Pirminių būdvardžių semantikos derivacinis aspektas

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) RITA ŠEPETYTĖ PIRMINIŲ BŪDVARDŽIŲ SEMANTIKOS DERIVACINIS ASPEKTAS 1. Būdvardžių aukštas, gilus, žemas vartojimas reikšme „didelis, smarkus; geras“ resp. „mažas, menkas; prastas“ laikomas semantine lietuvių kalbos klaida1. Prof. J. Balčikonis jį taisydavo2 griežtai. Jo redaguotame „Lietuvių kalbos žodyno“ I tome būdvardžio aukštas lizde nepateikiamos reikšmės „geras, puikus (apie kokybę)“ ir „didelis, žymus kiekiu, jėga ir pan.“ (plg. antrą leidimą4). J. Balčikonis gerai mokėjo, tiksliau tariant, išmanė lietuvių kalbą, juto, kas jai svetima. Vienas iš pagrindinių jo argumentų kalbos taisymuose buvo žodžio ar pasakymo tikrumas liaudies šnekamosios kalbos atžvilgiu5. „Lietuvių kalbos žodyno“ I tomo antrame leidime būdvardis aukštas pateiktas, mūsų nuomone, per daug atsižvelgiant į rusų kalbos būdvardžio высокий reikšmes. Subtiliais taisymais prof. J. Balčikonis nestabdė lietuvių kalbos plėtotę, kaip kai kam galbūt atrodė, o puoselėjo jos savitumą. Juk kiekviena kalba savaip modeliuoja pasaulio vaizdą. Atskleisti tai gali, žinoma, tik nuodugnus semantikos tyrinėjimas. Prof. J. Balčikonis neparašė didelių teorinių darbų, tačiau jo taisymai, vertimai rodo jį esant didelį lietuvių kalbos semantikos mokovą. 2. Norėdami kuo sistemiškiau aprašyti pirminių lietuvių kalbos būdvardžių semantiką, be kitų, pritaikėme ir darybos santykių analizės metodą. Pirminiai būdvardžiai yra tam palanki sfera; jie pasižymi darybos santykių gausumu. Be to, deadjektyvinės darybos tipams6 būdingas gana didelis reguliarumas ir produktyvumas7. Paprastai derivacinių santykių analizė taikoma norint išskaidyti daugiareikšmio žodžio semantinę struktūrą į sememas (reikšmes)8, tiksliau tariant, darinių 1 „Kalbos praktikos patarimuose“ šie žodžiai turi pažymą „geriau nevart. r.“ (geriau nevartoti reikšme), žr.: Kalbos praktikos patarimai. – V., 1976, p. 40, 81, 312. Antrajame patarimų leidime šis draudimas švelninamas, žr.: Kalbos praktikos patarimai. – V., 1985, p. 41, 82. 2 Balčikonis J. Rinktiniai raštai/Sud. A. Pukpis. – V., 1978, t. 1, p. 155, 228, 291, 307, 332. 3 Lietuvių kalbos žodynas. – V., 1941, t. 1, p. 396–397. 4 Lietuvių kalbos žodynas. – V., 1968, t. 1, p. 488. 5 Keinys S. J. Balčikonio kalbos mokslo darbai. – Kalbos kultūra, 1985, sąs. 48, p. 7–8; Vitkauskas V. Juozas Balčikonis. – Kaunas, 1985, p. 66, 106. Žr. taip pat: Balčikonis J. Rinktiniai raštai, t. 1, p. 194. 6 Dėl termino darybos tipas žr.: Urbutis V. Žodžių darybos teorija. – V., 1978, p. 249. 7 Dėl šių terminų žr.: Urbutis V. Min. veik., p. 262–268. 8 Медникова Э. М. Значение слова и методы его описания. – М.,1974, с. 60–61; Kalendienė D. Būdvardžio senas leksinė-semantinė charakteristika. – Kalbotyra, 1981, t. 32 (1), p. 38–51. Šios analizės taikymo pamatas – teiginys, kad dariniai paprastai remiasi viena (apibrėžta) pamatinio žodžio reikšme, žr.: Urbutis V. Min. veik., p. 152–156; Тихонов А. Н. О семантической соотносительности производящих и производных основ. – ВЯ, 1967, № 1, с. 114. 