„Knygos nobažnystės“ giesmyno skoliniai

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJIMAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXVI (1987) HALINA SIAURUKIENĖ „KNYGOS NOBAŽNYSTĖS“ GIESMYNO SKOLINIAI Iki šiol „Knygos nobažnystės“ giesmyno leksika specialiai nebuvo tyrinėjama. Straipsnio autorė sudarė šios Kėdainių leidinių dalies registrą, kuriame fiksuotos 3178? leksemos; skolinių yra 500, t. y. 16942, Didžioji skolinių dalis yra slavizmai (489), likusią dalį sudaro germanizmai (9) ir hebraizmai (2). Nustatyti, kurie slavizmai yra atėję iš lenkų, baltarusių ar rusų kalbų, labai sunku, o kai kuriais atvejais neįmanoma dėl šių kalbų atskirų žodžių struktūros artimumo. Nustatant žodžių kilmę, remtasi P. Skardžiaus slavizmų, K.. Al- minauskio germanizmų ir E. Frenkelio etimologijos žodynais. Šiame straipsnyje aptariama skolinių morfologinė struktūra, adaptacija bei se- mantika. Daiktavardiniai skoliniai. Tai didžiausia „Knygos nobažnystės“ giesmyno skolinių grupė (306)*. Daugumą jų sudaro slavizmai ir tik 6 germanizmai (kunigas, kunigaikštis, mūras (?), penigas, pinigas, harfa (?). Slaviškieji ir germaniškieji daikta- vardžiai, patekę į lietuvių kalbą, gauna lietuvių kalbos daiktavardžių galūnes ir įtraukiami į ano meto lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo sistemą. Apžvelgiant tiesioginius daiktavardinius skolinius, į akis krinta tai, kad jie la- biau linkę prisitaikyti prie produktyviųjų senojo periodo lietuvių kalbos daiktavar- džių linksniavimo tipų: vyr. gim. «a kamieno (vns. vard. -as) — 99 (46%), vyr. gim. ir mot. gim. 0 kamieno (vns. vard. -a) — 71 (3394), vyr. gim. (i)u kamieno (vns. vard. -ius) — 21 (10%), mot. gim. ir vyr. gim. i kamieno — 18 (8%), mot. gim. ė kamieno (vns. vard. -ė) — 4 (2%), vyr. gim. ia kamieno — 2 (1%). Tačiau visai nėra priebalsinio kamieno daiktavardinių skolinių. Daiktavardinių skolinių priklausymą konkretiems lietuvių kalbos linksniavimo tipams lemia skolinio kamiengalis. Jei skolintųjų daiktavardžių kamiengalyje yra kie- tasis priebalsis, tai skoliniai gauna lietuvių kalbos vyriškosios giminės g-kamienių daiktavardžių galūnes ir moteriškosios giminės o-kamieniy galūnes, pvz., apekiinas „globėjas“ < len. apiekun, balvonas „stabas“ < bltr. 6a1ean, razumas „protas“ < bltr. posym, len.] rozum. Tie žodžiai,| kurių kamiengalyje yra minkštasis priebalsis, dažniausiai gauna lietuvių kalbos vyriškosios giminės iw kamieno galūnes su vns. vard. -(i)us, moteriškosios giminės ir vyriškosios giminės io kamieno galūnes su vns, vard. -id ir moteriškosios giminės ė kamieno galūnes su vns. vard. -ė, pvz.: 1 1 šį skaičių neįeina skolinti tikriniai daiktavardžiai. * Plg. Palionis J. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija. — V., 1979, p. 80. 3 Dar galima atstatyti *sébras ir *sėbrystė. 6. 