Latvijos lietuvių tarmių sintaksės ypatybės ir tekstai
Full text
LIETUVIŲ KALBOS SINTAKSĖS TYRINĖJIMAI
LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXV (1986)
KAZIMIERAS GARŠVA
LATVIJOS LIETUVIŲ TARMIŲ SINTAKSĖS YPATYBĖS
IR TEKSTAI*
1. ĮVADAS
Latvijos TSR yra mažiausiai 6 senbuvių lietuvių tarmės: vilniškiai (Ciskodas,
Indrica, Uodegénai ir kt.), uteniškiai (Subačius, Garšvinė, Aknysta), kupiškėnai
(Nėretos), panevėžiškiai (Skyrėnys), šiauliškiai (Ūkrai) ir telšiškiai (Vadakstis)
(plg. Garšva 1985), Išskyrus Indricą, į kurią lietuviai atsikėlė 1893— 1903 m. iš Ig-
nalinos—Rim38&s apylinkių, ir galbūt Ciskodą, visos kitos šnektos gali būti pagrindi-
nio lietuvių kalbos ploto šiaurinis tęsinys. Tarp Ciskodo ir Neretū senbuviai save
dažniausiai vadina lietūvninkais.
Visos tos šnektos teikia daug duomenų lyginamajai dialektologijai ir baltų kal-
bų kontaktams tirti. Latvijos lietuvių šnektų tekstai papildo mūsų žinias ir apie tar-
mių sintaksę.
Iš pakraštinių lietuvių tarmių iki šiol nebuvo išspausdinta tik Latvijos lietuvių
kalbos tekstų; jų trūksta ir pilniausiuose rinkiniuose (Lietuvių kalbos tarmės 1970;
Zinkevičius 1978). Čia pateikiami tekstai yra ne tik pirmieji, bet iš daugelio vietų —
ir paskutiniai (statant Daūgpilio hidroelektrinę, Indrica, Augustiniškiai, Misiūnai
iš viso bus iškelti ir užlieti). 1977—1983 m. autoriaus Latvijoje buvo įrašyta 30
magnetofono juostų (įrašų trukmė — 25 valandos). Daugelį tekstų šifravo autorius,
kai kuriuos (siekiant didesnio tikslumo) — universiteto dėstytojai A. Girdenis.
(Nr. 28), O. Kosienė (Nr. 8, 22, 23), B. Stundžia (Nr. 7, 24).
Transkripciją vartojame įprastinę ir kartu — kuo paprastesnę. Kadangi lietuvių
kalbos priegaidės yra tik ilguosiuose skiemenyse, tvirtapradės ar tvirtagalės priegai-
dės ženklas savaime rodo, kad kirčiuoto skiemens pagrindą sudarantis balsis yra il-
gas, o pirmasis ar antrasis dvigarsio komponentas — pusilgis. Ilgieji balsiai specia-
liai žymimi tik tuose kirčiuotuose skiemenyse, kurie ištarti su vidurine (*) priegaide,
ir visuose nekirčiuotuose skiemenyse. Dvigarsyje ir akūto, ir cirkumflekso ženklu
(di) žymima vidurinė priegaidė, nutęsta per abu komponentus, o graviu (ie, ai ir
t. t.) — ypatingai trumpas garso ar kurio nors komponento ištarimas, primenan-
tis vad. kirstinę priegaidę. Graviu ir tašku žemai (i.) Zymimi kirčiuoti pusilgiai
balsiai, neturintys priegaidės!. Kai žodyje du ar daugiau kirčių, pagrindinis dažniau-
* Geriausiai tekstų pateikėjai Genovefai Misiūnienei (1891.X.25—1984.V.7) ir daugeliui
kitų Latvijos lietuvninkų atminti,
1 Pagal tradiciją kirčiuotų balsių pusilgumą žymėti vidurinės priegaidės ženklu yra ir nelogiška
(plg. Garšva 1977, 77—78; dar anksčiau prie panašios nuomonės buvo priėję J. Kazlauskas, A. Gir-
denis).
218
siai yra paskutinysis kirtis (plg. gaidzis ir t. t.); šalutinis kirtis pokirtiniuose garsuo-
se ie, uo (ypač ištęstuose ir nugiedamuose) Zymimas tašku viršuje.
Kai balsis e prieš kietuosius priebalsius ir balsis a po minkštųjų priebalsių fonetiš-
kai ir fonologiškai sutampa, jis žymimas vienodai — ženklu a (@='d), nurodant
priešais esančio priebalsio minkštumą. Nežymios, dažnai ir savaime numanomos
fonetikos ypatybės nedetalizuojamos (jos bus aptartos kitame straipsnyje). Tekstų
fonetinės ypatybės nevienodinamos. Pauzės tarp sakinių žymimos vienu įkypu
brūkšniu (/), o tarp sintagmų — kableliu, dvitaškiu ar pan.
Iš turimų tekstų atrinktos kalbotyrai svarbesnės ir įdomesnio turinio ištraukos.
Daugiausia (apie trečdalį) magnetofono įrašų yra iš Uodegény. Ciskode tėvų kalba
tik „pacituojama“ nelabai rišliuose tekstuose, tad Uodegénai dabar yra tolimiausia
senbuvių Latvijos lietuvių sala, kurios labai savita tarmė iki šiol vartota dar kaip
bendravimo priemonė (daugiausia tarp G. Misifinienés ir jos dukters Elenos; remta-
si ir pastarosios autoriui tarmiškai rašytais laiškais, jie nekirčiuoti). Iš maždaug
40 likusių uodegėniškių (apie 1900 m. buvo 47 šeimos, daugiau kaip 200 žmonių)
10 dar gali pakalbėti lietuviškai? Apie 1935 m. Uodegény gyventojai gaudavo lietu-
viškų laikraščių ir knygų, buvo net surašinėjami norintys lankyti lietuvišką mokyklą.
Pagal Uodegény šnektą galima spręsti, kaip buvo kalbama maždaug 10 kitų Kras-
lavos apyl. kaimų (plg. Garšva 1984, 88)", nes subaltaruséjusios paskutinės Misiūnų
k. (7 km į p. v.) gyventojos G. Misifinaités prisiminti žodžiai panašūs į Uodegé-
nų.
Greičiausiai nedaug tesiskyrė kalba ir visame nutautusiame plote tarp Uodegény ir Skrudélynés®,
-skiriamame Dauguvds upės: Naujinio (20 km į v.), Jaunbornés (Neiborno, 8 km į p. v.) ir kitose
-apylinkése®.
Tarp dešiniojo bei kairiojo Dauguvds kranto lietuvių yra neabejotinas ryšys.
Nuo Jaunbornės lietuvių kaimai į dešinįjį upės krantą yra įsiterpę tarp baltarusių,
latgalių ir sentikių rusų kaimų. Kontaktus su kairiuoju Dauguvės krantu rodo gau-
soki skoliniai iš baltarusių kalbos, kurių vietinėje latgalių šnektoje nėra. Senieji
Uodegény kapai taip pat būvo ne Bordvkoje, bet arčiau Dauguvės bei subaltaru-
ėjusio ploto — UZinkalne (kitaip — Stygėvičiuose, už Dzergališkių). Misiūnų,
Augustiniškių gyventojai eidavo į Jaunbornės bažnyčią; G. Misiūnienės prosenelė
Bičiūol', gimusi apie 1820 m. ir kalbėjusi lietuviškai, į Uodegénus atitekėjo taip pat
* Iš jų 4 gyvena kitur.
* J. Endzelynas (1981, 279) yra nurodęs, kad, be Uodegény, lietuviai gyvenę ir Mulkiuosė.
Vietinių žmonių atminimu, ten daugiau kalbėta latgališkai.
4 Arklis, čiertas, kdjas, kaličdas „kalėdos“, mergeita ir pan.
* Skrudélyné yra 20 km į pietvakarius. Prie jos kirčiuotas balsis o taip pat dar buvo tariamas
kaip a (Grinaveckienė 1980, 223, išn. 2).
* „Ir Ellernoje (priešais Naujinj — K. G.) seniaus kur-ne-kur gyveno lietuviai. [...] Už vis
daugiau jų buvo apie Neiborį. Pusamžiai sako, kad augdami negirdėjo cze žmonių kalbant kitaip
kaip lietuviszkai. Tarsi paminklui keletas lietuvių užsiliko iki sziai dienai. Isz kur jie atėjo nieks
nežino ir seniausieji neatmena. [...] 1864 m. [...] nuvargę žmonės, iszgirdę, kad reiks mokėti ke-
letą deszimezių [išpirkti žemę], parsigando, palikę vergijos vietą, iszsidangino kur kam kliuvo“. —
Zvalgas. Isz Zemgalos.— Tėvynės sargas, 1898, Nr. 7, p. 17.
219
iš kitos Dauguvds pusės (Jaunbornėje lietuviai Bičiūoliai gyvenę iki 1920 m.; ten
buvo pavardžių Krauklis, Mikūtis, Tarwid ir t. t.).
Kiek anksčiau Kraslavos apyl. lietuviai galėjo sietis ir su Breslaujos apyl. lietu-
viais. Sprendžiant iš artimiausio Pliūsų (Pliusti}) k. (nuo Augustiniškių 7 km į p.)
pavardžių Grodž', Kardel', Luksza, Pitkun, Ragiel’, Szdkel', Szemel' ir kitų duome-
nų (1984 m. apklausti 8 vyresni Pliūsų gyventojai kada nors kalbėjus lietuviškai
nebeprisimena), tas kaimas iš esmės galėjo subaltarusėti iki XIX a. vidurio. A. Vi-
dugiris (T'ayuac, Bugyrupuc 1983, 48) mano, jog dar XIX a. pabaigoje tie gyven-
tojai buvo dvikalbiai ar mišrūs, o B. Makauskas (Makowski 1983, 236), remdamasis
1919, 1921 m. gyventojų surašymais ir 1939 m. rinkimais, nurodo dar tada iki 10 %
„lietuvių“ buvus nuo Pliūsų ištisai net 80 km į pietryčius (Perebrody, Midry, Niko-
ldjevo valsčiuose — tuo laiku tai būtų labiausiai į rytus nutolę lietuvių salos).
Kraslavos apylinkėje, kaip ir daugelyje kitų Latvijos vietų, senbuviai lietuviai gali būti įsikū-
re XIII — XVII a. 1982—1984 m. Latvijos TSR istorijos instituto archeologų kasinėjimų duomeni-
mis, Misiūnuose Žmonės gyveno jau X a., prie Augustiniškių (3 km į r.) — XIII a. Bent XIII a.
gyvenus lietuvius tose vietose galėtų rodyti ir uodegėniškių skolinys kidumalas „kevalas“ (jeigu
jai nėra hiperkorekcija; XIII a. latgaliai tą žodį bus pradėję tarti čaumala, plg. Būga 1961, 97—
98, 275—276, 572). Prieš 1519—1753 m. (Būga 1961, 570—574) gal pasiskolintas ir žodis $ykstas
„tąsus“ <siksts> seiksts. K. Būga (1961, 99—100, 266) manė, kad Ižvalte, kuris yra nuo Uode-
gėnų 5 km į šiaurę, lietuvninkai turėję gyventi dar tuomet, kai patys latgaliai Izvoldo vietoje tebe-
ištardavo *Užvalda (nemaža tos apylinkės vietovardžių rodę lietuvius gyvenus dar neseniai). Pats
Uodegčnų vardas, kaip ir Augustiniškių, Misiūnų kaimų pavadinimai, yra lietuviškas, kilęs iš
žodžio (v)uodega (latgaliai ją vadina (st)aste, o vedegds vietiniai gyventojai nėra girdėję). Lietu-
viški yra ir daugelis kitų kaimo vietovardžių: Lūkšrtupelis, pieva Lūkštai (latviškai Liču plavas)
ir t. t. (žr. tekstą Nr. 11).
Toliau vartojami šie sutrumpinimai: Akn — Aknysta (ofic. Akniste, Jėkabpilio raj.), Cs —
Ciskodas (Tiskūdi, Rėzeknės raj., Sakstagalio apyl.), Dgp — Daūpgilio pietinės apylinkės (Gry-
va, Kalkuonė, Médinas, Grendza), Eg — Eglaitė (Eglaine, Daūgpilio raj.), Gršv — Gdršvinė (Gar-
sene, Jėkabpilio raj.), In — Indricd (Indrica, Krūslavos raj., Kalniešų apyl), Nr — Néretos
(Nereta, Stūčkos raj.), Sbč — Subūčius (Subate, Daugpilio raj.), Skrn — Skyronys (Skirani,
Bauskės raj., Brunavos apyl.), Uk — Ukrai (Ukri, Dudbelés raj.), Vdks — Vadakstis (Va-
dakste, Saldaus raj.). Daugiausia pavyzdžių užrašyta iš Uodegény ( Vodišėni, Odigjani, Kraslavos
raj., Bordvkos apyl.); prie jų nevartojama jokia santrumpa. Vietovių lokalizacija smulkiau aptar-
ta ankstesniame straipsnyje (Garšva 1985).