158 skirtingumų norint patvirtinti sememų (reikšmių) skirtumą. Mes analizuojame būdvardžių derivacinius santykius kitu aspektu. Pirminiai lietuvių kalbos būdvardžiai pasižymi reguliariais dariniais – iš jų padaromi daiktavardžiai su formantais -umas, -uma, prieveiksmiai su formantu -ai, veiksmažodžiai su formantais -ėti, -inti ir dar daug didesnio ar mažesnio reguliarumo įvairioms kalbos dalims priklausančių darinių. Pastebėjome, kad būdvardžių dariniai, „produkuoti“ formaliai pagal tą pačią darybos schemą, dažnai turi skirtingas darybos reikšmes, o kartais esti nutolę nuo tikėtinos (darybos schemai „būdvardis + formantas“ būdingos) reikšmės, t.y. leksikalizavęsi9. Mūsų hipotezė – 1) pagrindinių būdvardžių semantini artimumą seka jų atitinkamų darinių semantinis artimumas; 2) jei reguliarios10 dariniai yra nutolę savo reikšmėmis nuo tikėtinos darybos schemos reikšmės, tai pagrindinių būdvardžių semantinės struktūros skiriasi svarbiais semantiniais komponentais. Šiame straipsnyje analizei pasirinkome keturias pirminių būdvardžių semantines grupes, t.y. būdvardžius, į kurių semantinę struktūrą įeina semos11 (nevienodo rango) „erdvė“, „kiekis“, „spalva“, „laikas“. Semų nomenklatūrą sudarėme remdamiesi Ž. Sokolovskajos modeliu12. Semų buvimas nustatomas iš žodynuose pateikiamų reikšmių definicijų. Straipsnis parašytas remiantis „Lietuvių kalbos žodyno“13 ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“14 iliustracine medžiaga ir reikšmių aiškinimais. Akcentuojame, kad mūsų prielaidos ir išvados yra hipotetinės, ir tai susiję, su 1) darinių fiksacija žodynuose (reguliarūs dariniai ne visuomet fiksuojami); 2) negausia jų iliustracija; 3) svarbiausia, galimu darinių heterogeniškumu ir heterochroniškumu15 (pvz., ne visai aiškus darybos pamatas – senas–seninti ar senti–seninti ir pan.). Be to, mūsų analizė neapima perkeltinių reikšmių (tiek darinių, tiek pagrindinių žodžių). 3. Analizei pasirinkome reguliarius darinius: a) su formantu -uma. „Lietuvių kalbos gramatikoje“16 jie aprašomi prie dviejų darybos kategorijų – „abstraktai“ ir „vieta“. Kartu teigiama, kad abstraktai žymi „abstrakčią ypatybę arba metą, laiko būvį“17, o vietos reikšmę turintys dariniai dar gali žymėti „... daikto dalį“ ir laiką18; 9 Dėl leksikalizacijos žr.: Urbutis V. Min. veik., p. 146–148; Кубрякова Е. С. Типы языковых значений. Семантика производного слова. – М., 1981, с. 57. 10 Minim alių reguliarumu laikome 2 darinius, priklausančius tai pačiai darybos schemai. 11 Sema ir semantinis komponentas šiame straipsnyje vartojama sinonimiškai. 12 Соколовская Ж. П. Опыт системного описания семантических отношений в лексике (на материале русских имен прилагательных): Автореф. дис. ... д-ра. филол. наук. – Киев, 1981. – 28 с. 13 Lietuvių kalbos žodynas. – V., 1956–1984, t. 1–13 (toliau vartojamas sutrumpinimas LKŽ). 14 Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. – V., 1972 (sutrumpinimas DŽ). 15 Plg.: Кубрякова Е. С. Теория номинации и словообразование. – В кн.: Языковая номинация (Виды наименований). М., 1977, с. 270. 16 Lietuvių kalbos gramatika. – V., 1965, t. 1, p. 311, 399. 17 Ten pat, p. 311. 18 Ten pat, p. 399–400. 159 b) su formantu -ėti. Sie dariniai reiškia „laipsnišką pagrindiniu (= pamatiniu – R.