Knyga apie žuvų pavadinimus

5. Recenzuojamas žodynas — lauktas ir reikalingas veikalas. Reikia tik pasidžiaugti, kad Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos ir Skaičiavimo mašinų specialaus konstravimo biuro inžinieriai ėmėsi tokio didžiulio darbo. SKŽ gerai reprezentuoja dabartinę lietuvišką skaičiavimo technikos terminiją. Tačiau gausi žodyno medžiaga dar menkokai sunorminta ir susisteminta. Skaičiavimo technikos terminijos ugdymo darbui šis veikalas — tik gera pradžia. Kitų technikos šakų terminų žodynų rengėjams jis galės būti ne tik sektinu entuziastingo darbo pavyzdžiu, bet ir pamatu, ant kurio galima pradėti ręsti dar tobulesnius statinius. A. Kaulakienė KNYGA APIE ŽUVŲ PAVADINIMUS B. Laumane, Zivju nosaukumi latviešu valodā, Rīgā, 1973, 307 p.1 Benitos Laumanės monografija labai aktuali ne tik latvių, bet, kadangi nemaža įžuvų pavadinimų paveldėta iš gilios senovės, ir baltų bei indoeuropiečių kalbotyrai ir etnogenezei. Ši monografija — pirmas toks stambus baltų žuvų pavadinimų tyrinėjimas. B. Laumanė pažymi, jog P. Tymė, remdamasis tuo, kad lašišos gyvena tiktai Baltijos jūros baseine, o giminiški pavadinimai aptinkami slavų, baltų, germanų, taip pat tocharų kalbose, mėginęs įrodyti, kad ide. protėvynė buvusi Baltijos rajone. Su šia hipoteze susijęs Baltijos jūros pakrantės aborigenų klausimas, kurį autorė ne vienoje vietoje mini. B. Laumanė, remdamasi archeologų nuomone, kad baltai ar jų sentėviai atsikėlė į Baltijos jūros apylinkes apie XVIII a. pr. m. e.2 ir čia užmezgė ryšius su kitais Baltijos pietryčių pakrantės gyventojais — aborigenais, kurie, autorės nuomone3, gal būt, buvo baltams giminiški indoeuropiečiai, ir ugro finais (p. 14). Hipotezė, kad minėtieji Pabaltijo aborigenai buvę indoeuropiečiai, labai svarbi baltų ir indoeuropiečių etnogenezės klausimui. Šiuo metu kai kieno ji ypač remiama4. Mezolite Rytų Pabaltijui buvo būdingos dvi kultūrinės (ir, Rimantienės nuomone, etninės) grupės: mikrolitinė-makrolitinė ir Kundos. Mikrolitinė-makrolitinė kultūra priklausė Lietuvai ir iš dalies Baltarusijai. Kundos kultūra buvo paplitusi dabartinės Estijos ir Latvijos plotuose, o Lietuvoje težgriebė pačią šiaurinę 1 Recenzijoje dėl ribotos apimties aptariamas tik Baltijos jūros pakrantės aborigenų klausimas, keliamas B. Laumanės knygoje. 2 Šiuo metu archeologai teigia, kad virvelinės keramikos nešėjai Lietuvą pasiekė baigiantis III tūkstantmečiui pr. m. e., žr. R. Rimantienė, Pirmieji Lietuvos gyventojai (XI—IV tūkstantmetis pr. m. e.), Vilnius, 1972 (toliau: Rimantienė PLG), p. 96. 3 Su nuoroda į: Л. В. Ванкина, Торфяниковая стоянка Сарнате, Рига, 1970, p. 140, 144—145, kur Sarnatės stovyklos radiniai datuojami III tūkst. pr. m. e. pirmą pusę ar vidurį, o gyventojai hipotetiškai laikomi indoeuropiečiais; plg. taip pat R. Rimantienės tvirtinimą, kad „apie kokį nors kultūrinį-etninį finougrų klodą Lietuvos akmens amžiaus medžiagoje, tuo labiau senųjų, vietinių, priešvirvelinės kultūros gyventojų priskyrimą finougrų gentims, negali būti nė kalbos“ (Žr. R. Rimantienė, Lietuvos akmens amžiaus šukinė puodų ornamentika ir finougrų klausimas, — Lietuvos istorijos metraštis. 