Lietuvių kalbos sakinio sintaksinės ir semantinės struktūros vienetai

LIETUVIU KALBOS SINTAKSES TYRINEJIMAI LIETUVIU KALBOTYROS KLAUSIMAI XXV (1986) VYTAUTAS AMBRAZAS LIETUVIU KALBOS SAKINIO SINTAKSINES IR SEMANTINES STRUKTUROS VIENETAI 0.1. Lietuviy kalbos sakinio sandaros tyrinéjimai pastaruoju metu darosi intensyvesni, kinta bei ivairéja ir Sioje srityje taikomi metodai. Jie yra tiesiogiai ar netiesiogiai salygojami tu bendry teoriniy principy, paZitiry bei modeliu, kurie vyrauja. visoje Siuolaikinéje kalbotyroje. Kai intensyviis bandymai apra8yti kalbos sandara apeinant jos vienety reik8me nedavé laukty rezultaty, i pirma vieta i8kilo kalbos sintaksinés struktiiros ir semantikos santykiy problema. Ji vienaip ar kitaip atsispindi ir lietuviy kalbos sintaksés tyrinétojy darbuose. Vieni i8 jy visu pirma remiasi sakinio it jo komponenty gramatine forma, pagal ja apibrézia tyrinéjimo vienetus, o tada stengiasi juos semantiSkai interpretuoti, t. y. susieti su semantinio lygmens konceptais. Ta kryptimi eita, pavyzdZiui, ,,Lietuviy kalbos gramatikoje“ (1965, 1971, 1976), ketinama eiti ir Siame straipsnyje. Kiti ie’ko sintaksiniy atitikmeny semantinéms arba su semantika tiesiogiai susijusioms sakinio vidinés sandaros kategorijoms (Banelixa 1980, i$ dalies Paulauskiené 1979). Siiiloma eiti ir tregiuoju keliu: tiriant sakinj kuriuo nors vienu (sintaksinés formos arba reik$més) atZvilgiu, kartu nuolat atsiZvelgti ir i antrajj (Sirtautas 1978; 1980; Labutis 1981). Kiekviename i8 ty keliy, daugiau ar maZiau i8vaik8tiotu, yra ir kalnuy, ir nuokalniy; pasirinkimas galy gale priklauso nuo darbo tikslo, paskirties ir uZdaviniu. Tatiau kad vienu ar kitu biidu pasiektus rezultatus biity galima tarp saves lyginti ir panaudoti tolesniems tyrinéjimams, reikéty stengtis kuo aiSkiau apibréZti ir vienu pagrindu skirti bent svarbiausias formos ir semantikos lygmeny kategorijas. Tai elementarus reikalavimas kiekvienai mokslinei teorijai, bet jis svarbus ir mokyklinei sintaksei, vis labiau atsiliekanéiai nuo Siuolaikinés kalbotyros lygio. Deja, kaip tik sintaksés, ypaé vad. ,,semantinés sintaksés“ tyrinétojy darbuose nuolat pastebime loginiu, pragmatiniy, semantiniy ir sintaksiniy savoky maiSymq arba dviprasmiska vartojima, kurj kartais bandoma pridengti dvigubais terminais: kalbama apie logines-gramatines,. sintaksines-semantines, logines-sintaksines ir pan. kategorijas. Dél to kyla nesusipratimy ir nevaisingy diskusijy. Sintaksés ir semantikos kategorijy neapibréztumo negalima pateisinti kalbos reiSkiniy specifika, rySiais su mastymu ar ju visuomeniniu pobidziu. Sintaksiné kalbos sandara yra per daug sudétinga, kad ja bitu galima sékmingai tyrinéti naudojantis miglotomis arba dviprasmiskomis savokomis. Norédami prisidéti prie lietuviy kalbos sintaksés tyrinéjimo metodikos tikslinimo, pabandysime atskirai aptarti kelis svarbiausius sakinio sintaksinés ir semantinés struktiiros vienetus. 4 0.2. Nors sintaksés tyrinétojams ripi ir didesniy, ir mazesniy uz sakini teksto vienety sandara, tatiau pagrindiniu sintaksés objektu beveik visuotinai laikomas sainys. Sakinio iSsamaus apibréZimo, kuris patenkinty ivairiu sintaksés kryptiy kediamus reikalavimus, kol kas dar niekam nepavyko suformuluoti. Tai suprantama: visu mokslo srigiy pirminiai konceptai yra sunkiai apibréziami. Kartais bandoma sainj apibréZti iSvardijant tas jo ypatybes, kutios laikomos svarbiausiomis (plg. Pycckaa rpammatuxa 1980, 85—90), bet ty ypatybiy skaitius ir pobiidis salygojami pasirinktos sistemos. Konkretiems sintaksés tyrinéjimams svarbiausia ne tiek igsamus sakinio apibrézimas, kiek jo i’skyrimas i8 kity objektu. Svarbiausi skiriamieji sakinio poZymiai susije ir su gramatiniu, ir su komunikaciniu lygmeniu: sakinys yra maZiausias gramatiskai iformintas komunikacijos (bendravimo) vienetas. Tuo sakinys skiriasi nuo morfemos ar Zodiio, kurie taip pat turi gramating forma ir naudojami bendravimui, bet negali biti laikomi jo vienetais; tokiu vienetu Zodis tampa tik eidamas atskiru sakiniu. Vis délto nepakanka nurodyti, kad sakinys turi gramatine forma. Kalbos formos (plagiausia prasme) yra dvejopos: priklausomos ir nepriklausomos. Priklausomomis vadiname formas, gramatinémis priemonémis jtrauktas i kity formy sudéti, o nepriklausomomis — nejtrauktas. Remiantis tuo galima taip patikslinti minéta apibrézima: sakinys yra maZiausias intonacija skiriamas Komunikacijos (bendravimo) vienetas, turintis gramati8kai nepriklausoma forma. Tokia sakinio samprata yra artima tai, kuriq randame suformuluota A. MeilTet (1934, 355) ir L. Bloomfieldo (1935, 170) darbuose. Ji leidZia atskirti sakinj nuo itu, platesniy komunikacijos vienety (sakiniy grupiy, pastraipy ir pan.), kuriuos tyrinéja teksto lingvistika. Norint aiSkiau diferencijuoti kalbos (langue) ir Snekos (parole) lygmenis, Snekos komunikaciniu vienetu deréty laikyti pasakyma (énoncée, utterance), o kalbos vienetu — sakiniu vadinti patia gramati8kai nepriklausoma pasakymo forma. Cia liko nepaminéta daug sakinio poZymiu, traukiamy j ivairius jo apibrézimus: baigtinés minties reiSkimas, struktiiriné schema (modelis), éjimas predikacijos vienetu (arba tiesiog — predikatyvumas) ir kt. Tatiau tie sakinio pozymiai néra skiriamieji. Mintys teiSkiamos ne tik sakiniais, bet ir ZodZiy junginiais, sakiniy démenimis ir sakiniy grupémis (,,baigtinés minties“ savoka, kuria daZnai operuojama, iS viso miglota). Pagal struktiirines schemas, arba modelius, sudaromi ne tik sakiniai, bet ir ZodZiy junginiai. IS visy poZymiy, pagal kuriuos bandoma apibrézZti sakini, neaiSkiausias yra predikacija (arba ,,predikatyvumas“). Dabartiné logika predikacija vadina pozymio (predikato) priskyrima objektui; taip 8i termina ir reikéty vartoti. Tokig predikacija randame ir daugelyje ZodZiy junginiy (pyz., atributiniuose). Kai kas bando predikatyvumo terminui suteikti ypatinga, neva lingvistine reikSme ,,santykis su tikrove“ (taip daZnai daroma rusistikoje, plg. Bunorpayos 1975, 267; Pycckas rpammatuxa 1980, 86). Ta¢iau santyki su tikrove reiSkia ne tik sakiniai, bet ir ju dalys (plg. Jlomres 1979, 65). Dar sunkiau suprasti predikatyvuma kaip kazkokia ypatinga jégq at neapibréZta santyki, ZodZiy jungini ar konstrukcija paverCianti sakiniu (Myxuu 1968, 77). Neatsitiktinai M. Steblinas-Kamenskis ta ,,predi- -katyvuma“ lygino su kitados chemiky pramanytu flogistonu (Cre6nma-Kamencxnit 5 1974, 136-140). Tokie poZymiai, be abejo, nepadeda atriboti sakinio nuo kity sintaksés vienety. 0.3. Gramatiskai nepriklausoma forma turi tiek vientisiniai, tick ir sudétiniai sakiniai. Todél pastariesiems, kai kuriy autoriy laikomiems sakiniy junginiais, taip pat taikomas sakinio terminas. Sudétinio sakinio démenys savo sandara gali atitikti sakinius, ta¢iau intonacija, daZniausiai ir jungiamaisiais Zodziais (t. y. tam tikromis gramatinémis priemonémis) jie yra itraukti j didesnj vieneta, taigi néra gramati8kai nepriklausomi. Svarbiausias sudétinio sakinio sandaros pozymis, skiriantis ji nuo vientisinio sakinio — tai bicentriskumas arba policentri’kumas. Vientisiniu sakiniu vadiname toki sakinj, kurio sudedamosios dalys grupuojamos aplink viena sintaksinj centra, o sudétiniu — sakinj, turintj du ar kelis tokius centrus. Kadangi toliau bus daugiausia kalbama apie vientisinj sakinj kaip pagrindinj ir paprastiausia sakiniy tipa, jis dél patogumo bus vadinamas tiesiog sakiniu. 0.4. Sakinys dabartinéje lingvistikoje tiriamas ivairiais aspektais: kaip minties, reiSkiamos teiginiu, realizavimo forma (loginis aspektas), kaip tam tikry reikSmiy ir jy santykiy rai’kos priemoné (semantinis ir semiologinis aspektas), kaip Zodziy formy gramatiniy rySiu visuma (sintaksinis aspektas). Komunikacijos poZiiriu svarbu iSaiSkinti, kurie sakinio komponentai turi didZiausia informacijos kriyj, kaip sakinyje atsispindi kalbos situacijos dalyviy santykiai tarp saves ir su pasakymo tutiniu (pragmatinis aspektas). Kiekvienu aspektu nagrinéjant sakinj, i8skiriami kiti jo vienetai, kitos ,,sakinio dalys“. Dél sakinio sudétingumo ir ivairialypés prigimties sunku bity tiketis rasti tokj skaidymo ir nagrinéjimo biida, kuris atskleistu jo ypatybes visais minétais poZiiiriais ar bent keliais i8 karto. Ilga gramatikos patirtis rodo, kad i§ tokiy pastangy paprastai kyla aibé neaiskumu, prieStaravimy ir dviprasmybiy. Vadinasi, tiriant sakinio sintaksinés formos ry§j su semantika, svarbu aixkiai diferencijuoti minétus poZitrius. Tik igskyrus pagrindinius tyrimo vienetus kiekviename analizés lygmenyje galima tikétis tiksliau nustatyti jy tarpusavio santykius. 1. SAKINIO SINTAKSINES STRUKTUROS VIENETAI 1.0. Sintaksine sakinio struktira sudaro ZodZiy formy tarpusavio rySiy visuma. Zodziu formy rySius matome visuose sakiniuose, iSskyrus vienaZodzZius (pvz., Austa; Démesio!), kuriy struktira sudaro viena Zodzio forma. ZodZio forma — tai leksema, pavartota kuria nors jai bidinga morfologine forma ir apibrézZiama morfologijos terminais (daiktavard7io kilmininkas, veiksmazodzio tiesioginés nuosakos es. 1.3 asmuo ir pan.). Kaileksema nekaitoma, ZodZio formos it Zodzio savoku apimtis sutampa; kitais atvejais ZodZiu yadinamas jo paradigminiy formy visetas. ZodZiy formos — maZiausi sintaksés vienetai, tarp kuriy nustatomi sintaksiniai rySiai; jie sieja morfologija su sintakse pana¥iai kaip fonemos — fonologija su morfologija. Tiriant sakinio sandara svarbiausia nustatyti tySius tarp savarankisky Zodziy formy, nes tarnybiniai ZodZiai (pyz., jungtukai ar prielinksniai) sakinyje vartojami kaip sintaksiniy ry3iy raixkos priemonés ir tuo atzvilgiu yra artimi fleksinéms morfemoms (Kurylowicz 1964, 21). Todel toliau apie sintaksinius tySius kalbésime kaip 6 apie rySius tarp savarankisky ZodZiy formy (free forms), o tarnybinius Zodzius (bound forms) laikysime tik ty rySiy rodikliais ar modifikatoriais. 1.1.0. Sintaksiniai ZodZiy formy rySiai esti tiesioginiai (t. y. betarpiski) ir netiesioginiai (tarpiki — per kitas ZodZiy formas). Per tiesiogini sintaksinj ry8j ZodZio forma itraukiama j sakinj; visi kiti jos rySiai — netiesioginiai. PavyzdZiui, sakinyje Ant aukto kalno pasirodé stebuklingas Ziburys (J. Bilitinas) Zod¥io forma auksto itraukta i sakinj per ry8i su kalno, Ziburys — per ry8i su pasirodé. L. Barchudarovas tokius rySius vadina sintaksinémis funkcijomis (Bapxyzapos 1966, 32). Toliau tiesioginius sintaksinius rySius vadinsime statiai sintaksiniais TySiais. Netiesioginiai zodziy formy rySiai néra koks ypatingas sintaksiniy rySiy tipas — tai tolimesni rySiai tarp ZodZiy formu, tiesiogiai susijusiu kitoje skirstymo pakopoje. Sakinys, kuTiame yra tiesioginiy ir netiesioginiy sintaksiniy tySiy, sudaro hierarchiskai organizuota dviejy ar keliy pakopy (rangy) struktiira. Skiriami Sie pagrindiniai sintaksiniy rySiy tipai: prijungiamieji, tarpusavio prilausymo (sasajos) ir sujungiamieji rySiait. 