Š.) žodžiu pasakytos ypatybės atsiradimą ar stiprėjimą“19. Šiek tiek formalizavus, darybos reikšmę galima pateikti taip: „darytis X-am/X-esniam“20; c) su formantu -inti. Pagrindinė darybos reikšmė: „daryti tokį, kas išreikšta pamatiniu būdvardžiu“21 („daryti X-ą /X-esnį“); d) be to, buvo analizuojami būdvardžių su „spalvos“ sema reguliarūs dariniai su formantu -uoti ir būdvardžių su „laiko“ sema dariniai su formantu -yvas. Analizės metu buvo kreipiamas dėmesys į: 1) ar konkretaus darinio reikšmė atitinka darybos reikšmę (t.y. nustatomas leksikalizacijos laipsnis); 2) kokią reikšmę įgyja (yra įgijęs) darinys atsižvelgiant į pamatinio būdvardžio semą. 4.1. „Spalvos“ sema. Būdvardžiai: baltas „sniego, pieno spalvos“, juodas „anglies spalvos“, geltonas „vėdryno žiedo, sieros ar aukso spalvos“, mėlynas „viena iš pagrindinių spektro spalvų – vidurinė tarp violetinės ir žalios“, raudonas „esantis vaivorykštės šiltosios spalvos“ („kraujo spalvos“ DŽ), rudas „tamsiai geltonas“, žalias „žolės spalvos“ DŽ. a) Reikšmė „X spalvos vieta (paviršius)“. Pvz.: baltuma „balta vieta“, juoduma „juoda vieta, juodulys“, geltonuma „geltona vieta“, mėlynuma „mėlyna vieta“, raudonuma „paraudusi vieta“ (galėtų būti ir „raudona vieta“), ruduma „ruda vieta, ruda dėmė“, žaluma (tarmėse žaliuma) „žalioji vieta, žaliasis paviršius“ DŽ. b) Labiau potencialus negu realus darybos tipas. Žodynuose fiksuojamas, bet beveik be iliustracijų. Reikšmė „darytis X/X-esniam“. Pvz.: baltėti „eiti balt yn, balti“ (be iliustracijos); juodėti „juodam … darytis; juosti“ (5 įvairios reikšmės iliustraciniai pavyzdžiai); *geltonėti22, mėlynėti „darytis mėlynam, mėlynesniam“ (2 pvz.), raudonėti „darytis raudonam“ (1 pvz.; antrojo laipsnio dariniai įraudonėti, išraudonėti etc. dubliuoja veiksmažodžio su formantu -yti reikšmes arba yra tarminiai jo variantai), analogiškai rudėti „darytis rudam“, žalėti „darytis žaliam, žalesniam“ (DŽ; be iliustracijos). c) Reikšmė23 „dažyti (tepti) X spalva“. Pvz.: baltinti „dažyti kuo nors baltu“ („baltai dažyti“ DŽ), juodinti „daryti juodą, tepti“, geltoninti „daryti geltoną“ („daryti geltoną, geltonai dažyti“ DŽ; iliustracija LKŽ – Gardakuliȧis geltonina gijas Šts), mėlyninti „daryti melsvo atspalvio, melsvinti“ (Egliniai pelenai ne baltina, bet mėlenina žlugį Šts), raudoninti „raudonai dažyti“, rudinti „rudai dažyti“, žalinti „daryti žalią; dažyti žaliai“ DŽ. d) Reikšmės: 1) „būti, atrodyti X spalvos“24, pvz.: baltuoti „baltam būti, baltam rodytis“, juoduoti „būti, rodytis juodam; juodam daiktui eiti, slinkti“, gelto- 19 Lietuvių kalbos gramatika. – V., 1971, t. 2, p. 258. 20 Ženklas X čia ir toliau reiškia pamatinį būdvardį. 21 Jakaitienė E. Veiksmažodžių daryba. (Priesagų vediniai.) – V., 1973, p. 21. 22 Ženklu* žymime žodynuose nefiksuojamus (potencialius) darinius arba jų reikšmes. 23 Plg. Jakaitienė E. Min. veik., p. 21, tik čia autorės minimi daiktavardžių dariniai (auksinti ir pan.). 24 Žr. Jakaitienė E. Min. veik., p. 43. Čia pateikiamas turbūt tikslesnis aiškinimas „iš tolo rodytis, matytis tokiam, kas išreikšta pamatiniu žodžiu“. 