Сопоставление фонологических систем литовского и русского языков

КАЛБŲ KONTAKTAI LIETUVOS TSR LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXIII (1983) KAZIMERAS GARŠVA LIETUVIŲ IR RUSŲ KALBŲ FONOLOGINIŲ SISTEMŲ SUGRETINIMAS Šiame straipsnyje aptariami svarbiausi lietuvių ir rusų kalbų fonologinių sistemų ypatumai: fonemos (balsiai ir priebalsiai), prozodiniai reiškiniai (skiemens struktūra, kirtis), taip pat kai kurie fonemų ir prozodemų variantai bei jų distribucija. Lietuvių ir rusų kalbų sugretinamieji tyrimai būtini siekiant parengti optimalią antrosios kalbos mokymo sistemą (be to, išmokti tarti rusų ir lietuvių kalbomis yra sunkiausia). Todėl šio straipsnio autorius mėgino nustatyti ir kai kuriuos interferencijos antrojoje kalboje tipus. Kadangi daugelis mokinių garsus taria remdamiesi gimtosios tarmės artikuliacine baze (plg. Garšva K. K., 1982), čia pateikiama ir kai kurių lietuvių tarmių duomenų, artimų rusų kalbos fonetikai. 1. Balsiai. Bendrinėje lietuvių kalboje galima skirti 10 balsių fonemų: /iː i uː u eː oː e eː aː a/. Lietuvių kalbos žemutinio ir aukštutinio pakilimo balsiai toje pačioje pozicijoje gali būti ilgi ir trumpi. Kai kurių autorių nuomone, ilgumo požymis priklauso ir suprasegmentiniam lygmeniui, nes ilgumu (arba trumpumu) pasižymi ištisos morfemos. Lietuviškuose svetimos kilmės žodžiuose pasitaiko ir periferinė fonema < ə >. Periferinį garsą /e/ (skirtingą nuo trumpojo /e/) paprastai tik kirčiuotuose skiemenyse (ir ne visuose svetimos kilmės žodžiuose) taria nedaugelis lietuvių. Taigi penkias stipriąsias rusų kalbos fonemas /u y e o a/ atitinka ilgųjų ir trumpųjų lietuvių kalbos balsių keturių tipų fonemos: /i u o a/ (žr. 1 lentelę). Rusų kalbos garsui /e/ lietuvių kalboje kiek panašus dvigarsis /ie/. Lietuvių kalbos priešakinės fonemos /eː eː e/ rusų kalboje atitikmenų neturi (todėl slavakalbiai gyventojai linkę jas tarti kaip „е, э). Lietuvių kalboje ilgieji ir trumpieji balsiai gali skirti skirtingus žodžius, plg.: tūko „tyko“ — tūko „buvo tinkamas“, siūsti „siųsti“ — siūsti „siautėti“, šóko „šoko“ — šōko „šoko“, mės „mes“ — mès „mes“, kąsti „kąsti“ — kàsti „kasti“. Rusų kalbos fonologinėje sistemoje šios opozicijos nėra, todėl mokiniams antrosios kalbos balsių kiekybę ištarti labai sunku. 159 1 lentelė. Lietuvių ir rusų kalbų balsinių fonemų palyginimas Pakilimas Eilė Priešakinis Užpakalinis liet. rus. liet. rus. Aukštutinis / i· /, / i / / и / / u· /, / u / / у / Vidurinis / e· / / e / / o· /, / ᴐ / / о / Žemutinis / e· /, / e / / a· /, / a / / а / Pastaba. 1 ir 2 lentelėse lit. – lietuvių kalba, rus. – rusų kalba. Tarp skliaustų / / pateikiamos fonemos, o skliaustuose < > – periferiniai garsai (vartojami svetimos kilmės žodžiuose ir garsų pamėgdžiojimuose). Tašku dešinėje pusėje (viršuje) žymimas lietuvių kalbos balsių ilgumas. Lietuvių bendrinėje kalboje balsiai atviruose skiemenyse būna ilgi ir trumpi, o rusų kalboje kirčiuotoje pozicijoje negalima ištarti nei vienų, nei kitų – reikia artikuliuoti maždaug pusilgio balsį. Kirčiuotuose dvigarsiniuose skiemenyse lietuvių bendrinėje kalboje pusilgiai būna tik [a], [e]. Rytų ir vidurio Lietuvos tarmėse kirčiuoti ir kiti trumpieji balsiai pailgėja iki pusilgių. Kirčiuoti rusų kalbos balsiai nesutampa su kirčiuotais lietuvių kalbos balsiais (net ir pusilgiais), plg.: lìpa „lenda“ – липа; lìs „lis“: lỹs „lįs“, „liesės“ – лис, šùka „suka“ – сука, lìpa „plėšia, muša“: lìpa „lūpa“ – лупа, šòka „šokas“ (gal.): šóka „šoka, puola, šoka“ – шока, dár „dar“ – дар. Kirčiuotuose rusų kalbos skiemenyse lietuviai dažnai taria ilguosius balsius, kurie nuo atitinkamų rusų garsų skiriasi trimis ypatybėmis: 1) kokybe (trumpieji balsiai labiau panašūs į rusų garsus), 2) kiek didesne trukme (plg.: bára „bara“ – báра, šąla „saldėja“ – sáла) ir 3) skiemeninio kirčio (priėgaidė) pasireiškimu¹. Mūsų stebėjimais, ilguosiuose galiniuose skiemenyse skiemeninis kirtis būna cirkumfleksinis, plg.: xo/ц’ў/, бед/ў/ (kaip kasij „kačių“, bėdų „bėdų“). Manoma, kad rusų balsiams, skirtingai nuo lietuvių, būdinga neįtempta, vangi artikuliacija, dėl kurios jie yra dvigarsiai, t. y. vyksta „slydimas“ nuo aukštesnio pakilimo prie žemesnio (Михальченко В. Ю., 1976, с. 132; Йовайшис В., 1979, с. 30)². Pradiniais tyrimo etapais 1 Plačiau apie skiemeninius kirčius žr. šio straipsnio 4 skyrių. 2 S. S. Vysotskis manė, kad lietuvių bendrinės kalbos vidutinio pakilimo balsiams taip pat būdingas „slydimas“, tik priešinga kryptimi (tuomet žodžiai tévas „tėvas“, pokylis „puota, pokylis“ būtų tariami kaip tė'vas, po'kylis). 