Iš K. Širvydo naujadarų plitimo istorijos

IŠ K. ŠIRVYDO NAUJADARŲ PLITIMO ISTORIJOS 1. Medvilnė Pirmasis lietuvių leksikografas K. Širvydas yra sudaręs daug naujadarų1. Kadangi K. Širvydo žodynas buvo labai populiarus, juo rėmėsi daugelis vėlesnių žodynininkų, tai kai kurie jo naujadarai ne tik buvo įrašyti vėlesniuose žodynuose, bet ir įsigalėjo literatūrinėje kalboje. Dabar jie yra tiek įprasti, kad vartodami nė nepagalvojame, kad juos kas nors kada yra sukūręs, pvz.: kokybė, rūbinė, spaustuvė, taisyklė, virtuvė. Vienas iš tokių sukurtų naujadarų ir perifraistinių aiškinimų yra K. Širvydo žodyno trečiajame—penktajame leidime: vilna ant medžio auganti, medžiavilnė (bawelna. Linum xylinum, linum gossipi̇num, lana xyli e gossipio seu xylo frurice) SD³⁸. Nežinia, ar K. Širvydas vartojo naujadarą medžiavilnė pirmajame žodyno (apie 1620) leidime. Šio leidimo išlikęs vienintelis defektinis egzempliorius prasideda žodžiu cechuję. Sprendžiant iš N. Folkmaro—B. Fontano žodyno „Polonicolatina“ dalies, K. Širvydo žodyno pirmajame leidime straipsnis „Bawelna“ turėjo būti. Tiesiogiai iš K. Širvydo žodyno naujadarą medžiavilnė persirašė, tur būt, tik kai kurie leksikografai: D. Poška „Słownik języka litewskiego, polskiego i łacinskiego“ (1825), G. Neselmanas „Wörterbuch der Littauischen Sprache“ (1851), F. Kuršaitis „Littauisch-deutsches Wörterbuch“ (1883), A. Lelys „Lietuviškas ir angliškas žodynas“ (1915). G. Neselmanas, F. Kuršaitis pateikė žodžio medvilnė dvi formas — be jungiamojo balsio ir su jungiamuoju balsiu — medžiavilnė. F. Kuršaitis naujadarui medvilnė (be jungiamojo balsio) suteikė pirmenybę. Abu žodžio variantus medvilnė ir medžiavilnė jis rašė laužtiniuose skliausteliuose — laikė juos nežinomais, Rytų Prūsijoje nepažįstamais. Vėlesni leksikografai — J. Baronas, „Rusų-lietuvių žodynas“ (1932), M. Nydermanas „Lietuvių rašomosios kalbos žodynas“ II t. (1951) ėmė žodį medvilnė iš F. Kuršaičio žodyno ar tų šaltinių, kur minėtas žodis vartojamas be jungiamojo balsio. Medžiavilnė su jungiamuoju balsiu gal dėl to ir neišplito, kad pirmasis komponentas medžias tepažįstamas rytų ir pietų aukštaičių ir yra archainė forma. Be žodynų, medvilnę dar aptinkame „Aušroje“ 1885, 24 (vartojo J. Šliūpas), prieškariniuose ir tarybiniuose raštuose. Labiausiai K. Širvydo naujadaras medvilnė galėjo įsigalėti iš F. Kuršaičio „Littauisch-deutsches Wörterbuch“ (1883), turėjusio didelį poveikį besiformuojančiai XIX a. pabaigoje lietuvių literatūrinei kalbai, gal būt, padėjo ir vartosena „Aušroje“, o ypač A. Lelio, J. Barono žodynuose. Kai kurie leksikografai, botanikai — L. Ivinskis lenkų-lietuvių kalbų žodyne, A. Pabrėža „Botanikoje“ (1900), J. Ambraziejus „Lenkų-lietuvių-rusų kalbų 1 K. Širvydo žodyno ir pirmojo (apie 1620), ir antrojo—penktojo (1631, 1642, 1677, 1713) leidimų lenkiškas ir lotyniškas registras nėra originalus, bet imtas iš lenkų leksikografų N. Folkmaro „Dictionarii quadrilinguis…“ (1613) „Polonicolatina“ dalies ir G. Knapskio „Thesaurus polonolatinograecus“ (1621). K. Širvydui verčiant N. Folkmaro ir G. Knapskio žodynų lenkiškus ir lotyniškus žodžius į lietuvių kalbą, trūko šnekamojoje kalboje atitikmenų, reikėjo pačiam kurti naujadarus, aiškinti perifra stiškai. 