Latvijos lietuvių tarmių sintaksės ypatybės ir tekstai

LIETUVIŲ KALBOS SINTAKSĖS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXV (1986) KAZIMIERAS GARŠVA LATVIJOS LIETUVIŲ TARMĖTŲ SINTAKSĖS YPATYBĖS IR TEKSTAI* 1. ĮVADAS Latvijos TSR yra mažiausiai 6 senbuvių lietuvių tarmės: vilniškiai (Ciskodas, Indrica, Uodegėnai ir kt.), uteniškiai (Subačius, Gāršvinė, Aknysta), kupiškėnai (Nēretos), panevėžiškiai (Skyronys), šiauliečiai (Ūkrai) ir telšiškiai (Vadakstis) (plg. Garšva 1985). Išskyrus Indricą, į kurią lietuviai atsikėlė 1893–1903 m. iš Ignalinos—Rimšės apylinkių, ir galbūt Ciskodą, visos kitos šnektos gali būti pagrindinio lietuvių kalbos ploto šiaurinis tęsinys. Tarp Ciskodo ir Neretų senbuviai save dažniausiai vadina lietuvininkais. Visos tos šnektos teikia daug duomenų lyginamajai dialektologijai ir baltų kalbų kontaktams tirti. Latvijos lietuvių šnektų tekstai papildo mūsų žinias ir apie tarmių sintaksę. Iš pakraštinių lietuvių tarmių iki šiol nebuvo išspausdinta tik Latvijos lietuvių kalbos tekstų; jų trūksta ir pilniausiuose rinkiniuose (Lietuvių kalbos tarmės 1970; Zinkevičius 1978). Čia pateikiami tekstai yra ne tik pirmieji, bet iš daugelio vietų – ir paskutiniai (statant Dauğpilio hidroelektrinę, Indricą, Augustiniškiai, Misiūnai iš viso bus iškelti ir užlieti). 1977–1983 m. autoriaus Latvijoje buvo įrašyta 30 magnetofono juostų (įrašų trukmė = 25 valandos). Daugelį tekstų šifravo autorius, kai kuriuos (siekiant didesnio tikslumo) – universiteto dėstytojai A. Girdenis (Nr. 28), O. Kosienė (Nr. 8, 22, 23), B. Stundžia (Nr. 7, 24). Transkripcija vartojame įprastinę ir kartu – kuo paprastesnę. Kadangi lietuvių kalbos priegaidės yra tik ilguosiuose skiemenyse, tvirtagalės ar tvirtapradės priegaidės ženklas savaime rodo, kad kirčiuoto skiemens pagrindą sudarantis balsis yra ilgas, o pirmasis ar antrasis dvigarsio komponentas – pusilgis. Ilgieji balsiai specialiai žymimi tik tuose kirčiuotuose skiemenyse, kurie ištarti su vidurine (*) priegaide, ir visuose nekirčiuotuose skiemenyse. Dvigarsyje ir akūto, ir cirkumflekso ženklu (ái) žymima vidurinė priegaidė, nutęsta per abu komponentus, o graviu (ie, ai ir t. t.) – ypatingai trumpas garso ar kurio nors komponento ištarimas, primenantis vad. kirstinę priegaidę. Graviu ir tašku žemai (i.) žymimi kirčiuoti pusilgiai balsiai, neturintys priegaidės1. Kai žodyje du ar daugiau kirčių, pagrindinis dažniau- * Geriausiai tekstų pateikėjai Genovefai Misiūnienei (1891.X.25–1984.V.7) ir daugeliui kitų Latvijos lietuvininkų atminčiai. 1 Pagal tradiciją kirčiuotų balsių pusilgumą žymėti vidurinės priegaidės ženklu yra ir nelogiška (plg. Garšva 1977, 77–78; dar anksčiau prie panašios nuomonės buvo priėję J. Kazlauskas, A. Girdenis). 218 siai yra paskutinysis kirtis (plg. gaidžis ir t. t.); šalutinis kirtis pokirtiniuose garsuo- se ie, uo (ypač ištęstuose ir nugiedamuose) žymimas tašku viršuje. Kai balsis e prieš kietuosius priebalsius ir balsis a po minkštųjų priebalsių fonetiš- kai ir fonologiškai sutampa, jis žymimas vienodai — ženklu a (æ='a), nurodant priešais esančio priebalsio minkštumą. Nežymios, dažnai ir savaime numanomos fonetikos ypatybės nedetalizuojamos (jos bus aptartos kitame straipsnyje). Tekstų fonetinės ypatybės nevienodamos. Pauzės tarp sakinių žymimos vienu įkypu brūkšniu (/), o tarp sintagmų — kableliu, dvitaškiu ar pan. Iš turimų tekstų atrinktos kalbotyrai svarbesnės ir įdomesnio turinio ištraukos. Daugiausia (apie trečdalį) magnetofono įrašų yra iš Uodegėnų. Čiskodė tėvų kalba tik „pacituojama“ nelabai rišliuose tekstuose, tad Uodegėnai dabar yra tolimiausia senbuvių Latvijos lietuvių sala, kurios labai savita tarmė iki šiol vartota dar kaip bendravimo priemonė (daugiausia tarp G. Misiūnienės ir jos dukters Elenos; remtasi ir pastarosios autoriui tarmiškai rašytais laiškais, jie nekirčiuoti). Iš maždaug 40 likusių uodegėniškių (apie 1900 m. buvo 47 šeimos, daugiau kaip 200 žmonių) 10 dar gali pakalbėti lietuviškai? Apie 1935 m. Uodegėnų gyventojai gaudavo lietuviškų laikraščių ir knygų, buvo net surašinėjami norintys lankyti lietuvišką mokyklą. Pagal Uodegėnų šnektą galima spręsti, kaip buvo kalbama maždaug 10 kitų Krās- lavos apyl. kaimų (plg. Garšva 1984, 88)3, nes subaltarusėjusios paskutinės Misiūnų k. (7 km į p. v.) gyventojos G. Misiūnaitės prisiminti žodžiai4 panašūs į Uodegėnų. Greičiausiai nedaug tesiskyrė kalba ir visame nutautusiame plote tarp Uodegėnų ir Skrudėlynės5, skiriamame Dauguvos upės: Naujinio (20 km į v.), Jāunbornės (Neiborno, 8 km į p. v.) ir kitose apylinkėse6. Tarp dešiniojo bei kairiojo Dauguvos kranto lietuvių yra neabejotinas ryšys. Nuo Jāunbornės lietuvių kaimai į dešinįjį upės krantą yra įsiterpę tarp baltarusių, latgalių ir sentikių rusų kaimų. Kontaktus su kairiuoju Dauguvos krantu rodo gausoki skoliniai iš baltarusių kalbos, kurių vietinėje latgalių šnektoje nėra. Senieji Uodegėnų kapai taip pat buvo ne Borovkoje, bet arčiau Dauguvos bei subaltarusėjusio ploto — Užinkalne (kitaip — Stygėvičiuose, už Dzer gališkių). Misiūnų, Augustiniškių gyventojai eidavo į Jāunbornės bažnyčią; G. Misiūnienės prosenelė Bičiul’1, gimusi apie 1820 m. ir kalbėjusi lietuviškai, į Uodegėnus atitekėjo taip pat 2 Iš jų 4 gyvena kitur. 3 J. Endzelīnas (1981, 279) yra nurodęs, kad, be Uodegėnų, lietuviai gyvenę ir Mulkiuose. Vietinių žmonių atminimu, ten daugiau kalbėta latgališkai. 4 Ārklis, člertas, kājas, kaliādas „kalėdos“, mergėita ir pan. 5 Skrudėlynė yra 20 km į pietvakarius. Prie jos kirtčiuotas balsis o taip pat dar buvo tariamas kaip a (Grinaveckienė 1980, 223, išn. 2). 6 „Ir Ellernojė (priešais Naujinį — K. G.) seniaus kur-ne-kur gyveno lietuviai. […] Už vis daugiau jų buvo apie Neibori. Pusamžiai sako, kad augdami negirdėjo czė žmonių kalbant kitaip kaip lietuviszkai. Tarsi paminklu keletą lietuvių užsiliko iki sziai dienai. Isz kur jie atėjo nieks nežino ne seniausieji neatmena. […] 1864 m. […] nuvarge žmonės, išgirdę, kad reiks mokėti keletą dešimczių [išpirkti žemę], pars igando, palikę vergijos vietas, išsidangino kur kam kliuvo“. — Žvalgas. Isz Žemgalos.—Tėvynės sargas, 1898, Nr. 7, p. 17. 219 iš kitos Dauguvos pusės (Jāunbornėje lietuviai Bičiuliai gyvenę iki 1920 m.; ten buvo pavardžių Krauklis, Mikītis, Tārvida ir t. t.). Kiek anksčiau Krāslavos apyl. lietuviai galėjo sietis ir su Breslaujos apyl. lietuviais. Sprendžiant iš artimiausio Pliūšų (Pliustų) k. (nuo Augustiniškių 7 km į p.) pavardžių Grodź, Kārdel’, Luksza, Pitkun, Ragiel’, Szākel’, Szemel’ ir kitų duomenų (1984 m. apklausti 8 vyresni Pliūšų gyventojai kada nors kalbėjus lietuviškai nebeprisimena), tas kaimas iš esmės galėjo subaltarusėti iki XIX a. vidurio. A. Vidugiris (Гаучас, Видугирис 1983, 48) mano, jog dar XIX a. pabaigoje tie gyventojai buvo dvikalbiai ar mišrūs, o B. Makauskas (Makowski 1983, 236), remdamasis 1919, 1921 m. gyventojų surašymais ir 1939 m. rinkimais, nurodo dar tada iki 10 % „lietuvių“ buvus nuo Pliūšų ištisai net 80 km į pietryčius (Perebrōdų, Miōru, Nikolājevo valsčiuose – tuo laiku tai būtų labiausiai į rytus nutolę lietuvių salos). Krāslavos apylinkėje, kaip ir daugelyje kitų Latvijos vietų, senbuviai lietuviai gali būti įsikūrę XIII–XVII a. 1982–1984 m. Latvijos TSR istorijos instituto archeologų kasinėjimų duomenimis, Misiūnuose žmonės gyveno jau X a., prie Augustiniškių (3 km į r.) – XIII a. Bent XIII a. gyvenus lietuvius tose vietose galėtų rodyti ir uodegėniškių skolinys kiāmulas „kevalas“ (jeigu tai nėra hiperkorekcija; XIII a. latgaliai tą žodį bus pradėję tarti čaumala, plg. Būga 1961, 97–98, 275–276, 572). Prieš 1519–1753 m. (Būga 1961, 570–574) gal pasiskolintas ir žodis šykstas „tašus“ < šiksts > seiksts. K. Būga (1961, 99–100, 266) manė, kad Īžvalte, kuris yra nuo Uodegėnų 5 km į šiaurę, lietuvininkai turėję gyventi dar tuomet, kai patys latgaliai Īzvaldo vietoje tebe-ištardavo *Užvalda (nemaža tos apylinkės vietovardžių rodo lietuvius gyvenus dar neseniai). Pats Uodegėnų vardas, kaip ir Augustiniškių, Misiūnų kaimų pavadinimai, yra lietuviškas, kilęs iš žodžio (v)uodegà (latgaliai ją vadina (st)aste, o vedegōs vietiniai gyventojai nėra girdėję). Lietuviški yra ir daugelis kitų kaimo vietovardžių: Lūkštupelis, pieva Lūkštai (latviškai Līču pļavas) ir t. t. (žr. tekstą Nr. 11). Toliau vartojami šie sutrumpinimai: Akn – Aknystà (ofic. Aknīste, Jēkabpilio raj.), Cs – Ciskodas (Tiskādi, Rēzeknės raj., Sākstagalio apyl.), Dgp – Daugpilio pietinės apylinkės (Gryvā, Kalkuonē, Mēdinas, Grendzā), Eg – Eglāite (Eglaine, Daugpilio raj.), Gršv – Gārsvine (Gārsene, Jēkabpilio raj.), In – Indrica (Krāslavos raj., Kalniešu apyl.), Nr – Nēretos (Nereta, Stučkos raj.), Sbč – Subāčius (Subate, Daugpilio raj.), Skrn – Skyrōnys (Šķirāni, Bauskės raj., Brūnavos apyl.), Uk – Ūkrai (Ukri,杜bēles raj.), Vdks – Vadakstis (Vadakste, Sald taus raj.). Daugiausia pavyzdžių užrašyta iš Uodegėnų (Vodiģēni, Odigjāni, Krāslavos raj., Borōv kos apyl.); prie jų nevartojama jokia santrumpa. Vietovių lokalizacija smulkiau aptarta ankstesniame straipsnyje (Garšva 1985). 