О некоторых закономерностях формирования терминологии лингвистического анализа

MOKSLO KALBOS KULTŪROS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIV (1985) VALERIJUS NIKOLAJEVČIUS ČEKMONAS KAI KURIOS LINGVISTINĖS ANALIZĖS TERMINOLOGIJOS FORMAVIMOSI DĖSNINGUMAI Terminų, vartojamų kuriai nors teorijai ar jos fragmentui, visumą vadinsime terminologine grupe (TrG). Savo struktūra ir savybėmis TrG tam tikrais atžvilgiais panašios į natūraliosios kalbos leksikos temines grupes (TmG). Taigi kiekviename sinchroniniame pjūvyje TrG ir TmG paprastai apima leksines formas, kurios skiriasi kilme ir atsiradimo laiku. Daugelyje mokslų, ypač humanitariniuose, taip pat ir kalbotyroje, TrG sudėtis formuojasi stichiškai, o jų vienetai dažniausiai yra natūraliosios kalbos žodžiai. TrG ir TmG formavimosi procesui daro įtaką iš esmės tie patys sociolingvistiniai veiksniai: mada, stilistiniai sumetimai, prestižinių skolinimosi šaltinių prieinamumas, puristinės tendencijos atitinkamos nacionalinės kalbos raidoje ir pan. Semantine struktūra TrG ir TmG panašios tuo, kad jų sudėtyje yra vienareikšmių ir daugiareikšmių leksinių formų. TmG atveju tai yra įprasta ir natūrali būsena, o TrG atveju leksinių formų daugiareikšmiškumas nepageidautinas, tačiau praktiškai neišvengiamas, jei jos terminai išreikšti šios natūraliosios kalbos leksinėmis formomis. Kalbotyroje daugeliui terminų būdingas paslėptas (arba potencialus) polisemiškumas, nes jie arba nėra tiksliai apibrėžti, arba jų aiškinimas leidžia nevienareikšmę interpretaciją, arba jie yra pasiskolinti iš kitų teorijų ar gretimų disciplinų. Paslėptas arba akivaizdus TrG leksinių formų daugiareikšmiškumas dažnai apsunkina adekvatų naujų teiginių, formuluojamų pagal šią teoriją, supratimą, bet kartu palengvina naujų teiginių dėstymą senais terminais ir taip užtikrina teorijų tęstinumą. Šiuo atžvilgiu prisiminkime, kad tyrėjai, siekiantys pabrėžti savo teorinių konstrukcijų originalumą ir savitumą („tęstinumo nebuvimą“), neretai siūlo terminų sistemas, iš esmės besiskiriančias nuo tradicinių. Panaši TrG ir TmG struktūra bei savybės leidžia terminologines leksikos grupes, pirmiausia humanitarinių mokslų, laikyti teminių kalbos grupių, priklausančių vadinamosios kultūrinės leksikos sričiai, atmainomis. Mūsų nuomone, toks požiūris padės 151 geriau suprasti TrG formavimosi humanitariniuose moksluose dėsningumus. Vis dėlto TrG ir TmG leksinių formų reikšmės formavimosi semantiniai mechanizmai iš esmės skiriasi. Termino reikšmės apimtį daugiausia lemia teorija, kuriai jis vartojamas. Teorija taip pat nustato diferencinius požymius (semas), pagal kuriuos terminologinių grupių viduje priešpriešinamos leksinės formos; akivaizdu ir tai, kad šios semos yra enciklopedinio (nesisteminio, nekalbinio) pobūdžio, nes pačią TrG sudėtį lemia teorija. O teminės leksikos grupės, kaip žinoma, susiklosto istoriškai, o kiekvienos jų leksinės formos reikšmės apimtį lemia sisteminiai santykiai jos semantinio lauko branduolyje; be to, natūraliosios kalbos leksinių formų reikšmė glaudžiai susijusi su jų distribucija, o termino semantinės distribucijos ypatybės priklauso nuo teorijos, kuriai vartojama atitinkama Tr. Apskritai terminų ir natūraliosios kalbos leksinių formų semantikos skirtumą lemia tai, kad pirmieji sudaro metakalbos, kuria kuriamas reiškinio teorinis modelis, pagrindą, o antrosios yra (natūralūs) objektai, kuriuos galima aprašyti