1.1.1, Prijungiamieji ry8iai yra tarp tokiy Zodziy formy, kuriy viena — prijungtoji itraukiama j sakinj per kita — pagrindine, bet ne atvirk&éiai. Prijungtoji forma tipigkais atvejais* turi tam tikra formaly priklausymo rodiklj (markerj). Tas todiklis gali biti fleksija, tarnybinis Zodis, tam tikra vieta pagrindinés ZodZio formos atzvilgiu, intonacija. Lietuviy kalboje svarbiausi rodikliai yra fleksijos ir tarnybiniai ZodZiai (prielinksniai); prijungtojo Zodzio vieta paprastai turi Salutinj vaidmeni. Prijungiamieji rySiai yra nukreipti viena kryptimi; tai Zymima stréle, nukreipta nuo Ppagrindinés (determinuotosios) formos i prijungta (determinuojanéiaja)®. Prijungiamieji rySiai esti stipris (bitini) ir silpni (nebitini). Stiprius prijungiamuosius rySius matome tais atvejais, kai prijungta forma bitinai teikalinga tam, kad iSliktu gramatiné sakinio struktira, pvz.: Motina baigé valgyti, Kareivis pranesé naujieng. Silpnais prijungiamaisiais rySiais Siejama prijungtoji forma esti fakultatyvi: ji gali biti praleista nepazeidZiant sakinio gramatinés struktiros, nors jo komunikacinis turinys dél to ir pakistu, pvz.: Saugokis blogy Zmoniy. Grizome vélai. <a Pagal prijungiamojo rySio formalia raixka lietuviy kalboje (kaip ir daugelyje ity fleksiniy kalby) galima i8skirti tris prijungimo bidus: derinima, valdyma ir Sliejima. + Plg. jau L. Hjelmslevo (1953) iSskirtus determinacijos, interdependencijos bei konsteliacijos santykius ir Trubetzkojaus (1939) Zodziy junginiy-sintagmy Klasifikacija i determinatyvines, predikatyvines ir sociatyvines (panafiai Pauliny 1981, 24—26). ® NetipiSkais atvejais forma su bidingu rodikliu atstoja kita forma be jo, turinti ta patia -distribucija. Pavyzdziui, sakinyje Motina atnexé gerti bendraties forma pavartota galininko arba kilmininko sintaksinéje pozicijoje; nors ji neturi Siy linksniy fleksijos, tatiau ry8ys tarp jos ir determinuotojo zodzZio atnefé laikomas prijungiamuoju. ® Zodziy sintaksiniai ryiai Zymimi pagal Martinet (1973) sitlomus principus, plg. dar Myxun 1964, 42 tt.; 1968, 68 tt., tik prijungiamyjy santykiy rodyk lés kryptis atitinka priklausomybiy gramatika. Derinimu vadinamas prijungtosios Zodzio formos pritaikymas prie pagrindinés pagal morfologine kategorija. Derinama prijungtojo Zodzio forma gauna pagrindinei formai bidingos linksnio, skaigiaus, giminés kategorijos rodiklius (plg. Sirtautas 1978, 50—54 su lit.): variné rankena, visi draugai, devyni broliai, skrendantis paukStis. Ypatingas derinimo atvejis yra savarankiSkas giminés, skaitiaus ir linksniokategorijas turintiy daiktavardziy, einantiy priedéliais, koordinavimas su kitais daiktavardzZiais: karalius Mindaugas, velionis tévas, naslé motina. Koordinavima kai fee kas siiilo laikyti atskiru prijungimo bidu dél daiktavardyio morfologiniy kategorijy savarankiskumo (Cxo6muKosa 1971, 206—225; Labutis 1976, 30—32). Tadiau tai neturéty biti klititis traktuoti koordinavima kaip tam tikra derinimo porisgi, nes toKiais atvejais taip pat matome prijungtosios formos taikyma prie pagrindinés. PanaSiai taikomos su neZymimaisiais ivardZiais bidvardZiy ir dalyviu formos: kazkas piktas, kas nors nematomas, niekas svetimas. Derinimo bidu Paprastai reiskiamas. > — silpnas prijungiamasis rySys. Valdymu vadinamas prijungtojo Zodzio kaitomos formos (paprastai skirtingos) parinkimas, priklausantis nuo pagrindinio Jodzio junglumo ir gramatiniy ypatybiy. Valdomo ZodZio forma — ivairis linksniai be prielinksniy (neprielinksninis valdymas) arba su prielinksniais (prielinksninis valdymas). Pagrindiniu Zodyiu itin daZnai esti veiksmaZodZiai ir veiksmaZodZiy vediniai (rao laiska, man raSant, laisko —_—__, —— + — rasymds...), bet gali biti ir daiktavardziai, budvardziai, skaitvardZiai, jvardyiai, kai kurie prieveiksmiai, retkarviais — jaustukai ir i8tiktukai, pvz.: barys kareiviy, lauko medis, aukso Ziedas, mielas visiems, pilnas griidy, Simtas kareiviy, trejetas arkites ai rah ea cee, lin, keletas vaiky, kas nors(, i§) kaimyny, daug vandens, toli nuo namy, Se pinigus, trinkt per galva. Esant stipriam prijungimo rySiui turime stipruji valdyma, pvz.: baigiu darba, triiksta vandens, atstovavome darbininkams, domiuosi menu, gyvenome mieste, virtau elgeta, perSokome griovj. Tokiais atvejais valdomo Zodzio forma daZniausiai lemia pagtindinio Zodzio valentingumas, kartais priklausantis ir nuo darybiniy ypatybiu (pvz., prieSdélio, plg. plaukiau per upe ir perplaukiau upe). Retiau valdomo Zodzio forma priklauso nuo pagrindinio Zodzio gramatiniy ypatybiu, pvz.: didesnis uz kalnaq, —- visy auk§ciausias, man pagailo, leidziantis saulei, arba nuo valdomo Zodiio reik¥minio santykio su pagrindiniu, plg.: atvexé prekes it atvezé prekiy. Esant silpnam prijungimo rySiui turime silpnaji valdyma, pvz.: atéjau Kirvio, dirbame sau, keliavome miskais, prazilau nuo ripesciy, sédéjau su draugais. Valdomo Zodio forma Gia ypaé priklauso nuo jo reik$minio santykio su pagrindiniu Zodziu. Sliejimu vadinamas prijungimas, nei8reik8tas Zodziy kaitybinémis fleksijomis. Tuo atzZvilgiu Sliejimas sudaro prieSprieSq derinimui ir valdymui, paimtiems kartu. DaZniausiai Sliejamos nekaitomos Zodziy formos: bendratys, prieveiksmiai, biidi8 niai. Jy pagrindiniais ZodZiais esti veiksmazZodZiai, jy vediniai, bidvardziai, kai kurie daiktavardZiai, jvardZiai, prieveiksmiai. Prie veiksmaZod7iy gali biti Sliejamos visos minétos nekaitomos ZodZiy formos. Prie bidvardZiy Sliejami prieveiksmiai, ribotu mastu — bendratys, pvz.: malonus paziiréti, palyginti nedidelis. Prie veiksmazZodiniy ir kai kuriy kity daiktavardziy gali Slietis bendratys (viltis sugrizti, proga apsiJankyti) ir tik tam tikrais atvejais — prieveiksmiai (Zingsnis atgal, gyvenimas svetur). Prie prieveiksmiy gali Slietis tik prieveiksmiai, pvz.: visai neblogai, labai daug. Kaitomos formos neturéjimas — daugumos Sliejamy formu pozymis, ypaé ryskus fleksinése kalbose. Kartu su Sliejamu formy darybiniais formantais ir vieta sakinyje jis padeda identifikuoti prijungiamojo rySio pobiidj. Daznai pasitaikanti nuomoné, kad Sliejimo ry8j rodanti tik Zodziy reik8mé, yra koreguotina. Kartais Sliejima pastebime ir tarp kaitomy formy, susijusiy su kitomis formomis dvilypiais sintaksiniais rySiais. Tatiau Sliejamy Zodziy kaitybinés fleksijos tokiais atvejais rodo ne Sliejima, o kitokio pobndiio sintaksinj rySi su kitu Zodziu. Pavyzdziui, sakiniuose Keleivis uimigo vaziuodamas; Berniukas grizo linksmas Zodziy formy vaziuodamas, linksmas kaitybinés fleksijos yra derinimo su formomis keleivis, berniukas rodikliai, nesalygojami Sliejimo ry8io su veiksmazodziais uzimigo, grizo. Sliejimas dazniausiai esti silpnas rySys. Stipry Sliejima matome tarp kai kuriy nepilnareikSmiy (modaliniy, faziniy ir pan.) veiksmaZodziy ir bendraties, pvz.: liovési dirbti, bandziau grizti, galiu valgyti. Prie tam tikry veiksmaZodZiy stipriu prijungimo rySiu Sliejami ir ptieveiksmiai, pvz.: buvau cia, atrodém graziai, elkis vyriskai. 1.1.2. Tarpusavio ‘priklausymo (sasajos) ry¥iai yra abipusiai: ta ZodZio forma (pagrindiné), per kuria kita forma itraukiama j sakinj, esti nuo pastarosios formaliai priklausoma. Tarpusavio priklausymo rySys tipiSkais atvejais reiSkiamas formy koordinavimu. Jis Zymimas i abi puses nukreipta stréle. RySkiausias tarpusavio priklausymo rySio pavyzdys — veiksmazodzio sasaja su daiktavardzio ar jvardzio vardininku (veiksniu). Nuo veiksmaz%odzio priklauso daiktavardZio ar jvardzio vardininko forma, bet pastaroji savo ruo¥tu lemia veiksmaZodZio skaigiaus forma. Asmenuojamoji veiksma%odzio forma taip pat susijusi su vardaZodinio nario rai’ka 1, 2 arba 3 asmens ivardZiais (plg. a§ grizau, mes gri- —+> — Zome, jie grizo); ju koordinacija irgi yra abipusé, nes laikyti asmens veiksmaZodine kategorija priklausoma nuo ivardziy néra pagrindo. Veiksmazodiio biti asmenuojamoji forma, eidama jungtimi, taip pat lemia vardininko forma (pvz.: Brolis buvo —-—— piktas); pakeitus asmenuojamaja forma dalyviu ar bendratimi, vardininka irgi bitina keisti kitu linksniu, plg. Brolio bita pikto, (Kaip) broliui bati piktam. Tuo tarpu su jungtimi siejamos varda%odziy (ivardZiy) formos derinamos tarp saves linksniu, skaitiumi, kartais ir gimine (plagiau apie tai 3. Sirtautas 1978, 57 tt.). Tarpusavio rySiu susijusio su veiksma%od¥iu daiktavardzio vardininko pozicijoje gali eiti ir kaitybiniy fleksijy neturintios formos, pavyzdziui, veiksmazodzio bendratis ar padalyvis, plg.: Gyventi (gyvenimas) pakyréjo; Buvo girdéti griaudziant 9 (griaustinis). Tokiais atvejais tarpusavio priklausymas neturi aiSkiy fleksiniy rodikliy, bet ji rodo substitucija ir abipusis labai ribotas siejamu formy parinkimas (plg. Sirtautas 1978, 56—57 su lit.). Zodziy formy tarpusavio priklausymo rySiy klausimas kartais sprendZiamas kitaip. Kai kas 8j ry§j laiko prijungiamuoju, o veiksmazodzio forma, koordinuojama skaigiumi (rusy kalboje — i§ dalies ir gimine) su daiktavardzio ar jvard¥io vardininku — priklausoma, prijungta (taip jau Waxmaros 1941, 31; Karcevskij 1948, 33; past. metu Enn3apeuxosa, Tonopos 1965; LuspsH 1979; Jlomres 1979, 52—53). Vardininko formos priklausymas nuo veiksmaZodzio laikomas ne sintaksiniu, 0 semantiniu ar turininiu (JIomres 1979, 67), jam paaiskinti greta objektiniy, subjektiniy, vietos ir pan. santykiy i8skiriami predikatiniai santykiai (Lupa 1979, 239 — 241). Kiti tyrinétojai mano, kad veiksmaZodis yra prikl ausomas nuo vardaZodzio formos sintaksiniame lygmenyje, 0 vardazodzio vardininkas nuo veiksmazodZio — komunikaciniame (Tlonos 1974, 42—55 su lit.; Hy6ux 1982, 132). Tagiau nuneigti sintaksinj vardininko priklausymo pobiidj neleidzia daugelis aplinkybiy. Vardininko forma sakinyje yra salygojama veiksmazodziy sintaksinio junglumo: ji galima tik su veiksmaZodfiais, atveriangiais vardininko Ppozicija, ir negalima sakiniuose su tokiais veiksmazodfiais kaip reikéti, uztekti, norétis ir pan. Vardininko formos sintaksinj priklausyma rodo ir tokios junginiy poros kaip subégo vanduo — pribégo vandens, mes norime — mums norisi, liko pelenai — neliko peJeny, taip pat linksnio kitimas kintant veiksmaZodzio formai, Pvz.: mes einame — mums einant, tévas atéjo — tévo ateita it pan. Ta priklausyma kai kas lygina su valdymu (Mpasex 1964, 60; Bexomanxosa 1981, 389-390). Antra vertus, veiksmaZodzio priklausymas nuo vardininko formos yra daug ribotesnis: skaigiumi lietuviy kalboje derinamos tik veiksmazodzZiu 1 ir 2 asmens formos, einangios su asmeniniais ivardZiais, o pati skai¢iaus Kategorija veiksmaZod/Ziui yra ai8kiai antriné (plg. Lyons 1968, 281; Cko6uxopa 1971, 201). Tad abipusio nariy ry$io sintaksinis pobidis yra gana aigkus. 