2. SINTAKSĖS YPATYBĖS Žinomas J. Endzelyno (1979 510, 515) teiginys, kad latvių kalbos sintaksė daugiau primena Europos vakarus (vokiečių kalbą), o lietuvių sintaksė – rytus (slavų kalbas). Dauguma Latvijos lietuvių kalbos sintaksės skirtumų nuo kitų lietuvių tarmių yra ne archaizmai, bet atsiradę dėl latvių kalbos įtakos. Ir vis dėlto kokio nors didesnio atotrūkio tarp lietuvių kalbos abiejose respublikose nėra. Kaip ir gretimose rytų aukštaičių šnektose, plote tarp Ciskodo ir Skyrōnių vartojamos konstrukcijos ne tik su lokatyvu (plg. gyviana mīsu baznīcā Cs), bet ir su iliatyvu: aik tvārtan Cs, Aknistōn aštuōni kilometrai Sbč, pēreiti Lātvijan Gršv, dēdi pēčun Akn, vēže Suvainiskin Nr, vāra vidōn Skrn. Vienaskaitos iliatyvas varto- 220 jamas ir panevėžiškių tarmėje, tik galinis priebalsis n dabar dažniausiai yra nukritęs plg.: aik lauka | laukàn, šal’n „šalin“, li.pk žemė | žemèn ir pan. Tarp Uodegėnų ir Eglaitės (vilniškių ir gretimų uteniškių, išskyrus gal tik Čiskodą ir Indricą) lokatyvas painiojamas su iliatyvu, t. y. vietoj lokatyvo labai dažnai (ypač Uodegėnuose) vartojamas iliatyvas, o vietoj iliatyvo — retkarčiais ir lokatyvas, pvz.: a) bū.va’ trìs tvartėliai: vienan kárvyje, kitàn arklỳs, trečian àvižas; mum gi čemadànas mesàs bū.va’ ažūpkalin; vakaràn, rytàn, unksci giēda; pùpas daržàn pjāvie; tvàrtan nieka nièr, dykas; b) kaimýnbus indìrė akýtie; ateina bažnýčiai Dgp; mūja karčiamòj mūna vyras Eg. Atsitiktinai tos formos pavartojamos ir savo vietoje: linus mina rijàj; impuolau tan upālin; šaublė lāidzes debesin. Panašiai abu vietininkai reiškiami tomis pačiomis formomis pietų aukštaičių tarmėje (Zinkevičius 1978, 46, 54), o lokatyvo vartojimas vietoj iliatyvo Latvijos rytų aukštaičių tarmėje buvo aiškinamas greičiausiai latvių kalbos įtaka (Grinaveckienė 1983, 113—114). Tam tikruose Uodegėnų pasakymuose iliatyvas vartojamas ir vietoj galininko, įnagininko, plg.: rūdenin bū.va’ daug mūsiu’; mūna mergà pylė kartàn su manim. Neaišku, ar iliatyvo variantu galima laikyti vieną kartą užrašytą formą ànas darbànù „darbę“. Į šiaurę nuo linijos Raguva—Ukmergė—Molėtai—Salakas vartojamos sutrumpintos daugiskaitos iliatyvo formos, fonetiškai sutampančios su lokatyvu (Zinkevičius 1978, 54): kuniguos nàja Cs, išvažàva kapuòs Laukesòs Dgp, žagenys sudìeja Eg, važiuosiu svečiùos par juos Sbč, dėda medi.nuos sūduos Grsv, atsigaibàinam Naratōs Nr, sū.riš kūlias Skrn. Nuo senbuvių Latvijos lietuvių kalbos skiriasi tik Indricos kolonistai, dažnai išlaikantys daugiskaitos iliatyvą pilną: dali.na chutariuosna; dūrysna pasprabūja. Bet Uodegėnuose ir daugiskaitos iliatyvas (plg. apynius sù.dedu vidùn tamuos buràkuos, latg. t.bmùs burakùs) retkarčiais pavartojamas lokatyvo reikšme (niažbnai, kas tamuos namuos gyviàna). Vienaskaitos lokatyvas kartais vartojamas vietoj galininko, prielinksnio per su galininku, o daugiskaitoje — vietoj įnagininko (ypač skaitvardžių) ir t. t.: àtnesà švÿntiej („sekmadienį“) piena; pinkiazdìašbm kapaìku dienài („per dieną“) ràikia makiēt Cs; dvidèšim devintuos [mìàtuos] sudàlbė šbtu šalu; kiaturiàzdesimtùos miàtuos išàla Dgp; trijųs, kiaturiùos („trisė, keturiese“) kūla; mùša trijųs Akn; àteina pùsbelj pirmàsias adynas; kasdiena:s ašaroju, kad nier mamyties. Pagal latgalių pasakymą gāja gamurs Uodegėnuose sakoma ir raikia ait ganùos, ganýt; trys diena:s namuos, a ketvirtà ganùos. Rytinėse šnektose, rodos, vartojamas ir trejopos aukščiausiojo būdvardžių laipsnio formos, sudarytos iš įvardžio pats, pati ir nelyginamojo, aukštesniojo įvardžiuotinių būdvardžių laipsnio formos arba nelyginamojo laipsnio daugiskaitos kilmininko ir jo aukščiausiojo laipsnio formu (plg. Grinaveckienė 1983, 115; pastaroji forma autoriaus neužrašyta): va.ve.rūšis „vieversys“ pāts pirmasei skrīnda Dgp; pāts šiānasaī aš In; pāts seniešnise im pėnšiz’s. Uodegėnuose vietoj įprastinių įvardžių aš, tų ir savęs vienaskaitos kilmininko, naudininko (rečiau) ir galininko formų vartojamas įnagininkas: tavim tėvas su màmu peni, vaikai manim nepeniės; anà, gi žēli.ja, tavim gerè; dabar anys manim 221 pãmitie „paliko“; nùvidie manim da namais; à.nys par manim par vãsaru būna; ni viéna niẽra par savìm. Būdvardžių bevardė giminė, beasmeniai veiksmažodžiai, dalyvių daugiskaitos vardininkas (pastaroji ypatybė užrašyta ir Subačiuje) pakeičiami būdvardžių ar dalyvių vyriškosios giminės vienaskaitos vardininku, prieveiksmiu: man sùltas kãjam; tau báisas, ka ãšai tavì nesumãstūm; nigùras bù.va parietkas pa Mikalòju, sunkẽi bù.va; nekadù ne pamisìtas, kad reiks skirties šiemiet nuo meiluosies mamūtės; bùtu paldìdavi ir vis pabaigtas buvìs; mažà palì.kis takių žmã.nių, kas kalbāt pa lietù.viškei; pàrdaviem kadù nupjàvis; varpai yr zvànjis Sbc. Uodegėnuose dar kartais ištariami ir bevardžiai būdvardžiai (Juzupėliui bù.va sunkù), taigi jų pakeitimas yra nesenas ir kilęs dėl latvių kalbos įtakos (plg. bùva t ùmsas, lat. t ùmss). Daugpilio apyl. vyriškosios giminės formomis moteriškoji giminė reiškiama tik labiau šnektą primiršusių žmonių (plg. Grinaveckienė 1983, 112). Po slinkties veiksmažodžių kai kurie rytų aukštaičiai vartoja ne tik iliatyvą, bet ir siekinį: eĩsu nãma gù.ltu (1. d.) Cs; nèja pù.pu pjãutu; brãlis nùvažava padabàtu; neidàva nė vakariùotu Nr. Siekinio funkcijos tokios pat, kaip bendraties; abi tos formos tuo pačiu tikslu gali būti vartojamos ir po infinityvo: kas tau nàr aĩt darýtu | raĩkia aĩt slùžbìt. Uodegėnuose greta sangrąžinės siekinio galūnės -ūs vartojama uos: aĩs mazgãtūs | mazgãtuos, važbniètuos (bendratyje yra galūnė -ties, būdvardžiuose – ūs | uos, plg. nier kū bijãties; bãltūs | bãltuos). Šalia siekinio gali eiti daiktavardžio kilmininkas. Lietuvių kalboje siekinį turi kupiškėnai, anykštėnai ir labai nedidelė dalis gretimų uteniškių (apie Vyžuonas, Alantą, Uteną) bei panevėžiškių (apie Vabalninką) (plg. Zinkevičius 1966, 390; 1978, 70, 72). Kitose tarmėse siekinys išnyko. Vilniškių tarmėje siekinys vartojamas tik Latgalos lietuvių salose – Ciskode (retai, užrašytas liaudies dainoje) ir Uodegėnuose. Greičiau tai yra ne skolinys, bet archaizmas nors latgaliai siekinį irgi turi (plg. es išù ãstu „aš eisiu valgyti“, aizbrauce laulòtùs „(jie) išvažiavo tuoktis“, Скринда 1908, 48; Endzelīns 1982, 587). Sangrąžinės formos galūnė -uos nesutampa su latgalių -ūs; vietoj jos Krāslavos apyl. latgaliai vartoja galūnę -ys. Siekinį gyvai vartoja ir išlikę šiauriniai kupiškėnai apie Nėretas, Sūseją. Kaip ir kitose rytų aukštaičių vietose, apie Kalkuonę (Grinaveckienė 1983, 119), Ciskodą su veiksmažodžiu reikia ir bendratimi eina vardininkas, plg.: raĩkia dárbas darýt, nier kam kalbiàt Cs. Uodegėnuose gal dėl slavų k. įtakos pasitaikė vienaskaitos vardininkas ir po veiksmažodžio rãsti: kad galè.tumet rast žmògus (bet negal rasti žmogaus, rasti gerus žmò.nius). Dar plg. nãmie niẽr kas pàlie k Uk. Matyt, dėl slavų kalbų įtakos vardininkas kartais pradėtas vartoti ir vietoj papildinio galininko, kreipinio šauksmininko: ẽš tau dùosu pirãgelis Cs; nà tau kãulinis, duok man’ gialužbì.ni; kiškìalis niàbagiàlis, alk miežãliu pjãutu (1. d.). Visų pasienių dėl latvių kalbos įtakos vietoj vardininko konstrukcijos su turėti paplitęs naudininkas su veiksmažodžiu būti (pastarasis gali būti ir praleistas): brãliam žmãna lietùvia bù.va Cs; man trīs brãlei bù.va; jam bù.va bralis žàntas; par mum bù.va viėnui brãliui trīs sūnai; visìem pa viėnai paduskytei yr atsisiėstu; vaikialbėnu kiek man daugìli; mùm ta.kiū krùmu nìdbu.va. Akn; Naratõs jam bù.va centras Nr 222 ir t. t. Kaip matyti, veiksmažodis būti neretai nukeliamas į sakinio galą (plg. Kráslavos apyl. baltarusių tãta naš litò.vec bul). Žodžių tvarka sukečiama, norint kurį nors žodį pabrėžti, plg.: a kų anys man padarỹs šiànai; ánas padùoda tièvui àdatu turìet; jaù man senẽi reikẽi numìrt. Nuo Aknyštõs užrašytas pasakymas až do. ár tiakaũ jòjì.s „man dar irgi teko joti“. Žodžių linkšnių konstrukcijos šnektose neretai verčiamos prielinksninėmis (plg.: ànas dãlbe àvižas diel’ arklìų „arkliams“, àppili su káršu ùndiniu), nors pasitaiko ir priešingai (tam kù.migu vi.su žẽmi atõjome Nr). Yra išlaikytų pilnesnių prielinksnių (nuõg, tẽrpu), bet daug jų reikšmių (ant, nuõ ir t. t.) ir net pačių prielinksnių (až, da, piẽ starp) pasiskolinta. Prielinksniai reikalauja vienaskaitos kilmininko (dèl, na, nuo), naudininko (da, prie), galininko (ant, par), kilmininko ir galininko (ažù), naudininko ir įnagininko (lig), daugiskaitos kilmininko (dėl, nuo), galininko (ažù), įnagininko (da), galininko ir įnagininko (par) ir t. t. Toliau pateikiame užrašytų prielinksnių konstrukcijų pavyzdžius. Jos paplitę labai nevienodai. aĩž, plg. la. aiz „už“: daržìne bu.va aĩž kẽlia-; ištraukìe manìm aĩž pašmakrià- Uodegėnuose ir Ciskode aĩž (aiz) vartojamas kaip prielinksnis ir priešdėlis. ańt „į, pas“: ãina un Eglãiti, Ìukštu Sbč; unt malūno nuvežė Skrn; vẽde un sãva seserìm. Prielinksnio į reikšme ant labiausiai paplitęs tarp Subãčiaus ir Skyrõnių, dar plg. Uodegėnuose ir Ciskode vartojamą jo fonetinį variantą na. aplìnk „apie“: miãtu aplìnk šãšiazdašimt adgãl Dgp. ažù (až) „už, įnagininkas“ ir t. t.: uz ažeriòka, ažu Skirščìnia. Dgp (dar plg. užu Skardùpja. Akn; čia pirmasis u gal priderintas prie bendrinės kalbos); išėjau až vỹra Eg; ažu Subãčiaus Letuvà Sbč; jam reikia vaikščiot ažu vĩlku Sbč; tas dẽdia. pà.jemia. ji ažu sūnu Akn; baigia ištautėt, palìeka ažù latvius Akn; išmõkia až(ù) mùrnika Nr. da „į, iki, pas, prie“: a) brãlis vienas nãja da tartãkui, da Rỹgai; nesidabãja da tièvui su mãmu; nãina da pìrtei, da namais; b) nitãli da Įžvaltui nuo Vùodigienù; kìatūri kilometrài da bažnỹčiai; c) pàjimie jū da savìm, do sūnui, duktìe ãteina da manìm; aik da vaikais; d) ãteina da lungẽliui. Tas prielinksnis (ir atitinkamas priešdėlis) labai paplitęs Uodegėnų šnektoje. Jis iš slavų kalbų pasiskolintas per vietinę latgalių šnektą, plg.: kačia, navar da gõldam „kate, negalima prie stalo“, da mežam „į mišką“ ir pan. (dar plg. Endzelīns 1982, 602—603). dėl: ànas dãlbe àvižas diel’ arklìų | àtdviem kàrvei; àtvidie viãrtini barãnku diel’ kùčias; dèl siẽkla.s, siẽklai Eg; kù.lis dèl dũnkčių dìngima Akn; pusìktàrs dèl kàrvės Uk. Tose pat vietose tikslui reikšti šalia konstrukcijos dėl + kilmininkas dar pavartojamas ir naudiniṅkas (+ bendratis). iñ „į, pas, vietininkas“: neatãja in dárba; atãik in mùm | mùms Cs; in tã šniūra septynỹl kazìãnai; im pẽnsijas. Prielinksnis užrašytas Uodegėnuose ir Ciskode kaip ant pakaitalas (ànt ir ẽ rytiečiai daug kur painioja, plg. Zinkevičius 1978, 55). Konstrukcija in mùms (vietoj in mùm) greičiausiai yra vėlyvesnė, atsiradusi dėl latvių kalbos poveikio. 223 lig: lig Daũgavai bū.va Lietuvà Dgp; lik Nėretai Akn.; lig kàr „karų“ Skrn. Skyrónyse, kaip ir panevėžiškių plote Lietuvoje, lig vartojamas ne su vienaskaitos naudininku, o su įnagininku (ir kilmininku). nė „ant, į, per (už), naudininkas, vietininkas“, žr. ant, in: a) atsisėdīs nu kiálma; aš kaip sėdėjau na tą zla·stana; būpt nu žàmies; sėdėit nu lùnga; b) tu válgyk, nesidabák nu manų, kad aš láju; dabàr nu (im.) pėnsijas nèja; žūriu nu bliùda; c) a kiek gi nu diena·s reiks makiėt? Cs; d) diediena sàka· nu manų; e) galėjau iškiàpt visadù nu vieta·s; kai mu sala·s givènam; tu nu laũka· niagùlasi; vynu no vaĩnų nùmusie. Fonetškai na (nu) gali sutapti su prielinksniu nuo. Semantiškai Uodegėnuose ir Ciskode na yra ant ir in pagrindinis variantas, kuris daugiau, rodos, niekur neužrašytas. Greičiausiai tas prielinksnis yra fonetiškai perimtas slavų na, o ne atsiradęs un (t) garsam (u ir n) susikeitus vietomis. Latgalių toks skolinys nepaplitęs, plg.: pùlbes nu aruoda· nispràksta – pele uz aruoda nespràkst. nuõ „nuo, iš“: a) ānas na· izdaũguvas bū.va·; rùnkəs sopa nu dárba Cs; atvażāva atsipūst na dárba; skirties no ma·mutė·s (= su mamute); b) niuo Lietuvàs bū.va atvażāvis Cs; žmānu atvāvede nu Lietuvàs Cs; na medzia· sutaisytas; dunkščýs bū.va na šaudų; na tās mamās atėmie. Reikšmė „iš“ perimta iš latvių kalbos; ji pasitaiko ir Lietuvos pasienyje (Endzelins 1982, 604—606). Su ta reikšme (latgaliai taria nu) siejasi ir tokios Uodegėnų konstrukcijos: linùs iškùlsta nu spalìu „iš linų iškulia spalius“; šaũdus išblāgża nuo tų varpýtiu „iš šiaudų išbloškia tas varpytes“ (šnekt ojė kilmininkas apkeičiamas vietomis su galininku ir nuo „iš“ nukeliamas prie kilmininko). nuõg: atsitraũki nug manų (l. d.) Cs. Senų žmonių kalboje nuõg dar pasitaiko ir kitame rytų aukštaičių gale — pavyzdžiui, apie Linkuvą. par „per, pas, prie, iš, už, įnagininkas, vietininkas“: a) par mūsų laũku gialu-žinkelis ėja Eg; aš jai su pliòtku par riėtais; b) yr šakė par mùni Cs; auga par manim; kų aš dirbau par tiėvu, par matti, tų aš ažmiršau Cs; bū.va dvi šàsaris par jaunèsniji brāli In; aš tinai kálau par juos In (ir Gršv); par jům niaštrỳna dèlgies?; takiū balių par mùm nèr (a) Sbč (ir Cs, Dgp); jau Litvà par mùm isibeiks; par „nuo“ Šy deri niatòli Eg; c) sùklumpam par stãlu, par durim, par pušýtiem; par kapaìs šaũkias Altkirka; d) par vidu saũšus; e) anà gi jamiėšnie par manim; dekavājam par klapataìs; kalbam pãterus par tais bernia·keliais; f) ānas būva par kàtu, par dōktoru; par liùno šaũke Skrn; par kaimynam šaũkia Cs; g) āi, visakā bū.va· par gyvì; par viduri lyknie; āina alnis pirmdsei, mažasei par vi.duri Akn (par vidurį „viduryje“ sakoma ir apie Žeimelį, plg. Šlavas 1972, 430). „Pas“ reikšmė užrašyta ne tik par, bet ir pas iš to paties pateikėjo Daugpilio apyl. (Gryvojė, Kal(k)uonėję, Medinę, Grendzoję, Subačiuje, Aknyštoję (ir Daugėliškio apyl.). Toks vartojimas greičiau gali būti autentiškas, o ne paimtas iš užrašinėtojo vartotos bendrinės kalbos. „Par“ „pas“ reikšmė gali būti vartojamas iki Neretų. Po prielinksnio par (pas) įvardžių gali būti kitoks linksnis negu kitų vardžodžių. Vienaskaitoje po par Uodegėnuose yra ne galininkas (kaip visų kitų), bet įnagininkas (kaip latvių kalboje, plg. Kabelka 1975, 136, 208): par kùom kàltava·s, par tùom pinigai; par jùom pameta manim „pas jį palieka mane“; par kuorùom 224 atras. Daugiskaitoje po par (pas) dažniausiai vartojamas įnagininkas (Čiskodas, Uodegėnai, Gryva, Subačius, Aknyšta; Skyrónys, Ūkrai), bet izoliuotose vietovėse (Indričá, Grendžà, Garšvinė) pasitaiko ir galininkas. Konstrukcijos tipo kas par (per) + vardininkas (galininkas) (plg. a kas čia par arkliūku Dgp, pažurbėt, kas par märkyam) lietuvių ir latvių yra pasiskolintos, matyt, iš lenkų (plg. co za) ar vokiečių (plg. was für, Endzelīns 1982, 610). Uodegėnuose junginys par kū (Kal̇kuonėje — ažu kū) reiškia „kodėl“: par kū tiek mažà valgė?; ažu kū niàsuka? Uodegėnų par tū (Čiskode — par tuo) yra „todėl“: mòn to mažà reikie ait ganuos, par tū ka aš mažà buvai. paskui „po“: a tėvas nežinau kiek miatu gyviana paskui mamàs. pō: vadžija pa didzidiju keliu „didžiuoju keliu“. Uodegėnuose ir Čiskode sakoma ir pa latviškai (-u) ir pan. priē „prie, apie, pas“: a) āugau prie tėvų; prie pačiai Èglainiai gyviana Eg; krì.ta žemė prie bālai Sbč; nelāide pìrkt žemės prie rubežiu Akn; prie kìalmais āuga Dgp; b) apsivälga šilta miėsà prie rùdiniai „apie rudenį, rudenį“; prie vakarui „apie vakarą, vakare“ kiekies temperatura; c) prie mum(s) jau buva˙ daug kartu lietus. Tarp Indričos ir Aknyštos po prielinkśnio prie vartojamas vienaskaitos naudininkas, Vadakstyje (žemaičių plote) — kilmininkas (prie Žagarės), bent apie Grenždą, Subačių — daugiskaitos įnagininkas, Vadakstyje — kilmininkas (prie pōnu). Uodegėnuose ir ypač apie Čiskodą vietoj prie pasakomas ir latviškas pie: prō: piērmalā pra girnām „gimonis“; pria. skūrstini išskranda ōran. tērpū: terpu mum kalbėt, sūnus labai augštai savim niàša. Vartojamas tarp Čiskodo ir Subačiaus su vienaskaitos kilmininku (Uodegėnuose — ir su naudininku); terpà savẏ Cs (Būga 1911), tià.rpu sà.vi Dgp gal yra kilmininkas su nukritusiu s (plg. sà.vis — Uodegėnai, sāvis — Medinas). Pagal latvių kalbą Skẏrónysė pasakoma sāva starp’, Subačiuje — stōrpa. Čiskode, Uodegėnuose lyginamųjų junginių prieveiksmis kaip fonetiškai sutampa su kai: āina (būsi) kai pardūota Cs; àki·s kai guzikai; kai su bìazdalu smirdieja; tāks kai vilkas bū.va tas šuvd; vàlgi·k smėl.nai, kai namuos; dar plg. aš dirbau kai (= sl. kak) virtuvies mergička Vdks. Retkarčiais tas kai ištariamas ka˙ (plg. la. kā „kaip“): tākie ka˙ šarmù.kžnė lāpai. Vartojamas jungtukas kōlaik: šāk šāk jāuna mērge, kālaik vāiniukuota Cs; i da grāba darbīsime, kālaik numirsīme; dar plg. kōlai (= kōlei) triōbas sukēlam Gršv. Kaip ir latvių kalboje, prijungiamasis jungtukas kàs vartojamas ir reikšme „kuris“ (kartais tą pačią funkciją atlieka ir kur); nier takių žmānių, kas pa lietuviškai pakalbėtu; padeda ma·mytei, kas sirgsta; sūnus, kas padeda lietuviam, kas išaugam su namini kalbu; tas vilkas, kas e·riukūs pjāuna; tie kidturi būva takie, kas (kur) kalbiā·ja. pa lietu.višku Cs (ir plg. kur žālbi pjāuna, tas pjautbvas; stalāi bū.va, kur āude). Tuose pat Uodegėnuose žinomas ir jungtukas „kuris, kuri“: kurā·s supvivielb [būl'ba·s], aran. Tekstuose yra sujungiamųjų sakinių su tarpusavyje susijusiais jungtukais, bet daugiau tokio pobūdžio prijungiamųjų sakinių, plg.: a) kāks gi tu žmā·gūs, kāks gi tu gi·vinta.jis?; kas āina da bažnyčiai, kas namuos palīnka; man jau tēip i tēip gerēi; b) kad velīka.s pasisupsi, ti žodai niakūys Dgp; vaikai kadū nepenie·s, kų 225 aš tadù darýsu; kadu jum bus gerei, tadu atvažiuosit; aš kai jaunà buvaũ, tai stiprà buvaũ Dgp; kai sù.veria nýtys, tai diãda skėtan; kaip pradeda taip tekėt [pienas], tai kri.žiškai pamėlži Akn; kaip ýr, taip ir gyvìana.m (... giaŕai); kũ tu padarýsi, kaip ýr, taip ýr; kũ tu ti suprãsi, kas ýr, tũ i vàlgai; kũ pavàlgiau, tas giaŕai; kiek galėjau, tiek pririnkau; kiek rōzu apsv.veda, tiek isì.skira Gršv; kur mūsų nėra, ti gerai; a kurą sėklai, tũ sėklai. Vartojami jungtukai kãd… tai, kadà… tadà, kaĩ… tai, kaĩp… tai, kaĩp… taĩp, kàs… tã, ką… tas, kiẽk… tiek, kuŕ… teň, kuriã… tã ir t. t. Tam tikras jungtukų kaĩ… taĩ pakaitalas galėtų būti kaĩ… taigi (taigi sakinį išskiria, sustiprina, pabrėžia): kaĩ jaunì būva.m, taigi kaimýndai suveidava. Akn. Įvairaus tipo sakiniuose pastiprinamieji ir atliepiamieji žodžiai nei, tai, ten, tiek ir kt. dažniau negu bendrinėje kalboje (plg. Lietuvių kalbos gramatika 1976, 842) gali būti praleidžiami, nepažeidžiant sakinio prasmės: pridėt ni atimt nianó-riu Dgp; jau siánas, kam gi tu giúras; viẽkas gyvint, ne maĩšas siūt Sbc; jau senóu gývie, niadiok diẽve bū.va.; kur aũga apiniaĩ, atãžilas eina Dgp; grėbia su abiẽm rùnka.m, kiẽk pasigrėps. 