Lietuvos augalų genčių ir rūšių pavadinimai

MOKSLO KALBOS KULTŪROS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIV(1985) II KAZIMIERAS GAIVENIS LIETUVOS AUGALŲ GENČIŲ IR RŪŠIŲ PAVADINIMAI 1. Įvadinės pastabos 1.1. 1980 m. baigtas leisti apibendrinamasis šeši tomis veikalas „Lietuvos TSR flora“. Jame aprašyti visi Lietuvoje augantys ir galintys augti, bet dar neaptikti 129 šeimų augalai. Šio straipsnio nagrinėjimo objektas — 724 augalų genčių ir 2153 rūšių lietuviški pavadinimai, pateikti minėtame veikale. Tai — daugmaž sunorminta terminija, 1966—1972 m. svarstyta Botanikos žodyno komisijoje, vadovaujamoje prof. J. Dagio. Straipsnyje aptariami tik pagrindiniai augalų sistematikos terminai ir neliečiami prie kai kurių augalų rūšių aprašymų atskirai pateikti sinonimai. „Lietuvos TSR floroje“ augalai klasifikuojami pagal A. Englerio filogenetinę klasifikacijos sistemą, laikantis augalų nomenklatūros kodeksų reikalavimų. Kiekviena šiame veikale aprašyta augalų rūšis turi lotynišką, lietuvišką ir rusišką pavadinimą. Kadangi kai kurios augalų gentys lietuviškai vadinamos 2—3 terminais, tai genčių pavadinimų „Lietuvos TSR floroje“ yra keliolika vienetų daugiau negu pačių genčių. Visi genčių pavadinimai yra vienažodžiai, išskyrus vienintelį frazeologinį terminą — vandens lelija (Nymphaea) III 3441. Rūšių pavadinimai beveik visi dvižodžiai, išskyrus keliolika vienažodžių labai žinomų liaudinių pavadinimų, pvz.: drebulė (Populus tremula) III 22, blindė (Salix caprea L.) III 48, agrastas (Ribes uva-crispa) IV 49, pupa (Vicia faba L.) IV 499, vaivoras (Vaccinium uliginosum) V 119, pipirmėtė (Mentha × piperita) V 299 ir kt. Labai retais atvejais viena kita augalų rūšis pavadinta dviem lietuviškais pavadinimais, pvz.: valgomasis, paprastasis lęšis (Lens culinaris) IV 502, paprastasis (sėjamasis) pastarnokas (Pastinaca sativa) V 89 ir pan. Patys mažiausi „Lietuvos TSR floroje“ aprašomi sistematikos vienetai — formos, variet etai2 bei hibridai — ir kai kurie tarpiniai vienetai (pvz., po- 1 Romėniškas skaitmuo prie termino rodo „Lietuvos TSR floros“ tomą, o arabiškas — puslapį. 2 „Lietuvos TSR floroje“ kai kurie variet etai pavadinti vienažodžiais ir dvižodžiais terminais (pvz.: Brassica oleracea L. var. acephala DC.— lapinis kopūstas, Brassica napus var. oleifera DC.— rapsas, aliejinis griežtis ir pan.), tačiau tokie pavadinimai sistematikos terminijai nepriimtini ir prieštarauja Botanikos žodyno komisijos nutarimui. 165 genčiai, porūšiai) lietuviškų pavadinimų dažniausiai neturi, todėl jie šiame straipsnyje ir neminimi. 1.2. Augalų rūšių ir genčių lietuviški pavadinimai šiame straipsnyje nagrinėjami sinchroniškai ir daugiausia terminologijos bei žodžių darybos aspektais. Į lotyniškų terminų etimologiją bei darybą dėmesys kreipiamas tik tiek, kiek ji kartais padeda paaiškinti lietuviškų atitikmenų darybą. Šio straipsnio tikslas — augalų genčių ir rūšių lietuviškos terminijos dabartinės padėties išryškinimas ir tolesnis jos tobulinimas. 2. Genčių pavadinimai 2.1. „Lietuvos TSR floroje“ augalų genčių pavadinimai pateikiami vienaskaitos vardininko linksniu. Šios grupės terminai gali būti dvejopi: tikrieji ir intralingvistiniai skoliniai (iš kitų kalbų arba iš mūsų tarmių bei literatūrinės kalbos) ir dariniai (sudurtiniai žodžiai, priesagų ir priešdėlių bei galūnių vediniai). Pirmuosius dar galima vadinti pirminiais terminais, o antruosius — antriniais. Tarptautinių terminų augalų gentims pavadinti vartojama palyginti nedaug — apie 16,7 %. Dauguma jų yra perimti iš lotyniškos nomenklatūros ir morfonologiškai tik truputį aplietuvinti, pvz.: cūga (Tsuga) I 110, taksodis (Taxodium) I 166, tuja (Thuja) I 169, rupija (Ruppia) II 79, kaldezija (Caldesia) II 99, elodėja (Elodea) II 110, zizania (Zizania) II 138, kelerija (Koeleria) II 212, bekmanija (Beckmannia) II 272, tulpė (Tulipa) II 532, scylė (Scilla) II 534, jacintas (Hyacinthus) II 536, leukoja (Leucojum) II 550, karija (Carya) III 88, kočija (Kochia) III 247, portulaka (Portulaca) III 267, erantis (Eranthis) III 371, adonis (Adonis) III 442, šizandra (Schizandra) III 458, lobuliarija (Lobularia) III 542, rapistras (Rapistrum) III 561, konringija (Conringia) III 567, hamamelis (Hamamelis) IV 20, tilėja (Tillaea) IV 22, bergenija (Bergenia) IV 37, egzochorda (Exochorda) IV 63, sorbarija (Sorbaria) IV 65, neilija (Neillia) IV 69, stefanandra (Stephanandra) IV 69, arunkas (Aruncus) IV 92, valdšteinija (Waldsteinia) IV 156, prinsepija (Prinsepia) IV 325, gledičija (Gleditsia) IV 333, klad्रastis (Cladrastis) IV 337, termopsis (Thermopsis) IV 339, amorfa (Amorpha) IV 357, visterija (Wisteria) IV 360, sferofiza (Sphaerophysa) IV 365, ptelija (Ptelea) IV 593, ailantas (Ailanthus) IV 594, šeferdija (Shepherdia) IV 687, aktinidija (Actinidia) IV 692, klarkija (Clarkia) IV 771, godecija (Godetia) IV 773, astrancija (Astrantia) V 33, erika (Erika) V 128, forzitija (Forsythia) V 159, facelija (Phacelia) V 237, melisa (Melissa) V 314, monarda (Monarda) V 366, nikandra (Nicandra) V 382, skopolija (Scopolia) V 