2. SINTAKSĖS YPATYBĖS
Žinomas J. Endzelyno (1979 510, 515) teiginys, kad latvių kalbos sintaksė dau-
giau primena Europos vakarus (vokiečių kalbą), o lietuvių sintaksė — rytus (sla-
vų kalbas). Dauguma Latvijos lietuvių kalbos sintaksės skirtumų nuo kitų lietuvių
tarmių yra ne archaizmai, bet atsiradę dėl latvių kalbos įtakos. Ir vis dėlto kokio
nors didesnio atotrūkio tarp lietuvių kalbos abiejose respublikose nėra.
Kaip ir gretimose rytų aukštaičių šnektose, plote tarp Ciskodo ir Skyrėnių var-
tojamos konstrukcijos ne tik su lokatyvu (plg. gyviūna mūsu bažnyčiaj Cs), bet ir
su iliatyvu: aik tvartan Cs, Aknistén aštūoni kilomėtrai Sbč, péreiti Latvijan Gršv,
dedi pėčiun Akn, vėže Suvainiškin Nr, vara vidon Skrn. Vienaskaitos iliatyvas varto-
220
jamas ir panevėžiškių tarmėje, tik galinis priebalsis n dabar dažniausiai yra nukritęs
plg.: aik laiika | laūkan, šal'n' „šaliū“, li.pk žėmė | žėmėn ir pan.
Tarp Uodegény ir Eglaitės (vilniškių ir gretimų uteniškių, išskyrus gal tik
Ciskodą ir Indricą) lokatyvas painiojamas su iliatyvu, t. y. vietoj lokatyvo labai
dažnai (ypač Uodegčnuose) vartojamas iliatyvas, o vietoj iliatyvo — retkarčiais ir
lokatyvas, pvz.: a) bū.va“ tréis tvartėliai: vienai karvie, kitan arklys, treciafi avi-
ža's; mum gi čemadanas mesds bū.va' aZipkalin; vakaran, rytah, unksci giéda; pū-
pas darZan pjavie; tvaitan nieka niér, dykas; b) kaimynuis indiirie akytiej; ateina baž-
nyciai Dgp; nidja karéiamdj mana vyras Eg. Atsitiktinai tos formos pavartojamos
ir savo vietoje: linūs mina rijdj; imptiolau tan upialin; saulvie ldidzes debesin. Panašiai
abu vietininkai reiškiami tomis pačiomis formomis piety aukštaičių tarméje (Zin-
kevičius 1978, 46, 54), o lokatyvo vartojimas vietoj iliatyvo Latvijos rytų aukštai-
čių tarmėje buvo aiškinamas greičiausiai latvių kalbos įtaka (Grinaveckienė 1983,
113—114),
Tam tikruose Uodegénu pasakymuose iliatyvas vartojamas ir vietoj galininko,
įnagininko, plg.: rūdenin bū.va' daug mūsiu'; mana: merga pylsie kartan su manim.
Neaišku, ar iliatyvo variantu galima laikyti vieną kartą užrašytą formą nas dar-
banū „darbė“.
Į šiaurę nuo linijos Raguva — Ukmergė — Molčtai — Salakas vartojamos sutrum-
pintos daugiskaitos iliatyvo formos, fonetiškai sutampančios su lokatyvu (Zinke-
vičius 1978, 54): kuniguos nūja Cs, išvažava kapuds Laukesés Dgp, žagenys sudieja
Eg, važiuosiu svečiuds par juos Sbč, dėda medi.niuos sūduos Gršv, atsigabianam Nara-
tds Nr, sū.rioš kūlios Skrn. Nuo senbuvių Latvijos lietuvių kalbos skiriasi tik Indricos
kolonistai, dažnai išlaikantys daugiskaitos iliatyvą pilną: dali.na chutarūosna; dū-
rysna pasprabūja. Bet Uodegčnuose ir daugiskaitos iliatyvas (plg. apyniūs sū.dedu
vidui tamuos burūkuos, latg. tomus buraku's) retkarčiais pavartojamas lokatyvo
reikšme (niažomaii, kas tamios namios gyviana).
Vienaskaitos lokatyvas kartais vartojamas vietoj galininko, prielinksnio per su
galininku, o daugiskaitoje — vietoj įnagininko (ypač skaitvardžių) ir t. t.: atneša
Svintiej („sekmadienį“) piena; pinkiazdiašsim kapaiku diendi („per dieną“) rai-
kia makiét Cs; dvidesim devintuės Įmiatuos) sudalwe $oitu salu; kiaturiazdešimtūos
— miūtuos išala Dgp:; trijūos, kiaturiūos („trisė, keturiėse“) kūla; musa trijués Akn:
dteina pūswej pirmdsias adynas; kasdiena's ašaroju, kad nier mamyties. Pagal
latgalių pasakymą gdja ganuws Uodegénuose sakoma ir raikia ait gamios, ganyt;
trys diéna's namuos, a ketvirta ganiios.
Rytinėse Snektose, rodos, vartojamas ir trejopos aukščiausiojo būdvardžių laips-
nio formos, sudarytos iš įvardžio pats, pati ir nelyginamojo, aukštesniojo įvardžiuo-
tinių būdvardžių laipsnio formos arba nelyginamojo laipsnio daugiskaitos kilminin-
ko ir jo aukščiausiojo laipsnio formų (plg. Grinaveckienė 1983, 115; pastaroji for-
ma autoriaus neužrašyta): va.ve.rūsis „vieversys“ pats pirmasei skriūda Dgp; pats
siūnasai aš In; pats seniesnisei im pėnsija's.
Uodegčnuose vietoj įprastinių įvardžių aš, ta ir savės vienaskaitos kilmininko,
naudininko (rečiau) ir galininko formų vartojamas įnagininkas: tavim tievas su
mamu pėni, vaikai manim nepieniės; and gi želū.ja, tavim gersi; dabar anys manim
221
pamitie „paliko“; nūvidie manim da namais; a.nys par manim par vūsaru būna;
ni viéna nié‘ra par savim.
Būdvardžių bevardė giminė, beasmeniai veiksmažodžiai, dalyvių daugiskaitos
vardininkas (pastaroji ypatybė užrašyta ir Subačiuje) pakeičiami būdvardžių ar da-
lyvių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininku, prieveiksmiu: man švr|tas ka-
ja.m; tau baisūs, ka ašai tavi nesumūštum; nigiaras bū.va' paričtkas pa Mikalojui,
sunkei bū.va'r; nekadū nepamislitas, kad reiks škirties šiemiet nuo meiluosies ma'-
mūties; būtu palaidavi ir vis pabaigtas buvis; mūža pali.kis taki Zma nig, kas
kalbiūt pa lietū.viškei; pardaviem kadū nupjavis; varpai jr zvanijis Sbč. Uodegénuose
dar kartais ištariami ir bevardžiai būdvardžiai (Juzupėliui bū.va' sunk), taigi jų
pakeitimas yra nesenas ir kilęs dėl latvių kalbos įtakos (plg. būva' tūmsas, lat.
tūmss). Daūgpilio apyl. vyriškosios giminės formomis moteriškoji giminė reiškiama
tik labiau šnektą primiršusių žmonių (plg. Grinaveckienė 1983, 112).
Po slinkties veiksmažodžių kai kurie rytų aukštaičiai vartoja ne tik iliatyvą, bet
ir siekinį: eisu nama gi.ltu (1. d.) Cs; néja pū.pu pjdutu; bralis nuvažūva padabūtu;
neidava nė vakaruotu Nr. Siekinio funkcijos tokios pat, kaip bendraties; abi tos for-
mos tuo pačiu tikslu gali būti vartojamos ir po infinityvo: kas tau nar ait darytu |
raikia ait slūžwit. Uodegénuose greta sangraZinés siekinio galūnės -ūs vartojama
wos: ais mazgatis | mazgdtuos, vaZuniétuos (bendratyje yra galūnė -ies, bud-
vardziuose — iis | wos, plg. nier kū bijaties; bdltiis | bdltuos). Šalia siekinio gali
eiti daiktavardčio kilmininkas.
Lietuvių kalboje siekinį turi kupiškėnai, anykštėnai ir labai nedidelė dalis greti-
mų uteniškių (apie Vyžuonas, Alantą, Utena) bei panevėžiškių (apie Vabalninką)
(plg. Zinkevičius 1966, 390; 1978, 70, 72). Kitose tarmėse siekinys išnyko. Vilniškių
tarmėje siekinys vartojamas tik Latgalos lietuvių salose — Ciskode (retai, užrašy-
tas liaudies dainoje) ir Uodegénuose. Greičiau tai yra ne skolinys, bet archaizmas
nors latgaliai siekinį irgi turi (plg. es išu dstu „aš eisiu valgyti“, aizbrauce laulotūs
„(jie) išvažiavo tuoktis“, Crpunjja 1908, 48; Endzelins 1982, 587). Sangrąžinės
formos galūnė -uos nesutampa su latgalių -ūs; vietoj jos Kraslavos apyl. latgaliai
vartoja galūnę -ys. Siekinį gyvai vartoja ir išlikę šiauriniai kupiškėnai apie Nė-
retas, Sūsėją.
Kaip ir kitose rytų aukštaičių vietose, apie Kalkuonę (Grinaveckienė 1983, 119),
Ciskodą su veiksmažodžiu reikia ir bendratimi eina vardininkas, plg.: raikia dar-
bas daryt, nier kam kalbiūt Cs. Uodegénuose gal dėl slavų k. įtakos pasitaikė vie-
naskaitos vardininkas ir po veiksmažodžio rasti: kad gale'tumet rast žmogus
(bet negal rasti žmagaus, rasti gerus žma'nius). Dar plg. namie niér kas paliek
Uk. Matyt, dėl slavų kalbų įtakos vardininkas kartais pradėtas vartoti ir vietoj pa-
pildinio galininko, kreipinio šauksmininko: ėš tau diosu piragielis Cs; na tau kdu-
linis, duok man' gialužėr.ni; kiškiūlis niabagidlis, aik miežaliu pjdutu (1. d.).
Visu pasieniu dėl latvių kalbos įtakos vietoj vardininko konstrukcijos su turčti
paplitęs naudininkas su veiksmažodžiu būti (pastarasis gali būti ir praleistas): bra-
liam žmūna lietūvia bū.va Cs; man trys brūlei bu.va; jam bū.va bralis žanitas; par mum
bū.va viénui braliui tršis sūinai; visiėm pa viénai paduškytei jr atsisiéstu; vaikialoiėnu
kiek man daiigil; mam ta.kiii krūmu niabū.va. Akn; Naratds jam bū.va centras Nr
222
irt.t. Kaip matyti, veiksmažodis biti neretai nukeliamas į sakinio galą (plg. Kris-
lavos apyl. baltarusių tata nas litd.vec bul). Žodžių tvarka sukeičiama, norint kurį
nors Žodį pabrėžti, plg.: a ki anys man padarjis sianai; anas paduoda tiévui adatu
turiėt; jau man senei reikie numift. Nuo Aknystės užrašytas pasakymas až do. dr
tiakau joji.s „man dar irgi teko joti“.
Žodžių linksnių konstrukcijos šnektose neretai verčiamos prielinksninėmis (plg. :
anas dalwme avizas diel’ arkliį „arkliams“; appili su karštu ūndiniu), nors pasitaiko
ir priešingai (tam kū.nigui vi.su žėmi atojeme Nr). Yra išlaikytų pilnesnių prielinks-
nių (nudg, tėrpū), bet daug jų reikšmių (adr, nud ir t. t.) ir net pačių prielinksnių
(aiž, da, pičė starp) pasiskolinta. Prieliksniai reikalauja vienaskaitos kilmininko
(dėl, na, nuo), naudininko (da, prie), galininko (ant, par), kilmininko ir galininko
(ažu), naudininko ir įnagininko (lig), daugiskaitos kilmininko (dėl, nuo), galininko
(ažu), įnagininko (da), galininko ir įnagininko (par) ir t. t.
Toliau pateikiame užrašytų prielinksninių konstrukcijų pavyzdžius. Jos paplitę
labai nevienodai.
aiž, plg. la. aiz „už“: dafžinie bu.va’ ai? kėlia'; istraukie manim ai? pasmakria.