3. TEKSTAI Cìskodas 1. Mà.ma m̀ana n’abu.va lietù.v’a / pa vi.sam n’akalb’āja* / tiėvas, i tiėva tiėvas kalb’āja lietù.višku / gaspadaŕ’ai visi kalb’āja lietù.višku sen’âũ / a tas jau žmãnas, kũ.r’as n’amakėja, tas nigalāja kalb’āt’ lietù.višku, tas jau kalb’āja latviški / eš gėrėjì atmen’ũ, m̀ana tėva brãlis, júrgis, tas jau kudà lietù.vis / m̀ana tėvas trílika m’ātu jaunėnis par tũ / tie senieji žmãnas nùmir’a, niėr kam kal’b’āt / kai eš numiršu, tie niviena vãrda negirdėsi, nikà.s ti nikalb’as / ka mãka, ti gerėi kal’b’āt, a ka n’amãku, kũ gi kalb’ási / as par nẽdel’ izamokėj rù.nat’ lietuviški, ka vì.n litavėsi tebūt / pì.nk’asdešėm septyni m’atai, kai bù.vau armijai, šašì.s m’ātus i dù. m’ėan’āsus / su auksì.n’g’am as galėjau kalb’āt, a su ž’amaĩš’am ni trù.puc’ā / m̀ana i tiėvs, i tiėva tėvas jau pa latviški pãter’us kal’b’āja / dù. lietuv’ài bù.va kunigėi par mùm, tumasù.nas i ur’belis / viėns atgiv’ana pink’ālika m’ātu, a ú́ntras septin’ālika / tas nuo viln’as bi.ja prōpesors [P. Būtėnas] atvažãvis pie kun’ga ur’bel’a. / vòt, a vin’am, tam ir dōkumentì, ka teip i teip / tė ir bù.vis’ viėstùrė, sen’au prėrašīta bùva, ka tė ira at’vės’ti devi’ni gaspadaŕ’ai / pãnas bù.va gù.das, a vì.n’am žmãna bùva lietù.v’a. / vòt anà atãved’a. devi’n’us gaspadaŕ’us / vòt anàs atvažãva, ái, žìna’, i va ti kalb’āja, ka dì.vi šìmti pink’asdešimt m’ātu, kai tiė / i vòt, kas gàl’a kal’b’āt pa l’ātù.višku, suprùnta / nu vòt, su kù.nigu i važinėjo / kù.nigas arklì bù.va sukinkis, i važinėjo / à ha / nu kas m’úaka kal’b’āt pa l’ātù.višku? i prisãk’a, tāip, ka vaĩka. žanijas, ka l’ātù.vi- žànit’us / su l’ātuvi, žmãnu l’ātù.vi ìm̀tu, a n’a làtvi(ė)ti / tadù pavi.sam išnì.ks jau l’ātuv’ai / devìni šìnti dvìdesmit š’âšta m’ātu bù.va atvažãvis / pi m̀ani ár bija / * Vietoj laukiamo akūto žymimas cirkumfleksas, kai balsis tariamas nestipriai ir smarkiai nutęsiamas. Šį reiškinį, taip pat atitrauktinio kirčio neoakūtą (čia neskiriamą nuo neocirkumflekso) dar reikia tirti. 226 kù.nigas žỹna, kas jau gal’a kal’b’at’ l’atù.višku / visur būva, slàboda, kólna slòboda, lėjas slàbada bi.ja, tù.r / i kùkuc’uos bi.ja, visur / visur, tì kur žỹna, kas gal’a kal’b’at’ l’atù.višku / buòdž’uos i kúr’tin’uos nekalb’āja / i pìl’vel’as nè / tie jau nekalb’āja tadù / jau c’à piñk’azd’àšimt m’atu, kai n’akal’b’àja niẽkas l’atu.višku / girnakali, kėjdà.nè, lėjas slàbada, kólna slòboda, slàbada / ot šùtie tik kal’b’àja / kùkuc’uos vėl’ kal’b’àja trīs žmàn’as / bazulis, trèč’ukas, i čèpulis / girnakal’uos bù.va aštùoni gaspadàr’ai, visi kal’b’àja l’atu.višku / vsi aštùoni / slàbada š’ašì. bù.va, k’aturi. kal’b’àja / a kólna slòboda bi.ja trīcpac’mit’ sáimnieku, tik àštuoni kal’b’àja, aštùoni: zvi.drin’s, bòngari.s’ áugusts, bòngaris’ antùonas kal’b’àja, ot jau trīs, trèč’ukas kal’b’àja, čèpulis’, bi.kšta kal’b’àja / pìl’vel’uos kal’b’àja škìrmantes ignas, i škìrmantas jàzupas / ak maràzas jànis kal’b’àja / a kúr’ti, uos trīs čèpul’ai kal’b’àja, roč’ka, àugustāns / àugustāns tas gėrẽi kal’b’àja, ò, tas l’atu.vis’ bù.va / práñcis jù.z’a, áugusts, dù bràl’ai bi.ja, kal’b’àja gėrẽi unšk’áu šòuk’as jaskūnai, a dabar kukù.či / ka gírnakal’u náu, ta i jaskūnu náu, nuo dvìdesmitu gòdu / švied’ėli — tàgad zvìdrini / àgrāk viẽngali sáucas, tà-gad grù.zdeli, ti krievi / Nòvikas Jazùpas (Nòviks Jāzeps), g. 1896 m. Girnakalių (34b)k. (dab. Dzērkali). Noviko ir Kovalevskio senelių pavardė buvo Bérkus (-as). Visi Ciškodo apyl. pateikėjai, pritrūkę lietuviškų žodžių, prideda latviškų. 2. aikit graic’au, nùb’aga ka’r’v’a, anà kaz’kúr nù.b’aks / raik’a nunaimùit’ / a kiek gi nu diena’s reiks makiet? piñk’azd’àšim k’apaiķu dienai raik’a makiet / a kù gi tu ma viršy? vi.rala, i kósas, i gulbinù / a kuò as dirbàu par tieyu, par mó-mu, tù as jau ažmiršàu / i n’àžinàu, kù as tì dirbàu, òt kaip / kù rèik’a, tù i dîrba / kù móma sàk’a, tù i dirbam / móma ù.čėbija, téip m’as i dàr’am, i da grába datì-simė, kalaik numi.rs’me / i nerẽiks niekò. / vīras pósakas g’aràs. makiéja šakìt / vīras prata, a kal’b’at’ n’agal’àja / par tuò. ka c’à n’agàli girdiet / niẽkas n’akal-ba / màma kal’b’àja taipat / n’àgirdieja ni vėna vẽrda / a brólis mana galàja susi-kalb’àt’ / kaki ti litauñ(1)ki, nàvar šàrunùõt’ / sòpa galvè / rúnka.s sòpa nu dár-ba / àisim kùlt’ / stu rúnka.m kùla.m / àisim pòlku šòkt’ / m’argàit’a, kaip gi tavi. šàuk’a? Bòndarė Leukàdija, Jānio (1889 – 1981). 3. tì.li zi.li búmbu, par galì.ni lúngu / lúngas atsìdàra·, búmba pasìkóra· (mišlè) kinkau šỹ.vu. béaru árkli, rìta vàkaràli /* jòjau jòjau par šỹla.li, pa žal’ù lunk’àli / susit’àkau pànit’àlu, dì.deli pul’k’àli / vi.sas jáunas, vi.sas gràžas, vi.sas vàin’ukùotas / mana miéla pànit’à.la, viéna kai parduòta / tù.ra sun’àli in runk’àli, kai rutù. kvietk’àli / šàrkiena vàrniéna, doùk tàva vẽlku? / du numi.ra, dù. prigi.ma, du kuni.guos nàja / pìnki tv’òru tv’àra, šàši klùonu kùla / * Šios dainos kiekviena eilutė kartota 2 kartus. 227 sūsalau, sudribau, par du laukus važavau / par du laukus važavau, du. kub.lus rakinau / vakar vakar vakarā.lis n’(a)b’uvā bailing(a)’s / pasimūdau pusnakt’āli, jau merg’ala par krum’āli / jāuna grāži tu m’argait’a, atsitrauki nug mani. / kāi gi kōk’a krivdanu.t’a, n’asivērki in mani. / Vilūma-Riks Regina, g. 1903 m. Žemojōje Slabadoje. 4. giēris giēris prisigiēris ēisu nāma gūltu, jāuna pāti, mažbi vaļkei, kā kits nēprigūltu / ki.škis b’āga pā dir’vānu, ā.nas mū.š’a barabānu, ēikit mērga.s pāžuriē.kit, kiš’k’am paūtus palaižikit / sāk sāk jāuna me.rge, kālaik v(ā)’in’ukūot(ā), nūims tāu vāniekieli, būsi kāi parduot(ā) / ēisu ēisu lietuvai, nēgi’vinsu ēs cēnāi, lietuvājē jūoda duōna, da diddeli šmātu duōda / Kovalēvskis Jazūpas (1903–1983), gyv. Girnakaliuose. Indriča 5. pāts s’ā’nasei āš / devīn’asdešim rudenį mān bū.s / baltgū.dzei c’anāi gi-v’āna. aplīk / dvāras bū.va. indriča / panas c’a negiv’āna. / in rinda.s atiduō-dava. / mes pāti.s pirmieji lietu.v’ai atsirāda.m indriča.j / kap nupirka, indriča’j devini, i bindar’uos dvīlika, dvī.dešim vienas gaspadoris bū.va. / žemēs gi dauk c’a bū.va, bindar’uos vienas di.delis ilgas nāmas tākis, tināi galēja gi’vent trīs šeimna.s / ē paskui pastāte. kažnas sāu / kiek gaspador’u, kažnas sāu / pasdali.ja tvārtus, i dāržines, razārdē., tadū stāte kažnus sāu / ažu krāslava.s barōuka, moš ži.na.t, nē? va ti da vienas lietu.vis, māna kri.kš-tasu.ni.s giv’āna / š’ūndi bū.va. atvažavi.s / lietu.v’u tināi bū.va. / kāimai ka-kiē trīs maš bū.va. / nōvikai, uod’ag’āni / ānies kāp tai n’ažinau, a iš’usta iš Lietuvās, saniej jau/kai pīrka. žami, šitu indriču, aniēs c’a giv’āna. / al aniēs per-virta. latv’uōs, latgāl’cais / bal’uli.s vargani.stu bū.va. bažnič’a.i, krāslauka.i / ānies māna m’ātu, tie kur nū.mire. / maš m’ātais virē.sni.s, dvejais / autobusas āina dauk-pilin / tai šitūom kel’u reik’a važ’ūot / krāslava gal dvīlika kilomētru / a tī būs kakie aṣtuōni maš / ne tai tāli / Valinskas Liūdas (1887–1981), g. Magūnų k. (3 km į š. nuo Rimšės) ir 1889 m. tėvų atsivežtas į Indričą. Uodegėnai 6. jau c’a daug pīer-auga pašau’l’a, kai jau c’a t’āka lietu.v’ai. / seniei seniei, smāgei senel / i ma.ma, i bābuškas, i dziedai — visi. c’a bū.va lietu.v’ai / kaip man dievas dēvle tōki ilgū č’lesu gi’vint / jau dunc’ūs sudiejau untrū.s, vie’nūs nunē-š’au, untrūs jau beig’ū nēš’at / š’itiek āš gōru višāk’u pīernēs’au / tināi vot kāl-nān giv’ānam, kur salā bū.va / kai išēini ūlic’as galān, trupuc’ū.ku pādeini kal-nālin, tī pogrābelis ir mūsu, i namēlei sta’vieja / kai buvau jaunā, bū.va ničevō.! 228 aš giədāt krasīvei giədāju / a kai dabar jau nigāl’ giədāt / mesai kadū nañam da izvaļtu, da baznīč’aj, p’rī.d’ada māna diedīnie giədāt / kiek ti mūsu īr, kāk’as piñk’as šāsa.s, i giədām / māna diedīnie sāka: nu manīs: vot kat mān šītaks balsālis, kai tāu, jaš diēnu i nākti giədātum / kai jaunā buvāu, tadū nižañita buvāu / añā sāka: davāi pagiedāsimai / aiž murienū tāks miškelis i.ra / pri.d’ada giədāt, kai g’alužini k’āli pierēinam / a ti. vōt mi.