kokia nors metakalba. Įvairiuose moksluose aiškiai pastebima tendencija, kad teorija apibrėžtų ne tik terminų semantiką, bet ir jų formaliąją struktūrą. Nuosekliausiai ši tendencija įgyvendinta chemijoje. Mūsų nuomone, kai kurie lingvistinės analizės (arba natūraliųjų kalbų aprašymo teorijos) terminologijos fragmentai taip pat susiklostė veikiant šiai tendencijai. Toliau siekiama parodyti šios prielaidos pagrįstumą; kartu išsamus atskirų lingvistinės analizės terminų atsiradimo istorijos dėstymas nėra šio darbo tikslas. Lingvistinės analizės pagrindą sudaro kalbos pagrindinių lygmenų – fonetinio, morfologinio, leksinio ir sintaksinio – vienetų bei struktūros aprašymo teorija. Pradiniai jos elementai yra stebimi ir suvokiami vienetai – kalbos garsai, žodžiai, žodžių formos, sakiniai. Šiuos vienetus kalbos tyrėjas gimtakalbis intuityviai išskiria, suvokdamas ir suprasdamas kalbą, ir jie sudaro vadinamąjį etinį kalbos faktų pateikimo lygmenį (arba stebėjimo lygmenį; terminas etinis sudarytas iš žodžio fonetika priesagos -etika). Pagrindinis formaliosios analizės (aprašymo) uždavinys – remiantis etinio lygmens vienetais, išskirti ir aprašyti šios kalbos vienetus. Skirtingai nuo etinių, šie vienetai yra tam tikri teoriniai konstruktai, stebimų kalbos faktų modeliai. Tokių vienetų pavadinimuose yra priesaga -ema. 152 Dar praėjusio amžiaus paskutinį ketvirtį I. A. Baudouinas de Courtenay pasiūlė fonemos kaip abstraktaus vieneto, žyminčio intuityviai išskiriamus kalbos garsus, sampratą. Vėliau pagal analogiją buvo pavadintas panašios funkcijos morfologinio lygmens vienetas — morfema. „Žodis“ kaip aiškinamojo žodyno vienetas, apimantis semantiškai tapačių žodžio formų aibę, buvo pavadintas leksema. Visai neseniai taip pat pasiūlytas terminas sintaksema pagrindiniam sintaksės funkciniam vienetui pavadinti. Kartu su eminės terminijos formavimusi prasidėjo ir etinės terminijos pertvarkymas bei unifikavimas. Naujų etinių terminų formali struktūra buvo kuriama taip, kad pabrėžtų jų nežymėtumą eminių terminų atžvilgiu. Kitaip tariant, teorinis eminių terminų vedinumas, antrinis pobūdis pradėtas modeliuoti jų formaliosios struktūros lygmeniu. Dėl to atsirado šios terminų poros: fonema — fonas (kalbos garsas) leksema — leksas (žodis) morfema — morfas (žodžio forma) sintaksema —? („sintaksas“). Naujų etinių terminų darybą skatino terminų alofonas ir alomorfas paplitimas. Reikia pabrėžti, kad etinės terminijos unifikavimo procesas vyko iš esmės stichiškai. Dėl šios priežasties ilgą laiką nebuvo vartojamas potencialiai galimas terminas leksas, o terminas aloleksas neprigijo — ta pačia reikšme iki šiol vartojamas žodis. Terminas sintaksema šiuo metu yra savotiškas egzotizmas, o potencialiai galimas sintaksas vargu ar greitai prigis. Nenuoseklaus terminų kūrimo ir vartojimo priežasčių vargu ar reikėtų aiškinti vien tyrėjų noru vengti neįprastų terminų. Lingvistikos istorija rodo, kad nauja terminija palyginti lengvai prigyja, jei rimtai teoriškai pagrindžiama, kodėl ją būtina įvesti. Mūsų atveju toks pagrindimas galėtų būti nuoroda į formaliosios analizės izomorfizmą kiekviename iš pagrindinių kalbos lygmenų, tačiau šio izomorfizmo samprata formavosi palaipsniui, ir galima teigti, kad dauguma lingvistų iki šiol neįsisąmonino jo realumo. Be to, formaliosios analizės vaidmuo ir reikšmė (arba teorinis svoris) kiekviename kalbos lygmenyje šiek tiek skiriasi; konkrečiai, kuo