1972 metai, Vilnius, 1973 (toliau: Rimantienė LIM), p. 26; plačiau žr. p. 5—26; taip pat žr.: Rimantienė PLG; Р. К. Римантене, Палеолит и мезолит Литвы, Вильнюс, 1971 (toliau: Римантене ПМЛ). 4 Žr. A. Seibučio mokslo populiarinimo straipsnius: Padavimai ir tikrovė, — Mokslas ir gyvenimas, Vilnius (toliau: MG), 1971, Nr. 5, p. 38—40; Vėlyvojo ledynmečio vietovardžiai, — MG 1971, Nr. 10, p. 16—20; Kaip Nemunas į Vyslą tekėjo, — MG 1973, Nr. 3, p. 28—30 ir kt. 260 sritį. Šias abi kultūras jungia Maglemozės kultūros elementai5. R. Rimantienės teigimu, „Pabaltijo mezolito gyventojai buvo aiškūs europoidai“6. Iš mikrolitinės-makrolitinės kultūros išaugo ankstyvojo neolito Nemuno aukštupio kultūra, o iš Kundos – Narvos – Nemuno kultūra7. Lietuvos keramika, kurios pirmieji dirbiniai, R. Rimantienės nuomone, pasirodė greičiausiai IV tūkst. pr. m. e. pabaigoje, „įeina į didžiulę Pietų ir Rytų Pabaltijo kultūrinę grupę, kuri tęsiasi nuo Vakarų Latvijos iki Jutlandijos“8, o „daugeliu kitų požymių (bent vakarų Lietuvos stovyklos) […] įeina į siauresnę Narvos – Nemuno kultūrinę sritį, gyvavusią tarp šių upių“9. Nuomonei apie artimą minėtų kultūrinių grupių giminystę pagrįsti yra įtikinamų kalbos duomenų. Juk vadinamoji sen. Europos hidronimija (alteuropäische Hydronymie – H. Krajes terminas) paplitusi ir Skandinavijoje10. Pajūnenas, radęs gausybę šios kilmės vandenvardžių Suomijoje, juos laiko specifiškai baltiškais11. V. P. Šmidas nurodo sen. Europos hidronimijos ypatybę: ši hidronimija koncentruojasi buvusiame ir dabartiniame baltų kalbiniame plote12. Mokslininkų nuomone, egzistuoja „baltų politoninė sąjunga“, į kurią, be baltų kalbų, įeina lybių ir estų kalbos, šiaurės kašubų, kurios-ne-kurios Pabaltijo vokiečių, rytų Šlezvigo ir kaimyninių salų danų tarmės, švedų ir norvegų kalbos. Šiai sąjungai būdinga, kad melodinė tonų koreliacija, be pačių baltų kalbų, kitiems „sąjungininkams“ yra naujas reiškinys13. Pastebimos įdomios skandinavų – baltų žodžių darybos, semantikos ir kt. paralelės14. B. Laumanė, remdamasi kitų tyrinėtojų nuomone, ne vieną žuvies pavadinimą laiko ar linkusi laikyti paveldėtu iš Baltijos pakrantės aborigenų. Svarbiausi šios nuomonės argumentai – nagrinėjamų žuvų pavadinimų paplitimas daugelyje Baltijos pajūrio kalbų bei neaiški etimologija. Antrasis argumentas, mūsų nuomone, nėra tinkamas, ir autorė be reikalo nekritiškai juo naudojasi. Dėl šios priežasties kai kurių žuvų pavadinimų nagrinėjimas monografijoje labai prieštaringas. Pvz., B. Laumanė darbų skyrelyje la. sapals „leuciscus cephalus“ laiko priesagos -als vediniu ir lygina su lie. šapalas „t. p.“ (p. 40), tačiau pagrindinėje – žuvų pavadinimų – dalyje, paminėjusi, kad la. sapals, sapalis ir kt. esą giminiški su lie. šapalas, kuriuos 5 Rimantienė ПМП 95–196. 