О латышской и литовской лингвистической терминологии (сходство и различия)

MOKSLO KALBOS KULTŪROS IR TERMINOLOGIJOS PROBLEMOS LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXIV(1985) LAIMUTĖ BALODĖ APIE LATVIŲ IR LIETUVIŲ LINGVISTINĘ TERMINOLOGIJĄ (PANAŠUMAI IR SKIRTUMAI) Pirmosiose latvių ir lietuvių kalbų gramatikose (XVII–XVIII a.) buvo vartojami lotyniški lingvistiniai terminai. Pirmieji mėginimai kurti terminus gimtąja kalba siekia XIX a. pradžią. Keletas latviškų lingvistinių terminų aptikta K. Elferfeldo knygelėje „Līksmības grāmata“ (1804), pvz.: jumis „dvibalsis“, neskanis „priebalsis“, skandinieks „balsis“, tačiau šie naujadarai nesulaukė atgarsio kalbotyroje ir vėlesni autoriai jų nevartojo. Taip pat reikėtų paminėti A. Stenderio knygą „Vācu valodas un vārdu grāmata“ (1820), kurioje jau aptinkame tokį visuotinai žinomą terminą kaip locīšana „kaitymas“. Latvių morfologinės terminijos pradininku galima laikyti J. Neikeną (Vācu valodas mācība priekš latviešiem, 1 dalis – 1850, 2 dalis – 1859); jam priskiriami tokie terminai kaip celms „kamienas“, īpašības vārds „būdvardis“, līdzskanis „priebalsis“, patskanis „balsis“, vienskaitlis „vienaskaita“ ir kt. Lietuvių kalboje gramatinės terminijos kūrimas taip pat prasidėjo XIX a. pirmojoje pusėje, nors kiek vėliau. K. Kasakauskis lietuvių kalbos gramatikoje (1832) vartoja tokius ir šiandien plačiai žinomus terminus kaip aukštesnis laipsnis „aukštesnysis laipsnis“, aukščiausias laipsnis „aukščiausiasis laipsnis“, balsis „balsis“, doibalsis „dvibalsis“ ir kt. XIX a. 6–8-ajame dešimtmetyje latvių kalbos terminijos žodynas pradeda plėtotis palyginti sparčiai. Tuo laikotarpiu jaunlatviai ir kiti pažangūs veikėjai skelbia daug originalių ir verstinių straipsnių bei knygų. Reikėtų paminėti J. Alunaną, A. Kronvaldą, K. Biezbardį, M. Kaudzytę, A. Sterstę. Ypač daug vykusių terminų sukūrė A. Sterstė (Latviešu valodas mācības sistemātisks kurss, 1 dalis – 1879, 2 dalis – 1880), pvz.: tagadne „esamasis laikas“, pagātne „būtasis laikas“, nākotne „būsimasis laikas“, uzruna „kreipinys“, pakārtojums „pajungimas“ ir kt. A. Sterstė pirmasis daug dėmesio skyrė sintaksės terminams. Lietuvių lingvistinės terminijos raidai XIX a. antrojoje pusėje svarbų vaidmenį atliko S. Daukanto moksliniai darbai, 11 J. Juškos, A. Baranausko ir K. Jauniaus darbai. Pavyzdžiui, S. Daukantui priskiriami tokie vykę ir iki šiol gyvi terminai kaip būdvardis „būdvardis“, daiktavardis „daiktavardis“, trumposios balsės „trumposios balsės“ ir kt.; J. Juška sukūrė tokius terminus kaip galūnė „galūnė“, šaknis „šaknis“, skiemuo „skiemuo“, įvardis „įvardis“, skaitvardis „skaitvardis“ ir kt.; A. Baranauskas – raidė „raidė“, rašyba „rašyba“, sakinys „sakinys“, tarmė „tarmė“, žodynas „žodynas, leksika“; K. Jaunius – kamienas „kamienas“, priesdėlis „priešdėlis“, priesaga „priesaga“, šnekta „šnekta“, patarmė „pašnekta“, ypač akcentologijos srityje, pvz.: kirtis „kirtis“, priegaidė „priegaidė“ ir kt. Šiuo laikotarpiu abiejose lyginamose latvių ir lietuvių kalbų sistemose būdinga daugybės to paties sąvokos pavadinimo variantų koegzistencija, pvz.: latv. patskanis, pašskanis, vienskanis, balsskanis, vokālis „balsis“. Iki XX a. pradžios latvių kalbos terminija plėtojosi palaipsniui, natūraliai, o lietuvių kalboje dėl istorinių aplinkybių šis procesas buvo lėtesnis; XX a. pradžioje kalbotyros terminijos srityje tarsi įvyko sprogimas. Vėlesnėje sparčioje lingvistinės leksikos raidoje didžiulį vaidmenį atliko J. Jablonskio ir K. Būgos moksliniai darbai. Ypač reikėtų paminėti J. Jablonskio gramatikas (1901, 1911, 1919 ir kt.). Beveik visus sintaksės ir skyrybos terminus sukūrė J. Jablonskis, pvz.: papildinys „papildinys“, pažyminys „pažyminys“, tarinys „tarinys“, veiksnys „veiksnys“; kablelis „kablelis“, klaustukas „klaustukas“, šauktukas „šauktukas“. K. Būga padėjo leksikologijos, etimologijos, onomastikos ir toponimikos terminijos pagrindus, pvz.: skoliniai „skoliniai“, svetimybės „svetimybės“, asmenvardžiai „asmenvardžiai“, vietovardžiai „vietovardžiai“. XX a. trečiajame dešimtmetyje Latvijoje buvo įsteigta Terminologijos komisija, kuri keletą metų dirbo latvių mokslinės terminijos norminimo darbą. Jai vadovaujant buvo sudaryti ir kalbotyros terminų sąrašai. Tačiau komisijai veikus palyginti neilgai, terminų kūrimas daugiausia liko atskirų mokslininkų rūpesčiu. K. Mühlenbacho ir J. Endzelyno moksliniai darbai atliko svarbų vaidmenį unifikuojant ir stabilizuojant latvių lingvistinę terminiją. Sistemingas ir nenutrūkstamas darbas kuriant latvių ir lietuvių kalbų kalbotyros terminiją vyksta sovietmečiu. Sisteminimą ir unifikavimą organizuoja abiejų respublikų mokslų akademijų terminologijos komisijos. Reikėtų paminėti diskusiją latvių gramatinės terminijos klausimais, 1951 m. išplėtotą laikraščio „Skolotāju avīze“ puslapiuose. Joje dalyvavo daug mokslininkų, mokytojų ir aukštųjų mokyklų dėstytojų. Viena iš dešim- 12 šios diskusijos krypties buvo įprastų tarptautinių terminų gynimas. 1961 m. Lietuvoje buvo apginta A. Balašaičio kandidatinė disertacija „Lietuvių lingvistinės terminologijos istorija“. Latvistikai labai trūksta panašaus darbo. 1963 m. išėjo latvių kalbos lingvistinių terminų žodynas (Valodniecības terminu vārdnīca; sudarytojai R. Grābis, Dz. Barbare, A. Bergmane). Lietuvių kalbos lingvistinių terminų žodynas dar tik laukia savo eilės. Tokie, pačiais bendriausiais bruožais, yra pagrindiniai latvių ir lietuvių kalbų lingvistinės terminologijos istorijos etapai. Šiuolaikiniai terminų darybos būdai tiek latvių, tiek lietuvių kalbose yra vienodi, nors jų taikymo proporcijos skiriasi: 1. Tarptautiniai terminai, pvz.: latv., liet. gramatika, latv. fonētika — liet. fonetika, homonimi — homonimai. 2a. Neologizmai-terminai, savarankiškai sudaryti iš savo kalbos elementų afiksacijos, žodžių darybos arba žodžių junginių sudarymo būdu, pvz.: latv. piedēklis „priesaga“, divdabis „dalyvis“, vajadzības izteiksme „debitivas“; liet. skyryba „skyryba“, veiksmažodis „veiksmažodis“, tiesioginė nuosaka „tiesioginė nuosaka“. Labai dažnai savarankiškai gimtojoje kalboje atsiradusius neologizmus-terminus itin sunku atskirti nuo terminų-kalkių. 