Lietuvių kalbos a-kamieniai veiksmažodžiai (tipas „bėgti“)

LIETUVIŲ KALBOS SANDAROS TYRINĖJI MAI LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSI MAI, XXVI (1987) AUDRONĖ JAKULIENĖ LIETUVIŲ KALBOS 4-KAMIENIAI VEIKSMAŽODŽIAI (TIPAS BEGTI) „Lietuvių kalbos žodyno“ I— XIII t., „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ ir kituose šaltiniuose rasti 8 CėC tipo veiksmažodžiai: a) trys pagrindiniai, vartojami visame lietuvių kalbos plote — bėgti, ėsti, sėsti, b) trys tarminiai — kėsti „ketinti, norėti“, pėkšti „rėkti (apie paukščius)“, sėk- ti „rėžti, graviruoti“, c) du nereguliarieji, kurių a-kamiené esamojo laiko struktūra nesiderina su se- mantika ir dabartinės lietuvių kalbos požiūriu yra neįprasta — Iėšti „aprimti, at- lyžti“, (pa)kėzti „išsipūsti, išbrinkti“. Aptariama šių veiksmažodžių morfologinė esamojo ir būtojo kartinio laiko struk- tūra ir jos įvairavimas tarmėse, morfonologinė šaknies sandara, semantika ir dary- biniai ryšiai (sinchroniškai ir diachroniškai). Visus tris pagrindinius veiksmažodžius ir tarminį sėkti galima laikyti praindoeu- ropietiškais, nes jie turi atitikmeny giminiškose kalbose (<ide. *bhėg*-, * (H)éd-, *sėd- ir *sėk-). Pagrindinių veiksmažodžių esamajame laike, be tematinių tarmėse ir rašti- jos paminkluose, gali būti vartojamos atematinės formos. Kaip rodo etimologi- jos duomenys, seniausiu atematiniu veiksmažodžiu laikytinas ėsti, gana senos ir sėsti atematinės formos. Veiksmažodis bėgti rekonstruotinas kaip tematinis (ate- matinės formos naujos), senos ir kitų veiksmažodžių tematinės formos. Greta te- matinių formų su nuliniu afiksu ne tik baltų, bet ir kitose indoeuropiečių kalbose vartojamos formos su priesaginiu į. Baltų ia-, taip pat sfa-kamienių formų varto- jimas neretai susijęs su semantika. Įvairiausia yra veiksmažodžio sėsti esamojo lai- ko struktūra (tarmėse, senuosiuose raštijos paminkluose ir giminiškose kalbose gali būti vartojamos tiek atematinės, tiek tematinės formos su nuliniu afiksu, prie- saginiais į ir sf, intarpinés ir reduplikacinės formos). Tarminių ir nereguliariųjų veiksmažodžių esamojo laiko formos kelia abejonių — kai kuriuos iš jų galima in- terpretuoti ir kaip id- resp. sta- kamienius. Būtojo laiko formos baltų tarmėse įvairuoja: 4 ar é-kamieniy formų vartojimas dažniausiai susijęs su semantika, taip pat su esamojo laiko struktūra. Kitų giminiš- kų kalbų atitikmenys paprastai yra tematiniai aoristai (pažymėtina, kad CeC tipo veiksmažodžių atitikmenys daugiausia yra sigmatiniai aoristai). Nagrinėjamųjų veiksmažodžių šaknies lie. é~la. ė (laužtinė priegaidė rodo bu- vus senąją kilnojamąją paradigmą) ~sl. č, tačiau kitose giminiškose kalbose daž- 113 niausiai Yra trumpas ė (rečiau o, 0). Baltų ir slavų šaknies pailgėjimas, matyt, ne- atskiriamas nuo laikų opozicijos formavimosi. CėC tipo veiksmažodžių konsonantizmui būdinga, kad C, gali būti įvairūs. priebalsiai (tik veiksmažodis ėsti prasideda nuliniu priebalsiu, tačiau