6 Rimantienė PLG 95. 7 Rimantienė ПМП 196, plg. 176; Rimantienė PLG 95–96; plg. Rimantienė LIM 9–10. 8 Rimantienė LIM 20. 9 Ten pat. 10 Žr., pvz.: W. P. Schmid, Zum litauischen Flußnamen Aitra, – „Baltistica“, VII (1), Vilnius, 1971, p. 37–42; jo paties, Aura und Aurajoki, – „Baltistica“, IX (2), Vilnius, 1973, p. 189–194; Heikki J. Hakkarainen and Matti Ruoh tula (Finland), Das Auftreten indogermanischer (alteuropäischer) Gewässernamen in Finnland (toliau: Hakkarainen – Ru ohtula), – XIe Congres international des sciences onomastiques. Sofia, 28 juin–4 juillet 1972. Résumés des communications, Sofia, 1972 (toliau: XIe Congres), p. 89. 11 Hakkarainen – Ru ohtula 89. 12 Wolfgang P. Schmid (BRD – Göttingen), Baltische Gewässernamen und das vorgeschichtliche Europa, – XIe Congres, p. 205. 13 Žr. Б. Лаумане, А. Непокупный, К постановке вопроса об атласе морской и рыболовецкой лексики Балтийского моря, – Baltistica, IV(I), Vilnius 1968 (toliau: Лау-мане – Непокупный, – Baltistica), p. 69 ir ten nurodytą literatūrą. 14 Žr. Лаумане – Непокупный, – Baltistica, p. 69–78; Б. Лаумане, А. Непокупный, Балто-славяно-финские языковые параллели из области мореплавания и рыболовства, – Взаимосвязи балтов и прибалтийских финнов, Рига, 1970, p. 189–202 ir šiuose straipsniuose nurodytą literatūrą. 261 kalbininkai lygina su skr. s’aphara-h „cyprinus sophore“15, žemiau rašo, kad A. Gėrdas nurodas panašius pavadinimus slavų, germanų ir ugrofinų kalbose ir laikas visus juos bendrojo substrato reiškiniu, susiformavusiu Baltijos jūros areale dar ikiindoeuropietišku periodu16 (p. 213). Taigi kalbininkė čia nė negina savo aukščiau minėtos nuomonės, kad aborigenai laikytini indoeuropiečiais. Į baltų žuvų pavadinimų bendrybių sąrašus la. sapals ir lie. šapalas B. Laumanė neįtraukė (ž. p. 10–11 ir 278). Mūsų nuomone, šapalo pavadinimas iš tikrųjų susijęs su kalba, egzistavusia plačiame Baltijos pajūrio areale, bet nėra jokio pagrindo šio pavadinimo nelaikyti baltišku. Panagrinėkime dar vieną kitą pavyzdį. B. Laumanė, kaip ir kiti tyrinėtojai, la. salaka (salaks) „osmerus operlanus“ laiko skoliniu iš lyb. salāk resp. est. salakas (p. 101), o pastaruosius finų žuvų pavadinimus, kadangi jie neturi patikimos finiškos etimologijos, remdamasi V. P. Šmido nuomone, linkusi laikyti ikifiniškos kilmės (p. 18)17. E. Frenkelis la. salaka, laikydamas skoliniu iš minėtų lybių ir estų atitikmenų, be to, sieja su salata, -te „aspius aspius“ arba „aspius rapax“ bei lie. salatis, salotė, celatis „t. p.