240 žodyne“ (1907) – vartojo skolinį bovelne. S. Daukantas rankraštiniame lenkų-lietuvių kalbų žodyne (po 1851) vartojo skolinį bovelna ir perifrazę medžio vilna. Naujadaras medvilnė, išplitęs daugelyje žodynų, kai kuriuose raštuose, veikiai įsigalėjo ir šnekamojoje kalboje. Tačiau šnekamojoje kalboje buvo dar plačiai vartojamas ir germanizmas bovelna, atėjęs per lenkų kalbą. Dabar lietuvių literatūrinėje kalboje medvilnė vartojama trimis reikšmėmis: 1) dėdesvinių šeimos augalas, kurio sėklos apaugusios pūkiniais plaukeliais; 2) to augalo pūkai, plaukeliai, iš kurių audžiami audiniai, ir 3) iš to augalo pūkų pagamintas audeklas. Augalų sistematikos terminijoje tokia vartosena, kai tuo pačiu žodžiu medvilnė vadinamas dėdesvinių šeimos augalas ir šio augalo plaukeliai, žaliava, gaminiai – nepatogi. Antai rusų, vokiečių kalbose dėdesvinių šeimos augalas vadinamas žodžiu хлопчатник, Baumwollpflanze, o to augalo plaukeliai, žaliava ir gaminiai хлопок, Baumwolle. Dėl to ir mūsų botanikos terminijoje taip pat pradėta skirtingai vadinti: augalą – vilnamedžiu, o šio augalo plaukelius, žaliavą, gaminius – medvilne. Pirmieji dėdesvinių šeimos augalą vilnamedė pavadino A. Vireliūnas ir S. Tijūnaitis „Geografijos vadovėlyje“ (1924). Vilnamedžio terminą įtvirtino „Lietuviškasis botanikos žodynas“ (1938), redaguotas J. Dagio. Dabartinėje literatūrinėje kalboje įsigalėjusią medvilnę keisti vilnamedžiu per vėlu. Pokario metais iš žodžio medvilnė buvo sudaryti išvestiniai žodžiai medvilninkystė, medvilnininkas. Medvilninkystė akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekoje užfiksuota 1949 m., medvilnininkas – 1963. Kiek neįprasta, kad pirmiau buvo sudarytas naujadaras medvilninkystė žymėti ūkio šakai, o žymiai vėliau – medvilnininkas – nomen agentis. Medvilnė literatūrinėje kalboje įsigalėjo gal ir dėl to, kad ji buvo skolinio bovelna lietuviškas pakaitalas. E. Frenkelis „Litauisches etymologisches Wörterbuch“, Heidelberg, 1962, 424 psl. pastebi, kad medvilnė yra puristinis naujadaras. K. Širvydas, kaip žinome, mėgo gryninti lietuvių kalbą. Jis kai kuriems tarptautiniams žodžiams, skoliniams duodavo lietuviškus atitikmenis. Pavyzdžiui, filosofą vadino – protomeiliu, kataliką – visotinyku ir kt. Šie jo naujadarai neprigijo. K. Širvydo žodyno naujadarai, ypač sudurtiniai, yra geras kriterijus spręsti apie „Dictionarium trium linguarum“ poveikį literatūrinei kalbai ir tada, kai žodyno autoriai, vertėjai, rašytojai nenurodydavo, iš kur paimtas žodis. 2. Spaustuvė Su knygų spausdinimu ir reformacija XV–XVII a. per Lenkiją į Lietuvą atėjo skoliniai iš vokiečių kalbos drukarnia, drukorius, drukavoti. Skolinį drukavoti lietuvių raštijoje pirmieji pradėjo vartoti M. Mažvydas knygoje „Forma krikštymo“ (1559), K. Širvydas trikalbio lenkų-lotynų-lietuvių žodyno pirmajame leidime (apie 1620), J. Morkūnas „Postilėje“ (1653), Knygos Nabažnystės autorius ir kt. Skolinį drukarnia randame jau M. Daukšos „Postilės“ (1599), 1605 m. anoniminio katekizmo tituliniuose lapuose. 