škas, ā.tbal sis tasai āna / nu i āteinam do pōt murienāis giədāma.s / a murienū išāji i bāba.s, i b’arnai, kuriē jau niñāji da baznīč’aj / atsisēdi nu dirvāna, klausā.s, kai mesāi giədām / a viēnas buva tāksāi, ānas narēja ka slūzbai niñait / nu dīnistej tāj niñait / kū ānas bū.va padarīs kāja.m, jam kai lakatai ta’kiēs kāja.s bū.va. / a paskuī ānas atsisveikēja. / ānas su kēvele’m vaīkšcieja tāip / tas atsisēdīs nu k’ālma., i viērk’a / mež dāina.m, brōsnijam giədāji priēš sālu / dāinam, ānas atsisēdīs viērk’a / ānas sāka: vō.t kai jū gražēi giədājat! kaip aš klaus’āusi, i veṛk’āu, par kū ašai taksāi kaliekā / jāunas žma·gus, ka’ksāi kaliekā palikāu / kam raiks āit dīnistej, kaliekā pasitāisie / man’ trīs brālei bū.va, ašai ketvirtē mergait’e / kai išajāu aiz vīra, gerōu bū.va / vaīkēi būva, visel’āu. bū.va: kū.ru. pāmuši, kū.ru. paglāstai / mān šaimīna bū.va dī.d’āl’ē: sāva. vaikai trīs, i jā ma’mā, i jā du dz’āc’kas — ūn kiek_mūsu daugil’ bū.va / aš juos i vilkāu, i mazgājau / i bū.va dvīlika gēktar’u žāmie.s / a su pjāutuvu raikēja pjāut rūgele / dabar naīna su dēlgeis, su māšinu, a tadū su pjāutuvēleis, žināi, tāks aizliñktas / žābr’n’us p’jāviem, vīkus avižām p’jāviem, vīkus sumaišītus su avižām, tadū gerēi pjāut su dēlgi / dārīši kārvi, žāle ap’ēda, naīni pūšdienies lāididu / pāimi papjāuni pa glēbui viēnai, ūntrai, tra’c’ai, visām apsvāidai / ānas ap’ēda’, pagīrdai, sūgulsta, pāgul’a / tadū vēl žālyē dārīši / miēž’āl’us parāuni, paklāji, dedi par vidu, ka neižbi’rietu, anīs gi mazīnk’u.s / a kū gi ti prikuli / nieka·nipri.kuli / maža duōna.s bū.va sen’āu / vaīkām, tiem želūja duōna·s / tīevas ātriek’a duōna.s i znāku índida kukulāl’u.i, ka niēkas nivālgitu / āteina tīevas pušdienies: kās duōnu rūššeja: ? tie vaikai nāra vālgīt, i anīs i napjāuna duōna·s / ot ānas atājis i šaūk’a: kās duōnu rūššeja: ? man širdis nin’āštu, ka aš vaīkui nidūotum duōna·s / juzup’ālis šībtis āja: škōlai, kukul’us k’āpiem, riēkie nu dviejū pirštu / māma, tu nieduōk jam tiek duōnas, ānas bern’āk’a.m razdāla’ / pū.pu sied’āna daržān / pavāsaris bū.va, ātnes’a pērninkt pū.pas iš klēties / riñkie riñkie, i paskūi anā aizmi·ga’ / paskūi atāja diedas tās, kalba prik’āl’t’ jū / kalba kalba, anā niēka n’ākalba / vi.ss / tadū. suj’ēmie’ jū, pagul’die; trīs dienās krākie, nivālgie, niprasimū.da / paskūtie’s atvaivāja vienuolika m’ēn’as’u / reīk’a peniēt su šauktēl’u / 7. gerəu k(a) anos, jāunəz būtū tāksāi, būtū i būtū, kaliēt numirītu, i atsigūltu, a(u)žmī.ktu, i visās jēm ti būtū / a tō. reīk’a gulēt, reīk’a vaivāt, vel nigāl(i) pasikēl’t’ / avīcei uōt par mūm tināi, āugo iz daržūnes, dāūg ju. / pri.rūnku, tuočē.s (i)šma.zgāju jūs, supjāustāu, ta.keis uā šma.c’ūkāis, i tadū (i)žd’zē).venū, tadū moišūkon cūkra. sū.pil’u, par ziem gōn. / akmīrnus iškul’u, i pasiejū pa. atšlāmū. / nā. vi.šta.s kai īr, tadū nīgerai, āna.s ti vaīkšče.je i paskūdje / a. kai vištu. nierā, išāugo tāki g’ērus, aš tadū ištrāuk’u, ištrāuk’u, pākāru, īždzūsta, tadū iškul’u, išviētāu, tadū sūpil’u, tadū čī-stiju / uōt kai rū.kšt’ābi. vēirdi, akmīrnu. dā.pili, […] 229 b’l’ūden sù.dedi, su káŕšt(u) úndin’u tá.s r’ekitis’, ká.kis kè.tures pinkès, àppili / àna.s pàstàvi, tàdu (ə)kmìr.nu. dù.kert iñdedi, i ràžvedi / bul’b’it’es pavèrda jau, bul’b’íc’u iñdedi ká.kes trīs, nù i tuõčies tu. rù.kštelų. sùpili / smàgei gardi su smità.nu, kai ižbàlini, a vel’ kai miesītie pavèrda tinai / da. ji bul’ba.s i smitàna. dàdedi, smàgei gardzei, ma.n’ gar’dzeu, kai ka.pù.stei / 8. a. kas c’anái žydi? c’à gi ni. (v)uoga.s / vun ka.ki žiedai vuogu / a. šitie bàlcin ki / j ti. kitákie, ti nėš ka’kd plūkie / a. žibakities, žibakities, dabar à.na.s žydi / žyla.s à.na.s / niē’ bàlcin ka.s / a. c’à bált a.s và ji’ra / žylu. nierà, tik bálcinka.s / a. tie g’alta.niéji, tak tie balaj áuga / (j) pièva.j pù.rinai, a. krùmuos ir g’altanus daug’al’, kaip ja.s / jau sa.nai buvau krùmuos(‘), užmiršau / a. c’à gi g’àgielies ir ta.s / a. c’à kasal. gi? / i ka.ks šliptas pryekin g’altà nas / a. uodig(à), ái ái ái / a. jė.j tas ę.žukas / par mum bū.va. par daržyni šita.ksai / ànas nukavàja snukelį., n’atrasi / o.i à.stras à.data’s / i tu. miesu válga, ęžg’a. / nù kiék ti ni jira, anà gardi., sà.ka. / 9. šárka várna, kiék táu vaikų? dù numì.rie, dù prigi.mie, piñktas klùonan giėda / kàtin’ális, nibag’alis, aik miežal’u siėtu / òk nigėl’u, òk nigėl’u / kàtin’ális, nibag’alis, aik alù.c’a g’artu. / òk, gal’ù, òk, gal’ù, òk, òk, òk / ki.škis skrbìnda pa- dirvànu, gaidzis mùša barabànu, višta pùtie dùd’alnye, primierku sak’ály. / vienas starik’alis lùpie aškīti / lùpie lùpie tù aškīti, ànas da pùšyei dàlupie, ta aškītie i.žbiega / i.žbiega’, nuskriėda kà.k’an urv’alin / bitities, musi. / inskrìda’ tan urv’alin i siedi anà tinái / pùšye apluptà, pùšye n’alupta / àtskrinda bititie f trùp trùp trùp trùp, kàs manà urvėlin? a ta a’škītie saka: jà.š a’škītie, niėbagītie, pù.šye lù.pta(s), pù.šye nilù.pta(s) / man’ akìties, kai stiklalėi, man rag’alei, kai ašm’àn’ai, kai pùlsu, nudùrsu / bititieji t’aka baisùs, i tà. nubiega’ / bititie aĩna, aĩna, aĩna, sùtinka vìlku., nižy-nau, kù ti sutika […] vilkas pàdida tai bitītei, i kiš.kis aĩna, aĩna triejùos anīs / nàina, tròp tròp tròp tròp, kàs bitities urv’alin? anà vėl’ giėda: aš a’škītie, n’abagītie, pù.šye lù.ptas, pù.šye nilù.ptas, kai pùlsu i nudùrsu / tiem t’aka baisùs, kai puls, i nuduts / vėl anīs aĩna pa k’ali / aĩna aĩna, kù àni*s suti.ka / tas atàjie, i tà.s nieka nidà-rybė / ta aškītie pù.syi lùpta, pù.syi nilù.pta, i gi’v’ana tàn urv’alin / kai sen’àu, aš makiejau vī.su na gàla· da gàla· / màžu’s vaikai bù.va, ká.k’u sudùma’ji, kadù girdiėta, kadù nigirdėta / 230 Mišiūnienė-Ungurytė Genovėfa (1891–1984), beraštė, mokėjo lietuviškai, latgališkai, rusiškai. 10. ašai ėjau jaunā [aiž vīra], man divi·n’alika m’atu būva. / kākš ti bū. va. rāzumas! kai išėina dvidešim pinki m’atai, tai tik rāzumas pilnas / divi·n’alika m’ātu – vėjis par galvu / durākui i visūr g’arai / tu darba nežināi darit / sen’āu k’altava·s raikie ganīt, a dabār škōlu dābeigie, visas darbās / a tadū raikie siediēt namūos, darbās darit raikie / jau sen’āu gīvīe n’aduok dievi bū.va / ka’jities supl’ši, runkīties supl’ši / kakī pirštālei sugrāžieti, supjauti / kai īmsī rug’ūs pjauti, kakī pirštai bū.va. / ni viena· piršt’āle nierā, ka būtu cēlas, visi supjauti·tuos / a kāš tau biedū dabār / dabār gi g’arai gi·vint / ka šitaip pabūt jaunīejiem / aniē gi nieka niežina darba / gōrodan gi·v’ānat / kai da šitais namais atājam, bū.va· dū arkl’āi k’ātura·s kārvie·s, trīs āvi·s / mes na šitū namū kaukōzan inājam / ašai l’ūbijau kvietkus smag’ai augīnt / kai bōvau jaunā, tai man bū.va pilnā grynč’a kvietku, nibū.va kur inait / jau s’āna, i to augīnu / su lapais didel’ais isvied’au, jau mažūs pasiedinau / kai numīrsu, tadū isviēs visūs / jau tau nepatīka su manīm kalbēt / tu jāunas, aš jau š’āna / tau ka būtu tāksai jāunas kalbieta·jis, tau čīstai istāstitu / par mūm kalbā aštrā, nitak’ā minkšta ka lietūv’u / lietū.vei pa lietū.viškai i kalba / jau litvā par mūm isibeiks / ot būtu incīresna, ka patēktim litvaj / suprunti visakū kalbiēt, girdietim, kaip kalba! ot būtu paciēka / ka aš jaunā būtau, su tavim kartān važūotum / visūr išmaišitum / Savickienė-Baliulytė Regina (1889–1978). 11. na tā ažara tai pāt žūvi·s ātaina / aiž išvalta· tī miestas īr / dvidešim āštuo-n’ūos [aštuon’a·lik’ūos] m’ātuos šytūos budīnkus da šīn atvidiem / ka’k’ā piēva, kakiē krūmai, kās, visiēm bū.va sāva vardai / ot meš c’a gi·v’āna·m, c’a ubagū kāl-nas / a tī untai kur tās pušties par mis’ūnu, tī būva kapai takie / kakī ātrunda, kas dasibėgis, kāks, kaip pasakitie, ubagai vaikščieja· / aš jau kai ajau ganūos, tak tī bū.va i kāulai, i galva·s, kak meš māviem na kālna i palāidiė·m / kakī ātrunda nu kėl’a negīvu; nu tak sen’āu īr bū.vis / ò.t kaip / c’a mis’ūna paverpscis / lādž’a ūngura· gi·v’āna, ti stātasei kalnālis šāukies / baravīka· kālnas / takiē vardai bū.va· / ti jau links šāukie, ūpie ēina, kākies piēvas / tak’ū daug vietū / mis’ūna piēva, a tī tal’āu na mis’ūna — alkšnai / ragiējai, ānas tiēs’ai āina i graic’āu ātrunda / kažnui bū.va vardas sāva sudietas / Ungurys Ksaveras (1905–1984). 12. kur mež giv’ānam, ta ir plakāja piēva / tināi ta·l’āu i·rā kālna· piēva, lūkštu-pelis, bindrābija, pav’ārpsnis, u.bagl·nie, prūdas, plāuktas / par ū.pi bū.va ā.mu-tēlis, mešai šāukiem / kai ašāi āugau prie tēvui, tak kalbēja· pa lietū.viškei / brālis sālaspilin, tas ma·k’ieja. / bāba nima·k’ieja pa lietū.viškei, mešai vaikus ū.cījam pa lātvīskei / anā sūprunta gerāu kai ašāi pa lietū.viškei / nu taip i visiem ‘senėja nūmirie, a jauniejēm neišeina / bal’ū.l’ā dōn’a, kaž’a, savėras ūngura gal’ kalbīet / meš susitinkam, kalbam / mis’ūniene viena pati. n’ā.kalb’ātu, ka gel’ās nibūtu / mažā pali.kis tak’ū žman’ū, kas kalbīet pa lietū.viškei / sujū.kus ta kalba / dōn’a devi·n’ali.k’ū m’ātu, ašai tri·li.k’ū / kaž’a par ū.pi gi·v’āna, kai ait da barōukai, pa lābai rūnkai / Ungurys Vladislovas, g. 1913 m. 231 Gryvà 13. mɔ́ć’a bū.va šastokć’a, a t’avù.kas iš gri.võs / brólis ár gri.vój gi.v’āna. / kaip nìderkū.ni buvau, kasdien kalbēt’ priseidava [letu.viškai] / kaip c’a atėjau, labai retai / jau k’ātur’ asdešimt m’ātu. / mi.škas apšrūtai šauk’as / san’au, kai man m’ātai bū.va aštuóni, šaukė., i dabar apšrūtai / brigadīru dirbau / aš l’ūbijau dirpt’a., tvārka kat būt’ / man bū.va visi g’ārus / a iš kur lietuvój grūdu daug? aš dabóju, kiek būl’bu pasēt’, i kiek miež’u pasēt’ / o tokie dalikas / ki.ti sėja su viénu rūnku, ki.ti sėja su dviem rūnka.m / su dviem graič’āu, platėsni prādalgi gali. imt / pavāsari trūšu padėjau, ir pasėjau mieži / trūšu n’āmili miežis / sudaigini miež’u, išdž’a.vi.ni., sū.mali / pili karštu vāndeniu, pastóvi vālundas pínk’as, nu ir iškošt reik’a / nu ir alūs / kū.bilas, bač’ka / idėt’ miēla.s / unt viédra. išeina dvi.dešim grāmu / a čù.kraus / alù.s ka būt’ alūs, tadù čù.kraus nereik’ / na kat bra.g’ā.las, tad brag’ā.la. / unt pū.da. selikla., šimtas grāmu apīn’u / pas man’ bū.va c’a daug apīn’ų / kai prūdu kāše, i.