Uodegénuose ir Ciskode aiž (aiz) vartojamas kaip prielinksnis ir priešdėlis.
ait „į, pas“: aina un Eglditi, Hukstu Sbč; unt malūno nuveže Skrn; vėde un sū-
va seserim. Prielinksnio i reikšme ant labiausiai paplitęs tarp Subačiaus ir Skyrėnių,
dar plg. Uodegénuose ir Ciskode vartojamą jo fonetinį variantą na.
apliūk „apie“: miatu apliūk šašiazdiašimt adgal Dgp.
ažū (až) „už, įnagininkas“ ir t. t.: už aZerioka, ažu Skirscinia. Dgp (dar plg.
užu SkaFdupja. Akn; čia pirmasis u gal priderintas prie bendrinės kalbos); išėjai
až vyra Eg; ažu Subūčiaus Letuva Sbč; jam reikia vdikséiat ažu vilku Sbč; tas
dédia. pa.jemia. jį ažu sūnu Akn; baigia ištautėt, palicka ažū latviūs Akn; isimokia
až(ū) mūrnika Nr.
da „į, iki, pas, prie“: a) bralis vienas nūja da tartūkui, da Rygai; nesidabūja
da tiėvui su mūmu; naina da piftei, da namais; b) nitali da Ižvaltui nuo Viodigiénu;
kiaturi kilomėtrai da bažnyčiai; c) pajimie jų da savim, do sūnui, duktiė ateina da
manimi; aik da vaikais; d) ateina da lungėliui. Tas prielinksnis (ir atitinkamas priešdė-
lis) labai paplitęs Uodegėnų šnektoje. Jis iš slavų kalbų pasiskolintas per vietinę
latgalių šnektą, plg.: kačia, navar da goldam „kate, negalima prie stalo“, da mežam
„i mišką“ ir pan. (dar plg. Endzelins 1982, 602—603).
dél : anas dalwe avižas diel’ arklių | atdiviem karvei; atvidie viartini bardnku
diel’ kiicias; del siekla's, siéklai Eg; kirlis dėl' duiikéiu dingima Akn; pusiktars dėl
kdrvés Uk. Tose pat vietose tikslui reikšti šalia konstrukcijos dėl + kilmininkas
« dar pavartojamas ir ndudininkas (+ bendratis).
inl „į, pas, vietininkas“: neataja in darba; ataik in mam | mums Cs; in ta šniūra
septyni kazidinai; im pénsijas. Prielinksnis uZraSytas Uodegénuose ir Ciskode kaip
ant pakaitalas (aft ir į rytiečiai daug kur painioja, plg. Zinkevičius 1978, 55). Konst-
rukcija in mums (vietoj in mum) greičiausiai yra vélyvesné, atsiradusi dėl latvių kalbos
poveikio.
223
lig: lig Daūgavai bū.va Lietuva Dgp; lik Nėretai Akn; lig kar „karū“ Skrn,
Skyrėnyse, kaip ir panevėžiškių plote Lietuvoje, lig vartojamas ne su vienaskaitos
naudininku, o su įnagininku (ir kilmininku).
na „ant, i, per (už), naudininkas, vietininkas“, Zr. ant, in: a) atsisiėdis nu kial-
ma; aš kaip siediéjau na td zla'stana’, būpt nu žamies; siediét nu lūnga; b) tu valgyk,
nesidabūk nu many, kad aš lūju; dabar nu (im) pénsijas nėja; žūriu nu bliūda; c) a
kiek gi nu dična's reiks makiét? Cs; d) diedienia saka® nu manjs; e) galėjau iškiapt
visadū nu viéta's; kai nu salūs giviana'm; tu nu laūka' niaguloiesi; vyru no vainįą
nūmušie. Fonetiškai na (nu) gali sutapti su prielinksniu nuo. Semantiškai Uodegé-
nuose ir Ciskode na yra ant ir in pagrindinis variantas, kuris daugiau, rodos, niekur
neužrašytas. Greičiausiai tas prielinksnis yra fonetiškai perimtas slavų na, o ne atsi-
radęs un(t) garsams (u ir n) susikeitus vietomis. Latgalių toks skolinys nepaplitęs,
plg.: pialwie nu arudda' nisprūksta — pele uz arūda nesprakst.
nud „nuo, iš“: a) anas na: iždaiūguva's bū.va'; ruiikas sépa nu darba Cs, atva-
Zava atsipūst na darba; škirties no ma'mute"s (= su mamutė); b) nuo Liatuvds bū.va
atvažavis Cs; žmčūnu atdavede nu Liatuvūs Cs; na mėdzia' sutaisytas; dunkscys bu.va
na šaudū; na tds mamas atiemie. Reikšmė „iš“ perimta iš latvių kalbos; ji pasitaiko
ir Lietuvos pasienyje (Endzelins 1982, 604—606). Su ta reikšme (latgaliai taria nu)
siejasi ir tokios Uodegény konstrukcijos: linus iškūlsta nu spaliu „iš linų iškulia
spalius“; šdudus išblūgža nuo tū varpytiu „iš šiaudų išbloškia tas varpytes“
(šnektoje kilmininkas apkeičiamas vietomis su galininku ir nuo „iš“ nukeliamas prie
kilmininko).
nuog: atsitrduki nug many (1. d.) Cs. Senų žmonių kalboje nudg dar pasitaiko
ir kitame rytų aukštaičių gale — pavyzdžiui, apie Liūkuvą.
paf „per, pas, prie, iš, už, įnagininkas, vietininkas“: a) par mūsu laūku gialu-
žinkelis ėja Eg; aš jai su pliotku par riétais; b) yr šaka par mani Cs; duga par ma-
nim; ki aš dirbail par tiévu, par mati, tų aš aZmirSaii Cs; bū.va dvi sasaris par jau-
nésniji brali In; aš tindi kūlau par juos In (ir Gršv); par jum niaStremna delgies?;
takiij balii par mum nér(a) Sbč (ir Cs, Dgp); jau Litva par mim isibeiks; par „nuo“
Syderi niatdli Eg; c) suklumpam par stalu, par durim, par pusytiem; par kapais
Saiikias Altkirka; d) par vidu saiisiis; e) ana gi jauniésnie par manim; dekavajam par
klapatais; kalbam paterus par tals bernia kéliais; f) anas buva par katu, par doktoru;
par liūno šaūke Skrn; par kaimynam Saiikia Cs; g) di, visaka bu.va: par gyvi; par
viduri lyknié; aina alnis pirmasei, maZasei par vi.duri Akn (par vidurį „viduryje“
sakoma ir apie Zeimeli, plg. Šliavas 1972, 430).
„Pas“ reikšme užrašyta ne tik par, bet ir pas iš to paties pateikéjo Daiigpilio
apyl. (Gryvojé, Kalkuonéje, Medinė, Grendzoj¢), Subačiuje, Aknystojé (ir Dauge-
likio apyl.). Toks vartojimas greičiau gali būti autentiškas, o ne paimtas iš uZraSi-
nėtojo vartotos bendrinės kalbos. „Par“ „pas“ reikšme gali būti vartojamas iki Ne-
retų.
Po prielinksnio par (pas) įvardžių gali būti kitoks linksnis negu kitų vardažo-
džių. Vienaskaitoje po par Uodegčnuose yra ne galininkas (kaip visų kitų), bet įna-
gininkas (kaip latvių kalboje, plg. Kabelka 1975, 136, 208): par kūom kidltava's,
par tūom pinigai; par jūom pameta manim „pas jį palieka mane“; par kuorūom
224
atras. Daugiskaitoje po par (pas) dažniausiai vartojamas įnagininkas (Ciskodas,.
Uodegčnai, Gryva, Subačius, Aknysta; Skyrėnys, Ūkrai), bet izoliuotose vietovėse
(Indrica, Grendza, Garšvinė) pasitaiko ir galininkas. Konstrukcijos tipo kas par
(per) + vardininkas (galininkas) (plg. a kas čia par arklinku Dgp, paZureiet,
kas par mūrkva'm) lietuvių ir latvių yra pasiskolintos, matyt, iš lenkų (plg. co za) ar
vokiečių (plg. was fiir, Endzelins 1982, 610).
Uodegčnuose junginys par kū (Kalkuonėje — ažu kū) reiškia „kodėl“: par
kū tiek maža valgei?; ažu kū niasuka? Uodegény par tį (Ciskode — par tu6)
yra „todėl“: man to maZa raikie ait ganuos, par ti ka aš maža buvail.
paskui „po“: a tiévas neZwinaii kiek miatu gyviana paskui mamaūs.
po: vadziūja pa dzidziji kėli „didžiuoju keliu“. Uodegénuose ir Ciskode sakoma
ir pa latviškei (-u) ir pan.
prič „prie, apie, pas“: a) dugau prie tiévui; prie pačiai Ėglainiai giviūna Eg;
kri.ta žėme prie būlai Sbč; neldide pirkt žėmes prie rubežiui Akn; prie kialmais duga
Dgp; b) apsivalga šėita miesa prie rūdiniui „apie rudenį, rudenį“; prie vakarui
„apie vakarą, vakare“ kielies temperatūra; c) prie mum(s) jau buva“ daug kartu
lietus. Tarp Indricos ir Aknystės po prielinksnio prie vartojamas vienaskaitos naudi-
ninkas, Vadakstyje (žemaičių plote) — kilmininkas (prie Žagūrės), bent apie Greifi-
dzą, Subačių — daugiskaitos įnagininkas, Vadakstyjė — kilmininkas (prie pony).
Uodegénuose ir ypač apie Ciskodą vietoj prie pasakomas ir latviškas pie.
prė: piérmala pra girnam „girnomis“; pria. skufstini išskrianda 6ran.
tėrpū: terpu mum kalbe't, sūnus labai augštai savim niaša. Vartojamas tarp
Ciskodo ir Subačiaus su vienaskaitos kilmininku (Uodegénuose — ir su naudinin-
ku); terpu savy Cs (Būga 1911), tid.rpu sa.vi Dgp gal yra kilmininkas su nukritusiu
s (plg. sa.vis — Uodegénai, savis — Mėdinas). Pagal latvių kalbą Skyrényse pasa-
koma sdva starp’, Subačiuje — storpa.
Ciskode, Uodegėčnuose lyginamųjų junginių prieveiksmis kaip fonetiškai sutam-
pa su kai: aina (būsi) kai pardiiota Cs; aki"s kai guzikai; kai su biazdalu smir-
dieja; tūks kai vilkas bū.va tas šuva; valgi'k smėlnai, kai namuos; dar plg. aš dirbau
kai (= sl. kak) virtuvies mergička Vdks. Retkarčiais tas kai ištariamas ka“ (plg.
la. kū „kaip“): tūkie ka' šarmū.kšne lapai. Vartojamas jungtukas kėlaik: šūk Sak
jauna mėrgę, kūlaik vainiukūota Cs; i da grūba daršisime, kalaik numirseime; dar
plg. kėlai (= kolei) triobas sukélam Gršv.
Kaip ir latvių kalboje, prijungiamasis jungtukas kas vartojamas ir reikšme
„kuris“ (kartais tą pačią funkciją atlieka ir kur); nier takiį Zmaniy, kas pa lietuvis-
kai pakalbiétu; padeda ma'mytei, kas sirgsta; sūnus, kas padeda lietuviam, kas iš-
augam su namini kalbu; tas vilkas, kas e'riukūs pjauna; tie kiaturi būva takié, kas
(kur) kalbidėja. pa lietū.višku Cs (ir plg. kur žala pjduna, tas pjduteivas; stalai
bū.va, kur dude). Tuose pat Uodegénuose žinomas ir jungtukas „kuris, kuri“:
kurd's supūvielox [bul'ba's], aran.
Tekstuose yra sujungiamuyju sakinių su tarpusavyje susijusiais jungtukais, bet
daugiau tokio pobūdžio prijungiamųjų sakinių, plg.: a) kūks gi tu žma'gūs, kūks
gi tu gi'vinta.jis?; kas aina da bažnjčiai, kas namios paliūka; man jau téip i téip
geréi; b) kad velyka.s pasisupsi, ti ūodai niakys Dgp; vaikai kadū nepeniė“s, kū
225
aš tadū darysu; kadu jum bus gerei, tadu atvažuosit; aš kai jauna buvaū, tai
stipra buvaū Dgp; kai sū.veria nytys, tai diūda skietan; kaip pradeda taip tekét
[pienas), tai kri.ZiSkal pamčlži Akn; kaip jr, taip ir gyviana.m (... giarai); ki
tu padarysi, kaip jr, taip yr; kū tu ti suprasi, kas yr, ti i valgai; kū pavalgiau,
tas giaral; kiek galėjau, tiek prirsnkai; kiek rozu apsi.veda, tiek isi.skiria Gršv;
kur mūsu niėra, ti gerai; a kurą siéklai, ti siéklai. Vartojami jungtukai kad... tai,
kada... tada, kai... tai, kaip... tai, kaip... taip, kas... tą, ką... tas, kiėk... tiėk,
kui... ten, kurią... tą ir t. t. Tam tikras jungtukų kai... tai pakaitalas galėtų būti
kai... taigi (taigi sakinį išskiria, sustiprina, pabrėžia): kai jauni būva.m, taigi
kaimynai suveidava. Akn.