160 Rusų kalbos garsus литовцам sunku ištarti ы, э, е, nes pirmųjų dviejų nėra daugelyje tarmių ir lietuvių bendrinėje kalboje, o dvigarsis ie neturi trumpo atitikmens. Balsis ы dažnai tariamas kaip i (net neskiriamos minimaliosios poros быть — буть, мыл — мил ir pan.). Vietoj э galima išgirsti lietuvišką ё. Rytų lietuvių (rytų aukštaičių) tarmėse ε tariamas po priebalsio l (vietoj е), tačiau tai garsas, kurio pakilimas aukštesnis, o artikuliacija labiau pastumta į priekį. Šiaurės panevėžiškių tarmėje iš galimų trijų garso ε variantų (plg.: sáulės (šáulės) „saulės“, ar'ke₁l's' (arklys) „arklys“, matė (matái) „matai“) į rusų э labiausiai panašus atviriausias variantas (ε₂). Nekirčiuotuose įvardytosios ir širvintiškių tarmės skiemenyse kartais pasitaiko garsas, panašus į ы, plg.: leki.ms | lɨki.ms (lėkimas) „bėgimas“. Rusų kalboje garsas э yra е variantas, garsas ы — и variantas. Lietuvių bendrinės kalbos nekirčiuotuose skiemenyse skiriamos visos 10 balsių fonemų. Iš penkių stipriųjų rusų kalbos balsių fonemų nekirčiuotoje pozicijoje skiriamos tik trys: |u|, |y| ir |a|. I priešpaskutiniame kirčiuotame skiemenyje ir absoliučioje žodžio pradžioje fonema |a| realizuojama silpnąja fonema |a| (dviem variantais: [л] — po kietųjų priebalsių, [иᵉ] — po minkštųjų). II, III priešpaskutiniuose kirčiuotuose ir visuose pokirtiniuose skiemenyse yra silpnoji fonema |a₁|, po kietųjų priebalsių realizuojama variantu [ъ], po minkštųjų — variantu [ь]. Fonemos |a|, |o|, |e| nekirčiuotoje pozicijoje stipriai redukuojamos ir neskiria tokių minimaliųjų porų kaip лиса — леса, чистота — частота, посетить — посвятить ir pan. (Плакунова Т., 1974, с. 7). Lietuvių bendrinėje kalboje žodžiai lipimas „lipimas, prisilipimas“ — liepimas „įsakymas“ — lėpimas „nusvirimas“ — lepimas daiktavardis iš veiksmažodžio „išlepinti“ ir pan. nėra homonimai. Taigi balsių sistemos stabilumas teoriškai lemia didesnį lietuvių bendrinės kalbos balsių fonemų informatyvumą, palyginti su rusų balsiais (Михальченко В. Ю., 1976, с. 131). Kai kuriose rytų lietuvių tarmėse (panevėžiškių, širvintiškių ir pietinėje anykštėnų dalyje) nekirčiuotoje pozicijoje ilgio ir trumpumo opozicija neutralizuojama: yra tik trumpieji balsiai. Be to, panevėžiškių tarmėje nekirčiuotas ie redukuojamas iki ie/i; didžiojoje uteniškių tarmės dalyje (vadinamosiose „žalinininkų“ šnektose) nekirčiuotas o redukuojamas iki pusilgės a. Šiomis tarmėmis kalba apie 1/5 visų lietuviškai kalbančiųjų. Remiantis šiomis tarmėmis, kiek lengviau išmokti tarti rusų balsius I priešpaskutiniame kirčiuotame skiemenyje. Lietuviams daug sunkiau tarti rusų balsius II, III priešpaskutiniuose kirčiuotuose ir pokirtiniuose skiemenyse, nes lietuvių tarmėse pasitaiko tik vienas redukcijos laipsnis. Lietuvių kalboje rusų nekirčiuotas |e| dažnai tariamas kaip lietuviškas |e|. Tai lemia ir gimtosios kalbos morfologinės analogijos: rusų priesagas без-, не-, пере- atitinka lietuviškos bė-, nė-, pér-; balsiai |e| (rusų ir lietuvių kalbose) vartojami kai kuriose panašiose morfemose 11. 949 161 kalbų (plg.: делегат — delegātas, везти — vėžti, нести — nèšti ir t. t.); esamojo laiko ir liepiamosios nuosakos galūnę -те atitinka -те. 2. Priebalsiai. Šiuolaikinėje lietuvių kalboje galima skirti 37 priebalsių fonemas: /p, p’ b b’ t d k k’ g g’ s s’ z z’ š š’ ž ž’ c c’ č č’ l l’ r r’ m m’ n n’ v v’ j dz dz’ dž dž’/. Be to, lietuvių bendrinėje kalboje yra 8 periferinės fonemos (<t’ d’ ff’ ch ch’ h h’>), vartojamos svetimos kilmės žodžiuose ir kai kuriuose garsų pamėgdžiojimuose (Girdenis A., 1981, p. 115—126, 141—142)³. Rusų kalboje taip pat yra 37 priebalsių fonemos: /п п’ б б’ т т’ д д’ к к’ г г’ с с’ з з’ ш ж ч ч’ ф ф’ х х’ л л’ р р’ м м’ н н’ в в’ j ш’ ж’/. Galima suskaičiuoti 29 priebalsių fonemas, iš esmės panašias abiejose kalbose /p p’ b b’ t d k k’ g g’ s s’ z z’ š š’ ž c c’ č l l’ r r’ m m’ n n’ v v’ j/. Manoma, kad priešakinės eilės priebalsių artikuliacijai lietuvių ir rusų kalbose būdinga skirtinga liežuvio galiuko padėtis arba aktyvumas (Вайтке́вичюте В., 1973, с. 31; Плакунова Т., 1978, с. 45—47), nors apskritai lyginamų kalbų priebalsiai skiriasi kur kas mažiau nei balsiai. Lietuvių kalboje nėra ilgųjų priebalsių /ш’ ж’/ ir pilnaverčių fonemų /м’ д’ ф ф’ х х’/, kurios yra rusų kalboje. Rusų kalboje nėra fonemų /š’ ž’ c’ č dz dz’ dž dž’/. Rusų priebalsius, kuriems būdinga dorsalinė artikuliacija, lietuvių kalboje atitinka apikaliniai priebalsiai. 2 lentelė. Lietuvių ir rusų kalbų priebalsių fonemų palyginimas (pagal minkštumo ir skardumo požymius) Kalba | Požymis | Fonemos | Skaičius Liet. | Kietumas | /p b t d k g s z š ž c č <f ch h> l r m n v dz dž/ | 19 (22) Rus. | | /п б т д к г с з ш ж ц щ ф х л р м н в/ | 18 Rus. | Minkštumas | /п’ б’ т’ д’ к’ г’ с’ з’ | ч’ ф’ х’ | л’ р’ м’ н’ в’ j ш’ ж’/ | 19 Liet. | | /p’ b’ <t’ d’> k’ g’ s’ z’ š’ ž’ c’ č’ <f’ ch’ h’> l’ r’ m’ n’ v’ j dz’ dž’/ | Liet. | Duslumas | /p p’ t <t’> k k’ s s’ š š’ c c’ č č’ <f f’ ch ch’>/ | 13 (18) Rus. | | /п п’ т т’ к к’ с с’ ш ц ч’ ф ф’ х х’ щ’/ | 16 Rus. | Skardumas | /б б’ д д’ г г’ з з’ ж | ж’ | л л’ р р’ м м’ н н’ в в’/ | 21 Liet. | | /b b’ d <d’> g g’ z z’ ž ž’ | <h h’> | dz dz’ | l l’ r r’ m’ n’ v’ j dž dž’/ | 24 (27) Daugiausia lietuvių ir rusų kalbų priebalsių fonemų diferencijuojamos pagal kietumo—minkštumo ir duslumo—skardumo požymius (žr. 2 lentelę). Neutralizacijos pozicijoje vartojami kietieji ir duslieji priebalsiai 8 Iki šiol lietuvių bendrinėje kalboje paprastai buvo išskiriamos 45 priebalsių fonemos (įskaitant periferinius priebalsius). 