О критериях выделения лексических интернационализмов (преимущественно евроязычного ареала)

MOKSLO KALBOS KULTŪROS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIV(1985) ОЯР БУШ, ЮРИС БАЛДУНЧИКИС LEKSINIŲ INTERNACIONALIZMŲ IŠSKYRIMO KRITERIJAI (DAUGIAUSIA EUROPOS KALBŲ AREALO)1) Šiuolaikinei epochai, mokslo ir technikos revoliucijos epochai, būdingas itin didelis vadinamosios internacionalinės leksikos kiekybinis augimas ir funkcinė ekspansija beveik visose išsivysčiusiose kalbose (tam tikra išimtis yra kalbos, kuriose tradiciškai stiprios puristinės nuotaikos, pavyzdžiui, islandų, suomių, vengrų, tačiau ir šioms kalboms nepavyksta visiškai likti nuošalyje nuo vyraujančios tendencijos). Ypač aktyviai leksikos internacionalizacijos procesas vyksta pastaruosius 20–30 metų. Šiuo laikotarpiu taip pat atlikta daugiausia rimtų bandymų lingvistiškai interpretuoti internacionalinę leksiką. Pradinį intuityvų šio leksikos sluoksnio specifikos jutimą pakeitė intensyvūs kalbotyros tyrimai. Tačiau sėkmingai mokslinei analizei būtina aiškiai įsivaizduoti tokios analizės objekto ribas. Leksinių internacionalizmų atveju kol kas taip nėra: šio sluoksnio išskyrimo kriterijų sampratos skiriasi ne tik tarp įvairių autorių, bet neretai ir skirtinguose to paties kalbininko darbuose. Dalinį, bet vaizdų šių skirtumų vaizdą galima susidaryti palyginus internacionalizmų apibrėžtis enciklopedijose (БСЭ, БелСЭ, LPE) arba, pavyzdžiui, susipažinus su skirtingomis savo tyrimo objekto interpretacijomis kolektyvinės monografijos, skirtos internacionalizmams, autorių darbuose 2 (В. В. Акуленко, Ю. А. Жлуктенко, Э. Г. Туманян ir kt.). Žinoma, visi internacionalizmų apibrėžimai turi ir tam tikrų bendrų elementų, atspindinčių pagrindinį šios kategorijos žodžių požymį — tam tikrą išorinės formos ir reikšminio turinio panašumą atitinkamose skirtingų kalbų leksemose. Tokia formuluotė atitinka pusiau intuityvią leksinių in- esmės sampratą 1 Žymuo „eurokalbinis arealas“ tiksliau atitinka reiškinio esmę negu paprastai ta pačia reikšme vartojami „europinis arealas“ ar „Europos ir Amerikos arealas“. 2 Интернациональные элементы в лексике и терминологии.— Харьков: Вища школа, 1980.— 208 с. 34 ternacionalizmų, kuri jau spėjo susiformuoti kalbotyroje (ir tam tikra prasme gali būti laikoma įvairių apibrėžimų invariantu). Nesutarimai daugiausia susiję su konkretesniais aspektais, tačiau būtent nuo jų priklauso internacionalinės leksikos ribų nustatymas ir galimybės suformuluoti daugiau ar mažiau aiškius šios leksikos atpažinimo bei išskyrimo kriterijus. Ribų neapibrėžtumas labai apsunkina mokslinį šio leksikos sluoksnio supratimą, todėl straipsnio autoriai ėmėsi dar vieno bandymo tas ribas patikslinti (pasitelkdami palyginti nedidelių tautų kalbų tyrimo patirtį). Tam teko ieškoti sprendimo kai kuriems konkretesniems klausimams: 1) apie savų ir skolintų elementų santykį internacionalinėje leksikoje; 2) apie internacionalinės leksikos arealinę charakteristiką, įskaitant minimalaus internacionalizmų paplitimo masto nustatymą; 3) apie internacionalinės leksikos teminę charakteristiką, įskaitant internacionalinės ir egzotinės leksikos santykio išsiaiškinimą. В. В. Акуленко mano, kad panašios reikšmės ir formos giminingų kalbų žodžius galima laikyti leksiniais internacionalizmais net ir tuo atveju, jei visose šiose kalbose jie priklauso genetiškai bendrai leksikai3. Taigi „artimiausio paplitimo“ internacionalizmais galėtų būti laikomi, pavyzdžiui, liet. ирё „upė“ ir latv. ире arba est. ir suom. рӓӓ „galva“. Toks aiškinimas visiškai neatitinka termino vidinės formos (etimologijos), tačiau vargu ar gali būti laikomas tikslingu, atsižvelgiant į moksle nusistovėjusią leksinių internacionalizmų sampratą kaip daugiausia skolintus žodžius (plg.: „… kiekvienai konkrečiai kalbos sistemai internacionalizmai — tai daugiausia skoliniai…“ — Ю. А. Жлуктенко4). Kartu neabejotinai pagrįsta ir pateisinama В. В. Акуленко mintis, kad tokius genetiškai giminingus panašios reikšmės ir formos žodžius reikėtų išskirti į atskirą kategoriją, kad jie taptų specialaus tyrimo objektu. Taip pat sėkmingas jo pasiūlytas atitinkamų terminų darybos modelis, pavyzdžiui: interslavizmai, interskandinavizmai, interturkizmai5; analogiškai galima sudaryti tokius pavadinimus kaip interbaltizmai, interfinnizmai, interindoeuropeizmai. Šis modelis gali būti taikomas ir žodžiams, panašios reikšmės bei formos keliomis vienos valstybės kalbomis, pavyzdžiui, interjugoslavizmai (bet: interpietųslavizmai — genetiškai bendri pietų slavų kalbų žodžiai), interkinizmai ir pan. Tuo pačiu aspektu, ko gero, galima kalbėti ir apie intersovietizmus. O pavadinimo „internaciona-“ pagrįstumas 3 Internacionaliniai elementai leksikoje ir terminologijoje, p. 27, 37. 4 Ten pat, p. 47. 5 Ten pat, p. 27. 35 sovietinio arealo internacionalizmų“ dar reikia patikslinti, atsižvelgiant į vieningos sovietinės tautos susidarymą. Internacionalizmais vadinant tik daugiausia skolinius, reikia aiškiai įsidėmėti dar vieną dalyką, susijusį su skolinių ir savosios leksikos santykiu: „mažosiose“ kalbose visi leksiniai internacionalizmai (išskyrus pavienius atvejus) yra skoliniai, todėl tarplingvistiniame lyginime jie gali būti nagrinėjami kaip ypatingas skolintos leksikos pogrupis, tam tikru mastu sutampantis su vadinamaisiais „svetimžodžiais“; analizuojant vienos ar kitos „didžiosios“ kalbos leksiką, savo ruožtu, tenka atskirai atsižvelgti į žodžių, kurie arealiniu požiūriu yra leksiniai internacionalizmai, bet toje kalboje priklauso savosios leksikos sudėčiai6, savitumą. Laikantis grynai „etimologinio“ termino „internacionalizmai“ aiškinimo, tarptautinės leksikos žodžiai (vadinamosios polileksemos) gali būti vartojami net tik dviejose kalbose7. Yra ir kitų pasiūlymų dėl minimalaus tarptautinės leksikos (eurokalbinio arealo) paplitimo slenksčio; dažniausiai kriterijumi laikoma interleksemos vartosena trijose tarptautinės reikšmės kalbose (anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, italų, rusų)8. Mūsų nuomone, tikslinga atsižvelgti į internacionalizmų, kaip daugiausia skolintų žodžių, ypatybę ir apibrėžti juos taip: žodis (polileksema) gali būti vadinamas eurokalbinio arealo internacionalizmu, jei jis kaip skolinys vartojamas bent dviejose tarptautinės reikšmės kalbose arba vienoje tarptautinės reikšmės kalboje ir ne mažiau kaip dar dviejose kitose kalbose (ne visai aišku, kaip vertinti polileksemą, pasiskolintą keliose mažose kalbose, bet kaip skolinį nevartojamą nė vienoje tarptautinės reikšmės kalboje). Taip pat nereikėtų pamiršti, kad kiekviena polileksema, žinoma, vartojama ir toje kalboje (tose kalbose), kurioje ji priklauso savosios leksikos sluoksniui arba kurioje buvo sukurta (arba įgijo dabartinę reikšmę). Atsižvelgiant į polileksemos paplitimo kriterijų, tikslinga išskirti du tarptautinės leksikos potipius: subarealinį ir arealinį. Minimalaus paplitimo pakanka, kad leksinis internacionalizmas būtų priskirtas subarealiniam potipiui; o kad būtų priskirtas arealiniam potipiui, polileksema turi būti vartojama bent vienoje tarptautinės reikšmės kalboje iš kiekvienos iš trijų didžiausių indoeuropiečių kalbų šeimos grupių (german- 6 Ср.: Сорокин Ю. С. Развитие словарного состава русского литературного языка в 30—90-е годы XIX века. — М.