Įvairaus tipo sakiniuose pastiprinamieji ir atliepiamieji Žodžiai nei, tai, ten,
tiek ir kt. dažniau negu bendrinėje kalboje (plg. Lietuvių kalbos gramatika 1976,
842) gali būti praleidžiami, nepažeidžiant sakinio prasmės: pridét ni atimt niano-
riu Dgp; jau siūnas, kam gi tu giaras; viekas gyvint, ne maišas siūt Sbč; jau senoū
gyvie, niadūok diéve bū.va.; kur duga apiniai, atūžialas eina Dgp; grėbia su abiėm
rūnka.m, kiek pasigrėps.
3, TEKSTAI
Ciskodas
1. Ma.ma mana n'abū.va lietū.v'a / pa vi.sam n’akalb’dja*. / tiévas, i tiėva tié-
vas kalb'šja lietū.višku / gaspadar'ai visi kalb'aja lietū.višku sen'aū / a tas jau žmšū-
nas, kū.r'as n'amakiėja, tas nigalaja kalb'at' lietū.višku, tas jau kalb'aja latviski /
eš gerėi atmen'u, mūna tėva bralis, jūrgis, tas jau kuda lietū.vis [mina tėvas tri-
lika m'atu jaunėsnis par tū' /tič seniéji Zmanas nūmir'a, nier kam kal'b'at / kai
eš numiršu, tiė niviena va'rda negirdiési, nika.s ti nikalb'as / ka mika, ti gerėi
kal'b'at, a ka n‘amdku, kū gi kalb'asi [as par nédél’ izamokėj rū.nat' lietuviski,
ka vin litavieši tebūt / pi.nk’asdéSeim septini m'atai, kai bū.vau armijai, $aSeLs
m'atus i di. mičan'asus / su aukšin'g'am aš galdjau kalb'at, a su ž'amaiš'am ni
trū.puc'a / mana i tiėvsis, i tiėva tiavas jau pa latviski pūter'us kal'b'aja /
du. lietūv'ai bū.va kunigėi par mim, tumašū.nas i ūr'belis / viėns atgiv'ana
pink'alika m'atu, a ūntras septin'alika /tas nuo viln'as bi.ja propesors [P. Būtė-
nas] atvažavis pie kun'ga ūr'bel'a. / vot, a vin'am, tam ir dokumenti, ka teip i teip /
te ir bū.vis“ vičsturė, sen'au pręraškita būva, ka tė ira at'vės'ti devi'ni gaspadar'ai /
pūnas bū.va gū.das, a vi.n'am žmūna būva lietū.v'a, / vd.t ana ataved'a. devi'n'us
gaspadar'us / vOt anas atvažava, ai, Žėma", i va ti kalb'aja, ka di.vi Ssimti pink'as-
dešimt m'atu, kai tič /i vot, kas gal'a kal'b'at pa l'atū.višku, suprūnta / nu vot,
su kū.nigu i važiniaja / kūnigas arkli- bū.va sukinkis, i vazemiéja /a ha“ / nu kas
maka kal'b'at pa l'atuvišku? i prisak'a, tdip, ka vaika. Zanijas, ka l'atū.vi" Za-
nitu's [su l'atuvi, žmanu I'atū.vi ifitu, a n'a latvi®®ti /tadū pavi.sam išnėr.ks jau
I'atiiv’ai [ devi'ni simti divdesmit š'ašta m'atu bū.va atvažavis / pi mani ar bija |
* Vietoj laukiamo akūto žymimas cirkumfleksas, kai balsis tariamas nestipriai ir smarkiai nu-
tęsiamas. Šį reiškinį, taip pat atitrauktinio kirčio neoakūtą (čia neskiriamą nuo neocirkumflekso)
226
kū.nigas žėma, kas jau gal'a kal'b'at' !'atū.višku / visur būva, slaboda, kélna slo-
boda, lėjas slabada bi.ja, tū.r / i kūkuc'uos bi.ja, visur / visur, ti kur žėma, kas gal'a
kal'b'at' V'atū.višku [ blodz'uo's i kar'tin‘uos nekalb’dja /i pil'vel'a's nė [tie
jau nekal'b'aja tadū / jau c'a pin'k'azd'ašimt m'atu, kai n'akal'b'aja niekas l'atū.-
višku / girnakali, kėjda'ne, lė'jas slabada, kélna sldboda, slabada | ot šėrtie tik
kal'b'aja | kūkuc'uos vėl' kalb’dja tris Zmin'as | bazulis, trėč'ukas, i čėpulis | gir-
nakal'ūos bu.va aštūoni gaspadar’ai, visi kalb’dja liatū.višku / visi aštūoni / sla-
bada š'aššėr. bū.va, k'aturi. kal'b'aja /a kėlna sldoboda bi.ja tricpac’mit’ saimnieku,
tik aštuoni kal'b'aja, aštūoni: zvi.drin’s’, bondari.s’ augusts, bondaris’ antūonas
kal'b'ūja, ot jau tris, trėč'ukas kal'b'aja, čėpulis', bi.kšta kal'b'aja | pil'vel'uos kal-
b'aja škirmantes ignas, i škirmantas jazupas | ak marazas janis kal'b'aja / a kūr'ti,
uos tris čėpul'ai kal'b'aja, rdc'ka, augustdns [augustdns tas geréi kal'b'aja, d,
tas l'atū.vis' bū.va | prancis jū.z'a, augusts, du bral'ai bi.ja, kal'b'aja gęrėi
unkšč'aū šoūk'as jaskūnai, a dabar kukū.či [ka girnakal'u nau, ta i jaskūnu
nau, nuo divdesmitu godu | švied'ėli — tagad zvidrini / agrak viéngali saucas, ta-
gad grū.zdeli, ti kriévi /
Novikas Jazupas (Noviks Jazeps), g. 1896 m. Girnakaliij (3**)k. (dab. Dzer-
kali). Noviko ir Kovalevskio senelių pavardė buvo Bérkus (-as). Visi Ciskodo
apyl. pateikéjai, pritrūkę lietuviškų žodžių, prideda latviškų.
2. alkit graic'aū, nūb'aga kar'v'a, ana kaz“kūr nū.b'aks /raik'a nunaimūit' |
a kiek gi nu dična's reiks makiet? pink'azd'ašsim kapaiku dienai raik'a makiet /
a kū gi tu ma virssr? vi.rala, i kėšas, i gulbinū | a kud aš dirbau par tievu., par mé-
mu, tū as jau ažmiršau /in'ažinau, kū aš ti dirbau, ot kaip / kū réik’a, tii i deirba /
ku“ méma sak'a, tii i dirbam | méma ū.čxija, téip m'as i dar'am, i da graba dartI-
simė, kalaik numi.rs®me |i nerėiks niekė. / viras pėsakas g'aras. makiėja šakit |
viras prata, a kal'b'at' n’agaldja / par tud. ka c'a n'agali girdičt | ničkas n'akal-
ba / mama kal'b'ėja taipat / n'agirdiėja ni viėna veida | a brėlis mana galdja susi-
kalb'at’ | kaki ti litaun@ki, navar sarunu‘@t’ | sd°pa galvė* | rūnka.s sėpa nu dar-
ba / aisim kūlt' / su rinka'm kila'm | aisim polku šėkt' | m'argait'a, kaip gi tavi.
šaūk'a?
Bondaré Leukddija, Janio (1889— 1981).
3. ti.li zi.li būmbu, par gali.ni lūngu /
lūngas atsidara', būmba pasikéra* (mislė)
kinkau ššėr.vu. bėaru arkli, rita vakarali /*
jėjau jėjau par Seila.li, pa žal'ū lunk'ali /
sūsit'akau panit'dlu, di.deli pul'k'ali /
vi.sas jaunas, vi.sas grazas, vi.sas vain'ukūotas |
mana miéla panit'a.la, viėna kai pardūota /
tū.ra sun'ali in runk’aler, kai rutū. kvietk'ali /
šarkiėna varniėna, doūk tava veiku? /
du numi.ra, di. prigi.ma, du kuni.guos nūja /
pinki tvtdru tv'ara, šaši klūonu kūla /
* Šios dainos kiekviena eilutė kartota 2 kartus.
sūšalau, sudrsrbau, par du laūkus važavau |
par du loūkus važavau, du. kubi.lus rakinaū /
vakar vakar vakard.lis n'(a'buva bailing(a's |
pasimūdau pusnakt'ali, jau merg'ala par krum'ali /
jalina gražsr tu m’argdit’a, atsitrduki nug mani. /
kai gi kėk'a krivdanū.t'a, n'asivėrki in mani. /
Viliuma-Riks Regina, g. 1903 m. Žemojėje Slabadojė.
4. giėris giéris prisigiėris ėisu nama gūltu,
jaūna pati, mazer vaikei, ka kits nėprigūltu /
ki.škis blaga pa dir'v'anu, a.nas mū.š'a barabanu,
tikit mėrga.s pazurié-kit, kiš'k'am paūtus palaiZeikit |
šak šak jauna mė.rgę, kalaik v(ain'ukūot(a",
nūims tau vainekiéli, būsi kai pardiot@ |
&isu čisu lietuvai, négi'vinsu és céndi,
lietuvajė judda dudna, da didiéli šmatu dūoda |
Kovalévskis Jazūpas (1903 — 1983), gyv. Girnakaliuose.
Indrica
5. pats s'dnasei aš / devin'asdešim rudeni man bu.s | baltgl.dzei candi gi'-
v'ana. aplifik / dvaras bu.va. indrica | pdnas c'a negi'v'ana. | in rifida.s atidūo-
dava. | mes pati.s pirmiéji lietū.v'ai atsirada.m indrica.j / kap nupifka., indrica’
devini, i bindar'uos dvilika, dvi.dešim vienas gaspadaris bū.va. | žėmes gi daūk
c'a bū.va, bindar'uos viénas di.delis ilgas namas tdkis, tinai galéje gi'vėnt tris Sei-
mina.s | & paskui pastūte. kūžnas sau / kiek gaspadar'u, kdZnas sau / pasdali.ja
tvartus, i dafžines, razafde., tadū stūte kūžnus sau /
ažū krūslava.s barduka, moš ži.na.t, nė? va ti da viénas lietū.vis, mana kri.kš-
tasu'ni.s gi'v'ana / š'uūdi bū.va. atvažavi.s | lietū.v'u tinai bū.va. / kaimai ka.-
ki& tris maš bū.va. | nėvikai, uod'ag'anai / dnie's kap tai n'ažsmaū, a is'u'sta iš
Lietuvis, saničj jau/kai pitka. Zami, šitu indricu, aničs c'a giv'ana. /al ani pér-
virta. latv'uos, latgal'cais | bal'uli.s vargani.stu bū.va. bažnič'a.i, kraslauka.i /anies
mūna m'atu, tie kur nū.mire. / maš m'ūtais vi'rė.sni.s, dvejais / autdbusas aina daūk-
pilin / tai šitūom kel'ū reik'a važ'ūot / kraslava gal dvilika kilometru [a ti būs
kakič aštuoni maš | ne tai tali /
Valinskas Liūdas (1887—1981), g. Magūnų k. (3 km į š. nuo Rimščs) ir 1889
m. tėvų atsivežtas į Indricą.
Uodegčnai
6. jau c'a daūk piér-auga pasaul'a, kai jau c'a t'aka lietuv'ai. | seniči seniéi,
smagei senel /i ma'ma, i babuSka's, i dziėdai — visi. c'a bū.va lietū.v'ai / kaip
man dičvas dév'e toki ilgu &'&u gi'vint / jau dunc'ūs sudiėjau untrū.s, vie'nūs nune-
š'au, untrūs jau beig'ū neš'at | šėrtiek aš goru visak'u piėrneš'au / tinai vot kal-
nan giv'anam, kur sala bū.va / kai išeini ūlic'as galan, trupuc'ū.ku padeini kal-
nalin, ti pograbėlis ir mūsu, i namėlei sta'viėja / kai buvaū jauna, bū.va ničevė.!
