K. Būgos laiškai J. Basanavičiui, E. Volteriui(?), J. Būgienei

K. BŪGOS LAIŠKAI J. BASANAVIČIUI, E. VOLTERIUI(?), J. BŪGIENEI Parengė J. Karaciejus Čia spausdinami iš Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštyno trys K. Būgos laiškai, rašyti skirtingu metu ir skirtingiems asmenims (J. Basanavičiui, E. Volteriui (?), žmonai), aiškiai parodo K. Būgos atsidavimą kalbos mokslui ir yra vertingi jo biografijai. Pirmajame laiške (Signatūra F 1—2209), rašytame 1908 m. balandžio mėn. 2—5 d. J. Basanavičiui, K. Būga nagrinėja lietuvių kalbos žodžių „vaivorykštė“ ir „savaitė“ kilmę. Šiame laiške ne tik minėtų žodžių kilmės aiškinimuose, bet iš dalies ir rašyboje dar palyginti stipri K. Jauniaus įtaka. Laiškas įdomus tuo, kad, palyginę jį su vėlesniais K. Būgos darbais, matome, kaip keitėsi kalbininko mokslinė mąstysena. Laiško kalba, rašyba ir skyryba netaisyta, todėl jame pasitaiko nevienodi ir kiek neįprasti sutrumpinimai (pvz.: graik. ir gr. = graikų; lat. = lotynų; latv. = latvių; liet., lit. ir li. = lietuvių; sanskr. ir scr. = sanskrito ir kt.). Stengtasi suvienodinti tik pabraukimus ir išretinimus, nes, kaip žinome, K. Būga rankraščiuose, norėdamas išskirti nagrinėjamus žodžius arba jų dalis, pabraukdavo dviem, trimis (ir daugiau) brūkšniais, o kartais tarp jų įterpdavo dar ir punktyrinę liniją. Visos šio laiško išnašos — K. Būgos. Antrasis laiškas (1914 m. sausio mėn. 4 (17) d.), atrodo, adresuotas E. Volteriui (Signatūra F 7—30). Jame K. Būga praneša adresatui apie savo ligą ir apgailestauja, kad jam tiek laiko veltui nuėjo. Trečiasis K. Būgos laiškas (Signatūra F 7—13), rašytas 1924 m. spalio mėn 13 d. žmonai iš Karaliaučiaus universiteto Psichiatrinės ir nervų klinikos. Šiame laiške, šiek tiek pagerėjus sveikatai, K. Būga pirmiausia užsimena apie žodyną, o tik vėliau praneša namiškiams apie savo sveikatą ir gydymo išlaidas. Laiškas spausdinamas be jokių taisymų. [1] J. Basanavičiui Peterburgas, 1908 m. Balandžio mėn. 2 d. Brangusai Tautieti! Į Tamstos laišką (30 kovo 1908 m.) galiu suteikti sekančius paaiškinimus apie „vaivõrykštę“ ir „savaitę“: I. Kad kas „Regenbogen“, „ра́дугу“, „teçę“ vadintų „Vaivo rykštė“ (du atskiru žodžiu!), neprisiejo girdėti nei man, nei prop. Jauniaus nabaštikui. Tariamoji 86 *Vaivo rykštė visur, kur tiktai šisai žodis žinomas, yra vienas (ne du!) žodis, ką parodo ištarmė. Kvėdarnoję ir Rietavė šisai žodis skamba kaip vaivõrykštis msc., Kuliuose (Telšių apskr.) kaip vaivorykštė f. Pirmoji žodžio lytis buvo žinoma taipogi ir Stonio šnektoje: wayworiksztys (Historyia Szwenta ysz łotynyszka liżuwia pardieta ant Żemaytyszka. Par Symona Stanewicze Żemayty. Wylnuje 1823 p. 7,₁₅). Prop. Jaunius žodyje vaivõrykštis jokios rykštės nematė: jisai tą žodį dalijo į šiedvi dali: vaivõr-ykštis, iš kurių pirmojoje matė žodį, atsakantį graik. Hom. ἠὼ ὅρας = *dangús’ < *FāFīp, o antrojoje — sumažinimo ir prigulmės priesagą (suffixum) -ykštia-, randamą sekančiuose žodžiuose: šeimyn-ykštis, band-ykštis, vakar-ykštis, pern-ykštis. Pagal Jauniaus žodyklmės vaivõr-ykštis reiškia ‘caelestis (sc. arcus)’ (žr. Mano užrašų iš Jauniaus III t., pag. 270). Vaivõr-ykštis tolesniai, anote Jauniaus, yra giminė su žodžiu vaivõras „girtūklė = vaccinium myrtillus < *caeruleus = dangaus varsõs“. Mano nuomonė vaivõr-ykštis yra ne ‘caelestis’, bet tikras ‘arcus’ (= vok. [Re-gen-] bogen, liet. di[n]gnã ‘tęcza’ žr. mano „Aist. Stud.