16. Lietuvių terminologija 241 K. Širvydas trikalbio žodyno pirmajame leidime žodyninį straipsnį „Drukarz. Chalcographus, typographus“ paliko be lietuviško atitikmens, „Drukarski. Typographicus“ – paaiškino drukoriaus. Dabar vartojamas žodis spaustuvė yra K. Širvydo naujadaras. Jį randame K. Širvydo „Dictionarium trium linguarum“ trečiajame leidime (1642) ir pakartotą vėlesniuose šio žodyno leidimuose. K. Širvydas pirmojo leidimo skoliniu drukarnia trečiajame leidime sukūrė du naujadarus – spausutuvė ir išspausutuvė. Naujadaras spaustuvė galėjo būti sudarytas pagal pirmojo leidimo žodžio spaustuwas | prasa. Linum| „prietaisas vynui spausti“ pavyzdį. Žodį spaustuvė „prietaiso vynui spausti“ reikšme vartojo Rytų Prūsijos lietuvių raštijos kūrėjas J. Bretkūnas, leksikografas P. Ruigys. K. Širvydui J. Bretkūno Biblijos rankraštis, kuriame pavartotas žodis spaustuvė, negalėjo būti prieinamas. Taigi, K. Širvydas naujadarą spaustuvė sudarė ir vartojo nepriklausomai nuo J. Bretkūno. K. Širvydo naujadaras spaustuvė literatūrinėje kalboje plito ne iš karto ir netiesiogiai iš „Dictionarium trium linguarum“. Kitas paralelinis K. Širvydo naujadaras išspausutuvė buvo pavartotas tik F. Kuršaičio žodyne „Littauisch-deutsches Wörterbuch“ (1883). XVIII – XIX a. žodis spaustuvė konkuravo su skoliniu drukarnia, drukarnė ir kitais lietuviškais vediniais, hibridais, skoliniais. Greta drukarnia, drukarnė, spaustuvė XVIII a. ir ypač XIX a. buvo vartojami lietuviški vediniai spaudynė (S. Dauk², Sut, LC1885, 31), spaudykle (J), spaustuva (Bt), hibridas išspausutinyčia (RII87) ir skoliniai drukarnyčia (N, K, M), drukaunyčia (R87), drukarija (KI266), drukorija (K), drukarnija (M). Kai kurie XIX a. rašytojai ir leksikografai — A. Klementas, M. Valančius, L. Ivinskis greta K. Širvydo naujadaro spaustuvė skliausteliuose dar rašė skolinį drukarnia. M. Miežinis „Lietuviškai-latviškai-lenkiškai-rusiškame žodyne“ (1894) pagrindiniu žodžiu laikė spaustuvę ir hibridą drukaunyčia nurodė į jį. K. Širvydo naujadarai literatūrinėje kalboje labiausiai plito per F. Kuršaičio „Littauisch-deutsches Wörterbuch“, tačiau spaustuvė tikriausiai įsigalėjo per daugelį kitų XIX a. vidurio ir pabaigos knygų, kurių tituliniuose puslapiuose jis buvo rašomas³. Ištisai naujadaras spaustuvė buvo vartojamas Vilniuje J. Zavadskio tipografijoje, daugiausiai išspausdinusioje lietuviškų knygų. Tur būt, ir kitos Vilniaus tipografijos J. Zavadskio pavyzdžiu pradėjo spausdinti tituliniuose knygų puslapiuose K. Širvydo naujadarą spaustuvė, atsisakydamos skolinio drukarnia. Prie spaustuvės įtvirtinimo literatūrinėje kalboje daug prisidėjo „Aušra“, „Vilniaus žinios“ ir kiti laikraščiai, taip pat J. Jablonskio „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911), nes šis terminas nuolat buvo kartojamas jų tituliniuose puslapiuose. Žemaičių leksikografai ir literatai — S. Valiūnas, D. Poška, A. Klementas, S. Daukantas ir kt. — K. Širvydo žodyną labai vertino, bet ne visus jo naujadarus aprobavo. S. Daukantui K. Širvydo žodynas ir jo naujadaras spaustuvė buvo gerai žinomas, bet S. Daukantas, kaip rodo jo pastabos dėl G. Neselmano žodyno (Wör- 2 Santrumpos vartojamos tos pačios, kaip ir akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ I—IX t. 3 Pavyzdžiui, Ivinskis Laurynas „Metų skaitlius“, 1846 Vilniuje spaustuvėje J. Zavadskio. 