162 todėl jas galima laikyti nemarkiruotaisiais opozicijos nariais, o minkštuosius ir skardžiuosius priebalsius – markiruotaisiais (plg. Girdenis A., 1981, p. 100—101). Pagal minkštumo ir skardumo požymius asimiliuojamos fonemų grupės, esančios tiek viename, tiek dviejuose skiemenyse (plg.: s’ir-s’ ti / „pykti“, естес’-т’венный), todėl minkštumo ir skardumo požymius lietuvių kalboje (Girdenis A., 1981, p. 168—170), o iš dalies ir rusų kalboje (Степанов Ю. С., 1975, с. 98—101) būtų galima priskirti supersegmentiniam lygmeniui. Lyginamose kalbose kietieji ir minkštieji, duslieji ir skardieji priebalsiai skiria žodžius, plg.: gražùs „gražus“ — gal. linksn. dgs. gražiùs, tómnyj — tė́mnyj; pùti „lenkti, pinti“ — bùti „būti“, пал — бал. Palyginti su lietuvių bendrine kalba, rusų kalboje priebalsių minkštumas yra savarankiškesnis: 1) joje kietieji ir minkštieji priebalsiai priešpriešinami ne tik prieš balsius, bet ir žodžio gale; 2) ši opozicija egzistuoja ne tik prieš užpakalinės eilės balsius, bet ir prieš priešakinį balsį /и/; 3) rusų kalboje priebalsių grupės pagal kietumo ir minkštumo požymį asimiliuojamos ne taip nuosekliai. Lietuvių kalboje priebalsių grupės prieš priešakinės eilės balsius visiškai suminkštėja (pagal šią taisyklę daugelis lietuvių taria ir rusų priebalsių samplaikas). Rusų kalboje suminkštėja tik priebalsiai, tiesiogiai einantys prieš /е/, /и/. Kai kurių tyrėjų nuomone, visiškas priebalsio, einančio prieš minkštąjį priebalsį, suminkštėjimas pasitaiko rečiau, dažniausiai tariamas „pusiau minkštas“, plg.: жён’щ’ина (Пирогова Н. К., 1970, с. 33). Jei kaitant žodį antrasis priebalsis gali būti kietas, jo asimiliacinis minkštinimas yra fakultatyvus: в бить’е и в бить’ё, nes yra битва (bet с’в’ет ir pan.). Priebalsis н prieš minkštuosius dantinius priebalsius dažniau būna minkštas, o р, priešingai, kietas: бей’зин, Ин’дия, семан’тика, bet парт’ия, бр’ен (liet. párt’ija, ór’d’inas). Po л einančio priebalsio minkštumas neapima л: бъполн’ия, мълния. Taigi rusų kalboje galimos ne tik kietųjų arba minkštųjų priebalsių samplaikos, bet ir kietojo su minkštuoju, minkštojo su kietuoju priebalsiu (pastaruoju atveju, taip pat žodžio gale po minkštojo priebalsio rašomas minkštumo ženklas ь, plg.: культ’ура, брат’ь). Rusų kalboje šnypščiamieji priebalsiai /ж/, /ш/, /ч/ visada yra kieti, o /ч’/ ir /ш’/ – minkšti. Lietuvių kalboje šie priebalsiai gali būti ir kieti, ir minkšti. Atitinkamas kietąsias arba minkštąsias poras lietuviai dažnai sudaro ir kalbėdami rusiškai. Rusų kalbos tarime minkštieji /т’/, /д’/ tariami su tam tikra afrikacija, kurios nėra nei lietuvių bendrinėje kalboje, nei daugelyje lietuvių tarmių. Toks tarimas pasitaiko tik dzūkų (pietų aukštaičių ir vilniškių) šnektoje, besiribojančioje su baltarusių ir lenkų kalbų arealais. Lietuvos dzūkai <t’>, <d’> taria kaip /c’/, /dz’/: cik (tik) „tik“, dzieną (dieną) „dieną“ (gal. linksn.). Отмечается, что в русском языке не только /т’/, /д’/ (ср. Йовайшас В., 1979, с. 30), но и все другие согласные (особенно губные и переднеязычные 11* 163 sprogstamieji / n’ б’ в’ / ir kt.) prieš priešakinius balsius suminkštėja gerokai labiau negu atitinkami lietuvių priebalsiai (Михальченко В.Ю., 1976, с. 133; Плакунова Т., 1978, с. 47). Aštuonios dusliųjų ir skardžiųjų priebalsių fonemų poros (/ p – b, p’ – b’, t – d, k – g, k’ – g’, s – z, s’ – z’, š – ž /) yra ir lietuvių, ir rusų kalboje. Be to, lietuvių kalboje yra poros / š’ – ž’, c – dz, c’ – dz’, č – dž, č’ – dž’ /, o rusų kalboje — / m’ – d’, ш’ – ж’, ф – б, ф’ – б’ /. Abiejose kalbose priebalsiai / l l’ p p’ m m’ n n’ j / (lietuvių kalboje taip pat / v v’ dz dz’ dž dž’ /) būna tik skardieji, o / ц ц’ х х’ / (lietuvių kalboje – taip pat / c c’ č č’ /) – duslieji. Garsai [ff’] ir [v v’] lietuvių kalboje net fonetiškai negali sudaryti duslumo ir skardumo porų: uždaro lietuviško skiemens (arba žodžio) gale f, ch, v nepasitaiko. Prieš balsius visi priebalsiai, o taip pat duslieji priebalsiai prieš dusliuosius ir skardieji prieš skardžiuosius abiejose kalbose išlieka nepakitę. Poriniai duslieji priebalsiai prieš skardžiuosius suskardėja, poriniai skardieji prieš dusliuosius priebalsius ir žodžio gale suduslėja, plg.: bëga „bėga“ — 3 asm. būs. l. bė[k]s, skazīt — ska[c]ka; kìrpti „kirpti, kirpti plaukus“ — pad. kìr[b]damas, pro-cīt — pro[ž’]ba; liepiam. nuos. bėk, rasskā[c]. Taip pat asimiliacinis suduslėjimas arba suskardėjimas apima ir priebalsius, esančius dviejų žodžių sandūroje. Iš priebalsių, nesudarančių duslumo ir skardumo porų, tik ч rusų kalboje gali asimiliuoti prieš jį einančius priebalsius (с, з); lietuvių kalboje s prieš š virsta š, z prieš dž — ž: „iš[ui’]č]erpatь „išsemti“, vo[ui’]ik „vežikas“; anksti „anksti“ — ank[š]čiau „anksčiau“, pavyzdys „pavyzdys“ — kilm. linksn. dgs. pavy[ž]džių. Rusų kalbos šnekoje junginiuose здн, стл, стн, ств, стск paprastai praleidžiamas antrasis priebalsis, plg.: праздник „šventė“, марксистский „marksistinis“ ir t. t. Lietuvių kalboje tokių junginių nebūna. Junginiuose жж ir зж (сж), зш ir сш tariamas dvigubas antrasis priebalsis: жжёт „dega“, и шапки „iš kepurės“. Lietuvių kalboje tokių junginių taip pat nėra. Dėl morfologinių priežasčių lietuvių kalboje susidaro netariami junginiai gk, dt, td, sš, šš, sž, žš, žž, šž, sz: juose, kaip ir minėtuose rusų kalbos junginiuose, pirmasis priebalsis taip pat asimiliuojamas antrajam, tačiau tradiciniame tarime praleidžiamas nepailginant antrojo priebalsio, plg.: užsienis (užsienis) „užsienis“, pužalis (pužalis) „pusžalis“ ir t. t. Dvigubieji priebalsiai lietuvių kalboje nevartojami net skoliniuose, plg.: okupacija „okupacija“, milijonas „milijonas“, grammati-ka „gramatika“, tona „tona“, aparatas „aparatas“, Rusija „Rusija“. Todėl atitinkamuose rusiškuose žodžiuose lietuviai dažnai taria vieną priebalsį. Ir rusų, ir lietuvių kalbos šnekoje žodžio pradžioje bei po balsių prieš ие, ie paprastai tariamas j, plg.: (j)eštь, (j)ieškóti „ieškoti“, po(j)ėla, pa(j)-ieškóti „paieškoti“. Rusų kalboje j tariamas ir po skiriamųjų ъ ir ь: съел, воскресенье. 