—Л., 1965, с. 158. 7 Интернациональные элементы в лексике и терминологии, с. 15. 8 См. Laua A. Latviešu leksikoloģija. — Rīga: Zvaigzne, 1981, 114. lpp. 36 ų, romanų, slavų; šiuo atveju prie šešių pirmiau išvardytų kalbų galima prilyginti ir lenkų kalbą, o galbūt ir švedų). Polileksema gali būti vartojama dviejų ar kelių arealų kalbose, pavyzdžiui, eurokalbinio ir indų. Jei leksinis internacionalizmas aptinkamas kito arealo kalboje (kalbose), jį galima priskirti transarealinei tarptautinei leksikai 9; jei žodis yra arealinis leksinis internacionalizmas dviejuose (ar daugiau) arealuose, jis priklauso biarealinei (poliarealinei) tarptautinei leksikai. Tikriausiai, išskiriant leksinius internacionalizmus, nereikėtų atsižvelgti į leksinius vienetus, vartojamus tik pačiose periferinėse vienos ar kitos kalbos posistemėse, tačiau šį klausimą dar reikia toliau nagrinėti. Visų pirma vargu ar galima šiuo požiūriu visiškai ignoruoti tokį leksikos sluoksnį kaip bendrasis slengas; didelį susidomėjimą kelia ir specialusis jūrininkų slengas, kuriame plačiai vartojami leksiniai skoliniai (ypač anglicizmai). Tikriausiai kai kuriais atvejais prasminga kalbėti apie interslengizmus, nors ši kategorija neišvengiamai persiklos su likusia tarptautine leksika. Kartais leksiniai internacionalizmai išskiriami ir pagal teminius kriterijus: internacionalizmais pripažįstami tik terminologinio pobūdžio žodžiai (БСЭ; БелСЭ) arba žodžiai, žymintys tarptautinio masto sąvokas10. A. Lau nuomone, toks klausimo formulavimas nepriimtinas, nes kalbinius faktus pakeičia logikos kategorijomis11. Tiesa, žodžio reikšmės neabejotinai yra kalbinis faktas, tačiau iš tiesų tikslingiau teminį savitumą laikyti antriniu, atsiskleidžiančiu analizuojant tą tarptautinę leksiką, kuri išskirta remiantis jau suformuluotais kriterijais. Kartu ypatingo požiūrio reikalauja egzotizmai: jie arba neturėtų būti įtraukiami į tarptautinės leksikos sudėtį, arba turėtų būti nagrinėjami kaip itin savita jos dalis 12 dėl to, kad aprašant atitinkamas realijas juos „būtina“ skolintis. Taigi pagrindiniu leksinių internacionalizmų išskyrimo kriterijumi tikslinga laikyti skolinio paplitimą (vadovautis reikėtų būtent tikslingumu arba netikslingumu, nes tarptautinė leksika vis dėlto yra veikiau kalbotyros kategorija, ir, žinoma, tarpling- 9 Ср.: Baldunčiks J. Anglicismu funkcionālais raksturojums mūsdienu latviešu valodā.— LPSR ZA Vēstis, 1981, Nr. 11, 64. lpp. 10 Акуленко В. В. Существует ли интернациональная лексика? — ВЯ, 1961, № 3, с. 61. Впоследствии В. В. Акуленко, по-видимому, от этого критерия отказался. 11 Laua A. Latviešu leksikoloģija, 114. lpp. 12 Ср.: Крысин Л. П. Иноязычные слова в современном русском литературном языке.— М.: Наука, 1968, с. 47. 37 vistinė, o ne kalbinė). Kartu siūlomas toks minimalus reikalavimų rinkinys, būtinas norint priskirti žodį konkretaus (eurokalbinio) arealo internacionaliajai leksikai: leksiniai internacionalizmai yra skirtingų kalbų žodžiai, susiję reikšmės ir formos panašumu, pasiskolinti bent dviejose tarptautinės reikšmės kalbose arba vienoje tarptautinės reikšmės kalboje ir ne mažiau kaip dviejose kitose kalbose.