“ § 70²⁰: slav. dǫga ‘Bügel’)¹ Kitokią vaivõr-ykščio etymologiją, nekaip prop. Jaunius, paduoti manę privertė naujas paktas, kursai Jauniui liko nežinomas, jog vaivõr-ykštis dar turi antrą gretýminę išvaizdą, būtent varvõr-ykštė (Butrimonis, Vilniaus gub.). Butrimoniškių varvõr-ykštė aiškiausia parodo mums, kad vaivõr-ykštis nėra nei su gr. ἠὼ ὅρας (Jaunius), nei su negirdėtu vaivas ‘šviesus’ (Dr. Basanavičius. 1897 m. „Varpas“ pag. 86) arba vaiva ‘bėda’ (Brückner, Starożytna Litwa 67)². Žodį vaivõras (Kvėdar­na, Rietãvas, Šiauliai) = vovõras (Klaipėda Kuršaitis) ‘girtūklė’ aš kartu su savo mokytoju prop. Jauniumi sugretinu su vaivõr-ykščiu ir duodu jam pirmutinę prasmę ‘caeruleus (iš *caeluleus ‘himmelblau’ kitoniškinimo keliu — per dissimilationem duorum l : caelum ‘Himmel’, žr. Walde, Lateinisches Etymologisches Wörterbuch, p. 81) = dangaũs varsõs, neibieskego koloru’. Kad vaivõras v. vovõras yra turėjęs „dangaus“ varsõs prasmę, gali rodyti šis mergelės epitetas: vovor-akýtė mergėlė (Klaipėda) = vaivor-akíkė mergėlė (Kvėdar­na) „žydromís akimís mergėlė“ (: žýdras, -á ‘niebiesko koloru = bláivás’ Kvėd. Rietãvas). Vaivõras vovõras prasmėje ‘caeruleus = *caeluleus’ yra išvestas iš santaragalūnio esybėvardžio vaivõr-, vovõr-, turėjusio pirmesniai reikšti ‘caelum’, su priesagos -a- pagalba: latv. vet[e]s-a- „senas“ (: gr. Fétos ntr. lat. vetus, -eris), žēm-a-s (: avest. zam- ‘humus’), graik. πε[F]αφ-ό-ς, sanskr. pīvar-ā-s ‘fett’ (: gr. πῖαρ ‘Fett, Schmalz’). Prieiname dabar prie to, kad senobės lietuvių kalboję buvo žodis vaivõr- vovõr-, kursai turėjo „dangaus“ prasmę. Kaip jau matėme, prie „dangaus“ vardo vaivõr- vovõr- dar yra buvusi trečia gretýminė išvaizda varvõr-[ykštė]. Prie šių trijų „dangaus“ vardo gretýminių išvaizdų dar galime pripleikti ketvirtą vąvor- (iš senesnės lyties vanvór-), randamą žemaičių ¹ Slg. fin. ¹taivaan kaari, ²ukon kaari, ³sateen kaari ‘der Regen bogen’ = ‘dangaus lankas, ²Uko (= f. Ukko ‘der höchste Gott der heidnischen Finnen’) lankas, ³lietaus lankas: kaari ‘lankas’ ² Pas Brüknerį l. c. vaivõr-ykštė = ‘rózga biedy’. Tokią etymologiją Br-is paduodamas, be abejonės, mintyje turėjo fin. vaiva, nors jo ir nemini. 87 žodyje vaŋvoras ‘Schwarzbeere’³. Vieno ir to paties žodžio keturių gretyminių išvaizdų nesutikimas rodo, jog šio žodžio pirmalytė (Grundform) turėjo būti toki, iš kurios lengvai galėjo kilti ir vaivór- ir vovór- ir vaŋvór- ir varvór-. Visos šitos „dangaus“ vardo lytis tegalėjo kilti iš aistiškos pirmalytės varavār-, kurioje tritarsnis ara kilo iš indoeuropiško tarsnio, dabar mokslo vyrų priimto vadinti „r sonans“ (žr. mano „Aist. Stud.“ §§ 53–56). Tritarsnio ara bal’še a aisčių giminės kalbose turi sekančią klotį: a) arba liekti kaip a, jei jisai stovi priegaidėtoje sąjamoje (sub accentu), b) arba virsta in i, jai šisai a negauna priegaidės (sine accentu). Šisai trumpojo nepriegaidėto a virtimas in i padarė tai, kad senobinis žodis varavār- aisčių prokalbėje įgavo sekantį ablautą, nuo priegaidės priklausantį: Nom. sg. virivār-s, Acc. sg. várivār-am arba virāvār-am (del priegaidės kaitaliojimas tarp pirmojo ir antrojo a tritarsnyje ara, slg. barágas = bīragas ‘стогъ’ „Aist. Stud.