164 3. Balsių ir priebalsių junginiai. Skiemenys. Lietuvių ir rusų kalbų skiemenis sudaro centriniai elementai – balsiai – ir periferiniai elementai – priebalsiai. Skiemenys skirstomi į atviruosius (besibaigiančius balsiu) ir uždaruosius (besibaigiančius priebalsiu), kirčiuotus ir nekirčiuotus. Lietuvių bendrinėje kalboje ir kirčiuoti, ir nekirčiuoti skiemenys gali būti ilgieji (sudaryti iš ilgųjų balsių arba dvibalsių) ir trumpieji (sudaryti iš trumpųjų balsių). Rusų kalboje net fonetiškai tėra tik vienos rūšies skiemenys: ilgesni kirčiuotoje pozicijoje ir trumpi (redukuoti) nekirčiuotoje pozicijoje. Nekirčiuotose galūnėse dažniau pasitaiko ir balsių junginių su sonantais, t. y. savotiškų dvibalsių. Pagal skiemenų skaičių lietuvių ir rusų kalbų žodžius galima skirstyti į vienskiemenius ir daugiaskiemenius. Dažniausiai pasitaiko dviskiemenių, triskiemenių ir vienskiemenių žodžių. Neišvestiniai žodžiai paprastai būna vieno, dviejų, trijų ar keturių skiemenų, o išvestiniai – nuo dviskiemenių iki dešimties ar vienuolikos skiemenų: plg. ilgiausius žodžius са-мо-о-про-ки-ды-ва-ю-ща-я-ся, pe-be-sve-ti-mo-te-riau-da-vo-me „daugiau mes nebeprieštaravome“. Rusų kalboje skiemenis sudaro vienas balsis arba balsis ir priebalsis. Lietuvių kalbos skiemenyje, be to, pasitaiko dviejų balsių junginių (prie jų gali prisijungti ir priebalsiai). Ilgiausius lietuvių ir rusų kalbų skiemenis sudaro vienas balsis ir šeši priebalsiai, plg.: spriñks „užsprings“, всплеск. Lietuvių kalboje skiriamos trys dvibalsių rūšys: „sutaptiniai“ ie, uo, „sudėtiniai“ ai, au, ei, ui, eu, oi, ou (paskutiniai trys pasitaiko tik svetimos kilmės žodžiuose) ir „mišrieji“ a, e, i, u+l, m, n, r: al, am, an, ar; el, em, en, er; il, im, in, ir; ul, um, un, ur. Visus šiuos dvibalsinius junginius galima laikyti dvifonemiais, nes: 1) abu jų dėmenys gali būti pakeisti kitomis fonemomis (plg.: veistas „išvestas“ (reikšme „veislė, rūšis“) — vaistas „vaistas“, verštas „sukamas“); 2) prieš balsius dvibalsiai skaidomi į du skiemenis (gér-ti „gerti“ — 3 asm. es. l. gé-ria, gù-ti „skriausti, vyti“ — gù-ja); 3) kalbos struktūros ir kirčiavimo požiūriu dviejų balsių junginiai prilygsta neabejotinai dvifonemiams balsio ir sonanto junginiams. Rusų kalboje esama savotiškų lietuvių dvibalsių atitikmenų ай, ой, уй, ал, ам, ан, ар, ил, им, ин, ир, ул, ум, ун, ур, plg.: дай, стойте, дуй, спал, лампа, так, ударный, сильный, стоим, один, мир, стул, разум, скакун, Курск. Rusų kalboje pasitaiko garsų junginys [ей] (plg. воробей), kurio lietuvių kalboje nėra (joje yra ei). Lietuvių ir rusų kalbų skiemenis sudaro dvi priebalsių grupės: pradinė ir galinė, arba eksplozinė ir implozinė. Lietuvių kalbos pradinėse ir galinėse priebalsių grupėse gali būti iki trijų priebalsių, o rusų kalboje – iki keturių. Lietuvių kalbos galiniai priebalsių junginiai daugeliu atvejų gali būti laikomi veidrodiniu pradinių junginių atspindžiu. Galinėse grupėse išlieka tie patys fonemų santykiai, nors jos išsidėsčiusios diametraliai 165 priešinga tvarka. Pavyzdžiui, jei pradinėje grupėje yra junginys skl-, tai galinėje pasitaiko junginys -lks: sklis-ti „sklisti“ — vilks „vilks“ ir pan. (Girdenis A., 1981, p. 79—81). Kitaip nei lietuvių kalboje, rusų kalboje daugelis žodžio galo junginių pasitaiko tokia pačia seka kaip ir pradžioje, plg.: снег — песнь, Псков — Прокопск ir pan. (nors daug pradinių grupių žodžio gale nepasitaiko ir atvirkščiai). Tarp pradinių priebalsių junginių lietuvių žodyne dažniausiai pasitaiko pr-, sk-, tr-, gr-, pl-, kr-, kl-, st- (Strimaitienė M., 1981, p. 93). Priebalsių junginiuose sonantai / lmnɲv / gali eiti tik tiesiai prieš balsius. Kiti priebalsiai skirstomi į du poklasius: vartojamus tik kaip pirmuosius junginio narius (/ s š z ž /) ir galinčius užimti abi nurodytas pozicijas (/ k p t g b d /). Ilgiausi pradiniai junginiai lietuvių kalboje visuomet būna tipo str- (Girdenis A., 1981, p. 76—77). Rusų kalbos pradiniai priebalsių junginiai taip pat pasižymi tam tikra seka (Ломтев Т. П., 1972, с. 203—212). Priebalsių fonemų junginių žodžio pradžioje prieš balsius klasifikaciją lietuvių ir rusų kalbose sąlygiškai galima pateikti taip: Rusų kalboje junginiuose gali dalyvauti visi šioje schemoje pateikti priebalsiai (nors toli gražu ne visi jie gali jungtis tarpusavyje). Lotynų abėcėlės raidėmis pažymėti ir punktyrine linija atskirti priebalsiai sudaro junginius ir lietuvių, ir rusų kalbose; rusų raidėmis pažymėti priebalsiai – tik rusų kalboje. Fonema / в /, esanti 4-ajame stulpelyje, sudaro dviejų ir trijų narių junginius su kai kuriais 3-iojo, 2-ojo ir 1-ojo stulpelių priebalsiais, plg.: все, втереть, влить; взбить, вклеить; встреча, взгляд ir pan. Priebalsių junginiai niekada nesusidaro atvirkštine seka, t. y. kryptimi nuo 1-ojo stulpelio iki 4-ojo. Mūsų nuomone, ši priebalsių junginių seka (A. Girdenio pasiūlyta lietuvių kalbai) tiksliau atspindi tikrovę. Iki šiol rusų kalbos trijų ir keturių narių junginiai aprašomi kaip kombinacijos, sudarytos iš dviejų arba trijų dviejų narių junginių. Antrasis junginys turi pradinį priebalsį, tapatų pirmojo dviejų narių junginio galiniam priebalsiui, o trečiasis – pradinį priebalsį, tapatų 166 ... antrojo junginio dalis, pvz.: st+mp'=cmp; фс+сх+хр=фсхр (всхр) (Ломтев