160 nuoti „geltonam būti, geltonam atrodyti“, mėlynuoti „būti ar atrodyti mėlynam“, raudonuoti „rodytis, švytėti raudona spalva“ („raudonam rodytis, būti raudonam“ DŽ), ruduoti „rodytis, matytis rudam“, žaliuoti „būti, rodytis žaliam“ DŽ (šis veiksmažodis dažniau vartojamas leksikalizuota reikšme „apie pievas, laukus, augalus (pavasarį ir vasarą)“); 2) „palaipsniui įgyti X spalvą; deng­tis (trauktis) X spalva“, pvz.: *baltuoti, juoduoti „darytis juodam, juodėti“ („juosti, juodyti“ DŽ), *geltonuoti (ši reikšmė užfiksuota antrojo laipsnio darinyje apgeltonuoti „iš paviršiaus pasidaryti geltonam“), mėlynuoti „darytis mėlynam“, raudonuoti „būti, darytis raudonam“, ruduoti „darytis rudam“, žaliuoti „žaliomis rūdimis, pelėsiais trauktis“ DŽ; 3) „tepti (teršti) X spalva“, pvz.: *baltuoti (reikšmė neužfiksuota, nors įmanoma, pvz., antrojo laipsnio darinyje Kur išsibal­tavai nugarą?), *juoduoti analog., geltonuoti „daryti geltoną, geltoninti“, *mėlynuoti analog., *raudonuoti (bet įraudonuoti „raudonai ištepti“, nuraudonuoti „nudažyti raudonai“ ir pan.), *ruduoti (bet suruduoti „sutepti rudai“); žaliuoti „daryti žalią, teršti žalesiais“ DŽ. Pirmoji reikšmė manifestuojama ir antrojo laipsnio dariniuose su priešdėliais at-, iš-, nu-, pa-, par-, su-, antroji reikšmė — su priešdėliais ap-, į-, iš-, nu-, pa-, su-, už-, trečioji reikšmė — su priešdėliais iš-, nu-, su-. 4.1.1. „Spalvos“ būdvardžių grupė pasižymi semantikos artimumu (galbūt todėl mėgstama rinktis ją analizės tema). Tai akivaizdu ir iš derivacinių santykių apžvalgos. Išsiskiria iš grupės būdvardis žalias. Jo semantinė struktūra sudėtingesnė, palyginti su kitais spalvos būdvardžiais (pvz., reikšmių „žolės spalvos“ ir „neprinokęs, nesubrendęs“ bei „nevirtas (neapdorotas)“ koegzistencija). Be to, derivacinių santykių analizė, mūsų nuomone, patvirtina, kad spalvos būdvardžiams taip pat relevantiška sema „paviršius“ (žr. darinių reikšmių aiškinimus). 4.2. „Erdvės“ sema. Būdvardžiai: aukštas „turintis didelį aukštį, didelį mastą nuo apačios į viršų“, gilus „toli einantis nuo paviršiaus“, žemas „turintis nedidelį mastą nuo apačios į viršų“ DŽ, artus „artimas (vietos atžvilgiu)“ (artimas „netoli esantis“), tolus „tolimas erdvės atžvilgiu“ DŽ (tolimas „toli esantis (erdvės atžvilgiu)“). a) Reikšmė „X vieta“. Pvz.: aukštuma „aukšta vieta, aukštas plotas, kalnas, kalva“, giluma „gili vieta, gelmė“, žemuma „žema vieta, lyguma, nedaug tepakilusi nuo jūros paviršiaus“ DŽ, artuma „artima vieta, toluma „toli esanti vieta, tolis“ DŽ. b) Reikšmės nevienodos, pvz.: aukštėti „darytis aukštam“ (be iliustracijos; mūsų manymu, pamatinė šio darinio reikšmė — aukštas 2. „daug nutolęs nuo žemės į viršų“ ir 1 || „iškilęs virš įprasto lygio (vietovė, vanduo)“), gilėti „eiti gilyn“ (kadangi šis būdvardis neturi atitinkamo pirminio veiksmažodžio, tai veiksmažodis gilėti gali turėti ir reikšmę „darytis gilesniam, giliam“ (antrojo laipsnio darinys pagilėti)), žemėti analog. aukštėti, artėti „eiti artyn, artintis (atstumo atžvilgiu)“ (didesnio laipsnio leksikalizacija; antrojo laipsnio dariniai su priešdėliais pri-, su-), tolėti „darytis tolimesniam, toli“ DŽ. c) Gerokai leksikalizuota reikšmė „daryti X/X-esnį“; daryti reiškia realų veiksmą, pvz.: aukštinti „daryti aukštesnį“ (Gdusim tvorą aukštinti Grg), gilinti „daryti 161 gilesnį, rausti“, žeminti „daryti žemą; leisti žemyn“ DŽ, artinti „daryti, kad artėtų“ („traukti artyn“), tolinti „daryti tolimesnį erdvės atžvilgiu“ DŽ (tai gali būti vedinys iš tolti) („stumti tolyn“, plg. iliustraciją Senis čia artino, čia tolino tabokinę rš). Antrojo laipsnio dariniai su priešdėliais nu-, pa- turi reikšmės komponentą „per daug“, pvz.: nuaukštinti „per aukštą padaryti“, paaukštinti „per aukštą padaryti“, nugilinti „per daug pagilinti“, pagilinti „padaryti per daug gilų“, nužeminti „padaryti per žemą“, paartinti „per daug artinti“. 