“ § 56⁴ iš senesnio Nom. sg. *birág-s: Gen. sg. *birig-és > acc. sg. bárig-am. Par lyčių birág-s bárig-am surizgimą gimė naujadarai Nom. sg. barágas [vietoje *birágas] ir biragas [vietoje *bárigas]). Iš Acc. sg. várivār-am buvo padarytas naujadaras nom. sg. varivār-s, iš kurios lyties dviejų r kitoniškinimo keliu (per dissimilationem duorum r) gimė kamienas va[r]ivār⁴ = vaivór-. Nom. sg. varivār-s taisykliškai turėjo pavirsti ing va[r]ivār-s: „trumpa pirmtoninė (antetonica) bal’še nyksta“ Aist. Stud. §§ 27, 28, slg. pat[i]s-ai, an[a]s-ai etc. Kamienas varvār- tolesniai turėjo pavirsti ing vār-: „dvibalsės pirmoji dalis aisčių prokalbėje įgauna prailgimą“ cf. Aist. Stud. § 16 pag. 31. Iš kamieno vār- dviejų r kitoniškinimo keliu gimė arba va[r]vār- (slg. ll. kut-rús iš *krut-rús : kru-tėti), arba vānvār- (slg. lat. cancer „vėžys“ < *carcer : gr. χαρά-ινος, latv. kan-kara- ‘Lumpen’ < kar-kar-a-: skar-ti), iš kurių išvesti šių dienų žodžiai: vovór-a-s ir vaŋvór-a-s (žem.). Nekitoniškintas vārvar- užsiliko Butrimonškių žodyje varvór-ykštė ‘Regenbogen’. Su visais, anksčiau apžvalgytais, „girtų klės“ ir „Laumės juostos“ vardais yra giminė taipogi ir latvių varav-ýksne ‘der Regenbogen’. Latvių žodis varav-ýksnė gimė kitoniškinimo keliu iš varav[r]-ýksne. Žodžių vaivór-ykštis ir varav[r]-ýksne priesagos -ýkštis/ė ir -ýksne (= ykšnė⁵) taip santykiuoja tarp savęs, kaip ir žodžiuose mókestis ir mókės-nis, važiuo-tė šienau-tė ir karió-nė bijó-nė. Žodýlytė (Wortform) varav(r)-, randomoji žodyje varavyksne, kilo iš senesnės varav[a]r-⁶: aist. gen. sg. varavar-és ‘dangaus = lanko’. Žodýlytės varavar-és vietoje, taisyklės (Aist. Stud. § 55) reikalavimus kalbai užlaikius, mes turėtume laukti *viri-vir-és (: nepriegaidėtas i.-europ. ā aisčių giminės kalbose virsta ing i Aist. Stud. § 44, II); turime pirmąją žodžio išvaizdą ačių sielos (ψυχῆς) įstatymams, kurie reikalauja žodžio lyčių įvairumą prašalinti. Varavar- užlaikė savo a neperdirbtą in i par sekančių lyčių įtekmę, — lyčių, kuriose a buvo priegaidėtas: nom. sg. viri-vāri-s (iš senesnės aistiškos lyties varavār-a-s = i.-europ. vṛvī-s; slg. aist. sáli-s ‘ἅλς’ < sá- 3 Iwińskio (Kalend. 1862 m.) tarmėje šis žodis ištariamas kaip vaivór(a)-s. Cf. jo leivas ‘laibas’. 4 Slg. žiždra ‘Grandkorn’ < ž[y]ž[g]zdrā < *žveigzdrā < *žvaigzdrā < *žva[r]igzdrā < žvaragzdr- žvir[g]zdras žr. „Aist. Stud.“ pag. 182. 5 Slg. upó-kšnis m. (Rokiškis) ‘upelis’ 6 Delto ir v nepavirto in u, kad nesenai turėjo išskristi a, stovįs po v. 88 la-s = i.-europ. sḷ-s Aist. Stud. § 62), gen. sg. vīrivīr-ēs: acc. sg. vārivir-am arba virāvir-am. Kamiėnas varavār- iš pašlitųjų linksnių (casus obliqui) pakliuvęs ing nom. sg., nominativ’e turėjo pavirsti ing varavār-s (: dvibalsės pirmoji dalis prati̇sta) > vara-vārs > varavārs⁷. Iš varavār-s ilgumas tapo įvestas ir į pašlituosius linksnius, par ką gimė kamienas varavār-, kurį mes jau radome lietuviškuose žodžiuose vaivōr-a-s vȯvōr-a-s vaivōr-a-s ir vaivōr-ykštis varvōr-ykštė. Kamiėnas varavar- su trumpą galūnę balsę a, kaip matėme užliko latviškame „laumės juostos“ vardę varav-ykšne. Kamiėnas varavār- turėjo „dangaus“ (: vaivōras ‘*caeruleus > girtūklė’ < caelum) ir „lanko“ (: vaivōr-ykštis ‘Regen-bogen’) prasmę. Kad „dangūs“ sau vardą gauna nuo „lenkimo“, gali rodyti nors sekantį „dangus“ pavadinimai: iriškai nem kymriškai nef ‘Himmel’ iš i.-eur. nemo-⁸ < sanskr. nāma-tē ‘er verbeugt sich’⁹, liet. dangūs prūs. dengūs ‘caelum’ kartu su di[n]gnā ‘Regenbogen’ Aist. stud. § 70²⁰ < latv. danga ‘Ecke, Winkel’ slav. daga ‘Bügel’, got. himins ahd. himil ‘caelum’ < čak. qem(e) ‘lenkti’ (slg. Mano užrašų nuo Jauniaus V. t., pag. 259, 404) latv. kamanas ‘der Schlitten’, fin. taivas ‘der Himmel; das Himmelsgewölbe’ < taipua ‘sich biegen; gebogen werden’. Aistiškas žodis varavār- ‘caelum = arcus’ turi savo giminaitį graikų kalboje: *Ϝορανός > aiol. ὄρανος ‘caelum’ ir *ὀ-Ϝορανός (iš kur gimė) att. ion. οὐρανός dor. ὠρανός ‘Himmel’, žr. Kretschmer, KZ XXXI, 444; Brugmann, Griech. Gramm.