Отражение медицинских понятий в научно-популярной литературе

MOKSLO KALBOS KULTŪROS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIV (1985) INA DRUVIETĖ MEDICINOS SĄVOKŲ ATSPINDYS MOKSLO POPULIARIOJOJE LITERATŪROJE Šiuo metu jaučiamas poreikis, remiantis gausia medžiaga, analizuoti įvairių mokslo ir technikos sričių terminų funkcionavimą. Svarbu stebėti, kaip terminai funkcionuoja specialiojoje mokslinėje literatūroje ir kaip vartojami mokslo populiarinimo leidiniuose, paskaitose, radijo ir televizijos laidose, taip pat kaip jie pereina į bendrinę leksiką, t. y. vyksta vadinamasis determinologizacijos procesas1. Ši apžvalga skirta medicinos mokslo sąvokų turinio atspindžio2 tyrimui (remiantis latvių kalbos medžiaga) mokslo populiarinimo vartosenos srityje, skirtos skaitytojui ar klausytojui ne specialistui. Mokslo populiarinimo tekste greta kodifikuoto mokslinio termino, patikrinto specialiuosiuose tekstuose, leidžiama vartoti ir plačiai vartojami neterminologiniai atitikmenys – stilistiniai sinonimai, liaudiški ir pasenę pavadinimai, profesiniai žodžiai ir net žargonybės. Be to, mokslo populiarinimo tekstuose nedraudžiama varijuoti sąvokos raiškos: viename tekste ją galima įvardyti moksliniu tarptautiniu terminu, gimtosios kalbos dubletiniu terminu, liaudišku pavadinimu, perifraziniu junginiu ir t. t.3 Medicinos mokslo sąvokų raiškos būdų tyrimas įdomus dėl daugelio veiksnių: 1. XX a. antrojoje pusėje medicinos mokslas sparčiai plėtojasi. Jei amžiaus pradžioje buvo žinoma apie 5 tūkst. ligų pavadinimų, tai šiandien jų yra apie 30 tūkst.4 Atsiranda vis naujų gydymo būdų, naujų medicinos aparatų ir vaistų. Naujų sąvokų bumas reikalauja ir atitinkamo skaičiaus naujų terminų. 1 Blinkena A. Terminologizācijas un determinoļizācijas procesi mūsdienu latviešu valodā.— LPSR ZA Vēstis, 1973, Nr. 2, 103.—107. lpp. 2 Mokslinė sąvoka – esminių objekto požymių visuma, objektyviosios tikrovės objekto pažinimo rezultatas tam tikrame mokslo raidos etape. 3 Ср.: Брагина А. А. Значение и оттенки значения в термине.— В кн.: Терминология и культура речи. М., 1981, с. 52. 4 Lazovskis I. Ārsts un valoda.— Literatūra un Māksla, 1981, 23.I, 6. lpp. 54 2. Pagal tradiciją medicinos terminai sudaromi remiantis lotynų ir graikų kalbomis, pvz.: vaskulīts, elektroforēze, pulmonologs. Pastaruoju metu daugėja terminų, pasiskolintų iš kalbų, kuriose atitinkamas reiškinys buvo pirmąkart pavadintas, pvz.: kūrorts (vok. Kurort), šoks (pranc. choc), o daugiausia yra iš anglų kalbos pasiskolintų terminų, pvz.: kompaunds, inbridings. 3. Medicinos terminai turi tam tikrų ypatumų, palyginti su kitų mokslų terminais. Kai kurioms sąvokoms įvardyti vartojami eponimai – gydytojo, paciento, istorinio asmens, literatūros kūrinio herojaus ir pan. vardas, pvz.: Edipa kompleks, Sārko—Mari slimība. Kai kurie terminai yra vaizdingi ir simboliški, pvz.: kaķa dzirnavu fenomens, strādājošās sievas sindroms. Norint suprasti tokio termino reikšmę, būtina žinoti jo kilmės istoriją. 