2b. Neologizmai-terminai-kalkės: 2b1) iš vokiečių kalbos, pvz.: latv. lietvārds — Dingwort (lietuvių kalboje kalkiavimas iš vokiečių kalbos pasitaiko gerokai rečiau); 2b2) iš rusų kalbos, pvz.: latv. saskaņojums — согласование, ciešamā kārta — страдательный залог; liet. prokalbė — праязык, kiekiniai — количественные, latv. atgriezeniskie — liet. sangražiniai — возвратные; 2b3) iš lotynų kalbos, pvz.: liet. laipsnis — gradus, dalyvis — participium, priegaidė — accentus. Daugumą kalkių, kaip ir leksinius internacionalizmus, galima vadinti tarptautiniu terminologijos sluoksniu, nes tas pats žodžių darybos ir semantinis modelis (dažniausiai iš pradžių lotyniškas) kartojasi daugelyje kalbų. Lyginant šiuolaikinius latvių ir lietuvių kalbų lingvistinius terminus 1, galima pastebėti šiuos dėsningumus. 1 Lyginamoji analizė atliekama remiantis žodynų medžiaga: Valodniecības terminu vārdnīca (Rīgā, 1963.—256 lpp.); Balkevičius J., Kabelka J. Latvių-lietuvių kalbų žodynas (V., 1977.—760 p.), taip pat įvairiomis kalbotyros knygomis ir straipsniais. 13 1. Kaip ir galima buvo tikėtis, daugelis terminų abiejose kalbose turi tarptautinį pagrindą, pvz.: latv. afrikata — liet. afrikata, latv. ir liet. baltistika, leksika, latv. terminoloģija — liet. terminologija. Didžioji dauguma tarptautinių kalbotyros terminų priklauso bendrajai kalbotyrai ir fonetikai. Tarptautiniai terminai abiejose kalbose paklūsta bendrosioms fonetinėms ir morfologinėms taisyklėms, pvz.: latv. bilingvisms — liet. bilingvizmas, latv. indoeiropiestika — indoeuropeistika. Neretai abiejų kalbų terminas turi tą patį tarptautinį pamatą, bet skirtingas priesagas, pvz.: modalitate — modalumas; diakritiskā zīme — diakritinis ženklas, matemātiskā lingvistika — matematinė lingvistika (tarptautinį pamatą turintiems būdvardžiams latvių kalbos priesagą -isk- paprastai atitinka lietuvių -in-). 2. Gausią grupę sudaro latvių kalbos terminai-internacionalizmai, kuriuos lietuvių kalboje atitinka savos kilmės žodžiai, pvz.: latv. defise — liet. brūkšnelis, nomens — vardažodis, partikula — dalelytė, semikols — kabliataškis. Šiai grupei, be kita ko, priklauso visi linksnių pavadinimai, pvz.: latv. nominatīvs — liet. vardininkas, latv. genitīvs — kilmininkas. Lietuvių kalbos linksnių pavadinimus sukūrė J. Jablonskis. Latvių kalboje taip pat buvo mėginta sukurti tokius pavadinimus (G. Taurinis, K. Miulenbachas), pvz.: vārdotājs, saķulis „vardininkas“, devējs „naudininkas“, attiecūlis „įnagininkas“, tačiau šie neologizmai kalbotyros leksikoje neįsitvirtino. Nors pasitaiko atvejų, kai greta tarptautinio termino vartojamas ir savas latviškas žodis, pvz.: latv. adjektīvs, īpašības vārds — liet. būdvardis; latv. labials, lūpu — lūpinis; latv. prefikss, priedēklis — priešdėlis, vis dėlto latvių kalboje tarptautinių kalbotyros terminų yra kur kas daugiau negu lietuvių. 3. Lietuvių kalboje beveik nėra tokių tarptautinių kalbotyros terminų, kuriuos latvių kalboje atitiktų neskolintas žodis. Galima pateikti tik vieną pavyzdį: latv. jauninājums — liet. inovacija, tačiau pastaruoju metu latvių kalboje vis dažniau vartojamas ir internacionalizmas inovācija. 