“18 Bet B. Laumanė su tokiu spėjimu nesutinka: jos nuomone, tokiu atveju reikėtų pripažinti, kad la. salata esąs skolinys iš Pabaltijo finų, t. y. iš lybių ir estų kalbos. Tiesa, karelių tarmėse ir suomių kalboje aptinkamos panašios lytys (plg. karel. tarm. salat’t’i, suom. salatti „alburnus lucidus“). Tačiau, nepaisydama to ir vykusiai panaudodama lingvogeografinį kriterijų (skoliniai iš finų kalbų paprastai būna paplitę mažesniame areale, negu nagrinėjamasis pavadinimas), B. Laumanė la. salata, salate, salāta, salāts; saluonis, saluozis, lie. salotė, salatis „aspius aspius“ arba „aspius rapax“ bei la. hidronimą salates upīte, lie. ežerų pavadinimus Salōtas, Salōtė, Salōtė, Salōtis sieja su lie. tarm. sālti „tekėti“, pr. salus „upelis“, kaip semantinę paralelę pateikdama dar la. upītis, upietis „leuciscus indus“ (p. 209). Tai – autorės etimologinis atradimas (kiti kalbininkai minėtos etimologijos nepasiūlė); tokių atradimų monografijoje nemaža, iš ko matyti, kad B. Laumanė, apskritai, turi gerą kalbos jausmą. Iš lie. tarm. sālti, pr. salus ar panašių žodžių kildintini ir lie. sėliavà „coregonus albula“, seliavà „t. p.“, sėliova „tokia ežerų žuvis“ ir kt. B. Laumanė, laikydama la. sēlava skoliniu iš kaimynų kalbų, teigia, kad tiksliai nustatyti skolinimosi šaltinį esą labai sunku, nes fonetiškai adekvačios lytys, be minėto lie. atitikmens, egzistuoja rusų Pleskavos ir Novosokolnikų apylinkėse – селёва, bei lenkų kalboje (raštuose užfiksuotas jau XV a.) – sielawa19. Autorės nuomone, tolimesnė šių žodžių kilmė neaiški: esą pareikštos nuomonės dėl slavų pavadinimų atsiradimo iš lie. kalbos 15 Su nuoroda į: K. Mūlenbachs, Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns (toliau: LVV), III, Rīgā, 1928, p. 696; E. Fraenkel, Litauisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg, 1962–1965 (toliau: LEW), p. 963. 16 A. Gerdo nuomonė žr. А. С. Г е р д (atsakymas į anketą), – Лексичные балтизмы ў беларускай мове, Мінск, 1969, p. 9–10. 17 Dar žr.: Лаумане – Непокупный, – „Baltistica“, p. 76. 18 LEW 759. 19 Šis latvių pavadinimas, nepaisant siauro paplitimo, galėtų būti ir lie. pavadinimo giminaitis – skirtumas tarp lietuvių ir latvių atitikmenų tik dėl šaknies balsio kiekybės. Bet e : ē būdingas ir lie. kalbai: be minėtų sėliova, seliavà : sėliavà, plg. ir hidronimus – iš vienos pusės, Seliovinaičiai (du ežerai), kildinami iš ež. Seliovinis (A. Vanagas, Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius, 1970 [toliau: Vanagas], p. 76), kuris savo ruožtu – iš minėto sėliova (Vanagas 158–159), iš kitos – Šėliupis (Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Vilnius, 1963 [toliau LUEV], p. 143). 262 ir atvirkščiai20. Tačiau iš tikrųjų lie. sėliavā, sėliavā ir kt. ne tik šaknis, bet ir priesa-ga — neabejotinai baltiškos kilmės. Slavų kalbų duomenimis išaiškinti r. селёва „уклейка, cyprinus alburnus“ (pagal Dalio žodyną), селёва „aspus clupeoides“, Juodosios jūros pakrantės, Kubanės, baltarusių селёва, lenkų sielawa „уклейка“ kilmės negalima, o priesaga ава (-awa) bei -ява slavams svetima (ji būdinga baltų, trakų kalboms bei vadinamajai sen. Europos hidronimijai). M. Fasmerio teigimas, kad lie. žodžiai salavā, selavā „мурена“ negali būti šaltiniu dėl rusų žodžio paplitimo pietuose, taisytinas ta prasme, kad Juodosios jūros pakrančių, Kubanės