1-a recenzija

КАЛБŲ KONTAKTAI LIETUVOS TSR LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXIII (1983) RECENZIJOS Rusų kalba kaip tautų tarpusavio bendravimo priemonė / Ats. red. F. P. Filippin. — M.: Nauka, 1977. — 301 p.; Rusų kalba Sovietų Sąjungos nacionalinėse respublikose / Ats. red. V. V. Ivanov. — M.: Nauka, 1980. — 260 p. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama rusų kalbos funkcionavimo ir tyrimo klausimams nacionalinėse SSRS respublikose. Tai akivaizdžiai liudija ir sąjunginė mokslinė-teorinė konferencija „Rusų kalba – SSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba“ (Taškentas, 1979), kurią surengė SSRS Mokslų akademija, SSRS Švietimo ministerija ir SSRS MA Rusų kalbos institutas. Gerokai suaktyvėjo ir rusų kalbos tyrimai. Antai vien aštuntajame dešimtmetyje mūsų šalyje buvo surengta 10 sąjunginių konferencijų, išleista daugiau kaip 20 kolektyvinių rinkinių ir monografijų, skirtų rusų kalbos kaip tautų tarpusavio bendravimo priemonės tyrimo klausimams. Rusų kalbos problemos sprendžiamos aukštosiose mokyklose ir mokslinio tyrimo institutuose. Siekiant tobulinti rusų kalbos funkcionavimo tyrimus, SSRS MA Rusų kalbos institute įkurtas rusų kalbos, kaip tautų tarpusavio bendravimo priemonės, nacionalinėse SSRS respublikose tyrimo sektorius. Sektorius koordinuoja šiuo klausimu akademinių institutų darbą, organizuoja sąjunginius mokslinius pasitarimus ir konferencijas, rengia mokslininkus specialistus nacionalinėms aukštosioms mokykloms, dalyvauja kuriant vadovėlius nacionalinėms mokykloms ir aukštosioms mokykloms. Didelio mokslo bendruomenės susidomėjimo sulaukė darbai „Rusų kalba kaip tautų tarpusavio bendravimo priemonė“ (1977) ir „Rusų kalba Sovietų Sąjungos nacionalinėse respublikose“ (1980), kuriuos minėtas sektorius parengė kartu su SSRS MA Kalbotyros institutu ir SSRS Pedagogikos mokslų akademijos Mokslinio tyrimo rusų kalbos dėstymo nacionalinėje mokykloje institutu (dalyvaujant sąjunginių respublikų mokslų akademijų kalbotyros institutams ir aukštosioms mokykloms). Šiuose darbuose aptariama daug rusų kalbos problemų – lingvistinių, pedagoginių, sociologinių ir kt.; nurodoma, kad būtina apibrėžti rusų ir nacionalinių kalbų visuomenines funkcijas, ištirti jų funkcionavimo socialines ir visuomenines sritis, pažymimi didžiuliai rusų kalbos funkcionavimo pokyčiai: visose respublikose išsiplėtė jos vartojimo ir taikymo sritys. Svarbų vaidmenį skleidžiant rusų kalbą Sąjungos respublikose atlieka bendrojo lavinimo vidurinė mokykla, kuri yra vienas iš 200 svarbiausių rusų kalbos sklaidos kanalų. Nepaisant didelių sovietinės mokyklos laimėjimų, straipsnių autoriai (D. S. Manturušina, F. P. Filinas, A. V. Filippovas, B. Ch. Chasanovas, N. M. Šanskis ir kt.) pažymi, kad rusų kalbos mokymo būklė nacionalinėse mokyklose vis dar neatitinka šiuolaikinio gyvenimo poreikių, nes nemaža dalis mokyklų absolventų (ypač kaimo mokyklų) menkai moka rusų kalbą. Nepakankamo rusų kalbos mokėjimo priežastimis autoriai laiko kokybiškų vadovėlių ir mokymo priemonių, taip pat techninių mokymo priemonių nebuvimą arba stygių, kvalifikuotų darbuotojų trūkumą ir nepakankamą dėstymo kokybę. Juk vis dar pasitaiko atvejų, kai patys kalbos ir literatūros mokytojai nepakankamai gerai moka rusų kalbą. Todėl sovietinei rusistikai iškyla uždavinys gerinti rusų kalbos dėstymą nacionalinėse mokyklose ir aukštosiose mokyklose bei gerinti aukštos kvalifikacijos specialistų rengimą. Siūloma apsvarstyti, ar tinkamai priimami studentai į rusų kalbos ir literatūros fakultetus. Rusų kalbos mokytojų rengimo problemoms skirtas monografijos „Rusų kalba Sovietų Sąjungos nacionalinėse