386, petunija (Petunia) V 401, nemezija (Nemesia) V 423, katalpa (Catalpa) V 490, veigelė (Weigela) V 519, koniza (Conyza) VI 46, rudbekija (Rudbeckia) VI 69, galinsoga (Galinsoga) VI 80 ir kt. Tai daugiausia introdukuotų dekoratyvinių augalų genčių pava- 166 dinimai. Kai kurie šių augalų Lietuvoje plačiau paplito tik paskutiniaisiais dešimtmečiais. Genčių lietuviškų pavadinimų būryje daug yra darybiškai neskaidomų, senų savų (baltiškų ir net indoeuropietiškų) ir skolintų pavadinimų, pvz.: lęšis (Lens) IV 501, vikis (Vicia) IV 470, žirnis (Pisum) IV 528, dobilas (Trifolium) IV 438, klevas (Acer) IV 606, liepa (Tilia) IV 653, agurkas (Cucumis) IV 740, builis (Anthriscus) V 42, kmynas (Carum) V 55, krapas (Anethum) V 72, barštis (Heracleum) V 90, aguona (Papaver) III 464, krienas (Armoracia) III 505, kopūstas (Brassica) III 550, ridikas (Raphanus) III 564, agrastas (Ribes) IV 43, avietė (Rubus) IV 100, kriaušė (Pyrus) IV 229, obelis (Malus) IV 232, erškėtis (Rosa) IV 117, slyva (Prunus) IV 295, morka (Daucus) V 96, viržis (Calluna) V 129, uos(is) (Fraxinus) V 153, brantas (Cuscuta) V 228, dasis (Satureja) V 315, notra (Stachys) V 335 ir kt. Apskritai pirminių genčių pavadinimų yra gerokai mažiau (apie 31%) negu įvairiais žodžių darybos būdais sukurtų pavadinimų. 2.2. Riba tarp pirminių ir antrinių augalų genčių pavadinimų nėra labai aiški. Genčių pavadinimų darybos nagrinėjimą ypač sunkina keli dalykai: 1) kai kurių augalų genčių pavadinimai yra perkelti iš kitų augalų pavadinimų sinonimikos, todėl tokių darinių pagrindinis žodis kartais gali atspindėti ne to, o kito augalo skiriamąsias ypatybes. Pavyzdžiui, terminas gaivenis (Bupleurum) V 50 yra priesagos -enis vedinys iš veiksmažodžio gaivinti (plg. dar šio str. 4 išnaša), bet kadangi anksčiau žodžiu gaivenis buvo vadinamas ne Bupleurum, bet Spinacia (špinatų) genties augalas, tai veiksmažodis gaivinti Bupleurum genties augalų pavadinimų motyvacijos paaiškinti jau nebegali; 2) kai kurie augalų genčių pavadinimai yra aiškūs dariniai, bet į augalų sistematikos terminiją jie yra atėję jau kaip skoliniai iš liaudies kalbos; kitaip tariant, terminologijoje jie jau nėra dariniai, pvz.: ašarėlės (Briza) II 218, auskarėliai (Dicentra) III 470, klumpaitė (Cypripedium) II 570, kurpelė (Aconitum) III 384, katilėlis (Campanula) VI 12, saulutė (Bellis) VI 36, smaugikas (Celastrus) IV 636, lipikas (Galium) V 190, miegėlė (Succisa) V 536, snaudalė (Leontodon) VI 198 ir kt.; 3) kai kurių augalų genčių pavadinimų daryba neaiški: jie turi formalių darybinių požymių, tačiau greta jų jau nebeįmanoma rasti žodžių, iš kurių jie kaip vediniai būtų kilę (arba jei tokių žodžių ir yra, tai visiškai nebesuprantama darinio motyvacija), pvz.: prožiklė (Neslia) III 584, plauretis (Gymnadenia) II 605, slepišerė (Isoëtes) I 80, bereinis (Chamaedaphne) V 115, kimbara (Cruciata) V 212, šalpusnis (Tussilago) VI 128, švitriėšis (Ficaria) III 406, liaudiga (Chaiturus) V 333 ir kt. Pastarieji terminai daugiausia yra J. Pabrėžos, L. Ivinskio, P. Matulionio savotiški naujadarai. 2.3. Sudurtiniai genčių pavadinimai gausumu (apie 33% visų darinių) nusileidžia tik priesagų vediniams. Jų tarpe daugiausia yra senų liaudinių pavadinimų, naujadarų — nedaug. Šios rūšies genčių pavadinimai pirmiau- 167 sia skirtystini pagal tai, kurios kalbos dalys eina sudurtinio termino sandais. 2.3.1. Didelės dalies sudurtinių terminų, sudarytų iš dviejų daiktavardžių, antrasis sandas yra -medis arba -žolė, pvz.: diemedis (Artemisia) VI 115: die(vas), pupmedis (Laburnum) IV 350: pupa, riešutmedis (Juglans) III 77: riešutas, šeivamedis (Sambucus) V 525: šeiva, šilkmedis (Morus) III 130: šilk as, vynmedis (Vitis) IV 645: vynas, žirnmedis (Caragana) IV 368: žirnis; dantažolė (Dentaria) III 515: dantis, jonažolė (Hypericum) IV 695: Jonas, kardažolė (Onopordium) VI 163: kardas, karpažolė (Euphorbia) IV 580: karpa, kraujažolė (Achillea) VI 92: kraujas, linažolė (Linaria) V 423: linai, maražolė (Tunica) III 330: maras, melžolė (Isatis) III 526: mėlis, monažolė (Glyceria) II 238: monas, narytžolė (Triglochin) II 89: naryčia „tam tikra tešmenų liga“, ožiažolė (Pimpinella) V 56: ožys, petražolė (Petroselinum) V 52: Petras, pienažolė (Glaux) V 139: pienas, raktažolė (Primula) V 145: raktas, sidabražolė (Potentilla) IV 159: sidabras, sukažolė (Leonurus) V 331: sukatos „džiova, tuberkuliozė“, šunažolė (Dactylis) II 221: šuo, trindažolė (Comarum) IV 157: trindė „tvin kinys“, trūkažolė (Cichorium) VI 179: trūkis „toks susirgimas“, zubražolė (Hierochloë) II 146: zubras „stumbr as“ ir kt. Kai kurie šio tipo terminai, matyt, yra pusiau vertiniai, nes atskirai nevartojami pirmieji jų sandai, pvz.: būksmedis (Buxus) IV 639, ginkmedis (Ginkgo) I 82, kukmedis (Taxus) I 87, maumedis (Larix) I 128 ir kt. Pasitaiko vienas kitas ir savitos ar neaiškios darybos terminas, pvz.: saldymedis (Glycyrrhiza) IV 384. Pastarojo žodžio darybą K. Būga ir P. Skardžius, remdamiesi žodžiu saldyžolė, aiškina taip: saldymedis< <saldybmedis: saldybė ir medis. P. Skardžius prie to