4.2.1. „Erdvės“ būdvardžių (analizuojamąją) grupę galėtume suskirstyti į du pogrupius: 1) aukštas, žemas, gilus; 2) artus, tolus. Šio pogrupio būdvardžių dariniai pasižymi didesne reikšmių leksikalizacija. „Erdvės“ semą turi taip pat būdvardžiai ilgas, trumpas, platus, siauras. Tačiau šiems svarbesnė yra „kiekio“ sema; o būdvardžiams aukštas, žemas, gilus „kiekio“ sema nėra svarbi. Be to, galima pastebėti, kad „erdvės“ būdvardžių darinių reikšmės gali būti interpretuojamos atitinkamu prieveiksmiu (aukštai, giliai, žemai; arti, toli). 4.3. „Kiekio“ sema. Būdvardžiai: ilgas „nusitęsęs į ilgumą; trunkantis“ (kompiliacinis apibrėžimas iš DŽ ir LKŽ), trumpas „nedidelio ilgio“ DŽ, plonas „siauro skersmens“, storas „kurio didelis atstumas tarp abiejų plokštumos paviršių“, platus „didelis per skersį“, siauras „kuris mažo skersio, pločio“, didelis „žymus savo apimtimi“, mažas „nedidelio ūgio, aukščio, nedideliu matmenų“, kietas „atsparus kito kūno spaudimui, nesuspaudžiamas, nesumaigomas“, minkštas „lengvai išspaudžiamas, nestangrus“ DŽ. a) Reikšmė „X-oji dalis“. Pvz.: ilguma „pati ilgoji dalis“ (DŽ – „ilgoji vieta“, be iliustracijos), plonuma „plonoji vieta“ (tačiau iš iliustracijų matyti, kad reikšmė, matyt, „plonoji dalis“, pvz.: Lašinių plonuma DŽ, Eikit [šieno] plonumą grėbstyt Ds ir t.t.), storuma „storioji dalis, vieta, stormena“ (stormena „storioji dalis, storuma“), platuma „plati, plačioji vieta“ (galėtų būti ir „dalis“), siauruma analog., diduma²⁵ „didesnė dalis, dauguma“, mažuma „mažoji dalis“, kietuma „kieta vieta“ (galėtų būti ir „dalis“, pvz.: Minkštumą suvalgė, o kietumą man paliko ir pan.), minkštuma „minkštoji dalis, minkštimas“. b) Reikšmė „darytis X-esniam“. Pvz.: ilgėti „darytis ilgesniam, trumpėti „darytis trumpam (trumpesniam)“ DŽ, platėti „darytis plačiam (platesniam)“ DŽ (LKŽ pateikta reikšmė „eiti platyn, plėstis į šalis“ iš dalies leksikalizuota, nes susijusi su „erdvės“ sema būdvardžio platus struktūroje), siaurėti analog., plonėti „eiti plonyn, darytis plonam (plonesniam)“, storėti „eiti storýn, darytis storesniam“, didėti* „darytis didesniam“ (LKŽ „eiti didyn, augti (platėti, storėti)“), mažėti* „darytis mažesniam“ („eiti mažyn“ – LKŽ), kietėti „darytis kietam“ („darytis kietam (kietesniam)“ DŽ; pateikiama ir iš dalies leksikalizuota reikšmė „stirti, stingti, tvirtėti“, susijusi su kitomis, čia neminimomis būdvardžio kietas semomis), minkštėti „darytis minkštam, minkštesniam“. Ta pati reikšmė manifestuojama ir antrojo laipsnio dariniuose su priešdėliu pa-. c) Reikšmė „daryti, kad būtų X-esnis“. Pvz.: ilginti „daryti ilgą“, trumpinti „daryti trumpą“ DŽ, platinti „daryti platų (platesnį)“, siaurinti „daryti siaurą, 25 Dėl semantinio ir formalaus darinių pamatavimo nesutapimo žr.: Urbutis V. Min. veik., p. 84. 