1835 145 karalius „valdovas, viešpats“ < bltr. xapons6, pakajus „ramybė, taika“ < bltr. cna- Koil, len. pok dj, dūšia „siela, dvasia“ < len. dusza, sūdžia „teisėjas“ < bltr. cyd032, traicė „trejybė“ < len. trdjca. Senieji slaviškieji i-kamieniai daiktavardžiai, kurių kamiengalis baigiasi minkštu priebalsiu, virtę lietuviškais skoliniais, gauna moteriš- kosios giminės i-kamienių daiktavardžių galūnes, pvz.: mislis „mintis“ < bltr. MbicAb, len. mysl, mostis „tepalas“ < bltr. macys, len. masé. Tiesioginių nepriesaginių daiktavardinių skolinių giminė išlaikoma tokia, kokia ji yra skolinamojo žodžio, bet gali būti susijusi ir su formaliais požymiais. Vyriško- sios lyties asmenis reiškiantys žodžiai, slavų kalbose turintys galūnę -a, lieka lietuvių kalboje o-kamieniai, pvz.: monarcha „monarchas“ < len. monarcha, patriarcha „pa- triarchas“ < len. patriarcha, vaivada < len. wojewoda. Dauguma bevardės giminės slaviškųjų daiktavardžių lietuvių daiktavardžiais virsta vyriškosios giminės, pvz.: kodylas „smilkalai“ < bltr. xadsina, vaiskas „kariuomenė“ < bltr. eaicka, rus. eoiūcko. Tačiau pekla „pragaras“ < len. piekto, prova „teisė“ < bltr. npasa, len. prawo yra moteriškosios giminės. Taip yra dėl šių skolinių nevienodo senumo*. Slaviškųjų skolinių adaptacijos procese pastebėtas vienas svyravimo atvejis pa- sirenkant linksniavimo tipą: pahonis (|| pagonis), -ies [| pahonas (|| pagonis), -o, (-io): vns. kilm. Pahona 111, dgs. vard. Pahonis 69, 70, Pahonis 111, Pagonis 66, 82,. Pagonay 73, kilm. Pahoniu 69, Pahoniu 140, Pagoniu 93. Atrodo, kad toks formų jvairavimas atsirado dėl skirtingų šaltinių: pagonas, -0 galėtų būti kilęs iš bltr. < mozams arba len. sen. pogan, o pahonis (|| pagonis) iš bltr. < nozanb. Be tiesioginių nepriesaginių skolinių, giesmyne randame ir tiesioginių priesa- ginių slavizmų: 1) -inykas [| -ininkas (9/1), pvz.: biednykas „vargšas, neturtėlis“ < bltr. 6a0uax arba len. biedniak, remesnykas „amatininkas“ < bltr. pamecnix. Kaip ir slavų kal- bose, ši skolinių grupė reiškia įvairius asmenų pavadinimus. 2) -onė (7), pvz.: koronė „bausmė“ < len. karanie, metavonė „atgaila“ < len. mę- towanie. Šie skoliniai reiškia abstrakčias sąvokas. 3) -onis (3), pvz.: egipčionis < len. Egipcjanin. Žodžiai reiškia priklausomybę ša- liai, tikėjimui. 4) -astis (2), pvz.: šventasis „sakramentas“ < len. $wigtošč. Reiškia abstrakčias są- vokas. 5) -stva (2), pvz.: bliuznierstva „nešvankybė“ < len. bluznierstwo. 6) -yčia (2), pvz.: aslyčia „asilė“ < len. oslica. Labiausiai paplitę skoliniai gauna lietuvių kalbos daiktavardžiams būdingas priesagas. Tai yra hibridiniai vediniai, nes jie sudaryti iš skolintos šaknies ir lietuviš- kos priesagos. Pati produktyviausia priesaga -ystė (25). Dauguma vedinių su šia priesaga sudaryta iš būdvardinių skolinių ir tik kai kurie iš daiktavardinių, pvz.: bagotystė „turtingumas“ iš bagotas, panystė „mergystė“ iš pana. Gana produktyvios yra priesagos -imas | -ymas (14), Su jomis sudaryti vediniai iš veiksmažodžių skoli- nių ir reiškia veiksmų pavadinimus, pvz.: dėkavojimas „dėkojimas“ iš dékavoti, 4 Žr. Būga K. Rinktiniai raštai. — V., 1961, t. 3, p. 46. 146 griešymas „nuodėmės darymas“ iš griešyti. Dar yra priesaga -ybė (11). Su šia prie- saga paprastai daromi daiktavardžiai iš būdvardžių ir reiškia savybes, pvz.: bespieč- nybė „saugumas“ iš bespiečnas „saugus“, smertelnybė „mirtingumas“ iš smertelnas. Tik latrybė „sukčiavimas“ — iš latras „sukčius“. Tačiau šio daiktavardžio reikšmė — būdvardinė. Mažiau darios yra priesagos -tojas, -toja (5), -umas (1). Religinė giesmyno specifika, matyt, lemia tai, kad vedinių su mažybinėmis priesagomis -ėlė, -elė (1/1) taip pat nedaug. Sudurtinių