228
aš giedat krasivei gieddjau / a kai dabat jau nigal' giedat | mešai kadū nainam da
ižvaltui, da bažnič'ai, p'ri.d'ada mana diediénie giedūt / kičk ti mūsu ir, kak'as
piūk'as šaša.s, i giėdam | mina diediénie saka' nu manis: vot kat man šĖrtaks
balsalis, kai tau, jas di€nu i nakti gieddtum / kai jauna buvaū, tadū nižanita buvaū |
ana sdka: davai pagieddsimai | aiž murienū taks miškėlis ira | pri.d'ada giedat,
kai g'alužėmi k'ali piéreinam | a ti. vot mi.škas, a.tbalsis tasai aina / nu i ateinam do
pot murienais giedddama.s /a murienū i$3ji i bdba‘s, i b'arnai, kurič jau ninaji da
bažnič'aj | atsisiedi nu dirvdna, klaiisa.s, kai mešai giédam | a vienas buva tūk-
sai, anas narieja ka slūžbai ninait [ nu dinistej taj ninait / kū anas bū.va padaris
kdja.m, jam kai lakatai ta'kiės kdja.s bū.va. [a paskui anas atsisveiki&ja. / anas
su kévelpie'm vaikščieja taip [tas atsisiédis nu k’alma., i vierk’a / meZ daina.m,
brosnijam gieddji prieš salu [ dainam, anas atsisiédis viérk’a | anas saka: vo.t
kai ju graZei gieddjat! kaip aš klaus'aūsi, i verk’all, par kū aSai taksai kalieka /
jaunas Zma-'gus, ka‘ksai kalieka palikau / kam raiks ait dinistéj, kalieka pasitai-
sie /
man’ tris brilei bū.va, ašai ketvirtė mergaitle / kai išajau aiz vira, geroū bu.va |
vaikei buva, visel’all. bū.va: kū.ru. pamuši, kū.ru. paglastai / man šaimina bu.va
di.d'al™e': sava. vaikai tri's, i ja ma'ma, i ja du dz'ac’ka's — ūn kiek mūsu datigil’
bū.va / aš juos i vilkal, i mazgdjau /i bu.va dvilika gėktar'u Zamie's | a su pjau-
tuvu raikiéja pjaut rugelei / dabar naina su delgeis, su masinu, a tadū su pjautuve-
leis, žinai, tūks aiZlifiktas / Zeirnus p’javiem, veikus aviZzdm p’javiem, veikus sumai-
Situs su avizdm, tadū gerdi pjaut su delgi / darsiši karvi, žalčė ap¥éda, naini pus-
dienies ldididu | paimi papjauni pa glei€bui viénai, ūntrai, trac’ai, visdim apsvai-
dai / ands apmi&da’, pageirdai, sugulsta, pagul’a /tadū vėl Zaleieé darsiši [ mie-
Z'al'us parduni, pakldji, dedi par vidu, ka neiZbi‘rietu, anis gi mazinku's / a kū gi
ti prikuli / ni€ka* nipri.kuli / maža dūona's bu.va sen'aū / vaikam, tiem želūja dūo-
na‘s / tiévas atriek’a dūona's i znaku indida kukulal'u.i, ka ni€kas nivalgitu / atei-
na tievas pusdienies: kas dūonu ruseicja’ ? tie vaikai nara valgi't, i anis i napjauna
diona‘s / ot anas atdjis i šaūk'a: kas dūonu russicja*? man širdis nin’astu, ka aš
vaikui nidūotum diona‘s | juzup'alis Serters aja Skolai, kukul'ūs k’apiem, rigkie
nu dviejū pirštu" / mama, tu niedudk jam tiek dūonas, anas bern'aka'm razdala- /
pū.pu sied'ana' darzan | pavasaris bū.va, atneš'a pérrinkt pū.pas iš klėties / riii-
kie“ rifikie“, i paskūi ana aizmi.ga“ / paskūi ata.ja diedas tas, kalba prik'al't' jū /
kalba kalba, ana nička n'akalba / vi.ss / tadū. sūjiemie“ jū, pagul'die“, tris dienas
krakie, nivalgie, niprasimū.da | paskuitie's atvaivdja‘ vienūolika m'ėn'as'u [reik’a
peniét su šaukštėl'u /
7. geraū k(a) anos, jaunaz būtu taksai, būtu i būtu, kaliét numiftu, i atsigulta,
ai(u)Zmi.ktu, i visos jėm ti būtu [a to. reik'a gulét, reik'a vaivat, vel nigal(i) pasi-
kėl't' / aviėcei udt par mum tinai, auga iž daržemiės, daūg ju. / pri.rsmku, tuččę.s
(YPšma.zgėju jūos, supjaustau, ta.kels ua šma.c'ūkais, i tadū i(2)dz(ė).venū, tadū mai-
$ukon cūkra. sū.pil'u, par ziėm gon. /akmi'nus iškul'u, i pasiėju pa. atSleimu. /
nd. vi.šta.s kai i'r, tadū nigeral, ana.s ti vaikšče.je i paskūdije / a. kai vištu. niera,
iS4ugs taki g’aru.s, aš tadū ištrauk'u, ištrauk'u, pakaru, liždzūsto, tadū liškul'u,
išviėtau, tadu sūpil'u, tadu &i'stiju / ušt kai rū.kšt'alsr. vėrdi, akmi'nu. da.pili, [...]
229
b’l'tidon sū.dedi, su karšt(u) ūndin'u ta.s rlekitis’, ka.kis kė.turos pinkės, appili /ana.s
pastavi, tadu (s)kmi'nu. dū.kesrt ifidedi, i razvedi | bul'bit'es pavėrda jau, bul'bič'u
indedi ka.kes trois, nu i tudes tu. rū.kštėlsr. sūpili /smagei gafdi su smita'nu,
kai įižbalini, a vel’ kai miėsitie pavėrdo tinai [da. ji bul’bd's i smitdna. dadędi,
smagei gardzei, ma.n' gar'dzeū, kai ka.pūrstai /
8. a. kas c'anai žėIdi? c'a gi ni. (v)ūoga.s /vun ka.ki žsiedai vūogu a. špitič
balcinki /j ti. kitakie, ti neš ka'ki plūkie / a. žerbakities, Zeibakities, dabar a.na.s
zuidi / žėrla.s a.na.s /niė“ balcinka.s | a. c'a balta.s va jira / Zell. niera, tik bal-
cinka.s / a. tie g'alta.niėji, tak ti€ baldj auga /(j) piéva.j pū.rinai, a. krūmuos ir
g'altanus datlig’al’, kaip ja.s /jau sxnxl buved krimuos((), uZmirSal [a. c'a gi
g'agielies ir ta.s / a. c'a kasal, gi? /i ka.ks šliptas preiekin g’altanas | a. ūodig(a?,
ai ai ai [ a. jė.j tas ¢.Zukas / par mum bū.va. par dafZeni Seita.ksal | anas nukavaja
snukeli., n'atrasi / 0.1 a.8tras a.data's /i tu. midu valga., 'ėžg'a. / nu kiék ti ni
jira, ana gardi., sa.ka. /
9. šarka varna, kiék tau vaikū?
di numi.rie, du prigi.mie,
pifiktas klūonan gieda |
katin'alis, nibag'alis, aik miezal'u siétu |
Ok nigél'u, 0k nigėl'u /
katin’alis, nibag’alis, aik alu.c’a g'artu. /
ok, gal'u, ok, gal'ū, ok, ok, ok /
ki.škis skrsiūda pa‘ dirvinu,
gaidzis musa barabdnu,
vista pūtie diid'alere,
primiérku sak’alsr. /
viénas starik’alis lupie aškiti / lupie lūpie tii askiti, anas da pussici dalupie, ta askitie
i.Zbiega* [i.zbiéga-, nuskreida ka.k’an ury'alin | bitities, musi. / inskreida® tan
urv’alin i siédi ana tinai / pūssrė aplupta, puseié n'alupta / atskremda bititie /
trup trup trip trup, kas mana urvélin? a ta a'Skitie saka:
ja.š a'škitie, ni&bagitie,
pū.ssič€ lu.pta(s), pu.seie nilū.pta(s) /
man’ akities, kai stiklalei,
man rag'alei, kai ašm'an'ai,
kai pūlsu, nudirsu /
bititiej t'aka baisūs, i ta. nubiega" į bititie aina, aina, aina, sutinka vilku., niZe-
nail, kū ti sutika [...] vilkas padida tai bititei, i kiš.kis aina, aina tri¢juos anis /
naina, trop trop trop trop, kas bitities urv'alin? ana vel’ giéda: aš a‘Skitie, n'abagi-
tie, pū.ssrė lū.ptas, pū.ssrė nill.ptas, kai pūlsu i nudūrsu / tiem t'aka baisūs, kai puls,
inuduts / vėl anis aina pa k'ali /aina aina, kil ani's suti.ka /tas atėjie, i ta.s nička nida-
thie [ta aškitie pū.ssr lūpta, pū.ssr nilū.pta, i gi'v'ana tan urv'alin / kai sen'aū, aš
makiejau vi.su na gala' da gala“ | mažus vaikai bū.va, kūk'u sudūma'ji, kadū gir-
diėta, kadū nigirdieta /
230
Misiūnienė-Ungurytė Genovefa (1891 —1984), beraštė, mokėjo lietuviškai, lat-
gališkai, rusiškai.
10. ašai ėjaū jauna [aiž vira], man divi'n'alika m'atu būva. /kūks ti bū. va.
razumas! kai išeina dvidešim pinki m'atai, tai tik razumas pilnas | divin'alika m'"a-
tu — viėjis par galvu /durakui i visūr g'arai [tu darba nežsmnai darit | sen'aū
k'altava's raikie ganit, a dabar škėlu dabeigie, visas darbas /a tadū raikie siediét
namūos, darbas darit raikie | jau sen'aū givie n'adūok dievi bū.va | ka'jities supli*ši,
runkities supliši / kaki pifštalei sugraižieti, supjauti | kai imsi rug'ūs pjauti, kaki
pirštai bū.va. | ni viėna" piršt'ale* niera, ka bū'tu cičlas, visi supjausti'tuos [a kas
tau biedū dabaf /dabaf gi g'arai gi'vint [ka šėrtaip pabū't jauniéjiem /anič gi
ni€ka nieZema darba | gorodan gi'v'anat | kai da Sertais namais ataja'm, bū.va' du
arkl’ai k'atura's kérvie's , tris avi's / meš na Sertli namū kaukozan inaja'm / aSai
I'libijau kviétkus smag’ai augint / kai bovaū jauna, tai man bū.va pilna gremé’a
kviétku, nibū.va kur inait /jau s'ana, i td auginu / su lapais didel’ais isvičd'au, jau
mažūs pasiedinail / kai numirsu, tadu isviés visus /jau tau nepatinka su manim kal-
biét [tu jaunas, aš jau š'ana | tau ka būtu tdksai jaunas kalbiéta‘jis, tau čistai is-
tastitu / par mim kalba astra, nitak’a minkšta ka lietūv'u / lietl.vei pa lietu.viskai
i kalba / jau litvd par mim isibeiks / ot būtu inciresna, ka patéktim litvaj | suprun-
ti visakil kalbsict, girdiétim, kaip kalba! ot būtu pacička / ka aš jauna būtau, su ta-
vim kartafi važūotum /visur išmaišitum | )
Savickiéné-Baliulyté Regina (1889 —1978).
11. na ta aZara tai pat Zuvi's ataina [ aiz iZvalta' ti miestas ir / dvideSim aštuo-
n'ūos [aStuon’a‘lik'uo's] m'atuos škrtūos budrinkus da Sein atvidiem | ka'k’a piéva,
kaki krūmai, kas, visiém bu.va sava vardai / ot mėš c'a gi'v'ana'm, c’a ubagū kal-
nas / a ti untai kur tds pusities par mis'ūnu, ti buva kapai takie [ kaki atrunda, kas
dasibeigis, kūks, kaip pasakitie, ubagai vaiksCieja- | aš jau kai ajall ganūos, tak ti
bū.va i kaulai, i galva's, kak meš miviem na kalna i paldidie'm | kaki atrunda
nu kėl'a negivu’, nu tak sen'aū ir bū.vis / 0.t kaip /c'a mis'ūna pavefpscis / ladz'a
ufigura* gi'v'ana, ti statasei kalnalis šaūkies / baravika* kalnas / takié vardai bu.va* |
ti jau linkis šaūkie, ūpie eina, kdkies piévas | tak'll daūk viétu / mis'ūna piéva, a
ti tal'aū na mis'ūna — alkšninai / ragiéjai, anas tids’ai aina i graic’all atrunda /
kdZnui bu.va vardas sava sudiétas |
Ungurys Ksavéras (1905-1984).