dar priduria, kad „jeigu tik saldybžolė savo ruožtu pagal saldybę nėra perdirbta iš *saldydžolės“. Ši abejonė turbūt pagrįsta, nes turime ir žodžius saldymėšis, saldyledis. Be to, šalia būdvardžio saldžiarūgštis turime ir jo variantą saldyrūgštis. Visi šie pavyzdžiai rodo, kad žodžio saldymedis darybą galima būtų aiškinti ir kiek kitaip, būtent: saldym(as) + medis. Vartojama palyginti daug augalų genčių sudurtinių „daiktavardis + daiktavardis“ tipo pavadinimų, kurių antrasis sandas yra kurio nors augalo pavadinimas, pvz.: avinžirnis (Cicer) IV 469: avinas ir žirnis, blužniapap artis (Athyrium) I 47: blužnis ir papartis, bobramunis (Anthemis) VI 84: boba ir ramunė, jonpapartis (Struthiopteris) I 30: Jonas ir papartis, kalnarūtė (Asplenium) I 44: kalnas ir rūta, kiškiagrikis (Luzula) II 491: kiškis ir grikis, kiškiakopūstis (Oxalis) IV 539: kiškis ir kopūstas, liūnm eldis (Bolboschoenus) II 320: liūnas ir meldas, ožiarūtis (Galega) IV 358: ožys ir rūta, ožkarožė (Epilobium) IV 755: ožka ir rožė, pelėžirnis (Lathyrus) IV 504: pelė ir žirnis, perkūnropė (Sempervivum) IV 23: perkūnas ir ropė, smiltlendrė (Ammophila) II 180: smiltis ir lendrė, šluotsmilgė (Deschampsia) II 190: šluota ir smilga, šunobelė (Rhamnus) IV 642: šuo ir obelis, šunramunis (Matricaria) VI 100: šuo ir ramunė, šunvyšnė (Atropa) 168 V 385: šuo ir vyšnia, zuiksalotė (Mycelis) VI 249: zuikis ir salota ir pan. Tik vienas kitas tėra sudurtinis augalų genties terminas, kurio pirmasis arba abu sandai būtų augalų pavadinimai, pvz.: rugiaveidė (Leymus) II 298: rugys ir veidas „pavidalas“, viksva meldis (Scirpus) II 314: viksva ir meldas. Savitą grupę sudaro „daiktavardis+daiktavardis“ tipo sudurtiniai metoniminiai genčių pavadinimai, pvz.: auksašaknė (Hydrastis) III 360: auksas ir šaknis, bitkrėslė (Tanacetum) VI 107: bitė ir krėslas, biedgaurė (Nardus) II 274: briedis ir gauras, driežlielė (Ophioglossum) I 20: driežas ir liežis „liežuvis“, jūrasmiltė (Honkenya) III 290: jūra ir smiltis, katpėdė (Antennaria) VI 51: katė ir pėda, mėnuliasėklis (Menispermum) III 450: mėnulis ir sėkla, muskrėslė (Pulicaria) musė ir krėslas, saulašarė (Drosera) III 592: saulė ir ašara, skiautalūpis (Epipactis) II 584: skiautė ir lūpa, šunlielė (Cynoglossum) V 262: šuo ir liežis „liežuvis“, varnakojė (Coronopus) III 573: varna ir koja, varnalesė (Arctium) VI 146: varna ir leša(s) „lapas?“, vilkakojė (Lycopus) V 303: vilkas ir koja, žiognagė (Geum) IV 149: žiogas ir nagas ir pan. Šios grupės terminai dažnai yra ne originalūs, o vertiniai iš klasikinių kalbų, pvz.: driežlielė ← Ophioglossum, mėnuliasėklis ← Menispermum, šunlielė ← Cynoglossum ir pan. 2.3.2. Dariniai iš būdvardžio ir daiktavardžio yra palyginti negausūs, pvz.: baltagalvė (Leucanthemum) VI 105: balta ir galva, baltašaknė (Polygonatum) II 543: balta ir šaknis, ilgalūpė (Corallorhiza) II 578: ilga ir lūpa, juodgrūdė (Nigella) III 372: juodas ir grūdas, kietagrūdis (Lithospermum) V 240: kietas ir grūdas, kietavarpe (Cynosurus) II 223: kieta ir varpa, plikšaknė (Gymnocladus) IV 335: plika ir šaka, sauskrūmis (Sarothamnus) IV 356: sausas ir krūmas, sausmedis (Lonicera) V 514: sausas ir medis, šaltalankis (Hippophaë) IV 686: šaltas ir lankas³ „karna“, žila-krūmis (Elaeagnus) IV 688: žilas ir krūmas ir pan. Atvirkštinių darinių (iš daiktavardžio ir būdvardžio) tėra tik vienas — gegužraibė (Orchis) II 610: gegužė ir raibas. 2.3.3. Dariniai iš daiktavardžio ir veiksmažodžio maždaug tokio pat populiarumo kaip ir dariniai iš būdvardžio ir daiktavardžio, pvz.: akišveitė (Euphrasia) V 466: akis ir šveisti, blakėžudė (Cimicifuga) III 378: blakė ir žudyti, gaurometis (Chamaenerion) IV 766: gaurai ir mesti, kraujalakė (Sanguisorba) IV 146: kraujas ir lakti, rasakila (Alchemilla) IV 192: rasa ir kilti, saulėgrąža (Helianthus) VI 70: saulė ir gręžti(s), siendrie kū (Thladiantha) IV 733: siena ir driektis, uolaskėlė (Saxifraga) IV 38: uola ir skelti, vaisgina (Ajuga) V 280: vaisius ir ginti, vilkžolė (Nonnea) V 245: vilkas ir želgti ir pan. Šie dariniai taip pat dažnai yra ne originalūs, o vertiniai iš kitų kalbų, pvz.: kraujalakė ← Sanguisorba, uolaskėlė ← Saxifraga ir pan. Problemiškos darybos gali būti sudurtiniai terminai, turintys sandą -sargis arba -sargė: kalnasargis (Selinum) V 78, krūmsargė (Cucubalus) 3 Manome, kad šį terminą palaikė tarmišku ir be reikalo atstatė P. Matulionis. 