTaBOYHLIX HEBO3- BPATHBIX TJIaTOJIOB TOJIbKO € OAHHM cyddurcom -te (šOkte „,mpbiras“, bégte ,,Ge- rom“). On Beeraa ynorpeGasiercsi ¢ Apyrumu GopMaMH TOTO Ke CaMoro r.JiaroJia H, B OT/IHYHE OT JHTep. 53., ylapeHHe Ha OKOHYAHHH HMEIOT JIHINb OGpa30BAHHA OT TJIaTOJIOB C KOpHEBbIM yJapeHHeM H BocXositueli uuTonauueit (klykté kijkt ,,pes- MA peBeTb“, HO lduZte, sédéte). Ilocrynujo 20. 111. 1973 21. 520