242 terbuch der Littauischen Sprache), norėjo pakeisti naujadarą spaustuvė savo naujadaru spaudynė4. S. Daukanto kai kurių Petrapilyje spausdintų knygų („Būdas“, 1845; „Gyvatai didžiųjų karvedžių“, 1845; „Dainos žemaičių“, 1846) antraštiniuose puslapiuose rašoma spaudynė5. Be S. Daukanto raštų, žodį spaudynė dar D. Sutkevičiaus „Žodinin­ke lietuviškai-lotyniškai-lenkiškame“ (1848) ir „Lietuviškoje Ceitungoje“ (1885 m., Nr. 31). Deja, S. Daukanto naujadaras spaudynė lietuvių literatūrinėje kalboje neįsigalėjo. Drukorius K. Širvydo žodyno trečiajame leidime pakeistas lietuvišku atitikmeniu išspaudėjas. Skolinio drukorius vengė ir kiti leksikografai: A. Krauzė (XVII a. pirmojoje pusėje) rankraštiniame vokiečių-lietuvių kalbų žodyne vartojo knygų spaustoją, išspaus­toją; G. Neselmanas „Wörterbuch der Littauischen Sprache“ (1851), F. Kuršaitis „Littauisch-deutsches Wörterbuch“ — spaudėją, spaustojį, išspaus­toją; M. Akelaitis rankraštiniame lietuvių-lenkų kalbų žodyne, A. Lelvs „Lenkų ir lietuvių kalbų žodyne“ (1922) — spaudėja. Skolinį drukorius randame P. Ruigio „Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Lexicon“ (1747); F. Kuršaičio „Littauisch-deutsches Wörterbuch“ (1883), Žemaitės ir kitų autorių raštuose. Hibridą drukau­ningą vartojo G. Neselmanas savo žodyne (157 p.), o iš jo, tur būt, persirašė F. Kuršaitis į „Littauisch-deutsches Wörterbuch“. Dabartinėje lietuvių literatūrinėje kalboje įsigalėjęs žodis spaustuvininkas sukurtas XIX a. pabaigoje. Spaustuvininkas pirmiausia buvo pavartotas „Tėvynės sargo“ žurnale (1899, Nr. 3) „spaustuvės savininko“ reikšme. Spaustuvininką „spaustuvės darbų specialisto, tipografo“ reikšme randame užfiksuotą St. Dabušio vertimuose, A. Lelio „Lenkų-lietuvių kalbų žodyne“ (1922), J. Barono „Rusų-lietuvių kalbų žodyne“ (1972). Atsisakyti skolinio drukavoti ir pakeisti jį lietuvišku išspausti pradėjo A. Vilentas „Evangelijų bei epistolų“ (1579), J. Bretkūnas „Kancionalo“ (1589), „Giesmių duchau­nų“ (1589), M. Daukša „Postilės“ (1591), „Katekizmo“ (1595), S. Vaišnoras „Žemčiūgos teologiškos“ (1600) tituliniuose puslapiuose ir kiti. K. Širvydo trečiajame „Dictionarium trium linguarum“ leidime ir vėlesniuose skol inys drukavoti pakeistas perifraze — išspaudžiu raštą, knygas. S. Bitneris „Naujo Testamento“ (1701) antraštiniame lape po drukavoja vartojo išspaudė spaustuvoji… Lietuviškas atitikmuo išspausti, ypač Karaliaučiaus spaustuvėje, plačiai buvo vartojamas XVIII a. ir iki pat XIX a. vidurio. Veiksmažodis spausdinti (knygas) imtas vartoti vėlai, tik XIX a. pabaigoje. Vieni pirmųjų spausdinti vartojo F. Kuršaitis „Littauisch-deutsches Wörterbuch“ (1883), M. Miežinis „Lietuviškai-latviškai-lenkiškai-rusiškame žodyne“ (1894), K. Jaunius rankraštiniame darbe „Kalbos dalykuose“, kai kurie XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios vertėjai, J. Jablonskis „Lietuvių kalbos gramatikos“ (1901) tituliniame puslapyje. 