³, 148, Grundriss I², 824. Graikų žodis Ϝορανός gimė iš senesnės lyties *ϜορϜαρ-ό-ς: a) antrasis F išnyko kitoniškinimo keliu: att. ὀρθός ‘hoch’ iš *ὀρθϝός = dor. ϝορϝός (Prellwitz Et. Wb. d. Griech. Spr.¹ 228) abudu žodžiu iš *Ϝορϝός: scr. ūrdhvā-s ‘hoch’, slg. liet. overis (Kaūnas) iš voverė; b) antrasis ρ kitoniškinimo keliu pavirto ing ν: τανθαρυζω ‘zittere, erbebe’ < *ϝαρ-ϑαρυγ slav. drъgati ‘zittern’ liet. drugỹs ‘Fieber’; anglosaks. gnorn = grorn „Trauer“ Brugmann, Kurze vergleich. Gramm. 241; latv. dun-dur-i-s ‘eine grosse Bremse’ < dur-dur- hom. θοῦρος ‘stürmend’ iš *ϝορ-ϝός liet. pa-dur-mai ‘ungestüm’ slg. Per Persson, Studien zur Lehre von der Wurzelweiterung und Wurzelvariation (Upsala 1891), 59; kankōrėžis iš *karkōr- Aist. Stud. § 65¹⁹; gr. στροφός = στ[ρ]οφός slav. strъblъ < *strōbrъ ‘durus’ li. sterblės; gr. ἀρχάνη iš *ἀρχάρ-α Aist. Stud. § 65⁷; § 67⁸; lat. tener = sabin. tereno- ‘weich’ iš *terero — Aist. Stud. § 37²⁵; got. anbar liet. antras = lat. alter = slav. vъ[r]torъ visi iš *ar-tero-; gr. πέμπ-πον-μι ‘deginu’ < *πιο-τροπ-; drigantās ‘Zuchthengst’ iš *drigār-t-a-s Aist. Stud. § 66²; spiñtras = spi[l]tras ‘žabalas’. Graikų žodis Ϝορ(F)αν[< pl]-ό-ς arba su protetišką balsę ὀ-Ϝοραν-ό-ς yra tas pat žodis, kaip ir aisčių varavār-. Graikų žodylytė Ϝορ(F)αν-ό- iš *ϜορϜαρ-ό- kilo iš pragraikiškos lyties *ϜαρϜαρ-ό-: pirmasis α[ρ] pavirto ing ο[ρ] dėlei sekančio lūpinio tarnsio ⁷ Aisčių prokalbėje „ilgasis“ a sub accentu pavirto in ā, sine accentu in ā žr. Aist. Stud. § 16 pag. 29. ⁸ Žodis *nēma-s „dangaus“ prasmę yra buvęs ir lietuvių kalboj; iš jo išvestas mėlynės ‚черника’ vardas ném-ügė, žinomas Joniškėlio parapijoje (žr. Явниц, Поневѣцкие говоры, ч. II, 27). ⁹ Pagal Jauniaus iš šios šaknies išvestas ir Nėmūno vardas. Nėmūnas v. Nėmunas — ‘lenktas’. 89 10 įtekmės, k. a.: ὀρθός ‘altus’ < *(F)ορθϝός *ϝαρϝός = scr. ūrdhvā-s < i.-europ. *vrdhvó-s (: scr. vŕdha-tē ‘erhebt, macht wachsen’), πολλά ‘multa’ nom. plur. ntr. < *πολϝά *παλϝά = scr. purū < *palúva Aist. Stud. pag. 202,31⁰³ (slg. J. Schmidt, Die Pluralbildungen der indogermanischen Neutra 46). Pra-graikiškas „dangaus“ vardas *ϝαϝαρ-ó- kaip ir aistiškas *varavár-, išvesti iš indo-europiškos pirmalytės *vṛvār- (pagal rašymo būdo, priimto dabar beveik visų kalbotyrių) arba *vₐrₐvₐrₑ (pagal mano rašymo būdo, žr. Aist. Stud. pag. 205, 38°), kuri yra silpnālaipsnis prie tvirto žodžio išvaizdos vere-vēr-¹¹ ‘arcus = caelum’. I.-europiškas „lañko = dangaus“ vardas vₐrₐvēr-[i loc. sg.]; *vₐrₐvₐr-[es gen. sg.] yra dvilypuotas (reduplicatus) esybėsvardis iš šaknies vere ‘lenkti, kreipti’ (žr. Aist. Stud. pag. 200, 28¹⁷) osk[iškai] uruvo f. ‘kreiva’ < *vₐrₐ-vó-. Dvilypuotieji žodžiai, tokie kaip gr. γάρ-γαρα ‘Gewimmel’ scr. dar-dara-s ‘geborsten’ gr. μόρ-μορος ‘Furcht’ (Brugmann, Grundriss der vgl. Gamm. d. idg. Spr. II², 47), nėra svetimi ir aisčių kalboms. Be minėtojo vara-vár- galima prįvesti kaip dvilypuotųjų žodžių pavyzdžiai sekantīs: gar-gara-s ‘szkapa’ Aist. Stud. § 65¹⁷, kir-ku[r]-žė ‘ein Tannen- oder Fichtenzapfen’ l. c. § 65¹⁹, de[r]-dervinė l. c. § 67¹, ka[r]-kár-lis ‘ilga mentė’ l. c. § 69²⁸ (pag. 156), ži-žirbā ‘Funke’ ti-tilvis ‘τροχίλος’ Ši-sartis nom. propr. fluvii l. c. § 71¹², ger-gulė ‘Menge, Gruppe’ gr. γέργερα· πολλὰ Hes. l. c. § 71⁴⁸, gar-galas ‘mazgas’ l. c. § 71⁵⁰, pur-pulė ‘Knospe’ l. c. § 71⁵⁸, ka[r]-kar-inė ‘глотка’ l. c. § 71⁸⁴, vo-veris ‘Eichhorn’, Ta-talá nom. prop. fluvii