1.1.3. Sujungiamieji rySiai yra tarp dviejy ar keliy viena nuo kitos nepriKlausomy ZodZiy formu, kuriy kiekviena itraukiama j sakinj per vienodg rySi su kita Zodzio forma. Tas rySys gali biti ir tarpusavio priklausymo (Pusys siiravo, bras kéjo), it prijungiamasis (Atéjo ilgas ir lietingas ruduo). Dél tokio ypatingo pobidzio 1 ! sujungiamieji rySiai sudaro prieSprieSq prijungiamiesiems ir tarpusavio priklausymo Ty8iams, paimtiems kartu. Kiekviena sujungiamuoju rySiu siejama Zod¥io forma gali funkcionuoti be kitos (ar Kitu); ju rySys neturi krypties, Sujungiamieji rySiai reikiami ne zodziy fleksijomis, o sujungiamaisiais jungtukais, zodZiy tvarka ir intonacija. Jie gali biti uZdari ir atviri. UZdaras sujungiamasis rySys sieja tik dvi ZodZiy formas, paprastai jungiamas sujungiamuoju jungtuku, einantiu prieS antraja forma, pvz.: Ziemos saulé Sviecia, bet neSildo; Kieme mergaités zaidé ir dainayo. Atviras sujungiamasis ty8ys sieja neapibrézta kiekj Zodziy formy ir paprastai teiskiamas arba kartojamaisiais jungtukais, arba tik ZodzZiy tvarka (kontaktiniu 10 formy iSdéstymu) ir intonacija, pyz.: Ti oki stogy nepramusa nei akmens, nei kalavijai, nei kirviai, nei ietys; Ji kalbéjo nedrqsiai, taikingai, silpnai. UzZdaru ir atviru sujungiamuoju ry¥iu susieti Zodziy junginiai daznai jungiami tarp saves, pyz.: Jis geba biti rustus ir piktas, geras ir atlaidus, 1.2. SavarankiSky ZodzZiy formos, toje patioje sakinio sintaksinés skaidos pakopoje susijusios prijungiamaisiais, tarpusavio priklausymo arba sujungiamaisiais tySiais, sudaro ZodZiu junginius. Pagal sintaksiniy rySiy tipus galima skirti tris didZiausias Zodziy junginiy grupes: prijungiamuosius, tarpusavio priklausymo (sasajos) ir sujungiamuosius junginius. Nors visi kalbininkai sutinka, kad Zodziy junginiai yra sintaksiniy rysiy lygmens vienetai, bet juos skiria ir interpretuoja nevienodai. Daznai Zodziy junginiais laikomi tik prijungiamieji junginiai. Si pazitira buvo, i¥ dalies ir tebéra gana placiai isigaléjusi tusistikoje, ypaé po to, kai ji buvo realizuota pirmojoje akademinéje rusy kalbos gramatikoje ((pammatuxa pycckoro s3pika 1952— 1954). Ji remiasi vadinamuju ,,Zodiniy“ ir ,,sakininiy“ rySiy skirtumo hipoteze (Bunorpanos 1947, 12, 78; 1954, 10 tt.; 1975, 231). Pagal ta hipoteze Zodziy junginys — tai pusiau leksinis, nominatyvinis vienetas, kurj formuoja_,,Zodiniai“ prijungiamieji rySiai — derinimas, valdymas ir Sliejimas. Jis laikomas ne sakinio struktiros komponentu, o tik sakinio »Statybine medZiaga“, panaSia j Zodj. Todél ir patys ZodZiy junginiai klasifikuojami bei apraSomi pagal leksinius bei morfologinius pagrindinio ir priklausomojo nario pozymius. ,,Zodiniai“ tySiai, kuriy pagrindu sudaromas Zodziy junginys, grieztai skiriami nuo_,,sakininiy“ — predikacijos (apibréziamos kaip pasakymo santykis su tikrove) ir antrininkiy sakinio daliu santykiy. Tuo biidu sintaksé padalijama i dvi dalis: ZodZiy junginiu sintakse, nagrinéjantia zodziu, kaip leksiniu vienetu, rySius su kitais ZodZiais, ir sakinio sintakse, nagrinéjancia sakinio sandara bei sudedamasias dalis. Sia pazitira, bandyta taikyti ir lietuviy kalbai (Balkevigius 1963; Labutis 1976, 42—50), teoriSkai pagristi sunku, o praktinis jos realizavimas kelia daug Ppainiavos, pasikartojimy ir prieStaravimy. I8skirti ,,Zodinius“ ir ,,sakininius“ TySius neleidzia visy pirma ta aplinkybé, kad Zodziu, ypat veiksmazodzio, leksiné reik’mé lemia ne tik Zodziy junginio, bet neabejotinai ir sakinio struktiira, jo modelj (plg. Ilmenes, 1976, 43 tt.). Sintaksiniai procesai, visy pirma: pasyviné transformacija, aiskiai rodo, jog valdymo rySiai tarp veiksmaZodiZio ir priklausomy ZodZiy formu, laikomi ,,Zodiniais“, sakinio sandarai turi ne maZesnj vaidmenj kaip ,,sakininiai* tarpusavio priklausymo rySiai, o kartais net didesnj (plg. vardininko formos eliminavima pasyvinéje arba nominalizuotoje konstrukcijoje: tévas ra¥o laiska, bet laiskas rasomas, laisko raSymas (zx. dar Apyttoxosa, 1976, 125—126, 134 su lit.). VeiksmazZodzio junglumas su priklausomais Zodiiais atsispindi ir sakinio modeliuose. Visai neimanoma jrodyti, kad tokie junginiai, kaip rasau laiska, einu i mikkq yra sudétiniai pavadinimai. Nominatyviniais vienetais galima laikyti nebent kai kuriuos leksikalizuotus prijungiamuosius Zodziy junginius, ypaté dvizodzius daikty ir asmeny pavadinimus. Antra vertus, veiksmaZodziy valentingumo analizé todo, kad tarpusavio priklausymo rySiai, laikomi »sakininiais“, taip pat priklauso nuo veiksmaZodZio leksinés reikSmés; tai ry¥iai tarp tam tikry Zodziy formy, rei8kiami derinimu ir turintys formalius rodiklius. Tiesa, Siy tySiu pagrindu gali biti sudaromas sakinys, 11 taGiau tai irgi néra ju skiriamasis pozymis, nes sakinj gali sudaryti ir prijungiamieji junginiai (Matau pavojy; Man Salta; Tritksta pinigy; Laikykit vagi!), 0 daugelis tarPusavio priklausymo junginiy vieni sakinio nesudaro (*AS pamaciau; *Vaikas perSoko ir pan.). Netgi tose gramatikose, kuriose deklaruojama prijungiamyju Zodziy junginiy ir sakinio struktiros prieSprieSa, vad. antrininkés sakinio dalys apibidinamos remiantis tais patiais rySiais, kurie sieja Zodziu formas junginiuose. Tad visai suprantama, jog minétoji dvejopy rysiy hipotezé kity kalby (igskyrus rusu kalba) sintaksinés sandaros tyrinéjimui tySkesnio poveikio nepadaré. Beveik visos Siuo metu pasaulinéje lingvistikoje vyraujanéios sintaksés teorijos ZodZiu junginius laiko sakinio sintaksinés struktiiros vienetais, Sia kryptimi pastaruoju metu einama ir kai kuriuose lietuviy kalbotyros darbuose (Lietuviy kalbos gramatika 1976 ; Sirtautas 1978). Zodziy junginiai iSskiriami jvairiose sakinio skaidos pakopose. Jie ieina i sakinio sudétj ir tam tikrais atvejais gali pagal sandarg atitikti sakinj, bet patys néra sakiniai. Zodziu junginiai arba_hierarchiskai organizuotos Zodziy junginiy grupés (kaip ir atskiros ZodZiy formos) virsta sakiniais tik tada, kai yra jforminami pagal tam tikrus modelius, susiejami su Snekos situacija ir gauna sakiniui bidinga intonacija. Tad Zodziy junginiu apra8as dar neatskleidZia visos vientisinio sakinio sandaros. Tam dar reikia nustatyti modelius, pagal kuriuos i Zodziy formy bei jy junginiy sudaromas sakinio branduolys, ir tu modeliy i8plétimo taisykles. 1.3. [ modelj jeina tos zodziy formos, kurios yra biitinos sakinio kaip gramatinio vieneto struktirai. Sakinio modeli gali sudaryti viena Zod¥io forma (Sninga), dvi {Atvaziavo motina), trys (Dédé lape nuSove), kartais ir daugiau (Senelis paprasé naxJaite duonos). Dvinariai arba keliu nariy modeliai sudaromi tarpusavio priklausymo ir / arba prijungiamyju ry8iy pagrindu. Tarpusavio priklausymo rySius (vienus arba kartu su prijungiamaisiais) paprastai matome asmeniniy sakiniy, tik prijungiamuosius — beasmeniy sakiniy modeliuose (Kaimynui sekasi; Prisirinko Zmoniy it pan.). Kalbininkai, kurie vadovaujasi jau minéta »Zodiniy“ ir ,sakininiu“ rysiy skirtumo hipoteze, daugelio prijungiamaisiais rySiais susietu bitinyju nariy j sakinio modelj netraukia (plg. [zenosa 1966; Benomankosa 1977; 1981; Pycckas Ipammatuxa 1980), ta¢iau toks apsiribojimas néra nei bitinas, nei pakankamai pagristas teoriniu pofZiiriu (plg. Kpxwxkoza 1967, 76; Helbig, Schenkel 1973, 34; Mockanscxaa 1974, 27; Pacnonos 1976; 30n0ToBa 1982, 83 tt.; Jlomres 1979, 178 tt.). Sakinio modelio nariai paprastai Zymimi arba pagal Zodziy formy gramatinius poZymius (valentingumo teorija paremtos kryptys), arba sakinio daliy terminais (reliaciné gramatika, vad. universalijy gramatika, kai kurios funkcinés gramatikos kryptys). Taip prieiname prie daug kartu diskutuotos, bet vis dar labai aktualios sakinio daliy problemos. 1.4.1. Tradiciné sakinio daliy samprata, perimta i¥ K. F. Beckerio (1827) sistemos, seniai ir pagristai kritikuojama (plg. jau Steinthal 1855 3 Past. metu Glinz 1962; Bapxynapos 1966; Helbig 1982, 45—54; 30n0Topa 1979 ir kt.). Svarbiausias jos trikumas — gramatiniy ir semantiniy kriterijy maiSymas, keliantis prieStaravimus 12 b) VeiksmaZodZiy konstrukcijose su dalyviais (jautési pasmerktas, sakési valges, tikéjo pasveiksiqs, mané Zings, dedasi nematomas ir pan.) taip pat skiriame du komponentus: tarinj ir su juo siejama tarininj paZyminj arba papildinj. Kad dalyvis Gia uZima atskiros sakinio dalies pozicija, matyti i8 jo substitucijos prijungiamojo sakinio Salutiniu démeniu, plg.: jautési, kad yra pasmerktas, sakési, kad valgé, tikéjo(si), kad pasveiks ir t. t. Minéti veiksmazodZiai be dalyviy ar prijungiamojo sakinio Salutiniy démeny daZniausiai nevartojami, bet tai rodo ne konstrukcijos sintaksinj monolitiskuma, o tiesiog stipry prijungimo ry8i (plg. 1.1.1.), siejanti veiksmaZodj su dalyviu panaSiai kaip su papildinio linksniu, plg. Zinau grisias ir Zinau kelig, bet ne *Zinau. (Platiau apie siy konstrukcijy sintaksine struktira aut. 1978, 7 tt.). c) BiidvardZiy bevardés giminés formy konstrukcijos su bendratimi (malonu rasyti, sunku dirbti, gera vaziuoti, nuobodu ilsétis...) sintaksi8kai i8nagrinétos V. Sirtauto (1978, 37-41); galima tik pritarti tvirtai jrodytai autoriaus i8vadai, kad jos taip pat skaidytinos j tarinj ir veiksnj. Cia tik reikétu pridurti, kad ir konstrukcijose gaila skirtis, maza tikéeti atitinkamai reikia skirti tarini ir papildinj (plg. gaila skyryby, maza tikéjimo). d) VeiksmaZodzio biti konstrukcijose su daiktavard/iais ir bidvardzZiais kai kutie tyrinétojai tariniu laiko tik patj jungtimi einantj veiksmaZodj (Glinz 1965; Erben 1964; Grebe 1959; Flimig 1970; Poxnoscxas 1979 ir kt.). Si pazitra gali biti motyvuojama sintaksiniy rySiy pobiidziu: veiksmazZodis bati lietuviy kalboje, kaip ir daugelyje kity kalby, su vardaZodziais sudaro tokios pat formos konstrukcijas kaip ir savarankiski veiksmaZodZiai, visy laikomi tariniais, plg. jis vaikSciojo linksmas ir jis buvo linksmas. Tatiau sakinyje veiksmaZodis biti, einantis jungtimi, funkcionuoja kaip sintaksiSkai tu3tia morfema, suteikianti vardaZodzZiu rei$kiamam pozymiui tik laiko ir modalumo reikSmes (plg. Lyons 1968, 322—323; Babby 1975, 76 tt., 89). Daugelyje sakiniy jis turi nuline forma, o kai kuriy tipy sakiniuose (pvz., 1.4.5 c minétuose beasmeniuose) esamojo laiko jungties nuliné forma yra vyraujanti arba net vienintelé. Toki Zodj, neturintj savarankiskos sintaksinés funkcijos, vieng laikyti sakinio pagrindine dalimi sunku, ypat turint omenyje, kad daugelyje kalby jungtimi eina ne veiksmazZodZiai, o ivardinés kilmés ZodZiu formos arba morfemos. PaZiirai j jungti kaip pagrindine sakinio dalj prieStarauja struktiira ty sakiniy, kurie jungties néra turéje ir i8 prigimties yra vardaZodiniai, arba nominaliniai (aut. 1979, 184 su lit.). Tad veiksmazZodj biti, einanti jungtimi asmeniniuose arba beasmeniuose sakiniuose (pvz.: buvo gera, bus malonu), geriausia laikyti ne savarankisku tariniu, o tarinio dalimi, kaip daroma ligSiolinése lietuviy kalbos gramatikose ir daugumoje sintaksés tyrinéjimu, jy tarpe ir sintaksiniais rySiais pagristame L. Tesniére’o modelyje (1959, 47, 72). Pana¥iai turétume Ziiréti ir j veiksmazodZius pasidaryti, tapti, virsti, kurie nuo ,,grynosios jungties“ biti skiriasi tik biisenos kitimo reikSme. Kiti veiksmaZodZiai, iki Siol lietuviy kalbos gramatikose skitiami prie ,negrynyjy jungtiy“, yra daug savarankiSkesni ir eidami tariniais daznai turi prijungty ZodZiy formy bei konstrukcijy, pvz.: atrodé negraziai, liko miske, Jauteési blogai, vadinosi keistai, apsimeté, kad nemato. Ty veiksmaZodziy junginiai su vardazodziy vardininku ar inagininku (pvz.: atrodé negrazus, liko vieniSas, jau19 tési (Zeistas, vadinosi @uolas/qZuolu, apsimeté Sirtas) irgi gali biti sintaksiskai skaidomi j tarinj ir su juo siejama tarininj paZyminj panasiai kaip kity veiksmazodziy_konstrukcijos (plg.: gyveno vieniSas, atsikélé linksmas, vaikSciojo Ueistas). Laikant jungties bari konstrukcijos su vardaZodfiais sudétiniu tariniu, vis délto su daiktavardziu senis tarpusavio priklausymo tySiu, o biidvardis stiprus tuti dvilypius sintaksinius TySius: ir su buvo, ir su senis. Panavius rySius matome it atitinkamoje pasyvinéje konstrukcijoje Senio bita Stipraus, tik forma biita su senio Gia sieja ne tarpusavio priklausymo, o prijungimo rySys (plg. dar 3.3), VeiksmaZodis biti eina ne tik laika bei modaluma Zymingia jungtimi, bet vartojamas ir reik’me »egzistuoti® (del ty reikSmiy santykio ¥r. Benveniste 1960; Kahn 1966; Babby 1975, 79—80). Egzistencinés teik§més veiksmazodj bati lietuviy kalboje galima laikyti tokiu pat tariniu kaip ir veiksmaZodZius egzistuoti, gyventi, augti, atsirasti, dingti ir pan. Egzistenciné reikémé yra organiSkai susijusi su buvimo vietos ir laiko koordinatémis (plg. Cenmpepcrosa 1977, 11 tt.), kurios sakinyje daZnai teiSkiamos prieveiksmiais, daiktavardzio linksniais ar prielinksninémis konstrukcijomis, pvz.: Sargas yra mokykloje; Medis buyo brie kelio; Susirinkimas bus rytoj. Tokiuose sakiniuose veiksmazZodis hati atlieka panasy vaidmenj kaip kiti basenos veiksmazZod/iai sakiniuose Sargas gyvena mokykloje: Medis augo prie kelio: Susirinkimas ivyks rytoj; taigi Cia ji irgi geriausia laikyti tariniu. Zinoma, toks sintaksinis kalbamojo tipo sakiniu skaidymas neveréia ju atitinkamai skaidyti loginiu ir semantiniu poZidriu (dél glaudaus ty8io tarp vietos ir pozymio reikSmiy Zr, Lyons 1977, 473). 