turiningesnis (turtingesnis reikšmėmis) yra kalbos vienetas, tuo mažiau jam, regis, svarbi formalioji analizė. Dėl šios priežasties šiuo metu labiausiai formalizuota — tiek iš esmės, tiek terminologiškai — yra fonologija, kaip reikšmių neturinčių kalbos vienetų teorija; pagal formalizacijos laipsnio mažėjimą po jos eina morfologija ir leksika. Būdinga, kad 153 Formaliosios analizės reikšmė aprašant leksiką buvo suvokta palyginti neseniai, ir iki šiol jai dažnai neskiriama deramo dėmesio. O kalbant apie sintaksę, čia net nėra visiškai aišku, kokia turėtų būti tokia analizė. Taigi lingvistinės analizės terminijos išplėtotumo ir unifikavimo laipsnis, viena vertus, ir kalbos lygmenų teorinio ištirtumo laipsnis, kita vertus, akivaizdžiai priklauso vienas nuo kito. Šis faktas vaizdžiai patvirtina mintį, kad būtent teorijos raida yra pagrindinis jos terminijos formavimosi veiksnys – tiek turinio, tiek formos požiūriu. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad formalioji analizė neišsemia konkrečios kalbos aprašymo problematikos, nes remiantis jos duomenimis neįmanoma suformuluoti objektyvių tos kalbos pažymėtųjų (prasminių) vienetų generavimo taisyklių. Visiškai akivaizdu, kad formalioji analizė turi būti papildyta kalbos vienetų parametrinio aprašymo duomenimis arba jų realizavimo ir funkcionavimo būdų aprašymu. Fonetikos tikslas – parametriniu aprašymu nustatyti objektyvias akustines kalbos srauto atkarpų charakteristikas, atsakingas už vienų ar kitų kalbos garsų (taigi ir fonemų) realizavimą. Morfologijoje parametriniu aprašymu siekiama atskleisti atskirų morfų semantines ir morfologines reikšmes. Leksikoje parametrinė iš esmės yra šiuolaikinės sintaksinės semantikos problematika arba, kitaip tariant, semantinė sintaksė. Skirtingų kalbos lygmenų parametrinio aprašymo uždavinių izomorfizmas šiuo metu praktiškai nėra suvokiamas; daugelis lingvistų taip pat nesuvokia parametrinio aprašymo uždavinių savitumo tiek intuityviosios, tiek formaliosios analizės atžvilgiu. Dėl šios priežasties šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje pasitaiko tokių posakių kaip fonetinis kalbos aprašymas (t. y. iš esmės eminių vienetų) ir fonologinis kalbos aprašymas (t. y. eminių vienetų), kurie šiuolaikinės teorinės kalbotyros požiūriu iš esmės yra prieštaringi. Mūsų nuomone, parametrinio aprašymo uždavinių savitumas anksčiau ar vėliau taps akivaizdus, o tai, matyt, paskatins kurti specialius terminus, tokius kaip foneta – „psichoakustinių parametrų visuma, sukurianti (arba galinti sukurti tam tikromis fonetinėmis sąlygomis) vieno ar kito kalbos garso (fono) įspūdį“; morfeta – „leksinių ir morfologinių reikšmių visuma, lemianti vieno ar kito morfo vartosenos ypatumus“; lekseta – „žodžio reikšmių visuma, lemianti jo semantinio junglumo ypatumus“; galbūt sintakseta – kokių nors morfosintaksinių tam tikros „sintaksės“ vartojimo taisyklių reikšme. Tačiau, kartojame, tokio pobūdžio (pagal funkcijas) terminija, matyt, atsiras ir įsitvirtins- 154 tik aiškiai suformulavus ir praktiškai įgyvendinus parametrinio aprašymo idėjas. Galiausiai – paskutinis dalykas. Terminologinė grupė, kurios semantinę ir formaliąją struktūrą visiškai lemia teorija, kuriai ji tarnauja, gali būti vadinama „tobula“. Tokiai grupei nebelieka nacionalinio ir tarptautinio pradų santykio problemos, ir ji natūraliai tampa šiuolaikinio mokslo (tarptautinės) semantinės kalbos fragmentu.