škase, i dabar nēr / kur āuga apin’āi, ataž’alas āina / i.š.kasei ataž’alas, nū.nesei, pasa.dinai / tadù kuolāli pastatėi, ānas ir āina / nu g’ā.ru.s, n’ā-būt’ šlāpu.s bl.ški / maiši gālima turėt’ / kur nóri gālima turėt / skrāgždis ž’ūru, tik tik ažvākar atskrī.da / pa dūnktei sali.bda. / l’atù.viškai žvírblis, vārna, karvėlis, g’agužė, vā vagas, višta, gaidis, ūntis, ž(ū)’sis, bac’ōnas, k’āūlis, av’āla, kārve, tel’ōkas, veršis, a rū.šiškai bū.k / Jadževičius Jonas, g. 1899 m. Niderkūnuose. Tėvas iš Gryvòs, motina — iš Kal̇kuonės apyl. Kal̇kuonė 14. nu kat priseina pašnekėt’a., kat aš supruntù, tai kodėl nepaskalbēt’a.? aš lietuvìs, i tėvė.lis māna buva lietuvìs, i dziedù.tis / atā.m’anu, i nù.mire. ānas c’a / c’a lóya bū.va. / neturēja. ne žė.me.s, ne niēka / ānas vaikš’āja, su pieļu dvejuos bāl’k’ūs p’alūja / tēvas par takī janēnu pirti giv’āna. / kilómitrai kakie k’āturi, t’anāi už maskal’ūna, t’anāi ānas giv’āna. / dedù.tis kur gi.me, nežinau, nēšu klau-sis tēvėle / negal’ū pasakit’a., nenór’ū m’ālūot’a. / man róodas taip: niēkur nei ā.ni.s atvažā.va, nei i.s’untė, nei niēka. / č’a jau pakalėnijas ju., jau šimtais m’ātu, sakīsim, č’a āni.s gi.v’āna. / dāugupili ir l’ātuv’ū / ot kitakart išeini iš bažnič’as, móterišk.a.s stóvi ir kālba / letù.viškai kalba / medumi., kūrcumi, ar ir tēnāi / tur-mantāis san’au bū.va linkū / san’au g’adódava [lauk’asōj] lietuv.iškai, lā.tv iškai, lęnkiškai / a dabar tik lęnkiškai gieda / gri.va: viēna kitā nù.mire, nier kam g’a-dót — lęnkiškai ir lā.tv iškai / aš lietuvìs buvau, lietuvìs ir mirs’u / man niēra t’ōkas sarmātas, kad aš lietuviškai supruntù / Kergalvys (> Kergels) Petras (1898—1982), gyv. Papušinėję. 15. āžu kū n’āsuka? mažā silōs par ši.tu? c’a treč’ā dal’ā bū.va kitōk’u, a teip le.tuv’āi / dabar’t’a.s baltrū.sai, i.šmire. visi, katrie bū.va lietuv’āi, nù.mire. / išva-žāva visi kapuōs la uk’asōs vė.l’ pa trējetui m’ātu canāi nebū.s nei rūsu, nei lenkū, nei le.tuv’ū — a bū.s vieni ššitie bielarū s ai / iš kur. gāli lietuvìs būt? viēnas nù.mire. kaimīnas, ki.tas, trācas nù.mire. lietuvìs, ketvīrtas nù.mire. / kās, a vi.s bēlarūsai atsi-sėda šitai gībnić’a.j / ānas gāli iš kur būt’? nu ir nēr niēka / tik viēni kalba ja.n’ā.- 232 nai / tie t’árpu sà.vi kalba tikrai* lietù.viškai / jūs nuveini.t un janėnu / šauki dà mumì, ka láužytas l’azùvis / t’avù.kas bū.va. silpnas visei / ligòtas / mės visi li.ka.m teip kaip gi.mi. / nuvėjau ažù kusnėli. dùona.s darbùot’a.s vietai mokìkla.s / gan’ài gi’vul’us / nu par dėd’a.m, par tevù.ka, bróleis / mo.kìkla.i n’agalėja. láist / kat n’abù.va. kò vàlgit / sàva ku.snelis bū.va. že.me.s, c’a pat trisdėšim giktàru / un šìtas žėmes ir aš gim’ài / ir tėvai cínai gi.me. / bišk’ù.ku tol’ài, kur ja.nėnas / a c’à iš vienà pìrka. ši.tu žėmi / tol’ài isištàte, kaip sàka pas’ólok / šìta vėta sanìbine,, prie nikalóju jau bū.va. / di.delis bū.va miškas, a dabar vėl pìergime ėnas / ir šauk’a juos apšrùtai, kaip aš atàmenu / Janėnas Jūzė, g. 1907 m. Papušinėje. Mėdinas 16. ot lauk’asà šìta mušìšk’a., gríva, sv’ántas, gr’ándza skaít’a.s pra lietuvai, pask’ài dvidešimtais m’ątais pėrėja., / ot jau m’a.s ėšstam pa là.tvijai / sm’a.li.n’a.s paràpija pali.ka pa lietuvai, a ši.ta pu.se paràpijas pali.ka c’à / n’atoli,, ažù. sm’a.li.n’as žėžara tokis, bū.va stùlpas, gubėrnija kaũna., a c’à kurl’ándija / iš kafta. kal kuon’a.s valsč’ùs bū.va, a pasku pradėja. ligint’ai / tadù bū.va kùrcuma, mėdùmu / par mùm bū.va. bibl’otėka.s medumì., grėndzoj, kàlnišk’ùos, daukpìli / tak’òs ja.ne.nit’a.s n’asupràsdava kalbòs kitak’òs / jai pašàke nuveik pas kaimìnu sieta paprašit pasijòt, sietas — si.to / anà kal’atàja — ažmiršà. / ažù. tò rù.so viėna lietuvė bū.va išėjus až vìra / jò.s n’abù.va, vadi.nas, namuòs / jù klàus’a, ku tu atajai / ažmiršàu kaip vadì.nas / nu tai sàka tu paródai, ko tau raik’a / anà ròda kaip sijòt / gaudžiejus tokis bū.va., tai jis pėrsirašė. gaũdze, kaip ir latv’u / mán tik s’ùlije, nori pėrsiraši.ti kaip ir kitòj tautòj / à, sakau, nereik’a / anies man’ buva pėrràši elksnis / àikit jus p’ėklai, n’andór’u / aš liskdi’rs / sta.vėja ilgù laiku l’uterónu bažnìc’a, ulmanas pataisė / pas mùm kokl’ šaši là.tv’ai, kur skaítas l’uterónai / par mùm skli.pus gàvi latgalėč’ai / mėdumas, grendza, švėntas, lauk’asà, daug’àus’a visi. lietù.v’ai / dabar jau susijàukė, supràst labai sunku / papultu.t pas mùsu kaimìnu, ani’s latgalėč’ai / sakitu kat c’ànai nér lietuv’ù / daũk ir dabar l’atv’ù ira, daũk aplink / kaimìnas vãsara, sen’òkai bū.va dù., nù.mire., dùktė už vira išėja, daukpìli gi.v’ána, isiblàški / te.vai nù.mire, pầime, pàrdave, tinài nupìka. l’atvis, rùsas, bàltgudis, ar kókis / ir mànà su.nùs daukpìli giv’ána, ki.tas ri.gòi / dùktė iš’àjus už vira alektrėnuos / šiem’at bìndaris mi.r’a, ja.n’anai už ažer’óka, ažù skiršcin’a. / žmòn’a.s labai mainas, kaip vanduò / mùsu c’a apìlink’ai, suveina daũk žman’ù visa.k’ù / suv’ài rù.šiškai* daug’àus’a visi móka ir kalba / vienas l’atvis, ùntras iš bàltgudija.s, baltgù.das, tr’ăc’as vėl kókis / ánàs sàka aš l’a.tù.viškai n’amóku, tas l’atviškai n’amóka / abelnai un trijų kalbù butin’àus’a kalba kiekviėnas / Liskinys Augūstas, g. 1911 m. 6 km į š. v. nuo Mėdino (prie Ilgio ežero), buv. Smiltynės parap. * Taisyklingai. * Cirkumfleksu ir pusilgio ženklu (i., ũ.) kartais žymimas pailgėjęs atviro skiemens balsis, tarpinis tarp pusilgio ir ilgojo. 233 Grendžà 17. vi.sa.s č’a pạt, viėtīn.a.s / mamá unkšč’áu prie púrnikais giv’ã.na. / ò.t č’a gréndza.s parãpija.s anà áugus / mamá kaip gi.m’a., jau šimtas / aštūon’asdešim pink’al’i mani.šk’ai mãmai bū.va. / sen’ãla pr’a. mi.škui, árgì č’ónãi (gimė) / g’al-tònaja balà, givač’u dauk, aplink miškas / išėjau ažu lãtv’a., i ašmiršau kalbėt’ / ti. bū.va k’aturi. brólei raki.ta.s, visi letuvėi / tai tiė gražei kalbėja. letū.viškai, anie iš letuvà.s / mic’ūnišk’a. ažu ma.kìkla.s, ną mūsu pinkì kilò.metrai, ną. stėlmuiže.s vieškelis aina / du gaspador’ai giv’ãna / ti aš dar tój mokikloj mok’anaùs / par gaspadori itaisita mokikla, kólai č’a itais’a. / mes tik g’adót l’atu.viškai mok’ãna-mas, bū.va makítóje letuvė / dauk [vaikų] bū.va mūsu laiki, prakėl’a., čibl’ã., jane.nai / dabar visi susenėja. / a niėkur [paskiau] tėvas gi n’alãid’a., at ži.na.t seniejì žmón’a.s / kàrvės ganik, laukan aik / tri.s kàrvìs, i k’aùlys, vi.sa, av’ãlas / aš kiėk na.rėjau mokinties, gi n’alãid’a. / man išmak’ã.na s’út’a., vot i vi.sa / tiėvas bū.va, kr’áučis / mum unkšč’áu n’abù.va sãva žė.me.s, unt arundà.s giv’ã.na / nu i paskui nupìrka, takì mi.šku, tak’ùos krūmus, kat jėzau mana / kólai mes iš-kiìta.m, kólai sutaise.m nãmu, i susenėja.m / pali.ka. nãmas, dabar niėkas negi-v’ã.na / ot tau i sà.va žėme / medini giv’ãna seserìs sūnus / visa.k’ū. žvė.r’ù, lúo-s’ai ateina / kaip briėdėi, a kója.s kaip kàrv’a.s / č’a nier briėd’ų / ažupėrn’ai k’ã-tur’as av’ãlas išpjov’a. sv’ãntmuiž’a. k’aturi vilkai / ãja. katràs su šautù.vais / tai vilkìenė išbėga, a vilkas pali.ka / Zàkiene-Jėraite Zofija, g. 1912 m. Eglàitė 18. lã.tviškai, i lietu.viškai, i líŋkiškai kalbėja., visàip, i rū.šiškai / visi. áugam kaftu, par šìderes dvãru / l’ã.tuviškai kalbėja. i mãma, i t’ãta, kol’ai vaikai bū.va mažì / su sprì.gulais kúla / t’ãtù.šis stost’a., kad (1850 m.) žmón’a.s rì.joj aždã-r’ã, kad n’aizb’ã.kt / rì.jaj aždù.sa. žmón’a.s / ãni.s vienój duobėj pakavóti / pirmùos’uo’s kavója. nu vagaris, apač’ój grabai / viñčelis ži.na. / pirà.gu k’ã.bdavām del’ šviñč’u / nu kũ gi, kiėk pataisei, tiek i ir / vi.sakà kuč’os, i šilk’a.s, kvieč’us išvìrdava. / kilbàša viena miėsa, a d’ãšaras iš kroùja., su krúopa.m / mašinėlė.s nibù.va kilbàša.m diėt / ir g’ãru.s kapūstai būdava. / bi.t’a.s negiv’ãna., išėja keleis / subãč’u sù.piklas pataisidava, unt piėva.s, a tinój tai n’ã / (i)lùkštoj dešim dvì.lika kilò.matru / ar piėščis ajai, ar su ãrklė važ’avài / iżd’ù.sto rugėi, gubò’s sustà.ta, tadùj v’ãdam namà. / sukrãunam klolmi, sù.d’ada.m gražei, tadù kù.li / žà.gar’a.m, pã.skui plūgais ãrdava., akiedava., siėdava. žiùrn’us / siėtù.vi pri.pili, i sieji / i dabar se.di.na būl’vãs / i šúods bū.va., i vúogu bū.va raudonù., sarbintu / balój ãjam spólginu rinkt / tam kirmėlini baravikai áugdava. / par mūsu laūku g’ãla-žinkėlis ėja., pra mán’ jau bū.va. / Šeškienė, g. 1883 m. 1,5 km į r. nuo Eglàitės. Šios, gal ir tolimesnės (Nr. 19) pateikėjos kalboje jaučiama lyg ir didesnė slavų kalbų įtaka. 