169 III 325, liūnsargė (Scheuchzeria) II 91, vandensargė (Zannichellia) II 81, taip pat vandenplūkis (Hydrocharis) II 111, vynvytis (Parthenocissus) IV 650. Manytume, kad visų šių sudurtinių terminų antroji sandai yra veiksmažodiniai. Kitokie sudurtiniai dariniai — reti. Pavyzdžiui, dar yra keletas genčių pavadinimų, sudarytų iš skaitvardžio ir daiktavardžio: dviguonė (Listera) II 580: dvi ir guonia „galva“, tridantė (Sieglingia) II 209: trys ir dantis, vienadienė (Hemerocallis) II 509: viena(s) ir diena ir pan. 2.4. Vedinių būryje priesaginių terminų daugiausia. Šio darybos būdo terminai gausumu toli pralenkia galūnių ir priešdėlių vedinius. Pavyzdžiui, vien tik priesagos su -en- vedinių yra daugiau negu galūninių ir priešdėlinių vedinių kartu paėmus. Priesagos su -en- yra du variantai: 1) -enė: dantenė (Circaea) IV 774: dantis, drėgmenė (Sium) V 61: drėgmė, dumblenė (Limosella) V 408: dumblas, griovenė (Hottonia) V 148: griojus, gumbenė (Phlomis) V 345: gumbas, kalkenė (Vaccaria) III 332: kalkės, morkvenė (Astrodaucus) V 46: morkva, raistenė (Hydrocotyle) V 29: raistas, ravenė (Leersia) II 140: ravas „griovys“, rykštenė (Solidago) VI 34: rykštė, smilgenė (Aira) II 188: smilga, sultenė (Valerianella) V 533: sultys, unksmenė (Blechnum) I 45: unksmė, vandenė (Elatine) IV 730: vanduo, žemenė (Sagina) III 289: žemė ir 2) -enis: akenis (Ballota) V 334: akis, dirvenis (Ononis) IV 413: dirva, garždenis (Lotus) IV 393: garždas, kaulenis (Cotoneaster) IV 256: kaulas, kirvenis (Hedysarum) IV 407: kirvis, laiškenis (Mercurialis) IV 577: laiškas, plukenis (Najas) II 85: plukė, pūšlenis (Physocarpus) IV 66: pūslė, raženis (Coronilla) IV 404: ražas, rūtenis (Corydalis) III 472: rūta, saidrenis (Pycreus) II 304: saidras „viksvą“, saulenis (Helianthemum) IV 727: saulė, skarenis (Libanotis) V 66: skara, šiaudenis (Anthericum) II 506: šiaudas, tujenis (Thujopsis) I 168: tuja, varpenis (Botrychium) I 21: varpa, viksvenis (Blysmus) II 322: viksvą, vikšrenis (Schoenus) II 336: vikšris, žagrenis (Rhus) IV 602: žagrė ir kt. Visi šie priesagos -en- vediniai yra iš daiktavardžių. Žymiai retesni vediniai iš būdvardžių (a) ir veiksmažodžių (b), pvz.: a) laibenis (Alyssum) III 538: laibas, kartenė (Cardamine) III 508: kartus, margenis (Coleus) V 288: margas, skraistenis (Pyrethrum) VI 111: skraistus, vairenis (Arabidopsis) III 516: vairus „gražus“, b) gaivenis (Bupleurum) V 50: gaivinti⁴, klėstenė (Scleranthus) III 295: klėsti „vėšėti, gerai augti“, skendenis (Utricularia) V 498: skęsti, tryškenis (Ecballium) IV 738: trykšti ir kt. Kai kurių šio galo žodžių daryba nepakankamai aiški, pvz.: artvenis (Sherardia) V 190, bandenis (Echinops) VI 177, gebenė (Hedera) V 22, pastenis (Malachium) III 279, patvenis (Swertia) V 179, praujenė (Callitriche) V 266. Vienų šių terminų pamatinio žodžio išvis nebeįmanoma rasti, o kitu — jį galima sieti su keliais žodžiais. Pavyzdžiui, žodį gebenė galima manyti ⁴ Šį terminą galima sieti taip pat su būdvardžiu gaivus „gajus, stiprus; linksmas, žvit­rūs“. 170 esant padarytą iš daiktavardžio geba „prožirnis“ (Genista) arba iš veiksmažodžio gebti/gebti „glėbti, supti; vynioti“ ir pan. Priesagos su -ūn-, -ut- ir -uol- beveik vienodai produktyvios: su jomis sudaryta po keletą augalų genčių pavadinimų: 1) -ūnas, -ūnė: iš daiktavardžių: balandūnė (Atriplex) III 240: balanda, česnakūnė (Alliaria) III 524: česnakas, dobilūnė (Lespedeza) IV 412: dobilas, gegūnė (Dactylorhiza) VI 290: gegė, girūnė (Sanicula) V 31: giria, guaizdūnė (Zinnia) VI 79: guaizdė „Armeria“, kraštūnė (Littorella) V 512: kraštas, kregždūnė (Vincetoxicum) V 187: kregždė, lendrūnas (Calamagrostis) II 172: lendrė, nend-rūnė (Scolochloa) II 237: nendrė, pūkūnė (Filago) VI 47: pūkai, rožūnė (Lavatera) IV 670: rožė, vilnūnė (Holcus) II 185: vilna, žvaigždūnė (Scabiosa) V 539: žvaigždė, iš būdvardžių: dygūnė (Torilis) V 45: dygus, puikūnas (Mimulus) V 407: puikus, skudrūnas (Pleurospermum) V 49: skud-rus „gerai augantis, vešlus“, iš skaitvardžių: šimtūnė (Centunculus) V 143: šimtas; 2) -utė, -utis: iš daiktavardžių: blužnutė (Chrysosplenium) IV 41: blužnis, dalgutis (Erodium) IV 564: dalgis, ežerutė (Hydrilla) II 106: ežeras, pakalnutė (Convallaria) II 546: pakalnė, vaistutis (Arabis) III 518: vaistas, vakarutė (Hesperis) III 530: vakaras, iš būdvardžių: dryžutis (Typhoides) II 143: dryžas, iš veiksmažodžių: barškutis (Rhinanthus) V 478: barškėti, varputis (Agropyron) II 282: varpyti ir pan.; 3) -uolė: iš daiktavardžių: avižuolė (Arrhenatherum) II 204: aviža, dirvuolė (Agrimonia) IV 139: dirva, lizduolė (Neottia) II 582: lizdas, smilguolė (Apera) II 182: smilga, snieguolė (Galanthus) II 551: sniegas, viks­vuolė (Cyperus) II 302: viksva, iš būdvardžių: drėgnuolė (Berula) V 63: drėgnas, kartuolė (Aristolochia) III 150; kartus, mažuolė (Aphanes) IV 224: mažas, rusvuolė (Cypripedium) II 570: rusvas ir kt. Neaiškesnės ir individualesnės darybos terminų pasitaiko tik iš pirmosios grupės, pvz.: peletrūnas (Artemisia) VI 115, dumplūnė (Physalis) V 388. Pirmasis šių terminų turbūt yra bendrašaknis su terminu pelynas (Artemisia absinthum), o antrojo nėra kaip susieti su žodžiu dumplas „dumblas“, nes augalas dekoratyvinis ir auginamas darželiuose, žiedai — balti, žalsvai geltoni arba violetiniai. Kitų priesagų vedinių augalų gentims pavadinti vartojama labai nedaug. Pvz.: -ainė, -ainis: buožainė (Knautia) V 535: buožė, duglainė (Pyracantha) IV 261: duglys, kaštainis (Castanea) III 113: kaštanas, margainis (Silv-bum) VI 162: margas; -aitė: miltinaitė (Berteroa) III 536: miltinas, smilgaitė (Catabrosa) II 236: smilga; -einis: ežeinis (Echium) V 241: ežys, šatreinis (Diplotaxis) III 547: šat-ras „virbas“, žioveinis (Antirrhinum) V 428: žiovoti; -eivė: plateivė (Coeloglossum) II 600: platus; -eklė: džioveklė (Orobanche) V 492: džiovinti (parazituojant), gelteklė (Scorzonera) VI 191: gel­tas; 171 -ekšnis: ožekšnis (Euonymus) IV 631: ožys, šaltešnis (Frangula) IV 644: šaltas; -elis: kardelis (Gladiolus) II 563: kardas, meldelis (Isolepis) II 334: meldas; -ėlis: pašiaušėlis (Alopecurus) II 156: pašiaušti, raudonėlis (Origanum) V 305: raudonas; -ena: gaisrena (Coronaria) III 319: gaisra (Lychnis), plūdena (Lemna) II 462: plūdė (Potamogeton), rietena (Sicyos) IV 747: riestis, strugena (Myosurus) III 405: strugė (Brachypodium); -esas: krekesas (Globularia) V 489: krekėti; -ikė: septynikė (Trientalis) V 138: septyni; -ylis: kartylis (Pioris) VI 201: kartus; -inas: ūksminas (Adoxa) V 528: ūksmė; -ynas: lazdynas (Corylus) III 106: lazda; -inė: šustinė (Luronium) II 100: šusti, žvaginė (Capsella) III 585: žvagėti; -ingė: kūlingė (Trichophorum) II 312: kūlis „akmuo“; -ininkas: šilininkas (Baldellia) II 101: šilas; -inys: šakinys (Melandrium) III 321: šaka, žiaudrinys (Lappula) V 261: žiaudrus „šiurkštus, kietas“; -inukė: smiltinukė (Minuartia) III 288: smiltis; -išius: dagišius (Xanthium) VI 76: dagus, drugišius (Oxytropis) IV 381: drugys; -utė: bokštutė (Turritis) III 517: bokštas, gardūnytė (Anthoxanthum) II 144: gardūnas, meškytė (Symphoricarpus) V 520: meška, ratainytė (Gratiola) V 405: ratainis „paplokščias kukulis“, šerytė (Setaria) II 133: šerys; -(i)ukas, -(i)ukė: režukras (Nasturtium) III 506: rėžis, sidabriukė (Goodyera) II 596: sidabras, smaliukė (Viscaria) III 306: smala; -yuė: ankstyvė (Erophila) III 546: ankstus; -lė: tuklė (Pinguicula) V 497: tukti; -okas: šilokas (Sedum) IV 27: šilas; -okė: linokė (Chaenorrhinum) V 430: linas; -oklė, -oklis: putoklis (Saponaria) III 342: putoti, raudoklė (Lythrum) IV 751: raudas, vijoklis (Convolvulus) V 223: vijotis „vynioti“, vynioklė (Calystegia) V 226: vyniotis, žemoklė (Moneses) V 108: žemas; -okslė: putokšlė (Polygala) IV 596: putoti; -otis: gyslotis (Plantago) V 504: gysla; -tukas: skėstukas (Odontites) V 476: skėsti; -ulis: godulis (Lycopsis) V 249: godus; -uoklė: garduoklė (Myrrhis) V 43: gardus, žibuoklė (Hepatica) III 392: žibėti; -uonė: plaumuonė (Nymphoides) V 181: plaumuo (Yucca); uodeguonė (Hippuris) IV 785: uodega; 172 -uotė: nariuotė (Polycnemum) III 218: narys, pirštuotė (Digitaria) II 128: pirštas; -vė: žalvė (Puccinellia) II 244: žalti, žalias. 2.5. Galūnių vediniai augalų gentims pavadinti retokai vartojami, tačiau už priešdėlių vedinius šios srities terminijoje vis dėlto yra populiaresni. Jie daromi iš daiktavardžių, būdvardžių ir veiksmažodžių. Pvz.: Galūnės -a vediniai: ankšta (Draba) III 543: ankštus, atvaisa (Chaenomeles) IV 226: atvaisyti, gaisra (Lychnis) III 318: gaisras (pagal žiedų spalvą), gaiva (Lapsana) VI 251: gaivus, užgina (Orthilia) V 100: užginti; Galūnės -as vediniai: pataisas (Lycopodium) I 70: pataisyti; Galūnės -ė vediniai: agurklė (Borago) V 248: agurklas „agurkas“, aklė (Galeopsis) V 354: aklas, blizgė (Lunaria) III 533: blizgėti, druskė (Salsola) III 251: druska, gelsvė (Levisticum) V 83: gelsvas, geltė (Serratula) VI 165: geltas, glindė (Pedicularis) V 461: glinda, maurė (Spirodela) II 462: mauras, melsvė (Hosta) II 507: melsvas, miglė (Poa) II 224: migla, pienė (Sonchus) VI 203: pienas, plautė (Pulmonaria) V 242: plaučiai, raganė (Clematis) III 402: ragana, raugė (Agrostemma) III 304: raugti, smiltė (Arenaria) III 292: smiltis, sprakšė (Cystopteris) I 29: sprakšėti, šilingė (Lysimachia) V 135: šilingas, taukė (Symphytum) V 246: taukai, tūbė (Verbascum) V 409: tūbas, vanagė (Hieracium) VI 209: vanagas, visgė (Trisetum) II 194: visgėti, žiemė (Vinca) V 183: žiema, žilė (Senecio) VI 135: žilas, žiomenė (Dracocephalum) V 325: žiomenys, žliūgė (Stellaria) III 272: žliūgas, žvirgždė (Acinos) V 317: žvirgždas; Galūnės -is vediniai: gailis (Ledum) V 112: gailus, guržėdis (Chaerophyllum) V 36: guržėdėti, kietis (Artemisia) VI 115: kietas, šaukštis (Senecio) VI 135: šaukštas, šiurpis (Sparganium) II 24: šiurpti, vikšris (Juncus) II 467: vikšras; Galūnės -(i)us vediniai: pentinius (Delphinium) III 380: pentinas, pūšlius (Colutea) IV 366: pūslė. Keletas šios rūšies augalų genčių pavadinimų yra nepakankamai aiškios darybos, pvz.: suidrė (Lolium) II 277, rieskė (Holosteum) III 286, kurklė (Batrachium) III 409, guostė (Cnidium) V 73 ir kt. Vedinio suidrė pamatinis žodis turbūt yra veiksmažodis suidruoti „svyruoti“ arba daiktavardis suidras „šilk as“. Terminą guostė turbūt reikėtų sieti su žodžiu guostas „kuokštas, guotas“. Augalo pavadinimą kurklė greičiausiai reikėtų sieti su žodžiu kurkliai „kurkulai“. Tos pačios šaknies yra dar ir daugiau liaudinių augalų pavadinimų, pvz.: kurkulės „skleisteni s“, kurkuškos „ajeras“ ir kt. Visi jie — vandens augalai. 2.6. Priešdėlių vedinių yra tik keletas: Priešdėlis ant-: antbarzdė (Epipogium) II 595: barzda; Priešdėlis be-: begalis (Laserpitium) V 92: galas, beragis (Aceras) II 627: ragas; 173 Priešdėlis po-: pocūgė (Pseudotsuga) I 103: čiūga, povaizė (Helictotrichon) II 201: aviža, posmilgė (Eragrostis) II 216: smilga, posmiltė (Spergularia) III 301: smiltis, poraistė (Naumburgia) V 137: raistas; Priešdėlis pro-: progailis (Anagallis) V 140: gailis, prožirnis (Genista) IV 348: žirnis. 