1.4.6. Sakinio daliy viduje galima ir tolesné subklasifikacija. Ji ypaé aktuali sakinio daliai, pavadintai papildiniu ir i&skirtai pagal labai jvairius prijungiamuosius tySius. Pirmiausia Cia iskyla aplinkybiy Klausimas, Apibrézti aplinkybes kaip atskira sakinio dalj pagal sintaksinius Ksiterijus ir aikiai atriboti nuo papildinio kol kas niekam nepavyko, nors pastangy déta nema%a. Tradiciné aplinkybiy samprata, biidinga ir mokyklinei gramatikai, remiasi TeikSme, tad priklauso visai kitam — semantiniam analizés lygmeniui. Sintaksiniy tySiu lygmenyje j aplinkybes Teikéty Zitréti kaip j tam tikra papildiniy pogrupi. Cia atrodo galimi Sie aplinkybiy skyrimo bidai: a) Laikyti aplinkybémis Sliejamus papildinius ir skirti nuo kity — valdomy papildiniy. Tatiau gis biidas abejotinas dél labai formalaus, »Pavirsinio“ skirtumo tarp valdymo ir Sliejimo (plg. 1.1.1.), salygojamo siejamy formy morfologiniu ypatybiy. Aplinkybés, i&skirtos pagal §j kriteriju, bity labai nepanasios j tas, kurias iprasta skirti dabar; pavyzdZiui, reikéty aplinkybémis laikyti bendratis junginiuose reikia eiti, Pradéjo vaziuoti, noriy &yventi ir pan., bet nuo aplinkybiy atriboti galininko formas junginiuose atvaziavome naktj, svéré tris kilogramus. Toks termino apimties pakeitimas maza teduoty naudos, nes Sliejimo bidu prijungtas formas galima vadinti tiesiog priSlietais Ppapildiniais. 20 b) Laikyti aplinkybémis sakinio sintaksinei struktirai nebitinus (t: y. i sakinio branduolj nejeinanéius) papildinius. Sj poziirj galima pagristi valentingumo teorija, skiriancia bitinuosius bei fakultatyviuosius narius (aktantus) nuo vad. laisvuju nariy (sirkonstanty arba situanty). Tiktai veiksmaZodZiy valentingumo salygojami nariai telaikomi papildiniais diateziy teorijai atstovaujangiuose Leningrado tipologinés mokyklos darbuose (pvz., Xpaxoscxnii 1974; 1981); lietuviy kalbotyroje Sis principas realizuotas E. Geniuvienés (plg. Tenromene 1983, 16). Aplinkybiy skyrimas nuo papildiniu pagal priklausyma arba nepriklausyma sakinio struktiiros branduoliui yra neabejotinai prasmingas sintaksiniu po/iiiriu. Taiau taikant 8i kriterijy aplinkybiy terming irgi reikéty vartoti visai kitokia reikgme negu ligi Siol. Pavyzdziui, sakiniuose Brolis elgiasi gerai; Mes gyvename mieste Zodziy formy gerai, mieste nebity galima laikyti aplinkybémis, nes jos yra biitinos minéty sakiniy struktirai ir sqlygojamos veiksmaZodziy valentingumo:; tuo tarpu tas patias ZodZiy formas sakiniuose Brolis mokosi gerai; Mes pernakvojome mieste jau reikéty laikyti aplinkybémis. Kadangi patj aplinkybiy termina norima iSlaikyti visu pirma dél iprastumo, toks jo perkélimas visai kitokiems dalykams pavadinti kazin ar pasirodyty priimtinas, juoba kad bitinyjy ir nebitinyju nariy skirtuma galima nusakyti kitais tam reikalui vartojamais terminais (aktantu — sirkonstanty, bitinujy bei fakultatyviyjy — laisvyju nariy ir pan.). c) Laikyti aplinkybémis papildinius, turingius prieveiksmiams biidinga pozicija. Sis biidas remiasi Zodziy formy pirminiy ir antriniy funkcijy teorija (Slotty 1932; Kurytowicz 1936), kuri taikoma ir lietuviy kalbos sakiniy nagrinéjimui. Palyginus V. Sirtauto (1981, 33) iSkeltus sakinio daliu pozymius matyti, kad vienintelis papildinio ir aplinkybiy skiriamasis bruozas téra morfologinés bazés skirtumas. Taigi aplinkybémis galima laikyti tokius papildinius, kurie arba patys turi prieveiksmiy forma, arba gali biti sakinyje pakeisti prieveiksmiais nesuardant saKinio struktiros. Neblogi aplinkybinés pozicijos rodikliai bitty apibendrintos reikémés prieveiksmiai tada (resp. nuo tada, iki tada... ), ten (iS ten, iki ten...), taip, todél, tiek ir pan. Laikant prieveiksmine substitucija aplinkybés_skiriamuoju pozymiu, ZodZiu formas ar prielinksnines konstrukcijas, kurias galima pakeisti ir prieveiksmiais, ir linksniais (vienais ar su prielinksniais), reikéty skirti prie aplinkybiy, o tas, kuriy apibendrintos reikémés prieveiksmiais pakeisti negalima — prie tiesioginiy ar netiesioginiy papildiniy. Pavyzdiiui, prie aplinkybiu atsidurty tokios priclinksninés konstrukcijos: grizome if vakaronés; gériau if qsocio; ixtraukiay rank if kiSenés (i8 kur/i8 ko); ixkeliavo pas moting (kur/pas ka); susédom aplink eZerélj (kur/aplink ka); ixéjom j laukus (kur/ika); skaité laitka po stalu (kut/po kuo); juokési pro aSaras (kaip/pro ka); staté trobesius pagal plang (kaip/pagal ka) ir pan. Tuo tarpu netiesioginius papildinius teikétu iSskirti pasakymuose: Juokési i¥ tévo, nulipdé senj if sniego (i8 ko), griimési su prieSais (su kuo), slépési nuo audros (nuo ko), vaziavo be pirslio (be ko), kvepéjo degutu (kuo) ir pan. Tokia aplinkybiy samprata baty maZiausiai nutolusi nuo tradicinés ir kartu pagrista gramatiniu kriterijumi. Be to, Siuo atveju galima pasinaudoti mokyklinéje praktikoje taikomu Klausimy testu, kuris, kaip jau minéta, yra suprastintas substitucijos testo variantas. Tiktai tas aplinkybes, kurios neturi prieveiksminiy koreliaty (pvz.: kvieté piety; atidéjo 21 posédj rytdienai), tekty i&skirti pagal kitokius apibendrintus Klausimus. Vis délto nubréZti aixkia riba tarp aplinkybiy ir netiesioginiy papildiniy minétu biidu ne visur imanoma ir periferiniais vartosenos atvejais Ppasitaikys konstrukcijy, kurias bus galima interpretuoti dvejopai. Turint omenyje gramatiniy vienety klaséms bidinga lauko struktira (plg. Ammonn 1964, 47— 51) tas ribos svyravimas gali biti teori§- kai pateisinamas. 1.4.7. Papildiniai pagal tradicija dar skirstomi i tiesioginius ir netiesioginius. Reliacinés gramatikos krypties tyrinéjimai rodo, kad toks skirstymas daugeliu atvejy yra sintaksixkai teikSmingas (Johnson 1979; Johnson, Postal 1980, Perlmutter, Postal 1977; Perlmutter 1980 3 plg. dar Gary, Keenan 1977; Comrie 1981, 60— 67). Tatiau apibrézti pagal gramatinius pozymius tiesioginiy ir netiesioginiy papildiniu skirtuma néra lengva. Ioriniy morfologiniy rodikliy tam toli graZu nepakanka, plg. grizome naktj (aplinkybé), bet laukiame nakties (tiesioginis papildinys), Matyt, dia visu pirma reikéty remtis sintaksiniais Procesais, tarp kuriy svarbiausia vaidmenj turi pasyviné transformacija. Keigiant aktyvine konstrukcija pasyvine tiesioginis papildinys lietuviy kalboje keigiamas veiksnio vardininku, o netiesioginis, kaip ir aplinkybés, Ppaprastai islaiko prijungiamaji ry¥i, linksnio forma ir sintaksing pozicija (plg. tévas nupirko vaikui kepure ir kepuré buvo vaikui nupirkta tévo). Naudojantis tuo kriterijumi tiesioginiais papildiniais reikéty laikyti: a) su veiksmazodZiais stipriu prijungiamuoju rysiu siejamas galininko formas, kurios Ppasyvinéje konstrukcijoje keigia TySio tipa ir virsta vardininko formomis; b) atitinkamas kilmininko formas konstrukcijose su neiginiu (nepirko vaisty, nematau kelio); c) kilmininko formas, priklausomas nuo veiksmazZodziy noréti, Prasyti, geisti (pa)- Seidauti, pasigesti, vengti, siekti, iexkoti, laukti ir pan., (plg.: norimas valgis, prasoma knyga, pasiektas tikslas, laukta Zinid). Matyt, prie Xios grupés reikéty skirti it naudininka, siejama su veiksmaz%odziu atstovauti (plg. direktoriaus atstovayJama jmoné). Vis délto yra keletas veiksmaZodziu, su kuriais siejami papildiniai pasyvinéje konstrukcijoje (ypaé Zemaitiuose) tam tikrais atvejais keigiami vardininko formomis, bet neturéety biti laikomi tiesioginiais papildiniais, juoba kad Xalia ju vartojamas kitas aixkiai tiesioginis papildinys, plg.: duodu vaikui obuolj — vdikas duotas obuolj; dovanojo bobai Saukstqa — boba SaukStq dovanota, plg. dar: aS nemiegojau visq nakti — visa naktis mano nemiegota. Problemiki Siuo atZvilgiu yta ir naudininko formos papildiniai tokiose konstrukcijose kaip padéti mokiniui (plg. mokytojo padedamas mokinys), lieptilisakyti kareiviui (plg. tavo lieptas/isakytas kareivis) bei kilmininko formos papildiniai greta galininkiniy, pvyz.: prasyti tévq peilio. Be netiesioginio papildinio, teliacinéje gramatikoje dar skiriamas vad. Salutinis papildinys (oblique object), mazdaug atitinkantis dauguma sintaksixkai nebitiny aplinkybiy ir instrumento bei beneficiento reik¥més papildiniy. Nors Salutinio papildinio igskyrimo kriterijus aiSkiai nenusakomas, bet iS esmés yra semantinis — Siuo terminu Zymimi santykiai, turintys »nepriklausoma semantini turinj* (Johnson 1977, 153). Tad greta aplinkybiy iSskirti dar Salutinj papildini néra teikalo, Taigi atrodo galima tokia papildiniy subklasifikacija: pirmojoje skirstymo pakopoje pagal skirtinga dalyvavima sintaksiniuose procesuose (visu pirma — pasy22 vinéje transformacijoje) skirti tiesiogini — netiesioginj papildini; antroje skirstymo pakopoje pagal prieveiksmiams bidinga sintaksing pozicija iS netiesioginiy papildiniy isskirti aplinkybes. 1.4.8. Aptartos sakinio dalys yra apibréztos pagal ta pati kriterijy, kaip ir Zodziy junginiai — t. y. pagal sintaksinius rySius tarp savarankisSky Zodziy formu. Vienetai, kurie Gia vadinami sakinio dalimis, gali biti apibidinti ir Zodziy formy terminais su atitinkamy sintaksiniy rySiy nurodymais. PavyzdZiui, veiksnys yra tam tikra Zodzio forma, turinti su veiksmaZodziu tarpusavio priklausymo rySiu susijusio vardininko pozicija; papildinys — prijungiamuoju tySiu su veiksmaZodZiu susijusi Zodzio forma. Tatiau sakinio daliy terminai, nors gerokai sukompromituoti dél tradicinei gramatikai bidingo sintaksiniy ir semantiniy kriterijy maisymo, yra ne tik trumpesni, bet daugeliu atvejy ir patogesni. Zinoma, juos bitina patikslinti ir suteikti jiems aiSky sintaksinj turinj. [8skirti pagal apibréZtus sintaksinius pozymius, sakinio sintaksinés struktiros vienetai galéty biti ir toliau vadinami sakinio dalimis tiek kalbotyros darbuose, tiek ir mokyklos praktikoje. 2. SAKINIO SEMANTINES STRUKTUROS VIENETAI 2.0. Sakinio semanting struktiira sudaro tarp saves siejamomis ZodZiu formomis nusakyty reikSmiy ir jy santykiy visuma. Zodziy reikSmiy santykiai sakinyje realiZuojami ne tiesiogiai, o per kiekvienai kalbai specifiska sintaksiniy vienety ir ju tySiy tinklg. Todél tiesioginio atitikimo tarp semantinés ir sintaksinés sakinio struktiTos néra. Bandydami apibréZti semantinius santykius sintaksiniy ry8iy terminais, nei’vengiamai patektume j toki pat ydinga tata kaip ir skirdami sintaksinius vienetus pagal reikSme. Bendriausi sakinio semantinés struktiros vienetai skiriami atsizvelgiant j universalia loging sakinio skaida ir apibendrintas jo komponenty reikSmes. 2.1. Sakinio (S) prasminis centras dabartinéje logikoje vaizduojamas kaip propoziciné funkcija (P), siejanti predikata, arba pozymi (F), su vienu ar daugiau argumenty, arba mastomy dalyky, t. y. P~ F(x...). Dalyko (objekto) jungimas su pozymiu vadinamas predikacija. Sakinio komunikacinis kryptingumas (K) ir su Snektos aktu susijusios modalumo kategorijos, sudaranéios vad. sakinio modalinj réma (M) paprastai keliamos uz propozicinés funkcijos riby, t. y. S~ K(M, )P)). Priklausomai nuo argumenty skaitiaus skiriamos propozicinés funkcijos su vienvietiais predikatais — savybémis, turingios forma F(x), ir propozicinés funkcijos su daugiavietiais predikatais — santykiais (R), turintios forma Efey sc) arba xRy... Apibréziant viena argumenta per kita daugiavietes funkcijas galima pakeisti vienvietémis (Kappu 1969, 62; McCawley 1981, 395—396), tatiau kalbos semantinei analizei toks funkcijos pertvarkymas néra naudingas, nes pradiné schema suprastinama. Argumentai — kintamieji dydziai (,,tu8Gios pozicijos“), kuriy skaiGius priklauso nuo predikato pobiidzio; kai jie pakeitiami pastoviais dydZiais (konstantomis), propoziciné funkcija virsta teiginiu ir gauna sakinio pavidala. Leksemomis iSreik8ti argumentai kalbotyroje nuo L. Tesniére’o Jaiky vadinami aktantais, 23 Aktantais gali eiti ne tik konkretiy ar abstraktiy dalyky pavadinimai, bet ir kitos Propozicinés funkcijos (vad. itrauktiniai predikatai). ReikSminiai santykiai tarp verbalizuoto predikato ir aktanty — sakinio semantinés struktiros Pagrindas. Dabartinéje kalbotyroje tu santykiy tyrinéjimui skiriama labai daug démesio. 