Panev. (šaknis tele ‘nešti = eiti’); víversis Pumpėnai¹² = voveršys, vóversi Prūsėliai (Явь- нись, Поневѣж. говоры. ч. II, 30), voveršis Dusetos = vi[r]viršys Kvėdarna = senobės prūs. vervirsys V, 733 ‘Lerche’: visos šitos žodžylės kilo iš vienós aist. pirmalytės *vₐrₐ-vérs-. Daugur vietų vaivór-ykštis /ė ‘Regenbogen = arcus’ yra vadinamas orárykštės vardu. Orárykštė nėra senobinis žodis, paveldėtas iš aisčių prokalbės, kaip tai rodosi A. Bezzenberger’iui, A. Brückner’iui (Starożytna Litwa, 67) ir kitiems. Orárykštė yra perdirbtas žodis iš senesnės lyties *ovár-ykštė ačių tautiškei etymologijai (Volksetymologie), radusiai šiame žodyje rykštė. Anykščių miestelio vardą, tautiške etymologija radusi nýkšti, klaidingai išaiškina iš A(í) nýkšti! (įsikirtau)¹³. Anykščiai, be abejonės, turi priesagą -ykštja- (: band-ykštis), bet ne žodį nýkštis. *Ovár-ykštė, išnykus iš kalbos žodžiui [v]ovár- ‘arcus’, gavo pas žmones naują lytimokslinį (morphologisch.) padalinimą, būtent *ová-rykštė. *Ovā-rykštė tautiškė etymologija, pritaikinusi prie ôro, tolesniai perdirbo ing orá-rykštė. 10 α virsta ing o netikt par F bet ir par v įtekmę: ὀρ-νῡ-μι < *ὀρ-νῡ- scr. ṛṇōmi, πολύς < *πολυσ scr. purūs slg. Aist. Stud. pag. 199, 28²³. 11 Indoeuropiečių prokalbėje kiekvienas e (resp. o), atsistojęs prieš tonyjė (ante accentum), virzdavo ing a (Aist. Stud. pag. 197, 25°), kursai aisčių giminės kalbose pereidavo ing i. Šisai a likdavo kaipo a aisčių kalbose, jai jisai gaudavo priegaidę. 12 Vīversis iš *vaivers-ý-s (Aist. Stud. § 38) < *va[r]ivers-ýs: acc. *vārivers-ym. Slg. tai, kas pasakyta apie vaivór-ykščio kilmę. 13 Pirm įkūrus Anykščius buvęs toks atsitikimas, nuo kurio miestelis gavęs vardą: Vienas žmogus kirtęs medį ir kirviu įsikirtęs nýkštį; iš skausmo jis surikęs: ai nýkšti, nuo ko ir praminę Anykščius. 90 Žodylytė *ovár-y kštė, kurią tautiškė etymologija perdirbo ing orár ykštė, gimė dviejų v kitoniškinimo keliu (: [v]overis Kaunas, [v]ívá Dus¹⁴ ‘pakanktis, rus. гужъ’ < vei- ‘lenkti, rišti’ = lenk. iwa ir wiwa ‘karklas = pynimui, rišimui, lenkimui tinkas’: i-vai-rús, i-vij-a-s ‘косвенный’) iš *vovár-y kštė; slg. vovór-a-s, vovor-ak jė mergėlė. Vovár- iš aist. vā[r]vār (+ Vocalis) < var[i]vár- (žr. aug.): vovér- (e iš nom. sg.) > vover-ykštis [v]over-ykštis ‘Regenbogen’ Geitler Stud. 119, s. v. waiworikszis. Iš šito mūsų tyrinėjimo aišku, kad 1) nebuvo jokio *Vaivo ir jo rykštės; 2) „Laumės juostos“ vardai vaivorykštis varvorykštė etc. yra deminutyvai iš vaivór-varvór- etc., išvesti su priesagos -ykštijā- pagalbą; 3) vaivór-varvór- [v]ovár- vover- etc. turi „lanko=dangaus“ prasmę ir yra išvesti iš aistiškų pirmalyčių vₐrₐvār- vₐrₐvarᵕ vₐrₐvér-; 4) Aisčių žodylytė varavar- pilnai atsako senobės graikų žodžiui *Fopav-ó-ς iš pra-gr. *ΦαφΦαφ-ó-ς ‘Himmel’; 5) orár ykštė yra tautiškės etymologijos padaras iš nebesuprastos žodylytės *ovár-ykštė, kilusios kitoniškinimo keliu iš *vovar-ykštė. II. Prūs. sawaite V. 16 ‘Woche’ ir possi-ssawaite V. 20 ‘Mittwoch’ < pusí-savaitė: liet. pūsė ‘Hälfte’. Iš prūsų kalbos „seredõs“ vardas pūs-sevaitė (taip sako aplink Laukiškį, netoli Labguvós žr. Nesselmann, Thesaurus linguae prussicae 138; slg. Aist. Stud. § 37¹⁶) skolinimo keliu pakliuvo į lietuvių šnektą, artimiausią prie prūsų kalbos pasienio. Pūs-sevaitė tada paskolinta iš prūsų kalbos, kada jų kalboje savaitė dar tebebuvo ištariama kaip sevaitė. Dr. Erich’as Berneker’is savo rašte „Die preussische Sprache“ (Strassburg 1896) p. 318 s. v. sawaite priveda lietuvišką „nedėlios“ vardą savaitė su sekančiu patėmijimu: „Laukischken: sawaite für nedēlē ‘üblich’. Iš kur Berneker’is žino, kad savaitė Laukiškyje yra ‘üblich’ vartojamas žodis, mums nepasısako. Lig Berneker’iui savaitė kaipo atskiras žodis buvo nežinomas. Labai abejotina, kad Berneker’is šį žodį būtų girdėjęs Laukiškyje, tuo labiaus kad apie jo kelionę ing šią vietą nieko nežinoma. Mano akyse Bernekerio žodis savaitė yra įtartinas. Jai „nedėlios“ vardas 14 Senobės prūsų Waywensis terra (XIV amž. Script. rerum Pruss. II, 404) neturi nieko bendro nei su vaivór-ykščiu, nei su įtartinu vavas „šviesus“ (Dr. J. Basanavičius, 1897 m. Varpas, p. 86). Senobės prūsų žemėskrčio vardas Waywe (Pierson, Altpreuss. Namencodex s. v. Wewe) „die Gegend, in welcher Mehlsack liegt“ senesniuose dokumentuose yra vadinamas Wewa 1288 m. arba Wewe 1292 m. (žr. Pierson l. c.). Žodylytė Wewᵃle reikia skaityti kaipo Vēvā, Vēvē (NB. prūs. ē = liet., latv. ī Aist. Stud. § 40), kuri pilnai atsako liet. miestelio vardui Vīvīs m. (Vilniaus gub.). Vaivė: Vēvē lit. Vīvīs = pr. snaiga-s V: pr. snēgū nom. plur. Grunau = āt-laikas, sāt̄as kātmas: ātlīkęs s’tas kīmas. Vaive, Vēve lit. Vīvīs, tur’ būti, yra giminės su latv. upės vardu Viva (Bielenstein Grenzen) „*lenktá“: V vei ‘lenkti’. Pavarė Vaivaris (1692 m.: „Varpas“ 1897 p. 86) yra giminė su vietovardžiais: latv. Vaivere (Bielenstein, Grenzen 115) ir liet. Veiveriai (Suvalkų gub.). Vaivaris la. Vaivere li. Veiveriai greičiausia yra išvestiniai žodžiai iš vaiveris ‘das Männlein von Eichhörnchen’ (Milcke DLWb. 144), vaivarys ‘das Männchen vom Ultis, Marder, Eichhorn, Reh u. a. Tieren’ (Nesselmann, Lit. Wb. 58); slg. Voverėnė, panaikintos karčemos vardas (važiuojant Ušpalių vieškeliu į Dusetas, 4-amę varstę nuo Dusętų). 91 būtų vadinamas Laukiškėje žodžiu, paskolintu iš prūsų kalbos, tad mes lauktumėme ne *savaitės, bet savaitės, slg. pūs-sevaitė. Bernekerio savaitė yra perdirbta sevaitė par prūsiško žodžio sawajte įtekmę (безсознательная передѣлка); sevaitė gi paimta iš Nesselmann’o Thesaurus linguae prussicae 138. Nesselmann’as l. c. liep ia savo lietuv. žodynę p. 58 artikelą waite išbraukti ir 464 puslasktyję įrašyti: sew aite, Woche, pus-sewaitė, Mittwoch. Pas Nesselmann’ą (Liet. žod. 58) gimė waite „die Woche, ist wohl kaum mehr irgendwo bekannt“ par nemokėjimą lytimoksl iškai išskirstyti žodį pus-sewaite l. c. Nesselmann’as, rašydamas lietuv. žodyną, pussewaitę klaidingai išskirstė į dalis: vietoje pūs-sewaitė jis paskaitė *puse-waite; slg. taipogi Leskien’o Die Bildung der Nomina im Litauischen (Leipzig 1891), p. [425] 575. A. Fick’as (Vgl. Wb. d. idg. Sprachen, II³, 775) sevaitės vietoje be jokio reikalo rašo *są-vaitė, klaidingai sanprotaudamas, jog šis žodis reiškė „ursprünglich die Zeit, worin eine vaite¹⁵ ‘Volksversammlung’ abgehalten wurde“. Prūsų savaitė liet. sevaitė priešais Fick’ui neturi priešdėlio są-. Savaitė, jai būtų sudurtinis žodis iš są+vaite, prūsų kalboje būtinai skambėtų kaip *sanvaite. Thumb’as (žr. O. Schrader, Reallexikon 963) mano, kad senāprūsių savaitė yra perdirbtas žodis iš gr. σάββατον, σάββαττα, kursai naujajame įstatyme reiškia netikt „subatą“, bet ir „nedelį“ (Woche). Šisai Thumb’o sanprotis būtų panašus į tiesą, jai savaitė būtų kilusi ne iš senesnės lyties sevaitė. Graikiškas vardas, skolinimo keliu pakliuvęs į prūsų kalbą, tegali būt pavirsti į *sabata, bet jokiuo būdu į savaitė. Iš to, ką pasakėme anščiaus; aišku, kad nei Fick’o, nei Thumb’o savaitės : sevaitės aiškinimas nėra tikras. Daug geresnis yra sevaitės kilmės aiškinimas, kurį paduoda prop. K. Jauniaus nabāštikas. Jaunius sanprotauja, kad sevaitė etymologiškai reiškia tą pat, ką ir gr. ἑβδομάς lat. septimana, slav. сѫдмица ‘Woche’, t. y. jos vardas yra susirišęs su skaitline septyni : scr. saptá gr. ἑπτά got. sibun ‘7’. Prūs. septmas v. sepmas ‘septimus’ = sanskr. saptamá-s. Tokiai žodylytei, kaip graikų ἕβδομος ir slavijų sedmъ ‘der siebente’ iš *sebdmo- (Brugmann, Griech. Gramm.