daiktavardžių hibridų yra tik dėkudarymas „dėkojimas“, geradėjas »geradarys®, piktadéjas „piktadarys“. Būdvardiniai skoliniai (58). Biidvardiniai skoliniai sudaro nedidelę grupę. Dauguma jų slavizmai, tik liuosas — germanizmas. Visi tiesioginiai būdvardiniai skoliniai (48) yra a-kamieniai, net tokie, kurie dabartinėse tarmėse yra u-kamieniai (tykas — tykus). Galima būtų atstatyti ir prieveiksmių: *abydus iš perabydžiai, *skarus iš skariai“., Dauguma būdvardžių yra pirminiai žodžiai, pvz.: čielas, -a „visas, pilnas“ < bltr. yo, kytras, -a „nedoras, klastingas“ < bltr. ximpw arba len. chytry, pūstas, -a „tuščias, nusiaubtas“ iš bltr. nycmei, len. pusty. Dalis žodžių paskolinti su slaviškais priešdėliais ir priesagomis, pvz.: nebespeč- nas „nesaugus“ < len. niebezpieczny, pavalnas „pavaldus“ < len. pasen. powolny „nuolankus, paklusnus“, strošlyvas „baisus“ < len. straszliwy, ščeslyvas „Jaimin- gas“ < bltr. wuacaiesr. Hibridinių vedinių iš skolinty daiktavardžių su lietuviškom priesagom negausu: -iškas (4), -ingas (3), -uotas (1), pvz.: karališkas iš karalius, pakajingas iš pakajus, ronuotas iš rona. Veiksmažodiniai skoliniai. Veiksmažodinių skolinių yra 104 slavizmai ir 2 germanizmai (liuosuoti, liuosinti). Iš priešdėlinių vedinių galima atstatyti dar 16 slavizmų, pvz.: čystyti iš apčystyti, ronyti iš suronyti, spakayti iš nuspakayti. Pirminiy veiksmažodžių néra®. Tiesioginių skolinių slaviškos priesagos transfor- muotos į panašias lietuvių kalbos priesagas arba pakeistos panašią funkciją turinčio- mis lietuviškomis priesagomis: -yti, -ija, -ijo iš rus. -ums", -avotiiš bltr. -asays arba len. -owad, -oti iš bltr. -ay» arba len. -ač, pvz.: mūsyti „privalėti“ < len. musieč, tiešyti „guosti“ < bltr. yewwsmys, dėkavoti „dėkoti“ < bltr. d3akasays, drukavoti „spausdinti“ < len. drukowač; kolioti „plūsti“ < len. kalač, rugoti „barti“ < bltr. tarm. pyzayb. Jei slaviško veiksmažodžio kamienas minkštas, skolinyje jis irgi minkštas, pvz.: kolioti „plūsti“ < len. kalač. Slaviškieji sangrąžiniai veiksmažodžiai perteikiami lietuviškai sangrąžine forma, pvz.: užsidyvyti „nusistebėti“ < bltr. 03isiyya, kloniotis „nusilenkti“ < bltr. Kaanayya arba len. kianiaé sie. Kadangi baltų ir slavų priešdėliai yra bendros kilmės, tai slaviski priešdėliai pa- keičiami tos pačios struktūros ir funkcijos lietuviškais priešdėliais, pvz.: užslužyti 5 Formantas -ai po minkšto priebalsio (greičiausiai šie prieveiksmiai buvo tiesioginiai skoli- miai). 4 Atstatyti galima būtų *boti „paisyti“ iš arboti (<bltr. dbays „rūpintis, stengtis“, len. dbač). * Su priesaga -yti, -o, -ė yra tik rėdyti „tvarkyti“ ir aprėdyti „papuošti“ < rus. wapsdums. we 147 „užtarnauti“ < bltr. sacnyokxomė, apčystyti, ingadyti „įtikti“ < bltr. pyzadziųs,. len. sen. ugodzič. Kai kuriais atvejais sunku atskirti, ar priešdėliai atėję su skoliniu, ar yra priešdėlinės darybos žodis, pvz.: pamstyti „keršyti“ < bltr. nomoyiųys arba len. pomšcič, pavieryti „patikėti“ < bltr. naeepsiųs, rus. nosepume, len. powie- rzyč. 8 Dažniau vartojami skoliniai turi lietuviškus priešdėlius, pvz.: sugriešyti „padary- tinuodėmę““: griešyti < len. grzeszyč, užslūžyti „ūžtarnauti“ < len. zastužyč. Reikė- tų paminėti vedinius su priešdėliu da-, kuris laikomas