2.2. Daugelis kalbininky predikato ir aktanty semantinius santykius nusako tradiciniais subjektiniu, objektiniy ir adverbialiniy santykiy terminais, paplitusiais ir lietuviy kalbotyroje. Siai krypéiai pastaruoju metu rySkiai atstovauja akademipozymio turétojas (Pyccxas rpammatuxa 1980, 127). Objektu vadinamas gyvas at negyvas daiktas, j kurj tiesiogiai nukreiptas veiksmas arba santykis; dia jeina fizinio veiksmo, minties, percepcijos, Ppriartéjimo bei nutolimo objektai, adresatas, emocinio santykio objektas (ib. 129), Neelementariomis semantinémis kategorijomis laikomi pazymimosios ir aplinkybinés reik’més kvalifikatoriai, i€pleciantys elementaria semantine struktira. Taip suprantama elementarioji semantiné struktira maZdaug atitinka tarinio ypatybiy salygojama sakinio sintaksinj branduolj, © neelementarios kategorijos — laisvuosius narius ir nuo sakinio daliy priklausomus komponentus. Tadiau Objekto kategorijos santykis su _,,neelementariomis“ kategorijomis lieka neaiXkus. Pavyzdziui, veiksmo tiesioginés krypties poZymis netinka instrumentams, o predikato reik%més salygojami adverbialiniy TeikSmiy komponentai (pvz., Gyvename mieste) netelpa i jokiq kategorija. Daugelyje kity darby subjekto ir objekto savokos yra apskritai neapibréztos ir aiSkiai neskiriamos nuo sintaksiniy veiksnio bei papildinio savoky. Predikato santykiai su aktantais konkretiau nusakomi semantiniy funkcijy (arba semantiniy Toliy, gilumos linksniy) terminais. Nuo predikato — veiksma%odzio priklausantiy pozicijy reik$mes Ch. Fillmore’as Ppavadino gilumos linksniais, kurie turéjo Zyméti universalius semantiniy santykiy tipus; pastaruoju metu jie skaigius bei pobiidis ivairuoja; skirtingy (kartais ir tu patiy) tyrinétojy darbuose ju igskiriama nuo 5—9 (Fillmore 1968; 1977; Cook 1978 ; Anderson 1971; Abraham 1978; Starosta 1978; Dik 1980, 1980 a) ligi 25 (Anpecax 1974, 125-126). I§ dalies taip yra dél to, kad labai plati aktanty reikSmiy skalé yra skaidoma priklausomai nuo tyrinéjimo krypties ir konkretiy uZdaviniy. Sakysim, apraSant veiksmazodiniy leksemy valentinguma pravartu skirstyti_ semantines funkcijas smulkiau negu tiriant bendrasias sakinio sandaros ypatybes. Daug svarbesniy skirtumy kyla dél nevienodo Pozitirio i ta analizés lygmeni, kurj Teprezentuoja semantinés funkcijos. Tiek Ch. Fillmore’as, tiek daugelis kitu Sios krypties tyrinétojy stengési skirti bei apibidinti semantines funkcijas pagal sakinio zymima situacija, »dalyku padétj“ tikrovéje uz kalbos tiby (plg. Pleines 1978, 367—368). I predikata (visu pirma — veiksmaZodi) buvo ¥iirima kaip j ekstralingvistines situacijos pavadinima, 0 j semantines funkcijas (roles) — kaip j kalbétojo samonéje atsispindingius santykius 24 tarp tos situacijos dalyviy. Remiantis paZiira j situacija kaip sakinio denotata arba referenta ( Tax 1969, 78—80; 1973, 358; Mockanpcxas 1981, 9—10 su lit.) semantines funkcijas bandyta skirti ir diferencijuoti pagal tai, kuriuo bidu ir kuriuo atzvilgiu predikato reiSkiamas poZymis liegia tos situacijos dalyvius. Jeigu paaiskédavo, kad du ar keli sakiniai su skirtingais predikatais gali biti susieti suta patia situacija, jie buvo laikomi turinéiais tq patia semantine, bet skirtinga sintaksine struktira ( Ampecs 1974, 258 tt.). SipaZiiira verté semantiniy funkcijy terminais modeliuoti ne tiek predikaty reikSmes, kiek patias i¥orés situacijas, kurios savo ruoZtu prieinamos tik per sakinio vienety reikSmes. Pritaikyti ja konkretiy sakiniy (ypaé vad. konversyvy) analizei buvo sunku. AtidZiau patyringjus predikaty semantika paaiSkéjo, kad laikyti sakinio tiesioginiu denotatu ar referentu iSorine situacija néra ir teorinio pagrindo, nes predikatas, arba poZymis, yra signifikacinio plano vienetas, tad negali eiti nominacijos vienetu — situacijos pavadinimu. ,,Predikatai nejvardija“ (CrenaHos 1980, 321). Skirtingai nuo aktantu, turintiy ir denotacine, ir signifikacine reik8me, predikatas sakinyje realizuoja tik savo signifikacinj (abstraktu, savokinj) turinj (ApyTionosa 1976, 11). Sakinio reik’mé — ne pati situacija, o tai, kas teigiama apie situacija, kokie poZymiai joje i8skiriami naudojantis vienos ar kitos kalbos priemonémis. Todél ta pati situacija gali biti nusakyta sakiniais, turingiais skittinga semantine struktira (plg.Starosta 1978, 512; Lyons 1981, 491 tt.; Bélitova 1982, 26; Hlavsa 1982, 30 tt.). Pavyzdziui, visi’kai ta pati iSorés situacija galima nusakyti sakiniais: (1) Tévas pardavé arkli kaimynui; (2) Kaimynas pirko arklj if tévo. Aktantai, Zymimi daiktavardzZiais tévas ir kaimynas, turi abiem atvejais tuos patius signifikatus ir denotatus, ta¢iau jy semantiné funkcija (t. y. santykis su predikatu) anaiptol ne vienoda: pirmajame sakinyje tévas Zymi veiksmo vykdytoja (agenta), o kaimynas — veiksmo adresata (beneficienta); antrajame — agento funkcija jau turi kaimynas, 0 ZodZio tévas forma zymi veiksmo Saltinj, kuris sakinyje gali biti ir nepasakytas. Taigi abieju sakiniu semantiné struktira skirtinga; rasti jai bendra vardiklj itraukiant kauzacijos operatoriy irgi sunku, nes parduoti # CAUS + pirkti. Sakinio loging ir semantine struktira pirmiausia lemia predikato parinkimas, nes nuo predikatu einanciy Zodziy reikSmés priklauso ir aktanty skaitius, ir pobidis. Kiekviena kalba turi savita veiksmazZodZiy semantiniy lauky sistema, specifinius polinkius tam tikrus reiSkinius nusakyti kaip aktyvius veiksmus, juos patitianéiy daikty bisenas ar ambientinius procesus (plg.: Pasnigo ir Bomaa cnee pagretiui su Priverté sniego). Tuo tarpu semantinés funkcijos mums Zinomos tik i¥ predikato reikSmés ir ,,kito kelio prie ju néra“ (Potts 1978, 399). Matyt, todél sakinio semantinés struktiiros vienety imta ieSkoti signifikaciniame kalbos lygmenyje orientuojantis i predikatu ir aktantais einantiu Zodziy formy reikSmes jvairiose kalbose. Kaip tik tuo biidu dabar bandoma iSskirti bendriausias semantines funkcijas (roles), kurios atspindéty predikato ir aktanty santykius, relevanti8kus daugelio kalby sakinio sandaros analizei (Abraham, 1978; Axouros 1978; Xpaxoxcxuii 1978: 1981). Bendriausiomis semantinémis funkcijomis, sutampantiomis daugelyje i§ pateikty Klasifikacijy, galima laikyti Sias: agenta — A (veiksmo iniciatoriy ir atlikéja, iskai25 tant gamtos jégas), patienta — P (veiksmo gavéja arba biisenos turétoja) kartu su petcipientu — Pep (psichinés biisenos turetoju arba eksperienceriu), deskriptyva — Deser (savybés ar vardo turétoja), beneficienta — B (veiksmo ar biisenos adresata), rezultata — R, kontentyva — Con (veiksmo ar bisenos turinj), instrumenta — I (priemone). Labiau nutolusiy nuo predikato (bet tam tikrais atvejais jo salygojamu) aktanty semantinius santykius Zymi kauzatyyo (Caus), finityvo (F), lokatyvo (L, Gia gali biti priskirtos ir ktypties bei laiko nuorodos) bei moduso (M) funkcijos, kurios gali biti laikomos ir atskirais predikatais. Kadangi Gia suminétos semantinés funkcijos Zymi predikato ir aktanty santykius signifikaciniame lygmenyje, jos negali biti apibréZiamos pagal aktanty refeTencines ypatybes: gyvas/negyvas, visas/dalinis ir pan. Tos ypatybés priklauso ne sakinio, o aktanty referencinei struktiirai ir gali tik netiesiogiai veikti semantines funkcijas. Dél tos saveikos ir kitu prieZasciy tarp kai kuriy semantiniy funkeijy Pasitaiko ribiniy, pereinamyjy atvejy, Ppavyzdziui, tarp kauzatyvinés ir kontentyvinés funkcijos tokiuose sakiniuose kaip Dangus mirga Zvaigédémis. 2.3. Taigi turime du semantiniy santykiy modelius: pirmajame tie santykiai apibiidinami subjekto, objekto ir adverbialiniy nariy terminais, antrajame — semantiniy funkcijy (resp. Toliy, gilumos linksniy) terminais. Ka bendra tarp saves turi tie modeliai ir ar galima Juos suderinti? Jeigu ji sakinio predikata Ziirésime kaip i semantixkai neskaidoma vieneta, abi klasifikacijos atrodys nesuderinamos: tai, kas vadinama subjektu, vienais atyeJais bus agentas (Vaikas raSo), kitais — patientas (Vaikas guli), vél kitais atvejais patientas atitiks objekta (Vaikas nega obuoli). Tatiau predikatai irgi skirstomi i Klases. Greta logikoje iprasto predikaty skirstymo i vienvietius ir daugiaviegius Siuo metu gyvai svarstomi semantinés predikaty Kasifikacijos biidai bei kriterijai. Autoriai, tiriantys predikaty komponentine struktira, stengiasi joje iSskirti elementaresnius vienetus — prasmés komponentus arba semantinius pozymius (plg. Bendix 1966; Jackendoff 1972; 1975; Anpecax 1974; Wierzbycka 1972; 1976), kurie galéty biti imami pagrindu skirstant predikatus i atskiras Klases. Tos klasés skiTtiamos nevienodai ir esti nevienodo apibendrinimo laipsnio. Pavyzdziui, L, Séerba skyré veiksmo, biisenos, kokybés predikatus (Iep6a 1974, 90). W. Chafe’as (1971), J. Pleinesas (1976), R. Zimekas (1980) skiria veiksmo, biisenos, proceso predikatus (panagiai Grenda 19825, 33: tt jy. Stepanovas laiko pagrindiniais tris predikaty tipus, atitinkangius Aristotelio i&skirtas esmés, biisenos, santykio kategoTijas (Crenauos 1981, 131— 132), o V. Bogdanovas pateikia kaip bendrai pripazintas veiksmo, biisenos, savybés ir santykio predikatu klases (Borganos 1977, 51; ivairiy Klasifikacijy apZvalga — Cennpepcrona 1982, 88 tt.). Nuoseklia predikaty Klasifikacija pagal kelis diferencinius pozymius pastaruoju metu sudaré T. Bulygina. Sioje Klasifikacijoje visy pirma pagal laiki8kumo pozymi atskiriamos ypatybés nuo reiSkiniy (panagiai Rosengren 1978, 379-380); pastarieji toliau pagal dinamiSkumo pozymi skirstomi i veiksmus (dinamixkus reiSkinius) ir biisenas bei situacijas (statiskus reiskinius), 0 veiksmai pagal trukmés pozymj skirstomi i procesus it ivykius (Bysernya 1982). Atsiribojant nuo laikiSkumo pozymio, kuris gali biti susietas su veiksmazodzio ir vardazodzio, kaip Zodziy gramatiniy klasiy, di26 chotomija (plg. Benveniste 1950, 21 tt.) ir predikatinéje sakinio struktiroje apskritai uzima ypatinga vieta, ypatybes ir bisenas bei situacijas bitu galima jungti j viena sinkretinj tipa (plg. Vendler 1967, 103) ir suprieSinti su veiksmais. Jeigu biisenos kaita rei’kian¢ius predikatus, L. Chafe’o vadinamus procesais, priskirtume irgi prie biseny, turétume dvi didziausias predikaty grupes — veiksmo ir biisenos (platiausia prasme) predikatus. Net ir tokio bendriausio predikaty suskirstymo pakanka tam, kad subjekto ir objekto savokas biity galima susieti su semantinémis funkcijomis (aut. 1982). Atskirai paimty veiksmo ir biisenos predikaty semantinés funkcijos nesikryZiuodamos jeina i bendresnes subjektiniy, objektiniy bei adverbialiniy santykiy kategorijas: Semantiniai santykiai ir funkcijos (rolés) wet Su veiksmo predikatais siejamos Su biisenos predikatais siejamos Senantinist santykist semantinés funkcijos semantinés funkeijos Subjektiniai A (Atvaziavo sve éiy; P (Stikliné suduzo) Lietus suplaké rugius) Pep (Visi idgirdo triukima) B (Tévai turéjo zemés) Desct (Dukté buvo graizi; Tévas buvo mokytojasy Objektiniai P (Mergaité sudauzé stikline) | Con (A¥ nezinau ke lio; R (Kaimynas igkasé griovi) gee pinien) B (ISsiundiau laitka tévams) R (Pinigai pavirto anglimis) I (Pagriezk smuiku) Adverbialiniai Caus (Zmonés badu miré) F (Atéjau kirvio) M (Gyvensime kitaip; Saris svéré kilograma) L (Gyvenau mieste; Ejome j miesta; Vakare atsilo) AtsiZvelgiant j Sia koreliacija subjektiniai, objektiniai bei adverbialiniai santykiai gali buti i8reiksti semantiniy funkcijy (roliy) terminais. Subjekta galima apibrézti kaip veiksmo predikaty agenta ir bisenos predikaty patienta, percipienta, beneficient bei deskriptyva. Tokia subjekto samprata i¥ esmés atitinka ir jau minéta apibrézima: ,,veiksmo atlikéjas arba biisenos turétojas“. Aktantai, tiesiogiai salygoJami predikato semantikos ir atliekantys kitas semantines funkcijas, laikytini objektais. Adverbialiniy santykiy terminu Zymimos prieZasties, tikslo, vietos, krypties, laiko bei veiksmo pobidzio funkcijos (rolés), biidingos nuo predikato labiau nutolusiems aktantams, kurie daugeliu atvejy gali biti laikomi atskirais itrauktiniais predikatais (plg. Helbig 1982, 28). Gana problemixka yra instrumento funkcija, nes veiksmo priemonés reiSkéjai vienuose sakiniuose yra salygojami predikato semantikos (pvz., su veiksmazodziais griezti, skambinti, barskinti, mojuoti i), kituose yra fakultatyviis (pvz., su judéjimo veiksmazodziais), Daugelis ju irgi gali biti su27 prantami kaip jtrauktiniai predikatai. Kai kurie tyrinétojai juos bando atskirti nuo objekty ir skirti prie tos patios grupés, kaip ir laiko, vietos ar prieZasties reiskéjus (plg. Cook 1978, 299; Dik 1978, 39 tt., 1980, 9; lietuviy kalbotyroje — Drukteinis 1982, 16—17 su lit.). Vis délto turint omenyje instrumento Semantinj ry§j su agentu, daznai pastebima priklausyma nuo predikato reikSmés, varda%odine raiska ir daiktiSkumo reik3me (Appar 1976, 6) kol kas atrodo tikslingiau instrumento funkcija palikti prie objektiniy santykiy grupés. Subjekto, objekto ir adverbialiniy nariy savokos, minétu bidu koreliuojamos su semantinémis funkcijomis (rolémis), gauna labiau apibrézta turinj, i§ esmés neprieStaraujantj jprastinei vartosenai: jos atitinka su veiksmo ir biisenos predikatais siejamy semantiniy funkcijy grupes kaip aukStesnio abstrakcijos laipsnio vienetai. Suderinti tarp saves Siuo metu plagiausiai vartojamus sakinio semantinés struktiros modelius yra svarbu ir dél to, kad ju taikymo sritys néra vienodos. Tais atveiais, kai reikia apibidinti sintaksinius procesus, labiau pravartiis yra subjekto ar objekto savokomis apibendrinti Semantiniy santykiy pluostai; antra vertus, notint tuos santykius nusakyti konkreviau (pvz., valentingumo Zodynuose) parankesnis yra semantiniy funkciju modelis. IT semantiniy funkcijy gtupavimo aktualuma sakinio struktiiros apraSymui bei tipologijai yra atkreipe démesj ir kiti tyrinétojai. A. Kibrikas tam reikalui vartoja hiperroliy termina, kuriuo Zymi tam tikriems kalby sandaros tipams bidingus semantiniy funkcijy (roliy) pluostus, skirtingai realizuojamus iorinéje struktiroje: ergatyviniu kalby Faktityva, akuzatyviniy kalby Aktoriu; eksperiencerio (resp. percipiento), recipiento ir tikslo funkcijas jungia i Adresato hiperrole (Ku6pux 1979, 314-315; 1980, 328 tt.). Subjekto ir objekto hiperroliy (resp. hiperfunkcijy) terminus balty kalby sangraziniy veiksmaZodziu Klasifikacijai taiko E. Geniuviené (Tenromere 1983, 15). Tagiau nei§skyrus veiksmo ir biisenos predikaty ty hiperfunkcijy turinio nebuvo galima aiSkiai apibrézti semantiniu pozitriu; jos buyo laikomos pusiau sintaksinémis, o apibidinamos atsiZvelgiant ir i komunikacines ypatybes (plg. tokius apibréZimus kaip ,,pagrindinis situacijos dalyvis“; »betarpiskas, artimiausias, labiausiai lieiamas situacijos dalyvis“ Ku6pux 1979, 314). Subjektiniy, objektiniy ir adverbialiniy santykiu grupés yra reikalingos dél to, kad lietuviy kalboje, kaip ir kitose akuzatyvinio sandaros tipo kalbose, semantinés funkcijos néra koduojamos tiesiogiai. Patientas konstrukcijose su dviviegiais predikatais ne tik reiSkiamas kitaip negu konstrukcijose su vienviegiais predikatais (plg. Mergaité sudauzé stikling it Stikliné suduzZo), bet ir skirtingai dalyvauja sintaksiniuose procesuose, kuriuos semantiskai apibidinti funkcijy (roliy) terminais bity keblu. Pavyzdziui, pasyvinéje transformacijoje svarbiausia vaidmenj turi ne agento, patiento ar kity funkcijy, bet subjekto santykio su veiksniu pakitimas. Kalboms, kuriy gramatinéje sandaroje semantinés funkcijos koduojamos tiesiogiai (Van Valin, Foley 1980, 348—350); Ku6pux 1980, 328 tt. Hyxou 1982, 363), subjekto ir objekto savokos (kaip ir su jomis koresponduojandios sintaksinés veiksnio bei papildinio savokos) gali biti ir nereikalingos. Be minéty semantiniy santykiu, sakinio analizei svarbi paties predikato reikSmés komponentiné struktira bei aktanty referencinés ypatybés; taip pat dia reikia Atsi28 désningumy — tam tikros hierarchijos, pagal kuria veiksnio ir papildinio sintaksinés funkcijos gali biti priskiriamos vienokiq ar kitokiq semantine funkcija turintiems aktantams (Dik 1980, 14-15; 1980 a, 63—64). Nuosekliai vadovaujantis sintaksiniy ir semantiniy vienety santykiais A. Cholodovitiaus, V. Chrakovskio, S. Jachontovo, G. Silnickio ir kity autoriy sukurtas diateziy modelis, taikomas daugelio kalby tipologiniam tyrinéjimui. Viena iS Klititiy Sios krypties tyrinéjimuose yra subjekto ir objekto terminy neapibréZtumas ir nediferencijuota vartosena, ypat bidinga lingvistiniams darbams tomis kalbomis, kurios neturi pagreGiui vartojamy atitikmeny sintaksinéms veiksnio ir papildinio sgvokoms. Dviejy terminy eiliy buvimas lietuviy kalboje (kaip ir daugelyje slavy kalby) sudaro itin palankias salygas apibidinti skirtingy analizés lygmeny vienetus ir jy tarpusavio santykius. TSvados 1. Sakinio sintaksinés ir semantinés struktiros vienetai apibréZiami kiekviename analizés lygmenyje atskirai: sintaksiniai vienetai — pagal Zodziy formy sintaksinius tySius sakinyje, semantiniai vienetai — pagal semantines funkcijas ir bendresnius semantinius santykius. 2. Skiriami trys pagrindiniai sintaksiniy rySiy tipai: prijungiamieji, tarpusavio priklausymo (sasajos) ir sujungiamieji rySiai. Prijungiamuoju rySiu Zodzio forma jtraukiama j sakinj per nuo jos nepriklausoma kita ZodZio forma, tarpusavio priklausymo rySiu—per abipusiSkai susijusiq su ja zodzZio forma. Sujungiamuoju rySiu Zodziy formos jtraukiamos j sakinj per vienoda rySj su kita ZodZio forma. Sintaksiniai rySiai formaliai realizuojami derinimu {bei koordinavimu, valdymu ir Sliejimu. 3. ZodZiy formos, susijusios tiesioginiais ry8iais, sudaro Zodziy junginius. Zodziy junginiai (i8skyrus leksikalizuotus) yra ne nominatyviniai vienetai, o sakinio sintaksinés struktiros komponentai, i§skiriami ivairiose jo skaidos pakopose. Pagal sintaksiniy rySiy pobidj skiriami prijungiamieji, tarpusavio priklausymo ir sujungiamieji ZodZiy junginiai. 4. Sintaksiniams sakinio struktiros vienetams apibidinti gali biti vartojami sakinio daliy terminai. Tuo atveju sakinio dalis taip pat siiloma apibrézti pagal Zodziy formy sintaksinius rySius su sakinio struktiros centru — tariniu. Sakinio dalis, tipiskais atvejais susijusi su tariniu tarpusavio priklausymo rySiu, laikoma veiksniu, susijusi prijungiamuoju rySiu — papildiniu. Papildiniai savo ruoZtu gali biti skirstomi i tiesioginius papildinius, netiesioginius papildinius ir aplinkybes. Sakinio dalys, susijusios tarp saves sujungiamuoju rySiu, yra vienariSés. Sakinio dalis, susijusi kartu su tariniu ir su veiksniu arba papildiniu dvilypiais prijungiamaisiais rySiais, laikoma tarininiu paZyminiu. Kiti pazyminiai, neturintys tiesioginio tySio su tariniu, yra ne sakinio dalys, o tik jy modifikatoriai. Vadovaujantis sintaksiniais kriterijais vad. suvestinis tarinys daugeliu atvejy gali biti skaidomas j tarinj ir nuo jo priklausoma veiksnj ar papildinj, ta¢iau jungties konstrukcijos su vardaZodZiais laikytinos sudétiniu tariniu. 22° 35 5. Sakinio semantinés struktiros vienetai apibréziami pagal predikato reik§- Ininius santykius su leksemomis igreikStais argumentais (aktantais). Aktanty semantinés funkcijos (agento, patiento, beneficiento ir pan.) nustatomos signifikaciniame lygmenyje atsiZvelgiant i predikato teikSme, atspindingia kalbétojo poziiirj i situacija. 6. Skiriamos dvi bendriausios predikatu semantinés grupés: veiksmo ir biisenos predikatai (prie bisenos predikaty priskiriami ir predikatai, Zymintys daikty Klases, savybes bei procesus). Remiantis tokia predikaty subkategorizacija semantykius atitinka veiksmo predikaty agento ir bisenos predikaty patiento, percipiento, beneficiento bei deskriptyvo semantinés funkcijos; objektinius santykius — veiksmo predikaty patiento, rezultato, beneficiento, instrumento it bisenos predikaty kontentyvo, rezultato funkcijos. Adverbialinius santykius atitinka prieZasties, tikslo, vietos, krypties, laiko bei veiksmo pobiidzio funkcijos, biidingos labiau nuo predikato nutolusiems aktantams, kurie patys gali biti laikomi jtrauktiniais predikatais. Tuo bidu subjektiniai, objektiniai ir adverbialiniai santykiai apibréZiami predikaty bendriausiy grupiy ir semantiniy funkeijy (roliy) terminais. 7. Monocentrinis sintaksiniy rySiy modelis yra koreliatyvus sakinio branduolio loginei schemai. Nors tiesioginio atitikimo tarp daugelio sakiniy sintaksinés ir semantinés struktiros nera, bet kiekviena sakinio dalis ar ZodzZiy junginio démue gali biti apibiidinta pagal diferencijuoty sintaksiniy ir semantiniy vienety santyKius. LITERATORA Abraham W. (Ed.) Valence, Semantic Case and Grammatical Relations, — Amsterdam, 1978. Grammatical Relations. — In: Abraham (ed.) 1978, p. 695—723. Ambrazas V. Lietuviy kalbos vardininko su dalyviu (nominativus cum participio) struktaTa ir raida. ~ Kn.: Lietuviy kalbotyros klausimai, V., 1978, t. 18, p. 7-68. Ambrazas V. Lietuviy kalbos dalyviy istoriné sintaksé. — V., 1979, Ambrazas V. Dél sintaksiniy ir semantiniy terminy santykio. — Kn,: Sintaksés ir semantiKos klausimai. Siauliai, 1982, p. 6—7. Anderson J. M. The Grammar of Case: Towards a Localistic Theory. — Cambridge, 1971, Babby L. H. A Transformational Grammar of Russian Adjectives. — The Hague, Paris, 1975. Balkevitius J. Dabartinés lietuviy kalbos sintaksé. — V,,. 