Т. П., 1972, с. 212—221; Русская грамматика, 1980, с. 56, 65). Palyginti su lietuvių kalba, rusų kalbos priebalsių junginių sudaryme dalyvauja dvigubai daugiau fonemų. Rusų kalbos žodžio pradinėje priebalsių grupėje prieš balsius gali eiti ir / к м г д с ш ч х / (su dviem paskutiniaisiais lietuvių kalboje junginiai apskritai nesudaromi); antraisiais junginių nariais vartojami / ч ч ф х / (lietuvių junginiuose taip pat nepasitaikantys) ir sonantai / л м н р /, kuriuos lietuviai vartoja tik tiesiogiai prieš balsius. Dėl kitokios morfologinės struktūros rusų kalboje galimas ir ketvirtasis junginio narys — priebalsis / в /). Todėl rusų kalboje žodžio pradžioje vartojama apie 100 dvinarinių priebalsių junginių, o lietuvių kalboje — 39 (apie 35 iš jų randame ir rusų kalboje). Abiejose kalbose priebalsių junglumą riboja duslumo — skardumo ir kietumo — minkštumo požymiai, taip pat garsų sudarymo vieta. Žodžio viduryje, tarp dviejų balsių (intervokalinėje pozicijoje), paprasčiausias yra vienfonemis priebalsio segmentas, kuris lietuvių ir rusų kalbose sudaro skiemenį su po priebalsio einančiu balsiu: va-sa-ra „vasara“, po-ho-ro-нато. Intervokaliniuose dviejų ar daugiau priebalsių junginiuose skiemens ribą pagal tarimą nustatyti nelengva, ir šis klausimas tam tikru mastu sprendžiamas atsižvelgiant į tyrėjo požiūrį. Lietuvių kalbos priebalsių junginiuose skiemens ribą būtų galima brėžti ten, kur prasideda didžioji vidinio junginio dalis, savo struktūra sutampanti su atitinkamu žodžio pradžios junginiu: gu-drūs „protingas“, alk-snis „alksnis“, čirk-šti „čirškėti“ (Girdenis A., 1981, p. 84—87). Dėl rusų kalbos skiemenų skaidymo taip pat esama kelių požiūrių (R. I. Avanesovo, L. V. Ščerbos, L. V. Bondarko ir kt.). Remiantis L. V. Bondarko artikuliacinio-akustinio tyrimo rezultatais, bet kuris rusų kalbos pasakymas skyla į atvirųjų skiemenų grandinę, nepriklausomai nuo jungiamų priebalsių ypatybių ir kirčio vietos (plg. Русский язык, 1979, с. 312). 4. Prozodemos. Be segmentinio lygmens vienetų — fonemų (balsių ir priebalsių), lietuvių ir rusų kalbose yra ir nesegmentinio lygmens vienetų — prozodemų (kirtis, intonacija; tik lietuvių kalbai būdingi skiemeniniai kirčiai). Prozodemos apima didesnį vienetą nei fonemos: skiemeniniai kirčiai apibūdina morfemą, kirtis — žodį, intonacija — sakinį. Kirčiu laikomas vieno skiemens išskyrimas žodžių grandinėje. Reikėtų pažymėti, kad rusistų darbuose į tikruosius lietuvių kalbos reiškinius atsižvelgiama nepakankamai. Pavyzdžiui, net rusų kalbos vadovėlyje lietuviams mokiniams (Лауринавичене М., Хмеляускене Г., 1978, с. 5, 19) teigiama, kad lietuvių kalboje kirtis yra „muzikinis“ ir kad nekirčiuoti balsiai neredukuojami, nors šiuolaikiniuose tyrimuose lietuviškasis kir- 167 рение считается динамическим (ср. Laigonaitė A., 1978, p. 6). Количественная и даже качественная редукция некоторых безударных гласных существует в восточнолитовских диалектах (Zinkevičius Z., 1978, p. 49—75); элементы редукции присущи и безударным долгим гласным современного литовского литературного языка (Урбелене Я., 1967, с. 16—17). Lietuvių kalbos kirčiui būdingi intensyvumo ir trukmės požymiai. Šiuolaikinės rusų kalbos kirtis yra kiekybinis-dinaminis: kirčiuoto skiemens balsis, skirtingai nuo nekirčiuotų, išsiskiria įtemptesniu tarimu, didesne trukme, todėl ir aiškesniu skambesiu (Русская грамматика, 1980, с. 90). Lietuvių ir rusų kalbose kirtis yra laisvas: jis nėra priskirtas kuriam nors konkrečiam žodžio skiemeniui ar morfemai (tačiau kirčio vietą lemia morfemų akcentinės ypatybės ir joms būdinga akcentinė paradigma). Laisvasis žodžio kirtis atlieka dvi pagrindines funkcijas — kulminacinę (kontrastinę) sintagmatikoje ir distinktyvinę (atpažinimo) paradigmatikoje: nurodo savarankiškų žodžių ar kitų reikšmingų vienetų skaičių kalbos atkarpoje ir palengvina skirtingų žodžių bei tos pačios foneminės sudėties to paties žodžio formų atpažinimą arba diferencijavimą. 3 lentelė. Lietuvių ir rusų kalbų akcentinės schemos № | Skiemens numeris | Akcentinė schema | Pavyzdžiai: lietuvių kalba | rusų kalba 1 | II | ´ ´ | kūria — kurià | стоит — сто́ит 2 | III | ´ ´ — | pārāšo — parāšo | до́роги — дороги́ 3 | „ | ´ — ´ | užrašai — užrašai | бе́регу — берегу́ 4 | „ | — ´ ´ | pašaukti — pašaukti | обма́ну — обману́ 5 | IV | ´ — — ´ | pastebima — pastebimà | 6 | „ | — ´ ´ — | garsiákalbis — garsiakalbis | 7 | „ | — ´ — ´ | suprantama — suprantamà | профессо́ра — профессора́ 8 | „ | — — ´ ´ | geraširdė — geraširdė | переме́ним — перемени́м 9 | V | — ´ — — ´ | nesuariama — nesuariamà | 10 | „ | — — ´ — ´ | nesuprantama — nesuprantamà | 11 | „ | — — — ´ ´ | nesubjektyviai — nesubjektyviai | нераздели́м — нераздели́м Pastaba. Ženklu „´“ žymimas kirčiuotas žodžio skiemuo, ženklu „—“ žymimas nekirčiuotas skiemuo. Dėl laisvo kirčio kvaziomonimuose galimos skirtingų akcentinių schemų opozicijos (žr. 3 lentelę). Lietuvių ir rusų kalbų akcentinės schemos ne visiškai sutampa. Be to, rusų kalboje akcentinių schemų pasitaiko mažiau. 