162 siauresnį, ploninti „daryti ploną“, storinti „daryti storą, storesnį“, didinti „daryti didesnį“ (LKŽ – caus. didėti: Pavasarį reikės sodą didinti Gs), mažinti „daryti mažesnės apimties“, kietinti „daryti kietą, kietesnį“, minkštinti „daryti minkštą, minkštesnį“. Šie veiksmažodžiai (išskyrus kietinti ir minkštinti), taip pat aukštinti, žeminti, gilinti, artinti, tolinti, turi žodynuose nefiksuojamą (nors kartais ir iliustruojamą) reikšmę „daryti, kad atrodytų esąs X“, pvz.: Trumpas sijonas ilgina kojas, Gražiau atrodo vertikalios linijos – jos figūrą aukština ir plonina trš, Platūs drabužiai storina žmogų DŽ, Žiūronas pro vieną galą artina, pro kitą tolina DŽ, Didinamasis stiklas DŽ, Oranžinė spalva erdvę siaurina, mažina trš ir t.t. Veiksmažodžiai kietinti ir minkštinti, tiksliau jų antrojo laipsnio dariniai su priešdėliu pa- turi reikšmę „liečiant pamėginti, ar X“, pvz.: pakeitinti „pamėginti kietumą“, paminkštinti „paspaudyti, pažiūrėti, ar minkštas“ (plg. palengvinti ir pasunkinti „pakilnoti norint nustatyti svorį“). Antrojo laipsnio dariniai su priešdėliu nu- įgyja reikšmę „padaryti, kad būtų per X“, pvz.: nuilginti „padaryti per daug ilgą“, nutrumpinti „padaryti per trumpą“ DŽ, nudidinti „padaryti per didelį“, nuplatinti „padaryti, pasūti per platų“ ir t.t. Tokia reikšmė užfiksuota ir veiksmažodžio nukietinti: „padaryti per kietą“. 4.3.1. Kaip jau minėjome, būdvardžiai ilgas, trumpas, platus, siauras turi ir „erdvės“ semą (ir kai kurių jų darinių reikšmės atitinka būdvardžių aukštas, gilus, žemas darinių reikšmes). Tačiau svarbesnė jų struktūroje yra „kiekio“ sema. Tai galėtų patvirtinti ir psicholingvistinis aiškinimas. Juk kad daiktą galėtume kvalifikuoti esant, pvz., aukštą, mums svarbu jo padėtis erdvėje (vertikalumas, pamatas, viršus ir kt.). O ilgas ar platus daiktas gali būti nepriklausomai nuo padėties erdvėje, svarbiausia čia daikto dalių kiekybiniai santykiai. 4.4. „Laiko“ sema. Būdvardžiai: ilgas „kiek laiko trunkantis“, trumpas „neilgai trunkantis“ DŽ, senas „turintis daug amžiaus, sulaukęs senatvės, nejaunas (apie žmones, gyvulius); ilgai augantis (apie augalus)“, jaunas „nedaug metų turintis, nesenas“, naujas „neseniai atsiradęs, padarytas, įsigytas“, ankstus „kurio nors laiko tarpo pradžios“, vėlus „toli nusitraukęs, einantis į galą (apie laiką)“ DŽ. a) Ilguma „pats ilgasis laikas“ (Ilgumo dienos aš ir tai tiek nesuverpiu Sdk), trumpuma analog. (pvz., iš LKŽ kartotekos Trumpumoj nakties), senuma „senumas; senas daiktas“, jaunuma „jaunystė“ (jaunystė „jauni metai, jaunas amžius“), naujuma „kas nors nauja“, ankstuma „ankstumas, ankstus laikas“, vėluma, „vėlus laikas“ DŽ. b) Iš būdvardžių su dominuojančia „laiko“ sema nepadaromi, pvz., ilgėti ir trumpėti manifestuoja „kiekio“ semą, o ne „laiko“. Senėti „darytis senam (senesniam)“ ir jaunėti „darytis jaunesniam, jaunyn eiti“ (matyt, pagal analogiją su senėti; turi reliatyvumo požymį) susiję su sema „būsena“. c) Reikšmės leksikalizuotos, pvz.: ilginti „delsti, tęsti“, ankstinti „per anksti ką daryti, skubinti“, vėlinti „daryti ką vėliau, negu reikia“ DŽ, naujinti „naikinti vartojimo, dėvėjimo, senėjimo žymes“, jauninti „daryti jauną; grąžinti jaunystės jėgas“, seninti „žr. sendinti“ (sendinti caus. senti „daryti seną“) (pastarųjų reikšmės mažiausiai leksikalizuotos, manoma, dėl to, kad pamatiniai būdvardžiai turi semą „būsena“). 