4. Liaudies kalboje nuo seno vartojama daug įvairios etimologinės kilmės pavadinimų, kuriais įvardijamos ligos, jų simptomai, gydymo būdai, vaistai, vaistiniai augalai ir kt. Tarp jų pasitaiko tarmiškų žodžių, „liaudies etimologijos“ žodžių, perifrazinių pavadinimų, barbarizmų. Tokie žodžiai ir žodžių junginiai plačiai paplitę ir dažnai vartojami kasdienėje kalboje, neretai aptinkami net spausdintame tekste, pvz.: dilonis, sirdstrieka, šprices, nolēmēts. Kartais tokie pavadinimai rašomi kabutėse. 5. Atsižvelgiant į pasaulinės kalbų integracijos procesą ir dvikalbystės padėtį Latvijos TSR, tam tikrą reikšmę įgyja latviškų ir rusiškų medicinos terminų derinimas5. Tačiau būtina vengti pažodinio vertimo iš vienos kalbos į kitą. 6. Kadangi dauguma gyventojų kasdien susiduria su medicinos problemomis ir įstaigomis, o susidomėjimas praktinės medicinos ir medicinos mokslo pasiekimais nuolat auga, klausimas, kaip optimaliai išreikšti medicinos sąvokas ir reiškinius, tampa itin svarbus. Latvijos TSR visuomenei supažindinti su medicinos pagrindais leidžiami žurnalas „Veselība“ („Sveikata“), nemažai knygų ir brošiūrų. Prie medicinos švietimo prisideda žurnalas „Zinātne un Tehnika“ („Mokslas ir technika“). Remiantis minėtais žurnalais ir maždaug 30 knygų bei brošiūrų, išleistų 1981–1983 m., konstatuota, kad medicinos sąvokų perteikimo būdai ne specialistams skirtuose tekstuose yra įvairūs. Pateikiame svarbiausius iš jų. I. Moksliniuose populiariuosiuose tekstuose vartojami lotynų ar graikų kalbų terminai, kaip ir specialiojoje literatūroje, pvz.: Apendix vermiformis atrodas aklās zarnas lejasdaļā. 5 Plg.: Daugatė E. J. Mokslinis ir techninis funkcinis stilius – svarbus šiuolaikinės latvių kalbos raidos veiksnys.—Kn.: Semantikas problēmas. Rīgā, 1982, 83.—88. lpp. 55 II. Gramatikalizuoto tarptautinio termino vartojimas: 1) be paaiškinimo, pvz.: Lipidi var iziet cauri asinsvadu endotēlijam un radīt ateromatozās pangas; 2) tarptautinio termino paaiškinimas latvišku terminu dubletu arba aiškinamuoju žodžių junginiu. Aiškinamasis vienetas pateikiamas skliaustuose, atskiriamas brūkšniu arba žodžiais jeb, resp. ir pan., pvz.: Mazuļiem nav novērota nosliece uz otītiem (auss iekaisumiem); 3) sąvokos funkcijos ar požymio nurodymas, pvz.: Ceptos ēdienos ir akroleins — viela, kas kairina aknas; 4) termino etimologijos nurodymas, pvz.: Vērojama bioloģisko ritmu akrofāzes (no grieķu akron — virsotne) nobīde; 5) termino paaiškinimas apibrėžtimi, pvz.: Par hemangiomām sauc labdabīgus audzējus, kas attīstās no asinsvadu sienas. III. Latviškos kilmės termino vartojimas: 1) be paaiškinimo, pvz.: Tremes cēloņi jāmeklē bioloģiskās atšķirībās. Slimība sākas ar drebuļi; 2) latviško termino esmės paaiškinimas, pvz.: Ar jēdzienu „ievaīdīšanās ceļi“ saprot vaidu, kā zāles nokļūst organismā; 3) termino originalo kalba nurodymas skliaustuose, pvz.: Ilgi par neārstējamu uzskatīja Laundabīgo mazasinību (anaemia perniciosa); 4) įvairiais būdais prie latviško termino prijungiamas tarptautinis terminas, pvz.: Uz ādas parādās viegli sārti plankumi (rozeolas). IV. To paties teksto ribose