168 Lyginamose kalbose kirčio vietos opozicija pasitaiko nuo dviskiemenių iki septynskiemenių žodžių: dviskiemeniuose ir septynskiemeniuose yra po vieną kirčio vietos opoziciją, triskiemeniuose, penkiaskiemeniuose ir šešiaskiemeniuose – po 3, keturskiemeniuose – po 4. Visi galimi kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų priešpriešos deriniai pasitaiko tik dviskiemeniuose ir triskiemeniuose žodžiuose. Penkių–septynių skiemenų žodžiuose, sudarytuose su nekirčiuotomis priesagomis, gali būti kirčiuojami 4 paskutiniai skiemenys, tad iš dalies kartojamos keturskiemenių žodžių kirčio schemos. Lyginamų kalbų vienskiemeniai prielinksniai ir jungtukai eina proklitikais, o dalelytės – dažniau enklitikais: ir, tų — u, ty; kodėl gi — почему же. Skirtingai nei rusų kalboje, lietuvių kalboje vienskiemeniai prielinksniai ir dalelytė ne negali perimti prasminio žodžio kirčio: по два — po du, не был — nebuvo. Atrodo, silpniau kirčiuojami žodžiai pasitaiko ne tik rusų, bet ir lietuvių kalbos sraute: прое́хали м^ы^мо до́ма „pravažiavo prō namą“, éjo p(a)skui tėvą „шли за отцом“. Abiejų kalbų sudėtiniuose žodžiuose pasitaiko ir šalutinis kirtis, egzistuojantis greta pagrindinio. Lietuvių kalboje jis gali atsirasti keturskiemeniuose ir septynskiemeniuose žodžiuose, o rusų kalboje – žodžiuose, sudarytuose iš penkių ar daugiau skiemenų, plg.: Grìškab^ūd^is, kėturiased^ė^šimt „сорок“, h^id^rom^eteorologija „гидрометеорология“; b^o^dоснабжение, самол^ё^тостроение. Kai yra du kirčiai, rusų kalboje šalutinis kirtis pasitaiko arčiau žodžio pradžios, o lietuvių kalboje ilguosiuose skiemenyse jis gali būti ir žodžio gale. Palyginti su lietuvių kalba, rusų kalbos kalbos dalių akcentuacija yra gerokai įvairesnė. Pavyzdžiui, rusų literatūrinės kalbos daiktavardžių paradigmose pasitaiko 10 skirtingų kirčio schemų (paradigmų), o lietuvių kalbos paradigmose – iš esmės 4; rusų kalbos pirminių veiksmažodžių asmenavimo schemų yra 9, o lietuvių kalbos – tik 3 (Федянина Н. А., 1976, с. 30–34, 195–200; Laigonaitė A., 1978, p. 35–41, 71–75). Skiriasi ir etimologiškai bendrų lietuvių ir rusų kalbų žodžių akcentuacija. Pavyzdžiui, rusų kalboje žodžiai книга, берёза, болото turi tą pačią kirčio schemą (pastovus kirtis šaknyje visose linksniavimo paradigmos formose); šių žodžių lietuviški atitikmenys kirčiuojami pagal judriąsias kirčio schemas, be to, skirtingas: knygà — pagal antrąją paradigmą, béržas — pagal trečiąją, balà — pagal ketvirtąją. Todėl rusų akcentologija lietuviui, o juo labiau lietuvių literatūrinė akcentologija rusui, yra labai sudėtingas ir sunkiai išmokstamas dalykas. Lyginamose kalbose visiškai sutampa tik viena (tačiau rusų kalboje labiausiai paplitusi) kirčio schema – pastovus kirtis visų daiktavardžių formų šaknyje ir esamojo bei būtojo laiko veiksmažodžių šaknyje (АА). Lietuvių kalboje šią schemą atitinka pirmoji daiktavardžių akcentuacinė paradigma ir pirmoji veiksmažodžių grupė. Pavyzdžiui, pagal šią schemą kirčiuojami žodžiai бу́ква и brólis „брат“, делать ir augti „расти“. Rusų daiktavardžių АВ kirčio schemai (tokie žodžiai kaip город) lietuvių kalboje artimiausia ketvirtoji akcentuacinė paradigma (plg. gárdas „загородка, стойло“): 169 skiriasi tik įnagininko ir prielinksninio vietininko linksnių vienaskaitos kirčiavimas (rusų kalboje kirtis tenka šakniai, lietuvių – galūnei). Abiejų kalbų veiksmažodžiams artimiausios rusų АВ schema (plg. лечь) ir lietuvių trečioji akcentuacinė grupė (plg. virti „варить“; skiriasi būtojo laiko daugiskaita), taip pat СС schema (plg. снимать) ir antroji akcentuacinė grupė (plg. kirpti „резать“) – pastarosiose schemose nesutampa esamojo laiko vienaskaitos 2-asis asmuo ir būtojo laiko vyriškosios giminės vienaskaita. Ilguosiuose (ir paprastai kirčiuotuose) lietuvių kalbos skiemenyse skiriama dviejų skiemens priegaidžių opozicija: akūtas (´) ir cirkumfleksas (~), kurie rusų kalbai nebūdingi. Skiemens priegaidė – tai ilgo skiemens branduolį sudarančio garso tarimo būdas, padedantis skirti žodžius. Atsižvelgiant į skiemens branduolį sudarantį garsą, lietuvių kalboje skiriami trys fonetiniai skiemens priegaidžių variantai: 1) ilguosiuose balsiuose ir „vientisiniuose“ dvigarsiuose ie, uo; 2) dvigarsiuose ui ir i, i+l, m, n, r; ir 3) dvigarsiuose ai, au, ei bei a, e+l, m, n, r. Aiškiausiai (maždaug taip pat kaip kirčio vieta) skiemens priegaidžių opozicija skiriama trečiojoje pozicijoje, plg.: d.í.sta „отстывает“ — aí.šta „светает“, mė.rkti „закрывать“ (глаза) — mẽr.kti „мочить“. Labiausiai į akūtą trečiojoje pozicijoje panašus rusų kirtis antriniuose „dvigarsiuose“. Preliminariais duomenimis, porose dár „ещё“ ir dàr, ár.tija ir армия kirčiuotas lietuvių kalbos balsis /а/, palyginti su tokiu pat rusų balsiu, tariamas šiek tiek ilgiau, mažiau įtemptai, labiau priekyje, o intensyvumas skiemenyje kinta kitaip4. Lietuvių ir rusų kalbų sakiniuose skiriamos trys pagrindinės intonacijos: teigiamoji, klausiamoji ir skatinamoji; jų skiriamieji požymiai yra pagrindinis tonas, tembras, garsų intensyvumas ir trukmė. Palyginti su kirčiu ir skiemens priegaidėmis, lietuvių intonacijos ištirtos mažiau. Pastebėta, kad kai kurie asmenys pasakojamąją intonaciją kartais pakeičia kvaziklausiamąja (Плакунова Т., 1974, с. 11). Lietuvių ir rusų kalbose tai nėra norma: tokį pakeitimą lemia socialinės priežastys ir situacija. Tarp galimų abiejų kalbų intonacijos skirtumų galima paminėti, kad rusų kalbos sakiniuose pauzės daromos kiek dažniau nei lietuvių kalbos sakiniuose. 