селёва gali būti atsiradęs dėl artimų baltų giminačių trakų įtakos. Teritoriškai artimesnių baltams slavų kalbų — brus. селёва, lenk. sielawa bei artimesnių rusų kalbos tarmių — atitikmenis mes laikome baltų įtakos, greičiausiai, substrato, rezultatu. Iš aukščiau pateiktų pavyzdžių matome, kad yra pakankamai semantinių paralelių la. salaka (salaks) kil dinimui iš lie. šalti „tekėti“ ir pr. salus „upelis“. Nuomonę, kad la. salaka (salaks) nėra skolinys, sustiprina ir atitinkamų lie. vietovardžių egzistavimas: ež. Salakai, Salakas (Degučiai, Palivarko km.)21, mstl. (Zarasų raj.) Šalkas, Šalko giria22. Taigi žuvies pavadinimo salaka reliktai baltų kalbiniame plote aptinkami toli nuo latviškojo Baltijos pajūrio. La. salaka (salaks) daryba taip pat baltiška (plg., pvz., nors ir negausius, priesagos -aka, -aks, -ėka vedinių pavyzdžius, pateikiamus p. 39). Suprantama, finiškieji la. salata bei salaka ir kitų baltų šaknies sal- pavadinimų atitikmenys, kaip neturi patikimos finiškos etimologijos, laikytini baltizmais. Baltizmais laikytini ir vokiečių tarm. (buv. R. Prūsijoje) Salat, Zalat, kurie su minėtais la. salate, lie. salotė sudaro izoglosę, jungiančią Kuršą per Lietuvą (Žemaitiją) su buvusiu prūsų kalbos arealu. Beje, B. Laumanė tokių izoglosių nustatė ne vieną. Reikia pritarti autorės teigimui, kad tokios izoglosės ypač vertingos (p. 278). Šia proga reikia pridurti, kad ir v. tarm. (buv. R. Prūsijoje) Perpel, Parpel bei kašubų parposz, pelpaże, kuriems atitinka la. tarm. pērpele, perpele, lie. pērpelė „alosa fallax“ (p. 152–153) laikytini baltizmais. Taip manyti leidžia ne tik lingvogeografinis, bet ir etimologinis kriterijus. Kai kurias latvių–rytų slavų izogloses, priešingai, autorė interpretuoja aiškiai ir teisingai: baltarusių, rusų tarm. курмель „gobio fluviatilis“ (p. 98), вягало, вягело „lote lota“ (p. 244) yra baltizmai. Bet grįžkime prie vadinamosios aborigeninės leksikos. Žodžių, kuriuos mėginama priskirti prie šios leksikos, bet kuriems galima rasti ir gerą baltišką etimologiją, yra dar ne vienas. Iš tokių paminėtinas, pvz., la. leste, lekste „pleuronectes flesus trachurus, plekšnė“. V. Tomsenas visiškai teisingai šį pavadinimą siejo su la. lē̃sns, lēsns, lėss bei lie. lėkštas, o estu lest „plekšnė“ laikė skoliniu iš baltų kalbų (p. 173). Minėtai la. leste, lekste etimologijai yra puiki semantinė paralelė: la. plekste, pleksta, plėkste; plekzde, plekzde bei lie. plėkšnė, plėkštis, plėkštė, plėgždė „plekšnė“ siejami su la. plāškans „platt, flach, breit“, lie. plókščias23 (p. 174). Tačiau B. Laumanė, matyt, sekdama L. Ketunenu ir V. Zepu, laikančiais la. leste skoliniu iš lyb. ļieštā 20 Žr. LEW 774; М. Фасмер, Этимологический словарь русского языка (toliau: Фасмер ЭСРЯ), III, Москва, 1971, p. 594. 21 LUEV 141. 22 Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III (R–Ž), Vilnius, 1971, p. 148–149. 23 LEW 611, 628. 