lygiagrečiai vartojamas tarptautinis ir latviškas terminas arba neterminologinio pobūdžio pavadinimas, pvz.: Nieru pārstādīšana ir iespējama. Jau izdarītas vairākas nieru transplantācijas operācijas. V. Specialiojo termino pakeitimas liaudišku pavadinimu – neterminologinio pobūdžio žymeniu. Tokie žymenys dažnai rašomi kabutėse, pvz.: Bērns piedzimis ar zaķa lūpu. „Caurs miegs“ var kļūt par īpašu problēmu. VI. Naujai sudaryto mokslinio termino iškėlimas straipsnio ar paskaitos pavadinime, o vėliau jo turinio atskleidimas tekste, pvz.: Kas ir gerontoloģija? (Заголовок) Gerontoloģija ir zinātne par novecošanos. VII. Prie teksto pridedamas jame pavartotų terminų žodynėlis. Problema yra pasirinkti vieną iš pirmiau minėtų būdų, kurie patys savaime yra nepriekaištingi, ir taikyti jį kiekvienu konkrečiu atveju. Kartu būtina atsižvelgti į daugybę lemiamų veiksnių: mokslinį išraiškos tikslumą, adresato specialiųjų žinių lygį, jo amžių, bendrą išsilavinimo lygį (į šią aplinkybę reikia atsižvelgti skaitant paskaitas, o spausdintame tekste reikėtų orientuotis 56 į vidutinį specialiųjų žinių lygį), termino tradiciškumas ir paplitimas, kalbos kultūros aspektas, asmeninis autoriaus skonis, taip pat psichologiniai veiksniai, atliekantys svarbų vaidmenį medicinos temų tekstuose. Klausimas, ar mokslinis terminas tinka mokslo populiarinimo tekstuose, iki šiol sprendžiamas įvairiai6. Dauguma specialistų dabar pripažįsta, kad tikslingai supažindinti skaitytoją ne specialistą su įvairių mokslo sričių specialiaisiais terminais būtina. Tai atitinka ir mokslo bei technikos revoliucijos reikalavimus, ir išaugusį gyventojų kultūros bei išsilavinimo lygį. Mokslo populiarinimo medicinos literatūroje taip pat pastebima didėjanti tarptautinių ir specialiųjų terminų vartojimo tendencija. Reikia turėti omenyje, kad supažindinant skaitytoją su nauju terminu būtina laikytis laipsniškumo. Jei straipsnio autorius ar redaktorius nėra tikras, kad vartojamą terminą supranta dauguma skaitytojų, būtina parodyti jo etimologiją, atskleisti termino turinį, vartoti aprašomuosius junginius arba paaiškinti termino esmę kontekstu7. Kartais mokslinio termino specialioji reikšmė skiriasi nuo jo reikšmės tiek kasdienėje šnekoje, tiek mokslo populiarinimo literatūroje. Nedideli semantiniai svyravimai visiškai leistini: nespecialistui neįmanoma, be to, nebūtina gilintis į mokslinio termino reikšmės detales ir perprasti visus jo sisteminius bei kontekstinius ryšius. Tačiau neretai terminas, įsiliejęs į bendrąją leksiką, išplečia ir net pakeičia savo semantiką. Pavyzdžiui, iš anglų kalbos pasiskolintas terminas stress, specialiojoje literatūroje plačiai vartojamas pirmine reikšme „apsauginės organizmo reakcijos į nepalankių veiksnių poveikį“, kalbinėje praktikoje plačiai vartojamas reikšmėmis „susijaudinimas“, „nemalonumai“, „nervinė perkrova“. Latvų kalbos pagrindu sudarytas terminas-dubletas spriedze šio neatitikimo nepašalina. Panaši desemantizacija įvyko ir žodyje prieks, kuris šnekamojoje kalboje žinomas reikšmėmis „siurprizas“, „išgąstis“, „susižavėjimas“8. Autoriai ir redaktoriai turi atsižvelgti į skirtumą tarp griežtai mokslinės ir bendrinės tokio pobūdžio žodžių reikšmės. Rygos medicinos instituto profesorius I. Lazovskis rašo: „Vengiant ketinimo visus tarptautinius terminus išversti į latvių kalbą, pagrindinį puolimą reikėtų nukreipti prieš įkyrius svetimžodžius, kuriuos lengva išversti į latvių- 6 Ср.: Мижневич А. Е. Термины в сфере популяризации знаний.