1963. Balkevitius J. Sakinio Ppamatas veiksmazodis. — Misy kalba, 1983, Nr. 3, p. 3-6. Bechert J. Ergativity and the Constitution of Grammatical Relations, — Tn: Plank (ed.) 1980. Becker K. F, Organism der Sprache als Einleitung zur deutschen Grammatik. — Frankfurt am Main, 1827, Béliové H. Sémantick4 struktura véty a kategorie padu, — Praha, 1982. Bendix E. H. Componential Analysis of General Vocabulary. — Bloomington, 1966, Benveniste E, La Phrase nominale, — Bulletin de la Société de linguistique, 1950, t. 46, p. 19-36, 36 Benveniste E. ,,Etre“ et ,,avoir“ dans leurs fonctions linguistiques. — Bulletin de la Société de linguistique, 1960, vol. 55. Bloomfield L. Language. — New York, 1933. Chafe W. L. Meaning and the Structure of Language. — Chicago, London, 1971. Chafe W. L. Giveness, Contrastiveness, Def initeness, Subjects, Topics, and Point of View. — In: Li (ed.) 1976, p. 27-55. Chomsky N. Aspects of the Theory of Syntax. — Cambridge (Mass.), 1965. Chomsky N. Topics in the Theory of Generative Grammar. — In: Sebeok (ed.) 1966. Cole P., Sadock J. M. (Ed.) Syngax and Semantics. Vol. 8. Grammatical Relations. — New York, San Francisco, London, 1977. Comrie B. Causatives and Universal Grammar. — In: Transactions of the Philological Society, 1974, p. 1-32. Comrie B. Language Universals and Linguistic Typology. — Oxford, 1981. Cook W. A. A Case Grammar Matrix Model. — In: Abraham (ed.) 1978, p. 295—309. DaneS F. Satzglieder und Satzmuster. — In: Beitrage zu Problemen der Satzglieder. Leipzig, 978. Dik S. C. Functional Grammar. — Amsterdam, 1978. Dik S. C. Studies in Functional Grammar. — London, 1980. Dik S. C. Seventeen Sentences: Basic Principles and Application of Functional Grammar. — th: Moravesik, Wirth (ed.) 1980 (a), p. 45—75. Drukteinis A. Objekto savoka ir kai kurie pozymiai. — Kalbotyra, 1982, t. 23(1), p. 15—20. Erben J. AbriB der deutschen Grammatik. — Berlin, 1964. Fillmore Ch. J. The Case for Case. — In: Universals in Linguistic Theory. New York, 1968, p. 1-88. Fillmore Ch. J. The Case for Case Reopened. — In: Cole, Sadock (ed.) 1977, p. 59—82. Flimig W. Der Satzbau (die Syntax). — In: Die deutsche Sprache (Kleine Enzyklopadie), Leipzig, 1970, Bd. 2, S. 908—978. Fries C. C. The Structure of English. — New York, 1952. Gary J. O., Keenan E. L. On Collapsing Grammatical Relations in Universal Grammar. — In: Cole, Sadock (ed.) 1977, p. 83-120. GeniuSiené E. Dél pasyvinés intranzityviniy veiksmazodziy formos. — Kalbotyra, 1972, t. 24(1), p27-31. Glinz H. Grammatik und Sprache. — In: Moser (Hrsg.) 1962, p. 42—60. Glinz H. Der deutsche Satz. — Diisseldorf, 1965. Golab Z. Préba klasyfikacji syntaktycznej czasownikéw polskich (na zasadzie konotacji). — Biuletyn Polskiego Towarzystwa Jezykoznawczego, 1967, t. 25, p. 3—43. Grebe P. Der GroBe Duden. Grammatik der deutschen Gegenwartssprache. — Mannheim. 1959. Greenberg J. H. (Ed.) Universals of Human Language. Vol. 4. Syntax. — Stanford, 1978. Grenda C. VeiksmaZodzio semantika ir ZodZiy junginio strukttra. — Kn.: Vientisinio sakinio semantika. V., 1982, p. 31—56. Hays D. G. Dependency Theory. A Formalism and some Observations. — Language, 1964, N 4, p. 511—525. Helbig G. Valenz—Satzglieder—Semantische Kasus—Satzmodelle. — Leipzig, 1982. Helbig G., Schenkel W. Worterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Verben. — Leipzig, 1973. Heringer H. J. Theorie der deutschen Syntax. — Miinchen, 1970. Hijelmsley L. Prolegomena to a Theory of Language. — Indiana, 1953. Hockett C. F. A Course in Modern Linguistics. - New York, 1958. Hudson R. A. Constituency and Dependency. — Linguistics, 1980, vol. 18, p. 179—198. Jablonskis J. Rinktiniai ra8tai. T. 1 / red. Palionis J. / — V., 1957. Jackendoff R. S. Semantic Interpretation in Generative Grammar. — Cambridge (Mass.), 72. 37 Jackendoff R. S. Morphological and Semantic Regularities in the Lexicon, — Language, 1975, vol. 51, N 3, p. 639-671. Johnson D. E. On Relational Constraints on Grammars. — In: Cole, Sadock. (ed.) 1977, p. 151-178. Johnson D. E. On Keenan’s Definition of »Subject of“. — Linguistic Inquiry, 1977 (a), N 8, Pp. 673—692. Johnson D. E. Toward a Theory of Relationally Based Grammar, — New York, London, 1979, Johnson D. E., Postal P. M. Arc Pair Grammar. — Princeton, 1980, Kahn Ch. H. The Greek Verb »to be“ and the Concept of Being. — Foundations of Language,. 1966, vol. 2, N 3. Karceyskij S. Sur la parataxe et la syntaxe en russe. — Cahiers F. de Saussure, 1948, N 7. Katkuviené L. Dabartinés lietuviy kalbos beasmeniai veiksmaZodiniai sakiniai su inagininku. — LTSR MA darbai. Serija A, 1980, t. 1 (70), p. 107-116. Keenan E. L. Towards a Universal Definition of ,,Subject“, — In: Li (ed.) 1976, p. 303-333. Kurylowicz J. Esquisses linguistiques. — Wroclaw-Krakéw, 1960. Kurytowicz J. The Inflectional Categories of Indo-European. — Heidelberg, 1964. Labutis V. Zodziu junginiy problemos. — V., 1976. Labutis V. Sintaksés apraSymo galimybés ir uzZdaviniai, — Kalbotyra, 1981, t. 32 (D, p. 54—59_. Lamprecht A. Relationale Satzanalyse. — Miinchen, 1983. Lehmann W. P. A Structural Principle of Language and Its Implications. — Language, 1973, vol. 49, p. 47—66. Lehmann W. P. Proto-Indo-European Syntax. — Austin, London, 1974. Li Ch. (Ed.). Subject and Topic. — New York, 1976. Lietuviu kalbos gramatika, — V., 1965, t. 1; 1971, t. 2; 1976, t. 3. Lyons J. Introduction to Theoretical Linguistics. — Cambridge, 1968. Lyons J. Semantics. — Cambridge, 1977, vol. 1—2. Martinet A. L’Autonomie syntaxique. — In: Méthodes de la grammaire. Paris, 1966. Martinet A. Conventions pour une visualisation des Tapports syntaxiques. — Linguistique, 1973; vol..9, f 1, p. 5—16. MeCawley J. D. An Un-Syntax. — In: Moravesik, Wirth (ed.) 1980, p. 167-194, McCawley J. D. Everything that Linguists Have Always Wanted to Know about Logic (but were ashamed to ask). — Chicago, 1981. Meillet A. Introduction a I’étude comparative des langues indo-européennes. — Paris, 1934. Moravesik E. A. Agreement. — In: Greenberg (ed.), 1978, p. 331—374. Moravesik E. A., Wirth J. R. (Ed.) Syntax and Semantics. Vol. 13. Current Approaches to: Syntax. — New York, London, etc., 1980. Moser H. (Hrsg.) Das Ringen um eine neue deutsche Grammatik. — Darmstadt, 1962. Paulauskiené A. Gramatinés lietuviy kalbos veiksmaZodzio kategorijos. — V., 1979. Pauliny E. Slovenski gramatika (Opis jazykového systému). — Bratislava, 1981. Perlmutter D. M. Relational Grammar. — In: Moravesik, Wirth (ed.) 1980, p. 195—229. Perlmutter D. M., Postal P. M. Toward a Universal Characterization of Passivization. — In: Proceedings of the Third Annual Meeting of the Berkeley Linguistic Society. Berkeley, 1977. Plank F, (Ed.) Ergativity. Towards a Theory of Grammatical Relations. — New York, 1980. Pleines J. Handlung, Kausalitat, Intention: Probleme der Beschreibung semantischer Relationen. — Tiibingen, 1976. Potts T. C. Case-Grammar as Componential Analysis. — In: Abraham (ed.) 1978, p, 399— 458. Robinson J. J. Dependency Structures and Transformational Rules. — Language, 1970, vol. 46, N 2, p. 259~285, Rosengren I. Die Beziehung zwischen semantischen Kasusrelationen und syntaktischen Satz~ gliedfunktionen: der freie Dativ, — In: Abraham (Hrsg.). 1978, p. 377—398. 38 Schachter P. Reference-Related and Role-Related Properties of Subjects. — In: Cole, Sadock ed.) 1977, p. 279-306. Schmalstieg W. R. Indo-European Linguistics. A New Synthesis. — University Park and London, 1980. Schmitt Jensen J. Les syntaxemes. — In: Méthodes de la grammaire. Paris, 1966, p. 161— 164. Sebeok T. A. (Ed.) Current Trends in Linguistics. Vol. 3. Linguistic Theory. — The Hague, 1966. Sirtautas V. VeiksmazZodinis tarinys dabartinéje lietuviy literatiirinéje kalboje. Filol. kand. dis. (rankr.) — V., 1968. Sirtautas V. Dél pasyviniy formu aktyvinés reik’més. — Kalbotyra, 1970, t. 21(1), p. 71—74. Sirtautas V. Pagrindiniy sakinio daliy derinimas. — V., 1978. Sirtautas V. Sakinio dalys. — K., 1981. Sliziené N. Veiksmazodziy valentingumo klausimu. — Lietuviy kalbotyros klausimai, 1978, at. 18, p. 107-124. SliZiené N. Subjektinimo ir objektinimo vaidmuo nustatant lietuviy kalbos veiksmaZodZiy -sintaksinj valentinguma. - LTSR MA darbai. Serija A, 1980, t. 1 (70), p. 93—105. Starosta S. The One Per Cent Solution. — In: Abraham (ed.) 1978, p. 459—575. Steele S. Word Order Variation. A Typological Study. — In: Greenberg (ed.) 1978, p. 585— 624. Steinthal H. Grammatik, Logik und Psychologie. — Berlin, 1855. Stockwell R. P. Summation and Assessment of Theories. — In: Moravesik, Wirth (ed.) 1980, p. 353-381. Tchekhoff C. Aux fondaments de la syntaxe: l’ergatif. — Paris, 1978. Tesniére L. Eléments de syntaxe structurale. — Paris, 1959. Trubetzkoy N. Le rapport entre le déterminé, le déterminant et le défini. — In: Mélanges de ‘linguistique offerts 4 Ch. Bally. Genéve, 1939, p. 75—82. Valeckiené A. Predikatyvinis pazyminys kaip atskira sakinio dalis. — Kn.: Lietuviy kalbotywos klausimai, 1967, t. 9, p. 97-114. Van Valin R. D., Foley W. A. Role and Reference Grammar. — In: Moravesik, Wirth (ed.) 1980, p. 329-352. Van Valin R. Grammatical Relations in Ergative Languages. — Studies in Language. Amsterdam, 1981, vol. 5, p. 361—394. Vendler Z. Verbs and Times. — In: Z. Vendler. Linguistics in Philosophy. Ithaca. 1967. Wierzbicka A. Semantic Primitives. — Frankfurt am Main, 1972. Wierzbicka A. Dociekania semantyczne. — Wroclaw-Warszawa-Krakéw, 1976. Zimek R. Sémanticka vystavba véty: Obecnelingvistické problémy metodologie syntaktické -sémantiky ruStinu. — Praha, 1980. Aymonn B. IT’. Bregenuve B CHHTaKcHc COBpeMeHHOrO HeMel[Koro a3bIKa. — M., 1955. Aymoun B. I. Ocuosst Teopun rpamMatuxu. — M. — JI., 1964. Auexcanapos H. M. IIpo6sema sropocTeneHHbIx YWIeHOB IpeNIOXKeHHA B PYCCKOM A3bIKe. — Yu. sar. JITTIM un. A. WU. Tepuena. JI., 1963, 7. 236. Anpecan IO. JI. Jlexcuueckaa cemantuka. — M., 1974, Apsar H. H. KomnouentHetii anamu3 ceMaHTH4ecKkoli CTpyKTYpBI MpocToro mpesoKeHHA. — “Yepxosupt, 1976. Apytronosa H. JI. [[peqmoxerne u ero cmsicn. — M., 1976. Bapxygapos JI. C. Crpyxrypa mpoctroro mpenuioxKeHua B aHItMiicKoM s3bIke. — M., 1966. Benomankosa B. A. CoppemMenubiii pyccKuii a3bik. Cuntaxcuc. — M., 1977. Bexouankosa B. A. Cuntaxcuc. — B kx.: Coppemennbrit pycckniit a3pr / Ton pen. Bestoqamkopoit B. A. M., 1981, c. 363—552. Buproann Ji. A. Koncrpyxumm c da30BbiMu, MOaIbHBIMH H Kay3aTHBHEIMM riarosaMa. — B xu.: CemaHTHka 4 CHHTaKCHC KOHCTpyKUHi C UpeyMKaTHbIMH akTaHTaMH. JI., 1981, c. 71—88. Byairnna T. B. K noctpoenuto THMOOrMH peqHKaTOB B PyCCKOM si3bIKe. — B KH.: CemaH- ~TMYeCKHe THIIBI MpequKaTos. M., 1982, c. 7—85. 39 Boryanos B. B. CemanTuko-cuntakcueckas OpraHH3ayua mpeznoxenud. — JI., 1977. Baneiixa JI. Tpaxcno3uy4s B sHMTOBCKOM MW aHIsIMlicKOM s3bIKax, — Busteutoc, 1980. Bapaym WM. ®. Ocuopsr OnAcaTeMbHOK MMHrBucTHKH. — M,, 1977, Bunorpayos B. B. Pycckuit s351K, — M.—JI., 1947. Bunorpayos B. B. Bsegenue. — B xu.: T’pammatuxa pyccKoro asbika. M., 1954, 7. 2, 4. 1, Buuorpagos B. B. Vs6p. tp. Uccnenosanus mo Pycckolt rpamMatuxe. — M,, 1975. Tax B. P. K mpo6neme CHHTaKcH4eckoi ceManTuKu (cemanTuyeckas HHTeprpetauna ,.rnyOnnHBIX“ H ,,WOBepxHOCTHEIX“ cTpyktyp). — B xn: VWusapuantapie CHHTaKcH4eckne 3HayeHuT w cTpykTypa mpensoxeras, M., 1969, c. 77—85. Tax B. I. Beicka3pipanne a cuTyayus. — B kx.: Tpo6nemer CTPYKTYpHO THHTBUCTHKH — 1972. M., 1973, c. 349-372, Tenayse H. O., Taiiqaposa ®, A, O BbIPAXKeHHH CYOLEKTHO-OObEKTHEIX OTHOMeHHt B u6e~ Pulicko-KaBKa3cKux s3bIKax, — B KH: Kateropua cyOzexta u oOnexta B ABbIKAX PasHYHBIX TH nos. JI., 1982, c. 154—188, Tenromene 9. Pedutexcvisneie riaronst B Ganruiicxux a35rKax 4 THHOMOrHA pediexcusos, — Busbutoc, 1983. Taayxuii A. B. ®opmambubie rpamMaTuKu u ABbIKH. — M., 1973. Tpammatuxa mutoscxoro s3bika. — Bumpuroc, 1985. Tpammaraka pycckoro s3brka. — M., 1952, 7. 1; 1954, 7, 2. Tyxman M. i. Tlosuunsa NOMexkallero B ASBIKAX pastH4HEX Tumos. — B xu.: Unensr mpexJOKCHHSA B ASBIKAX Pa3H4HEIX THMOB, 3E, 1972; c= 27, Exau3apeukosa T. A., Tonopos B. H. A3p1K Hast. — M., 1965, S3oaoTosa Tr. A. K Bopocy 06 o6texte CHHTaKCHYeCKHX uccHenOBaHHit. — Wisp, AH CCCP. Cep. mut-psi u #3., 1979, Ne 1, 3onorona Tr. A. Kommynukatususie ACHEKTBI pyccKOrO cHHTaKcuca, — M., 1982. Kappu X. Ocnosanua MaTeMaTH4ecKkok NoruKu (Tep. c aurm.), — M., 1969. a Kacesuy B. B., Xpakogcxuii B. C, O6nme sonpocsr CeMaHTHKH KOHCTpyKUMi ¢ mpenuKaTHBIMH akTaHTamMu. — B xu.: Cemanruka 1 CHHTAKCHC KOHCTPYKUMi C IIpenMKaTHBIMM aKTaHTaMu. JI., 1981, c. 7—23. Ku6pux A. E. Tloguiexanyee 4 mpoOstema yuupepcasmsnoit Mone #3b1ka. — Vi3n. AH CCCP. Cep. mut-pst 1 513., 1979, T. 38, No 4, c. 309-317, KuGpnx A. E. TIpequxatuo-aprymentupie OTHOMIeHHA B CeMaHTHYecKH SPraTHBHBIX s3bE xax. — Vi3n. AH CCCP. Cep. aut-psr a 3., 1980, T. 39, No'4, c. 324—335, KuGpux A. E. TIpo6stema cuntaxcuyecknx OTHOUeHH B YHUBepcabHOr TpaMMaTuke, — B xx.: Hopoe 3apyOexHoi muureuctHKe. M., 1982, mum. 11, c. 5—36, Kpxuxkosa E. Tpo6nema Hpocroro mpenoxenusa, — Ceskoslovenské tusistika, 1967, N 2. Jtomres T. Ti. Crpyxtypa mpennoxenna p COBP€MCHHOM PyYCCKOM s3EIKe, — M., 1979. Jlonamos 10. A. O TpaMMatTHeckux cpeycTBax BbIPAKeHHA CyObeKTa u OObEKTOB B an0anCKOM s3bIke. — B xu.: Kateropna cyObexta u OOnexTa B ABbIKAX Pa3sMYHEIX THTOB, JI., 1982, c. 101—124. Mocka.cxaa O. VU. TIpo6itemst cuctemuoro OmucaHMa CHHTaKcuca. — M., 1974, Mpasex P. Cuntakcuyeckaa AuctpuOyyna raronos m ux Kulaccht. — BA, 1964, Ne 3, Myxun A. M. @ynkumonansybii ana CMHTAKCHYCCKUX 9yleMeHTOB, — M.