3. Rūšių pavadinimai 3.1. Lietuviški rūšių pavadinimai — dvižodžiai sudėtiniai terminai. Pagrindinis (antrasis) jų dėmuo nurodo gentį, o šalutinis (pirmasis) — rūšį. Taigi rūšių lietuviškų pavadinimų bendroji struktūra skiriasi nuo lotyniškų ir rusiškų rūšinių terminų struktūros. Išimtimi laikytini tik lietuviški priedėliniai sudėtiniai terminai, kurių pažyminys reiškiamas daiktavardžiu, pvz.: asiūklis ožkabarzdis (Equisetum pratense) I 59, pataisas šarkakojis (Lycopodium clavatum) I 75, aviža netikšė (Avena strigosa) II 197, viksvatrainė (Carex panicea) II 428, aguona birulė (Papaver rhoeas) III 466, rūgtis gyvatžolė (Polygonum bistorta) III 206, beržas keružis (Betula nana) III 102, gluosnis virbis (Salix pentandra) III 72, viršūnė serpentinė (Carex microglochin) II 416 ir pan. Tačiau, pateikiant tokius terminus „Lietuvos TSR floroje“, nėra reiškiamo nuoseklumo, nes randame ir vieną kitą kitokios struktūros šios rūšies terminą, pvz.: vėjalande šilagėlė (Pulsatilla patens) III 394 ir pan. Augalų sistematikos terminija nuo kitų mokslo sričių terminijos šiek tiek skiriasi griežtu taksonų vienodumu. Čia nėra reikšmingesnių (kategorinių) ir mažareikšmių (antraeilių) sąvokų: tipologiškai visos sąvokos vienodos. Pavyzdžiui, terminai aviža (Avena) II 197 ir povaizė (Helictotrichon) II 201 pavadina nesubordinuotas sąvokas. Kai kurioms gentims priklauso gana daug rūšių. Pavyzdžiui, balandos gentis turi 16 rūšių, gudobelės ir plūdės — 26, rasakilos — 24, vanagės — 34, viksvos — net 67. Šios rūšys išskiriamos pagal keliolika ar net keliasdešimt skiriamųjų požymių. Rūšiniai pavadinimai gali sudaryti dar ir loginį pagrindu klasifikuojamas augalų grupes, pvz.: didžioji, vidutinioji, mažoji dantenė (Circaea lutetiana, intermedia, alpina) IV 775 ir pan. 3.2. Rūšiniai pavadinimai gali būti dviejų tipų: vieni nurodo augalo būdingą skiriamąjį požymį (a), kiti — rūšies santykius su kitomis rūšimis (b), pvz.: a) čiuobralapė smiltė (Arenaria serpyllifolia) III 292, vėdrynlapis šilininkas (Baldellia ranunculoides) II 102, uosialapis klevas (Acer negundo) IV 619, žirnialapis vikis (Vicia pisiformis) IV 478, slyvalapė gudobelė (Crataegus prunifolia) IV 293, alksnialapė medlieva (Amelanchier alnifolia) IV 255, beržalapė lanksva (Spiraea betulifolia) IV 83, putinalapis pūslėnis (Physocarpus opulifolius) IV 67, gebenlapis sukutis (Ipomoea hederacea) V 223, kmynalapis kalnasargis (Selinum carvifolia) V 78, melisalapė medumėlė (Melittis melissophyllum) V 330 ir pan.; b) paprastoji pipirnė (Lepidium ruderale) III 572, paprastasis režiukas (Nasturtium officinale) III 506, paprastoji barborytė (Barbarea vulgaris) III 497, paprastasis rutenis (Corydalis solida) III 474, paprastasis raugerškis (Ber- 174 beris vulgaris) III 448, paprastoji kurklė (Batrachium aquatile) III 412, paprastoji šilagėlė (Pulsatilla vulgaris) III 398, paprastasis burbulis (Trollius europaeus) III 370 ir pan. Rūšių pavadinimai (pirmieji žodžių junginio dėmenys) pagal kilmę irgi yra dvejopi: gatavi terminologizuoti literatūrinės kalbos žodžiai (a) ir specialiai šiam reikalui sudaryti naujadarai (b); pvz.: a) vaistinė ožragė (Trigonella foenum-graecum) IV 422, dirvinė čiužutė (Thlaspi arvense) III 577, mažasis rūgtis (Polygonum minus) III 200, didusis kėžys (Spergula maxima) III 298, pelkinis vėdrynas (Ranuncullus lingua) III 416, gelsvasis skendenis (Utricularia ochroleuca) V 503, pūkuotoji gudobelė (Crataegus pubescens) IV 288; b) žirniausasis puskiparisis (Chamaecyparis pisifera) I 180, iečialapė kalpokė (Scutellaria hastifolia) V 380, skiatudėtalapė obelis (Malus sieboldii) IV 242, kininė wisterija (Wisteria sinensis) IV 360, popieržievis beržas (Betula papyrifera) III 100, šmātagrūdė balanda (Chenopodium botrys) III 225 ir pan. Rusiškos augalų sistematikos terminijos tyrinėtoja N. Zabinkova pastebi, kad šios srities nomenklatūroje palyginti daug (apie 20%) pažyminių, padarytų iš tikrinių vardų ir geografinių pavadinimų5. Lietuviškoje terminijoje šios rūšies pavadinimų taip pat nemažai — apie 15%. Augalo kilmės vietai nurodyti paprastai vartojamas būdvardinis rūšinis dėmuo (a), o rūšies atradėjui ar aprašytojui pavadinti kilmininkinis rūšinis dėmuo (b), pvz.: a) kaukazinis kėnis (Abies nordmanniana) I 102, japoninis maumedis (Larix leptolepis) I 130, austrinis šalavijas (Salvia austriaca) V 374, tibetinė neūlija (Neillia thibetica) IV 69, prancūzinis erškėtis (Rosa gallica) IV 135, mandžiūrinė obelis (Malus mandshurica) IV 241, kanadinė gudobelė (Crataegus canadensis) IV 283, usūrinė slyva (Prunus ussuriensis) IV 303, vokietinis prožirnis (Genista germanica) IV 350, mongolinė liepa (Tilia mongolica) IV 660, lietuviinė plūdė (Potamogeton lithuanicus) II 74, tianšaninė rūgštynė (Rumex tianshanicus) III 168, daurinis mėnuliasėklis (Menispermum dahuricum) III 450; b) Vičo