respublikose“ skyrius (V. V. Čedijos, N. M. Šanskio ir A. V. Filippovo straipsniai). A. A. Metsas teigia, kad iš nacionalinių mokyklų rusų kalbos mokytojų keliami ypatingi reikalavimai: jie turi būti įvairiapusiškai išsilavinę lingvistai, išmanyti abiejų kalbų (gimtosios ir rusų) specifiką, būti aktyvaus tipo dvikalbiai, turėti dvikalbį mąstymą, t. y. žinoti visas šių kalbų sistemų panašumo ir skirtumo sritis, analizuodami bet kurį kalbos vartojimo atvejį greitai ir aiškiai įžvelgti šiuos panašumus bei skirtumus, suprasti interferencijos priežastis, jos pobūdį, mastą ir neigiamo poveikio laipsnį (Šanskis N. M., Filippovas A. V. Aktualios nacionalinių mokyklų rusų kalbos ir literatūros mokytojų rengimo problemos. — Knygoje: Rusų kalba Sovietų Sąjungos nacionalinėse respublikose. M., 1977, p. 122). Autoriai siūlo į aukštųjų mokyklų programas įtraukti naujus kursus arba tobulinti senuosius. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti rusų ir nacionalinių kalbų lyginamosioms gramatikoms. Minėtoje Taškento konferencijoje K. Musteikis pažymėjo, kad „rusų kalbos dėstymo nacionalinėje mokykloje gerinimas taip pat reikalauja gilaus ir visapusiško rusų kalbos aprašymo įvairių kalbų požiūriu. Toks aprašymas turėtų padėti išsamiau ir giliau analizuoti rusų kalbos struktūrinius ypatumus, atskleisti jos specifiką ir kartu nustatyti jos įsisavinimo sunkumus“ (Musteikis K. V. Orientacija į perspektyvą. — Knygoje: Rusų kalba – SSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba. M., 1981, p. 219). „Be to, būtina parengti aukštos kokybės rusų kalbos studijų planus ir programas aukštosioms mokykloms (atsižvelgiant į kiekvienos nacionalinės kalbos specifiką ir gyvenimo sąlygas respublikose bei srityse) (Filinas F. P. Aktualios nacionalinių mokyklų rusų kalbos ir literatūros mokytojų rengimo problemos. — Knygoje: Rusų kalba Sovietų Sąjungos nacionalinėse respublikose. M., 1977, p. 12). 201 Kadangi SSRS plačiai paplitę reiškiniai tampa dvikalbystė ir daugiakalbystė, monografijose ypač daug dėmesio skiriama bilingvizmui. Autoriai pažymi, kad šiuo metu dvikalbystė apima visas SSRS tautas, kad socialinėje dvikalbystės charakteristikoje įvyko didelių pokyčių. Pateikiama dvikalbystės esmės SSRS analizė. Bilingvizmas – toli gražu nevienalytis reiškinys, todėl jis vertas išsamių ir įvairiapusių tyrimų, kurie sėkmingai atliekami daugelyje nacionalinių respublikų. Sovietų Sąjungos nacionalinėms respublikoms būdinga „dvikalbystė plačiąja prasme“, suponuojanti santykinį antrosios kalbos mokėjimą, gebėjimą vienu ar kitu mastu ja naudotis tam tikrose bendravimo srityse (Дешериев Ю. Д., Протченко И. Ф. Основные аспекты двуязычия и многоязычия. – В кн.: Тезисы научной конференции, посвященной проблеме двуязычия и многоязычия, М., 1969, с. 6–7). O visiškas bilingvizmas (pasak Л. К. Граудиной и М. Б. Семеновой), suponuojantis vienodai laisvą dviejų kalbų mokėjimą, iki gebėjimo mąstyti jomis neverčiant iš vienos kalbos į kitą, pasitaiko retai – tik nedidelei gyventojų daliai. Todėl autoriai pagrįstai pažymi, kad dvikalbystė tarp įvairių gyventojų grupių paplitusi labai netolygiai ir kad jos paplitimas tam tikru mastu priklauso nuo etninės aplinkos. Kaip pažymi daugelis monografijų autorių, kalbiniai procesai priklauso nuo socialinių parametrų – rusų kalbos mokėjimas įvairiose socialinėse ir amžiaus grupėse nevienodas. Bendrieji dvikalbystės bruožai įvairiose SSRS tautose skiriasi ir tarp miesto bei kaimo gyventojų, gimtojoje ir svetimos tautybės etninėje aplinkoje, tarp skirtingų lyčių asmenų. В. Ю. Михальченко (Функционирование русского языка в Литовской ССР и его взаимодействие с литовским языком. – В кн.: Русский язык как средство межнационального общения. М., 1977, с. 190) pažymi, kad „dėl rusų ir nacionalinių kalbų dvikalbystės paplitimo, plataus rusų kalbos funkcionavimo kaip tarpnacionalinio bendravimo priemonės ir rusų bei nacionalinių kalbų sąveikos procesų, dabartiniame etape itin aktualios tampa kalbos kultūros problemos“. Pasak ir kitų autorių, rusų kalbos kultūrai reikėtų skirti daugiau dėmesio. Rūpestis, kaip gerinti rusų kalbos kultūrą tarp ne rusų gyventojų, turėtų būti visų reikalas, kad būtų išmokstama kalba, o ne rusų kalbos žodžių mišinys, „sulipdytas“ pagal nacionalinių kalbų dėsnius. Matyt, kalbos kultūrą reikėtų aptarti ne tik rusų gyventojų, bet ir daugelio ne rusų tautų bei tautybių, kurioms rusų kalba yra tarpnacionalinio bendravimo priemonė, atžvilgiu (Исаев М. И. Панорама языковой жизни народов СССР. – В кн.: Русский язык как средство межнационального общения. М., 1977, с. 26). Nepaisant visuotinio rusų kalbos paplitimo, rusų kalba kiekvienoje nacionalinėje aplinkoje, ypač nacionalinės kalbinės aplinkos sąlygomis, turi savitų tarimo, leksikos, 202 semantikos ir sintaksės ypatumų. Todėl pastaruoju metu dažnai kalbama apie nacionalinius ir teritorinius rusų kalbos variantus, ypač apie jos sakytinę formą. Tačiau, kaip teigia Ф. П. Филин (указ. соч., с. 55), „...rusų kalbos „nacionalinių variantų“ neturėtų būti... Nereikia pamiršti, kad rusų literatūrinės kalbos normų sistema yra vientisa ir vieninga, privaloma visiems, kurie vartoja rusų kalbą“. Matyt, susiduriame ne su nacionaliniais variantais, o su rusų kalbos, rusų literatūrinės kalbos normų pažeidimais. Vadinamieji kitų tautų ar teritoriniai nukrypimai nuo literatūrinės normos turi būti įveikiami gerinant rusų kalbos mokymą. Mūsų dėmesį patraukusiuose darbuose apibūdinami ir klasifikuojami nukrypimai nuo etalono rusų kalbos fonologiniu, morfologiniu ir sintaksiniu lygmenimis dvikalbystės sąlygomis. Aptardami (įvairių tipų) interferenciją ir kitus veiksnius, darančius įtaką skirtingų tautybių atstovų rusų kalbai, aiškindamiesi šios interferencijos priežastis ir analizuodami objektyvius sunkumus, su kuriais kitų tautybių atstovai susiduria mokydamiesi rusų kalbos, autoriai prieina prie bendros išvados, kad rusų kalba turi būti taisyklinga ir vieninga visoje jos paplitimo teritorijoje. Palietėme tik kai kuriuos klausimus, kurie mums atrodė svarbiausi ir aktualiausi. Knygose aptariamos ir kitos problemos, susijusios ne tik su rusų kalbos kultūra, bilingvizmu, rusų kalbos dėstymu nacionalinėse respublikose ar nacionalinių pedagoginių kadrų rengimu. Remdamiesi gausia faktine medžiaga, sužinome apie rusų ir nacionalinių kalbų sąveiką įvairiais lygmenimis (fonetiniu, morfologiniu ir leksiniu), apie giluminius procesus, vykstančius rusų kalboje veikiant nacionalinėms kalboms. Analizuojama daugybė kalbų interferencijos faktų. Daugelis autorių domisi sąlygomis, skatinančiomis rusų kalbos paplitimą nacionalinėse respublikose, ir pateikia gausius statistinius, sociologinius bei istorinius duomenis, įrodančius rusų kalbos funkcionavimo įvairiose socialinėse srityse dinamiką. Įdomūs skyriai, kuriuose nagrinėjama rusų kalba nacionalinių rašytojų sukurtų grožinės literatūros kūrinių sintaksinė sandara. Čia atsiskleidžia nacionalinių kalbų ir rusų kalbos leksikos tarpusavio poveikio procesai, aptariama kalbų sąveika antroponimijos srityje ir kiti klausimai. Specialiuose skyriuose pateikiama anotuota bibliografija apie rusų kalbos tyrimo ir dėstymo nacionalinėse respublikose problemas, rusų kalbos vadovėlių nacionalinėms mokykloms kokybės gerinimą ir rusų kalbos funkcionavimą SSRS nacionalinėse respublikose. Регина ВЯНСАЙТЕ.