12. kur mėž giv'dnam, ta ir plikdja piéva / tinai ta"!'aū i'ra kalna: piéva, lūkštu-
pelis, bindrdbija, pav'afpsnis, u.bagi.nie, prūdas, plauktas / par ū.pi bū.va a.mu-
télis, mešai šaūkiem | kai ašai augau prie tiévui, tak kalbéja- pa lietu.viskei / brilis
salaspilin, tas ma-kiéja. / baba nima-kieja pa lietū.viškei, meSai vaikūs ū.čijam pa
latviskei / ana sūprunta geral kai ašai pa lietū.viškei /nu taip i visiem /senicja
numirie, a jauniejiem neišeina | bal'ū.l'a don’a, kaz'a, savéras ufigura- gal’ kalberst /
meš susitinkam, kalbam /mis'ūniene viena pati. n’akalb’dtu, ka gel’ds nibūtu /
mūža pali.kis tak'ū Zma'n'll, kas kalbsict pa lietū.viškei / suji.kus ta kalba / dėn'a
devi'n'ali.k'u m’atu, ašai tri'li.k'u / kaz'a par ū.pi gi'v'ana, kai ait da bardukai, pa
labai rūnkai /
Ungurys Vladislovas, g. 1913 m.
231
Gryva
13. mėč'a bū.va šastokič'a, a t'avū.kas iš gri.vds / brélis ar gri.vėj gi.v'ana. |
kaip niderku.ni buvaū, kasdičn kalbėt' priseidava [letū.viškai] / kaip c'a atejaū,
labai retai / jau k'atur'asdešimt m'atu. / mi.škas apšrūtai šaūk'as / san'aū, kai man
m'ūtai bū.va aštučni, šaūke., i dabat apšrūtai / brigadiru dirbau / aš I'Gbijau dirpt'a.,
tvaika kat bit’ / man bū.va visi g'aru's / a iš kuf lietuvoj grūdu dauk? aš dabėju,
kiek būl'bu pasét’, i kiėk miėž'u pasét’ | o tokie dalikas / ki.ti sėja su viénu ruūku,
ki.ti sėja su dviėm rufūika.m | su dviém graič'aū, platėsni pradalgi gali. imt / pavasari
trūšu padėjau, ir pasėjau mieži | trušū n'amili mičėžis | sudaigini mičėž'u, iždž'a.vi-
ni., sū.mali / pili karštu vandeniu, pastėvi valundas pink'as, nu ir iškėšt reik'a /
nu ir alūs / kū.bilas, bač'ka / idét’ mičla.s [unt viėdra. išeina dvi.dešim grimu /
a cū.kraus / alls ka bat’ alūs, tadū cū.kraus nereik’ / na kat bra.g'a.las, tad brag'a.-
la. [unt pū.da. selikla., šimtas grimu apin'u / pas man’ bū.va c'a daūk apin'ū /
kai prūdu kase, i.škase, i dabaf nér | kur auga apin'ai, ataž'alas aina /i.š.kasei ata-
ž'alas, nū.nešei, pasa.dinai | tadū kuoldli pastatei, anas ir aina / nu g'a.ru's, r'a+
but’ šlapju.s bi.ški / maiši galima turét’ / kur nėri galima turėt | skragždis ž'ūru, tik
tik aZvakar atskri.da /pa dūnktei sali.bda. / l'atū.viškai žvirblis, varna, karvėlis,
g'agužė, vanagas, višta, gaidis, ūntis, ž(ū?*sis, bac'onas, k'aūlis, av'ala, karve, tel'okas,
vefšis, a rū.šiškai bork /
Jadzėvičius Jonas, g. 1899 m. Niderkfinuose. Tėvas iš Gryvos, motina — iš Kal-
kuonės apyl.
Kalkuonė
14. nu kat priseina pašnekčt'a., kat aš supruntū, tai kodčl nepaskalbėt'a.? aš
letuvis, i tęvė.lis mana buva letuvis, i dziedū.tis / ata.m'anu, i nū.mire. anas c'a /
c'a lėva bū.va. /neturėja. nę žė.me.s, nę nička / anas vaikšč'aja, su pičlu dvejuds
bal'k'ūs p'alūja /tėvas par taki jančnu pirti giv'ana. /kilodmitrai kakiė k'aturi,
t'anai už maskal'ūna, t'anai anas giv'ana. / dedū.tis kur gi.me, neZinaill, nėsu klau-
sis tęvėle /negal'ū pasakit'a., nenér'u m'alūot'a. /man rėdas taip: niėkur nei
a.ni.s atvaZa.va, nei i.s'unte, nei niėka. /č'a jau pakaličnijas ju., jau šimtais m'atu,
sakisim, č'a dni.s gi.v'dna. / daligupili ir l'atuv'ū / ot kitakart išeini iš bažnič'as,
mėteriška.s stévi ir kalba /letū.viškai kalba / medumi., kūrcumi, ar ir tęnai / tur-
mantéis san'aū bū.va linkū /san'aū g'adėdava [lauk’asdj] lietūv.iškai, lū.tviškai,
lėnkiškai /a dabat tik lėnkiškai giéda | griva: vičėna kita nū.mire, nier kam g'a-
dėt — lenkiškai ir la.tviškai / aš letuvis buvaū, letūvis ir mirs'u / man niéra to'kas
sarmitas, kad aš lietūviškai supruntū /
Kergalvys (> Kergels) Petras (1898—1982), gyv. Papušinėj e.
15. ažu kū n'asuka? maža silės par ši.tu? c'a treč'a dal'a bū.va kitdk'u, a teip
le,tuv'ai | dabaft'a.s baltrū.sai, i.šmire. visi, katriė bū.va lietuv'ai, nū.mire. | išva-
žava visi kapuds la uk'asės vė.l' pa trėjetui m'atu canai nebū.s nei rūsu, nei lenkū,
nei le.tuv'ū — a bū.s viéni šėrtie bielarūsai / iš kur. gali letuvis būt? viénas nū.mire.
kaiminas, ki.tas, tracas nū.mire. letuvis, ketviftas nū.mire. / kas, a vi.s belarūsai atši-
sėda šĖrtai grsič'a.j / anas gali iš kut būt'? nu ir nėr nička | tik viéni kalba ja.n'a.-
232
nal / tie t'arpu sa.vi kalba tikrai* lietū.viškai | jūs nuveini.t un jančnu | šaūki da
mumi, ka laužertas l'ažūvis | t'avū.kas bū.va. silpnas visel / ligotas / més visi Li.
ka.m teip kaip gi.mi. / nuvėjaū ažū kusnėli. dūona.s darbūot'a.s viétaj mokikla.s |
gan'aū gi'vul'us [nu par d&d'a.m, par tevū.ka. bréleis | mo.kikla.j n’agaléja.
list / kat n'abū.va. ko valgit | sava ku.snélis bū.va. žė.me.s, c'a pat trisdešim gik-
taru / un šėrtas žėmes ir aš gim'aū | ir tėvai cindi gi.me. | bišk'ū.ku tol'aū, kur ja.-
nénas a c'a iš viéna pitka. ši.tu žėmi | tol'aū isistūte, kaip sika pas’dlok / Serta
viéta sanibine., prie nikal6jui jau bū.va. | di.delis bū.va mi.škas, a dabat vėl pier-
gime anas / ir šaūk'a juos apšrūtai, kaip aš atamenu |
= Jančnas Jūzė, g. 1907 m. Papušinėje.
Mėdinas
16. ot lauk'asa šita mušišk'a., griva, sv'afitas, gr'aūdza skait'a.s pra liétuvai,
pask'aū dvidešimtais m'a.tais péréja. / ot jau m'a“s &stam pa la.tvijai / sm'a'li.n'a"s
parūpija pali.ka pa liėtuvai, a ši.ta pū.se parūpijas pali.ka č'a Į n'atoli., ažū. sm'a.-
li.n'as @Z'ara tokis, bū.va stūlpas, gubefnija kaūna., a č'a kurl'andija /iš kafta.
kalkuon'a.s valsč'us bū.va, a paskui pradėja. ligint'ai / tadū bū.va kūrcuma, mėdu-
mu / par mim bū.va. bibl'teka‘s medumi., grefidzoj, kalnišk'uos, daukpili / tak’ds
ja.ne.nit’a.s n'asuprasdava kalbės kitak'ds / jai pasike nuveik pas kaiminu sieta
paprasit pasijot, siétas — si.to / ana kal’ atdja — aZmif$a. / ažū. td rū.so viéna
letuvé bu.va išėjus až vira | jo's n'abū.va, vadi.nas, namués | ju klaus'a, ku tu atajai |
ažmiršaū kaip vadi.nas | nu tai sūka tu parédai, ko tau raik’a | ana rėda kaip sijét /
gaudzigjus tokis bū.va., tai jis pérsirade. gaudze, kaip ir latv'u / man tik s'ūlije, néri
pérsiradi.ti kaip ir kitėj tautdj / a, sakaū, nereik’a / dnies man’ buva pérrasi &lk3-
nis / aikit jus p‘dklai, n'anor'u / aš liskini's / sta.vėja ilgu laiku I'uterdnu bažnič'a,
ulmanas pataise [pas mim koki“ šaši la.tv’ai, kur skaitas I'uterdnai / par mim
skli.pus gavi latgaliėč'ai / m¢dumas, grendza, svéntas, lauk’asa, daug’aus’a visi. lie-
tū.v'ai į dabaf jau susijaūke, suprast labai suūku | papulti.t pas mūsu kaiminu,
ūni's latgalieč'ai | sakitu kat č'anai nėr letuv'ū /daūk ir dabat l'atuv'ū ira, daūk
apliūk / kaiminas vasara, sen'okai bū.va dū., nū.mire., duktė už vira išėja, daūkpili
gi.v'ana, isiblaški /te.vai nū.mire, paime., pafdave, tinai nupitka. latvis, rūsas,
baltgudis, ar kokis / ir mana su.nūs daūkpili giv'ana, ki.tas ri.gdi / duktė iš'ajus
už vira alektrénuos | šiėm'at bindaris mi.r'a, ja.n'anai už ažer'oka, ažu skifscin'a. /
žmon'a.s labai mainas, kaip vanduė / mūsu c'a apilink’a‘i, suveina daūk žman'ū
visa.k'ū / suv'aji rū.šiškai* daug'aus'a visi mėka ir kalba / vienas latvis, ūntras iš
baltgudija.s, baltgū.das, tr'ac'as vél kokis / anas saka aš I'a.tū.viškai n'amėku, tas
latviškai n'amėka / abelnai un trijū kalbū butin'aus' a kalba kiekvičnas |
Liskinys Augūstas, g. 1911 m. 6 km į š. v. nuo Mėdino (prie Ilgio ežero), buv.
Smiltynės parap.
* Taisyklingai.
* Cirkumfleksu ir pusilgumo ženklu (7., i.) kartais žymimas pailgėjęs atviro skiemens balsis,
tarpinis tarp pusilgio ir ilgojo.
233
Grendza
17. vi.sa.s &a pat, viétin’a.s / mama unkšč'aū prie purnikais giv'a.na. | d.t č'a
gréndza.s pardipija.s and dugus /mūma kaip gi.m’a., jau šimtas | aštūon'asdešim
pink'ali mani.šk'ai mamai bū.va. /sen'ala pr'a. mi.škui, argi č'onai (gimė) / g'al-
tdnaja bala, givač'u daūk, apliūk miškas /iščjau ažū la.tv'a., i azmirSad kalbėt' /
ti. bū.va k'aturi. brėlei raki.ta.s, visi letuvei / tai tič gražei kalbėja. letū.viškai, anie
iš letuva.s / mič'ūnišk'a. ažu ma.kikla.s, na mūsu pinki kild.metrai, na. stęlmuiže.s
vieškelis aina /du gaspadėr'ai giv'ana [ti aš dar tėj mokikloj mok'anaūs | par
gaspadėri itaisita mokikla, kėlai č'a itais'a. / mes tik g'adėt 1'atu.viSkai mok'ūna-
ma.s, bū.va makitoje letuvč /daūk [vaikū] bū.va mūsu laiki, prakėl'a., čibl'ai.,
jane.nal | dabat visi susenéja. a ničkur [paskiau] tievas gi n'alaid'a., at ži.na.t
seniėji žmėn'a.s | karves ganik, laukan aik /tri.s karvis, i k'aūleis, vi.sa, av'alas /
aš kišk na.rėjau mokinties, gi n'alaid'a. / man išmak'a.na s'ūt'a., vot i vi.sa | t'č-
vas bū.va. kr'aūčis / mum unkšč'aū n'abū.va sava žė'me.s, unt arunda.s giv'a.na /
nu i paskui nupifka. taki mi.šku, tak'uos krūmus, kat jėzau mana | kėlai mes iš-
kifta.m, kėlai sutaise.m namu, i susenčja.m | pali.ka. namas, dabar ničkas negi.-
v'amna | ot tau i są.va žėme | medini giv'ana seseričs sūnus | visa.k'ū' žve.r'ū', lūo-
s'ai ateina [ kaip briédei, a kėja.s kaip karv'a.s /č'a nier briėd'u / ažupėrn'ai k'a-
tur'as av'alas išpjov'a. sv'antmuiž'a. k'aturi vilkai / dja. katras su šautū.vais / tai
vilkične išbėga, a vilkas pali.ka |
Zakienė-Jėraitė Zofija, g. 1912 m.