³ 213), prūsų kalboje turėjo atsakyti *sebdmas v. sebmas (slg. sep[t]mas). Graikų žodžiui ἑπτά ‘septem’ atsakanti lytis prūsų kalboje turėjo išveizdėti kaip *séptan. *Septan par „ordinalio“ sébmas įtekmę tapo perdirbtas į *séban, lygiai kaip ir gotų sibun ‘ἑπτά’. Iš séban = got. sibun senobės prūsai buvo pasidarę naują „ordinalį“, būtent séb-a-s ‘septimus’; slg. scr. dáça ‘decem’ > ordin. dvā-daç-a-s ‘dvyliktas’, gr. ἕ-κατόν scr. çatá-m liet. šimtas ‘centum’ > ordin. šimt-á-s + is ‘сотый’. „Ordinalis“ sébas ‘septintas’ par įvardovietės (pronomen) sévas ‘suus’, turėjusios gretyminę išvaizdą sébas ‘suus’, įtekmę įgavo gretyminę išvaizdą sévas ‘septimus’. Prūsų kalboje prie taisykliško sévas ‘suus = gr. ἑός’ (: savais ‘sávas’) gimė naujād ara s sébas ‘suus’ par dat. sg. sebe i ‘sibi = slav. себѣ’ : gen. sg. seve¹⁶ ‘savè (Kaunas)’ (: gr. ἑέ acc. < * σε/έ Brugmann, Griech. Gramm³. 247). Sébas par linksnių su priegaide ant galūnės (: instr. sg. msc. *sebō etc.) kalčią pavirto ing sábas (: neprie- 15 Iš prūs. vaitė ‘consilium, concilium’ paskolintas somų žodis väite, väittö ‘die Behauptung’ žr. Aist. Stud. § 6929 (pag. 157). 16 Slav. gen. sg. себѧ yra naujadaras tikrojo *севѧ vietoje. 92 gaidėtas e virsta ing a Aist. Stud. §§ 35—37). Tolesniai sãbas par instr. sg. msc. subõ (iš sabõ : nepriegaidėtas a padėjime prieš lūpines santaras virsta ing u „Aist. Stud.“ pag. 197, 26° : upės < *apės < pr. ãpē ‘fluvius’) kalčia pavirto i sūbas : subba-n Enchiridion’as (1561 m.) 70² ‘proprium = saviški’. Žodžio sėvas ‘suus = proprius’ „promiscuus“ (безразличный = ? mišrūs) vartojimas su sėbas ‘t. p.’ padarė tai, kad bendralytis (homonymus) žodis sėbas ‘septimus’, nors ir įvairia-prasmis, irgi įgavo gretyminę išvaizdą *sėvas ‘septimus’, kuri turėjo būti mišriai vartojama su sėbas ‘septimus’. Kadą senaprūsiai darėsi savaitės vardą, sėbo vietą pilnai jau buvo paėmęs sėvas ‘septimus’ Senobės indų kalboje yra priesaga -taja-, su kurios pagalba yra daromi būdvardžiai iš skaitlinių žodžių su reikšme „von so vielen Abteilungen oder Arten“: saptá-taja-, tri-taja- etc. Whitney, Indische Grammatik § 1245, a. Prūsai iš sėvas ‘septimus’ buvo pasidarę būdvardį su priesaga -taja- *sėva-taja-s m. ‘iš septynių dalių sudėtas’, *seva-tajā f. 17. Prūsų prokalbėje *sevatajā turėjo taisykliškai pavirsti ing *savat[a]jā (: nepriegaidėtas e virsta ing a Aist. Stud. §§ 35—37; trumpa pirmtoninė balse išnyksta l. c. §§ 27, 28) > *savatjā > *savaṭjā : „a (: e : u)+Consonans+j“ prūsų kalboje virsta ing „ai (: ei, ui)+Cons.