slavišku; datirauti, datirti, da(si)žinoti. Palyginti maža hibridinių vedinių su lietuviškomis priesagomis. Priesagos -woti vediniai yra visi priešdėliniai, pvz.: išmieruoti, pamieruoti, už(u)mieruoti < bltr. Mepays arba len. mierzyč; užkriesuoti „pažymėti“ < len. kres; išliuosuoti „išlaisvin- ti“ iš liuosas „laisvas“ < germ. los „laisvas“. Tik keli hibridai su lietuviškomis prie- sagomis -inti (3), -auti (2), pvz.: išvalninti „išlaisvinti“: valnas „laisvas“ < bltr. e0/bKbr arba len. wolny. Prieveiksminiai skoliniai. Giesmyne rasti 16 būdo ir 2 laiko prieveiksmiai. Galima spėti, kad yra 2 tiesioginiai skoliniai: perabydžiai „skaudžiai“ ir skariai „grei- tai“, kadangi nėra fiksuota būdvardžių *skarus ir *perabydus, be to, būdvardinių u-kamienių skolinių iš viso nėra. Būdo prieveiksmiai daromi iš būdvardžių su forman- tu -ai, pvz.:pakarnai „nuolankiai“ iš pakarnas, viernai „ištikimai“ iš viernas, spakajin- gai „ramiai“ iš spakajingas. Laiko prieveiksmiai — tai hibridiniai vediniai: kasčės „kiekvieną kartą“, tąčės „tuo metu“. Įvardiniai skoliniai. Būdvardiniai įvardžiai kožnas „kiekvienas“ < bltre KOJKCHbL, Zédnas < bltr. tarm. cadnw, len. žaden yra tiesioginiai skoliniai, kaitomi kaip a-kamieniai būdvardžiai. Nekaitomi žodžiai. Jungtukai: aba || abag „arba“, bo „nes“ < bltr. 60, len. bo, kačei(b) „nors“ < bltr. xaysa, len. chociaz, choé¢; žodeliai: bodai „lyg, tar- tum“ < bltr. 6adaii ir kt. Daiktavardžių semantika. Didžiausias daiktavardinių skolinių semantines grupes sudaro: a) religiniai terminai, pvz.: afiera „auka“, adventas „laikas prieš kalėdas“, altorius, anielas „angelas“, apaštalas, archanielas „archangelas“, baž- nyčia, byskupas „vyskupas“, cherubinas, griechas „nuodėmė“, krikštas, kunigas, li- tanija,pahonis „pagonis“, pekla „pragaras“, šventastis „sakramentas“, rojus, šėto- nas, traicė „trejybė“, velykos, viera „tikėjimas“. Didžioji dauguma jų pateko į lie- tuvių kalbą po katalikybės įvedimo; b) socialinius santykius reiškiantys pavadinimai, pvz.: apekūnas „globėjas“, bagočius „turtuolis“, patamkas „palikuo- nis“, susiedas „kaimynas“, ubagas „elgeta“, vnūkas „anūkas“ ir kt.; c) administra- cinio-valstybinio gyvenimo terminai, pvz.: dėkretas „įstatymas“, herbas, hetmonas „etmonas“, majestotas „sostas“, mistras „mokytojas“, parėdkas „tvarka“, paslas „pasiuntinys“, stonas „luomas, postas“, sūdžia „teisėjas“, tironas, triumfas, tronas „sostas“ ir kt.; d) kultūrinio gyvenimo terminai, pvz.: arfa, choras, cimbolai, citra, knyga, pužonas „trombonas“, triūba ir kt.; e) įvairūs abstraktai, 148 Ppvz.: čiastis „laimė“, loska „malonė“, mika „kančia“, nodieja „viltis“, patiecha „paguoda“, strochas „baimė“, tūžma „baimė, rūpestis“. Retesni yra: a) augalų ir gyvių pavadinimai, pvz.: alyva „alyvmedis“, asilas, -aslyčia „asilė“, levas „liūtas“, pelikonas „pelikanas“, radastas „erškėtrožė“ ir kt.; b) produktų ir medžiagų pavadinimai, pvz.; balsomas „balzamas“, kodylas „smil- kalai“, marmoras „marmuras“, mira, siera, vynas ir kt.; c) namų apyvokos daiktų ir drabužių pavadinimai, pvz.: kubkas „taurė“, jupa, ploščius „apsiaustas“, Didelės dalies minėtų grupių žodžių pirminis šaltinis yra lotynų, graikų, germanų kalbos. Būdvardžių semantika: Galima skirti šias būdvardžių semantines grupes: a) asmens psichinė