Kalbotyrinės pastabos

KALBOTYRINĖS PASTABOS 1. Liet. gaibjė Liet. gaibjė „banda“ LKŽ III 15 galbūt eina į tą patį semantinių-derivatyvinių modelį „gauti, įsigyti, imti“ → „(gautas, įsigytas) turtas“ → „naminiai gyvuliai (|| banda)“ kaip ir daugelis kitų kalbų galvijų (ir jų bandos) pavadinimų1. Atitinkamas veiksmažodis galėtų būti ap-giėbti (-ia) „apimti, apglėbti“ Mielagėnai (dar plg. tolesnės semantinės raidos nu-, su-giėbti, -ia „kiek išmanyti, nutuokti, sugebėti“ Mielagėnai, Skirsnemunė)2. Jos giminaičiais germanų kalbose, matyt, laikytini norv. dial. keiva „kairė ranka“, keiv „kreivas, susuktas“ (ide. *geibh-). Tos pačios šaknies, tik be formato, atrodo, yra ir liet. į-gyti (-gyja) „gauti, įsitaisyti“, nu-gyti (-gyja) „gauti“ LKŽ III 357–8. Kad gaibjė „banda“ greičiausiai buvo ne prasimanytas, bet gyvas lietuvių tarmių žodis (tegu ir siaurai vartojamas), rodytų jau vien jo fiksacija senuosiuose Prūsų lietuvių žodynuose: Gaibje, ės (kaip Gauje, ės)3. Visai aišku, kad čia jis yra užrašytas taip, kaip buvo tariamas, t. y. gaibjė, gaibjės, gaibjei etc. (kaip gauje, gaujės, gaujei etc.). Tad gaibjė (kaip ir gaujė, plg. gaujė Kretinga) yra perėjęs į ė kamieną dėl ne vienai vakarų lietuvių tarmei būdingos ǽ ir ē kamienų skirtumo neutralizacijos po palatalinių priebalsių4. Vadinasi, šis žodis iš tikrųjų priklauso ǽ kam enui (t. y. gaibja < *gaibjā), kur pasitaiko ir kolektyvinės reikšmės žodžių (pvz., gaujā). 2. Baltų *galvā Baltų kalbų galvos pavadinimo *galvā semantinis ryšys su balt. *gala(n) „das Ende“, pasikartodamas ir kitose ide. bei neide. kalbose5, yra gana aiškus. Ne tiek aiškus yra tų žodžių darybinis santykis (kamiengalis -ā, elementas -v-, ilgasis šaknies balsis resp. akūtas). Galima manyti, kad prabalt iškuose dialektuose galvos pavadinimas buvo moteriškos giminės u (arba ū) kamieno daiktavardis *galus (arba *galūs) kaip neretas kūno dalių pavadinimas kitose ide. kalbose (plg. fem. lot. manus „ranka“, got. handus „t. p.“, gr. γένυς „žandikaulis“, s. ind. bhruḥ „antakis“). Kad greta o-kamienio vardžodžio *gala(n) „das Ende“ prabalt iškuose dialektuose buvo ir u-kamienis žodis *galu- „galas, viršūnė, galva“, leistų manyti prielinksnis galū ir gausūs sudurtiniai žodžiai (galūardis, galūdaržė, galūdienis, galūdirvis, galūgalvis, galūkai-mė ir kt.6), kurių pirmasis komponentas galū- veikiausiai ir yra grynas u kamienas. Šiam kamienui buvo būdinga tai, kad moteriškosios giminės vardžodžių paradigmo-se, ypač šalutinių linksnių formose, šalia *-eu- / -ou- pasirodydavo ir kamiengalio abliauto laipsnis *-ue- / -uo-, plg., pvz., s. ind. gen., abl. sing. dhenoḥ, dhenvāḥ, dat. sing. dhenāve, dhenvāi ir kt. (nom. sing. fem. dhenūḥ „karvė“). Kad pastarojo 1 Этимология 1971, Москва, 1973, p. 281 tt. 2 LKŽ III 286. 3 Plačiau žr. A. Sabaliauskas, Iš baltų kalbų gyvulininkystės terminologijos istorijos, LKK XII 18. 4 Plg. J. Gerullis ir Chr. Stangas, Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, Kaunas, 1933, p. 31. 5 В. Н. Чекман, Балтийское и славянское *galvā, — III Sąjunginė baltų kalbotyros konferencija. Pranešimų tezės, Vilnius, 1975, p. 154–5; plg. dar „Baltistica“, VI, 1970, p. 47–8. 