istoriškai čia galima spėti buvus laringalą), o C, — būtinai sprogstamasis priebalsis. Nereguliarieji veiksmažodžiai ir tarminis pėkšti morfonologine šaknies struktū- ra gerokai skiriasi nuo pagrindinių (gali būti tvirtagalė priegaidė, o C, — pučia- mieji priebalsiai ar priebalsių samplaika). Tiek šaknies konsonantizmu, tiek semantika pagrindiniai veiksmažodžiai ir tarminis sėkti (iš dalies ir kėsti) yra artimi CeC tipo veiksmažodžiams — daugiausia reiškia judėjimą ir objekto struktūros keitimą. Iš nagrinėjamųjų veiksmažodžių dažniausiai padaromi įvairių tipų iteraty- vai — kauzatyvai. Seniausios vedinių priesagos — ide. *eje (~balt. 7), *a, balt. *in(a); labai senas veiksmažodžio sėsti vedinys su priesaga *é, reiškiantis būseną (sėdėti). Taigi tikrieji CėC tipo veiksmažodžiai (kaip parodė įvairių lygmenų analizė, jais nelaikytini nereguliarieji ir tarminis pėkšti) sudaro gana vientisą struktūrinį-- -semantinį tipą. Tarminis pėkšti ir nereguliarieji kėzti ir lėšti visais atžvilgiais skiriasi nuo minė- tosios grupės ir greičiausiai laikytini naujais imitatyvinio tipo dariniais. KOPHEBbIE IMIATMOJIbi HA -A B JIHTOBCKOM S13bIKE (THI BEGTI) Pe31roMe B I- XIII Tomax CijioBapsi TMTOBCKOr'O S3bIKa H B APYIMX HCTO4HHKAX OOGHapyxeHO 8 KopHe- BEBIX INIaroJIOB Tuna CėC: bėgti, ėsti, sėsti | m. -e.* bhėgt „Gexars“, *(H)éd- „ecrsL“, *sėd- ,cecTs, CHJETL“/; TOJILKO B ĮiMaJIEKTAX H3BecTHEIe sėkti (<u. -e. *sék- ,ceun, pe3arTs“), késti „HaMepe- Barbes“ |/<G6anxr. *(s)ket- „pacumapsres, xBaTrATs“/, pėkšti „kKprmuarL (O rrTHIIax)“ H HeperyJISp-- Hele (crpyKTYpa He COOTBETCTBYET CeMaHTHKe ) kėzti „myxmyrTs“ x Iėšti “ycnOKOHTELCSA, YMEHbL- NIHATbCSH“, B mpe3eHce IpanH/I06BporešcKHX raroios bégti, ėsti, sėsti u sėkti paJIOM Cc JIDEBHHMH Te- MATHYECKHMH (dopMaMu Ha -« (K. -e. 0/e) B JmajiekKTAX, IAMSTHHKAX IMCbMEHHOCTH H B POJICT- BEHHbIX A3bIKaX VIIOTDEOIISIOTCA TEMATHYECKHE (opmel japyroro tama (CyOdOHKcaJILHLIE, HHĖOKHK- CAJILH5IE, DEĮYTUIMIUIKpOBAHHbIe), a TaKxe aTeMATH4UecKHe bOopMEI. Į[peBneiurme a TEMATHYUeCKHE ĖOpM5I MMeeT Trraroji ėsti, CaMbIe pa3HOoO0Gpa3HbIE IIpe3eHTHbLIC (DOpMBbI — sėsti. B GanTmiickux s3eikax (DOpMbI IpONeHNNIETO BpeMeHH HA H Ha € HaXOJISTCHA B TecHONH B3aMMOCBS3H C IIDpDE3€HTHLIMH (dOopMaMH H C CEMAHTHKOM rJIaroJia. B pOACTBEHHBIX A3BIKAX HM COOTBETCTBYIOT pa3Hbie IpeTepHTajbHble (DODpMEI, OJĮHAKO Halle BCEro BCTpeYaeTcs TEeMATHYeC- KH aOpHuCT. O6cyxjiaeMsIe TJIaTOJIbI OOELIUHO 03HAYAIOT ĮIĮBHXXEHHe WIM M3MEHEHHE CTPYKTYphl OOBekTa. Kpome Toro, HM cBoiicTBeHHa onpesenennas OOHOMOpOĖOJIOTHYUEeCKAS CTpYKTypa KOpPHSA: B3DbIB- HBIE COTJIACHBIE B aycllayTe, JIATOBCKas HECXOISINAs /JATHIIICKAs NpepbiBUCTas HHTOHAILMA,. Mak 4 npamnpoeBponeickux riarona (0TYacTH H JIMAJIEKTHEINŪ kėsti) COCTABIAIOT €OHHYIO CTpyKTYp-- HO-CEMAHTHYECKYIO Irpymny. B 3Ty rpymry He BOHCHIBAIOTCA 06a HeperyiaspHBIX Ijarojia u JaHa-- nexTHLIN pėkšti. Cxopee BCEro OHH SBJISIOTCA HOBOOOPA30BAHMAMHM WMHTATHBHOTO THIIA. 114