5. Išvados. Lietuvių ir rusų kalbų fonologinių sistemų tyrimas leidžia palyginti visas fonemas ir šių kalbų abėcėles (pastarasis aspektas aktualus pačioje mokymosi pradžioje) (žr. 4 lent.). Lietuvių literatūrinėje kalboje yra 54 garsai, o rusų literatūrinėje kalboje – 41 (neįskaitant garsų junginių). Iš 40 lietuvių kalbos garsų ([b b’ c c’ č č’ d<d’ f f’ h h’ ch ch’>g g’ k k’ l l’ m m’ n n’ p p’ r r’ s s’ š š’ t<t’>v v’ z z’ ž ž’]) panašūs 34 rusų kalbos garsai [б б’ ц ч’ д д’ 4 Šias ypatybes, kaip ir subtilius lietuvių bei rusų balsių, priebalsių (ypač palatalizuotų), kirčio ir intonacijų skirtumus, reikėtų patikrinti eksperimentais. 170 4 lentelė. Lietuvių ir rusų kalbų fonologinių sistemų ir abėcėlių sugretinimas Lietuvių kalba Rusų kalba Raidės ir fonemos atitikmenys fonemos raidės A a | a· | | a | | а | A a | A ą „ „ „ „ B b | b | | b’ | | б | | б’ | Б б | C c | c | | c’ | | ц | — Ц ц | Č č | č | | č’ | — | ч’ | Ч ч | D d | d | 〈d’〉 | д | | д’ | Д д | E e | e· | | e | (a’) 〈Я я〉 | Ę ę „ — „ „ Ė ė e· — (э) Э э | F f 〈f〉 〈f’〉 | ф | | ф’ | Ф ф + G g | g | | g’ | | г | | г’ | Г г + H h 〈h〉 〈h’〉 — — — — I i | i· | | i | | и | · И и | Į į „ — „ „ Y y „ — „ „ J j — | j’ | (й) Й й | K k | k | | k’ | | к | | к’ | К к + L l | l | | l’ | | л | | л’ | Л л + M m | m | | m’ | | м | | м’ | М м + N n | n | | n’ | | н | | н’ | Н н + O o | o· | 〈o〉 | о | О о | P p | p | | p’ | | п | | п’ | П п + R r | r | | r’ | | р | | р’ | Р р + S s | s | | s’ | | с | | с’ | С с + Š š | š | | š’ | | ш | Ш ш | T t | t | 〈t’〉 | т | | т’ | Т т | U u | u· | — | y | У у | Ų ų | u· | „ „ | Ū ū „ „ „ | V v | v | | v’ | | в | | в’ | В в | Z z | z | | z’ | | з | | з’ | З з + Ž ž | ž | | ž’ | | ж | — Ж ж | CH ch 〈ch〉 〈ch’〉 | х | | х’ | Х х + Pastaba. Skiriami trys atitikmenų tipai: visiškas (+), dalinis (|) ir fonemos nebuvimas (—). 171 x x’ ə ə’ k k’ l l’ m m’ n n’ p p’ c c’ u m m’ в в’ з з’ ж; lietuvių kalbos 11 balsių garsų / aː a eː e iː i oː o uː u / fonetiškai tik iš dalies atitinka 5 rusų kalbos garsai / a <э> u o y /. 28 lietuvių fonemoms / b b’ c c’ d g g’ k k’ l l’ m m’ n n’ p r r’ s s’ t v v’ z z’ ž / rusų kalboje yra atitikmenų; balsių fonemoms / i u o a / – tik daliniai (fonetiškai šiek tiek besiskiriantys), o fonemos / i eː u o c’ č š’ ž’ / lieka be ekvivalentų. Kalbant apie lietuvių ir rusų kalbų rašybą, iš 64 didžiųjų ir mažųjų lietuvių abėcėlės raidžių 3 sutampa su rusų raidėmis pagal garsinį ekvivalentą ir rankraštinį pavidalą, 18 raidžių abiejose kalbose yra vienodos formos, bet žymi skirtingus garsus ir t. t. (žr. Vanagaitė I., 1978, p. 19—21). Исследование русской речи студентов показало (Меркене Н. А., 1981, с. 87—90), что 59% всех ошибок произношения составляет неверное произношение безударного / e /, примерно 57 — ошибки по глухости—звонкости согласных, 29 — ошибки по твердости—мягкости согласных, 20 — безударные / o / и 9% — произношение двойных согласных. В русской речи литовцев-школьников больше всего ошибок встречается в произношении безударных гласных и твердых—мягких согласных (Neseckienė I., 1980, с. 75). Большинство перечисленных ошибок возникает из-за несовпадения звуков литовского и русского языков и несовпадения в русском языке правописания с произношением. В связи с приближением произношения к письму на протяжении последних десятилетий оформилось новомосковское произношение. Наряду с нейтральным и разговорным стилями русского языка существует книжный (высокий) стиль, который характеризуется ослабленной редукцией безударных гласных и т. п. Ypatingų sunkumų kalbantiesiems kelia žodžiai, kurių reikšmė lietuvių ir rusų kalbose sutampa, o forma – iš dalies skiriasi. Tai gali būti tarptautiniai žodžiai (literatūra — литература, autobusas — автобус, alfabetas — алфавит, himnas — гимн, technikumas — техникум), geografiniai pavadinimai (Rumunija — Румыния, Austrija — Австрия, Arābija — Аравия, Bukareštas — Бухарест, Olandija — Голландия), bendrinės kilmės ar skolinti literatūriniai žodžiai (knyga, вин. п. knygą — книга, blynas — блин, bėda — беда), tarmiški barbarizmai (bliūdas „миска“ — блюдо). Tokiuose žodžiuose antrosios kalbos balsiai, priebalsiai ir kirčio vieta dažnai tariami taip, kaip gimtojoje kalboje. Vietovardžiuose pagal gimtosios kalbos pavyzdį perteikiama ne tik kirčio vieta ir atitinkamų fonemų kokybė, bet ir jų kiekybė, skiemenų kirčiai, minkštumas ar kietumas ir t. t., plg.: Panevėžys „Панявежис“, Kaunas „Каунас“ (jis skiriasi nuo kaūnas „сражается“), Šir’vintos „Ширвинтос“. Remiantis lietuvių ir rusų kalbų fonologinių sistemų sugretinimu, galima pateikti ir keletą pastabų dėl vertimo iš lietuvių kalbos į rusų kalbą. Lietuvių tikrinių vardų balsis / e / rusų tekstuose vis dar dažnai žymimas kaip / e /, ie – kaip ие, nors pagrįstai reikalaujama juos transkribuoti rusiškomis я, е (plg. Ulniadis K., 1981, p. 28—32). 