263 (est. leste) (p. 173), taip pat mano, kad latvių žuvies pavadinimas esąs skolinys iš Pabaltijo finų kalbų (p. 17, 281). Tokiai nuomonei susidaryti, tur būt, turėjo įtakos ir est. lest reikšmė „Flaches, Plattes“, siejamo su minėtais finų plekšnės pavadinimais, egzistavimas (p. 173). Kaip ir aukščiau minėtus pavadinimus, B. Laumanė, remdamasis V.P. Šmido nuomone, est. lest, lyb. lestā „plekšnė“ linkusi laikyti gautais iš ikifiniškos kalbos, kadangi pastarieji neturi patikimos finiškos etimologijos (p. 18)24. Mūsų nuomone, dėl etimologinio ir lingvogeografinio kriterijų, t. y. dėl to, kad lie. lėkštas, la. lēsns ir kt. turi gerą baltišką etimologiją, o est. lest „Flaches, Plattes“ tevartojamas estų kalboje, t. y. kalboje, artimoje dabartiniam baltų arealui (ir, matyt, įeinančioje į buvusįjį), est. lest tiek minėto žuvies pavadinimo, tiek „Flaches, Plattes“ reikšmėmis laikytinas baltizmu. Yra ir tokių žodžių, hipotetiškai priskiriamų aborigeninei leksikai, kuriems nerasta ne tik patikimos baltiškos, bet ir ide. etimologijos. Kai kurių pavadinimų reikšmė gal buvo pamiršta (argi visus savus žodžius galima išetimologizuoti?). Kiti žodžiai, daugiau mažiau apimą Baltijos pakrantės arealą, galėjo atsirasti dėl kitos šioje pakrantėje imtos vartoti kalbos (ne baltų) įtakos likusioms šio arealo kalboms. Tokių elementų taip pat aptikta25. Tai — ne aborigenų, bet vėlesnės įtakos rezultatas. Matyt, žuvų pavadinimų atsiradimą visų pirma reikia sieti su mezolito (Maglemozės kultūros) žvejų pasirodymu Pabaltijyje26. Taip manyti leidžia ir tas faktas, kad didžioji mikrolitinės-makrolitinės kultūros dalis atvežta iš Maglemozės kultūros, o pastarosios kultūros banga šiaurės Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje sudarė kitą — Kundos — kultūrą27. Taigi, reikia manyti, minėti žvejai kalbėjo baltiškai ar baltams artima kalba. R. Rimantienės teigimu, „Maglemozės kultūra giminiška Pabaltijo madlenui“28. O pastarosios kultūros atstovų pasirodymai paleolite iš tiesų nuostabūs! Šie „atklysdavo iš Vakarų nedideliais būreliais ir vėl iškeliaudavo“29, taigi Pabaltijy tebūdavo svečiai30. Tas faktas, kad nuo paleolito laikų vietinės — svidrinės — kultūros atstovai tebendravo su vienos — Pabaltijo madleno — kultūros atstovais, o mezolite pasirodė vienintelė giminiškos pastarajai Maglemozės kultūros banga (kaip jau minėjome, suvaidinusi pagrindinį vaidmenį, susidarant mikrolitinei-makrolitinei ir Kundos kultūroms), leidžia manyti, kad tarp vietinių gyventojų ir svečių egzistavo ypatingi santykiai. Šiuos santykius mes linkę laikyti seniausiais baltų—trakų santykiais31, kurie tęsėsi ligi pirmųjų m. e. amžių. Bet šių santykių nagrinėjimas — atskiros studijos, o ne B. Laumanės knygos recenzijos uždavinys. Čia grįšime tik prie recenzijos pradžioje minėtos P. Tymės hipotezės. Matyt, indoeuropiečiai, išėję iš M. Azijos, nuo labai senų laikų nebeturėjo vienos tėvynės. 24 Be to, žr. Лаумане—Непокупный, — Baltistica, p. 76. 25 Žr., pvz., Лаумане—Непокупный, — Baltistica, p. 70—71. 