234 Subāčius 19. giv’āna. viēna babù.te., viēna žma.nīte. / jai bū.va devīni su.nai, i viēna mergīte. dešīnta / paskū jai bū.va devīni ark’l’ai i viēna moč’a, māma tiem ark’l’ù.kam / mergīte. ažauga., anā sāka. māmai: aš viēna pati buvau, daug’āu. man’ niēr niēka., ne brōl’u, niēka? sāka ī, vaikēl’, devīni brōlei tau īra, už devi.n’ū mār’u giv’āna / aš važ’ūos’u, sāka, sveč’ūos par jūs / kū jiem nuvēšte., dōvanas ka.k’ā.s? anā pri.mezge., šāl’kas, pirštines / visiem brōl’am dāv’a pa arklāli, pa kumel’ù.ku dāv’a / važ’ās mergīte. un tuōs brōl’us / užjūnge. tū kumelīti / až jūru mār’u važ’āva anā, apsivilka. gražei. apsi.renge., pāim’ā. tas dōvanas / važ’āva važ’āva, ž’ūr’a, privaž’āva vāndeni, nēr kur grīst’a., reik’a vandenių li.pt’a. joū / anā stōv’a. / ž’ūr’a, rāgana važ’uoja, g’āldaj asijūngus / mergīt’a. veīk’a, reik’a jai vilkt’as, reik’a māu-dīt’as ši.tai ū.pei / reik’a pasimāudit’a / a kucīt’a.: k’āu k’āu, k’āu k’āu / devīni brōlei ši.tai ū.p’ai, nēsimāudik / ši.ta ū.p’a., kroūja. ū.p’a., ki.ta ū.p’a., piēna. ū.p’a. / pri-bēgus rāgana kucītei trōkt, kōju nutrāuke. viēnu / nulāužē. i nù.mete. / kū gi dabar. darīt tai anītei, reik’a māudit’as / li.pa anā nu rātu, nusivilka. sāva drabužē-l’us / teip rāgana jās rūbus pasī.jem’a., aprēng’a. ja.s rubel’ù.kus, jās ārkli. pājene., isidēja. jās ratuōs i važ’uōja / aš ne teip kalbu, reik’a smūlkei kalbēt’a. / māna žīntas smūlkei kalba, grāmatiškei / n’abagīte. al’anū.t’a., apsi.verke., reik’a rāganas kailin’ù.kus vilkt’as / Zablockienė V., g. 1903 m., vaikystėj kalbėjusi lenkiškai. 20. māna tēva. visā te.vīne. bāltmuiže. / mamās mōma gāl’a būt pa ōnuški, mōma iš tī vestā / aš asū na. sāva sanēl’u girdējis, ka č’ā ir bū.vis di.deli.s grā.vis, rāvas, ir ir sanū sen’āu arklīs bāltas par tu rāvu āji.s, ir tadū pradēji š’āukt bāltas, bāltas, ir bāltmuiže. / mūsu sanōja mōma vēl’ stōstidava, ka kēp tē te· prancūzai āji par šitu kraštu, san’āu kavōdavis pa šitās balās, tōs balōs / isikāzdavi tōs samanōs. jōdavi prancūzai un arkl’ù· pa tās balās i šāu·gdavi jau, mōnidami: ākit namā prūo-jam jau, išjōja iš č’ā jau / šāugdavi vardais, kātre, māre / kur subāč’aus l’uterū baž-nīč’a, tē ār moš pāsaka, ka ir to. grapien’a. pragrojūs ka.rtōm / ir tadū na·kālna., kaip mēs šāuk’am, kūč’arus su drōšku ir važ’āvis, grapien’a. su daug’āu jau arkl’ù., ir tadū ir liēpus tam jau lāist kūčer’ui, ir anā pati ir se.dējus, lāist na. kālna tañ āžaran / anā ti ir nuskiñdus su visais arkl’ais / varpai ir zvānijis, vis dvilika adīnu bažnīč’a.i / bū.yus katalī.ku, prāuda to bažnīč’a, kas dabar lut’arū / vot par gārš-vini vēl’ ir kat kās kalbėjis, ka kōk’a ba.b’āla. gašvas rōvus, ir ir pōns kēp tē va-ž’āvi.s, ans gal sāku.s,ku tu č’ā rauni, anā gal’ sākunt gar’šes / nu i gārsene / senēji gārsvinišk’ai, tē vėl pasakadava, āni’s bažnīč’aj kalba lātviškai, tū.ra pāmaldas, lū-tarei / išēina ōri, kalba l’a.tū.viškai: kai gōža, tai gōža, lietus šiñdei — „labai līja, smark’ai“ / Jurkėnienė O., g. 1897 m. Bāltmuižėje (3 km į š. r. nuo Subāčiaus). Tėvas vietinis, mama — nuo Ōnuškio. 235 Gāršvinė 21. jau dvi.dešim untrūos m’ą.tuos gal’ až atėjau č’anal / pradėjau gi.vint / bū.va. senė.lei, nù.mire. / brōlis bū.va., tas usi.muše. / likō viena / reike. jieškāt gaspador’aus / vi.sa.s tr’ōbas sukri.ti., supū.vi., pra. lūngus šū.ni’s lizdava, vidun / nieka. n’abu.va. / kōlai tr’ōbas sukėlėm, vi.su sveikatu padėja.m / išėja. kar’as, ir net’ą.ka pagi.vint / dabar negal’ū že.lavōtis, dabar man davā.lei vi.sakā / visu čėsu až’ai dirbau, i duktė dirba / tur’ū karviti, ir pienas īra, ir vi.sa / ir mā.n’, kaip sā.ka, del’ rū.bl’ą. nereik’ a raudōt niekadu / gramā.tiškai daug žōd’ž’ų až n’asūpruntu kaip namie išmōkau, teip ir īra / cinai ma.kikla.s n’abū.va. nikōk’a.s akuratnas / tris klasai san’au, as visus tris par klasū perėjau / jau kōki ti makikla kā.r’a čėsi bū.va. / makita.jas pašauka vienu bern’ōku i rōda. ši.tu, kaip jau ši.to dūntuv’a., kur ūnglis kavōli.s pù.č’a kalvėj / ānas n’asā.ka latviškai, bet l’a.tu.viškai sā.ka: duntuvė / a latviškai matai išėina plėše.s / tai visi pratrūka juōktis, ir makitājes juōktis / ānas lietu.viškai ži.na., a latviškai n’aži.na., visi. namiė lietu.viškai kalba / an’s latv’ai, l’uterānai, vi.sa než.i.na. latviškai pasakīt / Ramoniėnė, g. 1905 m. Brūnkenų k. (4 km į p. nuo Gāršvinės). Aknystà 22. m’ą.s tai ir juōkem’a.s / sā.ka.m, tai m’ą.s gi.mi. ir āugi. latvijōj, galėja.m senėi. ažmišt’ sā.va. gīmtu. kalbu. / mān’ dù, jei bū.va. brōlei / k’ą.tur’us m’atūs gi.v’ā.na.m anan pasauli.n’an kari / tadū grīža.m iš rasieja.s / brōlei ka.k’ā.s m’a-tūs pagi.v’ā.na. ir išvaž’ā.va. kaunan / pradėja. dirpt’ ir mōki.tis pā.ti.s / vi.rė.sne-sai bū.va. lakūnas / jōnas mikėnas / ans dabar dėsta. k’ār.a.miku., praf’ā.sar’us skaita.s / t’arp m’ūsu. dešim.m’ą.tu. skirtumas / nù jau jis kai pradėja. tōn m’ą.na. ma.kikla’n aīt, tai tadū jau atvaž’ūodamas pa išidava., ir č’ā pripaišidava., ir pā.ra-das darīdava. / išėidava., padėdava., kat kas ira ir nam’ā., kat kās dā.ra.ma / b’at teip jau daug’āu sā.va. dārbu. dirba. / jis visūr, ir č’anal, ir unt ākšta. gulėdava. kārtais vā.saru. / ė. paišit’ tai ir pa. šōdu, ir visūr, ir da. nuveidava. ir pal’a laukais kat kur / āidava., gri.bāutu. k’āldava., žinau, mān’ tai k’āldava., āinam āinam gri-bāutu. / āidavam gri.bu. riūktu. / č’ā miškai daug’āu bū.va. / pask’āu. tai tiem nau-jakur’ām sudali.ja., jau pali.ka. reč’āu / labai žuvaut’ mėgdava. / te.ve.l’ui da. tink-lū bū.va., vi.sa / da. ir te.ve.li.s tadū bū.va. gīvas, kai ā.nas bū.va. / a. pask’āu. ā.nas išvažė.va. pariž’un studijūot’, ir kai grīža. iš pariž’aus, tadū jau prasidėja. vė.l, ir darbai / atvaž’ūodava. r’ā.tkarčėis, bė.t jau nebe tiek / a. kai pirma, tai vā.saras vi.s nam’ā. pralaizdava. / iš pariž’aus n’agalėja., tėtis mi.r’ā., ir tadū ā.ns negalėja. atvaž’ūot’ / kur ti stud’āntas tiek daug pl.ni.ga. gaus, stipėndi.ju. da.v’ā. tai / nu g’arai, taz brōli.s lakūnas kat padėja. / a. iš namū. n’abū.va. kaip / pač’us pirmus m’ātus ėja. akni.stōn, nežinau, pōra m’ā.tu. ar kiek / a. pask’āu jā.ka(b)pili. ė.ja. mo.kikla.n, ir tadū rusijōj, mōk’a.s varō.niži, pask’āu a.dė.sa.i / a.dė.sa.i tan pa-č’ān suirū.te.i m’ā.tu. pink’ōlika.s b’arn’ōkas, tai tinai pū.zbadž’ū gi.v’ā.na. / a. namuōs č’a visōki n’adā.teklei, č’a žem’ā.la. prastā / sakīdava. tėtis, su lū.patu. maišel’ū grīži.s / tai vāt visi teip ir kūla.s namuōs ir visōk’u buvi.mu. bū.va. / juōg- 236 dava.s atvaž’ā.vis, ā.ja. švint’a.s, sā.ka., žā.l’u. búl’bu. su lupīna.m i(š)si.kep’a.m, ā.nei niēka., sā.ka., válgi.t’ nėr / viēna.sik prā.ša. mā.mai dārba., mā.ma, dúog dárba. / mā.ma padúoda dālgi., kur krúmus pjāuna, ir ta.k’ù. atā.žal’u. / pask’au juōk’as t’a. žmón’a.s, sā.ka., m’as n’ā.t lẹpa.m ja.kais / tù gi pamì.sli.k, sā.ku.s, kàt t’agúl’ pjāuna mi.sku. su dālgi / Mūrelienė-Mikėnaitė Liudvika, g. 1913 m. Skardupyjė (5 km į š. v. nuo Aknyštōs; sesers prisiminimai apie dailininkus Joną ir Juozą Mikėnus). 22 ir 23 tekste ē = ę, o = ǫ. 23. kas tā.ks bū.va. silpnē.sn’a. būda. žmógus, tai vat ir atkrì.ta. / tai ā.nos nebėsira.š’a., tinai, mikėnas, tai ā.nas rā.š’a.s mīk’ā.ns / nerā.š’a. taup’rs, b’at rāups / ši.t’a. senėja., kas li.ki., t’ā., matai, do. ir palieka pr’a. sā.va. / āš tai jau šiek tiėk skaiti.s isto.riju. ir bišk’ūku. ma.kikla.n ā.jis, tai āš jau móku atsilaikyt’ / latv’ū istō.rija labai ir trumpa ir nėš’āna / kai āidava.m m’as darbān, kai jau kalūki.s susikūr’ā., labai daug latv’ū āidava. / nū, l’a.tuvjū maž’au / āš jiem sakidavau, jūs mān’ pasakikit teip / nū, jeigu jūs tikri latvėi, pavardinkit vienu. mėnesi., nušauki.-mu. lā.tvišku. / a. m’ā.s tù.rim sā.va. žō’dž’us, mūsu. ir kalbā irā pilnė.sn’ā., turtingė.sn’ā. / nu vāt visúom’at āš jiem užkirzdavau kė.l’ā., su kele(i)s žō’džeis m’ā.s ir ù.žbaig’am / pr’a. ūlman’u m’ā.s turėja.m sā.va. dráugiju. č’a aknìstoi, jaunī.-mas bū.va. susikūri.s / m’as darīdava.m vā.karus l’a.tu.viškus, čhúoras mūsu. bū.va. l’atuvju. / vat ši.tu. raupjū. tēvas labai. energíngas bū.va., móki.ta.ja viēna t’ō’k’a, paula.nít’a. / ji kaūni kai kadū paskutìn’an laiki ma.ki.ta.jā.va. / m’ā.s vat, bróli.s mā.na., s’asā., prasčiēni.s, mūrál’a.n’ā. i(š) skārd upja, visi / šviēsa ir rùta, dvi dráugija.s bū.va. akni.stōj / chò.ras bū.va., t’ā.a.t’arus loždava.m, išvaž’úodava.m nerātōs lōštu, sù.batin / sù.batiị bū.va. teip pà.t’ tikai skīr’us / vat važ’úodava.m viēni in kitūs / par mùm teip kalba, nuveista garšviēn’a.s, jau kiteip kalb’ā.s, nuveista báltmuižišk’a.s, dar kiteip kalb’ā.s / garšviēnei bro.líti., tu nevaž’úosi, tai neisi su mùnim / až vat teip jā nutrāuk’a, trumpė.sn’ā. tarm’ā. ira n’agu mūsu. / ta.k’ā. pù.rinai bāltmuižiškai šn’ā.ka / a.ja. gi.v’ā.na ka.k’ā. k’aturi ar piñki kilò.m’at-trai na. sù.bač’aus pr’a. pà.t’ kė.l’u / 24. k’aturùos ni.kadù n’ā.kul’a, tri.jūos arbè pin’k’ùos kù.l’a / dve.jiēm neišei-na ku.li.mas, aštatai kat viēnas mùša, a. nė.r kas ù.šmuša, nėr kas dā.tar’a / if su kultūvu kù.l’unt / rei.ke žinót, kai.p ùšmu.št, ir kadù reik’a ùšmu.št / č’a padì.-dela. ù.p’a. / ma.n’ ródas, tri.zde.šim aštuntais mė.tais melarā.va. / iš āknì.stā.s pradėja. na. tìlta., tai jū nuvā.re. lik nė.retai / nù (i)r sā.k’a. kad lig báuskei, ar kur varis / tai č’a bū.a. tók’a s’aurù.t’a. to. ù.p’a., ir labai tók’a aštreis linkumais / a. dabar ju. ištiēsina., pra.tiēsina. / nù ir ganā plati, aštuoni miė.trai platù.ma. / kai kadù pàsakà.dava, kat sā.ka., ir žmóne.z ben tris i.rā prigeri, šitoj ù.p’a.j, tuos akvarùos / matai, jeigu papuola. tan. su.kurì.n, tai nèbeis’kėla. / ā.kvaras i.rā gilūs keib da.b’ā’ / ir ti vis’ù.met sù.kas vandā / ųa teip v’ārda, kažkaip teip mutul’úojas / gaila, kàt šāltas čėsas, nuvėš’č’a, paródi.č’a, pamáudi.