charakteristika, moralinio-religinio pobūdžio verti- nimas, pvz.: griešnas, -d „nuodėmingas“, pabažnas „dievobaimingas““, razumnas „protingas“, viernas „tikintis“ ir kt. b) socialinė padėtis, pvz.: bagotas „turtingas“, biednas „neturtingas“, diuosas „laisvas“, ubagas „elgetiškas“ ir kt. €c) psichinis asmens nusiteikimas, pvz.: smūtnas „nuliūdęs“, spakainas „ramus“, ščeslyvas „laimingas“ ir kt. d) fizinė-fiziologinė charakteristika, pvz.: kaliekas „luošas“, patvarnas „bjaurus“, čystas „tyras“ ir kt. e) kitokios sąvokos, pvz.: abelnas „paprastas“, noprosnas „bereikalingas“ ar kt. Veiksmažodžių semantinės grupės: a) psichinį veiksmą reiškiantys žodžiai, pvz.: afieravoti „aukoti“, dy- vytis „stebėtis“, dūmoti „galvoti“, gordyti „niekinti“, karytis „paklusti“, liūbyti „mėgti“, metavoti(s) „atgailauti“, tiešyti „guosti“ ir kt. b) aktyvaus veiksmo veiksmažodžiai; pvz.: brajyti „šėlti“, budavoti „statyti“, liečyti „gydyti“, provyti „valdyti“, mieruoti „matuoti“, koroti „bausti“, .kryžiavoti „prikalti prie kryžiaus“ ir kt. c) abstraktų veiksmą reiškiantys žodžiai, pvz.: čėdyti „tausoti“, sūdy- ti „teisti“, pilnavoti „saugoti“, šefavoti „valdyti“ ir kt. c) kalbėjimo procesą reiškiantys veiksmažodžiai, pvz.: bliuznyti „nešvankiai kalbėti“, dėkavoti „dėkoti“, kolioti „barti, koneveikti“, rūgoti „priekaiš- tauti“ ir kt. Išvados Didžiausią „Knygos nobažnystės“ giesmyno skolinių dalį sudaro slavizmai (yra tik keli germanizmai). Morfologinei skolinių adaptacijai būdinga: 1. Daiktavardžių kaitymo tipai priklauso nuo skolinto žodžio kamiengalio prie- balsio minkštumo. Dažniausiai kaitomi pagal produktyviuosius lietuvių kalbos daik- tavardžių kaitymo tipus. Skolintojo žodžio vyr. ir mot. gim. paprastai išlaikoma, bevardės gim. perteikimas įvairuoja. Daiktavardžiai įtraukiami į lietuvių kalbos morfologinę sistemą ir vartojant lietuviškas priesagas. Dariausios priesagos yra -ys- tė, -imas, -ymas, -ybė. 149 2. Būdvardžiai įtraukiami į lietuvių kalbos morfologinę sistemą dažniausiai fleksine adaptacija. Vedinių su priesagomis nedaug. 3, Veiksmažodžių tiesioginių skolinių slaviškos priesagos transformuotos į panašias lietuvių kalbos priesagas arba pakeistos tapačią funkciją turinčiomis lie-- tuviškomis priesagomis. Semantinė analizė rodo, kad daugumą skolinių sudaro terminai, susiję su religi-- nėmis aktualijomis (daiktavardžiai reiškia konkrečius ir abstrakčius daiktus bei reiškinius, būdvardžiai ir veiksmažodžiai — asmens psichinę charakteristiką arba ja išreiškiančią veiklą). Dažni ir aktyvų veiksmą reiškiantys žodžiai. Mažiau pasitaikė augalų, gyvūnų, medžiagų pavadinimų. 3AHMCTBOBAHHSA H3 NECEHHHKA „KNYGA NOBAZNYSTES“ Pe310Me B craTthe HCCIIEAYIOTCS 3aMMCTBOBAHHS H3 IIreCEHHHKA JIKTOBCKHX pedopMATOB „Knyga no- bažnystės“. B nponecce MOpdĖOJIOTrHYecKON AĮialrTalIHHM CyIECTBHTEILHbIC Yallle BCETO BBEJIEHbI B IIPOIYK- THBHBIC THIIbI CKJIOHEHHA JIATOBCKOTO s3bika. I IpHjiaraTeJILHbLIM CBOMCTBEHHA ajmanramus OJIEK- cum. IlpsiM5Ie TrJIaTOJILHbIC 3aHMCTBOBAHHSA CJIABSIHCKHX CYOOHKCOB H mpucraBok TpaHc0OOpMH- pOoBAaHbI B MOAOOHBIE CYOOHKCELI H IIDHCTABKH B JIATOBCKOM S3LIKE HJIH 3AaMEHEHbI CYyOĖOHKCAMK JIATOBCKOTO S35IKA, HMEIONIHMH INONOOHELIC (YHKIHH, PaccMaTpHBaIOTCSA TaKX€ CEMAHTHYECKHE TpyrINbI 3aHMCTBOBAHHĖ,