6 LKŽ III 72 tt. 207 tipo u (ar ū) kamieno fleksijos būta ir prabaltiškuose dialektuose, rodytų tokie prūsų kalbos infinityvai kaip dātwei „duoti“, girtwei „girti“ ir kt.7 Baltų kalbose nykstant moteriškos giminės u (ir ū) kamienui, moteriškos giminės vardažodžiui *galus (ar *galūs) pereiti į ā kamieną buvo lengviausias kelias, nes kiti kūno dalių pavadinimai taip pat buvo ā-kamieniai (plg. rankà, rùoka, rancko, nagà, pr. nage „koja“, sl. noga, kója, kàja ir kt.) ir egzistavo tipo *galua- / *galue- u-kamienės formos, tapusios generalizacijos pamatu. Tematizacijos metu pamatinio žodžio ir derivato opozicija, matyt, sukėlė ir tai, kad vedinio šaknies balsis buvo pailgintas (*galu- / *galua- / *galue- → *gā-luā) (arba, jeigu tai atsitiko po intonacijų atsiradimo, jo šaknis įgijo akutą) ir kad jis buvo priskirtas prie mobiliosios paradigmos. Kadangi moteriškosios giminės u-kamienų vardažodžių slavų kalbose taip pat nėra išlikusių, panašų procesą galima įsivaizduoti buvus ir praslaviškuose dialektuose. 3. Pr. — karkis Prūsų kalbos sudurtinio žodžio birga-karkis „kelle (ein grösserer Schöpflöffel, kaušas, samtis)“ antrosios dalies -karkis nėra būtino reikalo taisyti nei į *karikis8, nei į *kartis9, nes lietuvių kalboje jam galėtų atliepti kárka „kiaulės, avies staibis, kojos linkmuo; koja nuo kelio iki storumos; kumpio kaulas, už kurio jis kabinamas rūkant; gyvulio kulnis“10. Analogišką semantinį santykį turi, pvz., liet. káušas „medinis trumpu kotu samtis jovalui, vandeniui, grūdams, miltams ir kt. semti …; užpakalinių kojų atsikišimas ties sulinkimu; kulnas, kulkštena“ (plg. kojų káušas Alsėdžiai) LKŽ V 445–6 (dar plg. krãjus „rėčio ar kretelio šonai, krijas, graižas; kojos letėnos pakilimas, keltis; bato vieta ties keltimi“; lat. puõds „der Topf; der Kessel“ puõdikis9 „ein Spann (kojos keltis)“). 4. Pr. baytan Pr. baytan „zeeb (Sieb, sietas)“, kad sugiminiuotų su liet. sietas, lat. siēts, V. Mažiulis taiso į *saytan11. Tai visai galima, turint galvoje dažnus prūsų rašto paminklų rašybos netikslumus ir netgi klaidas. Ir vis dėlto norėtųsi pažymėti, kad, pirma, dėl tekstų fragmentiškumo gyvajai kalbai būdingas žodžio polisemantiškumas prūsų kalbai yra visiškai prarastas ir, antra, (pamatinė) žodžio reikšmė neretai yra kilusi iš tokios reikšmės, kuri su žinomąja žodžio reikšme istoriškai nieko bendra neturi (plg., pvz., liet. rėtis, rėtỹs reikšmes „sietas“, „pintinė, krepšys“ (K. Sirvydo žodyne) „šarvai“ ir jų giminačius liet. rėtis, rėtis, rėtỹs „užgijusios žaizdos žymė, randas; peilio išmušta vieta, šukė, ištrupa“, lat. rēta, rēte „die Narbe, Wunde“, rēsti, reñta, retēti, -ēja „darytis retam; darytis nesuspaustam, su tarpais …“, rēsti, rēta, -ē, retēti, -ēja „stiprėti gyjant; augti gyjant; darytis rečiau, rumbėti“12). Tad, gal būt, ir pr. baytan „sietas, rėtis“ kaip ir pr. -karkis atstovauja semantinei grandinei, ku- 7 Plg. V. Mažiulis, Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai, Vilnius, 1970, p. 272 tt. 8 J. Endzelīns, Senprūšu valoda, Rīgā, 1943, p. 151. 9 V. Mažiulis, Prūsų etimologijos, „Baltistica“, XI, 1975, p. 84. 10 Apie jį toliau žr. E. Fraenkel, LEW 222. 