— В кн.: Научно-техническая революция и проблемы культуры языка науки и терминологии: Тез. докл. и сообщ. Вильнюс, 1983, с. 63—65. 7 Skujinia V. Terminas kontekste.— Kalbos kultūra, 1983, sąs. 44, p. 19—26. 8 Ср.: Скворцов Л. И. Вопросы терминологии и терминотворчества в эпоху НТР.— В кн.: Терминология и культура речи. М., 1981, с. 11—12. 57 ų kalbą, ypač jei jie netapo internacionalizmais“9. Daugelyje kalbų esama terminų-dubletų, turinčių tą pačią semantiką. Galima sutikti, kad pageidautina rasti latvišką skolinto žodžio atitikmenį, jei jis sudarytas ne iš klasikinių kalbų elementų, pavyzdžiui, krustmija — angl. crossing-over, galētājšūnas — angl. killers. Abejotina praktika vietoj plačiai vartojamo termino, sukurto klasikinių kalbų pagrindu, įvesti latvišką terminą, pavyzdžiui, metastāze — sriesumi. Mūsų respublikos mokslo populiarintojų pareiga – apgalvotai diegti naujus latviškus terminus į vartoseną. Nors „kiekvienas naujai įvestas žodis panašus į langą apleistame name, ir kiekvienam pro šalį einančiam berniūkščiui norisi į jį sviesti akmenį“10, nuolatinis naujų latviškos kilmės darinių populiarinimas padės jiems greičiau rasti vietą medicinos mokslo terminų sistemoje, kartu atskleidžiant naujo termino esmę nespecialistams. Renkantis informacijos raiškos priemones mokslo populiarinimo medicinos tekstams, svarbų vaidmenį atlieka psichologiniai veiksniai, kurie kol kas dar nepakankamai ištirti. Daug medicinos terminų, sudarytų gimtosios kalbos pagrindu, turi nepageidaujamą konotaciją. Dėl vien etinių priežasčių mokslo populiarinimo literatūroje dažniausiai rašoma ne aptaukošanās, o adipozitāte, ne resns, o korpulents, ne mirstība, o letalitāte. Įvardijant kai kurias ligas taip pat vyrauja tendencija vartoti tarptautinį terminą. Populiariuose leidiniuose tenka atsižvelgti ir į vadinamąjį „pulkininko našlės“ kompleksą iš J. Smuulo apysakos – siekį savo ligai rasti solidesnį ir moksliškesnį pavadinimą. Jei išsami veiksnių, skatinančių gyventojus teikti pirmenybę latviškam arba tarptautiniam terminui, analizė priklauso psicholingvistikos kompetencijai, tai svarbiausius skaitytojo psichologijos bruožus turi įvertinti ir kalbininkai terminologai, o ypač – mokslo populiarinimo leidinių autoriai bei redaktoriai. Naujų medicinos terminų kūrėjams patartina atsižvelgti į tokius papildomus veiksnius kaip psichologinis ir emocinis. Tinkamiausių raiškos priemonių parinkimas skatins tolesnį medicinos žinių, kurios tokios būtinos visiems, sklaidą. 9 L a z o v s k i s I. Ārsts un valoda.—Literatūra un Māksla, 1981, 23.I, 6. lpp. 10 S e l j e H. Mana mūža stress.—Rīga, 1983, 77. lpp.