163 d) Iš būdvardžių, vienijamų semos „laiko fazė“, padaromi būdvardžiai su formantu -yvas; tačiau jų reikšmės nevienodos: ankstyvas „anksti įvykstantis…“, vėlyvas * „vėlai įvykstantis“, jaunyvas „apyjaunis, nesenas“ DŽ (tikslesnė definicija), senyvas „pagyvenęs, apysenis“. Kaip matyti, pirmųjų dviejų darinių reikšmė gerokai leksikalizuota, o antrųjų dviejų – modifikacinė. 5.1. Šiame straipsnyje pateikėme iš esmės tik darybos santykių analizės taikymo pavyzdį. Tačiau galime padaryti ir tam tikras išvadas, patvirtinančias mūsų hipotezę: 1) jei pamatiniai būdvardžiai turi bendrą semą, tai jų atitinkami dariniai įgyja: a) vienodas darybos reikšmes (arba pakartoja reikšmių repertuarą (pvz., dariniai su formantu -uma), ypač kai ta sema yra dominuojanti (pvz., „spalvos“ būdvardžiai); b) vienodo leksikalizacijos laipsnio reikšmes (pvz., dariniai su formantu -ėti). 2) darybos reikšmės nesutapimas rodo pamatinių būdvardžių skirtumą kitų semų atžvilgiu (pvz., senyvas ir ankstyvas arba baltuoti ir žaliuoti). 5.2. Kalboje veikia raiškos priemonių ekonomijos dėsnis. Žodžių daryba pagal semantinę analogiją yra vienas iš šio dėsnio reiškimosi atvejų. Manome, kad toliau tiriant būdvardžių derivacinius santykius, galima nustatyti maksimaliai artimas semantines struktūras (semantemas). ДЕРИВАТИВНЫЙ АСПЕКТ СЕМАНТИКИ НЕПРОИЗВОДНЫХ ПРИЛАГАТЕЛЬНЫХ Резюме В статье описывается применение анализа словообразовательных отношений прилагательных с целью подтверждения их семантической близости по отношению к той или иной общей семе, конституирующей их семантическую структуру. Целесообразность такого анализа основывается на гипотезе о том, что семантическая близость производных, восходящих к определенной словообразовательной модели, должна свидетельствовать о семантической близости производящих; возможность такого анализа основана на регулярности деадъективной деривации в литовском языке. Номенклатура сем составлена с учетом модели Ж. П. Соколовской. Наличие сем устанавливается путем обобщения словарных определений. В статье дается описание некоторых словообразовательных отношений 4 групп прилагательных, объединяемых соответственно общей семой (разного порядка), „цвет“, „пространство“, „количество“, „время“. Обзор значений производных показал, что для некоторых рассматриваемых моделей отдадъективной деривации категориальная (лексико-грамматическая) общность производящих (качественное прилагательное) не является достаточным основанием для образования производных с ожидаемым (в соответствии с моделью) словообразовательным значением. Наблюдается лексикализация (разной степени) значений. Устанавливается, что производящие, объединяемые общей семой (особенно, если эта сема является доминирующей), соотносятся с производными (в рамках одной модели), обладающими одинаковым словообразовательным значением или значениями одинаковой степени лексикализации; варьирование этих значений сигнализирует о наличии в семантической структуре производящих других релевантных сем. Предполагается, что дальнейшее исследование словообразовательных отношений может способствовать установлению семантем максимальной близости. Подчеркивается, что положения и выводы носят гипотетический характер, что связано в первую очередь с возможной гетерогенностью и гетерохронностью производных. 164