Eglaite
18. lū.tviškai, i lietū.viškai, i linkiSkai kalbgieja., visaip, i rū.šiškai | visi. augam
kaftu, par šideres dvaru / I'a.tuviskai kalbéja. i mama, i t'at'a, kol'ai vaikai bu.va
maze | su spri.gulais kila / t'atū.šbIs stést'a., kad (1850 m.) Zmdn'as ri.joj azda.-
r'a, kad n'aižb'a.kt | ri.jaj aždū.sa. Zmon‘a.s | ani.s viendj duob&j pakavéti / pir-
mūos'uo's kavéja. nu vagaris, apac'ėj grabal / vinčelis Zi.na. | pird.gu k'a.bdavam
del’ švinč'u | nu kū gi, kiėk pataisel, tiėk i ir Į vi.sakd kuč'os, i silk’a.s, kviéc'us
isvirdava. | kilbdsa viéna miésa, a d'ašaras iš kroiija., su krūopa.m | mašiničla.s
nibū.va kilbdsa.m diét / ir g’aru.s kapiistai būdava. | bi.t'a.s negiv'dna., išėja keleis /
subd¢’u sū.piklas pataisidava, unt piéva.s, a tin6j tai n'a | (i)lukštėj deširh dvi.lika
kild.matru | ar pieščis ajal, ar su arkle vaz'aval Jiždž'ū.sta. Tugel, gubd's sustd.ta,
tadūi v'adam nama. / sukrdunam kloimi, sū.d'ada.m graZei, tadū ku.li / Za.gar’a.m,
pa.skui plūgais ardava., akiedava., siedava. žšėirn'us | sietū.vi pri.pili, i sieji /i da-
bat se.di.na būl'vas /i sūodas bl.va., i vūogu bū.va rauduoni., sarbintu / bald;
jam spėlginu rinkt [tam kirmelini baravikai 4ugdava. | par mūsu laūku gala-
žimkelis &a., pra man’ jau bi.va. /
Šeškienė, g. 1883 m. 1,5 km į r. nuo Egléités.
Šios, gal ir tolimesnės (Nr. 19) pateikėjos kalboje jaučiama lyg ir didesnė slavų
kalbų įtaka.
234
Subačius
19. giv'édna. viėna babū.te., viėna žma.nite. / jai bū.va devi'ni su.nai, i viėna mer-
gite. dešimta | paskū jai bū.va devi'ni arkl'ai i viėna moč'a, mama tiem arkl'ū.kam /
mergite. ažauga., ana sika. mamai: aš viėna pati buvaū, daug'aū. man’ niér niéka.,
ne brėl'u, nička? saka ir, vaikėl', devini brėlei tau ira, uš devi.n'ū mar'u giv'ana /
aš važ'ūos'u, sūka, svec'ūos par jūos / kū jiem nuvėšte., dėvanas ka.k'a.s? ana pri.-
mezge., šal'kas, pifštines / visiem brėl'am dav'a pa arklali, pa kumel'ū.ku dūv'a /
važ'ūs mergite. un tuos brėl'us | užjūnge. tii kumeliti | až jūru mar'u važ'ava ana,
apsivilka. gražei, apsi.renge., paim'a. tas dėvanas | važ'ava važ'ava, ž'ūr'a, priva-
ž'ava vandeni, nėr kur grišt'a., reik'a vandeni B.pt'a. jou [ana stov'a. [ ž'ūr'a,
ragana važ'ūoja, g'aldaj asijingus / mergit'a. vefk'a, reik'a jai vilkt'a.s, reik’a mau-
dit'a.s ši.tai ū.pei | reik’a pasimaudit'a / a kucit’a. : k'aū k'aū, k’at k’at | dévini brélai
ši.tai ū.p'ai, nésimaudik / ši.ta ū.p'a., kroūja. ū.p'a., ki.ta ū.p'a., piéna. ū.p'a. / pri-
bégus ragana kucitei trėkt, kėju nutrauke. viénu /nulauže. i nū.mete. [ kū gi da-
baf. darit tai anitei, reik'a maudit'a.s | li.pa ana nu ržtu, nusivilka. siva drabužš-
I'us / teip ragana jas rūbus pasi.jem'a., apréng’a. ja.s rubel'ū.kus, jas arkli. pajeme.,
isidėja. jas ratuds i važ'ūoja /aš ne teip kalbu, reik'a smūlkei kalbėt'a. / mana
Zintas smūlkei kalba, grimatnigkei | nabagite. al’anu.t’a., apsi.verke., reik’a raga-
nas kailin"U.kus vilkt'a.s |
Zablockienė V., g. 1903 m., vaikystėj kalbéjusi lenkiškai.
20. mana téva. visa te.vine. baltmuiZe. / mamas méma gil'a but pa o6nuski,
moma iš ti vesta | aš asl na. sava sanėl'u girdėjis, ka &'a ir bū.vi.s di.deli.s gravis,
rdvas, ir ir sanil sen’al arklis baltas par tu ravu 4ji.s, ir tadu pradéji š'aūkt baltas,
baltas, ir baltmuiZe. / mūsu sanėja méma vėl' stéstidava, ka kép te te“ prancūzai
ūji par šitu kraštu, san'aū kavédavis pa šitas balas, tds balds / isikdzdavi tds samanės.
jėdavi prancūzai un arkl'ū" pa tas balas i šaū'gdavi jau, mėnidami: aikit nama prūo-
jam jaū, išjėja iš č'a jau / šaūgdavi vardais, katre, mire | kur subač'aus I'uterū baž-
nič'a, tę ar moš pasaka, ka ir to. grapien'a. pragrėjus ka.rtém | irtadū na“ kalna.,
kaip més šaūk'am, kūč'arus su drėd.šku ir važ'avis, grapien'a. su daug'aū jau arkl'ū.,
ir tadu ir liėpus tam jau laist kūčer'ui, ir ana pati ir se.dėjus, laist na. kalna tan
ažaran | ana ti ir nuskifidus su visais arkl'ais / varpai ir zvanijis, vis dvilika adinu
bažnič'a.i / bū.vus katali.ku, prauda to bažnič'a, kas dabat lut'arū / vot par garš-
vini vel’ ir kat kas kalbejis, ka kėk'a ba.b'ala. gafšvas rovus, ir ir pons kėp te va-
ž'avi.s, ans gal sūku.s,ku tu č'a rauni, ana gal’ sakunt gar'sęs / nu i garsene | senieji
gūršvinišk'ai, te vé.1 pasakadava, dni's bažnič'aj kalba latviškai, ti.ra pamaldas, 1ii-
tarei / išeina ori, kalba l'a.tū.viškai: kai gdZa, tai gdža, ličtus šiūdei — „labai lija,
smafk'ai“ /
Jurkéniené O., g. 1897 m. Baltmuižėje (3 km į š. r. nuo Subėčiaus), Tėvas vietinis,
mama — nuo Onuškio.
235
Garšvinė
21. jau dvi.dešim untrūos m'a.tuos gal’ aš atėjai č'anai / pradėjau gi.vint |
bū.va. senė.lei, nū.mire. / brėlis bū.va., tas usi.muše. /likoū viéna / reike. jieškat
gaspadėr'aus | vi.sa.s tr'éba.s sukri.ti., supū.vi., pra. lūngus šū.ni's lizdava, vidun /
niška. n'abū.va. | kélai tr'6bas sukélém, vi.su sveikatu padéja.m /išėja. kar'as, ir
net'a.ka pagi'vint / dabat negal'ū že.lavėtis, dabai man dava.lei vi.sakd | visu čč-
su aš'ai dirbau, i duktė dirba / tur'ū karviti, ir piėnas i'ra, ir vi.sa /ir ma.n’, kaip
sa.ka, del’ rū.bl'a. nereik'a raudėt niekadū / grama.tiSkai daūk žodž'u aš n'asūpruntu
kaip namie išmėkau, teip ir ira /cindi ma.kikla.s n'abū.va. nikėk'a.s akuratnas /
tris klasai san'aū, aš visūs tris par klasu péréjau /jau kėki ti makikla ka.r'a ččsi
bū.va. / makita.jas pašaūk'a viėnu bern'oku i rėda. ši.tu, kaip jau ši.to dūntuv'a.,
kur ūnglis kavėli.s pū.č'a kalvej / dnas n'asa.ka lūtviškai, bet 1'a.tu.viskai sa.ka:
duntuvė /a latviškai matai išeina plėše.s [tai visi pratrūka juoktis, ir makitajęs
juoktis / anas lietū.viškai ži.na., a latviškai n'aži.na., visi. namiė lietū.viškai kalba |
ani's latv’ai, l'uteranai, vi.sa neZi.na. latviškai pasakit /
Ramoniéné, g. 1905 m. Brūnkenų k. (4 km į p. nuo Gar§vinés).
Aknysta
22. m'a.s tai ir jiokem’a.s / sa.ka.m, tai m'a.s gi.mi. ir augi. latvijoj, galėja.m
senei. ažmifst' są.va. gimtu. kalbu. / man’ dū.jei bū.va. brélei / k'a.tur'us m'atūs
gi.v'a.na.m anan pasauli.n'an kari / tadū griža.m iš rasiėja.s / brėlei ka.k'a.s m'a-
tūs pagi.v'a.na. ir išvaž'a.va. kaunan | pradéja. dirpt' ir mėki.tis pa.ti.s | vi.rė.sne-
sai bū.va. lakūnas [jonas mikčnas | ans dabat désta. k'ara.miku., praf'"a.sa.r'us
skaita.s/ t'arp mūrsu. dešim.m'a.tu. skirtumas / nū jau jis kai pradėja. ton m'a.na.
ma.kikla'n ait, tai tadū jau atvaž'ūodamas paišidava., ir ¢'a pripaišidava., ir pa.ra.-
das daridava. /išeidava., padédava., kat kas Ira ir nam'a., kat kas da.ra.ma [ b'at
teip jau daug'aū sa.va. darbu. dirba. / jis visuf, ir č'anail, ir unt aukšta. gulédava.
kaftais va.saru. / ce. paišit' tai ir pa. sddu, ir visut, ir da. nuveidava. ir pal'a laukais
kat kuf / aidava., gri.bautu, k'aldava., žinau, man’ tai k'aldava., ainam ainam gri-
bautu. / aidavam gribu. rifiktu. / č'a miškai daug' al bū.va. / pask'aū. tai tiėm nau-
jakur'am sudali.ja., jau pali.ka. reč'aū / labai žuvaut' mégdava. / te.vė.l'ui da. tink-
It bū.va., vi.sa / da. ir te.vė.li.s tadū bū.va. givas, kai a.nas bū.va. [a. pask'aū.
a.nas išvažė.va. pariž'un studijūot', ir kai griža. iš pariž'aus, tadū jau prasidčja. vč.l,
ir darbai / atvaž'ūodava. r'a.tkarčeis, bė.t jau nebe tiėk / a. kai pirma, tai va.saras
vi.s nam'a. pralaizdava. / iš pariž'aus n'agalėja., tčtis mi.r'a., ir tadū a.ns negalėja.
atvaž'ūot' | kur ti stud'afitas tiėk dauk pi.ni.ga. gaūs, stipefidi.ju. da.v'a. tal /nu
g'aral, taz brėli.s lakūnas kat padčėja. | a. iš nami. n'abū.va. kaip /pač'ūs pirmus
m'atūs ja. akni.stdn, néZinal, pora m'a.tu. ar kiék / a. pask'aū ja.ka(b)pili. ė.ja.
mo.kikla.n, ir tadū rusijoj, mėk'a.s vard.niZi, pask'aū a.dė.sa.j / a.dėsa.j tan pa-
č'an suirū.te.į m'a.tu. pink'ėlika.s b'arn'okas, tai tinai pū.zbadž'u gi.v'a.na. | a.
namuos č'a visėki n'ada.teklei, č'a Zem’a.la. prasta /sakidava. tčtis, su lū.patu.
maišel'ū griži.s | tai vat visi telp ir kūla.s namuds ir visėk'u buvi.mu. bū.va. /judg-
236
dava.s atvaž'a.vis, a.ja. švint'a.s, sa.ka., ža.l'u. būl'bu. su lupina.m i(š)si.kep'a.m,.
a.nei nička., sa.ka., valgi.t' nėr | viéna.sik pra.ša. ma.mai darba., ma.ma, dūog dar-
ba. / ma.ma padūoda dalgi., kur krūmus pjauna, ir ta.k'ū. ata.Žal'u. [ pask'aū jud-
k'as t'a. žmėn'a.s, sa.ka., mas n'a.t Ičpa.m ja.kals | tu gi pami.sli.k, sa.ku.s, kat
t'agūl' pjauna mi.šku. su dalgi |
Mureliené-Mikénaité Liudvika, g. 1913 m. Skardupyijé (5 km į §. v. nuo Aknystės;
sesers prisiminimai apie dailininkus Joną ir Juozą Mikėnus). 22 ir 23 tekste é=e,
0=>9,.