172 Lietuvių kalbos balsį /e/ ir dvibalsį ei žodžio pradžioje ir po balsių būtų tikslinga transkribuoti ne э, эй, o э, ай (taip pat kaip po priebalsių, nes lietuvių bendrinės kalbos fonemų kokybė nuo pozicijos nepriklauso). Balsį /ė/ visose pozicijose galima perteikti kaip rusišką /е/ arba э: į /ė/ э panašus mažiau (nors vietoj /ė/ jis vartojamas rytų aukštaičių tarmėse), tačiau tuomet lietuvių /ė/ nesupainiojamas su ie. Abu šie garsai gali skirti žodžius: kėlė „pakėlė“ – kielė „skruzdė“ (plg. Garšva K., Trifonovas J., 1977, p. 30–31). Perteikiant lietuvių junginius ja, ju vartojamos rusiškos raidės я, ю, todėl junginį jo reikėtų transkribuoti turimu rusišku ženklu ё. Pvz., jei Janina transkribuojame kaip Янина (ne Йанина), Juozas – kaip Юозас (ne Йуозас), tai Jōnas, Nijolė taip pat tikslinga rašyti kaip Ёнас, Ниёле́ (o ne Йонас, Нийоле)⁵. СПИСОК ЛИТЕРАТУРЫ Вайткавичюте В. Некоторые артикуляционные различия звуков литовского и русского языков. – Tarybinė mokykla, 1973, Nr. 3. Ванагайте Н. Формирование первоначальных навыков орфографии. – Русский язык в школе, 1978, № 5. Гаршва К. Развитие двуязычия в Литовской ССР. – Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai, A serija, 1982, t. 3. Йовайшас В. Об орфоэпическом минимуме для школ с литовским языком обучения. – В кн.: Вопросы обучения русскому языку в средней школе. Каунас, 1979. Лауринавичене М., Хмеляускене Г. Грамматика русского языка (IX–X кл.). – Каунас, 1981. Ломтев Т. П. Фонология современного русского языка. – М., 1972. Меркене Н. А. Проблема функционирования русского языка в сфере высшего образования (на материале Литовской ССР): Канд. дис. – М., 1981. Михальченко В. Ю. Типологические особенности литовского и русского языков. – В кн.: Развитие национально-русского двуязычия. М., 1976. Пирогова А. К. Русское литературное произношение. – М., 1970. Плакунова Т. Артикуляционная база русского языка (в сопоставлении с литовским). – В кн.: Kalbos garsai ir melodika. V., 1978. Плакунова Т. Некоторые черты русского произношения в г. Вильнюсе. – Mūsų kalba, 1974, Nr. 9. Русская грамматика. – М., 1980, т. 1. Русский язык: Энциклопедия. – М., 1979. Степанов Ю. С. О зависимости понятия фонемы от понятия слога при синхронном описании и исторической реконструкции. – ВЯ, 1975, № 5. Ульвидас К. Решение вопросов русско-литовской и литовско-русской транскрипции в Литовской ССР. – Русский язык в школе. 1981, № 2. Урбелене Я. Долгие гласные современного литовского литературного языка: Автореф. канд. дис. – Вильнюс, 1967. Федянина Н. А. Ударение в современном русском языке. – М., 1976. Garšva K., Trifonovas J. Lietuvių vietovardžių tarimo ypatybės Šiaulių raj. rusų senbuvių šnektoje. – Mūsų kalba, 1977, Nr. 6. 5 Автор выражает глубокую благодарность доц. А. Гирденису, доц. Т. Е. Плакуновой и проф. Ю. С. Степанову за критические замечания и ценные советы. 173 Girdenis A. Fonologija. – V., 1981. Laigonaitė A. Lietuvių kalbos akcentologija. – V., 1978. Nesekienė I. Apie lietuvių ir rusų kalbų fonetinių reiškinių gretinimą mokant tarimo. – Kn.: Mokymo ir auklėjimo klausimai. V., 1980. Strimaitienė M. Lietuvių ir anglų priebalsių junginiai rišliuos tekstuose ir žodyne. – Kalbotyra, 1981, t. 32 (1). Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos dialektologija. – V., 1978. K. GARŠVA LIETUVIŲ IR RUSŲ KALBŲ FONOLOGINIŲ SISTEMŲ GRETINIMAS Reziumė Šiame straipsnyje gretinami svarbesnieji lietuvių ir rusų literatūrinių kalbų fonologinių sistemų reiškiniai: fonemos (balsiai, priebalsiai), skiemenų struktūra, prozodemos (kirtis ir kt.). Pateikiamos ir kai kurios lietuvių kalbos tarmių ypatybės, artimesnės rusų kalbai. Dvidešimt aštuonioms lietuvių kalbos fonemoms (b b’ c č d d’ g g’ k k’ l l’ m m’ n n’ p p’ r r’ s s’ š t t’ v z z’ ž) rusų kalboje yra panašūs atitikmenys. Fonemų (i u a o ai) atitikmenys rusų kalboje fonetiškai skiriasi jau daugiau. Aštuonioms fonemoms (i’ e’ u’ o’ c’ č’ š’ ž’) rusų kalboje nėra ekvivalentų. Rusų kalbos žodžio pradžioje yra dvigubai daugiau priebalsių junginių, nes, juos sudarant, vartojama daugiau priebalsių ir jie gali eiti laisvesne tvarka. Iš 39 priebalsių junginių, galimų lietuvių kalbos žodžio pradžioje, 35 vartojami ir rusų kalboje. Dviskiemeniuose–septynskiemeniniuose lietuvių kalbos žodžiuose būna apie 12 kirčio schemų (kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kombinacijų), rusų kalboje – apie 8 (iš jų lietuvių kalboje yra 5). Palyginus su lietuvių kalbos kirčiuotėmis, rusų kalbos dalių schemų yra maždaug dvigubai daugiau. Abiejose kalbose yra tik viena bendra kirčiavimo schema: kai visose žodžio formose kirčiuojamas tas pats skiemuo. Lietuvių kalboje dar yra ir dviejų priegaidžių (akūto ir cirkumflekso) opozicija. K. GARŠVA COMPARISON OF THE PHONOLOGICAL SYSTEMS OF LITHUANIAN AND RUSSIAN Summary In this article the author compares more significant phenomena of the phonological systems of the Lithuanian and the Russian languages: phonemes (vocals, consonants), the structure of syllables, prosodemes (stress etc.). The article presents some features of Lithuanian dialects, which are closely related to the Russian language. There are similar equivalents in Russian for 28 Lithuanian phonemes: l b b’ c č d d’ g g’ k k’ l’ m m’ n n’ p p’ r r’ s s’ š t v z z’ ž. Equivalents of the phonemes i u a o ai in the Russian language phonetically are more different. For 8 Lithuanian phonemes [i’ e’ u’ o’ c’ č’ š’ ž’] there are no equivalents. At the beginning of the Russian word there are twice as many consonant clusters, because when composing them more consonants are employed, which may go in more free order. Of 39 consonant clusters, which are possible at the beginning of the Lithuanian word, 35 are used in Russian. As compared with Lithuanian stress paradigms, there are twice as many stress schemes of parts of speech in Russian. There is only one common stress scheme in both languages: when the same syllable in all forms of the word is stressed. Solely, in the Lithuanian language the opposition of two syllable accents (the acute and the circumflex) exists.