11 V. Mažiulis, op. cit., p. 85. 12 E. Fraenkel, LEW 724–5. 208 rios galas būtų lat. biete „ein Kalk-, Lehmschlägel“ ME I 306. Ju šaknis vokalizmu santykis būtų toks, kokį turi, pvz., pr. playnis: liet. plienas, lat. pliens, o jungiamąją semantinę grandį sudarytų, gal būt, lat. bite „der Proviantsack, die Speisepaudel“ ib. 304 (toliau plg. veiksmažodžius bit „schieben“, bi-d-id „schieben, rücken, schiebend stossen“). S. KARALIŪNAS DĖL POROS FONETINIŲ REIŠKINIŲ INTERPRETAVIMO 1. Lietuvių literatūrinės kalbos ie, uo atitikmenys dünininkų tarmėje Kad jau XVI a. dünininkų i˙ ~ y ir i˙ ~ ie savo tarimu buvo sutapę, gerai rodo J. Spr ogio žodyno¹ duomenys. Čia dünininkų ploto rusiškai užrašyti vietovardžiai šalia žemaitiškų lyčių su u (=žem. i˙, lk. ie) dažnai pateikiami ir su e, ie (=lk. ie), pvz.: Сетова (p. 289), Ситова (p. 290) ‘upė, jungianti Paršėžerį su Lūkstu’; Скабя пиева (p. 290) (Pavandenės valsčius), Кявлес пивас мишкас (p. 159) (Karšuvos valsčius), Жардинветис (p. 112) ‘Kražių valsčiaus dirva’, Жардинвиты (p. 112) ‘Karšuvos valsčiaus dirva’ ir d. kt. Formos su e, ie (=lk. ie) — greičiausiai vietovardžių aukštaitinimo rezultatas. Kad taip turbūt iš tikrųjų yra, rodo šiame žodyne pasitaikantys vietovardžių formų hiperkorektizmai, t. y. vietoj i˙ ~ y rašymas e (=ie), pvz.: Ежня (p. 108) = Ėžnė ‘Karšuvos valsčiaus upė’ šalia Поижни (p. 246) = Payžnys ‘Karšuvos valsčiaus dvaras’; Пекойти (p. 225) = Pykaičiai ‘Pajūrio valsčiaus dvaras’ šalia Пикойти (tas pats) ir kt. Vadinasi, jau ir XVI a. dünininkų šnektų vartotojai negalėjo atskirti jose sutapusių lk. y ir ie (taip pat ū ir uo). Pirmosios užuominos apie dvibalsių ie, uo atliepimą žemaičių šnektose į, ū jau randamos A. Šleicherio lietuvių kalbos gramatikoje². Vėliau šį teiginį sukonkretino ir detalizavo J. Juška³. Jis aiškiai paliudytas ir visų žemaičių dünininkų šnektas tyrinėjusių kalbininkų – K. Jauniaus, A. Salio, J. Gerulio, P. Joniko, V. Grinaveckio, Z. Zinkevičiaus, A. Balašaičio, V. Vitkausko ir kitų darbuose bei leidinio „Lietuvių kalbos tarmės“ palyginti kvalifikuotai užrašytuose šių šnektų tekstuose⁴. Tačiau kalbininkas A. Girdenis šio sutapimo nepripažįsta. Straipsnyje „Ką turi dünininkai vietoj literatūrinės kalbos ie, uo“⁵ jis siekia patikrinti, ar „bendrinės lietuvių kalbos ie, uo atitikmenys žemaičių dünininkų tarmėje yra ilgi monoftongai į, ū, nesiskirią nuo ilgųjų į, ū = y, ū“ (p. 143). Tam reikalui buvo parinktos, kaip straipsnio autorius nurodo, „žodžių poros, kurias bendrinėje kalboje ir aukštaičių tarmėse skiria tik ie: i, uo : ū opozicijos: grūodas : grūdas, kuodas : kūdas „liesas“, liėti : 1 Žr. Географический словарь древней жомойтской земли XVI столетия, Составленный Иваном Яковлевичем Спрогисом, Вильна, 1888, 363 стр. 2 Žr. Handbuch der litauischen Sprache von August Schleicher, I, Grammatik, Prag, 1856, p. 5. 3 Žr. Jon’s Juszka, Kalbos lėtuviško ležuvo’oir lėtuviškas statrazimas arba ortografija, Peterburge, 1861, p. 12, 14. 4 Žr. LKT, p. 93–129. 5 Žr. A. Girdenis, Ką turi dünininkai vietoj literatūrinės kalbos ie, uo, „Baltistica“ VI(2), 1970, p. 143–146. 14. Užs. Nr. 1026 209