—JI., 1964. Myxun A. M. Crpyxtypa TIpeMOxKeHHi w ux Moen, — JI., 1968. Hynon M. O HomMiexayux uw TonuKax. — B KH,: Hosoe 8 sapy6exnoit JHHTBUCTHKe. M., 1982, wem. 11, c. 356—375. Tlaayyena E. B. O cnocobax MpelcTaBiewua cHATakcHyecKoit CTPYKTYpsI Tpenoxexus, — BA, 1964, Ne 2. Tlemkoscxnii A. M. Pycckuii cnntaxcuc p Hay4HOM OcBelleHuH. — M., 1956, Poxnosexas M., TL. Ouepxu mo cuuTakcucy 6omrapcKoro “mTepatypHoro s3piKa. Mpenne2KeHHA C TIpeMMKaTHBHBIM onpeneneHHem. — M., 1979. 40 Pycckas rpammatuka. T, 2: Cuntaxcuc. — M., 1980. Tionos A. C. Tonsexautee u cKa3yemMoe B CTpyKType IpOcToro MpeAO%*KeHHA COBpeMeHHOTO pyccKoro uMTepatypHoro s3bIka. — Tlepmb, 1974. Pacnonos HM. I. Uro takoe crpyKtypHas cxema mpenyioxenua. — BA, 1976, Ne 2. Pacnonos HM. I. Cxa3yemoe Kak KOHCTpyKTHBHBI WeHTp Upewomenus. — B xu.: TeopetuyeckHe MmpoOseMbI CHHTaKcHca COBpeMeHHEIX uHZOeBporelickux s3bIKOB. JI., 1975, c. 162—168. Pes3un WH. VW. Cospemenuas crpyktypHax Marsuctuka. — M., 1977. Cenneepcrosa O. H. Cemantuueckuit anamu3 9K3HCTeHIMasIbHBIX UM MOCeCCHBHBIX KOHCTPyKuu B anrimiickom «3bike. — B xu.: Kateropuu Opirus u oOnananua B A3biKke. M., 1977, c. 5—67. Cenusepcrosa O. H. Bropoit sapwant KnaccudbukanMOHHO CeTKM MU OMMcaHHe HEKOTOPBIX mpefukaTHBIX THIOB pyccKoro s3bIKa. — B xH.; CemanTwyeckue Tums mpenukatos. M., 1982, c. 86-157. Cxo6ankosa E. C. Cornacosanne u ympapsenue B pyccKoM s3pike. — M., 1971. Cxo6anxoza E. C. Cospemenuntii pycckuii a3b1K. CanTakcHc mpoctoro mpejioxeHHa. — M., 1973. Cmupsankait A. UW. Cuntaxcuc anrnuiicxoro s3bika. — M., 1957. Cre6nun-Kamencxnii M. M. Cropxoe B a3bIkosHaHun. — JI., 1974. Crenanos IO. C. K ysusepcansxoit Knaccudukayuu mpenukatos. — M3sn. AH CCCP. Cep. HT-pbl W 43., 1980, Tr. 39, Ne 4, c. 311-323. Crenaxos 10. C. mesa. IIpeauxater. IIpennoxenua. — M., 1981. Cycos HW. TI. Cemantuueckas crpyktypa mpenioxerusa. — Tysia, 1973. @urnanos C. A. O MoxesmaposanHu cHHTaKcHca B CTpyKTYpHO smHrBucTHKe. — B KH.: Tipo6nemsr crpyktypHok muursuctucn. M., 1962, c. 100—113. Xonoxosny A. A. Mpobsemsr rpammatuueckoli Teopun. — JI., 1979. Xpakosexuii B. C. Maccupypie konctpykuuu. — B kH.: Tumouorna MaccHBHbIX KOHCTpykyu. Amatespt uw 3anoru. JI., 1974, c. 5—45. Xpaxoscxuii B. C. poOsemsr knaccuiuxaiun cuHTakcH4ueckux akTanTos. — B xH.: J[mate3h uM 3anoru. JI., 1975, c. 274—280. Xpaxoscknii B. C. 3anor u pedaexcus. — B xx.: poOnempr teopuu rpamMatTuyeckoro 3anora. JI., 1978. Xpaxoscxnii B. C. J[uate3a u petbepentHocts. — B KH.: 3aoroBbie KOHCTpyKIHH B pa3HOCTPyKTypHbix s3prKax. JI., 1981, c. 5—38. Ueps A. Bsenenue 8 MaTemaTuyecky10 Joruxy. — M., 1960, 7. 1. Unko6asa A. C. [po6sema spratusnoit KoncTpykumM B uOepHiicKO-KaBKa3CKHX A3bIKaX. — B ku.: SpraTupnasd KOHCTpyKUMA DpeqioxKeHud B ABLIKAX pasmM4HbIX TuOOB. JI., 1967, c. 10—32. IWaxmartos A. A. Cuntaxcuc pyccxoro a3bika. — M.—JI., 1941. Iilsezosa H. 10. Tocrpoenne pa3zena ,,CuHtTaKcuc ciloBoco¥eTaHua uM Mpoctoro mpen0enna". — B xH.: OcHosbl MocTpoeHua omMcaTesbHOii rpaMMaTHKH COBpeMeHHOTO pyccKoro wmMTepatypHoro A3bIka. JI., 1966, c. 167—205. Tlimenes JI. H. Cwuraxcuueckad 4eHHMOCTS BbICKa3bIBAaHHA B COBpeMcHHOM pyccKoM saabixe. — M., 1976. ; Ily6ux C. A. Uepapxusa unenos mpenioxKennad B. HHTOeBponelickux s3brkKax. — B KH.: KateTopusa cy6bekta uw OOBbEKTA B ASbIKAX pa3sIM4HbIX THMOB. JI., 1982, c. 125—134. Ilep6a JI. B. Asptkopasx cuctema u peyenad AextenbHoctb. — M.—JI., 1974. Sixontos C. E. Knaccst rnaronos wu manexHoe otbopmienue akTantos. — B xKH.: Ipo6semsr Teopum rpaMMatTH4eckoro 3asora. JI., 1978. B. AMBPA3AC EXQHHHMbI CHHTAKCHYECKOR M CEMAHTHYECKOA CTPYKTYPbI TIPEAJIOKEHHSA B JIMTOBCKOM S3bIKE Pe3ziome EquHuupl cHHTaxcuyeckoit u cemanTHdecKoit CTPYKTYPbI MpeqioxXeHAA OMperensoTcA OTHE HO Ha K@KOM YpOBHe aHasu3a: eNMAMUbI CHHTAKCHYeCKOi CTPYKTYpbI — Ha OCHOBaHHM CHHTaK- ‘CHYECKAX CBA3ei CHOBOOpM B IpensOxKeHHH, CAUHMINSI COMaHTH4eCKOH CIpyKTYypsI — Ha OcHOBaHMM CeMaHTHYecKHx dbynkunit (poneit) u ux Gomee o6mux rpyom — C€MaHTH4eCcKUX OTHOIMeHHI. B cunTaxcu4eckouk crpyxtype npennoxenust PasiMdaroTcs TpH OCHOBHEIX THMa CHHTAaKCHMeCKHX CBsI3eH: MOTYMHeHHe, B3IaHMO3aBMCHMOCTb 1 couwnHenne. CroBodopma c TOYHHHTeIbHOK CBASBIO BKIIOWACTCA B MpeAOXKeHMe MPH MocpencTBe HC3aBMCMUMOit OT Hee Tpyroit cHoBOdopMEI, ‘CHOBOOPMA CO CBA3bIO BIAMMOZaBHCHMOCTH — TPH TIOCpe{CTBe B3aMMOCBA3aHHOI c Heit cMOBOoper. Crosodopmst c comHntenbHoii ca3BI0 BKMOWAIOTCA B IIpemIoxKeHMe IPH mocpencTBE OfMHAKOBO cBA3H Cc Apyroit cmosoiopmoili. Cornaconanne (Bksttoyaronyee KOOpAMHalHto), yiYECKHX CBa3eil. Ciosodopmsi, ces3aHHBie B MPCHIOKEHUH HelOcpeyCTBeHHO cHHTaKcHYecKOH CBA3BIO, CBAGH PAas/IMMaIOTC MOAIMHHTEsBHBIC, B3AHMO3ABHCHMOCTABIe 1 COMMHUTeIbHBIe cOBOCOYeTAHHA, Crpyktypa moquHHuTenbHEx u B3AMMO3ABUCHMOCTHEIX ciOBOCOYeTAHHIt o6ycnosiena CHOBOCOYeTaHMAMM B CHHTaKcH4ecKUX Mpomeccax. Sto He ollpaBapipaer qesennd cuntaKcn4eCKHX CBx3eli Ha ,,pHCOBHBIe* 1 »lipenioxerteckue™. Tpenstoxenna OTJIM4aIOTCA OT cHOBOCO- “eTaHult He XapakTepoM cHHTaKcu4ecKoit BASH, a OOpMieHHeM oO ompeyeneHABIM MozenaM, COOTHECeHHEM c pereBol cuTyalueli, MOnaBHOCTBIO H MHTOHAI[HOHHBIM KOHTYpoM. Tai Xapaxrepuctaxn canraxcuyecknx CAMHMI Ip OMMcaHHH CTpyKTypsI MpeaOKeHus MoTYT ObITS HcCMONB30BaHEI TepMUHET 4eHOR TIPeATOXCHAS, ONIPeeeHHBIe Ha OCHOBAHHH CHHTaKcHMeCKUX CBS3eH CHOBOOpM c CHHTaKcH¥ecKUM HEHTPOM Mpenioxerud — cKasyemumm. Une TIPCANOKCHHA, B THMOBBIX ciyYasx cBs3aHHBI co CKa3YeMBIM CBs3bI0 B3AHMO3aBACHMOCTH, ompenesitetc# Kak MTomlexatyee, cps3aHHbrit TOAMMHMTeIBHOM CBA3bIO — KaK OMOsHeHHE, (Tunossmn cuntatotcs cuy4an, B KOTOpBIX coBo*opMa BbICTymaeT B xapakTepHow Wit TaHHolt MO3HUMM TpaMMatuyeckoit dope.) To PasHOMy yYacTuIO B CHHTAaKCHYecKHx Tpoueccax ZonmosHeUnex npensoxenna, o6sanaronruit ABokHok cuutaxcuyeckoi CBA3BIO (co CKa3YeMbIM 4 Tose- *KallMM WIM NONOMHeHMeM), xapaKTepu3yetca KaK cKasyeMocTHoe ompenenenne. Jpyrue ompeAeleHuA, He MMeromHe NpAMOK cBs3u co CKa3YeMBIM, ABJISIOTCH He 4“neHAaME Tpeqioxwxenus, a uX MonMduKaTopamu. MleHHi MpequKata kK BEIpaxKeHHBIM wIeKCEMaMH apryMeHtaM (axtantam), Cemantueckne oynxyaa aKTaHTOB (areuc, Matuenc, Genehurment, Pe3yIbTaT u ap.) YyeTaHapiupatotcs Ha CHrHu(puKaTHBHOM YpOBHe c YieTOM 3Ha¥eHuT ipequkata, OTpaxkatomero oueHky CHTyaluu c TOUKH SpeHHat ToBopsitero, 42 Pa3imuarotca cilenyiomme HanOoNee KpyMHble CeMaHTMYecKHe THIIbI MpemukaTos: IpeqHKaTbt JelicTBas u MpeyuKaTH cocTosHMA (K MOCHeMHMM OTHOCSTCA TaKxKe IIpesMKaThI, o6o3Hayarommue BKIOYeHHE B ONpeseseHHEI Kacc, MpH3HakH uM Mpouecchi). Takat cyOkaTeropu3auuaA UpeqmkaTOB MO3BONeT Cr’pyMmMpoBaTh ceMaHTHYecKHe PyHKiMM (pos) aKTAHTOB B Gonee o6mme myIKH (rumepposm), coorsetcTByrourue cyObeKTHbIM, OObCKTHEIM Hf ajiBepOMasIbHbIM OTHOLMIeHHAM. Cy6nextibie oTHomeHHA OOneMMHMIOT yHKIMIo aretica Ip IpeqMKaTax AelicTBuA H oyna mamexca, Mepyumtuenta, Oenedumuenta uM HecKpHIIrTHBa Mpa MpeqMKaTax COCTOAHUA; oOObeKTHBIC orHomenus — dyHkuuM natwerca, pe3ymbTata, Gexeduyuenta, MHCTpyMeHTa pu WpeqMKaTax yelictsud mM yHKUMM KOHTeHTHBa, pe3ybTaTa pM WpemuKaTax cOcTOAHHA. AnpepOuasibHbie OTHOMeHA OODeTMAAOT bYAKIMH MpHYMHBI, Ue, MecTa, HampaBleWMa, BpeMeHH H cHocoba elictaua, XapakTepHBle Wa Conee OTMaseHHBIX OT MpeqMKaTa akTaHTOB, KOTOpble CaM MOryT paccMaTpHBaTBCsA B KavecTBe BKIOYeHHEIX mpemMKaTOB. Takum o6pa30M, cyObexTHBIe, OObEKTHbIe HW aqpepOuanbHble OTHOMeHHA OlpenesaloTcA TepMuHaMM THIOB IpequKaTa WH CeMaHTHYecKux dyxkunit (poseit). Mosonentpuveckad Moslem cHHTaKcHueckux cBs3eii B MpHHUMTIe COOTBeTCTBYeT JOrHHecKoit HM CeMaHTWuecKOl cTpykType Mpemioxenua. OnHako eMMHUIbI CHHTaKCHYecKO CTpyKTypbl He MOTyT ObITb IpsxMO COOTHEceHBI c KaTeropHamaM MbIeHHA. TIpenukat MOxET BbIPaxKATBCA He TOKO CKa3YeMbIM, HO HM ApyrMMu WieHaMu MpemoxeHusA, cyObeKT — AOMOsHeHHEM, o6neKT — nomiexamm. Pasniunt Mexkny ceMaHTHYeckoi H CHHTaKcH4ecKoi cTpyKTypolt mpensoxKexmit OGycHOBIEHEI pa3sHBIMH B Ka%KOM sA3bIKe OCOOeHHOCTAMH TpaMMaTHYecKOTO HM JIeKCHYeCKOTO crpos, a TakxKe (by3HOHHbIM XapakTepoM KOZMpoBaHMA CeMaHTHYeCKUX HM KOMMYHMKATMBHOparMatTuueckux Kateropuit. Kaxypiii KoMMOHeHT MpefioxKeHua XapaKTepu3yeTca Ompene~ JIeEHHEIM HaOopoM cHHTAaKcHecKux, CeMaHTWecKUX M KOMMYHMKATHBHO-[parMaTHdecKHx MpusHakOB, BO3MOXHbIe KOMOMHALMH KOTOPBIX OMpenessIOT crenMpuky AsbIKa. TocsenoBaTestbHb YdeT 9THX CHOXKHBIX OTHOMIeHHH MEXTY eMMHMNAMM pPa3HbIX ypoBHelt Mo3sBONAeT YTOMHMTE HHTepmpeTanwio MHOTHX AHCKYCCHOHHBIX KOHCTpyKIMit. Vv. AMBRAZAS THE UNITS OF SYNTACTIC AND SEMANTIC SENTENCE STRUCTURE IN LITHUANIAN Summary The article deals with the definition and relations of the main units of sentence structure distinguished on each level of analysis. A differentiation of the syntactic concepts of surface subject, object and adverbial from the corresponding semantic concepts is proposed. The units of the syntactic structure are defined on the basis of the syntactic relations of subordination, interdependency and coordination. The syntactic centre of a sentence (the apex of all syntactic relations) is the grammatical predicate. The word form in the relation of interdependency with the predicate is defined as the grammatical (surface) subject, the word form subordinated to the predicate is termed a grammatical (surface) object. The direct object is distinguished from indirect by participation in syntactic processes such as passivization. Adverbial modifiers are regarded as a subcategory of indirect objects characterized by distribution typical of adverbs. The units of the semantic structure are defined on the basis of semantic relations between the predicate and verbalized arguments (actants). These relations are distinguished on the level of signification and conditioned by the meaning of predicate reflecting the evaluation of a cognitive situation by the speaker. Predicates are subcategorized into two main groups: predicates of action and predicates of state (including the indications of qualities, classes and processes). This subcategorization of predicates permits the roles of actants (“deep cases“) to be related to the concepts of semantic subject, object and adverbial. The subject relation covers the agent of the predicate of action and the patient, recipient, benefactive and descriptive of the’predicates of state. The object 43 relation covers the roles of patient, result, benefactive, instrument of the predicate of action and content, result of the predicates of state. The adverbial relation covers the indications of cause, purPose, direction, time, and manner characteristic of participants which may be interpreted as incorPorated (secondary) predicates. The notions of semantic subject, object and adverbial defined in terms of role groups and type of predicate are not universal but they are relevant to the description of sentence components and