26 Римантене ПМЛ 118—125, 174—175, 196; Rimantienė PLG 57—65; 95. 27 Римантене ПМЛ 174—175, 196. 28 Rimantienė PLG 63. 29 Ten pat, p. 95. 30 Ten pat, p. 95; žr. dar: p. 30—39. 31 Ten pat, p. 63—65, 95. Baltų ir trakų terminai čia reliatyvūs: baltų vardu vadiname šiaurinį baltų—trakų (arba baltų plačiąja prasme) kalbos arealą, o trakų — pietinį. 264 Bet kontaktai nenutrūko. Matyt, lašišos pavadinimas iš Pabaltijo paplito į tas ide. kalbas, kurios dar nebuvo pamiršusios savo senosios giminystės ir tarpusavy tebebendravo. B. Laumanės monografija – žymus baltų kalbotyros laimėjimas. Vargu ar galima laikyti bent kiek didesniu trūkumu nepakankamą baltų įtakos kaimyninėms kalboms įvertinimą. Juk palyginti dar maža darbų, kuriuose baltų įtaka kaimyninėms kalboms būtų aiškinta geriau. V. Rimša K. DRAŠUTAVIČIAUS (DRAŠUČIO) TERMINŲ ŽODYNĖLIAI BEI SĄRAŠAI Žymus, bet iki šiol labai mažai žinomas XIX a. antrosios pusės kultūros, literatūros ir spaudos darbuotojas K. Dra­šutavičius plačiai pasireiškė ir leksikografijos bei terminologijos srityje. Jo gausiame rankraštiniame palikime1 surasta 13 terminų žodynėlių bei sąrašų. Sudarinėdamas gamtos mokslo (botanikos, zoologijos, parazitologijos ir kt.), geografijos, istorijos, literatūros ir kitiems vadovėliams (kelių dalių „chrestomatijai“) programas bei klausimus, rinkdamas jiems medžiagą, rašydamas atskirus skyrelius ir versdamas iš lenkų, rusų, vokiečių kalbų įvairius tekstus bei darydamas jų santraukas, K. Drašu­tavičius turėjo susidurti su lietuviškos terminijos stygiu­mi, jos ieškoti įvairiuose šaltiniuose, susidarinėti įvairių sričių terminų žodynėlius bei sąrašus. 1. Botanikos terminų žodynėliai bei sąrašai Daugiausia K. Dra­šutavičiaus ieškota, rinkta ir fiksuota gamtos mokslų ypač botanikos, terminija. Kaip matyti iš sudarytų programų (F₁ – 2453, 2468, 2489, 2547) ir kaip teigia savo atsiminimuose namų mokytoja J. Juškytė, K. Dra­šutavičius galvojo apie kelių dalių „chrestomatijos“ (tiksliau sakant, vadovėlių) sudarymą, kurių viena turėjusi pateikti didesniems vaikams elementarias gamtos mokslo žinias2. Iš prospekto „Antrosios dalies programas“ (F₁ – 2489) aišku, kad šiame gamtos pradžiamokslyje turėjo būti kalbama apie namų gyvulius, graužikus, žuvis, vabalus, medžius ir kt. Pradžiamokslį turėjusi rengti J. Juškytė3, bet prisidėjo ir pats K. Dra­šutavičius, nes jo parašyta straipsneliai „Kirminai“ (F₁ – 2493), „Augmenys be sėklų“ (F₁ – 2492), „Augmenys jū­rėse“ (F₁ – 2941), „Vabalai“ (F₁ – 2490), „Žuvys“ (F₁ – 2488) ir kt. Štai nedidelė ištraukėlė iš straipsnio „Augmenys be sėklų“: „Visi tie augmenys, kuriuos pažinome, tur žiedus; iš žiedų darosi vaisiai, o vaisiuje visad atsiranda 1 Jis saugomas Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute (F₁ – 2324–2560, iš viso 230 aplankų daugiau kaip 6400 rankraštinių įvairaus formato puslapių). 2 Mūsų senovė, II t., N4(9), 1939, p. 11–614. 3 Ten pat, p. 611. 265