+j“ > ai (: ei : ui)+palatalis consonans“ (: epenthesis) žr. Aist. Stud. § 10, 5°. Iš nom. sg. savai’tjā buvo accus. sg. sėva’tjam, kuri žodylytė turėjo pavirsti ing sėva’tjem (: silpnapriegaidis ā virsta ing ē Aist. Stud. § 31) ir pagalios ing sėva’tēm (: j po santaros prieš ē nyksta). Accus. sing. sėva’tēm pagimde naują nom. sg. sava’tė (: nepriegaidėtas e virsta ing a) arba seva’tė (: su e apibendrintu iš accus. sg.). Iš prūsų žodylytės seva’tė paskolinta yra lietuvių sevaitė, teužikusi sudurtiniame žodyje pūs-sevaitė. Prūsų séva’tei lietuvių kalboje tegali atsakyti *sevatė, bet niekados ne sevaîtė, delto kad lietuvių kalbai yra svetima epentezis. Priesaga -taja-, su kurios pagalba padaryta pr. sava’tė, prop. K. Jaunius randa liet. žodžiuose: tritañis ‘Drittel’, ketvirtainis ‘Viertel, Viereck’ < praliet. *tritajū (: gen. *tritain-ės) iš trí-taja-s, slg. ruduo < rūdas. K. Būgà Baigta rašyti Balandžio mėn. 5 dieną (1908 m.). [2] E. Volteriu (?) Peterburge 1914 m. sausio mėn. 4 (17) d. Garbus Prietėliau! Pagaliaus išsir itau iš lovos. Teko pragulėti sunkioji ligoje daugiau nei puspenktos dienos. Liga mane pagavo nuo to vakaro, kada aš buvau pas Tamstas, o Tamsta man nežinomiomis apie 9 val. vakare pas mane, kur, žinoma, Tamsta nieko neradai. Aš iš 17 Del priegaidės šokinėjimo slg. mėlynas : mėlyną, ōbulmušas arklys : obulmušā kumėlė Kvedarna. 93 karto nenorėjau tikėti, kad Tamsta važiuodamas pas Remikį patektumei pas mane, bet pagaliaus, tarnaitės tikrinamas, kad tasis svečys, kurs klausęs Būgienės, tikrai esąs Tamsta. Labai gaila, kad Tamsta veltui pridėjai nemažą žygį. Juzė turėjo nuo Dailidės grįžti aštuntoj, o pagrįžo kur-kas vėliau. Atsiprašau, kad Tamsta nenoromis likai suvadžiotas: aš sakiau ji liko mano globiamųjų vaikų baliuje, ji jame ir buvo tiktai vėliau kaip aštuntoje valandoje. Atsiguliau į ligos patalą nedėlios vakarą. Sirgau sunkiai: pirmas tris dienas temperatūra siekė iki 39,4° ir 39,5°. Antrą dieną net klajojau. Sirgau peršalimu. Ta liga viena būtų buvusi ne sunki, bet prie jos turėjau antrą, būtent nepakeliamą slunktą (слога насморкъ), kursai taip sugadino nosį, kad per dieną lig penkių ir šešių kartų kraujai tekėdavo. Kraujai tekėti dar nenustojo ir iš lovos išsiristus. Per tą ligą daug laiko man veltui nuėjo. Vakar, pirmąją dieną po ligos, nieko negalima buvo veikti, net ir vaikščioti buvo sunku, vis kas tarytum stūmė į šalį. Tuojau kai apsirgau, prašiau Tamstoms pranešti žmoną ir Dailidę laišku, kad aš dėl ligos negaliu atvykti laukti Naujų Metų ir tuo pačiu žygiu pasveikinti su Naujais Metais. Dėl mano ligos ir Juzė liko nebevažavusi į Lauckaimį. Daktaras išeiti iš namų neleidžia. Liepia palūkėti ligi visai pagysiu. Todėl ir dabar par trijų karalių šventes Tamstų atlankyti negalėsiu jokiu būdu. Iš namų išeiti tegalėsiu gal tik 8 I. Dėl ligos liko baisiai pavėlintas atsakymas Šachmatovui dėl mano stipendijos. Prie to laiško norėjau pridėti ir savo straipsnį dėl jo keltų. Laiško tuo tarpu dar nepa-jėgiu rašyti, nes po ligai gana sunki kalba. Mano straipsnio egzemplioriai, kurį Tamsta gausi paštu teiksis Tamsta įduoti Šachmatovui paminint, jog aš pats to padaryti negalėjęs dėl ligos. 8 I tikiuosi pasimatyti su Tamsta knygyne. Labų dienų Tamstos Kazimieras Būga Мал. Дворянская 7 кв. 47. [3] J. Būgienei Karaliaučius, 1924 spalų 13 d. Mieloji! Kortuč(i)ų laišką Tau sudavau. Tikras esu Vireliūno ir Varno kortučių atsidurta žodyno redakcijoje. Žodyno redakcijoje gali Vireliūnas ir Varnas dirbti tomis valandomis, kuriomis galės sutarti Būgienė ir Salys. Kalba kasdien eina geryn. Iki lapkričio 15 dienos tikiuosi parvažiuoti į Kauną. Klinik(os) pinigus geri žmonės mano vardui nuleisti konsului. Pinigų reikės apie 250 ar 300 dolerių. Geriausi per ministeriją konsului mano vardu įgėti 250 dolerių ir 500 litų. 94 Reikalo važiuoti Tau nėra. Valyza bus reikalinga kelionei. Sode kas dieną 2–3 valandas vaikštinėjuosi. Labų dienų visiems namiškiams, Kazys Nuo X 2 kalba pradėjo eiti geryn net ir vokiškai. Suprantu mane ir sesutes ir daktarai.