4. Daugelio latvių ir lietuvių kalbų terminų pagrindą sudaro jų pačių kalbų medžiaga. Tai ir žodžiai, nepakitę perėję į terminiją iš bendrosios leksikos, pvz.: latv. galotne — liet. galūnė „galūnė“, skaņa — garsas „garsas“, ir specialūs afiksiniai dariniai – prefiksiniai: latv. prevārds — liet. prielinksnis „prielinksnis“, sufiksiniai: latv. teikums — liet. sakinys „sakinys“, latv. pakārtojums — liet. prijungimas „prijungimas“. Savos leksikos pagrindu sudaryti ir sudurtiniai terminai: latv. divskanis — liet. dvibalsis „dvibalsis“, personvārds — asmenvardis „asmenvardis“, taip pat terminai-žodžių junginiai: latv. apgriezta vārdu kārta — atvirkštinė žodžių tvarka „atvirkštinė žodžių tvarka“, lielais burts — didžioji raidė 14 „didžioji raidė“ ir t. t. Kaip rodo pateikti pavyzdžiai, latvių ir lietuvių kalbose yra nemažai tapačių ir iš dalies tapačių kalbotyros terminų (t. y. sutampančių tiek vidine, tiek išorine forma arba tik vidine forma). Semantiškai tapatūs, pvz.: latv. atvērta zilbe — liet. atviras skiemuo, ciets lidzskanis — kietasis priebal-sis, izsaukuma zīme — šauktukas, jautājuma zīme — klaustukas. Yra grupė terminų, reiškiančių tas pačias sąvokas, bet sudarytų vartojant skirtingus semantinius vienetus, pvz.: latv. domuzīme (pažodžiui lietuviškai minties ženklas) — brūkšnys, lāpāmais vokālis (pažodžiui lietuviškai lopomasis balsis) — pridedamasis balsis. Keletas kiek savitesnių kalbotyros terminų atitikmenų atvejų, pvz.: latv. sakne atitinka liet. šaknis (semantiškai tos pačios kilmės terminai), plg. lot. radix, rus. корень, vok. Wurzel, pranc. racine, it. radice, angl. root, isl. rot ir kt., tačiau liet. celms — liet. kamienas „kamienas“ (šiuose terminuose pagrindu imti įvairių medžio dalių pavadinimai: latvių kalboje – kelmo, lietuvių – kamieno). Latvišką celms atitinka, pvz., lenk. pień, o lietuvišką kamienas — vok. Stamm, angl. stem. Rusų kalbos terminą основа galima palyginti su gr. thema „pagrindas“, pranc. thème, it. tema. Dar vienas pavyzdys: latv. pēdinas ir liet. kabutės „kabutės“ kilo iš savos kalbos, tačiau latviško žodžio pagrindas yra daiktavardis pēda „pėda“, o lietuviško termino pagrindas – veiksmažodis kabėti „kabėti“. Neįprastas santykis tarp terminų latv. kols — liet. dvitaškis „dvitaškis“ ir latv. divpunkte — liet. praleidimo ženklas „praleidimo ženklas“. Pagal vidinę formą tapatūs yra liet. dvitaškis ir latv. divpunkte, tačiau jie žymi skirtingas sąvokas (nors anksčiau ir latvių kalbotyros terminijoje terminas divpunkte buvo vartojamas reikšme „dvitaškis“). Nei lietuvių, nei rusų kalboje nėra tokio apibendrinamojo žodžio kaip latvių kalbos terminas locīt (apimantis latv. deklinēt — liet. linksniuoti, konjugēt — asmenuoti) „linksniuoti ir asmenuoti“. Jį galima palyginti, be kita ko, su liet. kaityti „(pa)keisti, kaitalioti žodį“, nors šis terminas turi platesnę reikšmę. Lietuvių kalboje yra trys terminai: dalyvis, pusdalyvis, padalyvis, kuriuos latvių kalboje atitinka lokāmais divdabis, daļēji lokāmais divdabis, nelokāmais divdabis „dalyvis, pusdalyvis“, tačiau lietuvių kalboje nėra tokio apibendrinamojo termino kaip divdabis. Abiejose kalbose vartojami lygiagrečiai terminai (tarptautinis terminas ir jo savos kilmės atitikmuo), tačiau latvių kalboje – gerokai dažniau, pvz.: latv. adverbs, apstākļa vārds — liet. prieveiksmis; latv. akc entēt, uzsvērt — liet. kirčiuoti; latv. saiklis, konjunkcija — liet. jungtukas. 