kėnis (Abies veitchii) I 94, Engelmano eglė (Picea engelmannii) I 118, Murejaus pušis (Pinus murrayana) I 157, Maršalo čiobrelis (Thymus marschallianus) V 311, Ruprechto lipikas (Galium ruprechtii) V 204, Henrio lanksva (Spiraea henryi) IV 81, Jundzilo erškėtis (Rosa jundzillii) IV 131, Lindbergo rasakila (Alchemilla lindbergiana) IV 209, Makio ieva (Padus maackii) IV 323, Wolfgango putokšlė (Polygala wolfgangiana) IV 599, Kranco sidabražolė (Potentilla crantzii) IV 178, Lobelio čemerýs (Veratrum lobelianum) II 502, Biberšteino glažutė (Cerastium biebersteinii) III 286, Borbaso gvazdikas (Dianthus borbasii) III 336, Steveno vėdrynas (Ranunculus stevenii) III 431 ir kt. Tačiau šie terminai iki galo vis dėlto nesuvienodinti, nes pasitaiko pirmojo (a) tipo terminų su kitomis priesagomis (pvz.: vaisenburgiškė 5 Забинкова Н. Н. Термины и номенклатурные слова в ботанических словарях.— В кн.: Проблематика определений терминов в словарях разных типов. Л., 1976, с. 94. 175 sidabražolė — Potentilla leucopolitana IV 171, lietuviškoji naktižiedė — Silene lithuanica III 311) ir antrojo (b) tipo būdvardinių terminų (pvz.: robertinis snaputis — Geranium robertianum IV 563, rivinine našlaitė — Viola riviniana IV 714) ir pan. Rusiškoje ir lotyniškoje nomenklatūroje šis rūšinių terminų kūrimo tipas vis dėlto yra produktyvesnis, pvz.: pievinė viksvà (Carex buxbaumii, rus. осока Буксбаума) II 410, aštrioji viksvà (Carex buekii, rus. осока Буека) II 401, melsvasis meldas (Schoenoplectus tabernaemontani, rus. камыш Табернемонтана) II 318, šerialapė smilga (Agrostis syreistschikovii, rus. полевица Сырейщикова) II 163, siauralapis dumblialaiškis (Alisma gramineum, rus. ластуха Лезели) II 98, druskinis vikšris (Juncus gerardi, rus. ситник Жерара) II 478, darželinė tulpė (Tulipa gesneriana, rus. тюльпан Геснера) II 534 ir pan. 3.3. Rūšinių pavadinimų sistema „Lietuvos TSR florojė“ ne tokia darni kaip genčių pavadinimų sistema. Šią sistemą dar galima tobulinti. Tikslinant rūšinius augalų sistematikos terminus, reikėtų atkreipti dėmesį į tokius „LTSR florojė“ pasitaikančius šios rūšies terminijos norminimo nevienodumus ir nenuoseklumus: 1. Pasitaiko kalbiškai ydingų rūšinių terminų, pvz.: krikštolinė (=krištolinė) pluostagėlė (Mesembrianthemum crystallinum) III 264, karpuotasis (=karpotasis) duonis (Eleocharis mamillata) II 330, uodeguotasis (=uodegotasis) burnotis (Amaranthus caudatus) III 258, dvišakinė (=dvišakė) naktižiedė (Silene dichotoma) III 310 ir pan. 2. Tam pačiam rūšiniam skiriamajam požymiui išreikšti be reikalo vartojami skirtingų tipų terminai, pvz.: geltonžiedis lubinas (Lupinus luteus) IV 344, bet geltonasis narcizas (Narcissus pseudonarcissus) II 554, Lobelio čemerys (Veratrum lobelianum) II 502, bet robertinis snaputis (Geranium robertianum) IV 563 ir pan. 3. Tos pačios genties rūšims pavadinti nereikėtų vartoti semantiškai artimų ir subordinacijos santykiais susijusių pažyminių, pvz.: dirvoninis dobilas (Trifolium aureum) IV 443 ir ganyklinis dobilas (Trifolium campestre) IV 444, snapuotoji viksvà (Carex rostrata) II 452 ir ilgasnapė viksvà (Carex rhynchophysa) II 450, šiurkštusis asiūklis (Equisetum hiemale) I 66 ir šiurkščiadantis asiūklis (Equisetum trachyodon) I 69 ir pan. 4. Reikėtų vengti vaizdingų ir sunkiai tapatinamų rūšinių pažyminių, pvz.: rutulinė viksvà (Carex globularis) II 420, juodadantė kulkšnė (Astragalus danicus) IV 376, menturinė plunksnalapė (Myriophyllum verticillatum) IV 781 ir pan. 5. Neparankūs jokių skiriamųjų požymių neatspindintys reti skoliniai, pvz.: sareptinis bastutis (Brassica juncea) III 551, sitkinė eglė (Picea sitchensis) I 125, ginalinis klevas (Acer ginnala) IV 613, nutkinis puskiparis (Chamaecyparis nutkaënsis) I 180, kašubinis vikis (Vicia cassubica) IV 482 ir pan. Be to, tekste apibūdinant augalus, reikėtų vartoti lietuviškus, o ne lo 176 tyniškus rūšių pavadinimus, pvz.: Cornus mas (=geltonžiedės sedulos) uogos valgomos V 16. Pyrola media (=vidutinioji kriaušlapė) yra atskira rūšis, o ne hibridas V 107. Andromeda polifolia (=siauralapė balžuva) randama ir tarpledyninių laikotarpių nuogulose V 113. Auga sausose smėlėtose vietose kartu su Thymus serpyllum (=paprastuoju čiobreliu), Artemisia campestris (=dirviniu kiečiu), Corynephorus canescens (=smiltyninių šepetukų) IV 34 ir pan. 4. Išvados 4.1. Apžvelgus 724 genčių ir 2153 rūšių augalų, susistemintų ir aprašytų „Lietuvos TSR floros“ šešiatomyje, pavadinimus, matyti, kad genčių pavadinimų sistema terminologiškai yra darnesnė negu rūšių pavadinimų sistema. Lietuviški genčių pavadinimai geriau atitinka augalų sistematikos tarptautinių kodeksų reikalavimus. Tarptautiniai terminai (apie 16,7% visų genčių pavadinimų) dažniausiai vartojami neseniai introdukuotiems augalams pavadinti. Apie ⅓ visų genčių pavadinimų — seni lietuviški (resp. baltiški) žodžiai, į sistematikos terminiją patekę iš mūsų literatūrinės kalbos ir tarmių. 