4 Žr. J. Kruopas, S. Daukanto pastabos dėl G. Neselmano žodyno, Lietuvių kalbotyros klausimai, V, Vilnius, 1972, p. 238. 5 Vienos S. Daukanto knygelės („Sėjamosios pašaro žolės“, išspausdintos Vilniuje 1854 m. J. Zavadskio spaustuvėje) tituliniame puslapyje vartojamas K. Širvydo naujadaras spaustuvė. 16* 243 Sangražinį veiksmažodį bespausdinti reikšme „prispausti, prislegti“ vartojo M. Mažvydas. Spausdinimo sąvokai pavadinti K. Širvydas trečiajame žodyno leidime vartojo pagal G. Knapskio „Thesaurus Polonolatinograecus“ (1621) sudarytus žodžių junginius – mokslas išspaustuvės |druk. Ekspressae metallo literae charta impressa literis|. XVIII a. spausdinimo sąvoka buvo nusakoma skoliniu druką (ŽCh), o XIX a. ne tik šiuo skoliniu (N, K, S. Dauk, I, LC1886, 40), bet ir lietuvišku atitikmeniu spaudą (N, K, A1884, 318). Spausdintų leidinių knygų visuma pirmiausia buvo vadinama skoliniu drukas (M, I, A.Baran). Lietuviškas atitikmuo spauda įsigalėjo negreitai. F. Kuršaitis „Deutsch-Littauisches Wörterbuch“ (1870.I.5) vartojo hibridą drukavonė „spausdinimas“, o aušrininkai drukavonę pakeitė spaustuvyste (1884, Nr. 96). Kaip minėjome, vietoje skolinio druka „spausdinimas“ vienas pirmųjų lietuvišką atitikmenį spaudą pavartojo G. Neselmanas „Wörterbuch der Littauischen Sprache“. Iš G. Neselmano žodyno žodis spauda pateko į F. Kuršaičio⁷ „Littauisch-deutsches Wörterbuch“, žurnalą „Aušra“ (1884, 318). Žodį spauda nauja reikšme „knygų ir periodikos visuma“ pirmiausia vartojo „Aušra“ (1885, 75), o vėliau ir J. Balvočius. Literatūrinėje kalboje žodį spauda abiem reikšmėm, atrodo, įtvirtino K. Būga. L. Ivinskis lenkų-lietuvių kalbų žodyne pirmiau rašė skolinius druką, drukas, o paskui žodžių junginius spaudimas knygų, spaudimas rašto, S. Daukantas lenkų-lietuvių žodyne lietuviškam deriniui spaudimas suteikė pirmenybę, o skolinį druka vartojo kaip sinonimą. Skolinys drukas „šrifto, spaudmenų“ reikšme akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekoje yra užrašytas tik iš Rytų aukštaičių tarmių. Šriftui, spausdintai raidei žymėti gerą atitikmenį spaudmuo vienas pirmųjų yra davęs J. Baronas „Rusų-lietuvių kalbų žodyne“ (1923). K. Pakalka KAIP BUVO RENGIAMI LIETUVIŠKI BOTANIKOS TERMINŲ ŽODĖNAI Įsteigus Lietuvoje dvi aukštąsias mokyklas (Lietuvos Universitetą Kaune 1922 m. ir Žemės ūkio akademiją Dotnuvoje 1924 m.), kuriose buvo dėstoma botanika, dėstytojai susirūpino biologijos terminologijos ir augalų nomenklatūros suvienodinimu. Iniciatyvos tuo reikalu 1926 m. ėmėsi prof. L. Vailionis. Jo rūpesčiu 1927 m. buvo sudaryta Botanikos žodyno komisija iš 10 narių – jos sudėtyje buvo visų botanikos šakų atstovai: 8 iš Kauno Universiteto ir 2 iš Ž. ū. akademijos. Jos pirmininku buvo J. Vailionis, sekretorium – J. Dagys. Tam tikru atsisakymu pakvietus įvairius botanikos terminologijos klausimais besidominčius asmenis (biologus, gydytojus, farmacininkus, kalbininkus, miškininkus 6 Žodį spauda „atramos“ reikšme pirmasis yra pavartojęs K. Širvydas knygoje „Punktai sakymų“ (II, 1644). 7 F. Kuršaitis žodį spauda traktavo kaip nežinomą iš Rytų Prūsijos tarmių ir žymėjo laužtiniuose skliausteliuose. 244