15 Tokiais atvejais, kai egzistuoja lygiagretūs terminai, vediniai paprastai sudaromi iš termino su tarptautiniu kamienu, pvz.: latv. verbs, darbības vārds — liet. veiksmāzodis „veiksmažodis“, tačiau latv. verbals — liet. veiksmāžodinis „veiksmažodinis“, latv. verbalizēties — liet. veiksmāžodėti. Kaip matyti, latvių ir lietuvių lingvistinė leksika turi daug bendro. Pagrindinis skirtumas — didesnė internacionalizmų dalis latvių kalboje. Tai galima paaiškinti, pirma, ilgalaikėmis, nusistovėjusiomis nacionalinės terminijos kūrimo tradicijomis abiejose kalbose. Antra, iškilių kalbininkų (J. Jablonskio, K. Būgos) indėlis į lietuvių terminijos plėtrą buvo svaresnis. J. Endzelīno interesų srityje lingvistinės terminijos klausimai anaiptol nebuvo svarbiausi, o kai kurių mažiau autoritetingų kalbininkų terminologiniai pasiūlymai neprigijo. Pastarąjį dešimtmetį tiek latvių, tiek lietuvių kalboje atsiranda vis daugiau tarptautinių kalbotyros terminų. Ši tendencija ypač ryški šiuolaikinės sintaksės terminijoje (liet. agentas, beneficientas, abetantas) ir fonetikoje (liet. intonologija, dispersija, apofonija), tačiau nemažai tarptautinių terminų atsiranda ir kitose kalbotyros srityse (latv. okazionālismi; liet. kontinuumas, sintopija, diatopija, prozodema). Gerokai rečiau pasitaiko naujų terminų, sudarytų iš gimtosios kalbos elementų (liet. dūrinys „sudurtinis žodis“, gatvėvardis „gatvės pavadinimas“); atrodo, kad šiuo atžvilgiu lietuvių terminologai tebėra aktyvesni. СПИСОК ЛИТЕРАТУРЫ Balašaitis A. Lietuvių dialektologijos terminai.— Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 1959, t. 2, p. 205—222. Balašaitis A. Lietuvių kalbos akcentologijos terminai.— Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 1960, t. 1, p. 199—209. Balašaitis A. Lietuvių kalbos fonetikos terminai.— Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 1961, t. 1, p. 183—205. Debates per gramatisko terminoloģiju.— Skolotāju Avīze, 1951, 2. martā—25. maijā. Strautiņa V. Valodniecības terminoloģijas attīstība 19. gadsimta 50.—70. gados.— In: Latviešu valodas teorijas un prakses jautājumi. Rīga, 1967, 103.—107. lpp. Valodniecības terminu vārdnīca / Sast. R. Grabis, Dz. Barbare, A. Bergmane.— Rīga, 1963, 256 lpp. Балашайтис А. История литовской лингвистической терминологии: Автореф. дис.... канд. филол. наук.— Вильнюс, 1961. Грабис Р. О развитии и разработке латышской терминологии.— Тр. Ин-та яз. и лит-ры АН ЛатССР, 1953, т. 2, с. 171—186. Грабис Р. Разработка научной терминологии и составление терминологических словарей в Латвийской ССР.— В кн.: Вопросы разработки научно-технической терминологии. Рига, 1973, с. 5—22. Крупопас И., Гайвенис К. Терминологическая работа и подготовка терминологических словарей в Литовской ССР.— В кн.: Вопросы разработки научно-технической терминологии. Рига, 1973, с. 23—36. 16