č’a ir atvėšč’a pa.ti. iš ta.s ù.p’a.s / Urbanāvičius Kazys, g. 1903 m. Riūkų k. 237 Nãretos 25. jau mòna ta.val nebeatòmėna, kai č’a. sù.se,ja bù.va rubėž’us / mamàs babù.ta. sõka, kad àja ši.ton bažni’òn, da. šiċ bù.va letuviù, douk, o po.skunù visi sulatvėja. / pradėja. lò.tvai ženitis lietuvàs, letù.vej latvàs, ir susimaišė. visi / tai tie žilgalv’ai nusiturėja., ir dár kokė. treji keturi namai nusiturėja iš sanù čėsu letuvju / mas kù.gi, jau gi.ma.m, gi.vàna.m, i numiŕsma č’a / nebėisma niėkur dabar / dabàr, pa ši.tam kàr’ui, kur kas nuvėis / ki.ta.s nù.mira., vėl kur iškli-di / dabà kiek miėstus išája, kur išvaž’áva. / visi kraštai č’a pilna do l’a.tu.v’u. / tarnóva par žėdnu, gaspadòr’u / gangreit le.tuvìs bù.va màrga, bundinikas / un ši.tu gòlu pal’akai pradėja važ’uot tarnautu. / vė.že. suvainì.skin / kai ki.šk’u kapùs pašvintina, pali.ka. / aš atsisådau unt akmenėl’o, ir atsidùsau dėvu.l’au màna. / tėvėli.s s’ánas, bra.l’ù.kas mažas, o mà.ni jaunu vaiskan ažžàša / tu.r’ù tu.r’u tris s’asutàlas, kaip ir daržė.li ža.l’as rutàlas / viėna ses’ù.la žirgu balnòjo, úntra s’asù.la kìlpas seg’òjo / o tó treč’òja, pati mažòja, àtkėla vàrtus ir palidėja / bròl’ukai mūsu, jaūnasai mūsu, kàdu sugrìši iš varšuvàlas / tàdu sugrìš’u iš varšuvàlas, kituos metėl’os, ši.toi denàlai / bròl’ukai mūsu, jaūnasai mūsu, o kù. atnė.ši iš varšuvàlas / viėnai s’as’ù.lai rùtu vaini.ku, úntrai s’as’ù.lai šilka kasniku / o tai treč’òjai, pàčei mažòjai; áuksa žiedėli vi.sam vėkėl’ui / kólnai kalnàlei pėrstovėjo, kàšklai karklàlei pėržidėjo / nabasulauk’am sava bral’ù.ka, grištant iš varšuvàlas / atbàga žirgas, atàprunkštuoja, šali šablàla atablizgùoja / bràl’ù.kai* mūsu, jaūnasai mūsu, a kur padėjai bra.l’ù.ku mūsu / jūsu bral’ù.kas až varšuvàlas gù.l’a kraujùosi ir purvinàl(an) / * Dainininkės klaida; 6, 8 ir 20 eilutės pakartotos antrą kartą. 238 sáula tekėja, bróli ažmù.še,, sáulala. sáda, kai pakavóje / kur gálva kri.to, róže ži.dėjo, kur kraujas ti.ško, pàrlai mirgėjo / Giniōčia Elzbieta, g. 1907 m. Buivydosė (3 km į š. nuo Suvainiškio), gyv. Tupinuose. Skyrónys 26. jam dabà miežis’, ir ãpmerk’ kok’am sodin’ / pam’očka dvė dĩen, nù.-sonk’, ir paklój ont š’oltos gr’õndos / kòl’ jie sodĩkst, kaip ir sõaugis’ / tę tùokart so rònkom i.štr’on, ka neb’abūtu daug’au sõaugis, ir dž’uvĩ.n / ar on pẽč’, ar kòr dž’uvintovęs’ īra / ir sudž’ovĩ.n tẽp, kaĩp visai saùsbs īra / ir paskui nù.tr’on tós akùoš / tù.kart sù.mal / bet’ reik’ rù.pę sumált’ / be mìles sumált’, bet’ krúopom sumált’ / ną ir tùkart dàra alu / bet’ apĩn’u rãik’ / mẽdže sudĩne g’arus īra, kitok’os sudĩnos n’agal’ / reik’ trẽju sudĩnu mẽdze / vĩenos īra, kòr tũ saliklu šalin / tad šalin tẽp: apač’õ ta m tùover’ išurb’ skilby, i tam tùover’ suklój tok’s medẽl’s, tỏk’s mažõč’s, sk’ãrse šakalẽl’s, sk’ãrse visẽp kẽp suklój / ną ir on tũ šakalẽl’u d’ãd viršon šaùds / on tu šaùdu suvĩ.r’on tós apĩn’s, su v’õss to sùl ù.špil’ viršomh’ on tu šaùdu / pãsk d’ãd saliklo, kaip vi.ris’ úndo, tẽp gan grait ùžviris’, pil’ vándeni viršon, ir à.pmaiša / no ir susãlen pòr’ válondu, ir tik pãsk tẽken / vôle attaĩsa vãl’o / tẽ šaukės’ to misssss, kas t’ãk / ir d’ãd ráugu t’arp tos misos, ir rugi.n / išrugi.n, pil’ bačkõs, uštaĩsa kiẽte, als ìra / aš ẽs’ l’ons brùk.is / nù.k’art gal’v’als, un pagal’u sužárda, ãpmer’k’ tuos sáujs’ ván’denę dúobės’ / v’alk õr’, rĩndom išklój, sù.r’õs kùl’os / kúltovs toks ilgs pagali:s, unt virv’áles prirĩšts sprún-gulis / Fãtaras (Pàtars) J., g. 1908 m. Ūkrai 27. vĩen s’ãsuo giv’ãn áucie, kẽ.t liẽlaucie / anùs vakà· sulatvĩeje / tãp ir šn’ã-kam sãva stãrp / tu tik nẽik par tuos krúms, vaikẽl’ / ẽik tu gõlt, aš nieka nẽbi-jau / tòkie žùburė, ti ẽsa· pãkavoti pĩninga / klĩkole· kokiẽ k’ãturi mũms ir / kam mašinẽlles ir, nuo rĩta nùlek / nikãp č’a negiẽst, nẽbie kas giẽst / vo tãp ir pas mòm s / katalẽ.ku, lietù.v’u on pasà· ir mažà· / šenẽi tie tėvẽlei mẽ.ri / tĩeva tiévs lãtvĩs / virs bù.va iš ù.kru / suódna· išputẽji, nĩeks nẽbie / pusiktãrs dėl kãrv’lės / a tu varĩs namĩe jau? vẽs ir brūns pas mũms / rĩt kažin ar nẽlis / aviẽt’s su úoguoms dėl’ kúosule / Nõrbutienė Paulina, g. 1912 m. Snikerių dv., atitekėjusi į Bileikių k. (Aucės apyl., 4 km į š. nuo Akmenės). Vadakstis 28. trīs mą.s buuòm lietuvẽ / bẽrnìots, lẽdž’us / i pučĩnskas / daug’au nebù-wo / č’a nẽžẽu / tos i patĩsinti rubẽž’u nòrė(ę), un tãd anie jau tẽ.n lã.t’vu rubẽž’u užvilkã, vo čė šaukštẽlei palika lã.tvijo / tẽ(n) netuòl(ę) i tas rubẽž’us, 239 a dô kilomētai ir / ją / ten aucie, pilna auc(e), lietuvi ir, e lądgal'ų / a ma.na mamit(e) mana vaik(u)s muokina, vės lietuviška dainėl(e) / mana dūktie, maž'ute tuoki būwa, nū sà.k padain'ūok sà.k, kaip sà.kė muok(1) / dain'uo là.pes, dain'ūo. kiš-kis / ø.i kas če bū.wa, lietuwu' darbinįnkų daug, prįe tu' pač'ū mūs lietuwų / ėin sà.k, i susėdūs paz žiemūs, pas draūgė(s) sà.ka kalbėties / didelei nuor, ka lietūviškai gāutu padain'ūot(e) / kap jau ėįom tė.p ir ėinam i auc(e) / ta perāpej(e) skai-ties, no bileikė, auc(e)s pàgasts / žagāre, žuč'ūos(e) gan'au bānda / mamitė parėj(e) iš bėgl'ū, kad bū.w(e) išvārė / babūne sà.k / kur. jū vaikai ėis(e)t., i ta' lātveį(e) / gi-vėnket lietuwuoi / * Sabulienė Emilija, g. 1907 m. Priedulės vls., Sakų dv. (6 km į r. nuo Vadaks-ties). Gyveno Žagarėje, atitekėjo į Šaukštelius (Ukrų apyl.). LITERATŪRA Būga K. Ciskodo parapijos lietuvių šnekta. 1911, rankraštis (VVU MB). Būga K. Rinktiniai raštai. — V., 1961, t. 3. Endzelīns J. Darbu izlase. — Rīga, 1979, t. 3, d. 1; 1981, t. 4, d. 1; 1982, t. 4, d. 2. Garšva K. Akcentuacijos ir vokalizmo sąryšis šiaurės vakarų panevėžiškių tarmėje. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai, 1977, t. 17, p. 76—88. Garšva K. Lietuvių kalbos tarmės ir jų kontaktai Latvijoje (1. Lietuvių kalbos tarmių Latvijoje istorija). — Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 1984, t. 2(87), p. 83—91. Garšva K. Lietuvių kalbos tarmės ir jų kontaktai Latvijoje (2. Lietuvių gyvenamosios vietos ir kalbų funkcionavimas). — Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija, 1985, t. 1(90), p. 118—126. Grinaveckienė E. Daugpilio apylinkių lietuvių šnektos fonetika. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai, 1980, t. 20, p. 223—239. Grinaveckienė E. Kai kurios Daugpilio lietuvių šnektos gramatikos ypatybės. — Kn.: Lietuvių kalbotyros klausimai, 1983, t. 23, p. 107—123. Kabelka J. Latvių kalba. — V., 1975. Lietuvių kalbos gramatika. — V., 1976, t. 3. Lietuvių kalbos tarmės (Chrestomatija). — V., 1970. Makowski B. Szkolnictwo litewskie w Polsce w latach 1920—1939. — Acta baltico-slavica, 1983, t. 15, s. 175—241. Šliavas J. Žeimelis. — 1972, mašinraštis (VVU MB). Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. — V., 1966. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos dialektologija. — V., 1978. Гаучас П., Видугирис А. Этнолингвистическая ситуация литовско-белорусского пограничья с конца XVIII по начало XX в. — Науч. тр. вузов ЛитССР. География. Вильнюс, 1983, т. 19, с. 26—73. Скринда А. Д. Латышская грамматика летгальского нарѣчія. — СПб., 1908. * Pakeltas (e)=(ę). 240 К. ГАРШВА СИНТАКСИЧЕСКИЕ ОСОБЕННОСТИ И ТЕКСТЫ ЛИТОВСКИХ ДИАЛЕКТОВ ЛАТВИИ Резюме В статье впервые обсуждаются синтаксические особенности 14 литовских диалектов, существующих в Латвии, и прилагаются 28 текстов. Описываются локатив, иллятив, супин, конструкции с предлогами aĩt, ažù, dã, dẽl, į̃, lĩg, nã, nuõ, paŕ, priẽ и т.п., а также другие грамматические явления. Установлено, что на местные литовские диалекты большое влияние оказывает латышский язык, а в восточных районах — и славянские языки. В указанных пунктах Латвии (за исключением Индрицы и, может быть, Цискоды) коренные литовцы проживают с XIII - XV вв. Фонетическая транскрипция в статье несколько упрощена. Кроме автора статьи, некоторые тексты расшифровывали преподаватели Вильнюсского государственного университета А. Гирдянис (№ 28), О. Косене (№ 8, 22, 23), Б. Стунджа (№ 7, 24). Наибольшее внимание уделяется диалекту Уодягёнай (Краславский р-н). Так как в Цискоде литовский язык в качестве средства общения почти не применяется, в настоящее время Уодягёнай является живым островком литовских старожилов, наиболее отдаленным (на 60 км) от основного ареала распространения литовского языка. K. GARŠVA SYNTACTICAL FEATURES OF LITHUANIAN DIALECTS IN LATVIA AND TEXTS Summary For the first time syntactical features of 14 Lithuanian dialects in Latvia are being discussed with addition of 28 texts. In the paper locative, illative, supine, constructions with prefixes aĩt, ažù, dã, dẽl, į̃, lĩg, nã, nuõ, paŕ, priẽ, etc., the contacts of the Lithuanian language with the Lettish and Slavonic languages are described. In 14 localities of Latvia (excepting Indrica and perhaps Ciskodas, Lettish Tiskādi) Lithuanian people lived from the 13th–15th cc. Great attention is paid to the dialect of Uodegēnai (Lettish Vodīgēni, Odigēni, Krāslava District, 60 kilometres away from the main territory of the Lithuanian language). Other dialects described exist in localities, which in Lettish are called Akniste, Gārsene, Grīva, Grendze, Kalkūne, Medumi, Nereta, Subate, Šķirāni, Vadakste.