23. kas ta.ks bū.va. silpnė.sn'a. būda. žmė'gus, tai vat ir atkri.ta. [tai a.nas
nebesira.š'a., tinai, mikénas, tai a.nas ra.š'a.s mik'a.ns | nera.š'a. raupis, b'at raups |
ši.t'a. senieja., kas li.ki., t'a., matai, dė. ir palička pra. są.va. | aš tai jau šiek tiėk
skaiti.s isto.riju. ir bišk'ūku. ma.kikla.n A.ji.s, tai aš jau mėku atsilaikit' / latv'ū
istd.rija labai ir trurhpa ir nes'ana / kai aidava.m m'as darban, kai jau kalūki.s su-
sikūr'a., labai dauk latv'ū" aidava. / nu, 1'a.tuvjū" maž'aū /aš jiem sakidavau, jūs
man' pasakikit teip /nū, jeigu jūs tikri latvei, pavafdinkit viénu. ménesi., nušauki.—
mu. la.tvišku. / a. m'a.s tū.rim są.va. žėdrądž'us, mūsu. ir kalba i'ra pilnė.sn'a., turtin-
gė.sn'a. [nu vat visūom'at aš jiem uSkifzdavau kė.l'a., su kelei(s) žo"džeis m'a.s
ir ū.žbaig'am [pr'a. ūlman'u m'a.s turėja.m są.va. draugiju. č'a aknistoj, jauni.-
mas bu.va. susikiiri.s / m'as daridava.m va karus I'a.tū.viškus, ch%ras mūsu. bū.va.
V'atuvjū. / vat §i.tu. raupjū. tėvas labai. energingas bū.va., méki.ta.ja viéna tė'k'a,
paula.nit'a. / ji kaūni kai kadū paskutin'an laiki ma.ki.ta.ja.va. / m'a.s vat, brėli.s
ma.na., s'asa., prascični.s, mūral'a.n'a. i(š) skatdupja, visi | šviėsa ir rū'ta, dvi drau-
gija.s bū.va. akni.stdj / chėd.ras bū.va., t'ad.t’arus loždava.m, išvaž'ūodava.m ne-
ratės lėštu, sū.batin /sū.batij bū.va. teip pa.t’ tiktai skir'us [vat važ'ūodava.m
viéni in kitūs / par murh teip kalba, nuveista garšvičn'a.s, jau kitelp kalb'a.s, nu-
veista baltmuižišk'a.s, dai kiteip kalb'a.s | garšvičnei bro.liti., tu nevaž'ūosi, tai
neisi su minim / až vat teip ja nutrauk'a, trumpė.sn'a. tarm'a. ira n'agu mūsu. |
ta.k'a. pū.rinai baltmuižiškai šn'a.ka /a.ja.gi.v'a.na ka.k'a. k'aturi ar piūki kilė.m'at-
rai na. sū.bač'aus pr'a. pa.t’ kė.l'u /
24. k'atur"ės ni.kadū n'a.kul'a, tri.j%s arbė pin'k'"ės kū.l'a / dve.jiėm neišei-
na ku.li.mas, aštatai kat viénas mū.ša, a. nė.r kas ū.šmuša, nėr kas da.tar’a it
su kūltuvu kū.l'unt / rei.ke žinčėt, kai.p ušmū.št, ir kadū reik'a ušmū.št / č'a padi.-
dela. ū.p'a. /ma.n’ réda.s, tri.zde.šim aštuntais mė.tais melara.va. /iš akni.sta.s
pradėja. na. tilta., tai jū“ nuva.re. lik nė.retai / nu (i)r sa.k'a. kad lig bauskei, ar
kut vari.s [tai č'a bū.a. tėk'a s'aurū.t'a. to. ū.p'a., ir labai tėk'a aštreis linkumais /
a. dabat ju. ištiėsina., pra.tiėsina. / nu ir gana plati, aštudni mié.trai platū.ma. |
kai kadū pdsaka.dava., kat sa.ka., ir žmėne.z ben tri's i.ra prigėri. šito.j ū.p'a.j,
tuds akvaruds / matai, jeigu papūola. tad. su.kurin, tai nėbeisšikėla. / a.kvaras.
i.ra gilūs keib da.b'a' /ir ti vis"d.met sū.kas vanda" [ua teip v'arda, kaškaip teip
mutul'ūojas / galla, kat šaltaš čėsas, nuvėšč'a, parėdi.č'a, pamaudi.č'a ir atvešč'a
pa.ti. iš tas ū.p'a.s /
Urbanūvičius Kazys, g. 1903 m. Riūkų k.
237
saula tekéja, bréli ažmū.še,,
saulala, sūda, kai pakavėje /
kur galva kri.to, rėžė Zi.déjo,
kur kraūjas ti.ško, paflai mirgėjo |
Giniėčia Elzbieta, g. 1907 m, Buivydosė (3 km į š. nuo Suvainiškio), gyv. Tupi-
niuosé.
Skyrénys
26. jim daba miéZis’, ir dpmerk’ kok’ath sodin’ / pam’ofka dvé dién, nū.-
sonk’, ir pakldj ont §'oltos gr'ofidos | ko.l’ jie sodikst, kaip ir so4ugis’ / te tūokart
so rofikom i.štr'on, ka neb'abūtu daug'aū soaugis, ir dž'uvi.n / ar on pėč', ar kor
dZ'uvintgves’ ira / ir sudZ’'ovi.n tėp, kalp visai sailiseis ira / ir paskui nū.tr'on
tds akučis / tū.kart sū.mal [ bet’ reik’ rū.pę sumal't' / ne miltes sumal’t’. bet”
krūopom sumdl't’ / no ir tūkart dra alu | bet’ apin'u raik’ / mėdže sudine g'arus
ira, kitok'os sudinos n’agal’ | reik’ tr¢ju sudinu mėdže | vienos ira, kor tii salik-
lu salin / tad sdlin t¢p: apad’d ta m tūover' išurb' skilsr, i tam tūover' sukldj tėk's
medel’s’, tok's' mažoč's', sk’afse Sakalel's’, sk'afse vis¢p kip sukléj / no ir on tii
šakalel'u d'ad vir§on šauds | on tu šaudu suvi.r’on tds apin’s’, su v'0s* to sul ū.špil'
virSorh’ on tu šaūdu / pask d'ad saliklo, kaip vi.ris’ indo, tép gan grait uZvi.ris’,
pil’ vandeni viršėn, ir a.pmaiSa | no ir susdlen pdr’ valondu, ir tik pask téken /
vOle attaisa val'o / te šaūkes' to miss®s, kas t'ak | ir d'ad raugu t’arp tos misos, ir
rugi.n / iSrugi.n, pi.l' bačkės, ustaisa kite, als i'ra / aš ės" 'dns briki.s / nū.k'art
gal'v'als, un pagal'ū sužarda, dpmer’k’ tuos sdujs’ van'dene diobés’ / v'alk or’,
rindom išklėj, sū.r'oš kūl'os / kūltovs toks ilgs pagali's, unt virv'dles prirists sprin-
gulis /
Fataras (Patars) J., g. 1908 m.
Ukrai
27. vién s'asuo giv'an aucie, ké.t li€laucie | ands vaka* sulatviéjie | tip ir šn'a-
kam sava stdrp [tu tik nčik par tuos krūms, vaikel’ / &k tu gol't, aš nieka nébi-
jau [ tdkie žūburė, ti ėsa' pakavoti pininga’ / klikole: kokié k'aturi mūms ir /
kam magsingl'es ir, nuo rita nulek / nikap č'a negidst, nėbie kas giést / vo tap ir
pas moms / katal¢.ku, lietd.v'u on pasa’ ir maža" | sénei tie tévélei mė.ri | tiéva
tiévs latvi's / virs bū.va iš ū.kru / suddna* iSputéji, niėks nébie | pusiktars dėl
karv'ės | a tu varis namié jau? vės ir brūns pas mums | rit kažin ar nelis / aviét's
su ūoguoms dél’ kuosule |
Norbutiené Paulina, g. 1912 m. Snikeriy dv., atitekéjusi i Bileikiy k. (Aucės
apyl.,, 4 km į š. nuo Akméués).
Vadakstis
28. tris ma.s būuudm lidtuvéi / bernūots, 18dZ'us / i pučinskos / daug'au nebu-
wo | č'a néZendu / tas 1 pati@sinti rubėž'u noriej®, un tad anie jau té.n la.t'vu
rubėž'“ užvilk*, vo Ce šaukštėlėi palika la.tvijio /te(n) netudl® i tas rub& us,
239
K. TAPIIIBA
CHHTAKCHYECKHME OCOELEHHOCTH M TEKCTbI JIMTOBCKHX JIMAJIEKTOB
JIATBHH
Peziome
B crathe BriepBbie 0OCYAKMAIOTCA CHHTAKCHYECKHE OCOOCHHOCTH 14 JIHTOBCKHX JIMAJIEKTOB,.
CYyntecTBYIOLIHX B Jlareun, H npwraraioorcs 28 Texcros. OMHCHIBAIOTCA JIOKATHB, WIATHB, CYIHH,.
KOHCTDPYKUMK C peuioramu afit, ažū, da, dėl, in, lig, nd, nud, par, prié x T.11., a TaKxe APYrHe rpaM--
MATHYCCKHE ABJICHHS. YCTAHOBIIEHO, YTO HA MECTHBIC JHTOBCKHE JHANEKTHl ČOJILINOC BJIHAHHE-
OKA3bIBACT JATHIICKHI A3BIK, A B BOCTOYHBLIX pafoHAX — H CHABAHCKHE f3bIKH. B yKa3aHHBbIX.
myaxtax Jlarsun (3a mcxmovenmeMm Muapiunt H, Moxer Obie, Llfickona) xopeHHBIC JIHTOBIILI
mpoxusaior ¢ XIII - XV Bs.
OonernuecKas TpaHCKDpHINIHH B CTAThE HeCKOJIBKO YriponieHa, KpoMe aBTOpa CTATLH, HEKO-
TODbIe TEKCTbI paCIiIHnOpoBbIBAJIH ItperrojjaBaTeJjIu. BAUILHIOCCKOTO TOCYJIADCTBEHHOTO YHHBEPCH-
Tera A. Tupistanc (Ne 28), O. Kocene (Ne 8, 22, 23), E. Crynmksa (Ne 7, 24). HanuG6ojnsuree BHAMAHRE
ynejaerca muanexty Vonarėnait (Kpacirasckuit p-H). Tax xax B Llfickoze JIHTOBCKHH A3bIK B KA-
MecTBe CpejicTBa OOLICHMA MOYTH HE IIpHMEHSeTCA, B HaCcTOSINC6e6 Bpems Vojnsrėnai! ABIeTCA
XHBLIM OCTPOBKOM JIHTOBCKHX CTADOXHJIOB, HaHOOJIee OTJ)AaJIeHHLIM (Ha 60 KM) OT OCHOBHOrO-
apeasia pacIitpocTpaHeHHA JIATOBCKOTO A3BIKA.
K. GARŠVA
SYNTACTICAL FEATURES OF LITHUANIAN DIALECTS IN LATVIA
AND TEXTS
Summary
For the first time syntactical features of 14 Lithuanian dialects in Latvia are being discussed’
with addition of 28 texts. In the paper locative, illative, supine, constructions with prefixes afr,
ažū, da, dėl, in, lig, nd, nud, paf, prié, etc., the contacts of the Lithuanian language with the
Lettish and Slavonic languages are described.
In 14 localities of Latvia (excepting Indrica and perhaps Ciskodas, Lettish Tiskadi) Lithua-
nian people lived from the 13th— 15th cc. Great attention is paid to the dialect of Uodegénai
(Lettish Vodigéni, Odigjani, Krislava District, 60 kilometres away from the main territory of the
Lithuanian language). Other dialects described exist in localities, which in Lettish are called 4k-
niste, Garsene, Griva, Grendze, Kalkiine, Medumi, Nereta, Subate, Skirani, Vadakste.