4.2. Apie 69% lietuviškų genčių pavadinimų turi darybinių požymių. Kai kuriuos šių pavadinimų (apie 5—8% visų genčių pavadinimų) galima būtų skaidyti derivacinėmis morfemomis, bet mūsų kalboje jau nebeįmanoma aptikti žodžių, iš kurių jie kaip vediniai būtų kilę. Populiariausi genčių pavadinimai — priesagų vediniai. Produktyviausios naujadarų priesagos — -enė, -ūnė, -uolė. Su jomis sudaryta po keliasdešimt genčių pavadinimų. Neproduktyvios priesagos -eivė, -esas, -ylis, -ingė, -ininkas, -yvė, -okšlė, -otis, -ulis ir kt. Su jomis sudaryta tik po vieną genties pavadinimą. Pagal populiarumą antroje vietoje — sudurtiniai genčių pavadinimai. Daugiausia jų yra sudaryta iš dviejų daiktavardžių. Tokių terminų antrieji sandai ypač dažnai yra -medis arba -žolė (daugiau kaip 30 pavadinimų). Dariniai iš būdvardžio ir daiktavardžio ir iš daiktavardžio ir veiksmažodžio yra maždaug vienodai produktyvūs. Iš galūnių vedinių produktyviausi galūnės -ė vediniai (25 genčių pavadinimai). Neproduktyvūs galūnių -as ir -(i)us vediniai. Su jomis sudaryta tik po 1—2 genčių pavadinimus. Priešdėlių vediniai mažiausiai populiarūs (10 genčių pavadinimų). Siek tiek dažniau pasitaiko tik priešdėlio po- vedinių. Būdingas augalų genčių darybos bruožas yra dar tas, kad visų rūšių vedinių pamatiniais žodžiais ir sudurtinių žodžių vienu iš sandų dažnai eina augalų pavadinimai. 4.3. „Lietuvos TSR floroje“ rūšių pavadinimų skalė plati: daugiausia rūšių turi visos gentys (67), mažiausiai (po 1 rūšį) — gana daug (keliasdešimt) augalų. Rūšiniai pažyminiai yra kelių tipų: vieni nurodo skiriamąjį augalo požymį, o kiti augalo rūšies santykius su kitomis rūšimis. Pirmojo tipo terminai produktyvesni. 12 Užsak. Nr. 1007 177 4.4. Augalų sistematikos lietuvišką terminiją toliau tobulinant, reikia: 1) šalinti arba taisyti kalbiškai ydingus terminus; 2) suvienodinti tų pačių skiriamųjų požymių kalbinę raišką; 3) tos pačios genties rūšims pavadinti nevartoti semantiškai artimų ir subordinacijos santykiais susijusių pažyminių; 4) vengti vaizdingų ir sunkiai identifikuojamų rūšinių pažyminių ir kt. РОДОВЫЕ И ВИДОВЫЕ НАЗВАНИЯ РАСТЕНИЙ ЛИТВЫ Р е з ю м е 1. В 1980 г. завершен выпуск большого научного труда — шеститомника «Флора Литовской ССР» (1959—1980). В нем систематизировано и научно описано 724 рода и 2153 вида растений, произрастающих на территории Литвы. Все эти таксоны имеют литовские названия. Эта терминолексика обсуждалась на заседаниях Ботанической терминологической комиссии под председательством проф. И. Даугиса на протяжении нескольких лет (1966—1972). Краткому анализу и дальнейшему усовершенствованию данной системы терминолексики и посвящается настоящая статья. 2. Более 50% всех названий родов растений составляют старые литовские (балтийские) слова, в систематику растений попавшие из литовского литературного языка и диалектов. 16,7% терминов этой группы — ино странные слова. Около 8% терминов — неологизмы, созданные за последние 2—3 десятилетия, напр.: atvaīsa (Chaenomeles) «хеномелес», avinžīrnis (Cicer) «нут», dyglainė (Pyracantha) «пираканта», dobilinė (Lespedeza) «держи-корень» и др. Около 69% литовских названий родов растений имеют словообразовательные признаки. Самые популярные термины — суффиксальные образования. Продуктивные суффиксы -enė, -ūnė, -uolė. На втором месте по продуктивности — сложные термины. Среди этих названий сравнительно много терминов (около 30), в которых второй компонент — слово medis «дерево» или žolė «трава», напр.: diemedis (Artemisia), purmedis (Laburnum), riešutmedis (Juglans), šeimamedis (Sambuchus), šunažolė (Dactylis) и др. Из флективных образований более популярны образования с окончанием -ė (25 названий), напр.: druskė (Salsola), maurė (Spirodela), plautė (Pulmonaria), raugė (Agrostenia), smiltė (Arenaria), tuklė (Pinguicula), visgė (Trisetum), žliūgė (Stellaria) и др. Совсем непопулярны в данной терминолексике — приставочные образования (10 названий). 3. Названия видов растений можно разделить на две группы: в одних атрибуты указывают на основные отличительные признаки растений, а в других — на связь и отношения видов с другими видами. Атрибутивные компоненты видовых составных терминов чаще выражаются сложными прилагательными и прилагательными с суффиксом -inis. Особенностью терминолексики этой группы надо считать то, что для видовых терминов не используются нарицательные существительные в родительном падеже и страдательные причастия настоящего времени. 4. Система родовых названий растений более совершенна, чем система видовых названий. Усовершенствуя систему видовых названий растений, нужно: 1) устранить термины, не совсем правильные в словообразовательном отношении, напр.: uodeguotasis (=uodegotasis) burnotis (Amaranthus caudatus), dvīšakinė (=dvīšakė) našlaitė (Silene dichotoma); 2) унифицировать языковое выражение отличительных признаков, напр.: geltonžiedis lubinas (Lupinus luteus), но geltonasis narcizas (Narcissus pseudo-narcissus); 3) устранить слишком образные, труднопонятные и ложноориентирующие термины, напр.: snapuotoji viksvā (Carex rostrata) и ilgaspārė viksvā (Carex rhyncho-physa) и т. д. Такие термины составляют 2—3% всех исследованных нами терминов.